29.7.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 247/132

(1)

2010 m. kovo 26 d. Europos Vadovų Taryba pritarė Komisijos pasiūlymui įgyvendinti naują ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją „Europa 2020“, kuri grindžiama geresniu ekonominės politikos koordinavimu ir kurioje daug dėmesio skiriama toms svarbioms sritims, kuriose reikia imtis veiksmų, kad būtų stiprinamas Europos tvaraus augimo ir konkurencingumo potencialas;

(2)

2010 m. liepos 13 d. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymais, priėmė Rekomendaciją dėl bendrų valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos gairių (2010–2014 m.), o 2010 m. spalio 21 d. – Sprendimą dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (3); šios gairės kartu sudaro integruotas gaires. Į tas integruotas gaires valstybių narių paprašyta atsižvelgti formuojant nacionalinę ekonominę ir užimtumo politiką;

(3)

2012 m. birželio 29 d. valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovai nusprendė priimti Susitarimą dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, kuriuo nustatė nuoseklią nacionalinių, ES ir euro zonos lygmens veiksmų, naudojant visus galimus svertus, priemones ir politikos strategijas, sistemą. Jie nutarė, kokių veiksmų reikia imtis valstybių narių lygmeniu, visų pirma išreikšdami tvirtą įsipareigojimą siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų ir įgyvendinti konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas;

(4)

2013 m. liepos 9 d. Taryba priėmė rekomendaciją (4) dėl 2013 m. Švedijos nacionalinės reformų programos ir pateikė savo nuomonę dėl atnaujintos 2012–2016 m. Švedijos konvergencijos programos;

(5)

2013 m. lapkričio 13 d. Komisija priėmė metinę augimo apžvalgą, kuria pradedamas 2014 m. Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras. Be to, 2013 m. lapkričio 13 d. Komisija, remdamasi Reglamentu (ES) Nr. 1176/2011, priėmė Įspėjimo mechanizmo ataskaitą, kurioje nurodė, kad Švedija yra viena iš valstybių narių, dėl kurios reikės parengti nuodugnią apžvalgą;

(6)

2013 m. gruodžio 20 d. Europos Vadovų Taryba patvirtino prioritetus, kuriais turi būti užtikrintas finansinis stabilumas, fiskalinis konsolidavimas ir ekonomikos augimo skatinimo veiksmai. Ji pabrėžė, kad reikia vykdyti diferencijuotą, ekonomikos augimui palankų fiskalinį konsolidavimą, atkurti įprastas skolinimo ekonomikai sąlygas, skatinti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, mažinti nedarbą, šalinti socialinius krizės padarinius ir modernizuoti viešąjį administravimą;

(7)

2014 m. kovo 5 d. Komisija paskelbė Švedijos nuodugnios apžvalgos pagal Reglamento (ES) Nr. 1176/2011 5 straipsnį rezultatus. Remdamasi analize, Komisija daro išvadą, kad Švedijoje išlieka susidaręs makroekonominis disbalansas, kurį būtina stebėti ir dėl kurio būtina imtis politinių veiksmų. Visų pirma dėmesio reikia skirti pokyčiams, susijusiems su namų ūkių įsiskolinimu ir būsto rinkos neveiksmingumu. Nors dėl didelio einamosios sąskaitos pertekliaus nekyla pavojų, kurie būdingi esant dideliam deficitui, ir jis iš dalies yra susijęs su poreikiu mažinti finansinį įsiskolinimą, Komisija toliau stebės Švedijos einamosios sąskaitos pokyčius, atsižvelgdama į Europos semestrą;

(8)

2014 m. balandžio 16 d. Švedija pateikė 2014 m. nacionalinę reformų programą ir 2014 m. konvergencijos programą. Siekiant atsižvelgti į abiejų programų sąsajas, jos vertintos vienu metu;

(9)

