—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Kemper ir J. Möller,

—

Airijos, atstovaujamos A. Joyce, E. Creedon ir L. Williams, padedamų BL C. Toland,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Rous Demiri ir K.‑Ph. Wojcik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 103, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10, toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant D. Vnuk ir Zavarovalnica Triglav d.d. (toliau – Zavarovalnica Triglav) ginčą dėl žalos atlyginimo pagal privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (toliau – privalomasis draudimas).

3

Pirmosios direktyvos penktoje, šeštoje ir septintoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„kadangi pageidautina, kad <...> toliau reikėtų imtis priemonių, leidžiančių liberalizuoti taisykles, reglamentuojančias asmenų ir transporto priemonių judėjimą tarp valstybių narių; <...>

kadangi keliautojų judėjimą reglamentuojančių taisyklių sušvelninimas yra dar vienas valstybių narių žingsnis bendro savo rinkų atvėrimo ir panašių į šalies vidaus rinkos sąlygų sukūrimo link;

kadangi žaliųjų kortų tikrinimas įvažiuojant į valstybę narę transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitoje valstybėje narėje, gali būti panaikintas <...>;“

4

Pirmosios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>“

5

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį:

„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 4 straipsnio nuostatų, imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“

6

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės gali nesilaikyti 3 straipsnio reikalavimų dėl:

<...>

<...>“

7

1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3, toliau – Antroji direktyva) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui atveju.“

8

Šio 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos mažiausios sumos, kurios turi būti garantuojamos šiuo privalomuoju draudimu. Šios sumos iš naujo įvertintos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/14/EB, iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (OL L 149, p. 14); šia direktyva į Antrąją direktyvą taip pat įtraukta nuostata, skirta šių sumų reguliariai peržiūrai užtikrinti, atsižvelgiant į Europos vartotojų kainų indekso pokyčius.

9

Pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą „kiekviena valstybė narė įsteigia arba įgalioja instituciją, kurios užduotis būtų atlyginti, bent jau pagal privalomojo draudimo ribas, žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta <...> pareiga apdrausti“. Be to, šios dalies ketvirtoje pastraipoje buvo numatyta, kad „valstybės narės gali numatyti, kad šios institucijos išmokamas žalos atlyginimas bus riboto dydžio arba visai nemokamas, jeigu žala turtui buvo padaryta nenustatyta transporto priemone“. Tačiau ši galimybė vėliau pašalinta Direktyvoje 2005/14, „jeigu įstaiga bet kuriam dėl to paties įvykio, kurio metu žala turtui buvo padaryta nenustatyta transporto priemone, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo žalos atlyginimą už didelę žalą asmeniui“.

10

Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, išduotą pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kurias draudiminė apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:

taikant [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, yra laikomos niekinėmis įvykio metu nukentėjusių trečiųjų šalių reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu.

<...>“

11

Pagal Antrosios direktyvos 3 straipsnį:

„Draudėjo, vairuotojo, ar bet kurio kito asmens, kuris pagal civilinę teisę įvykio atveju turi atsakyti ir kurio atsakomybė apdrausta 1 straipsnio 1 dalyje nurodytu draudimu, šeimos nariams draudiminė apsauga žalos jų asmeniui atveju negali būti netaikoma dėl jų ryšio su tuo asmeniu.“

12

1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249), iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14 (toliau – Trečioji direktyva), 1 straipsnyje nustatyta:

„<...> [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.

Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinanti [užtikrinti], kad visos teisės aktų nuostatos arba sutarčių sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, pagal kurias keleiviui nesuteikiama tokia draudiminė apsauga, remiantis tuo, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, kad transporto priemonės vairuotojas įvykio metu buvo alkoholio arba kitokių kvaišalų įtakoje, laikomi negaliojančiais tokio keleivio žalos atlyginimo reikalavimo atžvilgiu.

<...>“

13

Trečiosios direktyvos 1a straipsnyje nurodyta:

„[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas apima draudiminę apsaugą žalos asmeniui ir turtui atveju, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorinių transporto priemonių valdytojai [motorinėmis transporto priemonėmis nevažiuojantys kelių eismo dalyviai], kurie pagal nacionalinę civilinę teisę turi teisę į įvykio, su kuriuo susijusi motorinė transporto priemonė, padarytos žalos atlyginimą. <...>“

14

Pagal šios direktyvos 4c straipsnį:

„[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo atveju draudimo įmonės nesiremia franšizėmis įvykio metu nukentėjusiosios šalies atžvilgiu.“

15

2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva) (OL L 181, p. 65; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba 6 sk., 3 t., p. 331) 3 straipsnyje „Tiesioginio ieškinio teisė“ nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad <...> šalys, patyrusios žalą <...>, turėtų teisę tiesiogiai iškelti ieškinį autoavariją sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei.“

16

Be to, 1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 228, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 14), iš dalies pakeistos 1984 m. gruodžio 10 d. Tarybos direktyva 84/641/EEB (OL L 339, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 1 t., p. 109), 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Ši direktyva reglamentuoja draudimo įmonių, įsteigtų valstybėje narėje arba siekiančių joje įsisteigti, tiesioginio draudimo <...> savarankiškos veiklos pradėjimą ir vykdymą.

<...>

3.   Šiame straipsnyje minimos veiklos klasifikavimas į grupes yra pateikiamas priede.“

17

Šios direktyvos priede nustatyta:

„A. Rizikų klasifikacija pagal draudimo grupes

<...>

10. Sausumos [Sausumos motorinių] transporto priemonių civilinė atsakomybė

Visa civilinė atsakomybė, naudojant sausumos [sausumo motorines] transporto priemones (įskaitant vežėjo civilinę atsakomybę).

<...>“

18

Privalomojo transporto priemonių draudimo įstatymo (Zakon o obveznih zavarovanjih v prometu, toliau – ZOZP) 15 straipsnyje numatyta:

„Transporto priemonės savininkas privalo sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl jo naudojant transporto priemonę tretiesiems asmenims padarytos žalos – mirties, kūno sužalojimo, sveikatos sutrikdymo, turto sunaikinimo ir sugadinimo <...>, išskyrus atsakomybę už žalą turtui, kurį jis sutiko vežti. <...>“

19

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. kraunant šieno ritinius į daržinės pastogę traktorius su priekaba, važiuodamas atbuline eiga ūkio kieme siekiant pastatyti priekabą šioje daržinėje, kliudė kopėčias, ant kurių buvo užlipęs D. Vnuk, ir dėl to šis nukrito. D. Vnuk pareiškė ieškinį Zavarovalnica Triglav, draudimo bendrovei, su kuria traktoriaus savininkas buvo sudaręs privalomojo draudimo sutartį, dėl 15944,10 euro sumos ir delspinigių sumokėjimo jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

20

Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas atmetė D. Vnuk dėl minėto sprendimo pateiktą skundą ir pažymėjo, kad privalomojo transporto priemonių draudimo liudijimas apima žalą, padarytą naudojant traktorių kaip transporto priemonę, bet neapima žalos, padarytos naudojant traktorių kaip darbo mašiną ar varomąjį įrenginį.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas leido D. Vnuk dėl pastarojo sprendimo pateikti kasacinį skundą, kiek šis skundas susijęs su traktoriaus naudojimu kaip „transporto priemonės“, kaip ji suprantama pagal ZOZP 15 straipsnį.

22

Prašymą priimti prejudiciniame teisme D. Vnuk teigia, kad sąvoka „transporto priemonės naudojimas eismui“ negali būti apribota vairavimu viešuosiuose keliuose, be to, tuo metu, kai nutiko pagrindinėje byloje nagrinėjamas žalą sukėlęs įvykis, traktorius kartu su priekaba tikrai buvo važiuojanti transporto priemonė ir tai buvo kelionės pabaiga. Zavarovalnica Triglav, atvirkščiai, tvirtina, kad pagrindinė byla susijusi su traktoriaus naudojimu darbui priešais ūkio daržinę, o ne kaip transporto priemonės, skirtos kelių eismui.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ZOZP neapibrėžta sąvoka „transporto priemonių naudojimas“, bet ši spraga užpildoma remiantis teismų praktika. Šiuo klausimu jis nurodo, kad pagrindinis privalomojo draudimo tikslas pagal ZOZP yra rizikos paskirstymas ir būtinybė atsižvelgti į nukentėjusių asmenų ir keleivių poreikius vykstant eismui viešuosiuose keliuose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal Slovėnijos teismų praktiką, vertinant, ar privalomasis draudimas apima atitinkamą žalą, klausimas, ar ji patirta viešajame kelyje, vis dėlto neturi lemiamos reikšmės. Tačiau apsauga pagal privalomąjį draudimą netaikoma, kai transporto priemonė naudojama kaip darbo mašina, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemėje, nes tokiu atveju tai nėra kelių eismas.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad įvairiose direktyvose, susijusiose su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu – t. y. Pirmojoje, Antrojoje, Trečiojoje direktyvose, Ketvirtojoje transporto priemonių draudimo direktyvoje ir Direktyvoje 2005/14 (toliau kartu – direktyvos, susijusios su privalomuoju draudimu) – pateikiama nuoroda į „eismą“, „kelių eismą“ ar „transporto priemonių valdytojus [kelių eismo dalyvius]“, bet nepatikslinama, kas gali būti laikoma transporto priemonių eismu ir koks yra lemiamas kriterijus šiuo atžvilgiu. Taigi galima manyti, kad privalomasis draudimas apima žalą, padarytą transporto priemone tik jam dalyvaujant kelių eisme, arba kad jis apima bet kokią žalą, kaip nors susijusią su transporto priemonės naudojimu ar veikimu, nepaisant to, ar atvejis gali būti apibrėžtas kaip eismo atvejis.

25

Tokiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad ši sąvoka neapima konkretaus atvejo, kai kraunant šieno ritinius į daržinę kitos kasacinio proceso šalies apdraustas asmuo traktoriumi su priekaba nuvertė ant kopėčių stovėjusį kasatorių, nes tai nebuvo kelių eismo atvejis?“

26

2014 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Airija paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį. Grįsdama savo prašymą ši valstybė narė nurodo būtinybę tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas vadovautųsi generalinio advokato išvada, riboti teismo sprendimo, kuris bus priimtas, veikimą laiko atžvilgiu, taigi ir būtinybę atnaujinti žodinę proceso dalį, kad jai būtų suteikta galimybė pateikti argumentus siekiant pagrįsti prašymą apriboti teismo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu.

27

Atitinkamai 2014 m. gegužės 15 ir 21 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktais dokumentais Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vyriausybės taip pat paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal tą patį 83 straipsnį. Grįsdama savo prašymą Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad generalinio advokato išvadoje padarytos kelios klaidos, dėl kurių ji nori pateikti pastabas. Savo ruožtu Vokietijos vyriausybė tvirtina, jog minėtoje išvadoje nagrinėjamas argumentas, dėl kurio šalys nepateikė nuomonės, t. y. Pirmojoje direktyvoje gali būti spraga, kurią reikėtų užpildyti, ir Teisingumo Teismas nėra pakankamai informuotas, kad priimtų sprendimą.

28

Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

29

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, kuri būtina siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, ir byla neturi būti nagrinėjama atsižvelgiant į naują faktą, kuris gali būti lemiamas pastarajam teismui priimant sprendimą, arba remiantis argumentu, dėl kurio tame teisme nepateikta nuomonės.

30

Be to, kalbant apie kritiką, pareikštą dėl generalinio advokato išvados, reikia priminti, kad, pirma, Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą (Nutarties Emesa Sugar, C‑17/98, EU:C:2000:69, 2 punktas ir Sprendimo Döhler Neuenkirchen, C‑262/10, EU:C:2012:559, 29 punktas).

31

Antra, remiantis SESV 252 straipsnio antra pastraipa, generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Todėl suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės dalies atnaujinimą (sprendimų Hogan Lovells International, C‑229/09, EU:C:2010:673, 26 punktas; E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 62 punktas ir Weber, C‑438/12, EU:C:2014:212, 30 punktas).

32

Todėl Vokietijos vyriausybės, Airijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės prašymai atnaujinti žodinę proceso dalį turi būti atmesti.

33

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima aplinkybes, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, t. y. traktoriaus manevrą ūkio kieme siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą.

34

Vokietijos vyriausybė ir Airija tvirtina, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga apdrausti apima tik kelių eismo atvejus, taigi ji netaikoma tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje.

35

Komisijos nuomone, priešingai, ši nuostata taikoma transporto priemonių naudojimui tiek kaip transporto priemonių, tiek kaip darbo mašinų bet kokioje erdvėje – tiek viešoje, tiek privačioje, – kur gali kilti transporto priemonių naudojimui būdinga rizika, nepaisant to, ar šios transporto priemonės juda, ar ne.

36

Pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė, laikydamasi šios direktyvos 4 straipsnio, imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.

37

Transporto priemonės sąvoka apibrėžta minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 punkte, juo remiantis šioje direktyvoje „transporto priemonė – tai bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba“.

38

Reikia konstatuoti, kad traktorius su priekaba atitinka šią apibrėžtį. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ši apibrėžtis nesikeičia atsižvelgiant į tai, kam naudojama ar gali būti naudojama atitinkama transporto priemonė. Taigi tai, kad traktorius, gali būti su priekaba, tam tikromis aplinkybėmis gali būti naudojamas kaip žemės ūkio mašina, neturi įtakos išvadai, kad tokią transporto priemonę apima Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 1 punkte esanti sąvoka „transporto priemonė“.

39

Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad traktoriui su priekaba taikoma minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga apdrausti civilinę atsakomybę. Iš tiesų, pirma, remiantis šia nuostata, reikia, kad šios transporto priemonės įprasta buvimo vieta būtų valstybės narės teritorijoje – tai yra sąlyga, kurios tenkinimas pagrindinėje byloje neginčijamas. Antra, pagal šios direktyvos 4 straipsnio b punktą valstybės narės gali nukrypti nuo jos 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį; atitinkama valstybė narė sudaro tokių transporto priemonių rūšių bei tokių transporto priemonių sąrašą ir perduoda jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

40

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad traktoriui su priekaba taikoma Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga, jeigu jo įprasta buvimo vieta yra valstybės narės, kuri nenumatė, kad ši transporto priemonės rūšis nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, teritorijoje.

41

Dėl to, ar turi būti laikoma, kad šioje nuostatoje nurodyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima traktoriaus manevrą ūkio kieme, siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą, pirmiausia reikia pažymėti, jog negalima palikti šios sąvokos reikšmę savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei.

42

Iš tiesų nei Pirmosios direktyvos 1 straipsnyje, nei jos 3 straipsnio 1 dalyje, nei jokioje kitoje šios direktyvos ar kitų direktyvų, susijusių su privalomuoju draudimu, nuostatoje šios sąvokos klausimu nenukreipiama į valstybių narių teisę. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokio aiškaus nukreipimo į valstybių narių teisę šios nuostatos prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia nuostata visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurios dalis ji yra, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Omejc, C‑536/09, EU:C:2011:398, 19 ir 21 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

43

Pirma, kalbant apie Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje vartojamus žodžius, pažymėtina, kad atlikus įvairių kalbinių versijų lyginamąją analizę matyti, jog yra šios nuostatos skirtumų, kiek tai susiję su atvejo rūšimi, kurios atžvilgiu taikoma joje numatyta pareiga apdrausti; beje, šių skirtumų yra pačiame direktyvos pavadinime, visų pirma versijose anglų ir prancūzų kalbomis.

44

Taigi minėtoje 3 straipsnio 1 dalyje prancūzų kalba, kaip ir ispanų, graikų, italų, nyderlandų, lenkų ir portugalų kalbomis, daroma nuoroda į pareigą apdrausti civilinę atsakomybę, susijusią su transporto priemonių „eismu“, o iš to galima suprasti, kad, kaip tvirtina Vokietijos vyriausybė ir Airija, ši pareiga apdrausti taikoma tik eismo įvykiams, sukeltiems vykstant kelių eismui.

45

Vis dėlto toje pačioje nuostatoje anglų, bulgarų, čekų, estų, latvių, maltiečių, slovakų, slovėnų ir suomių kalbomis daroma nuoroda į transporto priemonių „naudojimo“ sąvoką išsamiau jos neaiškinant, o jos versijose danų, vokiečių, lietuvių, vengrų, rumunų ir švedų kalbomis pateikiama dar bendresnio pobūdžio nuoroda į pareigą transporto priemones apdrausti civilinės atsakomybės draudimu, todėl atrodo, kad jose nustatoma pareiga apdrausti civilinę atsakomybę, susijusią su transporto priemonės naudojimu ar veikimu, neatsižvelgiant į tai, ar ši priemonė veikia arba yra naudojama kelių eismo atveju.

46

Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką negali vyrauti vien pažodinis vienos ar kelių Sąjungos teisės akto, priimto daugeliu kalbų, kalbinių versijų aiškinimas, nepaisant kitų kalbinių versijų, nes siekiant vienodai taikyti Sąjungos teisės normas jas reikia aiškinti atsižvelgiant, be kita ko, į versijas visomis kalbomis (šiuo klausimu žr. sprendimų Jany ir kt., C‑268/99, EU:C:2001:616, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Komisija / Ispanija, C‑189/11, EU:C:2013:587, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Esant kalbinių Sąjungos teisės akto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. sprendimų ZVK, C‑300/05, EU:C:2006:735, 16 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; Haasová, C‑22/12, EU:C:2013:692, 48 punktą ir Drozdovs, C‑277/12, EU:C:2013:685, 39 punktą).

47

Todėl, antra, reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės aktų privalomojo draudimo srityje, kurių sudedamoji dalis yra Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, bendrą struktūrą ir tikslą.

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nė vienoje iš direktyvų, susijusių su privalomuoju draudimu, nepateikta apibrėžtis, kaip pagal šias direktyvas reikia suprasti sąvokas „įvykis“, „nelaimingas atsitikimas“, „eismas“ ar „transporto priemonių naudojimas“.

49

Tačiau šios sąvokos turi būti suprantamos atsižvelgiant į šiomis direktyvomis siekiamą dvejopą tikslą: apsaugoti per motorinės transporto priemonės sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis ir liberalizuoti asmenų ir prekių judėjimą siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą.

50

Pirmoji direktyva priskiriama prie kelių direktyvų grupės, kuriomis laipsniškai patikslinamos valstybių narių pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės srityje. Nors Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog iš Pirmosios ir Antrosios direktyvų konstatuojamųjų dalių matyti, kad jomis siekiama užtikrinti ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, ir jomis važiuojančių asmenų laisvą judėjimą, jis taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad šių direktyvų tikslas taip pat yra garantuoti, kad per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius nukentėję asmenys būtų vertinami panašiai, nesvarbu, kokioje Sąjungos teritorijos vietoje įvyko eismo įvykis (šiuo klausimu, be kita ko, žr. sprendimų Ruiz Bernáldez, C‑129/94, EU:C:1996:143, 13 punktą ir Csonka ir kt., C‑409/11, EU:C:2013:512, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

51

Nors iš, be kita ko, Pirmosios direktyvos penktos, šeštos ir septintos konstatuojamųjų dalių matyti, kad tarp valstybių narių norint sukurti vidaus rinką šia direktyva buvo siekiama liberalizuoti asmenų ir motorinių transporto priemonių judėjimą, valstybių narių pasienyje panaikinant žaliosios kortelės tikrinimą, ja taip pat buvo siekiama ir tikslo apsaugoti nukentėjusius asmenis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ruiz Bernáldez, EU:C:1996:143, 18 punktą).

52

Be to, iš Sąjungos teisės aktų privalomojo draudimo srityje raidos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šio tikslo apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis siekė nuolat ir vis intensyviau.

53

Tai visų pirma matyti iš Antrosios direktyvos 1–3 straipsnių. Šios direktyvos 1 straipsnyje buvo reikalaujama, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas apimtų draudimo apsaugą tiek žalos asmeniui, tiek žalos turtui atveju. Jame taip pat buvo reikalaujama, kad valstybės narės įsteigtų įstaigas, kurių užduotis – atlyginti žalą, padarytą nenustatytomis transporto priemonėmis arba transporto priemonėmis, dėl kurių neįvykdyta pareiga apdrausti, ir nustatytos mažiausios garantijų sumos. Šios direktyvos 2 straipsnyje apribota tam tikrų teisės aktuose ar sutartyje numatytų išimties sąlygų taikymo sritis, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų, nukentėjusių per įvykį, sukeltą tam tikriems asmenims naudojantis apdrausta transporto priemone arba ją vairuojant, reikalavimais atlyginti žalą. Minėtos direktyvos 3 straipsnyje draudimo apsauga žalos asmeniui atveju suteikta ir draudėjo, vairuotojo ar bet kurio kito už įvykį atsakingo asmens šeimos nariams.

54

Toliau Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje draudimo apsauga suteikta ir visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, žalos asmeniui atveju, o Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos 3 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta nukentėjusių asmenų teisė tiesiogiai pareikšti ieškinį įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei.

55

Galiausiai Direktyvos 2005/14 2 ir 4 straipsniuose, kuriais iš dalies pakeistos atitinkamai Antroji ir Trečioji direktyvos, be kita ko, pritaikytos mažiausios garantijų sumos ir numatyta jas reguliariai persvarstyti, išplėsta pagal Antrąją direktyvą įsteigtos įstaigos veiksmų apimtis ir Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta draudimo apsauga žalos asmeniui ir turtui atveju, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti motorinėmis transporto priemonėmis nevažiuojantys kelių eismo dalyviai. Šioje direktyvoje taip pat įtvirtintas naujas galimybės taikyti tam tikras draudimo apsaugos išimties sąlygas apribojimas ir uždrausta Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo atveju remtis franšizėmis per įvykį nukentėjusių asmenų atžvilgiu.

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ypač į Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis siekiamą apsaugos tikslą, negalima manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad šiomis direktyvomis suteikiama apsauga būtų netaikoma asmenims, nukentėjusiems dėl įvykio, sukelto naudojant transporto priemonę, jeigu šis naudojimas atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją.

57

Šiuo aspektu taip pat reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 73/239, iš dalies pakeistos Direktyva 84/641, priedo A dalį tiesioginio draudimo veiklos grupė „Sausumos [motorinių] transporto priemonių civilinė atsakomybė“ susijusi su „visa civiline atsakomybe, naudojant sausumos [motorines] transporto priemones (įskaitant vežėjo civilinę atsakomybę)“.

58

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, pirma, kad, kaip matyti iš Komisijos paskelbtos informacijos, Slovėnijos Respublika pagal Pirmosios direktyvos 4 straipsnio b punktą nenumatė jokios transporto priemonės rūšies, kuri nepatenka į Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Antra, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad įvykis, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, sukeltas transporto priemonei važiuojant atbuline eiga siekiant patekti į atitinkamą vietą, taigi, atrodo, transporto priemonė naudota pagal įprastą savo funkciją, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

59

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Taigi minėta sąvoka galėtų apimti traktoriaus manevrą ūkio kieme, siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Taigi minėta sąvoka galėtų apimti traktoriaus manevrą ūkio kieme, siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.