31992L0045

Tarybos direktyva 92/45/EEB

1992 m. birželio 16 d.

dėl visuomenės ir gyvūnų sveikatos problemų, susijusių su laukinių medžiojamųjų gyvūnų ir laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos teikimu į rinką

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 43 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą [1],

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę [2],

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [3],

kadangi medžiojamųjų gyvūnų mėsa yra įrašyta į Sutarties II priede pateiktų produktų sąrašą; kadangi laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos teikimas į rinką yra papildomas ūkininkavimu besiverčiančių gyventojų pajamų šaltinis;

kadangi norint užtikrinti racionalią šio sektorius plėtrą ir didesnį produktyvumą, turi būti nustatytos Bendrijos taisyklės dėl žmonių ir gyvūnų sveikatos problemų, darančių įtaką laukinės laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos gamybai bei teikimui į rinką;

kadangi norint paskatinti Bendrijos vidaus prekybą tokia mėsa ir sukurti vidaus rinką, turėtų būti pašalinti skirtumai tarp įvairių valstybių narių gyvūnų ir žmonių sveikatos reikalavimų;

kadangi per tokią mėsą gali užsikrėsti naminiai gyvūnai bei žmonės; kadangi būtina nustatyti taisykles, kurios leistų kontroliuoti šį pavojų;

kadangi norint išvengti su maistu plintančios infekcijos arba apsinuodijimo maistu, būtina nustatyti medžiojamųjų gyvūnų mėsos gavimo, perdirbimo ir tikrinimo higienos reikalavimus;

kadangi būtina nustatyti higienos taisykles, kurių turėtų laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės, kad jų produkciją būtų leista parduoti;

kadangi organizuojant patikrinimus ir vėlesnius patikrinimus, kuriuos turi atlikti paskirties valstybė narė, bei taikant apsaugos priemones, kurios turi būti įgyvendintos, turėtų būti atsižvelgta į bendrąsias taisykles, nustatytas 1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyvoje 89/662/EEB dėl veterinarinių patikrinimų, taikomų Bendrijos vidaus prekyboje, siekiant sukurti vidaus rinką [4];

kadangi iš trečiųjų šalių importuojamiems medžiojamiesiems gyvūnams ir jų mėsai turėtų būti taikomi šia direktyva nustatyti būtiniausi prekybos tarp valstybių narių reikalavimai ir jų laikymasis turėtų būti kontroliuojamas remiantis Direktyvoje 90/675/EEB [5] nurodytais principais bei taisyklėmis;

kadangi būtų tikslinga taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas nedideliems laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos kiekiams;

kadangi būtų tikslinga leisti laikinai nukrypti tam, kad laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės galėtų atitikti naujuosius reikalavimus;

kadangi Komisijai turėtų būti pavesta patvirtinti šios direktyvos įgyvendinimo priemones; kadangi dėl to turėtų būti nustatyta glaudaus ir veiksmingo Komisijos valstybių narių bendradarbiavimo Veterinarijos nuolatiniame komitete tvarka;

kadangi nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, nustatytas 1994 m. sausio 1 d. 3 straipsnyje, neturėtų daryti įtakos 1993 m. sausio 1 d. numatytam veterinarinių patikrinimų pasienyje panaikinimui,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

1. Šioje direktyvoje pateikiami visuomenės ir gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos sumedžiojimui bei laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos ruošimui bei teikimui į rinką.

2. Ši direktyva netaikoma:

a) nedideliam nenuluptų arba nenupeštų ir neišdorotų smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų kiekiui, kuriuos medžiotojas tiesiogiai pateikia vartotojui arba mažmeniniam prekiautojui;

b) nedideliam laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos kiekiui, tiesiogiai pateiktam galutiniam vartotojui;

c) laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos išpjaustymui ir sandėliavimui mažmeninėse parduotuvėse arba šalia pardavimo vietų esančiose patalpose, jei mėsa yra išpjaustoma ir sandėliuojama toje vietoje, kur ji tiesiogiai pateikiama pirkėjui.

Minėtoms operacijoms tebetaikomi sveikatos patikrinimai, numatyti mažmeninę prekybą reglamentuojančiose taisyklėse.

3. Šios direktyvos nuostatos dėl prekybos arba importo iš trečiųjų šalių netaikomos trofėjams arba tiems sumedžiotiems laukiniams gyvūnams, kuriuos keliautojai vežasi asmeninėmis transporto priemonėmis, jei tai yra tik keli smulkieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai arba vienintelis stambusis laukinis medžiojamasis gyvūnas, o aplinkybės leidžia manyti, kad tokia medžiojamųjų gyvūnų mėsa nėra skirta prekybai arba komercijai, ir jei tie medžiojamieji gyvūnai nėra iš šalies ar tos šalies teritorijos dalies, iš kurios prekyba draudžiama pagal 11 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 18 straipsnį.

2 straipsnis

1. Šioje direktyvoje naudojami tokie apibrėžimai:

a) "laukiniai medžiojamieji gyvūnai": laukiniai medžiojamieji sausumos žinduoliai (įskaitant laukinius žinduolius, gyvenančius uždaroje teritorijoje laisvės sąlygomis, panašiomis į tas, kuriose gyvena laukiniai medžiojamieji gyvūnai) ir laukiniai paukščiai, kuriems netaikomas 1990 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 91/495/EEB dėl visuomenės ir gyvūnų sveikatos problemų, turinčių įtakos triušienos ir ūkiuose auginamų medžiojamųjų gyvūnų mėsos gamybai ir teikimui į rinką [6] 2 straipsnis;

b) "stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai": laukiniai kanopiniai gyvūnai;

c) "smulkieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai": laukiniai Leporidae šeimos žinduoliai ir laukiniai medžiojamieji paukščiai, skirti žmonėms vartoti;

d) "laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa": visos žmonėms vartoti tinkamos laukinių medžiojamųjų gyvūnų dalys;

e) "laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonė": pagal 7 straipsnio reikalavimus patvirtinta įmonė, kurioje apdorojami laukiniai medžiojamieji gyvūnai ir gaunama bei pagal šioje direktyvoje nurodytas higienos taisykles tikrinama laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa;

f) "surinkimo centras": bet kuri vieta, kurioje, vadovaujantis I priedo IV skyriaus 2 dalyje pateiktomis higienos taisyklėmis, yra laikomi sumedžioti laukiniai gyvūnai prieš išvežant juos į perdirbimo įmonę;

g) "teikimas į rinką": laikymas arba išdėstymas pardavimui, siūlymas parduoti, pardavimas, pristatymas arba bet kuri kita žmonėms vartoti Bendrijoje skirta laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa, išskyrus 1 straipsnio 2 dalyje numatytas atsargas, teikimo į rinką forma;

h) "prekyba": tai prekyba tarp valstybių narių, kaip apibrėžta Sutarties 9 straipsnio 2 dalyje.

2. Šioje direktyvoje prireikus taikomi Direktyvos 89/662/EEB 2 straipsnyje ir 1990 m. birželio 26 d. Direktyvos 90/425/EEB dėl Bendrijos vidaus prekybos tam tikrais gyvūnais ir produktais taikomų veterinarinių ir zootechninių patikrinimų, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą [7], pateikti apibrėžimai ir 1964 m. birželio 26 d. Tarybos direktyvos 64/433/EEB dėl sveikatos problemų, turinčių įtakos Bendrijos vidaus prekybai šviežia mėsa [8], 2 straipsnio b punkte pateiktas šviežios mėsos apibrėžimas.

II SKYRIUS Bendrijos produkcijai ir prekybai taikomos nuostatos

3 straipsnis

1. Valstybės narės užtikrina, kad laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa:

a) būtų tų laukinių medžiojamųjų gyvūnų, kurie:

- buvo sumedžioti medžioklės plotuose tokiomis priemonėmis, kurias sankcionuoja medžioklę reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai,

- nėra iš regiono, kuriam taikomi apribojimai pagal 1972 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvą 72/461/EEB dėl sveikatos problemų, turinčių įtakos Bendrijos vidaus prekybai šviežia mėsa [9], 1991 m. birželio 26 d. Tarybos direktyvą 91/494/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių Bendrijos vidaus prekybą šviežia paukštiena ir jos importą iš trečiųjų šalių [10] ir Tarybos direktyvą 91/495/EEB, arba iš medžioklės plotų, kuriems taikomi apribojimai pagal šios direktyvos 10 ir 11 straipsnius,

- tuoj pat po sumedžiojimo buvo paruošti pagal I priedo III skyriaus reikalavimus ir ne vėliau kaip per 12 valandų nugabenti į b punkte nurodytą perdirbimo įmonę arba į surinkimo centrą, kur ją būtina atšaldyti iki I priedo III skyriuje apibrėžtos temperatūros ir iš kur ji turi būti nuvežta į b punkte nurodytą perdirbimo įmonę per 12 valandų, o į atokius regionus – per kompetentingos institucijos nustatytą laiką, atsižvelgiant į klimato sąlygas, kad oficialiai paskirtas perdirbimo įmonės veterinarijos gydytojas galėtų patenkinamomis sąlygomis atlikti post-mortem patikrinimą, numatytą I priedo V skyriuje;

b) yra gauta:

i) laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėje, atitinkančioje I priedo I ir II skyriuose nurodytus bendruosius reikalavimus ir, remiantis 7 straipsniu, patvirtintoje šiame skyriuje numatytiems tikslams;

ii) jei tai stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai – įmonėje, patvirtintoje pagal Direktyvos 64/433/EEB 10 straipsnį, jei tai smulkieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai – pagal 1971 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvos 71/118/EEB dėl sveikatos problemų, turinčių įtakos šviežios paukštienos gamybai ir tiekimui į rinką [11], 5 straipsnį, tik tuo atveju, jei:

- tokių medžiojamųjų gyvūnų oda yra lupama atskiruose kambariuose, kurie nėra skirti tose direktyvose aprašytai mėsai, arba skirtingu metu,

- taikant šią direktyvą, tokios įmonės yra tvirtinamos atskirai,

- imamasi priemonių, leidžiančių tiksliai nustatyti mėsą, gautą laikantis šios direktyvos, ir mėsą, gautą laikantis Direktyvų 64/433/EEB ir 71/118/EEB;

c) yra tų sumedžiotų gyvūnų, kuriuos apžiūrėjo oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas:

- kad nustatytų bet kokias anomalijas. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas, diagnozuodamas ligą, gali remtis bet kokia medžiotojo pateikta informacija, prireikus sertifikatu, kurį nustato už medžiojimo taisykles atsakinga institucija, apie gyvulio elgesį prieš mirtį,

- kad patikrintų, ar mirtis ištiko medžioklėje, ar dėl kitų priežasčių;

d) yra laukinių medžiojamųjų gyvūnų,

- kurie buvo tvarkomi patenkinamomis higienos sąlygomis pagal I priedo III ir IV skyrius,

- kurių skerdenai, vadovaudamiesi I priedo V skyriumi, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas atliko post-mortem patikrinimą arba, oficialiai paskirtam veterinarijos gydytojui prižiūrint, jo padėjėjai, turintys profesinių įgūdžių, kurie turi būti apibrėžti 22 straipsnyje numatyta tvarka,

- kurie neturi jokių pakitimų, išskyrus trauminius pakitimus, atsiradusius medžioklės metu, arba lokalizuotus ydingus darinius ar pakitimus, jei nustatoma (prireikus, ir laboratoriniais tyrimais), kad dėl jų mėsa tinka žmonėms vartoti arba nėra pavojinga žmonių sveikatai,

- jei tai smulkieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai, tuoj pat po medžioklės neišdarinėti, kaip reikalaujama I priedo V skyriaus 1 dalyje – jie buvo patikrinti, atliekant oficialų veterinarinį sveikatos patikrinimą paimant iš to paties gyvūnų šaltinio reprezentatyvųjį gyvūnų mėginį.

Jei oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas nustato žmogų užkrečiančią ligą arba defektus, minimus I priedo V skyriaus 4 dalyje, jis turi patikrinti visą siuntą. Atsižvelgdamas į vėlesnių patikrinimų rezultatus, jis arba uždraudžia vartoti maistui visą siuntą, arba atskirai patikrina kiekvieną skerdeną.

2. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi užtikrinti, kad laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa būtų uždrausta žmonėms vartoti:

i) jei nustatoma, kad joje yra I priedo V skyriaus 3 dalies e punkte minimų defektų arba, mėsa buvo konfiskuota pagal kaip to skyriaus 4 dalį;

ii) jei 1 dalies d punkto trečiojoje įtraukoje numatytų patikrinimų metu buvo nustatyta žmogų užkrečianti liga;

iii) jei ji yra gyvūnų, suėdusių medžiagų, dėl kurių jų mėsa gali tapti pavojinga arba kenksminga žmonių sveikatai ir dėl kurių priimtas sprendimas 22 straipsnyje nurodyta tvarka ir gavus Veterinarijos nuolatinio komiteto nuomonę. Kol toks sprendimas bus priimtas, toliau galioja nacionalinės tokių medžiagų taisyklės, pagal bendrąsias Sutarties nuostatas;

iv) jei, nepažeidžiant jokių Bendrijos teisės aktų dėl jonizacijos, ji buvo apdorota jonizuojančiais arba ultravioletiniais spinduliais, arba medžiagomis, kurios galėjo paveikti mėsos juslines savybes, arba naudoti dažai, išskyrus tuos, kurie naudojami žymėjimui sveikumo ženklu.

3. Šernų arba kitų trichineliozei jautrių rūšių mėsa turi būti ištirta atliekant virškinimo tyrimą pagal 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 77/96/EEB dėl trichinelių (trichinella spiralis) tyrimo naminių kiaulių šviežioje mėsoje, importuojamoje iš trečiųjų šalių [12], arba trichinoskopinį tyrimą, mikroskopu tiriant po keletą kiekvieno gyvūno mėginių, paimtų bent iš šių vietų: žandikaulio ir diafragmos raumenų, priekinės kojos raumenų, tarpšonkaulinių raumenų ir liežuvio raumenų.

Iki 1994 m. sausio 1 d. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir gavusi Veterinarijos mokslinio komiteto nuomonę, kvalifikuota balsų dauguma nustato virškinimo tyrimo metodus, kuriais galima aptikti šernų arba kitų trichinelėms jautrių laukinių medžiojamųjų gyvūnų trichineliozę; ta pati tvarka taikoma nustatant trichineliozę trichinoskopiniu arba mikroskopiniu tyrimu.

4. Tinkama žmonėms vartoti laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa turi būti:

i) pažymėta sveikumo ženklu pagal I priedo VIII skyrių.

Prireikus gali būti priimtas sprendimas iš dalies pakeisti arba papildyti pirmiau minėto skyriaus nuostatas 22 straipsnyje nurodyta tvarka, siekiant, kad būtų atsižvelgta į skirtingas prekinio pateikimo formas, jei jos atitinka šioje direktyvoje nustatytas higienos taisykles.

Smulkiųjų laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsai taikoma 1980 m. rugsėjo 3 d. Komisijos direktyva 80/879/EEB dėl didelių šviežios paukštienos pakuočių ženklinimo sveikumo ženklu [13];

ii) po post-mortem skerdienos patikrinimo sandėliuojama laikantis I priedo X skyriaus nuostatų patenkinamomis higienos sąlygomis laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėse, patvirtintose pagal šios direktyvos 7 straipsnį, arba įmonėse, patvirtintose pagal Direktyvos 64/433/EEB 10 straipsnį arba Direktyvos 71/118/EEB 5 straipsnį, arba šaldymo sandėliuose, patvirtintuose ir tikrinamuose pagal Direktyvos 64/433/EEB 10 straipsnį;

iii) vežimo metu lydima:

- lydimojo prekybos dokumento, patvirtinto oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo. Šis dokumentas:

- be informacijos, numatytos I priedo VII skyriaus 2 punkte, įskaitant metus ir mėnesį, kai mėsa buvo užšaldyta (jei tai užšaldyta mėsa), jame turi būti kodo numeris, pagal kurį galima nustatyti oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo tapatybę,

- jį gavėjas turi saugoti mažiausiai vienerius metus, kad galėtų pateikti kompetentingai institucijai pareikalavus.

Išsamios šio punkto taikymo taisyklės, visų pirma susijusios su kodo numerių paskyrimu ir oficialiai paskirtus veterinarijos gydytojus identifikuojančio vieno ar kelių sąrašų sudarymu, priimamos 22 straipsnyje nurodyta tvarka,

- oficialaus gyvūnų sveikatos sertifikato, atitinkančio II priedo pavyzdį, jei tai mėsa iš laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės, esančios regione arba teritorijoje, kuriai nustatyti apribojimai, arba mėsa, siunčiama į kitą valstybę narę tranzitu per trečiosios šalies teritoriją plombuotu sunkvežimiu;

iv) vežama palankiomis higienos sąlygomis pagal I priedo XI skyrių;

v) jei tai smulkiųjų laukinių medžiojamųjų paukščių skerdenų dalys arba mėsa su kaulais – įsigyta sąlygomis, panašiomis į nurodytas Direktyvos 71/118/EEB 3 straipsnio B punkte, specialiai tam tikslui patvirtintose įmonėse pagal šios direktyvos 7 straipsnio nuostatas;

vi) nepažeidžiant 1978 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 79/112/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su galutiniam vartotojui skirtų maisto produktų ženklinimu etiketėmis, pateikimu ir reklamavimu, suderinimo [14], ženklinama nurodant gyvūno rūšį.

4 straipsnis

1. Valstybės narės užtikrina, kad:

a) žmonėms vartoti tinkamą mėsą būtų galima lengvai atskirti nuo netinkamos;

b) žmonėms vartoti netinkama mėsa būtų tvarkoma pagal 1990 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 90/667/EEB, nustatančią veterinarijos taisykles dėl gyvūninės kilmės atliekų tvarkymo ir perdirbimo, siekiant tiekimo į rinką ir ligų sukėlėjų prevencijos gyvūninės arba žuvies kilmės pašaruose ir iš dalies keičianti Direktyvą 90/425/EEB [15].

2. Mėsai iš teritorijos, kuriai taikomi gyvūnų sveikatos apribojimai, taikomos specifinės taisyklės, kurios turi būti nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju 22 straipsnyje nustatyta tvarka.

3. Išsamios šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės prireikus nustatomos 22 straipsnyje numatyta tvarka.

