1.

Sąjungos lygmeniu laikas nuo laiko kyla nesutarimų dėl to, ar Europos Sąjunga turėtų veikti viena ar tik kartu su savo valstybėmis narėmis, kai siekiama dalyvauti tarptautinių organų diskusijose ir jiems priimant sprendimus. Nuolat ginčijamasi dėl to, kokiu teisiniu pagrindu turi būti grindžiami Sąjungos išorės veiksmai pagal pagrindines Sąjungos sutartis.

2.

Šie kompetencijos klausimai yra galios klausimai, dėl kurių karštai bylinėjamasi daugiau nei kelis dešimtmečius. Viena vertus, nesutariama dėl to, kokio sudėtingumo turi būti Europos vidaus sprendimų priėmimo procesas, kita vertus – dėl to, kas Europos vardu turėtų sėsti prie tarptautinių derybų stalo. Atrodo, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai konfrontacija šiuo klausimu dar labiau sustiprėjo.

3.

Šioje byloje keliamas klausimas dėl Antarkties jūrų apsaugos priemonių, visų pirma dėl įvairių saugomų jūrų rajonų (SJR), apie kuriuos jau ne vienus metus diskutuojama Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijos (CCAMLR) metiniuose posėdžiuose, nustatymo.

4.

Dėl turinio Europos Komisija, Europos Sąjungos Taryba ir valstybės narės kartu sutaria siekti aktyviai prisidėti prie Antarkties jūrų apsaugos. Vis dėlto vertinant formaliai Taryba ir valstybės narės atkakliai siekia priskirti jūrų apsaugos priemones aplinkosaugos politikai, taigi, pasidalijamosios kompetencijos sričiai (SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktas), todėl, jų nuomone, būtina, kad Sąjunga tarptautiniu lygiu veiktų kartu su valstybėmis narėmis. Tačiau Komisija mano, kad šios priemonės priskirtinos biologinių jūrų išteklių apsaugai pagal bendrą žuvininkystės politiką (SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktas), kuri priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, todėl valstybės narės negali atstovauti Sąjungai išorės santykiuose kartu su Sąjungos institucijomis. Taip pat svarstoma, ar šioje srityje Sąjunga įgijo numanomą išimtinę kompetenciją pagal AETR doktriną ( 2 ) (SESV 3 straipsnio 2 dalis) ir kokį vaidmenį šiuo atveju atlieka mokslinių tyrimų politika, kuri patenka į Sąjungos papildomosios kompetencijos sritį (SESV 4 straipsnio 3 dalis).

5.

Konkrečiai Komisija savo ieškiniu ginčija du Taryboje priimtus sprendimus dėl veikimo Sąjungos vardu 2015 ir 2016 m. CCAMLR 34‑ajame ir 35‑ajame metiniuose posėdžiuose (toliau – ginčijami sprendimai):

6.

Teisingumo Teismo sprendimas šiose bylose taps dar viena detale bendroje kompleksiškoje Sąjungos ir jos valstybių narių išorės kompetencijos struktūroje, kuri nustatyta Lisabonos sutartyje. Nagrinėjama situacija visų pirma suteikia galimybę išsiaiškinti, ar Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamoji kompetencija neišvengiamai reiškia, kad Sąjunga privalo veikti tarptautiniuose organuose kartu su savo valstybėmis narėmis („mišrus atstovavimas“), ar gali, o galbūt net privalo veikti išorės santykiuose ir viena. Be to, byloje C‑626/16 pirmiausia reikės išaiškinti, kokiomis aplinkybėmis Nuolatinių atstovų komiteto sprendimai laikytini teisės aktais, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Byloje dėl partnerystės sutarties su Kazachstanu (C‑244/17), kurioje šiandien taip pat teikiu išvadą, sprendžiami visai kiti klausimai, susiję su Tarybos sprendimams turinčių sąsajų su bendrąja užsienio ir saugumo politika keliamais daugumos reikalavimais.

7.

Sąjungos teisės pagrindas šioje byloje visų pirma yra SESV 2, 3 ir 4 straipsniai, taip pat ESS 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 2 dalis. Taip pat reikšmingi SESV 191 ir 192 straipsniai. Be to, būtina atkreipti dėmesį į pagrindines bendros žuvininkystės politikos taisykles, nustatytas Reglamente (ES) Nr. 1380/2013 ( 5 ).

8.

Reglamento Nr. 1380/2013 1 straipsnyje apibrėžta bendros žuvininkystės politikos taikymo sritis:

„1.   Bendra žuvininkystės politika apima:

<…>

2.   Bendra žuvininkystės politika apima 1 dalyje nurodytą veiklą, kai ji vykdoma:

<…>

9.

Bendros žuvininkystės politikos tikslai išdėstyti Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnyje:

„1.   Vykdant bendrą žuvininkystės politiką užtikrinama, kad žvejybos ir akvakultūros veikla būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu <…>

2.   Pagal bendrą žuvininkystės politiką žuvininkystės valdymui taikomas atsargumo metodas ir siekiama užtikrinti, kad gyvieji jūrų biologiniai ištekliai būtų naudojami taip, kad atkurti ir išlaikyti žvejojamų rūšių populiacijų dydžiai viršytų dydžius, kuriais gali būti užtikrintas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis.

<…>

3.   Pagal bendrą žuvininkystės politiką žuvininkystės valdymui taikomas ekosisteminis metodas, kuriuo užtikrinama, kad žvejybos veiklos neigiamas poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo labiau sumažintas, ir šia politika siekiama užtikrinti, kad akvakultūros ir žvejybos veikla būtų vengiama pabloginti jūrų aplinką.

<…>

5.   Vykdant bendrą žuvininkystės politiką visų pirma:

<…>

10.

Dėl Sąjungos išorės žuvininkystės politikos tikslų Reglamento Nr. 1380/2013 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kad būtų užtikrintas tausus jūrų biologinių išteklių ir jūrų aplinkos naudojimas, valdymas bei išsaugojimas, Sąjunga žuvininkystės išorės santykiuose laikosi savo tarptautinių įsipareigojimų ir politikos tikslų, taip pat 2 ir 3 straipsniuose išdėstytų tikslų bei principų.“

11.

Svarbios tarptautinės teisės nuostatos išdėstytos Kanberos konvencijoje; taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į Antarkties sutartį.

12.

Konvencija dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos ( 6 ) (Kanberos konvencija) buvo pasirašyta 1980 m. gegužės 20 d. Kanberoje (Australija) ir įsigaliojo 1982 m. balandžio 7 d. Prie konvencijos yra prisijungusi Europos Sąjunga ir dvylika jos valstybių narių ( 7 ), taip pat 23 trečiosios šalys.

13.

Kanberos konvencijos I straipsnyje nustatyta:

„1.   Ši Konvencija taikoma Antarkties jūrų gyviesiems ištekliams regione į pietus nuo 60o pietų platumos ir regione tarp tos platumos ir Antarkties konvergencijos zonos esantiems Antarkties jūrų gyviesiems ištekliams, kurie yra Antarkties jūrų ekosistemos sudedamoji dalis.

2.   Antarkties jūrų gyvieji ištekliai – tai pelekinių žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir visų kitų gyvųjų organizmų rūšių populiacijos, įskaitant į pietus nuo Antarkties konvergencijos zonos pasitaikančius paukščius.

3.   Antarkties jūrų ekosistema – tai kompleksas tarpusavio ryšių, kurie sieja Antarkties jūrų gyvuosius išteklius vienus su kitais ir su jų fizine aplinka.

<…>“

14.

Kanberos konvencijos II straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Šios Konvencijos tikslas – Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsauga.

2.   Šioje Konvencijoje terminas „apsauga“ apima ir racionalų naudojimą.

3.   Bet kokia gaudymo ir su juo susijusi veikla regione, kuriai taikoma ši Konvencija, yra plėtojama laikantis šios Konvencijos nuostatų ir šių apsaugos principų:

<…>“

15.

Kanberos konvencijos III straipsnyje nustatytas jos ryšys su Antarkties sutartimi:

„Susitariančiosios Šalys, nesvarbu, ar jos yra Antarkties sutarties Šalys, ar ne, susitaria, kad Antarkties sutarties regione jos neužsiims jokia veikla, prieštaraujančia tos sutarties principams ir tikslams <…>“

16.

Taip pat Kanberos konvencijos V straipsnyje nustatyta:

„1.   Susitariančiosios Šalys, kurios nėra Antarkties sutarties Šalys, patvirtina Antarkties sutarties Konsultacinių Šalių specialius įsipareigojimus ir atsakomybę už Antarkties sutarties regiono aplinkos apsaugą ir išsaugojimą.

2.   Susitariančiosios Šalys, kurios nėra Antarkties sutarties Šalys, sutinka, kad savo veikloje Antarkties sutarties taikymo regione atitinkamomis aplinkybėmis deramai laikysis sutartų Antarkties faunos ir floros apsaugos priemonių ir kitų tokių priemonių, kurias yra rekomendavusios Antarkties sutarties Konsultacinės Šalys, įgyvendindamos savo atsakomybę už Antarkties aplinkos apsaugą nuo visų formų kenksmingo žmonių kišimosi.

<…>“

17.

Pagal Kanberos konvencijos VII straipsnį įsteigiama Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisija (CCAMLR), kuriai šios konvencijos IX straipsnyje, be kita ko, pavedama:

„1.   Komisijos funkcija – įgyvendinti šios Konvencijos II straipsnyje išdėstytą tikslą ir principus. To siekdama, ji:

<…>

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies f punkte nurodytos apsaugos priemonės apima:

<…>

<…>“

18.

Be Europos Sąjungos, CCAMLR narės šiuo metu yra aštuonios Sąjungos valstybės narės ( 8 ).

19.

Antarkties sutartis sudaryta 1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone, Kolumbijos apygardoje (Jungtinės Amerikos Valstijos). Trys Europos Sąjungos valstybės narės, pasirašiusios Antarkties sutartį, turi Susitariančiųjų Šalių statusą ( 9 ). Kitos devynios Sąjungos valstybės narės turi Konsultacinių Šalių statusą ( 10 ), aštuonios – Nekonsultacinių Šalių statusą ( 11 ).

20.

Antarkties sutarties IX straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Susitariančiųjų Šalių <…> atstovai <…> atitinkamais intervalais ir tinkamose vietose rengia susitikimus, kad pasikeistų informacija, konsultuotųsi bendrai rūpimais klausimais dėl Antarkties ir parengtų priemones, kuriomis siekiama Sutarties principų ir tikslų, jas aptartų ir rekomenduotų savo vyriausybėms, įskaitant priemones

<…>

21.

Antarkties sutarties VI straipsnyje nustatyta teritorinė taikymo sritis:

„Ši Sutartis taikoma teritorijai į pietus nuo 60° pietų platumos, įskaitant visus ledgūbrius <…>“

22.

CCAMLR užsibrėžė tikslą sukurti saugomų jūrų rajonų tinklą Antarkties zonoje. Šį tikslą tvirtai remia Europos Sąjunga.

23.

Todėl Taryba 2014 m. Sąjungai rengiantis dalyvauti būsimuose metiniuose CCAMLR posėdžiuose, remdamasi SESV 218 straipsnio 9 dalimi, nustatė „daugiametę poziciją“, kuria, be kita ko, sukurta „supaprastinta“ Tarybos sprendimų dėl pozicijos, kurios bendros žuvininkystės politikos klausimais Sąjunga turi laikytis CCAMLR, priėmimo procedūra ( 12 ). Vadovaudamosi šia procedūra, Komisijos tarnybos iš anksto prieš kiekvieną metinį CCAMLR posėdį pateikia Tarybos parengiamosioms darbo grupėms visus reikšmingus dokumentus. Praktiškai Komisijos tarnybos pateikia šiuos dokumentus Tarybos Žuvininkystės darbo grupei arba COREPER.

24.

2015 m. rugpjūčio 31 d. Komisijos tarnybos, taikydamos supaprastintą procedūrą, pateikė Tarybos Žuvininkystės darbo grupei neformalų dokumentą (vadinamąjį neoficialų dokumentą), prie kurio buvo pridėtas „diskusijoms skirto dokumento dėl būsimo pasiūlymo sukurti saugomą jūrų rajoną Vedelio jūroje“ projektas ( 13 ).

25.

Komisijos tarnybos pasiūlė pateikti CCAMLR (tiksliau – CCAMLR moksliniam komitetui ( 14 )) šį diskusijoms skirtą dokumentą vien Sąjungos vardu, nes šis dokumentas, jų manymu, priskirtinas bendrai žuvininkystės politikai.

26.

2015 m. rugsėjo 5 d. posėdyje Tarybos darbo grupė pritarė diskusijoms skirto dokumento turiniui, tačiau priskyrė dokumentą aplinkos politikai, todėl nusprendė, kad šį dokumentą CCAMLR moksliniam komitetui būtina pateikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Šis klausimas buvo perduotas COREPER.

27.

COREPER šį klausimą svarstė 2015 m. rugsėjo 11 d. posėdyje. Po pasikeitimo nuomonėmis COREPER pirmininkas konstatavo, kad diskusijoms skirto dokumento turiniui pritarta bendru sutarimu, todėl šis dokumentas teiktinas 2015 m. CCAMLR 34-ajam metiniam posėdžiui. Jis taip pat nurodė, kad diskusijoms skirtą dokumentą nuspręsta CCAMLR teikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

28.

Komisija pareiškime, kurį prašė užfiksuoti protokole, pareiškė nesutinkanti su pastaruoju reikalavimu. Nors ji nurodė esanti pasirengusi teikti diskusijoms skirtą dokumentą CCAMLR, kaip nusprendė COREPER, Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, tačiau aiškiai pasiliko teisę imtis teisinių veiksmų.

29.

2016 m. rugpjūčio 30 d. Komisijos tarnybos, taip pat taikydamos supaprastintą procedūrą, pateikė Tarybos Žuvininkystės darbo grupei neformalų dokumentą (vadinamąjį neoficialų dokumentą). Šis dokumentas 2016 m. rugsėjo 6 d. buvo papildytas keturiais pasiūlymų nustatyti saugomus jūrų rajonus Antarktyje arba paremti jų sukūrimą (t. y. 2015 m. jau aptartą SJR Vedelio jūroje ( 15 ), SJR Roso jūroje ( 16 ), SJR rytinėje Antarkties dalyje, taip pat specialius mokslinių tyrimų rajonus, skirtus tirpstančių ledynų tyrinėjimams ( 17 )) projektais.

30.

Komisijos tarnybos pasiūlė teikti šiuos dokumentus CCAMLR vien Sąjungos vardu, nes šie dokumentai, jų manymu, priskirtini bendrai žuvininkystės politikai. Siekdama nepažeisti pasiūlymų dėl metinių CCAMLR posėdžių pateikimui nustatytų terminų, Komisija iškart pateikė nurodytus dokumentus CCAMLR sekretoriatui vien Sąjungos vardu.

31.

2016 m. rugsėjo 15 ir 22 d. posėdžiuose Tarybos darbo grupė apsvarstė diskusijoms skirto dokumento ir visų keturių pasiūlymų turinį ir 2016 m. rugsėjo 22 d. jiems pritarė, tačiau priskyrė aplinkos politikai, todėl nusprendė, kad teikti šiuos dokumentus CCAMLR būtina Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Be to, darbo grupė laikėsi nuomonės, kad supaprastinta procedūra nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes tokia procedūra, atsižvelgiant į jos dalyką, galėtų būti taikoma tik bendros žuvininkystės politikos srityje. Tuomet šis klausimas pirmiausia buvo perduotas COREPER, o vėliau – Tarybai.

32.

2016 m. spalio 10 d. Taryba 3 487‑ajame posėdyje Liuksemburge pritarė Komisijos ketinimui pateikti CCAMLR diskusijoms skirtą dokumentą ir keturis pasiūlymus Sąjungos vardu. Be to, Taryba nurodė, kad šiuose dokumentuose atsispindi Sąjungos pozicija, kurią ji išreikš CCAMLR 35‑ajame metiniame posėdyje.

33.

Komisija pareiškime, kurį ji paprašė užfiksuoti protokole, kategoriškai tvirtino, kad nurodyti dokumentai yra susiję su išimtine Sąjungos kompetencija biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje. Nors ji nurodė esanti pasirengusi išaiškinti CCAMLR sekretoriatui, kad minėti dokumentai turi būti laikomi pateiktais Sąjungos ir jos valstybių narių vardu ( 18 ), tačiau aiškiai pasiliko teisę imtis teisinių veiksmų.

34.

2016 m. 35‑ajame metiniame posėdyje CCAMLR nusprendė atsižvelgti į du iš pasiūlymų, kuriuos pateikė ar kuriems pritarė Sąjunga, t. y. nustatyti saugomą jūrų rajoną Roso jūroje ir kelis specialius moksliniams tyrimams skirtus rajonus. Be to, CCAMLR nutarė toliau diskutuoti dėl abiejų likusių Sąjungos pasiūlymų, taip pat dėl galimo SJR nustatymo Vedelio jūroje.

35.

Dabar Teisingumo Teismas bylose C‑626/15 ir C‑659/16 nagrinėja du ieškinius dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio 2 dalį, ginčo šalys – Komisija ir Taryba. Tarybą, be kita ko, palaiko ne viena valstybė narė.

36.

Byloje C‑626/15 Komisija 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškė ieškinį dėl 2015 m. sprendimo panaikinimo.

37.

Pagal Procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismo pirmininkas leido Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Portugalijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

38.

Byloje C‑626/15 Komisija prašo:

39.

Taryba, palaikoma jos pusėje į bylą įstojusių devynių šalių, prašo:

40.

Byloje C‑659/16 Komisija 2016 m. gruodžio 20 d. pareiškė ieškinį dėl 2016 m. sprendimo panaikinimo.

41.

Pagal Procedūros reglamento 131 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismo pirmininkas leido Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Nyderlandų Karalystei, Portugalijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

42.

Byloje C‑659/16 Komisija prašo:

43.

Taryba, palaikoma jos pusėje į bylą įstojusių dešimties šalių, prašo:

44.

Teisingumo Teisme abu Komisijos ieškiniai buvo nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. 2017 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininkas leido Tarybai pateikti naujų įrodymų byloje C‑626/15. 2017 m. vasario 10 d. nutartimi pirmininkas sustabdė bylos C‑626/15 nagrinėjimą, kol baigsis rašytinė proceso dalis byloje C‑659/16. Be to, tos pačios dienos pirmininko nutartimi abi bylos C‑626/15 ir C‑659/16 sujungtos, kad kartu būtų išnagrinėtos žodine tvarka ir būtų priimtas bendras sprendimas.

45.

Bendras teismo posėdis, kuriame dalyvavo Komisija, Taryba ir jos pusėje įstojusios į bylą šalys, išskyrus Belgijos Karalystę, Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, Nyderlandų Karalystę ir Suomijos Respubliką, įvyko 2018 m. kovo 13 d.

46.

Tarybos prašymu, pateiktu byloje C‑626/15, Teisingumo Teismas pagal Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečią pastraipą posėdžiauja Didžiosios kolegijos sudėties. Pagal Procedūros reglamento 29 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas nutarė skirti nagrinėti sujungtas bylas C‑626/15 ir C‑659/16 tos pačios sudėties teismui.

47.

Komisijos ieškinio byloje C‑626/15 priimtinumo klausimas yra itin svarbus. Priešingai nei byloje C‑659/16, Taryba ir didelė dalis jos pusėje į bylą įstojusių šalių kategoriškai nesutinka su tuo, kad byloje C‑626/15 Komisijos ginčijamas 2015 m. sprendimas gali būti ieškinio dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, objektas. Iš esmės jos remiasi dviem argumentais: pirma, tai yra tik COREPER, o ne Tarybos sprendimas. Antra, šis sprendimas nesukelia privalomų teisinių padarinių.

48.

Neabejotina, kad COREPER nėra Sąjungos institucija, kuriai Sutartimis būtų suteikti įgaliojimai; tai yra tik pagalbinis Tarybos organas, atsakingas už Tarybos darbo rengimą ir jam pavestų užduočių atlikimą ( 22 ) (SESV 240 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys).

49.

Vis dėlto tai, kad COREPER gali priimti procedūrinius sprendimus (SESV 240 straipsnio 1 dalies antras sakinys ir Tarybos darbo tvarkos taisyklių 19 straipsnio 7 dalis) ir neturi teisės įgyvendinti Tarybai Sutartimis suteiktų įgaliojimų priimti sprendimus ( 23 ), nereiškia, jog Sąjungos teismai negali patikrinti jo aktų. Priešingai, COREPER aktai priskirtini Tarybai. Taryba privalo Sąjungos teismuose atsakyti už neteisėtus COREPER veiksmus. Tokį požiūrį patvirtina visapusiškos teisinės apsaugos ir visiškos teisminės kontrolės, taikomos visiems Sąjungos organų, institucijų ir kitų įstaigų aktams, idėja, kuria grindžiamas SESV 263 straipsnis.

50.

Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų būna priimamas atskiras Tarybos teisės aktas, kurį COREPER tik parengia. Tokiais atvejais teisminė kontrolė taikoma būtent Tarybos teisės aktui, o pačių parengiamųjų COREPER aktų negalima skųsti teisme.

51.

Vis dėlto situacija yra kitokia, kai išimtiniais atvejais ima veikti tik COREPER, o Taryba ministrų lygmeniu nesiima jokių veiksmų. Tuomet jau COREPER aktu baigiama atitinkama procedūra ( 24 ), o tokiu COREPER aktu galutinai nustatoma Tarybos, kaip Sąjungos organo, pozicija ( 25 ). Tokie buvo 2015 m. vykę procesai, kurie yra bylos C‑626/15 pagrindas. Todėl Sąjungos teismai gali tikrinti 2015 m. sprendimą, nes šis teisės aktas priskirtinas Tarybai.

52.

Pagal suformuotą jurisprudenciją aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra visi, nepaisant formos, Sąjungos institucijų priimti aktai, kuriais siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių ( 26 ).

53.

Siekiant nustatyti, ar ginčijamas teisės aktas sukelia (ar turi sukelti) tokių padarinių, reikia įvertinti jo esmę ( 27 ), o tai turi būti daroma remiantis objektyviais kriterijais. Pirmiausia vertinamas akto turinys, tačiau taip pat reikia atsižvelgti į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus ( 28 ). Svarbūs ir autoriaus tikslai ( 29 ), tačiau tik tuo atveju, jeigu juos galima objektyviai apibrėžti.

54.

Priešingai, nei, atrodo, mano Taryba, svarbiausia yra ne tai, ar CCAMLR perduotas diskusijoms skirtas dokumentas pats savaime gali būti ginčijamas. Daug svarbiau yra įvertinti, ar 2015 m. priimtas COREPER sprendimas perduoti šį diskusijoms skirtą dokumentą CCAMLR Sąjungos ir jos valstybių narių vardu sukelia privalomų teisinių padarinių ir todėl pripažintinas aktu, dėl kurio gali būti teikiamas ieškinys, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

55.

Pirmiausia kalbant apie 2015 m. sprendimo turinį, šiame akte nustatoma, kad diskusijoms skirtas dokumentas dėl saugomo jūrų rajono Vedelio jūroje sukūrimo teikiamas CCAMLR bendrai Sąjungos ir jos valstybių narių, o ne vien Sąjungos vardu. Ši aplinkybė gana akivaizdžiai rodo, kad 2015 m. sprendimas sukėlė teisinių padarinių, nes jis apribojo Komisijos veikimo galimybes, susijusias su jos dalyvavimu 2015 m. CCAMLR 34‑ajame metiniame posėdyje. Šiuo sprendimu visų pirma užkirstas kelias Komisijai pasinaudoti savo kompetencija atstovauti Sąjungai išorės santykiuose (ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštas sakinys) kitaip nei tarptautiniu lygmeniu atstovaujant bendrai su valstybių narių atstovais.

56.

Toliau kalbant apie 2015 m. sprendimo kontekstą, reikia atkreipti dėmesį į daugiametę poziciją, kurią 2014 m. paskelbė Taryba ( 30 ). Šioje pozicijoje Tarybos „parengiamosioms darbo grupėms“ aiškiai suteikiamas įgaliojimas kontroliuoti ir priimti sprendimus, kurio tikslas – taikant „supaprastintą procedūrą“ sukonkretinti Sąjungos poziciją dėl tam tikrų punktų, kurie turi būti aptariami CCAMLR metiniuose posėdžiuose. Byloje C‑626/15 nagrinėjamas diskusijoms skirtas dokumentas buvo pateiktas COREPER taikant būtent šią supaprastintą procedūrą. Tai taip pat leidžia daryti prielaidą, kad 2015 m. sprendimas sukėlė privalomų teisinių padarinių.

57.

Galiausiai tas pats pasakytina apie veikiančių subjektų tikslą: šalys neginčija, kad COREPER 2015 m. sprendimu siekė nustatyti konkrečius Sąjungos atstovų veiksmus tarptautinėje arenoje CCAMLR 34-ajame metiniame posėdyje.

58.

Todėl manytina, kad 2015 m. sprendimas turėjo sukurti ir sukūrė privalomų teisinių padarinių.

59.

Taryba ir kai kurios jos pusėje į bylą įstojusios šalys bando paneigti prielaidą, kad byloje C‑626/15 nagrinėjamas teisės aktas, kurį galima ginčyti, pateikdamos iš esmės du kontrargumentus.

60.

Pirma, proceso šalys atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį Tarybai patikėta Sąjungos politikos formavimo funkcija, įskaitant visų pirma Sąjungos išorės veiksmus, taip pat į tai, kad Komisija pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį turi užtikrinti Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose ( 31 ).

61.

Vis dėlto šis prieštaravimas neveiksmingas. Tai, kad egzistuoja – visiškai neginčijamas – Tarybos įgaliojimas pagal ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, jokiu būdu nereiškia, kad šiuo pagrindu priimtos Tarybos nuostatos dėl Sąjungos išorės veiksmų negali sukurti teisinių padarinių ir būti skundžiamos Sąjungos teismams. Priešingai, atrodo, kad tokios nuostatos sukelia byloje nagrinėjamam sprendimui teisinių padarinių, dėl kurių jis tampa aktu, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį.

62.

Antra, Taryba ir kai kurios valstybės narės nurodo, kad 2015 m. sprendimas nesukelia teisinių padarinių, nes nenustato Sąjungos pozicijos, kaip ji suprantama pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį. Šalys grindžia savo nuomonę tuo, kad CCAMLR 34‑ajame metiniame posėdyje dar nebuvo planuojama priimti oficialaus sprendimo dėl saugomo jūrų rajono Vedelio jūroje, CCAMLR turėjo būti pateiktas tik ginčijamas diskusijoms skirtas dokumentas rengiantis ateityje priimti galimą sprendimą.

63.

Šis argumentas taip pat neįtikina dėl dviejų priežasčių.

64.

Pirma, SESV 218 straipsnio 9 dalis turi būti aiškinama plačiai ( 32 ). Pagal šią nuostatą pozicija Sąjungos vardu turi būti priimta ne tik tais atvejais, kai tarptautinis organas netrukus priims konkretų sprendimą dėl teisinę galią turinčio akto, bet ir tuomet, kai Sąjunga siekia paskatinti tokiame tarptautiniame organe diskusiją, kuriai pasibaigus galbūt būtų priimtas teisinę galią turintis aktas, arba toje diskusijoje dalyvauti ( 33 ). SESV 218 straipsnio 9 dalimi siekiama užtikrinti, kad per visą atitinkamo tarptautinio organo sprendimų priėmimo procesą Sąjunga laikytųsi vienos nuomonės ir jos veiksmai šiame procese būtų patvirtinti jos kompetentingų institucijų.

65.

Antra, Taryba galėtų manyti, kad pageidautina nustatyti bendrą Sąjungos poziciją, pateiktiną tarptautiniam organui, ne tik SESV 218 straipsnio 9 dalyje numatytose srityse, kitaip tariant – laisva valia ir kitose srityse. Priėmus tokį sprendimą išreikšta pozicija būtų privaloma ir reikalautų lojalaus kitų Sąjungos organų (ESS 13 straipsnio 2 dalies antras sakinys) ir valstybių narių bendradarbiavimo (ESS 4 straipsnio 3 dalis ir SESV 191 straipsnio 4 dalies pirmas sakinys).

66.

Todėl teisiškai reikšmingas šio sprendimo poveikis negalėtų būti paneigtas net tuo atveju, jeigu 2015 m. sprendimas būtų laikomas tik atsižvelgus į prasidedančias diskusijas tarptautiniame organe laisva valia išreikšta bendra pozicija, nepatenkančia į SESV 218 straipsnio 9 dalies taikymo sritį, o ne pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį nustatyta privaloma Sąjungos pozicija. Tuo labiau kad Sąjungos ir jos valstybių narių vardu bendrai pateiktas diskusijoms skirtas dokumentas sudarė CCAMLR ir kitoms Kanberos konvencijos Susitariančiosioms Šalims įspūdį, kad galimas saugomo jūrų rajono nustatymas Vedelio jūroje nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai arba kad Sąjunga bet kuriuo atveju negali viena pareikšti savo nuomonės šiuo klausimu. To pakanka teisinių padarinių prezumpcijai pagal SESV 263 straipsnį ( 34 ).

67.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2015 m. sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Vadinasi, Komisijos ieškinys byloje C‑626/15 yra priimtinas.

68.

Abu ieškiniai bylose C‑626/15 ir C‑659/16 bus laikomi pagrįstais, jei bus nustatyta, kad Taryba neteisėtai ragino Komisiją ginčijamuose 2015 ir 2016 m. sprendimuose teikti CCAMLR nagrinėjamus dokumentus ir poziciją dėl numatomų saugomų jūrų rajonų Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti, ar Sąjunga taip pat turėjo teisę dalyvauti diskusijose ir CCAMLR sprendimo priėmimo procese savo pačios vardu, t. y. nedalyvaujant jos valstybėms narėms, kaip siūlė Komisija.

69.

Komisija teigia, kad Taryba, reikalaudama bendrų Sąjungos ir jos valstybių narių veiksmų, pažeidė išimtinę Sąjungos kompetenciją veikti tarptautinėje arenoje. Komisija tiek byloje C‑626/15, tiek byloje C‑659/16 atitinkamai nurodo po du ieškinio pagrindus. Pirma, Taryba nepaisė išimtinės Sąjungos kompetencijos biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką srityje, įtvirtintos SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte (pirmasis ieškinio pagrindas), antra, ji neatsižvelgė į išimtinę Sąjungos kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies trečią alternatyvą dėl galimo poveikio bendroms taisyklėms ar galimo jų taikymo srities pakeitimo (AETR doktrina, antrasis ieškinio pagrindas).

70.

Išvada dėl abiejų ieškinio pagrindų galiausiai priklauso nuo materialinio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo priimti sprendimai 2015 ir 2016 m., ir nuo atsakymo į klausimą, ar pagal šį teisinį pagrindą leidžiama Sąjungai dalyvauti vienai CCAMLR veikloje, o galbūt to net reikalaujama. Pagal kompetencijos suteikimo principą (ESS 5 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys ir 2 dalis kartu su ESS 4 straipsnio 1 dalimi) toks teisinis pagrindas būtinas Sąjungai imantis ne tik vidinių, bet ir tarptautinių veiksmų ( 35 ). Tinkamo teisinio pagrindo parinkimas turi konstitucinę reikšmę ( 36 ).

71.

Pirmuoju ieškinio pagrindu Komisija iš esmės tvirtina, kad tik Sąjunga buvo atsakinga už dokumentų teikimą CCAMLR ir numatomų saugomų jūrų rajonų klausimų aptarimą šio organo 2015 ir 2016 m. metiniuose posėdžiuose, nes visi šie klausimai buvo susiję su biologinių jūrų išteklių apsauga pagal bendrą žuvininkystės politiką, todėl pateko į Sąjungos išimtinės kompetencijos pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą taikymo sritį.

72.

Iš tiesų bendra žuvininkystės politika apima biologinių jūrų išteklių apsaugos priemones (Reglamento Nr. 1380/2013 1 straipsnio 1 dalies a punktas). Tokios apsaugos priemonės nebūtinai turi būti taikomos vien Sąjungos vandenyse; kaip išorės žuvininkystės politikos dalis jos taip pat gali būti taikomos ne Sąjungos vandenyse, jeigu yra susijusios su Sąjungos žvejybos laivų arba valstybių narių piliečių vykdoma veikla (Reglamento Nr. 1380/2013 1 straipsnio 2 dalies c ir d punktai ir 28 straipsnis) ( 37 ).

73.

Tačiau bendra žuvininkystės politika jokiu būdu nėra vienintelė įmanoma sąsaja, kai kalbama apie Sąjungos biologinių jūrų išteklių apsaugos priemones. Tiesa, istoriškai susiklostė, kad ji dažnai yra išteklių išsaugojimo priemonių, kurių imamasi Europos lygmeniu, sedes materiae ( 38 ). Vis dėlto, kaip matyti iš SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkto ( 39 ), šiuo metu Sutartyse aiškiai išskiriamos biologinių jūrų išteklių apsaugos priemonės pagal bendrą žuvininkystės politiką ir biologinių jūrų išteklių apsaugos priemonės pagal kitas Sąjungos politikos kryptis.

74.

Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, jog Taryba ir jos pusėje į bylą įstojusios šalys mano, kad CCAMLR numatomi saugomi jūrų rajonai susiję ne su bendra žuvininkystės politika, o veikiau su aplinkos politika ir tam tikrais atvejais – su moksliniais tyrimais, o šiose srityse Sąjungos ir valstybių narių kompetencija yra pasidalijamoji (SESV 4 straipsnio 1 dalis kartu su 2 dalies e punktu ir 3 dalimi).

75.

Abi šalys teikia savo argumentus su stebinančiu entuziazmu. Taryba ir kai kurios jos pusėje į bylą įstojusios šalys netiesiogiai kaltina Komisiją siekiu visomis išgalėmis sukliudyti valstybėms narėms veikti tarptautiniu lygiu, o Komisija teigia, kad Taryba nepaliaujamai ieško teisinio pagrindo, kuris užtikrintų galimybę valstybėms narėms visuomet veikti kartu su Sąjunga.

76.

Šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas tik objektyviais aspektais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių visų pirma priskirtini ginčijamo sprendimo tikslas ir turinys ( 40 ), taip pat šio sprendimo kontekstas ( 41 ).

77.

Veikiančių subjektų subjektyvus vertinimas ir bendri politiniai tikslai renkantis teisinį pagrindą savo ruožtu neturi jokios reikšmės ( 42 ). Tuo atveju, jei Taryba, nustatydama Sąjungos teisės akto teisinį pagrindą išorės veiksmų srityje, turėtų tikslą neleisti Sąjungai veikti vienai ir siektų sudaryti valstybėms narėms galimybę dalyvauti kartu su Sąjunga, jos veiksmai netgi galėtų būti laikomi piktnaudžiavimu įgaliojimais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio 2 dalį.

78.

Taip pat nėra svarbu, koks teisinis pagrindas buvo taikomas priimant kitus Sąjungos aktus, kurie kartais turi panašių požymių arba yra glaudžiai susiję su ginčijamais sprendimais ( 43 ) (pavyzdžiui, Kanberos konvencijos patvirtinimas Europos ekonominės bendrijos vardu ir Bendrijos arba Sąjungos dalyvavimas priimant ankstesnius CCAMLR sprendimus). Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją vien Tarybos praktika negali nukrypti nuo Sutarties taisyklių ir sukurti Sąjungos institucijas įpareigojančio precedento ( 44 ).

79.

Nagrinėjama byla vaizdžiai parodo, kad planuojamas saugomų jūrų rajonų kūrimas Antarktyje susijęs ne tik su biologinių jūrų išteklių apsauga pagal bendrą žuvininkystės politiką, bet ir su SESV reglamentuojamomis aplinkos ir mokslinių tyrimų sritimis. Viena vertus, saugomi jūrų rajonai, kuriuos planuojama nustatyti CCAMLR, skirti Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugai ir jų tyrinėjimams (Kanberos konvencijos II straipsnio 1 dalis), taigi – aplinkosaugos politikos ir tam tikrais atvejais mokslinių tyrimų politikos tikslams, kita vertus, jie turėtų leisti racionaliai naudoti šiuos išteklius (Kanberos konvencijos II straipsnio 2 dalis), taigi – visų pirma užtikrinti žvejybos tvarumą.

80.

Vadinasi, Sąjunga, siekdama prisidėti prie numatomų saugomų jūrų rajonų sukūrimo, teoriškai galėtų naudotis tiek savo kompetencija aplinkos politikos srityje (SESV XX antraštinė dalis ( 45 )) ir tam tikrais atvejais mokslinių tyrimų politikos srityje (SESV XIX antraštinė dalis), tiek biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką srityje (SESV III antraštinė dalis), tiesa, pastaroji kompetencija, vadovaujantis SESV 11 straipsnyje įtvirtinta horizontaliąja išlyga, turi būti įgyvendinama visų pirma atsižvelgiant į aplinkos apsaugos reikalavimus ir taikant ekosisteminį metodą (Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnio 3 dalis).

81.

Ir pagal jurisprudenciją dėl Sąjungos vidaus veiksmų, ir pagal jurisprudenciją dėl jos išorės veiksmų tokioje situacijoje, kai gali būti taikomi keli teisiniai pagrindai, būtina įvertinti esmę. Jeigu teisės aktu, kaip šiuo atveju, siekiama dvigubo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis ir jei vieną iš jų galima laikyti pagrindine ar dominuojančia, o kita yra tik papildoma, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja pagrindinis ar dominuojantis tikslas arba sudedamoji dalis. Priemonė gali būti grindžiama keliais teisiniais pagrindais tik labai išimtiniais atvejais, t. y. kai ja siekiama iš karto kelių tikslų ar kai ji turi kelias neatskiriamas sudedamąsias dalis ir nė vienas iš tikslų ar nė viena iš dalių nėra papildoma ( 46 ).

82.

Kaip jau nurodžiau ( 47 ), toks minėtas esmės vertinimas atliekant vertikalų kompetencijos atribojimą negali lemti Sąjungos kompetencijos išplėtimo valstybių narių atžvilgiu, antraip būtų pažeistas kompetencijos suteikimo principas (ESS 5 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys ir 2 dalis kartu su ESS 4 straipsnio 1 dalimi). Tačiau esmės vertinimas neabejotinai gali būti taikomas atliekant horizontalų kompetencijos atribojimą, t. y. tuo atveju, kai aišku, jog Sąjunga turi kompetenciją dėl visų sudedamųjų jos planuojamo akto dalių, ir kai kyla tik tinkamo šių įgaliojimų pasirinkimo klausimas.

83.

Taip yra šiuo atveju: neginčijama, kad Sąjunga turi kompetenciją aplinkos, mokslinių tyrimų ir jūrų biologinių išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką srityse, ir visų šių įgaliojimų, be jokios abejonės, pakanka siekiant dalyvauti įgyvendinant CCAMLR planuojamas priemones, dėl kurių buvo priimti ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, t. y. dalyvauti diskusijoje ir sprendimų priėmimo procesuose dėl įvairių saugomų jūrų rajonų Antarktyje sukūrimo. Proceso šalys nesutaria tik dėl klausimo, kuria iš šių Sąjungos kompetencijų reikėjo vadovautis kaip esmine, turint galvoje visus padarinius, kuriuos tai gali sukelti valstybių narių galimybei savarankiškai veikti tarptautiniu lygiu greta Sąjungos.

84.

Pirma, dėl mokslinių tyrimų manau, kad jų vaidmuo planuojant visas CCAMLR priemones, dėl kurių priimti ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, buvo tik antrinis.

85.

Vienas iš Antarktyje planuojamų saugomų jūrų rajonų tikslų iš tikrųjų buvo sudaryti sąlygas išsamesniems moksliniams jūrų ekosistemos tyrimams. Todėl moksliniai tyrimai ne kartą paminėti nagrinėjamuose dokumentuose ( 48 ). Tačiau numatyta mokslinių tyrimų veikla nėra savaiminis tikslas, ja tik prisidedama siekiant pagrindinio tikslo, kurį užsibrėžė CCAMLR, remdamasi Kanberos konvencijos ir Antarkties sutarties reikalavimais, – apsaugoti Antarkties jūrų gyvuosius išteklius. Todėl moksliniai tyrimai saugomuose jūrų rajonuose orientuoti vien į aplinkos politikos aspektą ir galiausiai gali būti laikomi tik pagalbine aplinkosaugos priemone.

86.

Tas pats taikoma 2016 m. ginčijamam sprendimui, susijusiam su planuojamais specialiais, tirpstančių ledynų tyrinėjimams skirtais rajonais. Reikia pripažinti, jog tai, kad šie rajonai aiškiai apibrėžiami kaip „moksliniams tyrimams skirti rajonai“, iš pirmo žvilgsnio vertinant galėtų leisti manyti, jog mokslinių tyrimų aspektas galėtų būti pagrindinis bent jau nustatant šiuos rajonus. Vis dėlto labiau įsigilinus matyti, kad moksliniais ekosistemų ir gamtos gaivalų tyrimais šiuose specialiuose rajonuose visų pirma siekiama spręsti klimato kaitos keliamas problemas ir geriau apsaugoti Antarkties faunos ir floros rūšis. Taigi, esminis aspektas šiuo atveju taip pat yra aplinkos apsauga, o ne patys moksliniai tyrimai.

87.

Apibendrinant darytina išvada, kad su moksliniais tyrimais susijusios ginčijamų 2015 ir 2016 m. sprendimų sudedamosios dalys laikytinos šalutinėmis, todėl priimant šiuos sprendimus negalėjo būti remiamasi nei mokslinių tyrimų politika grindžiamu teisiniu pagrindu, nei jo deriniu su kitais teisiniais pagrindais.

88.

Pagrindinis dėmesys šioje byloje skiriamas aplinkos politikos atribojimui nuo žuvininkystės politikos. Šis klausimas, į kurį proceso šalys pagrįstai sutelkia dėmesį bylose C‑626/15 ir C‑659/16, iki šiol jurisprudencijoje ( 49 ) nagrinėtas tik tarp kitko, todėl dar nebuvo galima išplėtoti aiškių ir praktiškai pritaikomų kriterijų. Teisingumo Teismas tik yra konstatavęs, jog priemonė negali būti laikoma aplinkosaugine vien todėl, kad ja atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus, nes į šiuos reikalavimus dėl horizontaliosios išlygos dabartiniame SESV 11 straipsnyje turi būti atsižvelgiama absoliučiai visose politikos srityse ( 50 ). Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad sutarčių dėl aplinkos politikos nuostatos nepažeidžia Sąjungai kitomis sutarčių nuostatomis priskirtos kompetencijos ( 51 ).

89.

Iki šiol kur kas dažniau Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs klausimą, kaip atriboti Sąjungos institucijų kompetenciją bendros prekybos politikos srityje (SESV 207 straipsnio 1 dalis) nuo kompetencijos kitose politikos srityse, be kita ko, ir aplinkos politikos srityje (SESV 192 straipsnis) ( 52 ). Pagal suformuotą jurisprudenciją vien aplinkybės, kad Sąjungos aktas gali turėti tam tikrų padarinių prekybai su viena ar daugiau trečiųjų šalių, dar nepakanka išvadai, kad šį aktą reikia priskirti prie bendros prekybos politikos kategorijos aktų; vis dėlto toks teisės aktas priskirtinas prie prekybos politikos srities, jei jis su tarptautine prekyba turi tokį specifinį ryšį, nes yra iš esmės skirtas tokiai prekybai skatinti, palengvinti ar reglamentuoti ir turi jai tiesioginį ir nedelsiamą poveikį ( 53 ).

90.

Šie kriterijai mutatis mutandis gali būti taikomi šioje byloje kaip gairės atskiriant žuvininkystės politiką nuo aplinkos politikos. Vadovaujantis minėtu kriterijumi Sąjungos teisės aktas negali būti priskirtas bendrai žuvininkystės politikai vien todėl, kad gali turėti tam tikrų padarinių žuvininkystei. Tikrąja žuvininkystės politikos priemone gali būti laikomas tik toks teisės aktas,

91.

Ir atvirkščiai, Sąjungos teisės aktas negali būti laikomas aplinkos politikos dalimi vien todėl, kad juo atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus, kaip visais atvejais reikalaujama pagal SESV 11 straipsnį, tokiu aktu jis gali būti laikomas tik tuomet, kai pagrindinis dėmesys jame skiriamas aplinkos apsaugai.

92.

Pagal šiuos kriterijus įvertinus ginčijamų 2015 ir 2016 m. sprendimų tikslus, turinį ir kontekstą ( 54 ), negalima paneigti, kad planuojami nustatyti saugomi jūrų rajonai Antarktyje dėl žvejybos draudimų ir apribojimų turės tiesioginį ir nedelsiamą poveikį žvejybos veiklai. Vis dėlto nė vienas iš šių saugomų jūrų rajonų nėra pirmiausia skirtas žvejybai skatinti, palengvinti ar reglamentuoti – priešingai – žvejyba šiuose rajonuose dėl įvairių aplinkos politikos priemonių kai kuriose zonose keletui dešimtmečių visiškai draudžiama, o kitose – geriausiu atveju leidžiama tik neviršijant tam tikrų ribų.

93.

Pagrindinis planuojamų saugomų jūrų rajonų tikslas – išsaugoti, ištyrinėti Antarkties ekosistemas, biologinę įvairovę ir buveines, užtikrinti jų apsaugą ir užkirsti kelią neigiamam klimato kaitos poveikiui šiame regione, kuris yra itin svarbus pasaulio klimatui ( 55 ). Saugomos gyvūnų rūšys yra ne tik tos, kurios yra komercinės žvejybos objektas, bet ir, pavyzdžiui, paukščiai (įskaitant pingvinus) ir jūrų žinduoliai (pavyzdžiui, ruoniai ir banginiai).

94.

Turinio požiūriu reikia pripažinti, kad CCAMLR planuojamų įvairių saugomų jūrų rajonų sukūrimo nuostatose daug dėmesio skiriama žvejybos laivų veiklos reglamentavimui, tačiau iš esmės tuo aspektu, kad juose taikomas plataus masto draudimas žvejoti, o žvejyba leidžiama tik išimtiniais atvejais kai kuriose mažesnėse teritorijose laikantis griežtų sąlygų ( 56 ). Taip pat reikėtų pažymėti, kad minėtos nuostatos neapsiriboja vien žvejybos veikla, bet ir, pavyzdžiui, draudžia kaupti ar nutekinti atliekas ( 57 ). Be to, numatoma ištirti, kaip vystosi ekosistemos saugomų jūrų rajonų vietovėse, kuriose vykdoma žvejybos veikla, ir vietovėse, kuriose tokia veikla nevykdoma ( 58 ), o tai nėra vien žuvininkystės politikos priemonė.

95.

Planuojamo saugomų jūrų rajonų nustatymo kontekstas taip pat nėra nulemtas vien žuvininkystės politikos, jis apima ir bendruosius aplinkosaugos aspektus. Tiesa, žvejybai Kanberos konvencijoje skiriamas kur kas svarbesnis vaidmuo nei kituose tarptautiniuose susitarimuose, susijusiuose su Antarkties sutartimi, pavyzdžiui, Madrido aplinkos apsaugos protokole ( 59 ). Kaip teisingai pažymi Komisija, negalima nuvertinti žvejybos reglamentavimo pagal Kanberos konvenciją svarbos atsižvelgiant į racionalų Antarkties jūrų gyvųjų išteklių, be kita ko, kaip proteinų šaltinio, naudojimą (žr. šios konvencijos II straipsnio 2 ir 3 dalis ( 60 )). Vis dėlto pagal Kanberos konvenciją sutarties šalys – taigi ir CCAMLR narės, kurios sprendžia dėl saugomų jūrų rajonų Antarktyje sukūrimo – taip pat atsako už Antarkties aplinkos apsaugą nuo visų žalingų žmogaus kišimosi į ją būdų, nesivadovaudamos vien ekonominiais sumetimais (žr. Kanberos konvencijos V straipsnio 2 dalį kartu su Antarkties sutarties IX straipsnio 1 dalies f punktu ( 61 )). Toks žalingas žmogaus kišimasis neginčytinai gali būti susijęs ne tik su žvejyba: Taryba visiškai teisingai atkreipia dėmesį į galimus gręžinius siekiant išgauti naudingųjų iškasenų. Be to, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau galėtų būti pradėta diskutuoti apie vėjo jėgainių statybą.

96.

Apibendrinant darytina išvada, kad Antarktyje planuojami saugomi jūrų rajonai, dėl kurių buvo priimti ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, yra tikrieji aplinkos politikos projektai, o ne apsaugos priemonės pagal bendrą žuvininkystės politiką.

97.

Gali būti, kad aplinkos apsaugos reikalavimai, kaip pažymėjo Komisija, taip pat atlieka svarbų vaidmenį bendroje žuvininkystės politikoje ir lėmė į tvarumą orientuoto ekosisteminio metodo taikymą (Reglamento Nr. 1380/2013 2 straipsnis), kaip reikalaujama pagal horizontaliąją išlygą, įtvirtintą SESV 11 straipsnyje. Vis dėlto saugomi jūrų rajonai Antarktyje, dėl kurių buvo priimti šiose bylose ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, pagal savo esmę yra ne žuvininkystės politikos priemonės, apimančios atsakingą požiūrį į aplinkos politiką, o aplinkosaugos priemonės, darančios (bet kuriuo atveju didelį) poveikį žvejybai.

98.

Todėl Taryba teisingai grindė ginčijamus 2015 ir 2016 m. sprendimus vien aplinkos politika, o ne Sąjungos įgaliojimais biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką srityje.

99.

Tuo ši byla labai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos Deutscher Naturschutzring ( 62 ), kurioje ginčijamas ne apskritai saugomo jūrų rajono sukūrimas, o tik konkrečios priemonės, skirtos šios saugomos teritorijos reikalavimams žuvininkystės srityje įgyvendinti. Tokias konkrečias įgyvendinimo priemones tikslinga grįsti žuvininkystės politikos teisiniais pagrindais, o aplinkos politika turėtų būti grindžiamos kitokios, daugiau aplinkos politikos pobūdžio įgyvendinimo priemonės.

100.

Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, negalima pritarti Komisijos argumentui, kad ginčijamų 2015 ir 2016 m. sprendimų priėmimo materialinis teisinis pagrindas yra Sąjungos kompetencija biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką srityje, – priešingai, pasitvirtino Tarybos ir jos pusėje į bylą įstojusių šalių nuomonė, kad turėjo būti remiamasi Sąjungos įgaliojimais aplinkos politikos srityje.

101.

Vis dėlto per anksti atmesti pirmą ieškinio pagrindą bylose C‑626/15 ir C‑659/16 vien todėl, kad Komisija klaidingai rėmėsi išimtine Sąjungos kompetencija dėl biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką (SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktas). Tikrasis ir daug svarbesnis Komisijos priekaištas, kurį ji išreiškia pirmuoju ieškinio pagrindu, yra kitas: kaip matyti tiek iš rašytinių, tiek iš žodinių pastabų Teisingumo Teisme, Komisija kaltina Tarybą tuo, kad ši ginčijamuose 2015 ir 2016 m. sprendimuose privertė teikti nagrinėjamus dokumentus CCAMLR bendru Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, nors Sąjunga galėjo veikti viena ir toks dalyvavimas būtų buvęs pakankamas.

102.

Kaip dar paaiškinsiu, šis pagrindinis Komisijos kaltinimas išlieka net konstatavus, kad ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, kaip mano Taryba ir jos pusėje į bylą įstojusios šalys, priskirtini aplinkos politikai, o ne bendrai žuvininkystės politikai, kuriai pirmenybę teikė Komisija. Įgyvendinant aplinkos politiką, nebuvo teisiškai būtina valstybėms narėms dalyvauti CCAMLR organų veikloje kartu su Sąjunga (šiuo klausimu žr. a skirsnį), be to, valstybės narės neturėjo galimybės savanoriškai dalyvauti (šiuo klausimu žr. toliau b skirsnį).

103.

Principas ne ultra petita netrukdo Teisingumo Teismui pritarti pirmajam ieškinio pagrindui bylose C‑626/15 ir C‑659/16 dėl kitų motyvų, nei nurodė pati Komisija. Teismas nėra „proceso šalių ruporas“ ( 63 ). Todėl jis negali būti įpareigotas atsižvelgti tik į tuos argumentus, kuriuos pateikė šalys, norėdamos pagrįsti savo reikalavimus, antraip tam tikrais atvejais jam galėtų tekti pagrįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais ( 64 ).

104.

Kompetencija aplinkos politikos srityje pagal SESV 4 straipsnio 1 dalį kartu su 2 dalies e punktu yra pasidalijamoji ir nei Sąjungai, nei valstybėms narėms nesuteikta išimtinė teisė. Tačiau pasidalijamoji kompetencija nebūtinai reiškia, kad išorėje Sąjunga ir jos valstybės narės turi veikti bendrai, o Sąjungos išorės veiksmai turi priklausyti nuo valstybių narių dalyvavimo.

105.

Situaciją labai taikliai apibūdino generalinis advokatas M. Szpunar ( 65 ): „Pasidalijamoji kompetencija“ ir „mišrus susitarimas“ (arba, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, „mišrus dalyvavimas išorės santykiuose“) yra du skirtingi klausimai ( 66 ).

106.

Gali būti, kad Sąjunga daugeliu atvejų, kai tarptautiniu mastu veikia viena, turi išimtinę kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 1 arba 2 dalį. Tačiau tokia išimtinė kompetencija nėra būtina sąlyga, kad Sąjunga galėtų viena, t. y. be valstybių narių, sudaryti tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis arba dalyvauti tarptautinių organų veikloje.

107.

Vadovaudamasis šiuo požiūriu, Teisingumo Teismas neseniai savo sprendime dėl tarptautinio vežimo geležinkeliais, vadinamajame COTIF sprendime, aiškiai atmetė nuomonę, kad Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai priklausančioje srityje Sąjungos išorės kompetencija negali egzistuoti, nebent ši pasidalijamoji kompetencija yra tapusi išimtinė pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą mechanizmą (t. y. iš esmės remiantis AETR doktrina) ( 67 ). Iš minėto sprendimo taip pat galima spręsti, kad Sąjunga viena gali patvirtinti tarptautinius susitarimus net tuo atveju, kai ji dalijasi kompetencija atitinkamoje srityje su valstybėmis narėmis, tačiau visuomet su sąlyga, kad Taryboje įmanoma surinkti reikalaujamą balsų daugumą ( 68 ).

108.

Mišrus Sąjungos ir jos valstybių narių dalyvavimas tarptautiniu mastu turi būti taikomas tik tais atvejais, kai pati Sąjunga neturi pakankamai įgaliojimų pagal išimtinę ar pasidalijamąją kompetenciją tam, kad galėtų veikti viena santykiuose su trečiosiomis šalimis ar tarptautiniuose organuose. Valstybių narių dalyvavimas kartu su Sąjunga tarptautiniuose santykiuose privalomas tik tais atvejais, kai pati Sąjunga neturi tam įgaliojimų ( 69 ).

109.

Tačiau nagrinėjamu atveju tokios būtinybės nebuvo: neginčijama, kad Sąjungos kompetencija vienai dalyvauti diskusijose ir CCAMLR sprendimų dėl saugomų jūrų rajonų Antarktyje priėmimo procesuose buvo pakankama dėl įgaliojimų aplinkos politikos srityje. Taryba ir jos pusėje į bylą įstojusios šalys, atsakydamos į pateiktą klausimą, taip pat negalėjo nurodyti nė vienos su minėtais saugomais jūrų rajonais susijusios priemonės, kuriai priimti Sąjungos kompetencija nagrinėjamu atveju būtų buvusi nepakankama.

110.

Todėl Komisija teisingai nurodo, kad net ir priskyrus ginčijamus 2015 ir 2016 m. sprendimus pasidalijamajai kompetencijai aplinkos politikos srityje nebuvo teisinės būtinybės teikti nagrinėjamus dokumentus ir išreikšti atitinkamą poziciją CCAMLR bendru Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

111.

Dar reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į Sąjungos įgaliojimų aplinkos politikos srityje įgyvendinimą, valstybės narės turėjo galimybę savo noru dalyvauti CCAMLR veikloje kartu su Sąjunga. Suprantama, tai gali būti taikoma ne visoms valstybėms narėms, o tik toms, kurios pačios yra CCAMLR narės ( 70 ), nes tik jos dalyvauja CCAMLR diskusijose ir sprendimų priėmimo procesuose.

112.

Atskaitos taškas nagrinėjant šį aspektą turėtų būti SESV 2 straipsnio 2 dalis, kurioje aprašyta, kaip veikia kompetencijos pasidalijimas tarp Sąjungos ir jos valstybių narių. Kaip matyti iš šios nuostatos turinio, ji taikoma ne tik įstatymų leidybai, bet ir apskritai teisiškai privalomų aktų priėmimui, vadinasi, ja taip pat galima pasinaudoti priimant Sąjungos išorės veiksmų srityje tokius sprendimus, kokie šuo atveju ginčijami.

113.

Pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį pasidalijamajai kompetencijai būdinga tai, kad valstybės narės gali naudotis savo kompetencija tik tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija (SESV 2 straipsnio 2 dalies antras sakinys); valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija (SESV 2 straipsnio 2 dalies trečias sakinys).

114.

Nepaisant to, kad kai kurios proceso šalys per posėdį Teisingumo Teisme tvirtino kitaip, šiuo atveju nėra objektyvių ir patikrinamų duomenų, kad Taryba nenorėjo pasinaudoti Sąjungos kompetencija aplinkos srityje ( 71 ). Kaip tik atvirkščiai. Ginčijamu 2015 m. sprendimu Komisija aiškiai įgaliojama remiantis aplinkos politika pateikti diskusijoms skirtą dokumentą 2015 m. CCAMLR 34‑ajam metiniam posėdžiui (ir) Sąjungos vardu. Ginčijamame 2016 m. sprendime taip pat remiantis aplinkos politika oficialiai patvirtinama pozicija, kurios Sąjunga turėjo laikytis 2016 m. CCAMLR 35‑ajame metiniame posėdyje. Todėl nėra absoliučiai jokio pagrindo teigti, kad Taryba abiejuose ginčijamuose sprendimuose nepasinaudojo Sąjungos kompetencija aplinkos srityje.

115.

Šiuo atveju taip pat nėra objektyvių ir patikrinamų duomenų, kad Taryba dėl politinių priežasčių 2015 ir 2016 m. ginčijamuose sprendimuose tik iš dalies pasinaudojo Sąjungos kompetencija aplinkos srityje. Tiesa, kadangi nėra teisinės pareigos veikti, Taryba nagrinėjamu atveju galėjo nustatyti, kad Sąjunga visapusiškai nesinaudos savo įgaliojimais aplinkos srityje. Vis dėlto akivaizdu, kad ji pasirinko kitą kelią. Atvirkščiai, abu ginčijami sprendimai buvo susiję su visomis priemonėmis dėl nagrinėjamų saugomų jūrų rajonų nustatymo, kurios turėjo būti aptartos ir patvirtintos 2015 ir 2016 m. CCAMLR metiniuose posėdžiuose. Ginčijamuose sprendimuose nėra nieko, kas leistų teigti, kad Sąjunga atsisako naudotis savo įgaliojimais aplinkos politikos srityje dėl kurios nors konkrečios CCAMLR planuojamų priemonių dalies ( 72 ) ir perduoda atsakomybę už šias priemones valstybėms narėms.

116.

Aplinkybę, kad Taryba 2015 ir 2016 m. ginčijamuose sprendimuose galiausiai pasisakė už bendrą dalyvavimą CCAMLR veikloje Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, man atrodo, nulėmė vien tai, jog Taryba tiesiog klaidingai ( 73 ) sutapatino pasidalijamąją kompetenciją su mišriu atstovavimu, o ne tai, kad Sąjungos įgaliojimai aptarti tam tikrus CCAMLR priemonių klausimus ar priimti dėl jų sprendimus buvo nepakankami ar kad Sąjunga sąmoningai neketino naudotis atskirais savo įgaliojimų aspektais.

117.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Sąjunga ne tik turėjo kompetenciją aplinkos politikos srityje aptarti visas CCAMLR priemones ar priimti dėl jų sprendimus, bet ir visiškai ją įgyvendino. Vadinasi, valstybės narės pagal SESV 2 straipsnio 2 dalies antrą sakinį negalėjo naudotis savo kompetencija tais pačiais klausimais, net jeigu tai reikštų tik atstovavimą CCAMLR kartu su Sąjunga.

118.

Beje, tokia pati išvada darytina remiantis SESV 191 straipsnio 4 dalimi.

119.

Tiesa, SESV 191 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad valstybių narių kompetencija vesti derybas tarptautinėse institucijose ir sudaryti tarptautinius susitarimus nepažeidžiama. Tačiau, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės („Pirmesnė pastraipa nepažeidžia valstybių narių kompetencijos <…>“ ( 74 )), valstybėms narėms garantuojama liekamoji išorės kompetencija aplinkos srityje tik dėl SESV 191 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje reglamentuojamų klausimų, t. y. dėl „bendradarbiavimo būdų“ su kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis ir trečiosiomis šalimis. Vis dėlto šiose bylose kalbama visai ne apie tai. Ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai priimti ne dėl „bendradarbiavimo būdų“ tarp Sąjungos ir CCAMLR, o dėl konkrečių materialinės teisės priemonių, skirtų saugomiems jūrų rajonams Antarktyje sukurti.

120.

Remiantis SESV 191 straipsnio 4 dalies antra pastraipa negalima kildinti valstybių narių bendrosios platesnės apimties kompetencijos išlygos aplinkos srityje. Priešingu atveju įgaliojimai aplinkos srityje netektų pasidalijamosios kompetencijos tarp Sąjungos ir valstybių narių pobūdžio, kaip tai suprantama pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį kartu 2 dalies e punktu, ir taptų tiesiog lygiagrečia kompetencija, kuria bet kuriuo metu gali naudotis ir Sąjunga, ir valstybės narės, o prireikus – abi kartu. Tačiau tai būtų nesuderinama su aiškiai išreikšta Sutarčių rengėjų valia, kad SESV 191 straipsnio 4 dalies antra pastraipa (anksčiau EB sutarties 130r straipsnio 4 dalies antra pastraipa) neturi pažeisti AETR jurisprudencijoje suformuluotų principų ( 75 ), o tai lygiagrečios kompetencijos atveju būtų neįmanoma.

121.

Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į tai, kad kai kurios valstybės narės pagal SESV 193 straipsnį siekia tarptautiniu lygmeniu įsipareigoti laikytis griežtesnių nei Sąjungos aplinkos apsaugos standartų ir šiuo tikslu pageidauja dalyvauti diskusijose ir sprendimų priėmimo procesuose tarptautiniuose organuose savo vardu ( 76 ). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra objektyvių ir patikrinamų tai pagrindžiančių duomenų. Priešingai, Sąjungos institucijos ir valstybės narės bendrai sutarė dėl CCAMLR planuojamų priemonių, susijusių su saugomų jūrų rajonų nustatymu, turinio.

122.

Šiuo atveju taip pat negalimas savanoriškas atskirų valstybių narių dalyvavimas kartu su Sąjunga remiantis SESV 4 straipsnio 3 dalimi. Tiesa, šioje nuostatoje numatyta, kad valstybės narės gali netrukdomai naudotis savo kompetencija, be kita ko, mokslinių tyrimų srityje, net kai Sąjunga pati imasi veiksmų. Tačiau, kaip paaiškinta pirmiau ( 77 ), šiuo atveju konkrečiai nagrinėjamos CCAMLR diskusijos ir priemonės dėl saugomų jūrų rajonų nustatymo nepriskirtinos mokslinių tyrimų sričiai. Žinoma, tai nereiškia, kad valstybės narės negali vienos arba kartu su Sąjunga dalyvauti kitų CCAMLR priemonių, kurios iš esmės susijusios su moksliniais tyrimais, aptarimo arba sprendimų priėmimo procese.

123.

Galiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į teritorinius atskirų valstybių narių interesus Antarktyje, nepatenkančius į pagrindinių Europos Sąjungos sutarčių ir Sąjungos politikos taikymo sritį ( 78 ). Negalima atmesti galimybės, kad šios valstybės narės dalyvaus CCAMLR diskusijose ir sprendimų priėmimo procese savo vardu arba kartu su Sąjunga siekdamos apsaugoti tokius savo interesus, su sąlyga, kad atitinkami interesai bus konkrečiai įvardyti. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nėra objektyvių ir patikrinamų tai pagrindžiančių duomenų. Be to, ginčijamais 2015 ir 2016 m. sprendimais, kuriais buvo suteikta galimybė visoms, o ne atskiroms valstybėms narėms dalyvauti CCAMLR kartu su Sąjunga, akivaizdžiai viršyta tai, kas būtų buvę būtina siekiant apsaugoti minėtus teritorinius interesus.

124.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad išnagrinėjus pirmąjį Komisijos ieškinio bylose C‑626/15 ir C‑659/16 pagrindą ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai turi būti panaikinti tiek, kiek juose nustatyta, jog Sąjunga teikia šioje byloje nagrinėjamus diskusijoms skirtus dokumentus arba reiškia poziciją CCAMLR ne viena, o tik bendru Sąjungos ir jos valstybių narių vardu.

125.

Antruoju ieškinio pagrindu Komisija kaltina Tarybą pažeidus SESV 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją. Ji mano, kad ginčijamais 2015 ir 2016 m. sprendimais buvo padarytas poveikis bendroms taisyklėms ir pakeista jų taikymo apimtis, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, kuria buvo kodifikuota AETR doktrina ( 79 ).

126.

Ieškinio antrasis pagrindas pateiktas tik papildomai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, kaip išdėsčiau, turi būti panaikinti remiantis jau pirmuoju Komisijos ieškinio pagrindu, antrąjį ieškinio pagrindą nagrinėsiu trumpai, tik siekdamas išsamumo.

127.

Pirma, Komisija tvirtina, kad CCAMLR planuojamos priemonės, susijusios su saugomų jūrų rajonų nustatymu, galėjo daryti neigiamą poveikį daugiametei 2014 m. Tarybos pozicijai dėl Sąjungos dalyvavimo CCAMLR ( 80 ).

128.

Pakanka konstatuoti, kad ši daugiametė pozicija, kaip matyti vien iš jos teksto, taikoma tik bendros žuvininkystės politikos klausimams. Tačiau kadangi ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, kaip minėta pirmiau ( 81 ), priskirtini ne bendrai žuvininkystės politikai, o aplinkos politikai, jie ab initio negali daryti poveikio 2014 m. daugiametei pozicijai.

129.

Kita vertus, Komisija tvirtina, kad CCAMLR planuojamos priemonės, susijusios su saugomų jūrų rajonų nustatymu, galėtų daryti poveikį reglamentams (EB) Nr. 600/2004 ( 82 ) ir 601/2004 ( 83 ).

130.

Iš tiesų pirmajame iš minėtų reglamentų nustatomos techninės, o antrajame – kontrolės priemonės, taikytinos žvejybos veiklai pagal Konvenciją dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos (Kanberos konvencija). Taigi, akivaizdu, kad galimi žvejybos draudimai ir apribojimai, dėl kurių, kaip tam tikros planuojamos saugomų jūrų rajonų nustatymo Antarktyje priemonės dalies, buvo priimti ginčijami 2015 ir 2016 m. sprendimai, galėjo daryti poveikį reglamentams arba pakeisti jų taikymo apimtį. Kaip žinoma iš atitinkamos jurisprudencijos, pavojui, kad bus padarytas poveikis ar pakeista taikymo sritis, konstatuoti pakanka vien to, kad priemonės, dėl kurių diskutuojama ar dėl kurių priimami sprendimai tarptautiniu lygiu, patenka į Sąjungos bendrų taisyklių taikymo sritį ( 84 ), o jų turinys nebūtinai turi prieštarauti vienas kitam ( 85 ).

131.

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žvejybos taisyklės ginčijamuose 2015 ir 2016 m. sprendimuose yra tik antraeilis dalykas ir sudaro tik dalį CCAMLR planuojamų priemonių, susijusių su saugomų jūrų rajonų Antarktyje nustatymu.

132.

Todėl net jeigu Sąjungos išorės kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį būtų išimtinė dėl reglamentuose Nr. 600/2004 ir 601/2004 nustatytų priemonių, šia išimtine kompetencija galėtų būti remiamasi kaip teisiniu pagrindu tik dėl atskirų ginčijamų 2015 ir 2016 m. sprendimų dalių, ji nebūtų tinkama visoms šiuose sprendimuose numatytoms priemonėms pagrįsti.

133.

Taigi, jei reikėtų pateikti atsakymą dėl antrojo ieškinio pagrindo bylose C‑626/15 ir C‑659/16, šį pagrindą reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.

134.

Jeigu Teisingumo Teismas, kaip siūliau nagrinėdama pirmąjį ieškinio pagrindą, iš dalies panaikintų ginčijamus 2015 ir 2016 m. sprendimus, kiltų klausimas, ar palikti galioti šių sprendimų panaikintų dalių padarinius pagal SESV 264 straipsnio 2 dalį.

135.

Komisija teisingai pažymi, kad toks dalinis panaikinimas daro įtaką ginčijamiems sprendimams tik tiek, kiek juose nurodytas mišrus Sąjungos ir jos valstybių narių dalyvavimas CCAMLR. Teisinis pagrindas Sąjungai atstovauti CCAMLR 34‑ajame ir 35‑ajame metiniuose posėdžiuose išlieka, be to, šis panaikinimas nedaro įtakos Sąjungos pateikto diskusijoms skirto dokumento ir jame išreikštos pozicijos turiniui.

136.

Vis dėlto dėl dalinio ginčijamų sprendimų panaikinimo valstybių narių dalyvavimas kartu su Sąjunga CCAMLR 34‑ajame ir 35‑ajame metiniuose posėdžiuose Sąjungos teisės požiūriu tampa neteisėtas. Kadangi kai kurios Sąjungos valstybės narės iš tikrųjų dalyvavo priimant CCAMLR sprendimus nurodytuose metiniuose posėdžiuose, ypač priimant sprendimą nustatyti saugomą jūrų rajoną Roso jūroje, tarptautiniuose santykiuose galėtų kilti abejonių dėl Sąjungos ir jos valstybių narių priimtų tarptautinių įsipareigojimų apimties.

137.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui tam, kad būtų išvengta bet kokio teisinio netikrumo, pagal SESV 264 straipsnio 2 pastraipą palikti galioti ginčijamų sprendimų negaliojančiomis pripažintų dalių padarinius.

138.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas. Kadangi pagal mano siūlomą sprendimą Taryba abi bylas galiausiai pralaimi, o Komisija pateikė atitinkamą prašymą, Taryba abiejose bylose turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Nukrypstant nuo to, valstybės narės, kaip Tarybos pusėje įstojusios į bylą šalys, padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį kiekvienoje iš šių dviejų bylų, kurioje dalyvavo.

139.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: