I. Teisinis pagrindas

II. Bylos aplinkybės

III. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

IV. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

V. Analizė

A. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį dėl įrodinėjimo pareigos, kurią Komisija turi įvykdyti, siekdama įrodyti, kad pagalbos priemonė priskirtina valstybei ir yra suteikta iš valstybinių išteklių

1. Šalių argumentai

2. Vertinimas

a) Priimtinumas

b) Dėl esmės

1) Pirminės pastabos

2) Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis

i) Priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais

– Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nenustatė aukštesnio įrodinėjimo standarto tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės ėmėsi privatus subjektas, o ne valstybės įmonė

– Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nustatė aukštesnį įrodinėjimo standartą tuo atveju, kai pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, jam reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas šitaip padarė teisės klaidą

– Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, yra pagrįstas, jam vis tiek tektų atmesti šį priekaištą kaip neveiksmingą

ii) Priekaištas, susijęs su įrodymais, kad pagalbos priemonė suteikta iš valstybinių išteklių

3) Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis

B. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas, susijęs su nacionalinės teisės ir faktinių aplinkybių iškraipymu

1. Šalių argumentai

2. Vertinimas

a) Priimtinumas

b) Dėl esmės

VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų

VII. Išvada

1.

Šiuo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2019 m. kovo 19 d. Sprendimą Italija ir kt. / Komisija (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 2 ); juo Bendrasis Teismas panaikino 2015 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimą (ES) 2016/1208 dėl valstybės pagalbos, kurią Italija suteikė Banca Tercas (toliau – nagrinėjamas sprendimas) ( 3 ).

2.

Nagrinėjamame sprendime Komisija konstatavo, kad priemonės, kurių privatinės teisės reglamentuojamas bankų konsorciumas Fondo interbancario di tutela dei depositi (bankų indėlių apsaugos fondas, toliau – FITD) ėmėsi Banca Tercas (Cassa di risparmio della Provincia di Teramo SpA) (toliau – bankas Tercas) naudai ir kurias 2014 m. liepos 7 d. leido taikyti Italijos Respublikos centrinis bankas Banca d’Italia (toliau – Italijos bankas), yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba, kurią Italijos Respublika turi susigrąžinti iš jos gavėjo.

3.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino pagrįstais Italijos Respublikos, Banca Popolare di Bari SCpA (toliau – BPB) ir FITD pareikštus ieškinius dėl nagrinėjamo sprendimo panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, pirmoji sąlyga, kurią turi atitikti pagalbos priemonė, kad būtų pripažinta valstybės pagalba, nebuvo įvykdyta, nes FITD priemonės, kurių jis ėmėsi banko Tercas naudai, nebuvo nei priskirtinos valstybei, nei suteiktos iš valstybinių išteklių.

4.

Kadangi pagalbą suteikęs subjektas buvo ne valstybinis subjektas ar valstybinė įmonė, o privatus subjektas, t. y. FITD, kilo klausimas, ar šio subjekto nustatytų priemonių priskirtinumas valstybei ir jų finansavimas iš valstybinių išteklių galėtų būti vertinamas taip pat, kaip vertinama pagalbos priemonė, kurios ėmėsi valstybinė įmonė, o gal Komisijai teko didesnė įrodinėjimo pareiga. Šis klausimas yra šio apeliacinio skundo esmė.

5.

Italijos bankų įstatymo ( 4 ) 96ter straipsnyje nustatyta:

„1.   Italijos bankas, atsižvelgdamas į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą:

<…>

<…>“

6.

Bankas Tercas yra privataus kapitalo bankas, daugiausia vykdantis veiklą Italijos Abrucų regione.

7.

2012 m. balandžio 30 d., remdamasi Italijos banko pasiūlymu, kuriame buvo nustatyti banke Tercas padaryti pažeidimai, Italijos ekonomikos ir finansų ministerija nusprendė bankui Tercas taikyti specialųjį administravimą. Italijos bankas paskyrė specialųjį administratorių bankui Tercas įgyvendinant specialųjį administravimą (toliau – specialusis administratorius).

8.

2013 m. spalio mėn. specialusis administratorius pradėjo derybas su BPB, privataus kapitalo bankų grupės kontroliuojančiąja bendrove, daugiausia vykdančia veiklą Italijos pietuose, kuri išreiškė susidomėjimą dalyvauti didinant banko Tercas kapitalą, jeigu prieš tai bus įvykdytas banko Tercas išankstinis auditas ir FITD visiškai padengs šio banko turtinių įsipareigojimų deficitą.

9.

Kaip nurodyta šios išvados 2 punkte, FITD yra privatinės teisės reglamentuojamas bankų konsorciumas, siekiantis užtikrinti savo narių indėlių apsaugą. 1996 m. į Italijos teisę perkėlus Direktyvą 94/19/EB ( 5 ), Italijos bankas pripažino FITD kaip vieną iš indėlių garantijų sistemų, kurioms leista veikti Italijoje pagal šioje direktyvoje nustatytas taisykles.

10.

Pagal FITD įstatų 27 straipsnį (bylos faktinėms aplinkybėms taikytina redakcija) (toliau – FITD įstatai) vieno iš jos narių priverstinio likvidavimo atveju FITD įsikištų ir kompensuotų šio nario indėlininkų indėlius iki 100000 EUR už indėlininką.

11.

Vis dėlto FITD suteikti įgaliojimai įsikišti savo narių naudai ne tik dėl pirmesniame punkte minėtos indėlininkų indėlių garantijos (privalomoji intervencija), bet ir savanoriškai, jei dėl šios intervencijos įmanoma sumažinti mokesčius, kuriuos jos nariams gali tekti sumokėti dėl indėlių garantijos (savanoriškoji intervencija).

12.

Taigi, remiantis FITD įstatų 28 straipsniu, šis konsorciumas, užuot atlikęs pagal indėlių garantijų sistemą numatytą grąžinimą indėlininkams, kai konsorciumo narys priverstinai likviduojamas, gali įsikišti vykdant su jo nariu susijusius turto ir įsipareigojimų perleidimo sandorius (alternatyvi savanoriškoji intervencija). Taip pat, remiantis FITD įstatų 29 straipsniu, neatsižvelgiant į tai, ar yra formaliai pradėta priverstinio likvidavimo procedūra, FITD gali nuspręsti įsikišti finansavimo, garantijų, akcijų įsigijimo forma arba kitais techninės pagalbos būdais, suteikdamas paramą vienam iš savo narių, kuriam taikomas specialusis administravimas, kai yra atgaivinimo perspektyvų, ir taip būtų sumažinta našta, palyginti su ta, kuri tektų įsikišus FITD šio nario priverstinio likvidavimo atveju (savanoriškoji paramos intervencija arba prevencinė intervencija, kaip banko Tercas atveju).

13.

2013 m. spalio 28 d., banko Tercas specialiajam administratoriui pagal FITD įstatų 29 straipsnį pateikus prašymą, FITD valdymo komitetas nusprendė paremti banką Tercas didžiausia 280 mln. EUR suma. 2013 m. spalio 29 d. šį sprendimą patvirtino FITD valdyba. 2013 m. lapkričio 4 d. Italijos bankas pagal Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalies d punktą patvirtino šią paramos priemonę.

14.

Nors gavo Italijos banko leidimą, FITD, atsižvelgdamas į netikrumus, susijusius su banko Tercas ekonomine padėtimi, turtu ir įsipareigojimais ir šių priemonių apmokestinimo tvarka, nusprendė sustabdyti numatytas priemones. 2014 m. kovo 18 d., pabaigus banko Tercas turto auditą, kurį prašė atlikti BPB, tarp FITD ir BPB ekspertų kilo nesutarimų. Vėliau šie nesutarimai buvo išspręsti arbitraže. Be to, FITD ir BPB susitarė pasidalyti galimą mokesčių naštą, kuri susidarytų apmokestinus priemones tuo atveju, jeigu numatytas atleidimas nuo mokesčių nebūtų taikomas.

15.

2014 m. kovo 18 d. sustabdęs priemones ir siekdamas įsitikinti, kad priemonės, kurių imtasi banko Tercas naudai, būtų ekonomiškai naudingesnės negu šio banko saugomų indėlių kompensavimas, FITD kreipėsi į audito ir konsultacijų bendrovę. Atsižvelgęs į šios bendrovės 2014 m. gegužės 26 d. ataskaitoje pateiktas išvadas ir į priemonių išlaidas, palyginti su išlaidomis, susijusiomis su kompensavimu pagal indėlių garantijų sistemą likvidavimo atveju, FITD valdymo komitetas ir taryba 2014 m. gegužės 30 d. nusprendė imtis veiksmų banko Tercas naudai.

16.

2014 m. liepos 1 d. FITD Italijos bankui pateikė naują prašymą suteikti leidimą. 2014 m. liepos 7 d. Italijos bankas leido FITD imtis priemonių banko Tercas naudai, t. y. pirma, skirti 265 mln. EUR įnašą, skirtą padengti Tercas kapitalo deficitui, antra, 35 mln. EUR garantiją, skirtą padengti kredito rizikai, susijusiai su tam tikrais banko Tercas išoriniais įsipareigojimais, ir, trečia, 30 mln. EUR garantiją, skirtą padengti išlaidoms, atsiradusioms apmokestinus pirmąją priemonę (toliau – nagrinėjamos priemonės).

17.

2014 m. liepos 27 d. banko Tercas visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė, pirma, iš dalies padengti nuostolius, be kita ko, sumažinant nuosavą kapitalą iki nulio ir panaikinant visas apyvartoje esančias paprastąsias akcijas, ir, antra, padidinti kapitalą iki 230 mln. EUR, išleidžiant naujas paprastąsias akcijas, kurios buvo pasiūlytos BPB. Kapitalas buvo padidintas 2014 m. liepos 27 d.

18.

2014 m. rugpjūčio 8 d. ir spalio 10 d. Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti informaciją apie priemones, kurių FITD ėmėsi banko Tercas naudai. Jos į šiuos prašymus pateikti informaciją atsakė 2014 m. rugsėjo 16 d. ir lapkričio 14 d.

19.

2015 m. vasario 27 d. rašte Komisija informavo Italijos Respubliką apie sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl minėtų priemonių.

20.

2015 m. gruodžio 23 d. Komisija priėmė nagrinėjamą sprendimą. Kaip minėta šios išvados 2 punkte, tame sprendime Komisija konstatavo, kad nagrinėjamos priemonės yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba, ir nurodė ją susigrąžinti ( 6 ).

21.

Kaip minėta šios išvados 3 punkte, skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino nagrinėjamą sprendimą, motyvuodamas tuo, kad Komisija klaidingai konstatavo, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šios priemonės neatitiko pirmosios sąlygos, kurią nacionalinė priemonė turi atitikti, kad ją būtų galima pripažinti valstybės pagalba, t. y. kad ji turi būti suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir būti priskirtina valstybei ( 7 ).

22.

Pirmiausia Bendrasis Teismas pateikė pirminę pastabą dėl „valstybės narės suteiktos pagalbos“ sąvokos. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal jurisprudenciją pranašumas, suteikiamas per nuo valstybės nepriklausančius subjektus, patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes priešingu atveju valstybės pagalbos taisykles būtų galima apeiti tiesiog įsteigiant autonomiškas institucijas, atsakingas už pagalbos paskirstymą. Kaip nusprendė Bendrasis Teismas, nors šia jurisprudencija siekiama išvengti nepakankamo nuo valstybės nepriklausančių subjektų suteiktų pranašumų įtraukimo rizikos, dėl jos taip pat kyla per didelio šių pranašumų įtraukimo rizika. Vadinasi, jeigu nuo valstybės nepriklausantis subjektas, kuris teikia pagalbą, yra ne valstybinė įmonė, o privatus subjektas, Komisija privalo įrodyti ne tik tai, kad valstybė gali daryti lemiamą įtaką šiam subjektui, bet ir tai, kad ji galėjo vykdyti šią kontrolę konkretaus atvejo aplinkybėmis.

23.

Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad nagrinėjamos priemonės buvo priskirtinos valstybei.

24.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad jeigu priemonės imasi privatus subjektas, kaip antai FITD, o ne valstybinė įmonė, Komisijai nepakanka įrodyti, jog nėra tikėtina, kad valstybės valdžios institucijos šiam privačiam subjektui nedarė realios įtakos ir realiai jo nekontroliavo. Kaip tik ji privalo įrodyti, kad priemonės buvo imtasi viešosios valdžios institucijoms darant realią įtaką arba joms kontroliuojant. Šioje byloje nagrinėjamu atveju Komisija tokių įrodymų nepateikė. Pirma, kaip nurodė Bendrasis Teismas, nagrinėjamomis priemonėmis nebuvo įgyvendinami jokie FITD pagal Italijos teisės aktus suteikti viešosios valdžios įgaliojimai, nes, pirma, intervencinėmis priemonėmis, kurių ėmėsi šis konsorciumas, siekdamas paremti jam priklausantį banką, kaip antai nagrinėjamomis priemonėmis, iš esmės siekta įgyvendinti šiam konsorciumui priklausančių bankų privačius interesus (nes jie siekė išvengti sunkesnių ekonominių padarinių, kurių atsirastų grąžinant indėlius priverstinio likvidavimo atveju) ir, antra, pagal Italijos teisės aktus FITD suteikti viešosios valdžios įgaliojimai apėmė tik kompensavimą indėlininkams, o ne tokių intervencinių priemonių nustatymą. Antra, dėl FITD autonomijos imantis nagrinėjamų priemonių Bendrasis Teismas konstatavo, kad apie šių priemonių priskirtinumą valstybei negalima spręsti iš tokių požymių: pirma, to, kad šias priemones privalomai leido taikyti Italijos bankas (nes toks leidimas buvo duotas su sąlyga, kad bus laikomasi bankų sektoriuje taikomų prudencinių taisyklių, Italijos bankui netikrinant intervencijos tinkamumo), antra, Italijos banko atstovų dalyvavimo FITD valdymo organų posėdžiuose (šie atstovai buvo tik stebėtojai, neturintys teisės balsuoti), trečia, to, kad Italijos bankas buvo informuotas apie FITD ir BPB bei specialiojo administratoriaus tarpusavio derybų eigą (nes nebuvo įrodymų, kad Italijos bankas naudojo šiuos ryšius, siekdamas paveikti nagrinėjamų priemonių turinį), arba, ketvirta, specialiojo administratoriaus įgaliojimų pradėti procedūrą, per kurią galėtų būti imtasi intervencinių priemonių, pavyzdžiui, nagrinėjamų šioje byloje (nes specialiojo administratoriaus prašyme FITD šiam įsikišti nebuvo nustatyta jokios prievolės tai daryti).

25.

Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija pakankamai neįrodė, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių.

26.

Grįsdamas tokią išvadą Bendrasis Teismas pažymėjo, pirma, kad pagal FITD suteiktus viešosios valdžios įgaliojimus nereikalaujama, kad šis konsorciumas kištųsi, jeigu vienam iš jo narių gresia įsipareigojimų neįvykdymas, prašydamas šių narių būtinų išteklių. Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad viešosios valdžios institucijos nekontroliavo nagrinėjamoms priemonėms finansuoti naudotų išteklių, nes, pirma, šių priemonių buvo imtasi ne specialiojo administratoriaus, o privačia iniciatyva, t. y. BPB iniciatyva, ir, antra, Italijos banko leidimas taikyti nagrinėjamas priemones tereiškė formalią jų teisėtumo kontrolę. Trečia, Bendrasis Teismas pabrėžė, pirma, kad nagrinėjamoms priemonėms finansuoti naudoto įnašo privalomumas išplaukia iš FITD įstatų, o ne iš teisės aktų nuostatos, ir, antra, šių priemonių imtasi FITD narių interesais ir joms vienbalsiai pritarė FITD valdymo organai.

27.

Kadangi pirmoji sąlyga, susijusi su nacionalinės priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, nebuvo įvykdyta, Bendrasis Teismas panaikino nagrinėjamą sprendimą ir nenagrinėjo kitų Italijos vyriausybės, BPB, FITD ir Italijos banko pateiktų pagrindų ir argumentų.

28.

Šiuo apeliaciniu skundu Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti pirmojoje instancijoje pareikštus ieškinius dėl nagrinėjamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek jais ginčijama: i) nagrinėjamų priemonių priskirtinumas valstybei; ir ii) valstybinė išteklių kilmė, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl kitų jame pateiktų ieškinio pagrindų, ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

29.

Italijos vyriausybė, BPB ir Italijos bankas prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas. FITD prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną, neveiksmingą ir nepagrįstą, pripažinti skundžiamą sprendimą pagrįstu ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

30.

Komisija pateikia du apeliacinio skundo pagrindus. Pirmajame pagrinde ji teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį dėl dviejų priežasčių, iš kurių abi susijusios su Komisijai tenkančia įrodinėjimo pareiga nustatant, kad pagalbos priemonė priskirtina valstybei ir yra suteikta iš valstybinių išteklių. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir neteisingai aiškino bylai reikšmingas Italijos teisės nuostatas ir kad šie reikšmingi ir esminiai trūkumai yra akivaizdūs iš bylos medžiagos.

31.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas padalytas į dvi dalis ir jose abiejose dėl skirtingų priežasčių nurodomas SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

32.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija nurodo, kad skundžiamo sprendimo 69, 89, 90, 91, 114, 116, 117, 127, 128 ir 131 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidą dėl įrodinėjimo pareigos, tenkančios Komisijai nustatant, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei ir buvo suteiktos iš valstybinių išteklių; taip yra todėl, kad jis reikalavo, kad Komisija įrodytų ne tik tai, jog valstybė galėjo daryti lemiamą įtaką pagalbą suteikusiam subjektui, bet ir tai, kad ji galėjo vykdyti šią kontrolę konkrečiu atveju, remdamasi vien tuo, kad šis subjektas yra privati įmonė. Komisijos nuomone, nėra pagrindo daryti skirtumo pagal tai, ar pagalbą teikiantis subjektas yra viešasis, ar privatusis, todėl, net jei pagalbą suteikia privatus subjektas, Komisija neprivalo įrodyti, kad konkrečiu atveju viešosios valdžios institucijos specialiai skatino šį subjektą arba davė jam nurodymus imtis nagrinėjamos pagalbos priemonės. Jurisprudencija nepatvirtina tokio skirtumo. Komisija taip pat teigia, kad bet kuriuo atveju FITD turi būti laikomas ne privačiu subjektu, o valstybės vardu veikiančiu subjektu, nes jam pagal Direktyvą 94/19 buvo pavestos konkrečios užduotys. Taigi, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Komisijai tenka didesnė įrodinėjimo pareiga tuo atveju, kai pagalbą suteikia privatus subjektas, šioje byloje nagrinėjamu atveju jai ši didesnė pareiga netektų. Galiausiai Komisija pažymi, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Komisijai tenka didesnė įrodinėjimo pareiga, kai pagalbą suteikia privatus subjektas, ji beveik negalėtų įrodyti, kad priemonės, kurių ėmėsi indėlių garantijų sistemos, kurią sudaro viešieji ir privatūs bankai, kaip antai nagrinėjamų priemonių, yra valstybės pagalba. Vadinasi, šios sistemos galėtų naudoti turimus finansinius išteklius „alternatyvioms priemonėms, kad būtų užkirstas kelias kredito įstaigos įsipareigojimų nevykdymui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/49/ES ( 8 ) 11 straipsnio 3 dalį, jeigu ši institucija nėra pertvarkoma pagal Direktyvos 2014/59/ES ( 9 ) 32 straipsnį.

33.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą dėl įrodinėjimo pareigos, kurią Komisija turi įvykdyti, kai nustato, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei ir buvo suteiktos iš valstybinių išteklių, fragmentiškai išnagrinėdamas ir įvertindamas įvairius nagrinėjamame sprendime Komisijos pateiktus įrodymus, ir neišnagrinėdamas šių įrodymų kaip visumos, taip pat neatsižvelgdamas į platesnį jų kontekstą. Dėl šios priežasties Komisija ginčija skundžiamo sprendimo 96, 100–106, 114, 115, 116 ir 125 punktus, taip pat Bendrojo Teismo pateiktą papildomos sąlygos, kad pagalba turi būti suteikta iš valstybinių išteklių, vertinimą.

34.

Italijos vyriausybės teigimu, apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

35.

Bet kuriuo atveju Italijos vyriausybė nurodo, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas (arba bent pirma jo dalis) yra nepriimtinas, nes jame keliamas fakto klausimas, kaip ir apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis, kurioje taip pat keliamas fakto klausimas, be to, apeliaciniame skunde nenurodyta, kad juo ginčijami skundžiamo sprendimo 125–132 punktai.

36.

Italijos vyriausybės nuomone, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta, nes Komisija, kuri, siekdama įrodyti pagalbos priemonės, kurios ėmėsi valstybinė įmonė, priskirtinumą valstybei, pagal jurisprudenciją privalo įrodyti realų viešosios valdžios institucijų dalyvavimą nustatant šią priemonę, juo labiau turi pateikti tuos įrodymus, jeigu pagalbos priemonės ėmėsi privatus subjektas, turintis visišką sprendimų priėmimo autonomiją. Įrodymų, kuriais remiantis pastaruoju atveju galima spręsti, kad pagalbos priemonė priskirtina valstybei, įrodomoji galia turi būti dar didesnė, atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės remtis jokiais organizaciniais ryšiais tarp privataus subjekto ir valstybės. Italijos vyriausybės teigimu, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis taip pat yra nepagrįsta, nes vertindamas įvairius įrodymus Bendrasis Teismas atsižvelgė į skundžiamo sprendimo 125 punkte nurodytas „aplinkybes“ ir į tai, kad nagrinėjamos priemonės buvo kompensavimo indėlininkams alternatyva, jeigu bankas Tercas būtų likviduotas, o tai apėmė FITD suteikti viešosios valdžios įgaliojimai.

37.

BPB teigia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, bet kuriuo atveju nepagrįstas (šio apeliacinio skundo pagrindo pirma ir antra dalys) ir neveiksmingas (šio pagrindo pirma dalis).

38.

BPB nurodo, pirma, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepriimtina (nes joje keliamas fakto klausimas), antra, kad yra nepriimtinas Komisijos teiginys, kad FITD turi būti laikomas valstybės vardu veikiančiu subjektu (nes šiuo teiginiu keliamas fakto klausimas ir jis nebuvo iškeltas pirmojoje instancijoje), ir, trečia, kad yra nepriimtina jos apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis (nes joje keliamas fakto klausimas).

39.

Bet kuriuo atveju, kaip teigia BPB, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta, nes, užuot nustatęs Komisijai didesnę įrodinėjimo pareigą, susijusią su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei nustatymu, kai pagalbą suteikia privatus subjektas, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 67, 69 ir 87–91 punktuose tiesiog taikė jurisprudenciją, suformuotą 2002 m. gegužės 16 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294), kartu atsižvelgdamas į FITD privatų pobūdį. Be to, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis bet kuriuo atveju yra neveiksminga tiek, kiek ja ginčijami skundžiamo sprendimo 69, 89 ir 90 punktai, atsižvelgiant į tai, kad to sprendimo 94–132 punktuose pateikiamas pakankamas teisinis pagrindas Bendrojo Teismo išvadai, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo priskirtinos valstybei. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis taip pat yra nepagrįsta ir bet kuriuo atveju neveiksminga, nes ja ginčijama Komisijai tariamai nustatyta didesnė pareiga įrodyti, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių. Galiausiai, BPB nuomone, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

40.

FITD nurodo, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, bet kuriuo atveju nepagrįstas (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma ir antra dalys) ir neveiksmingas (šio pagrindo pirma dalis).

41.

FIDT kelia tuos pačius nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus kaip ir BPB.

42.

Bet kuriuo atveju, kaip teigia FITD, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra neveiksminga, nes, pirma, Teisingumo Teismas neturėtų jurisdikcijos iš naujo vertinti faktinių aplinkybių atsižvelgiant į žemesnį įrodinėjimo standartą ir, antra, apeliaciniame skunde neginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo suteiktos iš valstybinių išteklių, ir, kadangi šios sąlygos yra kumuliacinės, Bendrojo Teismo klaida, susijusi su įrodinėjimo standartu, taikomu nustatant, kad šios priemonės priskirtinos valstybei, neturėtų jokio poveikio skundžiamo sprendimo rezoliucinei daliai. FITD dar nurodo, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta, nes, pirma, Bendrojo Teismo nustatytas įrodinėjimo standartas pagalbos priemonės, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirtinumui valstybei įrodyti nėra griežtesnis už nustatytąjį 2002 m. gegužės 16 d. Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294) ir, antra, Komisija nepateikia jokio konkretaus priekaišto dėl Bendrojo Teismo nustatyto įrodinėjimo standarto, taikomo nagrinėjant, ar pagalbos priemonė, kurios ėmėsi privatus subjektas, suteikta iš valstybinių išteklių (ir bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo 134 punkte apibūdintas kriterijus nėra griežtesnis už numatytąjį jurisprudencijoje). Galiausiai, FITD nuomone, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta, nes iš skundžiamo sprendimo 105, 106, 114, 120, 125, 132, 144, 147, 149, 157 ir 161 punktų aišku, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo įrodymus kaip visumą ir atsižvelgė į nagrinėjamų priemonių aplinkybes.

43.

Italijos bankas nurodo, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra iš dalies nepriimtinas (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis tiek, kiek joje ginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo priskirtinos valstybei), iš dalies nepagrįstas (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis tiek, kiek joje ginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo priskirtinos valstybei, ir apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis) ir iš dalies neveiksmingas (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis).

44.

Italijos bankas tvirtina, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis, kaip ir Komisijos teiginys, kad FITD turi būti laikomas valstybės vardu veikiančiu subjektu, yra nepriimtini, nes jais keliami fakto klausimai.

45.

Italijos banko teigimu, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta tiek, kiek joje ginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo priskirtinos valstybei, nes, nesant didelę įrodomąją galią turinčių požymių, pavyzdžiui, organizacinių ryšių tarp pagalbą teikiančio subjekto ir valstybės, Komisijai nepakanka pateikti vien „paneigiančius“ arba „netiesioginius“ įrodymus; ji privalo pateikti „patvirtinančius“ įrodymus, kad valstybė dalyvavo nustatant pagalbos priemonę. Bet kuriuo atveju apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra neveiksminga tiek, kiek ja ginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo priskirtinos valstybei, nes Bendrasis Teismas išnagrinėjo kiekvieną Komisijos nurodytą požymį ir nustatė, kad jie neturi jokios įrodomosios galios. Be to, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra neveiksminga tiek, kiek ja ginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo suteiktos iš valstybinių išteklių, nes skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas šiuo klausimu nenustatė aukštesnio įrodinėjimo standarto. Galiausiai apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta, nes Bendrasis Teismas, pirma, konstatavo, kad kiekvienas įrodymas, vertinamas atskirai, neturi įrodomosios galios, ir, antra, atsižvelgė į nagrinėjamų priemonių aplinkybes.

46.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą dėl Komisijai tenkančios įrodinėjimo pareigos nustatant, kad pagalbos priemonė priskirtina valstybei ir yra suteikta iš valstybinių išteklių, ir taip pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes reikalavo, kad ji įrodytų viešosios valdžios institucijų lemiamos įtakos pagalbą teikiančiam subjektui buvimą kiekvienu priemonės nustatymo procedūros etapu vien todėl, kad tai yra privatus subjektas. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes fragmentiškai išanalizavo įvairius Komisijos pateiktus įrodymus ir neapsvarstė jų kaip visumos, taip pat neatsižvelgė į platesnį jų kontekstą.

47.

Pirma, Italijos vyriausybė, BPB, FITD ir Italijos bankas ginčija apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies priimtinumą, motyvuodami tuo, kad jame keliamas fakto klausimas. Jų nuomone, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nereikalavo Komisijos įvykdyti didesnės įrodinėjimo pareigos, jeigu pagalbą teikiantis subjektas yra ne valstybės įmonė, o privatus subjektas. Bendrasis Teismas tiesiog taikė nagrinėjamoms priemonėms (kurių ėmėsi privatus subjektas, t. y. FITD ir kurios buvo finansuojamos šio subjekto valdomomis lėšomis) jurisprudenciją, taikomą, jeigu pagalbą teikia valstybės įmonė. Kaip teigia Italijos vyriausybė, BPB, FITD ir Italijos bankas, tai reiškia, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija nesiremia Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida. Ji ginčija Bendrojo Teismo pateiktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą. Kadangi Teisingumo Teismas negali tikrinti šio vertinimo, Italijos vyriausybės, BPB, FITD ir Italijos banko nuomone, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepriimtina.

48.

Mano nuomone, toks nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas negali būti pripažintas pagrįstu.

49.

Savo apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija ginčija didesnę įrodinėjimo pareigą, kurią, Komisijos nuomone, Bendrasis Teismas jos reikalauja įvykdyti, jeigu pagalbą suteikia privatus subjektas. Pagal jurisprudenciją Teisingumo Teismo jurisdikcija tikrinti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes apima, be kita ko, klausimą, ar buvo laikomasi taisyklių, susijusių su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų rinkimu. Visų pirma tai, ar Bendrasis Teismas, vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus, taikė tinkamus teisinius kriterijus, yra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė nagrinėjant apeliacinį skundą ( 10 ). Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje keliamas teisės klausimas.

50.

Reikėtų pažymėti, jog klausimas, ar Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime reikalavo, kad Komisija įvykdytų didesnę įrodinėjimo pareigą, jeigu pagalbą suteikia privatus subjektas, yra skundžiamo sprendimo aiškinimo klausimas, vadinasi, jis susijęs su bylos esme. Mano nuomone, šis klausimas negali turėti įtakos apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies priimtinumui.

51.

Antra, BPB, FITD ir Italijos bankas ginčija priimtinumą Komisijos teiginio, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Komisijai tenka didesnė įrodinėjimo pareiga, jeigu pagalbą teikiantis subjektas yra privatus subjektas, tokia pareiga šioje byloje nebūtų taikoma, nes FITD nėra paprastas privatus subjektas ir veikia valstybės vardu ( 11 ). BPB, FITD ir Italijos banko nuomone, tai yra fakto klausimas.

52.

Nepritariu tokiam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui. Mano nuomone, klausimas, ar FITD turi būti laikomas valstybės vardu veikiančiu subjekto todėl, kad viešasis subjektas pareikalavo jo įvykdyti užduotį, kuria siekiama viešojo intereso, ir šiuo tikslu jam buvo suteikti platesni įgaliojimai, nei numatyti pagal įprastas santykiams tarp privačių asmenų taikytinas taisykles ( 12 ), susijęs su bylos faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o pagal jurisprudenciją Teisingumo Teismas turi jurisdikciją jį tikrinti ( 13 ). Be to, jeigu FITD reikėtų laikyti valstybės vardu veikiančiu subjektu, tada klausimas, ar dėl tokios aplinkybės jis skirtųsi nuo kitų privačių subjektų ir dėl šios priežasties Bendrojo Teismo nustatyta didesnė įrodinėjimo pareiga, taikoma tada, kai pagalbą suteikia privatus subjektas, neturėtų būti taikoma FITD suteiktai pagalbai, taip pat yra teisės klausimas.

53.

Trečia, FITD ir BPB nurodo, kad šios išvados 51 punkte apibendrintas Komisijos teiginys yra nepriimtinas, nes nebuvo iškeltas pirmojoje instancijoje.

54.

Nepritariu šiam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui. Pagal jurisprudenciją argumentas, kuris nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje, negali būti laikomas nauju pagrindu, kuris yra nepriimtinas apeliacinio skundo stadijoje, jeigu juo tik išplečiami argumentai, kurie jau buvo pateikti pagrinde, išdėstytame Bendrojo Teismo nagrinėtame ieškinyje ( 14 ). Teigdama, kad FITD turi būti laikomas valstybės vardu veikiančiu subjektu, Komisija siekia įrodyti, kad dėl šios priežasties Bendrojo Teismo nustatyta didesnė įrodinėjimo pareiga, jeigu pagalbą suteikia privatus subjektas, netaikoma FITD suteiktai pagalbai. Taigi Komisijos teiginys, kad FITD yra valstybės vardu veikiantis subjektas, yra ne naujas pagrindas, o tik argumentas, kurį Komisija pateikė, siekdama pagrįsti ieškinio pagrindą pirmojoje instancijoje, susijusį su tuo, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei ir yra suteiktos iš valstybinių išteklių. Vadinasi, šis teiginys yra priimtinas.

55.

Ketvirta, Italijos vyriausybė teigia, jog Komisijos argumentas, kad Bendrasis Teismas įvertino įrodymus, neatsižvelgdamas į FITD ir BPB bei specialiojo administratoriaus derybų aplinkybes, yra nepriimtinas, nes apeliaciniame skunde nenurodyta, kad juo ginčijami skundžiamo sprendimo 125–132 punktai, kuriuose Bendrasis Teismas vertino šį klausimą.

56.

Šis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes apeliaciniame skunde nurodyta, kad juo ginčijamas skundžiamo sprendimo 126 punktas.

57.

Penkta, Italijos vyriausybė, BPB ir FITD teigia, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis nepriimtina, nes taip Komisija ginčija Bendrojo Teismo pateiktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą.

58.

Šis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas taip pat turi būti atmestas. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas neįvertino įrodymų visumos ir neatsižvelgė į platesnį nagrinėjamų priemonių nustatymo kontekstą. Žinoma, pagal jurisprudenciją tik Bendrasis Teismas vertina jam pateiktiems įrodymams teiktiną reikšmę ( 15 ). Vis dėlto Komisija neginčija reikšmės, kurią Bendrasis Teismas suteikė kiekvienam jame pateiktam įrodymui. Ji priekaištauja dėl to, kad Bendrasis Teismas neįvertino šių įrodymų kaip visumos ir atsižvelgdamas į platesnį jų kontekstą, nors pagal suformuotą jurisprudenciją apie priskirtinumą galima spręsti iš su nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis ir šios priemonės kontekstu susijusių požymių visumos ( 16 ). Tai yra teisės klausimas.

59.

Darau išvadą, kad visas pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

60.

Pagal suformuotą jurisprudenciją norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, tokia priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ja pagalbos gavėjui turi būti suteiktas atrankusis pranašumas. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti ( 17 ).

61.

Kaip minėta šios išvados 21 punkte, skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino nagrinėjamą sprendimą todėl, kad nebuvo įvykdyta pirmoji pirmesniame šios išvados punkte nurodyta sąlyga.

62.

Dėl šios sąlygos nereikėtų pamiršti, jog tam, kad pranašumas galėtų būti pripažintas „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jis turi būti suteiktas tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir priskirtinas valstybei ( 18 ). Šios dvi papildomos sąlygos yra kumuliacinės ( 19 ).

63.

Visų pirma, siekiant įvertinti, ar priemonė gali būti priskirta valstybei, svarbu išnagrinėti, ar viešosios valdžios institucijos dalyvavo nustatant šią priemonę ( 20 ).

64.

Jeigu pagalbos priemonė numatyta teisės arba administraciniame akte, nekyla abejonių, kad ši priemonė priskirtina valstybei ( 21 ). Priskirtinumo klausimas kyla, kai priemonę nustato atskiras nuo valstybės subjektas, pavyzdžiui, valstybės įmonė ( 22 ).

65.

Pastaruoju atveju iš 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2002:294) (toliau – Sprendimas Stardust) ir paskesnės jurisprudencijos darytina išvada, kad apie priemonės, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskirtinumą valstybei negalima spręsti vien iš aplinkybės, kad ši įmonė yra kontroliuojama valstybės, nes valstybės įmonė gali veikti daugiau ar mažiau nepriklausomai, pagal valstybės jai suteiktą autonomijos lygį, todėl konkrečiu atveju negalima automatiškai preziumuoti realaus šios kontrolės vykdymo. Vis dėlto negalima reikalauti ir to, kad būtų įrodyta, jog konkrečiu atveju viešosios valdžios institucijos specialiai skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių arba šių priemonių iš tikrųjų buvo imtasi pagal viešosios valdžios institucijų nurodymus, nes dėl glaudžių valstybės ir valstybės įmonių tarpusavio ryšių Komisijai būtų labai sunku pateikti šiuos įrodymus. Taigi, remiantis Sprendimu Stardust, apie priemonės, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskirtinumą valstybei galima spręsti iš su nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis ir šios priemonės kontekstu susijusių požymių visumos. Tokie požymiai visų pirma yra tai, kad nagrinėjamas subjektas privalėjo atsižvelgti į viešosios valdžios institucijų reikalavimus arba nurodymus; šio subjekto integracija į viešosios valdžios institucijų struktūras; įmonės veiklos pobūdis ir jos vykdymas rinkoje įprastomis konkurencijos su privačiais veiklos vykdytojais sąlygomis; įmonės juridinis statusas (reglamentuojama viešosios teisės arba bendrosios įmonių teisės) ir valdžios institucijų vykdomos įmonės valdymo priežiūros lygis. Pagal tą patį Sprendimą Stardust šie požymiai konkrečiu atveju turi rodyti viešosios valdžios institucijų dalyvavimą nustatant priemonę arba jų nedalyvavimo tikimybės nebuvimą ( 23 ).

66.

Šioje byloje nagrinėjamų priemonių ėmėsi ne valstybės įmonė, kaip buvo Sprendime Stardust nagrinėjamu atveju, o privatus subjektas, t. y. FITD, privatinės teisės reglamentuojamas bankų konsorciumas, kurio valdymo organus – valdymo komitetą ir tarybą – paskyrė FITD visuotinis susirinkimas ir kurį sudarė tik konsorciumo nariai, bankų atstovai ( 24 ).

67.

Skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos pareiga remiantis požymių visuma įrodyti realią valstybės kontrolę konkrečiu atveju, kuri, remiantis Sprendimu Stardust, taikoma, jeigu pagalbos priemonės ėmėsi valstybės įmonė, „ypač“ taikoma tuo atveju, kai pagalbos priemonės ėmėsi privatus subjektas, nes, kitaip nei valstybės įmonė, privatus subjektas neturi „kapitalu grindžiam[o] ryš[io]“ su valstybe, todėl negalima daryti prielaidos, kad jis yra kontroliuojamas valstybės. Todėl skundžiamo sprendimo 89 ir 90 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad, „skirtingai negu atvejis, kai valstybės įmonės priimta priemonė priskiriama valstybei, tuo atveju, kai priemonė yra priimta privataus subjekto, Komisija <…> negali apsiriboti vien nustatymu, jog nėra tikėtina, kad valstybės valdžios institucijos šiam privačiam subjektui neturėjo įtakos ir veiksmingai jo nekontroliavo“. Tokiu atveju turi būti įrodyta, kad „[nagrinėjama] priemonė buvo priimta viešosios valdžios institucijoms darant realią įtaką ar realiai kontroliuojant [šį subjektą]“.

68.

Tada Bendrasis Teismas nagrinėjo Komisijos pateiktus įrodymus ir, kaip minėta šios išvados 23 ir 24 punktuose, skundžiamo sprendimo 132 punkte konstatavo, jog Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei.

69.

Antra, nekyla klausimo, kad pranašumas suteikiamas iš valstybinių išteklių, jeigu šiam pranašumui finansuoti naudojamos valstybės biudžeto lėšos (arba jeigu suteikdama šį pranašumą valstybė praranda pajamas) ( 25 ).

70.

Klausimas, ar yra naudojami valstybės ištekliai, kyla, kai lėšos yra ne iš valstybės biudžeto, bet iš privačių asmenų, t. y. kai jų kilmė yra privačių asmenų mokamas mokestis arba įmoka. Tokiu atveju tam, kad šios lėšos būtų laikomos valstybės ištekliais, jos turi būti nuolat kontroliuojamos valstybės, todėl prieinamos viešosios valdžios institucijoms, net jeigu jas administruoja nuo valstybės atskiras subjektas. Kitaip tariant, valstybė privalo turėti įgaliojimus disponuoti šiomis lėšomis ir galimybę nukreipti jų panaudojimą pranašumui finansuoti ( 26 ). Be to, tarp pranašumo ir sumažėjusio valstybės biudžeto turi būti pakankamai tiesioginis ryšys arba pakankamai konkreti naštos šiam biudžetui ekonominė rizika ( 27 ).

71.

Šioje byloje nagrinėjamoms priemonėms finansuoti skirtos lėšos buvo ne iš valstybės biudžeto, o iš bankų, FITD narių, įnašų. Taigi jos buvo privačios kilmės ( 28 ). Be to, šios lėšos buvo sumokėtos nuo valstybės atskiram privačiam subjektui, t. y. FITD, ir jo valdomos, ir FITD įgyvendino nagrinėjamas priemones, gavęs Italijos banko leidimą.

72.

Skundžiamo sprendimo 135 ir 136 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad su valstybės įmonėmis susijusiu atveju ( 29 ) buvo konstatuota, kad šių įmonių ištekliai buvo valstybės ištekliai, nes valstybė, darydama lemiamą įtaką tokioms įmonėms, galėjo nukreipti jų išteklių naudojimą ir kad šiuo klausimu tai, kad išteklius valdė nuo valstybės atskiri subjektai ar kad tie ištekliai yra privačios kilmės, neturi reikšmės. Tada Bendrasis Teismas nagrinėjo įrodymus, kuriais Komisija rėmėsi, siekdama konstatuoti, kad lėšos, naudotos nagrinėjamoms priemonėms finansuoti, buvo valstybiniai ištekliai, ir, kaip minėta šios išvados 25 ir 26 punktuose, skundžiamo sprendimo 161 punkte konstatavo, jog Komisija neįrodė, kad buvo naudojami valstybiniai ištekliai.

73.

Taigi Bendrasis Teismas panaikino nagrinėjamą sprendimą, motyvuodamas tuo, jog Komisija neįrodė, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei ar kad buvo suteiktos iš valstybinių išteklių.

74.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, pirma, kai konstatavo, kad, jeigu pagalbą suteikia privatus subjektas, kaip antai FITD, o ne valstybės įmonė, Komisijai turi tekti didesnė įrodinėjimo pareiga nustatant, kad pagalbos priemonė priskirtina valstybei ir yra suteikta iš valstybinių išteklių (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis), ir, antra, kai fragmentiškai įvertino šiuo tikslu pateiktus įrodymus, nenagrinėdamas jų visumos ir neatsižvelgdamas į platesnį jų kontekstą (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis).

75.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis padalyta į du priekaištus. Pateikdama pirmąjį priekaištą Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą dėl Komisijai nustatytos pareigos įrodyti, kad pagalbos priemonė priskirtina valstybei, jeigu šios priemonės imasi privatus subjektas, o ne valstybės įmonė (toliau – priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais). Pateikdama antrąjį priekaištą Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas suklydo dėl Komisijai nustatytos pareigos įrodyti, kad pagalbos priemonė yra suteikta iš valstybinių išteklių, jeigu šiai priemonei finansuoti naudojamas lėšas valdo privatus subjektas, o ne valstybės įmonė (toliau – priekaištas, susijęs su įrodymu, kad pagalbos priemonė yra suteikta iš valstybinių išteklių). Kiekvieną priekaištą nagrinėsiu paeiliui.

76.

Grįsdama šį priekaištą Komisija nurodo, kad skundžiamo sprendimo 69, 89, 90, 91, 114, 116, 117, 127, 128 ir 131 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad jeigu pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, Komisija privalo pateikti patvirtinančių įrodymų, kad viešosios valdžios institucijos darė lemiamą įtaką arba kontroliavo nustatant pagalbos priemonę. Visų pirma, kaip teigia Komisija, Bendrasis Teismas konstatavo, jog ji privalo įrodyti, kad šios valdžios institucijos darė įtaką kiekvienu priemonės nustatymo procedūros etapu, kad jos davė privalomus nurodymus šiam subjektui ir kad viešosios valdžios institucijų dalyvavimas turėjo poveikį pagalbos priemonei. Komisijos nuomone, Bendrojo Teismo išvados šiuo klausimu nesuderinamos su jurisprudencija, pagal kurią Komisijos reikalaujama įrodyti ne tai, kad viešosios valdžios institucijos dalyvauja nustatant pagalbos priemonę, o tik tai, kad jų dalyvavimas nustatant šią priemonę yra tikėtinas arba nedalyvavimas nėra tikėtinas. Komisijos teigimu, nors ši jurisprudencija buvo suformuota nagrinėjant valstybės įmonių nustatytas pagalbos priemones, nėra pagrindo daryti skirtumo tarp valstybės įmonių ir privačių subjektų ir taikyti minėtą jurisprudenciją tik jeigu pagalbos priemonės ėmėsi valstybės įmonė, nustatant naują, griežtesnį pagalbos priemonės, kurios ėmėsi privatus subjektas, kriterijų.

77.

Italijos vyriausybė, BPB, FITD ir Italijos bankas tvirtina, kad priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, turi būti atmestas.

78.

Mano nuomone, toks priekaištas negali būti pripažintas pagrįstu dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, priešingai, nei teigia Komisija, ir kaip nurodo Italijos vyriausybė, BPB ir FITD, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nenustatė Komisijai didesnės įrodinėjimo pareigos tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės ėmėsi privatus subjektas, o ne valstybės įmonė. Antra, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nustatė tokią didesnę įrodinėjimo pareigą, priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, vis tiek turėtų būti atmestas, nes, nors ir pagrįstas, jis neveiksmingas.

79.

Prieš nagrinėjant šias priežastis reikėtų pateikti dvi pirmines pastabas.

80.

Pirma, aiškumo sumetimais reikėtų pažymėti, kad, remiantis skundžiamo sprendimo 67 punktu, „privatus subjektas“ – tai subjektas, kuris „turi privatų arba autonominį statusą, įskaitant, kiek tai susiję su jo lėšų valdymu, palygin[imą] su viešųjų valdžios įstaigų intervencijomis ir viešaisiais finansais“. „Privatus subjektas“ nėra valstybės įmonė, kuri apibrėžiama Komisijos direktyvos 2006/111/EB ( 30 ) 2 straipsnio b punkte kaip „bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės“, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 88 punkte. Kitaip tariant, privatus subjektas yra toks subjektas, kurio nekontroliuoja valstybė.

81.

Antra, reikėtų paminėti, kad klausimas, ar siekdama įrodyti, kad pagalbos priemonė, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirtina valstybei, Komisija privalo pateikti patvirtinančių įrodymų, jog viešosios valdžios institucijos darė lemiamą įtaką ar kontroliavo nustatant priemonę, o gal jai pakanka įrodyti, kad viešosios valdžios institucijų realios įtakos ir kontrolės nebuvimas nėra tikėtinas ( 31 ), nepaisant Komisijos teiginio, kad Bendrasis Teismas suklydo dėl įrodinėjimo pareigos ( 32 ), yra labiau susijęs su įrodinėjimo standartu (kuris lemia tikrumo arba įsitikinimo lygį, būtiną siekiant įrodyti faktinę aplinkybę) nei su įrodinėjimo pareiga (pagal ją nustatoma, kuri šalis privalo įrodyti faktines aplinkybes ir kuriai tenka faktinių aplinkybių neįrodymo rizika) ( 33 ).

82.

Kaip minėta šios išvados 67 punkte, iš skundžiamo sprendimo 69, 89 ir 90 punktų darytina išvada, kad jeigu pagalbos priemonės ėmėsi privatus subjektas, Bendrasis Teismas reikalauja įrodyti viešosios valdžios institucijų realią įtaką ar kontrolę, Komisijos žodžiais tariant, pateikti „patvirtinančių įrodymų“, o jeigu pagalbos priemonės ėmėsi valstybės įmonė, Komisijai pakanka įrodyti viešosios valdžios institucijų realios įtakos ir kontrolės tikimybę (arba kad nėra jų realios įtakos ir kontrolės nebuvimo tikimybės).

83.

Vis dėlto esu linkęs manyti, kad, priešingai, nei gali atrodyti, Bendrasis Teismas taip nenustatė aukštesnio įrodinėjimo standarto, kuris būtų taikomas siekiant sužinoti, ar pagalbos priemonė priskirtina valstybei, jeigu šios priemonės imasi privatus subjektas, o ne valstybės įmonė.

84.

Toliau nagrinėsiu kiekvieną iš trijų Komisijos pateiktų argumentų, kuriais ji siekia pagrįsti savo poziciją, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nustatė tokį aukštesnį įrodinėjimo standartą. Kaip teigia Komisija, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas reikalavo, kad ji įrodytų, pirma, kad nagrinėjamų priemonių buvo imtasi pagal viešosios valdžios institucijų nurodymus, dėl kurių FITD buvo priverstas imtis šių priemonių, antra, kad šių valdžios institucijų dalyvavimas turėjo poveikį šių priemonių turiniui, ir, trečia, kad viešosios valdžios institucijos darė realią įtaką arba poveikį kiekvienu priemonių nustatymo procedūros etapu. Mano nuomone, nė vienas iš šių argumentų neįtikina.

85.

Pirmiausia reikia pažymėti, jog, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo, kad siekdama nustatyti, kad privataus subjekto nustatyta pagalbos priemonė priskirtina valstybei, Komisija privalo įrodyti, kad šios priemonės imtasi pagal viešosios valdžios institucijų privalomus nurodymus, dėl kurių šis subjektas buvo priverstas imtis šių priemonių.

86.

Jeigu Bendrasis Teismas būtų reikalavęs tokių įrodymų, jis iš tiesų būtų nustatęs aukštesnį įrodinėjimo standartą nei tuo atveju, kai pagalbos priemonės imasi valstybės įmonė. Iš Sprendimo Stardust, susijusio su valstybės įmonės nustatyta pagalbos priemone, 54 punkto darytina išvada, kad Komisija neprivalo įrodyti, kad šios priemonės buvo imtasi pagal viešosios valdžios institucijų nurodymus ( 34 ). Vis dėlto skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nereikalavo Komisijos pateikti šios išvados 85 punkte apibūdintus įrodymus.

87.

Taip yra todėl, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažįsta, kad jeigu pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, viešosios valdžios institucijų realios įtakos arba kontrolės nustatant pagalbos priemonę įrodymai gali būti pateikti „kaip požymiai“ ( 35 ), kaip yra tuo atveju, kai pagalbą suteikęs subjektas yra valstybės įmonė ( 36 ). Tai reiškia, kad Komisijai leidžiama spręsti apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei iš bylos aplinkybių ir šios priemonės nustatymo aplinkybių, užuot pateikus tiesioginius įrodymus, kad priemonės imtasi viešosios valdžios institucijoms darant įtaką ar kontroliuojant, t. y. užuot įrodinėjus, kad priemonės imtasi pagal viešosios valdžios institucijų nurodymus.

88.

Taip yra ir todėl, kad iš Komisijos nurodomų skundžiamo sprendimo 117, 127, 128 ir 131 punktų negalima daryti išvados, kad ji privalo pateikti šios išvados 85 punkte apibūdintus įrodymus.

89.

Tiesa, skundžiamo sprendimo 117 ir 130 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, pirma, kad Italijos bankas per leidimo procedūrą, kuri taikoma nagrinėjamoms priemonėms, nebuvo įgaliotas „įpareigoti FITD imtis intervencinių priemonių sunkumų patiriančio banko naudai“ ( 37 ), ir, antra, kad tai, jog banko Tercas specialusis administratorius pateikė prašymą FITD imtis intervencinių priemonių, „neįpareigojo [FITD] patenkinti [šio prašymo]“ ( 38 ).

90.

Vis dėlto reikia pažymėti, jog konstatuodamas, kad nagrinėjamos priemonės nėra priskirtinos valstybei, Bendrasis Teismas rėmėsi ne vien tuo, kad nei Italijos bankas, nei specialusis administratorius neprivertė FITD imtis intervencinių priemonių ir paremti banką Tercas ir nedavė privalomų nurodymų šiam konsorciumui.

91.

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 122–124 punktuose Bendrasis Teismas taip pat nurodė Italijos banko atstovų „visiškai pasyvų vaidmenį“ FITD valdymo organų posėdžiuose. Jeigu šie atstovai būtų atlikę aktyvesnį vaidmenį šiuose posėdžiuose (pavyzdžiui, „[išreikšdami] savo abejones“ dėl planuojamos intervencijos), Bendrasis Teismas būtų pripažinęs tai aplinkybe, patvirtinančia nagrinėjamų priemonių priskirtinumą valstybei ( 39 ). Be to, skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi ir tuo, kad Italijos banko ir BPB, FITD bei specialiojo administratoriaus neformalūs susitikimai (toliau – neformalūs susitikimai) „tik leido Italijos bankui būti informuotam“ apie FITD ir BPB bei specialiojo administratoriaus tarpusavio derybas. Vadinasi, jeigu Italijos bankas būtų naudojęsis šiais neformaliais susitikimais, „kad padarytų lemiamą įtaką nagrinėjamų <…> priemonių turiniui“, Bendrasis Teismas būtų laikęs tai šių priemonių priskirtinumo valstybei požymiu.

92.

Dėl Bendrojo Teismo išvados skundžiamo sprendimo 127 punkte, kad „[Italijos banko kvietimas] „pasiekti subalansuotą susitarimą su BPB dėl Tercas neigiamo kapitalo padengimo“„niekaip nėra privalomas FITD“, reikėtų pažymėti, jog konstatuodamas, kad šis kvietimas nebuvo požymis, kad Italijos bankas darė įtaką nagrinėjamų priemonių nustatymui, Bendrasis Teismas rėmėsi ne vien neprivalomu šio kvietimo pobūdžiu, bet ir tuo, kad FITD sprendimą imtis šių priemonių paskatino ne šis kvietimas, o ekonominiai motyvai (t. y. kad buvo baigta audito ir konsultacijų bendrovės pateikta ataskaita, pagal kurią nagrinėjamų priemonių išlaidos būtų mažesnės nei kompensacijų pagal indėlių garantijų sistemą likvidavus banką Tercas).

93.

Be to, kalbant apie šios išvados 89 punkte nurodytą aplinkybę, kad specialiojo administratoriaus prašymas imtis intervencinių priemonių nebuvo privalomas FITD, reikia pažymėti, jog konstatuodamas, kad nagrinėjamų priemonių nustatymo procedūrą inicijavo ne viešosios valdžios institucija, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 131 punkte taip pat rėmėsi tuo, kad praktiškai „iniciatyva kreiptis į FITD išplauk[ė] iš BPB, kuris savo dalyvavimą siekiant padidinti Tercas kapitalą susiejo su sąlyga, kad FITD visiškai padengs šio banko turtinių įsipareigojimų deficitą, reikalavimų“.

94.

Vadinasi, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nereikalavo, kad tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, Komisija privalo įrodyti, kad šios priemonės buvo imtasi pagal viešosios valdžios institucijų privalomus nurodymus, dėl kurių šis privatus subjektas buvo priverstas jos imtis.

95.

Antra, reikėtų pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo, jog siekdama nustatyti, kad pagalbos priemonė, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirtina valstybei, Komisija privalo įrodyti, kad viešosios valdžios institucijų dalyvavimas turėjo poveikį šios priemonės turiniui.

96.

Jeigu Bendrasis Teismas būtų reikalavęs tai įrodyti, tikrai būtų nustatęs aukštesnį įrodinėjimo standartą nei tuo atveju, kai priemonės imasi valstybės įmonė. Taip yra todėl, kad, remiantis 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija (T‑305/13, EU:T:2015:435), kuris buvo susijęs su valstybės įmonės nustatyta pagalbos priemone, 48 punktu, Komisijai nėra reikalo „nagrinėti tokio [viešosios valdžios institucijų] kišimosi į priemonės turinį poveikio“, siekiant įrodyti, kad ši priemonė priskirtina valstybei. Vis dėlto Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nereikalavo Komisijos pateikti pirmesniame punkte apibūdintų įrodymų.

97.

Skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar praktiškai Italijos banko intervencija turėjo poveikį nagrinėjamų priemonių turiniui. Jis konstatavo, kad pagal Italijos teisės aktus Italijos bankas, duodamas leidimą dėl nagrinėjamų priemonių, neturėjo įgaliojimų keisti jų turinio (todėl Italijos bankas tokiomis aplinkybėmis negalėjo daryti jokios įtakos nagrinėjamų priemonių turiniui). Be to, skundžiamo sprendimo 126 punkte konstatuodamas, kad Italijos bankas nesinaudojo neformaliais susitikimais, „kad padarytų lemiamą įtaką nagrinėjamų <…> priemonių turiniui“, Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar praktiškai Italijos dalyvavimas neformaliuose susitikimuose turėjo poveikį nagrinėjamų priemonių turiniui. Atrodo, jog Bendrasis Teismas tame punkte tiesiog pažymėjo, kad Italijos banko dalyvavimas buvo tik pasyvus, nes jis dalyvavo tik siekdamas būti informuotas. Tas pats pasakytina apie skundžiamo sprendimo 127 punktą, kuriame Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Italijos banko kvietimas FITD pasiekti subalansuotą susitarimą su BPB dėl banko Tercas neigiamo kapitalo padengimo neturėjo nė „mažiaus[io] poveik[io]“ FITD sprendimui imtis nagrinėjamų priemonių, nes šį sprendimą paskatino ne minėtas kvietimas, o BPB nustatytos sąlygos.

98.

Trečia, Komisijos teiginiui, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte reikalauja įrodyti, kad viešosios valdžios institucijos galėjo daryti įtaką nagrinėjamų priemonių nustatymo procedūros „kiekvienam etapui“, nėra pagrindo. Mano nuomone, priežastis, dėl kurios Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 115–131 punktuose ( 40 ) nagrinėja visus procedūros etapus vieną po kito, yra ta, kad, neradęs įrodymų, jog viešosios valdžios institucijos darė realią įtaką ar vykdė realią kontrolę pirmuoju etapu, jis tikrina, ar jos darė tokią įtaką antruoju etapu, ir t. t. Nėra jokios informacijos, kad jeigu Bendrasis Teismas būtų nusprendęs, pavyzdžiui, kad Italijos bankas darė realią įtaką nagrinėjamų priemonių nustatymui, duodamas joms leidimą, jis būtų konstatavęs, kad būtina nagrinėti, ar Italijos bankas darė panašią įtaką kitais procedūros etapais.

99.

Darau išvadą, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nenustatė aukštesnio įrodinėjimo standarto tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, ir kad priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, turi būti atmestas.

100.

Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas, visų pirma remdamasis šios išvados 89 punkte išdėstytais argumentais, nuspręstų, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nustatė tokį aukštesnį įrodinėjimo standartą, išnagrinėsiu, ar Bendrasis Teismas, tai konstatuodamas, padarė teisės klaidą.

101.

Kaip minėta šios išvados 78 punkte, manau, kad Bendrasis Teismas būtų padaręs teisės klaidą, jei būtų nustatęs šį aukštesnį įrodinėjimo standartą (bet vis dėlto priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, turėtų būti atmestas kaip neveiksmingas).

102.

Nors sutinku su tuo, kad siekdama nustatyti, kad pagalbos priemonė, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirtina valstybei, Komisija privalo įrodyti realią viešosios valdžios institucijų įtaką ar kontrolę nustatant šią priemonę, mano nuomone, abejotina, ar, jeigu pagalbos priemonės imasi valstybės įmonė, Komisijai pakanka įrodyti, jog nėra tikėtina, kad viešosios valdžios institucijos nedarė realios įtakos šiai įmonei ir jos realiai nekontroliavo, kaip Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo skundžiamo sprendimo 89 punkte.

103.

Pažymėtina, kad daugumoje sprendimų, susijusių su valstybės įmonės nustatyta pagalbos priemone, nenustatytas taikytinas įrodinėjimo standartas ( 41 ). Vis dėlto standartas buvo nustatytas 2015 m. birželio 25 d. Sprendime SACE ir Sace BT / Komisija (T‑305/13, EU:T:2015:435), 2016 m. sausio 28 d. Sprendime Slovėnija / Komisija (T‑507/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:35) ir 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Comune di Milano / Komisija (T‑167/13, EU:T:2018:940), kurie buvo susiję su valstybės įmonės nustatyta pagalbos priemone. Juose Bendrasis Teismas konstatavo, kad „viešosios valdžios institucijos nedalyvavimas nustatant ginčijamas priemones yra neįtikimas“ ( 42 ), ir „tam, kad Komisija įrodytų tokį viešosios valdžios institucijų dalyvavimą suteikiant pagalbą, nereikalaujama pateikti tai patvirtinančių įrodymų, nes pakanka įrodyti, kad jų nedalyvavimas nustatant priemonę nebuvo tikėtinas“ ( 43 ). Taigi atrodo, kad jeigu pagalbos priemonės ėmėsi valstybės įmonė, pakanka įrodyti viešosios valdžios institucijų dalyvavimo tikimybę (arba tai, kad nedalyvavimas nebuvo tikėtinas), o ne realų jų dalyvavimą ( 44 ).

104.

Vis dėlto atrodo, kad 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Ryanair ir Airport Marketing Services / Komisija (T‑53/16, EU:T:2018:943, 132 punktas), susijusiame su pagalbos priemone, kurios ėmėsi privati įmonė ( 45 ), taikytas įrodinėjimo standartas apėmė daugiau nei viešosios valdžios institucijų dalyvavimo tikimybę, nes, kaip nurodė Bendrasis Teismas, Komisija įrodė, „kad <…> [ginčijamame sprendime nagrinėti trys požymiai] turėjo pakankamai lemiamos įtakos [pagalbą suteikusio subjekto] elgesiui [gavėjo] atžvilgiu tam, kad nagrinėjamos sutartys galėtų būti laikomos priskirtinomis valstybei“.

105.

Atsižvelgdamas į tai, norėčiau pabrėžti, kad, mano nuomone, esminis klausimas dėl pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymų yra ne tas, ar Komisija privalo įrodyti, kad viešosios valdžios institucijos realiai darė įtaką arba kontroliavo, ir ne tas, ar jai pakanka įrodyti tokios įtakos ar kontrolės tikimybę (arba valdžios institucijų realios įtakos ir kontrolės nebuvimo neįtikimumą). Esminis klausimas susijęs su požymiais, iš kurių galima spręsti apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei, visų pirma su tuo, ar šie požymiai turi būti susiję su pagalbos priemonės nustatymu, o gal pakanka, kad jie būtų susiję su pagalbą teikiančiu subjektu. Kitaip tariant, mano požiūriu, svarbiausias klausimas yra tas, ar Komisija privalo įrodyti realią viešosios valdžios institucijų įtaką šiam subjektui arba jo realią kontrolę, ar jai pakanka įrodyti šių institucijų realią įtaką arba kontrolę nustatant šią pagalbos priemonę.

106.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad visuose šios išvados 103 ir 104 punktuose nurodytuose sprendimuose, kuriuose nustatytas taikytinas įrodinėjimo standartas, reali viešosios valdžios institucijų įtaka ar kontrolė arba tokios įtakos ir kontrolės nebuvimo neįtikimumas privalo būti susiję su pagalbos priemonės nustatymu, o ne tiesiog su pagalbą teikiančiu subjektu, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra valstybės įmonė ( 46 ), ar privatus subjektas ( 47 ). Vis dėlto prieš darant bet kokias išvadas reikėtų įvertinti ir kitus šios išvados 103 punkte nurodytus sprendimus, į kuriuos atsižvelgiant į klausimą, ar reali viešosios valdžios institucijų kontrolė arba įtaka turi būti susijusi su pagalbos priemonės nustatymu, ar tiesiog su pagalbą teikiančiu subjektu, galima atsakyti nagrinėjant požymius, iš kurių buvo sprendžiama apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei ( 48 ). Šiuo klausimu atrodo, kad nors kai kuriais atvejais apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei sprendžiama vien iš požymių, susijusių su valstybės įmone, kuri ėmėsi pagalbos priemonės, daugiausia apie tai sprendžiama iš požymių, susijusių su šios priemonės nustatymu.

107.

Pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Commerz Nederland (C‑242/13, EU:C:2014:2224, 35–39 punktai) apie Roterdamo uosto eksploatavimo įmonės, kuri visiškai priklausė savivaldybei, suteiktų garantijų priskirtinumą valstybei „iš esmės“ buvo galima spręsti (tai turėjo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) iš „organi[zacinių] sąsajų“ tarp uosto eksploatavimo įmonės ir savivaldybės ( 49 ). Tai, kad vienintelis uosto eksploatavimo įmonės vadovas slėpė garantijų suteikimo faktą ir kad buvo „manytina“, jog savivaldybė būtų nesutikusi su šių garantijų teikimu, jeigu būtų apie jas informuota, „negali būti tokio priskyrimo kliūtis“. Toje byloje požymiai, iš kurių buvo sprendžiama apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei, buvo susiję tik su pagalbą teikiančiu subjektu, o požymiams, kurie buvo susiję su pagalbos priemonės nustatymu ir kurie kliudė konstatuoti priskirtinumą, nebuvo skirta beveik jokio dėmesio. Taigi tame sprendime Teisingumo Teismas labai priartėjo prie (paneigiamos) prezumpcijos nustatymo, o tai, mano nuomone, sunku suderinti su Sprendimo Stardust 52 punktu, pagal kurį „vien to, kad valstybės įmonė yra kontroliuojama valstybės, nepakanka, kad priemonės, kurių ėmėsi ši įmonė <…> būtų priskirtos valstybei“.

108.

Be to, 2013 m. vasario 27 d. Sprendime Nitrogénművek Vegyipari / Komisija (T‑387/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:98, 63–66 punktai) apie tai, kad valstybei visiškai priklausiusios kredito įstaigos Magyar Fejlesztési Bank Zrt. (toliau – MFB) suteiktos paskolos buvo priskirtinos Vengrijos valstybei, sprendžiama tik iš požymių, susijusių su MFB, t. y. tuo, kad MFB vykdė veiklą kaip valstybinis plėtros bankas, kad jo teisinis statusas skyrėsi nuo komercinio banko statuso ir kad jam buvo taikoma aktyvi viešosios valdžios institucijų priežiūra (nes, pavyzdžiui, kompetentingas ministras įgyvendino valstybės nuosavybės teises į MFB ir skirdavo bei atleisdavo jos valdymo organų narius). Pažymėtina, kad ši priežiūra buvo taikoma MFB operacijoms, o ne nagrinėjamų paskolų suteikimui.

109.

Vis dėlto 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Comune di Milano / Komisija (T‑167/13, EU:T:2018:940, 75–96 punktai) apie valstybei priklausiusios Milano oro uostų operatorės SEA SpA kapitalo injekcijų į jos patronuojamąją bendrovę Sea Handling SpA priskirtinumą Italijos valstybei buvo sprendžiama ne tik iš organizacinių ryšių tarp SEA ir Milano savivaldybės (pastarajai priklausė dauguma SEA akcijų ir balsavimo teisių, be to, ji skyrė SEA valdymo organų narius), bet ir iš požymio, susijusio su pagalbos priemonės nustatymu. Šis požymis buvo Milano savivaldybės, SEA ir įvairių profesinių sąjungų sudaryta kolektyvinė sutartis, pagal kurią SEA įsipareigojo padengti Sea Handling patirtus nuostolius, – tuo metu ši parama buvo teikiama kaip nagrinėjamos kapitalo injekcijos (t. y. pagalbos priemonės). Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo to sprendimo 81 punkte, Milano savivaldybė aktyviai dalyvavo derybose dėl šios kolektyvinės sutarties ir, pasirašydama šią sutartį, kaip SEA didžiausia akcininkė patvirtino šios bendrovės įsipareigojimą padengti savo patronuojamosios bendrovės nuostolius ir tai, kad vėliau SEA šį įsipareigojimą vykdys.

110.

Taip pat ir 2020 m. gegužės 13 d. Sprendime easyJet Airline /Komisija (T‑8/18, EU:T:2020:182, 117–140 punktai) apie Sardinijos oro uostų valdytojų mokėjimų oro transporto bendrovėms mainais už tai, kad šios oro transporto bendrovės užtikrins tiesioginius skrydžius tarp Sardinijos ir kai kurių Europos oro uostų, priskirtinumą Sardinijos autonominiam regionui (Italija) (toliau – autonominis regionas) buvo sprendžiama iš požymių, susijusių su pagalbos priemonės nustatymu. Šie požymiai buvo tokie: pirma, tai, kad lėšas, kurias oro uostų valdytojai naudojo atsilygindami oro transporto bendrovėms, suteikė autonominis regionas, tvirtindamas išsamius šių valdytojų veiklos planus, kurie turėjo būti parengti pagal autonominio regiono vykdomosios valdžios patvirtintas gaires, ir, antra, tai, kad oro uostų valdytojų patirtų išlaidų kompensavimo mechanizmas leido autonominiam regionui stebėti oro uostų valdytojų veiklos planų įgyvendinimą (nes išlaidos, patiriamos pagal oro uostų valdytojų ir oro transporto bendrovių tarpusavio sutartis, galėjo būti kompensuojamos tik tuo atveju, jeigu šių sutarčių turinys ir taikymo sritis atitiko minėtas gaires). Pažymėtina, kad autonominis regionas darė įtaką oro uostų valdytojų veiklos planų turiniui ir įgyvendinimui ir jį kontroliavo ir kad toks įgyvendinimas būtent ir buvo pagalbos priemonė (t. y. oro uostų valdytojų atlygis oro transporto bendrovėms).

111.

Vadinasi, kaip minėta šios išvados 102 ir 106 punktuose, jeigu pagalbą teikiantis subjektas yra valstybės įmonė, Komisijai ne visais atvejais pakanka įrodyti realią viešosios valdžios institucijų įtaką šiai įmonei ar jos kontrolę (arba tai, kad tokios įtakos ir kontrolės nebuvimas nėra tikėtinas). Ji privalo įrodyti realią įtaką arba kontrolę (arba jos nebuvimo neįtikimumą) nustatant pagalbos priemonę. Tai, kad įrodinėjimo standartas nevienodas, galėtų paaiškinti aplinkybė, kad, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendimo Stardust 52 punkte, „valstybės įmonė gali veikti daugiau ar mažiau nepriklausomai, pagal valstybės jai suteiktą autonomijos lygį“.

112.

Taigi įrodinėjimo standartas, taikomas tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi valstybės įmonė, kai kuriais atvejais yra artimas arba beveik prilygsta tam, kuris taikomas, kai pagalbos priemonės imasi privatus subjektas.

113.

Iš tiesų 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Ryanair ir Airport Marketing Services / Komisija (T‑53/16, EU:T:2018:943, 125–141 punktai) apie oro uosto paslaugų sutarties tarp Ryanair ir Nimo (Prancūzija) oro uoste veiklą vykdančio privataus subjekto, t. y. Veolia Transport Aéroport de Nîmes (toliau – VTAN), priskirtinumą valstybiniam subjektui, t. y. Syndicat mixte pour l’aménagement et le développement de l’aéroport de Nîmes (toliau – SMAN), buvo sprendžiama iš požymių, susijusių su šios sutarties patvirtinimu. Tie požymiai buvo, pirma, tai, kad pagal SMAN ir VTAN sudarytą pavedimo teikti viešąsias paslaugas sutartį VTAN buvo pavesta ne tik valdyti Nimo oro uostą, bet ir plėtoti oro eismo funkciją, o tai galėjo būti nesuderinama su privataus oro uosto valdytojo tikslu kuo labiau didinti jo pelningumą; antra, įvairūs VTAN pareiškimai, padaryti prieš sudarant nagrinėjamą oro uosto paslaugų sutartį, rodantys, kad VTAN žinojo apie tai, kad santykiai su Ryanair galėjo pakenkti Nimo oro uosto veiklos pelningumui, ir kad ji norėjo palaikyti santykius su šia oro transporto bendrove tik atsižvelgdama į SMAN siūlomą fiksuoto dydžio mokestį, ir, trečia, tai, kad VTAN koncesijos pelningumas buvo grindžiamas šiuo fiksuoto dydžio mokesčiu, kuris buvo apskaičiuojamas pagal sąnaudas ir pajamas, susijusias su sutartimi su Ryanair.

114.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad šios išvados 110 punkte minėtame 2020 m. gegužės 13 d. Sprendime easyJet Airline / Komisija (T‑8/18, EU:T:2020:182, 2 ir 79 punktai) Bendrasis Teismas, pažymėjęs, kad vienas oro uosto valdytojas priklausė privačiam subjektui, net nepaminėjo privataus šio subjekto pobūdžio, vertindamas priskirtinumą, ar juo labiau neatskyrė nuo priemonių, kurių ėmėsi kiti, valstybei priklausantys oro uostų valdytojai.

115.

Vadinasi, nors iš jurisprudencijos darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi privati įmonė, Komisija privalo įrodyti realią viešosios valdžios institucijų įtaką arba kontrolę nustatant šią priemonę, Europos Sąjungos teismai yra taikę šį standartą ir tais atvejais, kai pagalbos priemonės ėmėsi valstybės įmonė.

116.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Ryanair ir Airport Marketing Services / Komisija (T‑53/16, EU:T:2018:943, 135 punktas), minėtame šios išvados 113 punkte, Bendrasis Teismas nereikalavo įrodyti, kad privati įmonė ėmėsi pagalbos priemonės pagal viešosios valdžios institucijų nurodymus. Tokia išvada darytina todėl, kad Ryanair argumentas, kad SMAN sistemingai atsisakydavo pasinaudoti teise daryti įtaką VTAN veiksmams vedant derybas su Ryanair, buvo pripažintas neveiksmingu, nes SMAN turėjo diskreciją įsikišti į VTAN ir Ryanair derybas ir „jis galėjo į jas įsitraukti, jeigu VTAN būtų bandžiusi nustatyti bendrovei Ryanair sąlygas, kurios būtų ją paskatinusios sumažinti transporto srautus Nimo oro uoste“ ( 50 ).

117.

Darau išvadą, jog iš jurisprudencijos nėra aišku, kad tuo atveju, jei pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, o ne valstybės įmonė, taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas.

118.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad nors vienas iš Sprendimo Stardust 56 punkte išvardytų požymių, t. y. organizacinių ryšių su valstybe buvimas (arba, kaip nurodė Teisingumo Teismas, „[pagalbą teikiančio subjekto] integracija į viešojo administravimo struktūras“), akivaizdžiai negali suteikti pagrindo priemonę, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirti valstybei, kitais tame sprendime išvardytais požymiais gali ir galėjo būti ( 51 ) remiamasi nustatant tokios priemonės priskirtinumą valstybei. Tai, kad tuo atveju, kai pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, trūksta vieno požymio, reiškia, kad kiti požymiai turi būti dar įtikinamesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokiu atveju įrodinėjimo standartas yra aukštesnis. Tai tiesiog reiškia, kad tas pats standartas turi būti įvykdytas remiantis kitais požymiais nei organizacinių ryšių su valstybe buvimas.

119.

Darau išvadą, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas taikė aukštesnį įrodinėjimo standartą, remdamasis vien tuo, kad pagalbą suteikęs subjektas buvo privatus subjektas, ir visų pirma reikalavo įrodymų, kad pagalbos priemonės buvo imtasi pagal viešosios valdžios institucijų nurodymus, jam tektų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas suklydo.

120.

Prieš paaiškindamas, kodėl laikausi nuomonės, kad, kaip minėta šios išvados 78 punkte, priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, vis tiek turėtų būti atmestas, nes jis neveiksmingas, norėčiau pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, pirma, atmetus šį apeliacinį skundą, nekiltų grėsmė prielaidai, kuria grindžiamos direktyvos 2014/49 ir 2014/59; antra, neturi reikšmės tai, ar FITD gali būti laikomas „valstybės vardu veikiančiu subjektu“, kaip tai suprantama pagal 1990 m. liepos 12 d. Sprendimą Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313).

121.

Pirmiausia nepritariu Komisijos argumentui, kad, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nagrinėjamos priemonės nėra priskirtinos valstybei, todėl jos nėra ir valstybės pagalba, nė viena indėlių garantijų sistemos priemonė niekada nebūtų laikoma valstybės pagalba, todėl šios sistemos galėtų naudoti turimus finansinius išteklius intervencinėms priemonėms, siekdamos užkirsti kelią kredito įstaigos įsipareigojimų nevykdymui, jeigu kredito įstaiga nėra pertvarkoma. Komisijos nuomone, taip kiltų grėsmė prielaidai, kuria grindžiamos direktyvos 2014/49 ir 2014/59, t. y. kad visos priemonės, kurių imasi indėlių garantijų sistemos, yra valstybės pagalba.

122.

Reikėtų paaiškinti, kad indėlių garantijų sistemos ( 52 ), kurių pagrindinė užduotis yra apsaugoti indėlininkus nuo kredito įstaigos nemokumo padarinių, vis dėlto gali vykdyti ne vien šią funkciją ( 53 ) ir turimus finansinius išteklius naudoti „alternatyvioms priemonėms, kad būtų užkirstas kelias kredito įstaigos įsipareigojimų nevykdymui“, kaip nurodyta Direktyvos 2014/49 11 straipsnio 3 dalyje. Vis dėlto tokiam indėlių garantijų sistemos turimų lėšų naudojimui taikoma sąlyga, kad dėl atitinkamos kredito įstaigos nėra imtasi pertvarkymo veiksmų. Pagal Direktyvos 2014/59 32 straipsnio 4 dalies d punktą pertvarkymo veiksmų gali būti imamasi, jeigu yra reikalinga „nepaprastoji viešoji finansinė parama“, tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 28 punkte apibūdinama kaip „valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje <…>, kuri teikiama [kredito] įstaigos <…> gyvybingumui, likvidumui arba mokumui išsaugoti arba atkurti“.

123.

Taigi, jeigu šioje byloje nagrinėjamu atveju nagrinėjamos priemonės turėtų būti laikomos valstybės pagalba, jos gavėjo (banko Tercas) atžvilgiu galima būtų imtis pertvarkymo veiksmų, ir taip FITD, kaip pripažintai indėlių garantijų sistemai ( 54 ), nebūtų leidžiama naudoti savo turimų finansinių išteklių „alternatyvioms priemonėms“, kuriomis būtų užkirstas kelias banko Tercas įsipareigojimų neįvykdymui pagal Direktyvos 2014/49 11 straipsnio 3 dalį, kaip antai nagrinėjamoms priemonėms ( 55 ). Ir atvirkščiai, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba, banko Tercas pertvarkymo veiksmų nebūtų galima imtis, todėl FITD galėtų naudoti turimas lėšas tokioms priemonėms, kaip nagrinėjamos, nepažeisdamas Direktyvos 2014/49 11 straipsnio 3 dalies.

124.

Dėl toliau nurodytų priežasčių nepritariu šios išvados 121 punkte apibendrintam Komisijos argumentui.

125.

Pirma, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nagrinėjamos priemonės nėra priskirtinos valstybei ir nėra valstybės pagalba, tai nereikštų, kad nė viena indėlių garantijų sistemos taikoma priemonė negalėtų būti valstybės pagalba. Tai priklausytų nuo indėlių garantijų sistemos savybių ir konkrečios priemonės. Šiuo klausimu pažymėtina, kad indėlių garantijų sistemų nustatytos priemonės keliais atvejais buvo pripažintos valstybės pagalba ( 56 ).

126.

Antra, primenu, kad Direktyvos 2014/49 11 straipsnio 3 dalyje indėlių garantijų sistemoms aiškiai leidžiama naudoti turimus finansinius išteklius siekiant užkirsti kelią kredito įstaigos įsipareigojimų neįvykdymui, jeigu ši įstaiga nėra pertvarkoma. Jeigu, kaip teigia Komisija, priemonė, kurios ėmėsi indėlių garantijų sistema, būtų laikoma valstybės pagalba, praktiškai tai galėtų užkirsti kelią indėlių garantijų sistemoms imtis alternatyvių priemonių pagal šią nuostatą, nes nebūtų vienos sąlygos. Taip ši nuostata galėtų netekti prasmės.

127.

Antra, nepritariu Komisijos pateiktam argumentui, kad FITD nėra tipiškas privatus subjektas ir „veikia valstybės vardu“, kaip tai suprantama pagal 1990 m. liepos 12 d. Sprendimą Foster ir kt. (C‑188/89, EU:C:1990:313, 18 punktas), todėl, jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad tuo atveju, jei pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas, šis standartas nebūtų taikomas FITD nustatytoms priemonėms.

128.

Pažymėtina, kad valstybės vardu veikiančio subjekto sąvoka atsirado siejant su direktyvų tiesioginio veikimo doktrina „vertikaliuose“ ginčuose tarp privačių asmenų ir valstybės. Pagal suformuotą jurisprudenciją asmenys gali remtis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis prieš organizacijas ar subjektus, kurie yra pavaldūs valstybei arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija įgaliojimus, suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas. Valstybei taip pat gali būti prilyginamos organizacijos arba subjektai, kuriuos valdžios institucija įpareigojo vykdyti su viešuoju interesu susijusį uždavinį ir kuriems šiuo tikslu buvo suteikti specialūs įgaliojimai ( 57 ).

129.

Nesuprantu, kokį ryšį klausimas, ar organizacija arba subjektas gali būti laikomi veikiančiais valstybės vardu ir ar jie patys gali būti prilyginami valstybei, kiek tai susiję su „vertikaliu“ direktyvų veikimu, turi su šios organizacijos ar subjekto nustatytų priemonių kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos. Valstybės vardu veikiančio subjekto sąvoka buvo suformuota ne šiuo tikslu, todėl nesuprantu, kodėl ja reikėtų remtis nustatant standartą, taikytiną įrodinėjant, kad pagalbos priemonė yra priskirtina valstybei.

130.

Bet kuriuo atveju manau, jog FITD nebūtų laikoma valstybės vardu veikiančiu subjektu, kaip tai suprantama pagal šios išvados 128 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taip yra todėl, kad, skirtingai nei Motor Insurers Bureau of Ireland, kuri buvo laikoma valstybės vardu veikiančiu subjektu 2017 m. spalio 10 d. Sprendime Farrell (C‑413/15, EU:C:2017:745, 38 ir 40 punktai), kuriuo remiasi Komisija, FITD nevykdo viešosios valdžios įgaliojimų, kai, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, įsikiša, jeigu vienas iš jos narių nėra priverstinai likviduojamas, ir neturi specialių įgaliojimų, be tų, kurie kyla iš įprastų taisyklių, taikomų privačių asmenų tarpusavio santykiams, nes jis nėra įgaliotas reikalauti savo narių įmokėti įnašą.

131.

Darau išvadą, kad, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime taikė aukštesnį įrodinėjimo standartą tuo atveju, kai pagalbos priemonės imasi privatus subjektas, jis turėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas suklydo, taip nuspręsdamas. Vis dėlto jam tektų atmesti priekaištą, susijusį su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, nes, kaip nurodysiu toliau, šis priekaištas neveiksmingas.

132.

Taip yra todėl, kad skundžiamo sprendimo 96–132 punktuose išvardyti požymiai neleidžia priskirti nagrinėjamų priemonių valstybei net nusprendus, kad tas pats įrodinėjimo standartas taikomas ir tuo atveju, jeigu pagalbą teikiantis subjektas yra privatus subjektas, ir tuo atveju, jeigu jis yra valstybės įmonė (ir kad todėl Komisija, siekdama įrodyti pagalbos priemonės, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirtinumą valstybei, neprivalo įrodyti, kad viešosios valdžios institucijos privertė šį subjektą imtis šios priemonės, kad jų dalyvavimas turėjo poveikį priemonės turiniui ir kad jos darė poveikį kiekvienu procedūros etapu).

133.

Pirma, pritariu Bendrajam Teismui, kad FITD pagal Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį suteikti viešosios valdžios įgaliojimai nėra požymis, kuriuo remiantis nagrinėjamas priemones būtų galima priskirti valstybei, nes, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 101 punkte, šiais viešosios valdžios įgaliojimais tesiekiama išmokėti kompensacijas indėlininkams, todėl jeigu, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, FITD imasi intervencinių priemonių palaikydamas jo nariu esantį banką, jis veikia ne pagal viešosios valdžios įgaliojimus.

134.

Antra, apie nagrinėjamų priemonių priskirtinumą Italijos valstybei negalima spręsti iš to, kad Italijos bankas turi suteikti leidimą šioms priemonėms. Iš skundžiamo sprendimo 116 ir 118 punktų akivaizdu, kad per leidimo suteikimo procedūrą Italijos bankas negalėjo daryti jokios įtakos nei nagrinėjamų priemonių nustatymui, nei jų turiniui, nes vienintelis šios procedūros tikslas buvo patikrinti, ar priemonės atitinka bankų sektoriui taikomas prudencines taisykles.

135.

Trečia, iš skundžiamo sprendimo 123 ir 126 punktų darytina išvada, jog nėra įrodymų, kad Italijos bankas darė kokią nors įtaką ar vykdė kontrolę neformaliai. Jo vaidmuo FITD valdymo organų posėdžiuose buvo „visiškai pasyvus“, nes jo atstovai tik išreiškė pasitenkinimą dėl būdo, kaip buvo sprendžiama banko Tercas krizė, arba net nepaprašė žodžio. Be to, Italijos banko dalyvavimas neformaliuose susitikimuose tiesiog leido jam būti informuotam apie FTD ir BPB bei specialiojo administratoriaus derybų eigą. Vienintelis reikšmingas įrodymas yra skundžiamo sprendimo 127 punkte minimas Italijos banko kvietimas pasiekti subalansuotą susitarimą dėl banko Tercas turtinių įsipareigojimų deficito padengimo. Vis dėlto, mano nuomone, šio įrodymo įrodomoji galia labai menka, nes imtis nagrinėjamų priemonių FITD paskatino siekis apsaugoti savo narių interesus ( 58 ), o ne Italijos banko kvietimas.

136.

Ketvirta, tai, kad specialusis administratorius paprašė FITD imtis nagrinėjamų priemonių, neturi jokios reikšmės, nes, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 131 punkte, iš tiesų iniciatyvą kreiptis į FITD iškėlė ne specialusis administratorius, o BPB (nes BPB savo dalyvavimą siekiant padidinti banko Tercas kapitalą susiejo su sąlyga, kad FITD visiškai padengs šio banko turtinių įsipareigojimų deficitą).

137.

Darau išvadą, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagalbos priemonės, kurios ėmėsi privatus subjektas, priskirtinumas valstybei turi būti vertinamas taikant tą patį standartą kaip ir tas, kuris taikomas tuo atveju, kai pagalbos priemonės imasi valstybės įmonė, Komisijos nebūtų galima laikyti įrodžiusia, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei.

138.

Taigi priekaištas, susijęs su pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymais, turi būti atmestas dėl šios išvados 99 punkte nurodytos priežasties arba bet kuriuo atveju (jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nustatė aukštesnį įrodinėjimo standartą tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi privatus subjektas) dėl šios išvados 137 punkte paaiškintos priežasties.

139.

Laikausi nuomonės, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nenustatė Komisijai didesnės įrodinėjimo pareigos, arba tiksliau, kad jis nereikalavo Komisijos įvykdyti aukštesnį įrodinėjimo standartą, taikomą nustatant, kad pagalbos priemonė yra suteikta iš valstybinių išteklių, jeigu, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, šiai priemonei finansuoti naudojamus išteklius valdo privatus subjektas, o ne valstybės įmonė.

140.

Taip yra todėl, kad skundžiamame sprendime nėra principinio teiginio, kad Komisija privalo taikyti aukštesnį įrodinėjimo standartą, jeigu išteklius, naudojamus pagalbos priemonei finansuoti, valdo privatus subjektas, o ne valstybės įmonė. Taigi skundžiamame sprendime nenustatomas tariamai aukštesnis įrodinėjimo standartas, kurio Komisija tokiu atveju turėtų laikytis. Iš minėto sprendimo 88–90 punktų formuluotės ir iš tos aplinkybės, kad jie yra skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl ginčijamų priemonių priskyrimo Italijos valstybei“ aišku, kad šie punktai susiję tik su pagalbos priemonės priskirtinumu valstybei. Be to, skundžiamo sprendimo 133–161 punktuose, kuriuose nagrinėjamas klausimas, ar nagrinėjamos priemonės buvo finansuotos iš valstybinių išteklių, panašiai kaip ir jo 88–90 punktuose, nėra jokio principinio teiginio. Skundžiamo sprendimo 133–161 punktuose Bendrasis Teismas nurodo jurisprudenciją, susijusią su intervencijos panaudojant valstybinius išteklius sąvoka, nemėgindamas atskirti valstybės įmonės ir privataus subjekto valdomų išteklių, o tai kelia dar didesnę nuostabą, atsižvelgiant į tai, kad 135 ir 136 punktuose Bendrasis Teismas, nurodydamas 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Komisija / TV2/Danmark (C‑656/15 P, EU:C:2017:836), pažymi, kad jis susijęs su valstybės įmonėmis ( 59 ).

141.

Be to, nemanau, kad skundžiamo sprendimo 139–161 punktuose Bendrasis Teismas rėmėsi aspektais, nenurodytais 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendime ENEA (C‑329/15, EU:C:2017:671), 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268) ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendime Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407), susijusiuose su pagalbos priemonėmis, finansuotomis iš valstybinių išteklių, kuriuos valdė valstybės įmonės. Visų pirma atrodo, jog aplinkybės, kad Italijos bankas nebuvo įgaliotas nukreipti FITD išteklių naudojimo (nes pagal leidimo procedūrą Italijos bankui buvo leidžiama atlikti tik formalią jų teisėtumo patikrą ir nieko daugiau) ir kad nors įnašas, kurį FITD naudojo nagrinėjamoms priemonėms finansuoti, buvo privalomas, jo privalomas pobūdis kilo ne iš teisės akto nuostatos, o iš FITD įstatų, atitinka minėtus sprendimus ( 60 ).

142.

Taip pat pažymiu, kad Komisija nepaaiškina, iš ko sudarytas griežtesnis kriterijus, kurį Bendrasis Teismas tariamai taikė tuo atveju, jeigu išteklius valdo privatus subjektas, ir nenurodo skundžiamo sprendimo punktų, kuriuose taikomas šis griežtesnis kriterijus ( 61 ).

143.

Taigi laikausi nuomonės, jog skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nereikalavo, kad Komisija laikytųsi aukštesnio įrodinėjimo standarto, nustatydama, kad pagalbos priemonė suteikta iš valstybinių išteklių, jeigu šiai priemonei finansuoti naudojamus išteklius valdo privatus subjektas, o ne valstybės įmonė.

144.

Išsamumo sumetimais glaustai nurodysiu priežastis, dėl kurių, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nustatė aukštesnį įrodinėjimo standartą tuo atveju, kai išteklius valdo privati įmonė, priekaištas, susijęs su įrodymais, kad pagalbos priemonė suteikta iš valstybinių išteklių, nors ir pagrįstas, vis tiek turėtų būti atmestas kaip neveiksmingas.

145.

Pirmesniame šios išvados punkte nurodytu atveju toks priekaištas būtų pagrįstas, nes, mano žiniomis, jurisprudencijoje nėra nurodyta, kad jeigu pagalbos priemonei finansuoti naudojamus išteklius valdantis subjektas yra ne valstybės įmonė, o privatus subjektas, taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tais atvejais, kai išteklius valdė privatus subjektas, Teisingumo Teismas taikė šios išvados 70 punkte nurodytą jurisprudenciją, kurią jis suformavo valstybės įmonės valdomų išteklių atžvilgiu ( 62 ); kitaip tariant, jis tikrino, ar lėšos buvo gautos taikant privalomus mokesčius, nustatytus valstybės narės teisės aktais, ir ar valstybė turėjo teisę disponuoti įmonės valdomomis lėšomis.

146.

Šiuo klausimu nepritariu Komisijos atsiliepime pateiktam argumentui, kad jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad įrodinėjimo standartas, kuris turi būti taikomas nustatant privataus subjekto nustatytos pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei, yra žemesnis už įrodinėjimo standartą, kuris buvo taikomas skundžiamame sprendime, įrodinėjant, kad ši priemonė buvo suteikta iš valstybinių išteklių, taip pat turėtų būti taikomas žemesnis įrodinėjimo standartas. Komisijos nuomone, tokia išvada darytina todėl, kad viešosios valdžios institucijų taikomos kontrolės pagalbą teikiančiam subjektui lygis turi esminę reikšmę ne tik nustatant, ar ši priemonė priskirtina valstybei, bet ir sprendžiant, ar ji suteikta iš valstybinių išteklių. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog iš šios išvados 70 punkte nurodytos jurisprudencijos darytina išvada, kad jeigu pagalbos priemonei finansuoti panaudotos lėšos yra iš privačių šaltinių, Komisija taip pat privalo įrodyti, kad šios lėšos buvo gautos iš valstybės narės teisės aktuose nustatytų privalomų mokesčių.

147.

Vis dėlto, kaip minėta šios išvados 144 punkte, jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime reikalavo, kad Komisija įvykdytų aukštesnį įrodinėjimo standartą tuo atveju, jeigu išteklius valdo privatus subjektas, ir kad jis suklydo to reikalaudamas, jam vis tiek tektų atmesti kaip neveiksmingą priekaištą, susijusį su įrodymais, kad pagalbos priemonė suteikta iš valstybinių išteklių.

148.

Taip yra todėl, jog neatrodo, kad viešosios valdžios institucijos būtų kokia nors forma kontroliavusios lėšų, gautų iš FITD narių mokamos įmokos, naudojimą, nes, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 145 ir 147 punktuose, pirma, duodamas leidimą nagrinėjamoms priemonėms Italijos bankas neturėjo teisės nukreipti FITD išteklių naudojimo ir, antra, praktiškai FITD intervenciją banko Tercas naudai inicijavo ne viešosios valdžios institucijos, o privati įmonė, t. y. BPB. Taip yra dar ir todėl, kad nekyla abejonių, kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 159 punkte, FITD narių intervencijai skirtų įnašų privalomumas išplaukia ne iš teisės akto nuostatos, o iš vienbalsiai priimto šių narių sprendimo, ir kad todėl jų negalima prilyginti parafiskaliniam mokesčiui. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 70 ir 71 punktai) Teisingumo Teismas primygtinai pabrėžė, kad privalomas pagalbos priemonei finansuoti naudoto įnašo pobūdis kilo iš teisės akto nuostatos ir kad tai, jog „praktiškai“ elektros energijos tiekėjų sumokėtos papildomos sumos buvo perkeltos galutiniams vartotojams, buvo laikoma nereikšminga aplinkybe.

149.

Darau išvadą, kad priekaištą, susijusį su įrodymu, kad pagalbos priemonė yra suteikta iš valstybinių išteklių, reikia atmesti dėl šios išvados 143 punkte nurodytos priežasties arba bet kuriuo atveju (jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas reikalavo Komisijos įvykdyti aukštesnį įrodinėjimo standartą tuo atveju, kai išteklius valdo privatus subjektas) dėl šios išvados 148 punkte paaiškintos priežasties.

150.

Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikėtų atmesti.

151.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas suklydo, fragmentiškai įvertindamas pateiktus įrodymus, ir neišnagrinėjo įrodymų kaip visumos bei neatsižvelgė į platesnį jų kontekstą skundžiamo sprendimo 96, 100–106, 114, 115, 116 ir 125 punktuose, taip pat dėl įrodymų, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių. Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad pagal jurisprudenciją apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei galima spręsti iš visumos požymių, kylančių iš bylos aplinkybių ir priemonės nustatymo konteksto. Nors kai kurių įrodymų įrodomoji galia atskirai gali būti palyginti menka, vertinami kartu, jie gali leisti priskirti priemonę valstybei.

152.

Italijos vyriausybė, BPB, FITD ir Italijos bankas teigia, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį reikėtų atmesti.

153.

Laikausi nuomonės, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

154.

Pritariu Komisijai, kad pateikti įrodymai turi būti vertinami kaip visuma. Tai lemia aplinkybė, kad apie pagalbos priemonės priskirtinumo valstybei įrodymus galima spręsti iš požymių, kurie, kaip matyti iš Sprendimo Stardust 55–57 punktuose pateikto neišsamaus požymių sąrašo, gali būti įvairūs ir susiję su pačia priemone, jos aplinkybėmis arba subjektu, kuris šios priemonės ėmėsi, taigi jų įrodomoji galia gali skirtis.

155.

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nevertino įrodymų fragmentiškai.

156.

Pirma, Komisija teigia, kad, skundžiamo sprendimo 96 ir 100–106 punktuose konstatuodamas: i) kad FITD suteiktais viešosios valdžios įgaliojimais tesiekiama išmokėti kompensacijas indėlininkams; ir ii) kad imdamasis alternatyvių priemonių jo nariu esančiam bankui paremti, jeigu jis nėra priverstinai likviduojamas, FITD viršijo jam suteiktus įgaliojimus, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiomis alternatyviomis priemonėmis būtent ir buvo siekiama išvengti kompensacijų indėlininkams likvidavimo atveju. Pažymėtina, jog tikrai pagal FITD įstatų 29 straipsnio 1 dalį viena iš sąlygų imtis tokių priemonių, kaip nagrinėjamos šioje byloje, yra ta, kad tikimasi mažesnės naštos, palyginti su ta, kuri būtų patirta, jeigu nagrinėjamas bankas būtų priverstinai likviduotas ir dėl to FITD atsirastų pareiga grąžinti indėlius. Vis dėlto tai niekaip nepaneigia aplinkybės, kad imdamasis tokių priemonių, kaip nagrinėjamos priemonės, FITD veikė vedamas ne viešojo intereso (t. y. indėlininkų intereso), o savo narių bankų interesų, ir kad sprendimas imtis šių priemonių kilo ne iš teisės akte nustatyto įpareigojimo, o iš savarankiško FITD nariais esančių bankų sprendimo, todėl FITD suteikti viešosios valdžios įgaliojimai nebuvo požymis, leidęs nagrinėjamas priemones priskirti valstybei.

157.

Antra, Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 114 punkte reikalaudamas įrodyti realią viešosios valdžios institucijų įtaką arba kontrolę nagrinėjamų priemonių nustatymo procedūros kiekvienu etapu Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar, vertinant visus šiuos etapus kartu, viešosios valdžios institucijos gali būti laikomos pakankamai dalyvavusiomis imantis nagrinėjamų priemonių, taip, kad jas būtų galima priskirti valstybei. Ir čia nepritariu Komisijos pateikiamam skundžiamo sprendimo aiškinimui. Kaip paaiškinau šios išvados 98 punkte, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte nereikalavo įrodyti realios viešosios valdžios institucijų įtakos ar kontrolės kiekvienu procedūros etapu.

158.

Trečia, Komisija iš esmės nurodo, jog dėl to, kad, kaip minėta skundžiamo sprendimo 115 ir 116 punktuose, nagrinėjamoms priemonėms nustatyti reikėjo Italijos banko leidimo ir kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo šio sprendimo 126 punkte, ši institucija buvo informuota apie FITD ir BPB bei specialiojo administratoriaus derybų eigą, vertinant šias aplinkybes kartu, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Italijos bankas darė realią įtaką arba vykdė realią kontrolę nustatant šias priemones. Vis dėlto manau, kad tai, ar šios aplinkybės būtų vertinamos kartu, ar ne, neturi reikšmės, nes Italijos bankas nedarė jokios realios įtakos ar nevykdė jokios realios kontrolės, nei duodamas leidimą taikyti nagrinėjamas priemones (nes jis tikrino tik tai, ar šios priemonės atitinka prudencines taisykles), nei dalyvaudamas neformaliuose susitikimuose (nes juose neturėjo jokios galimybės paveikti šių priemonių turinio).

159.

Ketvirta, Komisija iš esmės teigia, jog dėl to, kad pagal Italijos bankų įstatymo 96 straipsnio 1 dalį Italijos bankai (išskyrus kredito unijas) privalo tapti FITD nariai ( 63 ) ir kad ta pačia FITD įstatų nuostata reglamentuojamas ir įnašas, naudojamas nagrinėjamoms priemonėms finansuoti, ir įnašas, naudojamas indėliams kompensuoti, jeigu vienas iš jo nariu esančių bankų likviduojamas ( 64 ), vertinant šias aplinkybes kartu, Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių. Manau, taip nėra. Kaip bus aišku iš šios išvados 177 punkto, nagrinėjamoms priemonėms finansuoti naudotas įnašas ir įnašas, naudotas indėliams kompensuoti, nėra reglamentuojami toje pačioje FITD įstatų nuostatoje. Bet kuriuo atveju, nors Italijos bankai, kurie nėra kredito unijos, tikrai privalo būti FITD nariai, nepaneigiama, kad FITD neprivalo imtis alternatyvių priemonių savo nario banko naudai, jeigu jis nėra priverstinai likviduojamas, todėl privalomo FITD narystės pobūdžio nepakanka įrodyti, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių.

160.

Darau išvadą, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

161.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė nacionalinę teisę ir faktines aplinkybes. Pirma, Bendrasis Teismas iškraipė Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį, skundžiamo sprendimo 116 punkte konstatuodamas, kad leidimas imtis tokių pagalbos priemonių, kaip nagrinėjamos, duodamas tiesiog patikrinus, kad šios priemonės atitinka teisės aktus. Komisijos teigimu, Italijos banko kontrolė apima gerokai daugiau nei nagrinėjamų priemonių teisėtumo patikrą, nes tikrindamas šias priemones Italijos bankas privalo „atsižvelg[ti] į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą“. Antra, Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, skundžiamo sprendimo 153 ir 154 punktuose konstatuodamas, kad intervencinės priemonės bankui remti, kaip antai nagrinėjamos priemonės, finansuojamos kitaip nei indėlių grąžinimas. Komisijos nuomone, FITD įstatų 21 straipsnis, kurį Bendrasis Teismas nurodo skundžiamo sprendimo 153 punkte dėl nagrinėjamų priemonių finansavimo, vienodai taikomas ir nagrinėjamoms priemonėms, ir priemonėms, kurių imamasi indėliams kompensuoti.

162.

Italijos vyriausybė teigia, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas nepriimtinas, nes nurodoma aiškinimo klaida nėra akivaizdi. Ji taip pat nurodo, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas, nes, pirma, Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalis turi būti laikoma numatančia tik teisėtumo patikrą, nors tam tikrais atvejais ši patikra gali būti gana sudėtinga, ir, antra, bylai reikšmingų aplinkybių laikotarpiu bankui remti skirtų intervencinių priemonių, kaip antai nagrinėjamų priemonių, finansavimas buvo teikiamas atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, pagal FITD prašymą.

163.

BPB teigia, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes nacionalinės teisės aiškinimas yra fakto klausimas, o Komisijos nurodomas iškraipymas nėra aiškus iš bylos medžiagos. Bet kuriuo atveju, BPB nuomone, antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas. Jis taip pat neveiksmingas tiek, kiek juo nurodomas FITD įstatų 21 straipsnio iškraipymas.

164.

FITD teigimu, antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga nerodo jokio iškraipymo. Bet kuriuo atveju FITD laikosi nuomonės, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas ir nepagrįstas.

165.

Italijos bankas teigia, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas tiek, kiek jame nurodomas Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalies iškraipymas, nes jis nėra akivaizdus ir nėra aiškiai matomas iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos. Italijos bankas dar nurodo, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas ir bet kuriuo atveju neveiksmingas.

166.

Italijos vyriausybė, BPB, FITD ir Italijos bankas ginčija apeliacinio skundo antrojo pagrindo priimtinumą, motyvuodami tuo, kad nurodomas Italijos teisės ir faktinių aplinkybių iškraipymas ( 65 ) nėra akivaizdus ir jis nėra aiškiai matomas iš bylos medžiagos, todėl šiame apeliacinio skundo pagrinde keliamas fakto klausimas.

167.

Mano nuomone, šis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas negali būti laikomas pagrįstu.

168.

Kaip minėta šios išvados 49 punkte, pagal jurisprudenciją, jeigu įrodymai buvo gauti teisėtai ir buvo paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų rinkimui, tik Bendrasis Teismas turi nustatyti jam pateiktų įrodymų vertę. Todėl toks vertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį turi nagrinėti Teisingumo Teismas. Toks iškraipymas konstatuotinas, kai, nesant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas. Vis dėlto toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, neatliekant faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo iš naujo ( 66 ).

169.

Pirma, pažymiu, kad skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrasis Teismas Italijos banko „leidimo“ indėlių garantijų sistemoms pagal Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį imtis intervencinių priemonių sąvoką aiškino taip, kad pagal ją šiai institucijai leidžiama patikrinti tik šių priemonių teisėtumą (t. y. jų suderinamumą su kredito įstaigoms taikomomis prudencinėmis taisyklėmis). Vis dėlto, jeigu dėl Italijos bankui toje pat nuostatoje nustatyto įpareigojimo „atsižvelg[ti] į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą“ reikėtų tikrinti ne tik šių priemonių teisėtumą, bet ir jų tinkamumą, skundžiamo sprendimo 116 punkte Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas būtų akivaizdžiai neteisingas. Taip būtų iškraipyti įrodymai, kaip tai suprantama pagal šios išvados 168 punkte nurodytą jurisprudenciją ( 67 ).

170.

Antra, Komisija nurodo, jog skundžiamo sprendimo 153 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad FITD įstatų 21 straipsnyje numatyta, kad intervencinės priemonės banko naudai, kaip antai nagrinėjamos priemonės, finansuojamos kitaip nei indėlių grąžinimas, nors, Komisijos nuomone, šioje nuostatoje nedaroma skirtumo tarp šių dviejų rūšių priemonių finansavimo. Jeigu, kaip teigia Komisija, Bendrojo Teismo pateiktas FITD įstatų 21 straipsnio aiškinimas neatitiktų jo turinio, tai reikštų šios nuostatos iškraipymą.

171.

Darau išvadą, kad visas antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

172.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 116, 153 ir 154 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė, pirma, Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį ir, antra, FITD įstatų 21 straipsnį.

173.

Mano nuomone, antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikėtų atmesti.

174.

Pirma, Komisija neįrodė, kad Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją Italijos bankui leidžiama tikrinti, ar intervencinės priemonės, kurių ėmėsi indėlių garantijų sistema, yra tinkamos, o ne tiesiog patikrinti, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 116 punkte, kad šios priemonės yra suderinamos su kredito įstaigų prudencinėmis taisyklėmis.

175.

Priešingai, nei teigia Komisija, iš to, kad pagal Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį Italijos bankas privalo „atsižvelg[ti] į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą“, negalima spręsti, kad šis bankas gali tikrinti ne vien priemonių suderinamumą su kredito įstaigų prudencinėmis taisyklėmis, nes, kaip nurodo Italijos vyriausybė, BPB, FITD ir Italijos bankas, indėlininkų apsauga ir bankų sistemos stabilumas yra tikslai, kurių Italijos bankas privalo siekti, vykdydamas pareigas kaip prudencinės priežiūros institucija. Kaip pažymėjo Italijos vyriausybė, Reglamento (ES) Nr. 575/2013 ( 68 ) 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šiame reglamente nustatyti kredito įstaigoms taikomi prudenciniai reikalavimai „skirti [bankų ir finansinių paslaugų] rinkose veikiančių veiklos vykdytojų finansiniam stabilumui bei investuotojų ir indėlininkų aukšto lygio apsaugai užtikrinti“.

176.

Be to, priešingai, nei teigia Komisija, iš aplinkybės, kad Italijos banko leidimu indėlių garantijų sistemoms imtis intervencinių priemonių jų nariu esančio banko naudai pagal Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį siekiama užtikrinti indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą, o ne „patikimą ir apdairų [atitinkamos įstaigos] valdymą“, kurio siekiama Italijos bankui atliekant teisėtumo patikrą siekiant duoti leidimą įsigyti finansų sektoriuje pagal Italijos bankų įstatymo 19 straipsnį, negalima spręsti, kad Italijos bankas, veikdamas pagal Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalį, gali atlikti ne tik teisėtumo patikrą. Taip yra todėl, kad, kaip nurodo Italijos vyriausybė, FITD ir Italijos bankas, patikimas ir apdairus kredito įstaigų valdymas taip pat yra prudencinės priežiūros tikslas – kaip ir indėlininkų apsauga bei bankų sistemos stabilumas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Italijos bankų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kurią Bendrasis Teismas nurodo skundžiamo sprendimo 116 punkte, kaip kredito įstaigų prudencinės priežiūros tikslai išvardyti ne tik bankų sistemos „bendras stabilumas“, bet ir „patikimas ir apdairus [kredito įstaigų] valdymas“.

177.

Antra, priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 153 punkte nekonstatavo, kad FITD įstatų 21 straipsnyje numatyta, kad intervencinės priemonės, kurių ėmėsi indėlių garantijų sistema jos nariu esančio banko naudai, kaip antai nagrinėjamos priemonės, yra finansuojamos kitaip nei indėlių kompensacijos. Komisija klaidingai aiškina skundžiamo sprendimo 153 punktą. Tame punkte, kaip teigia BPB ir FITD, Bendrasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos priemonės finansuojamos kitaip nei FITD veiklai skirtos išlaidos (kaip nurodė Bendrasis Teismas, „ištekliai, kurie reikalingi konsorciumui [efektyviai] veikti) ( 69 ), o ne indėlių kompensavimas. Skirtumas yra toks, kad ištekliai, naudojami FITD veiklos išlaidoms padengti, kuriems netaikomas FITD įstatų 21 straipsnis, įtraukiami į šio konsorciumo biudžetą, o ištekliai, naudojami intervencinėms priemonėms nariu esančio banko naudai (ir, kaip teigia BPB ir FITD, indėlių grąžinimui naudojami ištekliai), kuriems taikomas FITD įstatų 21 straipsnis, yra FITD narių mokamos „avansinės sumos“, o FITD valdo juos kaip jų atstovas ir bankai, FITD nariai, kiekvienu konkrečiu atveju suteikia juos šio konsorciumo prašymu.

178.

Taigi laikausi nuomonės, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

179.

Išsamumo sumetimais reikėtų pažymėti, kad minėtas apeliacinio skundo pagrindas bet kuriuo atveju yra neveiksmingas.

180.

Pirma, antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas, kiek jame teigiama, kad skundžiamo sprendimo 116 punkte buvo iškraipyta Italijos bankų įstatymo 96ter straipsnio 1 dalis, nes Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nėra priskirtinos valstybei, taip pat matyti iš to, kas konstatuota skundžiamo sprendimo 96–106 ir 117–131 punktuose, visų pirma iš to, kad Italijos bankas aktyviai nedalyvavo FITD valdymo organų posėdžiuose ar neformaliuose susitikimuose ir kad nagrinėjamų priemonių nustatymo iniciatorė buvo BPB, t. y. privatus subjektas.

181.

Antra, antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas, kiek jame teigiama, kad buvo iškraipytas FITD įstatų 21 straipsnis, nes Bendrojo Teismo išvada, kad nagrinėjamos priemonės nėra suteiktos iš valstybinių išteklių, taip pat kyla iš to, kad, kaip nurodyta to paties sprendimo 154 punkte, privalomasis minėto įnašo pobūdis kilo ne iš teisės akto nuostatos, ir iš to, kas konstatuota šio sprendimo 139–149 ir 155–161 punktuose.

182.

Taigi antrasis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas.

183.

Darau išvadą, kad apeliacinį skundą reikėtų atmesti.

184.

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

185.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, o Italijos vyriausybė, BPB ir FITD prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, Komisijai turėtų būti nurodyta padengti savo ir Italijos Respublikos, BPB ir FITD patirtas bylinėjimosi išlaidas.

186.

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį, jeigu pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis dalyvauja apeliaciniame procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Italijos bankas dalyvavo apeliaciniame procese, jis turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

187.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui: