1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra iš socialinės politikos srities ir susijęs su darbuotojų apsauga darbdavio nemokumo atveju. Konkrečiai jame nagrinėjamas reikalavimų, kylančių iš darbdavio taikytos profesinės pensijų sistemos, likimas bankroto atveju. Tokie reikalavimai patenka į Direktyvos 2008/94/EB ( 2 ) 8 straipsnio taikymo sritį; pagal šį straipsnį darbdavio nemokumo atveju valstybės narės privalo imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų interesai, susiję su jų teisėmis gauti senatvės išmokas. Šį apsauginį įpareigojimą Teisingumo Teismas jau yra sukonkretinęs savo sprendimuose bylose Robins ir Hogan, nustatydamas, kad darbdavio nemokumo atveju darbuotojams privalo likti mažiausiai 50 % teisių gauti senatvės išmokas ( 3 ).

2.

Nagrinėjama byla vėl yra susijusi su direktyvos perkėlimu į Jungtinės Karalystės teisę, kurioje numatyta absoliuti viršutinė riba reikalavimams dėl kompensacijų, priklausančių darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam. Nagrinėjamos nacionalinės teisės normos visų pirma yra aktualios tiems darbuotojams, kurių reikalavimai, kylantys iš bendrovės papildomos pensijų sistemos, jau yra palyginti nemažo dydžio. Ieškovo pagrindinėje byloje G. Hampshire atveju dėl minėtųjų normų jo teisės į senatvės pensiją sumažėtų daugiau nei 67 %.

3.

Taigi kyla klausimas dėl Teisingumo Teismo nustatytos įgytų teisių į pensiją minimalios garantijos apimties ir praktinio taikymo.

4.

Be to, kyla klausimas, ar šioje byloje galima tiesiogiai taikyti direktyvos 8 straipsnį. Jis suformuluotas gana aptakiai, tačiau Teisingumo Teismo praktikoje buvo sukonkretintas.

5.

Kiek tai susiję su Sąjungos teise, nagrinėjamu atveju reikia remtis Direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (toliau taip pat – direktyva) nuostatomis. Kaip nurodyta šios direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje, jos tikslas yra apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam, ypač siekiant garantuoti neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą.

6.

Direktyvos 8 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.“

7.

Be to, svarbus ir direktyvos 12 straipsnio a punktas, kuriame nustatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:

8.

Kiek tai susiję su darbuotojų teisių į senatvės išmokas apsauga, į Jungtinės Karalystės nacionalinę teisę Direktyva 2008/94 buvo iš esmės perkelta Pensions Act 2004 (2004 m. pensijų įstatymas).

9.

Pensions Act 2004 įsteigtas Pension Protection Fund (Pensijų apsaugos fondas, toliau – PPF). Darbdaviui tapus nemokiam, šis fondas tam tikromis sąlygomis perima atsakomybę už darbuotojų reikalavimus, kylančius iš bendrovės papildomos pensijų sistemos. Fondas finansuojamas iš mokesčio, kurį moka visos bendrovės, turinčios papildomą pensijų sistemą. Be to, perimdamas atsakomybę už darbuotojų reikalavimus, fondas perima ir likusius atitinkamo subjekto aktyvus. PPF yra valdomas The Board of the Pension Protection Fund (Pensijų apsaugos fondo valdyba, toliau – Board).

10.

Pensions Act 2004 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PPF atsakomybę perima tik tada, jei atitinkamo subjekto aktyvų vertė tuo metu, kai jis tampa nemokus, yra mažesnė nei apsaugotų įsipareigojimų dydis.

11.

Vis dėlto „apsaugotais įsipareigojimais“ pagal šią nuostatą laikomi ne visų darbuotojų visi reikalavimai, kylantys iš bendrovės papildomos pensijų sistemos, o tik reikalavimai dėl kompensacijų, numatyti Pensions Act 2004 (vadinamosios PPF kompensacijos). Bankroto atveju PPF kompensacijos dydį vadinamuoju patikros laikotarpiu nustato Board.

12.

Darbuotojų, kurie tuo metu, kai jų darbdavys tapo nemokus, jau buvo sulaukę savo pensijos institucijos nustatyto įprasto pensinio amžiaus, reikalavimai pagal Pensions Act 2004162 straipsnį nemažinami. Tačiau darbuotojai, kurie tuo metu, kai jų darbdavys tapo nemokus, įprasto pensinio amžiaus dar nebuvo sulaukę, turi teisę tik į 90 % būsimųjų teisių gauti pensiją vertės. Be to, jų reikalavimui pagal Pensions Act 2004 7 priedo 26 punktą taikoma ir šioje byloje nagrinėjama viršutinė riba.

13.

Tam tikro amžiaus darbuotojams tam tikrais metais skiriamą sumą, kuriai galioja viršutinė riba, nustato PPF. Atsižvelgiant į bendrą darbo užmokesčio pokytį, ši suma kasmet didinama. Tačiau išmokų gavėjas, kuriam taikoma viršutinė riba, visą gyvenimą gauna tik tą sumą, kuri buvo nustatyta tais metais, kai jis pradėjo gauti PPF išmokas.

14.

Be to, Pensions Act 2004 7 priedo 28 punkte nustatytas dėl infliacijos taikomas metinis indeksavimo koeficientas, ne didesnis nei 2,5 % nuo vieną kartą nustatytų maksimalių normų; tačiau šiuo straipsniu grindžiamas maksimalios normos patikslinimas netaikomas tokioms kompensacijoms, kurios gaunamos remiantis darbo santykiais, turėtais iki 1997 m. balandžio 6 d.

15.

Jei atlikęs patikrinimą ir apskaičiavęs visus apsaugotus įsipareigojimus PPF prieina prie išvados, kad atitinkamu laiko momentu papildomoje bendrovės pensijų sistemoje buvo pakankamai aktyvų, kad darbuotojams būtų galima išmokėti bent jau PPF kompensacijos dydžio išmokas, jis, remdamasis Pensions Act 2004 154 straipsniu, konstatuoja, kad jam nėra būtina perimti atsakomybės už darbuotojų reikalavimus.

16.

Tokiu atveju papildoma bendrovės pensijų sistema uždaroma be PPF pagalbos. Tai reiškia, kad iš papildomoje atitinkamos bendrovės pensijų sistemoje likusių lėšų darbuotojams išmokamos kompensacijos. Pagal Pensions Act 2004 154 straipsnio 7 dalį papildoma bendrovės pensijų sistema tvarkoma pagal PPF nurodymus.

17.

PPF atliktas įvertinimas, jei neapskundžiamas, pagal Pensions Act 2004 145 straipsnį tampa privalomas.

18.

Apeliantas pagrindinėje byloje Grenville Hampshire nuo 1971 m. iki 1998 m. buvo Turner & Newall plc (toliau – T&N) darbuotojas. Visą savo įdarbinimo laikotarpį jis dalyvavo T&N papildomoje pensijų sistemoje. 1998 m., sulaukęs 51 metų, jis išėjo į pensiją; T&N pensijų sistemos valdytojas nustatė jam 48781,80 svarų bruto metinę pensiją, kasmet padidinant ją bent 3 %. Po to, kai T&N perėmė JAV įmonė Federal Mogul, 2001 m. JAV buvo paskelbtas Federal Mogul bankrotas. Dėl šios priežasties PPF 2006 m. liepos 10 d. Jungtinėje Karalystėje pradėjo patikrinimą dėl bendrovės papildomos pensijų sistemos perėmimo.

19.

Baigęs patikrinimą, PPF 2011 m. rugsėjo 19 d. priėjo prie išvados, kad 2006 m. liepos 10 d. T&N pensijų sistemoje buvo pakankamai lėšų likusiems darbuotojams visą gyvenimą mokėti bent jau PPF kompensacijos dydžio sumas. G. Hampshire atveju buvo nustatyta, kad jam priklausanti PPF kompensacija siekia 19819 svarų bruto per metus, nes 2006 m. jis dar nebuvo sulaukęs įprasto T&N pensijų sistemoje taikomo pensinio amžiaus ir jam buvo taikomos viršutinę ribą reglamentuojančios nuostatos.

20.

Be to, dėl šios sumos nėra numatyta indeksavimo dėl infliacijos, nes didžioji laikotarpio, kuriuo G. Hampshire dirbo, dalis buvo iki 1997 m. balandžio 6 d. Palyginti su jo teisėmis į 60240 svarų dydžio metinę pensiją, kurias G. Hampshire būtų įgijęs 2006 m., jei darbdavys nebūtų tapęs nemokus, tai yra 67 % mažiau ir šis skirtumas ir toliau didės.

21.

Dėl šios priežasties G. Hampshire ir dar 15 buvusių T&N darbuotojų, kurių teisės į pensijas buvo panašiai sumažintos, pirmiausia paprašė atlikti Pensions Act 2004 numatytą PPF vertinimo peržiūrą ir vėliau sprendimą, kuriuo šis vertinimas buvo paliktas galioti, apskundė, remdamiesi Direktyvos 2008/94 8 straipsniu.

22.

Vis dėlto PPF laikosi nuomonės, kad iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su direktyvos 8 straipsniu, išplaukia tik tai, kad valstybės narės privalo turėti apsaugos sistemas, kurios vidutiniškai užtikrintų mažiausiai 50 % įgytų reikalavimų vertės siekiančią kompensaciją bendrovės papildomoje pensijų sistemoje dalyvaujantiems darbuotojams, kaip visumai, bet ne kiekvienam atskiram darbuotojui.

23.

Bylą šiuo metu nagrinėja Court of Appeal (Jungtinė Karalystė). 2016 m. liepos 26 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. sausio 16 d., Court of Appeal sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį šiuos klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:

24.

Procese Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė G. Hampshire, PPF, Jungtinė Karalystė, Airija ir Europos Komisija. 2018 m. kovo 8 d. vykusiame posėdyje buvo atstovaujama tiems patiems proceso dalyviams.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, kaip reikėtų aiškinti „Direktyvos 80/987 8 straipsnį (dabar – Direktyvos 2008/94 8 straipsnis)“. Naujos redakcijos direktyvoje nuostatos tekstas nebuvo pakeistas. Kadangi pagrindinėje byloje ginčas vyksta dėl 2011 m. rugsėjo 19 d. PPF sprendimo, toliau remsiuosi tik Direktyvos 2008/94 nuostatomis.

26.

Pirmiausia reikia išnagrinėti Jungtinės Karalystės prieštaravimą, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes jame keliami klausimai yra tik hipotetinio pobūdžio.

27.

Viena vertus, tai esą liudija faktas, kad bet kuriuo atveju PPF nėra pagrindo perimti atsakomybės, nes net ir atitinkamai padidinus apsaugotų įsipareigojimų įvertinimą, T&N pensijų sistemoje yra pakankamai aktyvų.

28.

Kita vertus, kadangi direktyvos 8 straipsnis esą negali būti taikomas tiesiogiai, G. Hampshire gali siekti savo reikalavimų patenkinimo, remdamasis vien valstybės atsakomybe. Tačiau tai a priori yra neperspektyvu, nes Teisingumo Teismas Sprendime Hogan pripažino, kad akivaizdų direktyvos 8 straipsnio pažeidimą preziumuoti galima tik nuo 2007 m. sausio 25 d. ( 4 ), o nagrinėjamu atveju bankrotas darbdavį ištiko dar 2006 m.

29.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tik nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą; išimtis taikoma tik tais atvejais, kai yra aišku, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku ( 5 ).

30.

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje bet kuriuo atveju reikės išsiaiškinti, ar apsaugotų įsipareigojimų apskaičiavimas remiantis Pensions Act 2004 nuostatomis atitinka Direktyvos 2008/94 8 straipsnio reikalavimus. Jeigu paaiškėtų, kad taip nėra, PPF turėtų iš naujo įvertinti apsaugotus įsipareigojimus. Taigi negalima reikšti abejonių dėl to, ar prejudiciniai klausimai tikrai susiję su konkrečiu ginču pagrindinėje byloje ir ar jie tikrai svarbūs sprendimui priimti.

31.

Be to, klausimas, ar direktyvos 8 straipsnis pagrindinės bylos aplinkybėmis veikia tiesiogiai, ar remtis galima tik valstybės atsakomybe, yra prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas ( 6 ). Jokiu būdu nėra akivaizdu, kad direktyvos 8 straipsnis neturi tiesioginio poveikio.

32.

Iš to matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

33.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus bylose Robins ( 7 ) ir Hogan ( 8 ), Direktyvos 2008/94 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės privalo numatyti apsaugos sistemas, kurios užtikrintų, kad, darbdaviui tapus nemokiam, kiekvienas darbuotojas gautų ne mažiau kaip 50 % įgytų teisių gauti senatvės išmokas vertės.

34.

Alternatyviai užduodamu antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar direktyvos reikalavimus gali atitikti nacionalinė sistema, pagal kurią konkrečiu atveju: a) dėl sumų, kurioms galioja viršutinė riba; arba b) kasmet nedidinant sumų, darbuotojai gauna kompensaciją, kuri yra mažesnė nei 50 % įgytų teisių vertės. B atveju kompensacija gali tapti mažesnė nei 50 % įgytų teisių vertės tik laikui bėgant, nes jai nebus taikoma indeksavimo.

35.

Taigi atsakymas į antrojo klausimo b dalį priklauso nuo to, kokia vertė yra saugoma pagal direktyvos 8 straipsnį: suma, į kurią darbuotojas turėjo teisę tuo metu, kai jo darbdavys tapo nemokus, ar bendra įgytų teisių gauti senatvės išmokas visuma.

36.

Kadangi ir pirmasis, ir antrasis klausimai yra susiję su direktyvos 8 straipsniu garantuojamos apsaugos lygio aiškinimu ir su ligšiolinės su šia nuostata susijusios jurisprudencijos interpretacija, juos reikia nagrinėti kartu.

37.

Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar direktyvos 8 straipsniu yra nustatoma individuali garantija kiekvienam atskiram darbuotojui – priešingai nei vidutinis darbuotojų visumai taikomos apsaugos lygis – (žr. toliau 1 skirsnį), o vėliau atsakyti į klausimą, su kokia verte ši minimali garantija yra susijusi (žr. toliau 2 skirsnį). Paskiausiai aptarsiu Jungtinės Karalystės argumentus dėl apsaugos lygio apribojimo nagrinėjamu atveju (žr. 3 skirsnį).

38.

Pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį valstybės narės imasi priemonių, „būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų <…> interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas“.

39.

Į klausimą, kokį apsaugos lygį konkrečiai valstybės narės privalo užtikrinti pagal šią nuostatą, Teisingumo Teismas jau atsakė savo sprendimuose bylose Robins ir Hogan ( 9 ). Byloje Robins jis nusprendė, kad darbuotojui priklausančių teisių į išmokas lygiui tam tikrais atvejais nukritus iki „20 % arba 49 %, t. y. tik mažiau nei pus[ės] šių teisių“, tai yra nesuderinama su darbuotojų interesų apsauga, kaip tai suprantama pagal minėtąją nuostatą ( 10 ). Bylose Hogan ir Webb-Sämann Teisingumo Teismas šį aiškinimą patvirtino ( 11 ).

40.

Minėtąjį Teisingumo Teismo teiginį dėl direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintos apsaugos lygio reikia suprasti kaip individualią minimalią garantiją kiekvienam darbuotojui.

41.

Viena vertus, tai išplaukia iš Teisingumo Teismo pasirinktos formuluotės: jis konstatavo, kad darbuotojų interesų apsauga, kaip tai suprantama pagal direktyvos 8 straipsnį, neužtikrinama jau tuomet, kai tam tikrais atvejais ( 12 ) kompensuojama mažiau nei pusė įgytų reikalavimų vertės. Tai rodo, kad jei konkrečiu atveju nustatytas apsaugos lygis yra nepasiekiamas, tai yra direktyvos pažeidimas.

42.

Atitinkamai Hogan byloje direktyvos 8 straipsnio pažeidimas buvo pripažintas remiantis tik tuo, kad dešimt konkrečių darbuotojų, jų buvusiam darbdaviui bankrutavus, pagal Airijoje taikytą sistemą gavo mažesnes nei 50 % jų individualių teisių į senatvės pensiją vertės išmokas ( 13 ). Iš to matyti, kad pakanka, jei išmokos daugiau nei 50 % sumažinamos net ir nedideliam išmokų gavėjų skaičiui – nagrinėjamu atveju 0,1 %–0,2 % T&N darbuotojų.

43.

Kita vertus, suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pabrėžia direktyvos tikslus užtikrinti minimalią apsaugą visiems darbuotojams ( 14 ). Tačiau veiksmingai pasiekti šį tikslą įmanoma tik tada, kai minimalus standartas užtikrinamas kiekvienam darbuotojui ir kai šis gali juo remtis. O laikantis Jungtinės Karalystės požiūrio, kad mažiausiai 50 % teisių į pensiją reikia užtikrinti „įprastu atveju“, gali būti, kad konkrečiu atveju darbuotojas bus visiškai neapsaugotas. Tačiau minimalaus suderinimo koncepcija, kuria yra grindžiama direktyva, draudžia taikyti mažesnį apsaugos lygį nei privalomai nustatytasis direktyvoje ( 15 ). Todėl yra draudžiama atskiriems darbuotojams taikyti kitokius standartus nei šis minimalus standartas.

44.

Be to, iš dabartinio direktyvos 8 straipsnio parengiamųjų dokumentų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šia nuostata siekė išvengti probleminių atvejų ( 16 ). Probleminių atvejų taisykle kaip tik ir siekiama nustatyti, kad reikia atsižvelgti į konkretaus atvejo ypatumus.

45.

Tas pats išplaukia ir iš bylų Robins ir Hogan aplinkybių: abiejose bylose buvo nagrinėjamas Jungtinės Karalystės ir atitinkamai Airijos atsakomybės už žalos atlyginimą dėl netinkamo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę klausimas. Teisė reikalauti tokio žalos atlyginimo atsiranda tik tada, jeigu pažeista teisės norma siekiama suteikti teisių privatiems asmenims ( 17 ). Galiausiai Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad valstybės narės atsakomybė priklausė tik nuo akivaizdaus pareigos perkelti direktyvą į nacionalinę teisę pažeidimo pripažinimo ( 18 ), o visos kitos sąlygos, visų pirma teisių suteikimas privatiems asmenims pagal direktyvos 8 straipsnį, buvo atitinkamai įvykdytos.

46.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pagal direktyvos 8 straipsnį atitinkamiems darbuotojams yra suteikiama individuali teisė į tai, kad jiems būtų užtikrinta mažiausiai 50 % įgytų teisių gauti senatvės pensiją. Kadangi tai reiškia, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai, į antrojo klausimą a dalį reikia atsakyti neigiamai.

47.

Baigiant reikėtų pažymėti, kad yra savaime suprantama, jog direktyvos 8 straipsnyje įtvirtinta minimali garantija turi būti taikoma bet kuriuo procedūros etapu, visų pirma Pensions Act 2004 numatytu patikros laikotarpiu ( 19 ).

48.

Taip pat kyla klausimas, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje įtvirtinta minimali garantija taikoma tik reikalavimų piniginei vertei tuo metu, kai darbdavys tapo nemokus, ar ir numatytiems išmokų lygio pakeitimams per visą pensijos gavimo laikotarpį.

49.

Jurisprudencijoje jau buvo pripažinta, kad pagal direktyvos 8 straipsnį siekiama apsaugoti visas teises į pensiją, kurios buvo įgytos mokant įmokas. Pavyzdžiui, byloje Webb-Sämann Teisingumo Teismas nusprendė, kad, skirtingai, nei nustatyta direktyvos 3 straipsnyje, pagal jos 8 straipsnį siekiama „užtikrinti darbuotojų interesų apsaugą ilguoju laikotarpiu, nes tokie interesai, kiek tai susiję su jų teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, iš principo išlieka svarbūs visu pensijos laikotarpiu“ ( 20 ).

50.

Tai patvirtina ir direktyvos projekto parengiamieji dokumentai, kuriuose minima, kad pagal direktyvos 8 straipsnį siekiama užtikrinti, kad būtų vykdomi įsipareigojimai mokėti pensiją darbuotojui, „išdirbusiam įmonėje ilgą laiką“ ( 21 ). Atitinkamai savo suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas darbuotojų teises gauti pensiją iš bendrovės papildomos pensijų sistemos traktuoja kaip tam tikrą „atidėtą darbo užmokestį“ ( 22 ).

51.

Vis dėlto laikant, kad minimali apsauga negalioja numatytiems teisių į pensiją pakeitimams, nepakankamai atsižvelgiama į prieš tai sumokėtas pensijų draudimo įmokas. Juk numatytas kasmetinis didinimas yra į jas įskaičiuotas.

52.

Vadinasi, Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje numatytos valstybių narių apsaugos sistemos turi užtikrinti ir tai, kad garantuota suma laikui einant nenukristų žemiau 50 % pirminės įgytos metinės pensijos vertės.

53.

Tai reiškia, kad į visą antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

54.

Lieka išsiaiškinti, ar žemesnis individualios apsaugos lygis nagrinėjamu atveju gali būti pateisinamas remiantis kitais pagrindais.

55.

Kaip pirmąjį pagrindą Jungtinė Karalystė nurodo tai, kad G. Hampshire, palyginti su kitais darbuotojais, pensijos lygis ir šiaip yra aukštas ir visiškai kompensuoti jo turimus reikalavimus nebūtų socialiai teisinga.

56.

Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad pagal direktyvos 8 straipsnį valstybės narės neturi pareigos suteikti visišką apsaugą nuo teisių praradimo ( 23 ). Tai reiškia, kad iš principo reikalavimams gali būti taikoma viršutinė riba. Veikiau valstybės narės, perkeldamos direktyvą į nacionalinę teisę, gali ir privalo atsižvelgti į subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį ( 24 ).

57.

Taigi, kaip iš esmės ir yra numatyta aptariamoje nacionalinės teisės nuostatoje, galima, atsižvelgiant į bendrą reikalavimų apimtį, nustatyti skirtingus kompensacijos dydžius, didesnę naštą perkeliant didesnes pajamas gavusiems ir atitinkamai didesnius reikalavimus turintiems išmokų gavėjams. Socialinę pusiausvyrą galima pasiekti šiems išmokų gavėjams kompensuojant tik 50 % jų reikalavimų vertės ( 25 ). Tačiau neįmanoma pasiekti proporcingos pusiausvyros atskiriems individams drastiškai apribojant direktyvos garantuojamą apsaugą.

58.

Viena vertus, tai išplaukia iš direktyvos siekio pripažinti dirbant sumokėtas įmokas, kartu atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai, kylantys iš bendrovės pensijų sistemos, yra „atidėtas darbo užmokestis“ ( 26 ). Kita vertus, PPF finansuojamas ne iš mokesčių, o bendrovių papildomų pensijų sistemų mokamomis įmokomis ir perimtais jų aktyvais. Be to, per posėdį buvo paaiškinta, kad šios įmokos apskaičiuojamos remiantis rizika, todėl didelių įsipareigojimų turinčios pensijų sistemos privalo PPF mokėti atitinkamai dideles įmokas.

59.

Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisėje numatyta minimali 50 % garantija visiems darbuotojams atrodo tinkama socialinė pusiausvyra. Be to, pagrindinėje byloje viršutinė riba taikoma tik nedaugelio darbuotojų reikalavimams. Todėl ir galimi finansiniai padariniai, palyginti su bendromis sistemos išlaidomis, nėra labai dideli.

60.

Kaip antrąjį pagrindą taikyti reikalavimams viršutinę ribą Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo tai, kad siekia kovoti su vadinamuoju moral hazard, t. y. sąmoningai kenkėjišku vadovaujančių darbuotojų elgesiu. Vadovaujantys darbuotojai, žinantys, kad įmonei tapus nemokiai jų teises į pensiją vis vien užtikrins valstybė, neturėtų būti skatinami imtis rizikingų sprendimų, kurie kaip tik ir gali būti įmonės bankroto priežastis.

61.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją niekam neleidžiama sukčiaujant arba piktnaudžiaujant remtis Sąjungos teisės normomis ( 27 ). Šis bendrasis teisės principas ( 28 ) sukonkretinamas Direktyvos 80/987 10 straipsnyje (dabar – Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktas), aiškiai pripažįstant valstybių narių teisę imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti.

62.

Tiesa, Jungtinė Karalystė visiškai nesiremia tuo, kad priimdama viršutinę reikalavimų ribą reglamentuojančią nuostatą ji siekė pasinaudoti Direktyvos 80/987 10 straipsnyje (dabar – Direktyvos 2008/94 12 straipsnis) nustatytais įgaliojimais. Atitinkamai tai reiškia, kad valstybės narės teismai nacionalinės teisės nuostatą gali taikyti ne tik piktnaudžiavimo iš išmokos gavėjo pusės atvejais ( 29 ). Tačiau, be direktyvoje aiškiai numatyto įgaliojimo kovoti su konkrečiais piktnaudžiavimo atvejais, valstybės narės neturi teisės imtis kitokių priemonių panašiems tikslams siekti.

63.

Bet kuriuo atveju Pensions Act 2004 nuostata viršija tai, kas būtina siekiant kovoti su moral hazard ( 30 ).

64.

Pirma, labai drąsi atrodo pati prielaida, kad neva yra labai tikėtina, jog anksčiau laiko iš bendrovės pasitraukęs vadovaujantis darbuotojas, kurio su pensija susiję reikalavimai atitinkamai dideli, yra atsakingas už įmonės nemokumą. Antra, vadovaujantiems darbuotojams, sulaukusiems įprasto pensinio amžiaus, viršutinė riba apskritai netaikoma, net jeigu jie galbūt ir dalyvavo įmonei priimant rizikingus, iš dalies darbdavio bankrotą nulėmusius sprendimus. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju Jungtinės Karalystės vyriausybės minėto tikslo nacionalinės teisės normomis siekiama nenuosekliai ir be sistemos ( 31 ). Juk akivaizdu, kad amžius tikrai nėra tinkamas kriterijus piktnaudžiavimo pavojui identifikuoti.

65.

Taigi apibendrinant konstatuotina, kad nacionalinės teisės normomis pensinio amžiaus dar nesulaukusių vadovaujamų darbuotojų atžvilgiu įteisinamas visuotinis įtarimas, kuris prieštarauja kovos su piktnaudžiavimu koncepcijos esmei. Pagal jurisprudenciją bendra piktnaudžiavimo prezumpcija yra draudžiama ( 32 ).

66.

Taigi į pirmuosius du klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis aiškintinas taip, kad, išskyrus konkrečius piktnaudžiavimo atvejus, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą, kiekvienas atskiras darbuotojas, jo darbdaviui tapus nemokiam, turi teisę gauti kompensaciją, siekiančią mažiausiai 50 % visos neatidėliotinų teisių ar būsimųjų teisių gauti senatvės išmokas vertės.

67.

Trečiasis prejudicinis klausimas susijęs su tiesioginiu Direktyvos 2008/94 8 straipsnio taikymu pagrindinėje byloje.

68.

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai turi užtikrinti privačių asmenų teisminę gynybą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą ( 33 ). Be to, jei šios nuostatos yra įtvirtintos vienoje iš direktyvų, nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės nuostatas, turi jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į tos direktyvos tekstą ir paskirtį, kad pasiektų direktyvos tikslą atitinkantį rezultatą ir taip laikytųsi SESV 288 straipsnio trečioje pastraipoje nustatytų reikalavimų ( 34 ).

69.

Jei nacionalinis teismas mano, kad direktyvą atitinkantis aiškinimas yra neįmanomas, atitinkama direktyvos nuostata gali būti taikoma ir tiesiogiai. Jei direktyva į nacionalinę teisę nebuvo perkelta per nurodytą laiką ar buvo perkelta netinkamai, tai taikoma visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios (žr. 1 skirsnį), jeigu jomis ketinama remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę (žr. 2 skirsnį) ( 35 ).

70.

Byloje Francovich Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kokiomis sąlygomis nuostata laikytina savo turiniu besąlygine ir pakankamai tikslia. Šiuo atžvilgiu svarbūs yra trys aspektai: pirma, naudos gavėjas, antra, reikalavimo turinys ir, trečia, jo adresatas, t. y. asmuo, kuriam tenka prievolė atlikti atitinkamą veiksmą ar įvykdyti įpareigojimą ( 36 ). Kitaip nei byloje Francovich, nagrinėjamu atveju visi trys tiesioginio taikymo kriterijai yra įvykdyti, o adresatas aiškiai išplaukia iš direktyvą perkeliančio nacionalinės teisės akto ( 37 ).

71.

Direktyvos 2008/94 8 straipsnio tekstas aiškiai rodo, kad darbuotojai, jų darbdaviui tapus nemokiam, privalo būti apsaugoti. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad asmenų, kuriems šios direktyvos garantijos turi būti naudingos, grupė direktyvoje apibrėžta taip tiksliai ir besąlygiškai, kaip tai pagal jurisprudenciją yra reikalinga, norint direktyvos nuostatą taikyti tiesiogiai ( 38 ).

72.

Žiūrint tik į direktyvos 8 straipsnio tekstą, konkretus darbuotojams pripažintino reikalavimo turinys neatrodo labai aiškus ( 39 ).

73.

Vis dėlto Teisingumo Teismas dar byloje Francovich yra išaiškinęs, kad galimybė rinktis iš kelių priemonių savaime nereiškia, kad atitinkamos direktyvos nuostatos negali būti taikomos tiesiogiai ( 40 ). Veikiau pakanka, kad, remiantis atitinkama nuostata, yra įmanoma nustatyti minimalią garantiją ( 41 ). Byloje Webb-Sämann Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors įgyvendindamos Direktyvos 2008/94 8 straipsnį valstybės narės ir turi didelę vertinimo diskreciją, vis dėlto jos turi darbuotojams užtikrinti šia nuostata garantuojamą minimalų apsaugos lygį ( 42 ).

74.

Tikslus šios minimalios garantijos turinys neabejotinai išplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su šia nuostata ( 43 ). Jurisprudencijoje buvo išaiškinta ir parodyta, kokią prasmę ir kokį poveikį ši nuostata turi ar turėjo turėti nuo įsigaliojimo ir kaip ją reikia ar reikėjo taikyti ( 44 ).

75.

Nuostatos, kurią siekiama taikyti tiesiogiai, turinio tikslumo ir besąlygiškumo reikalavimo tikslas yra garantuoti, kad reikalavimą bus įmanoma nagrinėti praktiškai. Suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pabrėžia, kad nuostata turi būti tokia tiksli, jog asmuo galėtų ja remtis, o teismas – taikyti ( 45 ). Todėl vertinant lemiamą reikšmę turi tai, ar teisę taikančiam subjektui nuostatos turinys atrodo neabejotinai tikslus ir išplaukia iš pačios nuostatos, iš jos konteksto ir genezės ( 46 ), pasitelkiant susijusią jurisprudenciją ( 47 ).

76.

Atsakingiems PPF asmenims vėliausiai po sprendimo byloje Robins paskelbimo 2007 m. sausio 25 d. tapo aišku, kad jie neturėjo teisės taikyti skaičiavimo pagrindo, kuriuo remiantis tam tikri darbuotojai gaudavo mažesnę nei 50 % jų įgytų teisių vertės kompensaciją ( 48 ). Tiesiogiai taikant direktyvos 8 straipsnį, viršutinė reikalavimų dėl kompensacijos riba turėjo būti nustatyta tokia, kad kompensacija siektų mažiausiai 50 % įgytų teisių gauti pensiją vertės.

77.

Tai reiškia, kad 2011 m. rugsėjo 19 d., t. y. tą dieną, kai PPF priėmė šioje byloje nagrinėjamą sprendimą ( 49 ), iš Direktyvos 2008/94 8 straipsnio kylančio įpareigojimo turinys buvo laikytinas besąlyginiu ir pakankamai tiksliu.

78.

Dėl įpareigojimo adresato Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad valstybės narės, įgyvendindamos apsaugą pagal direktyvos 8 straipsnį, turi plačią diskreciją. Pavyzdžiui, apsauga gali būti užtikrinama tiesioginiu valstybiniu finansavimu, nustatant darbdaviams draudimo pareigą arba įsteigiant garantijų instituciją ( 50 ).

79.

Tiesa, byloje Gharehveran Teisingumo Teismas dėl adresato tikslumo taip pat yra nusprendęs, kad privatiems asmenims turi būti leista remtis direktyva, jei valstybė narė yra iki galo pasinaudojusi minėtąja diskrecija ( 51 ). Todėl valstybė narė privalo pripažinti įgyvendinant direktyvą priimtą sprendimą, jeigu jis reiškia naudojimąsi valstybei narei suteikta diskrecija ( 52 ).

80.

Byloje Francovich adresato apibrėžtumo klausimu Teisingumo Teismas Direktyvos 80/987 3 straipsnį laikė netaikytinu tiesiogiai tik todėl, kad ši direktyva į atitinkamos valstybės nacionalinę teisę apskritai nebuvo perkelta. Tuomet Teisingumo Teismas nusprendė, kad Italijos Respublika negali būti laikoma privalančia įvykdyti atitinkamą įpareigojimą tik todėl, kad neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ( 53 ).

81.

Šis atvejis vis dėlto yra kitoks: Jungtinė Karalystė Direktyvą 2008/94 į nacionalinę teisę perkėlė, ir atitinkamos nuostatos direktyvos 8 straipsnio reikalavimų neatitinka tik dėl nustatytos minimalios 50 % garantijos. Tačiau nacionalinės teisės nuostatose aiškiai nustatytas asmuo, kuris turi atlikti skaičiavimus ir kuriam tenka atsakomybė, t. y. PPF. Be to, buvo detaliai reglamentuotas PPF finansavimas ir bendrovių papildomų pensijų sistemų tvarkymas ( 54 ).

82.

Taigi ir iš direktyvos 8 straipsnio išplaukiančio įpareigojimo adresatas nagrinėjamu atveju yra besąlyginis ir pakankamai tikslus.

83.

Yra pripažinta, kad privatus asmuo gali remtis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis ne tik prieš valstybę narę ir visas jos administracines institucijas ( 55 ), bet ir prieš kitas organizacijas arba įstaigas, kurios yra valstybei pavaldžios ar jos kontroliuojamos arba turi specialių įgaliojimų ( 56 ).

84.

Pagal suformuotą jurisprudenciją vienas iš subjektų, prieš kuriuos gali būti remiamasi tiesioginį poveikį galinčiomis turėti direktyvos nuostatomis, yra įstaiga, kuri, kad ir koks būtų jos juridinis statusas, valdžios institucijos aktu įpareigota tos valdžios institucijos prižiūrima teikti viešojo intereso paslaugą ir kuriai tuo tikslu suteikti nepaprastai dideli įgaliojimai, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis ( 57 ).

85.

PPF yra tokia įstaiga. Jis, konkrečiu atveju nustatydamas konkretų apsaugos lygį ir, jei reikia, perimdamas atsakomybę už darbuotojų reikalavimus, vykdo direktyvoje numatytus viešojo intereso uždavinius ( 58 ). Be to, jis, kaip ir nustatyta pirma pateiktoje apibrėžtyje, turi specialius įgaliojimus ( 59 ), nes gali apmokestinti registruotas bendrovių papildomas pensijų sistemas ir pagal Pensions Act 2004 154 straipsnį turi teisę uždaromoms papildomoms bendrovių pensijų sistemoms duoti būtinus nurodymus. Be to, per teismo posėdį paaiškėjo, kad šalys sutaria dėl to, jog PPF yra valdžios institucija.

86.

Vis dėlto direktyva negali tiesiogiai sukurti pareigų privačiam asmeniui ( 60 ).

87.

Dėl šios priežasties Jungtinė Karalystė tvirtina, kad pagrindinėje byloje Direktyvos 2008/94 8 straipsnis negali būti tiesiogiai taikomas, nes prieš privačią įstaigą – T&N pensijų sistemą – šia nuostata remtis negalima.

88.

Tiesa, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nėra nagrinėjama, ar G. Hampshire gali tiesiogiai reikalauti iš T&N išmokėti kompensaciją, siekiančią mažiausiai 50 % įgytų teisių gauti pensiją. Veikiau atsakovas ir kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje yra PPF. Nacionalinis teismas nurodo, kad ginčas vyksta dėl prieš išmoką PPF atlikto apsaugotų įsipareigojimų įvertinimo. Šiuo sprendimu privalomai nustatomas kompensacijos, kurią darbuotojai gaus PPF perėmus atsakomybę arba uždarius pensijų sistemą kitu būdu, dydis.

89.

Taigi pagrindinėje byloje kyla tik klausimas, ar tokia įstaiga, kokia yra PPF, gali būti įpareigota apsaugotų įsipareigojimų įvertinimą atlikti iš naujo, tiesiogiai taikant direktyvos 8 straipsnį.

90.

Pensions Act 2004 numatyta, kad T&N, jei turi pakankamai lėšų suteikti valstybės nustatytą PPF kompensaciją, ir toliau lieka atsakinga už išmokas. Tačiau tai nereiškia, kad nuostata taikoma tiesiogiai T&N. Veikiau Pensions Act 2004 yra numatyta, kad tuo atveju, jei lėšų yra pakankamai, bendrovės papildoma pensijų sistema neintegruojama į PPF, nes jos nereikia papildomai finansuoti. Bet net ir tokiu atveju bendrovės papildoma pensijų sistema tvarkoma pagal Board nurodymus, net jei tai ir vyksta už PPF ribų. Jei, įvertinus apsaugotus įsipareigojimus iš naujo, paaiškėtų, kad jie viršija esamus aktyvus, PPF bet kuriuo atveju turėtų perimti atsakomybę.

91.

Ginčas pagrindinėje byloje, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir kaip buvo paaiškinta per Teisingumo Teismo posėdį, vyksta tik dėl to, ar galima iš PPF reikalauti apskaičiuojant įsipareigojimus tiesiogiai taikyti direktyvos 8 straipsnį. Gali būti, kad jis turės būti įpareigotas ir įgaliojimu duoti nurodymus T&N naudotis taip, kad tai atitiktų Sąjungos teisę.

92.

Taigi poveikis, kurį PPF kompensacijos apskaičiavimas gali vėliau turėti tokioms papildomoms pensijų sistemoms, kuriose ir be papildomo finansavimo yra pakankamai lėšų, yra tik šalutinis. Jis kyla iš Pensions Act 2004 ypatumų, o ne iš pačios direktyvos. Jeigu jame būtų norima įžvelgti nenaudą T&N, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją vien remiantis neigiamu poveikiu trečiojo asmens teisėms, net jeigu jis realus, negalima pateisinti asmens teisės remtis tiesiogiai taikomomis direktyvos nuostatomis prieš atitinkamą valstybę narę atėmimo ( 61 ).

93.

Tiesa, reikia pripažinti, kad gali būti, jog paskirstant lėšų perviršį, atsiradusį dėl to, kad G. Hampshire ir kitų ieškovų reikalavimai dėl kompensacijos buvo įvertinti per žemai, kiti T&N darbuotojai gavo papildomas išmokas. Tačiau šiuo klausimu pažymėtina, kad vien tokios galimos naudos panaikinimas negali būti laikomas trečiajam asmeniui pagal direktyvos nuostatą, kuria yra remiamasi, tenkančia pareiga ( 62 ).

94.

Taigi į prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: