1.

Šiais dviem apeliaciniais skundais Europos Komisija prašo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimus Freistaat Bayern / Komisija ( 2 ) ir Interessengemeinschaft privater Milchverarbeiter Bayerns ir kt. / Komisija ( 3 ). Šiais sprendimais Bendrasis Teismas tenkino Freistaat Bayern (Bavarijos federacinė žemė) ir Interessengemeinschaft privater Milchverarbeiter Bayerns ir kt. (toliau – interesų grupė) ieškinius, kuriuose buvo prašoma iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą (ES) 2015/2432 ( 4 ).

2.

Ginčų aplinkybės aprašytos pirmojo skundžiamo sprendimo 1–21 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 1–20 punktuose. Todėl atkreipsiu dėmesį tik į toliau nurodytus dalykus.

3.

Vokietijoje pieno kokybė tradiciškai užtikrinama atliekant nepriklausomas kokybės patikras. Tos kokybės patikros Bavarijoje (Vokietija) finansuojamos, pirma, iš pieno supirkėjams taikomo pieno mokesčio pajamų, ir, antra, iš Bavarijos federacinės žemės, vienos iš atsakovių nagrinėjant šiuos apeliacinius skundus, bendrojo biudžeto lėšų.

4.

2013 m. liepos 17 d. raštu Komisija informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Tas sprendimas susijęs su įvairiomis keliose Vokietijos federacinėse žemėse pagal 1952 Gesetz über den Verkehr mit Milch, Milcherzeugnissen und Fetten (Vokietijos federalinis pieno ir riebalų įstatymas) ( 5 ) įgyvendintomis priemonėmis siekiant remti pieno sektorių, įskaitant ginčijamame sprendime nurodytą pagalbą. Dėl tos pagalbos Komisija, pirma, sprendimo pradėti procedūrą 2.5 punkte dėl vertinamų priemonių finansavimo nurodė MFG 22 straipsnį dėl pieno mokesčio. Antra, to sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad vertinamos priemonės buvo finansuojamos iš parafiskalinio mokesčio, ir nurodė tą pačią MFG nuostatą.

5.

Komisija konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. nagrinėjama pagalba buvo suderinama su vidaus rinka, tačiau išreiškė abejonių dėl tos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka nuo 2007 m. sausio 1 d.

6.

2013 m. rugsėjo 20 d. raštu Vokietijos Federacinė Respublika pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Komisija gavo septynis suinteresuotųjų šalių pranešimus su pastabomis, kuriose nurodomos priemonės, susijusios su ginčijamame sprendime nurodytomis pieno kokybės patikromis. Gautos pastabos buvo persiųstos Vokietijos Federacinei Respublikai; ši pateikė pastabas dėl papildomų 2014 m. liepos 8 d. pateiktų pastabų.

7.

2015 m. rugsėjo 18 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Sprendimas susijęs tik su nuo 2007 m. sausio 1 d. Badeno-Viurtenbergo (Vokietija) ir Bavarijos federacinėse žemėse vykdytų pieno kokybės patikrų finansavimu.

8.

Pirma, Komisija nagrinėjo, ar iš pieno mokesčio gauti ištekliai laikomi valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Be to, MFG 22 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose buvo nustatyta, kokiais tikslais gali būti naudojami pieno mokesčio ištekliai. Taigi, Komisija manė, kad pieno mokesčio ištekliai laikytini kontroliuojamais valstybės ir kad iš pieno mokesčio išteklių finansuotos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių ir priskirtinos valstybei.

9.

Antra, Komisija konstatavo, kad Bavarijos pieninėms buvo suteiktas atrankusis pranašumas, kai jų su pieno kokybės patikromis susijusios išlaidos buvo kompensuotos iš pieno mokesčio išteklių ir Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto. Komisija manė, kad šios pieno kokybės patikros galiausiai buvo naudingos pieninėms, nes jos teisės aktais buvo įpareigotos patikrinti joms pristatytą pieną. Pieninės yra įmonės, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o išlaidos, susijusios su tyrimų įstaigai pieno kokybės patikrų tikslais pervedamu mokėjimu, turi būti laikomos įprastomis veiklos išlaidomis, kurias atitinkamos įmonės, t. y. pieninės, paprastai turi padengti pačios ( 6 ). Be to, Komisijos manymu, bet koks galimas pranašumas buvo suteiktas tik „tam tikroms įmonėms“, nes, be pieno sektoriaus, Vokietijoje yra daug kitų ūkio sektorių, kurie iš nagrinėjamų priemonių naudos negavo. Todėl galimas pranašumas yra atrankusis. Be to, kitose federacinėse žemėse nei Badenas-Viurtembergas ir Bavarija pieninėms patikrų išlaidos nebuvo kompensuotos iš pieno mokesčio išteklių. Galiausiai ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje Komisija atsižvelgė į tai, kad priemonė taip pat buvo finansuojama iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto. Todėl, jos manymu, pajamų suma, kurią pieninės gavo padengiant pieno kokybės patikrų išlaidas, nebūtinai atitiko sumą, kurią jos sumokėjo kaip pieno mokestį. Tą išvadą ji taikė ir finansavimui iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto.

10.

Trečia, dėl esamos pagalbos buvimo Komisija manė, kad, išskyrus MFG, kuris nenustatė aptariamos pagalbos schemos, Vokietijos valdžios institucijos nepateikė jokios informacijos, kuri įrodytų, kad tyrimo laikotarpiu vis dar buvo taikomas iki 1958 m. priimtas pirminės redakcijos teisinis pagrindas.

11.

Galiausiai, ketvirta, Komisija nusprendė, kad pagalba įprastai pieno kokybės kontrolei neatitinka Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (OL C 319, 2006, p. 1) 109 punkte, siejamame su Komisijos reglamento (EB) Nr. 1857/2006 ( 7 ) 16 straipsnio 1 dalimi, į kurią daroma nuoroda tame punkte, nustatytų sąlygų.

12.

Tokiomis aplinkybėmis Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatavo, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. Bavarijoje suteikta pagalba yra neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka. To sprendimo 2–4 straipsniuose Komisija nurodė susigrąžinti pagalbą ir nustatė išsamias jos susigrąžinimo taisykles.

13.

Atitinkamai 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė pateikė ieškinius, prašydamos iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.

14.

Pirmasis Bavarijos federacinės žemės ir interesų grupės ieškinių pagrindas buvo susijęs su tariamu SESV 108 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 659/1999 ( 8 ) 6 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

15.

Antrasis interesų grupės ieškinio pagrindas buvo susijęs su tariamu SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu tiek, kiek pieno mokesčio ištekliai buvo laikomi valstybiniais ištekliais.

16.

Dėl pirmojo ieškovių ieškinio pagrindo Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose, pirma, pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį sprendime pradėti procedūrą turi būti apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas įvertinimas ir išdėstomos Komisijos abejonės dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, nepažeidžiant suinteresuotųjų šalių teisės pateikti pastabas.

17.

Antra, Bendrasis Teismas nagrinėjo ginčijamą sprendimą, atsižvelgdamas į sprendimą pradėti procedūrą, kad nustatytų, ar finansavimas iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių jau buvo nurodytas sprendime pradėti procedūrą. Jis konstatavo, kad pieno kokybės patikrų finansavimas iš Bavarijos federacinės žemės biudžeto išteklių sprendime pradėti procedūrą nebuvo paminėtas. Antrajame skundžiamame sprendime jis pažymėjo, kad Komisija neteigė, jog tas finansavimas buvo aiškiai nurodytas sprendime pradėti procedūrą. Taigi, Bendrasis Teismas nusprendė, kad suinteresuotieji asmenys galėjo pagrįstai preziumuoti, kad Komisijos sprendime pradėti procedūrą atliktas tyrimas buvo susijęs tik su pieno mokesčio ištekliais.

18.

Trečia, Bendrasis Teismas nurodė, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „valstybiniai ištekliai“ yra labai plati, nes toje nuostatoje numatyta, kad iš tokių išteklių „bet kokia forma“ suteikta pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. Taigi, šie ištekliai gali būti įvairių formų, todėl Komisija turi juos nustatyti ir nuodugniai ištirti. Be to, jis pažymėjo, kad valstybiniai ištekliai yra viena iš pagalbos apibrėžimo sudedamųjų dalių. Atsižvelgiant į tai, nors Komisijos sprendime pradėti procedūrą vartojama sąvoka „finansinė parama“ gali būti aiškinama kaip susijusi su abiem finansavimo šaltiniais, ji turi būti laikoma nepakankamai tikslia. Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad, žinoma, galutinis sprendimas tam tikrais aspektais gali skirtis nuo sprendimo pradėti procedūrą. Vis dėlto tokie skirtumai šioje byloje nėra pateisinami. Kaip pripažino Komisija, valstybė narė apie finansavimą iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių ją informavo gerokai anksčiau, negu buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nurodė pagalbos finansavimą iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių, taip pripažindama, kad ta finansavimo forma buvo reikšminga jai atliekant analizę. Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesuteikus suinteresuotosioms šalims galimybės pateikti pastabas dėl finansavimo iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių.

19.

Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ieškovių teisę dalyvauti administracinėje procedūroje, vadinasi, pažeidžiant SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat nusprendė, kad Komisijos pareiga sprendimo pradėti procedūrą priėmimo etape suteikti suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį pažeidus kyla tokių pasekmių, kaip trūkumų turinčio akto panaikinimas, nepaisant to, ar šiuo pažeidimu buvo padaryta žalos asmeniui, kuris juo remiasi, ir ar administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą jis pripažino pagrįstu.

20.

Siekdamas išsamumo Bendrasis Teismas konstatavo, jog negalima atmesti tikimybės, kad, nesant nustatyto procedūrinio pažeidimo, t. y. jeigu ieškovė iš tikrųjų būtų turėjusi galimybę per formalią tyrimo procedūrą pateikti savo pastabas dėl finansavimo iš bendrojo biudžeto, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Šiuo klausimu jis visų pirma pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nebuvo atlikta atskira kiekvieno iš dviejų finansavimo būdų analizė. Bendrasis Teismas manė, kad ginčijamame sprendime Komisija arba atliko analizę, nenurodydama atitinkamo finansavimo būdo, arba savo svarstymus, susijusius su finansavimu iš pieno mokesčio, taikė ir finansavimui iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių. Todėl buvo galimybė, kad argumentai, susiję su finansavimu iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių, jeigu būtų buvę pateikti per formalią tyrimo procedūrą, galėjo nulemti skirtingą rezultatą.

21.

Nepriimdamas sprendimo dėl kitų ieškovių nurodytų ieškinio pagrindų Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1–4 straipsnius tiek, kiek juose pripažinta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos suteikta valstybės pagalba, susijusi su Bavarijoje atliktomis pieno kokybės patikromis, yra nesuderinama su vidaus rinka, ir nurodyta šią pagalbą susigrąžinti.

22.

Komisija nurodė keturis apeliacinio skundo pagrindus.

23.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė iš esmės teigia, kad pirmasis Komisijos apeliacinių skundų pagrindas yra nepriimtinas, nes juo ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, tačiau nenurodomas joks faktinių aplinkybių ar įrodymų iškraipymas.

24.

Pirma, Bavarijos federacinė žemė mano, kad Komisija netvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį; ji tvirtina, kad jis klaidingai aiškino sprendimą pradėti procedūrą.

25.

Antra, Bavarijos federacinė žemė nurodo, kad, priešingai, nei savo argumentuose, išdėstytuose pirmojo skundžiamo sprendimo 60, 61 ir 65 punktuose, teigia Komisija, Bendrasis Teismas nenurodė, kad Komisija turėjo pozityvią pareigą aprašyti tikslų priemonės finansavimo būdą. Jis tiesiog nusprendė, kad to, jog Komisija finansavimo būdo nepašalino iš sprendimo pradėti procedūrą taikymo srities, nepakanka, kad tas finansavimo būdas būtų laikomas netiesiogiai numatytu tame sprendime.

26.

Trečia, Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes jame pakartojami Bendrajam Teismui pateikti pagrindai ir argumentai.

27.

Vis dėlto, kaip paaiškinsiu tolesniuose punktuose, šie argumentai yra nepagrįsti, o pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

28.

Priešingai, nei teigia Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė, pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Teisingumo Teismo neprašoma atlikti naujo faktinių aplinkybių vertinimo.

29.

Pakanka nurodyti, kad nagrinėdamas šį apeliacinio skundo pagrindą Teisingumo Teismas turės išaiškinti Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdamas į SESV 108 straipsnio 2 dalį, kad nustatytų reikiamą sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą tikslumo lygį, atsižvelgiant į Komisijos pareigą „apibendrin[ti] reikšming[us] ginčytin[us] fakt[us] ir teisės klausim[us]“. Bet kuriuo atveju, jeigu šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turės nagrinėti Bendrojo Teismo pateiktą ginčijamo sprendimo išaiškinimą, iš 2020 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo (C-56/18 P, EU:C:2020:192, toliau – Sprendimas Gdynia, 121 punktas) matyti, kad tai yra priimtinas teisės klausimas nagrinėjant apeliacinį skundą.

30.

Be to, šis apeliacinio skundo pagrindas negali būti laikomas nepriimtinu dėl to, kad jame tariamai pakartojami argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajam Teismui.

31.

Remiantis jurisprudencija, „[j]eigu šalis ginčija tai, kaip pirmojoje instancijoje Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, toje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo diskutuojami apeliaciniame procese. Iš tikrųjų, jeigu šalis negalėtų grįsti savo skundo Bendrajame Teisme pateiktais ieškinio pagrindais ir argumentais, būtų iš dalies sumažinta apeliacinio proceso reikšmė“ ( 9 ).

32.

Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas, pirmojo skundžiamo sprendimo 60–67 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 56–64 punktuose apibrėždamas sprendimo pradėti procedūrą turinio reikalavimus, padarė teisės klaidą, kai aiškino ir taikė SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, taip pat Sąjungos teismo jurisprudenciją, susijusią su tomis nuostatomis. Komisija mano, kad sprendime pradėti procedūrą pagalbos finansavimo šaltinius reikia nurodyti tik išimtiniais atvejais ir esant ypatingoms aplinkybėms.

33.

Komisija pažymi, kad tokiame sprendime pradėti procedūrą ji nurodo reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su priemone, kuri galbūt yra valstybės pagalba, ir atlieka pirminį tų aplinkybių vertinimą ( 10 ). Šioje byloje Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad tyrimo įstaigai už pieno kokybės patikras sumokėtos sumos yra viena pagalbos priemonė. Ta priemonė buvo finansuojama iš Bavarijos federacinės žemės biudžeto, kurio ištekliai pagal sprendimą dėl vienkartinio kasmetinio tų lėšų panaudojimo buvo pervesti pieno tyrimų įstaigai Milchprüfring Bayern e.V. Ta priemonė buvo aprašyta sprendimo pradėti procedūrą 3, 5 ir 15–20 konstatuojamosiose dalyse.

34.

Tame sprendime pradėti procedūrą Komisija tos priemonės biudžeto eilutę nurodė Bavarijos federacinės žemės biudžeto dalyje „išlaidos“. Tačiau Bendrasis Teismas neigiamai vertino tai, kad Komisija nenurodė tos biudžeto eilutės dalies „pajamos“, t. y. pagalbos finansavimo šaltinių. Komisija mano, kad taip Bendrasis Teismas nustatė naują procedūrinį reikalavimą, kuris neturi teisinio pagrindo.

35.

Komisijos nuomone, be kita ko, iš 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo van Calsterir kt. (C-261/01 ir C-262/01, EU:C:2003:571) matyti, kad valstybės narės atliktas pagalbos schemos pakeitimas taip pat turi būti susijęs su tos priemonės finansavimo būdu tik išimtiniais atvejais, kai pajamos yra neatsiejamos nuo išlaidų, ir yra požymių, iš kurių matyti, kad pajamų rinkimo būdas pažeidžia kitą Sąjungos teisės nuostatą. Iš tos jurisprudencijos matyti, kad sprendime pradėti procedūrą Komisija neprivalo nurodyti pagalbos priemonės finansavimo šaltinio; tai padaryti ji privalo tik išimtiniais atvejais.

36.

Šiuo atveju finansavimas yra mišrus, o problemų kilo tik dėl finansavimo dalies iš pieno mokesčio. Todėl Komisija teigia, kad neprivalėjo aiškiai nurodyti kito finansavimo būdo, t. y. finansavimo iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto.

37.

Komisija taip pat nurodo, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį pagalbos buvimas nustatomas pagal tai, kad priemonė finansuojama iš valstybinių išteklių. Taigi tiksli tų valstybinių išteklių kilmė pagalbos buvimui neturi reikšmės.

38.

Komisija taip pat atskiria pagalbos priemonę (atitinkamos sumos pervedimą pagalbos gavėjams) ir priemonės finansavimą (skirtingus jo šaltinius: pieno mokestį ir Bavarijos federacinės žemės mokestines pajamas). Be to, Komisija pažymi, kad atsakovės neginčijo Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, o Bendrasis Teismas nenustatė jokių klaidų šiuo klausimu. Taigi, Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime pagalbos priemonę ji aprašė taip pat, kaip sprendime pradėti procedūrą. Iš tuose sprendimuose aprašyto bendrojo biudžeto aiškiai matyti, kad ta viena pagalbos priemonė buvo finansuojama iš dviejų šaltinių. Komisija remiasi 2019 m. birželio 13 d. Sprendimu Copebi (C-505/18, EU:C:2019:500, toliau – Sprendimas Copebi), kuris, jos teigimu, patvirtina jos pačios nuomonę, kad sprendime pradėti procedūrą neprivaloma labai išsamiai nurodyti pagalbos priemonės finansavimo šaltinių. Pakanka tos pagalbos priemonės aprašymo.

39.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė iš esmės teigia, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra nepriimtinas. Pirma, jos teigia, kad Komisija savo argumentus grindžia netiksliai nurodytu skundžiamų sprendimų turiniu. Antra, jos mano, kad sprendime pradėti procedūrą Komisija visada turi pakankamai apibrėžti savo tyrimo ribas, todėl privalo aiškiai nurodyti visus nagrinėjamus skirtingus finansavimo būdus. Trečia, Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė ginčija Komisijos teiginį, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog „pieno kokybės patikrų išlaidų padengimas“ yra „viena ir vienintelė pagalbos priemonė“. Galiausiai, jos teigia: kadangi sprendime pradėti procedūrą Komisija aiškiai nurodė konkretų finansavimo būdą, ta nuoroda jai privaloma ir ji negali į savo vertinimą vėliau įtraukti kitų finansavimo šaltinių.

40.

Pirmiausia man neaišku, kodėl Komisija sprendime pradėti procedūrą nenurodė pagalbos priemonės finansavimo būdo iš biudžeto lėšų (atsižvelgiant į tai, kad ji nurodė finansavimą, tačiau tik vieną iš dviejų būdų, t. y. finansavimą iš pieno mokesčio); labiausiai tikėtina, kad buvo padaryta netyčinė klaida.

41.

Kaip Bendrasis Teismas pagrįstai nurodė pirmojo skundžiamo sprendimo 60 punkte, Komisija negali tiesiog teigti, kad pakanka, jog sprendime pradėti procedūrą nebuvo atmesta finansavimo iš Bavarijos federacinės žemės bendrojo biudžeto išteklių galimybė. Iš tiesų Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje Komisijai nustatyta pozityvi pareiga apibendrinti reikšmingus faktus ir teisės klausimus, į kurią atsižvelgiant ji negalėjo remtis tokiu argumentu, dėl kurio tokia pareiga prarastų savo prasmę.

42.

Iš SESV 108 straipsnio 2 dalies matyti, kad formalaus tyrimo etape Komisija privalo suinteresuotosioms šalims pateikti oficialų pranešimą, kad jos galėtų pateikti savo pastabas.

43.

Kaip Bendrasis Teismas jau yra nurodęs savo jurisprudencijoje, formali tyrimo procedūra leidžia detalizuoti ir išaiškinti sprendime pradėti procedūrą iškeltus klausimus ( 11 ).

44.

Sprendimo pradėti procedūrą tikslas yra apibrėžti Komisijos tyrimo ribas ( 12 ).

45.

Taigi, pažymiu, kad sprendimas pradėti procedūrą turi sudaryti galimybes suinteresuotosioms šalims veiksmingai pareikšti savo nuomonę per formalią tyrimo procedūrą.

46.

Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje aiškiai nurodyta, kad „sprendime pradėti formalaus tyrimo procesą apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis Komisijos atliktas pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikimo bendrajai rinkai“.

47.

Mano nuomone, pagalbos priemonės finansavimo būdas neabejotinai yra „reikšmingas faktas“ siekiant nustatyti valstybės pagalbos priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą.

48.

Iš tiesų, kaip matyti iš jurisprudencijos ( 13 ), „kvalifikuojant kaip valstybės pagalbą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. i) turi būti valstybės arba iš jos valstybinių išteklių suteikta pagalba; ii) ši pagalba gali daryti neigiamą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai; iii) ja suteikiamas atrank[usis] pranašumas pagalbos gavėjui; ir iv) ji iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją“.

49.

Dėl pirmos sąlygos, kuri nagrinėjama šiuo atveju, toje pačioje jurisprudencijoje nurodyta, jog „tam, kad nauda galėtų būti pripažinta pagalba, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskirta valstybei“ ( 14 ).

50.

Taigi, skirtumas tarp priemonės finansavimo ir pagalbos lėšų išmokėjimo pagalbos gavėjui, kurį bando įrodyti Komisija, yra nereikšmingas.

51.

Be to, kaip pažymėjo Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė, priemonės finansavimo būdas taip pat greičiausiai turi reikšmės šioje byloje kvalifikuojant priemonę kaip suteikiančią atrankųjį pranašumą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, taip pat atliekant esamos pagalbos sąvokos vertinimą.

52.

2003 m. spalio 21 d. Sprendime van Calsterir kt. (C-261/01 ir C-262/01, EU:C:2003:571, 49 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad „dėl pagalbos finansavimo būdo visa pagalbos schema gali būti nesuderinama su bendrąja rinka. Taigi, pagalbos negalima vertinti atskirai nuo jos finansavimo būdo poveikio <…> Priešingai, Komisija, nagrinėdama priemonę, privalo būtinai atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą, jei šis yra sudedamoji priemonės dalis“.

53.

Žinoma, „kai ieškovas ginčija Komisijos vertinimą dėl ginčijamos priemonės pripažinimo „valstybės pagalba“, Sąjungos teismo vykdoma sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą teisėtumo kontrolė yra apribota patikrinimu, ar Komisija nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų“ ( 15 ).

54.

Vis dėlto reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, kurie, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, turi būti nurodyti Komisijos sprendime pradėti procedūrą, nustatomi remiantis objektyviais kriterijais.

55.

Bet taip nebūtų, jeigu Teisingumo Teismas sutiktų su nuomone, kad reikšmingi faktai ir teisės klausimai sprendime gali būti nenurodyti, nes Komisija, kaip tą aktą priėmusi institucija, manė, kad tie klausimai yra savaime suprantami.

