3.2.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 33/10

(1)

Nuo 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais (3), priėmimo pakaitinio naudojimosi sąvoka išsiplėtė, o rinkoje atsirado nauji į tai panašūs atostogų produktai. Direktyva 94/47/EB netaikoma šiems naujiems atostogų produktams ir kai kuriems sandoriams, susijusiems su pakaitiniu naudojimusi, pavyzdžiui, perpardavimo ir keitimosi sutartims. Be to, taikant Direktyvą 94/47/EB įgyta patirtis parodė, kad kai kurie klausimai, kuriems direktyva jau taikoma, turi būti atnaujinti ar išaiškinti, kad būtų užkirstas kelias produktų, kuriais siekiama apeiti šią direktyvą, kūrimui.

(2)

Dėl esamų reglamentavimo spragų atsiranda pastebimas konkurencijos iškraipymas bei kyla rimtų problemų vartotojams, ir taip sudaromos kliūtys sklandžiam vidaus rinkos veikimui. Todėl Direktyva 94/47/EB turėtų būti pakeista nauja ir aktualia direktyva. Kadangi turizmui tenka vis didesnis vaidmuo valstybių narių ekonomikoje, pakaitinio naudojimosi ir ilgalaikių atostogų produktų sektoriaus augimas ir jo našumo didėjimas turėtų būti skatinamas priimant tam tikras bendras taisykles.

(3)

Siekiant padidinti teisinį tikrumą ir pasiekti, kad vartotojai bei įmonės galėtų visiškai pasinaudoti vidaus rinkos teikiama nauda, reikia, kad atitinkami valstybių narių įstatymai būtų toliau derinami. Todėl tam tikri pakaitinio naudojimosi ir ilgalaikių atostogų produktų sutarčių rinkodaros, pardavimo ir perpardavimo bei keitimosi aspektai, taip pat keitimasis teisėmis, atsirandančiomis iš pakaitinio naudojimosi sutarčių, turėtų būti visiškai suderinti. Valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nuo šios direktyvos nukrypstančių nacionalinės teisės aktų nuostatų. Tais atvejais, kai nėra nustatyta tokių suderintų nuostatų, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti Bendrijos teisę atitinkančius nacionalinės teisės aktus. Todėl valstybės narės turėtų, pavyzdžiui, toliau taikyti arba priimti nuostatas dėl naudojimosi teise atsisakyti sutarties teisiniuose santykiuose, kuriems netaikoma ši direktyva, pasekmių arba priimti nuostatas, pagal kurias negali būti prisiimtas joks vartotojo ir pakaitinio naudojimosi paslaugų ar ilgalaikio atostogų produkto prekybininko tarpusavio įsipareigojimas arba negali būti atliekami jokie šių asmenų tarpusavio mokėjimai, jei vartotojas nėra pasirašęs šių paslaugų pirkimui finansuoti skirtos kredito sutarties.

(4)

Ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms, laikantis Bendrijos teisės, taikyti šios direktyvos nuostatas į jos taikymo sritį nepatenkančiose srityse. Tokiu būdu valstybė narė galėtų toliau taikyti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius galiojančius nacionalinės teisės aktus arba priimti naujus teisės aktus dėl sandorių, kuriems netaikoma ši direktyva.

(5)

Atskiros sutartys, kurioms taikoma ši direktyva, turėtų būti aiškiai apibrėžtos taip, kad būtų užkirstas kelias apeiti direktyvos nuostatas.

(6)

Šioje direktyvoje vartojama pakaitinio naudojimosi sutarčių sąvokos apibrėžtis neturėtų būti suprantama kaip apimanti daugkartinių gyvenamojo būsto, įskaitant viešbučių kambarius, rezervacijų, jei daugkartinėmis rezervacijomis nenumatoma daugiau teisių ir pareigų nei pavienėmis rezervacijomis. Pakaitinio naudojimosi sutartis taip pat neturėtų būti suprantama kaip apimanti įprastinės nuomos sutartis, kadangi pastarosiose nurodomas vienas nepertraukiamas gyvenimo laikotarpis, o ne keletas laikotarpių.

(7)

Šioje direktyvoje ilgalaikių atostogų produktų sutarčių sąvokos apibrėžtis neturėtų būti suprantama kaip apimanti įprastines lojalumo programas, kurios suteikia nuolaidas būsimiems apsilankymams tinklui priklausančiuose viešbučiuose, kadangi programos narystė nėra gaunama už atlygį arba vartotojas mokėdamas atlygį visų pirma nesiekia gauti nuolaidų ar kitų palankių su gyvenamuoju būstu susijusių sąlygų.

(8)

Ši direktyva neturėtų daryti įtakos 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (4) nuostatoms.

(9)

2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (Direktyva dėl nesąžiningos komercinės praktikos) (5) draudžiama klaidinanti, agresyvi ir kita nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu. Atsižvelgiant į produktų ir komercinės veiklos, susijusios su pakaitiniu naudojimusi, ilgalaikiais atostogų produktais, perpardavimu bei keitimusi, pobūdį tikslinga priimti išsamesnes ir konkretesnes nuostatas dėl informavimo reikalavimų ir prekybos renginių. Vartotojams turėtų būti aiškiai nurodytas kvietimų į prekybos renginius komercinis tikslas. Nuostatos, susijusios su prieš sudarant sutartį pateikiama informacija bei sutartimi, turėtų būti patikslintos ir atnaujintos. Siekiant suteikti vartotojui galimybę patiems susipažinti su informacija iki sutarties sudarymo, ši informacija turėtų būti pateikiama tuo metu jam lengvai prieinama forma.

(10)

Vartotojai turėtų turėti teisę, kurios prekybininkas negalėtų paneigti, gauti prieš sudarydami sutartį informaciją ir sutartį jų pasirinkta bei jiems suprantama kalba. Be to, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vykdyti sutartį ir užtikrinti jos vykdymą, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti, kad sutartis turėtų būti pateikiama vartotojams ir kitomis kalbomis.

(11)

Siekiant vartotojams suteikti galimybę visiškai suprasti sutartyje numatytas jų teises ir pareigas, jiems turėtų būti suteiktas laikotarpis, per kurį jie gali atsisakyti sutarties nepagrįsdami tokio atsisakymo ir nepatirdami jokių išlaidų. Šiuo metu šio laikotarpio trukmė įvairiose valstybėse narėse yra skirtinga, o patirtis rodo, kad Direktyvoje 94/47/EB nustatyta trukmė yra nepakankamai ilga ir todėl šis laikotarpis turėtų būti prailgintas siekiant aukštesnio vartotojų apsaugos lygio ir didesnio aiškumo vartotojams bei prekybininkams. Naudojimosi teise atsisakyti sutarties laikotarpio trukmė, sąlygos ir pasekmės turėtų būti suderintos.

(12)

Vartotojai turėtų turėti veiksmingų teisės gynimo priemonių tuo atveju, jei prekybininkai nesilaiko nuostatų, susijusių su informacijos pateikimu prieš sudarant sutartį ar nevykdo pačios sutarties nuostatų, visų pirma numatančių, kad sutartyje turėtų būti pateikiama visa reikalinga informacija ir kad sutarties sudarymo metu vartotojui pateikiama sutarties kopija. Šalia nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų teisės gynimo priemonių, vartotojams turėtų būti užtikrinta galimybė pasinaudoti pratęstu atsisakymo periodu, jei prekybininkai nepateikė informacijos. Vartotojams šiuo pratęstu periodu turėtų būti suteikta galimybė nemokamai naudotis atsisakymo teise, nepaisant to, kokios paslaugos jau buvo suteiktos. NET ir pasibaigus laikotarpiui, kuriuo galima naudotis atsisakymo teise, vartotojams neužkertamas kelias ieškoti kitų teisės gynimo priemonių pagal nacionalinius teisės aktus, jei buvo pažeisti reikalavimai dėl informacijos.

(13)

Terminų, numatytų šioje direktyvoje, apskaičiavimui turėtų būti taikomas 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (6).

(14)

Draudimas atlikti išankstinius mokėjimus, skirtus prekybininkams ar bet kuriai kitai trečiajai šaliai iki atsisakymo laikotarpio pabaigos turėtų būti paaiškintas, siekiant pagerinti vartotojų apsaugą. Perpardavimo sutartims draudimas atlikti išankstinius mokėjimus turėtų būti taikomas iki faktinio pardavimo atlikimo arba perpardavimo sutarties nutraukimo, tačiau valstybės narės turėtų galėti laisvai reglamentuoti tarpininkams taikomas galutinių mokėjimų galimybes ir sąlygas tuo atveju, kai perpardavimo sutartys yra nutraukiamos.

(15)

Ilgalaikių atostogų produktų sutarčių atveju kaina, kuri turi būti sumokėta pagal paskirstytų mokėjimų tvarkaraštį, galėtų būti atsižvelgiama į galimybę, kad po pirmųjų metų likusios sumos dalys gali būti patikslintos, siekiant užtikrinti, kad išliktų reali tų įmokų vertė, pvz., atsižvelgiant į infliaciją.

(16)

Tuo atveju, jei vartotojas atsisako sutarties, kurios visa kaina arba jos dalis mokama kreditu, kurį vartotojui suteikia prekybininkas arba trečioji šalis pagal susitarimą tarp trečiosios šalies ir prekybininko, susitarimas dėl kredito turėtų būti nutrauktas vartotojui nepatiriant išlaidų. Tos pačios nuostatos turėtų būti taikomos sutartims dėl kitų susijusių paslaugų, kurias teikia prekybininkas arba trečioji šalis tos trečiosios šalies ir prekybininko nustatyta tvarka.

(17)

Iš vartotojų neturėtų būti atimama šia direktyva suteikta apsauga, jei sutarčiai taikytina teisė yra valstybės narės teisė. Sutarčiai taikytina teisė turėtų būti nustatyta pagal Bendrijos taisykles dėl tarptautinės privatinės teisės, visų pirma pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (7). Pagal šį reglamentą trečiosios šalies teisė gali būti taikoma visų pirma tais atvejais, kai vartotojai susiduria su prekybininkais atostogų ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje metu. Atsižvelgiant į tai, kad tokia komercinė praktika yra dažna srityje, kuriai taikoma ši direktyva, ir į tai, kad šios sutartys susijusios su didelėmis pinigų sumomis, turėtų būti numatytos papildomos apsaugos priemonės siekiant užtikrinti, kad iš vartotojo tam tikrais konkrečiais atvejais, visų pirma kai sutartis priklauso bet kurios valstybės narės teismo jurisdikcijai, nebūtų atimta šia direktyva suteikta apsauga. Ši koncepcija atspindi ypatingą vartotojų apsaugos poreikį, atsirandantį dėl sutartims, kurioms taikoma ši direktyva, būdingo sudėtingumo, ilgalaikio pobūdžio ir finansinės svarbos.

(18)

Kurie teismai turi jurisdikciją bylose, kurių objektui taikoma ši direktyva, turėtų būti nustatoma pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (8).

(19)

Siekiant užtikrinti, kad pagal šią direktyvą vartotojams nustatyta apsauga būtų visapusiškai veiksminga, visų pirma kalbant apie prekybininkų įsipareigojimą laikytis reikalavimų dėl informacijos pateikimo prieš sudarant sutartį ir sutarties vykdymo metu, būtina, kad valstybės narės nustatytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, taikomas už šios direktyvos pažeidimus.

(20)

Reikia užtikrinti, kad asmenys ar organizacijos, pagal nacionalinę teisę turinčios teisėtų interesų šioje srityje, turėtų teisines priemones iškelti bylą už šios direktyvos nuostatų pažeidimus.

(21)

Valstybėse narėse būtina sukurti tinkamą ir veiksmingą teisių gynimo tvarką, skirtą vartotojų ir prekybininkų ginčams nagrinėti. Šiuo tikslu valstybės narės turėtų skatinti steigti valstybines ar privačias įstaigas ginčams nagrinėti ne teismo tvarka.

(22)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad vartotojai būtų veiksmingai informuojami apie šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas, ir skatinti prekybininkus ir už kodeksą atsakingus subjektus informuoti vartotojus apie šioje srityje taikomus elgesio kodeksus. Siekiant sukurti aukšto lygio vartotojų apsaugą, vartotojų organizacijos galėtų būti informuojamos ir dalyvauti rengiant elgesio kodeksus.

(23)

Kadangi valstybės narės negali deramai pasiekti šios direktyvos tikslų, ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Atsižvelgiant į minėtame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, ši direktyva nenumato nieko, kas nėra būtina siekiant pašalinti kliūtis vidaus rinkai ir pasiekti aukštą bendrą vartotojų apsaugos lygį.

(24)

Šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

(25)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (9) 34 punktą valstybės narės raginamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių koreliaciją, bei viešai jas paskelbti,

a)

kuriuose yra nustatytos bendros sutarčių teisės gynimo priemonės;

b)

kurie yra susiję su nekilnojamojo ar kilnojamojo turto registracija ir nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimu;

c)

kurie yra susiję su įsisteigimo sąlygomis, leidimų suteikimo tvarka ar licencijavimo reikalavimais; ir

d)

kurie yra susiję su teisių, kurios yra sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, dalykas, teisinio pobūdžio nustatymo.

a)

„pakaitinio naudojimosi sutartis“ – sutartis, galiojanti ilgiau nei vienerius metus, pagal kurią vartotojas už atlygį įgyja teisę naudotis vienu ar keliais nakvynei skirtais gyvenamaisiais būstais daugiau nei vienam apsilankymui;

b)

„ilgalaikio atostogų produkto sutartis“ – sutartis, galiojanti ilgiau nei vienerius metus, pagal kurią vartotojas už atlygį visų pirma įgyja teisę gauti nuolaidas ar kitas palankias su gyvenamuoju būstu susijusias sąlygas, atskirai ar kartu su kelione arba kitomis paslaugomis;

c)

„perpardavimo sutartis“ – sutartis, pagal kurią prekybininkas už atlygį padeda vartotojui parduoti arba nusipirkti pakaitinio naudojimosi teisę arba ilgalaikį atostogų produktą;

d)

„keitimosi sutartis“ – sutartis, pagal kurią vartotojas už atlygį prisijungia prie keitimosi sistemos, suteikiančios šiam vartotojui galimybę naudotis nakvynei skirtu gyvenamuoju būstu ar kitomis paslaugomis mainais suteikiant laikiną galimybę kitiems asmenims naudotis pakaitinio naudojimosi sutartyje numatytomis teisėmis;

e)

„prekybininkas“ – fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija, ir bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu ar jo naudai;

f)

„vartotojas“ – fizinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, kurie nėra susiję su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija;

g)

„papildoma sutartis“ – sutartis, pagal kurią vartotojas gauna paslaugas, susijusias su pakaitinio naudojimosi sutartimi ar ilgalaikio atostogų produkto sutartimi, kurias teikia prekybininkas arba trečioji šalis pagal tos trečiosios šalies ir prekybininko susitarimą;

h)

„patvarioji laikmena“ – bet kuri priemonė, kuri vartotojui ar prekybininkui suteikia galimybę saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad informacija reikiamą laiką atsižvelgiant į informacijos tikslą būtų prieinama ir kad nepakitusią saugomą informaciją būtų galima atgaminti;

i)

„elgesio kodeksas“ – susitarimas arba taisyklių rinkinys, kurio nenustato valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai ar kuris apibrėžia prekybininkų, kurie įsipareigoja būti saistomi šio kodekso vienoje arba keliose konkrečiose komercinės veiklos srityse arba verslo sektoriuose, elgesį;

j)

„už kodeksą atsakingas subjektas“ – bet kuris subjektas, įskaitant prekybininką arba prekybininkų grupę, kuris atsakingas už elgesio kodekso sudarymą ir peržiūrą ir (arba) asmenų, įsipareigojusių būti saistomais kodekso, jo laikymosi stebėseną.

a)

pakaitinio naudojimosi sutarties atveju – I priede nustatytą standartinės formos informaciją ir informaciją, kaip reikalaujama tos formos 3 dalyje;

b)

ilgalaikio atostogų produkto sutarties atveju – II priede nustatytą standartinės formos informaciją ir informaciją, kaip reikalaujama tos formos 3 dalyje;

c)

perpardavimo sutarties atveju – III priede nustatytą standartinės formos informaciją ir informaciją, kaip reikalaujama tos formos 3 dalyje;

d)

keitimosi sutarties atveju – IV priede nustatytą standartinės formos informaciją ir informaciją, kaip reikalaujama tos formos 3 dalyje.

a)

vartotojui sutartis visais atvejais būtų pateikiama jos valstybine kalba arba viena iš šios valstybės narės valstybinių kalbų, jei tik ji yra ir Bendrijos oficiali kalba;

b)

pakaitinio naudojimosi sutarties, susijusios su viena konkrečia nekilnojama nuosavybe, atveju – prekybininkas pateiktų vartotojui patvirtintą sutarties vertimą į valstybės narės, kurioje yra tas nekilnojamasis turtas, valstybinę kalbą arba vieną iš jos valstybinių kalbų, jei tik ji yra ir Bendrijos oficiali kalba.

a)

kiekvienos šalies tapatybė, gyvenamoji vieta (buveinė) ir parašas; bei

b)

sutarties sudarymo data ir vieta.

a)

nuo sutarties arba bet kurios privalomos preliminarios sutarties sudarymo dienos; arba

b)

nuo dienos, kurią vartotojas gauna sutartį arba bet kurią privalomą preliminarią sutartį, jei ji yra vėlesnė nei nurodyta šios pastraipos a punkte.

a)

po vienų metų ir keturiolikos kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodytos dienos, jeigu užpildyta atskira standartinė sutarties atsisakymo forma, kaip reikalaujama pagal 5 straipsnio 4 dalį, nebuvo užpildyta prekybininko ir pateikta vartotojui raštu ar kitoje patvarioje laikmenoje;

b)

po trijų mėnesių ir keturiolikos kalendorinių dienų nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodytos dienos, jeigu 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija, įskaitant taikomą I–IV prieduose nustatytą standartine forma pateikiamą informaciją, nebuvo pateikta vartotojui raštu ar kitoje patvarioje laikmenoje.

—

atitinkamas nekilnojamasis turtas yra valstybės narės teritorijoje; arba

—

sutarties, tiesiogiai nesusijusios su nekilnojamuoju turtu, atveju – prekybininkas vykdo savo komercinę ar profesinę veiklą valstybėje narėje arba bet kokiomis priemonėmis nukreipia šią veiklą į valstybę narę, o sutartis patenka į tokios veiklos sritį.

a)

valstybės įstaigos ir institucijos ar jų atstovai;

b)

vartotojų organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti vartotojus;

c)

profesinės organizacijos, turinčios teisėtų interesų imtis tokių veiksmų.