31990L0618

Tarybos Direktyva

1990 m. lapkričio 8 d.

iš dalies keičianti, pirmiausia dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo, Direktyvą 73/239/EEB ir Direktyvą 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo

(90/618/EEB)

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 57 straipsnio 2 dalį ir 66 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą [1],

bendradarbiaudama su Europos Parlamentu [2],

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [3],

kadangi, kad būtų plečiama vidaus draudimo rinka, 1973 m. liepos 24 d. Taryba priėmė Direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo [4] (taip pat vadinamą "pirmąja direktyva"), o 1988 m. birželio 22 d. – Direktyvą 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, apibrėžiančią nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir iš dalies keičiančią Direktyvą 73/239/EEB [5] (taip pat vadinamą "antrąja direktyva");

kadangi Direktyva 88/357/EEB draudimo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra Bendrijos teritorijoje, palengvino sąlygas teikti paslaugas valstybių narių teritorijose ir taip sudarė draudėjams galimybę pateikti pretenzijas ne tik jų valstybėse įsteigtoms draudimo įmonėms, bet ir toms draudimo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra Bendrijos teritorijoje ir kurios yra įsteigtos kitoje valstybėje narėje;

kadangi Direktyvos 88/357/EEB nuostatos, ypač dėl paslaugų teikimo laisvės, neapima tam tikros draudimo rizikos, kuriai tame etape nebuvo galima taikyti minėtų nuostatų, nes valstybių narių institucijos buvo priėmusios specialias taisykles dėl šių nuostatų pobūdžio ir galimų socialinių padarinių; kadangi po tam tikro minėtos direktyvos įgyvendinimo laikotarpio šios išimtys turėjo būti nagrinėjamos iš naujo;

kadangi viena iš neįtrauktų draudimo rizikos rūšių yra rizika dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo, išskyrus vežėjo civilinės atsakomybės draudimą;

kadangi tuo metu, kai buvo priimta pirmiau nurodyta direktyva, Komisija įsipareigojo kaip įmanoma greičiau pateikti Tarybai pasiūlymą dėl draudimo paslaugų, susijusių su motorinių transporto priemonių civiline atsakomybe (išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę), teikimo laisvės;

kadangi, atsižvelgiant į minėtos direktyvos nuostatas dėl privalomojo draudimo, reikėtų nustatyti, kad rizika, priskiriama motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo grupei, būtų laikoma didele rizika, kaip apibrėžta minėtos direktyvos 5 straipsnyje;

kadangi taip pat reikėtų nustatyti, kad draudimas, susijęs su žala, padaryta sausumos motorinėms transporto priemonėms ir kitoms sausumos transporto priemonėms, arba su jų praradimu, būtų laikomas didele draudimo rizika;

kadangi Direktyva 88/357/EEB nustatyta, kad rizika, kurią galima Bendrijoje apdrausti bendru draudimu pagal 1978 m. gegužės 30 d. Tarybos direktyvą 78/473/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su Bendrijos bendruoju draudimu, derinimo [6], yra didelė draudimo rizika, apibrėžta Direktyvoje 88/357/EEB; kadangi šioje direktyvoje priskiriant motorinių transporto priemonių draudimo grupes didelės draudimo rizikos grupei, kaip apibrėžta Direktyvoje 88/357/EEB, šios draudimo grupės priskiriamos grupėms, kurių draudimo riziką Bendrijoje galima drausti bendruoju draudimu;

kadangi 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo [7] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 90/232/EEB [8], yra pagrįsta žalios kortos sistema bei sutartimis, sudarytomis tarp nacionalinių motorinių transporto priemonių draudikų biurų, siekiant panaikinti žalios kortos patikrinimus;

kadangi vis dėlto pageidautina valstybėms narėms pereinamojo laikotarpio priemones nustatyti palaipsniui taikant tam tikras šios direktyvos nuostatas dėl nurodytų draudimo grupių, įskaitant riziką, apdraustą bendru draudimu, priskirtų didelės rizikos draudimo grupėms;

kadangi nuolatiniam ir tinkamam žalios kortos sistemos bei susitarimų tarp nacionalinių motorinių transporto priemonių draudikų biurų veikimui užtikrinti reikėtų reikalauti, kad draudimo įmonės, vykdančios valstybėje narėje motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą, tokiu būdu teikdamos draudimo paslaugas, taptų šios valstybės narės motorinių transporto priemonių draudikų biuro narėmis ir dalyvautų jo finansavimo procese;

kadangi 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo [9] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 90/232/EEB, nustatyta, kad valstybės narės privalo įsteigti instituciją (garantinį fondą), kuri atlygintų žalą nukentėjusiems nuo neapdraustų arba nenustatytų transporto priemonių;

kadangi taip pat reikėtų reikalauti, kad draudimo įmonės, vykdančios motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą valstybėje narėje, tokiu būdu teikdamos draudimo paslaugas, taptų šios valstybės narės garantinio fondo narėmis ir dalyvautų jo finansavimo procese;

kadangi padidintos rizikos draudimo taisyklės, galiojančios kai kuriose valstybėse narėse, yra taikomos visoms draudimo įmonėms, vykdančioms šios rizikos draudimą per ten įsteigtas įmones; kadangi šiomis taisyklėmis siekiama užtikrinti, kad būtų išlaikoma pusiausvyra tarp motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo privalomojo pobūdžio ir vairuotojų galimybės sudaryti tokio draudimo sutartį; kadangi valstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti šias taisykles draudimo įmonėms, teikiančioms jų teritorijoje draudimo paslaugas, tiek, kiek tai pateisina visuomenės interesai, ir nekeliant daugiau reikalavimų, nei to reikia siekiant pirmiau nurodyto tikslo;

kadangi reglamentuojant motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą nukentėjusių asmenų, kurie gali pateikti pretenzijų, apsauga yra iš tiesų svarbi visiems ir kiekvienam, patartina užtikrinti, kad šiems asmenims nebūtų sudaryta papildomų sunkumų ar nepatogumų tais atvejais, kai motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikas teikia paslaugas, bet nėra įsisteigęs; kadangi, siekiant šio tikslo, kai šių asmenų interesų apsauga pagal paslaugų teikimo taisykles valstybėje narėje, kurioje paslaugų teikėjas yra įsisteigęs, nėra pakankama, turėtų būti numatyta, kad valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, reikalautų draudimo įmonės paskirti savo atstovą, kuris nuolatos būtų šios valstybės narės teritorijoje arba būtų joje įsisteigęs, kad rinktų visą reikalingą informaciją, susijusią su pretenzijomis, ir turėtų pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei dėl nukentėjusių asmenų, galinčių pateikti pretenzijų, įskaitant įgaliojimus atlyginti žalą pagal pretenzijas, taip pat atstovauti draudimo įmonei arba, jeigu reikia, pasirūpinti, kad jai būtų atstovaujama tos valstybės narės teismuose ar institucijose;

kadangi minėto atstovo gali būti pareikalauta atstovauti draudimo įmonei valstybės narės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, kompetentingose institucijose, kai tikrinami motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo liudijimai (polisai) ir jų galiojimas;

kadangi reikėtų numatyti lanksčią procedūrą, kad būtų galima Bendrijoje įvertinti tarpusavio sąveiką su trečiosiomis šalimis; kadangi šios procedūros tikslas ne uždaryti Bendrijos finansų rinkas, bet pagerinti pasaulio finansų rinkų liberalizavimą trečiosiose šalyse, nes Bendrija ketina savo finansų rinkas laikyti atviras kitoms pasaulio valstybėms; kadangi tuo tikslu šia direktyva buvo nustatyta derybų su trečiosiomis šalimis tvarka bei, kaip paskutinė išeitis, buvo numatyta galimybė imtis priemonių, sustabdančių naujų prašymų išduoti leidimus priėmimą arba apribojančių naujų leidimų išdavimą,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Šioje direktyvoje:

a) "transporto priemonė" – transporto priemonė, apibrėžta Direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnio 1 dalyje;

b) "biuras" – nacionalinis draudikų biuras, apibrėžtas Direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnio 3 dalyje;

c) "garantinis fondas" – institucija, nurodyta Direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 4 dalyje;

d) "patronuojanti įmonė" – patronuojanti įmonė, apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB [10] 1 ir 2 straipsniuose;

e) "dukterinė įmonė" – dukterinė įmonė, apibrėžta Direktyvos 83/349/EEB 1 ir 2 straipsniuose; laikoma, kad bet kuri dukterinės įmonės įsteigta dukterinė įmonė taip pat priklauso patronuojančiai įmonei, kuri vadovauja visoms šioms įmonėms.

2 straipsnis

"draudimo rizikos, priskirtos priedo A dalies 3, 8, 9, 10, 13 ir 16 grupėms"

.

3 straipsnis

1. "III A ANTRAŠTINĖ DALIS

Taisyklės, taikomos Bendrijoje įsteigtoms atstovybėms ir filialams, priklausantiems draudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės yra ne Bendrijos teritorijoje"

.

2. "III B ANTRAŠTINĖ DALIS

Taisyklės, taikomos patronuojančių įmonių, kurių veiklą reglamentuoja trečiosios šalies įstatymai, dukterinėms įmonėms bei tų patronuojančių įmonių akcijų paketų įsigijimui"

.

4 straipsnis

"29a straipsnis

Valstybių narių kompetentingos institucijos praneša Komisijai:

a) apie bet kokį leidimą steigti tiesioginio arba netiesioginio pavaldumo dukterinę įmonę, kurios vienos ar kelių patronuojančių įmonių veiklą reglamentuoja trečiosios šalies įstatymai. Komisija apie tai praneša Draudimo komitetui, kurį Komisijos siūlymu įsteigia Taryba;

b) apie tokius atvejus, kai patronuojanti įmonė įsigyja Bendrijos draudimo įmonės kontrolinį akcijų paketą ir pastaroji tampa dukterine įmone. Komisija apie tai praneša Draudimo komitetui, kurį Komisijos siūlymu įsteigia Taryba.

Jeigu išduodamas leidimas įsteigti tiesioginio arba netiesioginio pavaldumo dukterinę įmonę, kurios vienos arba kelių patronuojančių įmonių veiklą reglamentuoja trečiosios šalies įstatymai, kompetentingų institucijų pranešime Komisijai turi būti nurodyta šios grupės struktūra.

29bstraipsnis

1. Valstybės narės praneša Komisijai apie bet kokius bendro pobūdžio sunkumus, kurie iškyla jų draudimo įmonėms steigiantis arba vykdant draudimo veiklą trečiojoje šalyje.

2. Ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius, kol bus pradėta taikyti ši direktyva, o vėliau — periodiškai, Komisija pagal 3 ir 4 dalių nuostatas parengia pirmą ataskaitą, kaip trečiosiose šalyse vykdoma Bendrijos draudimo įmonių steigimo, draudimo veiklos bei kontrolinių akcijų paketų įsigijimo trečiųjų šalių draudimo įmonėse priežiūra. Komisija pateikia Tarybai šias ataskaitas kartu su atitinkamais pasiūlymais.

3. Jeigu iš 2 dalyje nurodytų ataskaitų arba remdamasi kita informacija Komisija mano, kad trečioji šalis Bendrijos draudimo įmonėms nesudaro galimybių veiksmingai dalyvauti rinkoje tokiu mastu, kokiu Bendrijoje dalyvauja trečiųjų šalių draudimo įmonės, Komisija gali pasiūlyti Tarybai, kad pastaroji įgaliotų ją vesti derybas dėl panašių konkurencinių galimybių suteikimo Bendrijos draudimo įmonėms. Taryba priima sprendimą kvalifikuotąja balsų dauguma.

4. Jeigu iš 2 dalyje nurodytų ataskaitų arba remdamasi kita informacija Komisija mano, kad požiūris į Bendrijos draudimo įmones trečiojoje šalyje yra kitoks nei į vietines draudimo įmones ir kad joms nesuteikiamos tokios pačios konkurencinės galimybės bei nesudaromos galimybės veiksmingai dalyvauti rinkoje, Komisija gali pradėti derybas, kad tokia padėtis būtų ištaisyta.

Susidarius pirmoje pastraipoje nurodytoms aplinkybėms, 29a straipsnyje minėto Draudimo komiteto steigimo akte nustatyta tvarka bet kada gali būti nuspręsta, kad, be derybų pradėjimo, valstybių narių kompetentingos institucijos turi apriboti arba sustabdyti savo sprendimus dėl:

- prašymų išduoti leidimą, kurie yra svarstomi priimant minėtą sprendimą, arba dėl prašymų išduoti leidimą, kurie bus pateikti vėliau,

- leidimo tiesioginėms ir netiesioginėms patronuojančioms įmonėms, kurių veiklą reglamentuoja atitinkamos trečiosios šalies įstatymai, įsigyti kontrolinius akcijų paketus.

Šios priemonės negali būti taikomos ilgiau kaip tris mėnesius.

Nepasibaigus trijų mėnesių laikotarpiui ir atsižvelgdama į derybų rezultatus, Komisijos siūlymu Taryba kvalifikuotąja balsų dauguma gali nuspręsti pratęsti šių priemonių taikymą.

Šių sprendimų negalima apriboti arba sustabdyti steigiantis draudimo įmonės dukterinei įmonei arba jos dukterinėms įmonėms, turinčioms tinkamus leidimus vykdyti draudimo veiklą Bendrijoje, arba kai tos įmonės ar dukterinės įmonės įsigyja Bendrijos draudimo įmonių kontrolinius akcijų paketus.

5. Jeigu Komisija mano, kad iškilo viena iš 3 ir 4 dalyse nurodytų situacijų, jos prašymu valstybės narės praneša Komisijai apie:

a) prašymą gauti leidimą steigti tiesioginio arba netiesioginio pavaldumo dukterinę įmonę, kurios patronuojančios įmonės (vienos arba kelių) veiklą reglamentuoja atitinkamos trečiosios šalies įstatymai;

b) patronuojančios įmonės ketinimus įsigyti Bendrijos draudimo įmonės kontrolinį akcijų paketą, dėl ko pastaroji taptų dukterine įmone.

Šis įpareigojimas teikti informaciją nebegalioja, kai su trečiąja šalimi sudaroma 3 arba 4 dalyje nurodyta sutartis arba kai nebetaikomos 4 dalies 2 ir 3 pastraipoje nurodytos priemonės.

6. Pagal šį straipsnį taikomos priemonės turi atitikti Bendrijos įsipareigojimus pagal bet kuriuos dvišalius arba daugiašalius tarptautinius susitarimus, reglamentuojančius draudimo įmonių veiklos pradėjimą ir vykdymą."

5 straipsnis

Direktyvos 88/357/EEB 12 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos antroji ir trečioji įtraukos išbraukiamos.

6 straipsnis

"12astraipsnis

1. Šis straipsnis taikomas tais atvejais, jeigu draudimo įmonė per savo įstaigą, esančią valstybėje narėje, draudžia Direktyvos 73/239/EEB priedo A dalies 10 draudimo grupėje nurodytą riziką, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę, kitoje valstybėje narėje.

2. Valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, pareikalauja, kad draudimo įmonė taptų šios valstybės narės nacionalinio draudikų biuro ir garantinio fondo nare ir dalyvautų jų finansavimo procese.

Tačiau nereikalaujama, kad draudimo įmonė mokėtų įnašus arba įmokas valstybės narės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, biurui arba fondui dėl rizikos, kurios draudimas yra susijęs su draudimo paslaugų teikimu, išskyrus įmokas arba įnašus, kurie apskaičiuojami tuo pačiu pagrindu kaip įmokos ir įnašai, kuriuos moka draudimo įmonės, draudžiančios 10 draudimo grupės riziką (išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę) per savo įstaigą, esančią minėtoje valstybėje narėje, nurodant jos pajamas, gautas šioje valstybėje narėje iš draudimo įmokų vykdant šios draudimo grupės veiklą, arba nurodant ten draudžiamų šiai grupei priskiriamos rizikos atvejų skaičių.

3. Ši direktyva netrukdo pareikalauti, kad draudimo paslaugas teikianti įmonė laikytųsi valstybės narės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, nustatytų padidintos rizikos draudimo taisyklių, jeigu šios taisyklės taikomos minėtoje valstybėje narėje įsteigtoms draudimo įmonėms.

4. Valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, pareikalauja draudimo įmonės užtikrinti, kad pretenzijas dėl jos teritorijoje įvykusių draudiminių įvykių pateikę asmenys neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje dėl to, kad draudimo įmonė vykdo 10 draudimo grupės veiklą, išskyrus vežėjo civilinės atsakomybės draudimą, teikdama paslaugas, bet neįsisteigdama valstybėje narėje.

Siekdama šio tikslo, valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, reikalauja draudimo įmonės paskirti savo atstovą, kuris nuolatos būtų šios valstybės narės teritorijoje arba būtų joje įsisteigęs, kad rinktų visą reikalingą informaciją, susijusią su pretenzijomis, ir turėtų pakankamus įgalioji mus atstovauti draudimo įmonei visais klausimais, susijusiais su nukentėjusiais asmenimis, galinčiais pateikti pretenzijų, įskaitant įgaliojimus atlyginti žalą pagal pretenzijas, taip pat atstovauti draudimo įmonei arba prireikus pasirūpinti, kad jai būtų atstovaujama tos valstybės narės teismuose ir institucijose su šiomis pretenzijomis susijusiais klausimais.

Minėtas atstovas taip pat gali būti įpareigojamas atstovauti draudimo įmonei valstybės narės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, kompetentingose institucijose, kai tikrinami motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo liudijimai (polisai) ir jų galiojimas.

Valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, negali pareikalauti, kad paskirtas asmuo jį įgaliojusios draudimo įmonės vardu vykdytų kitą, negu nurodyta antroje ir trečioje pastraipoje, veiklą. Paskirtas asmuo nevykdo tiesioginio draudimo veiklos minėtos draudimo įmonės vardu.

Atstovo paskyrimas nereiškia, kad atidaromas filialas arba atstovybė pagal Direktyvos 73/239/EEB 6 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas, be to, minėtas atstovas nėra draudimo įstaiga, kaip apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio c punkte."

7 straipsnis

1. "Kiekviena valstybė narė, kurios teritorijoje draudimo įmonė ketina teikti 10 draudimo grupėje nurodytas paslaugas, išskyrus vežėjo civilinės atsakomybės draudimą, gali pareikalauti, kad draudimo įmonė:

- praneštų 12a straipsnio 4 dalyje nurodyto atstovo vardą, pavardę (pavadinimą) ir adresą,

- pateiktų dokumentą, patvirtinantį, kad draudimo įmonė tapo valstybės narės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, nacionalinio biuro ir nacionalinio garantinio fondo nare."

8 straipsnis

"Kiekviena valstybė narė gali pareikalauti, kad draudimo įmonės atstovo vardas, pavardė (pavadinimas) ir adresas būtų nurodyti pirmiau išvardytuose dokumentuose."

9 straipsnis

"1. Kiekviena draudimo įstaiga praneša priežiūros institucijai apie draudimo įmokas, gautas teikiant draudimo paslaugas (neatskaičius perdraudiko dalies) pagal atskiras draudimo grupes kiekvienoje valstybėje narėje. Draudimo grupės apibrėžiamos taip:

- draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atveju (1 ir 2),

- motorinių transporto priemonių draudimas (3, 7 ir 10, nurodant skaičius, susijusius su 10 grupe, išskyrus vežėjo civilinės atsakomybės draudimą),

- turto draudimas nuo gaisro ir kitos žalos (8 ir 9),

- skraidymo aparatų, laivų ir sausumos transporto priemonių draudimas (4, 5, 6, 7, 11 ir 12),

- bendrosios civilinės atsakomybės draudimas (13),

- kredito ir laidavimo draudimas (14 ir 15),

- kitos draudimo grupės (16, 17 ir 18).

Kiekvienos valstybės narės priežiūros institucija perduoda šią informaciją visų valstybių narių, kuriose teikiamos draudimo paslaugos, priežiūros institucijoms."

10 straipsnis

"Nukrypti leidžianti nuostata, kurią leidžiama taikyti nuo 1995 m. sausio 1 d., taikoma tik draudimo sutartims, apimančioms riziką, klasifikuojamą pagal 3, 8, 9, 10, 13 ir 16 draudimo grupes, tik vienoje iš keturių valstybių narių, kurioms yra taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos."

11 straipsnis

Nepaisant Direktyvos 88/357/EEB 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, didelės rizikos, apibrėžtos Direktyvos 73/239/EEB 5 straipsnio d punkte ir priskiriamos 10 draudimo grupei (išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę), atveju valstybė narė, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, gali nustatyti, kad:

- draudimo sutarties techninių atidėjimų dydis turi būti apskaičiuotas prižiūrint tos valstybės narės institucijoms ir pagal tos valstybės narės nustatytas taisykles arba, jeigu tokios taisyklės nenustatytos, pagal tos valstybės narės nusistovėjusią praktiką iki tos dienos, kai valstybė narė turi pradėti laikytis direktyvos, koordinuojančios draudimo įmonių metines ataskaitas,

- minėtos valstybės narės institucijos vykdo šių atidėjimų padengimo lygiaverčiu ir prilygstančiu turtu priežiūrą pagal jos nustatytas taisykles arba nusistovėjusią praktiką iki tos dienos, kol pranešama apie trečiąją ne gyvybės draudimo direktyvą,

- minėtos valstybės narės institucijos vykdo antrojoje įtraukoje nurodyto turto lokalizavimo priežiūrą pagal jos nustatytas taisykles arba nusistovėjusią praktiką iki tos dienos, kol valstybė narė turi pradėti laikytis trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos.

12 straipsnis

Valstybės narės per 18 mėnesių nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos [11] pakeičia savo nacionalines nuostatas, kad įgyvendintų šią direktyvą, ir nedelsdamos apie tai praneša Komisijai.

Pagal šio straipsnio pirmąją pastraipą pakeistas nuostatas būtina pradėti taikyti per 24 mėnesius nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos.

13 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1990 m. lapkričio 8 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

P. Romita

[1] OL C 65, 1989 3 15, p. 6 irOL C 180, 1990 7 20, p. 6.

[2] OL C 68, 1990 3 19, p. 85 ir 1990 m. spalio 10 d. sprendimas (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

[3] OL C 194, 1989 7 31, p. 3.

[4] OL L 228, 1973 8 16, p. 3.

[5] OL L 172, 1988 7 4, p. 1.

[6] OL L 151, 1978 6 7, p. 25.

[7] OL L 103, 1972 5 2, p. 1.

[8] OL L 129, 1990 5 19, p. 33.

[9] OL L 8, 1984 1 11, p. 17.

[10] OL L 193, 1983 7 18, p. 1.

[11] Apie šią direktyvą valstybėms narėms pranešta 1990 m. lapkričio 20 d.

--------------------------------------------------