1.

Kaip žinoma, teismo procesai Jungtinėje Karalystėje nėra pigūs. Pirmiausia labai brangiai gali kainuoti proceso atstovo samdymas. Kadangi paprastai pralaimėjusi šalis privalo apmokėti laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas, teismo procesas susijęs su didele finansine rizika.

2.

Tačiau Orhuso konvencijoje ( 2 ) ir – dėl tam tikrų teismo procesų – Direktyvoje 2003/35 ( 3 ), kuria konvencija buvo perkelta į Europos Sąjungos teisę, reikalaujama, kad teismo procesai, kuriuose nagrinėjamos su aplinkos apsauga susijusios bylos, negali būti pernelyg brangūs. Šio reikalavimo reikšmę Teisingumo Teismas, remdamasis Anglijos teise, jau yra abstrakčiai nagrinėjęs Sprendime Edwards ( 4 ). Dabar atėjo laikas konkrečiai išsiaiškinti, ar Jungtinė Karalystė tinkamai perkėlė atitinkamus reikalavimus į nacionalinę teisę.

3.

Pirmiausia kalbama apie teismų diskreciją tam tikrais atvejais apriboti ieškovui tenkančią riziką pralaimėjimo atveju apmokėti atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat reikia išsiaiškinti, ar tai, kad teismai, naudodamiesi šia kompetencija, kartu apriboja ir atsakovui (paprastai institucijai) tenkančią riziką savo ruožtu apmokėti ieškovo bylinėjimosi išlaidas, yra suderinama su Sąjungos teise. Galiausiai ginčas vyksta ir dėl to, ar atitinkamose bylose galima laikinąsias apsaugos priemones susieti su jų prašančios šalies įsipareigojimu atlyginti laikinųjų apsaugos priemonių sukeltą žalą tuo atveju, jei pralaimės pagrindinę bylą. Bet pirmiausia reikia atsakyti į įžanginį klausimą, kokiu mastu įmanoma direktyvą į nacionalinę teisę perkelti teismų praktikos būdu.

4.

Bylinėjimosi išlaidos aplinkosaugos bylose reglamentuojamos Orhuso konvencijoje, kurią tuometinė Europos bendrija pasirašė 1998 m. liepos 25 d. Orhuse (Danija) ( 5 ).

5.

Konvencijos 6 straipsnyje numatyta, kad, priimant sprendimus dėl tam tikros veiklos, turi būti užtikrintas visuomenės dalyvavimas.

6.

Konvencijos 9 straipsnyje reglamentuojama teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Nagrinėjamu atveju kalbama apie teismo procesą, kaip jis apibrėžiamas 2 dalyje:

„Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionalinės teisės aktais, užtikrina, kad suinteresuotosios visuomenės nariai,

<...>

turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimo pakartotinio nagrinėjimo teisme ir (arba) kitoje nepriklausomoje ir nešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje institucijoje siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo, veiksmo ar neveikimo teisėtumą vadovaujantis [šios Konvencijos] 6 straipsnio nuostatomis <…>.“

7.

4 dalyje, be kita ko, kalbama ir apie išlaidas:

„4. Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras turi būti nustatytos atitinkamos ir veiksmingos teisių gynimo priemonės, įskaitant, jei reikia, teismo įpareigojimą nepažeisti ieškovo teisių, kurios būtų teisingos, nešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios. <...>“

8.

Perkeliant Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią teisę kreiptis į teismus, į Europos Sąjungos teisę, Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktu į PAV direktyvą ( 6 ) buvo įterptas 10a straipsnis, o Direktyvos 2003/35 4 straipsnio 4 punktu į TIPK direktyvą ( 7 ) buvo įterptas 15a straipsnis. Abiejų straipsnių penktoje pastraipoje bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos tokia pačia formuluote:

„Bet kuri tokia procedūra turi būti teisinga, nešališka, savalaikė ir ne pernelyg brangi.“

9.

Anglijos ir Velso Civilinio proceso taisyklių (Civil Procedure Rules) 44.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laimėjusios šalies išlaidas paprastai apmoka pralaimėjusioji šalis. Tačiau atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes teismas gali priimti ir kitokį sprendimą. Pirmiausia 44.3 straipsnio 6 dalyje leidžiama nuspręsti apriboti atsakomybę už kitos šalies bylinėjimosi išlaidas tam tikra suma. Panaši teisinė situacija yra Škotijoje ir Šiaurės Airijoje.

10.

Civilinio proceso taisyklių 25 straipsnyje reglamentuojamos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl šios nuostatos yra priimti vadinamieji Praktiniai nurodymai (Practice Directions), kurių 5.1 skirsnyje numatyta, kad bet kuri laikinoji apsaugos priemonė turi apimti ir jos prašančios šalies įsipareigojimą teismui atlyginti kitai šaliai žalą, kurią atlyginti nurodys teismas. Be to, pagal 5.1A skirsnį teismas turi patikrinti, ar toks įsipareigojimas taikomas ir žalai, kurią dėl laikinųjų apsaugos priemonių patiria tretieji asmenys. Tiesa, tokio įpareigojimo teismas gali ir netaikyti. Šiaurės Airijoje šiuo atžvilgiu galioja panašios taisyklės, o Škotijoje toks įpareigojimas atlyginti žalą netaikomas.

11.

Po Sprendimo Edwards ( 8 ) Jungtinė Karalystė papildė šias nuostatas, atsižvelgdama į Orhuso konvenciją bei Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktą ir 4 straipsnio 4 punktą, tačiau šie pakeitimai nėra šios bylos dalykas dėl ratione temporis priežasčių.

12.

Gavusi skundą, Komisija 2007 m. spalio 23 d. paragino Jungtinę Karalystę pareikšti nuomonę, ar ji įvykdė įsipareigojimus pagal Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktą ir 4 straipsnio 4 punktą.

13.

Nors Jungtinė Karalystė 2007 m. gruodžio 20 d. ir 2008 m. rugsėjo 5 d. pateikė atsakymus, Komisija 2010 m. kovo 22 d. nusiuntė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, kurioje pareiškė, kad Jungtinė Karalystė nėra nei teisingai perkėlusi į nacionalinę teisę minėtųjų nuostatų į nacionalinę teisę, nei tinkamai jas taiko. Komisija paragino Jungtinę Karalystę per du mėnesius, t. y. iki 2010 m. gegužės 22 d., imtis tinkamų priemonių pagrįstoje nuomonėje nurodytiems trūkumams pašalinti.

14.

Net gavusi 2010 m. liepos 19 d. Jungtinės Karalystės atsakymą Komisija tebesilaikė savo pozicijos ir 2011 m. spalio 18 d. pateikė šį ieškinį. Ji prašo:

15.

Jungtinė Karalystė prašo:

16.

2012 m. gegužės 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Danijos Karalystei ir Airijai buvo leista įstoti į bylą Jungtinės Karalystės pusėje.

17.

Dalyviai pateikė pastabas raštu ir, išskyrus Daniją, žodžiu per 2013 m. liepos 11 d. surengtą teismo posėdį.

18.

Komisija savo ieškinį grindžia Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktu ir 4 straipsnio 4 punktu, bet nagrinėjant ieškinio pagrindus man atrodo prasmingiau kalbėti apie jais įterptas normas: PAV direktyvos 10a straipsnį ir TIPK direktyvos 15a straipsnį. Abiejų nuostatų vienodai suformuluotose penktose pastraipose numatyta, kad teismo procesai, kuriuose persvarstomi abiejose direktyvose reglamentuojami leidimai, negali būti pernelyg brangūs. Taip į Europos Sąjungos teisę perkelta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 dalis, kurioje reglamentuojamas 9 straipsnio 2 dalyje numatytų procedūrų vykdymas.

19.

Komisija savo ieškinyje tvirtina, kad ši norma buvo netinkamai perkelta į nacionalinę teisę visose trijose Jungtinės Karalystės teisės sistemose – Anglijoje ir Velse, įskaitant Gibraltarą, Škotijoje ir Šiaurės Airijoje (žr. toliau B skirsnį) ir kad ji netinkamai taikoma (žr. toliau C skirsnį). Tačiau pirmiausia norėčiau trumpai pristatyti nagrinėjamam atvejui svarbias tuo metu priimto Sprendimo Edwards ( 9 ) mintis ir į jas atžvilgdamas išnagrinėti tam tikrus bylos dalyvių argumentus, kurie, nors ir susiję su bylinėjimosi išlaidų problema, nepadeda išsiaiškinti atskirų ieškinio pagrindų (žr. A skirsnį).

20.

PAV direktyvos 10a straipsnio penkta pastraipa, TIPK direktyvos 15a straipsnio penkta pastraipa ir konvencijos 9 straipsnio 4 dalis pagrindžia įsipareigojimą imtis su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių. Jis buvo sukonkretintas Sprendime Edwards.

21.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatytiems asmenims neturi būti užkirstas kelias pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, patenkančius į šių straipsnių taikymo sritį, dėl finansinės naštos, kuri galėtų dėl to atsirasti. Be to, būtina atsižvelgti ir į savo teises siekiančio apginti asmens interesą, ir į bendrąjį su aplinkos apsauga susijusį interesą ( 10 ).

22.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, jog reikalavimas, kad bylinėjimasis nebūtų pernelyg brangus, apima visas finansines išlaidas, patirtas dalyvaujant teismo procese. Taigi brangumas turi būti vertinamas visapusiškai, atsižvelgiant į visas atitinkamos šalies patirtas išlaidas ( 11 ). Prie šių išlaidų iš esmės priskirtinos ir procesinio atstovavimo išlaidos.

23.

Galiausiai Sprendime Edwards, priešingai, nei tvirtina Danija, buvo išaiškinta, jog reikalavimo, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, nacionalinis teismas negali vertinti skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jis sprendimą priima užbaigdamas procesą pirmojoje, apeliacinėje, ar antrosios apeliacijos instancijoje ( 12 ). Tačiau šios išvados negalima interpretuoti taip, kad, vertinant išlaidų naštą aukštesnėse instancijose, leidžiama ignoruoti jau patirtas išlaidas. Veikiau kiekviena instancija turi atsižvelgti į tai, kad bylinėjimosi apskritai visose instancijose išlaidos nebūtų pernelyg didelės ir neatgrasytų nuo pasiryžimo pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą.

24.

Tiesa, Danija teisingai pastebi, kad per tam tikras peržiūros procedūras profesionalaus proceso atstovo nebūtina turėti. Pavyzdžiui, taip gali būti, jei kompetentingos institucijos visus reikšmingus argumentus ir aplinkybes privalo išsiaiškinti ex officio. Tačiau tai, ar proceso atstovas tikrai nėra būtinas, reikia nustatyti konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas teisines ir praktines atitinkamo proceso sąlygas ir tradicijas.

25.

Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad Jungtinės Karalystės teismuose reikia turėti atstovą advokatą ir kad tai gali labai brangiai kainuoti. Valstybė narė tai aiškina ypatingomis rungimosi principu grindžiamo common law teismo proceso, kuriame proceso atstovui keliami labai dideli reikalavimai, sąlygomis.

26.

Kaip ir Sąjungos teismuose, Jungtinėje Karalystėje bylinėjimosi išlaidas paprastai nurodoma apmokėti pralaimėjusiai šaliai. Pralaimėję bylą, PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatyti asmenys paprastai turi apmokėti kitos šalies ir savo pačių bylinėjimosi išlaidas. Jei ieškinys patenkinamas, jų išlaidas privalo apmokėti kita šalis.

27.

Nors, kaip galima būtų manyti, pagal šią sistemą šias atsirandančias išlaidas Jungtinė Karalystė laiko teisėtomis, didelių išlaidų rizika gali atgrasyti nuo PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatytų ieškinių pateikimo ar proceso tęsimo. Todėl tokios procedūros gali būti pernelyg brangios ar atgrasančios nuo pasiryžimo pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, kaip tai suprantama pagal minėtąsias nuostatas. Taigi būtina pasirūpinti pakankama su bylinėjimosi išlaidomis susijusia apsauga.

28.

Jungtinė Karalystė mini įvairius mechanizmus bylinėjimosi išlaidų rizikai padengti ar bent jau sumažinti. Komisija šių mechanizmų per se nekritikuoja, bet pagrįstai mano, kad jų nepakanka PAV direktyvos 10a straipsniui ir TIPK direktyvos 15a straipsniui įgyvendinti.

29.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje egzistuoja galimybė prašyti teisinės pagalbos, bet ši valstybė narė neginčija, kad asociacijos ja pasinaudoti negali ( 13 ) ir kad ji suteikiama tik tada, kai suinteresuotos šalys turi poreikį. Bet kadangi nuo atgrasančių išlaidų turi būti apsaugotos ir asociacijos su mokiais ieškovais ( 14 ), šios priemonės nepakanka su bylinėjimosi išlaidomis susijusiai apsaugai užtikrinti.

30.

Jungtinė Karalystė taip pat pažymi, kad su išlaidomis susijusi rizika pateikiant administracinį ieškinį (judicial review) yra nedidelė. Jos teigimu, toks ieškinys priimamas tik tuomet, jei per bendrąją priimtinumo įvertinimo procedūrą nustatoma, kad jis pagrįstas. Šios procedūros dalyviai esą patiria palyginti nedidelių išlaidų.

31.

Ši priimtinumo įvertinimo procedūra sumažina su išlaidomis susijusią riziką nedaug galimybių laimėti turinčių ieškinių atveju, nes jie atmetami anksčiau, nei sukelia tolesnių išlaidų. Tačiau Orhuso konvencijos ir jos perkėlimo į Europos Sąjungos teisę pagrindinis tikslas yra ne neperspektyvūs ieškiniai ( 15 ). Bendrajam su aplinkos apsauga susijusiam interesui daug naudingiau, jei yra lengviau pareikšti ieškinius, kurie grindžiami logiškais ir suprantamais argumentais, bet kurių baigtis neaiški. Paprastai tokios bylos keliamos remiantis teisėtu interesu, susijusiu su aplinkos apsauga, bet dėl neužtikrintos baigties su išlaidomis susijusi rizika ypač didelė.

32.

Galiausiai Jungtinė Karalystė dar mini galimybę apsidrausti bylinėjimosi išlaidų draudimu (vadinamasis „After the Event Insurance“). Tačiau neginčijama, kad ir ši priemonė neapima visų atvejų. Akivaizdu, kad draudimo bendrovės pirmiausia neaiškios baigties bylų, t. y. labai rizikingų bylų, atveju privalo reikalauti įmokų, kurių dydis taip pat gali būti atgrasantis.

33.

Nors Komisija pabrėžia, kad išlaidas turi būti galima prognozuoti, nagrinėjamu atveju nebūtina nuspręsti, kokio dydžio išlaidos jau turi būti aiškios ankstyvojoje proceso stadijoje. Jungtinės Karalystės teisėje egzistuoja priemonė nustatyti maksimalią išlaidų riziką dar ankstyvojoje proceso stadijoje – tai nutartis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių.

34.

Komisija kritikuoja konkrečius šios priemonės taikymo rezultatus ir kriterijus, tačiau nelaiko jos per se nepakankama. Kritikuodama tai, kad išlaidų dydis yra neaiškus, ji tvirtina, kad su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga Jungtinės Karalystės teisėje yra nepakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai reglamentuota. Šią problemą aptarsiu toliau.

35.

Komisija teigia, kad su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos priemonės Jungtinėje Karalystėje nebuvo perkeltos į nacionalinės teisės aktus. Šiuo klausimu ji remiasi sprendimu, susijusiu su teisine situacija Airijoje. Šioje valstybėje narėje teismai turėjo diskreciją nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš šalies, kuri pralaimėjo, be to, nurodyti jos patirtas išlaidas apmokėti kitai šaliai. Kadangi tai buvo tik teismų praktika, Teisingumo Teismas nepripažino to perkėlimu į nacionalinę teisę ( 16 ).

36.

Jungtinė Karalystė prieštaraudama pateikia nacionalinės teismų praktikos argumentą. Ji remiasi tuo, kad pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus ( 17 ).

37.

Teisingumo Teismas iš tiesų yra konstatavęs, kad Sąjungos normų perkėlimas į nacionalinę teisę nebūtinai reikalauja formaliai ir pažodžiui pakartoti jų nuostatas aiškioje ir specifinėje nuostatoje. Tam gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu jis realiai užtikrina pakankamai aiškų ir tikslų bei visišką direktyvos taikymą ( 18 ).

38.

Kol kas dar nėra nuspręsta, ar privalomi teisiniai precedentai, t. y. teismų sprendimai, būdingi Jungtinėje Karalystėje galiojančiai common law sistemai, yra pakankama priemonė direktyvai perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad, vertinant perkėlimą į nacionalinę teisę, nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų taikomą jų aiškinimą ( 19 ).

39.

Tačiau direktyva negali būti laikoma perkelta į nacionalinę teisę tinkamai, jei teismai turi galimybę jos laikytis ir galbūt tai daro. Juk pagal nusistovėjusią teismo praktiką diskrecijos, kuri turi būti įgyvendinama laikantis direktyvos reikalavimų, nepakanka, siekiant padaryti išvadą, kad direktyvos nuostatos yra įgyvendintos, nes tokia praktika bet kuriuo metu gali būti pakeista ( 20 ). Kaip tik tai Komisija minėtu atveju ir konstatavo: Airijos teismai turėjo diskreciją, leidžiančią užtikrinti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą, bet tai nebuvo jų pareiga. Nebuvo nustatyta ir kriterijų, kada su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga turi būti suteikta. Taikytini teisiniai precedentai, galėję pagrįsti tokią pareigą, kaip argumentas anuomet paminėti nebuvo.

40.

Todėl lemiamą reikšmę turi tai, ar taikytini nacionalinių teismų sprendimai iš tiesų pakankamai aiškiai ir tiksliai bei imperatyviai užtikrina visišką būtinos su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos taikymą ( 21 ). Jei šios sąlygos įvykdytos, teisiniai precedentai gali užtikrinti direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę ( 22 ).

41.

Šios bylos dalyviai nurodo įvairius nacionalinių teismų sprendimus. Komisija tvirtina, kad tai yra nepakankamas praktinis taikymas, tačiau jie, kaip matyti iš pirma pateiktų samprotavimų, yra labai svarbūs perkeliant direktyvą į nacionalinę teisę.

42.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia išnagrinėti tai, kad teismai turi diskreciją priimti nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių (žr. 1 dalį), paskui galimą išlaidų apribojimą, kurio ieškovas gali pareikalauti sėkmės atveju (žr. 2 dalį), ir galiausiai laikinąsias apsaugos priemones (žr. 3 dalį).

43.

Su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos institutą išplėtojo Anglijos ir Velso Court of Appeal (Apeliacinis Teismas) Sprendime Corner House ( 23 ). Škotijos ir Šiaurės Airijos teismai jį perėmė. Ypatingomis aplinkybėmis nutartimi dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių gali būti nustatyta bylinėjimosi atitinkamoje instancijoje išlaidų, kurias pralaimėjimo atveju gali būti nurodyta apmokėti ieškovui, viršutinė riba. Šis sprendimas gali būti priimtas bet kurioje proceso stadijoje, jei teismas yra įsitikinęs, kad:

44.

Šio griežto požiūrio padarinys yra tai, kad jau pats sprendimas dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių atima palyginti daug laiko ir pastangų, sukelia papildomų išlaidų, bet nė kiek nepadeda spręsti su aplinkos apsauga susijusius klausimus.

45.

Ši priemonė pirmiausia leidžia kompetentingiems teismams savo nuožiūra įvertinti įvairias nutarties dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių sąlygas ir, jeigu jie konstatuoja, kad jos įvykdytos, suteikia teismams diskreciją nuspręsti, kokia būtent su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga reikalinga. Vadinasi, jie gali ir nustatyti leistinos su išlaidomis susijusios rizikos dydį, ir nuspręsti, ar reikia apriboti ir kitos šalies su išlaidomis susijusią riziką, ir kiek.

46.

Nei teismo nuožiūra, nei diskrecija per se nekritikuotinos. Juk dėl didelių skirtumų tarp valstybių narių taikomų taisyklių, reglamentuojančių teisę kreiptis į teismus, įgyvendinant su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą egzistuoja didelė diskrecija ( 24 ). Be to, pats Teisingumo Teismas pripažįsta, kad su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių atžvilgiu diskrecija yra būtina ( 25 ). Tačiau nacionaliniai teismai privalo būti nedviprasmiškai įpareigoti naudotis savo diskrecija taip, kad per atitinkamas procedūras būtų užtikrinta pakankama su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga ( 26 ).

47.

Jungtinės Karalystės teismų turima diskrecija priimant nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių šių reikalavimų neatitinka. Jos tikslas yra nustatyti, ar išimties tvarka ( 27 ) konkrečiu atveju būtų nepigu ir neteisinga vadovautis bendruoju principu, ir netaikyti su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių. Nematyti, kad nagrinėjamuose procesuose iš esmės būtų siekiama su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos tikslų.

48.

Šiuo atžvilgiu nieko nekeičia minimi sprendimai, priimti po Sprendimo Corner House. Veikiau 2009 m. Sprendime Morgan yra išaiškinta, kad egzistuojanti diskrecija priimant sprendimus dėl bylinėjimosi išlaidų gali būti nesuderinama su reikalavimu užtikrinti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą ( 28 ).

49.

Taip pat iš pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui 2010 m. byloje Garner priimto sprendimo nematyti, kad diskrecijos tikslu būtų tapusi su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga ( 29 ).

50.

Be to, Jungtinėje Karalystėje taikomi kriterijai nesuderinami su Teisingumo Teismo Sprendime Edwards padarytomis išvadomis.

51.

Jungtinė Karalystė mano, kad su bylinėjimosi išlaidomis susijusios būtinosios apsaugos kriterijai nėra šios bylos dalykas, tačiau tai neįtikina. Veikiau su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos kriterijai yra Komisijos reiškiamo kaltinimo, kad įsipareigojimas užtikrinti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą buvo nepakankamai įgyvendintas, esmė. Todėl juos būtina aptarti.

52.

Jungtinėje Karalystėje taikomų kriterijų problemos prasideda nuo to, kad atsižvelgiama į viešąjį ir privatųjį interesą, susijusį su procedūros vykdymu. Tiesa, kad Teisingumo Teismas irgi reikalauja atsižvelgti į šiuos interesus ( 30 ). Bet Jungtinė Karalystė pripažįsta, kad iki Sprendimo Garner į juos nebuvo atsižvelgiama taip, kaip reikėjo ( 31 ). Taigi vyriausybė sutinka, kad viešajam interesui, susijusiam su tuo, kad būtina užtikrinti aplinkos apsaugos teisės aktų vykdymą PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatytų procedūrų būdu, iki šio sprendimo nebuvo skiriama pakankamai dėmesio ir į jį nepakankamai atsižvelgta. Kadangi sprendimas buvo priimtas jau pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, Jungtinė Karalystė laiku nepašalino pažeidimo.

53.

Su su bylinėjimosi išlaidomis susijusia apsauga nesuderinama ir tai, kad vien privataus suinteresuotumo proceso baigtimi egzistavimas neleidžia priimti nutarties dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių. Tiesa, kad Teisingumo Teismas irgi reikalauja atsižvelgti į šį interesą, bet jis neturi užkirsti kelio su bylinėjimosi išlaidomis susijusioms apsaugos priemonėms. Veikiau pavieniai asmenys taip pat turi būti ginami, jei įgyvendina savo teises, kylančias iš Sąjungos teisės aktų ( 32 ).

54.

Nors sprendime byloje Morgan – atrodo, kad obiter dictum – teigiama, kad šį kriterijų galima taikyti lanksčiai ( 33 ), akivaizdu, kad šiuo klausimu egzistuoja didelis netikrumas.

55.

Su būtina su bylinėjimosi išlaidomis susijusia apsauga nesuderinama ir tai, kad ji netaikoma, jei ieškovas neįrodo savo subjektyvaus poreikio (nemokumo). Veikiau bylinėjimosi išlaidos neturi nei viršyti subjektyvių suinteresuotojo asmens finansinių galimybių, nei objektyviai – t. y. neatsižvelgiant į jo mokumą – būti neproporcingos ( 34 ). Kitaip tariant: ir mokūs ieškovai neturi patirti pernelyg didelės ar atgrasančios rizikos, susijusios su išlaidomis, o ribotomis lėšomis disponuojantiems ieškovams objektyviai proporcinga rizika, susijusi su išlaidomis, jei reikia, turi būti dar labiau sumažinta.

56.

Ir galiausiai Teisingumo Teismas yra atmetęs mintį, kad galima netaikyti su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos, jei tikėtina, kad suinteresuotasis asmuo nesileis atgrasomas su išlaidomis susijusios rizikos ( 35 ). Tačiau, kaip matyti iš Sprendimo Corner House, tokia rizika yra dar viena sąlyga nutarčiai dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių priimti.

57.

Taigi Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktą ir 4 straipsnio 4 punktą, nes kompetentingi teismai turi diskreciją suteikti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą, o taikomi kriterijai yra nesuderinami su minėtomis nuostatomis.

58.

Komisija taip pat kritikuoja tai, kad nutartimis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių dažnai kartu apribojama ir kitos šalies su išlaidomis susijusi rizika. Ši problema egzistuoja visose trijose Jungtinės Karalystės teisės sistemose.

59.

Jungtinė Karalystė mano, kad šis ieškinio pagrindas yra nepriimtinas, nes nebuvo pateiktas per ikiteisminę procedūrą. Iš tiesų abiejų pusių išlaidų apribojimą Komisija pirmą kartą aiškiai sukritikavo tik pagrįstoje nuomonėje ( 36 ).

60.

Jungtinės Karalystės prieštaravimas grindžiamas tuo, kad Komisijos atitinkamai valstybei narei nusiųstas oficialus pranešimas ir pagrįsta nuomonė apriboja ginčo dalyką, kuris nuo tol negali būti išplėstas. Juk galimybė šiai valstybei narei pateikti savo pastabas yra esminė garantija, o jos laikymasis – esminis procedūros, per kurią pripažįstamas valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas, formos reikalavimas. Todėl Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tais pačiais kaltinimais kaip ir ikiteisminę procedūrą pradedantis oficialus pranešimas ( 37 ).

61.

Tačiau šie reikalavimai negali reikšti, kad kiekvienu atveju oficialiame pranešime nurodyti kaltinimai, pagrįstos nuomonės rezoliucinė dalis ir ieškinio reikalavimai privalo būti visiškai tokie patys, jeigu ginčo dalykas yra ne išplėstas arba pakeistas, bet paprasčiausia susiaurintas ( 38 ).

62.

Visų pirma oficialiam pranešimui negali būti taikomi tokie griežti tikslumo reikalavimai kaip pagrįstai nuomonei, nes jame negali būti nieko daugiau kaip tik pirmoji glausta kaltinimų santrauka. Taigi Komisijai niekas nedraudžia pagrįstoje nuomonėje detalizuoti kaltinimų, kuriuos ji jau bendrai nurodė oficialiame pranešime ( 39 ).

63.

Taip ir atsitiko šioje byloje. Komisija teisingai pažymi, kad atstovavimo išlaidos taip pat yra bylinėjimosi išlaidų, kurių dydį valstybės narės privalo apriboti, dalis ( 40 ). Taigi kritika, kad ši su išlaidomis susijusi rizika nepakankamai apribojama, įėjo į kaltinimą, kad Jungtinėje Karalystėje visa su išlaidomis susijusi rizika nepakankamai apribojama.

64.

Šį vertinimą patvirtina Jungtinės Karalystės atsakymas į raginimą pareikšti nuomonę, t. y. pirmasis šios valstybės narės raštas per ikiteisminę procedūrą. Iš tikrųjų jame kaip priemonė apriboti ieškinio riziką, susijusią su išlaidomis, nurodomas susitarimas su advokatu dėl užmokesčio, kuris turi būti sumokėtas sėkmės atveju ( 41 ). Taigi Komisijos pagrįstoje nuomonėje pareikštas argumentas, kad nutartys dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių su apribota išlaidų suma, kurios ieškovas gali reikalauti sėkmės atveju, menkina šios priemonės reikšmę, yra tik kontrargumentas šiai nuomonei atremti. Taip šis punktas kartu tapo ir bylos dalykas.

65.

Todėl šis argumentas yra priimtinas ir turi būti išnagrinėtas.

66.

Komisija reiškia kritiką, kad nutartys dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių formuluojamos atsižvelgiant į abi puses iš dalies ir todėl, kad ribojama ne tik ieškovo rizika pralaimėjimo atveju apmokėti kitos šalies išlaidas, bet ir kitos šalies rizika apmokėti ieškovo išlaidas tuo atveju, jei ieškinys bus patenkintas.

67.

Nutartis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių, kurioje apribojama tik ieškovo atsakomybės už kitos šalies išlaidas rizika, gali gerokai prisidėti užkertant kelią pernelyg didelėms ar atgrasančioms bylinėjimosi išlaidoms. Tiesa, vien išlaidos nuosavam atstovui gali PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatytiems asmenims užkirsti kelią pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, patenkančius į šių straipsnių taikymo sritį.

68.

Todėl kalbėdamos apie nuosavo atstovo išlaidas ir Jungtinė Karalystė, ir Airija mini galimybę proceso atstovams atsisakyti honoraro. Tačiau šis atsisakymas su išlaidomis susijusią riziką gali sumažinti tik išimtiniais atvejais, nes proceso atstovai paprastai irgi turi uždirbti. O jei procesuose, pradėtuose vadovaujantis PAV direktyvos 10a straipsniu ir TIPK direktyvos 15a straipsniu, būtų bendrai reikalaujama atstovauti ieškovui neatlygintinai, tai sunaikintų advokatų specializacijos, kuri šiose srityse būtina, ekonominį pamatą.

69.

Galimybę gauti būtinų įplaukų atstovaujant finansiškai silpniems ieškovams, negaunantiems teisinės pagalbos, atveria išlaidų, kurias privalo apmokėti pralaimėjusioji kita šalis, dydžio sėkmės mokestis. Anglijoje, Velse ir Škotijoje, sėkmės mokestis gali būti sumokamas pagal įprastas honoraro susitarimus, kuriuose nurodoma, jog ieškovo atstovas ad litem gaus honorarą tik tuomet, jei pavyks laimėti ieškinį. Tiek vienoje, tiek kitoje sistemoje pralaimėjusioji kita šalis paprastai turi padengti išlaidas, kurios turėtų būti sumokėtos ir nesant tokio susitarimo. Anglijoje ir Velse iš pralaimėjusiosios kitos šalies papildomai priteisiama apmokėti papildomą sėkmės mokesį ieškovo atstovui ad litem, o Škotijoje šį mokestį turi sumokėti pats ieškovas. Šiaurės Airijoje tokio papildomo mokesčio nėra. Tiesa, sėkmės mokestis taip pat turi savų trūkumų, ypač jei susiejamas su priemoka prie įprasto honoraro ( 42 ); bet, kaip tvirtina Jungtinė Karalystė, daugeliu atvejų, patenkančių į PAV direktyvos 10a straipsnio ir TIPK direktyvos 15a straipsnio taikymo sritį, jis yra būtinas siekiant šioje teisės sistemoje užtikrinti būtiną su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą.

70.

Tačiau dėl abiejų pusių priimta nutartis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių riboja ir kitos šalies išlaidas tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas, kartu sumažėja ir atstovo sėkmės mokestis. Tokiu atveju, labai tikėtina, kad ieškovė turės padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidų. Įprasto susitarimo atveju sėkmės mokesčio, kurį turi sumokėti pralaimėjusioji šalis, maksimalus dydis apribotas. Proceso atstovai arba turi pasitenkinti šiuo apriboto dydžio honoraru, arba pats ieškovas, jeigu jo ieškinys patenkinamas, turi primokėti. Šios papildomos išlaidos taip pat gali turėti atgrasomąjį poveikį. Taigi dėl abiejų pusių priimta nutartis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių gali kelti grėsmę šios apsaugos tikslams.

71.

Tačiau vertinant dėl abiejų pusių priimtas nutartis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių reikia skirti privačias ir viešas bylos šalis.

72.

Privačių šalių atveju abipusis išlaidų apribojimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti pateisintas procesiniu lygiateisiškumu, kuris yra pagrindinės teisės į teisingą teismą, konvencijos 9 straipsnio 4 dalyje aiškiai vadinamos procesiniu principu, dalis ( 43 ). Šiuo lygiateisiškumu galima suabejoti ( 44 ), jei viena šalis iš esmės atleidžiama nuo rizikos apmokėti kitos šalies išlaidas, o kita šalis pralaimėjimo atveju, be didesnės savo išlaidų dalies, dar turi apmokėti ir visas ieškovo išlaidas. Netgi tikėtina, kad toks nelygus su išlaidomis susijusios rizikos paskirstymas gali turėti įtakos bylos vedimo strategijai. Juk iš esmės nuo su išlaidomis susijusios rizikos apsaugota šalis gali pasiduoti pagundai be jokio reikalo išplėsti ginčo dalyką tam, kad padidintų kitos šalies išlaidas, o kartu ir jos pasiryžimą sudaryti taikos sutartį.

73.

Tačiau Komisija teisingai pažymi, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie vadovaujantis PAV direktyvos 10a straipsniu ir TIPK direktyvos 15a straipsniu reiškiamus ieškinius. Šiais ieškiniais iš esmės skundžiami administraciniai sprendimai – leidimai vykdyti projektą po poveikio aplinkai vertinimo arba integruotieji leidimai vykdyti tam tikrą pramoninę veiklą.

74.

Bylinėjantis su valstybės institucija, jėgos yra nelygios nuo pat pradžios, nes ji paprastai turi kur kas daugiau išteklių nei PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatyti asmenys. Nutartis dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių, ribojanti tik vienos pusės išlaidas, šiuo atžvilgiu yra tik pirmas žingsnis lygiateisiškumui sukurti.

75.

Be to, tokiuose procesuose svarbiausias dalykas būna abiejų šalių suinteresuotumas laikytis teisės. Administracinė institucija, kuri pralaimi teismo procesą, nes jos sprendimas, kuris buvo apskųstas, buvo neteisėtas, bylinėjimosi išlaidų atžvilgiu nenusipelno tokios apsaugos, kokia turėtų būti užtikrinta ieškovui. Juk procesas buvo pradėtas tik dėl jos padaryto teisės pažeidimo.

76.

Galiausiai pagal Orhuso konvenciją viešajam interesui, susijusiam su teisės laikymusi, tenka ypatinga reikšmė ( 45 ). Vadovaujantis šiuo interesu, bent jau pagal PAV direktyvos 10a straipsnį ir TIPK direktyvos 15a straipsnį pradėtuose procesuose draudžiamas neigiamas sėkmės mokesčio, galinčio padėti išvengti pernelyg didelių išlaidų nuosavam atstovui, poveikis.

77.

Šis Orhuso konvencijos principas, beje, atremia Jungtinės Karalystės argumentą dėl kompetentingų institucijų ribotų lėšų. Tiesa, kad institucijos lėšų, panaudotų teismų procesams, nebegali skirti tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Tačiau konvencijoje tai toleruojama. Juk aplinkos apsaugos teisės įgyvendinimas teismo keliu ar rizika, kad bus kreiptasi į teismą, verčia institucijas elgtis ypač rūpestingai taikant šią teisę.

78.

Tačiau tai nereiškia, kad administracinės institucijos apskritai neturi teisės į su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą. Nėra jokios priežasties užkrauti joms kitos pusės atstovo sėkmės mokesčio, kuris akivaizdžiai viršija įprastus, nuo bylos baigties nepriklausančius honorarus. Todėl ir bylinėjimosi su administracine institucija atveju, siekiant procesinio lygiateisiškumo, visiškai įmanoma dėl abiejų pusių priimti „asimetrinę“ nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių: joje būtų ribojama abiejų šalių su išlaidomis susijusi rizika, bet paliekama erdvės tinkamo dydžio sėkmės mokesčiui.

79.

Tačiau finansiškai stipresnė administracinė institucija negali pasinaudoti tuo kaip pretekstu padidinti ieškovo išlaidas, be jokio reikalo išplėsdama ginčo dalyką tiek, kad išlaidos akivaizdžiai viršytų įmanomų atlyginti išlaidų ribas ( 46 ). Koks sėkmės mokesčio dydis yra tinkamas, galima nustatyti tik atsižvelgiant į konkrečios bylos ypatumus.

80.

Todėl Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktą ir 4 straipsnio 4 punktą, nes teismai pagal šias nuostatas pradėtuose procesuose gali priimti abipuses su bylinėjimosi išlaidomis susijusias apsaugos priemones, kurios kliudo kitai šaliai pralaimėjus bylą reikalauti padengti šiose nuostatose numatytų asmenų ir asociacijų susitarimo dėl tinkamo dydžio sėkmės mokestį.

81.

Galiausiai Komisija kritikuoja tai, kad laikinosios apsaugos priemonės Anglijoje ir Velse, įskaitant Gibraltarą, bei Šiaurės Airijoje paprastai skiriamos tik tuomet, jeigu jų prašantis asmuo įsipareigoja atlyginti žalą, kurią šios priemonės sukelia.

82.

Iš bylos medžiagos neaišku, ką šis įsipareigojimas atlyginti žalą apima. Manau, kad tai nėra žala, atsiradusi dėl neteisėtai besielgusio asmens kaltės. Tam nereikėtų jokio specialaus įsipareigojimo atlyginti žalą, nes būtų taikytina bendroji deliktinė teisė.

83.

Mano manymu, veikiau šis įsipareigojimas taikomas tuomet, kai per tolesnį procesą paaiškėja, kad reikalavimas, kurio vykdymui užtikrinti yra taikoma laikinoji apsaugos priemonė, yra nepagrįstas. Greičiausiai tokiu atveju asmuo, prašęs skirti laikinąją apsaugos priemonę, turi atlyginti žalą, kurią laikinoji apsaugos priemonė sukėlė ( 47 ). Taigi tokių procesų, kaip nagrinėjamieji, atveju egzistuoja rizika, kad teks padengti išlaidas, atsiradusias dėl vėlavimo vykdyti projektą.

84.

Šalys pirmiausia nesutaria, ar šiai su išlaidomis susijusiai rizikai apskritai gali būti taikoma su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga, įtvirtinta PAV direktyvos 10a straipsnio penktoje pastraipoje ir TIPK direktyvos 15a straipsnio penktoje pastraipoje. Jų formuluotės rodo, kad tik procedūra neturi būti pernelyg brangi. Aiškinant siaurai, įsipareigojimas atlyginti žalą, sukeltą dėl paskirtos laikinosios apsaugos priemonės atsiradusio vėlavimo, bylinėjimosi išlaidoms nepriklauso.

85.

Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad atsižvelgiant į PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje įtvirtintos teisės pareikšti ieškinį veiksmingumo garantiją reikia, kad atitinkamos visuomenės nariai turėtų teisę pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ( 48 ). Taip pat ir Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos 2000 m. paskelbtame dokumente „Orhuso konvencija: taikymo gairės“ šalia 9 straipsnio 4 dalyje nurodytų teismų sprendimų ( 49 ), kurių atžvilgiu taikoma teisminė peržiūra, numatomos laikinosios apsaugos priemonės ( 50 ).

86.

Pažymėtina, jog reikalavimas, kad bylinėjimasis nebūtų pernelyg brangus, apima visas finansines išlaidas, patirtas dalyvaujant teismo procese. Taigi brangumas turi būti vertinamas visapusiškai, atsižvelgiant į visas atitinkamos šalies patirtas išlaidas ( 51 ). Be to, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad PAV direktyvos 10a straipsnyje ir TIPK direktyvos 15a straipsnyje numatytiems asmenims neturi būti užkirstas kelias pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, patenkančius į šių straipsnių taikymo sritį, dėl finansinės naštos, kuri galėtų dėl to atsirasti ( 52 ).

87.

Kadangi prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisių gynimo priemonė ir kadangi bet kurie reikalavimai atlyginti žalą įeitų į bylinėjimosi išlaidas, jiems taip pat turi būti taikoma su finansinėmis išlaidomis susijusi apsauga. Antraip gali būti, kad asmenys nesinaudos šia teisių gynimo priemone, nes baiminsis, kad gali tekti atlyginti žalą.

88.

Jungtinė Karalystė prieštarauja Komisijai, kad procesai, patenkantys į PAV direktyvos 10a straipsnio ir TIPK direktyvos 15a straipsnio taikymo sritį, dažniausiai ir be laikinųjų apsaugos priemonių toliau nebetęsiami. Jos teigimu, brangūs darbai dažnai neatliekami, jei yra galimybė, kad leidimas bus panaikintas.

89.

Šis argumentas daro praktinę Komisijos kritikos reikšmę reliatyvią, tačiau nesumažina jos pagrįstumo tais atvejais, kai laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos.

90.

Jungtinė Karalystė taip pat tvirtina, kad per viešosios teisės procedūras teismai, naudodamiesi diskrecija, paprastai netaiko įpareigojimo atlyginti žalą. Tačiau ir šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad paprastos galimybės naudotis diskrecija vadovaujantis pareiga taikyti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą nepakanka, kad PAV direktyvos 10a straipsnio penkta pastraipa ir TIPK direktyvos 15a straipsnio penkta pastraipa būtų tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę.

91.

Svaresnis yra Jungtinės Karalystės argumentas, kad pareiga atlyginti žalą suderinama su veiksmingumo principu, t. y. kad ji nei pernelyg apsunkina, nei daro neįmanoma naudotis iš Sąjungos teisės kylančiomis teisėmis.

92.

Šis argumentas grindžiamas teisinga mintimi, kad valstybės narės, laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, turi diskreciją įgyvendinti PAV direktyvos 10a straipsnį ir TIPK direktyvos 15a straipsnį ( 53 ). Taip pat su veiksmingumo principu susijęs veiksmingos teisių gynybos principas, įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje ( 54 ), neleidžia abejoti šia diskrecija.

93.

Todėl negalima atmesti galimybės, kad valstybės narės iš principo gali numatyti pareigą atlyginti žalą laikinųjų apsaugos priemonių atveju net tuomet, kai įgyvendinamos iš Sąjungos teisės kylančios teisės. Tai ypač pasakytina apie privačių šalių bylinėjimąsi, nes tokia priemonė savaime turi poveikio priešininko teisėms.

94.

Jungtinė Karalystė šiuo atžvilgiu teisingai primena, kad skundžiamo leidimo gavėjo nuosavybė turi būti apsaugota.

95.

Pastebėtina, kad leidimas, kurį galima apskųsti teisme, dar nepagrindžia jokių nuosavybės teisių ( 55 ). Iš pradžių egzistuoja tik perspektyva pasinaudoti leidimu. Bet nuosavybės teisė perspektyvų negina ( 56 ), bent jau ne tuomet, kai dėl jų įgyvendinimo vyksta ginčas ( 57 ). Tiesa, teismas gali apriboti naudojimąsi teise į nuosavybę ( 58 ), pavyzdžiui, uždrausdamas naudoti žemės nuosavybę projektui vykdyti.

96.

Tačiau naudojimosi teise į nuosavybę apribojimą galima pateisinti aplinkos apsauga ( 59 ). Tai pasakytina ir apie laikinąsias apsaugos priemones, turinčias užtikrinti status quo tol, kol teismas peržiūri pagal aplinkos apsaugos teisės aktus išduotą leidimą. Nuosavybės teisių ir kitų laisvių apribojimas pirmiausia grindžiamas tuo, kad planuojamiems vykdyti darbams aplinkos apsaugos sumetimais būtinas leidimas. Bet jei reikalavimas gauti leidimą yra pagrįstas, tai iš principo yra pagrįstas ir siekis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užkirsti kelią tam, kad per teismo atliekamą leidimo peržiūrą nebūtų iš anksto nulemtas sprendimas pagrindinėje byloje.

97.

Panašūs argumentai, ko gera, lemia ir Jungtinės Karalystės minimą teismų praktiką viešosios teisės bylose dažniausiai atsisakyti įpareigojimo atlyginti žalą.

98.

Kalbant apie vadovaujantis PAV direktyvos 10a straipsniu ir TIPK direktyvos 15a straipsniu pradėtas bylas, šie argumentai įgyja papildomą svorį, nes šiuose straipsniuose pirmiausia pripažįstamas bendrasis interesas, susijęs su aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimu. Todėl ieškovai šiose bylose turi būti apsaugoti nuo pernelyg didelių ar atgrasančių išlaidų, ir ši apsauga yra svarbesnė nei veiksmingumo principo ir teisės į veiksmingą teisių gynimą apsauga ( 60 ).

99.

Šia išvada neleidžia suabejoti ir Jungtinės Karalystės minimas Sprendimas Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest ( 61 ). Šiame sprendime Teisingumo Teismas pareikalavo garantijos tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės sukeltų Sąjungai finansinę riziką. Bet šio sprendimo negalima pritaikyti byloms, pradėtoms vadovaujantis PAV direktyvos 10a straipsniu ir TIPK direktyvos 15a straipsniu.

100.

Tuo ieškiniu ieškovas veikė ne bendrojo intereso, susijusio su aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimu, labui, o siekė tik savo privataus intereso – nemokėti tuometinei Bendrijai mokėtino mokesčio. Be to, minėtąja garantija pirmiausia buvo siekiama užtikrinti mokestinį reikalavimą, dėl kurio vyko ginčas, o ne žalą, galėjusią atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių sukelto vėlavimo. Šią žalą padengia šiais atvejais paprastai nustatomi delspinigiai.

101.

Tiesa, tai nereiškia, kad negalima imtis veiksmų prieš piktnaudžiavimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Bet, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ar skiriant sankcijas už jį, nebūtina laikinųjų apsaugos priemonių susieti su įsipareigojimu atlyginti žalą. Veikiau šiais atvejais pakanka atsisakyti skirti laikinąsias apsaugos priemones arba, jei vėliau paaiškėja, kad jomis buvo piktnaudžiauta, patenkinti įprastus reikalavimus atlyginti žalą.

102.

Taigi Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktą ir 4 straipsnio 4 punktą, nes Anglijos ir Velso, įskaitant Gibraltarą, ir Šiaurės Airijos teismai, nagrinėdami pagal šias nuostatas iškeltas bylas, gali būtinąsias laikinąsias apsaugos priemones susieti su įpareigojimu atlyginti žalą.

103.

Komisija ne tik tvirtina, kad Jungtinė Karalystė neperkėlė Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punkto ir 4 straipsnio 4 punkto į nacionalinę teisę, bet ir kritikuoja tai, kaip Jungtinės Karalystės teismai taiko šias nuostatas.

104.

Šio ieškinio pagrindo Komisija, tvirtindama, kad buvo pažeisti Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas, negali grįsti tam tikrais atskirais teismų sprendimais. Komisija nepateikia pakankamai informacijos apie atitinkamas bylas, kad būtų galima įvertinti, ar šios nuostatos iš tiesų buvo pažeistos.

105.

Tačiau Komisijos teiginius būtų galima interpretuoti taip, kad pateikdama šį ieškinio pagrindą ji kritikuoja tam tikru mastu įsitvirtinusią ir bendrą Jungtinės Karalystės teismų praktiką ( 62 ). Tam ji turėtų pateikti pakankamai duomenų, įrodančių, kad egzistuoja susiformavusi ir nuolat taikoma teismų praktika ( 63 ).

106.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad teiginiai, jog Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas į nacionalinę teisę teismų praktikos būdu perkelti netinkamai, liudija, kad Jungtinės Karalystės teismai nusistovėjusioje praktikoje minėtąsias nuostatas pažeidžia.

107.

Tačiau ši išvada nepagrįsta. Minėtieji teiginiai grindžiami tuo, kad teismų praktikoje nepakankamai aiškiai ir konkrečiai užtikrinama būtina su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga. O apie nusistovėjusią praktiką būtų galima kalbėti tik tada, jei ir priimti teismų sprendimai pažeistų reikalavimą užtikrinti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugą.

108.

To Komisija neįrodė. Ji mini nemažai atskirų teismo sprendimų, bet jos argumentai pirmiausia rodo, kad šiais sprendimais dar kol kas nepakankamai įgyvendinama Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte numatyta su bylinėjimosi išlaidomis susijusi apsauga. Kaip jau minėta, pagrindinė problema yra teismų diskrecija sprendžiant reikšmingus klausimus ir dėl to atsirandantis netikrumas dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusios rizikos.

109.

Minėdama įvairius sprendimus Komisija nebando įrodyti, kad egzistuoja tam tikra nusistovėjusi praktika, kuri būtų nesuderinama su tam tikrais su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos reikalavimais.

110.

Panašiausi į šiuos įrodymus yra Komisijos teiginiai, kad dviejose bylose Jungtinės Karalystės teismai ieškovams nurodė apmokėti tam tikras išlaidas ( 64 ).

111.

Tačiau šių argumentų nepakanka norint įrodyti, kad Jungtinės Karalystės teismų nusistovėjusioje praktikoje Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte numatytiems ieškovams nurodoma apmokėti pernelyg dideles ar atgrasančias išlaidas.

112.

Viena vertus, dviejų sprendimų nepakanka nusistovėjusiai praktikai įrodyti. Kita vertus, Komisija taip pat nepakankamai tiksliai aprašo šias bylas, kad būtų galima konstatuoti, ar priteistos išlaidos nėra per didelės.

113.

Jei Komisija siektų pareikšti kaltinimą, kad Jungtinės Karalystės teismų nusistovėjusioje ir visuotinėje praktikoje netinkamai taikomi Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas, šį ieškinio pagrindą reikėtų atmesti.

114.

Tačiau man atrodo, kad šis ieškinio pagrindas grindžiamas tik tvirtinimu, kad Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas į nacionalinę teisę teisinių precedentų būdu yra perkelti netinkamai ( 65 ). Todėl nereikia atskiro atmetimo.

115.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusioji šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas, o pastaroji iš esmės bylą pralaimėjo, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį Airijos Respublika ir Danijos Karalystė, kaip į bylą įstojusios šalys, pačios padengia savo išlaidas.

116.

Siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: