10.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 175/23

1.

Ar siekiant įrodyti Bendrijos prekių ženklo gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95/EB (1) valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau – direktyva) 4 straipsnio 3 dalį, pakanka, kad tas prekių ženklas turėtų gerą vardą vienoje valstybėje narėje ir tais atvejais, kai remiantis šiuo pagrindu protestas dėl nacionalinio prekių ženklo paraiškos pareikštas kitoje valstybėje narėje, nei ši valstybė?

2.

Ar nagrinėjant Bendrijos prekių ženklo gerą vardą ir tuo tikslu taikant teritorinius kriterijus, galima vadovautis principais, kuriuos Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė dėl Bendrijos prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų?

3.

Ar tuo atveju, kai ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas įrodo savo prekių ženklo gerą vardą šalyse, kurios apima didžiąją dalį Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus valstybę narę, kurioje pateikta nacionalinio prekių ženklo paraiška, galima į tai neatsižvelgiant iš jo pareikalauti pateikti įtikinamų įrodymų, susijusių ir su šia valstybe nare?

4.

Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar, žinoma, atsižvelgiant į vidaus rinkos ypatumus, gali nutikti taip, kad didžiojoje Europos Sąjungos teritorijos dalyje intensyviai naudotas prekių ženklas gali būti nežinomas atitinkamai nacionalinei visuomenei ir kad dėl šios priežasties gali būti neįvykdyta antra būtina sąlyga direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje numatytam atsisakymo įregistruoti pagrindui patvirtinti, t. y. nekiltų pavojus, jog naudojant nacionalinį prekių ženklą būtų galima nepagrįstai gauti naudos iš ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio ar gero vardo, arba padaryti kitokios žalos? Jei toks pavojus kiltų, kokias aplinkybes turi įrodyti Bendrijos prekių ženklo savininkas, kad minėta sąlyga būtų įvykdyta?