—

Art & Allposters International BV, atstovaujamos advocaten T. Cohen Jehoram ir P. N. A. M. Claassen,

—

Stichting Pictoright, atstovaujamos advocaten M. van Heezik, A. M. van Aerde ir E. J. Hengeveld,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir F.‑X. Bréchot,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Kaye, padedamos baristerio N. Saunders,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 4 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Art & Allposters International BV (toliau – Allposters) ir Stichting Pictoright (toliau – Pictoright) ginčą dėl Allposters galimai padaryto Pictoright naudojamų autorių teisių pažeidimo ant popierinio plakato esančių saugomų kūrinių atvaizdus perkėlus ant tapyti skirtos drobės ir parduodant šiuos ant naujos laikmenos esančius atvaizdus.

3

1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – PINO autorių teisių sutartis). Ši sutartis Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).

4

PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis 1886 m. rugsėjo 9 d. Berne pasirašytos Konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) su pakeitimais, padarytais 1979 m. liepos 28 d. (toliau – Berno konvencija), 1–21 straipsnių.

5

PINO 6 straipsnyje „Platinimo teisė“ nustatyta:

„1.   Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.

2.   Nė viena šios Sutarties nuostata neapriboja Susitariančiųjų Šalių laisvės prireikus nustatyti tokias sąlygas, kuriomis būtų taikomas šio straipsnio 1 dalyje numatytos teisės išsėmimas pirmą kartą pardavus ar kitaip perdavus nuosavybėn kūrinio originalą ar jo kopijas autoriui leidus.“

6

Berno konvencijos 12 straipsnyje „Teisė adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti“ nustatyta:

„Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius.“

7

Direktyvos 2001/29 9, 10, 28 ir 31 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<...>

<...>

8

Pagal šios direktyvos 2 straipsnį „Atgaminimo teisė“:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

<...>“

9

Pagal šios direktyvos 4 straipsnį „Platinimo teisė“:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.

2.   Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus [platinimo teisė Bendrijoje laikoma išnaudota tik tais atvejais], kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“

10

Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalis į nacionalinę teisę perkelta 1912 m. rugsėjo 23 d. Autorių teisių įstatymo (Auteurswet, toliau – Autorių teisių įstatymas) 1 straipsniu ir 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu“:

11

To įstatymo 1 straipsnyje nurodyta:

„Autoriaus teisė – tai išimtinė literatūros, mokslo ar meno kūrinio autoriaus arba jo teisių turėtojų teisė jį platinti viešai ar atgaminti, išskyrus įstatyme numatytus apribojimus.“

12

To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Literatūros, mokslo ar meno kūrinio publikavimu, be kita ko, laikomas:

13

Autorių teisių įstatymo 12b straipsnyje, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalis, suformuluota taip:

„Jei kūrinio autorius ar teisių į kūrinį turėtojas literatūros, mokslo ar meno kūrinio egzempliorių [kopiją] pirmą kartą išleido į apyvartą perleisdamas jo nuosavybės teises Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės [toliau – EEE] valstybėje arba tai buvo padaryta gavus jo sutikimą, minėto egzemplioriaus [minėtos kopijos] išleidimas į apyvartą kitokia forma, išskyrus nuomą ar panaudą, nelaikomas autoriaus teisės pažeidimu.“

14

Pictoright yra pagal Nyderlandų teisę įsteigta kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, ginanti tų autorių teisių turėtojų, kurie yra jos nariai, interesus. Pagal susitarimus su panašiomis užsienio organizacijomis ji gina ir užsienio menininkų interesus Nyderlanduose. Pictoright įgaliota naudoti autorių teises šių teisių turėtojų vardu, be kita ko, išduoti licencijas ir imtis priemonių dėl šių teisių pažeidimų.

15

Allposters prekiauja žymių dailininkų kūrinių, kurių autorių teises administruoja Pictoright, plakatais ir kitomis reprodukcijomis per internetą. Allposters siūlo klientams reprodukcijas, padarytas, be kita ko, ant plakatų, plakatų su rėmais, medinių plakatų ar tapyti skirtos drobės. Gaminant pastarąjį produktą popierinis plakatas visų pirma padengiamas sintetiniu sluoksniu (laminatu). Vėliau naudojant chemines medžiagas plakato atvaizdas nuo popieriaus perkeliamas ant tapyti skirtos drobės. Galiausia ši drobė ištempiama ant medinio rėmo. Po šios operacijos nebelieka atvaizdo ant popieriaus. Allposters šį procesą ir jo rezultatą vadina „perkėlimu ant drobės“.

16

Pictoright paprieštaravo tam, kad būtų parduodami ant drobės minėtu būdu perkelti saugomi kūriniai, pareikalavo Allposters nutraukti tokią veiklą ir pagrasino kreiptis į teismą.

17

Allposters atsisakius vykdyti šį reikalavimą, Pictoright kreipėsi su ieškiniu į Rechtbank Roermond (Rurmondo apygardos teismas) ir paprašė nurodyti Allposters nutraukti bet kokį tiesioginį ar netiesioginį autorių teisių ir šių teisių turėtojų neturtinių teisių pažeidimą.

18

2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Rechtbank Roermond šį ieškinį atmetė. Tada Pictoright kreipėsi į Gerechtshof te 's Hertogenbosch (Den Bošo apeliacinis teismas) su apeliaciniu skundu, o šis 2012 m. sausio 3 d. sprendimu panaikino skundžiamą sprendimą ir patenkino didesniąją dalį Pictoright reikalavimų.

19

Pastarasis teismas nurodė, kad plakato ar drobės su ant jo ar jos atgamintu meno kūriniu pardavimas yra platinimas, kaip jis suprantamas pagal Nyderlandų teisę. Iš 1979 m. sausio 19 d.Hoge Raad der Nederlanden sprendimo (NJ 1979/412, Poortvliet) esą matyti, kad naujas platinimas, kaip jis suprantamas pagal Autorių teisių įstatymo 12 straipsnį, yra viešas teisių turėtojo į prekybą išleisto kūrinio kopijos platinimas kitokia forma, jei tai šią naujos formos kopiją į apyvartą išleidusiajam suteikia naujų kūrinio naudojimo galimybių (toliau – Poortvliet doktrina). Konstatavęs, kad popierinis plakatas, parduodamas su autorių teisių turėtojo sutikimu, buvo iš esmės pakeistas ir dėl to Allposters atsirado naujų naudojimo galimybių, nes šis pakeitimas jai leidžia taikyti didesnę kainą ir pasiekti kitą tikslinę grupę, Gerechtshof te 's Hertogenbosch nusprendė, kad perkėlimo ant drobės rezultato pateikimas į apyvartą yra pagal nacionalinę teisę draudžiamas platinimas, ir atmetė Allposters argumentus, grindžiamus platinimo teisės išnaudojimu.

20

Allposters kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantį teismą su kasaciniu skundu. Ji, be kita ko, ginčija Poortvliet doktrinos taikymą ir pateiktą sąvokų „išnaudojimas“ bei „paskelbimas“, kurios, jos nuomone, yra suderintos Sąjungos lygmeniu, išaiškinimą. Allposters mano, kad platinimo teisė išnaudojama, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį, platinant materialiame objekte užfiksuotą kūrinį, jei į rinką jį pateikė autorių teisių turėtojas arba su jo sutikimu. Vėliau galintys būti padaryti šio objekto pakeitimai esą neturi jokio poveikio platinimo teisės išnaudojimui. Savo ruožtu Pictoright tvirtina, kad teisė adaptuoti nėra suderinta autorių teisių sritį reglamentuojančios Sąjungos teisės, todėl Poortvliet doktrina laikytina galiojančia arba bent jau atitinkančia Sąjungos teisę.

21

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti tik Sąjungos teisės nuostatas ir neturi teisės priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės, įskaitant valstybių narių teismų praktiką, atitikties Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. Sprendimo Triveneta Zuccheri ir kt. / Komisija, C‑347/87, EU:C:1990:129, 16 punktą ir Sprendimo Schwarz, C‑321/07, EU:C:2009:104, 48 punktą).

23

Todėl pateiktus klausimus, kurie nagrinėtini kartu, reikia suprasti kaip reiškiančius, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar platinimo teisės išnaudojimas, numatytas Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalyje, pripažintinas esant situacijai, kai saugomo kūrinio reprodukcijos, išleistos į apyvartą Sąjungoje su autorių teisių turėtojo sutikimu, laikmena pakeičiama, kaip yra šios ant popierinio plakato esančios reprodukcijos perkėlimo ant drobės atveju, ir šia nauja forma iš naujo išleidžiama į rinką.

24

Iš pradžių reikia pažymėti, kad Pictoright mano, jog dėl esminių plakatų pakeitimų, padarytų perkeliant saugomų kūrinių reprodukcijas ant drobės, šios drobės laikytinos šių kūrinių adaptacijomis, kurioms platinimo teisės netaikomos. Ji nurodo, kad teisė adaptuoti nėra suderinta autorių teisių sritį reglamentuojančios Sąjungos teisės, ji reglamentuojama Berno konvencijos 12 straipsniu.

25

Todėl reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės patenka į Direktyvos 2001/29 taikymo sritį.

26

Dėl teisės adaptuoti nurodytina, kad Berno konvencijos 12 straipsniu literatūros ar meno kūrinių autoriams suteikiama išimtinė teisė leisti adaptuoti, aranžuoti ir kitaip perdirbti savo kūrinius.

27

Tačiau nėra reikalo aiškinti šiame 12 straipsnyje pavartotos sąvokos „adaptuoti“, nes pakanka konstatuoti, kad tiek popierinis plakatas, tiek perkėlimas ant drobės susiję su saugomo meno kūrinio atvaizdu, taigi jie patenka į Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies taikymo sritį kaip į Sąjungos rinką pateiktos saugomo kūrinio kopijos. Šioje nuostatoje įtvirtinta išimtinė autorių teisė leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą teikiant parduoti ar kitais būdais.

28

Todėl reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės patenka į šios direktyvos 4 straipsnio taikymo sritį.

29

Dėl išnaudojimo pripažinimo sąlygų iš tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad kūrinio originalo ar jo kopijų platinimo teisė išnaudojama tik pačiam teisių turėtojui ar su jo sutikimu pirmą kartą Sąjungoje pardavus tą objektą ar kitaip pirmą kartą perleidus jo nuosavybę.

30

Be to, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktiką, šio 4 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms nepalikta galimybė savo nacionalinėje teisėje numatyti kitokios teisės išnaudojimo taisyklės, nei numatytoji šioje nuostatoje, nes, kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamosios dalies, su platinimo teisės išnaudojimu susiję nacionalinės teisės aktų skirtumai gali tiesiogiai paveikti deramą vidaus rinkos veikimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Laserdisken, C‑479/04, EU:C:2006:549, 24 ir 56 punktus).

31

Remdamasis to paties 4 straipsnio 2 dalies formuluote Teisingumo Teismas nusprendė, kad platinimo teisės išnaudojimas siejamas su dviem sąlygom, t. y. viena vertus, kad kūrinio originalą ar jo kopijas į prekybą būtų išleidęs pats teisės turėtojas arba tai būtų padaryta su jo sutikimu ir, kita vertus, kad toks išleidimas į rinką būtų įvykęs Sąjungoje (žr. Sprendimo Laserdisken, EU:C:2006:549, 21 punktą).

32

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad plakatai su atgamintais garsių tapytojų darbais, kurių autorių teisių turėtojams atstovauja Pictoright, į EEE rinką buvo pateikti su šių turėtojų sutikimu.

33

Tačiau pagrindinės bylos šalys nesutaria, viena vertus, ar platinimo teisės išnaudojimas taip pat taikomas materialiam objektui, kuriame užfiksuotas kūrinys arba jo kopija, ar tik autoriui priskiriamai intelektinei kūrybai, ir, kita vertus, ar laikmenos pakeitimas, kaip antai atliekamas Allposters, turi poveikio išimtinės platinimo teisės išnaudojimui.

34

Pirma, dėl objekto, su kuriuo siejama platinimo teisė, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalyje minimas pirmasis pardavimas arba kitoks „to objekto“ nuosavybės perleidimas.

35

Be to, pagal tos pačios direktyvos 28 konstatuojamąją dalį „[a]utorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą“. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį „[t]eisių turėtojui [Sąjungoje] pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą [Sąjungoje]“.

36

Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad literatūros ir meno kūriniai komerciškai gali būti naudojami arba juos viešai atliekant ir (arba) eksponuojant, arba juos atgaminant ir išleidžiant į apyvartą materialias laikmenas su reprodukcijomis (Sprendimo FDV, C‑61/97, EU:C:1998:422, 14 punktas ir nurodyta teismo praktika).

37

Iš nurodytų motyvų matyti, kad vartodamas sąvokas „materiali laikmena“ ir „tas objektas“ Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo suteikti autoriams kiekvieno materialaus objekto, kuriame užfiksuota jų intelektinė kūryba, pirmojo išleidimo į Sąjungos rinką kontrolę.

38

Kaip teisingai pažymėjo Europos Komisija, šią išvadą patvirtina tarptautinė teisė, visų pirma PINO autorių teisių sutartis, į kurią, kiek įmanoma, reikia atsižvelgti aiškinant Direktyvą 2001/29 (šiuo klausimu žr. Sprendimo Laserdisken, EU:C:2006:549, 39 ir 40 punktus; Sprendimo Peek & Cloppenburg, C‑456/06, EU:C:2008:232, 30 ir 31 punktus; Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 189 punktą ir Sprendimo Donner, C‑5/11, EU:C:2012:370, 23 punktą).

39

Šios sutarties 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar kopijas viešai prieinamus per pardavimą ar kitokį perdavimą nuosavybėn. Sąvokos „kopija“ apibrėžtį susitariančios šalys pateikė per 1996 m. gruodžio 20 d. diplomatinę konferenciją kartu su pačia sutartimi priimtoje bendroje deklaracijoje dėl tos pačios sutarties 6 ir 7 straipsnių. Pagal šią deklaraciją „sąvokos „kopijos“ bei „originalai ir kopijos“, pagal minėtus straipsnius jiems taikant platinimo teisę ir nuomos teisę, išimtinai žymi užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus“.

40

Taigi reikia konstatuoti, kad platinimo teisės išnaudojimas susijęs su materialiu objektu, kuriame užfiksuotas saugomas kūrinys arba jo kopija, jeigu jis į rinką pateiktas su autorių teisių turėtojo sutikimu.

41

Antra, svarbu patikrinti, ar tai, kad objekto, komercinėje apyvartoje buvusio su autorių teisių turėtojo sutikimu, materiali laikmena vėliau buvo pakeista, turi poveikio platinimo teisės išnaudojimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį.

42

Pagrindinėje byloje atliktą pakeitimą sudaro ant popierinio plakato esančio meno kūrinio atvaizdo perkėlimas ant tapyti skirtos drobės šio sprendimo 15 punkte aprašytu būdu, kurio rezultatas yra popierinės laikmenos pakeitimas drobe. Iš pagrindinės bylos šalių pateiktų pastabų matyti, kad ši technika leidžia padidinti reprodukcijos ilgaamžiškumą, pagerinti atvaizdo kokybę, palyginti su plakatu, ir rezultatą padaryti panašesnį į kūrinio originalą.

43

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodė Prancūzijos vyriausybė, pakeitus laikmeną, kaip tai atlikta pagrindinėje byloje, sukuriamas naujas objektas, kuriame užfiksuotas saugomo kūrinio atvaizdas, o plakatas, kaip toks, nustoja egzistuoti. Toks saugomo kūrinio kopijos pakeitimas, dėl kurio rezultatas tampa panašesnis į originalą, iš tikrųjų gali būti naujas šio kūrinio atgaminimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punktą, patenkantis į išimtinių autoriaus teisių taikymo sritį ir neatsiejamas nuo jo sutikimo.

44

Allposters tvirtina, kad perkėlimas ant drobės neturėtų būti pripažintas atgaminimu, nes atvaizdas yra perkeliamas ir jo nebelieka ant popierinio plakato, todėl saugomo kūrinio kopijų kiekis nedidėja. Ji paaiškina, kad kūrinį atgaminantis rašalas nepakeičiamas, todėl pats kūrinys visiškai nepakeičiamas.

45

Šiems argumentams pritarti negalima. Aplinkybė, kad vykdant perkėlimo operaciją rašalas yra išsaugomas, negali pakeisti išvados, kad pakeista atvaizdo laikmena. Svarbu yra tai, ar pakeistasis objektas, vertinamas kaip visuma, pats savaime yra į rinką su teisės turėtojo sutikimu išleistas materialus objektas. Neatrodo, kad taip būtų pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju.

46

Darytina išvada, kad autorių teisių turėtojo sutikimo platinti objektą, kuriame užfiksuotas jo kūrinys, nėra tuo atveju, kai po objekto pirmo išleidimo į apyvartą šis buvo pakeistas taip, kad sudaro naują to kūrinio reprodukciją. Tokiu atveju šio naujo objekto platinimo teisė išnaudojama tik pirmą kartą pardavus arba perleidus šį objektą su šios teisės turėtojo sutikimu.

47

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2001/29 pagrindinis tikslas, kuris, kaip matyti ir iš 9, ir 10 konstatuojamųjų dalių, yra nustatyti aukšto lygio, be kita ko, autorių apsaugą, leidžiančią šiems gauti teisingą atlyginimą už jų kūrinių naudojimą (žr. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 36 punktą; Sprendimo Peek & Cloppenburg, EU:C:2008:232, 37 punktą ir Sprendimo Football Association Premier League ir kt., EU:C:2011:631, 186 punktą).

48

Iš pagrindinės bylos šalių argumentų, pateiktų Teisingumo Teisme, matyti, kad autorių teisių turėtojai nedavė sutikimo, bent jau eksplicitiško, platinti perkėlimo ant drobės rezultatą. Todėl pripažinus platinimo teisės išnaudojimą šiems turėtojams būtų panaikinta galimybė uždrausti platinti šiuos objektus arba reikalauti teisingo atlyginimo už jų darbų naudojimą. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tam, kad būtų teisingas, toks atlyginimas turi būti protingas atsižvelgiant į su saugomo objekto naudojimu siejamą ekonominę vertę (pagal analogiją žr. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., EU:C:2011:631, 107–109 punktus). Dėl perkėlimo ant drobės rezultato reikia pastebėti, kad pagrindinės bylos šalys sutiko, jog jo ekonominė vertė reikšmingai viršija plakatų ekonominę vertę.

49

Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalis aiškinta taip, kad platinimo teisės išnaudojimas nepripažintinas esant situacijai, kai saugomo kūrinio reprodukcijos, išleistos į apyvartą Sąjungoje su autorių teisių turėtojo sutikimu, laikmena pakeičiama, kaip yra šios ant popierinio plakato esančios reprodukcijos perkėlimo ant drobės atveju, ir šia nauja forma iš naujo išleidžiama į rinką.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 2 dalis aiškinta taip, kad platinimo teisės išnaudojimas nepripažintinas esant situacijai, kai saugomo kūrinio reprodukcijos, išleistos į apyvartą Europos Sąjungoje su autorių teisių turėtojo sutikimu, laikmena pakeičiama, kaip yra šios ant popierinio plakato esančios reprodukcijos perkėlimo ant drobės atveju, ir šia nauja forma iš naujo išleidžiama į rinką.