Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32005L0036

2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (Tekstas svarbus EEE)

OJ L 255, 30.9.2005, p. 22–142 (ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)
Special edition in Bulgarian: Chapter 05 Volume 008 P. 3 - 123
Special edition in Romanian: Chapter 05 Volume 008 P. 3 - 123
Special edition in Croatian: Chapter 05 Volume 001 P. 125 - 245

In force

ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2005/36/oj

30.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 255/22


EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2005/36/EB

2005 m. rugsėjo 7 d.

dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo

(tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 40 straipsnį, 47 straipsnio 1 dalį, 47 straipsnio 2 dalies pirmąjį bei trečiąjį sakinius ir 55 straipsnį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą (1),

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (2),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (3),

kadangi:

(1)

Pagal Sutarties 3 straipsnio 1 dalies c punktą vienas iš Bendrijos tikslų — panaikinti kliūtis tarp valstybių narių laisvam asmenų ir paslaugų judėjimui. Valstybių narių piliečiams tai visų pirma reiškia teisę dirbant savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti profesija ne toje valstybėje narėje, kurioje jie įgijo profesinę kvalifikaciją. Be to, Sutarties 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad turi būti priimtos direktyvos dėl abipusio diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo.

(2)

Po 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Europos Vadovų Tarybos posėdžio Lisabonoje Komisija patvirtino komunikatą dėl „Vidaus rinkos paslaugų strategijos“, kurio tikslas visų pirma yra toks, kad laisvas paslaugų teikimas Bendrijoje būtų toks pat paprastas kaip atskiroje valstybėje narėje. Po Komisijos komunikato „Naujos Europos darbo rinkos — atviros ir prieinamos visiems“2001 m. kovo 23 ir 24 d. Stokholmo Europos Vadovų Taryba patikėjo Komisijai pateikti 2002 m. pavasario Europos Vadovų Tarybai konkrečius pasiūlymus dėl vienodesnės, skaidresnės ir lankstesnės kvalifikacijų pripažinimo sistemos.

(3)

Šia direktyva asmenims, įgijusiems savo profesinę kvalifikaciją valstybėje narėje, suteikiama garantija užsiimti ta pačia profesija ir dirbti pagal ją kitoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tos šalies piliečiai neturėtų panaikinti atvykusio darbuotojo prievolės laikytis bet kokių nediskriminuojančių veiklos reikalavimų, kuriuos gali nustatyti pastaroji valstybė narė, jei tokie reikalavimai yra objektyviai pagrįsti ir proporcingi.

(4)

Siekiant palengvinti laisvą paslaugų teikimą turėtų būti nustatytos konkrečios taisyklės, skirtos išplėsti galimybes užsiimti profesine veikla pagal įgytą profesinį vardą. Tuo atveju, jei informacinės visuomenės paslaugos teikiamos nuotoliniu būdu, turėtų būti taikomos ir 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (4) nuostatos.

(5)

Atsižvelgiant į skirtingas sistemas, nustatytas, viena vertus, teikti laikinas ar vienkartines paslaugas per sieną ir, kita vertus, įsisteigus, turėtų būti išaiškinti šių dviejų sąvokų atskyrimo kriterijai, kai paslaugos teikėjas atvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją.

(6)

Paslaugos teikimo palengvinimas turi būti užtikrintas griežtai laikantis visuomenės sveikatos apsaugos, saugos ir vartotojų apsaugos. Todėl turi būti numatytos konkrečios nuostatos reglamentuojamoms profesijoms, susijusioms su visuomenės sveikata ar sauga, kai jų paslaugos kitoje valstybėje narėje teikiamos laikinai ar vienkartinai.

(7)

Priimančios valstybės narės, kai tai būtina ir atitinka Bendrijos teisę, gali nustatyti deklaravimo reikalavimus. Šie reikalavimai neturėtų nepropocingai apsunkinti paslaugos teikėjų ir kliudyti naudotis paslaugų teikimo laisve ar daryti tokį naudojimąsi mažiau patraukliu. Tokių reikalavimų reikalingumas turėtų būti reguliariai persvarstomas atsižvelgiant į pažangą, padarytą nustatant administracinio bendradarbiavimo tarp valstybių narių Bendrijos sistemą.

(8)

Paslaugos teikėjui turėtų būti taikomos priimančiosios valstybės narės drausminės taisyklės, turinčios tiesioginį ir specifinį ryšį su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimo, profesijos apimančios ar jai skirtos veiklos srities, profesinių vardų vartojimo ir rimto profesinio aplaidumo, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su vartotojų apsauga ir sauga.

(9)

Išlaikant įsisteigimo laisvės tikslais principus ir saugiklius, kuriais grindžiamos skirtingos galiojančios pripažinimo sistemos, šių sistemų taisyklės turėtų būti patobulintos atsižvelgiant į patirtį. Be to, susijusios direktyvos keletą kartų buvo iš dalies pakeistos, ir jų nuostatos turėtų būti pertvarkytos ir racionalizuotos standartizuojant taikytinus principus. Todėl būtina pakeisti Tarybos direktyvas 89/48/EEB (5) ir 92/51/EEB (6), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/42/EB (7) dėl bendrosios profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistemos ir Tarybos direktyvas 77/452/EEB (8), 77/453/EEB (9), 78/686/EEB (10), 78/687/EEB (11), 78/1026/EEB (12), 78/1027/EEB (13), 80/154/EEB (14), 80/155/EEB (15), 85/384/EEB (16), 85/432/EEB (17), 85/433/EEB (18) ir 93/16/EEB (19) dėl bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių, architektų, vaistininkų ir gydytojų, sujungiant jas į vieną tekstą.

(10)

Ši direktyva nesudaro kliūčių valstybėms narėms pagal savo taisykles pripažinti trečiųjų šalių piliečių už Europos Sąjungos ribų įgytą profesinę kvalifikaciją. Pripažįstant kvalifikaciją visais atvejais turėtų būti laikomasi būtinų rengimo reikalavimų atitinkamoms profesijoms.

(11)

Tais atvejais, kai profesijoms taikoma bendroji kvalifikacijos pripažinimo sistema, toliau — „bendroji sistema“, valstybės narės turėtų išlaikyti teisę nustatyti minimalų kvalifikacijos lygį, būtiną jų teritorijoje teikiamų paslaugų kokybei užtikrinti. Tačiau pagal Sutarties 10, 39 ir 43 straipsnius jos neturėtų reikalauti valstybės narės piliečio įgyti kvalifikaciją, kurią jos bendrai nustato tik nurodydamos diplomus, suteiktus pagal jų nacionalinę švietimo sistemą, jei atitinkamas asmuo jau įgijo visą ar dalį tos kvalifikacijos kitoje valstybėje narėje. Todėl turėtų būti nustatyta, kad bet kuri priimančioji valstybė narė, kurioje profesija reglamentuojama, turi atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytą kvalifikaciją ir įvertinti, ar ji atitinka jos reikalaujamąją. Tačiau bendroji pripažinimo sistema neužkerta kelio valstybei narei kiekvieno asmens, užsiimančio profesija jos teritorijoje, atžvilgiu kelti specialius reikalavimus, susijusius su profesinių taisyklių, pagrįstų bendru viešuoju interesu, taikymu. Tokios taisyklės ypač taikytinos, pvz., profesijos organizavimui, profesiniams standartams, įskaitant profesinės etikos normas, bei kontrolei ir atsakomybei. Galų gale šia direktyva taip pat neketinama kištis į teisėtą valstybių narių interesą užkirsti kelią jų piliečiams vengti su profesijomis susijusių nacionalinių teisės aktų taikymo.

(12)

Ši direktyva susijusi su vienoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimu kitose valstybėse narėse. Tačiau ja nereglamentuojamas sprendimų dėl kvalifikacijos pripažinimo, priimtų pagal šią direktyvą kitose valstybėse narėse, pripažinimas valstybėse narėse. Todėl asmenys, įgiję profesinę kvalifikaciją, kuri yra pripažįstama pagal šią direktyvą, negali tokio pripažinimo naudoti siekdami įgyti savo valstybėje narėje teisių, skirtingų nei tos, kurios pripažįstamos įgijus kvalifikaciją toje valstybėje narėje, nebent jie pateikia įrodymų, kad priimančioje valstybėje narėje jie įgijo papildomą profesinę kvalifikaciją.

(13)

Siekiant apibrėžti pripažinimo bendrojoje sistemoje mechanizmą, būtina į skirtingus lygmenis suskirstyti įvairias nacionalines švietimo ir mokymo sistemas. Šie lygmenys, sukurti tik siekiant, kad veiktų bendroji sistema, neturi įtakos nacionalinėms švietimo ir apmokymo struktūroms arba valstybių narių kompetencijai šioje srityje.

(14)

Pripažinimo mechanizmas, sukurtas Direktyvomis 89/48/EEB ir 92/51/EEB, lieka nepakitęs. Dėl to diplomo, kuriuo patvirtinamas sėkmingas mažiausiai vienerių metų trukmės mokymų po vidurinės mokyklos baigimas, turėtojui leidžiama užsiimti reglamentuojama profesija valstybėje narėje, kurioje leidimas priklauso nuo diplomo, liudijančio sėkmingą aukštojo arba universitetinio išsilavinimo, kurio trukmė — ketveri metai, baigimą nepriklausomai nuo lygmens, kuriam reikalaujamas diplomas priklauso priimančioje valstybėje narėje. Priešingai, kai leidimas užsiimti reglamentuojama profesija priklauso nuo sėkmingo aukštojo arba universitetinio išsilavinimo, kurio trukmė — daugiau nei ketveri metai, baigimo, toks leidimas suteikiamas tik diplomo, įrodančio sėkmingą aukštojo arba universitetinio mokslo, kurio trukmė — mažiausiai treji metai, baigimą, turėtojams.

(15)

Nesant būtiniausių rengimo reikalavimų dėl galimybės užsiimti bendrosios sistemos reglamentuojama profesija suderinimo, priimančiosioms valstybėms narėms turėtų būti galima įvesti kompensavimo priemonę. Ši priemonė turėtų būti proporcinga ir, svarbiausia, atsižvelgti į pareiškėjo profesinę patirtį. Patirtis rodo, kad reikalavimas atvykusiajam pasirinkti tarp tinkamumo testo ar adaptacijos laikotarpio suteikia pakankamus saugiklius dėl pastarojo kvalifikacijos lygio, todėl bet koks nukrypimas nuo tokio pasirinkimo suteikimo kiekvienu atveju turėtų būti pagrįstas privalomu bendrų interesų reikalavimu.

(16)

Siekiant skatinti laisvą kvalifikuotų darbuotojų judėjimą ir kartu užtikrinti pakankamą kvalifikacijos lygį, įvairios profesinės asociacijos ir organizacijos arba valstybės narės turėtų turėti galimybę siūlyti bendrąsias platformas Europos lygiu. Tam tikromis aplinkybėmis, laikantis valstybių narių kompetencijos nuspręsti dėl kvalifikacijos, būtinos užsiimti profesija jų teritorijoje, taip pat dėl jų profesinio rengimo sistemų turinio bei organizavimo, ir laikantis Bendrijos teisės, ypač konkurencijos teisės, ši direktyva turi atsižvelgti į tas iniciatyvas, kartu skatinant labiau automatinį pripažinimą pagal bendrąją sistemą. Profesinės asociacijos, kurios turi galimybę pateikti bendrąsias platformas, turėtų būti atstovaujamos nacionaliniu ir Europos lygiu. Bendroji platforma — tai kriterijų rinkinys, kuris leidžia kompensuoti plačiausią esminių skirtumų gamą, nustatytą rengimo reikalavimams bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, įskaitant visas valstybes nares, kurios reglamentuoja tą profesiją. Šie kriterijai galėtų, pvz., apimti papildomo rengimo, adaptacijos laikotarpio atliekant prižiūrimą praktiką, tinkamumo testo ar nustatyto minimalaus profesinės patirties lygio arba jų derinių reikalavimus.

(17)

Siekiant atsižvelgti į visas situacijas, dėl kurių dar nėra nuostatų, susijusių su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, bendroji sistema turėtų būti išplėsta apimant atvejus, kurių nereglamentuoja speciali sistema, kai nė viena iš šių sistemų neapima profesijos arba, nors tokia speciali sistema profesiją apima, pareiškėjas dėl kokios nors ypatingos ir išskirtinės priežasties neatitinka reikalavimų, būtinų ja pasinaudoti.

(18)

Reikia supaprastinti taisykles, leidžiančias užsiimti keletu pramonės, komercinės veiklos ir amatų rūšių valstybėse narėse, kuriose tos profesijos yra reglamentuojamos, jei ta veikla pakankamai ilgai ir neseniai buvo užsiimama kitoje valstybėje narėje, išlaikant toms veiklos rūšims automatinio pripažinimo sistemą, grindžiamą profesine patirtimi.

(19)

Gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių, vaistininkų ir architektų judėjimo laisvė ir formalios kvalifikacijos įrodymų abipusis pripažinimas turėtų būti grindžiamas pagrindiniu automatinio formalios kvalifikacijos įrodymo pripažinimo principu, remiantis suderintais būtiniausiais rengimo reikalavimais. Be to, užsiimti valstybėse narės gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesija turėtų būti leidžiama tik turint atitinkamą kvalifikaciją, užtikrinančią, kad atitinkamas asmuo įgijo išsilavinimą, kuris atitinka nustatytus būtiniausius reikalavimus. Ši sistema turėtų būti papildyta keletu įgytų teisių, kuriomis kvalifikuoti specialistai gali naudotis tam tikromis sąlygomis.

(20)

Atsižvelgiant į medicinos gydytojų ir stomatologų kvalifikacijos sistemos ypatumus ir abipusio pripažinimo srityje galiojančius Bendrijos teisės aktus, automatinio pripažinimo principas turi būti toliau taikomas tokioms medicinos ir odontologijos specialybėms, kurios yra tokios pačios bent dvejoms valstybėms narėms ir yra pripažintos šios direktyvos priėmimo metu. Tuo tarpu siekiant supaprastinti sistemą automatinio pripažinimo principo taikymo plėtra naujoms medicinos specialybėms po šios direktyvos priėmimo turėtų apsiriboti tik tomis specialybėmis, kurios yra tokios pačios bent dviejuose penktadaliuose valstybių narių. Be to, ši direktyva netrukdo valstybėms narėms tarpusavyje nustatyti savaiminį tų pačių tam tikrų medicinos ir odontologijos specialybių, kurios nėra automatiškai pripažįstamos pagal šią direktyvą, pripažinimą pagal savo taisykles.

(21)

Pagrindinio rengimo gydytojo formalios kvalifikacijos automatinis pripažinimas neturėtų pažeisti valstybių narių kompetencijos susieti šią kvalifikaciją su profesine veikla arba ne.

(22)

Visos valstybės narės turėtų pripažinti gydytojo odontologo profesiją kaip savitą profesiją, kitokią nei medicininės praktikos gydytojo, besispecializuojančio ar nesispecializuojančio odontostomatologijos srityje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad gydytojams odontologams suteikiamas išsilavinimas suteiktų jiems įgūdžių, būtinų dantų, burnos, žandikaulio ir susijusių audinių anomalijų ir ligų profilaktikai, diagnostikai ir gydymui. Gydytojo odontologo profesine praktika turėtų užsiimti tik turintieji gydytojo odontologo kvalifikaciją, nustatytą šioje direktyvoje.

(23)

Neatrodė pageidautina visose valstybėse narėse nustatyti standartizuotą akušerių rengimą. Verčiau pastarosioms reikėtų suteikti kuo daugiau laisvės organizuojant rengimą.

(24)

Siekiant supaprastinti šią direktyvą, turėtų būti vartojama sąvoka „vaistininkas“, kad būtų apribota nuostatų, susijusių su automatiniu kvalifikacijos pripažinimu, nepažeidžiant šią veiklą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių ypatumų.

(25)

Turintieji vaistininko kvalifikaciją yra vaistų srities specialistai ir iš principo turėtų turėti galimybę užsiimti bent ribota šios srities veikla visose valstybėse narėse. Nustatant šį mažiausiąjį veiklos sričių ratą, ši direktyva neturėtų nei riboti veiklos rūšių, kuriomis vaistininkai gali užsiimti valstybėse narėse — ypač siejant su medicinine biologine analize, nei sudaryti šių specialistų monopolį, nes tai lieka vien tik valstybių narių nuožiūrai. Šios direktyvos nuostatos neuždraudžia valstybėms narėms įvesti papildomų rengimo reikalavimų, kad būtų leista užsiimti veikla, neįtraukta į suderintą mažiausiąjį veiklos sričių ratą. Tai reiškia, kad priimančiosios valstybės narės turėtų galėti nustatyti šiuos reikalavimus piliečiams, turintiems kvalifikaciją, kuriai taikomas automatinis pripažinimas pagal šios direktyvos nuostatas.

(26)

Ši direktyva nederina visų reikalavimų, susijusių su galimybe užsiimti farmacijos veikla ir jos vykdymu. Visų pirma vaistinių geografinis pasiskirstymas ir ruošiamų vaistų monopolis turėtų išlikti valstybių narių reguliuojamas dalykas. Ši direktyva nekeičia valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, draudžiančių įmonėms užsiimti tam tikra farmacine veikla arba nustatančių tam tikras užsiėmimo ta veikla sąlygas.

(27)

Architektūrinis projektavimas, pastatų kokybė, jų derinimas prie aplinkos, gamtos bei miesto landšafto paisymas ir pagarba valstybiniam bei privačiam paveldui yra viešojo intereso klausimas. Todėl abipusis kvalifikacijos pripažinimas turėtų būti grindžiamas kokybiniais ir kiekybiniais kriterijais, kurie užtikrina, kad pripažintos kvalifikacijos turėtojas geba suprasti ir interpretuoti asmenų, socialinių grupių ir institucijų poreikius dėl erdvės planavimo, statinių projektavimo, organizavimo bei realizavimo, architektūrinio palikimo išsaugojimo bei eksploatavimo ir natūralios gamtinės pusiausvyros apsaugos.

(28)

Nacionalinės taisyklės architektūros srityje, taip pat susijusios su galimybe užsiimti architektų profesine veikla ir jos vykdymu, labai skiriasi savo apimtimi. Daugelyje valstybių narių architektūros srities veikla de jure ar de facto užsiima asmenys, turintys vien tik architekto ar kartu ir kitokį profesinį vardą ir neturintys tokios veiklos monopolio, jei kitaip nenustatyta teisės normomis. Šia veikla arba kai kuriomis jos rūšimis taip pat gali užsiimti kiti specialistai, visų pirma inžinieriai, įgiję specialų statybinį ar statybos meno rengimą. Siekiant supaprastinti šią direktyvą, turėtų būti vartojama sąvoka „architektas“, kad būtų apribota nuostatų, susijusių su automatiniu architektūros srities kvalifikacijos pripažinimu, taikymo sritis, nepažeidžiant šią veiklą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių ypatumų.

(29)

Kai nacionalinė arba Europinio lygio profesinė organizacija arba tam tikros srities asociacija pateikia pagrįstą paklausimą dėl specifinių nuostatų kvalifikacijos pripažinimui remiantis minimalių apmokymo reikalavimų koordinavimu, Komisija įvertina pasiūlymo dėl šios direktyvos pakeitimo priėmimo tinkamumą.

(30)

Siekiant užtikrinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistemos veiksmingumą turėtų būti nustatyti vienodi jos įgyvendinimo formalumai ir tvarkos taisyklės, taip pat — tam tikri užsiėmimo profesine veikla elementai.

(31)

Kadangi bendradarbiavimas tarp valstybių narių ir tarp jų bei Komisijos greičiausiai padėtų įgyvendinti šią direktyvą ir laikytis iš jos kylančių įsipareigojimų, turėtų būti organizuotos bendradarbiavimo priemonės.

(32)

Profesinėms sąjungoms ir organizacijoms įvedus Europinio lygio profesinius pažymėjimus būtų palengvintas specialistų judėjimas ir pagreitintas pasikeitimas informacija tarp priimančiosios valstybės narės ir kilmės valstybės narės. Šie profesiniai pažymėjimai leistų stebėti specialistų, kurie apsistojo įvairiose valstybėse narėse, karjerą. Tokiuose pažymėjimuose, visapusiškai atsižvelgiant į duomenų apsaugos nuostatas, būtų pateikiama informacija apie specialisto profesinę kvalifikaciją (baigtas universitetas ar kita įstaiga, įgyta kvalifikacija, profesinė patirtis), teisinę įsisteigimo vietą, su jo profesija susijusias gautas nuobaudas ir duomenys apie atitinkamą kompetentingą įstaigą.

(33)

Kontaktinių institucijų, teikiančių informaciją valstybių narių piliečiams ir padedančių jiems, tinklo įsteigimas padėtų užtikrinti pripažinimo sistemos skaidrumą. Šios kontaktinės institucijos pateiktų kiekvienam to prašančiam piliečiui ir Komisijai visą su pripažinimo procedūra susijusią informaciją ir adresus. Valstybės narės atliktas vienos kontaktinės institucijos šiame tinkle paskyrimas neturi įtakos kompetencijos nacionaliniame lygmenyje organizavimui. Visų pirma jis netrukdo nacionaliniu lygmeniu paskirti kelias įstaigas, kai minėtame tinkle paskirta kontaktinė institucija būtų atsakingas už kitų įstaigų koordinavimą ir, jei reikalinga, piliečių informavimą apie atitinkamą kompetentingą įstaigą.

(34)

Įvairių pripažinimo sistemų, įdiegtų sektorių direktyvomis, ir bendrosios sistemos administravimas pasirodė esąs nepatogus ir sudėtingas. Todėl reikia supaprastinti administravimą ir šios direktyvos atnaujinimą atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą, ypač tuomet, kai būtiniausi rengimo reikalavimai suderinami savaiminiam kvalifikacijos pripažinimui nustatyti. Šiuo tikslu turi būti įsteigtas vienas bendras profesinės kvalifikacijos pripažinimo komitetas ir užtikrintas tinkamas profesinių organizacijų atstovų dalyvavimas taip pat ir Europos lygmeniu.

(35)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (20).

(36)

Valstybėms narėms rengiant periodines ataskaitas apie šios direktyvos įgyvendinimą, kuriose pateikiami statistiniai duomenys, bus įmanoma nustatyti sistemos poveikį profesinės kvalifikacijos pripažinimui.

(37)

Turėtų egzistuoti tinkama tvarka laikinosioms priemonėms patvirtinti, jei taikant bet kurią šios direktyvos nuostatą valstybėje narėje susiduriama su dideliais sunkumais.

(38)

Šios direktyvos nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisių dėl savo nacionalinės socialinės apsaugos sistemos organizavimo ir veiklos, kuria turi būti užsiimama pagal tą sistemą, nustatymo.

(39)

Siekiant paspartinti technologinius pasikeitimus ir mokslo pažangą, daugeliui profesijų itin svarbus visą gyvenimą trunkantis mokymasis. Šia prasme valstybės narės savo nuožiūra patvirtina išsamias nuostatas, pagal kurias tinkamai nuolat mokydamiesi specialistai neatsiliks nuo technikos ir mokslo pažangos.

(40)

Kadangi šios direktyvos tikslų, būtent racionalizuoti, supaprastinti ir patobulinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo taisykles, valstybės narės negali deramai pasiekti ir tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą ši direktyva neviršija būtinų priemonių nurodytiems tikslams pasiekti.

(41)

Šia Direktyva netrukdoma taikyti EB sutarties 39 straipsnio 4 dalies ir 45 straipsnio taikymas, ypač notarų atžvilgiu.

(42)

Įsisteigimu ir paslaugų teikimui ši direktyva taikoma nepažeidžiant specialių teisinių nuostatų dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo, esančių, pvz., transporto, draudimo tarpininkų ir įstatyminių auditorių sferose. Ši direktyva neturi poveikio 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, (21) ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB, skirtos padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, (22) veikimui. Teisininkų profesinės kvalifikacijos pripažinimą nedelstinam įsisteigimui pagal profesinį vardą priimančiojoje valstybėje narėje turėtų reglamentuoti ši direktyva.

(43)

Ši Direktyva taip pat taikoma laisvosioms profesijoms (jeigu jos reglamentuojamos), kuriomis, vadovaujantis šia Direktyva, asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai užsiima, turėdami atitinkamą kvalifikaciją, asmenys, teikiantys intelektualaus pobūdžio abstrakčias paslaugas kliento ir visuomenės naudai. Užsiėmimui profesija valstybėse narėse pagal EB sutartį gali būti taikomi specifiniai teisiniai apribojimai, kurie remiasi nacionaliniais teisės aktais ir privalomomis nuostatomis, kurios šiame kontekste nustatomos nepriklausomai atitinkamas profesijas atstovaujančių subjektų, kuriomis saugomas ir vystomas profesionalumas bei paslaugų kokybė ir santykių su klientu konfidencialumas.

(44)

Ši direktyva nepažeidžia priemonių, būtinų užtikrinti aukštą sveikatos ir vartotojų apsaugos lygį,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Tikslas

Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau — priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau — kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Ši direktyva taikoma visiems valstybės narės piliečiams, įskaitant ir užsiimančius laisvomis profesijomis, pageidaujantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie įgijo savo profesinę kvalifikaciją.

2.   Kiekviena valstybė narė gali leisti savo teritorijoje pagal jos nustatytas taisykles užsiimti reglamentuojama profesija pagal 3 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės piliečiams, turintiems profesinės kvalifikacijos įrodymą, įgytą ne toje valstybėje narėje. III antraštinės dalies III skyriaus reglamentuojamų profesijų atstovams suteikiant pradinį pripažinimą laikomasi tame skyriuje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų.

3.   Jei tam tikrai reglamentuojamai profesijai atskira Bendrijos teisine priemone nustatytos kitos specialios nuostatos, tiesiogiai susijusios su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, atitinkamos šios direktyvos nuostatos netaikomos.

3 straipsnis

Apibrėžimai

1.   Šioje direktyvoje taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:

a)

„reglamentuojama profesija“ — tai profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuria verčiantis (arba verčiantis vienu iš jos būdų) pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai arba netiesiogiai reikalaujama specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimo; visų pirma vertimosi būdu laikomas profesinio vardo, kurio naudojimas įstatymais ir kitais teisės aktais leidžiamas tik turintiesiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas. Kai pirmasis sakinys netaikomas, reglamentuojama profesija laikoma profesija, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje;

b)

„profesinė kvalifikacija“ — tai kvalifikacija, patvirtinta formalios kvalifikacijos įrodymu, 11 straipsnio a punkto i papunktyje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu ir/arba profesine patirtimi;

c)

„formalios kvalifikacijos įrodymas“ — tai diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai, išduoti valstybės narės institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, ir patvirtinantys sėkmingą profesinio rengimo, įgyto daugiausia Bendrijoje, baigimą. Kai pirmasis sakinys netaikomas, formalios kvalifikacijos įrodymu laikomas 3 dalyje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas;

d)

„kompetentinga institucija“–- tai kiekviena institucija ar įstaiga, valstybės narės įgaliota išduoti arba priimti mokymų diplomus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti šioje direktyvoje numatytus prašymus ir priimti sprendimus;

e)

„reglamentuojamas rengimas“ — tai bet koks rengimas, specialiai skirtas siekiant užsiimti tam tikra profesija, ir susidedantis iš kurso ar kursų ir, jei taikytina, papildytas profesiniu rengimu arba stažavimusi ar profesine praktika.

Profesinio rengimo, stažavimosi ar profesinės praktikos struktūra ir lygis nustatomi atitinkamos valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais arba kontroliuojami ar tvirtinami tuo tikslu paskirtos institucijos;

f)

„profesinė patirtis“ — tai faktiškas ir teisėtas vertimasis atitinkama profesija valstybėje narėje;

g)

„adaptacijos laikotarpis“ — tai vertimasis reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje, prisiėmus atsakomybę kvalifikuotam tos profesijos atstovui, tokio prižiūrimos praktikos laikotarpio metu leidžiant papildomai mokytis. Toks prižiūrimos praktikos laikotarpis turi būti vertinamas. Išsamias taisykles dėl adaptacijos laikotarpio ir jo vertinimo, taip pat prižiūrimo atvykusiojo statuso nustato priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija.

Prižiūrimą praktiką atliekančio asmens statusą priimančiojoje valstybėje narėje, ypač dėl teisės gyventi šalyje, įsipareigojimų, socialinių teisių ir lengvatų, pragyvenimo išlaidų ir atlyginimo, pagal taikytiną Bendrijos teisę nustato tos valstybės narės kompetentingos institucijos;

h)

„tinkamumo testas“ — tai pareiškėjo profesinių žinių patikrinimas, kurį atlieka priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, norėdamos įvertinti pareiškėjo gebėjimą užsiimti reglamentuojama profesija toje valstybėje narėje. Tinkamumo testui atlikti kompetentingos institucijos parengia dalykų sąrašą, kuris sudaromas palyginant rengimo dalykus priimančioje valstybėje narėje su tais, kurie nėra nurodyti pareiškėjo turimame diplome ar kitame formalios kvalifikacijos įrodyme.

Tinkamumo teste turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba valstybėje narėje, iš kurios jis atvyko. Testas turi apimti dalykus, pasirenkamus iš sąrašo, kurių žinios būtinos norint užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje. Testas gali apimti ir profesinių taisyklių, taikytinų atitinkamai veiklai priimančiojoje valstybėje narėje, žinojimą.

Išsamų tinkamumo testo taikymą ir pareiškėjo, pageidaujančio pasirengti tinkamumo testui priimančiojoje valstybėje narėje, statusą joje nustato tos valstybės narės kompetentingos institucijos;

i)

„įmonės vadovas“ — tai bet kuris asmuo, kuris aptariamos profesinės veiklos įmonėje užima tokias pareigas:

i)

įmonės vadovo arba įmonės filialo vadovo, arba

ii)

įmonės savininko ar vadovo pavaduotojo, jei tos pareigos suteikia lygiavertę atsakomybę kaip ir pavaduojamam valdytojui ar vadovui, arba

iii)

vadovo, kai jo pareigos yra komercinio arba techninio pobūdžio, o jis yra atsakingas už vieną ar daugiau įmonės skyrių.

2.   Profesija, kurią praktikuoja I priede išvardytų asociacijų ar organizacijų nariai, laikoma reglamentuojama profesija.

Pirmoje pastraipoje nurodytų asociacijų ar organizacijų tikslas visų pirma yra skatinti ir išlaikyti aukštą atitinkamos profesinės srities standartą. Tuo tikslu jos yra specialia forma valstybių narių pripažintos ir suteikia formalios kvalifikacijos įrodymus savo nariams, užtikrina, kad jų nariai laikytųsi jų nustatytų profesinės veiklos taisyklių, ir suteikia jiems teisę naudotis profesiniu vardu ar skiriamuoju raštu arba naudotis tą formalią kvalifikaciją atitinkančiu statusu.

Visuomet, kai valstybė narė suteikia pirmojoje pastraipoje minimai asociacijai ar organizacijai pripažinimą, ji informuoja Komisiją, kuri paskelbia atitinkamą pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

3.   Trečiosios šalies išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas laikomas formalios kvalifikacijos įrodymu, jei jo turėtojas turi trejų metų atitinkamos profesijos patirtį valstybės narės, kuri pripažino tą formalios kvalifikacijos įrodymą pagal 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, teritorijoje ir tą patirtį pripažįsta ta valstybė narė.

4 straipsnis

Pripažinimo rezultatai

1.   Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmuo gali užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir verstis ja priimančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

2.   Taikant šią direktyvą, profesija, kuria pareiškėjas pageidauja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje, yra ta pati, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

LAISVAS PASLAUGŲ TEIKIMAS

5 straipsnis

Laisvo paslaugų teikimo principas

1.   Nepažeidžiant specialių Bendrijos teisės nuostatų ir šios direktyvos 6 bei 7 straipsnių, valstybės narės dėl jokių su profesine kvalifikacija susijusių priežasčių neriboja paslaugų teikimo laisvės kitoje valstybėje narėje:

a)

jei paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje (toliau — įsisteigimo valstybė narė), kad užsiimtų ten ta pačia profesija, ir

b)

kai paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą — jei jis užsiėmė ta profesija įsisteigimo valstybėje narėje ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų iki paslaugų teikimo, kai profesija toje valstybėje narėje yra nereglamentuojama. Dvejų metų stažo reikalaujanti nuostata netaikoma tuomet, kai profesija arba jos rengimas yra reglamentuojami.

2.   Šios antraštinės dalies nuostatos taikomos tik tuomet, kai paslaugos teikėjas nuvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba vienkartinai užsiimti 1 dalyje nurodyta profesija.

Paslaugų teikimo laikinumas ir vienkartinumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, visų pirma pagal jo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.

3.   Jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą, jam taikomos profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinės taisyklės, kurios yra tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimas, naudojimasis profesiniais vardais ir rimtas profesinis aplaidumas, tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su vartotojų apsauga ir sauga, o taip pat drausminės nuostatos, taikytinos priimančiojoje valstybėje narėje specialistams, užsiimantiems toje valstybėje narėje ta pačia profesija.

6 straipsnis

Išimtys

Pagal 5 straipsnio 1 dalį priimančioji valstybė narė kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus atleidžia nuo reikalavimų, kuriuos ji taiko savo teritorijoje įsisteigusiems specialistams, susijusių su:

a)

profesinės organizacijos ar institucijos suteikiamu leidimu, registracija ar naryste joje. Siekdamos palengvinti jų teritorijoje pagal 5 straipsnio 3 dalį galiojančių drausminių nuostatų taikymą valstybės narės gali numatyti automatinę laikinąją registraciją arba pro forma narystę tokioje profesinėje organizacijoje ar institucijoje, jei tokia registracija ar narystė niekaip neuždelsia ir neapsunkina paslaugų teikimo ir nesudaro jokių papildomų išlaidų paslaugos teikėjui. Kompetentinga institucija nusiunčia atitinkamai profesinei organizacijai ar institucijai deklaracijos ir, kai taikytina, 7 straipsnio 1 dalyje nurodyto pratęsimo kopiją ir, jei profesijos yra susijusios su visuomenės sveikata ir sauga, kaip nurodyta 7 straipsnio 4 dalyje, arba joms taikomas automatinis pripažinimas pagal III antraštinės dalies III skyrių, 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų kopijas, ir tai sudaro automatinę laikinąją registraciją ar pro forma narystę,

b)

registracija valstybinės socialinės apsaugos institucijoje atsiskaitymams su draudiku tvarkyti dėl veiklos draudžiamų asmenų naudai.

Tačiau paslaugos teikėjas turi iš anksto arba skubiu atveju po to informuoti b punkte nurodytą instituciją apie paslaugas, kurias jis suteikė.

7 straipsnis

Išankstinė deklaracija, jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą

1.   Valstybės narės gali reikalauti, kad tuomet, kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš vienos valstybės narės persikelia į kitą paslaugoms teikti, jis turėtų iš anksto pateikti priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai raštišką deklaraciją su informacija apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones. Tokios deklaracijos atnaujinamos kartą per metus, jei paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti laikinas arba vienkartines paslaugas toje valstybėje narėje. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokia forma.

2.   Be to, pradedant teikti paslaugas arba jei iš esmės pasikeičia dokumentais patvirtinta padėtis, valstybės narės gali reikalauti, kad kartu su deklaracija būtų pateikti tokie dokumentai:

a)

paslaugos teikėjo pilietybės įrodymas;

b)

pažyma, patvirtinanti, kad jos turėtojas yra teisėtai įsisteigęs valstybėje narėje atitinkamai veiklai vykdyti ir leidimo suteikimo metu jam net laikinai nėra uždrausta vykdyti savo veiklos;

c)

profesinės kvalifikacijos įrodymai;

d)

5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytais atvejais — bet kokios priemonės, įrodančios, kad paslaugos teikėjas užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus per pastaruosius dešimt metų;

e)

saugumo srities profesijų atvejais, kai valstybės narės to reikalauja iš savo piliečių, — įrodymai dėl teistumo nebuvimo.

3.   Paslauga teikiama naudojantis įsisteigimo valstybės narės profesiniu vardu, jei toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai. Tas profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų taip, kad būtų išvengta painiavos su priimančiosios valstybės narės profesiniu vardu. Jei įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją tos valstybės narės oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų. Taikant išimtį, III antraštinės dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojantis priimančiosios valstybės narės profesiniu vardu.

4.   Jei paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga, ir nėra automatiškai pripažįstamos pagal III antraštinės dalies III skyrių, priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją iki pradedant teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas turi būti įmanomas tik tuomet, kai jo tikslas yra išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo ir kai jis neviršija to, kas šiuo tikslu yra būtina.

Kompetentinga institucija stengiasi informuoti paslaugos teikėją apie savo sprendimą netikrinti jo kvalifikacijos ar kitus tokio patikrinimo rezultatus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo. Kai yra sunkumų, dėl kurių gali būti vėluojama, kompetentinga institucija per vieną mėnesį informuoja paslaugos teikėją apie vėlavimo priežastį ir sprendimo, kuris turi būti priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo visų dokumentų gavimo, priėmimo laiką.

Kai yra esminis skirtumas tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo rengimo, kuris gali būti žalingas visuomenės sveikatai ar saugai, priimančioji valstybė narė suteikia paslaugos teikėjui galimybę, visų pirma tinkamumo testu, įrodyti, kad jis įgijo trūkstamų žinių ar kompetencijos. Bet kuriuo atveju turi būti įmanoma teikti paslaugą per vieną mėnesį po sprendimo, priimto pagal pirmesnės pastraipos nuostatas.

Jei kompetentinga institucija nereaguoja per pirmesnėse pastraipose nustatytus terminus, paslauga gali būti teikiama.

Kai kvalifikacijos patikrinamos pagal šią dalį, paslauga teikiama naudojant priimančios valstybės narės profesinį vardą.

8 straipsnis

Administracinis bendradarbiavimas

1.   Kiekvienos paslaugos teikimo atveju priimančios valstybės narės kompetentingos institucijos gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją, susijusią su paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumu ir veiklos tinkamumu, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo. Įsisteigimo valstybės narės kompetentingos institucijos tokią informaciją pateikia pagal 56 straipsnio nuostatas.

2.   Kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų pateikta visa informacija, būtina tinkamai išnagrinėti paslaugos gavėjo skundus prieš paslaugos teikėją. Paslaugos gavėjai informuojami apie skundo nagrinėjimo baigtį.

9 straipsnis

Paslaugos gavėjams suteiktina informacija

Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojantis įsisteigimo valstybės narės profesiniu vardu arba paslaugos teikėjo oficialia kvalifikacija, be kitų Bendrijos teisėje nustatytų informacijos reikalavimų, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos gali reikalauti paslaugos teikėjo suteikti paslaugos gavėjui tokią informaciją ar jos dalį:

a)

jei paslaugos teikėjas yra įregistruotas komerciniame registre ar panašiame viešame registre — registro, kuriame jis įregistruotas, pavadinimą, jo registracijos numerį arba lygiavertes tame registre nurodytas tapatumo nustatymo priemones;

b)

jei veiklai vykdyti įsisteigimo valstybėje narėje būtinas leidimas — kompetentingos priežiūros institucijos pavadinimą ir adresą;

c)

bet kokią profesinę asociaciją ar panašią instituciją, kurioje įregistruotas paslaugos teikėjas;

d)

profesinį vardą arba, jei tokio nėra, paslaugos teikėjo formalią kvalifikaciją ir valstybę narę, kurioje ji buvo suteikta;

e)

jei paslaugos teikėjas užsiima veikla, kuri apmokestinama PVM, — 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (23) 22 straipsnio 1 dalyje nurodytą PVM identifikavimo numerį;

f)

duomenis apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

ĮSISTEIGIMO LAISVĖ

I SKYRIUS

Rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema

10 straipsnis

Taikymo sritis

Šis skyrius taikomas visoms profesijoms, kurių nereglamentuoja šios antraštinės dalies II ir III skyriai, toliau nurodytais atvejais, kai pareiškėjas dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka tuose skyriuose nustatytų reikalavimų:

a)

IV priede išvardytai veiklai, kai atvykusysis neatitinka 17, 18 ir 19 straipsnių reikalavimų;

b)

kai atvykę pagrindinį rengimą baigę gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, gydytojai odontologai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, vaistininkai ir architektai neatitinka 23, 27, 33, 37, 39, 43 ir 49 straipsniuose nurodytos veiksmingos ir teisėtos profesinės praktikos reikalavimų;

c)

kai atvykę architektai turi formalios kvalifikacijos įrodymą, nenurodytą V priedo 5.7 punkto sąraše;

d)

nepažeidžiant 21 straipsnio 1 dalies, 23 ir 27 straipsnio, gydytojams, bendrosios praktikos slaugytojams, gydytojams odontologams, veterinarijos gydytojams, akušeriams, vaistininkams ir architektams, turintiems specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie baigė rengimą, leidžiantį įgyti V priedo 5.1.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktų sąrašuose nurodytą profesinį vardą, ir vien tik atitinkamai specialybei pripažinti;

e)

kai atvykę bendrosios praktikos slaugytojai ir slaugytojai specialistai, turintys specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie yra rengiami, kad įgytų V priedo 5.2.2 punkto sąraše nurodytą profesinį vardą, siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kur atitinkama profesine veikla užsiima slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo;

f)

kai atvykę slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kur atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojai specialistai, nebaigę bendrosios praktikos slaugytojo rengimo, arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto formalios kvalifikacijos įrodymą, kurie yra rengiami, kad įgytų V priedo 5.2.2 punkto sąraše nurodytą profesinį vardą;

g)

3 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantiems atvykusiesiems.

11 straipsnis

Kvalifikacijos lygiai

13 straipsniui taikyti profesinės kvalifikacijos sugrupuojamos į šiuos toliau aprašomus lygius :

a)

kompetenciją patvirtinantis dokumentas išduotas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos remiantis tos valstybes narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant:

i)

arba į rengimo kursą, kuris nėra pažymėjimui ar diplomui, nurodytiems b, c, d arba e punktuose, gauti reikalingos programos dalis, specialus egzaminas be išankstinio pasirengimo arba darbas pagal profesiją valstybėje narėje trejus metus iš eilės visu etatu arba lygiavertį laiką ne visu etatu per pastaruosius 10 metų,

ii)

arba į bendrąjį pradinį, arba vidurinį išsilavinimą, patvirtinantį, kad jo turėtojas įgijo pagrindinių žinių;

b)

pažymėjimas, patvirtinantis, kad sėkmingai pabaigtas toks vidurinis kursas:

i)

arba bendrojo pobūdžio, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, išskyrus nurodytus c punkte ir/arba papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika,

ii)

arba techninio ar profesinio pobūdžio, jei reikia, su papildomu studijų arba profesinio rengimo kursu, minimu i punkte ir/arba papildomai prie to kurso reikalaujama mokomąja ar profesine praktika;

c)

diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas:

i)

arba povidurinis kursas, išskyrus nurodytą d ir e punktuose, kuris trunka ne trumpiau kaip vienerius metus arba yra lygiavertės trukmės ne dieninių studijų atveju, kuriam pradėti viena iš sąlygų paprastai yra sėkmingas vidurinio kurso baigimas, būtinas stojant į universitetą ar aukštojo mokslo instituciją, arba lygiaverčio antrosios pakopos vidurinio mokslo baigimas , taip pat ir profesinis rengimas, kuris gali būti privalomas papildomai prie povidurinio kurso,

ii)

arba, jei profesija reglamentuojama, — specialios struktūros kursas, įtrauktas į II priedą ir atitinkantis i punkte nurodytą rengimą pagal profesinį standartą, rengiantis panašioms veikloms ir pareigoms. II priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad būtų atsižvelgta į rengimą, kuris atitinka pirmesnio sakinio reikalavimus.

d)

diplomas, patvirtinantis, kad sėkmingai baigtas povidurinis bent trejų metų, bet ne daugiau kaip ketverių metų, trukmės arba lygiavertės trukmės ne dieninių studijų atveju, kursas universitete, aukštojo mokslo institucijoje ar kitoje tokio paties lygio išsilavinimą teikiančioje institucijoje, taip pat ir profesinio rengimas, kuris gali būti privalomas papildomai prie povidurinio kurso;

e)

diplomas, patvirtinantis, kad jo turėtojas sėkmingai baigė bent ketverių metų, arba lygiavertės trukmės ne dieninių studijų atveju, kursą universitete, aukštojo mokslo institucijoje arba kitoje tokio paties lygio išsilavinimą teikiančioje institucijoje, ir jei reikia, profesinio pasirengimo kursą, kuris gali būti privalomas papildomai prie po vidurinio išsilavinimo įgijimo baigto kurso.

12 straipsnis

Vienodas kvalifikacijų traktavimas

Bet koks formalios kvalifikacijos įrodymas ar jų rinkinys, išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos, patvirtinantis sėkmingą rengimo Bendrijoje baigimą, kurį ta valstybė pripažįsta kaip lygiavertį ir suteikiantį turėtojui tas pačias teises dirbti pagal profesiją arba rengiantį dirbti pagal tą profesiją, laikomas formalios kvalifikacijos, kurios tipą reglamentuoja 11 straipsnis, įskaitant atitinkamą lygį, įrodymu.

Bet kokia profesinė kvalifikacija, kuri, nors ir neatitinka kilmės valstybėje narėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų reikalavimų dėl užsiėmimo profesija, tačiau suteikia turėtojui įgytas teises pagal šias nuostatas, taip pat laikoma tokios formalios kvalifikacijos įrodymu tokiomis pačiomis sąlygomis kaip išdėstyta pirmojoje pastraipoje. Ši nuostata taikoma ypač tuomet, kai kilmės valstybė narė padidina išsilavinimo, kuris yra būtinas norint pradėti užsiimti ir užsiiminėti profesija, lygį, ir jei asmuo, įgijęs išsilavinimą, kuris neatitinka naujų kvalifikacijos reikalavimų, naudojasi pagal nacionalinius įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus įgytomis teisėmis; šiuo atveju priimančioji valstybė narė, siekdama taikyti 13 straipsnį, įskaito ankstesnį formalųjį išsilavinimą kaip atitinkantį naująjį išsilavinimo lygį.

13 straipsnis

Pripažinimo reikalavimai

1.   Jei užsiimti reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija leidžia dirbti pagal tą profesiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, tiems pareiškėjams, kurie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja norint užsiimti ta profesija jos teritorijoje.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

a)

jie turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas;

b)

jie turi patvirtinti, kad profesinės kvalifikacijos lygis yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip viena pakopa žemesnis už reikalaujamą priimančiosios valstybės narės, kaip aprašyta 11 straipsnyje.

2.   Galimybė dirbti pagal profesiją, kaip aprašyta 1 dalyje, taip pat suteikiama pareiškėjams, kurie per pastaruosius 10 metų dvejus metus visu etatu dirbo pagal toje dalyje nurodytą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, jei tie pareiškėjai turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalią kvalifikaciją įrodančius dokumentus.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

a)

jie turi būti išduoti valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal tos valstybės narės įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas;

b)

jie turi patvirtinti, kad profesinės kvalifikacijos lygis yra bent lygiavertis lygiui, kuris yra ne daugiau kaip pakopa žemesnis už reikalaujamą priimančiosios valstybės narės, kaip aprašyta 11 straipsnyje;

c)

jie turi patvirtinti, kad kvalifikacijos turėtojas buvo parengtas dirbti pagal atitinkamą profesiją.

Pirmoje pastraipoje nurodyta dvejų metų profesinė patirtis gali būti nereikalaujama, jei pareiškėjo turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina reglamentuojamą rengimą pagal 3 straipsnio 1 dalies e punktą kvalifikacijų lygiuose, aprašytuose 11 straipsnio b, c, d arba e punktuose. III priede išvardytos reglamentuojamo rengimo rūšys laikomos tokiu reglamentuojamu rengimu lygyje, aprašytame 11 straipsnio c punkte. III priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad būtų atsižvelgta į reglamentuojamą rengimą, kuris suteikia panašų profesinį standartą ir kuriuo mokomas asmuo rengiamas panašaus lygio pareigoms ir funkcijoms.

3.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies b punkto, priimančioji valstybė narė leidžia pradėti užsiimti ir užsiiminėti reglamentuojama profesija, jei dirbti pagal šią profesiją jos teritorijoje leidžiama tik turint kvalifikaciją, patvirtinančią sėkmingą aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą, įgytą per ketverių metų trukmės kursą, ir kai pareiškėjas turi kvalifikaciją, nurodytą 11 straipsnio c punkte.

14 straipsnis

Kompensacinės priemonės

1.   13 straipsnis nedraudžia priimančiai valstybei narei reikalauti, kad pareiškėjas baigtų iki trejų metų trunkantį adaptacijos laikotarpį arba atliktų jo tinkamumo testą, jei:

a)

rengimo, dėl kurio jis pateikia įrodymą pagal 13 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatas, trukmė yra bent vieneriais metais trumpesnė už reikalaujamą priimančiosios valstybės narės;

b)

jo įgytas rengimas apima iš esmės skirtingus dalykus nei tie, kuriems skirtas formalios kvalifikacijos įrodymas, kurio reikalauja priimančioji valstybė narė;

c)

reglamentuojama profesija priimančioje valstybėje narėje apima vieną ar daugiau reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, kurių nėra atitinkamoje profesijoje kilmės valstybėje narėje, kaip nustatyta 4 straipsnio 2 dalyje, ir šį skirtumą sudaro specifinis rengimas, kuris yra reikalaujamas priimančiojoje valstybėje narėje ir apima iš esmės skirtingus dalykus nei tie, kuriems skirtas kompetenciją patvirtinantis dokumentas ar formalios kvalifikacijos įrodymas.

2.   Jei priimančioji valstybė narė pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą.

Jei valstybė narė mano, kad dėl tam tikros profesijos būtina nukrypti nuo pirmesnėje dalyje nurodyto reikalavimo suteikti pareiškėjui galimybę pasirinkti adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą, ji iš anksto informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją ir pateikia pakankamą leidžiančios nukrypti nuostatos pagrindimą.

Jei, gavusi visų būtiną informaciją, Komisija mano, kad antroje pastraipoje nurodyta leidžianti nukrypti nuostata yra netinkama arba ji neatitinka Bendrijos teisės, ji per tris mėnesius paprašo atitinkamos valstybės narės atsisakyti taikyti numatomą priemonę. Jei per pirmiau minėtą terminą Komisija nieko nenusprendžia, leidžianti nukrypti nuostata gali būti taikoma.

3.   Jei dirbant pagal profesiją reikia gerai žinoti nacionalinę teisę, ir dirbant pagal tą profesiją konsultavimas ir/arba pagalba nacionalinės teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, priimančioji valstybė narė, nukrypdama nuo 2 dalyje nustatyto pareiškėjo teisės pasirinkti principo, gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba tinkamumo testą.

Tai taip pat taikoma 10 straipsnio b ir c punktų atvejais, 10 straipsnio d punkto atveju dėl gydytojų ir gydytojų odontologų, 10 straipsnio f punkto atveju, — kai atvykusysis siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, rengiamo pagal kursą, po kurio suteikiami V priedo 5.2.2 punkte ir 10 straipsnio g punkte išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą.

10 straipsnio a punkte nurodytais atvejais priimančioji valstybė narė gali reikalauti adaptacijos laikotarpio arba atlikti tinkamumo testą, jei atvykusysis užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip įmonės vadovas ir tam reikia žinoti ir taikyti specialias galiojančias nacionalines taisykles, o priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos iš savo šalies piliečių, kad jiems būtų leista užsiimti tokia veikla, reikalauja jas žinoti ir taikyti.

4.   Taikant šio straipsnio 1 dalies b ir c punktus, „iš esmės skirtingi dalykai“ — tai dalykai, kuriuos būtina žinoti, norint užsiimti profesija, ir kurių atvykusiojo pabaigto rengimo trukmė ar turinys labai skiriasi nuo priimančiosios valstybės narės reikalaujamųjų.

5.   Šio straipsnio 1 dalis taikoma tinkamai atsižvelgiant į proporcingumo principą. Svarbiausia, jei valstybė narė ketina reikalauti, kad pareiškėjas baigtų adaptacijos laikotarpį arba atliktų tinkamumo testą, ji iš pradžių turi įsitikinti, ar žinios, pareiškėjo įgytos per profesinę patirtį valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, gali visiškai arba iš dalies užpildyti 4 dalyje nurodytus esminius skirtumus.

15 straipsnis

Kompensacinių priemonių atsisakymas remiantis bendrosiomis platformomis

1.   Šiame straipsnyje „bendrosios platformos“ — tai kriterijų rinkinys, tinkamas kompensuoti profesinių kvalifikacijų esminius skirtumus, nustatytus tarp įvairiose valstybėse narėse esančių tam tikros profesijos rengimo reikalavimų. Šie esminiai skirtumai nustatomi palyginant rengimo trukmę ir turinį bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, įskaitant visas valstybes nares, kurios reglamentuoja tą profesiją. Rengimo turinio skirtumai gali susidaryti dėl esminių skirtumų tarp profesinių veiklų sričių.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bendrąsias platformas Komisijai gali teikti valstybės narės arba profesinės asociacijos arba organizacijos, atstovaujančios nacionaliniu ir Europos lygiu. Jei Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, susidaro nuomonę, kad bendrosios platformos projektas padeda abipusiam profesinių kvalifikacijų pripažinimui, ji gali priemonių projektą pateikti tvirtinti 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

3.   Jei pareiškėjo profesinė kvalifikacija atitinka pagal šio straipsnio 2 dalį patvirtintoje priemonėje nustatytus kriterijus, priimančioji valstybė narė turėtų nutraukti kompensacinių priemonių pagal 14 straipsnį taikymą.

4.   Šio straipsnio 1–3 dalys neturi poveikio valstybių narių kompetencijai nuspręsti dėl profesinės kvalifikacijos, kuri reikalinga norint užsiimti profesija jų teritorijoje, taip pat dėl jų profesinio rengimo sistemų turinio bei organizavimo.

5.   Jei valstybė narė mano, kad pagal 2 dalį patvirtintoje priemonėje nustatyti kriterijai nebesuteikia pakankamų garantijų dėl profesinės kvalifikacijos, ji apie tai atitinkamai informuoja Komisiją, kuri, jei reikia, pateikia priemonės projektą 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

6.   Komisija iki 2010 m. spalio 20 d., pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šio straipsnio veikimą ir, jei reikia, atitinkamus pasiūlymus dėl šio straipsnio pakeitimo.

II SKYRIUS

Profesinės patirties pripažinimas

16 straipsnis

Profesinės patirties reikalavimai

Jei valstybėje narėje leidžiama užsiimti viena iš IV priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, ta valstybė narė pripažįsta ankstesnį užsiėmimą ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamą tokių žinių ir gebėjimų įrodymą. Veikla turėjo būti užsiimama pagal 17, 18 ir 19 straipsnius.

17 straipsnis

IV priedo I sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.   IV priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

a)

šešerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, arba

b)

trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, jei asmuo įrodo, kad atitinkamai veiklai anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės įstaigos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

c)

ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip dvejų metų trukmės rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

d)

trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba

e)

penkerius metus iš eilės vadovaujančiose pareigose, iš kurių bent trejus metus jis ėjo technines pareigas ir buvo atsakingas už bent vieną įmonės skyrių, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė ne trumpesnį kaip trejų metų trukmės profesinį rengimą atitinkamai veiklai, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį.

2.   Šio straipsnio a ir d atvejais veikla neturėjo būti baigta užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikia išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

3.   Šio straipsnio 1 dalies e punktas netaikomas ISIC nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai — kirpykloms.

18 straipsnis

IV priedo II sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.   IV priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

a)

penkerius metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, arba

b)

trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, jei asmuo įrodo, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent trejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės įstaigos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

c)

ketverius metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent dvejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

d)

trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį ne trumpiau kaip penkerius metus, arba

e)

penkerius metus iš eilės pagal darbo sutartį, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent trejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

f)

šešerius metus iš eilės pagal darbo sutartį, jei asmuo gali įrodyti, kad atitinkamai veiklai jis anksčiau baigė bent dvejų metų profesinį rengimą, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės institucijos įvertintą kaip visiškai galiojantį.

2.   a ir d atvejais veikla neturėjo būti baigta užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikia išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

19 straipsnis

IV priedo III sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.   IV priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

a)

trejus metus iš eilės dirbant savarankiškai ar įmonės vadovu, arba

b)

dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė profesinį rengimą atitinkamai veiklai, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės įstaigos įvertintą kaip visiškai galiojantį, arba

c)

dvejus metus iš eilės dirbant savarankiškai arba įmonės vadovu, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis užsiėmė ta veikla pagal darbo sutartį bent trejus metus, arba

d)

trejus metus iš eilės dirbant pagal darbo sutartį, jei asmuo gali įrodyti, kad anksčiau jis baigė profesinį rengimą atitinkamai veiklai, patvirtintą valstybės narės pripažintu pažymėjimu arba kompetentingos profesinės organizacijos įvertintą kaip visiškai galiojantį.

2.   a ir c atvejais veikla neturėjo būti nustota užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikė išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

20 straipsnis

IV priedo veiklos rūšių sąrašų keitimas

Siekiant atnaujinti arba paaiškinti nomenklatūrą, IV priedo veiklos rūšių, kurioms taikomas profesinės patirties pripažinimas pagal 16 straipsnį, sąrašai gali būti iš dalies keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, jei dėl to nepasikeičia veiklos rūšys, susijusios su atskiromis kategorijomis.

III SKYRIUS

Pripažinimas remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimu

1 skirsnis

Bendrosios nuostatos

21 straipsnis

Automatinio pripažinimo principas

1.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose, kuris atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Tokius formalios kvalifikacijos įrodymus turi išduoti valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu turi būti išduodami ir atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.

Pirmos ir antros pastraipų nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 23, 27, 33, 37, 39 ir 49 straipsniuose.

2.   Kiekviena valstybė narė užsiėmimo bendrąja medicinos praktika pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą tikslais pripažįsta V priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės taikydamos 28 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus.

Pirmesnės pastraipos nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 30 straipsnyje.

3.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos V priedo 5.5.2 punkte, ir kuris atitinka 40 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir 41 straipsnyje numatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Ši nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 23 ir 43 straipsniuose.

4.   Valstybės narės nėra įpareigotos pripažinti V priedo 5.6.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą steigiant naujas visuomenei skirtas vaistines. Taikant šią dalį naujomis vaistinėmis taip pat laikomos vaistinės, kurios veikia trumpiau nei trejus metus.

5.   Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas V priedo 5.7.1 punkte, kuris automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1 dalį, įrodo rengimo kurso pabaigimą, kuris prasidėjo ne anksčiau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais.

6.   Kiekviena valstybė narė leidžia užsiimti gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla, jei turimas atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad atitinkamas asmuo savo rengimo metu ir, kai tai reikalinga, įgijo žinias ir įgūdžius, nurodytus 24 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 6 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 3 dalyje.

24 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 6 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 3 dalyje nurodytos žinios ir įgūdžiai gali būti iš dalies keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

7.   Kiekviena valstybė narė praneša Komisijai įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurias ji patvirtina dėl šio skyriaus reglamentuojamos srities formalios kvalifikacijos įrodymų išdavimo. Be to, kiek tai susiję su 8 skirsnyje nurodytos srities formalios kvalifikacijos įrodymu, šis pranešimas siunčiamas kitoms valstybėms narėms.

Komisija skelbia atitinkamą pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nurodydama valstybių narių patvirtintus oficialią kvalifikaciją įrodančius profesinius vardus ir, kai reikia, formalios kvalifikacijos įrodymą išduodančią instituciją, su juo pateikiamą pažymėjimą ir atitinkamai V priedo5.1.1, 5.1.2, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose nurodytą atitinkamą profesinį profesinį vardą.

22 straipsnis

Bendrosios rengimo nuostatos

Siejant su 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose nurodytu rengimu:

a)

valstybės narės gali leisti nenuoseklųjį rengimą pagal kompetentingų institucijų nustatytus reikalavimus; tos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal dieninio mokymo programą;

b)

pagal kiekvienos valstybės narės nustatytą tvarką tęstinis rengimas turi užtikrinti, kad studijas pabaigę asmenys gebėtų neatsilikti nuo profesijos raidos ir užsiimtų saugia bei veiksminga praktika.

23 straipsnis

Įgytos teisės

1.   Nepažeidžiant specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, tais atvejais, kai valstybių narių turimi formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, neatitinka visų 24, 25, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, kiekviena valstybė narė pripažįsta pakankamu tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, jei jis patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimo kursas, prasidėjęs iki V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų atskaitos datų, ir kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad turėtojas veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

2.   Tokios pačios nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių 24, 25, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jei toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimo kursas, prasidėjęs iki:

a)

pagrindinio rengimo gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, pagrindinio rengimo gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko — 1990 m. spalio 3 d. ir

b)

gydytojo specialisto — iki 1992 m. balandžio 3 d.

Pirmoje pastraipoje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.

3.   Nepažeidžiant 37 straipsnio 1 dalies nuostatų, kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba kurių rengimas Čekijoje ir Slovakijoje prasidėjo iki 1993 m. sausio 1 d., kai bet kurios iš minėtų valstybių narių institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

4.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Sovietų Sąjungoje, arba kurių rengimas prasidėjo:

a)

Estijoje — iki 1991 m. rugpjūčio 20 d.;

b)

Latvijoje — iki 1991 m. rugpjūčio 21 d.;

c)

Lietuvoje — iki 1990 m. kovo 11 d.,

jei bet kurios iš trijų pirmiau minėtų valstybių narių institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

Buvusios Sovietų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba tuomet, kai rengimas Estijoje prasidėjo iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su pirmesnėje pastraipoje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas Estijos institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

5.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba kurių rengimas Slovėnijoje prasidėjo iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

6.   Kiekviena valstybė narė valstybės narės piliečiams, kurių gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų profesinių vardų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pirmoje pastraipoje nurodytas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingą rengimo kurso pabaigimą atitinkamai pagal šios direktyvos 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsnius ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja taip pat, kaip kvalifikaciją, kurios profesiniai vardai išvardyti V priedo 5.1.1., 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose.

2 skirsnis

Medicinos gydytojai

24 straipsnis

Pagrindinis medicininis rengimas

1.   Į pagrindinį medicininį rengimą turi būti leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas universitete.

2.   Pagrindinį medicininį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip šešerių metų trukmės studijos arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas.

Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., pirmojoje pastraipoje nurodytą rengimą gali sudaryti šešių mėnesių universitetinio lygio praktinis rengimas pagal dieninio mokymo programą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms.

3.   Pagrindinis medicininis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprastų mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

b)

pakankamai suprastų sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ir ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos;

c)

pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būtų visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;

d)

tinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai.

25 straipsnis

Specializuotas medicininis rengimas

1.   Į specializuotą medicininį rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus patvirtintas šešerių metų studijas, kaip 24 straipsnyje nurodytos rengimo programos dalį, kurių metu rengiamas asmuo įgyja reikiamų pagrindinių medicinos žinių.

2.   Specializuotą medicininį rengimą turi sudaryti teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje arba, kai taikytina, sveikatos priežiūros įstaigoje, tuo tikslu patvirtintoje kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Valstybės narės užtikrina, kad V priedo 5.1.3 punkte nurodytų specializuoto medicininio rengimo kursų trukmė būtų ne trumpesnė kaip nurodyta tame punkte. Rengimas turi būti prižiūrimas kompetentingų institucijų ar įstaigų. Jis turi apimti rengiamo gydytojo specialisto asmeninį dalyvavimą veikloje ir su tuo susijusią atsakomybę teikiant atitinkamas paslaugas.

3.   Rengimas turi vykti pagal dieninio mokymo programą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Jis turi apimti dalyvavimą padalinio, kuriame vyksta rengimas, visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), taip, kad rengiamas specialistas kompetentingų institucijų nustatyta tvarka paskirtų visą savo teorinę veiklą praktiniam ir teoriniam rengimuisi visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti atitinkamai atlyginama.

4.   Valstybės narės išduoda specializuoto medicininio rengimo įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicininio rengimo įrodymas.

5.   V priedo 5.1.3 punkte nurodyti trumpiausieji rengimo laikotarpiai gali būti keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

26 straipsnis

Specializuoto medicininio rengimo tipai

21 straipsnyje nurodytas gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymas — tai toks įrodymas, kurį suteikia V priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos ar įstaigos po atitinkamo specializuoto rengimo pagal įvairiose valstybėse narėse taikomus profesinius vardus, nurodytus V priedo 5.1.3 punkte.

Dėl naujų medicinos specialybių, bendrų bent dviems penktadaliams valstybių narių, įtraukimo į V priedo 5.1.3 punktą gali būti nuspręsta 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, siekiant atnaujinti šią direktyvą atsižvelgiant į nacionalinių teisės aktų pakeitimus.

27 straipsnis

Gydytojams specialistams būdingos įgytos teisės

1.   Priimančioji valstybė narė gali reikalauti gydytojų specialistų, kurių specializuotą nenuoseklų medicininį rengimą reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos ir kurie savo specializuotą rengimą pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kad kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu jie turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki to pažymėjimo išdavimo.

2.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, pabaigusiems specializuotą rengimą iki 1995 m. sausio 1 d., net jei tas rengimas neatitinka 25 straipsnyje numatytų būtiniausių reikalavimų, jei kvalifikacija patvirtinama kompetentingų Ispanijos institucijų išduotu pažymėjimu, patvirtinančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, nustatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, sulyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai V priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose.

3.   Kiekviena valstybė narė, kuri panaikino savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, susijusias su gydytojo specialisto, nurodyto V priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, formalios kvalifikacijos įrodymo suteikimu, ir kuri patvirtino priemones, susijusias su įgytomis teisėmis savo piliečiams, suteikia kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jei toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kurią priimančioji valstybė narė nustojo išdavinėti tokius atitinkamos specialybės įrodymus.

Šių nuostatų panaikinimo datos nustatytos V priedo 5.1.3 punkte.

28 straipsnis

Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas

1.   Į šeimos medicinos praktikos specialųjį rengimą turi būti priimami tik asmenys, gavę diplomą, patvirtinantį, kad baigtos šešerių metų studijos, kaip 24 straipsnyje nurodytos rengimo programos dalis.

2.   Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas, kurį baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal dieninio mokymo programą. Jei formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po tos datos, rengimas turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal dieninio mokymo programą.

Kai 24 straipsnyje nurodytoje rengimo programoje yra praktinis rengimas, kuris vykdomas patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas, arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis arba patvirtintame centre, kuriame gydytojai vykdo pirminę sveikatos priežiūrą, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieneri metai, gali būti įtraukta į pirmoje pastraipoje nurodytą trukmę, kai rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip 2006 m. sausio 1 d.

Antroje pastraipoje numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybėms narėms, kuriose šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d.

3.   Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas vyksta pagal dieninio mokymo programą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms ar įstaigoms. Jis turi būti labiau praktinis nei teorinis.

Toks praktinis rengimas turi būti vykdomas ne trumpiau nei šešis mėnesius patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą bei teikiančią atitinkamas paslaugas ir ne trumpiau nei šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis arba patvirtintame centre, kuriame gydytojai vykdo pirminę sveikatos priežiūrą.

Praktinis rengimas turi vykti kartu su kitomis sveikatos priežiūros institucijomis ar struktūromis, susijusiomis su šeimos medicina. Nepažeidžiant trumpiausių laikotarpių, nustatytų antroje pastraipoje, reikalavimo, ne ilgesnio kaip šešių mėnesių laikotarpio praktinis rengimas gali būti vykdomas ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina.

Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis asmeniškai dalyvautų gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalintųsi su tuo susijusią atsakomybę.

4.   Valstybės narės išduoda šeimos medicinos praktikos formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicininio rengimo formalios kvalifikacijos įrodymas.

5.   Valstybės narės gali išduoti V priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas. Tačiau jos negali suteikti formalios kvalifikacijos įrodymo, jei žinių lygis kokybiškai nelygiavertis žinioms, įgytoms per šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Valstybės narės, inter alia, nustato, kiek pareiškėjo turimas papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Valstybės narės gali išduoti V priedo 5.1.4 punkte numatytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuomet, jei pareiškėjas turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba praktikos centre, kuriame gydytojai suteikia 3 dalyje nurodytų tipų pirminę sveikatos priežiūrą, patirtį.

29 straipsnis

Šeimos gydytojų profesinė veikla

Kiekviena valstybė narė pagal su įgytomis teisėmis susijusias nuostatas leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.4 punkte nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Valstybės narės gali netaikyti šio reikalavimo asmenims, kurie šiuo metu mokosi pagal specialaus šeimos medicinos rengimo programą.

30 straipsnis

Šeimos gydytojams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė nustato įgytas teises. Tačiau ji, kaip įgytą teisę, gali suteikti teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą neturint V priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems gydytojams, kurie turi šią teisę nuo tame punkte nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas medicinos profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla, kurie tuo metu buvo įsisteigę jos teritorijoje, pasinaudodami 21 arba 23 straipsnio nuostatomis.

Kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos paprašius išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą neturint V priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo gydytojams, kurie naudojasi įgytomis teisėmis pagal pirmą pastraipą.

2.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta 1 dalies antroje pastraipoje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių ir savo teritorijoje suteikia tokiems pažymėjimams tokią pačią galią kaip ir savo suteikiamiems formalios kvalifikacijos įrodymams, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą.

3 skirsnis

Bendrosios praktikos slaugytojai

31 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas

1.   Pradėti bendrosios praktikos slaugytojų rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus bendrąjį 10 metų lavinimą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės narės kompetentingų institucijų išduodamu įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu sėkmingą lygiaverčio lygio egzaminų, skirtų įstoti į mokyklą, kurioje mokoma slaugos, išlaikymą.

2.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas suteikiamas pagal dieninio mokymosi programą ir turi apimti bent V priedo 5.2.1 punkte nurodytą programą.

V priedo 5.2.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos arba 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo, kuomet teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį, o klinikinio rengimo — ne mažiau kaip pusę trumpiausios rengimo trukmės. Valstybės narės gali suteikti dalines išimtis asmenims, kurie dalį savo rengimo įgijo bent lygiaverčio lygio kursuose.

Valstybės narės užtikrina, kad slaugytojų rengimą vykdančios institucijos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.

4.   Teorinis rengimas — tai slaugytojų rengimo dalis, kurių metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, supratimo ir įgūdžių, būtinų organizuoti, atlikti ir vertinti bendrąją sveikatos priežiūrą. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys slaugos mokyklose ir kitose rengimo institucijos parinktose mokymo įstaigose.

5.   Klinikinis rengimas — tai slaugytojų rengimo dalis, kurio metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai arba tiesiogiai sąveikaudami su sveikais arba sergančiais asmenimis ir/arba bendruomene, remdamiesi įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik kaip dirbti komandoje, bet ir kaip vadovauti jai ir organizuoti visą slaugymą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje.

Šis rengimas vyksta ligoninėse bei kitose sveikatos priežiūros institucijose ir bendruomenėje, atsakant už jį slaugos dėstytojams, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant. Rengimo procese gali dalyvauti ir kitas kvalifikuotas personalas.

Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio veikloje, kuri atitinka jų rengimo kryptį, taip išmokdami prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.

6.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

pakankamai mokslų, kuriais grindžiama bendroji slauga, žinių ir pakankamą supratimą apie sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologines funkcijas ir elgseną, taip pat ir ryšį tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos;

b)

pakankamai žinių apie profesijos pobūdį bei etiką ir bendruosius sveikatos priežiūros bei slaugos principus;

c)

reikiamą klinikinę patirtį; tokia patirtis, kuri turėtų būti parenkama pagal jos mokomąją vertę, turėtų būti įgyjama prižiūrint kvalifikuotam slaugos personalui ir vietose, kuriose kvalifikuoto personalo skaičius ir įranga atitinka paciento slaugymo reikalavimus;

d)

gebėjimą dalyvauti praktiškai rengiant sveikatos priežiūros personalą ir darbo su tokiu personalu patirtį;

e)

darbo su kitais sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojais patirtį.

32 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla

Taikant šią direktyvą, bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla — tai profesinė veikla, nurodyta V priedo 5.2.2 punkte.

33 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojams būdingos įgytos teisės

1.   Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, 23 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

2.   Lenkijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijoms taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos. Jei valstybių piliečių bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo suteiktas arba rengimas prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka 31 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Lenkijoje toliau nurodytą laikotarpį:

a)

licencijuoto slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas (dyplom licencjata pielęgniarstwa) — ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

b)

slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje (dyplom pielęgniarki albo pielęgniarki dyplomowanej) — ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

Nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

3.   Valstybės narės pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje slaugytojams, kurie pabaigė rengimą iki 2004 m. gegužės 1 d., neatitinkantį 31 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akte dėl Akto dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai — matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija), siekiant patvirtinti, kad atitinkamo asmens žinių ir kompetencijos lygis yra panašus į slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta V priedo 5.2.2 punkte.

4 skirsnis

Gydytojai odontologai

34 straipsnis

Pagrindinis odontologinis rengimas

1.   Į pagrindinį odontologinį rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitetuose ar jiems lygiavertėse aukštojo mokslo institucijose.

2.   Pagrindinį odontologinį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent V priedo 5.3.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.

V priedo 5.3.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.   Pagrindinis odontologinis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprastų mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;

b)

pakankamai suprastų sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat ir fizinės bei socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;

c)

pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;

d)

pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, ir su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija;

e)

atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.

Šis rengimas turi suteikti jam įgūdžių, būtinų atlikti visus veiksmus, įskaitant anomalijų ir ligų, susijusių su dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių profilaktika, diagnostika ir gydymu.

35 straipsnis

Specializuotas odontologinis rengimas

1.   Į specializuotą odontologinį rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus penkerių metų teorines ir praktines studijas pagal 34 straipsnyje nurodytą rengimo programą arba turint šios direktyvos 23 ir 37 straipsniuose nurodytus dokumentus.

2.   Specializuotą odontologinį rengimą turi sudaryti teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba, kai taikytina, sveikatos priežiūros įstaigoje, tuo tikslu patvirtintoje kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Specializuoto odontologinio rengimo pagal dieninio mokymo programą kursų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir juos turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Tai apima rengiamo gydytojo odontologo asmeninį dalyvavimą atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybę.

Minimalus rengimo laikotarpis, nurodytas antrojoje pastraipoje, gali būti keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

3.   Valstybės narės išduoda specializuoto odontologinio rengimo įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.3.2 punkte nurodytas pagrindinio odontologinio rengimo įrodymas.

36 straipsnis

Gydytojų odontologų profesinė veikla

1.   Taikant šią direktyvą, gydytojų odontologų profesinė veikla — tai šio straipsnio 3 dalyje apibrėžta profesinė veikla, vykdoma pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą profesinę kvalifikaciją.

2.   Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama 34 straipsnyje nurodytu odontologiniu rengimu ir tai yra savita profesija, skirtinga nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Norint užsiimti gydytojo odontologo veikla, būtina turėti V priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai traktuojami taip pat, kaip tie, kuriems taikomas 23 arba 37 straipsnis.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo veikla, reikiamai atsižvelgus į normines nuostatas ir profesinės etikos taisykles V priedo 5.3.2 punkte nurodytomis atskaitos datomis.

37 straipsnis

Gydytojams odontologams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė, siejant su gydytojų odontologų profesine veikla pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą kvalifikaciją, pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje asmenims, kurie pradėjo savo medicininį rengimą ne vėliau kaip tam priede atitinkamai valstybei narei nurodytą atskaitos datą, jei turimas tos valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pažymėjimas turi patvirtinti, kad yra laikomasi tokių reikalavimų:

a)

atitinkami asmenys veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė toje valstybėje 36 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

b)

tiems asmenims leista užsiimti minėta veikla tomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.3.2 punkte tai valstybei narei išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojams.

Asmenims, kurie sėkmingai pabaigė bent tris studijų metus, kurie atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti kaip lygiaverčiai 34 straipsnyje nurodytam rengimui, antros pastraipos a punkte nurodytas trejų metų praktinio darbo patirties reikalavimas netaikomas.

Kalbant apie Čekiją ir Slovakiją, buvusioje Čekoslovakijoje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas pripažįstamas taip pat kaip ir Čekijos bei Slovakijos formalios kvalifikacijos įrodymas ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos pirmesnėse pastraipose.

2.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje asmenims, kurie pradėjo savo universitetinį medicinos rengimą po 1980 m. sausio 28 d. ir ne vėliau kaip 1984 m. gruodžio 31 d., jei kartu pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pažymėjimas turi patvirtinti, kad yra laikomasi tokių reikalavimų:

a)

atitinkami asmenys išlaikė tinkamumo testą, organizuotą kompetentingų Italijos institucijų, siekiant nustatyti, ar tų asmenų žinių ir įgūdžių lygis atitinka turimą asmenų, turinčių V priedo 5.3.2 punkte Italijai nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą;

b)

jie veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiėmė Italijoje 36 straipsnyje nurodyta veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

c)

jiems leista užsiimti 36 straipsnyje nurodyta veikla arba jei veiksmingai, teisėtai ir iš esmės užsiima ja tomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.3.2 punkte Italijai išvardytų formalios kvalifikacijos įrodymų turėtojams.

Asmenims, kurie sėkmingai pabaigė bent trejus studijų metus, kurie atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti kaip lygiaverčiai 34 straipsnyje nurodytam rengimui, antros pastraipos a punkte nurodytas trejų metų praktinio darbo patirties reikalavimas netaikomas.

Asmenys, kurie pradėjo savo universitetinį medicininį rengimą po 1984 m. gruodžio 31 d., traktuojami taip pat, kaip pirmiau nurodytieji, jei pirmiau minėtos trejų metų studijos prasidėjo iki 1994 m. gruodžio 31 d.

5 skirsnis

Veterinarijos gydytojai

38 straipsnis

Veterinarijos gydytojų rengimas

1.   Veterinarijos gydytojų rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal dieninio mokymo programą, apimančios bent V priedo 5.4.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.

V priedo 5.4.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

2.   Į veterinarijos gydytojų rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitete ar aukštojo mokslo institucijose, kurių lygis valstybės narės pripažintas kaip lygiavertis atitinkamoms studijoms.

3.   Veterinarijos gydytojo rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

pakankamai mokslų, kuriais grindžiama veterinarijos gydytojo veikla, žinių;

b)

pakankamai žinių apie sveikų gyvūnų sandarą ir funkcijas, gyvulininkystę, reprodukciją ir higieną bendrai, taip pat ir apie jų šėrimą, įskaitant jų poreikius atitinkančio pašarų gamybos ir konservavimo technologiją;

c)

pakankamai žinių apie gyvūnų elgseną ir apsaugą;

d)

pakankamai žinių apie gyvūnų ligų priežastis, kilmę, eigą, poveikį, diagnostiką ir gydymą, nagrinėjant atskirai arba grupėmis, įskaitant specialias žinias apie ligas, kurios gali būti perduotos žmonėms;

e)

pakankamai profilaktinės medicinos žinių;

f)

pakankamai žinių apie higieną ir technologiją, taikomų gyvūninių maisto produktų ar žmonėms vartoti skirtų maisto produktų gamybai ir pateikimui į apyvartą;

g)

pakankamai žinių apie su pirmiau išvardytais dalykais susijusias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas;

h)

tinkamą klinikinę ir kitą praktinę patirtį, taikant reikiamą priežiūrą.

39 straipsnis

Veterinarijos gydytojams būdingos įgytos teisės

Nepažeidžiant 23 straipsnio 4 dalies, vertindamos valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., valstybės narės pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jei kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

6 skirsnis

Akušeriai

40 straipsnis

Akušerių rengimas

1.   Akušerių rengimą turi sudaryti iš viso bent:

a)

specialus akušerių rengimas pagal dieninio mokymo programą, kurį sudaro ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės teorinės ir praktinės studijos (I būdas), apimantis bent V priedo 5.5.1 punkte nurodytą programą, arba

b)

18 mėnesių trukmės specialus akušerių rengimas pagal dieninio mokymo programą (II būdas), apimantis bent V priedo 5.5.1 punkte nurodytą programą, kuris nebuvo lygiavertis bendrosios praktikos slaugytojų rengimui.

Valstybės narės užtikrina, kad akušerių rengimą vykdančios institucijos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą visą studijų programos laiką.

V priedo 5.5.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

2.   Į akušerio rengimą leidžiama priimti tik įvykdžius tokius reikalavimus:

a)

I būdas — baigus bent pirmuosius dešimt metų vidurinio lavinimo kurso mokykloje, arba

b)

II būdas — turint bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, nurodytą V priedo 5.2.2 punkte.

3.   Akušerio rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

pakankamai mokslų, kuriais grindžiama akušerio veikla, visų pirma akušerijos ir ginekologijos, žinių;

b)

pakankamai profesinės etikos ir teisės aktų žinių;

c)

pakankamai žinių apie akušerijos ir naujagimių biologines funkcijas, anatomiją ir psichologiją, taip pat žinių apie ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir fizinės bei socialinės aplinkos ir jo elgsenos;

d)

pakankamą klinikinę patirtį, įgytą patvirtintose institucijose prižiūrint kvalifikuotam akušerijos personalui;

e)

pakankamą supratimą apie sveikatos priežiūros personalo rengimą ir darbo su juo patirtį.

41 straipsnis

Akušerio formalios kvalifikacijos įrodymo pripažinimo tvarka

1.   V priedo 5.5.2 punkte nurodytas akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas pagal 21 straipsnį, jei jis atitinka tokius kriterijus:

a)

baigtas ne trumpesnis kaip trejų metų trukmės akušerio rengimas pagal dieninio mokymo programą:

i)

kurį buvo leista pradėti turint diplomą, pažymėjimą ar kitą įrodymą, leidžiantį stoti į universitetus ar kitas aukštojo mokslo institucijas arba kitaip garantuojantį lygiavertį žinių lygį, arba

ii)

po dvejų metų praktinio darbo, po kurio buvo išduotas pažymėjimas pagal 2 dalies nuostatas;

b)

baigtas ne trumpesnis kaip dvejų metų arba 3 600 valandų trukmės akušerio rengimas pagal dieninio mokymo programą, kuris buvo pradėtas turint V priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą;

c)

baigtas ne trumpesnis kaip 18 mėnesių arba 3 000 valandų trukmės akušerio rengimas pagal dieninio mokymo programą, kuris buvo pradėtas turint V priedo 5.2.2 punkte nurodytą bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, ir vienerių metų profesinę praktiką, kurią patvirtina pažymėjimas, išduotas vadovaujantis 2 dalies nuostatomis.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Jis patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla tuo tikslu patvirtintoje ligoninėje ar sveikatos priežiūros įstaigoje.

42 straipsnis

Akušerio profesinė veikla

1.   Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, kiekvienos valstybės narės apibrėžtai nepažeidžiant 2 dalies ir vykdomai pagal V priedo 5.5.2 punkte nurodytus profesinius profesinius vardus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad akušeriai galėtų užsiimti bent tokia veikla:

a)

patikimos šeimos planavimo informacijos ir patarimų teikimu;

b)

nėštumo nustatymu ir normalaus nėštumo stebėjimu, atliekant būtinus normalaus nėštumo eigos stebėjimo tyrimus;

c)

nurodymu ar patarimu dėl tyrimų, būtinų kuo anksčiau diagnozuoti rizikingą nėštumą;

d)

pasirengimo motinystei bei tėvystei programų teikimu ir visapusišku rengimu gimdymui, įskaitant patarimus dėl higienos ir mitybos;

e)

rūpinimusi ir parama motinai gimdant ir vaisiaus būklės stebėjimu gimdoje reikiamomis klinikinėmis ir techninėmis priemonėmis;

f)

savaiminio gimdymo priėmimu, įskaitant reikiamą epiziotomiją, o skubiais atvejais — gimdymą sėdmenine pirmeiga;

g)

motinos ar kūdikio sveikatai grėsmingų požymių atpažinimu, dėl kurių būtina kreiptis į gydytoją, ir, jei reikia, pagalba pastarajam; reikiamų skubių priemonių ėmimusi nesant gydytojo, visų pirma placentos pašalinimu ranka, gimdos patikrinimu ranka;

h)

naujagimio ištyrimu ir priežiūra; iškilus poreikiui, imantis visos būtinos iniciatyvos, o jei riekia — nedelsiant imantis atgaivinimo;

i)

rūpinimusi ir motinos stebėjimu pogimdyviniu laikotarpiu, suteikiant motinai visus būtinus patarimus dėl kūdikio priežiūros, kad pastaroji galėtų užtikrinti geriausią naujagimio vystymąsi;

j)

gydytojų nurodyto gydymo vykdymu;

k)

būtinų raštiškų ataskaitų rengimu.

43 straipsnis

Akušeriams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė valstybės narės piliečių, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus 40 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau kuris pagal 41 straipsnį nepripažįstamas, jei kartu nepateikiamas 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas praktinio darbo patirties pažymėjimas, atveju kaip pakankamą pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, tų valstybių narių išduotą iki V priedo 5.5.2 punkte nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, nurodančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas, įgytas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje ir atitinkantis visus 40 straipsnyje nustatytus rengimo reikalavimus, jei pagal 41 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas praktinio darbo patirties pažymėjimas, patvirtinantis, kad rengimo kursas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d.

3.   Lenkijos akušerio formalios kvalifikacijos įrodymui taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos.

Jei valstybių piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas buvo suteiktas arba rengimas prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka 40 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius akušerio formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė akušerio veikla toliau nurodytą laikotarpį:

a)

licencijuoto akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas (dyplom licencjata położnictwa) — ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo;

b)

akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis aukštesnįjį išsilavinimą, įgytą medicinos profesinėje mokykloje (dyplom położnej), — ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

4.   Valstybės narės pripažįsta akušerijos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje akušeriams, kurie pabaigė rengimą iki 2004 m. gegužės 1 d., neatitinkantį 40 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akte dėl Akto dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai — matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija), siekiant patvirtinti, kad atitinkamo asmens žinių ir kompetencijos lygis yra panašus į akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta V priedo 5.5.2 punkte.

7 skirsnis

Vaistininkas

44 straipsnis

Vaistininko rengimas

1.   Į vaistininko rengimą turi būti leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas universitetuose ar aukštosiose mokyklose, kurių lygis pripažintas kaip lygiavertis.

2.   Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės rengimas, apimantis bent jau:

a)

ketverių metų trukmės teorinį ir praktinį rengimą universitete ar aukštojoje mokykloje, kurios lygis pripažintas kaip lygiavertis, arba prižiūrint universitetui;

b)

šešių mėnesių praktika visuomenei skirtoje vaistinėje arba ligoninėje, prižiūrint tos ligoninės farmacijos skyriui.

Toks rengimo ciklas turi apimti bent V priedo 5.6.1 punkte aprašytą programą. V priedo 5.6.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.   Vaistininko rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

pakankamai žinių apie vaistus ir jiems gaminti naudojamas medžiagas;

b)

pakankamai žinių apie vaistų technologiją ir vaistinių preparatų fizinius, cheminius, biologinius ir mikrobiologinius bandymus;

c)

pakankamai žinių apie metabolizmą ir vaistinių preparatų poveikį, toksiškų medžiagų poveikį ir gydymo produktų vartojimą;

d)

pakankamai žinių vertinti mokslinius duomenis apie vaistus, kad gebėtų suteikti reikiamą informaciją remdamasis savo žiniomis;

e)

pakankamai žinių apie teisinius ir kitus reikalavimus, susijusius su farmacine veikla.

45 straipsnis

Vaistininko profesinė veikla

1.   Taikant šią direktyvą, vaistininko veikla — tai tokia veikla, kuria užsiimti vienoje ar daugiau valstybių narių leidžiama tik turint profesinę kvalifikaciją ir turintiems V priedo 5.6.2 punkte išvardytų tipų formalios kvalifikacijos įrodymus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad turintieji universiteto ar lygiaverčio lygio farmacijos formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį 44 straipsnio nuostatas, galėtų užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:

a)

vaistinių preparatų formos ruošimu;

b)

vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais;

c)

vaistinių preparatų tyrimais vaistinių preparatų tyrimo laboratorijoje;

d)

vaistinių preparatų sandėliavimu, saugojimu ir platinimu didmena;

e)

vaistinių preparatų ruošimu, tyrimais, sandėliavimu ir tiekimu į visuomenei skirtas vaistines;

f)

vaistinių preparatų ruošimu, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu ligoninėse;

g)

informacijos ir patarimų apie gydymo produktus teikimu.

3.   Jei valstybė narė leidžia užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su V priedo 5.6.2 punkte nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymu turint papildomą profesinę patirtį, ta valstybė narė pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingų institucijų išduotą pažymėjimą, nurodantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje panašų laikotarpį.

4.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.

5.   Jei 1985 m. rugsėjo 16 d. valstybė narė rengė konkurencinius egzaminus, skirtus iš 2 dalyje nurodytų įrodymų turėtojų atrinkti tuos, kuriems leidžiama tapti naujų vaistinių, dėl kurių įkūrimo buvo nuspręsta pagal nacionalinę geografinio paskirstymo sistemą, savininkais, ta valstybė narė, nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, gali toliau rengti tokius egzaminus ir reikalauti, kad juose dalyvautų valstybių narių piliečiai, turintys V priedo 5.6.2 punkte nurodytą vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą arba kuriems taikomos 23 straipsnio nuostatos.

8 skirsnis

Architektas

46 straipsnis

Architekto rengimas

1.   Architekto rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip ketverių metų trukmės studijos pagal dieninio mokymo programą arba šešerių metų trukmės studijos, iš kurių ne trumpiau kaip trejus metus mokomasi pagal dieninio mokymo programą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje. Pabaigus rengimą turi būti sėkmingai išlaikomi universitetinio lygio egzaminai.

Toks rengimas, kuris turi būti universitetinio lygio ir kurio pagrindinė sudėtinė dalis yra architektūra, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

a)

gebėjimą kurti architektūros projektus, kurie atitiktų tiek estetinius, tiek techninius reikalavimus;

b)

pakankamai žinių apie architektūros istoriją ir teorijas, susijusius menus, technologijas ir humanitarinius mokslus;

c)

žinių apie vaizduojamąjį meną ir jo įtaką architektūros projekto kokybei;

d)

pakankamai žinių apie miestų projektavimą, planavimą ir įgūdžius, reikalingus planavimo procese;

e)

supratimą apie santykį tarp žmonių bei pastatų ir tarp pastatų bei jų aplinkos ir apie poreikį susieti pastatus ir erdvę tarp jų su žmonių poreikiais ir masteliu;

f)

supratimą apie architekto profesiją ir architekto vaidmenį visuomenėje, ypač rengiant aprašus, kurie atsižvelgia į socialinius veiksnius;

g)

tyrimo ir projekto aprašų rengimo metodikos supratimą;

h)

supratimą apie konstrukcinį projektavimą, konstrukcines ir inžinerines problemas, susijusias su pastatų projektavimu;

i)

pakankamai žinių apie fizines problemas bei technologijas ir pastatų funkcijas, kad jų vidus būtų patogus ir jie būtų apsaugoti nuo atmosferos poveikio;

j)

būtinus projektavimo įgūdžius, kad galėtų patenkinti pastato naudotojo reikalavimus atsižvelgiant į kainos veiksnių ir statybos normų sudaromus apribojimus;

k)

pakankamai žinių apie projektų koncepcijų pavertimo pastatais ir planų integravimo į bendrą planavimą, organizacijas, normas ir tvarką.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje išvardytų žinių ir įgūdžių sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

47 straipsnis

Nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo architektų rengimo reikalavimų

1.   Nukrypstant nuo 46 straipsnio, 21 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir toks rengimas: 1985 m. rugpjūčio 5 d. jau buvęs rengimas, suteikiamas Vokietijos Federacinės Respublikos aukštosiose profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis 46 straipsnio reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti 48 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jei po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, išduotų profesinės asociacijos, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šios direktyvos nuostatomis.

Profesinė asociacija iš pradžių turi įsitikinti, kad atitinkamo architekto architektūros srities darbas įrodo gebėjimą naudotis visomis 46 straipsnio 1 dalyje išvardytomis žiniomis ir įgūdžiais. Tas pažymėjimas išduodamas ta pačia tvarka, kuri taikoma įrašant į profesinės asociacijos sąrašą.

2.   Nukrypstant nuo 46 straipsnio, 21 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir toks rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuoseklios studijos universitete, 46 straipsnio reikalavimus atitinkantis rengimas, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universiteto lygio ir lygiavertis 46 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytam galutiniam egzaminui.

48 straipsnis

Architekto profesinė veikla

1.   Taikant šią direktyvą, architekto profesinė veikla — tai reguliariai vykdoma veikla pagal „architekto“ profesinį profesinį vardą.

2.   Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymą, kuris suteikia valstybės narės kompetentingai institucijai teisę suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, kurie išsiskiria savo architektūros srities darbo kokybe, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus norint užsiimti architekto veikla pagal „architekto“ profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.

49 straipsnis

Architektams būdingos įgytos teisės

1.   Kiekviena valstybė narė pripažįsta VI priedo 6 punkte nurodytą formalios architekto kvalifikacijos įrodymą, suteiktą kitų valstybių narių ir patvirtinantį rengimo kursą, prasidėjusį ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jei jis neatitinka 46 straipsnyje nustatytų būtiniausių reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, suteikia tokiam formalios kvalifikacijos įrodymui tokią pačią galią kaip ir jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.

Tokiomis aplinkybėmis, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai tame priede išvardytiems įrodymams.

2.   Nepažeisdama šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, suteikia tokiam formalios kvalifikacijos įrodymui tokią pačią galią kaip ir jos pačios išduodamam formalios kvalifikacijos įrodymui: pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:

a)

Austrija, Suomija ir Švedija: 1995 m. sausio 1 d.;

b)

Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija: 2004 m. gegužės 1 d.;

c)

kitos valstybės narės: 1987 m. rugpjūčio 5 d.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne vėliau kaip atitinkamą datą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir pagal tas taisykles jis veiksmingai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

IV SKYRIUS

Bendrosios nuostatos dėl įsisteigimo

50 straipsnis

Dokumentacija ir formalumai

1.   Jei priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sprendžia dėl prašymo leisti užsiimti reglamentuojama profesija pagal šią antraštinę dalį, tos institucijos gali reikalauti VII priede išvardytų dokumentų ir pažymėjimų.

VII priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai jų pateikimo dieną turi būti ne senesni kaip trijų mėnesių.

Valstybės narės, institucijos ir kiti juridiniai asmenys garantuoja jų gaunamos informacijos konfidencialumą.

2.   Jei yra pagrįstų abejonių, priimančioji valstybė narė gali reikalauti valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje kitoje valstybėje narėje išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina — ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šios antraštinės dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose.

3.   Jei yra pagrįstų abejonių, kai 3 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje, priimančioji valstybė narė turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos:

a)

ar rengimą suteikusioje institucijoje rengimo kursas buvo oficialiai patvirtintas švietimo įstaigos, įsikūrusios kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

b)

ar išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas yra tas pats, kuris būtų išduotas, jei visas kursas būtų vykęs kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybėje narėje;

c)

ar formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia tas pačias profesines teises kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės teritorijoje.

4.   Jei priimančioji valstybė narė reikalauja, kad, norėdami užsiimti reglamentuojama profesija, jos piliečiai duotų priesaiką ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, priimančioji valstybė narė užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.

51 straipsnis

Profesinės kvalifikacijos abipusio pripažinimo procedūra

1.   Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo gavimo ir informuoja pareiškėją apie bet kokį trūkstamą dokumentą.

2.   Prašymo leisti užsiimti reglamentuojama profesija nagrinėjimo procedūra turi būti užbaigta kuo greičiau ir bet kuriuo atveju priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas pareiškėjo dokumentų rinkinys. Tačiau šios antraštinės dalies I ir II skyriuje nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas vienu mėnesiu.

3.   Spendimą ar jo nepriėmimą per nustatytą terminą galima skųsti pagal nacionalinius įstatymus.

52 straipsnis

Profesinių vardų naudojimas

1.   Jei priimančiojoje valstybėje narėje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas yra reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama užsiimti reglamentuojama profesija pagal III antraštinę dalį, naudoja priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, kuris atitinką tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokius susijusius inicialus.

2.   Jei priimančiojoje valstybėje narėje profesiją reglamentuoja 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžta asociacija ar organizacija, valstybių narių piliečiams nesuteikiama teisė naudoti tos organizacijos ar asociacijos suteiktą profesinį vardą arba jo santrumpą, nebent jie pateikia įrodymą, kad jie yra tokios asociacijos ar organizacijos nariai.

Jei narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą kvalifikaciją, ji gali taikyti šį reikalavimą profesinę kvalifikaciją turintiems kitų valstybių piliečiams tik pagal šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

IŠSAMIOS UžSIĖMIMO PROFESIJA TAISYKLĖS

53 straipsnis

Kalbų mokėjimas

Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, moka kalbas, būtinas užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje.

54 straipsnis

Mokslinių vardų naudojimas

Nepažeisdama 7 ir 52 straipsnių, priimančioji valstybė narė užtikrina, kad suinteresuotiems asmenims būtų suteikta atitinkama teisė naudoti mokslinius vardus, jiems suteiktus kilmės valstybėje narėje, ir galbūt sutrumpinta forma, kilmės valstybės narės kalba. Priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad po profesinio vardo būtų nurodomas jį suteikusios institucijos ar egzaminavimo tarybos pavadinimas ir adresas. Kai kilmės valstybės narės mokslinis vardas priimančiojoje valstybėje narėje gali būti supainiotas su profesiniu vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad asmuo naudotų kilmės valstybės narės mokslinį vardą atitinkama forma, kurią nustato priimančioji valstybė narė.

55 straipsnis

Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas

Nepažeisdamos 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies b punkto, valstybės narės, kurios reikalauja, kad tam, jog asmenys, kurie įgijo profesinę kvalifikaciją jų teritorijoje, būtų patvirtinti sveikatos draudimo fondo, atliktų paruošiamąjį praktinį rengimą ir/arba per tam tikrą laikotarpį įgytų profesinės patirties, netaiko šio įpareigojimo asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS IR ATSAKOMYBĖ Už ĮGYVENDINIMĄ

56 straipsnis

Kompetentingos institucijos

1.   Priimančiosios valstybės narės ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir teikia abipusę pagalbą, kad šią direktyvą būtų lengviau įgyvendinti. Jos užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.

2.   Priimančiosios ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausminius veiksmus ar baudžiamąsias sankcijas, kurių imtasi, arba bet kokias kitas rimtas, savitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių pagal šią direktyvą vykdomai veiklai, gerbdamos asmens duomenų apsaugos teisės aktus, numatytus 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (24) ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (25).

Kilmės valstybė narė išnagrinėja aplinkybių tikrumą ir jos institucijos nusprendžia dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio bei apimties ir informuoja priimančiąją valstybę narę apie išvadas, kurias padaro remdamasi savo turima informacija.

3.   Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 20 d. paskiria kompetentingas institucijas, suteikiančias ar priimančias formalios kvalifikacijos įrodymą ir kitus dokumentus ar informaciją, ir kompetentingas institucijas, priimančias šioje direktyvoje nurodytas prašymus ir sprendimus, ir nedelsdamos apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

4.   Kiekviena valstybė narė paskiria 1 dalyje nurodytų institucijų veiklos koordinatorių ir apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

Koordinatoriaus pareigos yra:

a)

skatinti vienodai taikyti šią direktyvą;

b)

rinkti visą informaciją, kuri reikalinga šiai direktyvai taikyti, pvz., apie galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis reikalavimus valstybėse narėse.

Šios dalies b punkte nurodytoms pareigoms atlikti koordinatoriai gali prašyti pagalbos iš 57 straipsnyje nurodytų kontaktinių institucijų.

57 straipsnis

Kontaktinės institucijos

Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 20 d. paskiria kontaktinę instituciją, kurios pareigos yra:

a)

teikti piliečiams ir kitų valstybių narių kontaktinėmis institucijomis būtiną informaciją apie šioje direktyvoje numatytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą, pvz., informaciją apie nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius profesijas ir užsiėmimą jomis, įskaitant socialinius teisės aktus ir, kai taikytina, etikos taisykles;

b)

padėti piliečiams realizuoti pagal šią direktyvą jiems suteiktas teises, jei reikia, bendradarbiaujant su kitomis kontaktinėmis institucijomis ir priimančiosios valstybės narės kompetentingomis institucijomis.

Komisijos reikalavimu kontaktinės institucijos informuoja Komisiją apie paklausimų, kuriuos jos nagrinėja pagal b punktą, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo.

58 straipsnis

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas

1.   Komisijai padeda Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas (toliau — Komitetas), kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas.

2.   Darant nuorodą į šią straipsnio dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į minėto sprendimo 8 straipsnį.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis — du mėnesiai.

3.   Komitetas patvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

59 straipsnis

Konsultavimasis

Komisija užtikrina, kad būtų tinkamai konsultuojamasi su susijusių profesinių grupių ekspertais, ypač atsižvelgiant į 58 straipsnyje nurodyto komiteto veiklą, ir pateikia šiam komitetui motyvuotą ataskaitą apie minėtas konsultacijas.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

KITOS NUOSTATOS

60 straipsnis

Ataskaitos

1.   Nuo 2007 m. spalio 20 d. kas dvejus metus valstybės narės siunčia Komisijai ataskaitą apie sistemos taikymą. Be bendrų pastebėjimų ataskaitoje turi būti pateikiama priimtų sprendimų statistinė suvestinė ir pagrindinių šios direktyvos taikymo problemų aprašas.

2.   Nuo 2007 m. spalio 20 d. kas penkerius metus Komisija parengia ataskaitą apie šios direktyvos įgyvendinimą.

61 straipsnis

Leidžianti nukrypti nuostata

Jei valstybė narė susiduria su dideliais sunkumais taikant šios direktyvos nuostatas konkrečioje srityje, Komisija išnagrinėja šiuos sunkumus kartu su atitinkama valstybe nare.

Kai taikytina, Komisija 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima sprendimą leisti atitinkamai valstybei narei ribotą laikotarpį nukrypti nuo atitinkamos nuostatos.

62 straipsnis

Panaikinimas

Direktyvos 77/452/EEB, 77/453/EEB, 78/686/EEB, 78/687/EEB, 78/1026/EEB, 78/1027/EEB, 80/154/EEB, 80/155/EEB, 85/384/EEB, 85/432/EEB, 85/433/EEB, 89/48/EEB, 92/51/EEB, 93/16/EEB ir 1999/42/EB yra panaikinamos nuo 2007 m. spalio 20 d. Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą, o tomis direktyvomis remiantis priimtiems aktams panaikinimas neturi poveikio.

63 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

Valstybės narės įgyvendina įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2007 m. spalio 20 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos informuoja Komisiją.

Valstybės narės, tvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

64 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

65 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre, 2005 m. rugsėjo 7 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. BORRELL FONTELLES

Tarybos vardu

Pirmininkas

C. CLARKE


(1)  OL C 181 E, 2002 7 30, p. 183.

(2)  OL C 61, 2003 3 14, p. 67.

(3)  2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento pozicija (OL C 97 E, 2004 4 22, p. 230), 2004 m. gruodžio 21 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 58 E, 2005 3 8, p. 1) ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje). 2005 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimas.

(4)  OL L 178, 2000 7 17, p.1.

(5)  OL L 19, 1989 1 24, p. 16. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/19/EB (OL L 206, 2001 7 31, p. 1).

(6)  OL L 209, 1992 7 24, p. 25. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos sprendimu 2004/108/EB (OL L 32, 2004 2 5, p. 15).

(7)  OL L 201, 1999 7 31, p. 77.

(8)  OL L 176, 1977 7 15, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(9)  OL L 176, 1977 7 15, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(10)  OL L 233, 1978 8 24, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(11)  OL L 233, 1978 8 24, p.10. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(12)  OL L 362, 1978 12 23, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(13)  OL L 362, 1978 12 23, p. 7. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(14)  OL L 33, 1980 2 11, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(15)  OL L 33, 1980 2 11, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(16)  OL L 223, 1985 8 21, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(17)  OL L 253, 1985 9 24, p. 34. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

(18)  OL L 253, 1985 9 24, p. 37. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(19)  OL L 165, 1993 7 7, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(20)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

(21)  OL L 78, 1977 3 26, p. 17. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(22)  OL L 77, 1998 3 14, p. 36. Direktyva su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(23)  OL L 145, 1977 6 13, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/66/EB (OL L 168, 2004 5 1, p. 35).

(24)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(25)  OL L 201, 2002 7 31, p. 37.


I PRIEDAS

3 straipsnio 2 dalies sąlygas atitinkančių profesinių asociacijų arba organizacijų sąrašas

AIRIJA (1)

1.

Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas (2)

2.

Airijos atestuotų valstybės apskaitininkų institutas (2)

3.

Atestuotų apskaitininkų asociacija (2)

4.

Airijos inžinierių institucija

5.

Airijos planavimo institutas

JUNGTINĖ KARALYSTĖ

1.

Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų institutas

2.

Škotijos privilegijuotų apskaitininkų institutas

3.

Airijos privilegijuotų apskaitininkų institutas

4.

Atestuotų apskaitininkų privilegijuotoji asociacija

5.

Nuostolių nustatymo ekspertų privilegijuotasis institutas

6.

Vadybos apskaitininkų privilegijuotasis institutas

7.

Diplomuotų sekretorių ir administratorių institutas

8.

Privilegijuotasis draudimo institutas

9.

Aktuarijų institutas

10.

Aktuarijų fakultetas

11.

Privilegijuotasis bankininkų institutas

12.

Škotijos bankininkų institutas

13.

Karališkoji diplomuotų ekspertų institucija

14.

Karališkasis miestų planavimo institutas

15.

Privilegijuotoji fizioterapijos draugija

16.

Karališkoji chemijos draugija

17.

Britų psichologijos draugija

18.

Bibliotekų asociacija

19.

Diplomuotų miškininkų institutas

20.

Privilegijuotasis statybos institutas

21.

Inžinerijos taryba

22.

Energetikos institutas

23.

Statybinės inžinerijos institucija

24.

Inžinierių statybininkų institucija

25.

Kasybos inžinierių institucija

26.

Kasybos ir metalurgijos institucija

27.

Inžinierių elektrikų institucija

28.

Dujų inžinierių institucija

29.

Inžinierių mechanikų institucija

30.

Chemijos inžinierių institucija

31.

Gamybos inžinierių institucija

32.

Jūrų inžinierių institucija

33.

Karališkoji karinių laivų architektų institucija

34.

Karališkoji aeronautikos draugija

35.

Metalų institutas

36.

Privilegijuotoji pastatų tinklų inžinierių institucija

37.

Matavimų ir kontrolės institutas

38.

Britų kompiuterių draugija


(1)  Airijos piliečiai taip pat yra nariai tokių Jungtinės Karalystės asociacijų ir organizacijų:

 

Anglijos ir Velso privilegijuotų apskaitininkų instituto

 

Škotijos privilegijuotų apskaitininkų instituto

 

Aktuarijų instituto

 

Aktuarijų fakulteto

 

Vadybos apskaitininkų privilegijuotojo instituto

 

Diplomuotų sekretorių ir administratorių instituto

 

Karališkojo miestų planavimo instituto

 

Karališkosios diplomuotų ekspertų institucijos

 

Privilegijuotojo statybos instituto.

(2)  Tiktai sąskaitų audito veiklai.


II PRIEDAS

11 straipsnio c punkto ii papunktyje minėtos specialios struktūros kursų sąrašas

1.   Paramedicinos ir vaikų priežiūros mokymo kursai

Kvalifikacija įgyta:

Vokietijoje:

vaikų slaugytoja („Kinderkrankenschwester/Kinderkrankenpfleger“),

fizioterapeutas („Krankengymnast(in)/Physiotherapeut(in)“) (1),

darbo terapeutas/ergoterapeutas („Beschäftigungs- und Arbeitstherapeut/Ergotherapeut“),

logopedas („Logopäde/Logopädin“),

ortoptikas („Orthoptist(in)“),

valstybės pripažįstamas vaikų priežiūros darbuotojas („Staatlich anerkannte(r) Erzieher(in)“),

valstybės pripažįstamas pataisomojo mokymo specialistas („Staatlich anerkannte(r) Heilpädagoge (-in)“),

medicinos laboratorijos technikas („medizinisch-technische(r) Laboratoriums- Assistent(in)“),

medicinos rentgeno technikas („medizinisch-technische(r) Radiologie-Assistent(in)“),

medicinos funkcinės diagnostikos technikas („medizinisch-technische(r) Assistent(in) für Funktionsdiagnostik“),

veterinarijos specialistas („veterinärmedizinisch-technische(r) Assistent(in)“),

dietologas („Diätassistent (in)“),

farmacijos specialisto („Pharmazieingenieur“) kvalifikacija, įgyta iki 1994 m. kovo 31 d. buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje arba naujų Länder teritorijoje,

psichiatrijos slaugytoja („Psychiatrische(r) Krankenschwester/Krankenpfleger“),

kalbos terapeutas („Sprachtherapeut(in)“).

Čekijos Respublikoje:

sveikatos apsaugos padėjėjas („Zdravotnický asistent“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

mitybos padėjėjas („Nutriční asistent“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

Italijoje:

dantų technikas („odontotecnico“),

optikas („ottico“).

Kipre:

dantų technikas („οδοντοτεχνίτης“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo ir 2 metų aukštesniojo profesinio mokymo bei 1 metų profesinės praktikos.

optikas („τεχνικός oπτικός“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo ir 2 metų aukštesniojo mokymo bei 1 metų profesinės praktikos.

Latvijoje:

dantų gydytojo padėjėjas („zobārstniecības māsa“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 3 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

biomedicinos laborantas („biomedicīnas laborants“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

dantų technikas („zobu tehniķis“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

fizioterapeuto padėjėjas („fizioterapeita asistents“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 3 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

Liuksemburge:

medicinos rentgeno technikas („assistant(e) technique médical(e) en radiologie“),

medicinos laboratorijos technikas („assistant(e) technique médical(e) de laboratoire“),

psichiatrijos slaugytoja („infirmier/ière psychiatrique“),

medicinos chirurgo padėjėjas („assistant(e) technique médical(e) en chirurgie“),

vaikų slaugytoja („infirmier/ière puériculteur/trice“),

slaugytoja – anesteziologė („infirmier/ière anesthésiste“),

kvalifikuotas masažistas/masažistė („masseur/euse diplômé(e)“),

vaikų priežiūros darbuotojas („éducateur/trice“),

Nyderlanduose:

veterinarijos padėjėjas („dierenartsassistent“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip trylika metų, susidedantį iš:

i)

ne trumpesnio kaip trejų metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigiant reikia laikyti egzaminą, ir kai kuriais atvejais papildomai vienerių arba dvejų metų specializacijos kursų, kuriuos baigiant taip pat reikia laikyti egzaminą; arba

ii)

ne trumpesnio kaip dvejų su puse metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigiant reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių stažuotės patvirtintoje įmonėje; arba

iii)

ne trumpesnio kaip dvejų metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje, kurią baigiant reikia laikyti egzaminą, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienerių metų darbo praktikos arba ne trumpesnės kaip vienerių metų stažuotės patvirtintoje įmonėje; arba

iv)

veterinarijos padėjėjo („dierenartsassistent“) atveju – trejų metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje („MBO“-schema) arba pasirinktinai trejų metų pagal profesinio mokymo pagal dvigubos gamybinės praktikos programą („LLW“), abiem atvejais laikant baigiamąjį egzaminą,

Austrijoje:

specialus pagrindinis slaugytojų, kurios specializuojasi prižiūrėti vaikus ir jaunimą, mokymas („spezielle Grundausbildung in der Kinder- und Jugendlichenpflege“),

specialus pagrindinis psichiatrijos slaugytojų mokymas („spezielle Grundausbildung in der psychiatrischen Gesundheits- und Krankenpflege“),

kontaktinių lęšių optikas („Kontaktlinsenoptiker“),

pedikiūro specialistas („Fußpfleger“),

klausos pagalbinių priemonių technikas („Hörgeräteakustiker“),

nereceptinių vaistinių preparatų pardavėjas („Drogist“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip keturiolikos metų, įskaitant ne trumpesnį kaip penkerių metų mokymo pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į ne trumpesnę kaip trejų metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas darbo vietoje ir mokymas profesinio mokymo įstaigoje, taip pat profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius,

masažistas („Masseur“),

kuris yra baigęs iš viso keturiolikos metų mokymo kursą, įskaitant penkerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, sudarytą iš dvejų metų gamybinės praktikos, dvejų metų profesinės praktikos ir mokymo bei vienerių metų mokymo kurso, kuris baigiamas laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius,

vaikų darželio darbuotojas („Kindergärtner/in“),

vaikų priežiūros darbuotojas („Erzieher“),

kuris yra baigęs iš viso trylikos metų mokymo kursą, įskaitant penkerių metų profesinį mokymą specializuotoje profesinėje mokykloje, kurią baigiant laikomas egzaminas.

Slovakijoje:

pagrindinės menų mokyklos šokių mokytojas („učiteľ v tanečnom odbore na základných umeleckých školách“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14,5 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų mokymo vidurinėje specialiojoje mokykloje ir 5 semestrų šokių pedagogikos kurso.

specialiųjų mokymo įstaigų ir socialinių tarnybų pedagogas („vychovávatel' v špeciálnych výchovných zariadeniach a v zariadeniach sociálnych služieb“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8/9 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų studijų vidurinėje pedagogikos mokykloje ar kitoje vidurinėje mokykloje bei 2 metų papildomų pedagogikos studijų.

2.   Amato meistro sektorius („Mester/Meister/Maître“), kuris atitinka mokymo ir lavinimo kursus, skirtus šios direktyvos II skyriaus III antraštinėje dalyje neapibūdintiems įgūdžiams

Kvalifikacija įgyta:

Danijoje:

optikas („optometrist“),

Šio kurso bendra trukmė yra 14 metų, įskaitant penkerius metus profesinio mokymo, suskirstyto į dvejų su puse metų teorinį mokymą profesinio ugdymo įstaigoje ir dvejų su puse metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu.

ortopedijos technikas („ortopædimekaniker“),

Šio kurso bendra trukmė yra 12,5 metų, įskaitant trejus su puse metų profesinio mokymo, suskirstyto į šešių mėnesių teorinį mokymą profesinio ugdymo įstaigoje ir trejų metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu.

ortopedinių batų batsiuvys („ortopædiskomager“),

Šio kurso bendra trukmė yra 13,5 metų, įskaitant ketverius su puse metų profesinio mokymo, suskirstyto į dvejų metų teorinį mokymą profesinio ugdymo įstaigoje ir dvejų su puse metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu.

Vokietijoje:

optikas („Augenoptiker“),

dantų technikas („Zahntechniker“),

chirurginių tvarsčių gamintojas („Bandagist“),

klausos pagalbinių priemonių gamintojas („Hörgeräte-Akustiker“),

ortopedijos technikas („Orthopädiemechaniker“),

ortopedijos batų batsiuvys („Orthopädieschuhmacher“).

Liuksemburge:

optikas („opticien“),

dantų technikas („mécanicien dentaire“),

klausos pagalbinių priemonių gamintojas („audioprothésiste“),

ortopedijos technikas/chirurginių tvarsčių gamintojas („mécanicien orthopédiste/bandagiste“),

ortopedijos batų batsiuvys („orthopédiste-cordonnier“).

Šių kursų bendra trukmė yra 14 metų, įskaitant mažiausiai penkerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, mokantis dalimis darbo vietoje ir profesinio ugdymo įstaigoje, po to laikant egzaminą, norint savarankiškai imtis bet kokios kvalifikuotos veiklos arba atitinkamu atsakomybės lygiu dirbti įmonėje.

Austrijoje:

chirurginių tvarsčių gamintojas („Bandagist“),

korsetų gamintojas („Miederwarenerzeuger“),

optikas („Optiker“),

ortopedijos batų batsiuvys („Orthopädieschuhmacher“),

ortopedijos technikas („Orthopädietechniker“),

dantų technikas („Zahntechniker“),

sodininkas („Gärtner“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip keturiolikos metų, įskaitant mažiausiai penkerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į mažiausiai trejų metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas darbo vietoje ir mokymas profesinio ugdymo įstaigoje, taip pat ne trumpesnę kaip dvejų metų profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant meistro kvalifikacijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę, mokyti mokinius ir vadintis „Meister“ vardu.

Žemės ūkio ir miškininkystės srities meistrų kvalifikacija, tai yra:

žemės ūkio meistras („Meister in der Landwirtschaft“),

kaimo namų ūkio ekonomikos meistras („Meister in der ländlichenHauswirtschaft“),

sodininkystės meistras („Meister im Gartenbau“),

prekinės daržininkystės meistras („Meister im Feldgemüsebau“),

pomologijos ir vaisių perdirbimo meistras („Meister im Obstbau und in der Obstverwertung“),

vynuogininkystės ir vyno gamybos meistras („Meister im Weinbau und in der Kellerwirtschaft“),

pienininkystės meistras („Meister in der Molkerei- und Käsereiwirtschaft“),

žirgininkystės meistras („Meister in der Pferdewirtschaft“),

žuvininkystės meistras („Meister in der Fischereiwirtschaft“),

paukštininkystės meistras („Meister in der Geflügelwirtschaft“),

bitininkystės meistras („Meister in der Bienenwirtschaft“),

miškininkystės meistras („Meister in der Forstwirtschaft“),

miškų želdinimo ir tvarkymo meistras („Meister in der Forstgarten- und Forstpflegewirtschaft“),

žemės ūkio sandėliavimo meistras („Meister in der landwirtschaftlichen Lagerhaltung“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip penkiolikos metų, įskaitant mažiausiai šešerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į mažiausiai trejų metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas verslo įmonėje ir mokymas profesinio ugdymo įstaigoje, taip pat trejų metų profesinę praktiką, baigiamą laikant profesijos meistro kvalifikacijos egzaminą, suteikiantį teisę mokyti mokinius ir vadintis „Meister“ vardu.

Lenkijoje:

praktinio profesinio mokymo mokytojas („Nauczyciel praktycznej nauki zawodu“);

kurio mokymo kursas susideda iš:

i)

8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų profesinio vidurinio mokymo ar atitinkamo vidurinio ugdymo susijusioje srityje bei ne trumpesnių kaip 150 valandų pedagogikos kursų, darbo saugos ir higienos kursų ir 2 metų profesijos, kurios ketinama mokyti, profesinės praktikos, arba

ii)

8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų profesinio vidurinio mokymo, ir įgytas aukštesniosios pedagoginės technikos mokyklos baigimo diplomas, arba

iii)

8 metų pagrindinio ugdymo ir 2-3 metų pagrindinio profesinio vidurinio mokymo ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos, patvirtintos tam tikros profesijos meistro laipsniu, bei bent 150 valandų pedagogikos kurso.

Slovakijoje:

profesinio mokymo meistras („majster odbornej výchovy“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio mokymo (užbaigtas profesinio vidurinio mokymo ir (arba) atitinkamo (panašaus) profesinio mokymo arba amato kursas) ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos asmens baigto mokslo arba įgyto amato srityje bei papildomų pedagoginių studijų pedagogikos fakultete arba technikos universitete arba baigto vidurinio ugdymo arba amato mokymo atitinkamuose (panašiuose) profesinio mokymo arba amato kursuose ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos asmens baigto mokslo arba įgyto amato srityje bei papildomų pedagoginių studijų pedagogikos fakultete arba iki 2005 m. rugsėjo 1 d. specializuoto mokymo specialioje pedagogikos srityje, kurį profesinio mokymo meistrams teikia specialių mokyklų, kuriose nėra papildomų pedagoginių studijų, metodologijos centrai.

3.   Jūreivystės sektorius

a)

Jūrų transportas

kvalifikacija įgyta:

Čekijoje:

denio padėjėjas („palubní asistent“),

už budėjimą atsakingas pareigūnas („námořní poručík“),

vyresniojo kapitono padėjėjas („první palubní důstojník“),

kapitonas („kapitán“),

mechanikas padėjėjas („strojní asistent“),

budintysis mechanikas („strojní důstojník“),

antrasis mechanikas („druhý strojní důstojník“),

vyresnysis mechanikas („první strojní důstojník“),

elektrotechnikas („elektrotechnik“),

vyresnysis elektrikas („elektrodůstojník“).

Danijoje:

laivo kapitonas („skibsfører“),

pirmasis kapitono padėjėjas („overstyrmand“),

viršila vairininkas, denio karininkas („enestyrmand, vagthavende styrmand“),

denio karininkas („vagthavende styrmand“),

mechanikas („maskinchef“),

pirmasis mechanikas („l. maskinmester“),

pirmasis mechanikas/budintis mechanikas („l. maskinmester/vagthavende maskinmester“).

Vokietijoje:

didelio pakrantės laivo kapitonas („Kapitän AM“),

pakrantės laivo kapitonas („Kapitän AK“),

didelio pakrantės laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier AMW“),

pakrantės laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier AKW“),

C rango vyriausiasis mechanikas („Schiffsbetriebstechniker CT - Leiter von Maschinenanlagen“),

C rango laivo mašinistas („Schiffsmaschinist CMa -Leiter von Maschinenanlagen“),

C rango laivo mechanikas („Schiffsbetriebstechniker CTW“),

laivo mašinistas, C rango savarankiškas mechanikas („Schiffsmaschinist CMaW - Technischer Alleinoffizier“).

Italijoje:

denio karininkas („ufficiale di coperta“),

mechanikas („ufficiale di macchina“).

Latvijoje:

laivų elektromechanikas („Kuģu elektromehāniķis“),

šaldymo įrenginių operatorius („Kuģa saldēšanas iekārtu mašīnists“).

Nyderlanduose:

pirmasis kapitono padėjėjas (pakrantės laivas) (papildomai mokęsis) („stuurman kleine handelsvaart (met aanvulling)“),

kabotažinio laivo mechanikas (diplomuotas) („diploma motordrijver“),

VTS pareigūnas („VTS-functionaris“),

kurie išėjo tokį mokymo kursą:

Čekijoje:

i)

denio padėjėjas („palubní asistent“):

1.

Asmuo ne jaunesnis kaip 20 metų amžiaus.

2.

a)

jūreivystės akademija ar jūreivystės koledžas – navigacijos departamentas, abu kursai baigiami „maturitní zkouška“ egzaminu, bei patvirtinta ne trumpesnė kaip šešių mėnesių tarnyba plaukiojančiame laive studijų metu ar

b)

patvirtinta ne trumpesnė kaip dvejų metų tarnyba plaukiojančiame laive, kurią sudaro budėjimas jūroje dirbant pagalbinį darbą laivuose ir patvirtintų kursų, atitinkančių STCW kodekso (Tarptautinė konvencija dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų) A–II/1 skirsnyje išdėstytus kompetencijos standartus ir rengiamų STCW konvencijos šalies jūreivystės akademijos ar koledžo, baigimas ir egzamino išlaikymas dalyvaujant JTK (Čekijos jūrų transporto komiteto) pripažintai egzaminų komisijai.

ii)

už budėjimą atsakingas pareigūnas („námořní poručík“),

1.

Patvirtinta ne trumpesnė kaip šešių mėnesių tarnyba dirbant denio padėjėju plaukiojančiuose laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ar daugiau tonų, jei asmuo yra baigęs jūreivystės koledžą ar akademiją, ar vieneri metai, jei asmuo baigęs patvirtintus kursus, atitinkančius budinčiojo jūroje specialybę.

2.

Tinkamai baigtas mokymas ir tai patvirtinta Denio personalo mokymo įrašų knygelėje.

iii)

vyresniojo kapitono padėjėjas („první palubní důstojník“),

Pareigūno, atsakingo už budėjimą jūroje laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ar daugiau tonų, kompetenciją patvirtinantis pažymėjimas ir patvirtinta ne trumpesnė kaip dvylikos mėnesių tarnyba einant tas pareigas plaukiojančiame laive.

iv)

kapitonas („kapitán“),

=

Laivo kapitono pažymėjimas, suteikiantis teisę dirbti laivuose, kurių bendras tonažas nuo 500 iki 3 000 tonų.

=

Vyresniojo kapitono padėjėjo kompetenciją patvirtinantis pažymėjimas, suteikiantis teisę dirbti laivuose, kurių bendras tonažas didesnis nei 3 000 tonų, ir patvirtinta ne trumpesnė kaip 6 mėnesių tarnyba dirbant vyresniojo kapitono padėjėju laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ar daugiau tonų, ir patvirtinta ne trumpesnė kaip 6 mėnesių tarnyba dirbant vyresniojo kapitono padėjėju laivuose, kurių bendras tonažas 3 000 ar daugiau tonų.

v)

mechanikas padėjėjas („strojní asistent“),

1.

Asmuo ne jaunesnis kaip 20 metų amžiaus.

2.

Jūreivystės akademija ar jūreivystės koledžas – jūrų inžinerijos departamentas bei patvirtinta ne trumpesnė kaip šešių mėnesių tarnyba plaukiojančiame laive studijų metu.

vi)

budintysis mechanikas („strojní důstojník“),

Patvirtinta ne trumpesnė kaip 6 mėnesių tarnyba einant mechaniko padėjėjo pareigas plaukiojančiame laive, kai yra baigta jūreivystės akademija ar koledžas.

vii)

antrasis mechanikas („druhý strojní důstojník“),

Patvirtinta ne trumpesnė kaip 12 mėnesių tarnyba einant trečiojo mechaniko pareigas plaukiojančiuose laivuose, kurių eigos variklių galingumas ne mažesnis kaip 750 kW.

viii)

vyresnysis mechanikas („první strojní důstojník“),

Atitinkamas laivų, kurių eigos variklio galingumas ne mažesnis kaip 3 000 kW, antrojo mechaniko pažymėjimas ir patvirtinta ne trumpesnė kaip 6 mėnesių tarnyba einant tas pareigas plaukiojančiuose laivuose.

ix)

elektrotechnikas („elektrotechnik“),

1.

Asmuo ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus.

2.

Jūreivystės ar kita akademija, elektroinžinerijos fakultetas, technikos mokykla ar elektrotechnikos inžinerijos koledžas, visi kursai, kurie baigiami „maturitní zkouška“ egzaminu ir patvirtinta ne trumpesne kaip 12 mėnesių praktika elektros inžinerijos srityje.

x)

vyresnysis elektrikas („elektrodůstojník“),

1.

Jūreivystės akademija ar koledžas, jūrų elektroinžinerijos fakultetas arba kita akademija ar vidurinė mokykla elektros inžinerijos srityje, visi kursai turi būti baigti „maturitní zkouška“ ar valstybiniu egzaminu.

2.

Patvirtinta ne trumpesnė kaip 12 mėnesių trukmės tarnyba einant elektriko pareigas plaukiojančiame laive, jei asmuo baigęs akademiją ar koledžą, arba 24 mėnesių – jei asmuo baigęs vidurinę mokyklą.

Danijoje po devynerių metų pradinio ugdymo lankomas pagrindinio mokymo kursas ir/arba atliekama 17-36 mėnesių tarnyba jūroje, po to papildomai:

i)

denio karininkas mokosi vienerius metus specializuoto profesinio ugdymo įstaigoje;

ii)

kiti mokosi trejus metus specializuoto profesinio ugdymo įstaigoje,

Vokietijoje bendra mokymo trukmė yra 14-18 metų, įskaitant trejų metų pagrindinio profesinio ugdymo kursą ir vienerių metų tarnybą jūroje. Po to papildomai vienerius arba dvejus metus mokomasi specializuotoje profesinio ugdymo įstaigoje, jei tikslinga, dvejus metus dirbama laivyboje,

Latvijoje:

i)

laivų elektromechanikas („kuģu elektromehāniķis“),

1.

Asmuo ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus.

2.

Kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų ir 6 mėnesių, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 9 metų pagrindinio ugdymo ir bent 3 metų profesinio mokymo. Papildomai reikalaujama ne trumpesnės kaip 6 mėnesių tarnybos einant laivo elektriko ar elektriko inžinieriaus padėjėjo pareigas plaukiojančiuose laivuose, kurių eigos variklių galingumas 750 kW ir daugiau. Profesinis mokymas baigiamas specialiu kompetentingos institucijos surengtu egzaminu pagal Transporto ministerijos patvirtintą mokymo programą;

ii)

šaldymo įrenginių operatorius („kuģa saldēšanas iekārtu mašīnists“),

1.

Asmuo ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus.

2.

Kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 9 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 3 metų profesinio mokymo. Taip pat reikalaujama ne trumpesnės kaip 12 mėnesių tarnybos laive einant šaldymo įrenginių inžinieriaus padėjėjo pareigas. Profesinis mokymas baigiamas specialiu kompetentingos institucijos surengtu egzaminu pagal Transporto ministerijos patvirtintą mokymo programą,

Italijoje bendra mokymo trukmė yra 13 metų, iš kurių mažiausiai penkerius metus mokomasi profesinio ugdymo įstaigoje, baigiamoje laikant egzaminą, ir, kur tikslinga, papildomai atliekant praktiką,

Nyderlanduose:

i)

pirmasis kapitono padėjėjas (pakrantės laivas) (papildomai mokęsis) („stuurman kleine handelsvaart (met aanvulling)“) ir kabotažinio laivo mechanikas (diplomuotas) („diploma motordrijver“) mokosi 14 metų, iš jų mažiausiai dvejus metus specializuotoje profesinio ugdymo įstaigoje, po to papildomai atlieka dvylikos mėnesių praktiką;

ii)

VTS-pareigūnas („VTS-functionaris“) iš viso mokosi mažiausiai 15 metų, iš kurių mažiausiai trejus metus aukštojo profesinio ugdymo įstaigoje („HBO“) arba aukštesniojo profesinio ugdymo įstaigoje, („MBO“), po to lanko valstybinius arba regioninius specializacijos kursus, kuriuos sudaro mažiausiai po 12 savaičių teorinio mokymo, ir laiko egzaminą;

išsilavinimas pripažįstamas pagal JRAB konvenciją (Tarptautinė konvencija dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų, 1978 m.).

b)

Jūrų žvejyba:

kvalifikacija įgyta:

Vokietijoje:

gelminės žvejybos kapitonas („Kapitän BG/Fischerei“),

pakrantės žvejybos kapitonas („Kapitän BLK/Fischerei“),

gelminės žvejybos laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier BGW/Fischerei“),

pakrantės žvejybos laivo denio karininkas („Nautischer Schiffsoffizier BK/Fischerei“);

Nyderlanduose:

pirmasis kapitono padėjėjas/mechanikas V („stuurman werktuigkundige V“),

mechanikas IV (žvejybos laivas) („werktuigkundige IV visvaart“),

pirmasis kapitono padėjėjas IV (žvejybos laivas) („stuurman IV visvaart“),

pirmasis kapitono padėjėjas/mechanikas VI („stuurman werktuigkundige VI“),

kurie išėjo tokį mokymo kursą:

Vokietijoje bendra mokymo trukmė yra 14-18 metų, įskaitant trejų metų pagrindinio profesinio ugdymo kursą ir vienerių metų tarnybą jūroje, po to papildomai mokomasi vienerius arba dvejus metus specializuotoje profesinio ugdymo įstaigoje ir, kur tikslinga, įgyjama dvejų metų darbo patirtis laivyboje,

Nyderlanduose skirtingos trukmės 13-15 metų kursas, iš jų mažiausiai dveji metai specializuotoje profesinėje mokykloje, po to papildomai atlieka dvylikos mėnesių darbo praktika,

toks išsilavinimas pripažįstamas pagal Torremolinos konvenciją (1977 m. Tarptautinė konvencija dėl žvejybos laivų saugos).

4.   Techninis sektorius

Kvalifikacija įgyta:

Čekijoje:

kvalifikuotas technikas, kvalifikuotas statybininkas („autorizovaný technik, autorizovaný stavitel“),

kuris yra baigęs ne trumpesnį kaip 9 metų profesinį mokymą, susidedantį iš 4 metų techninio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu (vidurinės technikos mokyklos egzaminu), ir 5 metų profesinės praktikos, kuri baigiama pasirinktos profesinės veiklos statybos srityje profesinės kvalifikacijos egzaminu (pagal Aktą Nr. 50/1976 Sb. (Statybos aktas) ir Aktą Nr. 360/1992 Sb.).

geležinkelių transporto priemonės vairuotojas („fyzická osoba řídící drážní vozidlo“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu ir valstybiniu transporto priemonių varomosios jėgos egzaminu.

kelių priežiūros technikas („drážní revizní technik“)

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio mokymo vidurinėje mechanikos ar elektronikos mokykloje, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

vairavimo instruktorius („učitel autoškoly“),

asmuo ne jaunesnis kaip 24 metų amžiaus; kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pagrindinį dėmesį skiriant eismui ir mašinų įrangai, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

Valstybės technikas, atsakingas už motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą („kontrolní technik STK“),

asmuo ne jaunesnis kaip 21 metų amžiaus; kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu, bei ne trumpesnės kaip 2 metų techninės praktikos; suinteresuotas asmuo privalo turėti vairuotojo pažymėjimą ir asmens neteistumo pažymą bei privalo būti baigęs specialų ne trumpesnį kaip 120 valandų valstybės technikų mokymą bei sėkmingai išlaikęs egzaminą.

automobilių dujų išmetimo kontrolės mechanikas („mechanik měření emisí“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu; be to, pareiškėjas turi būti atlikęs ne trumpesnę kaip 3 metų techninę praktiką ir baigęs specialų 8 valandų trukmės automobilių dujų išmetimo kontrolės mechanikų mokymą bei sėkmingai išlaikęs egzaminą.

I klasės kapitonas („kapitán I. třídy“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 15 metų, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 3 metų profesinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu ir tinkamumo pažymėjimu patvirtinamu egzaminu. Baigus šį profesinį mokymą turi būti atliekama 4 metų profesinė praktika, kuri baigiama egzaminu.

paminklų, kurie yra meno kūriniai, restauratorius („restaurátor památek, které jsou díly uměleckých řemesel“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, jei restauravimo kursas apima visą vidurinį techninį mokymą, arba 10 ar 12 metų susijusio kurso studijas, ir yra įgijęs 5 metų profesinę patirtį, jei visas vidurinis techninis mokymas baigiamas „maturitní zkouška“ egzaminu, ar yra įgijęs 8 metų profesinę patirtį, jei vidurinis techninis mokymasis baigiamas baigiamuoju amato egzaminu.

meno darbų, kurie nėra paminklai, bet yra laikomi muziejų ir galerijų kolekcijose, bei kitų kultūros vertybių restauratorius („restaurátor děl výtvarných umění, která nejsou památkami a jsou uložena ve sbírkách muzeí a galerií, a ostatních předmětů kulturní hodnoty“),

kuris yra baigęs 12 metų trukmės mokymo kursą bei įgijęs 5 metų profesinę patirtį, jei restauravimo kursas apima visą vidurinį techninį mokymą, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

atliekų tvarkytojas („odpadový hospodář“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu, ir per pastaruosius 10 metų įgijęs bent 5 metų patirtį atliekų tvarkymo sektoriuje.

sprogdinimų techninis vadovas („technický vedoucí odstřelů“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu,

ir:

įgiję 2 metų patirtį dirbdami požemyje sprogdintojais (požeminiai darbai) ar 1 metų patirtį dirbdami paviršiuje (paviršiaus darbai), įskaitant 6 mėnesių patirtį dirbant sprogdintojo padėjėju;

išėję 100 valandų teorinio ir praktinio mokymo kursą, kuris baigiamas atitinkamo rajono kasybos valdžios institucijos surengtu egzaminu;

įgiję 6 mėnesių ar ilgesnę profesinę didelių sprogdinimo darbų planavimo ir vykdymo patirtį;

išėję 32 valandų teorinio ir praktinio mokymo kursą, kuris baigiamas Čekijos kasybos valdžios institucijos surengtu egzaminu.

Italijoje:

statybos geodezininkas („geometra“),

matininkas („perito agrario“),

kurie yra baigę 13 metų vidurinio techninio mokymo kursą, susidedantį iš aštuonerių metų privalomojo mokymo ir penkerių metų vidurinio lavinimo, įskaitant trejų metų profesines studijas, kurias baigiant laikomas technikos bakalauro egzaminas, po to papildomai:

i)

statybos geodezininkai ne trumpiau kaip dvejus metus atlieka praktiką profesinėje įstaigoje arba atlieka penkerių metų darbo praktiką;

ii)

matininkai mažiausiai dvejus metus atlieka praktiką,

kurią baigiant laikomas valstybinis egzaminas;

Latvijoje:

garvežio mašinisto padėjėjas („vilces līdzekļa vadītāja (mašīnista) palīgs“),

asmuo ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus, kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio mokymo; profesinis mokymas baigiamas specialiu darbdavio egzaminu; kompetentingos valdžios institucijos asmeniui 5 metams išduoda kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą.

Nyderlanduose:

teismo antstolis („gerechtsdeurwaarder“),

dantų protezų gamintojas („tandprotheticus“),

kurie yra išėję tokį ir profesinio mokymo kursą:

i)

teismo antstolis („gerechtsdeurwaarder“) yra baigęs iš viso 19 metų mokymo kursą, kurį sudaro aštuoneri metai privalomojo mokymo ir aštuoneri metai vidurinio lavinimo, įskaitant ketverių metų techninį lavinimą, kurį baigiant laikomas valstybinis egzaminas, po to – treji metai teorinio ir praktinio profesinio mokymo;

ii)

dantų protezų gamintojas („tandprotheticus“) iš viso mokosi mažiausiai 15 metų dieniniame skyriuje ir trejus metus - vakariniame ar neakivaizdiniame skyriuje. Mokymo kursą sudaro aštuoneri metai pagrindinio ugdymo, ketveri metai bendrojo vidurinio lavinimo ir treji metai profesinio mokymo, teoriškai ir praktiškai mokantis dantų techniko specialybės. Po to trejus metus vakariniame ar neakivaizdiniame skyriuje mokomasi dantų protezų gamintojo darbo ir laikomas egzaminas.

Austrijoje:

miškininkas („Förster“),

techninis konsultantas („Technisches Büro“),

darbo nuomos specialistas („Überlassung von Arbeitskräften - Arbeitsleihe“),

įdarbinimo agentas („Arbeitsvermittlung“),

investicijų konsultantas („Vermögensberater“),

privatus tyrėjas („Berufsdetektiv“),

apsaugininkas („Bewachungsgewerbe“),

nekilnojamojo turto agentas („Immobilienmakler“),

nekilnojamojo turto vadybininkas („Immobilienverwalter“),

statybos projektų organizatorius („Bauträger, Bauorganisator, Baubetreuer“),

skolų inkasavimo institucijos darbuotojas („Inkassobüro/Inkassoinstitut“),

kurie yra baigę ne trumpesnį kaip 15 metų mokymo ir lavinimo kursą, susidedantį iš aštuonerių metų privalomojo mokymo, penkerių metų vidurinio techninio arba prekybos lavinimo, baigiamo laikant techninio arba komercinio brandos lygio kvalifikacinį egzaminą, po to papildomai dvejų metų lavinimo darbo vietoje. Studijos baigiamos laikant profesinį egzaminą,

draudimo konsultantas („Berater in Versicherungsangelegenheiten“),

kuris yra baigęs 15 metų mokymo ir lavinimo kursą, įskaitant šešerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į trejų metų praktiką ir trejų metų profesinę praktiką bei mokymą baigiamą laikant egzaminą.

statybos meistras/planavimas ir techniniai apskaičiavimai („Planender Baumeister“),

medienos statybos meistras/planavimas ir techniniai apskaičiavimai („Planender Zimmermeister“),

kurie yra baigę ne trumpesnį kaip 18 metų mokymo ir lavinimo kursą, įskaitant ne trumpesnį kaip devynerių metų profesinio lavinimo kursą, suskirstytą į ketverių metų vidurinį techninį lavinimą ir penkerių metų profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius, jeigu šis mokymas susijęs su teise planuoti pastatus, atlikti techninius apskaičiavimus ir vadovauti statybos darbams („Maria Theresian privilegija“).

prekybos buhalteris („Gewerblicher Buchhalter“) pagal 1994 m. Gewerbeordnung (1994 m. įstatymas dėl prekybos, amatų ir pramonės),

besiverčiantis privačia praktika buhalteris („Selbständiger Buchhalter“) pagal 1999 m. Bundesgesetz über die Wirtschaftstreuhandberufe (1999 m. įstatymas dėl valstybinio sektoriaus finansų apskaitos profesijų);

Lenkijoje:

diagnozuotojas, atliekantis motorinių transporto priemonių bendrąją techninę apžiūrą transporto priemonių kontrolės punkte („Diagnosta przeprowadzający badania techniczne w stacji kontroli pojazdów o podstawowym zakresie badań“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo transporto priemonių srityje, ir atlikęs 3 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 51 valandos pagrindinis mokymo kursas apie transporto priemonių techninę apžiūrą ir išlaikomas kvalifikacinis egzaminas.

diagnozuotojas, atliekantis motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą rajono transporto priemonių kontrolės punkte („Diagnosta przeprowadzający badania techniczne pojazdu w okręgowej stacji kontroli pojazdów“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo transporto priemonių srityje, ir atlikęs 4 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 51 valandos pagrindinis mokymo kursas apie transporto priemonių techninę apžiūrą ir išlaikomas kvalifikacinis egzaminas.

diagnozuotojas, atliekantis motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą transporto priemonių kontrolės punkte („Diagnosta wykonujący badania techniczne pojazdów w stacji kontroli pojazdów“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš:

i)

8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo motorinių transporto priemonių srityje, ir atlikęs patvirtintą 4 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže, ar

ii)

8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo nesispecializuojant motorinių transporto priemonių srityje, ir atlikęs patvirtintą 8 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 113 valandų visas mokymo kursas, įskaitant pagrindinį ir specializuotą mokymą po kiekvieno etapo.

Diagnozuotojų mokymo trukmė valandomis ir mokymo bendra apimtis atskirose srityse yra išsamiai reglamentuota 2002 m. lapkričio 28 d. Infrastruktūros ministro reglamente dėl išsamių reikalavimų, taikomų diagnozuotojams (2002 m. OL, Nr. 208–1769).

traukinio dispečeris („dyżurny ruchu“),

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo specializuojantis geležinkelių transporto srityje bei 45 dienų traukinių dispečerių rengimo kursų, ir yra išlaikęs kvalifikacinį egzaminą, ar susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio profesinio mokymo specializuojantis geležinkelių transporto srityje bei 63 dienų traukinių dispečerių rengimo kursų, ir yra išlaikęs kvalifikacinį egzaminą.

5.   Jungtinės Karalystės kursai, suteikiantys nacionalinę profesinę kvalifikaciją arba Škotijos profesinę kvalifikaciją:

įgyta kvalifikacija:

registruoto veterinarijos slaugytojo,

šachtų inžinieriaus - elektriko,

kasyklų inžinieriaus - mechaniko,

dantų gydytojo,

dantų terapeuto,

optiko,

šachtų saugos inžinieriaus,

nemokumo specialisto,

licencijuoto teisininko,

pirmojo laivo kapitono padėjėjo - neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai,

antrojo laivo kapitono padėjėjo - neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai,

trečiojo laivo kapitono padėjėjo - neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai,

denio karininko - neapriboti krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai,

mechaniko – neribotos prekybos zonos krovininiai ir (arba) keleiviniai laivai,

techniškai atestuoto kompetentingo atliekų tvarkymo specialisto,

toliau gali būti tobulinama iki pripažintos nacionalinės profesinės kvalifikacijos (NVQs) arba Škotijoje pripažintos Škotijos profesinės kvalifikacijos, atitinkančios Jungtinės Karalystės nacionalinės profesinės kvalifikacijos struktūros 3 ir 4 lygius.

Šie lygiai apibūdinami taip:

3 lygis: įvairių veiklos krypčių įvairiose srityse plataus masto kompetencija. Dauguma iš šių sričių yra sudėtingos ir nekasdienės. Priskiriama nemažai atsakomybės ir savarankiškumo, dažnai reikalinga kontrolė arba vadovavimas kitiems.

4 lygis: sudėtingo, techninio arba profesinio darbo veiklos krypčių įvairiose srityse plataus masto kompetencija. Gana didelis asmeninės atsakomybės laipsnis ir savarankiškumas. Dažnai reikia imtis atsakomybės už kitų darbą ir paskirstyti išteklius.


(1)  Nuo 1994 m. birželio 1 d. profesijos pavadinimas „Krankengymnast(in)“ buvo pakeistas į „Physiotherapeut(in)“. Tačiau šios profesijos atstovai, įgiję diplomus iki tos datos, jų pačių pageidavimu gali toliau vadintis ankstesniu pavadinimu „Krankengymnast(in)“.


III PRIEDAS

13 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje minimo reglamentuoto rengimo sąrašas

Jungtinėje Karalystėje:

po reglamentuotų kursų kvalifikaciją galima toliau tobulinti iki pripažintos nacionalinės profesinės kvalifikacijos (NVQs) arba Škotijoje pripažintos Škotijos profesinės kvalifikacijos, atitinkančios Jungtinės Karalystės nacionalinės profesinės kvalifikacijos struktūros 3 ir 4 lygius.

Šie lygiai apibūdinami taip:

3 lygis: įvairių veiklos krypčių įvairiose srityse plataus masto kompetencija. Dauguma iš šių sričių yra sudėtingos ir nekasdienės. Priskiriama nemažai atsakomybės ir savarankiškumo, dažnai reikalinga kontrolė arba vadovavimas kitiems,

4 lygis: sudėtingo techninio arba profesinio darbo veiklos krypčių įvairiose srityse plataus masto kompetencija. Gan didelis asmeninės atsakomybės laipsnis ir savarankiškumas. Dažnai reikia imtis atsakomybės už kitų darbą ir paskirstyti išteklius.

Vokietijoje:

tokie reglamentuojami kursai:

Siekiant įgyti techninio padėjėjo („technische(r) Assistent(in)“), prekybos padėjėjo („kaufmännische(r) Assistent(in)“) profesijų, socialinių profesijų („soziale Berufe“) ir valstybės atestuoto kvėpavimo ir dikcijos instruktoriaus specialybes („staatlich geprüfte(r) Atem-, Sprech- und Stimmlehrer(in)“) reikia baigti ne trumpesnius kaip 13 metų reglamentuotus kursus, susidedančius iš vidurinio lavinimo kurso („mittlerer Bildungsabschluss“) ir:

i)

ne trumpesnio kaip trejų metų (1) studijos profesinio mokymo specializuotoje mokykloje („Fachschule“), kurią baigiant laikomas egzaminas, ir, kai taikoma, papildomai vienerių arba dvejų metų specializacijos kursų, kuriuos baigiant taip pat laikomas egzaminas, arba

ii)

ne trumpesnio kaip dvejų su puse metų mokymo specializuotoje mokykloje („Fachschule“), kurią baigiant laikomas egzaminas, ir papildomai ne trumpesnės kaip šešių mėnesių darbo patirties arba ne trumpesnės kaip šešių mėnesių praktikos patvirtintoje įmonėje, arba

iii)

ne trumpesnio kaip dvejų su puse metų mokymo specializuotoje mokykloje („Fachschule“), kurią baigiant laikomas egzaminas, ir papildomai ne trumpesnės kaip vienerių metų darbo patirties arba ne trumpesnės kaip vienerių metų praktikos patvirtintoje įmonėje;

Siekiant įgyti valstybės atestuoto („staatlich geprüfte(r)“) techniko („Techniker(in)“), verslo ekonomisto („Betriebswirt(in)“), dizainerio („Gestalter(in)“) ir šeimos padėjėjo („Familienpfleger(in)“) specialybes, reikia baigti ne trumpesnius kaip 16 metų reglamentuotus kursus, su būtina sąlyga, kad buvo sėkmingai baigtas privalomasis mokymas arba toks pat lavinimo ar mokymo kursas (ne trumpesnis kaip devynerių metų) ir sėkmingai baigtas amatų mokyklos („Berufsschule“) kursas, ne trumpesnis kaip trejų metų ir susidedantis iš dvejų metų darbo patirties ir ne trumpesnio kaip dvejų metų trukmės mokymo ir lavinimo dieniniame skyriuje arba tokios pat trukmės mokymo ir lavinimo vakariniame ar neakivaizdiniame skyriuje.

Reglamentuoti kursai ir reglamentuotas kvalifikacijos kėlimas, neatsitraukiant nuo darbo, kursuose, ne trumpesniuose kaip 15 metų, su būtina sąlyga, kad apskritai buvo sėkmingai baigtas privalomasis mokymas (ne trumpesnis kaip devynerių metų) ir profesinis mokymas (paprastai trejų metų), paprastai susidedantis iš ne trumpesnės kaip dvejų metų darbo patirties (dažniausiai trejų metų) ir kvalifikacinio egzamino. Tai paprastai yra mokymo kursas, kuris sutampa su darbo patirtimi (ne trumpesnis kaip 1 000 valandų) arba lankomas dieniniame skyriuje (bent metus).

Vokietijos valdžios institucijos išsiunčia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.

Nyderlanduose:

Reglamentuoti mokymo kursai, ne trumpesni kaip 15 metų, su būtina sąlyga, kad buvo sėkmingai baigtas aštuonerių metų pagrindinio ugdymo kursas, be jo, dar ketveri metai vidutinio sunkumo bendrojo vidurinio mokymo („MAVO“), parengiamojo profesinio lavinimo („VBO“) arba aukštesnio lygio bendrojo vidurinio mokymo. Taip pat reikia baigti trejų arba ketverių metų kursą vidutinio sunkumo profesinio mokymo kolegijoje („MBO“) ir baigiant išlaikyti egzaminą.

Reglamentuoti mokymo kursai, ne trumpesni kaip 16 metų, su būtina sąlyga, kad buvo sėkmingai baigtas aštuonerių metų pagrindinio ugdymo kursas, be jo, dar ketveri metai bent parengiamojo profesinio lavinimo („VBO“) arba aukštesnio lygio bendrojo vidurinio mokymo. Taip pat reikia baigti bent ketverių metų profesinį mokymą praktikos sistemoje, tai yra bent vieną dieną kas savaitę išklausyti teorinį instruktažą kolegijoje, kitomis dienomis praktiškai mokytis praktinio mokymo centre arba firmoje, o baigiant išlaikyti vidurinio arba trečiojo lygmens egzaminą.

Olandijos valdžios institucijos išsiunčia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.

Austrijoje:

Kursai aukštesniosiose profesinėse mokyklose („Berufsbildende Höhere Schulen“) ir aukštesniojo žemės ūkio ir miškininkystės lavinimo įstaigose („Höhere Land- und Forstwirtschaftliche Lehranstalten“), įskaitant specialias grupes („einschließlich der Sonderformen“), kurių struktūrą ir lygį nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Šie kursai yra ne trumpesni kaip 13 metų, iš kurių penkeri metai yra profesinio mokymo, baigiamo laikant baigiamąjį egzaminą profesinę kompetenciją įrodančiam dokumentui gauti.

Kursai meistrų mokyklose („Meisterschulen“), meistrų klasėse („Meisterklassen“), pramonės meistrų mokyklose („Werkmeisterschulen“) arba statybos amatų mokyklose („Bauhandwerkerschulen“), kurių struktūrą ir lygį nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Šie kursai yra ne trumpesni kaip 13 metų, susidedantys iš devynerių metų privalomojo mokymo, ne trumpesnio kaip trejų metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje arba bent trejų metų mokymo firmoje ir kartu profesinio mokymo mokykloje („Berufsschule“). Baigiant abiejų rūšių mokymą, laikomas egzaminas, po to papildomai reikia sėkmingai baigti bent vienerių metų mokymo kursą meistrų mokykloje („Meisterschule“), meistrų klasėse („Meisterklassen“), pramonės meistrų mokykloje („Werkmeisterschule“) arba statybos amatų mokykloje („Bauhandwerkerschule“). Daugeliu atvejų kursai yra ne trumpesni kaip 15 metų. Mokymą sudaro darbo patirties laikotarpiai, kurie būna arba prieš mokymo kursus šiose įstaigose, arba kartu lankomi kursai vakariniame arba neakivaizdiniame skyriuje (ne trumpiau kaip 960 valandų).

Austrijos valdžios institucijos išsiunčia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.


(1)  Mažiausia trukmė gali būti sumažinta nuo trejų iki dvejų metų, jeigu asmuo yra pasirengęs stoti į universitetą („Abitur“), t.y. anksčiau lavinęsis ir mokęsis trylika metų, arba pasirengęs stoti į „Fachhochschule“ („Fachhochschulreife“), t. y. anksčiau lavinęsis ir mokęsis 12 metų.


IV PRIEDAS

Veikla, susijusi su 17, 18 ir 19 straipsniuose minėtomis profesinės patirties kategorijomis

I sąrašas

Pagrindinės grupės, apibūdintos Direktyva 64/427/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 69/77/EEC ir Direktyvomis 68/366/EEB bei 82/489/EEB

1   Direktyva 64/427/EEB

Pagrindinė grupė

23

tekstilės pramonė

232

tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas vilnoniams audiniams austi skirtomis mašinomis

233

tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas medvilniniams audiniams austi skirtomis mašinomis

234

tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas šilkiniams audiniams austi skirtomis mašinomis

235

tekstilės audinių gamyba ir apdirbimas lininiams audiniams ir audiniams iš kanapių austi skirtomis mašinomis

236

kitų tekstilės pluoštų gamyba (džiutas, tvirti plaušai ir pan.), virvės

237

megztų ir nertų gaminių gamyba

238

tekstilės apdaila

239

kitų tekstilės gaminių gamyba

Pagrindinė grupė

24

avalynės, drabužių ir patalynės gamyba

241

mašininė avalynės gamyba (išskyrus gamybą iš gumos ir veltinio)

242

rankų darbo avalynės gamyba ir taisymas

243

drabužių (išskyrus kailinius) gamyba

244

čiužinių ir patalynės gamyba

245

odos ir kailių pramonė

Pagrindinė grupė

25

medienos ir kamščių pramonė, išskyrus baldų gamybą

251

medienos pjovimas ir pramoninis paruošimas

252

pusfabrikačių iš medienos gamyba

253

medinių statybinių komponentų, įskaitant medžiagą grindims, serijinė gamyba

254

medinių dėžių gamyba

255

kitų medinių gaminių (išskyrus baldus) gamyba

259

dirbinių iš šiaudelių, kamščiamedžio žievės, pintinių gaminių, karklo vytelių ir rotango gamyba; šepečių gaminimas

Pagrindinė grupė

26

260 medinių baldų gamyba

Pagrindinė grupė

27

popieriaus ir popieriaus dirbinių pramonė

271

medienos, popieriaus ir kartono pramonė

272

popieriaus ir kartono perdirbimas ir dirbinių iš medienos gamyba

Pagrindinė grupė

28

280 spausdinimas, leidyba ir giminingos pramonės šakos

Pagrindinė grupė

29

odos pramonė

291

odų rauginimas ir odos galutinis apdorojimas

92

odos dirbinių gamyba

Ex pagrindinė grupė

30

guminių ir plastmasinių dirbinių pramonė, gaminiai iš dirbtinio pluošto ir krakmolo

301

gumos ir asbesto perdirbimas

302

plastmasių perdirbimas

303

dirbtinio pluošto gamyba

Ex pagrindinė grupė

31

chemijos pramonė

311

cheminių medžiagų gamyba ir tolesnis tokių medžiagų perdirbimas

312

cheminių produktų, skirtų daugiausia pramoniniams ir žemės ūkio tikslams (įskaitant augalinės arba gyvulinės kilmės taukų ir aliejų, patenkančių į ISIC klasifikacijos 312 grupę, gamybą), specializuota gamyba

313

cheminių produktų, daugiausia skirtų namų ūkiui arba raštinei ((išskyrus vaistinių ir farmacijos produktų gamybą (ex ISIC klasifikacijos 319 grupė))

Pagrindinė grupė

32

320 naftos pramonė

Pagrindinė grupė

33

nemetalinių mineralinių produktų pramonė

331

gaminių iš statybinio molio gamyba

332

stiklo ir stiklo dirbinių gamyba

333

keraminių dirbinių, įskaitant ugniai atsparius gaminius, gamyba

334

cemento, kalkių ir gipso gamyba

335

statybinių medžiagų iš betono, cemento ir gipso gamyba

339

akmens darbai ir kitų nemetalinių mineralinių dirbinių gamyba

Pagrindinė grupė

34

juodųjų ir ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija

341

geležies ir plieno gamyba (kaip nustatyta Europos anglies ir plieno bendrijos steigimo sutartyje, įskaitant bendras su plieno ir kokso darbais susijusias įmones)

342

plieno vamzdžių gamyba

343

vielos valcavimas, šaltasis valcavimas, šaltasis siaurų juostų valcavimas, šaltasis formavimas

344

ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija

345

ne juodųjų metalų gamyba ir pirminė transformacija

Pagrindinė grupė

35

metalo dirbinių (išskyrus mašinas ir transporto įrengimus) gamyba

351

kalimas, sunkusis štampavimas ir sunkusis presavimas

352

antrinė transformacija ir paviršiaus apdirbimas

353

metalinės struktūros

354

boilerių gamyba, pramoninės tuščiavidurės įrangos gamyba

355

instrumentų, įrankių ir gatavų metalo dirbinių gamyba (išskyrus elektrinius įrengimus)

359

pagalbiniai mechaniniai mašinų statybos darbai

Pagrindinė grupė

36

kitų, ne elektrinių, mašinų gamyba

361

žemės ūkio mašinų ir traktorių gamyba

362

raštinės mašinų gamyba

363

metalinių ir  kitų mašininių įrengimų ir vidaus įrengimų ir prietaisų šiems ir kitiems jėgos įrengimams gamyba

364

tekstilės pramonės mašinų ir jų priedų gamyba, siuvimo mašinų gamyba

365

mašinų ir įrengimų maisto gamybos ir gėrimų pramonei, chemijos pramonei bei susijusioms pramonės šakoms gamyba

366

mašinų ir įrengimų kasykloms, geležies ir plieno liejimo darbams bei statybos pramonei gamyba, mechaninio valdymo įrengimų gamyba

367

perdavimo prietaisų gamyba

368

mašinų, skirtų kitiems specifiniams pramoniniams tikslams, gamyba

369

kitų, ne elektros, mašinų ir įrengimų gamyba

Pagrindinė grupė

37

elektros įrengimų pramonė

371

elektros laidų ir kabelių gamyba

372

elektros variklių, generatorių ir transformatorių, elektros srovės paskirstymo aparatūros ir kitų panašių įrengimų, skirtų elektros energijos tiekimui, gamyba

373

elektros įrengimų, skirtų tiesioginiam komerciniam naudojimui, gamyba

374

telekomunikacijos įrangos, skaitiklių, kitų matavimo prietaisų ir elektromedicininės įrangos gamyba

375

elektroninės įrangos, radijo ir televizijos imtuvų audioaparatūros gamyba

376

elektros prietaisų, skirtų naudojimui namų ūkyje, gamyba

377

lempų ir apšvietimo įrengimų gamyba

378

galvaninių baterijų ir akumuliatorių gamyba

379

specialistų atliekamas elektros įrengimų taisymas, surinkimas ir instaliavimas

Ex pagrindinė grupė

38

transporto priemonių gamyba

383

automobilių ir jų dalių gamyba

384

automobilių, motociklų ir dviračių remontas

385

motociklų, dviračių ir jų dalių gamyba

389

niekur kitur nepriskirtų transporto įrengimų gamyba

Pagrindinė grupė

39

įvairiarūšės pramonės šakos

391

tiksliųjų įrankių ir matavimo bei tikrinimo instrumentų gamyba

392

medicinai skirtų chirurginių įrankių ir įrengimų bei ortopedinių prietaisų (išskyrus ortopedinę avalynę) gamyba

393

fotografavimo ir optinių įrengimų gamyba

394

rankinių ir kitų laikrodžių gamyba ir remontas

395

juvelyriniai dirbiniai ir brangiųjų metalų gamyba

396

muzikos instrumentų gamyba ir remontas

397

žaidimų, žaislų, gaminių, skirtų sportui ir atletikai, gamyba

399

kitos pramonės šakos

Pagrindinė grupė

40

statyba

400

statyba (nespecializuota), demontavimas

401

pastatų statyba (gyvenamųjų namų arba pan.)

402

civilinė statyba; tiltų, kelių, geležinkelių ir pan. tiesimas

403

instaliacijos darbai

404

apdaila ir baigiamieji darbai

2   Direktyva 68/366/EEB

Pagrindinė grupė

20A

200 gyvulinių ir augalinių riebalų bei aliejaus gamyba

20B

maisto produktų gamyba (išskyrus gėrimų gamybą)

201

mėsos gamyba, paruošimas ir konservavimas

202

pieno produktų gamyba

203

vaisių ir daržovių perdirbimas ir konservavimas

204

žuvies ir kitų jūros produktų perdirbimas ir konservavimas

205

grūdų malimo produktų gamyba

206

konditerijos kepinių, įskaitant džiūvėsėlius ir sausainius, gamyba

207

cukraus gamyba

208

kakavos, šokolado ir cukraus saldumynų gamyba

209

kitų, niekur nepriskirtų, maisto produktų gamyba

Pagrindinė grupė

21

gėrimų gamyba

211

etilo alkoholio gamyba iš fermentuotų medžiagų, mielių ir spirito

212

vyno ir kitų nesalyklinių alkoholinių gėrimų gamyba

213

alaus ir salyklo gamyba

214

gaiviųjų ir angliarūgštės prisotintų gėrimų gamyba

ex 30

guminių gaminių, plastikinių medžiagų, dirbtinio bei sintetinio plaušo ir krakmolo produktų gamyba

304

krakmolo produktų gamyba

3   Direktyva 82/489/EEB

Ex 855

kirpyklos (išskyrus pedikiūrininkų veiklą ir kosmetologų mokyklas)

II sąrašas

Direktyvų 75/368/EEB, 75/369/EEB ir 82/470/EEB pagrindinės grupės

1   Direktyva 75/368/EEB (5 straipsnio 1 dalyje minėtos veiklos rūšys)

Ex 04

žuvininkystė

043

vidaus vandenų žuvininkystė

Ex 38

transporto įrangos gamyba

381

laivų statyba ir remontas

382

geležinkelio įrangos gamyba

386

orlaivių (ir erdvėlaivių įrangos) gamyba

Ex 71

su transportu susijusi veikla ir kita veikla, išskyrus transportą, skirstoma į šias grupes:

Ex 711

miegamųjų vagonų ir vagonų-restoranų aptarnavimas; geležinkelio parko priežiūra remonto depuose; vagonų valymas

Ex 712

miesto, priemiestinio ir tarpmiestinio keleivių transporto parko priežiūra

Ex 713

kito keleivinio sausumos transporto (tokio kaip automobiliai, turistiniai tarpmiestiniai autobusai, automobiliai taksi) priežiūra

Ex 714

pagalbinių transporto paslaugų sričių (tokių kaip keliai, tuneliai ir mokamo važiavimo tiltai, prekių sandėliai, automobilių stovėjimo aikštelės, autobusų ir tramvajų parkai) eksploatavimas ir priežiūra

Ex 716

veiklos, susijusios su vidaus vandenų transportu (tokios kaip vandens kelių, uostų ir kitų vidaus vandenų transporto įrenginių eksploatavimas ir priežiūra; vilkimo ir  locmano paslaugos, plūdurų įrengimas, laivų pakrovimas ir iškrovimas ir kitos panašios veiklos, tokios kaip laivų gelbėjimas, buksyravimas, ir elingų eksploatacija)

73

ryšiai: pašto paslaugos ir telekomunikacijos

Ex 85

asmeninės paslaugos

854

skalbyklos ir skalbimo paslaugos, sausasis cheminis valymas ir dažymas

Ex 856

fotografijos studijos: portretinė ir komercinė fotografija, išskyrus nuotraukas leidybai

Ex 859

niekur kitur nepriskirtos individualios paslaugos (tik pastatų priežiūra ir valymas arba aprūpinimas laikina buveine)

2   Direktyva 75/369/EEB (6 straipsnis: jeigu veiklos rūšis laikoma pramoninio arba smulkaus amato pobūdžio)

Šios kilnojamosios veiklos rūšys :

a)

prekių pirkimas ir pardavimas:

verčiantis išvažiuojamojo prekybininko, gatvės prekiautojo ar prekiautojo išnešiojamosiomis prekėmis veikla (ex ISIC 612 grupė),

dengtose turgavietėse, neturinčiose nuolatinės stacionarios įrangos, ir po atviru dangumi esančiose turgavietėse;

b)

veiklos rūšys, kurioms taikomos jau patvirtintos nacionalinės priemonės, aiškiai atmetančios vertimąsi tokiomis kilnojamosios veiklos rūšimis ar nemininčios jo.

3   Direktyva 82/470/EEB (6 straipsnio 1 ir 3 dalys)

Veiklos rūšys, kurias konkrečiai sudaro:

pavienių ar grupinių dalykų (transporto, maitinimo, apgyvendinimo, ekskursijų ir pan.) organizavimas, siūlymas parduoti ar pardavimas tiesiogiai ar pagal užsakymą kelionėje ar laikinai apsistojus, nepaisant kelionės motyvų (2 straipsnio B dalies a punktas),

tarpininkavimo veikla tarp įvairių transporto rūšių tiekėjų ir asmenų, persiunčiančių arba gaunančių prekes bei atliekančių įvairias kitas susijusias veiklos rūšis:

aa)

savininkų vardu sudarant sutartis su transporto rangovais;

bb)

pasirenkant savininkams pelningiausią transportavimo būdą, firmą ir maršrutą;

cc)

tvarkant transporto panaudojimo techninius aspektus (pvz., įpakavimą, reikalingą transportavimui) bei atliekant įvairius darbus, būdingus transportui (pvz., ledo tiekimo vagonams-šaldytuvams garantavimas);

dd)

užbaigiant su transportu susijusius formalumus, tokius kaip kelionės sąskaitų projektų parengimas; surenkant ir išskirstant krovinius;

ee)

koordinuojant įvairias transportavimo stadijas, garantuojant tranzitą, perkrovimą ir kitas galutines operacijas;

ff)

tvarkant krovinius ir vežėjus bei transporto priemones prekes persiunčiantiems arba jas gaunantiems asmenims:

transporto išlaidų ir detalių sąskaitų patikrinimo įvertinimas,

tam tikrų laikinų arba pastovių priemonių (derinamų su uosto vadovybe, dirbančiais laivuose smulkių prekių pardavėjais ir pan.) priėmimas laivo savininko ar jūrų transporto vežėjo vardu arba dėl jo.

(2 straipsnio A punkto a, b ir d papunkčiuose išvardytos veiklos rūšys).

III sąrašas

Direktyvos 64/222/EEB, 68/364/EEB, 68/368/EEB, 75/368/EEB, 75/369/EEB, 70/523/EEB ir 82/470/EEB

1   Direktyva 64/222/EEB

1.

Asmenų, turinčių savarankišką didmeninės prekybos verslą, išskyrus didmeninę prekybą vaistais ir vaistiniais preparatais, nuodingomis bei patogeninėmis medžiagomis ir anglimi, veikla (ex 611 grupė).

2.

Profesionali tarpininko, kuris yra vieno ar kelių asmenų įgaliotas ir jam pavesta derėtis ar sudaryti komercinius sandorius tų asmenų vardu, veikla.

3.

Profesionali tarpininko, kuris, neturėdamas nurodymo nuolat tai daryti, suveda asmenis, norinčius sudaryti abipusę tiesioginę sutartį, arba tvarko jų komercinius sandorius, arba padeda juos įgyvendinti, veikla.

4.

Profesionali tarpininko, kuris sudaro komercinius sandorius su kitais savo vardu, veikla.

5.

Profesionali tarpininko, kuris kitų vardu dalyvauja didmeninės prekybos aukcionuose, veikla.

6.

Profesionali tarpininko, užsiimančio išnešiojamąja prekyba, veikla.

7.

Profesionalią veiklą vykdančio vienoje ar keliose pramonės, prekybos ar smulkaus verslo įmonėse įdarbinto tarpininko paslaugų teikimas.

2   Direktyva 68/364/EEB

Ex ISIC grupė 612:

mažmeninė prekyba

012

Žemės ūkio technikos nuoma

640

Nekilnojamasis turtas, turto nuoma

713

Automobilių, vežimų ir arklių nuoma

718

Keleivinių ir krovininių vagonų nuoma

839

Technikos nuoma komercinėms įmonėms

841

Kino teatro bilietų pardavimas ir kino filmų nuoma

842

Teatro bilietų pardavimas ir teatro įrangos nuoma

843

Valčių, dviračių, įgūdžius formuojančių žaidimų-automatų, veikiančių su monetomis, nuoma

853

Kambarių su baldais nuoma

854

Išskalbtos patalynės nuoma

859

Drabužių nuoma

3   Direktyva 68/368/EEB

ISIC ex pagrindinė 85 grupė

1.

Restoranai, kavinės, smuklės ir kitos vietos, kuriose geriama ir valgoma (ISIC 852 grupė).

2.

Viešbučiai, namai, kuriuose nuomojami kambariai, stovyklos ir kitos apgyvendinimo vietos (ISIC 853 grupė).

4   Direktyva 75/368/EEB (7 straipsnis)

Ex 62

bankai ir kitos finansų institucijos

Ex 620

patentų pirkimo ir licencijavimo bendrovės

Ex 71

transportas

Ex 713

keleivinis transportas, išskyrus vežimą automašinomis

Ex 719

skystų angliavandenilių ir kitų skystų cheminių produktų gabenimas vamzdynais

Ex 82

bendruomenei teikiamos paslaugos

827

bibliotekos, muziejai, botanikos ir zoologijos sodai

Ex 84

poilsio organizavimo paslaugos

843

niekur nepriskirtos poilsio ir pasilinksminimo paslaugos:

sporto veikla (sporto aikštelės, organizaciniai sporto renginiai ir kt.), išskyrus sporto instruktorių veiklą,

lenktynės (lenktyninių žirgų arklidės, lenktynių aikštės, hipodromai ir kt.),

kita poilsio ir pasilinksminimo veikla (cirkai, pramogų parkai ir kitos pramogos).

Ex 85

asmeninės paslaugos

Ex 851

namų ūkio paslaugos

Ex 855

grožio salonai ir manikiūrininko paslaugos, išskyrus pedikiūrininkų ir profesionalių kosmetologų bei kirpėjų rengimo mokyklų paslaugas

Ex 859

niekur kitur nepriskirtos individualios paslaugos, išskyrus sportą ir viduriniojo medicinos personalo masažuotojų ir kalnų vedlių paslaugas, skirstomos į šias grupes:

dezinfekcija ir kova su kenkėjais,

rūbų nuoma ir sandėliavimo įranga,

vedybų biurų ir panašios paslaugos,

astrologija, ateities spėjimas ir panašios paslaugos,

sanitarijos paslaugos ir susijusi veikla,

laidojimo paslaugos ir kapinių priežiūra,

kurjerių ir vertėjų-gidų paslaugos.

5   Direktyva 75/369/EEB (5 straipsnis)

Šios kilnojamosios veiklos rūšys:

a)

prekių pirkimas ir pardavimas:

verčiantis išvažiuojamojo prekybininko, gatvės prekiautojo ar prekiautojo išnešiojamomis prekėmis veikla (ex ISIC grupė 612),

dengtose turgavietėse, neturinčiose nuolatinės stacionarios įrangos, ir po atviru dangumi esančiose turgavietėse;

b)

veiklos rūšys, kurioms taikomos jau patvirtintos nacionalinės priemonės, aiškiai atmetančios vertimąsi tokiomis kilnojamosios veiklos rūšimis ar nemininčios jo.

6   Direktyva 70/523/EEB

Asmenų, turinčių savarankišką didmeninės prekybos anglimi verslą, ir tarpininkų prekybos anglimi versle veikla (ex 6112 grupė, ISIC nomenklatūra)

7   Direktyva 82/470/EEB (6 straipsnio 2 dalis)

(2 straipsnio A punkto c ir e papunkčiuose, B punkto b papunktyje ir C bei D punktuose išvardytos veiklos rūšys)

Šios veiklos rūšys ypač turi apimti:

geležinkelio transporto arba vagonų, skirtų žmonėms arba prekėms pervežti, nuomojimą,

tarpininkavimo veiklą parduodant, perkant ar nuomojant laivus,

emigrantų pervežimo sutarčių sudarymą bei tvarkymą ir derybas dėl tokių sutarčių,

visų depozitoriaus vardu atiduotų saugoti daiktų ir prekių, tikrinamų arba netikrinamų muitinėje, saugomų specializuotuose arba bendros paskirties sandėliuose, baldų saugyklose, šaldyklose, pašarams skirtose vietose ir pan., atsiėmimą,

prekių čekių už saugomus daiktus arba prekes perdavimą jų depozitoriams,

laikinai saugomų naminių gyvulių, belaukiant jų pardavimo arba pakeliui į pardavimo vietą arba iš jos, aprūpinimą laikymo užtvarais, pašaru ir pardavimo žiedais,

motorinių transporto priemonių patikrinimą arba techninį įvertinimą,

prekių matavimą, svėrimą bei įvertinimą.


V PRIEDAS

Pripažinimas remiantis minimalių mokymo sąlygų koordinavimu

V.I.   MEDICINOS GYDYTOJAS

5.1.1.   Oficialūs pagrindinių medicinos studijų kvalifikacijos įrodymo dokumentai

Šalis

Oficialūs kvalifikacijos įrodymo dokumentai

Kvalifikaciją suteikianti institucija

Kvalifikacijos pažymėjimas

Atskaitos data

België/Belgique/ Belgien

Diploma van arts/Diplôme de docteur en médecine

Les universités/De universiteiten

Le Jury compétent d'enseignement de la Communauté française/De bevoegde Examencommissie van de Vlaamse Gemeenschap

 

1976 m. gruodžio 20 d.

Česká republika

Diplom o ukončení studia ve studijním programu všeobecné lékařství (doktor medicíny, MUDr.)

Lékářská fakulta univerzity v České republice

Vysvědčení o státní rigorózní zkoušce

2004 m. gegužės 1 d.

Danmark

Bevis for bestået lægevidenskabelig embedseksamen

Medicinsk universitetsfakultet

Autorisation som læge, udstedt af Sundhedsstyrelsen og

Tilladelse til selvstændigt virke som læge (dokumentation for gennemført praktisk uddannelse), udstedt af Sundhedsstyrelsen

1976 m. gruodžio 20 d.

Deutschland

Zeugnis über die Ärztliche Prüfung

Zeugnis über die Ärztliche Staatsprüfung und Zeugnis über die Vorbereitungszeit als Medizinalassistent, soweit diese nach den deutschen Rechtsvorschriften noch für den Abschluss der ärztlichen Ausbildung vorgesehen war

Zuständige Behörden

 

1976 m. gruodžio 20 d.

Eesti

Diplom arstiteaduse õppekava läbimise kohta

Tartu Ülikool

 

2004 m. gegužės 1 d.

Ελλάς

Πτυχίo Iατρικής

Iατρική Σχoλή Παvεπιστημίoυ,

Σχoλή Επιστημώv Υγείας, Τμήμα Iατρικής Παvεπιστημίoυ

 

1981 m. sausio 1 d.

España

Título de Licenciado en Medicina y Cirugía

Ministerio de Educación y Cultura

El rector de una Universidad

 

1986 m. sausio 1 d.

France

Diplôme d'Etat de docteur en médecine

Universités

 

1976 m. gruodžio 20 d.

Ireland

Primary qualification

Competent examining body

Certificate of experience

1976 m. gruodžio 20 d.

Italia

Diploma di laurea in medicina e chirurgia

Università

Diploma di abilitazione all'esercizio della medicina e chirurgia

1976 m. gruodžio 20 d.

Κύπρος

Πιστοποιητικό Εγγραφής Ιατρού

Ιατρικό Συμβούλιο

 

2004 m. gegužės 1 d.

Latvija

ārsta diploms

Universitātes tipa augstskola

 

2004 m. gegužės 1 d.

Lietuva

Aukštojo mokslo diplomas, nurodantis suteiktą gydytojo kvalifikaciją

Universitetas

Internatūros pažymėjimas, nurodantis suteiktą medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją

2004 m. gegužės 1 d.

Luxembourg

Diplôme d'Etat de docteur en médecine, chirurgie et accouchements,

Jury d'examen d'Etat

Certificat de stage

1976 m. gruodžio 20 d.

Magyarország

Általános orvos oklevél (doctor medicinae univer- sae, röv.: dr. med. univ.)

Egyetem

 

2004 m. gegužės 1 d.

Malta

Lawrja ta' Tabib tal-Medi- ċina u l-Kirurġija

Universita’ ta' Malta

Ċertifikat ta' reġistrazzjoni maħruġ mill-Kunsill Mediku

2004 m. gegužės 1 d.

Nederland

Getuigschrift van met goed gevolg afgelegd artsexamen

Faculteit Geneeskunde

 

1976 m. gruodžio 20 d.

Österreich

1.

Urkunde über die Verleihung des akademischen Grades Doktor der gesamten Heilkunde (bzw. Doctor medicinae universae, Dr.med.univ.)

1.

Medizinische Fakultät einer Universität

 

1994 m. sausio 1 d.

2.

Diplom über die spezifische Ausbildung zum Arzt für Allgemeinmedizin bzw. Facharztdiplom

2.

Österreichische Ärztekammer

Polska

Dyplom ukończenia studiów wyższych na kierunku lekarskim z tytułem „lekarza“

1.

Akademia Medyczna

2.

Uniwersytet Medyczny

3.

Collegium Medicum Uniwersytetu Jagiellońskiego

Lekarski Egzamin Państwowy

2004 m. gegužės 1 d.

Portugal

Carta de Curso de licenciatura em medicina

Universidades

Diploma comprovativo da conclusão do internato geral emitido pelo Ministério da Saúde

1986 m. sausio 1 d.

Slovenija

Diploma, s katero se podeljuje strokovni naslov „doktor medicine/doktorica medicine“

Univerza

 

2004 m. gegužės 1 d.

Slovensko

Vysokoškolský diplom o udelení akademického titulu „doktor medicíny“ („MUDr.“)

Vysoká škola

 

2004 m. gegužės 1 d.

Suomi/ Finland

Lääketieteen lisensiaatin tutkinto/Medicine licentiatexamen

Helsingin yliopisto/Helsingfors universitet

Kuopion yliopisto

Oulun yliopisto

Tampereen yliopisto

Turun yliopisto

Todistus lääkärin perusterveydenhuollon lisäkoulutuksesta/Examenbevis om tilläggsutbildning för läkare inom primärvården

1994 m. sausio 1 d.

Sverige

Läkarexamen

Universitet

Bevis om praktisk utbildning som utfärdas av Socialstyrelsen

1994 m. sausio 1 d.

United Kingdom

Primary qualification

Competent examining body

Certificate of experience

1976 m. gruodžio 20 d.

5.1.2.   Oficialūs specializuotų gydytojų kvalifikacijos įrodymo dokumentai

Šalis

Oficialūs kvalifikacijos įrodymo dokumentai

Kvalifikaciją suteikianti institucija

Atskaitos data

België/Belgique/ Belgien

Bijzondere beroepstitel van geneesheer-specialist/Titre professionnel particulier de médecin spécialiste

Minister bevoegd voor Volksgezondheid/Ministre de la Santé publique

1976 m. gruodžio 20 d.

Česká republika

Diplom o specializaci

Ministerstvo zdravotnictví

2004 m. gegužės 1 d.

Danmark

Bevis for tilladelse til at betegne sig som speciallæge

Sundhedsstyrelsen

1976 m. gruodžio 20 d.

Deutschland

Fachärztliche Anerkennung

Landesärztekammer

1976 m. gruodžio 20 d.

Eesti

Residentuuri lõputunnistus eriarstiabi erialal

Tartu Ülikool

2004 m. gegužės 1 d.

Ελλάς

Τίτλoς Iατρικής Ειδικότητας

1.

Νoμαρχιακή Αυτoδιoίκηση

1981 m. sausio 1 d.

2.

Νoμαρχία

España

Título de Especialista

Ministerio de Educación y Cultura

1986 m. sausio 1 d.

France

1.

Certificat d'études spéciales de médecine

1.

Universités

1976 m. gruodžio 20 d.

2.

Attestation de médecin spécialiste qualifié