Byla C‑50/09

Europos Komisija

prieš

Airiją

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 85/337/EBB – Kompetentingos aplinkosaugos institucijos pareiga įvertinti projektų poveikį aplinkai – Kelios kompetentingos institucijos – Būtinybė užtikrinti veiksnių, kuriems gali būti daromas tiesioginis ar netiesioginis poveikis, sąveikos vertinimą – Direktyvos taikymas griovimo darbams“

Sprendimo santrauka

1.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 85/337 – Kompetentingos institucijos pareiga įvertinti projektų poveikį aplinkai – Apimtis

(Tarybos direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos direktyvomis 97/11 ir 2003/35, 3 straipsnis)

2.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 85/337 – Kelios kompetentingos institucijos – Sąlyga – Įgaliojimai ir taisyklės, kuriomis reglamentuojamas jų įgyvendinimas, užtikrinantis išsamų ir prieš išduodant leidimą atliekamą vertinimą

(Tarybos direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos direktyvomis 97/11 ir 2003/35, 2, 3 ir 4 straipsniai)

3.        Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 85/337 – Taikymo sritis – Griovimo darbai – Įtraukimas

(Tarybos direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos direktyvomis 97/11 ir 2003/35, 1 straipsnio 2 dalis)

1.        Direktyvos 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11 ir Direktyva 2003/35, 3 straipsniu kompetentinga aplinkosaugos institucija įpareigojama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuriame reikia aprašyti tiesioginį ir netiesioginį projekto poveikį šio straipsnio pirmose trijose įtraukose išvardytiems veiksniams ir jų tarpusavio sąveikai. Ši vertinimo pareiga skiriasi nuo Direktyvos 85/337 4–7, 10 ir 11 straipsniuose numatytų pareigų, kurios iš esmės apima šias pareigas: rinkti informaciją ir ja keistis, konsultuotis, skelbti ir užtikrinti galimybę apskųsti teisme. Tai yra procedūrinės nuostatos, susijusios tik su šios direktyvos 3 straipsnyje numatytos pagrindinės pareigos įgyvendinimu.

Tačiau nors tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta, kad į konsultacijų rezultatus ir informaciją, surinktą pagal jos 5–7 straipsnius, turi būti atsižvelgiama vykdant leidimo procedūrą, ši pareiga pasibaigus sprendimų priėmimo procedūrai atsižvelgti į kompetentingos aplinkosaugos institucijos surinktą informaciją negali būti painiojama su Direktyvos 85/337 3 straipsnyje numatyta pareiga atlikti vertinimą. Iš tiesų šis vertinimas, kuris turi būti atliktas prieš sprendimų priėmimo procedūrą, reiškia, kad surinkta informacija turi būti nagrinėjama iš esmės ir svarstoma galimybė prireikus ją papildyti kitais duomenimis. Taigi ši kompetentinga aplinkosaugos institucija turi atlikti ir tyrimą, ir analizę tam, kad galėtų kuo visapusiškiau įvertinti tiesioginį ir netiesioginį atitinkamo projekto poveikį šio 3 straipsnio pirmose trijose įtraukose išvardytiems veiksniams ir jų tarpusavio sąveikai.

Taigi iš nagrinėjamų šios direktyvos nuostatų formuluočių ir bendros struktūros matyti, kad jos 3 straipsnis yra pagrindinė nuostata. Paprasčiausia perkėlus šios direktyvos 4–11 straipsnius negalima teigti, kad automatiškai perkeliamas šis 3 straipsnis. Todėl neperkėlusi šio 3 straipsnio valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 85/337.

Taigi, nors perkeliant direktyvą į vidaus teisę jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias įstatymo ar kitų teisės aktų normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu juo iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrinamas visiškas direktyvos taikymas, vis dėlto direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčytinai privalomos galios aktais ir laikantis tokio konkretumo, tikslumo ir aiškumo, kurio reikia siekiant įgyvendinti teisinio saugumo reikalavimą, pagal kurį, jeigu direktyva siekta suteikti teises privatiems asmenims, tie asmenys privalo turėti galimybę sužinoti visas savo teises.

(žr. 36, 38–41, 46, 107 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.        Direktyvos 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11 ir Direktyva 2003/35, 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad poveikis aplinkai turi būti įvertintas prieš išduodant leidimą. Tai reiškia, kad tiesioginio ir netiesioginio projekto poveikio tos pačios direktyvos 3 straipsnyje numatytiems veiksniams ir jų tarpusavio sąveikai vertinimas turi būti visiškai baigtas prieš išduodant šį leidimą.

Šiomis aplinkybėmis, nors niekas nedraudžia valstybės narės pasirinkimo patikėti įgyvendinti šios direktyvos tikslus dviem skirtingoms institucijoms, egzistuoja sąlyga, kad atitinkami šių institucijų įgaliojimai ir taisyklės, kuriomis reglamentuojamas jų įgyvendinimas, užtikrintų išsamų ir laiku, t. y. prieš išduodant leidimą pagal šią direktyvą, atliekamą poveikio aplinkai vertinimą.

Taigi neužtikrinusi, kad visiškai laikomasi šios direktyvos 2–4 straipsniuose numatytų reikalavimų, kai kelios institucijos yra įgaliotos priimti sprendimus dėl projekto, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

(žr. 76–77, 107 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.        Griovimo darbai patenka į Direktyvos 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11 ir Direktyva  2003/35, taikymo sritį ir šiuo atžvilgiu jie gali būti laikomi „projektu“, kaip tai suprantama pagal jos 1 straipsnio 2 dalį.

Remiantis šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje pateiktu sąvokos „projektas“ apibrėžimu, negalima teigti, kad griovimo darbai negalėtų atitikti šio apibrėžimo kriterijų. Tokie darbai iš tiesų gali būti kvalifikuojami kaip „kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį“. Be to, tokį aiškinimą patvirtina tai, kad jei griovimo darbai nepatektų į šios direktyvos taikymo sritį, nuorodos į „kultūros paveldą“ 3 straipsnyje, „kraštovaizdį, turintį istorinės, kultūrinės ar archeologinės svarbos“ tos pačios direktyvos III priedo 2 punkto h papunktyje ir „architektūrinį ir archeologinį paveldą“ jos IV priedo 3 punkte netektų prasmės.

(žr. 97–98, 101 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2011 m. kovo 3 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 85/337/EEB – Kompetentingos aplinkosaugos institucijos pareiga įvertinti projektų poveikį aplinkai – Kelios kompetentingos institucijos – Būtinybė užtikrinti veiksnių, kuriems gali būti daromas tiesioginis ar netiesioginis poveikis, sąveikos vertinimą – Direktyvos taikymas griovimo darbams“

Byloje C‑50/09

dėl 2009 m. vasario 4 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama P. Oliver, C. Clyne ir J.‑B. Laignelot, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Airiją, atstovaujamą D. O’Hagan, padedamo SC G. Simons ir BL D. McGrath, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai J.‑J. Kasel, A. Borg Barthet, M. Ilešič ir M. Berger (pranešėja),

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorius N. Nanchev, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. birželio 24 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad:

–      neperkėlusi 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t. p. 248), iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB (OL L 73, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t. p. 151) ir 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466, toliau – Direktyva 85/337), 3 straipsnio,

–      neužtikrinusi, kad tais atvejais, kai ir už teritorijų planavimą atsakingos Airijos institucijos, ir Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – Agentūra) turi įgaliojimus priimti sprendimą dėl projekto, visiškai laikomasi šios direktyvos 2–4 straipsniuose numatytų reikalavimų, ir

–      neįtraukusi griovimo darbų į savo teisės aktų, perkeliančių tą pačią direktyvą, taikymo sritį,

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

2        Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.      Šioje direktyvoje:

„projektas“ reiškia:

–        statybos darbus bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimą,

–        kitokius įsikišimus į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą;

<...>

„sutikimas dėl planuojamos veiklos“ reiškia:

kompetentingos institucijos [ar institucijų] sprendimą, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą.

3.      Kompetentinga institucija ar institucijos – tai institucija ar institucijos, kurias valstybės narės paskiria atsakingomis už šios direktyvos numatytų pareigų vykdymą.“

3        Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1–2a dalis:

„1.      Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.

2.      Poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias sutikimo dėl projektų davimo procedūras arba, jei taip nėra, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

2a.      Valstybės narės gali nustatyti vieningą procedūrą, skirtą įvykdyti šios direktyvos ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl integruotos taršos prevencijos ir kontrolės <…> reikalavimams.“

4        Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–11 straipsnių nuostatas ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:

–        žmonėms, gyvūnijai ir augmenijai,

–        dirvožemiui, vandeniui, orui, klimatui ir kraštovaizdžiui,

–        materialinėms vertybės ir kultūros paveldui,

–        pirmoje, antroje ir trečioje įtraukose išvardytų veiksnių sąveikai.“

5        Direktyvos 85/337 4 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.      Remiantis 2 straipsnio 3 dalimi, I priede išvardyti projektai turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.

2.      Remdamosi 2 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės:

a)      išnagrinėjusios kiekvieną atvejį;

arba

b)      pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus,

nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.

Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.“

6        Šios direktyvos 5–7 straipsniai susiję su informacija, kuri turi būti surinkta, ir konsultacijomis, kurios turi būti vykdomos atliekant vertinimo procedūrą. 5 straipsnis susijęs su informacija, kurią turi pateikti užsakovas, 6 straipsnis – su pareiga konsultuotis su institucijomis, turinčiomis specialių įgaliojimų aplinkos srityje, ir su visuomene, o 7 straipsnis – su pareiga vykdant tarpvalstybinį projektą informuoti atitinkamą kitą valstybę narę. Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta, kad į šių konsultacijų rezultatus ir surinktą informaciją turi būti atsižvelgiama per leidimo vykdyti planuojamą veiklą suteikimo procedūrą.

7        Tos pačios direktyvos 9–11 straipsniai dėl sprendimo, priimamo pasibaigus leidimo vykdyti planuojamą veiklą suteikimo procedūrai, susiję atitinkamai su visuomenės ir tam tikrų valstybių narių informavimu, komercinių ar gamybinių paslapčių saugojimu, visuomenės narių teise pareikšti ieškinius teismuose ir informacijos pasikeitimu tarp valstybių narių ir Komisijos.

8        Pirminės Direktyvos 85/337 redakcijos 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės turi įgyvendinti šią direktyvą vėliausiai iki 1988 m. liepos 3 d. Direktyvomis 97/11 ir 2003/35 padarytus pakeitimus valstybės narės turėjo įgyvendinti vėliausiai atitinkamai iki 1999 m. kovo 14 d. ir 2005 m. birželio 25 d.

 Nacionalinės teisės aktai

9        2000 m. Įstatyme dėl teritorijos planavimo ir plėtros (Planning and Development Act 2000), iš dalies pakeistame 2006 m. Įstatymu dėl strateginės infrastruktūros (Strategic Infrastructure Act 2006, toliau – PDA), nustatytos taisyklės taikomos išduodant leidimus daugumai Direktyvos 85/337 I ir II prieduose išvardytų projektų. PDA numatyta, kad tam tikriems projektams vykdyti tereikia gauti vadinamąjį „teritorijos planavimo leidimą“, kurį paprastai išduoda vietos valdžios institucijos. Šiuo atveju PDA numatyta, kad vietos valdžios institucijų sprendimus galima skųsti Nacionalinei teritorijų planavimo tarybai (An Bord Pleanála, toliau – Taryba).

10      PDA X dalyje, kurią sudaro 172–177 straipsniai, reglamentuojamas poveikio aplinkai vertinimas. 176 straipsnyje numatyta, kad projektai, dėl kurių būtina atlikti tokį vertinimą, nustatomi reglamentu. 172 straipsnyje nustatyta, kad projektų, kuriems taikomos pagal 176 straipsnį priimtos nuostatos, atveju prašymai dėl leidimo vykdyti projektus turi būti pateikti kartu su deklaracija dėl poveikio aplinkai. Pagal 173 straipsnį, kai už teritorijų planavimą atsakingai institucijai pateikiamas prašymas duoti leidimą vykdyti projektą, dėl kurio pateikta deklaracija dėl poveikio aplinkai, ši institucija, o skundo atveju ir Taryba, turi atsižvelgti į šią deklaraciją. 177 straipsnyje teigiama, kad reglamentu nustatoma, kokia informacija turi būti pateikiama tokioje deklaracijoje.

11      PDA taikymo tvarka reglamentuojama 2001 m. reglamentu dėl teritorijų planavimo ir plėtros (Planning and Development Regulations 2001), iš dalies pakeistu 2008 m. reglamentu dėl teritorijų planavimo ir plėtros (toliau – PDR), priimtu, be kita ko, taikant PDA 176 ir 177 straipsnius.

12      Antrojoje PDR dalyje reglamentuojami projektai, dėl kurių nereikia vertinti poveikio aplinkai. Jo 6 straipsnyje daroma nuoroda į šio reglamento 2 priedo pirmą dalį, kurios 50 kategorijoje minimas „pastato ar kito statinio griovimas“. PDR 9 ir 10 straipsniuose nustatomos sąlygos, kuriomis leidimo vykdyti planuojamą veiklą suteikimo procedūra vis dėlto taikoma projektui, kuriam iš principo tokia procedūra netaikoma.

13      PDR dešimtoji dalis skirta poveikio aplinkai vertinimui. Jos 93 straipsnyje, skaitomame kartu su šio reglamento 5 priedu, numatytos projektų, dėl kurių tokį vertinimą būtina atlikti, kategorijos. PDR 94 straipsnyje, kuriame nurodoma, kokia informacija turi būti pateikta poveikio aplinkai deklaracijoje, suformuluota taip:

„Deklaracijoje dėl poveikio aplinkai turi būti nurodyta:

a)      6 priedo 1 punkte nurodyta informacija;

b)      6 priedo 2 punkte nurodyta informacija, jei:

i)      ši informacija yra reikalinga, atsižvelgiant į esamą leidimo vykdyti planuojamą veiklą suteikimo procedūros stadiją ir konkrečias to projekto charakteristikas arba projekto rūšį, taip pat aplinkos veiksnius, kuriems projektas gali daryti poveikį; ir jei

ii)      galima pagrįstai reikalauti, kad deklaraciją rengiantis asmuo ar asmenys surinktų šią informaciją, atsižvelgdami, be kita ko, į naujausias žinias ir vertinimo metodus; ir

c)      a ir b punktuose pateiktos informacijos netechninio pobūdžio santrauka.“

14      PDR 6 priede patikslinama, kokia informacija turi būti nurodyta deklaracijoje dėl poveikio aplinkai. Šio priedo 2 straipsnio b punkte nurodyta, kad joje turi būti ši informacija:

„Aplinkos veiksniai, kuriems pateiktas projektas gali daryti rimtą poveikį, įskaitant:

–        žmones, gyvūniją ir augmeniją,

–        dirvožemį, vandenį, orą, klimatą ir kraštovaizdį,

–        materialines vertybes, įskaitant architektūrinį ir archeologinį paveldą bei kultūros paveldą,

–        pirma minėtų veiksnių sąveiką.“

15      PDR 108 straipsnyje numatyta, kad už teritorijos planavimą atsakinga institucija turi nustatyti, ar deklaracijoje dėl poveikio aplinkai pateikta informacija atitinka šio reglamento reikalavimus.

 1992 m. Įstatymas dėl agentūros įsteigimo

16      1992 m. Įstatyme dėl Aplinkos apsaugos agentūros įsteigimo (Environmental Protection Agency Act 1992, toliau – EPAA), be kita ko, įdiegta nauja integruota taršos mažinimo sistema, numatant daugeliui pramonės veiklos rūšių taikomą reikalavimą gauti agentūros leidimą. Vykdant naują veiklą ir (arba) veiklą, susijusią su naujomis statybomis, taip pat reikia gauti PDA numatytą teritorijos planavimo leidimą.

17      EPAA 98 straipsnis, kuriame buvo draudžiama už teritorijų planavimą atsakingoms institucijoms nagrinėjant prašymą dėl teritorijos planavimo leidimo atsižvelgti į su taršos rizika susijusius aspektus, buvo pakeistas PDA 256 straipsniu taip, kad nors šioms institucijoms uždrausta išduodant leidimus veiklai, kuriai taip pat reikalingas Agentūros leidimas, numatyti reikalavimus sumažinti taršą, vis dėlto jos gali atsisakyti išduoti teritorijos planavimo leidimą dėl aplinkosauginių priežasčių. Pakeistoje 98 straipsnio redakcijoje numatyta galimybė šioms institucijoms kreiptis į Agentūrą su prašymu pateikti išvadas, be kita ko, ir dėl deklaracijos dėl poveikio aplinkai. Tačiau Agentūra neprivalo vykdyti šio prašymo.

18      1994 m. Reglamente dėl Aplinkos apsaugos agentūros (Environmental Protection Agency (Licensing) Regulations 1994; toliau – EPAR) numatyta, kad Agentūra gali pranešti apie prašymą dėl leidimo už teritorijų planavimą atsakingai institucijai. Tačiau ši institucija neprivalo atsakyti į šį pranešimą.

 1930 m. Įstatymas dėl nacionalinių paminklų

19      1930 m. Įstatymu dėl nacionalinių paminklų (National Monuments Act 1930; toliau – NMA) reglamentuojama kultūros aspektu svarbiausių Airijos archeologinių paminklų, kurie laikomi „nacionaliniais paminklais“, apsauga. Šis įstatymas iš dalies buvo pakeistas 2004 m. įstatymu (National Monuments (Amendment) Act 2004), siekiant sušvelninti ankstesniu įstatymu numatytus apribojimus, taikomus teikiant pasiūlymus pakeisti ar nugriauti nacionalinius paminklus.

20      NMA 14 straipsniu suteikiama Airijos aplinkos, paveldo ir vietos valdžios ministrui (toliau – ministras) diskrecija priimti sprendimą leisti sunaikinti nacionalinį paminklą. Kai nacionalinis paminklas atrandamas vykdant kelių tiesimo projektą, kurio poveikis aplinkai buvo įvertintas, NMA 14a straipsnyje numatoma, kad iš esmės draudžiama atlikti bet kokius su paminklu susijusius darbus negavus ministro nurodymų. Tokie nurodymai gali būti duoti dėl įvairių „su paminklu susijusiu darbų“, įskaitant ir jo nugriovimą. Nenumatyta, kad dėl nurodymų turi būti atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Tačiau NMA 14b straipsnyje numatyta, kad ministro nurodymai turi būti pateikiami Tarybai. Jei nurodoma pakeisti jau patvirtintą kelių tiesimo projektą, Taryba privalo išnagrinėti, ar toks pakeitimas neturės didelio poveikio aplinkai. Jeigu mano, kad toks poveikis aplinkai galimas, ji privalo nurodyti pateikti deklaraciją dėl poveikio aplinkai.

 Ikiteisminė procedūra

21      Išnagrinėjusi skundą dėl Direktyvos 85/337 perkėlimo į Airijos teisės sistemą Komisija nusprendė, kad ši valstybė narė neperkėlė tos direktyvos visiškai ir teisingai, ir 1998 m. lapkričio 19 d. nusiuntė oficialų pranešimą bei paragino pateikti savo pastabas, vykdydama įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą. 2001 m. vasario 9 d. Airijai buvo nusiųstas antras oficialus pranešimas.

22      Išnagrinėjusi pastabas, gautas atsakant į šiuos oficialius pranešimus, 2001 m. rugpjūčio 6 d. Komisija nusiuntė Airijai pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė, kad ši valstybė narė netinkamai perkėlė minėtos direktyvos 2–6, 8 ir 9 straipsnius. Atsakydama Airija informavo Komisiją, kad šiuo metu priimami teisės aktų pakeitimai, būtini siekiant įgyvendinti perkėlimą, ir paprašė sustabdyti procedūrą.

23      Gavusi naujų skundų Komisija 2006 m. gegužės 2 d. nusiuntė Airijai papildomą oficialų pranešimą.

24      Kadangi gauti atsakymai Komisijos netenkino, 2007 m. birželio 29 d. ji išsiuntė papildomą pagrįstą nuomonę, kurioje nurodė, kad Airija vis dar tinkamai neperkėlė Direktyvos 85/337, būtent jos 2–4 straipsnių, ir paragino šią valstybę narę per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Atsakydama Airija laikėsi savo pozicijos, kad nuo šiol galiojančiais Airijos teisės aktais ši direktyva perkelta tinkamai.

25      Todėl Komisija pareiškė šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

 Dėl pirmojo kaltinimo, grindžiamo direktyvos 3 straipsnio neperkėlimu

 Šalių argumentai

26      Komisijos manymu, Direktyvos 85/337 3 straipsnis yra ypač svarbus, nes jame apibrėžiama, kas yra poveikio aplinkai vertinimas, ir todėl jis turi būti perkeltas tiksliai. Tačiau Airijos nurodytos nuostatos, kaip tinkamai perkeliančios direktyvos 3 straipsnį, yra nepakankamos.

27      Be to, PDA 173 straipsnis, kuriame nustatytas reikalavimas, kad už teritorijos planavimą atsakinga institucija turi atsižvelgti į informaciją, esančią užsakovo pateiktoje deklaracijoje dėl poveikio aplinkai, susijęs su Direktyvos 85/337 8 straipsnyje numatyta pareiga atsižvelgti į informaciją, surinktą pagal jos 5–7 straipsnius. Tačiau šis 173 straipsnis neatitinka platesnės šios direktyvos 3 straipsnyje kompetentingai institucijai nustatytos pareigos užtikrinti poveikio aplinkai vertinimą, kuriame nustatomi, apibūdinami ir įvertinami visi šiame 3 straipsnyje numatyti veiksniai.

28      Dėl PDR 94, 108 ir 111 straipsnių bei šio reglamento 6 priedo Komisija nurodo, kad juose tik, pirma, išvardytos sritys, kuriose užsakovas turi pateikti informaciją savo deklaracijoje dėl poveikio aplinkai, ir, antra, nustatyta pareiga kompetentingoms institucijoms patikrinti šios informacijos išsamumą. Šiose nuostatose numatytos pareigos skiriasi nuo direktyvos 3 straipsnyje kompetentingai institucijai numatytosios pareigos visapusiškai įvertinti poveikį aplinkai.

29      Kalbėdama apie Airijos teismų praktikos, susijusios su aptariamų nacionalinės teisės nuostatų taikymu, reikšmingumą, Komisija nurodė, kad nors teismai gali aiškinti dviprasmiškas nuostatas direktyvą atitinkančia prasme, jie negali panaikinti nacionalinės teisės aktuose egzistuojančių teisinių spragų. Maža to, Airijos cituotų sprendimų ištraukos susijusios ne su šių teisės aktų, o su pačios Direktyvos 85/337 aiškinimu.

30      Airija ginčija reikšmę, kurią Komisija suteikė šios direktyvos 3 straipsniui. Šiame straipsnyje, kurio formuluotės yra bendro pobūdžio, tik nurodyta, kad poveikis aplinkai turi būti įvertintas laikantis šios direktyvos 4–11 straipsnių. Perkeldama šiuos 4–11 straipsnius į nacionalinę teisę, valstybė narė užtikrino ir 3 straipsnio perkėlimą.

31      Airija tvirtina, kad PDA 172 straipsnio 1 dalimi, 173 straipsniu, PDR 94 ir 108 straipsniais ir jo 6 priedu užtikrinamas visiškas Direktyvos 85/337 3 straipsnio nuostatų perkėlimas. Ji pabrėžia, jog Airijos Aukščiausiasis Teismas dviejuose 2003 m. ir 2007 m. sprendimuose, t. y. atitinkamai O’Connell prieš Environmental Protection Agency ir Martin prieš An Bord Pleanála, patvirtino, kad pagal nacionalinę teisę planavimo institucijos ir Agentūra turi įvertinti šiame 3 straipsnyje numatytus veiksnius ir jų tarpusavio sąveiką. Šiais sprendimais, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant aptariamų nacionalinės teisės nuostatų taikymo sritį, nepanaikinamos teisinės spragos, juose tik konstatuojama, kad taikytinuose nacionalinės teisės aktuose kompetentingoms nacionalinėms institucijoms nustatyta pareiga įvertinti projekto poveikį aplinkai, atsižvelgiant į Direktyvos 85/337 3 straipsnyje nustatytus kriterijus.

32      Papildomai Airija daro nuorodą į PDA 34 straipsnyje numatytą sąvoką „tinkamas planavimas ir tvari plėtra“. Tai yra pagrindinis kriterijus, į kurį turi atsižvelgti kiekviena už teritorijos planavimą atsakinga institucija, spręsdama dėl prašymo išduoti leidimą. Ši sąvoka papildo visus šiame 34 straipsnyje ir kitose to paties įstatymo nuostatose, tarp kurių ir 173 straipsnyje, numatytus kriterijus, kurių taikymą ji sustiprina.

33      Galiausiai Airija tvirtina, kad Komisija nepaiso valstybės narės pagal EB 249 straipsnį turimos diskrecijos, kiek tai susiję su direktyvos perkėlimo forma ir būdais. Reikalaudama pažodžiui perkelti Direktyvos 85/337 3 straipsnį Komisija neatsižvelgė į įstatyminę ir teisminę bazę, kuri buvo sukurta Airijoje per 45 m. ir kuri susijusi su sąvokomis „tinkamas planavimas“ ir „tvari plėtra“.

 Teisingumo Teismo vertinimas

34      Visų pirma reikia konstatuoti, kad Komisija ir Airija skirtingai supranta Direktyvos 85/337 3 straipsnį ir skirtingai nagrinėja jo sąsają su šios direktyvos 4–11 straipsniais. Komisija tvirtina, kad šiame 3 straipsnyje nustatytos pareigos, kurių apimtis kitokia nei reikalaujamų pagal minėtus 4–11 straipsnius, o Airija mano, kad šios nuostatos formuluotė yra tik bendro pobūdžio ir kad išsami poveikio aplinkai vertinimo procedūra detalizuojama 4–11 straipsniuose.

35      Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad nors šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, kad poveikis aplinkai vertinamas „pagal 4–11 straipsnius“, šiuose straipsniuose numatytos pareigos skiriasi nuo numatytųjų pačiame 3 straipsnyje.

36      Direktyvos 85/337 3 straipsniu kompetentinga aplinkosaugos institucija įpareigojama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuriame reikia aprašyti tiesioginį ir netiesioginį projekto poveikį šio straipsnio pirmose trijose įtraukose išvardytiems veiksniams ir jų tarpusavio sąveikai (2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑332/04, 33 punktas). Kaip nurodyta tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, šis vertinimas turi būti atliktas iki tol, kol bus gautas leidimas įgyvendinti projektą, dėl kurio buvo pateiktas prašymas.

37      Kompetentinga aplinkosaugos institucija tam, kad įvykdytų šiame 3 straipsnyje nustatytą pareigą, negali tik nustatyti ir aprašyti tiesioginį ir netiesioginį projekto poveikį tam tikriems veiksniams, bet taip pat turi juos tinkamai įvertinti, atsižvelgdama į kiekvieną atskirą atvejį.

38      Ši vertinimo pareiga skiriasi nuo Direktyvos 85/337 4–7, 10 ir 11 straipsniuose numatytų pareigų, kurios iš esmės apima šias pareigas: rinkti informaciją ir ja keistis, konsultuotis, skelbti ir užtikrinti galimybę apskųsti teisme. Tai yra procedūrinės nuostatos, susijusios tik su šios direktyvos 3 straipsnyje numatytos pagrindinės pareigos įgyvendinimu.

39      Tačiau tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta, kad į konsultacijų rezultatus ir informaciją, surinktą pagal jos 5–7 straipsnius, turi būti atsižvelgiama vykdant leidimo procedūrą.

40      Vis dėlto ši pareiga pasibaigus sprendimų priėmimo procedūrai atsižvelgti į kompetentingos aplinkosaugos institucijos surinktą informaciją negali būti painiojama su Direktyvos 85/337 3 straipsnyje numatyta pareiga atlikti vertinimą. Iš tiesų šis vertinimas, kuris turi būti atliktas prieš sprendimų priėmimo procedūrą (2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑508/03, Rink. p. I‑3969, 103 punktas), reiškia, kad surinkta informacija turi būti nagrinėjama iš esmės ir svarstoma galimybė prireikus ją papildyti kitais duomenimis. Taigi ši kompetentinga aplinkosaugos institucija turi atlikti ir tyrimą, ir analizę tam, kad galėtų kuo visapusiškiau įvertinti tiesioginį ir netiesioginį atitinkamo projekto poveikį šio 3 straipsnio pirmose trijose įtraukose išvardytiems veiksniams ir jų tarpusavio sąveikai.

41      Taigi iš nagrinėjamų šios direktyvos nuostatų formuluočių ir bendros struktūros matyti, kad jos 3 straipsnis yra pagrindinė nuostata. Paprasčiausiai perkėlus šios direktyvos 4–11 straipsnius negalima teigti, kad automatiškai perkeliamas 3 straipsnis.

42      Atsižvelgiant į šiuos teiginius reikia išsiaiškinti, ar Airijos nurodytomis nacionalinės teisės nuostatomis Direktyvos 85/337 3 straipsnis perkeltas teisingai.

43      Iš PDA 172 straipsnio, PDR 94 straipsnio ir jo 6 priedo aišku, kad šios nuostatos susijusios su užsakovo pareiga pateikti projekto poveikio aplinkai deklaraciją, o tai atitinka, kaip teisingai tvirtina Komisija, Direktyvos 85/337 5 straipsnyje užsakovui nustatytą pareigą. PDR 108 straipsnyje už teritorijos planavimą atsakingai institucijai nustatyta tik pareiga patikrinti šios informacijos išsamumą.

44      Kalbant apie PDA 173 straipsnį, pagal kurį už teritorijos planavimą atsakinga institucija, kai jai pateikiamas prašymas dėl leidimo ir kartu deklaracija dėl poveikio aplinkai, turi atsižvelgti į šią deklaraciją ir į visą papildomą jai pateiktą informaciją, iš paties šio straipsnio formuluotės matyti, kad jame tik numatyta tokio paties pobūdžio pareiga, kaip numatytoji Direktyvos 85/337 8 straipsnyje, būtent per leidimo vykdyti planuojamą veiklą suteikimo procedūrą atsižvelgti į konsultacijų rezultatus ir surinktą informaciją. Ši pareiga neatitinka direktyvos 3 straipsniu kompetentingai aplinkosaugos institucijai nustatytos platesnės pareigos pačiai įvertinti poveikį aplinkai, atsižvelgiant į šioje nuostatoje numatytus veiksnius.

45      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Airijos nurodytomis nacionalinės teisės nuostatomis negalima pasiekti šios direktyvos 3 straipsnyje numatyto rezultato.

46      Nors pagal nusistovėjusią Teismo praktiką perkeliant direktyvą į vidaus teisę jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias įstatymo ar kitų teisės aktų normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu juo iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrinamas visiškas direktyvos taikymas (visų pirma žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑427/07, Rink. p. I‑6277, 54 punktą ir nurodytą teismo praktiką), taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčytinai privalomos galios aktais ir laikantis tokio konkretumo, tikslumo ir aiškumo, kurio reikia siekiant įgyvendinti teisinio saugumo reikalavimą, pagal kurį, jeigu direktyva siekta suteikti teises privatiems asmenims, tie asmenys privalo turėti galimybę sužinoti visas savo teises (visų pirma žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 55 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

47      Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad minėtame Aukščiausiojo Teismo sprendime O’Connell prieš Environmental Protection Agency, Airijos nurodytoje dalyje, iš tiesų nacionalinės teisės nuostatos aiškinamos remiantis Direktyva 85/337. Vis dėlto pagal nusistovėjusią Teismo praktiką toks direktyvos nuostatas atitinkantis nacionalinės teisės normų aiškinimas savaime negali pasižymėti aiškumu ir apibrėžtumu, kurie būtini siekiant įvykdyti teisinio saugumo reikalavimą (visų pirma žr. 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑508/04, Rink. p. I‑3787, 79 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Minėto to paties teismo sprendimo Martin prieš An Bord Pleanála, kurį nurodo ir Airija, ištraukoje keliamas klausimas, ar visi aptariamos direktyvos 3 straipsnyje numatyti veiksniai yra paminėti leidimo vykdyti planuojamą veiklą suteikimo procedūrose, numatytose Airijos teisės aktuose. Tačiau jame nepateikiamas joks patikslinimas dėl klausimo, kuris yra lemiamas nagrinėjant pirmąjį pagrindą, t. y. kas turi būti vertinama atliekant tyrimą, kur šiuos veiksnius turi nagrinėti kompetentingos nacionalinės institucijos.

48      Dėl sąvokų „tinkamas planavimas“ ir „tvari plėtra“, kuriomis taip pat remiasi Airija, reikia konstatuoti, jog netgi darant prielaidą, kad šios sąvokos apima Direktyvos 85/337 3 straipsnyje numatytus veiksnius, nėra nustatyta, kad jomis reikalaujama atsižvelgti į šiuos veiksnius visais atvejais, kai reikia įvertinti poveikį aplinkai.

49      Iš to išplaukia, kad nei nacionaline teismų praktika, nei sąvokomis „tinkamas planavimas“ ir „tvari plėtra“ negalima remtis siekiant kompensuoti tai, kad Direktyvos 85/337 3 straipsnis neperkeltas į Airijos teisę.

50      Taigi pirmąjį Komisijos iškeltą pagrindą, kuriuo ji grindžia savo ieškinį, reikia laikyti pagrįstu.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad neužtikrinama visiška atitiktis Direktyvos 85/337 2–4 straipsniams, kai kelios institucijos dalyvauja sprendimų priėmimo procedūroje

 Šalių argumentai

51      Komisijos manymu, poveikis aplinkai būtinai turi būti įvertintas taikant bendrą procedūrą. Tačiau Airijoje įsteigus Agentūrą kai kuriems projektams, kurių atveju reikia atlikti tokį vertinimą, taikomos dvi skirtingos procedūros, viena, susijusi su sprendimu, kurį priima už teritorijų planavimą žemės naudojimo klausimais atsakingos institucijos, kita – su Agentūros sprendimu dėl taršos aspektų. Komisija pripažįsta, kad leidimas dėl planuojamos veiklos ir Agentūros leidimas gali būti laikomi, kaip nurodyta Airijos teismo praktikoje (žr. minėtą Aukščiausiojo Teismo sprendimą Martin prieš An Bord Pleanála), kaip kartu atitinkantys „leidimą“ Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalies prasme, ir neįžvelgia prieštaravimų dėl to, kad šis leidimas išduodamas taikant dviejų vienas po kito einančių etapų procedūrą. Vis dėlto ji kritikuoja tai, kad Airijos teisės aktuose už teritorijos planavimą atsakingoms institucijoms ir Agentūrai nenustatyta pareiga derinti savo veiksmų. Komisijos manymu, tokia situacija prieštarauja šios direktyvos 2–4 straipsniams.

52      Dėl šios direktyvos 2 straipsnio Komisija nurodo, kad „prieš išduodant leidimą“ reikia įvertinti šios direktyvos 4 straipsnyje numatytų projektų poveikį aplinkai. Tačiau, Komisijos manymu, pagal Airijos teisės aktus dalis sprendimo priėmimo procedūros gali vykti neatsižvelgiant į šią sąlygą. Iš tiesų, pirma, šiais teisės aktais nereikalaujama, kad prašymas išduoti leidimą būtų pateiktas už teritorijos planavimą atsakingoms institucijoms prieš tokį prašymą pateikiant Agentūrai, kuri neturi įgaliojimų vertinti poveikį aplinkai. Antra, už teritorijos planavimą atsakingos institucijos atlikdamos savo vertinimą nėra įpareigotos atsižvelgti į poveikį taršai, kuris gali likti išvis neįvertintas.

53      Remdamasi Teisingumo Teismo praktika (visų pirma žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑66/06, 59 punktą), Komisija pabrėžia, kad neprivalo laukti, kol įgyvendinimo teisės aktas sukels neigiamų padarinių, nei įrodyti jų egzistavimą, jeigu pats šio teisės akto tekstas yra nepakankamas arba jame yra trūkumų.

54      Dėl Direktyvos 85/337 3 straipsnio Komisija mano, kad kai kelios institucijos yra kompetentingos, kiekvienos iš jų vykdomos procedūros kartu turi užtikrinti, kad šiame 3 straipsnyje reikalaujamas vertinimas bus visiškai atliktas. Tačiau griežtai atskiriant skirtingas už teritorijos planavimą atsakingų institucijų ir Agentūros funkcijas, kaip numatyta Airijos teisės aktuose, priimant sprendimą formaliai neatsižvelgiama į sąvoką „aplinka“. Iš tiesų nė viena iš šių institucijų, dalyvaujančių leidimo dėl planuojamos veiklos procedūroje, nėra įpareigota atlikti vertinimą ir atsižvelgti į šio 3 straipsnio pirmoje ir trečioje įtraukose numatytų veiksnių tarpusavio sąveiką, kurie atitinkamai priklauso atskiroms šių institucijų kompetencijos sferoms.

55      Šiuo atžvilgiu Komisija, darydama nuorodą į iš dalies pakeisto EPAA 98 straipsnį bei EPAR, pastebi, kad nėra jokio formalaus ryšio, kuris būtų kompetentingų institucijų įpareigojimo konsultuotis tarpusavyje tarp procedūrų, vieną kurių vykdo už teritorijos planavimą atsakinga institucija, o kitą – Agentūra, formos.

56      Grįsdama savo analizę Komisija mini projektus, susijusius su atliekų deginimo įrenginio Duleek, Mido grafystėje, statyba ir medienos apdirbimo įmone Leap, Offly grafystėje.

57      Darydama nuorodą į 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimą Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑98/04, Rink. p. I‑4003), Airija ginčija antrojo pagrindo, kurį Komisija pateikė grįsdama savo ieškinį, priimtinumą tiek, kiek, jos manymu, Komisija konkrečiai nenurodė priežasties, kodėl tai, kad Airija paskyrė dvi kompetentingas institucijas, pažeidžia Direktyvos 85/337 reikalavimus. Tai pakenkė jai pasirengti gynybai.

58      Dėl esmės Airijos tvirtinimu kelių kompetentingų institucijų dalyvavimo sprendimų priėmimo procedūroje, kuri leidžiama pagal Direktyvos 85/337 1 straipsnio 3 dalį ir 2 straipsnio 2 dalį, išdava yra tai, kad jų dalyvavimas ir pareigos yra skirtingos ir jos įsitraukia skirtingose stadijose prieš išduodant „leidimą dėl projekto“. Remdamasi minėtu Aukščiausiojo Teismo sprendimu Court Martin prieš An Bord Plaenála Airija tvirtina, jog šioje direktyvoje nėra jokios nuorodos, kad „bendrą“ poveikio aplinkai vertinimą turi atlikti viena kompetentinga institucija.

59      Airija ginčija, kad yra griežtas įgaliojimų pasidalijimas tarp dviejų sprendimų priėmimo institucijų, ir tvirtina, kad, priešingai, jie sutampa. Sąvoka „tinkamas planavimas ir tvari plėtra“, į kurią daroma nuoroda PDA, yra labai plati, kuri, be kita ko, apima aplinkos taršą. Už teritorijos planavimą atsakingos institucijos privalo įvertinti aplinkos taršą priimdamos sprendimą dėl leidimo vykdyti planuojamą veiklą. Be to, pagal įvairias nuostatas šioms institucijoms aiškiai suteikiami įgaliojimai neišduoti leidimo vykdyti planuojamą veiklą dėl su aplinka susijusių priežasčių.

60      Atsakydama į Komisijos argumentą, jog egzistuoja tikimybė, kad prašymas išduoti leidimą bus pateiktas Agentūrai prieš jį pateikiant už teritorijos planavimą atsakingai institucijai, taigi ir prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą, Airija tvirtina, kad pagal Airijos teisę „leidimas vykdyti projektą“ reiškia, kad reikalingas tuo pačiu metu už teritorijos planavimą atsakingos institucijos leidimas ir Agentūros leidimas. Šiomis aplinkybėmis užsakovas neturi jokios praktinės naudos pateikti prašymą išduoti leidimą Agentūrai, tuo pat metu nepateikdamas tokio prašymo už teritorijos planavimą atsakingai institucijai, ir praktiškai taip nedaroma.

61      Be to, priešingai nei tvirtina Komisija, kad Agentūra negali vertinti poveikio aplinkai, kai kuriais atvejais, kaip antai susijusiais su prašymais dėl leidimo panaudoti ir pašalinti atliekas, taip pat dėl integruotos kontrolės ir taršos prevencijos, privaloma pateikti Agentūrai deklaraciją dėl poveikio aplinkai, neatsižvelgiant į tai, ar prieš tai buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą už teritorijos planavimą atsakingai institucijai. Be to, tokiais atvejais Agentūra aiškiai įgaliota paprašyti pareiškėjo pateikti papildomos informacijos ir todėl ji gali prašyti pateikti iš esmės panašią į pateiktą deklaracijoje dėl poveikio aplinkai informaciją.

62      Airija mano, kad pareiga už teritorijos planavimą atsakingai institucijai ir Agentūrai konsultuotis tarpusavyje kiekvienu atveju būtų netinkama. Tikslingiau būtų numatyti tokių konsultacijų galimybę, paliekant institucijoms diskreciją nuspręsti kiekvienu atskiru atveju, ar tai reikalinga.

63      Galiausiai minėtas 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, į kurį daro nuorodą Komisija, kad galėtų išvengti savo teiginių pagrindimo, nėra reikšmingas šiame procese. Iš tiesų, Airijos manymu, byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, tariamas pažeidimas buvo susijęs su tuo, kaip Direktyva 85/337 buvo perkelta į Airijos vidaus teisę, o nagrinėjama byla susijusi su teisės aktų, kuriais užtikrinamas šios direktyvos perkėlimas, taikymu. Nors Airijos teisės aktais buvo įgyvendinta visa poveikio aplinkai vertinimo sistema, Komisija tvirtina, kad šie teisės aktai ne visada gali būti tinkamai taikomi praktikoje. Šiuo atžvilgiu įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai, kurios ji neįvykdė. Daromos nuorodos į Duleek ir Leap esančius projektus jokiu būdu nepatvirtina Komisijos teiginių.

 Teisingumo Teismo vertinimas

–       Dėl antrojo pagrindo priimtinumo

64      Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką nagrinėjant pagal EB 226 straipsnį pareikštą ieškinį pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje kaltinimai turi būti pateikti nuosekliai ir tiksliai, kad atitinkama valstybė narė ir Teisingumo Teismas galėtų tiksliai įvertinti inkriminuojamo Sąjungos teisės pažeidimo apimtį; tai būtina, kad ši valstybė galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, o Teisingumo Teismas – patikrinti, ar egzistuoja nurodomas įsipareigojimų neįvykdymas (žr., be kita ko, minėtų 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑98/04, 18 punktą ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją 31 punktą).

65      Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad vykstant ikiteisminei procedūrai ir 2001 m. rugpjūčio 6 d. pagrįstos nuomonės 3.2.2–3.2.5 punktuose, ir papildomos 2007 m. birželio 29 d. pagrįstos nuomonės 2.17 ir 2.18 punktuose nurodyta priežastis, kodėl griežtas už teritorijų planavimą atsakingoms institucijoms ir Agentūrai priskirtų funkcijų atskyrimas neatitinka, Komisijos manymu, Direktyvos 85/337 reikalavimų. Paaiškinta, jog toks įgaliojimų padalinimas nesuderinamas su tuo, kad sąvoka „aplinka“, į kurią reikia atsižvelgti vykstant šioje direktyvoje numatytai sprendimų priėmimo procedūrai, reiškia, kad atsižvelgiama į veiksnių, kurie patenka į skirtingą kiekvienos iš šių dviejų institucijų kompetencijos sferą, sąveiką.

66      Šis pagrindas vienodai ar panašiai išdėstytas ieškinio, kuriuo pradėta ši byla, 55 ir paskesniuose punktuose, ir kurio 9–20 punktuose pateikta atitinkamų Airijos teisės aktų nuostatų santrauka.

67      Iš šių argumentų matyti, jog Komisijos teiginiai, pateikti vykstant ikiteisminei procedūrai ir procesui teisme, buvo pakankamai aiškūs, kad Airija galėtų tinkamai apsiginti.

68      Todėl reikia atmesti šios valstybės narės iškeltą prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su Komisijos antruoju pagrindu.

–        Dėl esmės

69      Visų pirma reikia konstatuoti, kad savo antruoju pagrindu Komisija kritikuoja Direktyvos 85/337 2–4 straipsnių perkėlimą aptariamais Airijos teisės aktais dėl to, kad šiais teisės aktais nustatytos procedūros neužtikrina visiškos atitikties šiems straipsniams, sprendimų priėmimo procedūroje dalyvaujant kelioms nacionalinėms institucijoms.

70      Todėl Airijos argumentus, kad Komisija nepakankamai pagrindė faktais savo ieškinį, reikia iškart atmesti. Iš tiesų, kaip tvirtina Komisija, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo pateiktas dėl to, kaip Direktyva 85/337 buvo perkelta, o ne dėl konkrečių su šiuo perkėlimu susijusių nacionalinės teisės aktų taikymo pasekmių, reikia išsiaiškinti, ar patys šie teisės aktai perkeliant šią direktyvą yra nepakankami, ar turi trūkumų, kaip tvirtina Komisija, nesant reikalo nustatyti faktinių nacionalinės teisės aktų, perkeliančių direktyvą, pasekmių konkrečių projektų atžvilgiu (žr. minėto 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją 59 punktą).

71      Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalyje „leidimas dėl planuojamos veiklos“ apibrėžiamas kaip kompetentingos institucijos ar institucijų sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą. Šios sprendimo 3 straipsnyje nurodyta, kad kompetentinga institucija ar institucijos – tai institucija ar institucijos, kurias valstybės narės paskiria atsakingomis už šioje direktyvoje numatytų pareigų vykdymą.

72      Valstybės narės, naudodamosi joms palikta diskrecija nustatyti už leidimų, kaip jie suprantami pagal direktyvą, išdavimą kompetentingas instancijas, gali nuspręsti patikėti šią užduotį kelioms institucijoms, kaip tai Komisija, be kita ko, aiškiai pripažino.

73      Direktyvos 85/337 2 straipsnio 2 dalyje priduriama, kad poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias leidimo vykdyti projektą suteikimo procedūras, arba, jei taip nėra, į kitas procedūras ar į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

74      Ši nuostata reiškia, kad valstybėms narėms palikta diskrecija apima procedūros taisyklių ir aptariamo leidimo išdavimo sąlygų nustatymą.

75      Tačiau šia diskrecija galima naudotis tik paisant šioje direktyvoje nustatytų ribų ir jei valstybės narės savo pasirinkimu užtikrina, kad bus visiškai laikomasi ja nustatytų tikslų.

76      Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad poveikis aplinkai turi būti įvertintas „prieš išduodant leidimą“. Tai reiškia, kad tiesioginio ir netiesioginio projekto poveikio tos pačios direktyvos 3 straipsnyje numatytiems veiksniams ir jų tarpusavio sąveikai vertinimas turi būti visiškai baigtas prieš išduodant šį leidimą.

77      Šiomis aplinkybėmis, nors niekas nedraudžia Airijos pasirinkimo patikėti įgyvendinti šios direktyvos tikslus dviem skirtingoms institucijoms, būtent už teritorijos planavimą atsakingoms institucijoms ir Agentūrai, egzistuoja sąlyga, kad atitinkami šių institucijų įgaliojimai ir taisyklės, kuriomis reglamentuojamas jų įgyvendinimas, užtikrintų išsamų ir laiku, t. y. prieš išduodant leidimą pagal šią direktyvą, atliekamą poveikio aplinkai vertinimą.

78      Šiuo atžvilgiu Komisija tvirtina, kad Airijos teisės aktuose ji rado spragų, atsiradusių dėl šių abiejų veiksnių. Pirmasis susijęs su tuo, kad Agentūra, gavusi prašymą dėl leidimo vykdyti projektą su tarša susijusių aspektų atžvilgiu, neturi jokios teisės vertinti poveikio aplinkai. Antrasis susijęs su galimybe kreiptis į Agentūrą ir galimybe priimti sprendimą taršos klausimais prieš kreipiantis į pačią už teritorijos planavimą atsakingą instituciją, kuri vienintelė gali nurodyti užsakovui pateikti poveikio aplinkai deklaraciją.

79      Gindamasi Airija, kuri apskritai neginčija, jog Agentūra neturi įgaliojimų nurodyti užsakovui pateikti tokią deklaraciją, tvirtina, kad šis neturi jokios praktinės naudos pateikti prašymą dėl leidimo Agentūrai, tuo pačiu metu nepateikdamas prašymo išduoti leidimą už teritorijos planavimą atsakingai institucijai, nes jam reikalingas abiejų institucijų leidimas. Tačiau Airija neįrodė, net ir neteigė, jog teisiškai neįmanoma, kad užsakovas gautų Agentūros sprendimą tol, kol nepateikė prašymo už teritorijos planavimą atsakingai institucijai.

80      Neginčijama, kad EPAR numatyta Agentūros galimybė pranešti apie prašymą išduoti leidimą už teritorijos planavimą atsakingai institucijai. Tačiau šalys neginčija, kad tai nėra pareiga ir kad, be kita ko, gavusi pranešimą institucija neprivalo į jį atsakyti.

81      Taigi negalima atmesti galimybės, kad Agentūra, kaip institucija įgaliota nuspręsti dėl leidimo vykdyti projektą su tarša susijusių aspektų atžvilgiu, priima sprendimą neatlikusi poveikio aplinkai vertinimo pagal Direktyvos 85/337 2–4 straipsnius.

82      Airija tvirtina, kad kai kuriais atvejais, ypač susijusiais su prašymais dėl leidimo panaudoti ir pašalinti atliekas, taip pat dėl taršos integruotos kontrolės ir prevencijos, Agentūra įgaliota nurodyti pateikti deklaraciją, susijusią su poveikiu aplinkai, į kurią ji turi atsižvelgti. Tačiau tokiomis konkrečiomis taisyklėmis negalima panaikinti ankstesniame punkte nurodytos Airijos teisės aktuose esančios spragos.

83      Airija taip pat teigia, kad už teritorijos planavimą atsakingos institucijos įpareigotos, PDA 256 straipsniu iš dalies pakeitus EPAA, prireikus atsisakyti išduoti leidimą dėl su aplinka susijusių priežasčių ir kad sąvokos „tinkamas planavimas“ ir „tvari plėtra“ bendrai suteikia šioms institucijoms tokius įgaliojimus.

84      Taip išplečiant už teritorijų planavimą atsakingų institucijų įgaliojimus, kaip tvirtina Airija, kai kuriais atvejais atitinkami aplinkos srityje atsakingų institucijų įgaliojimai galėtų sutapti. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tokiu sutapimu negalima panaikinti šio sprendimo 81 punkte nurodytos spragos, paliekant galimybę Agentūrai vienai priimti sprendimą neatlikus poveikio aplinkai vertinimo pagal Direktyvos 85/337 2–4 straipsnius dėl projekto su tarša susijusių aspektų atžvilgiu.

85      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad antrasis pagrindas, kurį pateikė Komisija grįsdama savo ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra pagrįstas.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Direktyvos 85/337 netaikymu griovimo darbams

 Šalių argumentai

86      Komisija mano, kad griovimo darbai gali būti laikomi „projektu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalį, nes juos apima sąvoka „kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį“. Tačiau PDR Airija dėl beveik visų griovimo darbo numatė atleidimą nuo pareigos įvertinti poveikį aplinkai. Pasibaigus dviejų mėnesių terminui, nustatytam papildomoje 2007 m. birželio 29 d. pagrįstoje nuomonėje, Airija iš tiesų pranešė Komisijai apie naują teisės aktą, kuriuo iš dalies keičiamas PDR, gerokai susiaurinant atleidimo, taikomo griovimo darbams, taikymo sritį. Tačiau negalima atsižvelgti į šį teisės aktą nagrinėjant šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

87      Komisijos tvirtinimu, Airijos aiškinimą, kad griovimo darbai nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, galima rasti NMA, ir šiuo atžvilgiu ji daro nuorodą į šio įstatymo 14, 14a ir 14b straipsnius, susijusius su nacionalinių paminklų griovimu.

88      Norėdama pateikti pavyzdį, kaip pažeidžiant Direktyvą 85/337 dėl to, kad nenumatyti griovimo darbai, taikant NMA 14a straipsnį galima nugriauti nacionalinį paminklą neatlikus poveikio aplinkai vertinimo, Komisija daro nuorodą į 2007 m. birželio 13 d. Ministro sprendimą, kuriuo nurodoma nugriauti nacionalinį paminklą, siekiant įgyvendinti M3 greitkelio projektą.

89      Visų pirma Airija tvirtina, kad Komisijos trečiasis pagrindas, kiek jis susijęs su NMA 14 straipsniu, yra nepriimtinas, nes ši nuostata nebuvo minima papildomoje 2007 m. birželio 29 d. pagrįstoje nuomonėje.

90      Airija mano, kad griovimo darbai nepatenka į Direktyvos 85/337 taikymo sritį, nes jie nėra minimi jos I ir II prieduose. Be to, iš kartu skaitomų PDA 10 straipsnio ir PDR 9 straipsnio matyti, kad griovimo darbų atžvilgiu taikomas atleidimas nuo pareigos gauti leidimą dėl planuojamos veiklos tik tuomet, kai projektas neturi rimtų pasekmių aplinkai.

91      Dėl pareigos atlikti papildomą vertinimą Airija tvirtina, jog Direktyvos 85/337 esmė susijusi su tuo, kad būtų įvertintas poveikis aplinkai kuo ankstesnėje stadijoje prieš pradedant vykdyti projektą. Vieninteliu atveju būtina atlikti naują vertinimą pagal šios direktyvos II priedo 13 punkto pirmą įtrauką, kai projektas buvo pakeistas ar išplėstas.

92      Dėl ministro nurodymų, parengtų pagal NMA 14a straipsnį, Airija pabrėžia, kad ši nuostata taikoma tik kelių projekto, kurį prieš tai patvirtino Taryba, remdamasi poveikio aplinkai vertinimu, atžvilgiu. Tik Taryba gali nuspręsti dėl kelių projekto pakeitimo ir tokiu atveju ji turi įvertinti, ar šis pakeitimas gali turėti neigiamą poveikį aplinkai. Šiomis aplinkybėmis ministro kompetencija parengti instrukcijas negali būti prilyginama leidimo vykdyti kelių projektą išdavimui. Šie nutrodymai parengiami, jei reikia, tik pradėjus projekto darbus, atradus naują nacionalinį paminklą ir skirti tik jo priežiūrai reglamentuoti. Be to, Airija nesutinka, kad ministro sprendimas, kuriuo nurodyta nugriauti nacionalinį paminklą, buvo priimtas siekiant įgyvendinti M3 greitkelio projektą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

–       Dėl trečiojo pagrindo priimtinumo

93      Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas vykstant šioje nuostatoje numatytai ikiteisminei procedūrai. Todėl ieškinys turi būti grindžiamas tais pačiais motyvais ir pagrindais kaip ir pagrįsta nuomonė (visų pirma žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑340/02, Rink. p. I‑9845, 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

94      Šioje byloje, kaip matyti iš papildomos 2007 m. birželio 29 d. pagrįstos nuomonės teksto, Komisija jos 2.34–2.38 punktuose kaltina Airiją tuo, kad ji neįtraukė griovimo darbų į nacionalinės teisės aktų, perkeliančių Direktyvą 85/337, taikymo sritį. Tos pačios nuomonės 2.39 ir 2.40 punktuose Komisija nurodė, kad tai, kaip Airija aiškina šią direktyvą, matyti ne tik PDA, bet ir kituose labiau specializuotuose teisės aktuose, kaip antai NMA, ir kaip pavyzdį ji pateikė M3 greitkelio projektą.

95      Iš to išplaukia, kad nors šioje nuomonėje Komisija konkrečiai nepateikė nuorodos į NMA 14 straipsnį, vis dėlto ji aiškiai minėjo šiame straipsnyje numatytą sprendimų priėmimo mechanizmą, atlikdama trūkumų, kurie, jos manymu, yra šiame įstatyme, analizę.

96      Šiomis aplinkybėmis Airijos iškeltas prieštaravimas dėl trečiojo Komisijos pagrindo priimtinumo turi būti atmestas.

–       Dėl esmės

97      Dėl klausimo, ar, kaip tvirtina Komisija savo rašytiniuose dokumentuose, griovimo darbai patenka į Direktyvos 85/337 taikymo sritį, ar, kaip teigia Airija, nepatenka, visų pirma reikia nurodyti, kad remiantis šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje pateiktu sąvokos „projektas“ apibrėžimu negalima teigti, jog griovimo darbai negalėtų atitikti šio apibrėžimo kriterijų. Tokie darbai iš tiesų gali būti kvalifikuojami kaip „kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį“.

98      Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad jei griovimo darbai nepatektų į šios direktyvos taikymo sritį, nuorodos į „kultūros paveldą“ 3 straipsnyje, „kraštovaizdį, turintį istorinės, kultūrinės ar archeologinės svarbos“ tos pačios direktyvos III priedo 2 punkto h papunktyje ir „architektūrinį ir archeologinį paveldą“ jos IV priedo 3 punkte netektų prasmės.

99      Iš tiesų pagal Direktyvos 85/337 4 straipsnį reikalinga įvertinti projekto poveikį aplinkai, jeigu jis priklauso vienai iš šios direktyvos I ir II prieduose numatytų kategorijų. Be to, kaip tvirtina Airija, jose nėra aiškiai minimi griovimo darbai, išskyrus I priede 2 punkte numatytą atominės elektrinės ir kitų įrenginių su atominiais reaktoriais demontavimą, kuris nesusijęs su šia byla.

100    Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad šiuose prieduose labiau numatytos projektų sektorinės kategorijos, neaprašant konkrečiai numatytų darbų. Kaip pavyzdį galima nurodyti, kaip tai padarė Komisija, kad šio II priedo 10 punkto b papunktyje numatyti „urbanizavimo projektai“ labai dažnai apima esančių struktūrų griovimą.

101    Iš to išplaukia, kad griovimo darbai patenka į šios direktyvos taikymo sritį ir šiuo atžvilgiu jie gali būti laikomi „projektu“ jos 1 straipsnio 2 dalies prasme.

102    Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (visų pirma žr. minėto 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją 64 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

103    Airija neginčija, kad taikant nacionalinės teisės aktus, galiojusius papildomos pagrįstos nuomonės parengimo dieną, griovimo darbų atžvilgiu nebuvo vertinamas poveikis aplinkai, bet, priešingai, iš esmės jie buvo nuo to atleidžiami.

104    Kaip nurodo Komisija, iš NMA 14–14b straipsniuose numatytų taisyklių matyti, kiek tai susiję su nacionalinio paminklo griovimo darbais, kad jose išvis neatsižvelgiama į galimybę, jog patys tokie griovimo darbai gali būti laikomi projektu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/337 1 ir 4 straipsnius, ir todėl reikia įvertinti jų poveikį aplinkai. Kadangi nustatyta, jog yra šios direktyvos perkėlimo į Airijos teisės sistemą trūkumų, nereikia nustatyti, kokios faktinės šių teisės aktų pasekmės, atsižvelgiant į tokių konkrečių projektų, kaip antai M3 greitkelio projektas, įgyvendinimą.

105    Į vėlesnius teisės aktų pakeitimus, pateiktus pateikus ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (visų pirma žr. minėto 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją 65 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

106    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad trečiasis pagrindas, kurį pateikė Komisija motyvuodama savo ieškinį, yra pagrįstas.

107    Todėl reikia pripažinti, kad:

–      neperkėlusi Direktyvos 85/337 3 straipsnio,

–      neužtikrinusi, kad kai ir už teritorijos planavimą atsakingos institucijos, ir Agentūra yra įgaliotos priimti sprendimus dėl projekto, visiškai laikomasi šios direktyvos 2–4 straipsniuose numatytų reikalavimų, ir

–      neįtraukusi griovimo darbų į savo teisės aktų, perkeliančių tą pačią direktyvą, taikymo sritį,

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

108    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Airija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Airija:

–      neperkėlusi 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB ir 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, 3 straipsnio,

–      neužtikrinusi, kad tais atvejais, kai ir už teritorijų planavimą atsakingos Airijos institucijos, ir Aplinkos apsaugos agentūra turi įgaliojimus priimti sprendimą dėl projekto, visiškai laikomasi Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 2–4 straipsniuose numatytų reikalavimų, ir

–      neįtraukusi griovimo darbų į savo teisės aktų, perkeliančių Direktyvą 85/337, iš dalies pakeistą Direktyva 2003/35, taikymo sritį,

neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

2.      Priteisti iš Airijos bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: anglų.