(1)

Direktyva 2014/59/ES reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų pertvarkymo finansavimo struktūras, siekdamos užtikrinti, kad pertvarkymo institucija veiksmingai taikytų pertvarkymo priemones ir įgaliojimus. Toms pertvarkymo finansavimo struktūroms turėtų būti skirta pakankamai finansinių išteklių, kad būtų užtikrintas efektyvus pertvarkymo sistemos veikimas, todėl joms suteikiami įgaliojimai rinkti ex ante įnašus iš jų valstybės narės teritorijoje leidimą veikti gavusių įstaigų, įskaitant Sąjungos filialus (toliau – įstaigos);

(2)

valstybės narės pagal Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 1 dalį yra įpareigotos rinkti pertvarkymo finansavimo struktūroms skirtus ex ante įnašus ne tik iš įstaigų, bet ir iš Sąjungos filialų. Komisija Sąjungos filialų atžvilgiu taip pat turi įgaliojimus priimti deleguotuosius aktus pagal tos direktyvos 103 straipsnio 7 ir 8 dalis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (2) 47 straipsnį už trečiųjų šalių kredito įstaigų filialams taikomus rizikos ribojimo reikalavimus ir priežiūros tvarką atsakomybė tenka valstybėms narėms, daugelį iš šiame deleguotajame reglamente nustatytų rizikos koregavimo matų nebūtų tinkama tiesiogiai taikyti Sąjungos filialams. Nors Sąjungos filialams šis reglamentas netaikomas, jiems būtų galima taikyti specialią tvarką, kurią Komisija ateityje parengtų ir nustatytų deleguotuoju aktu;

(3)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (3) 6, 15, 16, 95 ir 96 straipsnius tam tikroms investicinėms įmonėms, turinčioms leidimą teikti tik ribotas paslaugas ir vykdyti ribotą veiklą, netaikomi arba gali būti netaikomi tam tikri kapitalo ir likvidumo reikalavimai. Todėl daugelis rizikos koregavimo matų, kurie turėtų būti nustatyti, joms nebūtų taikomi. Atsižvelgiant į tai, kad valstybėms narėms pagal Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 1 dalį taikomas įpareigojimas iš šių investicinių įmonių rinkti ex ante įnašus, skirtus pertvarkymo finansavimo struktūroms, būtų tinkama leisti valstybėms narėms nustatyti rizikos koregavimą, kad būtų išvengta neproporcingos naštos šioms įmonėms. Todėl šis reglamentas toms investicinėms įmonėms neturėtų būti taikomas;

(4)

pagal Direktyvos 2014/59/ES 102 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėtų užtikrinti, kad per laikotarpį, kuris prasideda įsigaliojus direktyvai ir baigiasi 2024 m. gruodžio 31 d., jų finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių sumos. Per tą laikotarpį įnašai, skirti finansavimo struktūroms, turėtų būti kuo tolygiau paskirstomi per visą laikotarpį iki to laiko, kol bus pasiektas tikslinis lygis, atsižvelgiant į verslo ciklo etapą ir galimą prociklinių įnašų poveikį įnašus mokančių įstaigų finansinei būklei;

(5)

Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 1 dalyje reikalaujama įnašus rinkti bent kas metus, kad būtų pasiektas tos direktyvos 102 straipsnyje nurodytas tikslinis lygis. Pagal Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 2 dalį metinis įnašas turėtų atitikti įstaigos dydį, atsižvelgiant į tai, kad įnašas turėtų būti pagrįstas fiksuota suma, nustatyta remiantis tos įstaigos įsipareigojimais (bazinis metinis įnašas); antra, jis atitinka įstaigos atitinkamos veiklos rizikos lygį, nes bazinis metinis įnašas turėtų būti koreguojamas proporcingai pagal tos įstaigos rizikos pobūdį (papildomas rizikos koregavimas). Įstaigos dydis yra pirmas įstaigos keliamos rizikos rodiklis. Kuo įstaiga didesnė, tuo labiau tikėtina, kad nepalankiomis sąlygomis pertvarkymo institucija svarstys galimybę viešojo intereso tikslais pertvarkyti tą įstaigą ir pasinaudoti pertvarkymo finansavimo struktūra, kad būtų užtikrintas veiksmingas pertvarkymo priemonių taikymas;

(6)

norint paaiškinti, kaip pertvarkymo institucijos turėtų koreguoti įnašus proporcingai pagal įstaigų rizikos pobūdį, būtina nustatyti rizikos ramsčius ir rodiklius, kurie turėtų būti naudojami įstaigų rizikos pobūdžiui nustatyti, rizikos koregavimo taikymo baziniam metiniam įnašui mechanizmą ir bazinį metinį įnašą, kuris būtų rizikos koregavimo atskaitos taškas. Tie elementai papildytų Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 7 dalyje numatytus rizikos kriterijus ir turėtų būti nustatyti taip, kad būtų išlaikytos vienodos sąlygos valstybėse narėse ir tvirta vidaus rinka, išvengiant skirtingų atitinkamoms pertvarkymo finansavimo struktūroms skirtų įnašų apskaičiavimo metodų taikymo valstybėse narėse. Tai sudaro sąlygas palyginti įstaigų mokamus įnašus, skirtus pertvarkymo finansavimo struktūroms, jie taip pat yra nuspėjami įvairių rūšių bankuose, o tai yra svarbus vienodų sąlygų vidaus rinkoje veiksnys;

(7)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014 (4) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Bendra pertvarkymo valdyba (toliau – Valdyba), įsteigta pagal to reglamento 42 straipsnio 1 dalį, taikant tą reglamentą ir Direktyvą 2014/59/ES laikoma atitinkama nacionaline pertvarkymo institucija, kai Valdyba vykdo užduotis ar naudojasi įgaliojimais, kuriuos pagal tą direktyvą turi vykdyti ar jais naudotis nacionalinė pertvarkymo institucija. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento (ES) Nr. 806/2014 70 straipsnio 7 dalimi Valdyba įgaliojama apskaičiuoti įstaigų įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą, kuris nuo 2016 m. sausio 1 d. pakeistų finansavimo struktūras bendrame pertvarkymo mechanizme dalyvaujančiose valstybėse narėse, taikant šį reglamentą ir remiantis Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 7 dalimi, Valdyba taip pat turėtų būti laikoma pertvarkymo institucija pagal šį reglamentą;

(8)

jei grupių atveju įnašai būtų apskaičiuojami individualiu lygmeniu, nustatant skirtingų grupei priklausančių subjektų bazinį metinį įnašą tam tikri įsipareigojimai būtų skaičiuojami du kartus, nes įsipareigojimai, susiję su susitarimais, kuriuos tai pačiai grupei priklausantys subjektai sudaro tarpusavyje, būtų visų įsipareigojimų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant kiekvieno grupės subjekto bazinį metinį įnašą, dalis. Taigi reikėtų patikslinti, kaip nustatomas bazinis metinis įnašas grupių atveju, kad būtų atsižvelgta į grupės subjektų tarpusavio sąsajas ir išvengta dvigubo grupės vidaus pozicijų skaičiavimo. Siekiant užtikrinti vienodas sąlygas grupei priklausantiems subjektams ir įstaigoms, kurios yra tos pačios institucinės užtikrinimo sistemos narės arba yra nuolat kontroliuojamos tos pačios centrinės įstaigos, pastarosioms turėtų būti taikoma tokia pati tvarka;

(9)

siekiant apskaičiuoti grupės subjekto bazinį metinį įnašą, visi įsipareigojimai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, neturėtų apimti įsipareigojimų, atsiradusių pagal sutartį, kurią tas grupės subjektas sudarė su bet kuriuo kitu tai pačiai grupei priklausančiu subjektu. Tačiau tokių įsipareigojimų turėtų būti galima neįtraukti tik tuo atveju, jeigu kiekvienas grupės subjektas yra įsteigtas Sąjungoje, jam yra taikomas toks pat visiškas konsolidavimas, tinkamos centralizuoto rizikos įvertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros ir jeigu nėra ar nenumatoma reikšmingų praktinių ar teisinių kliūčių greitai padengti atitinkamus įsipareigojimus, kai sueina terminas. Taip turėtų būti užkirstas kelias neįtraukti įsipareigojimų į įnašų apskaičiavimo pagrindą, jeigu nėra garantijų, kad pablogėjus grupės finansinei būklei grupės vidaus skolinimo pozicijos būtų padengtos. Be to, siekiant užtikrinti, kad grupės vidaus įsipareigojimų neįtraukimas nesuteiktų pranašumo grupės subjektams, kurie pasinaudos šia išimtimi, tokių įsipareigojimų neįtraukusioms atitinkamoms įstaigoms neturėtų būti leista naudoti supaprastintą įnašų sistemą, kurią leidžiama naudoti mažoms įstaigoms, jeigu neįtraukus grupės vidaus įsipareigojimų įstaiga atitiktų supaprastintos sistemos reikalavimus. Siekiant užtikrinti vienodas sąlygas grupei priklausantiems subjektams ir įstaigoms, kurios yra tos pačios institucinės užtikrinimo sistemos narės arba yra nuolat kontroliuojamos tos pačios centrinės įstaigos, pastarosioms turėtų būti taikoma tokia pati tvarka;

(10)

nukrypstant nuo taisyklės, kad įnašai turėtų būti apskaičiuojami individualiu lygmeniu, jeigu centrinė įstaiga turi nuolat kontroliuojamų kredito įstaigų, kurioms pagal nacionalinę teisę visiškai arba iš dalies netaikomi rizikos ribojimo reikalavimai, laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 10 straipsnio, ex ante įnašų taisyklės turėtų būti taikomos tik centrinei įstaigai ir jos kontroliuojamoms kredito įstaigoms kaip visumai konsoliduotu pagrindu, nes centrinės įstaigos ir visų jos kontroliuojamų įstaigų mokumas ir likvidumas stebimas kaip visumos, remiantis šių įstaigų konsoliduotosiomis ataskaitomis;

(11)

bazinio metinio įnašo nustatymo tvarka taip pat turėtų būti išsamiau patikslinta finansų rinkos infrastruktūrų (FRI) atveju. Kai kurios FRI, tokios kaip pagrindinės sandorio šalys ar centriniai vertybinių popierių depozitoriumai (CVPD), taip pat turi leidimą veikti kaip kredito įstaigos. Tam tikri CVPD vykdo net tik rinkos infrastruktūrų veiklą, bet ir teikia papildomas bankinio tipo paslaugas. Priešingai nei kredito įstaigos, CVPD neturi apdraustųjų indėlių, o daugiausia turi dienos arba vienos nakties likučių, susidariusių dėl atsiskaitymo už vertybinių popierių sandorius paslaugų, kurias jie teikia finansų įstaigoms ar centriniams bankams. Apskritai dėl to nesusidaro pinigų likučiai, kuriuos galima prilyginti lėšoms, telkiamoms siekiant vykdyti bankinę veiklą. Kadangi FRI teikiamos bankinio tipo paslaugos papildo jų pagrindinę tarpuskaitos ar atsiskaitymo veiklą, kurią vykdant tiems subjektams taikomi griežti rizikos ribojimo reikalavimai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentus (ES) Nr. 648/2012 (5) ir (ES) Nr. 909/2014 (6), taip pat atitinkamos nuostatos pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES, ir atsižvelgiant į tai, kad FRI verslo modelis nekelia tokios rizikos, kokią kelia kredito įstaiga, nustatant tų subjektų visų įsipareigojimų sumą siekiant apskaičiuoti jų bazinį metinį įnašą turėtų būti atsižvelgiama tik į įsipareigojimus, susijusius su tų subjektų bankinio tipo veikla;

(12)

išvestinių finansinių priemonių apskaita atskirose ataskaitose nėra suderinta visoje Sąjungoje, o tai gali turėti įtakos įsipareigojimų sumai, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant kiekvieno banko įnašus. Reglamento (ES) Nr. 575/2013 429 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodyta sverto koeficiento metodika taikoma visiems bankams ir ja užtikrinama, kad ta pati išvestinių finansinių priemonių sutartis, visų pirma išvestinių finansinių priemonių sutarčių užskaita, bus vertinama vienodai, nepriklausomai nuo bankui taikomos apskaitos sistemos. Todėl siekiant užtikrinti, kad nustatant bazinį metinį įnašą išvestinės finansinės priemonės būtų vertinamos vienodai ir taip būtų sudarytos sąlygos palyginti jų vertinimą įvairiose įstaigose ir užtikrinti vienodas sąlygas visoje Sąjungoje, išvestinės finansinės priemonės turėtų būti vertinamos pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 429 straipsnio 6 ir 7 dalis. Tačiau, siekiant užtikrinti išvestinių finansinių priemonių vertinimo pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 nuspėjamumą, reikėtų numatyti, kad atlikus tokį vertinimą gauta vertė negali būti mažesnė nei 75 % atitinkamų išvestinių finansinių priemonių vertės pagal atitinkamą apskaitos sistemą;

(13)

kai kurios kredito įstaigos yra skatinamąjį finansavimą teikiantys bankai, kurių tikslas yra paremti valstybės narės centrinės, regioninės ar vietos valdžios institucijos viešosios politikos tikslus, daugiausia teikiant skatinamąsias paskolas ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno. Tokių įstaigų teikiamas paskolas tiesiogiai arba netiesiogiai iš dalies garantuoja centrinės, regioninės arba vietos valdžios institucija. Skatinamosios paskolos suteikiamos ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno, ir jomis siekiama paskatinti Sąjungos arba valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijos viešosios politikos tikslų įgyvendinimą. Skatinamosios paskolos kartais suteikiamos per kitą įstaigą kaip tarpininkę (perleidžiamosios paskolos). Tokiais atvejais kredito įstaiga tarpininkė skatinamąsias paskolas gauna iš daugiašalio plėtros banko ar viešojo sektoriaus subjekto ir suteikia jas kitoms kredito įstaigoms, kurios tas paskolas teikia galutiniams klientams. Kadangi kredito įstaigos tarpininkės šių paskolų likvidumą iš pirminio skatinamąjį finansavimą teikiančio banko perleidžia skolinančiajai įstaigai ar kitai įstaigai tarpininkei, tokie įsipareigojimai neturėtų būti įtraukiami į visus įsipareigojimus, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant bazinį metinį įnašą;

(14)

Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad visos įstaigos prisidėtų finansuojant pertvarkymo finansavimo struktūras. Tačiau būtina užtikrinti proporcingą ir teisingą pusiausvyrą tarp įpareigojimo kiekvienai įstaigai prisidėti finansuojant pertvarkymo finansavimo struktūrą ir tos įstaigos dydžio, rizikos pobūdžio, jos veiklos apimties ir sudėtingumo, sąsajų su kitomis įstaigomis ar visa finansų sistema, jos žlugimo poveikio finansų rinkoms, kitoms įstaigoms, finansavimo sąlygoms ar visai ekonomikai, taigi tikimybės, kad bus pradėtas įstaigos pertvarkymo procesas ir įstaiga pasinaudos finansavimo struktūra. Į tokius aspektus atsižvelgia pertvarkymo institucijos pagal Direktyvos 2014/59/ES 4 straipsnį priimdamos sprendimą, ar tam tikroms įstaigoms turėtų būti taikomi supaprastinti įpareigojimai, susiję su reikalavimais parengti gaivinimo ir pertvarkymo planus. Vertinant, ar pasiekta tinkama pusiausvyra tarp poreikio laikytis Direktyvoje 2014/59/ES išdėstytų reikalavimų ir įvairių įstaigų, kurioms taikoma ta direktyva, specifikos, taip pat reikėtų atsižvelgti į administracinę naštą tam tikroms įstaigoms ir pertvarkymo institucijoms, atsirandančią dėl metinių įnašų apskaičiavimo;

(15)

mažų įstaigų rizika paprastai nėra didelė, jų keliama sisteminė rizika taip pat dažnai mažesnė, palyginti su didelių įstaigų, ir daugeliu atvejų jų žlugimo poveikis visai ekonomikai yra mažesnis nei didelių įstaigų. Tačiau galimo mažų įstaigų žlugimo poveikio finansiniam stabilumui negalima visiškai atmesti, nes ir mažos įstaigos gali kelti sisteminę riziką dėl savo vaidmens visoje bankų sistemoje, bendro savo tinklų poveikio arba užkrečiamojo poveikio, kurį jos gali sukelti sumažėjus pasitikėjimui bankų sistema;

(16)

atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atvejų mažos įstaigos nekelia sisteminės rizikos ir jų pertvarkymo tikimybė yra mažesnė, todėl atitinkamai sumažėja tikimybė, kad joms reikės naudotis pertvarkymo finansavimo struktūromis, palyginti su didelėmis įstaigomis, reikėtų supaprastinti jų metinių įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms, apskaičiavimo metodiką. Mažų įstaigų metinius įnašus turėtų sudaryti nustatyto dydžio suma, pagrįsta vien jų baziniu metiniu įnašu ir proporcinga jų dydžiui. Tokia metodika turėtų užtikrinti, kad metinių įnašų sistema būtų proporcinga, atsižvelgiant į tai, kad nustatydama kiekvienos įstaigos metinį įnašą pertvarkymo institucija turi laikytis metinio tikslinio finansavimo struktūros lygio. Todėl nustatyto dydžio suma atspindi faktą, kad daugeliu atvejų mažos įstaigos yra mažiau rizikingos, ir suteikia galimybę platesniu mastu koreguoti didesnių įstaigų, kurių rizika paprastai yra labiau sisteminė, įnašus pagal jų rizikos pobūdį;

(17)

siekiant nustatyti, kokios įstaigos laikomos mažomis, reikėtų taikyti dvigubą ribą: pirmoji riba, pagrįsta visais įsipareigojimais (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus apdraustuosius indėlius, turėtų būti lygi 300 mln. EUR arba mažesnė, o antroji, pagrįsta visu turtu, turėtų neviršyti 1 mlrd. EUR. Pastaroji turėtų užkirsti kelią didesnėms įstaigoms, kurios neviršija pirmosios su įsipareigojimų suma susijusios ribos, naudotis supaprastinta sistema;

(18)

mažų įstaigų kategorijoje reikėtų išskirti smulkesnes kategorijas, nes kai kurios įstaigos yra labai mažos, o kitos yra arti didžiausių ribų, leidžiančių joms naudotis supaprastinta sistema. Taikant vienos nustatyto dydžio sumos sistemą, metiniai labai mažų įstaigų įnašai būtų neproporcingai dideli, palyginti su mažų įstaigų, kurios beveik siekia didžiausias ribas, įnašais. Tačiau reikėtų užtikrinti, kad taikant supaprastintą sistemą neatsirastų neproporcingų skirtumų tarp metinių įnašų, kuriuos moka prie mažų įstaigų kategorijos priskirtos didžiausios įstaigos ir įstaigos, kurios vos viršija nustatytas ribas ir neatitinka supaprastintos sistemos reikalavimų. Siekiant išvengti tokio nepageidaujamo poveikio, būtų tikslinga numatyti kelių kategorijų mažų įstaigų, kurių metinius įnašus turėtų sudaryti skirtingos nustatyto dydžio sumos, sistemą. Tai sudarytų sąlygas supaprastintoje sistemoje nustatyti laipsniškai didėjančius įnašus nuo didžiausios nustatyto dydžio sumos iki mažiausio įnašo taikant tokį metodą, pagal kurį bazinis metinis įnašas koreguojamas pagal įstaigos rizikos pobūdį;

(19)

kai pertvarkymo institucija nustato, kad mažos įstaigos rizika yra ypač didelė, pertvarkymo institucija turėtų turėti galimybę nuspręsti, kad atitinkamai įstaigai nebeturėtų būti taikoma supaprastinta sistema ir kad jos įnašas turėtų būti apskaičiuojamas taikant metodą, pagal kurį bazinis metinis įnašas yra koreguojamas atsižvelgiant į kitus nei įstaigos dydis rizikos veiksnius;

(20)

Direktyvos 2014/59/ES 45 straipsnio 3 dalyje nurodytos įstaigos nebus rekapitalizuojamos naudojant pertvarkymo finansavimo struktūras pagal Direktyvos 2014/59/ES 44 ir 101 straipsnius, nes jos bus likviduojamos taikant nacionalines bankroto procedūras arba kitas procedūras, įgyvendinamas pagal Direktyvos 2014/59/ES 38, 40 arba 42 straipsnį, ir nutrauks savo veiklą. Šios procedūros užtikrina, kad tų įstaigų kreditoriai, įskaitant padengtų obligacijų turėtojus, prireikus padengs nuostolius taip, kad būtų pasiekti pertvarkymo tikslai. Todėl nustatant jų įnašus, skirtus pertvarkymo finansavimo struktūroms, reikėtų atsižvelgti į šią specifiką. Vis dėlto, pertvarkymo finansavimo struktūros galėtų būti naudojamos kitiems tikslams, nurodytiems Direktyvos 2014/59/ES 101 straipsnyje. Jeigu kuri nors įstaiga naudoja pertvarkymo finansavimo struktūras bet kuriems iš tokių tikslų, pertvarkymo institucija turėtų turėti galimybę palyginti visų kitų įstaigų, kurioms taikoma Direktyvos 2014/59/ES 45 straipsnio 3 dalis, rizikos pobūdį su įstaigos, pasinaudojusios pertvarkymo finansavimo struktūra, rizikos pobūdžiu ir taikyti šiame deleguotajame akte nustatytą metodiką toms įstaigoms, kurių rizikos pobūdis yra panašus į įstaigos, pasinaudojusios pertvarkymo finansavimo struktūra, rizikos pobūdį arba kurių rizika yra didesnė. Taip pat būtų tinkama sudaryti sąrašą elementų, į kuriuos pertvarkymo institucija turėtų atsižvelgti lygindama rizikos pobūdį;

(21)

siekiant suteikti galimybę valstybių narių pertvarkymo institucijoms vienodai aiškinti Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 7 dalyje nustatytus kriterijus, kad įstaigų rizikos rodiklis, naudojamas individualiems įnašams, skirtiems pertvarkymo finansavimo struktūroms, apskaičiuoti, visoje Sąjungoje būtų nustatomas vienodai, reikėtų numatyti kelis rizikos ramsčius ir atitinkamus kiekvieno iš tų rizikos ramsčių rizikos rodiklius, į kuriuos pertvarkymo institucijos atsižvelgtų vertindamos įstaigų rizikos pobūdį. Siekiant užtikrinti derėjimą su priežiūros praktika, rizikos rodiklius turėtų sudaryti šiuo metu turimi arba dar rengiami reguliavimo lyginamieji indeksai;

(22)

kai atitinkamuose teisės aktuose numatytos išimtys, pagal kurias įstaigos atleidžiamos nuo reikalavimų nustatyti tam tikrus rizikos rodiklius įstaigos lygmeniu, ir jeigu, kai taikoma, kompetentingos institucijos leidžia taikyti tokias išimtis, pertvarkymo institucijos turėtų įvertinti atitinkamus rodiklius konsoliduotu arba iš dalies konsoliduotu lygmeniu, kad būtų užtikrintas derėjimas su priežiūros praktika ir kad tomis išimtimis besinaudojančios grupės nebūtų nepelnytai baudžiamos;

(23)

kad būtų užtikrintas nuoseklus pertvarkymo institucijų požiūris į rizikos ramsčių ir rodiklių, į kuriuos jos turi atsižvelgti nustatydamos įstaigų rizikos pobūdį, svarbą, šiame reglamente taip pat reikėtų nustatyti santykinį kiekvieno rizikos ramsčio ir rodiklio svorį. Tačiau svarbu pertvarkymo institucijoms suteikti pakankamai lankstumo vertinant įstaigų rizikos pobūdį: jos turėtų galėti moduliuoti rizikos ramsčių ir rodiklių taikymą, atsižvelgdamos į kiekvienos įstaigos specifiką. To negalima pasiekti vien numatant rizikos pobūdžio vertinimo skalę, pertvarkymo institucijos turi turėti galimybę tam tikru mastu savo nuožiūra spręsti dėl tam tikrų rizikos rodiklių svarbos kiekvienu konkrečiu atveju, todėl tam tikrų rizikos rodiklių svoris turėtų būti tik orientacinis arba reikėtų nustatyti jų skalę, kad pertvarkymo institucijos galėtų priimti sprendimą dėl tų rodiklių svarbos tam tikru konkrečiu atveju;

(24)

nustatant įvairių rodiklių, atitinkančių tam tikrą ramstį, svarbą, ramsčiuose juos reikėtų agreguoti naudojant atskirų rodiklių aritmetinį svertinį vidurkį. Apskaičiuojant galutinį sudėtinį rizikos rodiklį kiekvienai įstaigai, kad būtų išvengta kompensacinio poveikio tarp ramsčių, kai įstaigai, kurios rezultatai gana geri pagal kelis ramsčius ir labai prasti pagal kitus, paprastai būtų priskiriama vidutinė vertė pagal atskirų ramsčių aritmetinį vidurkį, toks skaičiavimas turėtų būti atliekamas remiantis atskirų ramsčių geometriniu svertiniu vidurkiu;

(25)

rizikos, kurią kelia įstaiga, laipsnio vertinimo skalė turėtų būti tokia, kad būtų galima pakankamai moduliuoti įstaigų rizikos pobūdį pagal įvairius rizikos ramsčius ir rodiklius, nustatytus šiame reglamente, ir kartu užtikrinti pakankamą tikrumą ir nuspėjamumą dėl metinių sumų, kurias kaip įnašus įstaigos turės sumokėti pagal Direktyvą 2014/59/ES ir šį reglamentą;

(26)

siekiant užtikrinti, kad įnašai būtų faktiškai sumokėti, būtina nustatyti mokėjimo sąlygas ir būdus. Visų pirma tuo atveju, jei įnašai pagal Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnį mokami ne pinigais, o neatšaukiamais mokėjimo įsipareigojimais, būtina nustatyti neatšaukiamų mokėjimo įsipareigojimų dalį, kurią gali naudoti kiekviena įstaiga, ir įkaito, kuris yra priimtinas šiems neatšaukiamiems mokėjimo įsipareigojimams padengti, rūšį, kad pertvarkymo institucija galėtų užtikrinti faktinį mokėjimą vykdant neatšaukiamą mokėjimo įsipareigojimą, jeigu pertvarkymo institucijai kiltų sunkumų įvykdyti neatšaukiamą mokėjimo įsipareigojimą. Siekiant užtikrinti, kad metiniai įnašai būtų veiksmingai sumokami, būtina numatyti specialius įgaliojimus pertvarkymo institucijoms, kad jos galėtų taikyti administracines sankcijas ir kitas administracines priemones įstaigoms, kurios pažeidžia šiame reglamente nustatytus įnašų apskaičiavimo ir koregavimo reikalavimus, pavyzdžiui, nesilaiko įpareigojimo pateikti pertvarkymo institucijos prašomą informaciją. Pertvarkymo institucija taip pat turėtų turėti įgaliojimą nustatyti dienos delspinigius įstaigai, jeigu atitinkama įstaiga tik iš dalies sumoka mokėtiną metinį įnašą ar jo visai nesumoka arba jeigu įstaiga nesilaiko reikalavimų, išdėstytų pertvarkymo institucijos pranešime. Be to, būtina numatyti konkrečius įpareigojimus kompetentingoms institucijoms ir pertvarkymo institucijoms dalytis informacija;

(27)

siekiant užtikrinti, kad rizikos koregavimas ir toliau atspindėtų pokyčius bankų sektoriuje ir nuolat atitiktų Direktyvos 2014/59/ES reikalavimus, Komisija, remdamasi jo taikymo patirtimi, iki 2016 m. birželio 1 d. peržiūrės rizikos koregavimą, taikomą apskaičiuojant metinius įnašus, visų pirma šiame reglamente nustatyto rizikos koregavimo koeficiento tinkamumą ir galimą poreikį didinti rizikos koregavimo koeficiento viršutinę ribą;

(28)

atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2014/59/ES 130 straipsnio 1 dalį įpareigojimas valstybėms narėms rinkti metinius įnašus iš jų teritorijoje leidimus veikti gavusių įstaigų taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d., šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d.,