2014 m. konvergencijos programoje apibrėžtos biudžeto strategijos tikslas – kaip numatyta Švedijos fiskalinės sistemos taisyklėse, per ekonomikos ciklą užtikrinti vidutiniškai 1 % BVP valdžios sektoriaus perteklių. Konvergencijos programoje patvirtintas ankstesnėje konvergencijos programoje nustatytas vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – 1 % BVP struktūrinis deficitas, kuris atitinka Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus. Remiantis (perskaičiuotu) struktūriniu balansu konvergencijos programoje planuojama viršyti vidutinės trukmės laikotarpio tikslą per programos laikotarpį. Remiantis konvergencijos programa numatoma, kad valdžios sektoriaus skola, kuri išlieka gerokai mažesnė už pamatinę 60 % BVP vertę, sumažės nuo 41,5 % BVP 2014 m. iki 35 % BVP 2017 m. Apskritai konvergencijos programoje išdėstyta biudžeto strategija atitinka Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus. Makroekonominis scenarijus, kuriuo grindžiamos konvergencijos programoje pateiktos biudžeto projekcijos, yra tikėtinas. Kalbant apie ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą, didelė BVP dalis išleidžiama ilgalaikei priežiūrai ir numatoma, kad ilguoju laikotarpiu priežiūros išlaidos gerokai padidės siekiant pakankamai atsižvelgti į visuomenės senėjimą; šios išlaidos Švedijoje 2060 m. sieks 6,4 % BVP. Šią problemą Švedijai reikėtų spręsti užtikrinant pakankamą pirminį perteklių ir toliau ribojant su visuomenės senėjimu susijusių išlaidų augimą, kad būtų užtikrintas ilgalaikis viešųjų finansų tvarumas. Remdamasi atliktu 2014 m. konvergencijos programos įvertinimu bei Komisijos prognoze ir vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 1466/97, Taryba laikosi nuomonės, kad Švedijos konvergencijos programa atitinka Stabilumo ir augimo pakto taisykles, o pavojus nepasiekti biudžeto tikslų yra menkas;

(10)

susirūpinimą tebekelia didelis privačiojo sektoriaus, visų pirma Švedijos namų ūkių, įsiskolinimas. Be to, didėjant namų ūkių sektoriaus įsiskolinimui, kuris šiuo metu siekia 83 % BVP arba maždaug 160 % disponuojamųjų pajamų, didėja finansų sektoriaus rizika, susijusi su namų ūkiais, palyginti su įmonių sektoriumi. Įsiskolinimą skatina nuolatinis kreditų augimas ir lėta būsto paskolų amortizacija. Jeigu palūkanų normos padidėtų, būsto kainos kristų ir (arba) įvyktų nepalankių makroekonominių pokyčių, didelis namų ūkių sektoriaus įsiskolinimas būtų vienas iš rizikos veiksnių. Tokie pokyčiai paveiktų namų ūkius ir jų vartojimo įpročius. Tai taip pat galėtų turėti neigiamą šalutinį poveikį bankų sektoriui, nes padidėtų neveiksnių paskolų skaičius ir rinkos finansavimo išlaidos. Švedija nepaskelbė ir nepriėmė jokių priemonių, kad spręstų su būstu susijusio įsiskolinimui palankaus mokestinio iškraipymo problemą; tai galėtų būti padaryta vienus mokesčius pakeičiant kitais, nedidinant bendros mokesčių naštos. Vis dėlto Švedija ėmėsi tam tikrų veiksmų siekdama skatinti apdairų skolinimą – 2013 m. gegužės mėn. buvo įvesta 15 % hipotekos paskolų žemutinė rizikos koeficiento riba ir paskelbta apie tolesnį jos didinimą. Vis dėlto amortizacijos praktika tebėra labai laisva – mažesnio nei 75 % kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykio atveju amortizacijos laikotarpiai yra labai ilgi; šiuo klausimu nesiimta rimtų priemonių, atsižvelgiant į neprivalomą 2013 m. spalio mėn. rekomendaciją dėl individualių amortizacijos planų. 2014 m. kovo mėn. Švedijos bankininkų asociacija sugriežtino savo rekomendaciją, ragindama sumažinti amortizaciją iki 70 % kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykio. Galiausiai Švedija ėmėsi priemonių įsiskolinimui palankaus mokestinio iškraipymo, susijusio su pelno apmokestinimu, problemai spręsti dar labiau apribodama palūkanų atskaitymą, nuo 2013 m. sausio mėn. tuos apribojimas pradėdama taikyti visų rūšių grupės vidaus paskoloms ir įvesdama investuotojams taikomą atskaitymą, kuris galėtų sumažinti įsiskolinimui palankų mokestinį iškraipymą. Nuo 2013 m. pradžios įmonių pelno mokestis taip pat buvo sumažintas nuo 26,3 % iki 22 %;

(11)

Švedijos būsto rinka, kurioje per pastaruosius du dešimtmečius smarkiai didėjo būsto kainos, lieka potencialiu nestabilumo šaltiniu. Būsto pasiūlai vis dar būdingas neveiksmingumas, visų pirma dėl sudėtingų planavimo procesų, ribotos konkurencijos statybų sektoriuje ir griežtos nuomos kontrolės. Dėl šio neveiksmingumo, taip pat įsiskolinimą skatinančių mokesčių būsto kainos pernelyg smarkiai didėja. Švedija ėmėsi tam tikrų nuomos rinkos priemonių, tačiau atrodo, kad šių priemonių nepakanka esminėms su dideliu nuomos sistemos nepaslankumu susijusioms struktūrinėms problemoms spręsti. Į 2014 m. balandžio 9 d. vyriausybės pateiktą pavasario įstatymą neįtraukta jokių nuomos rinkai skirtų priemonių. Švedija priėmė priemones, kuriomis siekiama šalinti zonų nustatymo ir planavimo proceso neveiksmingumą ir spręsti problemą, susijusią su savivaldybių monopolizuotu planavimo procesu, reikalaudama, kad nustatydamos būsto poreikius savivaldybės laikytųsi regioninio požiūrio. Šios priemonės yra veiksmai teisinga linkme, tačiau ne visos priemonės jau įgyvendintos ir nenustatyta jokių nuobaudų jų neįgyvendinančioms savivaldybėms;

(12)

privalomojo švietimo sistemos moksleivių mokymosi rezultatų tarptautinio vertinimo duomenys rodo, kad, nepaisant didelio finansavimo lygio, jie yra prastesni nei pirmaisiais praėjusio dešimtmečio metais; visų trijų tirtų sričių (skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų) Švedijos rezultatai dabar yra prastesni už ES ir EBPO vidurkį. Be to, sustiprėjo ryšys tarp socialinės bei ekonominės padėties ir mokymosi rezultatų ir padidėjo skirtumai tarp mokyklų. Nors vyriausybės priimtos priemonės yra veiksmai teisinga linkme, panašu, kad reikalingi radikalesni struktūriniai pokyčiai. Šiuo tikslu Švedija netrukus atliks mokyklų sistemos veiksmingumo apžvalgą siekdama atkurti aukšto lygio mokymosi rezultatus;

(13)

jaunų žmonių, žemos kvalifikacijos darbuotojų ir migrantų kilmės asmenų padėtis darbo rinkoje tebėra nepalanki. Jaunimo nedarbas tebėra didesnis už ES vidurkį. Nors vyriausybė ėmėsi priemonių šiems klausimams spręsti, atrodo, kad sunkumai gali būti susiję su švietimo srities problemomis – švietimo sistema nepajėgia parengti pakankamai reikiamų gebėjimų turinčių jaunų žmonių, kurie galėtų sėkmingai integruotis į darbo rinką. Darbo rinkos integracijos ir švietimo bei mokymo srityje Švedija priėmė priemones, skirtas perėjimui iš mokymo įstaigos į darbo rinką palengvinti (vykdoma pameistrystės sistemos reforma, pagal kurią numatomas specialus darbo užmokestis pameistriams) ir padėti jauniems žmonėms įgyti darbo patirties (darbas profesinei patirčiai įgyti). Šį perėjimą de facto sustiprino ankstyvosios priemonės, skirtos tiems, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Vis dėlto šiomis priemonėmis vargiai pasiekiami nesimokantys, nedirbantys ir mokymuose nedalyvaujantys užimtumo tarnyboje neužsiregistravę asmenys. Švedija taip pat deda pastangas, kad paspartintų migrantų kilmės asmenų integraciją, tačiau tebėra sunkumų, susijusių su visų pirma ne Sąjungos kilmės migrantų integracija. Galiausiai Švedijoje šiuo metu vykdomas tyrimas, dėl to, ar šiuo metu restoranams ir viešojo maitinimo paslaugoms taikomas sumažintas PVM tarifas yra veiksmingas skatinant kurti darbo vietas. Galutinį įvertinimą numatoma parengti 2016 m. sausio mėn.;

(14)

atsižvelgdama į Europos semestrą, Komisija atliko išsamią Švedijos ekonominės politikos analizę. Ji įvertino nacionalinę reformų programą ir konvergencijos programą. Komisija įvertino ne tik jų svarbą tvariai fiskalinei ir socialinei bei ekonominei Švedijos politikai, bet ir tai, kaip laikomasi ES taisyklių ir gairių, nes ES lygmeniu prisidedant prie būsimų nacionalinių sprendimų būtina stiprinti bendrą Sąjungos ekonomikos valdymą. Jos rekomendacijos atsižvelgiant į Europos semestrą pateiktos toliau išdėstytose 1–4 rekomendacijose;

(15)

atsižvelgdama į šį įvertinimą, Taryba išnagrinėjo konvergencijos programą, o jos nuomonė (5) pateikiama visų pirma toliau išdėstytoje 1 rekomendacijoje;

(16)

atsižvelgdama į Komisijos nuodugnios apžvalgos ir šio vertinimo rezultatus, Taryba išnagrinėjo nacionalinę reformų programą ir konvergencijos programą. Jos rekomendacijos pagal Reglamento (ES) Nr. 1176/2011 6 straipsnį pateiktos toliau išdėstytose 2 ir 3 rekomendacijose,

1.

Toliau vykdyti ekonomikos augimui palankią fiskalinę politiką ir išsaugoti patikimą fiskalinę būklę, užtikrinant, kad visu konvergencijos programos laikotarpiu būtų laikomasi vidutinės trukmės laikotarpio biudžeto tikslo, taip pat atsižvelgiant į dėl visuomenės senėjimo kylančią riziką ilgalaikiam valstybės finansų tvarumui.

2.

Apriboti namų ūkių sektoriaus kreditų augimą ir privatųjį įsiskolinimą. Šiuo tikslu mažinti įsiskolinimui palankaus mokestinio iškraipymo, susijusio su gyventojų pajamų apmokestinimu, poveikį palaipsniui ribojant būsto paskolų palūkanų atskaitymą iš mokamų mokesčių ir (arba) didinant periodinius nekilnojamojo turto mokesčius. Imtis tolesnių priemonių siekiant paspartinti būsto paskolų amortizacijos tempą.

3.

Toliau didinti būsto rinkos veiksmingumą tęsiant nuomos kainų nustatymo sistemos reformą. Visų pirma sudaryti sąlygas nustatyti labiau į rinką orientuotas nuomos kainas atsisakant naudingumo vertės sistemos ir toliau liberalizuojant tam tikrus nuomos rinkos segmentus, taip pat suteikti daugiau laisvės pasirašant sutartis tarp atskirų nuomininkų ir nuomotojų. Mažinti planavimo ir apeliacijos procesų trukmę ir sudėtingumą mažinant ir sujungiant administracinius reikalavimus, suderinant savivaldybių taikomus statybos reikalavimus ir standartus bei didinant žemės skyrimo procedūrų skaidrumą. Skatinti savivaldybes skirti savo žemę naujų gyvenamųjų namų statybai.

4.

Imtis reikiamų priemonių siekiant pagerinti pagrindinius gebėjimus ir palengvinti perėjimą iš mokymo įstaigų į darbo rinką, be kita ko, plačiau taikant mokymosi darbo vietoje ir pameistrystės programas. Stiprinti pastangas, siekiant veiksmingiau taikyti darbo rinkos ir švietimo priemones menko išsilavinimo jaunuoliams ir migrantų kilmės asmenims. Didinti valstybinėse tarnybose neužsiregistravusiam jaunimui skirtų ankstyvosios intervencijos priemonių aprėptį.