1.

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą iš esmės panašūs. Todėl bus priimtas bendras sprendimas šiose dviejose bylose; jose Teisingumo Teismas turi galimybę dar kartą papildyti teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę aiškinimą prieglobsčio srityje.

2.

Šį kartą klausiama, ar Europos Sąjungos teisę, kuria užtikrinama teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, reikia aiškinti taip, kad nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta, jog apeliacinės procedūros, kurios joje numatytos dėl sprendimų, kuriais atmetami prieglobsčio prašymai ir kuriuose suformuluota prievolė grįžti, turi savaiminį stabdomąjį poveikį, jeigu susijęs asmuo nurodo, kad kyla grėsmė, jog bus pažeistas negrąžinimo principas. Šiose bylose Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl Direktyvos 2005/85/EB ( 2 ) 39 straipsnio, Direktyvos 2008/115/EB ( 3 ) 13 straipsnio ir Direktyvos 2013/32/ES ( 4 ) 46 straipsnio nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 5 ) 4 ir 18 straipsnius, 19 straipsnio 2 dalį ir 47 straipsnį.

3.

Atlikęs analizę, siūlysiu Teisingumo Teismui konstatuoti, kad Direktyvos 2005/85, Direktyvos 2008/115, Direktyvos 2013/32 ar Chartijos nuostatose nereikalaujama, kad valstybės narės numatytų, jog savaiminį stabdomąjį poveikį turi apeliacinis skundas, pateiktas procese dėl atsisakymo suteikti prieglobstį, apimančio sprendimą grąžinti, net jeigu asmuo, kuriam taikoma ši priemonė, nurodo, kad kyla grėsmė pažeisti negrąžinimo principą. Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, išplaukianti iš šių nuostatų, pažeidžiama, jeigu atsisakymo suteikti prieglobstį ir sprendimo grąžinti teisiniai padariniai paliekami galioti, nepaisant šių priemonių panaikinimo pirmojoje instancijoje, ir ši teisė reiškia, kad tokioje situacijoje apeliacinis skundas turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį.

4.

Ženevos konvencijos ( 6 ) 33 straipsnio „Draudimas išsiųsti pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti“ 1 dalyje nurodyta:

„Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.“

5.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 7 ) 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“

6.

Šio dokumento 13 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ nustatyta:

„Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.“

7.

Direktyvos 2005/85 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši Direktyva taikoma visiems prieglobsčio prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzitines zonas, bei pabėgėlio statuso panaikinimui.“

8.

Šios direktyvos 39 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti:

2.   Valstybės narės numato terminus ir reikalingas taisykles, kad prašytojas galėtų pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisės gynimo priemonę pagal 1 dalį.

3.   Prireikus valstybės narės numato taisykles pagal savo tarptautinius įsipareigojimus, taikomas nagrinėjant:

<…>“

9.

Direktyvos 2008/115 13 straipsnyje „Teisių gynimo priemonės“ nurodyta:

„1.   Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.

2.   1 dalyje minėta institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.

<…>“

10.

Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

<…>

3.   Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvą 2011/95/ES [dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ( 8 )], bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

<…>

5.   Nedarydamos poveikio 6 daliai, valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato.

6.   Kai sprendimas:

atitinkamo prašytojo prašymu arba ex officio teismas turi įgaliojimus priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti valstybės narės teritorijoje, jeigu tokiu sprendimu panaikinama prašytojo teisė likti valstybėje narėje ir kai nacionalinėje teisėje nenumatyta teisė likti valstybėje narėje, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.

<…>“

11.

Pagal Nyderlandų teisę pirmojoje instancijoje – rechtbank (apygardos teismas, Nyderlandai) – paduotas skundas dėl Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) sprendimo prieglobsčio srityje turi savaiminį stabdomąjį poveikį. Jeigu galima pateikti apeliacinį skundą dėl rechtbank (apygardos teismas) sprendimo, kuriuo patvirtinamas sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą ir nustatoma prievolė grįžti, apeliacinė procedūra neturi savaiminio stabdomojo poveikio. Tačiau galima prašyti Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius, Nyderlandai) voorzieningenrechter (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, Nyderlandai) imtis laikinųjų apsaugos priemonių, be kita ko, kad būtų išvengta išsiuntimo, kol vyksta apeliacinė procedūra. Šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neturi savaiminio stabdomojo poveikio. Iš esmės ir pirmojoje, ir apeliacinėje instancijoje teismas turi neribotą jurisdikciją.

12.

Šie du prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra iš esmės identiški, tačiau grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas juos suformulavo nevienodai. Todėl šioje išvados dalyje reikia juos aptarti atskirai, o analizė bus bendra abiem byloms.

13.

2008 m. vasario 11 d. Irako pilietis X gavo leidimą laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio, galiojantį nuo prašymo pateikimo dienos, t. y. 2007 m. spalio 3 d., ir išduotą remiantis tam tikrai grupei skirta apsaugos politika ( 9 ). 2011 m. sausio 19 d.Minister voor Immigratie, Integratie en Asiel (imigracijos, integracijos ir prieglobsčio ministras, Nyderlandai), dabar – už saugumą ir teisingumą atsakingas valstybės sekretorius, atgaline data nuo 2008 m. lapkričio 22 d. panaikino šį pareiškėjui pagrindinėje byloje išduotą leidimą gyventi šalyje, remdamasis tuo, kad iš vidurio Irako kilusiems šios šalies piliečiams nebetaikoma tam tikrai grupei skirta apsaugos politika. Šiame 2011 m. sausio 19 d. sprendime taip pat suformuluotas sprendimas grąžinti, kuriuo suinteresuotasis asmuo raginamas palikti Nyderlandų teritoriją iki skundo padavimo termino pabaigos. X apskundė šį sprendimą rechtbank Den Haag (Hagos apygardos teismas, Nyderlandai), o šis panaikino jį kaip nepakankamai motyvuotą.

14.

2011 m. liepos 1 d. imigracijos, integracijos ir prieglobsčio reikalų ministras vėl panaikino pareiškėjo pagrindinėje byloje teisę gyventi šalyje ir atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. X apskundė šį sprendimą. 2012 m. birželio 5 d. sprendimu rechtbank Den Haag (Hagos apygardos teismas) dar kartą pripažino skundą pagrįstu ir panaikino 2011 m. liepos 1 d. sprendimą, kartu palikdamas galioti jo padarinius, kaip tai numatyta Nyderlandų teisėje, pagal kurią administracinių bylų teisėjui suteikta teisė nuspręsti, ar panaikinto sprendimo teisiniai padariniai lieka iš dalies ar visiškai galioti.

15.

X pateikė apeliacinį skundą dėl 2012 m. birželio 5 d. sprendimo, tačiau nepateikė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad nebūtų išsiųstas, kol nebus priimtas sprendimas dėl jo pateikto apeliacinio skundo. 2013 m. vasario 25 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo, Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius) pripažino X apeliacinį skundą nepagrįstu, taigi jis neturėjo teisės gyventi Nyderlandų teritorijoje nuo 2008 m. lapkričio 22 d.

16.

Vykstant šioms procedūroms dėl suinteresuotojo asmens teisės gyventi šalyje, 2009 m. balandžio 11 d. ir birželio 5 d. jis pateikė prašymus gauti paramą nuomos ir sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms padengti. 2011 m. gruodžio 29 d. Sprendimu Belastingdienst / Toeslagen (Mokesčių administratoriaus išmokų tarnyba, Nyderlandai) išmokėjo suinteresuotajam asmeniui prašytas išmokas avansu už 2012 m. Tačiau 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Mokesčių administratoriaus išmokų tarnyba panaikino anksčiau avansu išmokėtų išmokų sumą, atsižvelgusi į tai, kad X neturėjo teisės gyventi šalyje nuo 2008 m. lapkričio 22 d. Mokesčių administratoriaus išmokų tarnyba 2014 m. kovo 28 d. sprendimu nustatė galutinę šių avansinių mokėjimų dėl paramos nuomos ir sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms padengti sumą – 0 EUR.

17.

2015 m. spalio 27 d. sprendime, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas, Nyderlandai) konstatavo, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje neturėjo teisės į paramą nuomos išlaidoms už 2012 m. padengti, nes teisėtai gyveno šalyje tik nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. birželio 5 d. sprendimo, taigi turi ją grąžinti. Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas) nuomone, šis teisėto buvimo šalyje laikotarpis neturi reikšmės jo prašymui dėl paramos nuomos ir sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms padengti. Šiuo klausimu šis teismas pažymi, kad pagal Nyderlandų teisę reikalaujama, jog dėl procedūrinių priežasčių toks teisėto buvimo šalyje laikotarpis turi prasidėti iš karto po teisėto buvimo šalyje turint laikiną ar nuolatinį leidimą gyventi šalyje laikotarpio. Šiuo atveju tokio paskesnio buvimo šalyje laikotarpio nėra, nes X šalyje buvo neteisėtai nuo 2008 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. liepos 1 d., kadangi jam suteiktas leidimas gyventi šalyje buvo panaikintas atgaline data.

18.

Pagrindinė byla susijusi su šia antrąja procedūra, kurią X pradėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas) sprendimo, kuriuo patvirtinta pareiga grąžinti nagrinėjamas išmokas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad X neturi grąžinti išmokų, gautų iki rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apygardos teismas) sprendimo, priimto dėl procedūros, susijusios su jo leidimu gyventi šalyje, nes atitinkamos teisių gynimo priemonės savaiminis stabdomasis poveikis lemia, jog jo buvimas šalyje yra teisėtas ir X turi teisę į minėtas išmokas. Šis teismas teigia, kad, jeigu apeliacinė procedūra dėl šio leidimo panaikinimo taip pat turėtų turėti savaiminį stabdomąjį poveikį, tai reikštų, kad nacionalinėje sistemoje apeliacinės procedūros metu suinteresuotasis asmuo ir toliau turėtų teisę gauti šias išmokas.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teisę pareiga grąžinti nagrinėjamą paramą priklauso nuo to, ar X pradėta apeliacinė procedūra dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patvirtintas jo leidimo gyventi šalyje panaikinimas, turi savaiminį stabdomąjį poveikį. Jis nurodo, kad procedūroje, per kurią panaikintas X leidimas gyventi šalyje, buvo priimtas sprendimas dėl prieglobsčio prašymo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/85 3 straipsnį, ir kad šiame sprendime taip pat suformuluotas sprendimas grąžinti, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2008/115.

20.

Atsižvelgdamas į tai, kad nei pagal nacionalinę teisę, nei pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl EŽTK 3 ir 13 straipsnių nereikalaujama, kad apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, kuriais patvirtinamas prieglobsčio prašymo atmetimas ir nustatoma prievolė grįžti, turėtų savaiminį stabdomąjį poveikį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abiejose nagrinėjamose bylose abejoja, ar pagal Sąjungos teisę reikalaujamas toks savaiminis stabdomasis poveikis, konkrečiau – atsižvelgiant į Direktyvos 2005/85 39 straipsnį, Direktyvos 2008/115 13 straipsnį ir Direktyvos 2013/32 46 straipsnį, siejamus su Chartijos 4 ir 18 straipsniais, 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu.

21.

Dėl tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis 2011 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo sprendimu Samba Diouf ( 10 ), mano, kad pagal Direktyvos 2005/85 39 straipsnį nereikalaujama, kad būtų numatyta apeliacinė procedūra. Tačiau tai nereiškia, kad priežastys, dėl kurių skundas pirmojoje instancijoje turi savaiminį stabdomąjį poveikį, gali pagrįsti valstybės narės pasirinkimą suteikti teisę pateikti apeliacinį skundą, turintį tokį savaiminį stabdomąjį poveikį, nes kol nepriimtas sprendimas dėl apeliacinio skundo, negalima konstatuoti, kad pareiškėjui nekyla grėsmės, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, jeigu jis grįžtų į savo kilmės šalį.

22.

Dėl prievolės grįžti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Direktyvos 2008/115 13 straipsnį nereikalaujama savaiminio stabdomojo poveikio. Tačiau Teisingumo Teismas 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Abdida ( 11 ) ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendime Tall ( 12 ) konstatavo, kad savaiminį stabdomąjį poveikį būtinai turi turėti teisių gynimo priemonė, kuria naudojamasi iki sprendimo grąžinti priėmimo, kai jį įvykdžius prašytojui galėtų kilti rimta grėsmė, kad jam bus skirta mirties bausmė, jis bus kankinamas, patirs žeminantį elgesį arba bus šitaip baudžiamas, nes taip užtikrinama, kad nebūtų pažeisti Chartijos 19 straipsnio 2 dalies ir 47 straipsnio reikalavimai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, net jei taikyti apeliacinės procedūros ir nereikalaujama, negalima atmesti galimybės, kad ji turėtų būti pripažįstama turinti savaiminį stabdomąjį poveikį, jei nacionalinėje teisėje tokia procedūra numatyta.

23.

Šiomis aplinkybėmis Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Rusijos piliečiai X ir Y pateikė prieglobsčio prašymus, remdamiesi tuo, kad Rusijos Federacijoje jiems gresia persekiojimas dėl homoseksualinės orientacijos. 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimuose saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius pripažino išdėstytus argumentus įtikinamais, tačiau atmetė jų prieglobsčio prašymus, nes manė, kad nurodyta grėsmė nėra susijusi su jų homoseksualine orientacija, todėl negali pagrįsti leidimo gyventi šalyje dėl prieglobsčio suteikimo. Šiuose sprendimuose taip pat suformuluoti sprendimai grąžinti, nurodant, kad suinteresuotieji asmenys laisva valia turi palikti Nyderlandų teritoriją prieš baigiantis skundo dėl šių sprendimų padavimo terminui. 2016 m. gruodžio 15 d.rechtbank Den Haag (Hagos apygardos teismas) pripažino pareiškėjų pagrindinėje byloje pateiktus skundus dėl 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimų nepagrįstais. Dėl rechtbank Den Haag (Hagos apygardos teismas) sprendimų suinteresuotieji asmenys padavė apeliacinius skundus Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius), be to, pateikė prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad nebūtų išsiųsti iš šalies, kol nebus priimti sprendimai dėl jų apeliacinių skundų.

25.

2017 m. sausio 11 d.Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius, Nyderlandai) voorzieningenrechter (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas), išnagrinėjęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad suinteresuotieji asmenys negali būti išsiųsti iš šalies, kol nebus priimti sprendimai dėl jų apeliacinių skundų. Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad 2016 m. gruodžio 20 d. sprendime Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) išnagrinėjo 2016 m. liepos 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo A.M. prieš Nyderlandus ( 13 ) pasekmes Nyderlandų stabdomojo poveikio sistemai prieglobsčio bylose. 2017 m. sausio 11 d. sprendimu, be kita ko, siekiama išvengti pareiškėjų išsiuntimo, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl šioje byloje pateiktų prejudicinių klausimų.

26.

Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pakartojo prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje X (C‑175/17) pateiktus motyvus, kurie išdėstyti šios išvados 19–21 punktuose.

27.

Šiomis aplinkybėmis Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28.

Pirmiausia Teisingumo Teismas turėtų atmesti klausimus dėl priimtinumo, kuriuos iškėlė Belgijos vyriausybė, teigdama, kad prašomos išaiškinti nuostatos nėra taikomos pagrindinėje byloje ir kad galimybės pateikti apeliacinį skundą numatymas priklauso tik valstybių narių kompetencijai.

29.

Šiuo klausimu siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą kaip tik yra susiję su teisės į teisių gynimo priemonę apimtimi pagal direktyvų 2005/85 ir 2008/115 nuostatas, kurios, aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, yra pagrindinėse bylose pateiktų prašymų pagrindas. Todėl Teisingumo Teismą reikia laikyti turinčiu jurisdikciją priimti sprendimą dėl pateiktų klausimų ( 14 ).

30.

Savo prejudiciniais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar apeliacinis skundas, numatytas nacionalinėje teisėje dėl sprendimų, kuriais atmesti prieglobsčio prašymai ir suformuluota prievolė grįžti, turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį, jeigu remiamasi teise į negrąžinimą.

31.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyva 2005/85 įtvirtintos procedūros sudaro būtiniausius reikalavimus ir kad valstybės narės daugeliu aspektų turi diskreciją įgyvendinti šias nuostatas atsižvelgdamos, be kita ko, į nacionalinės teisės ypatumus. Be to, šios direktyvos tikslas yra įtvirtinti bendruosius principus dėl garantijų, kuriomis užtikrinama, kad būtų visiškai laikomasi Ženevos konvencijos ir gerbiamos pagrindinės teisės, tarp kurių yra teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę ( 15 ).

32.

Tačiau šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagal jokią Sąjungos teisės normą nereikalaujama dviejų instancijų proceso dėl sprendimų, kuriais atmetamas prieglobsčio prašymas ir (ar) nustatoma pareiga grįžti. Iš tiesų Sąjungos teisėje tik numatyta, kad asmenys, kuriems taikomos šios rūšies priemonės, turi turėti teisę pateikti skundą dėl savo prieglobsčio prašymo atmetimo ir tai turėtų būti suprantama tik kaip galimybė pirmojoje instancijoje apskųsti dėl šių asmenų priimtus administracinio pobūdžio sprendimus.

33.

2011 m. liepos 28 d. Sprendime Samba Diouf ( 16 ) Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad reikalavimais dėl teisės į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę tik numatyta pareiga užtikrinti galimybę ginti teises vienoje instancijoje ( 17 ). Pagal šią jurisprudenciją veiksmingos teisminės gynybos principu tik suteikiama teisė kreiptis į teismą, o ne teisė į procedūrą keliose instancijose ( 18 ).

34.

Nors formaliai ši jurisprudencija susijusi tik su Direktyvos 2005/85 39 straipsnio nuostatomis, ją taip pat galima pritaikyti Direktyvos 2008/115 13 straipsnio nuostatoms, kuriomis panašiu būdu iš esmės siekiama užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą asmenims, kuriems taikoma išsiuntimo priemonė, neatsižvelgiant į tai, ar ji susijusi su prieglobsčio nesuteikimu, ar ne.

35.

Taigi reikia pažymėti, kad, nesant Sąjungos teisės normų šioje srityje, antrosios instancijos numatymas ir savaiminio stabdomojo poveikio jai suteikimas priklauso tik valstybių narių procedūrinei autonomijai, nes jos turi tam tikrą veiksmų laisvę, kaip matyti iš prašomų išaiškinti nuostatų teksto.

36.

Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 3 dalimi valstybėms narėms palikta galimybė, kiek tai susiję su jų tarptautiniais įsipareigojimais, nustatyti taisykles, reglamentuojančias prieglobsčio prašytojų teisę likti valstybės narės teritorijoje, kol jie laukia, kokia bus jų teisme pateikto skundo, numatyto minėto straipsnio 1 dalyje, dėl pirmojoje instancijoje atmesto jų prašymo baigtis. Taigi nustatyta prieglobsčio prašytojo teisė likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje tik tol, kol jo prašymas neatmestas pirmojoje instancijoje ( 19 ).

37.

Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetenciją nagrinėti šį skundą turinti institucija ar įstaiga gali laikinai sustabdyti skundžiamo sprendimo grąžinti vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus. Todėl šia nuostata valstybės narės neįpareigotos numatyti, kad minėto straipsnio 1 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė turėtų stabdomąjį poveikį ( 20 ).

38.

Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės leidžia prašytojams likti teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą, jei nesutinka su sprendimu, kuriuo atmestas jų prašymas, ir, jei šia teise per nustatytą laikotarpį buvo pasinaudota, – kol laukiama pasinaudojimo ja rezultato ( 21 ). Tik tada, kai nacionalinėje teisėje numatytas apeliacinis ar kasacinis procesas ir prašytojui leidžiama šiuo pagrindu pasilikti valstybės teritorijoje, dėl šio prašytojo negali būti pradėta grąžinimo procedūra ( 22 ).

39.

Be to, nors iš 2016 m. liepos 13 d. Europos Komisijos pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos tvarka ir panaikinama Direktyva 2013/32 ( 23 ), matyti, kad teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę turi apimti savaiminį stabdomąjį poveikį, toks poveikis netaikomas apeliaciniam procesui ( 24 ). Šio reglamento pasiūlymo 54 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad vėlesnį skundą dėl pirmo ar paskesnio apeliacinio sprendimo teikiantis prašytojas neturi teisės likti valstybės narės teritorijoje, išskyrus atvejus, kai prašytojo prašymu arba veikdamas ex officio teismas nusprendžia kitaip.

40.

Taigi teisė kreiptis į antrosios instancijos teismą priklauso tik nuo nacionalinėje teisėje numatytos procedūros ir juo labiau negalima teigti, kad teisė pateikti apeliacinį skundą būtinai siejama su savaiminiu stabdomuoju poveikiu.

41.

Be to, nei iš direktyvų 2005/85 ir 2008/115 nuostatų, nei iš bendros jų struktūros negalima spręsti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė reikalavimą, jog tada, kai valstybė narė numato galimybę ginčyti tokius sprendimus antrosios instancijos teisme, toks procesas būtinai turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį ( 25 ), kad atitiktų su teise į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę susijusius reikalavimus ( 26 ).

42.

Taigi valstybės narės gali numatyti nagrinėjimą antrosios instancijos teisme arba jo nenumatyti – su stabdomuoju poveikiu ar be jo.

43.

Tik, pasinaudodamos šia galimybe, valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 27 ), taip pat Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ( 28 ).

44.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisių gynimo priemonė, kuria galima pasinaudoti dėl sprendimo grąžinti, turi turėti stabdomąjį poveikį, jeigu dėl tokio sprendimo gali kilti reali grėsmė, kad suinteresuotasis asmuo patirs Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, draudžiamą elgesį. Nekyla abejonių, kad stabdomąjį poveikį būtinai turi turėti teisių gynimo priemonė, kuria galima pasinaudoti dėl sprendimo grąžinti, kai jį įvykdžius atitinkamam trečiosios šalies piliečiui galėtų kilti grėsmė, kad jam bus skirta mirties bausmė, jis bus kankinamas, patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį arba bus šitaip baudžiamas, nes taip užtikrinama, kad nebūtų pažeisti Chartijos 19 straipsnio 2 dalies ir 47 straipsnio reikalavimai ( 29 ).

45.

Ši jurisprudencija, kuri grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl EŽTK 3 ir 13 straipsnių ( 30 ), taikoma tik sprendimams grąžinti, priimtiems pagal Direktyvą 2008/115, bet ne sprendimams atmesti prieglobsčio prašymą, grindžiamiems Direktyva 2005/85, nors juose taip pat numatyta išsiuntimo priemonė.

46.

Be to, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su EŽTK 3 ir 13 straipsniais, matyti, kad valstybės narės neįpareigotos savo nacionalinėje teisėje numatyti bylos nagrinėjimo antrosios instancijos teisme galimybės. 2016 m. liepos 5 d. Sprendime A.M. prieš Nyderlandus ( 31 ), kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad tokia apeliacinė procedūra, kokia numatyta Nyderlandų teisėje, neužtikrino veiksmingos teisių gynimo priemonės, todėl į ją nebuvo galima atsižvelgti vertinant, ar panaudotos visos valstybės vidaus teisių gynimo priemonės, kaip reikalaujama EŽTK 35 straipsnio 1 dalyje, tačiau tai, kad nacionalinėje teisėje numatytas procesas antrosios instancijos teisme neturi savaiminio stabdomojo poveikio, nereiškia EŽTK 3 ir 13 straipsnių nuostatomis užtikrintos teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę pažeidimo, nes egzistuoja teisių gynimo priemonė, kuria galima pasinaudoti pirmosios instancijos teisme, turinti savaiminį stabdomąjį poveikį ( 32 ).

47.

Šios jurisprudencijos taip pat nereikėtų suprasti kaip reikalaujančios, kad stabdomasis poveikis būtų taikomas daugiau nei vienoje instancijoje. Taigi negalima manyti, kad savaiminis stabdomasis poveikis turi būti taikomas visoms nacionalinėje teisėje numatytoms teisminėms teisių gynimo priemonėms dėl sprendimo, kuriuo atmestas prieglobsčio prašymas ir kartu numatyta išsiuntimo priemonė, taip pat ir tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kyla reali grėsmė, kad prašytojas patirs Chartijos ir EŽTK nuostatoms prieštaraujantį elgesį.

48.

Be to, kadangi ir iš Teisingumo Teismo, ir iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę paisymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą kiekvienos valstybės narės administracinę ir teismų sistemą ( 33 ), vien savaiminio stabdomojo poveikio apeliacinėje instancijoje nebuvimas negali paneigti to, kad nacionalinėje teisėje numatyta teisminės gynybos sistema paisoma teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę.

49.

Taigi siekiant užtikrinti teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę ir EŽTK, nereikia numatyti nagrinėjimo antrosios instancijos teisme. Pakanka, kad šių teisių būtų paisoma bent jau vienos instancijos teisme, kaip numatyta nacionalinėje teisėje, kad būtų tenkinami su teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę susiję reikalavimai.

50.

Šiuo atveju atrodo, kad ši sąlyga yra tinkamai įvykdyta, nes pagal Nyderlandų teisę rechtbank (apygardos teismas), kaip pirmosios instancijos teismui, pateiktas skundas turi įstatyme numatytą stabdomąjį poveikį, be to, prašytojui suteikta galimybė pateikiant apeliacinį skundą prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad sprendimas išsiųsti, dėl jo priimtas tuo pačiu metu, kai atmestas jo prieglobsčio prašymas, nebūtų vykdomas, kol nebus priimtas sprendimas dėl šio skundo.

51.

Vis dėlto šios pastabos galioja tik su sąlyga, kad teisių gynimo priemonės pirmojoje instancijoje stabdomojo poveikio nepanaikina pirmosios instancijos teismui suteikta galimybė panaikinti ginčijamą sprendimą, bet palikti jo padarinius galioti taip, kad suinteresuotasis asmuo gali būti išsiunčiamas, nors jis laimėjo bylą. Nežinodamas šios proceso ypatybės, kad apeliacinis skundas dėl stabdomojo sprendimo savaime nėra stabdomasis, pareiškėjas atsiduria tokioje nesuprantamoje padėtyje, kaip atsidūrė X.

52.

Byloje X (C‑175/17) pirmosios instancijos teismas taikė nacionalinę teisę ir, nors priėmė sprendimą panaikinti, paliko galioti sprendimo, kuriuo atmestas suinteresuotojo asmens prieglobsčio prašymas ir suformuluotas sprendimas grąžinti, padarinius. Šiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad teisės į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę reikalavimai, išplaukiantys iš nagrinėjamų nuostatų ir Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, pagrindinės bylos procese yra įvykdyti.

53.

Iš tiesų paliekant galioti panaikinto sprendimo padarinius netenka poveikio pareiškėjo pateiktas skundas, nors jis ir patenkintas. Vadinasi, pareiškėjas negali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę. Todėl, jei panaikinto sprendimo teisiniai padariniai paliekami galioti, apeliacinis skundas turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį, kad nacionalinė proceso sistema atitiktų teisės į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę reikalavimus.

54.

Taigi reikia padaryti svarbią išlygą dėl reikalavimų, susijusių su teise į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę, tokiomis aplinkybėmis, kokios yra byloje X (C‑175/17), kad pareiškėjas, kurio apskųstas sprendimas pirmojoje instancijoje buvo panaikintas, turi būti apsaugotas nuo išsiuntimo priemonės taikymo, jei jis pateikia apeliacinį skundą, tiesiog tam, kad jis išvengtų panaikinto sprendimo įvykdymo.

55.

Galiausiai šiose išvadose siūlomas aiškinimas atitinka greito tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo ( 34 ) ir efektyvios išsiuntimo ir repatriacijos politikos ( 35 ) tikslus, numatytus nagrinėjamose direktyvose, nes kitu atveju asmenys, dėl kurių priimti sprendimai atmesti jų prieglobsčio prašymus ir (ar) juos išsiųsti, teiktų daugiau skundų, siekdami sutrukdyti įvykdyti atitinkamas priemones, o tai sulėtintų asmenų, kurių prašymai suteikti leidimą gyventi buvo atmesti, išsiuntimo procesą.

56.

Remdamasis išdėstytais svarstymais, siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad Direktyvos 2005/85 39 straipsnis, Direktyvos 2008/115 13 straipsnis ir Direktyvos 2013/32 46 straipsnis, siejami su Chartijos 4, 18 straipsniais, 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, neturi būti aiškinami taip, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama, jog apeliacinis skundas, jeigu toks numatytas pagal nacionalinę teisę procedūroje, kurioje skundžiama priemonė, apimanti sprendimą grąžinti, turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį, net jeigu susijusios trečiosios šalies pilietis nurodo, kad įvykdžius sprendimą grąžinti kiltų rimta grėsmė, jog bus pažeistas negrąžinimo principas. Tačiau teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, išplaukianti iš šių nuostatų, pažeidžiama, jeigu atsisakymo suteikti prieglobstį ir sprendimo grąžinti teisiniai padariniai paliekami galioti, nepaisant šių priemonių panaikinimo pirmojoje instancijoje, ir ši teisė reiškia, kad tokioje situacijoje apeliacinis skundas turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį.

57.

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmuosius abiejų išanalizuotų prašymų priimti prejudicinį sprendimą klausimus, nereikia nagrinėti trečiojo klausimo, kurį Teisingumo Teismui pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje X ir Y (C‑180/17).

58.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 39 straipsnis, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 13 straipsnis ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 46 straipsnis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4, 18 straipsniais, 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, neturi būti aiškinami taip, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama, jog apeliacinis skundas, jeigu toks numatytas pagal nacionalinę teisę procedūroje, kurioje skundžiama priemonė, apimanti sprendimą grąžinti, turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį, net jeigu susijusios trečiosios šalies pilietis nurodo, kad įvykdžius sprendimą grąžinti kiltų rimta grėsmė, jog bus pažeistas negrąžinimo principas. Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, išplaukianti iš šių nuostatų, pažeidžiama, jeigu atsisakymo suteikti prieglobstį ir sprendimo grąžinti teisiniai padariniai paliekami galioti, nepaisant šių priemonių panaikinimo pirmojoje instancijoje, ir ši teisė reiškia, kad tokioje situacijoje apeliacinis skundas turi turėti savaiminį stabdomąjį poveikį.