1

Savo apeliaciniu skundu Planet AE Anonymi Etaireia Parochis Symvouleftikon Ypiresion prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Planet / Komisija (T‑489/12, EU:T:2013:496, toliau – skundžiama nutartis) atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną jos ieškinį, pateiktą pagal SESV 272 straipsnį ir 340 straipsnio pirmą pastraipą, kuriuo ji prašė pripažinti, kad Europos Komisija pažeidė kelias su ja sudarytas sutartis, kai atsisakė finansuoti šios bendrovės vadovaujančiojo personalo išlaidas, ir kad dėl to šios išlaidos yra tinkamos finansuoti ir neturi būti grąžintos Komisijai.

2

Ginčo aplinkybės, skundžiamos nutarties 1–22 punktuose, apibūdintos taip:

3

2012 m. lapkričio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai apeliantė pateikė ieškinį pagal SESV 272 straipsnį ir 340 straipsnio pirmą pastraipą, kuriuo prašė pripažinti, kad Komisija pažeidė kelias su ja sudarytas sutartis, kai atsisakė finansuoti ginčijamas išlaidas, ir kad dėl to šios išlaidos yra tinkamos finansuoti ir neturi būti grąžintos Komisijai.

4

2013 m. sausio 24 d. Komisija pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį. 2013 m. kovo 11 d. apeliantė pateikė pastabas dėl Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

5

Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas pritarė Komisijos pateiktam nepriimtinu grindžiamam prieštaravimui ir nusprendė, kad ieškinio pateikimo dieną apeliantė neturėjo atsiradusio ir esančio suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

6

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

7

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

8

Remdamasi vieninteliu panaikinimo pagrindu apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 31–35, 37, 38, 42–45 ir 50 punktuose nusprendė, kad ieškinio pateikimo dieną ji neturėjo atsiradusio ir esančio suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagal SESV 272 straipsnį ir 340 straipsnio pirmą pastraipą.

9

Apeliantė tvirtina, kad suinteresuotumo, kurio reikia norint pareikšti ieškinį dėl pripažinimo, kuriuo siekiama pripažinti Sąjungos sutartinę atsakomybę pagal SESV 272 straipsnį ir 340 straipsnio pirmą pastraipą, koks pateiktas Bendrajam Teismui, turinys yra kitoks nei suinteresuotumo, kurio reikalaujama norint pareikšti kitus pagal Sąjungos teisę galimus ieškinius, kaip antai ieškinį dėl panaikinimo ir ieškinį dėl žalos atlyginimo.

10

Apeliantės tvirtinimu, suinteresuotumas, kurio reikalaujama norint pareikšti tokį ieškinį dėl pripažinimo, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta Sąjungos sutartinė atsakomybė, egzistuoja, kai sutarties šalis ar jos kvalifikuotas atstovas konstatuoja rimtą, sisteminį ir pakartotinį prieštaravimą dėl sutartinės teisės, dėl kurio pagrįstai kyla abejonių dėl suinteresuotojo asmens teisės egzistavimo, apimties ir laisvo įgyvendinimo. Todėl suinteresuotumas, kurio reikalaujama norint pareikšti ieškinį dėl sutartinės atsakomybės, nereiškia, kad galutinį aktą asmens nenaudai ir būti priėmusi Komisija ar kad turi būti padaryta žalos.

11

Šioje byloje, apeliantės nuomone, jos suinteresuotumas pareikšti ieškinį nėra hipotetinis – jis atsirado ir yra, nes Komisijos pasikartojantys prieštaravimai sukėlė abejonių dėl jos teisės vadovaujančiojo personalo darbo užmokestį priskirti prie tiesioginių tinkamų finansuoti išlaidų.

12

Atsižvelgdama į šiuos principus, apeliantė teigia, kad skundžiamos nutarties 34 punkte, siejamame su jos 45, 35, 37, 38 ir 42 punktais, Bendrasis Teismas klaidingai taikė suinteresuotumo, kurio reikalaujama norint pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kriterijų, t. y. galutinio akto buvimo kriterijų. Apeliantė taip pat mano, jog skundžiamos nutarties 42–44 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai taikė suinteresuotumo, kurio reikalaujama norint pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kriterijų, t. y. konkrečios žalos padarymo kriterijų.

13

Apeliantė tvirtina, kad skundžiamos nutarties 50 punkte Bendrasis Teismas taip pat klaidingai nusprendė, jog jos suinteresuotumas pareikšti ieškinį galėjo atsirasti ir būti tik po to, kai Komisija priėmė įsakymą dėl išieškojimo ar bet kokį kitą aktą. Šis reikalavimas ilgainiui lemtų privačių asmenų teisinį nesaugumą, nes jie turėtų laukti, kol bus priimtas įsakymas dėl išieškojimo, net jei Komisija jau būtų rimtai, pakartotinai ir sistemingai ginčijusi jų sutartinę teisę.

14

Komisijos nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai nusprendė, kad apeliantė neturėjo atsiradusio ir esamo suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 272 straipsnį ir 340 straipsnio pirmą pastraipą.

15

Pirma, Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties negrindė ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygomis. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas savo vertinimo negrindė tuo, jog nebuvo asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

16

Antra, Komisija teigia, jog neginčijo apeliantės sutartinių teisių, nes neišrašė debeto avizos, kad pareikalautų grąžinti ginčijamas išlaidas. Šiuo klausimu Komisija primena, jog su apeliante sudarytų nagrinėjamų sutarčių II. 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „sumos, kurios, remiantis tokių auditų rezultatais, laikytinos mokėtinomis Komisijai, gali būti išieškotos“. Taikant šią nuostatą nepalankios galutinės ataskaitos parengimas automatiškai nelemtų ginčijamų išlaidų išieškojimo, nes kompetentingos Komisijos tarnybos išsaugo diskreciją reikalauti arba nereikalauti jų grąžinimo. A fortiori šioje byloje tai, kad viena iš jos vidaus tarnybų parengė nepalankią ataskaitą, nors audito procedūra nebuvo baigta, negali būti laikoma apeliantės sutartinių teisių ginčijimu. Galiausiai Komisija mano, kad tarp susitariančiųjų šalių dar nekilo jokio ginčo, nes nė viena iš jų nesiėmė konkrečių priemonių, kad išsireikalautų taikyti sutarties sąlygą, dėl kurios šalys nesutartų.

17

Trečia, Komisija mano, jog tai, kad ji dar nepateikė debeto avizos, apeliantei nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Ši situacija nesukelia jokio teisinio nesaugumo, nes, pirma, Komisijos galimybei reikalauti grąžinti sumas taikomas senaties terminas pagal nacionalinės teisės nuostatas sutarčių srityje, ir, antra, galimam įsakymui dėl išieškojimo taikoma visiška teisminė kontrolė.

18

Visų pirma reikia nurodyti, kad 2012 m. lapkričio 8 d. apeliantė pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškinį dėl pripažinimo, pirmiausia, pagal SESV 272 straipsnį. Iš tiesų, kaip savo išvados 16 punkte nurodė generalinė advokatė, apeliantė Bendrajam Teismui pareikštu ieškiniu siekė ne to, kad Komisijai būtų nurodyta imtis kokių nors veiksmų, bet kad Sąjungos teismas pripažintų, jog ji gali pasilikti Komisijos jai pagal nagrinėjamas sutartis jau išmokėtas sumas.

19

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė Bendrajam Teismui pareiškė ieškinį dėl pripažinimo, būtina tikrinti, ar Sąjungos teismas turi jurisdikciją nagrinėti tokios rūšies ieškinius, nors Komisija nesirėmė Bendrojo Teismo jurisdikcijos nebuvimu nei per jame vykusį procesą, nei šiame procese.

20

Iš tiesų, klausimą dėl Sąjungos teismo jurisdikcijos teismas turi kelti savo iniciatyva, net jeigu nė viena šalis to neprašė (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vokietija / Vyriausioji valdyba, 19/58, EU:C:1960:19, p. 488, ir Sprendimo Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija, 154/78, 205/78, 206/78, 226/78–228/78, 263/78, 264/78, 31/79, 39/79, 83/79 ir 85/79, EU:C:1980:81, 7 punktą). Be to, šalims nurodoma pateikti pastabų dėl šio Teisingumo Teismo iniciatyva iškelto klausimo.

21

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad jei pagal arbitražinę išlygą, sudarytą pagal SESV 272 straipsnį, Teisingumo Teismui gali tekti spręsti ginčą taikant sutartis reglamentuojančią nacionalinę teisę, jo jurisdikcija nagrinėti ginčą dėl šios sutarties vertinama remiantis tik šio straipsnio nuostatomis ir arbitražinės išlygos sąlygomis, ir jam negali būti taikomos nacionalinės teisės nuostatos, kurios tariamai kliudytų jo jurisdikcijai (Sprendimo Komisija /Zoubek, 426/85, EU:C:1986:501, 10 punktas ir Sprendimo Komisija /Feilhauer, C‑209/90, EU:C:1992:172, 13 punktas).

22

Pagal SESV 272 straipsnį, siejamą su 256 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, Bendrojo Teismo jurisdikcijai pirmoje instancijoje priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu pagal viešąją arba privatinę teisę sudarytos sutarties arbitražinę išlygą.

23

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad SESV 272 straipsnis yra specifinė nuostata, kuri leidžia kreiptis į Sąjungos teismą remiantis pagal viešąją ar privatinę teisę sudarytos sutarties arbitražine išlyga, netaikant apribojimų, susijusių su Sąjungos teismui pateikto ieškinio pobūdžiu.

24

Tačiau reikia patikrinti, ar šioje byloje į nagrinėjamas sutartis įtraukta arbitražinė išlyga suteikia Bendrajam Teismui jurisdikciją nagrinėti apeliantės pateiktą ieškinį dėl pripažinimo.

25

Pagal nagrinėjamų sutarčių 13 straipsnyje įtvirtintą arbitražinę išlygą Bendrojo Teismo arba, atsižvelgiant į aplinkybes, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti Sąjungos ir kitų sutarties šalių ginčus dėl šių sutarčių galiojimo, taikymo ir aiškinimo. Vadinasi, ši arbitražinė išlyga taip pat neriboja Bendrojo Teismo ar Teisingumo Teismo jurisdikcijos dėl ieškinio pobūdžio.

26

Dėl savo formuluotės ši arbitražinė išlyga gali pagrįsti Bendrojo Teismo ar Teisingumo Teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl pripažinimo, kaip antai pareikštą šioje byloje, susijusį su Sąjungos ir apeliantės ginču dėl minėtų sutarčių galiojimo, taikymo ar aiškinimo.

27

Šiuo klausimu nekyla abejonių, kad Bendrajam Teismui apeliantės pareikštas ieškinys susijęs su nagrinėjamų sutarčių aiškinimu ir, konkrečiai, su ginčijamų išlaidų tinkamumu finansuoti pagal šias sutartis.

28

Vis dėlto skundžiamos nutarties 33 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė, jog ieškinio pareiškimo dieną jis buvo pagrįstas atsiradusiu ir esančiu suinteresuotumu, kuriam reikalinga teisinė apsauga.

29

Apeliantė mano, kad taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes, kai pareiškiamas ieškinys dėl pripažinimo, kad atsirastų toks suinteresuotumas, pakaktų, kad viena sutarties šalis sutartinę teisę ginčytų rimtai, sistemingai ir pakartotinai, ir taip kitai šaliai kiltų abejonių dėl šios teisės buvimo ar apimties. Šioje byloje ši sąlyga tenkinama, nes Komisija rimtai, sistemingai ir pakartotinai ginčijo apeliantės teisę į ginčijamų išlaidų padengimą.

30

Komisija tvirtina, kad ji neginčijo apeliantės sutartinių teisių dėl šio sprendimo 16 punkte apibendrintų motyvų. Iš esmės Komisija teigia, kad apeliantės ieškinio pateikimo Bendrajam Teismui dieną ji dar nebuvo pareikalavusi grąžinti ginčijamų išlaidų ir išdavusi debeto avizos ir kad dėl šių išlaidų tinkamumo finansuoti dar buvo nebaigta audito procedūra, kurios galutinė ataskaita bet kuriuo atveju nėra privaloma išieškojimą vykdančioms Komisijos tarnyboms pagal nagrinėjamų sutarčių II. 29 straipsnio 1 dalį.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį teismui turi būti pareiškiant ieškinį, nes kitu atveju ieškinys būtų nepriimtinas (pagal analogiją, kiek tai susiję su ieškiniu dėl panaikinimo, žr. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktą ir Sprendimo Cañas / Komisija, C‑269/12 P, EU:C:2013:415, 15 punktą).

32

Pagal skundžiamos nutarties 34 punkte pateiktas Bendrojo Teismo išvadas, ieškinio pateikimo dieną Komisijos kompetentinga tarnyba dar nebuvo pateikusi jokio prašymo grąžinti sumas, sumokėtas pagal nagrinėjamas sutartis. Be to, skundžiamos nutarties 35 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad dėl ginčijamų išlaidų tinkamumo finansuoti buvo vykdoma audito procedūra, kuri tėra išankstinė ir parengiamoji procedūra, besiskirianti nuo procedūros, kuri gali baigtis išieškojimu, nes šią procedūrą vykdo operatyvinės Komisijos tarnybos.

33

Be to, iš skundžiamos nutarties 36–39 punktų matyti, kad ši audito procedūra apeliantės ieškinio pateikimo dieną dar nebuvo baigta ir kad šį auditą vykdanti Komisijos tarnyba vis dar bendravo su ja net po šios datos dėl galimo šio audito išankstinių išvadų pakeitimo.

34

Atsižvelgiant į šio sprendimo 32 ir 33 punktuose primintas aplinkybes, apeliantė negalėjo pagrįstai teigti, kad jos ieškinio pateikimo Bendrajam Teismui dieną ji turėjo atsiradusį ir esantį suinteresuotumą, kuriam reikalinga teisinė apsauga.

35

Iš tiesų, kadangi audito, kurio galutinė ataskaita bet kuriuo atveju nėra privaloma Komisijos išieškojimą vykdančioms tarnyboms, procedūroje dar buvo nagrinėjama, ar ginčijamos išlaidos yra tinkamos finansuoti, reikia pripažinti, kad Komisija dar nebuvo galutinai nustačiusi išlaidų, kurios, jos nuomone, netinkamos finansuoti pagal atitinkamas nagrinėjamų sutarčių nuostatas. Kol kas neaišku, ar dėl šių išlaidų Komisija iš tiesų gali pateikti prašymą dėl grąžinimo ir kokios apimties prašymas turi būti. Todėl apeliantė neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinį ieškinio pareiškimo dieną.

36

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog ieškinio pareiškimo dieną apeliantė neturėjo atsiradusio ir esamo suinteresuotumo, kuriam reikalinga teisinė apsauga.

37

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad grindžiant apeliacinį skundą apeliantės nurodyto pagrindo negalima pripažinti pagrįstu, todėl reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

38

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

39

Kadangi Komisija nereikalavo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidų, ši ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais pagrindais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: