1

Ieškovai – Automobile club des avocats (ACDA), Organisation des transporteurs routiers européens (OTRE), Fédération française des motards en colère (FFMC), Fédération française de motocyclisme ir Union nationale des automobile clubs – yra asociacijos, kurių tikslas – ginti kelių naudotojų interesus.

2

2014 m. gegužės 16 d. Prancūzijos institucijos pateikė Europos Komisijai greitkelių modernizavimo Prancūzijos teritorijoje planą, kuriuo siekiama pratęsti tam tikrų greitkelių naudojimo koncesijų galiojimo trukmę mainais į atitinkamų įmonių įsipareigojimą finansuoti darbus, kuriuos reikia atlikti pagal joms suteiktą koncesiją.

3

2014 m. spalio 28 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2014) 7850 final, susijusį su valstybės pagalba SA.2014/N 38271 – Prancūzija – Greitkelių modernizavimo planas (toliau – ginčijamas sprendimas).

4

Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad atitinkama priemonė yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tačiau ši pagalba gali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Todėl ji nusprendė dėl šios priemonės nepareikšti prieštaravimų. Šis sprendimas buvo priimtas, be kita ko, atsižvelgiant į Prancūzijos institucijų prisiimtus įsipareigojimus.

5

Pareiškimu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. gegužės 18 d.) ieškovai pareiškė šį ieškinį.

6

2015 m. rugpjūčio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru aktu Komisija pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį.

7

2015 m. rugsėjo 7 d. Prancūzijos Respublika pateikė prašymą įstoti į bylą Komisijos pusėje.

8

Ieškovai nepateikė pastabų dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

9

Ieškovai Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

10

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

11

Grįsdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą Komisija pirmiausia teigia, kad ieškovams atstovaujantis advokatas šioje byloje negali būti laikomas nuo jų nepriklausomu trečiuoju asmeniu, nes jis yra ACDA valdybos pirmininko pavaduotojas. Taigi, ieškinys buvo pareikštas nesilaikant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios ir ketvirtos pastraipų, 21 straipsnio pirmos pastraipos ir Procedūros reglamento 73 straipsnio 1 dalies.

12

Jei nebūtų pritarta pirmajam prašymui, Komisija teigia, kad ieškovai ir jų nariai neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes, pirma, jie nėra konkrečiai susiję su ginčijamu sprendimu, ir, antra, tas sprendimas nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

13

Pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalis, jei atsakovas prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo arba kompetencijos nebuvimo, nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės.

14

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano, kad iš bylos dokumentų gavo pakankamai informacijos, ir nusprendžia priimti sprendimą netęsdamas proceso.

15

Kadangi Komisijos pateiktas pagrindinis argumentas, jeigu būtų priimtas, galėtų padaryti ieškinį nepriimtiną tik kiek tai susiję su vienu iš ieškovų, Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti nepriimtinumo pagrindą, kurį Komisija pateikė tam atvejui, jei nebūtų pritarta pirmajam prašymui.

16

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio [reglamentuojamojo] pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių [įgyvendinamųjų] priemonių“.

17

Taigi pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą skiriami trys atvejai, kuriais fizinio arba juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo gali būti pripažintas priimtinu, ir reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamu atveju nėra vieno iš jų, siekiant priimti poziciją dėl Komisijos pateikto prieštaravimo.

18

Kadangi neginčijama, kad ginčijamas sprendimas buvo skirtas Prancūzijos institucijoms, o ne ieškovams, šis ieškinys negali būti laikomas priimtinu atsižvelgiant į pirmąjį atvejį, numatytą SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje. Taigi minėto ieškinio priimtinumo klausimas turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant ir į kitus du atvejus, numatytus šio straipsnio ketvirtoje pastraipoje.

19

Šiomis sąlygomis šis ieškinys atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytais antru ir trečiu atvejais yra priimtinas tik tuomet, jei ieškovai yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ginčijamu sprendimu ir jeigu jis yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

20

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą fiziniai ar juridiniai asmenys gali pareikšti ieškinį dėl, be kita ko, Europos Sąjungos aktų, kurie nėra jiems skirti, panaikinimo, jeigu jie tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję.

21

Pagal teismų praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, teigti, kad sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, gali tik tuo atveju, jeigu šis sprendimas taikomas jiems dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, todėl sukonkretina taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, 223 punktas).

22

Dėl konkrečios sąsajos buvo nuspręsta, kad asociacija, įpareigota ginti savo narių kolektyvinius interesus, gali būti laikoma konkrečiai susijusi su galutiniu Komisijos sprendimu valstybės pagalbos srityje dviem atvejais, t. y. pirma, jeigu ji gali ginti savo pačios interesą, visų pirma dėl to, kad jos, kaip derybininkės, pozicijai aktu, kurį prašoma panaikinti, buvo padarytas poveikis, arba, antra, jeigu jos nariai arba kai kurie iš jų turi teisę pareikšti ieškinį atskirai (žr. 2012 m. kovo 29 d. Nutarties Asociación Española de Banca / Komisija, T‑236/10, EU:T:2012:176, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

23

Nagrinėjamu atveju ieškovai prisistato kaip kelių naudotojus vienijančios asociacijos, kurių tikslas ginti interesus:

24

Be to, ieškovai nurodė, kad jie veikia savo vardu ir atstovauja savo narių interesams.

25

Vis dėlto, kiek tai susiję su ieškovais, jie nepateikė jokio įrodymo, kad daromas poveikis jų pačių interesams. Pirmiausia iš bylos medžiagos nematyti, kad jie būtų dalyvavę per procedūrą, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Bendrai kalbant, Bendrasis Teismas neturi jokio įrodymo, leidžiančio daryti išvadą, kad minėtu sprendimu ieškovų pozicijai kokiose nors derybose buvo padarytas poveikis.

26

Taigi tai, ar egzistuoja konkreti sąsaja, priklauso nuo to, ar ieškovų nariai turi teisę prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą.

27

Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškovai nagrinėjamu atveju nepateikia jokio įrodymo, kad jų nariai ginčijamame sprendime yra sukonkretinti lygiai taip pat, kaip ir asmuo, kuriam tas sprendimas skirtas.

28

Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip teigiama, ginčijamas sprendimas padarė poveikį ieškovų nariams, bet tik bendrai kaip kelių ir greitkelių naudotojams.

29

Iš tiesų ieškovai ieškinyje iš esmės nurodo, kad privačių greitkelių koncesijos įmonių Prancūzijoje taikomi tarifai yra pernelyg dideli ir kad jų nariams, kaip šių susisiekimo kelių naudotojams, daromas poveikis.

30

Konkrečiai kalbant, ieškovai teigia, kad Prancūzijoje privačių greitkelių koncesijos įmonės kompensuoja bet kokį iš šių įmonių renkamų rinkliavų, valstybinio nuomos mokesčio ar kitų mokesčių joms didinimą, pačios padidindamos kainas už naudojimąsi greitkeliais, ir apskritai didina tarifus, kurie kelių naudotojams yra pernelyg dideli ir, atsižvelgiant į teikiamą paslaugą, neproporcingi.

31

Ieškovai taip pat teigia, kad Prancūzijoje pernelyg dideli pelnai, generuojami dėl greitkelių koncesijos įmonių surenkamų mokesčių už naudojimąsi greitkeliais mainais už jų įsipareigojimą plėsti, finansuoti ir eksploatuoti koncesijos pagrindu suteiktą greitkelių tinklą, nulemia perteklinių kompensavimo mechanizmų atsiradimą.

32

Ieškovai pažymi, kad ginčijamame sprendime suteiktu Komisijos leidimu pratęsus koncesijų sutarčių galiojimo trukmę ši padėtis tęsis.

33

Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovų nurodomas poveikis jų nariams nesiskiria nuo to, kuriuo gali pasiremti visi atitinkami greitkelių naudotojai, pirmiausia dėl to, kad Prancūzijoje greitkelių koncesijos įmonių taikomi mokesčiai už naudojimąsi greitkeliais yra pernelyg dideli ir dar gali būti padidinti koncesijos sutarčių trukmės pratęsimo laikotarpiu.

34

Taigi, ginčijamas sprendimas nedaro poveikio ieškovų nariams dėl tam tikrų būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos sukonkretintų taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas.

35

Remiantis tuo reikia daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovais, todėl jie netenkina reikalavimo, nuo kurio priklauso ieškinio priimtinumas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytą antrą atvejį.

36

Taigi nereikia nustatyti, ar ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovais.

37

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį fiziniai ar juridiniai asmenys gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris su jais tiesiogiai susijęs.

38

Sąvoką „reglamentuojančio [reglamentuojamojo] pobūdžio teisės aktai, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių [įgyvendinamųjų] priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, t. y. išvengti situacijų, kai fizinis asmuo priverstas pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai ir dėl jo nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kyla rizika, kad toks asmuo neteks veiksmingos teisminės apsaugos, jei negalės tiesiogiai pareikšti ieškinio Sąjungos teisme, siekdamas užginčyti tokio reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto teisėtumą. Iš tiesų tokioje situacijoje esantis fizinis ar juridinis asmuo, net jei atitinkamas teisės aktas tiesiogiai su juo susijęs, galėtų kreiptis dėl šio akto teisminės kontrolės tik pažeidęs šio teisės akto nuostatas; tokiu atveju jis turėtų remtis jų neteisėtumu bylose, kurios jam buvo iškeltos nacionaliniuose teismuose (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 27 punktas).

39

Vis dėlto teisminė kontrolė užtikrinama, jei dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, C‑294/83, EU:C:1986:166, 23 punktą; 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 93 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 28 punktą).

40

Jeigu reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktą turi įgyvendinti Sąjungos institucijos ar įstaigos, fiziniai ar juridiniai asmenys, laikydamiesi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų reikalavimų, gali pareikšti tiesioginį ieškinį Sąjungos teisme dėl įgyvendinimo aktų ir pagal SESV 277 straipsnį tokiam ieškiniui pagrįsti remtis atitinkamo pagrindinio teisės akto neteisėtumu (1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, C‑294/83, EU:C:1986:166, 23 punktas; 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 93 punktas ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 29 punktas).

41

Kai tokius aktus turi įgyvendinti valstybės narės, fiziniai ar juridiniai asmenys gali ginčyti nacionalinės įgyvendinamosios priemonės galiojimą nacionaliniuose teismuose ir per šiuos procesus nurodyti pagrindinio teisės akto negaliojimą, taip prireikus priverdami juos remiantis SESV 267 straipsniu pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą (1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts / Parlamentas, C‑294/83, EU:C:1986:166, 23 punktas; 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 93 punktas ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 29 punktas).

42

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje neapibrėžia nagrinėjamos pagalbos pripažinimo suderinama su vidaus rinka specifinių ir konkrečių pasekmių nei jos gavėjams, nei jokiam kitam asmeniui, kuriam ši priemonė gali daryti kokį nors poveikį.

43

Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Prancūzijos valstybės ir atitinkamų greitkelių koncesijos įmonių sudarytos koncesijos sutartys turi būti papildytos dekretu patvirtintomis sąlygomis, kad tose sutartyse būtų nustatytos modernizavimo plano detalės, t. y. pirmiausia vykdytini darbai, koncesijų trukmės pratęsimas, priemonės, skirtos užtikrinti darbų tęstinumui ir perteklinio kompensavimo nebuvimui, taip pat Prancūzijos institucijų prisiimti įsipareigojimai Komisijai pagal procedūrą, per kurią buvo išnagrinėta aptariama priemonė.

44

Taigi, specifinės ir konkrečios ginčijamo sprendimo pasekmės ieškovams ir jų nariams pasireikš nacionalinės teisės aktuose, kurie turės minėto sprendimo įgyvendinamųjų priemonių pobūdį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Royal Scandinavian Casino Århus / Komisija, C‑541/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:302, 47 punktą).

45

Pagal teismų praktiką teisę fiziniams ar juridiniams asmenims ginčyti nacionalines Sąjungos teisės akto įgyvendinamąsias priemones nacionaliniuose teismuose turi garantuoti valstybės narės. Teisingumo Teismas yra priminęs, kad teisminės gynybos priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, sistemą turi nustatyti valstybės narės (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 100 punktas ir 2016 m. balandžio 21 d. Nutarties Royal Scandinavian Casino Århus / Komisija, C‑541/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:302, 51 punktas).

46

Iš tiesų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės nustato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 101 punktą).

47

Be to, nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė, laikydamasi iš Sąjungos teisės kylančių reikalavimų, savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų užtikrinti pagal Sąjungos teisę teisės subjektams suteiktų teisių apsaugai, pareiškimo procesines taisykles (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 102 punktas).

48

Todėl, nepaisant to, ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, darytina išvada, kad šis ieškinys netenkina reikalavimo, susijusio su įgyvendinamųjų priemonių, nuo kurių priklauso jo priimtinumas atsižvelgiant į trečią šioje nuostatoje numatytą atvejį, nebuvimu.

49

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visas šis ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas ir nereikia priimti sprendimo dėl Komisijos argumentų, grindžiamų tuo, kad ieškovams neatstovavo advokatas, kuris būtų nuo jų nepriklausoma trečioji šalis.

50

Pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 2 dalį nereikia priimti sprendimo dėl Prancūzijos Respublikos prašymo leisti įstoti į bylą.

51

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

52

Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

53

Be to, pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 10 dalį Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymu leisti įstoti į bylą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nutaria: