1

Ieškovai Joshua Silver ir kiti, kurių vardai ir pavardės nurodyti priede, yra Jungtinės Karalystės piliečiai, gyvenantys Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

2

2016 m. birželio 23 d. referendume Jungtinės Karalystės piliečiai nubalsavo už savo šalies išstojimą iš Europos Sąjungos.

3

2017 m. kovo 29 d. pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos.

4

2020 m. sausio 24 d. Sąjungos ir Jungtinės Karalystės atstovai pasirašė Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7, toliau – Susitarimas dėl išstojimo).

5

2020 m. sausio 30 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą (ES) 2020/135 dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos sudarymo (OL L 29, 2020, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas). Pagal šio sprendimo 1 straipsnį Susitarimas dėl išstojimo buvo patvirtintas Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos vardu.

6

2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos. 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl išstojimo.

7

2020 m. balandžio 23 d. ieškovai pateikė šį ieškinį.

8

Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. birželio 16 d.) du ieškovai prašė užtikrinti anonimiškumą. 2020 m. birželio 24 d. sprendimu Bendrasis Teismas šį prašymą patenkino.

9

2020 m. liepos 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Tarybos atskirą dokumentą – nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.

10

2020 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų pastabas dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

11

2020 m. birželio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Europos Komisijos prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Raštais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2020 m. rugpjūčio 28 ir 31 d.) ieškovai ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo įstoti į bylą.

12

2020 m. rugpjūčio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo pagal Prancūzijos teisę įsteigta asociacija British in Europe paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovų reikalavimų. 2020 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštus, kuriais ieškovai ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo įstoti į bylą.

13

2020 m. rugpjūčio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo pagal Jungtinės Karalystės teisę įsteigta politinė partija Plaid Cymru – The Party of Wales paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovų reikalavimų. 2020 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštus, kuriais ieškovai ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo įstoti į bylą.

14

2020 m. rugpjūčio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo pagal Vokietijos teisę įsteigta asociacija European Democracy Lab paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovų reikalavimų. 2020 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštus, kuriais ieškovai ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo įstoti į bylą.

15

2020 m. rugpjūčio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo pagal Belgijos teisę įsteigtas visuomeninis fondas ECIT paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovų reikalavimų. 2020 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštus, kuriais ieškovai ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo įstoti į bylą.

16

2020 m. rugpjūčio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo European Alternatives Ltd, veikianti kaip pilietinės visuomenės organizacijų grupė, kurią sudaro pagal Anglijos ir Velso teisę įsteigta bendrovė, pagal Prancūzijos teisę įsteigta asociacija, pagal Vokietijos teisę įsteigta asociacija ir pagal Italijos teisę įsteigta asociacija, paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovų reikalavimų. 2020 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštus, kuriais ieškovai ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šio prašymo įstoti į bylą.

17

2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi Bendrasis Teismas (dešimtoji kolegija), remdamasis Procedūros reglamento 130 straipsnio 7 dalimi, prijungė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

18

2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu Bendrasis Teismas pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį perdavė bylą išplėstinei kolegijai.

19

2021 m. vasario 8 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį. 2021 m. vasario 11 d. dešimtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė nepranešti apie šį atsiliepimą ieškovams.

20

2021 m. vasario 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Tarybos prašymą šioje byloje išnagrinėti galimybę sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio d punktą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑673/20 ir C‑32/21, arba atsisakyti jurisdikcijos pagal to paties reglamento 128 straipsnį, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti bendrą sprendimą dėl šio ieškinio ir dėl šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą. 2021 m. vasario 17 d. kanceliarija gavo raštą, kuriuo ieškovai paprašė leisti susipažinti su atsiliepimu į ieškinį, kad galėtų pateikti savo pastabas dėl galimybės sustabdyti bylos nagrinėjimą ar atsisakyti jurisdikcijos. 2021 m. vasario 22 d. dešimtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė pateikti ieškovams šio atsiliepimo 42 ir 61 punktus. 2021 m. kovo 10 d. kanceliarija gavo raštą, kuriuo ieškovai pateikė savo pastabas dėl galimybės sustabdyti bylos nagrinėjimą ar atsisakyti jurisdikcijos. 2021 m. kovo 15 d. dešimtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė nestabdyti bylos nagrinėjimo.

21

Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

22

Nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Taryba Bendrojo Teismo prašo:

23

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečią pastraipą tais atvejais, kai Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo žinion patenka bylos, kuriose siekiama to paties reikalavimo patenkinimo, keliamas tas pats išaiškinimo klausimas arba ginčijamas to paties akto galiojimas, Bendrasis Teismas, išklausęs bylos šalis, gali sustabdyti jam pateiktą bylą iki tol, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, arba, jei ieškinys pareikštas pagal SESV 263 straipsnį, gali atsisakyti jurisdikcijos, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl tokių ieškinių.

24

Iš šios nuostatos matyti, kad Bendrasis Teismas gali atsisakyti jurisdikcijos byloje tik su sąlyga, kad tiek į Teisingumo Teismą, tiek į Bendrąjį Teismą kreiptasi su ieškiniu dėl panaikinimo.

25

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Taryba siūlo Bendrajam Teismui atsisakyti jurisdikcijos, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl šio ieškinio kartu su dviem prašymais priimti prejudicinį sprendimą (šios nutarties 20 punktas).

26

Taigi Bendrasis Teismas negali atsisakyti jurisdikcijos šioje byloje.

27

Pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalis, jeigu atsakovas prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės. Šio reglamento 130 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad Bendrasis Teismas gali nuspręsti pradėti žodinę proceso dalį dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

28

Remiantis jurisprudencija, galimybės motyvuota nutartimi, taigi nerengiant teismo posėdžio, atmesti ieškinį kaip nepriimtiną nepanaikina aplinkybė, kad Bendrasis Teismas jau priėmė nutartį prijungti pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 19 d. Nutarties Tokai Europe / Komisija, C‑262/07 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:95, 26–28 punktus).

29

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, nors 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi Bendrasis Teismas prijungė Tarybos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės, jis mano, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, kad galėtų priimti nutartį dėl šio prieštaravimo.

30

Taryba teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo. Pirma, šis sprendimas nėra skirtas ieškovams. Antra, šis sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovais. Trečia, dėl ginčijamo sprendimo reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones ir jis nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas.

31

Ieškovai ginčija nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Jie teigia, kad, pirma, ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs ir, antra, šis sprendimas yra tiesiogiai su jais susijęs reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

32

Primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl trijų rūšių aktų panaikinimo, t. y. jam skirtų aktų, aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, kurie tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

33

Nagrinėjamu atveju ieškovų teisė pareikšti ieškinį turi būti vertinama atsižvelgiant tik į ginčijamą sprendimą. Vis dėlto pažymėtina, kad sprendimo dėl tarptautinio susitarimo sudarymo teisėtumo kontrolė, kurią turi atlikti Sąjungos Teismas, gali būti susijusi su šio sprendimo teisėtumu atsižvelgiant į patį atitinkamo tarptautinio susitarimo turinį (pagal analogiją žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vadinasi, vertinant ieškovų teisę pareikšti ieškinį reikia atsižvelgti į Susitarimo dėl išstojimo pobūdį ir turinį.

34

Pirmiausia konstatuotina, kad ieškovai nėra nei ginčijamo sprendimo, nei Susitarimo dėl išstojimo adresatai. Darytina išvada, kad jie neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pirmą sakinio dalį, ir to, beje, jie neginčija.

35

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį remdamiesi viena iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antroje ir trečioje sakinio dalyse numatytų hipotezių.

36

Primintina, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antroje sakinio dalyje numatytos tiesioginės ir konkrečios sąsajos sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 75 ir 76 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

37

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia išnagrinėti, ar įvykdyta antroji sąlyga dėl konkrečios sąsajos su ieškovais.

38

Šiuo aspektu primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad aktas būtų laikomas konkrečiai susijusiu su fiziniais ar juridiniais asmenimis, kuriems nėra skirtas, jis turi būti susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl individualizuoti juos taip pat, kaip ir tokio sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223, ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 93 punktą).

39

Taigi galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, jei ji taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Antillean Rice Mills / Taryba, C‑451/98, EU:C:2001:622, 52 punktas ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 94 punktas).

40

Be to, aplinkybė, kad vien tai, kad norminis aktas gali turėti skirtingų konkrečių padarinių skirtingiems teisės subjektams, kuriems jis taikomas, negali jų išskirti iš visų kitų atitinkamų subjektų, nes šis aktas taikomas remiantis objektyviai apibrėžta situacija (2000 m. vasario 22 d. Sprendimo ACAV ir kt. / Taryba, T‑138/98, EU:T:2000:45, 66 punktas ir 2008 m. gruodžio 3 d. Nutarties RSA Security Ireland / Komisija, T‑227/06, EU:T:2008:547, 59 punktas).

41

Vis dėlto tai, kad nuostata dėl savo pobūdžio ir taikymo srities yra visuotinai taikoma, nes taikoma visiems suinteresuotiesiems asmenims bendrai, nepaneigia to, kad su kai kuriais iš jų ji gali būti konkrečiai susijusi (2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 58 punktas ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sahlstedt ir kt. / Komisija, C‑362/06 P, EU:C:2009:243, 29 punktas).

42

Jeigu aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą asmenų grupę. Taip gali būti visų pirma tuomet, kai minėtu aktu pakeičiamos teisės, kurias šie asmenys įgijo prieš jį priimant (šiuo klausimu žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, EU:C:2008:159, 71 ir 72 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 59 punktą).

43

Nagrinėjamu atveju ieškovai iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs, nes dėl jo jie neteko Sąjungos piliečių statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių.

44

Konkrečiau kalbant, siekdami pagrįsti konkrečią sąsają ieškovai paaiškina, kad, pirma, jie priklauso uždarai grupei, kurią sudaro asmenys, Susitarimo dėl išstojimo ir ginčijamo sprendimo įsigaliojimo momentu turėję Jungtinės Karalystės piliečių statusą, taigi ir Sąjungos piliečių statusą.

45

Ieškovų teigimu, šios asmenų grupės „uždarumą“ lemia tai, kad visų ją sudarančių asmenų tapatybė buvo nustatyta arba ją buvo galima nustatyti Susitarimo dėl išstojimo ir ginčijamo sprendimo įsigaliojimo momentu ir kad vėliau joks naujas asmuo nebegalėjo būti prijungtas prie šios grupės. Asmenys, įgiję Jungtinės Karalystės piliečių statusą po šios valstybės išstojimo iš Sąjungos, negali remtis Sąjungos piliečių statusu.

46

Be to, ieškovai tvirtina, kad Sąjungos piliečio statusas yra nuolatinis ir iš esmės negali būti panaikintas, be to, jis jiems suteiktas prieš priimant ginčijamą sprendimą. Taigi šiuo sprendimu iš jų buvo atimta įgyta teisė, kuri yra speciali ir suteikta išimtinai uždarą grupę, kuriai jie priklauso, sudarantiems asmenims.

47

Antra, ieškovai tvirtina, kad kiekvieną iš jų individualiai paveikia Sąjungos piliečio statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių netekimas. Jie nurodo pasekmes, kurių sukeltų Sąjungos piliečio statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių netekimas, ypač tiems iš jų, kurie jau pasinaudojo teise laisvai judėti. Jie visų pirma remiasi:

48

Trečia, ieškovai prašo Bendrojo Teismo plačiai vertinti konkrečios sąsajos sąlygą. Šią sąlygą esą reikia aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Be to, ši byla susijusi su demokratijos principu ir su Sąjungos konstitucinio identiteto esme.

49

Ketvirta, ieškovai mano, kad jų konkrečios sąsajos klausimas, ypač atsižvelgiant į įgytą teisę, yra susijęs su klausimu, ar Sąjungos piliečio statusas yra nuolatinis ir neatšaukiamas, ir negali būti išspręstas neišnagrinėjus bylos iš esmės.

50

Pirmiausia konstatuotina, kad ieškovų argumentai, kuriais siekiama įrodyti jų teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį, grindžiami prielaida, kad dėl ginčijamo sprendimo jie „neteko“ Sąjungos piliečių statuso arba jis iš jų buvo „atimtas“, kaip ir su šiuo statusu susijusios teisės.

51

Tiesa, nei ginčijamu sprendimu, nei Susitarimu dėl išstojimo aiškiai nepanaikinamas Jungtinės Karalystės piliečių turimas Sąjungos piliečių statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės.

52

Vis dėlto iš Susitarimo dėl išstojimo teksto ir struktūros, visų pirma iš jo preambulės šeštos pastraipos, 2 straipsnio b–d punktų, 10 straipsnio 1 dalies a–d punktų ir apskritai iš visos jo antros dalies „Piliečių teisės“, aiškiai matyti, kad šiame susitarime Jungtinės Karalystės piliečiai, įskaitant tuos, kurie Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos dieną buvo Sąjungos piliečiai, vertinami kaip nuo tos dienos neturintys arba nebeturintys Sąjungos piliečių statuso. Šiame susitarime nenumatyta išlaikyti Jungtinės Karalystės piliečių turėto Sąjungos piliečių statuso ir visų su šiuo statusu susijusių teisių.

53

Pažymėtina, kad Sąjungos piliečio statuso netekimas ar jo neišlaikymas neginčijamai gali reikšmingai paveikti iš Sąjungos išstojančios valstybės narės piliečių teises (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 64 punktą). Tokios valstybės narės piliečiams, išvykusiems gyventi į kitą valstybę narę, jų kilmės valstybės išstojimas iš Sąjungos gali daryti dar didesnį poveikį dėl užsimezgusių kartais ilgamečių asmeninių, profesinių ir ekonominių ryšių (2020 m. birželio 16 d. Nutarties Walker ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑383/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:269, 41 punktas).

54

Vis dėlto, kiek tai susiję su konkrečios sąsajos sąlyga, remiantis šio sprendimo 38 punkte nurodyta jurisprudencija, ieškovai turi pagrįsti, kad ginčijamas sprendimas, kiek juo iš jų atimamas Sąjungos piliečių statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės, susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl individualizuoja juos taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatus.

55

Pirma, neginčijama, kad Susitarimas dėl išstojimo, būtent kiek jame nenumatyta, kad Jungtinės Karalystės piliečiai išsaugo Sąjungos piliečių statusą, taikomas visiems šios valstybės piliečiams, taigi yra visuotinai taikomas.

56

Vadinasi, ginčijamas sprendimas, pagal kurį Susitarimas dėl išstojimo įtraukiamas į Sąjungos teisės sistemą, pats yra visuotinai taikomas aktas, todėl susijęs su ieškovais dėl jų, kaip Jungtinės Karalystės piliečių, objektyvaus statuso.

57

Antra, šios nutarties 44–46 punktuose nurodytos aplinkybės, kuriomis remiasi ieškovai, susijusios su jų priklausymu Sąjungos piliečių statusą įgijusių asmenų grupei dėl to, kad jie yra Jungtinės Karalystės piliečiai, neleidžia daryti išvados, kad ieškovai priklauso uždarai asmenų grupei, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 42 punkte nurodytą jurisprudenciją.

58

Ginčijamas sprendimas, kiek juo iš Jungtinės Karalystės piliečių atimamas Sąjungos piliečių statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės, buvo priimtas atsižvelgiant į objektyvų asmenų, turinčių iš Sąjungos išstojančios valstybės narės pilietybę, statusą (šios nutarties 56 punktas) ir neatsižvelgiant į jų asmeninės situacijos ypatumus, taigi šis sprendimas nėra konkrečiai susijęs su šiais piliečiais (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 66 ir 67 punktus ir 2020 m. gegužės 20 d. Nutarties Nord Stream / Parlamentas ir Taryba, T‑530/19, EU:T:2020:213, 64 punktą). Vadinasi, kaip ieškovai ir patys pripažįsta, ginčijamas sprendimas su jais susijęs taip pat, kaip ir su visais kitais Jungtinės Karalystės piliečiais. Taigi „uždara grupė“, kuria jie remiasi, susidaro dėl paties ginčijamu sprendimu nustatytos sistemos pobūdžio (pagal analogiją žr. 1996 m. liepos 10 d. Sprendimo Weber / Komisija, T‑482/93, EU:T:1996:97, 65 punktą ir 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, T‑279/11, EU:T:2013:299, 84 ir 89 punktus).

59

Šiomis aplinkybėmis, remiantis šios nutarties 39 punkte nurodyta jurisprudencija, dėl to, kad ieškovų nurodytą „uždarą grupę“ sudarančių asmenų skaičių arba tapatybę galima nustatyti daugiau ar mažiau tiksliai ir kad ši grupė nebegali būti išplėsta įsigaliojus ginčijamam sprendimui, šis sprendimas savaime netampa konkrečiai susijęs su šiais asmenimis.

60

Be to, priešingai, nei teigia ieškovai, Sąjungos piliečio statusas ir su šiuo statusu susijusios teisės negali būti laikomi „specialiosiomis“ arba „išimtinėmis“ teisėmis. Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos dieną visi šios valstybės, Sąjungos narės, piliečiai turėjo šį statusą ir su juo susijusias teises. Taigi ieškovų nurodytą „uždarą grupę“ sudarančių asmenų situacija negali būti prilyginama ieškovės byloje, kurioje priimtas 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimas Codorniu / Taryba (C‑309/89, EU:C:1994:197, 21 ir 22 punktai), situacijai, kai ji negalėjo naudoti įregistruoto prekių ženklo, kurį sudarė asmeninė ir pagal savo pobūdį išimtinė nuosavybės teisė (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 23 d. Nutarties Beul / Parlamentas ir Taryba, T‑640/14, EU:T:2015:907, 48 punktą).

61

Darytina išvada, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog ginčijamu sprendimu iš jų atimta speciali ar išimtinė įgyta teisė. Vien to, jog egzistuoja įgyta ar subjektyvi teisė, kurios taikymo sritį ar įgyvendinimą potencialiai paveikia ginčijamas aktas, nepakanka tokios teisės turėtojui individualizuoti, jei kiti ūkio subjektai gali turėti analogiškas teises ir dėl to jų padėtis gali būti tokia pati kaip ir šios teisės turėtojo (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Enviro Tech Europe ir Enviro Tech International / Komisija, T‑291/04, EU:T:2011:760, 116 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Trečia, įvairios aplinkybės, kuriomis asmeniškai remiasi kiekvienas ieškovas ir kurios išvardytos šios nutarties 47 punkte, gali įrodyti nebent konkretų, skirtingą ir tam tikrais atvejais reikšmingą poveikį, kurį kiekvienam iš jų gali turėti Sąjungos piliečio statuso ir su šiuo statusu susijusių teisių netekimas. Tačiau nė viena iš šių aplinkybių negali įrodyti, kad šio statuso ir su juo susijusių teisių netekimas jiems sukeltų tokių ypatingų ir specifinių pasekmių, kad šios pasekmės juos individualizuotų visų kitų asmenų atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal šios nutarties 38 punkte primintą jurisprudenciją.

63

Ketvirta, dėl ieškovų argumento, kad konkrečios sąsajos sąlyga turi būti aiškinama plačiai, primintina, kad Chartijos 47 straipsniu nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos ir, be kita ko, taisyklių, susijusių su tiesiogiai Sąjungos teisme pareikštų ieškinių priimtinumu. Taigi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyti priimtinumo reikalavimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, tačiau laikantis SESV aiškiai numatytų sąlygų (žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 97 ir 98 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 43 ir 44 punktus).

64

Chartijos 47 straipsniu suteikiama apsauga nereikalauja, kad teisės subjektas galėtų besąlygiškai pareikšti ieškinį dėl su juo konkrečiai nesusijusių aktų panaikinimo.

65

Taip pat pasakytina, kad ieškovų nurodyta aplinkybė, jog ši byla susijusi su demokratijos principu ir daro poveikį Sąjungos konstitucinio identiteto esmei, neturi reikšmės vertinant, ar ieškovai tenkina konkrečios sąsajos sąlygą. SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos priimtinumo sąlygos taikomos visiems ieškiniams dėl panaikinimo, neatsižvelgiant į pateiktus klausimus dėl esmės. Be to, šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo labai specifinių aplinkybių byloje, kurioje priimtas 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimas Les Verts / Parlamentas (294/83, EU:C:1986:166, 32–37 punktai), kurį citavo ieškovai ir kuriame buvo nagrinėjama atstovų Parlamente neturinčios politinės grupės teisė pareikšti ieškinį dėl Parlamento aktų, susijusių su asignavimų skyrimu siekiant pasirengti Europos Parlamento rinkimams, kuriuos priimant dalyvavo Parlamente atstovaujamos konkuruojančios politinės grupės.

66

Penkta, priešingai, nei teigia ieškovai, šioje byloje klausimas dėl jų konkrečios sąsajos gali būti išspręstas nenagrinėjant bylos iš esmės ir, konkrečiai kalbant, neišnagrinėjus, ar Sąjungos piliečio statusas yra nuolatinis ir negali būti panaikintas.

67

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovais. Taigi jie neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį ir nebereikia nagrinėti, ar šis sprendimas yra tiesiogiai su jais susijęs.

68

Primintina, kad sąlygos, susijusios, pirma, su ginčijamo akto reglamentuojamuoju pobūdžiu, antra, su jo tiesiogine sąsaja su ieškovais ir, trečia, su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje sakinio dalyje numatytų įgyvendinamųjų priemonių nebuvimu, yra kumuliacinės (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 19 d. Nutarties Buxadé Villalba ir kt. / Parlamentas, T‑32/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:552, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia išnagrinėti, ar įvykdyta pirmoji sąlyga dėl ginčijamo sprendimo reglamentuojamojo pobūdžio.

70

Primintina, kad sąvokos „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, apimtis yra siauresnė už SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pirmoje ir antroje sakinio dalyse vartojamą sąvoką „aktai“. Todėl ši sąvoka negali apimti visų visuotinai taikomų teisės aktų, bet reiškia siauresnę tokio pobūdžio aktų kategoriją (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 58 punktas).

71

Taigi sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ reiškia visuotinai taikomus teisės aktus ir neapima pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 60 ir 61 punktus).

72

Pirma, nagrinėjamu atveju šalys teisingai sutaria, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas.

73

Neginčijama, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas aktas (šios nutarties 56 punktas).

74

Be to, primintina, kad teisės aktas laikytinas pagal teisėkūros procedūrą priimtu Sąjungos aktu tik tuomet, jei jis priimtas remiantis Sutarčių nuostata, kurioje aiškiai daroma nuoroda į įprastą arba specialią teisėkūros procedūrą (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 62 punktas). Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas remiantis ESS 50 straipsnio 2 dalimi. Konstatuotina, kad, nors šioje nuostatoje patikslinta, jog susitarimą, kuriame nustatoma valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarka, gavusi Parlamento pritarimą, Sąjungos vardu sudaro Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, joje aiškiai nenurodyta nei įprasta, nei speciali teisėkūros procedūra. Vadinasi, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu.

75

Antra, šalys nesutaria dėl to, kokių pasekmių sukelia aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas. Ieškovų teigimu, tas sprendimas gali būti tik reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas. Tarybos teigimu, minėtas sprendimas nėra nei pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, nei reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas.

76

Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2013 m. spalio 3 d. Sprendime Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625) Teisingumo Teismas nekonstatavo, jog sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ apima visus ne pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus.

77

Primintina, kad vėlesniame sprendime Teisingumo Teismas aiškiai nepritarė aiškinimui, pagal kurį visuotinai taikomi ne pagal teisėkūros procedūrą priimti aktai nepatenka į sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka apima visus visuotinai taikomus ne pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 24 ir 28 punktus).

78

Vis dėlto pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci (C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873), ginčytas aktas buvo Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje. Nors tas sprendimas buvo visuotinai taikomas, nes jame išreikšta pozicija dėl nacionalinių schemų, jis buvo aiškiai administracinio pobūdžio, ir, beje, jį priėmė tik Komisija, nedalyvaujant Tarybai ir Parlamentui. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos teiginio, kad minėtas sprendimas buvo ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas visuotinai taikomas aktas, nepatenkantis į sąvoką „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, nepagrindžia nei SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies formuluotė, nei jos genezė ar tikslas, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas to sprendimo 24–27 punktuose.

79

Vis dėlto Teisingumo Teismas dar neturėjo progos nagrinėti, ar sprendimai, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, būtent sprendimai, patvirtinantys susitarimo dėl valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarkos sudarymą, turi būti laikomi reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį.

80

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ apima ir tokius sprendimus.

81

Pirma, pažymėtina, kad, kaip ir kiekvienas Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas, susitarimas dėl valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarkos yra privalomas Sąjungos institucijoms ir turi viršenybę prieš jų priimtus aktus (pagal analogiją žr. 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Stichting Natuur en Milieu ir Pesticide Action Network Europe, C‑404/12 P ir C‑405/12 P, EU:C:2015:5, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82

Iš šios Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybės prieš antrinės teisės aktus matyti, kad Susitarimas dėl išstojimo pagal normų hierarchiją yra viršesnis už kitus visuotinai taikomus teisės aktus, tiek priimtuosius pagal teisėkūros procedūrą, tiek reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus.

83

Darytina išvada, kad ginčijamu sprendimu į Sąjungos teisės sistemą įterptos Susitarime dėl išstojimo įtvirtintos normos, kurios yra viršesnės už pagal teisėkūros procedūrą priimtų ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų nuostatas, todėl pačios savaime negali būti reglamentuojamojo pobūdžio.

84

Antra, atsižvelgiant į Susitarimo dėl išstojimo priėmimo procedūrą, kaip ir į kitus Sąjungos sudarytus tarptautinius susitarimus, išorės lygmeniu toks susitarimas gali būti laikomas pagal teisėkūros procedūrą priimto vidaus akto atitikmeniu (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 146 punktą).

85

Susitarimą dėl išstojimo Sąjungos vardu sudarė Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, pagal ESS 50 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Kadangi šioje procedūroje dalyvauja Taryba ir Parlamentas, ji panaši į įprastą ir specialią teisėkūros procedūras, apibrėžtas SESV 289 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir minimas SESV 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 23 straipsnio antroje pastraipoje, 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, 25 straipsnio antroje pastraipoje ir 228 straipsnio 4 dalyje, kuriomis remdamosi šios dvi institucijos gali priimti su Sąjungos piliečio statusu susijusias teises reglamentuojančias nuostatas. Be to, priešingai, nei teigia ieškovai, Sąjungos piliečiai, kurie yra išstojančiosios valstybės narės piliečiai, dalyvauja priimant sprendimą sudaryti susitarimą, kuriame nustatoma šios valstybės išstojimo tvarka, nes ESS 50 straipsnyje nenumatyta, kad kurie nors Europos Parlamento nariai negali dalyvauti, kai Parlamentas patvirtina tokį susitarimą.

86

Darytina išvada, kad ginčijamu sprendimu į Sąjungos teisės sistemą įterptos Susitarime dėl išstojimo įtvirtintos normos, kurioms būdingas ypač didelis demokratinis legitimumas, panašus į pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte esančių nuostatų legitimumą. Būtent ypač didelis teisės aktų, priimtų taikant procedūrą, kurioje numatytas Tarybos ir Parlamento dalyvavimas, demokratinis legitimumas pateisina tai, kad nešvelninamos sąlygos, kuriomis privatūs asmenys gali pareikšti ieškinius dėl pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų panaikinimo (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:21, 38 punktą).

87

Taip pat pasakytina, kad daugelyje SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies kalbinių versijų sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ veikiau reiškia vykdomosios, o ne įstatymų leidžiamosios valdžios priimtus aktus (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:21, 41 punktą). O toks sprendimas, kuriuo patvirtinamas tarptautinio susitarimo ar susitarimo, nustatančio valstybės narės išstojimo tvarką, sudarymas, kaip antai ginčijamas sprendimas, negali būti prilygintas vykdomosios valdžios aktui.

88

Trečia, būtų nenuoseklu ir paradoksalu sušvelninti sąlygas, kuriomis privatūs asmenys gali pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kvalifikuojant jį kaip reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktą. Toks sušvelninimas lemtų, kad privatūs asmenys galėtų lengviau ginčyti konkrečią teisės normą, įtvirtintą tarptautiniame susitarime, kaip antai Susitarime dėl išstojimo, ir vėliau įterptą į Sąjungos teisės sistemą priimant sprendimą, kuriuo patvirtinamas atitinkamo susitarimo sudarymas, kaip antai ginčijamą sprendimą, tik tuo atveju, kai ta pati teisės norma įtvirtinta pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte, kurio turinys yra toks pat ir kuris yra žemesnis pagal normų hierarchiją.

89

Ketvirta, iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies genezės matyti, kad Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto, o vėliau Lisabonos sutarties rengėjai nesiekė sušvelninti privačių asmenų ieškinių dėl sprendimų, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, pavyzdžiui, be kita ko, sprendimų, kuriais patvirtinamas susitarimo dėl valstybės narės išstojimo tvarkos sudarymas, priimtinumo sąlygų. Konkrečiai kalbant, iš Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto parengiamųjų darbų, ypač jos III‑365 straipsnio 4 dalies, kurios turinys sutampa su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos turiniu, visiškai nematyti, kad šie rengėjai būtų norėję, jog tokie sprendimai būtų laikomi „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais“, kaip tai suprantama pagal šiuos du straipsnius.

90

Šiomis aplinkybėmis sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, turi būti aiškinama kaip neapimanti sprendimų, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, be kita ko, sprendimų, kuriais patvirtinamas susitarimo dėl valstybės narės išstojimo tvarkos sudarymas.

91

Taigi ginčijamas sprendimas negali būti laikomas reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį.

92

Šios išvados nepaneigia kiti ieškovų argumentai.

93

Pirma, tai, kad ginčijamas sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dalyje „Ne teisėkūros procedūra priimami aktai“, nereiškia, kad šis sprendimas būtinai yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas. Vadinasi, šis paskelbimas negalėjo suklaidinti privačių asmenų, kiek tai susiję su galimybe pareikšti ieškinį dėl to sprendimo.

94

Antra, ginčijamo sprendimo kvalifikavimas kaip visuotinai taikomo akto, kuris nėra nei pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, nei reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, neprieštarauja teisinio saugumo ir veiksmingos teisminės gynybos principams. Šie principai negali būti aiškinami kaip draudžiantys jurisprudencijoje laipsniškai aiškinti ieškinių priimtinumo taisykles, jei tokį aiškinimą galima protingai numatyti (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 167 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamu atveju šios nutarties 90 punkte pateiktą sąvokos „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ aiškinimą buvo galima protingai numatyti atsižvelgiant į sprendimų, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, ypač sprendimų, kuriais patvirtinamas susitarimo dėl valstybės narės išstojimo tvarkos sudarymas, ypatumus.

95

Trečia, pagal veiksmingos teisminės gynybos principą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, nereikalaujama, kad teisės subjektas galėtų besąlygiškai pareikšti ieškinį dėl visuotinai taikomų aktų, kurių neapima sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, panaikinimo tiesiogiai Sąjungos teisme (kiek tai susiję su pagal teisėkūros procedūrą priimtais aktais, pagal analogiją žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 105 punktą ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo SolarWorld / Taryba, C‑204/16 P, EU:C:2017:838, 66 punktą).

96

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį ir nereikia nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su ieškovais ir ar dėl jo reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones.

97

Vadinasi, Taryba pagrįstai teigia, kad ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio. Taigi nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti priimtas, o ieškinys atmestas kaip nepriimtinas.

98

Pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 2 dalį įstojimas į bylą netenka savo dalyko, kai ieškinys pripažįstamas nepriimtinu. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškinys atmestas kaip nepriimtinas, nebereikia priimti sprendimo dėl Komisijos, British in Europe, Plaid Cymru – The Party of Wales, European Democracy Lab, ECIT ir European Alternatives Ltd pateiktų prašymų įstoti į bylą.

99

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus, išskyrus išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

100

Pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 10 dalį, jeigu procesas pagrindinėje byloje užbaigiamas prieš priimant sprendimą dėl prašymo įstoti į bylą, prašymą įstoti į bylą pateikęs asmuo ir pagrindinės bylos šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su tokiu prašymu. Nagrinėjamu atveju ieškovai, Taryba, Komisija, British in Europe, Plaid Cymru – The Party of Wales, European Democracy Lab, ECIT ir European Alternatives Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)

nutaria: