2012 m. lapkričio 19 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką

(Byla C-525/12)

2013/C 26/67

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama E. Manhaeve ir G. Wilms

Atsakovė: Vokietijos Federacinė Respublika

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Komisija mano, kad vandens paslaugos — tai paviršinio arba požeminio vandens ėmimas, užtvenkimas, saugojimas, apdorojimas ir skirstymas, įskaitant elektros energijos gamybos naudojant hidroenergiją, laivybos ir apsaugos nuo potvynių tikslais. Suvartojimą savo reikmėms ji taip pat priskiria prie vandens paslaugų.

Tai, kaip atsakovė taiko sąvoką „vandens paslaugos“ prieštarauja Vandens pagrindų direktyvos 9 straipsniui. Ji neįtraukė į šios direktyvoje numatytos sąvokos taikymo sritį tokių vandens paslaugų, kaip, pavyzdžiui, užtvenkimas elektros energijos naudojant hidroenergiją gamybos, laivybos ir apsaugos nuo potvynių tikslais. Toks siauras aiškinimas neatitinka direktyvos, kenkia jos 9 straipsnio veiksmingumui ir taip trukdo siekti direktyvos tikslų.

Iš tikrųjų valstybės narės gali turėti tam tikrą diskreciją ir neleisti susigrąžinti kai kurių vandens paslaugų sąnaudų pagal Vandens pagrindų direktyvos 9 straipsnį. Jos gali iš pradžių atsižvelgti į sąnaudų susigrąžinimo socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį, taip pat į geografines ir klimato sąlygas. Be to, remdamasi direktyvos 9 straipsnio 4 dalimi valstybė narė gali nuspręsti netaikyti 9 straipsnio 1 dalies antro sakinio nuostatų, kiek tai susiję su vandens kainų politika ir sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimu, jeigu tai yra minėtoje valstybėje narėje nustatyta praktika ir nekyla abejonių dėl šios direktyvos pagrindinės idėjos ir jos tikslų pasiekimo.

Tačiau visiškas vandens paslaugų, apimančių nemažai veiklos rūšių, neįtraukimas, kaip tai padarė atsakovė, pernelyg viršija minėtą diskreciją.

(1)  OL L 327, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 275.