–

Bundeskammer für Arbeiter und Angestellte, atstovaujamų advokato W. Reichholf,

–

ING-DiBa Direktbank Austria Niederlassung der ING-DiBa AG, atstovaujamo advokato A. Zahradnik,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos D. Klebs ir T. Henze,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa‑Lacombe ir T. Scharf,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1; toliau – Mokėjimo paslaugų direktyva), 4 straipsnio 14 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bundeskammer für Arbeiter und Angestellte (Federaliniai darbininkų ir tarnautojų rūmai), turinčių teisę imtis veiksmų vartotojų interesams apginti, ir ING-DiBa AG (toliau – ING-DiBa Direktbank Austria) ginčą dėl šio banko siūlomų sudaryti sutarčių bendrųjų sąlygų teisėtumo.

3

Mokėjimo paslaugų direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Ši direktyva taikoma mokėjimo paslaugoms, teikiamoms Bendrijoje“.

4

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>“

5

Minėtos direktyvos priede „mokėjimo paslaugos“, be kita ko, apibūdinamos taip:

6

2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/92/ES dėl mokesčių, susijusių su mokėjimo sąskaitomis, palyginamumo, mokėjimo sąskaitų perkėlimo ir galimybės naudotis būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis (OL L 257, 2014, p. 214; toliau – Direktyva dėl mokėjimo sąskaitų) 12 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta:

„šios direktyvos nuostatos dėl mokesčių palyginamumo ir mokėjimo sąskaitų perkėlimo turėtų būti taikomos visiems mokėjimo paslaugų teikėjams, kaip apibrėžta [Mokėjimo paslaugų direktyvoje]. <…> Visos šios direktyvos nuostatos turėtų būti susijusios su mokėjimo sąskaitomis, kuriomis naudodamiesi vartotojai gali atlikti šias operacijas: įnešti lėšų, išsiimti grynųjų pinigų ir vykdyti mokėjimo trečiosioms šalims operacijas bei priimti trečiųjų šalių vykdomas mokėjimo operacijas, įskaitant kredito pervedimų vykdymą. <…> [Į] šios direktyvos taikymo sritį iš esmės neturėtų patekti tokios sąskaitos kaip antai taupomosios sąskaitos <…> Vis dėlto jei tos sąskaitos būtų naudojamos kasdienėms mokėjimo operacijoms ir jos turėtų visas prieš tai išvardytas funkcijas, jos patektų į šios direktyvos taikymo sritį <…>“

7

Šios direktyvos 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„šioje direktyvoje pateiktos terminų apibrėžtys turėtų būti kiek įmanoma suderintos su terminų apibrėžtimis, pateiktomis kituose Sąjungos teisės aktuose, visų pirma pateiktomis [Mokėjimo paslaugų direktyvoje].“

8

Direktyvos dėl mokėjimo sąskaitų 1 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma mokėjimo sąskaitoms, kuriomis naudodamiesi vartotojai gali bent:

<…>“

9

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

10

Zahlungsdienstegesetz (Mokėjimo paslaugų įstatymas; BGBl. I, 66/2009) (toliau – ZaDiG) 3 straipsnyje nustatyta:

„Šiame įstatyme:

<…>

5.   mokėjimo operacija – mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos įnešamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija;

6.   mokėjimo sistema – lėšų pervedimo sistema, turinti formalią standartizuotą mokėjimo operacijų apdorojimo, kliringo arba atsiskaitymų tvarką ir bendras taisykles;

7.   mokėtojas – asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir duoda arba leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos, arba, nesant mokėjimo sąskaitos, asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą;

8.   gavėjas – asmuo, kuris yra numatytas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas, gavėjas;

<…>

10.   mokėjimo paslaugų vartotojas – asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas;

11.   vartotojas – fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikomas šis įstatymas, veikia siekdamas kitų tikslų nei jo vykdoma prekyba, verslas ar profesija;

13.   mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti.“

11

Bankwesengesetz (Bankų sektoriaus įstatymas; BGBl. I, 532/1993; BGBl. I 118/2016 paskelbta redakcija) 31 straipsnyje numatyta:

„1)   Taupomieji indėliai yra kredito įstaigose padėti indėliai, kurie skirti ne mokėjimo operacijoms, bet investavimui ir kuriuos kaip tokius galima atsiimti tik pateikus konkrečius dokumentus (taupymo dokumentai).

<…>“

12

ING-DiBa Austria siūlo atsidaryti internetu taupomąsias sąskaitas, iš kurių, naudodamiesi elektroninės bankininkystės sistema, šio banko klientai gali daryti pavedimus ir išsiimti lėšų. Visi tokie pavedimai turi būti daromi naudojantis šių klientų vardu atidarytomis bazinėmis sąskaitomis. Bazinės sąskaitos yra einamosios sąskaitos, kurias minėti klientai gali atsidaryti ir kitame banke, ne tik ING-DiBa Direktbank Austria. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad lėšų pervedimas iš internetinių taupomųjų sąskaitų arba į jas galimas be mokėjimo paslaugų teikėjo įsitraukimo.

13

Šiomis internetinėmis banko sąskaitomis galima laisvai disponuoti, t. y. klientai gali bet kada pasinaudoti į šias sąskaitas pervestomis lėšomis ir tai neturi neigiamo poveikio susikaupusioms palūkanoms.

14

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl sąlygų, įtrauktų į ING-DiBa Direktbank Austria pasirašomų sutarčių bendrąsias sąlygas. Federalinių darbininkų ir tarnautojų rūmų teigimu, kai kurios iš šių sąlygų prieštarauja ZaDiG, kuriuo į vidaus teisę perkelta Mokėjimo paslaugų direktyva, taigi, šios sąlygos neteisėtos.

15

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) nuomone, prieš nuspręsdamas dėl šių sąlygų teisėtumo, jis turi išsiaiškinti, ar taikytinas ZaDiG. Minėtas teismas turi nustatyti, ar internetinės taupomosios sąskaitos, kaip antai siūlomos ING-DiBa Direktbank Austria, pagal šią direktyvą laikytinos „mokėjimo sąskaitomis“, taigi, reikia nustatyti, ar jos patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodo, kad vien dėl to, kad tokia sąskaita apibrėžiama vartojant terminą „taupomoji sąskaita“, negalima teigti, kad ji nepatenka į Mokėjimo paslaugų direktyvos taikymo sritį. Jis kelia klausimą, ar, atsižvelgiant į internetinių taupomųjų sąskaitų paskirtį – taupomojo indėlio kūrimas, jos gali būti laikomos skirtomis mokėjimo operacijoms atlikti.

17

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Mokėjimo paslaugų direktyvos] 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad internetinė taupomoji sąskaita, į kurią jos turėtojas naudodamasis elektroninės bankininkystės sistema per savo paties vardu tvarkomą bazinę sąskaitą (einamoji sąskaita Austrijoje) gali įmokėti ir iš kurios gali išimti lėšų (indėliai yra vienadieniai, vykdant operacijas bankas nedalyvauja), patenka į sąvoką „mokėjimo sąskaita“, taigi ir į direktyvos taikymo sritį?“

18

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Mokėjimo paslaugų direktyvos 4 straipsnio 14 punktą galima aiškinti taip, kad „mokėjimo sąskaitos“ sąvoka apima taupomąją sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis galima laisvai disponuoti, o lėšų įmokėjimo į ją ir išėmimo iš jos operacijas galima atlikti tik per einamąją, vadinamąją „bazinę sąskaitą“.

19

Pirmiausia reikia pažymėti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2015 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Surmačs, C‑127/14, EU:C:2015:522, 28 punktas ir 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo DHL Express (Austria), C‑2/15, EU:C:2016:880, 19 punktas).

20

Taigi, visų pirma reikia priminti, kad Mokėjimo paslaugų direktyvos 4 straipsnio 14 punkte mokėjimo sąskaita apibrėžiama kaip „vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti“.

21

Šios direktyvos 4 straipsnio 5 punkte mokėjimo operacija apibrėžiama kaip „mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija“.

22

Šios direktyvos 4 straipsnio 3 punkte mokėjimo paslaugos apibrėžiamos kaip apimančios „bet kurią [tos pačios direktyvos] priede išvardytą veiklos rūšį“. Šio priedo 2 punkte nurodyta, kad mokėjimo paslaugos apima „paslaug[as], kuriomis sudaromos sąlygos grynuosius pinigus išimti iš mokėjimo sąskaitos, ir vis[as] su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusi[as] operacij[as].“ Be to, minėto priedo 3 punkte numatyta, kad mokėjimo paslaugos apima mokėjimo operacijų vykdymą, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, atidarytą vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, o tai apima tiesioginio debeto pervedimų vykdymą, mokėjimo operaciją vykdymą naudojantis mokėjimo kortele ir kredito pervedimų vykdymą.

23

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 28, 30 ir 36 punktuose, remiantis šių nuostatų formuluote neįmanoma aiškiai nustatyti, ar sąvoka „mokėjimo sąskaita“ apima tokias sąskaitas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis disponuojant norint atlikti mokėjimo operaciją būtinas tarpinis etapas, t. y. lėšų pervedimas į taupomąją sąskaitą arba iš jos per einamąją vartotojo sąskaitą.

24

Atsižvelgiant į šią išvadą reikia, antra, išanalizuoti teisinį kontekstą, kurio dalis yra Mokėjimo paslaugų direktyva.

25

Šiuo tikslu reikia ypač atsižvelgti į Direktyvą dėl mokėjimo sąskaitų.

26

Nors minėta direktyva nėra tiesiogiai taikytina pagrindinėje byloje, jos 12 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad ši direktyva turi būti taikoma visiems mokėjimo paslaugų teikėjams, kaip jie suprantami pagal Mokėjimo paslaugų direktyvą. Direktyvos dėl mokėjimo sąskaitų 14 konstatuojamojoje dalyje taip pat patikslinta, kad šioje direktyvoje pateiktos terminų apibrėžtys turėtų būti kiek įmanoma suderintos su terminų apibrėžtimis, pateiktomis kituose Sąjungos teisės aktuose, visų pirma – Mokėjimo paslaugų direktyvoje.

27

Kiek tai susiję su sąvoka „mokėjimo sąskaita“, visų pirma pažymėtina, kad Direktyvos dėl mokėjimo sąskaitų 2 straipsnio 3 punkte pateikta sąvokos apibrėžtis beveik tapati apibrėžčiai, pateiktai Mokėjimo paslaugų direktyvos 4 straipsnio 14 punkte. Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 54 punkte, vienintelis skirtumas, kad pirmojoje iš šių sąvokų vartojamas žodis „vartotojai“ antrojoje sąvokoje pakeistas žodžių junginiu „mokėjimo paslaugų vartotojai“, nekeičia esminio šios sąvokos apibrėžties turinio, o daugiau atspindi skirtingą dviejų nurodytų direktyvų reglamentavimo dalyką.

28

Be to, reikia pabrėžti, kad Direktyvos dėl mokėjimo sąskaitų 12 konstatuojamojoje dalyje visų pirma nurodyta, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka taupomosios sąskaitos, nes jos nėra mokėjimo sąskaitos, nebent jos galėtų būti naudojamos kasdienėms mokėjimo operacijoms atlikti.

29

Taigi, iš principo taupomosios sąskaitos nepatenka į sąvokos „mokėjimo sąskaita“ apibrėžtį, tačiau tokia išimtis nėra absoliuti. Iš minėtos 12 konstatuojamosios dalies matyti, kad, pirma, vien tai, kad sąskaita apibūdinama kaip „taupomoji sąskaita“, savaime nereiškia, kad ji negali būti laikoma „mokėjimo sąskaita“, ir, antra, lemiamas kriterijus siekiant nustatyti, ar ji gali būti laikoma „mokėjimo sąskaita“, yra tai, ar ji gali būti naudojama kasdienėms mokėjimo operacijoms atlikti.

30

Šiuo aspektu svarbu atsižvelgti į Direktyvos dėl mokėjimo sąskaitų 1 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad ši direktyva taikoma mokėjimo sąskaitoms, kuriomis naudodamiesi vartotojai gali atlikti bent šias operacijas: įnešti į mokėjimo sąskaitą lėšų, išsiimti iš jos grynųjų pinigų ir vykdyti mokėjimo trečiosioms šalims operacijas, taip pat priimti trečiųjų šalių vykdomas mokėjimo operacijas, įskaitant kredito pervedimų vykdymą.

31

Iš to matyti, kad galimybė naudojantis sąskaita vykdyti mokėjimo trečiosioms šalims operacijas arba priimti šių šalių vykdomas mokėjimo operacijas yra sąvoką „mokėjimo sąskaita“ apibrėžiantis elementas.

32

Taigi sąskaita, kuria naudojantis negalima tiesiogiai vykdyti tokių mokėjimo operacijų, bet jos gali būti atliktos tik pasinaudojus tarpine sąskaita, negali būti laikoma „mokėjimo sąskaita“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą dėl mokėjimo sąskaitų, taigi ir pagal Mokėjimo paslaugų direktyvą.

33

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Mokėjimo paslaugų direktyvos 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad „mokėjimo sąskaitos“ sąvoka neapima taupomosios sąskaitos, kurioje esančiomis lėšomis galima laisvai disponuoti, o lėšų įmokėjimo į ją ir išėmimo iš jos operacijas galima atlikti tik per einamąją sąskaitą.

34

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB, 4 straipsnio 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad „mokėjimo sąskaitos“ sąvoka neapima taupomosios sąskaitos, kurioje esančiomis lėšomis galima laisvai disponuoti, o lėšų įmokėjimo į ją ir išėmimo iš jos operacijas galima atlikti tik per einamąją sąskaitą.