1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 10, 43 ir 48 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ieškinį, kurį pareiškė pagal Vokietijos teisę įsteigta įmonė Amiraike Berlin GmbH (toliau – Amiraike) dėl likvidatoriaus paskyrimo likviduojant pagal Anglijos teisę įsteigtos įmonės Aero Campus Cottbus Ltd (toliau – AeroCC) Vokietijoje esantį turtą.

3

1965 m. rugsėjo 6 d. Akcinių bendrovių įstatymo (Aktiengesetz, BGBl. 1965 I, p. 1086, toliau – AktG), 273 straipsnyje „Likvidavimo užbaigimas” nustatyta:

„1.   Užbaigę likvidavimo procedūrą ir sudarę likvidavimo aktą, likvidatoriai turi pranešti Įmonių registrui apie likvidavimo procedūros užbaigimą. Tuomet įmonė išbraukiama iš registro.

<…>

4.   Jei vėliau paaiškėja, kad būtina imtis papildomų likvidavimo priemonių, suinteresuotos šalies prašymu teismas iš naujo paskiria tuos pačius arba kitus likvidatorius. <…>

5.   Dėl pagal 2 ir 3 dalis bei 4 dalies pirmą sakinį priimtų sprendimų galima nedelsiant paduoti skundą.“

4

Pagal 1898 m. gegužės 17 d. Ypatingosios teisenos klausimus reglamentuojančio įstatymo (Gesetz über die Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit, toliau – FGG) 145 straipsnį Amtsgericht (apylinkės teismas) yra kompetentingas paskirti likvidatorių pagal AktG 273 straipsnio 4 dalį.

5

Pagal Vokietijos civilinio kodekso įvadinio įstatymo (Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch, toliau – EGBGB) 43 straipsnio 1 dalį realios teisės nustatomos pagal valstybės, kurioje daiktas yra, teisę.

6

Pagal 2006 m. Įmonių įstatymą (Companies Act 2006, toliau – CA 2006) ribotos atsakomybės įmonės įpareigojamos pateikti metines ataskaitas.

7

CA 2006 1000 straipsnyje nustatoma:

8

Pagal CA 2006 1012 straipsnį:

<…>“

9

Pagrindinė byla nagrinėjama ypatingąja teisena, kuria remiantis nagrinėjamas „papildomo“AeroCC Vokietijoje esančio turto likvidatoriaus paskyrimas, pagal analogiją taikant AktG 273 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgiant į Vokietijos teisės principus, susijusius su po suskaidymo išlikusia arba atskirta įmone.

10

2005 m. balandžio 8 d.AeroCC, kaip ribotos atsakomybės įmonė Anglijoje ir Velse, buvo įregistruota Kardifo įmonių registre.

11

Po įregistravimo įmonės direktoriai nepateikė įmonių registrui Didžiosios Britanijos mokesčių konsultanto patvirtintų metinių ataskaitų, kaip to reikalaujama pagal Didžiosios Britanijos įmonių teisę. Todėl, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, 2008 m. sausį AeroCC buvo išbraukta iš įmonių registro, dėl to šios įmonės turtas atiteko Didžiosios Britanijos karūnai.

12

Vokietijoje AeroCC turi tik korespondencijos tikslams įsteigtą biurą, tačiau yra ir įvairaus turto, visų pirma Berlyne jungtine veiklos sutartimi įsteigtos įmonės, kuri savo ruožtu Vokietijoje turi nekilnojamojo turto, dalis, be to, keli reikalavimai dėl Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto perleidimo bei dėl žalos atlyginimo.

13

Amiraike, kontrolinį AeroCC akcijų paketą turintis asocijuotasis asmuo, 2008 m. birželio 16 d. pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prašymą skirti „papildomą“ likvidatorių, kad jam padedant būtų administruojamas Vokietijoje dar likęs AeroCC turtas, atsižvelgiant į principus, susijusius su „po suskaidymo išlikusia įmone“ arba „atskirta įmone“.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokia priemonė, kokia numatyta CA 2006 1012 straipsnyje, yra nusavinimo priemonė. Nors iš principo tokios priemonės negali daryti poveikio už valstybės narės, kurioje jos yra priimamos, teritorijos ribų, taip nėra pagrindinėje byloje. Šio teismo manymu, ta dalimi, kuria įmonė, pasinaudodama įsisteigimo teise pagal EB 43 ir 48 straipsnius, sąmoningai nusprendžia laikytis valstybės narės įmonių teisės, ji negali remtis palankesne kitos valstybės narės, kurios teritorijoje yra jos turto dalis, įmonių teise, kad išvengtų tam tikrų teisinių pasekmių, susijusių su šios įmonės likvidavimu pagal valstybės narės, kurioje ji įsteigta, teisę. Toks „vyšnių skynimas“ pagal Bendrijų teisę draudžiamas, o šiuo klausimu negalima pasiremti Vokietijos „po suskaidymo išlikusios įmonės“ arba „atskirtos įmonės“ institutu, nes jis senas, sukurtas „šaltojo karo“ laikais.

15

Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Charlottenburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Bendrijos pirminės teisės nuostatos, visų pirma EB 10, 43 ir 48 straipsniai, ir (Europos) Bendrijos valstybių narių teisės sistemų tarpusavio pripažinimo principas aiškintini ta prasme, kad viena valstybė narė (pirmoji valstybė narė), ratifikuodama pirminę Bendrijos teisę, bet kuriuo atveju tuomet iš esmės sutiko pripažinti bet kokio pobūdžio pagal antrosios valstybės narės teisės sistemą priimtą turto nusavinimo priemonę savo teritorijoje, jei pagal privatinę teisę įsteigta įmonė, kuriai taikoma ši priemonė, įgyvendindama įsisteigimo teisę pagal Bendrijos teisę, apsisprendžia laikytis antrosios valstybės narės, priėmusios turto nusavinimo priemonę, įmonių teisės, tačiau savo ekonominę veiklą vykdo pirmojoje valstybėje narėje ir joje valdo turtą, kurio atžvilgiu taikoma nusavinimo priemonė?“

16

Amiraike ir Vokietijos vyriausybės manymu, Amtsgericht Charlottenburg sprendimas, nustatantis priemones, nėra teisminis. Visų pirma reikia patikrinti, ar šioje byloje Amtsgericht Charlottenburg privalo priimti teisminį sprendimą, kad būtų galima nustatyti, ar Teisingumo Teismas turi kompetenciją pagal EB 234 straipsnį priimti sprendimą dėl jam pateikto klausimo.

17

Nors šiuo klausimu aišku, kad Amtsgericht Charlottenburg yra „teismas“, dar reikia išsiaiškinti, ar jis gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal EB 234 straipsnį, kai nagrinėja ginčą ir pagal nustatytą procedūrą turi priimti teisminio pobūdžio sprendimą (žr. 1980 m. birželio 18 d. Nutarties Borker, 138/80, Rink. p. 1975, 4 punktą; Nutarties Greis Unterweger, 318/85, Rink. p. 955, 4 punktą; Sprendimo Job Centre, vadinamo Job Centre I, C-111/94, Rink. p. I-3361, 9 punktą; Sprendimo Salzmann, C-178/99, Rink. p. I-4421, 14 punktą; Sprendimo Lutz ir kt., C-182/00, Rink. p. I-547, 13 punktą; Sprendimo Längst, C-165/03, Rink. p. I-5637, 25 punktą; taip pat Sprendimo Standesamt Stadt Niebüll, C-96/04, Rink. p. I-3561, 13 punktą).

18

Kalbant apie pagrindinę bylą, iš bylos medžiagos matyti, kad Amtsgericht Charlottenburg į Teisingumo Teismą prejudicine tvarka kreipėsi kaip administracinė įstaiga. Iš tiesų sprendimo, nustatančio priemones, dalykas apsiriboja AeroCC turto Vokietijoje „papildomo“ likvidatoriaus paskyrimu. Tiesiogiai arba pagal analogiją taikant AktG 273 straipsnio 4 dalį, pagrindinis teisėjo uždavinys yra nuspręsti, ar ieškovo arba kito asmens siūlomas asmuo yra tinkamas likviduoti iš registro išbrauktos įmonės likusį turtą.

19

Be to, niekas bylos medžiagoje nerodo, kad šioje byloje Amtsgericht Charlottenburg yra nagrinėjamas ginčas tarp Amiraike ir galimo atsakovo. Atvirkščiai, nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą lydraštyje kalbama tik apie „bylą“ komercinės teisės prasme, o ne apie „ginčą“. Šiame lydraštyje cituojamas tik AeroCC pavadinimas ir adresas. Be to, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiat faktus neminimas joks asmuo ar institucija, kuri priešintųsi Amiraike prašymui, susijusiam su AeroCC, kuriame Amiraike turi kontrolinį AeroCC akcijų paketą.

20

Be to, iš Teisingumui Teismui pateiktos bylos medžiagos niekaip nematyti, kad Amiraike padėtis, prieš Amtsgericht Charlottenburg kreipiantis į Teisingumo Teismą, sudarytų pagrindą priimti sprendimą, dėl kurio šiam teismui buvo pateiktas ieškinys. Taigi ši institucija yra pirmoji, kuri susipažino su prašymu paskirti likvidatorių AeroCC.

21

Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje Amtsgericht Charlottenburg bylą nagrinėjo kaip administracinė įstaiga, neturėdama pareigos tuo pat metu išspręsti ginčą, todėl ji veikė pagal savo neteisminius įgaliojimus.

22

Iš to, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalį ir 103 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos atsakyti į Amtsgericht Charlottenburg pateiktą klausimą.

23

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nutaria:

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos atsakyti į Amtsgericht Charlottenburg2008 m. lapkričio 7 d. Sprendimu pateiktą klausimą.