1. 

Gyvūnų žudymą reglamentuojančiuose Europos Sąjungos teisės aktuose jau seniai pripažįstama, kad ritualinis skerdimas – tai naudojimosi religijos laisve pasekmė. Sąjungos teisės aktų leidėjo noras suderinti religijos laisvę su gyvūnų gerovės apsauga buvo matyti dar priimant Direktyvą 74/577/EEB ( 2 ) ir išlieka dabar galiojančiame Reglamente (EB) Nr. 1099/2009 ( 3 ).

2. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, galiojimo. Juo Teisingumo Teismo prašoma atsižvelgiant į pagrindinę teisę į religijos laisvę nuspręsti dėl nuostatos, pagal kurią skersti neapsvaigintus gyvūnus, kaip reikalaujama atliekant tam tikras religines apeigas, galima tik patvirtintose skerdyklose ( 4 ), atitinkančiose visas taikytinas šios srities nuostatas, galiojimo.

3. 

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant įvairių Flandrijos regiono musulmonų asociacijų ir skėtinių mečečių organizacijų bei kelių fizinių asmenų (toliau – ieškovės pagrindinėje byloje) ginčą su Vlaams Gewest (Flandrijos regionas, Belgija) dėl Flandrijos gyvūnų apsaugos ministro sprendimo per musulmonų Aukos šventę (Aïd‑el‑Adha) ( 5 ) nuo 2015 m. nebeleisti ritualinio gyvūnų skerdimo be apsvaiginimo laikinose skerdimo vietose, įsteigtose šio regiono savivaldybėse.

4. 

Iškart reikėtų patikslinti šioje byloje kilusį klausimą. Nagrinėjamu atveju kalbama ne apie visišką uždraudimą skersti gyvūnus be apsvaiginimo, dėl kurio dabar diskutuojama įvairiose valstybėse narėse ( 6 ), o apie su įranga ir eksploatavimo įsipareigojimais susijusias materialines sąlygas, kuriomis turi būti atliekamas toks skerdimas laikantis atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų. Taigi kyla klausimas, ar reikalavimas, kad gyvūnai būtų skerdžiami skerdykloje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1099/2009 2 straipsnio k punktą – o tai visuotinio taikymo taisyklė neatsižvelgiant į skerdimo rūšį – riboja religijos laisvę.

5. 

Nagrinėjamu atveju manau, kad nė viena iš aplinkybių, nurodytų vykstant šios bylos nagrinėjimui, negali turėti įtakos Reglamento Nr. 1099/2009 galiojimui. Taisyklė, pagal kurią iš esmės gyvūnai gali būti skerdžiami tik patvirtintose skerdyklose, yra visiškai neutrali taisyklė, taikoma neatsižvelgiant į aplinkybes ir pasirinktą skerdimo būdą. Mano nuomone, šiuo atveju Teisingumo Teismui nurodytos problemos veikiau susijusios su konjunktūrinio pobūdžio sunkumu – tam tikrose geografinėse zonose esančių skerdyklų pajėgumu vykstant musulmonų Aukos šventei – ir galiausiai išlaidomis, kurių tenka patirti siekiant įvykdyti religinį priesaką, – o ne su reikalavimais, kylančiais iš Sąjungos teisės aktų, kuriuose derinami, viena vertus, religijos laisvė ir, kita vertus, reikalavimai, pirmiausia susiję su žmonių sveikatos apsauga, gyvūnų gerovės apsauga ir aprūpinimo maistu saugumo užtikrinimu.

6.

Reglamente Nr. 1099/2009 nustatytos skerdžiamų ar žudomų gyvūnų gerovės apsaugos Sąjungoje bendros taisyklės.

7.

Iš Reglamento Nr. 1099/2009 2 straipsnio k punkto matyti, kad šiame reglamente vartojama sąvoka „skerdykla“ reiškia įmonę, kurioje skerdžiami sausumos gyvūnai ir kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 853/2004“.

8.

Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Gyvūnai žudomi tik apsvaiginus taikant I priede nurodytus metodus ir laikantis tame priede išdėstytų specialių reikalavimų dėl tų metodų. Gyvūnas išlaikomas be sąmonės ir nejautrus iki mirties.

<…>

4.   Gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju 1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje.“

9.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus ( 7 ), 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Maisto tvarkymo subjektai Bendrijoje pagamintus gyvūninės kilmės produktus pateikia į rinką tik tada, jeigu tie produktai buvo paruošti ir sutvarkyti tik įmonėse:

<…>“

10.

Reglamento Nr. 853/2004 10 straipsnio „II ir III priedų pakeitimas ir pritaikymas“ 4–8 dalyse nustatyta, kad valstybės narės tam tikromis sąlygomis ir laikydamosi tam tikros tvarkos gali priimti nacionalines priemones, pritaikydamos III priedo nuostatas, tarp kurių šio priedo II skyriuje nurodyti „skerdyklų [skerdykloms taikomi] reikalavimai“.

11.

Musulmonų Aukos šventė švenčiama kasmet ir trunka tris dienas ( 8 ). Praktikuojantys musulmonai laiko savo religine pareiga geriausia pirmąją šios šventės dieną paskersti arba duoti paskersti kokį nors gyvūną ( 9 ), kurio vieną mėsos dalį paskui vartoja šeima, o kita dalis išdalijama neturtingiesiems, kaimynams ir tolimesniems giminaičiams.

12.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad dauguma Belgijos musulmonų sutartinai laikosi požiūrio, kurį yra išreiškusi Belgijos musulmonų aukščiausiojo komiteto Teologų taryba, kad ritualinis skerdimas turi būti atliekamas be apsvaiginimo ir atsižvelgiant į kitus reikalavimus, nustatytus apeigoms atlikti.

13.

Įgyvendinant 1986 m. rugpjūčio 14 d. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį 1988 m. vasario 11 d. Karaliaus dekrete su pakeitimais, padarytais 1998 m. kovo 25 d. Karaliaus dekretu, nustatyta, kad gyvulių skerdimai, būtini religinėms apeigoms atlikti, gali būti atliekami tiktai tinkamose skerdyklose (toliau – patvirtintos skerdyklos) arba „Žemės ūkio ministro pasitarus su Visuomenės sveikatos apsaugos ministru patvirtintose skerdimo vietose“ ( 10 ).

14.

Taikydamas šiuos teisės aktus Belgijos federalinis ministras nuo 1998 m. kiekvienais metais išduoda leidimus laikinoms skerdimo vietoms, kuriose, neskaitant skerdyklų, per įvairias musulmonų šventes, per kurias aukojami gyvuliai, galima atlikti ritualinius skerdimus, taip padidinant pajėgumą, kurio nepakanka skerdyklose dėl tokiais laikotarpiais padidėjusios paklausos ( 11 ). Federalinė viešoji visuomenės sveikatos, mitybos grandinės saugumo ir aplinkos apsaugos tarnyba, išklausiusi musulmonų bendruomenę, iki 2013 m. kelis kartus paskelbė su musulmonų Aukos šventės organizavimu susijusį „vadovą“ (Handleiding voor de organisatie van het islamitisch Offerfeest) su išsamiomis rekomendacijomis dėl laikinų skerdimo vietų, kitų nei patvirtintos skerdyklos, steigimo ir eksploatavimo.

15.

Įvykus Šeštajai valstybės reformai nuo 2014 m. liepos 1 d. su gyvūnų gerove susiję įgaliojimai buvo perduoti regionams. Taigi dėl musulmonų Aukos šventės organizavimo Flandrijos regionas savo ruožtu priėmė į 2013 m. federacijos lygiu paskelbtą vadovą panašų vadovą, kuriame buvo nurodyta, kad galima įsteigti laikinas skerdimo vietas gavus atskirą kompetentingo ministro leidimą nustatytam laikotarpiui, su sąlyga, kad būtų konstatuota, jog per protingą atstumą esančiose patvirtintose skerdyklose nepakanka pajėgumo ir jei laikomasi įvairių sąlygų, susijusių su įranga ir veiklos įsipareigojimais.

16.

Flandrijos gyvūnų apsaugos ministras 2014 m. rugsėjo 12 d. pranešė, kad nuo 2015 m. nebeišduos leidimų dėl laikinų skerdimo vietų, kuriose per musulmonų Aukos šventę būtų galima atlikti ritualinius skerdimus, nes tokie leidimai prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, pirmiausia Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatoms ( 12 ).

17.

2015 m. birželio 4 d. minėtas ministras išsiuntė Flandrijos burmistrams aplinkraštį (toliau – ginčijamas sprendimas), jame pranešė, kad nuo 2015 m. visi skerdimai be apsvaiginimo, netgi skirti musulmonų Aukos šventei, turi būti atliekami tik patvirtintose skerdyklose.

18.

Šiomis aplinkybėmis ieškovės pagrindinėje byloje pareiškė įvairių ieškinių, pirmiausia – 2016 m. vasario 5 d. ieškinį Flandrijos regionui Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba – nyderlandų, Belgija).

19.

Ieškovės pagrindinėje byloje teigia, kad net darant prielaidą, jog Reglamentas Nr. 1099/2009 taikomas ritualiniam gyvūnų skerdimui per musulmonių Aukos šventę – o jos tai ginčija ( 13 ) – kyla klausimas dėl taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, galiojimo, nes, viena vertus, ja ribojama religijos laisvė, saugoma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 10 straipsniu ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 9 straipsniu ir, kita vertus, ja pažeidžiami Belgijos papročiai, susiję su religinėmis apeigomis, atliekamomis per musulmonų Aukos šventę, kurie saugomi pagal SESV 13 straipsnį.

20.

Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba – nyderlandų) mano, kad laikantis taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, ginčijamu sprendimu apribojamas naudojimasis religijos laisve ir pažeidžiami Belgijos papročiai, susiję su religinėmis apeigomis, nes pagal šią taisyklę musulmonai vykstant Aukos šventei turi atlikti ritualinius skerdimus patvirtintose skerdyklose, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 853/2004. Minėto teismo nuomone, šis apribojimas nėra nei tinkamas, nei proporcingas siekiant teisėtų tikslų apsaugoti gyvūnų gerovę ir visuomenės sveikatą.

21.

Šiomis aplinkybėmis Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba – nyderlandų) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <…> Reglamento [Nr. 1099/2009] 4 straipsnio 4 dalis, aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, negalioja, nes pažeidžia [EŽTK] 9 straipsnį, [Chartijos] 10 straipsnį ir (arba) [SESV] 13 straipsnį dėl to, kad joje nustatyta, jog gyvūnai, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, gali būti skerdžiami tik skerdykloje, kuri patenka į Reglamento Nr. [853/2004] taikymo sritį, nors Flandrijos regione tokiose skerdyklose nėra pakankamai pajėgumo, kad būtų patenkinta dėl kasmetinės musulmonų Aukos šventės atsirandanti atliekant religines apeigas be apsvaiginimo paskerstų gyvūnų paklausa, be to, išlaidos, susijusios su laikinų skerdimo vietų pavertimu valdžios institucijų patvirtintomis ir kontroliuojamomis [skerdyklomis], patenkančiomis į Reglamento [Nr. 853/2004] taikymo sritį, atrodo nepagrįstos siekiant nustatytų gyvūnų gerovės ir visuomenės sveikatos apsaugos tikslų ir jiems neproporcingos?“

22.

Rašytines pastabas pateikė asociacijos Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen VZW e. a. ir Global Action in the Interest of Animals VZW (toliau – GAIA), Flandrijos regionas, Estijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Taryba ir Europos Komisija.

23.

2017 m. rugsėjo 18 d. įvyko teismo posėdis, jame dalyvavo ieškovės pagrindinėje byloje, GAIA, Flandrijos regionas, Jungtinės Karalystės vyriausybė, taip pat Taryba ir Komisija.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar galioja Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalis, aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, nes ji galbūt pažeidžia Chartijos 10 straipsnį ir SESV 13 straipsnį. Religijos laisvės ir nacionalinių papročių, susijusių su religinėmis apeigomis, pažeidimą lemia tai, kad pagal šias nuostatas ritualinis gyvūnų skerdimas musulmonų Aukos šventės proga turi būti atliekamas tik patvirtintose skerdyklose. Tokiomis skerdyklomis laikomos įstaigos, kurias turi būti patvirtinusios kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir kurios tuo tikslu turi laikytis „specialių reikalavimų“, susijusių su skerdyklų konstrukcija, išdėstymu ir įranga, nurodytų pirmiausia Reglamento Nr. 853/2004 III priede.

25.

Prašymą priimti prejudicinį spendimą pateikęs teismas savo abejones grindžia tuo, kad Flandrijos regione esančioms patvirtintoms skerdykloms neturint pakankamo pajėgumo, kad būtų galima patenkinti per musulmonų Aukos šventę padidėjusią ritualinio gyvūnų skerdimo paklausą, reikėtų įsteigti naujas patvirtintas įmones. Tačiau senų laikinų skerdimo vietų, veikusių 1998–2014 m. ( 14 ), pavertimas patvirtintomis skerdyklomis, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 853/2004, pareikalautų labai didelių finansinių investicijų, kurios, be to, kad negalėtų būti padengtos per visus metus, būtų neproporcingos siekiant užtikrinti gyvūnų gerovės ir visuomenės sveikatos apsaugą.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, įpareigojimu ritualinį skerdimą be apsvaiginimo atlikti tik patvirtintose skerdyklose kliudoma daugeliui praktikuojančių musulmonų atlikti savo religinę pareigą pirmąją musulmonų Aukos šventės dieną paskersti ar duoti paskersti gyvūną pagal ritualines apeigas ir nepateisinamai apribojama jų religijos laisvė, pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, taip pat su religinėmis apeigomis susijusius nacionalinius papročius.

27.

Šioje byloje prieš pradedant iš esmės nagrinėti prejudicinį klausimą pirmiausia reikėtų nuspręsti dėl jo priimtinumo, nes dėl to tiesiogiai ar ne visai tiesiogiai pareiškė abejonių Flandrijos regionas, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Taryba ir Komisija.

28.

Pareikšti prieštaravimai ir abejonės iš esmės susiję, viena vertus, su pateikto klausimo formuluote, leidžiančia klaidingai manyti, kad problema kyla dėl Reglamento Nr. 1099/2009, ir, kita vertus, su svarbesniu dalyku – pateikto klausimo reikšmingumu, nes Flandrijos regione esančių skerdyklų pajėgumo problema bet kuriuo atveju nesusijusi su reglamentų Nr. 853/2004 ir Nr. 1099/2009 nuostatų taikymu.

29.

Visų pirma dėl pateikto klausimo formuluotės kai kurios suinteresuotos šalys (pirmiausia Flandrijos regionas ir Jungtinės Karalystės vyriausybė) teigia, jog dėl to, kad skerdyklų patvirtinimo sąlygos nustatytos Reglamente Nr. 853/2004, bet kuris galimas religijos laisvės ribojimas gali kilti tik iš šio reglamento. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas netinkamai suformulavo prejudicinį klausimą, nes šis, priešingai, susijęs su Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, galiojimu.

30.

Be to, kalbant apie pateikto klausimo reikšmingumą, pažymėtina, kad kai kurios suinteresuotos šalys (Flandrijos regionas, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija ir Taryba) išreiškė abejonių dėl Teisingumo Teismo atsakymo naudingumo sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Šios šalys pirmiausia tvirtino, kad prejudicinis klausimas grindžiamas vidaus faktinėmis aplinkybėmis, neturinčiomis ryšio su reglamentų Nr. 1099/2009 ir Nr. 853/2004 nuostatomis, taigi ir negalinčiomis turėti poveikio jų galiojimui.

31.

Iš tikrųjų aptariami klausimai susiję su nepakankamu Flandrijos regione esančių patvirtintų skerdyklų pajėgumu vykstant musulmonų Aukos šventei ir su didelėmis finansinėmis investicijomis, būtinomis siekiant, kad senosios laikinos skerdimo vietos pačios taptų patvirtintomis skerdyklomis, pagal Reglamentą Nr. 853/2004. Šiomis aplinkybėmis Taryba – ir netiesiogiai Flandrijos regionas – teigė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų buvę naudingiau pateikti Teisingumo Teismui ne klausimą dėl reglamentų Nr. 1099/2009 ir Nr. 853/2004 nuostatų galiojimo, o klausimą dėl šių nuostatų išaiškinimo, kad galėtų gauti paaiškinimų, susijusių su pripažintina valstybių narių diskrecija, siekiant pirmiausia pritaikyti patvirtinimo sąlygas atsižvelgiant į konkrečias situacijas, kaip antai situaciją, susiklosčiusią vykstant musulmonų Aukos šventei.

32.

Pagal suformuotą jurisprudenciją atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas gali tik tuo atveju, jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 15 ).

33.

Pirma, dėl prejudicinio klausimo formuluotės, manau, kad jis nėra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku.

34.

Iš tikrųjų ginčijamame sprendime (žr. šios išvados 17 punktą) nurodyta, kad nuo 2015 m. per musulmonų Aukos šventę laikinose skerdimo vietose, neatitinkančiose Reglamente Nr. 853/2004 nustatytų reikalavimų, nebebus leidžiamas ritualinis skerdimas be apsvaiginimo. Tačiau neginčijama, kad šis sprendimas priimtas remiantis taisykle, nustatyta Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, pagal kurią pačią reikalaujama, kad ritualinis skerdimas būtų atliekamas įmonėse, atitinkančiose Reglamente Nr. 853/2004 nustatytus reikalavimus.

35.

Šiais dviem reglamentais siekiama skirtingų tikslų: Reglamentas Nr. 853/2004 yra „higienos srities teisės aktų rinkinio“ ( 16 ) dalis, o Reglamentas Nr. 1099/2009 susijęs su žudomų gyvūnų gerovės apsauga. Vis dėlto tarp šių reglamentų bendra tai, kad juose nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti skerdyklų konstrukcija ir išdėstymas, taip pat jose naudojama įranga.

36.

Taigi neatrodo, kad reikėtų pripažinti jog prejudicinis klausimas nepriimtinas, nes netinkamai suformuluotas. Vadinasi, prejudicinio klausimo priimtinumas negali būti ginčijamas dėl tinkamo Sąjungos teisės nuostatos, iš tikrųjų nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nustatymo.

37.

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas gali pateikti naudingą atsakymą, nes nacionalinis teismas, atrodo, pateikė pakankamai informacijos apie šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, taikytiną Sąjungos teisę ir ryšius, nustatytus tarp šios teisės ir taikytinų nacionalinės teisės aktų. Ši informacija sudarė galimybę bylos šalims, valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiems asmenims pateikti pastabas Teisingumo Teismui – tai matyti ir iš jų pateiktų rašytinių dokumentų turinio ( 17 ).

38.

Nesielgdamas pernelyg formaliai Teisingumo Teismas, mano manymu, taip pat gali nurodyti Sąjungos teisės elementus, kurie atsižvelgiant į bylos dalyką reikalauja pateikti išaiškinimą arba prireikus galiojimo vertinimą.

39.

Antra, kalbant apie abejones, išreikštas dėl prejudicinio klausimo reikšmingumo, pažymėtina, kad jas reikėtų išanalizuoti veikiau bylai nagrinėti iš esmės skirtoje šios išvados dalyje.

40.

Pažymėta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama galimybė atsižvelgiant į pirminę teisę, ypač į su religijos laisve susijusias Chartijos ir SESV nuostatas, užginčyti įpareigojimą ritualinius skerdimus be apsvaiginimo atlikti patvirtintoje skerdykloje, atsižvelgiant į galimą šio įpareigojimo vykdymo finansinę įtaką galimybei atlikti tokius skerdimus vykstant musulmonų Aukos šventei.

41.

Vis dėlto, kaip paaiškinsiu išsamiau atlikdamas tolesnę analizę, nors atsižvelgiant į šias pirmines abejones, kurias išreiškė didelė dalis suinteresuotųjų šalių, negalima iškart pripažinti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą nereikšmingu sprendimui pagrindinėje byloje priimti, taigi ir nepriimtinu, joms, priešingai, reikia skirti didelį dėmesį šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjant iš esmės. Atliekant šią analizę reikės pirmiausia nustatyti, ar pagrindinėje byloje ginčijamos Sąjungos teisės nuostatos iš tikrųjų lemia nurodytą religijos laisvės ir nacionalinių papročių, susijusių su religinėmis apeigomis, ribojimą.

42.

Taigi reikės nustatyti, ar šios nuostatos, kurios konkrečiai susijusios tik su tuo, kaip turi būti atliekamas bet kurios rūšies skerdimas, neatsižvelgiant į tai, ar jis ritualinis, gali būti susijusios su svarbiausiu pagrindinės bylos klausimu, kilusiu būtent dėl šiuo metu nuolat veikiančių patvirtintų skerdyklų pajėgumo patenkinti visą ritualinių skerdimų paklausą vykstant musulmonų Aukos šventei ( 18 ).

43.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir į bendradarbiavimo dvasią, kuri turi vyrauti nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo santykiuose, esu tos nuomonės, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra visiškai priimtinas.

44.

Mano manymu, kaip gaires reikėtų suformuluoti dvi grupes bendro pobūdžio pastabų. Pirmoji šių grupių susijusi su taisyklių ir principų, į kuriuos atsižvelgiant nagrinėjamu atveju ginčijamas Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatų galiojimas, nustatymu. Antroji – iš esmės su tuo, kad, priešingai, nei būtų galima manyti atsižvelgiant į kai kurias Teisingumo Teismui pateiktas pastabas, Teisingumo Teismas šiuo atveju neturėtų leistis į teologinio pobūdžio ginčą dėl religinės pareigos paskersti gyvūną vykstant musulmonų Aukos šventei reikšmės.

45.

Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime daro nuorodą į Chartijos 10 straipsnį, EŽTK 9 straipsnį ir galiausiai SESV 13 straipsnį.

46.

Šiuo atžvilgiu manau, kad Teisingumo Teismas gali apsiriboti įvertinimu, ar esama Chartijos 10 straipsnyje įtvirtintos „minties, sąžinės ir religijos“ laisvės ribojimo.

47.

Iš tikrųjų dėl nuorodos į EŽTK 9 straipsnį reikia pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog, nors, kaip tvirtinama ESS 6 straipsnio 3 dalyje, EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus ir nors pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Chartijoje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikiama ta pati prasmė ir apimtis kaip ir toms, kurias suteikia minėta konvencija, vis dėlto pastaroji, kol Sąjunga prie jos neprisijungė, nėra į jos teisės sistemą formaliai įtraukta teisės priemonė ( 19 ).

48.

Taigi Sąjungos antrinės teisės akto galiojimo vertinimas gali būti atliekamas atsižvelgiant tik į Chartijos užtikrinamas pagrindines teises ( 20 ). Tačiau remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi ir Chartijos 10 straipsnio išaiškinimu matyti, kad teisė, užtikrinama pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį, atitinka EŽTK 9 straipsnio užtikrinamą teisę. Jos reikšmė ir taikymo sritis yra tokios pačios kaip ir šio straipsnio. Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) pateikiamas šios teisės aiškinimas gali būti reikšmingas arba būti pagrindas aiškinant Chartijos 10 straipsnį. Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad aiškinant Chartiją reikia atsižvelgti į EŽTT jurisprudenciją ( 21 ).

49.

Dėl nuorodos į SESV 13 straipsnį – nuostatą, pagal kurią pirmiausia reikalaujama, kad valstybės narės atsižvelgtų į gyvūnų gerovę ir kartu gerbtų „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis“ – reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nenurodo, kokiais papročiais ar nuostatomis ketina remtis.

50.

Net jeigu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog iš tikrųjų kalbama apie praktiką, kuri Flandrijos regione taikyta iki 2014 m. ir pagal kurią, siekiant patenkinti padidėjusią ritualinių skerdimų paklausą per musulmonų Aukos šventę, buvo galima skersti gyvūnus nepatvirtintose laikinose skerdimo vietose, aiškiai matyti, kad nors šią praktiką galima laikyti religiniu papročiu, jos vertinimas iš esmės sutampa su ginčijamų teisės aktų nuostatų galiojimo vertinimu atsižvelgiant į religijos laisvę, įtvirtintą Chartijos 10 straipsnyje.

51.

Vykstant šios bylos nagrinėjimui buvo teigiama, kad skerdimas be apsvaiginimo, konkrečiau kalbant – pareiga paskersti gyvūną per musulmonų Aukos šventę, neturi būti būtinai suprantamas kaip musulmonų religijoje griežtai nustatyta pareiga, todėl prejudicinis klausimas grindžiamas klaidinga prielaida.

52.

Iš tikrųjų buvo pažymėta – tai ypač pabrėžė asociacija GAIA, – kad kai kurie musulmonų bendruomenės atstovai yra tos nuomonės, jog elektronarkozė ar bet kuris kitas panašus apsvaiginimo metodas, taikomas prieš skerdimą ir neturintis poveikio gyvybinėms gyvūno funkcijoms, pirmiausia kraujo nutekėjimui (tai reiškia, kad gyvūnas gali atgauti sąmonę, jei kraujavimas nevyksta), neprieštarauja musulmonų religijoje nustatytiems reikalavimams ( 22 ).

53.

Taip pat pažymėta, kad kai kurios musulmoniškos šalys importuoja ir gamina „chalaline“ pripažįstamą mėsą, gaunamą skerdžiant apsvaigintus gyvūnus ( 23 ).

54.

Galiausiai, kalbant būtent apie religinę pareigą per musulmonų Aukos šventę paskersti gyvūną, taip pat buvo pažymėta, kad daugelis musulmonų mokslininkų ir praktikuojančių musulmonų yra tos nuomonės, kad gyvūnas turi būti paskerstas nebūtinai pirmąją šios šventės dieną. Be to, pastebima, kad vis dažniau žmonės, ypač jaunesni, yra linkę manyti, jog per šią šventę gyvūno paskerdimą gali pakeisti auka.

55.

Mano nuomone, Teisingumo Teismas neturi nuspręsti dėl to, ar apsvaiginti gyvūnus iš tikrųjų reikalaujama pagal musulmonų religiją, ar, priešingai, kaip per posėdį tvirtino GAIA, to reikalaujama tik kai kuriose religinėse grupėse.

56.

Kadangi iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju dauguma Belgijos musulmonų sutartinai laikosi požiūrio, kurį yra išreiškusi Belgijos musulmonų aukščiausiojo komiteto Teologų taryba, kad ritualinis skerdimas turi būti atliekamas be apsvaiginimo, nepaisant to, ar apsvaiginimas lemtų gyvūno mirtį, ar ne, Teisingumo Teismas gali tik į tai atsižvelgti.

57.

Taip pat neatrodo, kad būtų tikslinga nustatyti, ar šį reikalavimą visi musulmonai supranta kaip griežtai nustatytą religinę pareigą, ar yra galima šios pareigos įvykdymo alternatyva. Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, į tam tikrų religinių grupių egzistavimą galima tik atsižvelgti. Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl tam tikrų religinių nuostatų ar priesakų ortodoksijos ar heterodoksijos.

58.

Taigi, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tik kitaip suformulavęs, ritualinis skerdimas be apsvaiginimo vykstant musulmonų Aukos šventei yra religinis priesakas, kuriam taikomas religijos laisvės apsaugos principas, neatsižvelgiant į tai, kad gali būti įvairių islamo srovių arba alternatyvių sprendimų, nesant galimybės šį priesaką įvykdyti ( 24 ).

59.

Šiuo atžvilgiu galiu tik pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir daugumos suinteresuotųjų šalių požiūriui, kad ritualinis skerdimas vykstant musulmonų Aukos šventei yra „ritualinės apeigos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1099/2009 2 straipsnio g punktą, taigi kaip religinių įsitikinimų išraiška patenka į naudojimosi religijos laisve, įtvirtinta Chartijos 10 straipsnyje ir EŽTK 9 straipsnyje, sritį.

60.

Be to, šis požiūris, mano manymu, visiškai atitinka EŽTT jurisprudenciją, pagal kurią ritualinis skerdimas priskiriamas prie religijos praktikavimo, todėl patenka į minėtų nuostatų taikymo sritį ( 25 ).

61.

Taip pat nemanau, kad Teisingumo Teismas turėtų spręsti, ar teologiniu požiūriu ritualinis skerdimas būtinai turi būti atliekamas pirmąją musulmonų Aukos šventės dieną, ar gali būti atliktas ir per tris paskesnes dienas ( 26 ), nors, kai kurių suinteresuotųjų šalių nuomone, šis aspektas turėtų būti išnagrinėtas siekiant nustatyti, ar Flandrijos regione vykstant šiai šventei kyla skerdimo pajėgumo problema.

62.

Pateikus šiuos pirminius patikslinimus reikia pasidomėti, ar įpareigojimas be apsvaiginimo skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose, nurodytas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, lemia naudojimosi religijos laisve ribojimą.

63.

Iš pradžių bendrai išdėstysiu gyvūnų skerdimo srityje taikytinas bendras taisykles neatsižvelgiant į pasirinktą skerdimo metodą (t. y. su gyvūno apsvaiginimu ar be apsvaiginimo), kurios kyla iš Reglamento Nr. 853/2004, priėmus „higienos srities teisės aktų rinkinį“. Paskui paaiškinsiu, kodėl Reglamento Nr. 1099/2009 – kuriuo, primenu, iš esmės siekiama gyvūnų gerovės apsaugos – 4 straipsnio 4 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, nuostatos negali lemti religijos laisvės ribojimo.

64.

Gyvūninės kilmės maisto produktai, neatsižvelgiant į pasirinktą skerdimo būdą, turi būti gaminami ir parduodami laikantis griežtų normų, kuriomis pirmiausia siekiama užtikrinti maisto higieną ir aprūpinimo maistu saugumą ( 27 ).

65.

Reglamentu Nr. 853/2004 nustatant konkrečias higienos taisykles, taikomas gyvūninės kilmės maisto produktams, galintiems kelti konkretų pavojų, pirmiausia iš esmės siekiama nustatyti griežtas higienos normas, kad būtų išvengta pavojaus žmonių sveikatai ( 28 ). Taigi šiomis taisyklėmis patvirtinami bendrieji principai, „pirmiausia susiję su gamintojų ir kompetentingų institucijų atsakomybe, įmonių struktūriniais, veiklos ir higienos reikalavimais, įmonių patvirtinimo procedūromis, laikymo ir vežimo bei sveikumo ženklų reikalavimais“ ( 29 ). Todėl Reglamente Nr. 853/2004 nurodyti konkretūs reikalavimai, susiję pirmiausia su skerdyklų konstrukcija, išdėstymu ir įranga. Tik šiuos reikalavimus atitinkančios skerdyklos gali būti patvirtintos pagal šį reglamentą.

66.

Siekiant užtikrinti nustatytos sistemos tvirtumą ir veiksmingumą bei tinkamą vidaus rinkos veikimą ( 30 ) svarbu, kad šių reikalavimų laikytųsi visos valstybės narės ir visi šio sektoriaus gamintojai, taip pat maisto tvarkymo subjektai ( 31 ). Nors galimas tam tikras lankstumas, jis jokiu būdu neturi kliudyti siekti maisto higienos srityje nustatytų tikslų ( 32 ).

67.

Taigi labai svarbu, kad su skerdyklomis, kurios gali būti patvirtintos pagal Reglamentą Nr. 853/2004, susiję reikalavimai būtų taikomi neatsižvelgiant į tai, ar gyvūnai skerdžiami su apsvaiginimu, ar be jo. Bendrasis įpareigojimas skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose tik labai mažai susijęs su pasirinktu skerdimo būdu (ritualiniu ar neritualiniu). Be to, šis įpareigojimas nėra grindžiamas vien su gyvūnų gerovės apsauga susijusiais argumentais, jis kyla ir iš „higienos srities teisės aktų rinkinyje“ nustatytų reikalavimų, kaip antai pirmiausia nurodytų Reglamente Nr. 853/2004.

68.

Reikalavimu, kylančiu iš Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies, pagal kurį skerdimas turi būti atliekamas patvirtintoje skerdykloje, atitinkančioje visas normas, nustatytas šio reglamento III priede, iš tikrųjų prisidedama užtikrinant aprūpinimo maistu saugumą, neatsižvelgiant į taikomą skerdimo metodą. Šis reikalavimas, kuriuo, kaip patvirtino ir ieškovės pagrindinėje byloje, nėra pažeidžiami musulmonų religijos priesakai, netampa mažiau reikšmingas dėl to, kad gyvūnas skerdžiamas prieš tai jo neapsvaiginus.

69.

Pažymėta, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies galiojimas pagrindinėje byloje ginčijamas neabejotinai dėl 2014 m. rugsėjo 12 d. už gyvūnų apsaugą atsakingo Flandrijos ministro pranešimo, kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. nebebus išduodami leidimai skersti laikinose skerdimo vietose, nes tokie leidimai prieštarauja šio reglamento nuostatoms ( 33 ).

70.

Vis dėlto pastarųjų nuostatų galiojimo ginčijimas atsižvelgiant į religijos laisvę, mano manymu, yra mažų mažiausia paradoksalus.

71.

Iš tikrųjų primintina, kad pagal dabar taikomą teisę laikomasi skerdimo su apsvaiginimu principo. Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvūnai skerdžiami tik po apsvaiginimo pagal šio reglamento I priede nurodytus metodus ir reikalavimus.

72.

Siekiant suderinti religijos laisvę su gyvūnų gerove ir atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1099/2009 tikslą suderinti teisės normas, susijusias su žudomų gyvūnų gerove, šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje vis dėlto numatyta išimtis dėl skerdyklose atliekamo ritualinio gyvūnų skerdimo be apsvaiginimo.

73.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamojoje dalyje, šio reglamento 4 straipsnio 4 dalimi, nustačius nuo šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurią gyvūnai skerdžiami tik prieš tai juos apsvaiginus, leidžiančią nukrypti nuostatą, iš tikrųjų sudaromos sąlygos ritualiniam skerdimui be apsvaiginimo, kad būtų atsižvelgta į tam tikrus religinius priesakus.

74.

Priešingai, nei būtų galima manyti atsižvelgiant į ieškovių pagrindinėje byloje pateiktus argumentus, šioje nuostatoje nenurodyta jokio konkretaus papildomo reikalavimo, kuris būtų taikomas tik ritualiniam skerdimui, o kitų rūšių skerdimams netaikomas.

75.

Tokiomis aplinkybėmis ši nuostata, mano manymu, gali būti pripažinta negaliojančia atsižvelgiant į religijos laisvę tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pats gyvūnų skerdimas patvirtintose skerdyklose prieštarauja tam tikriems religiniams priesakams, arba įrodyta, kad šioje nuostatoje nurodytos sąlygos objektyviai kliudo atlikti gyvūnų skerdimą pagal tam tikras religines apeigas.

76.

Primenu, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip buvo patvirtinta per posėdį, ieškovės pagrindinėje byloje neteigia, kad pats įpareigojimas ritualinį skerdimą atlikti skerdykloje yra nesuderinamas su jų religiniais įsitikinimais.

77.

Be to, ieškovės pagrindinėje byloje nenurodo, dėl kokių principinių priežasčių – t. y. neatsižvelgiant į dabar iškilusias tariamas skerdyklų pajėgumo problemas ir ypač išlaidas, kurių tenka patirti steigiant naujas įmones arba pertvarkant esančias įmones pagal teisės aktų nuostatas – sąlyga, kad gyvūnai turi būti skerdžiami patvirtintose skerdyklose, kelia sunkumų paisant religijos laisvės.

78.

Kaip pirmiausia pažymėjo Taryba ir Komisija, įpareigojimas užtikrinti, kad visos skerdimo vietos būtų patvirtintos, taigi atitiktų Reglamente Nr. 853/2004 nustatytas sąlygas, yra visiškai neutralus ir susijęs su visais skerdimo veiklos vykdytojais. O teisės aktas, kuris taikomas neutraliai, be jokios sąsajos su religiniais įsitikinimais, iš esmės negali būti laikomas ribojančiu naudojimąsi religijos laisve ( 34 ).

79.

Aplinkybė, kad skerdžiant gyvūnus tokiose patvirtintose įstaigose patiriama daugiau išlaidų, nei naudojantis laikinomis skerdimo vietomis, kuriose Flandrijos regione iki šiol buvo leidžiama skersti gyvūnus, mano manymu, neturi reikšmės. Svarbu pažymėti tai, kad išlaidos, kurių tenka patirti steigiant patvirtintas skerdyklas, yra tokios pačios, neatsižvelgiant į tai, ar šios skerdyklos skirtos ritualiniam skerdimui, ar ne.

80.

Šiuo klausimu EŽTT yra nusprendęs, kad priemonė, dėl kurios grupė, besilaikanti tam tikrų religinių priesakų ar įsitikinimų, patiria papildomų išlaidų, nereiškia pagrindinės teisės ribojimo ( 35 ). Tai juo labiau turi būti taikoma tuo atveju, kai išlaidos, kurių patiriama siekiant atsižvelgti į tam tikrą religinį priesaką, iš esmės yra tokios pačios, kurių patiria nesilaikantieji šio priesako.

81.

Taigi tokia taisyklė savaime negali panaikinti ar apriboti galimybės atlikti ritualinius skerdimus, ja tik primenama, kad bet kurios rūšies skerdimas turi būti atliekamas įstaigoje, atitinkančioje Reglamento Nr. 853/2004 priede nustatytus reikalavimus.

82.

Mano nuomone, pateikdamos savo argumentus ieškovės pagrindinėje byloje galiausiai siekia, kad būtų galima naudotis ne tik leidžiančia nukrypti nuostata, taikoma ritualiniams skerdimams, bet ir papildoma leidžiančia nukrypti nuostata, kuri būtų taikoma įpareigojimui atlikti skerdimus patvirtintose skerdyklose.

83.

Iš tikrųjų pagrindinė priežastis, dėl kurios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė pateikti prejudicinį klausimą, atrodo, yra ta, kad Flandrijos regione dabar nuolat veikiančios patvirtintos skerdyklos vykstant musulmonų Aukos šventei dėl padidėjusios skerdimo paklausos neturi pakankamai skerdimo pajėgumo, o išlaidos, susijusios su tokių skerdyklų įsteigimu arba laikinų skerdimo vietų pertvarkymu į patvirtintas nuolat veikiančias skerdyklas, yra labai didelės.

84.

Vis dėlto šis nepakankamas pajėgumas ir išlaidos, kurių gali tekti patirti įsteigiant naujas patvirtintas skerdyklas, neturi ryšio su Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatų taikymu.

85.

Mano nuomone, konjunktūrinio pobūdžio sunkumai, susiję su skerdimo pajėgumu atitinkamoje teritorijoje, kaip antai kelias dienas tariamai patiriami ( 36 ) Flandrijos regione dėl padidėjusios ritualinių skerdimų paklausos vykstant musulmonų Aukos šventei, taip pat neturi tiesioginio ar netiesioginio ryšio su įpareigojimu skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 853/2004. Kaip pažymėjo Komisija ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, dėl šių sunkumų veikiau kyla klausimas, kas turi padengti tokių skerdyklų įsteigimo siekiant patenkinti padidėjusią ritualinių skerdimų paklausą vykstant musulmonų Aukos šventei išlaidas.

86.

Į teismo posėdyje pateiktą klausimą, ar tuo metu, kai nevyksta musulmonų Aukos šventė, „chalaline“ mėsa paprastai aprūpinama pakankamai, ieškovės pagrindinėje byloje atsakė teigiamai. Jos taip pat patvirtino manančios, kad problema kyla dėl to, jog naujų patvirtintų skerdyklų, skirtų būtent tam, kad būtų patenkinta vykstant šiai šventei padidėjusi ritualinių skerdimų paklausa, įsteigimas ekonominiu požiūriu nėra atsiperkantis per visus metus.

87.

Tai patvirtina, kad galimos skerdimo pajėgumo problemos, kylančios atsižvelgiant tiek į pasiūlą, tiek į paklausą, atsiranda ne dėl Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies, o dėl įvairių vienu metu susiklosčiusių aplinkybių, kurios visiškai nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį ir kurias iš esmės lemia smarkiai padidėjusi ritualinių skerdimų paklausa labai konkrečiu ir trumpu laikotarpiu.

88.

Vis dėlto, kaip, mano manymu, teisingai pabrėžė Komisija, Sąjungos teisės nuostatos galiojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos požymius ir negali priklausyti nuo konkretaus atvejo aplinkybių ( 37 ).

89.

Baigdamas norėčiau pažymėti, kad, nepaisant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonių, manau, jog nepateikta jokio svaraus argumento, leidžiančio manyti, kad ginčijamu teisės aktu, kuris, primenu, yra visiškai neutralaus pobūdžio ir visuotinio taikymo, ribojama religijos laisvė.

90.

Kadangi, mano manymu, negali būti nuspręsta, jog dėl bendro įpareigojimo skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose ribojama religijos laisvė, klausimo, ar toks ribojimas yra pateisinamas, nebekyla.

91.

Vis dėlto tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų šiai išvadai ir nuspręstų, kad dėl vienintelio šiuo atveju ginčijamo įpareigojimo skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose ribojama religijos laisvė, nes taip praktikuojantiems musulmonams trukdoma per Aukos šventę įvykdyti religinę pareigą, manau, kad šios laisvės ribojimo nebūtų galima pateisinti jokiu teisėtu bendrojo intereso tikslu.

92.

Pastarąją išvadą, kuri iš pradžių gali nustebinti atsižvelgiant į analizę, atliktą religijos laisvės ribojimui nustatyti skirtoje šios išvados dalyje, galima pagrįsti toliau išdėstytais argumentais.

93.

Iš tikrųjų a priori galima apginti argumentą, kad galimybių atlikti ritualinius skerdimus ribojimu, kurį lemia įpareigojimas skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose, siekiama teisėtų tikslų, susijusių su viešąja tvarka ir visuomenės sveikata, t. y. gyvūnų gerovės apsaugos, visuomenės sveikatos apsaugos ir aprūpinimo maistu saugumo.

94.

Vis dėlto – ir tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad įpareigojimas vykstant musulmonų Aukos šventei skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose prieštarauja religijos laisvei – tuomet būtinai reikėtų priimti neįmanomą sprendimą, kas svarbiau: ar ši laisvė, ar reikalavimai, susiję su gyvūnų gerovės apsauga, visuomenės sveikatos apsauga ir aprūpinimo maistu saugumu, atitinkantys, primenu, tris bendruosius tikslus, kurių siekiama įpareigojimu skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose. Tam galiausiai reikėtų nustatyti hierarchinį santykį tarp atsižvelgimo į religijos laisvę ir būtinybės siekti šių teisėtų bendrojo intereso tikslų, nors teisės aktų leidėjas kaip tik stengėsi suderinti atsižvelgimą į religijos laisvę ir šių įvairių tikslų siekimą būtent Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

95.

Kitaip tariant, jei būtų nuspręsta, kad pastaroji nuostata, patvirtinanti, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp religijos laisvės ir teisėtų bendrojo intereso tikslų – visuomenės sveikatos apsaugos, aprūpinimo maistu saugumo ir gyvūnų gerovės apsaugos – siekimo ( 38 ), reiškia religijos laisvės ribojimą, sunku suprasti, kad būtų galima manyti, jog šis ribojimas pateisinamas būtent minėtais tikslais konkrečiomis musulmonų Aukos šventės šventimo aplinkybėmis.

96.

Nors su žmonių sveikata susiję argumentai iš esmės turėtų nusverti argumentus, susijusius su gyvūnu gerove, nagrinėjamu atveju ypatingas dėmesys skiriamas būtent gyvūnų gerovės apsaugai, kaip teisėtam bendrojo intereso tikslui, konkrečiai nustatytam priėmus Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies nuostatas, aiškinamas atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą.

97.

Taigi toliau nurodysiu, pirma, ar gyvūnų gerovės apsauga nereiškia tikslo, kuriuo galima pateisinti religijos laisvės ribojimą tuo atveju, jei būtų manoma, kad ši laisvė ribojama Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies, ir, antra, kodėl toks ribojimas nėra reikšmingas ir proporcingas, siekiant užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą ir visuomenės sveikatą konkrečiomis musulmonų Aukos šventės šventimo aplinkybėmis.

98.

Nors nevisiškai pritariu išvadai, pagal kurią Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalis, aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, yra problemiška religijos laisvės atžvilgiu, galiu tik pritarti ieškovių pagrindinėje byloje vertinimui, išdėstytam Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose, pagal kurį būtinas labai didelis atsargumas, kai siekiant gyvūnų gerovės apsaugos tikslo gali būti pažeista pagrindinė teisė.

99.

Šiuo atžvilgiu pakanka pasiremti SESV 13 straipsniu, pagal kurį „Sąjunga ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis“ ( 39 ).

100.

Nagrinėjamu atveju, mano manymu, sunku padaryti išvadą, kad nors dėl įpareigojimo, nustatyto Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 853/2004, ribojama religijos laisvė, šis įpareigojimas būtinas ir proporcingas siekiant teisėto tikslo.

101.

Prieš nagrinėjant kiekvieną klausimą dėl ginčijamos nuostatos būtinumo ir proporcingumo, mano nuomone, pateiktina bendro pobūdžio pirminė pastaba, susijusi su pusiausvyra tarp, viena vertus, galimybių, suteikiamų pagal taikomus teisės aktus, be apsvaiginimo skersti gyvūnus skerdyklose siekiant atsižvelgti į tam tikrus religinius įsitikinimus, ir, kita vertus, gyvūnų gerovės apsaugos.

102.

Vykstant šiam procesui buvo teigiama – dažnai tvirtai įsitikinus ir vos ne kategoriškai, – kad neabejotina, jog skerdžiant gyvūną be apsvaiginimo jam galima suteikti daugiau skausmo ir kančių ( 40 ).

103.

Vis dėlto pritarimas šiai prielaidai, visiškai suprantamas teoriniu požiūriu, mano nuomone, neturi lemti nuomonės, kad religinės bendruomenės, kurios laikosi požiūrio, kad gyvūnai turi būti skerdžiami be apsvaiginimo, visiškai nesirūpina jų gerove, taikydamos archainius, barbariškus metodus, nesiderinančius su šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse nustatytais principais.

104.

Be to, pakanka atsižvelgti į aplinkybę, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį, aiškiai nusprendė suteikti valstybėms narėms galimybę leisti taikyti tam tikrus skerdimo metodus, būtinus religinėms apeigoms atlikti. Dar kartą pabrėžtina, jog reikalavimu, kad pagal šią nuostatą ritualiniai skerdimai gali būti atliekami vien „skerdykloje“, tik primenama bendroji taisyklė, kuri taikoma neatsižvelgiant į pasirinktą gyvūno skerdimo būdą ir kurios privaloma laikytis pagal Reglamentą Nr. 853/2004.

105.

Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad šiuo atveju aptariamas „ribojimas“ yra susijęs ne su skerdimu be apsvaiginimo, o su bendresnio pobūdžio įpareigojimu skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 853/2004.

106.

Kaip buvo pabrėžta vykstat diskusijoms nacionaliniu lygiu, sprendžiant konkretų ritualinio skerdimo klausimą labai greitai susiduriama su stigmatizacijos rizika, kuri, kaip rodo patirtis, yra didelė ir kurios reikia stengtis neeskaluoti ( 41 ).

107.

Visai neatmestina galimybė, kad skerdimas be apsvaiginimo, atliekamas tinkamomis sąlygomis ( 42 ), gyvūnams gali būti mažiau skausmingas nei skerdimas su apsvaiginimu, atliekamas tokiomis sąlygomis, kai dėl akivaizdžių priežasčių, susijusių su pelno siekimu ir dideliu gyvūninės kilmės maisto produktų gamybos sektoriaus industrializavimu, labai padidėja žudomų gyvūnų patiriamas stresas ir kančios ( 43 ).

108.

Rizikuodamas priminti tai, kas akivaizdu, vis dėlto norėčiau pažymėti, kad visos žudymo formos iš esmės yra žiaurios, taigi problemiškos atsižvelgiant į gyvūnų kančias ( 44 ).

109.

Aš asmeniškai nesu įsitikinęs, kad, kaip rodo daugelis tyrimų ir apklausų ( 45 ), skerdžiant patvirtintose skerdyklose visada labai veiksmingai užkertamas kelias gyvūnų kančioms, todėl vien tuo pateisinamas religijos laisvės ribojimas.

110.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją ( 46 ) gyvūnų gerovės apsauga gali būti teisėtas bendrojo intereso tikslas, kurio svarbą pirmiausia rodo tai, kad valstybės narės priėmė Protokolą dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės, pridėtą prie Europos bendrijos steigimo sutarties ( 47 ). Dabar šį protokolą atitinka SESV 13 straipsnis, kuris yra bendrai taikoma SESV nuostata, esanti principams skirtoje pirmojoje šios Sutarties dalyje ( 48 ).

111.

Kyla klausimas, ar religijos laisvės ribojimo atveju įpareigojimas skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose yra pateisinamas būtinybe apsaugoti gyvūnų gerovę konkrečiomis musulmonų Aukos šventės aplinkybėmis.

112.

Mano nuomone, galima tuo abejoti.

113.

Tiesa, dėl bendrojo intereso reikia vengti „laukinio“ skerdimo, atliekamo gyvūnų gerovės atžvilgiu abejotinomis sąlygomis, o tai a priori reiškia, kad pirmenybė teiktina gyvūnų skerdimui, atliekamam viešosios valdžios kontroliuojamose įstaigose ( 49 ) arba atitinkančiam konkrečius reikalavimus, susijusius su įranga ir logistika.

114.

Vis dėlto tai neturi galiausiai reikšti, kad labai konkrečiomis musulmonų Aukos šventės šventimo aplinkybėmis tokios įstaigos būtinai turi būti patvirtintos skerdyklos, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 853/2004.

115.

Gal ir pasikartosiu, bet norėčiau pažymėti, kad šiuo atveju kyla ne klausimas, ar gyvūnų skerdimas be apsvaiginimo turi būti uždraustas atsižvelgiant į gyvūnų gerovę, o klausimas, ar taikant leidžiančią nukrypti nuostatą, įtvirtintą Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, skerdžiant gyvūnus patvirtintose skerdyklose musulmonų Aukos šventės proga į gyvūnų gerovę atsižvelgiama labiau nei nepatvirtintose laikinose skerdimo vietose.

116.

Kalbant būtent apie galimybę, kuria iki 2014 m. buvo galima naudotis Flandrijos regione, atlikti ritualinius skerdimus, pažymėtina, kad pati Komisija, jos tarnyboms 2014 m. lapkričio 24 d.–gruodžio 3 d. Belgijoje atlikus auditą siekiant įvertinti laikinose skerdimo vietose, kuriose iki tol buvo leidžiamas skerdimas, skerdžiamų gyvūnų gerovės kontrolę, nurodė, kad šiose skerdimo vietose buvo užtikrintos pakankamai geros sąlygos, ir pridūrė, kad Belgijos valdžios institucijos dėjo dideles pastangas situacijai pagerinti.

117.

Taigi 2015 m. liepos 30 d. audito ataskaitoje Komisija pažymėjo, jog kompetentingos valdžios institucijos padarė tai, kas būtina, kad jai žinomose laikinose skerdimo vietose būtų užtikrintos tokios pačios su gyvūnų gerove susijusios sąlygos. Šioje ataskaitoje padaryta išvada, kad nors ne skerdykloje dėl ritualinių apeigų žudant gyvūnus be apsvaiginimo pažeidžiamas Reglamentas Nr. 1099/2009, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos dėjo dideles pastangas, kad per religines šventes laikinose skerdimo vietose, kuriose skersti išduoti leidimai, būtų laikomasi tokių pačių sąlygų, susijusių su gyvūnų gerove.

118.

Tai konstatuodamos Komisijos tarnybos, atrodo, netiesiogiai teigia, kad laikinos skerdimo vietos, pasižyminčios tam tikrais požymiais, nors nebūtinai atitinka patvirtintų skerdyklų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1099/2009 2 straipsnio k punktą, apibrėžtį, gali pakankamai užtikrinti gyvūnų gerovės apsaugą, kai vykstant musulmonų Aukos šventei jose atliekami skerdimai. Kalbant apie šventę, kuri vyksta tik kartą per metus, ir atsižvelgiant į tai, kad ją švenčiant paskerstų gyvūnų iš esmės nėra numatyta ilgam laikui palikti skerdimo vietose, neatrodo, kad tikrai būtina įpareigoti įsteigti tokias skerdyklas. Iš tikrųjų sąlygos, kurias turi atitikti patvirtintos skerdyklos, pirmiausia pagal Reglamentą Nr. 853/2004, buvo nustatytos dėl įmonių, skirtų aptarnauti rinkai, kurioje kasdien užtikrinama pasiūla ir tenkinama paklausa.

119.

Be to, atsižvelgiant į konkrečias su padidėjusia paklausa susijusias aplinkybes, kaip antai susiklostančias per musulmonų Aukos šventę, gali net kilti klausimas, ar leidžiant atlikti skerdimus laikinose skerdimo vietose, atitinkančiose konkrečias sanitarines normas, nors ir neatitinkančiose patvirtintų skerdyklų, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1099/2009 2 straipsnio k punktą, apibrėžties, nėra netgi labiau pasirūpinama gyvūnų gerove. Tokių laikinų skerdimo vietų įsteigimas gali, neperpildžius patvirtintų skerdyklų, in fine leisti sudaryti geresnes gyvūnų skerdimo sąlygas, pirmiausia atsižvelgiant į patiriamą stresą.

120.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį naudojimosi Chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis ribojimas turi būti nustatytas įstatyme ir proporcingas.

121.

Nagrinėjamu atveju aptariamą ribojimą, t. y. ribojimą dėl įpareigojimo, nustatyto Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose, t. y. įstaigose, atitinkančiose Reglamente Nr. 853/2004 nustatytus reikalavimus, neabejotinai lemia įstatymas.

122.

Tačiau – ir jei būtų nuspręsta, kad šiuo atveju ribojama religijos laisvė ir kad šis ribojimas yra pateisinamas – abejoju, ar tokį ribojimą būtų galima laikyti proporcingu siekiamam tikslui.

123.

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina aptariamuose teisės aktuose nustatytiems tikslams pasiekti, laikantis nuostatos, kad šių aktų sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams ( 50 ) ir kad, jei galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai varžančią ( 51 ).

124.

Vis dėlto manau, kad įpareigojimu skersti gyvūnus patvirtintoje skerdykloje gali būti viršijama tai, kas tikrai būtina gyvūnų gerovės apsaugos tikslui pasiekti, kai kalbama apie gyvūno skerdimą siekiant labai konkrečiu metų laikotarpiu atlikti religines apeigas.

125.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 853/2004 III priede nurodyti įvairūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti skerdyklos, kad būtų patvirtintos pagal šį reglamentą.

126.

Tik gali kilti klausimas, ar religijos laisvės ribojimo atveju privaloma laikytis visų šių reikalavimų, atsižvelgiant į labai konkrečias aplinkybes, susijusias su laikinu skerdimo paklausos padidėjimu vykstant musulmonų Aukos šventei.

127.

Taigi nepretenduojant į išsamumą atrodo, kad kai kurie Reglamento Nr. 853/2004 III priede nustatyti reikalavimai, kaip antai struktūrinio pobūdžio reikalavimai, susiję, be kita ko, su mėsos išpjaustymo skyriais ar įrenginiais sušaldytai mėsai laikyti, gali būti pertekliniai siekiant patenkinti padidėjusią ritualinio skerdimo paklausą per musulmonų Aukos šventę, kalbant apie įstaigas, kurių teikiamomis paslaugomis naudojamasi tik vieną kartą per metus ir kuriose mėsa paprastai iškart pateikiama galutiniam vartotojui.

128.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad ginčijamomis nuostatomis ribojama religijos laisvė, esu tos nuomonės, kad neabejotinai yra mažiau varžanti išeitis nei sprendimas, pagal kurį vykstant musulmonų Aukos šventei gyvūnai turi būti skerdžiami patvirtintose skerdyklose.

129.

Tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, nustatyta taisykle ribojama religijos laisvė, kiltų ir klausimas, ar tai galima pateisinti teisėtais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su aprūpinimo maistu saugumu ir žmonių sveikata.

130.

Iš tikrųjų Reglamentu Nr. 853/2004, į kurį daroma nuoroda Reglamente Nr. 1099/2009, visų pirma siekiama užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą, taigi in fine apsaugoti žmonių sveikatą.

131.

Vis dėlto – ir plėtojant tai, kas išdėstyta – visiškas uždraudimas skersti gyvūnus ne patvirtintose skerdyklose, laikantis Reglamento Nr. 853/2004 III priede nustatytų reikalavimų, gali būti nepakankamai veiksmingas aprūpinimo maistu saugumo ir visuomenės sveikatos apsaugos atžvilgiu, kad būtų galima pateisinti kliudymą vykdyti religinę pareigą paskersti ar duoti paskersti gyvūną vieną kartą per metus vykstant labai konkrečiam įvykiui, nagrinėjamu atveju – musulmonų Aukos šventei.

132.

Taigi, kaip 2015 m. liepos 30 d. audito ataskaitoje, be kita ko, konstatavo Komisija, laikinos skerdimo vietos, atitinkančios konkrečias sanitarines normas, gali suteikti pakankamai garantijų visuomenės sveikatos ir aprūpinimo maistu saugumo atžvilgiu, siekiant patenkinti didelę, bet labai neilgai trunkančią skerdimo paklausą vykstant musulmonų Aukos šventei.

133.

Iš to, kas išdėstyta, mano manymu, matyti, kad, negalima daryti išvados, jog Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalis, aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, lemia religijos laisvės ribojimą. Tačiau – ir tik tuo atveju, jei, priešingai, būtų nuspręsta, kad tokio ribojimo esama, – mano nuomone, jo nebūtų galima laikyti pateisinamu siekiant teisėtų bendrojo intereso tikslų, susijusių su gyvūnų gerove, visuomenės sveikatos apsauga ir aprūpinimo maistu saugumo užtikrinimu. Bet kuriuo atveju manau, kad toks ribojimas negalėtų būti laikomas proporcingu siekiant šių tikslų.

134.

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė apriboti savo prejudicinį klausimą prašymu įvertinti Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, nuostatų galiojimą.

135.

Vis dėlto, kaip rašytinėse pastabose nurodė Taryba, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neabejotinai būtų buvę naudingiau paprašyti Teisingumo Teismo išaiškinti reglamentų Nr. 1099/2009 ir Nr. 853/2004 nuostatas, pirmiausia kiek tai susiję su valstybių narių galimybe lanksčiau taikyti taisykles, reglamentuojančias skerdyklų patvirtinimą, siekiant nustatyti, kiek valstybės narės gali atsižvelgti į konkrečias situacijas, kaip antai situaciją, galinčią susidaryti valstybėje narėje (ar jos dalyje) vykstant musulmonų Aukos šventei.

136.

Aš savo ruožtu nesu visiškai įsitikinęs, kad taip ir reikėjo daryti, nes tada galiausiai būtų tekę persvarstyti taisyklę, kuri pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę yra visuotinio taikymo ir pagal kurią gyvūnai turi būti skerdžiami patvirtintose skerdyklose.

137.

Nors tiesa, kad reglamentuose Nr. 1099/2009 ir Nr. 853/2004 esama tam tikro lankstumo, nes juose įtvirtintos ne tik kai kurios nuo įpareigojimo skersti gyvūnus patvirtintose skerdyklose nukrypti leidžiančios nuostatos, bet ir kai kurių techninių reikalavimų, taikomų skerdimo vietoms, leidžiančios nesilaikyti nuostatos ( 52 ), pirmiausia kiek tai susiję su „kilnojamosiomis skerdyklomis“ ir „mažomis skerdyklomis“, vykdančiomis tiesioginį pardavimą ( 53 ), abejoju, ar nagrinėjamu atveju galima tiksliai ir neatlikus išsamios visų reikalavimų, kylančių iš šių reglamentų, analizės nustatyti aplinkybes, kuriomis būtų pateisinamas nukrypimas nuo skerdykloms nustatytų struktūrinių reikalavimų, kurie buvo labai svarbūs rengiant šiuos reglamentus.

138.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad nagrinėjamu atveju kilo nebent konjunktūrinio pobūdžio problema, kuri, kaip suprantu bylos medžiagą, atrodo, jau buvo išspręsta.

139.

Iš esmės atrodo, kad ieškovės pagrindinėje byloje faktiškai reikalauja, kad būtų sušvelnintos sanitarinės normos ir reikalavimai, taikomi gyvūninės kilmės maisto produktų sektoriuje, vengdamos dengti išlaidas, kurių tenka patirti laikantis šių reikalavimų.

140.

Tokiomis aplinkybėmis mėginti nustatyti bendras aiškinimo gaires, kurios galiausiai gali turėti neigiamos įtakos taisyklėmis, aiškiai nustatytoms šiuo metu taikomuose su gyvūnų žudymu susijusiuose teisės aktuose, neatrodo tikslinga.

141.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba – nyderlandų, Belgija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Išnagrinėjus prejudicinį klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų turėti įtakos 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos 4 straipsnio 4 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į šio reglamento 2 straipsnio k punktą, galiojimui atsižvelgiant į religijos laisvę, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnyje ir nurodytą SESV 13 straipsnyje, kiek tai susiję su gyvūnų gerove.