5 straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad parduodami tik:

1) nulupti ir išdarinėti laukiniai medžiojamieji gyvūnai, atitinkantys 3 ir 4 straipsnių reikalavimus, arba šviežia laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa;

2) nenulupti arba nenupešti ir neišdarinėti smulkieji medžiojamieji gyvūnai, nesušaldyti arba neužšaldyti, kontroliuojami pagal 3 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio trečiosios įtraukos reikalavimus, jei jie tvarkomi ir sandėliuojami atskirai nuo šviežios mėsos, kuriai taikoma Direktyva 64/433/EEB, nuo paukštienos ir nuluptų arba nupeštų medžiojamųjų gyvūnų mėsos;

3) nenulupti stambieji medžiojamieji gyvūnai:

a) kurie atitinka 3 straipsnio 1 dalies a punkto pirmosios ir antrosios įtraukų, 3 straipsnio 1 dalies c punkto ir 3 straipsnio 1 dalies d punkto pirmosios įtraukos reikalavimus;

b) kurių viduriai buvo post-mortem patikrinti laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėje;

c) kuriuos lydi sveikatos pažymėjimas, atitinkantis pavyzdį, kuris turi būti sudarytas 22 straipsnyje nustatyta tvarka, pasirašytas oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo, kuris patvirtina, kad b punkte numatyto post-mortem patikrinimo rezultatai buvo patenkinami ir mėsa tinkama žmonėms vartoti;

d) kurie buvo atvėsinti temperatūroje, svyruojančioje nuo –1 °C iki:

i) +7 °C ir laikomi šioje temperatūroje vežimo į perdirbimo įmonę laikotarpiu, kuris gali trukti daugiausiai septynias dienas nuo b punkte minimo post-mortem patikrinimo; arba

ii) +1 °C ir laikomi šioje temperatūroje vežimo į perdirbimo įmonę laikotarpiu, kuris gali trukti daugiausiai penkiolika dienų nuo b punkte minimo post-mortem skerdienos patikrinimo.

Tokių nenuluptų laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa negali būti pažymėta 3 straipsnio 4 dalies i punkte numatytu sveikumo ženklu, išskyrus atvejus, kai ji, nulupta paskirties šalies perdirbimo įmonėje, buvo post-mortem patikrinta pagal I priedo V skyrių ir oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo patvirtinta tinkama vartoti žmonėms.

6 straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad:

- laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės, kurios neatitinka I priedo I skyriuje nustatytų standartų ir kurioms netaikomos 8 straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, negali būti tvirtinamos pagal 7 straipsnį ir tokių įmonių produktai nežymimi I priedo VII skyriuje numatytu sveikumo ženklu ir negali būti parduodami,

- laukiniai medžiojamieji gyvūnai, neatitinkantys 3 straipsnio reikalavimų, nepardavinėjami arba neimportuojami iš trečiųjų šalių,

- laukinių medžiojamųjų gyvūnų subproduktai, tinkami žmonėms vartoti, neparduodami, išskyrus atvejus, kai jie yra tinkamai perdirbti pagal Tarybos direktyvą 77/99/EEB dėl sveikatos problemų, turinčių įtakos Bendrijos vidaus prekybai mėsos produktais [16].

7 straipsnis

1. Kiekviena valstybė narė sudaro laukinių medžiojamųjų gyvūnų patvirtintų perdirbimo įmonių sąrašą, nurodydama kiekvienos iš jų patvirtinimo numerį. Laukiniams medžiojamiesiems gyvūnams perdirbti valstybė narė gali patvirtinti pagal Direktyvas 64/433/EEB ir 71/118/EEB tvirtinamas įmones tik tuo atveju, jei šios įmonės įrengtos taip, kad laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos perdirbimo sąlygos atitiktų higienos taisykles. Valstybės narės perduoda šį sąrašą kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

Valstybė narė nepatvirtina laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės, jei, jos nuomone, įmonė neatitinka šios direktyvos reikalavimų.

Kai nustatoma, kad higienos sąlygos neatitinka reikalavimų, ir kai pasitvirtina, kad I priedo V skyriaus 5 dalies antrojoje pastraipoje numatytų priemonių nepakanka, kompetentinga institucija laikinai sustabdo patvirtinimą.

Jei laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės operatorius arba valdytojas per kompetentingos institucijos nustatytą laiką neištaiso trūkumų, apie kuriuos buvo pranešta, minėta institucija panaikina patvirtinimą.

Tokia valstybė narė atsižvelgia į bet kurio pagal 12 straipsnį atlikto patikrinimo išvadas. Apie patvirtinimo sustabdymą arba panaikinimą informuojamos kitos valstybės narės ir Komisija.

2. Laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės operatorius arba valdytojas pagal 4 dalį turi organizuoti reguliarius įmonės produkcijos higienos sąlygų patikrinimus, inter alia, ir mikrobiologinius.

Visuose gamybos etapuose turi būti tikrinami indai, montavimo detalės ir mechanizmai ir, jei reikia, produktai.

Laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės operatorius arba valdytojas turi pranešti oficialiai paskirtam veterinarijos gydytojui arba Komisijos veterinarijos ekspertui apie minėtu tikslu atliktų patikrinimų pobūdį, dažnumą ir rezultatus, o prireikus, ir tyrusios laboratorijos pavadinimą.

Patikrinimų pobūdis, dažnumas, mėginių atrankos metodai bei bakteriologinio tyrimo metodai nustatomi 22 straipsnyje nustatyta tvarka.

3. Laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonės operatorius arba valdytojas turi sukurti personalo mokymo programą, kad darbuotojai išmoktų laikytis gamybos struktūrą atitinkančių higienos reikalavimų.

Už laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonę atsakingas oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi dalyvauti planuojant ir įgyvendinant tą programą.

4. Už laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonių tikrinimą ir priežiūrą atsako oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas, kuris gali turėti pagalbininkų, kaip nurodyta Direktyvos 64/433/EEB 9 straipsnyje. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi turėti teisę bet kada patekti į bet kurią perdirbimo įmonės dalį, kad galėtų įsitikinti, ar laikomasi šios direktyvos reikalavimų, o tuo atveju, kai kyla abejonės dėl mėsos arba sumedžiotų laukinių medžiojamųjų gyvūnų kilmės, jam turi būti prieinami atitinkami dokumentai, leidžiantys atsekti medžioklės plotą.

Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi reguliariai tirti 2 dalyje numatytų patikrinimų duomenis. Remdamasis šiais tyrimais, jis gali atlikti vėlesnius visų gamybos etapų ir visų produktų mikrobiologinius tyrimus.

Šių tyrimų duomenys įrašomi į ataskaitą, o apie išvadas bei rekomendacijas pranešama įmonės operatoriui arba valdytojui, kuris ištaiso paminėtus trūkumus, kad būtų pagerinta higienos būklė.

8 straipsnis

1. Iki 1996 m. gruodžio 31 d. valstybės narės, nukrypdamos nuo kai kurių I priede nustatytų reikalavimų, gali patvirtinti tas laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmones, kurios šios direktyvos paskelbimo dieną neatitiko šių įmonių patvirtinimo reikalavimų, jei tokių įmonių mėsa turi nacionalinį ženklą.

2. Nukrypti, kaip minima 1 dalyje, leidžiama tik toms perdirbimo įmonėms, kurios iki 1993 m. balandžio 1 d. pateikė kompetentingai institucijai paraišką dėl leidimo nukrypti.

Kartu su šia paraiška turi būti pateiktas darbo planas ir programa, kurioje nurodytas laikas, per kurį perdirbimo įmonė galėtų prisitaikyti prie 1 dalyje minimų reikalavimų.

3. Iki 1992 m. spalio 1 d. valstybės narės praneša Komisijai apie jų priimtus kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar įmonei arba įmonių kategorijai taikomos šio straipsnio nuostatos.

9 straipsnis

Valstybės narės paveda pagrindinei tarnybai arba institucijai rinkti ir panaudoti oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojo atlikto post-mortem skerdienos patikrinimo duomenis apie ligų, kuriomis užsikrečia žmogus, diagnozavimą.

Kiekvieną kartą, kai nustatoma tokia liga, konkretaus atvejo rezultatai kuo skubiau perduodami kompetentingoms veterinarijos institucijoms, atsakingoms už konkretaus laukinių medžiojamųjų gyvūnų medžioklės ploto priežiūrą.

Valstybės narės perduoda Komisijai informaciją apie tam tikras ligas ir ypač apie ligas, kuriomis užsikrečia žmogus ir kurios buvo diagnozuotos.

Komisija 22 straipsnyje nustatyta tvarka patvirtina išsamias šio straipsnio įgyvendinimo taisykles, visų pirma:

- informacijos pateikimo Komisijai dažnumą,

- informacijos tipą,

- ligas, apie kurias turi būti renkama informacija,

- informacijos rinkimo ir naudojimo tvarką.

10 straipsnis

1. Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijose esančiuose medžioklės plotuose reguliariai atliekama laukinių medžiojamųjų gyvūnų sveikatos apžiūra.

2. Tuo tikslu pagrindinei tarnybai arba institucijai pavedama rinkti ir panaudoti pagal šios direktyvos reikalavimus atliktų sveikatos patikrinimų duomenis apie žmones ir gyvūnus užkrečiančių ligų diagnozavimą arba leistinus lygius viršijančių medžiagų likučių nustatymą.

3. Jei nustatoma 2 dalyje minėta liga arba būklė, kiekvieno konkretaus atvejo apžiūros rezultatai kuo skubiau perduodami už medžioklės plotą atsakingai kompetentingai institucijai.

4. Kompetentinga institucija, atsižvelgdama į epizootinę padėtį, atlieka specifinius laukinių medžiojamųjų gyvūnų tyrimus, kad nustatytų, ar jie serga ligomis, nurodytomis 1982 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvoje 82/894/EEB dėl pranešimo apie gyvūnų ligas Bendrijoje [17].

Vadovaujantis minėta direktyva, apie šių ligų nustatymo faktus pranešama Komisijai ir kitoms valstybėms narėms.

11 straipsnis

1. Valstybės narės papildo savo planus priemonėmis, padedančiomis nustatyti likučius, minimus 1986 m. rugsėjo 16 d. Tarybos direktyvos 86/469/EEB dėl gyvūnų ir šviežios mėsos tyrimo likučiams aptikti [18] 4 straipsnyje, tam, kad prireikus laukiniams medžiojamiesiems gyvūnams būtų galima taikyti toje direktyvoje numatytus tyrimus ir atlikti patikrinimus vietoje, ieškant nepageidaujamų priemaišų aplinkoje.

2. Valstybės narės, atsižvelgdamos į 1 dalyje ir 10 straipsnio 4 dalyje minimo monitoringo rezultatus, užtikrina, kad nebūtų prekiaujama įtartina laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa iš minėtų patikrintų medžioklės plotų.

3. Komisija patvirtina išsamias šio straipsnio įgyvendinimo taisykles 22 straipsnyje nustatyta tvarka.

12 straipsnis

Kad ši direktyva būtų taikoma vienodai, Komisijos veterinarijos ekspertai, bendradarbiaudami su kompetentingomis nacionalinėmis institucijomis, gali atlikti patikrinimus vietoje. Visų pirma, patikrinę reprezentatyvųjį procentą laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonių, jie gali nustatyti, ar kompetentingos institucijos užtikrina, kad patvirtintos perdirbimo įmonės atitiktų šios direktyvos reikalavimus. Apie atliktų patikrinimų rezultatus Komisija praneša valstybėms narėms.

Valstybė narė, kurios teritorijoje yra atliekamas patikrinimas, suteikia ekspertams būtiną pagalbą, reikalingą, kad jie galėtų vykdyti savo pareigas.

Išsamios šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės priimamos 22 straipsnyje nustatyta tvarka.

13 straipsnis

1. Jei įtariama, kad nesilaikoma veterinarijos teisės aktų arba kyla abejonės dėl laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos tinkamumo maistui, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas arba kompetentinga institucija, pažeisdami specifines šios direktyvos nuostatas, atlieka bet kokį jų manymu reikalingą veterinarinį patikrinimą.

2. Jei pažeidžiami Bendrijos veterinarijos teisės aktai, ypač jei nustatoma, kad surašyti pažymėjimai arba dokumentai neatitinka laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos tikrosios būklės, kad identifikavimo ženklai neatitinka taisyklių, kad laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa nebuvo pateikta kontrolei arba kad tokia mėsa nebuvo panaudota pagal numatytą paskirtį, valstybės narės taiko administracines ir baudžiamojo pobūdžio priemones.

14 straipsnis

1. Taisyklės, nustatytos Tarybos direktyvoje 89/662/EEB, skirtos veterinariniams patikrinimams, kurie turi būti atlikti Bendrijos vidaus rinkoje siekiant sukurti vidaus rinką, visų pirma taikomos patikrinimų ir vėlesnių patikrinimų organizavimui ir priemonėms, kurių imasi paskirties šalys, ir apsaugos priemonėms, kurios turi būti taikomos iškilus sveikatos problemoms, turinčioms įtakos laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos gamybai ir paskirstymui Bendrijos teritorijoje.

2. Direktyva 89/662/EEB iš dalies keičiama taip:

a) A priedas papildomas šia įtrauka:

"— 1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 92/45/EEB dėl visuomenės ir gyvūnų sveikatos problemų, susijusių su laukinių medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimu ir laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos teikimu į rinką (OL L 268, 1992 9 14, p. 35).";

b) B priede įtrauka "– žvėriena" išbraukiama.

3. Direktyvos 77/99/EEB 2 straipsnio d punktas papildomas šia įtrauka:

"— Tarybos direktyvos 92/45/EEB [19] 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir atitinkantis 3 bei 5 straipsnių reikalavimus,"

III SKYRIUS Nuostatos, taikomos Bendrijos importui

15 straipsnis

Reikalavimai, taikytini iš trečiųjų šalių importuojamos laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos teikimui į rinką, yra bent jau lygiaverčiai reikalavimams, kurie nustatyti pagal II skyrių, išskyrus 6 ir 8 straipsnius, gaunamos laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos gamybai ir teikimui į rinką.

16 straipsnis

1. Kad 15 straipsnis būtų taikomos vienodai, taikomos toliau išdėstytos nuostatos.

2. Kad laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsą būtų galima importuoti į Bendriją:

a) ji turi būti iš trečiųjų šalių arba trečiųjų šalių teritorijų, iš kurių nedraudžiama importuoti dėl priežasčių, susijusių su gyvūnų sveikata;

b) ji turi būti iš trečiosios šalies, įtrauktos į sąrašą, kuris turi būti sudarytas pagal 3 dalies a punktą;

c) ją turi lydėti sveikatos sertifikatas, kuris atitinka 22 straipsnyje nustatyta tvarka parengtą pavyzdį, pasirašytas kompetentingos institucijos ir patvirtinantis, kad produktai atitinka II skyriaus reikalavimus ar bet kuriuos papildomus reikalavimus arba užtikrina lygiavertes garantijas, minimas 3 dalies c punkte, bei yra iš įmonių, užtikrinančių I priede numatytas garantijas.

3. 22 straipsnyje nustatyta tvarka atliekami šie veiksmai:

a) sudaromas laikinas trečiųjų šalių arba trečiųjų šalių teritorijų, galinčių užtikrinti valstybėms narėms bei Komisijai 2 dalies c punkte minimas sąlygas ir garantijas, sąrašas ir įmonių, už kurias jos gali garantuoti, sąrašas.

Toks laikinas sąrašas sudaromas pagal įmonių, kurias patvirtino ir patikrino valstybių narių kompetentingos institucijos po to, kai jas patikrino Komisija ir įsitikino, kad jos tvirtai laikosi šios direktyvos principų ir bendrųjų taisyklių, sąrašus;

b) tas sąrašas atnaujinamas, atsižvelgiant į 4 dalyje numatytų patikrinimų rezultatus;

c) nustatomos konkrečios sąlygos ir lygiavertės garantijos, susijusios su šios direktyvos reikalavimais, išskyrus reikalavimus, leidžiančius uždrausti vartoti mėsą maistui remiantis 3 straipsnio 2 dalies d punktu, 5 straipsnio reikalavimus ir I priedo IV ir V skyrių reikalavimus ir, atliekant trichinoskopinį tyrimą virškinimo metodu – remiantis Direktyva 77/96/EEB, tik tuo atveju, jei tokios sąlygos ir garantijos negali būti mažiau griežtos nei tos, kurios pateiktos II skyriuje, išskyrus jo 6 ir 8 straipsnius.

4. Komisijos ekspertai ir valstybės narės atlieka patikrinimus vietoje, kad nustatytų, ar:

a) trečiųjų šalių teikiamos garantijos dėl gamybos ir teikimo į rinką sąlygų atitinka Bendrijos garantijas;

b) laikomasi 18 straipsnio reikalavimų.

Už šiuos patikrinimus atsakingus valstybių narių ekspertus skiria Komisija, remdamasi valstybių narių pasiūlymu.

Šie patikrinimai atliekami Bendrijos vardu ir Bendrija padengia visas su jais susijusias išlaidas. Šių patikrinimų dažnumas bei jų atlikimo procedūra nustatoma 22 straipsnyje numatyta tvarka.

5. Kol nėra organizuojami 4 dalyje minimi patikrinimai, toliau taikomos trečiųjų šalių nacionalinės kontrolės taisyklės, pranešant per Veterinarijos nuolatinį komitetą apie bet kokį šių patikrinimų metu nustatytą higienos taisyklių pažeidimą.

17 straipsnis

1. Valstybės narės užtikrina, kad laukiniai medžiojamieji gyvūnai ir jų mėsa, kuriems taikoma ši direktyva, yra importuojami į Bendriją tik tuo atveju, jei:

- juos lydi 16 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas sertifikatas, atitinkantis žmonių ir gyvūnų sveikatos reikalavimus, kurį pakrovimo metu išdavė kompetentinga institucija,

- buvo atlikti Direktyvoje 90/675/EEB nustatyti patikrinimai ir jų rezultatai yra patenkinami.

2. Kol bus nustatytos išsamios šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės:

- toliau taikomos nacionalinės taisyklės, skirtos importui iš trečiųjų šalių, kurioms tokie reikalavimai Bendrijos lygiu nėra priimti, jei jos nėra palankesnės nei II skyriuje pateiktos taisyklės,

- importas turi būti vykdomas Direktyvos 90/675/EEB 11 straipsnyje nustatytomis sąlygomis,

- prekyba laukiniais medžiojamaisiais gyvūnais arba jų mėsa, importuojamais pagal 2 dalį, gali vykti tik paskirties šaliai iš anksto sutikus.

18 straipsnis

Į 16 straipsnio 2 dalyje numatytą sąrašą gali būti įtrauktos tik tos trečiosios šalys arba trečiųjų šalių teritorijos:

a) iš kurių importas nėra draudžiamas dėl jose nustatytos ligos ar ligų, nurodytų OIE sąrašo A priede, arba dėl bet kurios kitos Bendrijos valstybėms nebūdingos ligos, arba pagal Direktyvos 72/462/EEB [20] 6, 7 ir 14 straipsnius ar Direktyvos 91/494/EEB 9–12 straipsnius;

b) kurios, kaip pripažinta remiantis Direktyvos 72/462/EEB 3 straipsnio 2 dalimi arba Direktyvos 91/494/EEB 9 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į jų teisės aktus, veterinarinių tarnybų ir jų kontrolės tarnybų struktūrą, tokių tarnybų įgaliojimus ir tų tarnybų priežiūrą, gali garantuoti, jog jų šalyje galiojantys teisės aktai bus įgyvendinti; arba

c) kurių veterinarinės tarnybos gali garantuoti, kad bus laikomasi bent tų sveikatos reikalavimų, kurie yra lygiaverčiai nurodytiems II skyriuje.

19 straipsnis

1. Taikomi Direktyvoje 90/675/EEB nustatyti principai ir taisyklės, visų pirma organizuojant patikrinimus ir vėlesnius patikrinimus, kuriuos turi atlikti valstybės narės, ir įgyvendinant apsaugos priemones.

Kol bus įgyvendinti Direktyvos 90/675/EEB 8 straipsnio 3 dalyje ir 30 straipsnyje numatyti sprendimai, toliau taikomos atitinkamos nacionalinės tos direktyvos 8 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo taisyklės, nepažeidžiant principų ir taisyklių, minimų šio straipsnio pirmojoje pastraipoje.

IV SKYRIUS Baigiamosios nuostatos

20 straipsnis

Ši direktyva neturi poveikio Bendrijoje priimtoms taisyklėms dėl laukinės augalijos ir gyvūnijos išsaugojimo.

21 straipsnis

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma keičia ir papildo priedus, visų pirma siekdama juos pritaikyti prie technologijos pažangos.

22 straipsnis

1. Kai turi būti laikomasi šiame straipsnyje numatytos tvarkos, pirmininkas savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu nedelsdamas klausimą perduoda Veterinarijos nuolatiniam komitetui (toliau – Komitetas), įkurtam Sprendimu 8/361/EEB [21].

2. Komisijos atstovas pateikia komitetui priemonių, kurių turi būti imtasi, projektą. Komitetas savo nuomonę dėl projekto pateikia per tokį laiką, kurį nustato pirmininkas atsižvelgdamas į reikalo skubumą. Nuomonė patvirtinama Sutarties 148 straipsnio 2 dalyje nustatyta balsų dauguma tuo atveju, kai Taryba turi priimti sprendimą remdamasi Komisijos pasiūlymu. Valstybių narių atstovų komitete balsai skaičiuojami taip, kaip nustatyta tame straipsnyje. Pirmininkas nebalsuoja.

3. a) Komisija patvirtina numatytas priemones, jei jos atitinka komiteto nuomonę, ir nedelsdama jas įgyvendina;

b) kai numatytos priemonės neatitinka komiteto nuomonės arba nuomonė nepareiškiama, Komisija nedelsdama pateikia Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

Jei nuo tos dienos, kai klausimas buvo perduotas Tarybai, ji per tris mėnesius nepatvirtina jokių priemonių, pasiūlytas priemones patvirtina ir nedelsdama įgyvendina Komisija, išskyrus tuos atvejus, kai Taryba paprasta balsų dauguma yra balsavusi prieš tokias priemones.

23 straipsnis

1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 1994 m. sausio 1 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

3. Perkėlimo į nacionalinės teisės aktus galutinio termino 1994 m. sausio 1 d. nustatymas nepažeidžia Direktyvoje 89/662/EEB numatyto veterinarinės kontrolės pasienyje panaikinimo.

24 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Liuksemburge, 1992 m. birželio 16 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

Arlindo Marques Cunha

[1] OL C 327, 1989 12 30, p. 40 ir OL C 311, 1990 12 12, p. 5.

[2] OL C 260, 1990 10 15, p. 154.

[3] OL C 124, 1990 5 21, p. 7.

[4] OL L 395, 1989 12 30, p. 13. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/496/EEB (OL L 268, 1991 9 24, p. 56).

[5] 1990 m. gruodžio 10 d. Tarybos direktyva 90/675/EEB, nustatanti principus, reglamentuojančius produktų, įvežamų į Bendriją iš trečiųjų šalių, veterinarinių patikrinimų organizavimą (OL L 373, 1990 12 31, p. 1). Su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/496/EEB (OL L 268, 1991 9 24, p. 56).

[6] OL L 268, 1991 9 24, p. 41.

[7] OL L 224, 1990 8 18, p. 29. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/496/EEB (OL L 268, 1991 9 24, p. 56).

[8] OL L 121, 1964 7 29, p. 2012/64. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/497/EEB (OL L 268, 1991 9 24, p. 69).

[9] OL L 302, 1972 12 31, p. 24. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/266/EEB (OL L 134, 1991 5 29, p. 45).

[10] OL L 268, 1991 9 24, p. 35.

[11] OL L 55, 1971 3 8, p. 23. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 90/654/EEB (OL L 353, 1990 12 17, p. 48).

[12] OL L 26, 1977 1 31, p. 67. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 89/321/EEB (OL L 133, 1989 5 17, p. 33).

[13] OL L 251, 1980 9 24, p. 10.

[14] OL L 33, 1979 2 8, p. 1. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/72/EEB (OL L 42, 1991 2 16, p. 27).

[15] OL L 363, 1990 12 27, p. 51.

[16] OL L 26, 1977 1 31, p. 85, o dėl suvestinių įstatymo numatytų sąlygų – OL L 57, 1992 3 2, p. 4. Su paskutiniais pakeitimais ir atnaujinimais, padarytais Direktyva 92/5/EEB (OL L 57, 1992 3 2, p. 1).

[17] OL L 378, 1982 12 31, p. 58. Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Sprendimu 90/134/EEB (OL L 76, 1990 3 22, p. 23).

[18] OL L 275, 1986 9 26, p. 36. Su pakeitimais, padarytais Sprendimu 89/187/EEB (OL L 66, 1989 3 10, p. 37).

[19] OL L 268, 1992 9 14, p. 35.

[20] 1972 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 72/462EEB dėl sveikatos ir veterinarinio patikrinimo problemų importuojant galvijus, kiaules ir šviežią mėsą iš trečiųjų šalių (OL L 302, 1972 12 31, p. 28). Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/497/EEB (OL L 268, 1991 9 24, p. 69).

[21] OL L 255, 1968 10 18, p. 23.

--------------------------------------------------

I PRIEDAS

I SKYRIUS Perdirbimo įmonių tvirtinimo bendrieji reikalavimai

Perdirbimo įmonėse turi būti bent šie dalykai:

1) patalpos:

- pakankamai didelė šaldymo patalpa, kurioje priimami laukiniai medžiojamieji gyvūnai,

- patalpa, skirta apžiūrėjimui ir, jei reikia, darinėjimui, lupimui bei pešimui,

- pakankamai didelė patalpa, skirta išpjaustymui ir kitokiam paruošimui, jei šie darbai atliekami įmonėje,

- patalpa pakavimui ir išsiuntimui, jei šios operacijos atliekamos perdirbimo įmonėje ir jei įmonė atitinka šios direktyvos VIII skyriaus 5 punkte nurodytas sąlygas; jei įmonė šių sąlygų neatitinka, išsiuntimui turi būti skirta atskira patalpa,

- pakankamai didelės vėsinimo arba šaldymo patalpos laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsai laikyti;

2) patalpose, kuriose mėsa gaunama, tvarkoma arba sandėliuojama, bei aikštelėse ir koridoriuose, kuriais ji vežama:

a) vandeniui nelaidi grindų danga, lengvai valoma ir dezinfekuojama, nepūvanti ir paklota taip, kad vanduo lengvai nutekėtų; vanduo turi būti nukreiptas kanalais į drenas, kuriose, kad nebūtų kvapo, įtaisytos grotelės ir drenažo vamzdžiai.

Tačiau:

- vėsinimo arba šaldymo patalpose pakanka įrenginio, kuriuo galima lengvai pašalinti vandenį,

- sandėliavimui skirtose patalpose ir aikštelėse bei koridoriuose, kuriais vežama mėsa, pakanka vandeniui bei puvimui atsparių grindų;

b) lygios, tvirtos, neperšlampamos sienos bent du metrus nuo apačios padengtos šviesia plaunama danga arba dažais; vėsinimo arba šaldymo patalpų sienos bent iki atsargų laikymo aukščio ribos turi būti padengtos danga. Išskyrus sandėliavimo patalpas, sienų ir grindų jungtys turi būti apvalintos arba užbaigtos panašiu būdu.

Tačiau patvirtinimas nepanaikinamas, jei medinės grindys perdirbimo įmonių sandėliuose buvo eksploatuojamos šios direktyvos paskelbimo dieną;

c) patvarios, nerūdijančios metalinės durys, o jei medinės – visos padengtos lygia, nepralaidžia danga;

d) nepūvančios ir bekvapės izoliacinės medžiagos;

e) tinkamas vėdinimas ir gera garų trauka;

f) tinkamas natūralus arba dirbtinis, spalvų neiškreipiantis apšvietimas;

g) švarios ir lengvai valomos lubos; jei tokių nėra – stogo danga, kurios vidinis paviršius atitinka šiuos reikalavimus;

3) a) kuo arčiau darbo vietų pakankamas kiekis įrenginių rankoms bei įrankiams valyti ir dezinfekuoti bei karštas vanduo. Vandens čiaupai neturi būti reguliuojami ranka. Rankoms plauti turi būti įtaisyti karšto ir šalto vandens čiaupai arba sumaišytas tam tikros temperatūros vanduo, priemonės rankoms valyti ir dezinfekuoti bei higieninės džiovinimo priemonės;

b) įrankių dezinfekavimo priemonės ir karštas, ne žemesnės kaip 82°C temperatūros vanduo;

4) tinkamos apsaugos priemonės nuo kenkėjų, pvz., vabzdžių ir graužikų; instrumentai ir darbo įranga, ypač mėsos rezervuarai, iš nerūdijančios medžiagos ir lengvai valomi bei dezinfekuojami;

5) a) lengvai valomi ir dezinfekuojami instrumentai ir darbo įranga, pvz., išpjaustymui skirti stalai, stalai su nuimamais stalviršiais, konteineriai, konvejerių juostos ir pjūklai, pagaminti iš antikorozinės medžiagos, nekenkiančios mėsai. Paviršiai, su kuriais liečiasi arba gali liestis mėsa, tarp jų suvirintos siūlės ir jungtys, turi būti visada lygūs. Draudžiama naudoti medieną, išskyrus tose patalpose, kuriose sandėliuojama tik higieniškai įpakuota mėsa;

b) nerūdijanti įranga ir įrenginiai, atitinkantys higienos reikalavimus, skirti:

- mėsai tvarkyti,

- mėsos talpykloms laikyti taip, kad nei mėsa, nei konteineriai tiesiogiai nesiliestų su grindimis arba sienomis;

c) patalpos, įskaitant tinkamai išdėstytas ir įrengtas priėmimo bei rūšiavimo aikšteles, higieniškam mėsos tvarkymui ir apsaugai pakrovimo ir iškrovimo metu;

d) specialios vandeniui nepralaidžios ir nerūdijančios talpyklos, skirtos laikyti maistui netinkamą mėsą, su dangčiais ir sklendėmis, kad leidimo neturintys asmenys nieko negalėtų iš jų paimti, arba, jei tokios mėsos yra gana daug arba kiekvienos darbo dienos pabaigoje mėsa neišvežama ar nesunaikinama – rakinama patalpa. Kai tokia mėsa pašalinama vamzdynais, jie turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad nekiltų mėsos užteršimo pavojus;

e) fasavimo ir pakavimo medžiagų higieninio saugojimo patalpos tuo atveju, kai šį darbą atlieka įmonė;

6) šaldymo įranga, pagal šios direktyvos reikalavimus palaikanti mėsos vidinę temperatūrą. Ši įranga turi turėti kondensacijos metu susidariusio vandens nusausinimo sistemą, nekeliančią jokio pavojaus užteršti mėsą;

7) pakankamas padidinto slėgio geriamojo vandens teikimas, atitinkantis Direktyvos 80/778/EEB D ir E prieduose nurodytus parametrus. Tačiau išimtiniais atvejais gali būti leidžiama tiekti negeriamą vandenį garui gaminti, gaisrams gesinti arba šaldymo įrenginiams aušinti tik tuo atveju, jei šie vamzdžiai įrengti taip, jog jais nebūtų galima naudoti šio vandens kitiems tikslams ir nekiltų pavojus užteršti šviežią mėsą. Vamzdžiai, skirti negeriamam vandeniui, turi būti griežtai atskirti nuo geriamojo vandens vamzdžių;

8) pakankamos karšto geriamojo vandens atsargos, kaip apibrėžta Direktyvoje 80/778EEB [1];

9) higienos reikalavimus atitinkančios skystųjų ir kietųjų atliekų šalinimo sistemos;

10) tinkamai įrengta rakinama patalpa, skirta tik veterinarinei tarnybai, arba tinkamos patalpos sandėliavimui;

11) įranga, kuria bet kuriuo metu galima tinkamai atlikti šioje direktyvoje numatytus veterinarinius patikrinimus;

12) pakankamas skaičius persirengimo kambarių su lygiomis, neperšlampamomis, plaunamomis sienomis ir grindimis, praustuvai, dušai ir tualetai įrengti taip, kad švariosios pastato dalys būtų apsaugotos nuo užteršimo.

Įėjimas į tualetus turi būti įrengtas ne tiesiai iš darbo patalpų. Šaltuosiuose sandėliuose, kuriuose priimama ir sandėliuojama tik higieniškai įpakuota mėsa, dušai nereikalingi. Į praustuvus turi būti tiekiamas karštas ir šaltas arba sumaišytas tinkamos temperatūros vanduo; šalia jų turi būti rankų valymo ir dezinfekavimo medžiagos bei higieninės rankų džiovinimo priemonės. Praustuvų čiaupai neturi būti reguliuojami ranka. Šalia tualetų turi būti pakankamai tokių praustuvų;

13) vieta ir pakankamai įrangos mėsos gabenimo priemonėms valyti ir dezinfekuoti, išskyrus tuos atvejus, kai į šaltuosius sandėlius priimama ir iš jų išsiunčiama tik higieniškai įpakuota mėsa. Tačiau tokia vieta ir įranga neprivaloma tuo atveju, kai pagal galiojančias nuostatas transporto priemonės turi būti valomos ir dezinfekuojamos oficialiai patvirtintose įmonėse;

14) patalpa arba saugi vieta valymo, dezinfekavimo ir panašioms medžiagoms laikyti.

II SKYRIUS Įmonių personalo, patalpų ir įrenginių higienos reikalavimai

1. Personalas, patalpos bei įrenginiai turi būti absoliučiai švarūs:

a) darbuotojai, tvarkantys mėsą arba dirbantys patalpose ar plotuose, kuriuose mėsa tvarkoma, pakuojama arba kuriais ji vežama, visų pirma turi dėvėti švarius ir lengvai valomus galvos apdangalus, avalynę bei šviesius darbo drabužius ir, jei reikia, švarias apykakles ar kitus apsaugos rūbus. Darbuotojai, dorojantys arba tvarkantys mėsą, kiekvienos darbo dienos pradžioje turi dėvėti švarius darbo drabužius ir, jei reikia, pasikeisti juos dieną; jie turi plauti ir dezinfekuoti rankas keletą kartų per dieną ir kiekvieną kartą imdamiesi naujo darbo. Asmenys, kurie lietė užkrėstus medžiojamuosius gyvūnus arba užkrėstą mėsą, turi tuoj pat kruopščiai nusiplauti rankas iki alkūnių karštu vandeniu, o paskui jas dezinfekuoti. Darbo patalpose, sandėliuose, pakrovimo, priėmimo, rūšiavimo ir iškrovimo plotuose bei kitose vietose ir koridoriuose, kuriais vežama šviežia mėsa, rūkyti draudžiama;

b) į įmonę neturi patekti jokių gyvūnų. Graužikai, vabzdžiai ir kiti kenkėjai turi būti nuolat naikinami;

c) mėsos dorojimo įrenginiai ir instrumentai turi būti švarūs ir tvarkingi. Jie turi būti rūpestingai valomi ir dezinfekuojami kelis kartus per dieną, darbo dienos pabaigoje ir prieš kiekvieną panaudojimą, jei buvo sutepti.

2. Patalpų, instrumentų ir darbo įrankių negalima naudoti jokiems kitiems tikslams, išskyrus darbui su šviežia mėsa, paukštiena ir medžiojamųjų gyvūnų mėsa. Laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa turi būti išpjaustoma skirtingu laiku, o išpjaustymo patalpa turi būti kruopščiai išvaloma ir dezinfekuojama prieš pjaustant joje kitos rūšies mėsą.

Mėsos išpjaustymo instrumentai turi būti naudojami tik mėsai pjaustyti.

3. Mėsoje neturi būti paliekami instrumentai; draudžiama valyti mėsą audeklu ar kitomis medžiagomis arba pūsti.

4. Mėsa ir mėsai skirtos talpyklos neturi tiesiogiai liestis su žeme.

5. Visada turi būti naudojamas geriamasis vanduo; tačiau išskirtiniais atvejais, pvz., garui gaminti, gali būti naudojamas negeriamas vanduo tik tuo atveju, jei vamzdžiai įrengti taip, jog šio vandens nebūtų galima panaudoti kitiems tikslams ir jie nekeltų šviežios mėsos užteršimo pavojaus. Be to, negeriamas vanduo išskirtiniais atvejais gali būti naudojamas aušinti šaldymo įrenginius. Geriamojo ir negeriamo vandens vamzdžiai turi būti atskiri.

6. Darbo patalpose arba šviežios mėsos sandėliavimo patalpose draudžiama ant grindų skleisti pjuvenas ar kitas panašias medžiagas.

7. Valymo, dezinfekavimo ir panašios medžiagos turi būti naudojamos taip, kad jos nepakenktų instrumentams, darbo įrangai bei šviežiai mėsai. Jas panaudojus, tokie instrumentai ir darbo įranga kruopščiai nuskalaujami geriamuoju vandeniu.

8. Asmenims, galintiems užkrėsti mėsą, draudžiama ją doroti arba tvarkyti.

Iš bet kurio asmens, pasamdyto doroti arba tvarkyti mėsą, reikalaujama pateikti medicinos pažymą, įrodančią, jog nėra priežasčių, dėl kurių jis negalėtų dirbti šio darbo. Tokio asmens medicininę priežiūrą reglamentuoja toje valstybėje narėje galiojantys nacionaliniai teisės aktai.

III SKYRIUS Laukinių medžiojamųjų gyvūnų ruošimo ir jų mėsos išpjaustymo ir tvarkymo higienos reikalavimai

1. Tuoj pat po sumedžiojimo, laukiniai medžiojamieji gyvūnai tvarkomi šitaip:

- stambiuosius laukinius medžiojamuosius gyvūnus būtina išdarinėti,

- krūtinės ląstos vidaus organai, net jei jie atskirti nuo skerdenos, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia medžiojamojo gyvūno ir pažymėti taip, kad oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas galėtų atlikti post-mortem vidaus organų patikrinimą kartu su skerdenomis; pilvo vidaus organai turi būti išimti ir patikrinti vietoje. Galva gali būti atskirta kaip trofėjus,

- nepažeidžiant šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkto trečiojoje įtraukoje numatyto atvejo, smulkieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai gyvūnų gali būti visiškai arba iš dalies išdoroti vietoje ar perdirbimo įmonėje, jei jie nugabenami į minėtą įmonę per 12 valandų nuo sumedžiojimo, kai aplinkos temperatūra yra 4 °C.

2. Laukiniai medžiojamieji gyvūnai atvėsinami tuoj pat, kai tik atliekamos 1 dalyje numatytos operacijos: stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų vidinė temperatūra turi būti + 7 °C arba žemesnė, smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų – +4 °C arba žemesnė. Jei išorės temperatūra nėra pakankamai žema, sumedžioti laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti kuo greičiau (bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 12 valandų nuo sumedžiojimo) nuvežti į laukinių medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonę arba surinkimo punktą, taikant šias sąlygas:

- stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti vežami į medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonę tuoj pat atlikus 1 dalyje minėtas operacijas, palankiomis higienos sąlygomis, ypač vengiant krauti juos į krūvas,

- vežant į perdirbimo įmonę, laukinius medžiojamuosius gyvūnus, kurių vidaus organai buvo patikrinti, turi lydėti veterinarijos gydytojo išduotas sertifikatas, kuriame patvirtinamos teigiamos patikrinimo išvados ir nurodomas apytikris sumedžiojimo laikas.

3. Į perdirbimo įmonę atvežti laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti išdarinėti nepagrįstai neatidėliojant, išskyrus 3 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytą atvejį, jei tai nebuvo padaryta vietoje. Plaučiai, širdis, kepenys, inkstai, blužnis ir tarpuplautis gali būti atskirti nuo skerdenos arba palikti natūraliai prisijungę.

4. Kol patikrinimas nesibaigė, negalima leisti, kad nepatikrintos skerdenos ir subproduktai liestųsi su patikrintomis skerdenomis ir subproduktais, o tokią skerdeną perkelti į kitą vietą, pjaustyti arba toliau apdoroti draudžiama.

5. Negalima leisti, kad mėsa, kuri buvo sulaikyta arba pripažinta netinkama maistui, skrandžiai, žarnos ir nevalgomi šalutiniai produktai liestųsi su tinkama maistui mėsa, o pirmiau paminėtą mėsą būtina kuo skubiau patalpinti į specialias patalpas arba talpyklas, esančius tokioje vietoje ir išdėliotus taip, kad būtų išvengta bet kokio kitos mėsos užteršimo.

6. Mėsa, taip pat ir subproduktai turi būti tvarkomi, apipjaustomi, toliau apdorojami bei vežami laikantis visų higienos reikalavimų. Jei tokia mėsa yra pakuojama, būtina laikytis VIII skyriaus reikalavimų. Supakuota mėsa ir nesupakuota mėsa turi būti laikomos atskirose patalpose.

7. Kompetentingos institucijos nustato specialias medžiotojų trofėjų tikrinimo taisykles.

IV SKYRIUS Išpjaustymui skirtos medžiojamųjų gyvūnų mėsos reikalavimai

1. Supjaustyti stambiųjų laukinių medžiojamųjų gyvūnų skerdenas per pusę ir į mažesnius gabalus bei išimti iš jų kaulus leidžiama tik tose perdirbimo įmonėse, kurios patvirtintos pagal šios direktyvos 7 straipsnį arba Direktyvą 64/433/EEB ir Direktyvą 71/118/EEB ir kuriose įrengtos odos lupimo bei išpjaustymo patalpos.

2. Įmonės operatorius arba valdytojas turi palengvinti įmonės priežiūros operacijas, ypač tas, kurios laikomos būtinomis, ir atiduoti priežiūrą atliekančios tarnybos žinion jai reikalingas patalpas. Visų pirma, už priežiūrą atsakingo oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo prašymu jis turi informuoti gydytoją apie tai, iš kur mėsa buvo atgabenta į jo išpjaustymo įmonę arba kur buvo sumedžioti laukiniai medžiojamieji gyvūnai.

3. a) Laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa turi būti atvežama į darbo patalpas nustatyta tvarka ir laiku. Išpjaustyta ir, jei reikia, supakuota mėsa turi būti iškart išvežama į atitinkamas vėsinimo arba šaldymo patalpas;

b) į išpjaustymo patalpas įvežama mėsa turi būti patikrinta ir, jei reikia, apipjaustyta. Darbo vietoje, kurioje atliekama ši operacija, turi būti atitinkami įrenginiai ir tinkamas apšvietimas;

c) pjaustomos, darinėjamos, fasuojamos ir pakuojamos stambiųjų laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos vidinė temperatūra turi būti + 7 °C arba žemesnė, smulkiųjų – +4 °C ir žemesnė. Pjaustymo metu išpjaustymo patalpos temperatūra neturi viršyti + 12 °C;

d) pjaustyti reikia taip, kad mėsa nesusiteptų. Kaulų atplaišos ir kraujo krešuliai turi būti pašalinti. Išpjaustyta mėsa, kuri nėra skirta maistui, tuoj pat sudedama į I skyriaus 5 dalies punkto d papunktyje numatytas patalpas arba talpyklas.

V SKYRIUS Post-mortem sveikatos patikrinimas

1. Norint nustatyti, ar mėsa tinka žmonėms vartoti, visos laukinių medžiojamųjų gyvūnų dalys turi būti patikrintos per 18 valandų nuo pristatymo į perdirbimo įmonę; svarbiausia, reikia perpjauti kūną, kad būtų galima atlikti vizualinę apžiūrą.

2. Oficialiai paskirtam veterinarijos gydytojui reikalaujant, turi būti išilgai perpjautas stuburas ir galva.

3. Atlikdamas post-mortem skerdienos patikrinimą, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas privalo:

a) vizualiai apžiūrėti laukinį medžiojamąjį gyvūną bei jam priklausančius organus.

Jei po tokios apžiūros neįmanoma įvertinti, laboratorijoje atliekamas intensyvesnis patikrinimas. Tokių intensyvesnių patikrinimų metu gali būti apsiribojama tokiu mėginių skaičiumi, kurio pakanka, kad būtų galima įvertinti visus vienos medžioklės metu nušautus laukinius medžiojamuosius gyvūnus;

b) ištirti konsistencijos, spalvos ir kvapo anomalijas;

c) apčiupinėti organus, jei jis mano, kad tai reikalinga;

d) imant bandinius, nustatyti medžiagų likučius, ypač jei yra rimto pagrindo įtarti jų buvimą.

Jei remiantis tokiais rimtais įtarimais atliekamas intensyvesnis patikrinimas, veterinarijos gydytojas, prieš vertindamas visus konkrečioje medžioklėje sumedžiotus gyvūnus arba tas jų dalis, kurioms, kaip leidžia įtarti aplinkybės, būdingos minėtos anomalijos, turi palaukti, kol bus padarytos patikrinimo išvados;

e) nustatyti ypatumus, verčiančius manyti, kad mėsa kelia pavojų sveikatai. Dažniausiai šie ypatumai yra tokie:

i) neįprastas gyvų gyvūnų elgesys arba bendras būklės sutrikimas, apie kuriuos praneša medžiotojas;

ii) navikai arba pūliniai, kai jų yra daug arba kai jie turi poveikį įvairiems vidaus organams ar raumenims;

iii) artritas, orchitas, pakitimai kepenyse arba blužnyje, žarnų uždegimas arba uždegimas bambos srityje;

iv) svetimkūniai kūno ertmėse, ypač skrandyje ir žarnose arba šlapimo pūslėje, kai pasikeičia krūtinplėvės ir pilvaplėvės spalva;

v) nemažas kiekis dujų skrandžio ir žarnų trakte ir vidaus organų spalvos pakitimai;

vi) ryškios raumeninių audinių arba organų spalvos, konsistencijos arba kvapo anomalijos;

vii) atviri lūžiai, tiesiogiai nesusiję su sumedžiojimu;

viii) išsekimas ir (arba) išplitusi ar lokalizuota edema;

ix) požymiai, rodantys, kad organai neseniai prisijungė prie krūtinplėvės ir pilvaplėvės;

x) kiti aiškiai pastebimi pakitimai, pvz., spalvos pasikeitimas ir puvimas.

4. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi įsakyti konfiskuoti visą laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsą:

- kurioje yra žaizdų, išskyrus nesenas žaizdas, atsiradusias medžioklės metu, ir lokalizuotų ydingų darinių arba anomalijų, jei dėl jų laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa netinka žmonėms vartoti ar kelia pavojų žmonių sveikatai,

- tų gyvūnų, kurie buvo sumedžioti ne pagal nacionalines medžioklės taisykles,

- kurioje post-mortem patikrinimo metu buvo pastebėti šio straipsnio 3 dalies e punkte išvardyti ypatumai,

- smulkiųjų laukinių medžiojamųjų gyvūnų, sumedžiotų pagal 3 straipsnio 1 dalies d punkto ketvirtosios įtraukos reikalavimus,

- kurioje rasta trichinelių.

5. Kilus abejonėms, oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas gali ir toliau pjaustyti ir tikrinti atitinkamas gyvūnų dalis, kad padarytų galutinę išvadą.

Jei oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas nustato, kad buvo aiškiai pažeistos šiame skyriuje pateiktos higienos taisyklės arba trukdoma atlikti atitinkamą sveikatos patikrinimą, jam suteikiama teisė imtis veiksmų, susijusių su įrenginių arba patalpų panaudojimu, ir bet kokių reikiamų priemonių, netgi nutraukti gamybos procesą.

6. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas užregistruoja post-mortem skerdienos patikrinimo rezultatus ir, jeigu nustatomos 3 straipsnio 1 dalies d punkto trečiojoje įtraukoje arba 9 straipsnyje nurodytos žmogų užkrečiančios ligos, perduoda juos kompetentingoms veterinarijos institucijoms, atsakingoms už medžioklės ploto, iš kurio yra kilę laukiniai medžiojamieji gyvūnai, priežiūrą bei už minėtą plotą atsakingam asmeniui.

VI SKYRIUS Išpjaustomos ir sandėliuojamos medžiojamųjų gyvūnų mėsos tikrinimas

Oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo priežiūros funkcijas sudaro:

- mėsos įvežimo ir išvežimo priežiūra,

- perdirbimo įmonėse laikomos mėsos tikrinimas,

- mėsos tikrinimas prieš išpjaustymą ir išvežant ją iš antroje įtraukoje minėtų perdirbimo įmonių,

- I skyriuje numatytų patalpų, įrenginių ir instrumentų, taip pat ir darbuotojų higienos, įskaitant jų drabužius, švaros priežiūra,

- bet kuri kita priežiūra, kuri, oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo nuomone, yra reikalinga, kad būtų garantuotai laikomasi šios direktyvos.

VII SKYRIUS Sveikumo žymėjimas

1. Už sveikumo žymėjimą turi būti atsakingas oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas, kuris tam tikslui turi:

a) mėsos žymėjimo sveikumo ženklu instrumentus, kuriuos jis turi perduoti savo padėjėjams tik žymėjimo metu ir tam laikui, kurio reikia šiam darbui atlikti;

b) etiketes ir fasavimo medžiagą, jau pažymėtą vienu iš 2 dalyje nurodytų ženklų arba antspaudų. Oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas perduoda pagalbiniam personalui tik reikiamą etikečių, fasavimo medžiagų ir antspaudų kiekį, ir tik tada, kai jas reikia naudoti.

2. a) Sveikumo ženklas turi būti toks:

i) penkiakampis, kuriame aiškiai įskaitomais rašmenimis pateikiama ši informacija:

- viršuje – išsiuntimo šalies visas pavadinimas arba pirmoji raidė ar pirmosios raidės, viskas didžiosiomis raidėmis; Bendrijos šalys žymimos tokiomis raidėmis: B/D/DK/EL/ESP/F/IRL/I/L/NL/P/UK,

- viduryje – perdirbimo įmonės arba, jei reikia, išpjaustymo patalpų veterinarinio patvirtinimo numeris,

- apačioje – viena iš šių santrumpų: CEE, EØF, EWG, EOK, EEB, EEG, arba trečiosios kilmės šalies inicialai.

Stambiuosius laukinius medžiojamuosius gyvūnus žyminčių raidžių ir skaičių aukštis turi atitikti Direktyvos 64/433/EEB I priedo XI skyriaus reikalavimus, smulkiųjų medžiojamųjų gyvūnų – Direktyvos 91/495/EEB I priedo III skyriaus reikalavimus;

ii) penkiakampis antspaudas, pakankamai didelis, kad jame sutilptų a punkte nurodyta informacija;

b) žymėjimui naudojamos medžiagos turi atitikti visus higienos reikalavimus, o a punkte nurodyta informacija turi būti užrašyta lengvai įskaitomomis raidėmis;

c) i) a punkte minimi sveikumo ženklai dedami:

- ant neįpakuotų skerdenų – antspaudas, kuriame įrašyta a punkte nurodyta informacija,

- jei skerdenos įpakuotos – ant fasuotės arba pakuotės, arba jų apačioje, matomoje vietoje,

- jei skerdenos arba subproduktai sufasuoti mažais kiekiais – ant fasuotės arba kitokios pakuotės, ar jų apačioje, matomoje vietoje;

ii) a punkto ii papunktyje minimas sveikumo ženklas turi būti dedamas ant didelių pakuočių.

VIII SKYRIUS Laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos fasavimas bei pakavimas

1. a) Pakuotės (pvz., pakavimo dėžutės, kartoninės dėžės) turi atitikti visas higienos taisykles, o ypač:

- dėl jų neturi pakisti mėsos juslinės savybės,

- per jas į mėsą neturi patekti žmonių sveikatai kenksmingų medžiagų,

- turi būti pakankamai tvirtos, kad veiksmingai apsaugotų mėsą ją vežant arba tvarkant;

b) pakuotės negali būti panaudotos laukinių gyvūnų mėsai dar kartą, išskyrus tais atvejais, jei jos pagamintos iš antikorozinių medžiagų, kurias lengva išvalyti ir kurios prieš tai buvo išvalytos ir dezinfekuotos.

2. Jei laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa yra fasuojama, šią operaciją būtina atlikti tuoj pat po išpjaustymo ir laikantis higienos reikalavimų.

Tokia fasuotė turi būti permatoma ir bespalvė bei atitinkanti šio skyriaus 1 dalies a punkto pirmosios ir antrosios pastraipų reikalavimus; į ją negalima fasuoti laukinių gyvūnų mėsos antrą kartą.

3. Sufasuota laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa turi būti pakuojama.

4. Tačiau tuo atveju, kai fasuotė atitinka visas saugaus įpakavimo sąlygas, vyniojamoji medžiaga nebūtinai turi būti peršviečiama ir bespalvė, ir nebūtina dėti ją į dar vieną tarą, jei laikomasi kitų 1 dalies reikalavimų.

5. Mėsa gali būti išpjaustoma, dorojama, fasuojama ir pakuojama toje pačioje patalpoje, jeigu laikomasi šių sąlygų:

a) kambarys turi būti pakankamai didelis ir įrengtas taip, kad šių operacijų metu jame būtų garantuotos higienos sąlygos;

b) tik ką pagamintos pakavimo arba fasavimo medžiagos turi būti aptrauktos uždara apsaugine danga; ši danga turi būti atspari pažeidimams, galimiems vežant jas į įmonę, ir laikoma higieninėmis sąlygomis atskirame įmonės kambaryje;

c) patalpose, kuriose laikomos pakavimo medžiagos, neturi būti dulkių, kenkėjų, ir į jas neturi patekti oro iš tų kambarių, kuriuose yra medžiagų, galinčių užteršti mėsą; pakuočių negalima laikyti ant grindų;

d) prieš atvežant į kambarį, pakavimo medžiagos turi būti surinktos laikantis higienos reikalavimų;

e) pakavimo medžiagos turi būti atvežtos į patalpas laikantis higienos reikalavimų ir tuoj pat naudojamos. Jų negali tvarkyti darbuotojai, dirbantys su mėsa;

f) tik ką įpakuota mėsa turi būti perkelta į jai skirtą sandėlį.

6. Šiame skyriuje nurodytose pakuotėse turi būti tik tos pačios rūšies laukinių gyvūnų supjaustyta mėsa.

IX SKYRIUS Sveikatos sertifikatas

Sveikatos sertifikato originalą, kuris turi lydėti mėsą į jos pristatymo vietą, turi išduoti oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas krovimo metu.

Sertifikato forma ir turinys turi atitikti II priede nurodytą pavyzdį ir būti sudarytas bent paskirties šalies valstybine kalba arba kalbomis. Tai turi būti vienas popieriaus lapas.

X SKYRIUS Saugojimas

Tuoj pat po post-mortem skerdienos patikrinimo, laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa turi būti atvėsinta arba užšaldyta ir laikoma tokioje temperatūroje: smulkiųjų laukinių gyvūnų – bet kuriuo atveju ne aukštesnėje kaip 4 °C, stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų – 7 °C, jei mėsa buvo atvėsinta, arba –12 °C, jei ji buvo užšaldyta.

X SKYRIUS Vežimas

1. Laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa turi būti vežama tokiomis transporto priemonėmis, tokiomis gabenimo sąlygomis ir tokį laiką, kurie apsaugotų ją nuo užteršimo ir nepakenktų jos kokybei. Svarbiausia, kad vežimui naudojamose transporto priemonėse būtų įranga, užtikrinanti, kad nebus viršytos X skyriuje nurodytos temperatūros.

2. Laukinių gyvūnų mėsos negalima vežti neišvalytoje arba nedezinfekuotoje transporto priemonėje ar talpykloje.

3. Skerdenos arba skerdenų pusės, išskyrus užšaldytą mėsą, įpakuotą laikantis higienos reikalavimų, turi būti vežamos pakabintos, išskyrus tuos atvejus, kai vežama oro transportu.

Kiti gabalai, jei jie nesupakuoti arba nesudėti į korozijai atsparias talpyklas, turi būti kabinami arba dedami ant stovų. Tokie stovai, pakuotės arba talpyklos turi atitikti higienos reikalavimus, o ypač pakuotės – šios direktyvos reikalavimus. Panaudoti jas antrą kartą galima tik išvalius ir dezinfekavus.

4. Prieš išsiuntimą oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas turi užtikrinti, kad transporto priemonės ir mėsos pakrovimo sąlygos atitinka šiame skyriuje numatytus higienos reikalavimus.

[1] 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 80/778/EEB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL L 353, 1990 12 17, p. 59).

--------------------------------------------------

II PRIEDAS

+++++ TIFF +++++

+++++ TIFF +++++

--------------------------------------------------