56.

Taigi, nors, kaip teigia Komisija, gali atrodyti, kad finansavimas iš valstybės narės bendrojo biudžeto yra finansavimas iš valstybinių išteklių, vis dėlto tuo nepateisinama, kad Komisija to elemento nenurodė sprendime pradėti procedūrą, nes ta faktinė aplinkybė yra valstybės pagalbos priemonės sudedamoji dalis.

57.

Toks elementas akivaizdžiai yra „reikšmingas faktas ir teisės klausimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį.

58.

Iš tiesų toks sprendimas taip pat išplaukia iš privalomų valdžios institucijų aktų aiškumo principo (arba „tikslumo principo“, vok. Bestimmtheitsgrundsatz, kuris yra vienas iš teisinio tikrumo principo aspektų), pagal kurį reikalaujama, kad būtina užtikrinti tam tikrą akto turinio aiškumą ir tikslumą. ESS 2 straipsnis, kuriame nurodyta, kad Europos Sąjunga yra grindžiama, be kita ko, teisinės valstybės principu, iš tikrųjų gali būti laikomas formaliu šio principo pagrindu Sutartyje. Kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, teisinio saugumo principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, kuris reikalauja, kad teisės aktai būtų aiškūs ir tikslūs tam, kad teisės subjektai galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir atitinkamai jomis remtis ( 16 ).

59.

Taigi, priešingai nei savo apeliacinio skundo byloje C-167/19 P 52 punkte teigia Komisija, ji negali nurodyti tik reikšmingų aplinkybių ar „faktų ar teisės klausimų“, kurie, jos nuomone, nėra „savaime suprantami“.

60.

Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalies pagrindas yra faktų ir teisės klausimų reikšmė formaliam tyrimui: svarbu ne preziumuojami ir subjektyvūs tokių klausimų „įrodymai“, o jų reikšmė sprendimui. Šioje byloje nagrinėjami klausimai susiję su finansavimu iš valstybės išteklių, o tai yra viena iš sąlygų pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Todėl šis finansavimas turi būti laikomas reikšmingu galutiniam sprendimui.

61.

Be to, manau, kad Komisija negali remtis sprendimo pradėti procedūrą laikinumu, kad pateisintų tokio reikšmingo klausimo praleidimą. Sutinku su interesų grupe, kad būtina sudaryti galimybes suinteresuotajai šaliai pateikti pastabas dėl faktų ir teisės klausimais, kurie būtini nagrinėjamos pagalbos priemonei vertinti.

62.

Priešingai, nei teigia Komisija, manau, kad iš 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija (C-194/09 P, EU:C:2011:497, 103 punktas) matyti, kad Komisija turi „pakankamai motyv[uoti] [sprendimą pradėti procedūrą], aiškiai nurodydama pagrindus, dėl kurių padarė preliminarią išvadą, jog nagrinėjama priemonė buvo pagalba, ir jai kilo rimtų abejonių dėl jos atitikties bendrajai rinkai“.

63.

Be to, manau, kad Komisija nepagrįstai teigia, kad jos nuomonė yra pagrįsta 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimu Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE (C-677/11, EU:C:2013:348) ir 2003 m. spalio 21 d. Sprendimu van Calster ir kt. (C-261/01 ir C-262/01, EU:C:2003:571).

64.

Šie sprendimai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamomis aplinkybėmis. Pirma, kaip pažymėjo Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė, pirmasis sprendimas susijęs su materialinio pobūdžio klausimu: valstybinių išteklių sąvokos taikymo sritimi.

65.

Antra, 2003 m. spalio 21 d. Sprendimu van Calster ir kt. (C‑261/01 ir C‑262/01, EU:C:2003:571) nepateisinama išvada, pagal kurią pagalbos finansavimo šaltinis sprendime pradėti procedūrą turi būti nurodytas tik išimtiniais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis. Tas sprendimas susijęs ne su sprendimo pradėti procedūrą turiniu, o su valstybių narių pareigos pranešti apimtimi. Pirma, Komisijos nurodytas sugretinimas nėra tinkamas, nes pranešimas apie pagalbos priemonę ir sprendimas pradėti procedūrą susiję su skirtingais procedūros etapais, jų funkcijos skiriasi ir jiems taikomi skirtingi teisiniai kriterijai. Antra, bet kuriuo atveju tame sprendime tik nurodyta, kad tam tikrais atvejais pranešime apie priemonę turi būtų nurodytas pagalbos finansavimo būdas. Bet kuriuo atveju šioje byloje problema yra ne tik tai, kad sprendime pradėti procedūrą nepateikta informacijos apie finansavimo būdą, bet tai, kad tame sprendime vienas iš dviejų pagalbos priemonės finansavimo būdų apskritai nenurodytas.

66.

Manau, kad Komisijos argumentai, grindžiami jos pačios suformuluotu Sprendimo Copebi išaiškinimu, nepadeda pagrįsti jos pozicijos.

67.

Iš tiesų, priešingai, nei teigia Komisija, šioje byloje nagrinėjami teisiniai klausimai pirmiau minėtame sprendime aiškiai nesprendžiami. Tame sprendime nagrinėta situacija nuo nagrinėjamos šioje byloje skiriasi jau vien faktinėmis aplinkybėmis. Sprendime Copebi buvo nagrinėjamas ne sprendimo pradėti procedūrą turinys, o galutinis sprendimas: visų pirma galutinio sprendimo adresatų grupė.

68.

Kaip pažymėjo interesų grupė, Sprendime Copebi Komisija apie sprendimą pradėti procedūrą dėl pagalbos pranešė laikydamasi visų reikiamų formalumų, todėl teisė dalyvauti procedūroje nebuvo pažeista ( 17 ). Sprendime Copebi iš įvairių nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad buvo nurodytas ir finansavimo šaltinis Oniflhor (Nacionalinis tarpšakinis vaisių, daržovių ir sodininkystės biuras, Prancūzija), ir atitinkama priemonė, o Copebi SCA, kaip vaisių ir daržovių augintoja, buvo įtraukta tarp šalių, kurioms gali turėti įtakos pagalbos susigrąžinimas. Sprendime nenurodytas CEBI žemės ūkio komitetas ( 18 ) tiesiog skirstė valdžios institucijos suteiktus išteklius, taigi, jis galiausiai veikė kaip įprasta mokėjimo agentūra. Jis nebuvo nei finansavimo šaltinis, nei „reikšmingas klausimas“ pagalbos priskyrimo valstybės pagalbai tikslais.

69.

Pažymiu, kad mano nuomonė dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pagrįsta daugybe sprendimų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šį klausimą iki šiol yra nagrinėjęs tik Bendrasis Teismas.

70.

Iš Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija ( 19 ) matyti, kad sprendime pradėti procedūrą Komisija turi aiškiai nurodyti ginčijamus atitinkamos priemonės elementus.

71.

Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad sprendimas pradėti procedūrą turi būti pakankamai tikslus, kad suinteresuotosios šalys galėtų įvertinti, ar jos pageidauja pateikti pastabų ( 20 ).

72.

Jis taip pat nurodė, jog „tam, kad suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas neprarastų prasmės, būtina, [kad] Komisija pakankamai apibrėžtų tyrimo ribas“ ( 21 ).

73.

Be to, jis nusprendė, jog „reikia, kad Komisija pakankamai apibrėžtų savo analizės ribas, [kad] valstybė narė, kurios atžvilgiu buvo pradėta procedūra, turėtų galimybę pasisakyti [išsakyti nuomonę] dėl visų teisinių ir faktinių aplinkybių, kurios pagrindžia galutinį sprendimą, kuriame Komisija nusprendžia dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka“ ( 22 ).

74.

2006 m. vasario 22 d. Sprendime Le Levant 001 ir kt. / Komisija (T-34/02, EU:T:2006:59, 77–83 punktai) Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, nes nepakvietė privačių investuotojų pateikti pastabų. Jis nurodė, kad pagalbos gavėjo nustatymas neabejotinai yra „reikšmingas faktas ir teisės klausimas“, kaip tai suprantama pagal 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Taigi, pagal tą nuostatą jis turi būti nurodytas sprendime pradėti procedūrą, jeigu tai įmanoma tame procedūros etape, nes šio nustatymo pagrindu Komisija galės priimti sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo. Iš tiesų sprendime pradėti procedūrą arba vėlesniame formalaus tyrimo proceso etape prieš priimant galutinį sprendimą, pripažįstantį, kad pagalba nesuderinama su bendrąja rinka, nenurodžius, jog suinteresuotoji šalis yra ginčijamos pagalbos gavėja, negali būti laikoma, kad tokia suinteresuotoji šalis buvo tinkamai oficialiai pakviesta pateikti savo pastabas, nes teisėtai galėjo manyti, kad tokios pastabos nėra būtinos, kadangi ji nelaikoma susigrąžintinos pagalbos gavėja.

75.

Taigi, pavyzdžiui, Sprendimu Graikija / Komisija ( 23 ) dėl Olympic Airways suteiktos pagalbos, kuri pagal orlaivio subnuomą, kurios mokestis tariamai buvo mažesnis už pagrindinės nuomos mokestį, buvo perduota jos teisių ir pareigų perėmėjai, Komisijos sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad sprendime pradėti procedūrą nebuvo pateikta pirminio sumokėtų nuomos mokesčių vertinimo, siekiant nustatyti, ar jiems būdingi pagalbos požymiai ( 24 ).

76.

2009 m. liepos 1 d. Sprendimu KG Holding ir kt. / Komisija (T-81/07 to T-83/07, EU:T:2009:237, 134 punktas) sprendimas buvo iš dalies panaikintas tiek, kiek sprendime pradėti procedūrą nebuvo nurodytas nurodymo sugrąžinti pagalbą dalykas.

77.

Mano požiūrį taip pat patvirtina Bendrojo Teismo sprendimas Ferriere Nord / Komisija ( 25 ): „Teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuriuo ieškovė remiasi byloje, reiškia, kad Komisija valstybės pagalbos tyrimo procedūroje atsižvelgia į teisėtus lūkesčius, kuriuos galėjo sukelti sprendime [pradėti procedūrą] esanti informacija <…>, ir negrindžia galutinio sprendimo elementais, kuriuos suinteresuotosios šalys, atsižvelgdamos į šią informaciją, negalėjo manyti privalančios pateikti“.

78.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

79.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė teigia, kad abi antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalys yra nepriimtinos, nes Komisija ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą ir nurodo tuos pačius argumentus ir pagrindus, kuriuos nurodė nagrinėjant bylą pirmąja instancija.

80.

Manau, kad šiuos argumentus reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šios išvados 28–31 punktuose.

81.

Papildomame apeliacinio skundo pagrinde, kurį formaliai sudaro dvi dalys, Komisija ginčija pirmojo skundžiamo sprendimo 53–58 ir 62 punktus bei antrojo skundžiamo sprendimo 47–53 ir 56 punktus.

82.

Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes sprendimą pradėti procedūrą jis aiškino selektyviai ir rėmėsi tik kai kuriomis konstatuojamosiomis dalimis, nors privalėjo atsižvelgti į visas to sprendimo konstatuojamąsias dalis ( 26 ).

83.

Komisija primena, pirma, kad sprendime pradėti procedūrą (5 konstatuojamojoje dalyje) minimos „sumos iš biudžeto“ ir „pagalbai skirtos sumos“. Net jeigu pastaroji sąvoka susijusi su finansavimu naudojant atskiro biudžeto, visų pirma surinkto iš pieno mokesčio pajamų, išteklius, Komisija mano, jog akivaizdu, kad ta sąvoka susijusi ir su finansavimu iš bendrojo biudžeto lėšų. Jos nuomone, iš sprendimo pradėti procedūrą 18 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad finansavimas užtikrinamas iš biudžeto išteklių ir iš pieno mokesčio išteklių.

84.

Antra, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas, aiškindamas sprendimą pradėti procedūrą, padarė keturias teisės klaidas.

85.

Pirmoji tariama teisės klaida susijusi su pirmojo skundžiamo sprendimo 53 punktu ir antrojo skundžiamo sprendimo 48 punktu. Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo pirmojo Komisijos argumento ir taip pažeidė pareigą motyvuoti ir išanalizuoti visus jam nurodytus atsiliepimo į ieškinį pagrindus.

86.

Antroji tariama teisės klaida susijusi su pirmojo skundžiamo sprendimo 54 ir 57 punktais ir antrojo skundžiamo sprendimo 49, 52 ir 53 punktais. Komisija teigia, kad sprendimo pradėti procedūrą 17 konstatuojamojoje dalyje ji kaip pavyzdį nurodė Badeno-Viurtembergo federacinės žemės nuostatas, todėl Bavarijos federacinė žemė galėjo suprasti, kad sprendimas pradėti procedūrą apima ir identiškas Bavarijos federacinės žemės nuostatas, kuris ji buvo nurodžiusi pirminio tyrimo etape ir reaguodama į formalią tyrimo procedūrą.

87.

Trečioji tariama teisės klaida susijusi su pirmojo skundžiamo sprendimo 55 punktu ir antrojo skundžiamo sprendimo 50 punktu; juose Bendrasis Teismas sprendimo pradėti procedūrą 3.3.1 punktą išaiškino kaip pirminio tyrimo etapą apribojantį tik vieno finansavimo būdo (pieno mokestis) vertinimu. Komisija primena, kad šiame sprendimo pradėti procedūrą punkte buvo pateiktas tik pirminis nagrinėjamos pagalbos pobūdžio vertinimas. Taigi ši analizė negali lemti to sprendimo 2 punkte pateikto reikšmingų faktų ir teisinių klausimų aprašymo apribojimo.

88.

Dėl ketvirtosios tariamos teisės klaidos Komisija nurodo tuos pačius pagrindus, susijusius su pirmojo skundžiamo sprendimo 56 punktu ir antrojo skundžiamo sprendimo 51 punktu, kuriuose Bendrasis Teismas tariamai nurodė, kad sprendimo pradėti procedūrą 264 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tik finansavimas iš pieno mokesčio.

89.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė iš esmės teigia, kad Komisijos argumentas, jog Bendrasis Teismas, vertindamas sprendime pradėti procedūrą išdėstytas faktines aplinkybes, selektyviai rėmėsi tik tam tikromis to sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, yra nepagrįstas. Jos taip pat nesutinka su argumentu, kad iš nuorodos į Badeno-Viurtembergo federacinės žemės nuostatas galima suprasti, kad sprendimas pradėti procedūrą apima ir Bavarijos federacinės žemės nuostatas.

90.

Komisija nesutinka su Bendrojo Teismo pirmojo skundžiamo sprendimo 62 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 56 punkte pateiktu teiginiu, kuriuo remiantis administracinės bylos medžiagos turinys neturi reikšmės sprendimo pradėti procedūrą aiškinimui. Atvirkščiai, Komisija teigia, kad susipažinus su raštais, kuriais buvo pasikeista pirminio patikrinimo metu, nei Bavarijos federacinei žemei, nei Bendrajam Teismui neturėjo kilti abejonių, kad formali tyrimo procedūra buvo susijusi ir su finansavimu iš bendrųjų mokestinių pajamų.

91.

Be to, Komisija teigia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 53–58 ir 62 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 47–53 punktuose Bendrasis Teismas nesivadovavo jurisprudencija dėl pareigos motyvuoti ir neatsakė į Komisijos argumentus.

92.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė iš esmės teigia, kad ši apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalis yra nepagrįsta. Priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas nenurodė, kad administracinės procedūros dokumentų turinys neturi reikšmės sprendimo pradėti procedūrą aiškinimui. Interesų grupė taip pat nurodo, kad to, jog kaip pavyzdys buvo nurodyti federacinės žemės teisės aktai, nepakanka, kad suinteresuotosios šalys būtų tinkamai informuotos. Be to, interesų grupė teigia, kad Komisijos sprendime pradėti procedūrą atliktas vertinimas susijęs tik su priemonėmis, kurios buvo priimtos pagal MFG.

93.

Manau, kad abi šio apeliacinio skundo pagrindo dalis reikia nagrinėti kartu.

94.

Kaip Bendrasis Teismas konstatavo pirmojo skundžiamo sprendimo 57 punkte, nagrinėjant bylą pirmąja instancija pati Komisija patvirtino, kad pieno kokybės patikrų finansavimas iš Bavarijos federacinės žemės biudžeto išteklių nebuvo paminėtas sprendime pradėti procedūrą.

95.

Manau, kad daugybės Komisijos pateiktų argumentų nagrinėti nebūtina, nes iš mano vertinimo dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo neišvengiamai išplaukia, kad bet koks tyrimui reikšmingas faktas ar teisinis klausimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, tiesiog negali būti laikomas netiesiogiai „apibendrintu“ Komisijos sprendime pradėti procedūrą arba iš jo numanomu.

96.

Kaip matyti iš šios išvados 41 punkto: i) Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje Komisijai nustatyta pozityvi pareiga, todėl iš karto atmetama tokio netiesioginio apibendrinimo ar numanymo galimybė; b) jeigu Teisingumo Teismas sutiktų su tokiu netiesioginiu apibendrinimu ar numanymu, suinteresuotųjų šalių teisė pateikti pastabas per procedūrą dėl valstybės pagalbos netektų prasmės.

97.

Manau, kad sprendime pradėti procedūrą turi būti aiškiai nurodyti visi faktai ir teisės klausimai, reikšmingi tyrimo procedūrai.

98.

Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje „nustatytas reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo priežiūrą. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais aktas konkrečiai ir tiesiogiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus“ ( 27 ).

99.

Pateiksiu galutinę pastabą: jeigu Komisijos argumentas šioje byloje būtų pripažintas pagrįstu, kaip Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, galėtų priimti sprendimą dėl galimo motyvų nenurodymo sprendime, jeigu tame sprendime tam tikras faktines ar teisines aplinkybes būtų leidžiama nurodyti tik netiesiogiai?

100.

Tai reiškia, kad abi antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalis reikia atmesti kaip nepagrįstas arba nereikšmingas. Todėl antrąjį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti.

101.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes vien dėl jo skundžiami sprendimai negalėtų būti panaikinti, kadangi tas pagrindas glaudžiai susijęs su ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu.

102.

Vis dėlto, net jeigu trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai yra glaudžiai susiję (trečiasis pagrindas gali būti pripažintas pagrįstu tik tuo atveju, jeigu ketvirtasis pagrindas bus pripažintas pagrįstu), to savaime nepakanka, kad bet kuris iš jų būtų pripažintas nepriimtinu. Manau, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas negali būti laikomas nereikšmingu, nes iš Komisijos apeliacinių skundų matyti, kad ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą ji pateikė ne kaip papildomą trečiajam pagrindui – iš tiesų abu apeliacinio skundo pagrindai yra vienodai svarbūs.

103.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė taip pat teigia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes Komisija ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą ir nurodo tuos pačius argumentus ir pagrindus, kuriuos nurodė Bendrajame Teisme.

104.

Manau, kad šiuos argumentus reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šios išvados 28–31 punktuose.

105.

Komisija iš esmės teigia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 70 ir 71 punktuose bei antrojo skundžiamo sprendimo 66–68 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pripažindamas, kad trečiųjų šalių teisė dalyvauti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą.

106.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė iš esmės teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas. Jos teigia, kad pažeidus esminį procedūrinį reikalavimą ginčijamas sprendimas automatiškai turi būti panaikintas. Jos taip pat nurodo, kad 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimas Ferriere Nord / Komisija (C-49/05 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:259, toliau – Sprendimas Ferriere Nord) šioje byloje nereikšmingas. Dėl 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen (C-334/07 P, EU:C:2008:709, toliau – Sprendimas Freistaat Sachsen) tos šalys teigia, kad tame sprendime nurodyta, jog SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta Komisijos pareiga leisti suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas per formalią tyrimo procedūrą yra esminis procedūrinis reikalavimas.

107.

Tam tikroje Bendrojo Teismo jurisprudencijoje dėl valstybės pagalbos kontrolės ( 28 ) taikomas labai formalistinis požiūris ir siekiama nustatyti pernelyg griežtus reikalavimus Komisijai ir jos sprendimams. Tokioje jurisprudencijoje nurodyti reikalavimai yra griežtesni, nei Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyti reikalavimai. Be šių bylų (kiek tai susiję su trečiuoju ir ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindais), vienas iš tokių pavyzdžių yra byla (Sprendimas Gdynia) (ją išsamiau aptarsiu šioje išvadoje), kurioje Teisingumo Teismas nesutiko su Bendrojo Teismo požiūriu ir panaikino jo sprendimą.

108.

Be to, noriu pažymėti, kad savo 2021 m. birželio 3 d. išvadoje byloje Tempus Energy (C-57/19 P, šiuo metu nagrinėjama) paaiškinau, kad toje byloje negalima pritarti Teisingumo Teismo požiūriui, o jo sprendimą reikia panaikinti, nes tas teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad kilo rimtų abejonių dėl pagalbos priemonės, apie kurią buvo pranešta, suderinamumo su vidaus rinka. Manau, kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu suklydo, atsižvelgdamas į kontaktų iki pranešimo ilgį ir aplinkybes, priemonės sudėtingumą ir naujumą kaip į pagrindinius abejonių rodiklius, taip pat suklydo, kai apkaltino Komisiją, kad ši neatliko reikiamo tyrimo dėl tam tikrų JK pajėgumų pirkimo aspektų ( 29 ).

109.

Kaip paaiškinsiu toliau, pagrindinė skundžiamų sprendimų problema yra tai, kad, jeigu Teisingumo Teismas sutiktų su Bendrojo Teismo požiūriu, išnyktų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje seniai nustatytas skirtumas tarp valstybės narės adresatės teisių procedūrose dėl valstybės pagalbos ir suinteresuotųjų šalių (labiau ribotų) teisių.

110.

Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suinteresuotųjų šalių teisės yra labiau ribotos nei atitinkamos valstybės narės teisė į gynybą ( 30 ), o dėl jų pažeidimo galutinis sprendimas negali būti panaikintas, išskyrus atvejus, kai valstybė narė įrodo, kad, nesant to pažeidimo, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks ( 31 ).

111.

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad, nors per formalią tyrimo procedūrą suinteresuotosios šalys kviečiamos pateikti pastabas, šios procedūros rezultatas nėra inter partes ginčas su skundo pateikėju ar netgi pagalbos gavėju. Formalaus tyrimo metu pateiktos pastabos bus pateiktos tik atitinkamai valstybei narei ( 32 ).

112.

Be to, Sąjungos teismuose nagrinėjant bylą dėl panaikinimo tik atitinkama valstybė narė gali sėkmingai remtis ieškinio pagrindu, susijusiu su jos teisės į gynybą pažeidimu ( 33 ).

113.

Šiuo klausimu pažymiu, kad net ir dėl atitinkamos valstybės narės Teisingumo Teismas nesiremia teise būti išklausytam pirminiame tyrimo etape ( 34 ).

114.

Iš tiesų Sąjungos teismų jurisprudencijoje patvirtinta, kad valstybės pagalbos kontrolės srityje trečiosios šalys neturi nė vienos iš šių teisių: teisės būti informuotos, kad Komisija atlieka pirminį pagalbos tyrimą ( 35 ), teisės būti informuotos apie esmines faktines aplinkybes prieš priimant sprendimą pradėti procedūrą ( 36 ), teisės teikti pastabas pirminiame etape ( 37 ) ar teisės susipažinti su Komisijos turima bylos medžiaga ( 38 ). Be to, trečiosios šalys neturi teisės teikti bylas nagrinėjančiam pareigūnui skundų procedūriniais klausimais, visapusiškos teisės būti išklausytoms (išskyrus teisę teikti pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą) ar teisės dalyvauti Komisijos ir atitinkamos valstybės narės susitikimuose.

115.

Kaip Teisingumo Teismas priminė 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija (C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, toliau Sprendimas Falck) 80–82 punktuose: „<…> byloje dėl [SESV 108 straipsnio 2 dalies] taikymo pranešimo paskelbimas Europos [Sąjungos] oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė pranešti visoms suinteresuotosioms šalims apie procedūros pradžią <…> Tokiu pranešimu siekiama iš suinteresuotųjų asmenų gauti visą informaciją, kuri padėtų Komisijai imtis tolesnių veiksmų <…> Tokia procedūra taip pat užtikrinama, kad kitos valstybės narės ir atitinkami sektoriai galėtų pateikti savo nuomonę <…>. Vis dėlto valstybės pagalbos kontrolės procedūra, <…> remiantis bendra jos struktūra, yra procedūra, pradėta prieš valstybę narę, kuri, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus pagal [Sąjungos teisę], yra atsakinga už pagalbos teikimą. Taigi, siekiant užtikrinti teisę į gynybą, Komisija negali sprendime prieš valstybę narę remtis informacija, jeigu tai valstybei narei nebuvo leista pateikti pastabų dėl tos informacijos <…>. Per valstybės pagalbos kontrolės procedūrą kitos suinteresuotosios šalys, išskyrus atitinkamą valstybę narę, atlieka tik šio sprendimo 80 punkte nurodytą vaidmenį ir šiuo klausimu negali dalyvauti rungimosi principu grindžiamuose ginčuose su Komisija taip, kaip tai gali daryti valstybė narė“.

116.

Taigi, šį apeliacinio skundo pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

117.

Kaip aptarsiu toliau, Bendrojo Teismo išvada, išdėstyta pirmojo skundžiamo sprendimo 70 ir 71 punktuose bei antrojo skundžiamo sprendimo 66–68 punktuose, kad trečiųjų šalių teisė dalyvauti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą, nepaisoma pirma nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, todėl ji laikytina teisės klaida.

118.

Be to, tokį požiūrį taip pat reikia atmesti, nes jis lemia teisinę padėtį, iš esmės prieštaraujančią atitinkamos valstybės narės teisei į gynybą Komisijos atžvilgiu, ir kuria paradoksaliai suinteresuotųjų šalių teisės būtų labiau apsaugotos nei valstybės narės teisės.

119.

Sprendime Ferriere Nord Teisingumo Teismas jurisprudenciją dėl teisės į gynybą taikė teisei dalyvauti administracinėje procedūroje. Taigi, dėl tos teisės pažeidimo Komisijos galutinis sprendimas negali būti panaikintas, išskyrus atvejus, kai, nesant to pažeidimo, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks.

120.

Pirmojo skundžiamo sprendimo 70 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 67 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi Sprendimo Freistaat Sachsen ( 39 ) 55 punktu. Vis dėlto jis nepaisė to sprendimo 56 punkto, kuriame aiškiai patvirtintas Sprendimas Ferriere Nord ( 40 ).

121.

Sutinku su Komisija, kad tariamas prieštaravimas tarp Sprendimo Ferriere Nord ir Sprendimo Freistaat Sachsen netenka prasmės, jei šie sprendimai suprantami taip, kad esminis procedūrinis reikalavimas yra tik pareiga pradėti formalią tyrimo procedūrą. Kitaip tariant, Komisija negali pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnį priimti sprendimo užbaigti formalią tyrimo procedūrą, jeigu priimdama sprendimą pagal to reglamento 4 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį prieš tai nebuvo pradėjusi tos procedūros.

122.

Esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas yra tuo atveju, jeigu sprendimas pradėti procedūrą nebuvo priimtas.

123.

Iš tiesų šiuo atveju galima įžvelgti sąsajų su tuo, kad paprastai esminiais procedūriniais reikalavimais išreiškiama esminė institucinė taisyklė ( 41 ). Tai suderinama su pirma nurodytu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintu reikalavimu, kad Komisija turi pradėti formalią tyrimo procedūrą ir priimti sprendimą pradėti procedūrą, o tai pagrįstai yra esminis procedūrinis reikalavimas.

124.

Atvirkščiai, tai, kad reikšminga faktinė ar teisinė aplinkybė vėliau nebuvo aptarta procedūros pradžioje, pavyzdžiui, tai, kad sprendime pradėti procedūrą aiškiai nenurodytas vienas iš pagalbos priemonės finansavimo šaltinių, nėra susiję su esmine institucine taisykle ir veikiau yra „mažesnis“ pažeidimas, t. y. trečiųjų šalių teisės dalyvauti administracinėje procedūroje pažeidimas, nes nenurodžius tokio elemento jos negali dėl jo pateikti pastabų.

125.

Dėl to pažeidimo galutinis sprendimas negali būti automatiškai panaikintas. Tas sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu suinteresuotosios šalys gali įrodyti, kad dėl informacijos, kurią jos būtų pateikusios dėl to elemento, galėjo pasikeisti sprendimo užbaigti formalią tyrimo procedūrą turinys.

126.

Šiuo klausimu galima pažymėti, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Goldfish ir kt. / Komisija (T-54/14, EU:T:2016:455), nurodytas pirmojo skundžiamo sprendimo 70 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 67 punkte, Bendrojo Teismo pateikto išaiškinimo nepatvirtina. Iš tiesų tas sprendimas patvirtina mano pateiktą Sprendimo Freistaat Sachsen išaiškinimą. Sprendimo Goldfish ir kt. / Komisija 47 punkte Bendrasis Teismas „įrodym[us], surinkt[us] visiškai nepaisant procedūros, numatytos jiems pateikti ir skirtos suinteresuotųjų asmenų pagrindinėms teisėms apsaugoti“, pripažino nepriimtinais“ (išskirta mano).

127.

Esminio procedūrinio reikalavimo ir subjektyvios teisės (pvz., šiuo atveju, suinteresuotųjų šalių teisės dalyvauti administracinėje procedūroje dėl valstybės pagalbos kontrolės) skirtumą generalinis advokatas N. Fennelly taikliai apibendrino išvadoje byloje Komisija / ICI ( 42 ): „Nors Teisingumo Teismas vengia abstrakčių esminio procedūrinio reikalavimo sąvokos apibrėžčių, vadovaudamasis jurisprudencija manau, kad ši sąvoka taikoma tik procedūriniams reikalavimams, kurie yra neatsiejami nuo aktą priėmusios institucijos valios suformavimo ir išraiškos, ir kad, kaip matyti iš [SESV 263] straipsnio, bet kokio tokio reikalavimo pažeidimas neišvengiamai pateisina visos priemonės panaikinimą. Kadangi pažeidimas susijęs su visa priemone, šaliai, kuri juo remiasi, nebūtina ir dauguma atvejų neįmanoma įrodyti to pažeidimo konkretaus neigiamo poveikio jos subjektyvioms teisėms ar interesams; darant pažeidimą nesilaikoma tokios esminės taisyklės, turinčios poveikio priemonės priėmimui ar formai, kad ta priemonė negali būti laikoma galiojančiu ir autentišku institucijos aktu“.

128.

Siekiant pažymėti, kodėl suinteresuotųjų šalių teisės dalyvauti procedūroje dėl valstybės pagalbos pažeidimas nėra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, verta nurodyti pavyzdžių, ką Sąjungos teismai laiko esminiu procedūriniu reikalavimu: konsultacijas su valstybėmis narėmis prieš numatant galutinį antidempingo muitą arba priimant sprendimą konkurencijos teisės klausimu ( 43 ). Jei tokių konsultacijų apskritai nebuvo, antidempingo reglamentas automatiškai panaikinamas. Faktinės klaidos ar konsultacijos vėlavimo atveju tas reglamentas panaikinamas tik tuo atveju, jei konsultacijų rezultatas galėjo jam turėti poveikio.

129.

Taigi galima įžvelgti sąsajų su sprendimu pradėti procedūrą: jeigu tas sprendimas apskritai nebuvo priimtas, galutinis sprendimas automatiškai panaikinamas, o materialinė sprendimo pradėti procedūrą spraga to rezultato nesukelia, išskyrus atvejus, jeigu galima įrodyti, kad ji turi poveikio valstybės pagalbos tyrimo rezultatui.

130.

2020 m. kovo 11 d. Sprendime Gdynia, visų pirma jo 78–82 punktuose ( 44 ), Teisingumo Teismas kategoriškai atmetė Bendrojo Teismo požiūrį ir patvirtino, kad SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta trečiųjų šalių teisė dalyvauti administracinėje procedūroje nėra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

131.

Tame apeliaciniame skunde Komisija iš esmės teigė, kad Bendrasis Teismas klaidingai taikė pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį suinteresuotosioms šalims suteiktą teisę pateikti pastabas ir nesilaikė Sprendimo Ferriere Nord, kai šią teisę tos bylos aplinkybėmis klaidingai pripažino esminiu procedūrinio reikalavimu, kurio nesilaikymas savaime lėmė ginčijamo sprendimo panaikinimą,

132.

Reikia pažymėti, kad Gdynės savivaldybė, PLGK ir Lenkijos Respublika iš esmės teigė, kad Komisija sumenkino suinteresuotųjų šalių teisės pateikti pastabas svarbą. Jos teigė, kad Komisijos argumentas, grindžiamas jurisprudencija, kuria remiantis suinteresuotųjų šalių vaidmuo formalioje tyrimo procedūroje yra tik būti informacijos šaltiniu Komisijai, prieštarauja dabartinei Sąjungos teisei, nes Komisijos šiuo klausimu nurodyti sprendimai buvo priimti prieš įsigaliojant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (toliau – Chartija). Tos šalys teigė, kad suinteresuotųjų šalių teisė, kad joms būtų suteikta galimybė pateikti pastabas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama toje byloje, dabar turi būti vertinama atsižvelgiant į Chartijos saugomas pagrindines teises, konkrečiai – į jos 41 straipsnyje numatytą teisę į gerą administravimą, kuri yra viena iš jos sudedamųjų dalių. Taigi, dabar reikia atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių teisę būti išklausytoms prieš Komisijai priimant sprendimą.

133.

Gdynės savivaldybės, PLGK ir Lenkijos Respublikos argumentais buvo teigiama, kad SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta trečiųjų šalių teisė dalyvauti administracinėje procedūroje yra esminis procedūrinis reikalavimas, o tai Bendrasis Teismas iš esmės siekė pripažinti savo 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendime Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo / Komisija (T‑263/15, EU:T:2017:820), ir skundžiamuose sprendimuose.

134.

Vis dėlto manau, kad šioje byloje tokia diskusija neturi prasmės, nes Teisingumo Teismo sprendime Gdynia toks požiūris aiškiai buvo atmestas.

135.

Pirma, Sprendimo Gdynia 70 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad pagal jurisprudenciją „įmonės, kurios gali būti valstybės pagalbos gavėjos, laikomos suinteresuotosiomis šalimis ir kad Komisija privalo per SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą tyrimo etapą paraginti jas pateikti pastabas“.

136.

Tada to sprendimo 71 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, „[n]ors šios suinteresuotosios šalys negali pasinaudoti teise į gynybą, jos turi teisę dalyvauti Komisijos vykdomoje administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes“.

137.

Mano požiūrį šioje išvadoje taip pat patvirtina tai, kad Teisingumo Teismas punktuose, kuriuos nurodysiu toliau (t. y. Sprendimo Gdynia 72–75 punktai), rėmėsi Sprendimu Falck (80–83 punktai) ( 45 ), aiškiai siekdamas parodyti skirtumą tarp atitinkamos valstybės narės teisės (į gynybą) (tiesiogiai) dalyvauti administracinėje procedūroje ir trečiųjų šalių teisės (netiesiogiai) dalyvauti toje procedūroje.

138.

Sprendimo Gdynia 72 punkte Teisingumo Teismas iš esmės priminė, kad suinteresuotosios šalys tokią teisę turi (tik) todėl, kad Komisija galėtų būti tinkamai informuota.

139.

73 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra, remiantis bendra jos struktūra, yra procedūra, pradėta prieš atitinkamą valstybę narę.

140.

Kaip Teisingumo Teismas, vėl remdamasis Sprendimu Falck ( 46 ), pažymėjo Sprendimo Gdynia 74 punkte, „kitos suinteresuotosios šalys, išskyrus aptariamą valstybę narę, atlieka tik [to sprendimo] 72 punkte minėtą vaidmenį ir šiuo klausimu negali pačios dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti ta valstybė narė“ (išskirta mano).

141.

Sprendimo Gdynia 75 punkte Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „[j]okioje valstybės pagalbos kontrolės procedūros nuostatoje tokios pagalbos gavėjui, kaip vienai iš suinteresuotųjų šalių, nenumatyta ypatingo vaidmens“, jau vien dėl to, kad ta procedūra vykdoma ne prieš pagalbos gavėją, o tai reikštų, kad tas gavėjas gali naudotis tokiomis pat plačiomis teisėms kaip teisė į gynybą.

142.

Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Gdynia, prieš priimant galutinį sprendimą suinteresuotosios šalys nebuvo pakviestos pateikti pastabas dėl 2014 m. Komisijos gairių ( 47 ) taikymo ir galimo poveikio, nors tos gairės buvo paskelbtos priėmus sprendimą pradėti procedūrą, taigi, baigus pirminio tyrimo procedūrą. Taigi, kilo klausimas, ar tame sprendime Bendrasis Teismas galėjo konstatuoti, kad suinteresuotųjų šalių toje byloje teisė pateikti pastabas dėl naujos teisinės sistemos (konkrečiai – dėl 2014 m. gairių), prieš priimant ginčijamą sprendimą, yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, kurio pažeidimas lemia šio sprendimo panaikinimą, nesant reikalo įrodyti, kad administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks.

143.

Teisingumo Teismas atsakė neigiamai.

144.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad kvietimas suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos sprendime pradėti procedūrą, kaip antai dėl naujų vertinimo taisyklių priėmimo pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį paskelbus sprendimą pradėti procedūrą, yra ne esminis procedūrinis reikalavimas, o procedūrinis pažeidimas, dėl kurio galutinis sprendimas nėra automatiškai panaikinamas (to sprendimo 78–82 punktai).

145.

Konkrečiai kalbant, 78 punkte Teisingumo Teismas paaiškino, kad turi išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas galėjo konstatuoti, kad suinteresuotųjų šalių toje byloje teisė pateikti pastabas dėl naujos teisinės tvarkos prieš priimant ginčijamą sprendimą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį.

146.

Paskesniame punkte (Sprendimo Gdynia 79 punktas) Teisingumo Teismas rėmėsi Sprendimu Ferriere Nord ir nurodė, kad „nepažeisdama suinteresuotųjų šalių procesinių teisių Komisija negali sprendimo grįsti naujais pagal naują teisinę tvarką įtvirtintais principais, neparaginusi tų šalių pateikti pastabų“.

147.

Vis dėlto toks „procedūrinis pažeidimas lemia viso sprendimo ar jo dalies panaikinimą tik tuo atveju, jei nustatyta, kad, nesant šio pažeidimo, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks“ ( 48 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimą Bernardi / Parlamentas (150/84, EU:C:1986:167).

148.

Konkrečiau kalbant, 81 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, „kiek tai susiję su suinteresuotųjų šalių procesinėmis teisėmis, kai teisinė tvarka pasikeičia po to, kai Komisija suteikė suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas prieš Komisijai priimant sprendimą dėl pagalbos projekto, ir kai Komisija grindžia šį sprendimą nauja teisine tvarka, neparaginusi šalių pateikti pastabų dėl šios tvarkos, vien teisinės tvarkos, pagal kurią toms šalims buvo suteikta galimybė pateikti pastabas, ir teisinės tvarkos, kuria grindžiamas šis sprendimas, skirtumai savaime negali lemti to sprendimo panaikinimo. Iš tiesų, nors aptariamos teisinės tvarkos pasikeitė, kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į šiai bylai reikšmingas tų tvarkų nuostatas, tas pakeitimas galėjo pakeisti ginčijamo sprendimo prasmę“.

149.

Taigi Sprendimo Gdynia 82 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas „81 punkte padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad suinteresuotųjų šalių teisė pateikti pastabas tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, kurį pažeidus ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, ir nebūtina įrodyti, kad šios teisės pažeidimas galėjo turėti įtakos šio sprendimo turiniui“.

150.

To sprendimo 86 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad „Bendrasis Teismas, nepažeisdamas jurisprudencijos dėl suinteresuotųjų šalių procesinių teisių, kaip nurodyta [Sprendimo Gdynia] 70–75 bei 79 ir 81 punktuose, negalėjo nei konstatuoti, kad nereikia nagrinėti suinteresuotųjų šalių neparaginimo pareikšti nuomonę dėl 2014 m. gairių prieš priimant tą sprendimą poveikio ginčijamam sprendimui, nei pabrėžti tokį poveikį, neišnagrinėjęs Komisijos argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad egzistuoja savarankiškas ir nepriklausomas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas tas sprendimas“.

151.

Taip pat pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, Sprendimo Gdynia 87 ir 88 punktuose atsakydamas į atsakovių argumentus, nurodė tik Sprendimą Freistaat Sachsen (55 punktą) ir pakartojo savo ankstesnę išvadą, kad suinteresuotųjų šalių teisė pateikti pastabas aplinkybėmis, kaip antai tos, kurios buvo nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nėra esminis procedūrinis reikalavimas.

152.

Teisingumo Teismas savo argumentus šiuo klausimu grindė ne sprendimo pradėti procedūrą turiniu, bet Komisijos pareiga, „kai [ji] nusprendžia pradėti formalią tyrimo procedūrą dėl pagalbos projekto, <…> suteikti suinteresuotosioms šalims, įskaitant nagrinėjamą įmonę <…>, galimybę pateikti pastabas“ (Sprendimo Gdynia 87 punktas).

153.

Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 88 punkte, pirma, Sprendimas Freistaat Sachsen„susijęs su Komisijos pareigomis formalios tyrimo procedūros pradžios dieną. Kita vertus, jame keliamas klausimas dėl naujų teisės normų, priimtų po pranešimo apie pagalbos projektą, taikymo. Taigi jame nagrinėjami kitokie klausimai, nei iškelti šiame apeliaciniame skunde, nes teisė pateikti pastabas, kuria remiasi Gdynės savivaldybė ir bendrovė PLGK, susijusi su teisinės tvarkos pasikeitimu, įvykusiu po to, kai tų šalių buvo paprašyta pateikti pastabas, ir prieš priimant ginčijamą sprendimą“.

154.

Tai reiškia, kad SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytas esminis procedūrinis reikalavimas suinteresuotųjų šalių atžvilgiu yra susijęs tik su joms skirtu kvietimu, kad jos galėtų pateikti savo pastabas iš karto po sprendimo pradėti procedūrą priėmimo.

155.

Kaip įprasta generalinio advokato išvadoje, išsamumo sumetimais aptarsiu, ar mano išvada būtų kitokia, jeigu būtų daroma prielaida (quod non), kad Bendrasis Teismas (pirmojo skundžiamo sprendimo 70 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 67 punkte) teisingai rėmėsi Sprendimu Freistaat Sachsen (55 punktu), nurodydamas, kad „Komisijos pareiga sprendimo pradėti procedūrą priėmimo etapu suteikti suinteresuotoms šalims galimybę pateikti savo pastabas yra esminis reikalavimas <…>, kurį pažeidus kyla tokių padarinių, kaip trūkumų turinčio akto panaikinimas, nepaisant to, ar šiuo pažeidimu buvo padaryta žalos asmeniui, kuris juo remiasi, ir ar administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks“.

156.

Net ir tokiu atveju darau tokią pačią išvadą: iš tiesų, to Bendrojo Teismo konstatavimo loginė pasekmė yra tai, kad Sprendimu Gdynia būtų panaikinamas (ar netgi ištaisomas) Sprendimas Freistaat Sachsen.

157.

Iš tiesų, užuot nagrinėjęs, ar toje byloje buvo pažeistas toks esminis procedūrinis reikalavimas (Sprendimo Gdynia 78 punkte), kaip aptarta pirma pateiktoje mano analizėje, Teisingumo Teismas rėmėsi Sprendimu Bernardi / Parlamentas (150/84, EU:C:1986:167, 28 punktas), kad įvertintų, ar „Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai konstatuoti, kad suinteresuotųjų šalių šioje byloje teisė pateikti pastabas dėl naujos teisinės tvarkos, konkrečiai – dėl 2014 m. gairių, prieš priimant ginčijamą sprendimą yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, kurio pažeidimas lemia šio sprendimo panaikinimą, nesant reikalo įrodyti, kad administracinė procedūra galėjo baigtis kitaip“.

158.

Tai reiškia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 70 ir 71 punktuose bei antrojo skundžiamo sprendimo 66–68 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad „Komisijos pareiga sprendimo pradėti procedūrą priėmimo etapu suteikti suinteresuotoms šalims galimybę pateikti savo pastabas yra esminis reikalavimas“.

159.

Taip yra todėl, kad suinteresuotųjų šalių teisės dalyvauti administracinėje procedūroje neužtikrinimas, pvz., galimybės joms pateikti pastabas nesuteikimas, nėra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas automatiškai būtų panaikintas.

160.

Sutinku su Komisija, kad, net jeigu ši byla susijusi ne su suinteresuotųjų šalių pastabomis dėl teisės normų (kaip antai Komisijos gairių dėl valstybės pagalbos tyrimų, kaip buvo Sprendime Gdynia), o su jų pastabomis dėl faktinės aplinkybės (t. y. šioje byloje nagrinėjamos pagalbos sistemos antrojo finansavimo būdo: Bavarijos federacinės žemės biudžeto išteklių), skirtumas dėl negautų pastabų dalyko netrukdo taikyti Sprendimo Gdynia.

161.

Abiem atvejais problema yra tokia pati – kad suinteresuotosios šalys savo pastabose dėl sprendimų pradėti procedūrą negalėjo pateikti savo nuomonės dėl atitinkamų sprendimų pradėti procedūrą elementų.

162.

Priežasčių, dėl kurių tais abiem atvejais suinteresuotosios šalys nepateikė pastabų, t. y. nes nebuvo nuorodos sprendime pradėti procedūrą, ir tai, kad naujos Komisijos gairės priimtos po sprendimo pradėti procedūrą paskelbimo, skirtumas neturi reikšmės. Svarbu tai, kad abiem atvejais buvo pažeista suinteresuotųjų šalių teisė dalyvauti procedūroje.

163.

Iš tiesų pats Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 71 punkte pažymėjo, kad buvo pažeista teisė dalyvauti administracinėje procedūroje.

164.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

165.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė teigia, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas. Jos nurodo, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 72 ir 75 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad suinteresuotųjų šalių teisės pateikti pastabas pažeidimas turėjo poveikio procedūros rezultatui; tokia išvada buvo padaryta remiantis pareiškimu, kuris yra visiškai faktinio pobūdžio. Interesų grupė teigia, kad ši pagrindas nepriimtinas, nes susijęs su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, ir kad jame pakartojami Bendrajame Teisme jau nurodyti pagrindai ir argumentai.

166.

Pirma, Bavarijos federacinė žemė negali kaltinti Komisijos, kad ši tariamai remiasi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, nes Komisija remiasi ginčijamo sprendimo, kuris yra teisės aktas, turiniu. Antra, pakanka pažymėti, kad šiuos argumentus reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šios išvados 28–31 punktuose.

167.

Komisija mano, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 72–75 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 70–72 punktuose Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, kad suinteresuotųjų šalių pastabos dėl to, ar finansavimas iš biudžeto lėšų laikytinas valstybiniais ištekliais, galėjo turėti įtakos procedūros rezultatui. Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas ne tik pažeidė SESV 108 straipsnio 2 ir 3 dalis ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, bet ir neteisingai aiškino SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybinių išteklių sąvoką ir SESV 108 straipsnio 1 dalyje numatytą esamos pagalbos sąvoką. Galiausiai Komisija mano, kad Bendrasis Teismas taip pat iškraipė ginčijamame sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir nenagrinėjo Komisijos atsiliepimo į ieškinį pagrindų.

168.

Pirma, Komisija ginčija pirmojo skundžiamo sprendimo 73 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 71 punkte pateiktą išvadą, kad Bavarijos federacinė žemė negalėjo pateikti savo nuomonės dėl to, ar pieno kokybės patikros, finansuojamos iš bendrųjų mokestinių pajamų, yra teisiškai neprivalomos. Komisija teigia, kad tos federacinės žemės per formalų tyrimą pateikti argumentai neturėjo įtakos procedūros rezultatui, nes papildomų patikrų finansavimas nepateko į ginčijamo sprendimo taikymo sritį. Be to, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo jos atsiliepimo į ieškinį pagrindų: pirma, net jeigu Bavarijos federacinės žemės argumentai dėl papildomų patikrų buvo pagrįsti, bet kuriuo atveju nebuvo ginčijama, kad tos patikros buvo atliekamos pagal MFG. Tačiau sprendimas pradėti procedūrą buvo taikomas visoms tame teisės akte numatytoms patikroms, todėl jis buvo taikomas ir toms patikroms.

169.

Antra, Komisija nesutinka su pirmojo skundžiamo sprendimo 74 punkte pateikta išvada, kad Bavarijos federacinė žemė negalėjo būti išklausyta dėl to, ar nagrinėjama priemonė yra esama pagalba. Bendrasis Teismas neatsakė į Komisijos atsiliepimo į ieškinį pagrindus.

170.

Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad sprendimo pradėti procedūrą 140–152 konstatuojamosiose dalyje suinteresuotosioms šalims buvo leista pareikšta nuomonę dėl esamos pagalbos buvimo. Ji taip pat nurodo, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 41–56 konstatuojamųjų dalių, Bavarijos federacinė žemė pateikė išsamias pastabas tuo klausimu.

171.

Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė iš esmės teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas, nes grindžiama klaidingu skundžiamų sprendimų aiškinimu. Jos teigia, kad klausimas, ar biudžeto ištekliai yra valstybiniai ištekliai, neturi reikšmės. Be to, tos šalys teigia, kad klausimas, ar, nesant suinteresuotųjų šalių teisės dalyvauti, pažeidimo procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks, taip pat neturi reikšmės. Interesų grupė taip pat nurodo, kad Komisija negali teigti, jog papildomoms patikroms buvo taikomas atskiras Komisijos sprendimas.

172.

Kadangi trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu, reikia taip pat nagrinėti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą.

173.

Taigi, reikia nagrinėti, ar, nesant suinteresuotųjų šalių teisės dalyvauti procedūroje pažeidimo (t. y. jeigu suinteresuotosios šalys būtų galėjusios pateikti pastabas dėl antrojo pagalbos priemonės finansavimo būdo), procedūros rezultatas galėjo būti kitoks, kaip skundžiamuose sprendimuose nurodė Bendrasis Teismas.

174.

Pirma, Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė nepagrįstai teigia, kad šiomis aplinkybėmis pakanka daryti prielaidą, kad bet kokios pastabos, kurias jos galėjo pateikti, būtų turėjusios reikiamą poveikį.

175.

Iš tiesų Sprendime Ferriere Nord (83 punktas) aiškiai nurodyta, kad Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar dėl nuomonės „gali pasikeisti nagrinėjamo sprendimo esmė“.

176.

Vis dėlto Bendrojo Teismo motyvai, išdėstyti pirmojo skundžiamo sprendimo 73–75 punktuose, grindžiami tik hipotezėmis ir prielaidomis.

177.

Kaip bus paaiškinta toliau, Bendrasis Teismas net neįvertino, o juo labiau neįrodė, kad dėl suinteresuotųjų šalių pastabų dėl nagrinėjamos pagalbos priemonės antrojo finansavimo šaltinio (t. y. Bavarijos federacinės žemės biudžeto lėšų) tyrimo procedūra galėjo būti kitokia.

178.

Sutinku su Komisija, kad Bendrasis Teismas turėjo veikti taip: suinteresuotoji šalis turi jam nurodyti faktines aplinkybes, kurias būtų pateikusi per administracinę procedūrą, tačiau negalėjo to padaryti dėl jos teisės dalyvauti pažeidimo, o Bendrasis Teismas turi daryti prielaidą, kad tos faktinės aplinkybės yra teisingos. Atsižvelgdamas į tai, Bendrasis Teismas turi įvertinti, ar dėl tų faktinių aplinkybių, jeigu Komisija būtų jas patikrinusi per administracinę procedūrą, bylos teisinis vertinimas galėjo pasikeisti.

179.

Vis dėlto šioje byloje Bendrasis Teismas tos analizės antrojo etapo apskritai neatliko. Tas etapas susijęs ne su faktinių aplinkybių nustatymu, bet su tų faktinių aplinkybių, net darant prielaidą, kad jos teisingos, teisinio poveikio vertinimu ( 49 ).

180.

Taigi, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

181.

Taikydamas savo požiūrį šios bylos faktinėms aplinkybėms Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, jog negalima atmesti tikimybės, kad, nesant nustatyto procedūrinio pažeidimo (jeigu ieškovė nagrinėjant bylą pirmąja instancija iš tikrųjų būtų turėjusi galimybę per formalią tyrimo procedūrą pateikti savo pastabas dėl finansavimo iš bendrojo biudžeto), procedūros rezultatas galėjo būti kitoks.

182.

Šią išvadą jis pagrindė dviem argumentais. Pirma, Bavarijos federacinė žemė negalėjo pateikti pastabų klausimu, ar patikros, finansuojamos iš jos biudžeto išteklių, pagal įstatymą nebuvo privalomos (pirmojo skundžiamo sprendimo 73 punktas). Antra, Bendrasis Teismas pripažino, kad Bavarijos federacinė žemė negalėjo būti išklausyta, kiek tai susiję su tuo, ar byloje kilo esamos pagalbos klausimas (minėto sprendimo 74 punktas).

183.

Pirmasis argumentas (pirmojo skundžiamo sprendimo 73 punktas), t. y. Bavarijos federacinės žemės teiginys, kad iš bendrųjų mokestinių pajamų buvo finansuojamos kitos priemonės, o ne patikros, finansuojamos iš pieno mokesčio pajamų (t. y. pieno kokybės patikros, „kur[ios] nebuvo privalom[os]“ ir kurių „tikslas“ buvo „kita“), yra nepagrįstas jau vien dėl to, kad Komisija ginčijamo sprendimo 25 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nurodė: „Vokietija teigia, kad šios priemonės nėra pagalba dėl šių priežasčių: <…> Ypač svarbūs papildomi žalio pieno tyrimai, kurie gerokai viršija MGV nustatytus reikalavimus ( 50 ) <…> Komisija pažymi, kad šiems papildomiems tyrimams taikytos finansinės paramos priemonės bus atskiro sprendimo dalykas“.

184.

Ši nustatyta faktinė aplinkybė Bendrajame Teisme nebuvo ginčijama. Manau, kad tai reiškia, jog pirmojo skundžiamo sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Tai mutatis mutandis taikoma antrojo skundžiamo sprendimo 70–72 punktams.

185.

Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai klaidingai aiškino Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl teisės dalyvauti procedūroje pažeidimo pasekmių. Tik pateikti argumentą Bendrajame Teisme nepakanka. Būtina, kad tada Bendrasis Teismas tą argumentą vertintų iš esmės, kad patikrintų, ar dėl jo administracinės procedūros rezultatas galėjo pasikeisti ( 51 ).

186.

Dėl per formalią tyrimo procedūrą pateiktas Bavarijos federacinės žemės argumentas, kad pagal įstatymą pieno kokybės patikros nebuvo privalomos, negalėjo turėti įtakos procedūros rezultatui jau vien dėl to, kad tokių papildomų patikrų Komisija konkrečiai neįtraukė į ginčijamo sprendimo taikymo sritį.

187.

Be to, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo dviejų jam Komisijos nurodytų argumentų, kuriais ši institucija siekė įrodyti, kad argumentas dėl papildomų patikrų bet kuriuo atveju buvo iš esmės nepagrįstas.

188.

Iš esmės Komisija Bendrajame Teisme teigė, kad, pirma, net jeigu Bavarijos federacinė žemė argumentas dėl tų patikrų būtų pagrįstas (quod non), bet kuriuo atveju šalys sutaria, kad tai yra mėginių ėmimo pagal MGV klausimas, t. y. įstatyme reglamentuotas mėginių ėmimas. Todėl visos patikros atliekamos pagal MFG. Kadangi sprendimas pradėti procedūrą susijęs su visomis MGV numatytomis patikromis, jis taip pat taikomas pirma nurodytų mėginių ėmimui ( 52 ).

189.

Antra, Komisija teigė, kad juo labiau nebuvo taip, kad pieno pirkėjai paprastai nepadengdavo patikrų, „kur[ios] [tariamai] nebuvo privalom[os]“, išlaidų, kaip Bendrajame Teisme teigė Bavarijos federacinė žemė. Iš tiesų, priešingai, būtent šias išlaidas, kurias įmonės patiria savanoriškai, nesant jokio teisinio įpareigojimo ir savo interesais imdamosi priemonių, jos paprastai turi padengti pačios ( 53 ).

190.

Taigi, vien tai, kad Bendrasis Teismas tų argumentų nenagrinėjo, yra teisės klaida ( 54 ).

191.

Antrasis argumentas (pirmojo skundžiamo sprendimo 74 punktas) taip pat negali būti pripažintas pagrįstu dėl priežasčių, kurias Komisija nurodė Bendrajame Teisme, tačiau kurių tas teismas skundžiamuose sprendimuose nenurodė ir juo labiau nenagrinėjo.

192.

Tie argumentai buvo tokie: pirma, sprendime pradėti procedūrą šalims jau buvo leidžiama pateikti pastabas dėl esamos pagalbos, susijusios su finansavimu iš bendrųjų mokestinių pajamų, buvimo (to sprendimo 140–152 konstatuojamosios dalys).

193.

Antra, bet kuriuo atveju jau pagalbos schemos pobūdis lemia, kad ta pagalba iš naujo suteikiama kiekvienais metais arba kas dvejus metus ( 55 ). Tačiau pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą šioje byloje pagalbos negalima pripažinti esama pagalba.

194.

Trečia, neatsižvelgiant į tai, ar Bavarijos federacinės žemės argumentas, kad pieninių išlaidų sumažinimas finansuojant iš bendrųjų mokestinių pajamų „visada buvo praktikuojamas“, su kuriuo Komisija nesutinka, yra pagrįstas, vis dėlto jis negalėtų patvirtinti esamos pagalbos pagal 1 straipsnio b punktą buvimo. Iš tiesų lemiamą reikšmę šiuo klausimu turi ne priemonės finansavimo būdas, o pati priemonė. Vis dėlto priemonė yra subsidijos iš metinio ar dvejų metų biudžeto suteikimas kiekvienais metais.

195.

Ketvirta, Bavarijos federacinė žemė (kitaip nei, pavyzdžiui, Badeno-Viurtembergo federacinė žemė) per administracinę procedūrą niekada neteigė, kad buvo esamos pagalbos klausimas.

196.

Atsižvelgiant į tai, kad šie argumentai buvo pateikti Bendrajam Teismui, o jis jų nenurodė ir juo labiau nenagrinėjo, pirmojo skundžiamo sprendimo 74 punktas laikytinas teisės klaida ( 56 ).

197.

Teisingas požiūris, kuriuo turėjo vadovautis Bendrasis Teismas, aprašytas Teisingumo Teismo sprendime Gdynia.

198.

Tame sprendime Teisingumo Teismas, nustatęs, kad buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, patikrino, ar suinteresuotųjų šalių procesinių teisių pažeidimas galėjo turėti poveikį tyrimo procedūros rezultatui.

199.

Remdamasis išsamiu vertinimu (Sprendimo Gdynia 83–86 ir 123–160 punktai), Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į ginčijamo sprendimo motyvus, padarė išvadą, kad jo turinys būtų buvęs toks pats, jeigu suinteresuotosios šalys būtų galėjusios pateikti pastabas dėl 2014 m. gairių.

200.

Manau (kaip ir Komisija), kad Bendrasis Teismas, nustatęs suinteresuotųjų šalių teisės pateikti pastabas pažeidimą, hipotezės, kad, nesant tokio pažeidimo, tyrimo procedūros rezultatas būtų kitoks, negalėjo grįsti paprasčiausiomis prezumpcijomis ar prielaidomis.

201.

Tai jis galėtų daryti tik remdamasis išsamiu ginčijamo sprendimo motyvų vertinimu (kaip antai vertinimu, kurį Teisingumo Teismas atliko Sprendime Gdynia) ir ginčo šalių argumentų analize. Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti visus Komisijos argumentus ir tik nustatęs, kad jie yra nereikšmingi, remdamasis ginčijamo sprendimo elementais galėjo paaiškinti, kodėl manė, jog buvo galimas kitoks tyrimo procedūros rezultatas.

202.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo skundžiamo sprendimo 72–75 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 70–72 punktuose nurodyti Bendrojo Teismo motyvai, kuriais remiantis ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes buvo pažeista suinteresuotųjų šalių teisė pateikti pastabas, yra teisiškai klaidingi.

203.

Iš tiesų Bendrasis Teismas tiesiog nurodė, kad yra galimybė, jog, nesant tame sprendime nustatyto pažeidimo, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks (pirmojo skundžiamo sprendimo 72 punktas).

204.

Vis dėlto skirtingo procedūros rezultato galimybės nepakanka siekiant pateisinti Sąjungos akto panaikinimą.

205.

Iš Sprendimo Gdynia aiškiai matyti, kad būtina teigiama išvada dėl skirtingo rezultato.

206.

Šiuo klausimu remiuosi Sprendimo Gdynia 81 punktu: „ar, atsižvelgiant į šiai bylai reikšmingas tų tvarkų nuostatas, tas pakeitimas galėjo pakeisti ginčijamo sprendimo prasmę“; 95 punktu: „dėl [to] sprendimo 82–86 punktuose konstatuotų klaidų skundžiamas sprendimas gali būti panaikintas tiek, kiek Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, tik jei 2014 m. gairių nuostatos, kuriomis Komisija rėmėsi šiame sprendime, iš tikrųjų negalėjo pakeisti to sprendimo turinio“; 132 punktu: „[š]iuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš [to] sprendimo 81 punkto, esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai Sąjungos teismas negali tik identifikuoti nauja teisine tvarka padarytus pakeitimus, kad pateisintų Komisijos sprendimo, kuriuo ta tvarka taikoma, panaikinimą, ir privalo taip pat patikrinti, ar teisinės tvarkos pakeitimas galėjo turėti įtakos tam sprendimui“.

207.

Taip pat pažymiu, kad ir šiuo atveju skirtumas tarp pastabų dėl naujų suderinamumo kriterijų (naujų 2014 m. gairių Sprendime Gdynia) ir pastabų dėl finansavimo dalies, kuri neabejotinai yra valstybinių išteklių elementas (kaip šioje byloje) neturi reikšmės pirma nurodytų teisinio vertinimo kriterijų taikymui.

208.

Byloje Taryba / Interpipe Niko Tube and Interpipe NTRP ( 57 ) likus vienai dienai iki reglamento priėmimo procedūros šalis sužinojo apie elementus, naudojamus atliekant tam tikrus skaičiavimus. Remdamasi ta informacija šalis kreipėsi į Bendrąjį Teismą, kuris nagrinėjamą reglamentą iš dalies panaikino. Atitinkama šalis teigė, kad remiantis papildoma informacija, kurią ji būtų pateikusi, jeigu apie tuos elementus būtų informuota anksčiau, galėjo būti panaikinta didesnė reglamento dalis. Teisingumo Teismas tą argumentą pripažino pagrįstu, nes iš dalies panaikinus reglamentą buvo patvirtinta, kad informacija buvo teisiškai svarbi.

209.

Byloje SKW Stahl-Metallurgie and SKW Stahl-Metallurgie Holding / Komisija ( 58 ) apeliantės dėl teisės į gynybą pažeidimo negalėjo pateikti nuomonės klausimu dėl įmonės Degussa įtakos kitai įmonei (SKW). Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsakomybės už kartelį priskyrimas buvo grindžiamas keliais elementais, todėl klausimas dėl tos įtakos, net jei tas argumentas buvo pagrįstas, sprendimui neturėjo poveikio.

210.

Sprendime Vokietija / Komisija ( 59 ) atitinkamai valstybei narei (Vokietijai) Komisija neišsiuntė tam tikrų pagalbos gavėjo konkurentų raštų, todėl ta valstybė narė teigė, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, taigi sprendimas turi būti panaikintas. Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar, jeigu Vokietijos vyriausybė būtų gavusi tas pastabas, ji būtų galėjusi pateikti argumentus, dėl kurių Komisija būtų leidusi taikyti pagalbos priemonę. Tačiau Vokietijos vyriausybė negalėjo nurodyti jokios faktinės ar teisinės aplinkybės, dėl kurios Komisija būtų priėmusi kitokį sprendimą. Teisingumo Teismo atsakymas buvo neigiamas: valstybės pagalba buvo draudžiama pagal taikomas gaires, todėl Jadekost naudojosi veiklos pagalba, kurios nebuvo galima leisti teikti nei pagal tas gaires, nei iš principo.

211.

Sprendime Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija ( 60 ) Teisingumo Teismas svarstė taip pat. Jis nagrinėjo, ar dėl argumentų (net jeigu jie būtų pagrįsti), kurie negalėjo būti pateikti dėl teisės į gynybą pažeidimo, galėjo būti leista taikyti pagalbos priemonę. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip nebuvo, nes bet kuriuo atveju, nesant restruktūrizavimo plano, ta pagalbos priemonė būtų draudžiama.

212.

Byloje Westdeutsche Landesbank ( 61 ) Vokietijos vyriausybė teigė, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai, nes Komisija jai neleido susipažinti su tam tikrais dokumentais. Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs dokumentų turinį, nusprendė, kad teisės į gynybą pažeidimo nebuvo, be kita ko, todėl, kad tuose dokumentuose iš esmės buvo išplėsta arba patikslinta jau pateikta nuomonė.

213.

Galiausiai Bavarijos federacinė žemė ir interesų grupė, siekdamos pagrįsti savo argumentus, remiasi visų pirma Sprendimu Foshan Shunde (94 punktas). Tačiau tas sprendimas nepadeda pagrįsti jų nuomonės. Kaip pažymėjo Komisija, to sprendimo 81 punkte Teisingumo Teismas priminė suformuotą jurisprudenciją dėl skirtingo procedūros rezultato galimybės.

214.

Tai, kad tas kriterijus toje jurisprudencijoje nebuvo pakeistas, taip pat patvirtina naujesnis 2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas G. ir R. (C-383/13 PPU, EU:C:2013:533, 40 punktas); jame Teisingumo Teismas rėmėsi Sprendimu Foshan Shunde. Ten Teisingumo Teismas aiškiai aptarė kriterijų: „kad toks neteisėtumas būtų konstatuotas, [būtina] patikrinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines ir teisines aplinkybes, aptariama administracinė procedūra būtų galėjusi pasibaigti kitaip dėl to, kad atitinkam[os][šalys] būtų galėj[usios] pateikti įrodymų, dėl kurių [procedūros rezultatas turėtų būti kitoks]“.

215.

Sprendimo Foshan Shunde 94 punkte tiesiog atsižvelgiama į tos bylos ypatumą, t. y. kad antidempingo nuostatose (kaip antai konkurencijos teisės nuostatose) numatyta reali įmonių teisė į gynybą, visų pirma dialogas su Komisija, o pagal valstybės pagalbos taisykles suinteresuotųjų šalių teisė dalyvauti procedūroje tokio dialogo aiškiai neapima ( 62 ).

216.

Kaip bet kuriuo atveju draudžiama veiklos pagalba Sprendime Jadekost ir restruktūrizavimo pagalba be restruktūrizavimo plano 2007 m. sausio 11 d. Sprendime Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija (C‑404/04 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:6); bendrojo biudžeto ištekliai paprastai tikriausiai yra valstybiniai ištekliai pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

217.

Taigi sutinku su Komisija, kad Bendrojo Teismo skundžiamuose sprendimuose taikytą požiūrį reikia atmesti, nes jis sukurtų pavojingą precedentą, prieštaraujantį Teisingumo Teismo jurisprudencijai ir panaikinantį filtro, numatyto pagal galimai skirtingo administracinės procedūros rezultato kriterijų, veiksmingumą.

218.

Tai reiškia, kad ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

219.

Kadangi trečiąjį ir ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindus reikia pripažinti pagrįstais, skundžiamus sprendimus reikia panaikinti.

220.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą.

221.

Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmojoje instancijoje, nes dėl jo šalys pasikeitė argumentais Bendrajame Teisme, o dabar – Teisingumo Teisme. Manau, kad dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo priežasčių tą ieškinio pagrindą Teisingumo Teismas turėtų atmesti.

222.

Vis dėlto dėl kitų ieškinio pagrindų byla turi būti grąžinta Bendrajam Teismui, nes jie turi būti aptarti ir išnagrinėti pirmojoje instancijoje.

223.

Kadangi byla grąžintina Bendrajam Teismui, reikia atidėti su šiuo apeliaciniu procesu susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

224.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: