–

Vapo Atlantic SA, atstovaujamos advogados N. Franco Bruno, R. Leandro Vasconcelos ir M. Martins Pereira,

–

Entidade Nacional para o Setor Energético E.P.E., atstovaujamo advogado G. Capitão,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, M. Branco, C. Chambel Alves ir J. Reis Silva,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braga da Cruz, B. De Meester ir M. Escobar Gómez,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidinys lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337; toliau – Direktyva 98/34), iš dalies pakeistos 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/96/EB (OL L 363, 2006, p. 81), 1 straipsnio 3 punkto, 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies trečios įtraukos, 1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/70/EB dėl benzino ir dyzelinių degalų (dyzelino) kokybės, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 93/12/EEB (OL L 350, 1998, p. 58; 2004 m. specialusis leidinys lietuvių k., 13 sk., 23 t., p. 182; toliau – Direktyva 98/70), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/30/EB (OL L 140, 2009, p. 88), 7a straipsnio 2 dalies, Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios [d]irektyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009, p. 16), 3 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Vapo Atlantic SA ir Entidade Nacional para o Setor Energético E.P.E. (Nacionalinis energetikos sektoriaus subjektas; toliau – ENSE) ginčą dėl pastarojo sprendimo, kuriuo Vapo Atlantic buvo įpareigota sumokėti finansinę kompensaciją, nes nepateikė įrodymų apie biodegalų įmaišymą į automobilių degalus, išleistus naudoti 2020 m. antrąjį ketvirtį.

3

Direktyvos 98/34 1 straipsnyje buvo nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

4

Direktyvos 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje buvo numatyta:

„Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą [juo į nacionalinę teisę tik perkeliamas visas tarptautinio ar Europos standarto tekstas], kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.“

5

Tos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje buvo įtvirtinta:

„8 ir 9 straipsniai netaikomi tiems valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams ar savanoriškiems susitarimams, kuriais valstybės narės:

6

Direktyvos 98/70 7a straipsnio „Išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės paskiria tiekėją arba tiekėjus, atsakingus už patiektų kuro ir energijos būvio [gyvavimo] ciklo metu išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio energijos vienetui stebėseną ir ataskaitų teikimą. Valstybės narės užtikrina, kad kelių transporto priemonėse naudoti skirtos elektros energijos tiekėjai galėtų prisidėti prie 2 dalyje nustatyto mažinimo įpareigojimo, jeigu jie gali įrodyti, jog gali tinkamai matuoti ir stebėti toms transporto priemonėms patiektą elektros energiją.

Nuo 2011 m. sausio 1 d. tiekėjai kasmet teikia ataskaitas valstybės narės paskirtai valdžios institucijai, kuriose nurodomas kiekvienoje valstybėje narėje naudojant patiektus degalus ir energiją išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų intensyvumas, ir pateikia bent šią informaciją:

Valstybės narės užtikrina, kad ataskaitos būtų tikrinamos.

Jei reikia, Komisija parengia šios dalies įgyvendinimo gaires.

2.   Valstybės narės reikalauja, kad tiekėjai kuo laipsniškiau mažintų patiektų kuro ir energijos būvio [gyvavimo] ciklo metu išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį energijos vienetui iki 10 % ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d., palyginti su 5 dalies b punkte nurodytomis pagrindinėmis degalų normomis. Mažinama taip:

7

Direktyvos 2009/30 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse teigiama:

8

Direktyvos 2009/30 4 straipsnyje „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti[,] ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d.

Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų priemonių [nuostatų] tekst[ą].

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones [priimdamos tas nuostatas], daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.“

9

Direktyva 2009/28 nuo 2021 m. liepos 1 d. buvo panaikinta 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (OL L 328, 2018, p. 82). Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kada susiklostė nagrinėjamos faktinės aplinkybės, pagrindinei bylai taikytinos Direktyvos 2009/28 nuostatos.

10

Direktyvos 2009/28 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse teigiama:

11

Direktyvos 2009/28 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ buvo įtvirtinta:

„Šioje direktyvoje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai [tikslai], kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. <…>“

12

Direktyvos 2009/28 3 straipsnio „Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo privalomi bendrieji nacionaliniai planiniai rodikliai [tikslai] ir priemonės“ 4 dalyje buvo nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad 2020 m. jos atsinaujinančių išteklių energijos dalis, sunaudojama visų rūšių transporte, sudarytų bent 10 % tos valstybės narės transporto sektoriaus galutinio energijos suvartojimo.

<…>“

13

Paskutinė galiojanti Direktyvos 2009/28 redakcija buvo iš dalies pakeista 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1513 (OL L 239, 2015, p. 1), jos 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės narės šia direktyva padarytus pakeitimus turi perkelti į nacionalinę teisę ne vėliau kaip iki 2017 m. rugsėjo 10 d.; jos taip pat privalo nedelsdamos pranešti Komisijai apie visas perkėlimo į nacionalinę teisę priemones.

14

2010 m. spalio 25 d.Decreto-Lei n.° 117/2010 (Dekretas įstatymas Nr. 117/2010), iš dalies pakeisto 2012 m. sausio 17 d.Decreto-Lei n.° 6/2012 (Dekretas įstatymas Nr. 6) (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 117/2010), 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Subjektai, kurie išleidžia naudoti automobilių degalus ir pateikia atitinkamas išleidimo naudoti deklaracijas pagal Akcizų kodekso, patvirtinto 2010 m. birželio 21 d. Dekretu įstatymu Nr. 73/2010 (su pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 31 d. Įstatymu Nr. 55-A/2010), nuostatas <…>, turi prisidėti prie biodegalų įmaišymo tikslų įgyvendinimo pagal toliau nurodytas procentines dalis (pagal energetinę vertę) nuo išleistų naudoti automobilių degalų, išskyrus suskystintas naftos dujas (SND) ir gamtines dujas, kiekio:

15

Dekreto įstatymo Nr. 6/2012 preambulėje teigiama: „Dekrete įstatyme Nr. 117/2010 <…>, kuriuo į nacionalinę teisę iš dalies perkeliamos [Direktyva 2009/28] ir [Direktyva 2009/30], nustatomi biodegalų ir skystųjų bioproduktų gamybos ir naudojimo tvarumo kriterijai, biodegalų naudojimo sausumos transporte skatinimo mechanizmai ir privalomo biodegalų įmaišymo ribos.“

16

Vapo Atlantic yra Portugalijos degalų rinkoje veikianti bendrovė.

17

Kadangi bendrovė turi mokestinį registruotojo gavėjo statusą, ji neatitinka teisinių biodegalų fizinio įmaišymo į Portugalijoje naudoti išleidžiamus automobilių degalus sąlygų. Todėl ji tokius degalus (į juos yra įmaišyta biodegalų pagal Ispanijos teisės aktus) perka iš vienos Ispanijoje įsteigtos bendrovės.

18

Vapo Atlantic nepateikė ENSE jokių įrodymų, kad Europos Komisija yra patvirtinusi bendrovės, iš kurios ji perka automobilių degalus Ispanijoje, taikomą savanoriško sertifikavimo sistemą.

19

Vapo Atlantic 2020 m. antrąjį ketvirtį išleido naudoti 7582 tonas automobilių degalų.

20

ENSE nustatė, kad, priešingai, nei reikalaujama pagal Dekretą įstatymą Nr. 117/2010, Vapo Atlantic neturėjo nė vieno biodegalų sertifikato, įrodančio, kad laikomasi pareigos įmaišyti biodegalų, nors, atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. antrąjį ketvirtį ji privalėjo įmaišyti 10 % biodegalų į išleistus naudoti automobilių degalus, ji turėjo turėti bent 758 sertifikatus.

21

Atsižvelgiant į tai, ENSE priimtu sprendimu Vapo Atlantic buvo įpareigota sumokėti 908084 EUR finansinę kompensaciją, nes nepateikė įrodymų apie biodegalų įmaišymą į automobilių degalus, išleistus naudoti 2020 m. antrąjį ketvirtį, t. y. pažeidė Dekreto įstatymo Nr. 117/2010 11 straipsnio 1 dalį.

22

Vapo Atlantic apskundė šį sprendimą Tribunal Administrativo e Fiscal de Braga (Bragos administracinių ir mokesčių bylų teismas, Portugalija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

23

Tas teismas pabrėžia, kad apie šio sprendimo 21 punkte nurodyto nacionalinės teisės akto projektą Komisijai nebuvo iš anksto pranešta prieš jo paskelbimą ir įsigaliojimą.

24

Nacionaliniam teismui iš esmės kyla klausimas dėl Direktyvos 98/34 nuostatų aiškinimo, siekiant nustatyti, ar minėtas teisės aktas yra „techninis reglamentas“, apie kurį reikėjo pranešti Komisijai.

25

Pirma, tas teismas siekia išsiaiškinti, ar Dekreto įstatymo Nr. 117/2010 11 straipsnio 1 dalis, kurioje tik nustatomos biodegalų įmaišymo į išleistus naudoti automobilių degalus procentinės dalys (nenustatant jokių šių biodegalų savybių), gali būti laikoma „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/70 1 straipsnio 11 punktą, ir visų pirma ar tai reiškia „kitus reikalavimus“, kaip tai suprantama pagal šio 1 straipsnio 4 punktą.

26

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs siekia išsiaiškinti, ar Dekreto įstatymo Nr. 117/2010 11 straipsnio 1 daliai gali būti taikoma tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis, nes šia nacionalinės teisės nuostata „[į nacionalinę teisę] tik perkeliamas visas <…> Europos standarto tekstas“. Pagal Direktyvos 98/70 7a straipsnio 2 dalį valstybės narės įpareigojamos reikalauti, kad tiekėjai kiek įmanoma laipsniškai iki 10 % sumažintų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

27

Trečia, tas teismas siekia išsiaiškinti, ar Dekreto įstatymo Nr. 117/2010 11 straipsnio 1 daliai taikoma Direktyvos 98/34 10 straipsnio 1 dalies trečia įtrauka, atsižvelgiant į Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Direktyvos 2015/1513 4 straipsnio 1 dalį. Abi pastarąsias nuostatas galima vertinti kaip „apsaugos sąlygas, numatytas privalomuose Bendrijos aktuose“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 10 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką.

28

Ketvirta, tas teismas subsidiariai siekia išsiaiškinti, kokių pasekmių kyla, jei nesilaikoma Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pateikti teisės akto projektą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad iš esmės, jeigu pagal šią nuostatą nepranešama apie nacionalines nuostatas, vadinasi, jos negali būti taikomos. Vis dėlto tuo klausimu jam kyla abejonių, nes dėl tokio aiškinimo pareiga įmaišyti biodegalų į išleistus naudoti automobilių degalus iš viso liktų neįgyvendinta. Toks aiškinimas savo ruožtu pakenktų ne tik nacionaliniam tikslui, bet ir pačiam Europos Sąjungos tikslui – mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą.

29

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Administrativo e Fiscal de Braga (Bragos administracinių ir mokesčių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

ENSE manymu, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes nuostatos, kurias prašo išaiškinti šį prašymą pateikęs teismas, yra aiškios, vadinasi, jų aiškinti nereikia.

31

Šiuo klausimu pagal suformuotą jurisprudenciją vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikti klausimai tiesiogiai susiję su ginču pagrindinėje byloje ir yra svarbūs tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą. Be to, šiame prašyme yra pakankamai informacijos, kuri leidžia nustatyti šių klausimų apimtį ir pateikti į juos naudingą atsakymą.

33

Bet kokiu atveju nacionaliniam teismui visiškai nedraudžiama pateikti Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo, į kurį atsakymas, vienos iš pagrindinės bylos šalių nuomone, nekelia jokių pagrįstų abejonių. Todėl, net jeigu taip būtų, prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuriame pateikti tokie klausimai, vis dėlto netampa nepriimtinas (2021 m. spalio 14 d. Sprendimo Viesgo Infraestructuras Energéticas, C‑683/19, EU:C:2021:847, 26 punktas).

34

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

35

Pirmiausia reikia priminti, kad pagrindinėje byloje Vapo Atlantic buvo įpareigota sumokėti finansinę kompensaciją, nes pažeidė Dekreto įstatymo Nr. 117/2010 11 straipsnio 1 dalį, t. y. neįvykdė pareigos pateikti sertifikatus, įrodančius biodegalų įmaišymą į automobilių degalus, išleistus naudoti 2020 m. antrąjį ketvirtį.

36

Šiuo atžvilgiu, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmajame klausime formaliai nurodė Direktyvos 98/34 1 straipsnio 3 punktą, iš šio klausimo formuluotės matyti, kad jis klausia, ar nacionalinės teisės akte nustatyta pareiga patenka į sąvokos „kiti reikalavimai“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 4 punktą, taikymo sritį, todėl laikoma „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 1 straipsnio 11 punktą.

37

Taigi savo pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 98/34 1 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatytas tikslas į ūkio subjekto tam tikrais metais išleistus naudoti automobilių degalus įmaišyti 10 % biodegalų, patenka į sąvokos „kiti reikalavimai“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 4 punktą, taikymo sritį, todėl laikomas „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio 11 punktą, kuris gali būti taikomas privatiems asmenis tik tuo atveju, jei apie tokio teisės akto projektą buvo pranešta pagal tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

38

Pirma, reikia priminti, kad Direktyvos 98/34 1 straipsnio 4 punkte sąvoka „kiti reikalavimai“ apibrėžiama kaip „gaminiui keliami kiti nei techninė specifikacija reikalavimai, kuriais siekiama apsaugoti pirmiausia vartotojus ar aplinką ir kurie turi įtakos į rinką patekusio [rinkai pateikto] gaminio būvio [gyvavimo] ciklui, kaip antai jo naudojimo, perdirbimo, pakartotinio naudojimo ar utilizavimo sąlygos, jeigu jos gali žymiai paveikti gaminio sudėtį, esmines savybes ar jo pardavimą“.

39

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šiai kategorijai priklauso teisės aktai, kuriuose nustatyta sąlyga, galinti daryti didelę įtaką gaminio sudėčiai, pobūdžiui ar prekybai juo, nes šie „kiti reikalavimai“ yra reikalavimai, kylantys atsižvelgiant į atitinkamo gaminio gyvavimo ciklą po jo pateikimo rinkai ir susiję su jo naudojimu (2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo ECO-WIND Construction, C‑727/17, EU:C:2020:393, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti klausimai susiję su nacionalinės teisės aktu, kuriuo reikalaujama, kad ūkio subjektai, išleidžiantys naudoti automobilių degalus (išskyrus SND ir gamtines dujas), prisidėtų prie biodegalų įmaišymo į per metus išleistų naudoti automobilių degalų kiekį tikslų įgyvendinimo (2020 m. reikėjo įmaišyti 10 % biodegalų). Nors tokiame teisės akte nenurodoma automobilių degalų rūšis, nenustatoma procentinė biodegalų dalis, kuri turi būti fiziškai įmaišyta į automobilių degalus, taip pat nenurodoma biodegalų, kurie turi būti įmaišyti į automobilių degalus, rūšis, jame įtvirtintas aplinkos apsaugos tikslais priimtas reikalavimas skirtas pateiktų rinkai automobilių degalų gyvavimo ciklui ir gali daryti reikšmingą įtaką šių produktų prekybai, nes nesilaikant jame įtvirtintos pareigos įmaišyti biodegalų gali būti nurodyta sumokėti finansinę kompensaciją.

41

Iš to darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatytas tikslas į ūkio subjekto 2020 m. išleistus naudoti automobilių degalus įmaišyti 10 % biodegalų, patenka į sąvokos „kiti reikalavimai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 98/34 1 straipsnio 4 punktą, taikymo sritį, todėl laikomas „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 11 punktą.

42

Antra, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyvoje 98/34 numatyta prevencinė priežiūra siekiant apsaugoti laisvą prekių judėjimą, kuris yra vienas iš Sąjungos pagrindų. Ši priežiūra naudinga tiek, kiek techniniai reglamentai, kuriems taikoma ši direktyva, valstybių narių tarpusavio prekybai prekėmis gali sudaryti kliūčių, kurios gali būti pateisinamos tik tuomet, kai yra būtinos bendrojo intereso tikslu grindžiamiems imperatyviems reikalavimams patenkinti (šiuo klausimu žr. 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo CIA Security International, C‑194/94, EU:C:1996:172, 40 punktą ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Fortuna ir kt., C‑213/11, C‑214/11 ir C‑217/11, EU:C:2012:495, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalyje iš esmės reikalaujama, kad valstybės narės nedelsdamos pateiktų Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pranešti pažeidimas yra esminis procedūrinis pažeidimas, galintis lemti atitinkamų techninių reglamentų netaikymą, dėl to privatiems asmenims jie negali būti taikomi (šiuo klausimu žr. 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo CIA Security International, C‑194/94, EU:C:1996:172, 54 punktą).

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 98/34 1 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatytas tikslas į ūkio subjekto tam tikrais metais išleistus naudoti automobilių degalus įmaišyti 10 % biodegalų, patenka į sąvokos „kiti reikalavimai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 98/34 1 straipsnio 4 punktą, taikymo sritį, todėl laikomas „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 11 punktą, kuris gali būti taikomas privatiems asmenims tik tuo atveju, jei apie tokio teisės akto projektą buvo pranešta pagal tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

45

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės aktas, kuriuo siekiama į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 98/70 7a straipsnio 2 dalį taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą tikslą, gali būti laikomas viso Europos standarto teksto perkėlimu į nacionalinę teisę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalį, taip išvengiant šioje nuostatoje nustatytos pareigos pranešti.

46

Šiuo atžvilgiu Direktyvos 98/34 1 straipsnio 6 punkte „standartu“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, laikoma pripažintos standartizacijos institucijos priimta techninė specifikacija, kurios reikalavimų atitiktis nėra privaloma ir kuri yra tarptautinis, Europos ar nacionalinis standartas. Šioje nuostatoje „Europos standartas“ apibrėžiamas kaip Europos standartizacijos institucijos priimtas ir visuomenei prieinamas standartas.

47

Taigi iš šių apibrėžčių matyti, kad sąvoka „Europos standartas“, kalbant apie techninius reglamentus (ir konkrečiau – Direktyvą 98/34), taikoma tik Europos standartizacijos institucijos priimtiems standartams.

48

Vis dėlto nei Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 4 dalis, nei Direktyvos 98/70 7a straipsnio 2 dalis neleidžia daryti išvados, kad šiomis nuostatomis Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė „Europos standartus“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 1 straipsnio 6 punktą.

49

Iš tiesų, pirma, Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 4 dalyje, siejamoje su jos 8 ir 9 konstatuojamosiomis dalimis ir 1 straipsniu, tik nustatomi privalomi tikslai, t. y. kad 2020 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis visų rūšių transporte sudarytų ne mažiau kaip 10 % galutinio kiekvienos valstybės narės transporto sektoriuje suvartojamo energijos kiekio, kartu paliekant valstybėms narėms diskreciją pasirinkti, kaip jos mano, tinkamas priemones šiems tikslams pasiekti.

50

Antra, Direktyvos 98/70 7a straipsnio 2 dalyje aiškiai išreikštas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis iki 10 % sumažinti tiekiamų degalų ir energijos gyvavimo ciklo metu išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį energijos vienetui. Vis dėlto, kaip matyti iš šios nuostatos, siejamos su Direktyvos 2009/30 8 ir 9 konstatuojamosiomis dalimis, valstybėms narėms paliekama diskrecija siekiant šio sumažinimo, tuo tikslu naudojant biodegalus, alternatyvius degalus arba mažinant fakelinį deginimą ir į atmosferą išmetamų dujų kiekį naftos gavybos vietose.

51

Vadinasi, nei Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 4 dalyje, nei Direktyvos 98/70 7a straipsnio 2 dalyje nenustatytas „standartas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 1 straipsnio 6 punktą.

52

Atsižvelgiant į tai, kas pirma išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės aktas, kuriuo siekiama į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 98/70 7a straipsnio 2 dalį taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą tikslą, negali būti laikomas viso Europos standarto teksto perkėlimu į nacionalinę teisę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalį, taip išvengiant šioje nuostatoje nustatytos pareigos pranešti.

53

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas įsigaliojo 2012 m. sausio 18 d., o pagal Direktyvos 2015/1513 (ja trečiajame klausime remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) 5 straipsnį ji įsigaliojo 2015 m. spalio 5 d. Tokiomis aplinkybėmis atsakant į šį klausimą atsižvelgti į šią direktyvą nereikia.

54

Taigi reikia konstatuoti, kad savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama kaip privalomame Sąjungos akte numatyta apsaugos sąlyga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 10 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką.

55

Reikia pažymėti, kad Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalies pirmose dviejose pastraipose valstybėms narėms tik nustatomas šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, t. y. iki 2010 m. gruodžio 31 d., priimant tam reikalingus įstatymus ir kitus teisės aktus, be to, jos įpareigojamos nedelsiant pateikti Komisijai tų priemonių tekstus. Šios nuostatos trečioje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į Direktyvą 2009/30.

56

Vis dėlto, vadovaujantis Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalies formuluote negalima teigti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino šią direktyvą papildyti apsaugos sąlyga, kaip ji suprantama pagal SESV 114 straipsnio 10 dalį, kad ja galėtų pasinaudoti valstybės narės.

57

Šiuo klausimu pastarojoje nuostatoje numatyta, kad suderinimo priemonės atitinkamais atvejais apima ir apsaugos sąlygą, leidžiančią valstybėms narėms dėl vienos ar kelių SESV 36 straipsnyje nurodytų neekonominių priežasčių imtis laikinų priemonių kartu joms taikant Sąjungos kontrolės tvarką. Vadinasi, tokia apsaugos sąlyga turi būti aiškiai numatyta suderinimo akte. Kadangi Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalis šių požymių neatitinka, jis negali būti laikomas tokia apsaugos sąlyga.

58

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2009/30 4 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ši nuostata nėra privalomame Sąjungos akte numatyta apsaugos sąlyga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 10 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką.

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: