–

FW, atstovaujamos Rechtsanwalt H. Hopperdietzel,

–

LATAM Airlines Group SA, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Wassmer,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, P. Busche ir M. Hellmann,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun, G. Wilms ir N. Yerrell,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL L 46, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 10), 2 straipsnio j punkto, 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunkčio ir 7 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant FW ir LATAM Airlines Group SA (toliau – Latam Airlines) ginčą dėl FW remiantis Reglamentu Nr. 261/2004 pateikto prašymo išmokėti kompensaciją po to, kai Latam Airlines užblokavo jos rezervaciją suplanuotam skrydžiui iš Madrido (Ispanija) į Frankfurtą prie Maino (Vokietija).

3

Reglamento Nr. 261/2004 1–4 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

4

Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ j ir l punktuose numatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>

5

Šio reglamento 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Šis reglamentas taikomas:

<…>

2.   1 dalis taikoma tik tuo atveju, jei keleiviai:

6

Minėto reglamento 4 straipsnyje „Atsisakymas vežti“ nustatyta:

„1.   Kai skrydį vykdantis oro vežėjas pagrįstai tikisi, kad turės atsisakyti vežti tam tikro skrydžio keleivius, jis pirmiausia ieško savanorių, sutinkančių atsisakyti rezervavimo mainais į kompensaciją atitinkamo keleivio ir skrydį vykdančio oro vežėjo sutartomis sąlygomis. Savanoriams teikiama pagalba pagal 8 straipsnį; tokia pagalba nelaikoma šioje dalyje nurodytos kompensacijos dalimi.

2.   Jei atsiranda nepakankamai savanorių, kad tuo skrydžiu galėtų vykti visi kiti rezervavimą turintys keleiviai, skrydį vykdantis oro vežėjas gali atsisakyti vežti keleivius be jų sutikimo.

3.   Jei atsisakoma vežti keleivius be jų sutikimo, skrydį vykdantis oro vežėjas nedelsdamas išmoka jiems kompensaciją pagal 7 straipsnį ir teikia jiems pagalbą pagal 8 ir 9 straipsnius.“

7

Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio „Skrydžių atšaukimas“ 1 dalies c punkte numatyta:

„Atšaukus skrydį:

<…>

8

Šio reglamento 7 straipsnyje „Teisė į kompensaciją“ nurodyta:

„1.   Kai daroma nuoroda į šį straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją:

Nustatant atstumą, pagrindu laikoma paskutinė paskirties vieta, į kurią keleivis dėl atsisakymo vežti arba skrydžio atšaukimo atvyksta vėliau už tvarkaraštyje numatytą laiką.

<…>

4.   1 ir 2 dalyje nurodyti atstumai matuojami pagal ortodrominio maršruto metodą.“

9

FW iš Latam Airlines rezervavo skrydį iš Frankfurto prie Maino į Madridą ir atgal. Skrydis į Madridą buvo numatytas 2017 m. gruodžio 22 d., o skrydis atgal – 2018 m. sausio 7 d.

10

2017 m. gruodžio 21 d. negalėdama internetu užsiregistruoti į skrydį pirmyn, FW susisiekė su Latam Airlines. Tuomet ši bendrovė nurodė, kad ji vienašališkai ir iš anksto nepranešusi FW pakeitė jos rezervaciją ir ją perkėlė į ankstesnį skrydį, kuris turėjo įvykti 2017 m. gruodžio 20 d. Tąkart Latam Airlines taip pat pranešė FW, kad jos 2018 m. sausio 7 d. skrydžio atgal rezervacija buvo užblokuota, nes ji neišvyko skrydžiu pirmyn.

11

Taigi FW iš kito oro vežėjo rezervavo skrydžius į priekį ir atgal ir už bilietus į tuos skrydžius sumokėjo 528,23 EUR. Vis dėlto, prieš pradedant nagrinėti ginčą pagrindinėje byloje, Latam Airlines jai grąžino 101,55 EUR sumą.

12

2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Amtsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apylinkės teismas, Vokietija) priteisė iš Latam Airlines kaip žalos atlyginimą sumokėti FW 426,68 EUR sumą, atitinkančią šių bilietų kainos likutį, ir 250 EUR kompensaciją pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 ir 7 straipsnius. Tas teismas skrydžio pirmyn, kurį turėjo vykdyti Latam Airlines, rezervacijos pakeitimą laikė skrydžio atšaukimu. Šiuo aspektu teismo sprendimas tapo galutinis.

13

Vis dėlto tas teismas atmetė FW prašymą priteisti papildomą 250 EUR kompensaciją už atsisakymą vežti skrydžiu atgal, kurį ji buvo rezervavusi iš šio oro vežėjo. To paties teismo teigimu, FW buvo atsisakyta vežti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 4 straipsnį, nors ji neatvyko registruotis ar prie įlaipinimo vartų, kaip reikalaujama pagal šio reglamento 2 straipsnio j punktą ir 3 straipsnio 2 dalies a punktą. Vis dėlto, kadangi keleiviui nesvarbu, ar atsisakymas jį vežti grindžiamas skrydžio atšaukimu, ar, jei skrydis vykdomas, atsisakymu įlaipinti, pirmosios instancijos teismas pagal analogiją taikė minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį. Jis atsisakė priteisti FW šią papildomą kompensaciją, nes jai buvo pranešta apie atsisakymą vežti 2017 m. gruodžio 21 d., t. y. likus daugiau kaip dviem savaitėms iki iš pradžių rezervuoto skrydžio atgal numatyto išvykimo laiko.

14

FW dėl 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo pateikė apeliacinį skundą Landgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. FW ginčija Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunkčio taikymą pagal analogiją atsisakymo vežti atvejams.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šioje byloje kyla du klausimai dėl Reglamento Nr. 261/2004 išaiškinimo. Visų pirma jis kelia klausimą, ar atsisakymas vežti, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 4 straipsnį, gali būti tuo atveju, jei skrydį vykdantis oro vežėjas iš anksto praneša keleiviui, kad atsisakys jį įlaipinti į lėktuvą skrydžiui, kuriam jis turi patvirtintą rezervaciją. Jei atsakymas būtų teigiamas, tuomet kiltų klausimas, ar minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis, susijęs su skrydžio atšaukimu, gali būti pagal analogiją taikomas atsisakymo vežti atveju.

16

Dėl pirmojo aspekto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad 2015 m. kovo 17 d. sprendime Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), be kita ko, nusprendė, jog negalima reikalauti, kad keleivis atvyktų registruotis ar į įlaipinimo vietą „numatomo“ atsisakymo vežti atveju, t. y. pakeitus rezervaciją jį perkeliant į kitą skrydį ir apie tai iš anksto pranešus keleiviui arba, kaip nagrinėjamu atveju, išbraukus šio keleivio pavardę iš keleivių, kuriuos leidžiama įlaipinti, sąrašo. Atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 261/2004 siekiamą aukštą keleivių teisių apsaugos lygį, neturi būti reikalaujama, kad keleivis atvyktų į oro uostą ir paprašytų būti vežamas, jei jau aišku, kad bus atsisakyta jį vežti. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) pateiktam aiškinimui, jis iš esmės mano, kad dėl šio aspekto būtina kreiptis į Teisingumo Teismą.

17

Dėl antrojo aspekto ir tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pripažintų, kad numatomo atsisakymo vežti atveju keleiviui gali būti išmokėta kompensacija ir jis neturi atvykti registruotis ar į įlaipinimo vietą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog net jei Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai neaptarė situacijos, kai numatoma, kad bus atsisakyta vežti keleivį, tokio keleivio padėtis yra tokia pati kaip keleivio, kurio skrydis atšauktas. Todėl pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis pagal analogiją būtų taikomas keleiviams, kuriuos atsisakoma vežti, kaip tai suprantama pagal to reglamento 4 straipsnį.

18

Vos dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs priminė, kad skrydžio atšaukimo atveju teisė į kompensaciją netaikoma, jei keleiviui apie atšaukimą buvo pranešta mažiausiai prieš dvi savaites. Toks laikotarpis turėtų leisti keleiviui prisitaikyti prie naujos situacijos, kad nekiltų nemalonumų ir nepatogumų, kuriuos siekiama kompensuoti Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatyta teise į kompensaciją. Panašiai ir tuo atveju, jei apie numatomą atsisakymą vežti pranešama likus daugiau kaip dviem savaitėms iki numatyto skrydžio išvykimo laiko, keleivis, kuriam apie tai pranešta, turi pakankamai laiko prisitaikyti prie šio atsisakymo ir kitaip suplanuoti kelionę. Keleiviui nesvarbu, ar jis nėra vežamas skrydžiu, kurį jis rezervavo, dėl to, kad atšaukiamas visas skrydis, ar dėl to, kad atsisakoma jį vežti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl perpildyto skrydžio. Atsisakymo vežti sukeltų nepatogumų pasekmės yra tokios pat kaip ir atšaukus skrydį. Jeigu teisės aktų leidėjas siekė, kad teisė į kompensaciją išnyktų, kai skrydis atšaukiamas ir apie tai iš anksto pranešama keleiviui, tas pats turėtų būti taikoma numatomo atsisakymo vežti atveju, nes priešingu atveju keleiviai, kurių skrydis atšaukiamas, atsidurtų gerokai nepalankesnėje padėtyje nei keleiviai, kuriuos atsisakoma vežti, nors šių dviejų kategorijų keleivių padėtis yra panaši.

19

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 261/2004 4 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 2 straipsnio j punktu, turi būti aiškinama taip, kad skrydį vykdantis oro vežėjas, iš anksto pranešęs keleiviui, kad be jo sutikimo atsisakys jį įlaipinti į lėktuvą skrydžiui, kuriam jis turi patvirtintą rezervaciją, neturi mokėti tam keleiviui kompensacijos, jei šis neatvyko į įlaipinimo vietą šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis.

21

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktas ir 2020 m. birželio 25 d.Ministerio Fiscal (Institucija, galinti gauti tarptautinės apsaugos prašymą), C‑36/20 PPU, EU:C:2020:495, 53 punktas).

22

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 4 straipsnio 3 dalį, „[j]ei atsisakoma vežti keleivius be jų sutikimo, skrydį vykdantis oro vežėjas nedelsdamas išmoka jiems kompensaciją pagal [šio reglamento] 7 straipsnį ir teikia jiems pagalbą pagal [jo] 8 ir 9 straipsnius“.

23

Atsižvelgiant į šio 4 straipsnio 3 dalies formuluotę, keleivis gali gauti šioje nuostatoje numatytą kompensaciją tik „atsisakymo [jį] vežti“, kaip tai suprantama pagal to reglamento 2 straipsnio j punktą, atveju. Pastarojoje nuostatoje „atsisakymas vežti“ apibrėžtas kaip „atsisakymas priimti skristi keleivį, nors jis atvyko registruotis [šio reglamento] 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai yra pagrįstų priežasčių atsisakyti juos vežti, pavyzdžiui sveikatos, saugos ar saugumo sumetimais arba dėl nepakankamų kelionės dokumentų“.

24

Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio j punkte pateiktą nuorodą į šio reglamento 3 straipsnio 2 dalį, reikia pažymėti, jog iš šio 3 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies matyti, kad jei, kaip nagrinėjamu atveju, keleivis turi patvirtintą rezervaciją skrydžiui iš oro uosto, esančio valstybės narės, kuriai taikoma Sutartis, teritorijoje, sąvoka „atsisakymas vežti“ suponuoja, kad, išskyrus to reglamento 5 straipsnyje nurodytą atšaukimą, šis keleivis atvyksta registruotis oro vežėjo, kelionių organizatoriaus arba įgaliotosios kelionių agentūros iš anksto raštu nurodyta tvarka ir laiku arba, jei tai nenurodyta, ne vėliau kaip likus 45 minutėms iki paskelbto išvykimo laiko, arba kad šis keleivis oro vežėjo arba kelionių organizatoriaus buvo perkeltas iš skrydžio, kuriam turėjo rezervaciją, į kitą skrydį nepaisant priežasties.

25

Atsižvelgiant į šio sprendimo 22–24 punktuose nurodytas nuostatas, reikia nustatyti, pirma, ar sąvoka „atsisakymas vežti“ apima numatomą atsisakymą vežti, t. y. atvejį, kai skrydį vykdantis oro vežėjas iš anksto informuoja keleivį, kad be šio keleivio sutikimo atsisakys jį įlaipinti į lėktuvą skrydžiui, kuriam jis turi patvirtintą rezervaciją, ir, antra, ar reikalavimas keleiviui atvykti registruotis taip pat taikomas tokio numatomo atsisakymo vežti atveju.

26

Dėl pirmojo aspekto reikia priminti, kad Reglamentu Nr. 261/2004 buvo panaikintas Reglamentas Nr. 295/91, kuriuo buvo nustatyta apsauga nuo atsisakymo vežti. Vis dėlto priimdamas pastarąjį reglamentą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė reaguoti tik į perpildytų skrydžių praktiką, kurią oro vežėjai taikė pernelyg dažnai. Taigi, kaip numatyta Reglamento Nr. 295/91 1 straipsnyje, šiuo reglamentu tik nustatytos „minimalios taisyklės, taikomos keleiviams už atsisakymą juos vežti perpildytu reguliarų skrydį atliekančiu orlaiviu“ (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Finnair, C‑22/11, EU:C:2012:604, 20 punktą ir 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Rodríguez Cachafeiro ir Martínez-Reboredo Varela-Villamor, C‑321/11, EU:C:2012:609, 22 punktą).

27

Tačiau apibrėžiant sąvoką „atsisakymas vežti“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio j punktą, visiškai neužsimenama apie priežastį, dėl kurios vežėjas atsisako vežti keleivį. Taigi pagal šios nuostatos formuluotę toks atsisakymas nebesiejamas su „perpildyto“ atitinkamo skrydžio situacija, oro vežėjo sukurta dėl ekonominių priežasčių. Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas išplėtė sąvokos „atsisakymas vežti“ taikymo sritį, kad būtų įtraukti visi atvejai, kai oro vežėjas atsisako vežti keleivį (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Finnair, C‑22/11, EU:C:2012:604, 19, 21 ir 22 punktus ir 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Rodríguez Cachafeiro ir Martínez‑Reboredo Varela‑Villamor, C‑321/11, EU:C:2012:609, 21, 23 ir 24 punktus).

28

Darytina išvada, kad iš principo sąvoka „atsisakymas vežti“ apima numatomą atsisakymą vežti, jeigu keleivis laiku atvyko į įlaipinimo vietą pagal šio reglamento 2 straipsnio j punktą.

29

Tokį aiškinimą patvirtina teleologiniai argumentai. Jei į sąvoką „atsisakymas vežti“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio j punktą, būtų neįtrauktas numatomas atsisakymas vežti, būtų gerokai sumažinta šiuo reglamentu keleiviams suteikta apsauga. Taigi toks neįtraukimas prieštarautų to reglamento tikslui užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, nurodytam jo 1 konstatuojamojoje dalyje, kuriuo pateisinamas jiems suteiktų teisių platus aiškinimas. Be to, dėl to būtų panaikinta bet kokia keleivių, kurie atsidūrė tokioje padėtyje, kuri, kaip ir perpildytų skrydžių dėl ekonominių priežasčių atveju, susidarė ne dėl jų kaltės, apsauga, nes jiems būtų trukdoma remtis to reglamento 4 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Finnair, C‑22/11, EU:C:2012:604, 23 ir 24 punktus).

30

Dėl šio sprendimo 25 punkte nurodyto antrojo aspekto pažymėtina, jog remiantis pažodiniu Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio j punkto, siejamo su jo 3 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalimi, aiškinimu galima manyti, kad „atsisakymas vežti“ keleivį gali būti tik tuo atveju, jei jis atvyko registruotis.

31

Vis dėlto tokiam aiškinimui negalima pritarti numatomo atsisakymo vežti atveju.

32

Iš tiesų, viena vertus, kaip rašytinėse pastabose nurodė Komisija, iš Reglamento Nr. 261/2004 3 straipsnio 2 dalies b punkto, siejamo su 2 straipsnio j punktu, kontekstinės analizės matyti, kad reikalavimas keleiviams atvykti į įlaipinimo vietą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad gali būti iš anksto atsisakyta vežti, nebūtinai turi būti įvykdytas tuo atveju, kai keleiviai oro vežėjo ar kelionių organizatoriaus buvo perkelti iš skrydžio, kuriam jie turėjo rezervaciją, į kitą skrydį. Tokia situacija iš esmės nesiskiria nuo situacijos, kai keleivis iš anksto informuojamas, kad oro vežėjas atsisakys jį vežti skrydžiu, kuriam jis turi patvirtintą rezervaciją, todėl šis keleivis turi rezervuoti kitą skrydį taip pat kaip ir tuo atveju, kai jis oro vežėjo būtų iš anksto perkeltas į kitą skrydį.

33

Kita vertus, iš šio sprendimo 26 punkte nurodyto Reglamento Nr. 295/91 tikslo galima suprasti, kad vėliau priimdamas Reglamento Nr. 261/2004 2 straipsnio j punktą ir 4 straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas iš esmės numatė atsisakymo vežti atvejus, kurie, kaip ir atvejai dėl perpildytų skrydžių, įvyksta in extremis, t. y. tuo metu, kai keleiviai atvyksta į oro uostą. Šiomis aplinkybėmis suprantama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamente Nr. 261/2004 paliko reikalavimą keleiviui atvykti registruotis, nes tai, ar šie atvejai iš tikrųjų nutiko, galima konstatuoti tik registracijos metu.

34

Taigi rengdamas Reglamentą Nr. 261/2004 Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė situacijos, kai skrydį vykdantis oro vežėjas prieš numatytą skrydį, kuriam keleiviai turi patvirtintą rezervaciją, juos informuoja, kad atsisakys juos laipinti į orlaivį, kuriuo turi būti vykdomas tas skrydis.

35

Vis dėlto Reglamento Nr. 261/2004 4 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 2 straipsnio j punktu ir 3 straipsnio 2 dalimi, negali būti aiškinama kaip išreiškianti sąmoningą Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą automatiškai nemokėti kompensacijos keleiviui, kurį numatoma atsisakyti vežti, nes jis neatvyko registruotis. Taigi reikia konstatuoti, kad pagal šias nuostatas kompensavimas už atsisakymą vežti ne visais atvejais siejamas su sąlyga, kad atitinkami keleiviai būtų atvykę registruotis.

36

Priešingai, Reglamento Nr. 261/2004 aiškinimas, pagal kurį tam, kad būtų galima išmokėti kompensaciją keleiviams, kuriuos atsisakyta vežti, jie neprivalo atvykti registruotis, taip juos apsaugant nuo nereikalingo formalumo, padeda siekti šio reglamento tikslo užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį.

37

Iš minėto reglamento 1–4 konstatuojamųjų dalių, visų pirma iš 2 konstatuojamosios dalies, matyti, kad juo siekiama užtikrinti aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį, nesvarbu, ar situacija, kurioje jie atsidūrė, yra atsisakymas vežti, skrydžio atšaukimas ar atidėjimas, nes visais atvejais jie patyrė rimtų nemalonumų ir nepatogumų, susijusių su oro transportu (2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 44 punktas ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Rusu, C‑354/18, EU:C:2019:637, 26 punktas). Darytina išvada, kad nuostatos, kuriomis oro transporto keleiviams suteikiamos teisės, įskaitant teisę į kompensaciją, turi būti aiškinamos plačiai (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 45 punktą).

38

Taigi iš kontekstinio ir teleologinio Reglamento Nr. 261/2004 4 straipsnio 3 dalies, siejamos su šio reglamento 2 straipsnio j punktu ir 3 straipsnio 2 dalimi, aiškinimo matyti, jog keleivis neprivalo atvykti registruotis, jei skrydį vykdantis oro vežėjas jam iš anksto pranešė, kad be jo sutikimo atsisakys jį įlaipinti į lėktuvą skrydžiui, kuriam jis turi patvirtintą rezervaciją.

39

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 261/2004 4 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 2 straipsnio j punktu, turi būti aiškinama taip, kad skrydį vykdantis oro vežėjas, iš anksto pranešęs keleiviui, kad be jo sutikimo atsisakys jį įlaipinti į lėktuvą skrydžiui, kuriam jis turi patvirtintą rezervaciją, turi mokėti tam keleiviui kompensaciją, net jei šis neatvyko į įlaipinimo vietą šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis.

40

Nors antrasis klausimas buvo pateiktas tik tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Teisingumo Teismas mano, kad į jį būtina atsakyti atsižvelgiant į šio sprendimo 17 punkte apibendrintus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimus. Tas teismas nurodė, jog atsakymas į antrąjį klausimą yra būtinas tuo atveju, jei atsakydamas į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas manytų, kad keleiviui, kuris buvo informuotas apie numatomą atsisakymą vežti, gali būti išmokėta kompensacija ir jis neturi atvykti registruotis.

41

Šiuo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje, nustatančioje keleivių teisės į kompensaciją atšaukus skrydį išimtį, taip pat reglamentuojama situacija, kai mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto skrydžio išvykimo laiko keleiviui buvo pranešta, kad skrydį vykdantis oro vežėjas be jo sutikimo atsisakys jį vežti, todėl jam negali būti suteikta šio reglamento 4 straipsnyje numatyta teisė į kompensaciją už atsisakymą vežti.

42

Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį keleiviai, kurių skrydis buvo atšauktas, turi teisę gauti kompensaciją iš skrydį vykdančio oro vežėjo pagal šio reglamento 7 straipsnį, nebent jiems buvo pranešta apie atšaukimą mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko. Be to, minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „[j]ei atsisakoma vežti keleivius be jų sutikimo, skrydį vykdantis oro vežėjas nedelsdamas išmoka jiems kompensaciją pagal [šio reglamento] 7 straipsnį ir teikia jiems pagalbą pagal [to reglamento] 8 ir 9 straipsnius“.

43

Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, Reglamento Nr. 261/2004 tikslu užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, nurodytu jo 1 konstatuojamojoje dalyje, pateisinamas jiems suteiktų teisių platus aiškinimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Finnair, C‑22/11, EU:C:2012:604, 23 punktą). Vis dėlto keleiviams teises suteikiančių nuostatų išimtis turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Wallentin‑Hermann, C‑549/07, EU:C:2008:771, 17 punktą ir 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Finnair, C‑22/11, EU:C:2012:604, 38 punktą).

44

Taigi šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį reikia aiškinti siaurai, nes pagal jį, atšaukus skrydį, jį vykdantis oro vežėjas atleidžiamas nuo pareigos mokėti to reglamento 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, jei pranešė keleiviams apie skrydžio atšaukimą mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko.

45

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis susijęs ne su atsisakymo vežti atveju, o tik su skrydžio atšaukimo atveju, t. y. remiantis šio reglamento 2 straipsnio l punktu, su atveju, kai nevykdomas anksčiau numatytas skrydis, kuriame buvo rezervuota bent viena vieta.

46

Be to, to reglamento 4 straipsnio 3 dalyje nenumatyta, kad skrydį vykdantis oro vežėjas gali būti atleistas nuo pareigos mokėti kompensaciją keleiviams pagal to paties reglamento 7 straipsnį, jei mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko jiems praneša, kad bus atsisakyta juos vežti (pagal analogiją žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 37 punktą ir 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Finnair, C‑22/11, EU:C:2012:604, 36 punktą). Todėl pagal šio sprendimo 44 punkte nurodytą siauro aiškinimo principą reikalaujama, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktyje numatyta teisės į kompensaciją išimtis būtų taikoma tik šioje nuostatoje numatytais atšaukimo atvejais ir negali būti išplėsta, kad apimtų šio reglamento 4 straipsnyje nurodytus atsisakymo vežti atvejus.

47

Taigi, atsižvelgiant į šio reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytą jo tikslą užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, to reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis negali būti taikomas pagal analogiją atsisakymo vežti atveju siekiant susiaurinti to paties reglamento 4 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės į kompensaciją apimtį.

48

Šio aiškinimo nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas vienodo požiūrio principas. Kaip rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, šis principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Komisija / VW ir kt., C‑116/21 P–C‑118/21 P, C‑138/21 P ir C‑139/21 P, EU:C:2022:557, 95 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), negali būti taikomas šiuo atveju, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 45 ir 46 punktų, situacijos, dėl kurių atsisakoma vežti arba atšaukiamas skrydis, nėra panašios, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas jas atskirai reglamentavo Reglamento Nr. 261/2004 4 bei 5 straipsniuose ir dėl jų nustatytos iš dalies skirtingos teisės normos, pavyzdžiui, teisės į kompensaciją išimtis, numatyta šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktyje, o ne 4 straipsnio 3 dalyje.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje, nustatančioje keleivių teisės į kompensaciją atšaukus skrydį išimtį, nereglamentuojama situacija, kai mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto skrydžio išvykimo laiko keleiviui buvo pranešta, kad skrydį vykdantis oro vežėjas be jo sutikimo atsisakys jį vežti, todėl šiam keleiviui turi būti suteikta šio reglamento 4 straipsnyje numatyta teisė į kompensaciją už atsisakymą vežti.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: