1

Savo apeliaciniu skundu Sniace SA (toliau – Sniace) prašo panaikinti 2005 m. balandžio 14 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Sniace prieš Komisiją (T-88/01, Rink. p. II-1165, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo pastarasis atmetė kaip nepriimtiną jos ieškinį dėl 2000 m. liepos 19 d. Komisijos sprendimo 2001/102/EB dėl Austrijos suteiktos valstybės pagalbos Lenzing Lyocell GmbH & Co. KG (OL L 38, 2001, p. 33, toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

2

Sniace yra Ispanijos bendrovė, kuri, be kita ko, užsiima celiuliozės pluošto (viskozė) gamyba.

3

Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Lenzing Lyocell GmbH & Co. KG (toliau – LLG) buvo Austrijos bendrovės Lenzing AG, kuri, be kita ko, gamina viskozės pluoštą ir modalą, dukterinė įmonė. LLG veikla buvo susijusi su liocelio, naujo tipo sintetinio pluošto, gaminamo iš grynos natūralios celiuliozės, gamyba ir prekyba.

4

1995 m. rugpjūčio 30 d. laišku Austrijos Respublika informavo Europos Bendrijų Komisiją apie savo ketinimą suteikti LLG valstybės pagalbą, skirtą statyti liocelio gamyklą Burgenlando federacinėje žemėje esančiame pramoniniame rajone. Šiame laiške Austrijos valdžios institucijos nurodė, kad ši pagalba būtų suteikta pagal regioninės pagalbos schemą N 589/95, kuriai Komisija pritarė 1995 m. rugpjūčio 3 d. laišku.

5

1995 m. spalio 5 d. laišku Komisija pranešė Austrijos Respublikai, kad individualus pranešimas apie numatytą pagalbą subsidijų forma nebūtinas, nes tai buvo leista pagalbos schema, tačiau ją įspėjo neteikti pagalbos LLG garantijų forma, iš anksto jos apie tai neinformavus.

6

Remdamasi įvairia informacija, 1998 m. spalio 14 d. Komisija pradėjo EB sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (dabar – EB 88 straipsnio 2 dalis) numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl kai kurių priemonių, kurių Austrijos valdžios institucijos ėmėsi LLG naudai (toliau – formali tyrimo procedūra). Nagrinėjamas priemones sudarė 50,3 mln. eurų valstybės garantijos subsidijoms ir paskoloms, lengvatinė 4,4 euro kaina už kvadratinį metrą įsigyjant 120 hektarų ploto pramoninės paskirties žemės sklypą ir fiksuotos kainos už pagrindines komunalines paslaugas garantijos 30 metų.

7

Kitos Europos Sąjungos valstybės narės ir suinteresuotosios šalys buvo informuotos apie šios procedūros pradžią ir joms pasiūlyta pateikti galimas savo pastabas paskelbus pranešimą 1999 m. sausio 13 d.Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 9, p. 6). Austrijos vyriausybė į šį Komisijos laišką atsakė 1999 m. kovo 15 d. ir balandžio 16 bei 28 d. laiškais. Jungtinė Karalystė ir trečiosios suinteresuotosios šalys, tarp jų ir apeliantė, 1999 m. vasario 12 d. laišku, irgi pateikė savo pastabas.

8

Išnagrinėjusi jai pateiktą informaciją Komisija 1999 m. liepos 14 d. laišku pranešė Austrijos vyriausybei apie savo 1999 m. birželio 23 d. Sprendimą įtraukti į formalią tyrimo procedūrą kitas keturias LLG naudai priimtas priemones. Tai nagrinėjamu atveju susiję su šiomis priemonėmis: ad hoc pagalba 0,4 mln. eurų dydžio investicijoms perkant žemės sklypą, balso teisės nesuteikiančių akcijų už 21,8 mln. eurų įsigijimas mažiausiai 30 metų, suteikiantis 1 % palūkanų per metus, nežinomo dydžio pagalba kuriant įmonės infrastruktūrą ir 5,4 mln. eurų dydžio pagalba aplinkai, kuri galėjo būti suteikta netinkamai įgyvendinant jau egzistuojančios pagalbos schemą.

9

1999 m. rugsėjo 4 d.Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 253, p. 4) paskelbtu antru pranešimu kitos valstybės narės ir trečiosios suinteresuotosios šalys buvo informuotos apie formalios tyrimo procedūros išplėtimą ir joms buvo pasiūlyta pateikti galimas pastabas. Austrijos vyriausybė ir ieškovė atitinkamas savo pastabas pateikė 1999 m. spalio 4 d. laiškais. Kitos trečiosios suinteresuotosios šalys bei Jungtinė Karalystė taip pat pateikė savo pastabas.

10

2000 m. liepos 19 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Šiame sprendime ji, pirma, nusprendė, kad kai kurios aptariamos priemonės nėra valstybės pagalba, ir, antra, pritarė kitoms priemonėms dėl to, kad jos buvo suderinamos su EB sutartimi.

11

Šio sprendimo rezoliucinėje dalyje numatyta:

„1 straipsnis

Pagalba, kurią Austrija suteikė <…> (LLG) Heiligenkreuz, duodama 35,80 mln. eurų dydžio garantijas (komercinių ir valstybinių bankų konsorciumo 21,8 mln. eurų dydžio garantija ir trys <…> (WHS) 1,4 mln. eurų, 10,35 mln. eurų ir 2,25 mln. eurų dydžio garantijos) bei nustatydama lengvatinę 4,4 euro kainą už kvadratinį metrą įsigyjant pramoninės paskirties 120 hektarų ploto žemės sklypą, garantuodama Burgenlando federacinės žemės nekintančias kainas už komunalines paslaugas ir suteikdama nežinomo dydžio pagalbą kuriant įmonės infrastruktūrą, nėra valstybės pagalba pagal (EB) 87 straipsnio 1 dalį.

2 straipsnis

Austrijos suteikta valstybės pagalba LLG, WiBAG suteikiant 14,5 milijono eurų garantiją, atitinka Komisijos patvirtintas gaires (registracijos numeris) Nr. 542/95 dėl garantijų.

5,37 mln. eurų dydžio pagalba, skirta aplinkos apsaugai, atitinka Komisijos patvirtintas gaires (registracijos numeris) Nr. 93/148 dėl pagalbos aplinkos apsaugai.

3 straipsnis

Austrijos suteikta individuali 0,4 mln. eurų dydžio pagalba žemės sklypui įsigyti ir 21,8 mln. eurų dydžio pagalba balso teisės nesuteikiančioms akcijoms įsigyti yra suderinamos su bendrąja rinka.

4 straipsnis

Šis sprendimas yra skirtas (Austrijos) Respublikai.“

12

2001 m. balandžio 17 d.Sniace Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, siekdama ginčijamo sprendimo panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų iš Komisijos priteisimo.

13

2002 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi Austrijos Respublikai ir Burgenlando federacinei žemei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

14

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva išnagrinėjęs klausimą dėl ieškovės teisės pareikšti ieškinį, padarė išvadą, jog ieškinys buvo nepriimtinas.

15

Minėto sprendimo 54 punkte Pirmosios instancijos teismas pastebėjo: kadangi ginčijamas sprendimas buvo skirtas Austrijos Respublikai, remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa reikėjo išsiaiškinti, ar šis sprendimas buvo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Sniace.

16

Dėl klausimo, ar ginčijamas sprendimas buvo konkrečiai susijęs su ieškove, skundžiamo sprendimo 55 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią kiti subjektai nei tie, kuriems šis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog sprendimas konkrečiai su jais susijęs tik tokiu atveju, jeigu juos paveikia dėl tam tikrų būdingų savybių arba tam tikros faktinės situacijos, kuri išskiria juos iš kitų asmenų, ir todėl juos individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas.

17

Be to, minėto sprendimo 56 punkte jis pabrėžė, jog valstybės pagalbos srityje buvo pripažinta, kad Komisijos sprendimas, kuriuo baigiama formali procedūra, pradėta dėl individualios pagalbos, buvo konkrečiai susijęs ne tik su pagalbą gavusia įmone, bet ir su ja konkuruojančiomis įmonėmis, kurios aktyviai dalyvavo formalioje tyrimo procedūroje, jeigu pagalba, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, iš esmės paveikė jų padėtį (1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 25 punktas).

18

Taigi skundžiamo sprendimo 58 punkte Pirmosios instancijos teismas pripažino esant būtina išnagrinėti, kiek ieškovės dalyvavimas formalioje tyrimo procedūroje ir poveikis jos padėčiai rinkoje galėjo ją individualizuoti EB 230 straipsnio prasme.

19

Dėl ieškovės dalyvavimo minėtoje procedūroje Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo 59 punkte konstatavo, kad jos vaidmuo buvo minimalus dėl šių priežasčių:

„<…> Pirma, (Sniace) nepateikė Komisijai jokio skundo. Antra, atrodo, kad šios procedūros eigai nedaug įtakos turėjo jos 1999 m. vasario 12 d. ir spalio 4 d. laiškais pateiktos pastabos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 24 punktą). Be to, 1999 m. vasario 12 d. pastabose ieškovė iš esmės tenkinasi iš naujo glaustai išdėstydama tam tikras Komisijos sprendime pradėti (formalią tyrimo) procedūrą padarytas išvadas, nepateikdama jokio konkretaus įrodymo. Be to, 1999 m. spalio 4 d. pastabose ji taip pat apsiriboja tvirtinimu, kad priemonės, numatytos sprendime išplėsti (formalią tyrimo) procedūrą, yra valstybės pagalba ir kad jos turi būti pripažintos nesuderinamomis su bendrąja rinka, tačiau nepateikia jokių paaiškinimų ar kokių nors įrodymų.“

20

Kalbant apie ieškovės padėčiai rinkoje padarytą poveikį, pirmąja instancija bylą nagrinėjęs teismas skundžiamo sprendimo 61 punkte pirmiausia pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nurodytos priemonės buvo skirtos tik liocelio gamyklai ir kad akivaizdu, jog ieškovė negamino šio tipo pluošto bei neketino to daryti ateityje.

21

Galiausiai minėto sprendimo 63–78 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovės argumentus, pateiktus siekiant įrodyti, jog dėl ginčijamo sprendimo jos padėtis rinkoje galėjo būti iš esmės paveikta. Minėtuose punktuose numatyta:

<…>

22

Skundžiamo sprendimo 79 ir 80 punktuose Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsižvelgiant į šią aplinkybę ir ribotą ieškovės vaidmenį formalioje tyrimo procedūroje ginčijamas sprendimas negalėjo būti laikomas konkrečiai su ja susijusiu, todėl ieškinys turėjo būti pripažintas nepriimtinu, nesprendžiant klausimo, ar šis sprendimas buvo susijęs su ieškove tiesiogiai.

23

Savo apeliaciniame skunde Sniace prašo Teisingumo Teismo:

24

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

25

Lenzing Fibers GmbH (toliau – Lenzing Fibers) ir Burgenlando federacinė žemė Teisingumo Teismo prašo:

26

Austrijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

27

Grįsdama savo apeliacinį skundą Sniace nurodo keturis pagrindus. Nurodydama pirmąjį pagrindą ji tvirtina, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida tiek, kiek juo ieškinys pripažįstamas nepriimtinu motyvuojant tuo, kad apeliantė neįrodė, jog ginčijamas sprendimas galėjo iš esmės paveikti jos padėtį rinkoje. Antruoju pagrindu apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pripažindamas ieškinį nepriimtinu dėl to, jog apeliantės vaidmuo formalioje tyrimo procedūroje buvo minimalus. Trečiasis pagrindas yra susijęs su teisės į veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas, kurį sudaro dvi dalys, susijęs su vienodo požiūrio principo ir tam tikrų Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatų pažeidimu.

28

Nurodydama pirmąjį pagrindą Sniace tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pripažindamas nepriimtinu jos ieškinį dėl to, jog apeliantė tinkamai nenurodė priežasčių, dėl kurių ginčijamas sprendimas galėjo pažeisti jos teisėtus lūkesčius, iš esmės paveikdamas jos padėtį rinkoje.

29

Apeliantė visų pirma kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad šis neatsižvelgė į tam tikrus elementus, įrodančius tiesioginės konkurencijos ryšį tarp liocelio pluošto, kurį gamina ir parduoda LLG, bei viskozės pluošto, kurį gamina ir parduoda Sniace. Pirma, apeliantė tvirtina, kad LLG pateikė į rinką įvairių rūšių blogesnės kokybės ir pigesnį liocelį, žinomą „nestandartinio liocelio“ pavadinimu, kuris tam tikro panaudojimo atveju konkuruoja su viskozės pluoštu. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 72 punkte padaryta išvada, kad „iš bylos medžiagos negalima nuspręsti dėl skirtingos kokybės liocelio egzistavimo“, yra netiksli, atsižvelgiant į apeliantės pirmojoje instancijoje pateiktus įrodymus. Konkrečiai tariant, ją paneigia vieno iš LLG vadovų pareiškimai viename iš specializuotos apžvalgos, pridėtos prie ieškinio, straipsnių. Antra, apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į įrodymus dėl suteikus ginčijamą pagalbą LLG vykdyto proviskozės, t. y. viskozės bei liocelio mišinio, konkuruojančio su kitais pluoštais, tarp jų ir viskoze, pardavimo konkurencingomis kainomis.

30

Antra, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į toliau nurodytas ypatingas aplinkybes, kurios ją konkrečiai išskiria iš kitų ūkio subjektų, t. y.:

31

Trečia, apeliantė ginčija Pirmosios instancijos teiginius skundžiamo sprendimo 70 ir 77 punktuose, kad net darant prielaidą, jog egzistuoja konkurencijos ryšys tarp liocelio ir viskozės ar proviskozės ir viskozės, Sniace nepateikė jokios informacijos apie nuostolius ar kitas neigiamas jai pasekmes priėmus ginčijamą sprendimą. Tačiau apeliantė tvirtina tokią informaciją suteikusi būtent pateikdama dokumentą, t. y. ieškinio 14 priedą, kuriame nurodomi tikslūs Sniace patirti nuostoliai dėl to, kad liocelis buvo parduodamas dirbtinai maža kaina.

32

Komisija teigia, kad apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes juo tik ginčijamas Pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas.

33

Austrijos Respublika, Lenzing Fibers ir Burgenlando federacinė žemė taip pat mano, kad pagrindas yra nepriimtinas, nes jis grindžiamas naujomis faktinėmis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, jame kelis kartus nurodomas ginčijamo, o ne skundžiamo sprendimo pagrįstumas ir, priešingai nei to reikalaujama EB 225 straipsnio 1 dalimi ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsniu, jis neapsiriboja vien teisės klausimais.

34

Visų pirma reikia konstatuoti, kad nors Sniace ir nurodo teisės klaidą, iš tikrųjų savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu ji siekia paneigti Pirmosios instancijos atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, iš esmės ginčydama tai, jog pastarasis nepakankamai atsižvelgė į tam tikras aplinkybes ir dokumentus, kuriuos apeliantė pateikė pirmojoje instancijoje tam, kad įrodytų tiesioginės konkurencijos ryšį tarp liocelio pluoštų ir viskozės pluoštų.

35

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nustatyti faktinių aplinkybių ar iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir procedūrinių įrodinėjimo pareigos ir įrodymų pateikimo taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti jam pateiktų įrodymų galią (1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere prieš Komisiją, C-7/95 P, Rink. p. I-3111, 22 punktas bei 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C-403/04 P ir C-405/04 P, Rink. p. I-729, 38 punktas). Šis vertinimas, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas (1994 m. kovo 2 d. Sprendimo Hilti prieš Komisiją, C-53/92 P, Rink. p. I-667, 42 punktas ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 49 punktas).

36

Iš to išplaukia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas tik tuo atveju, jeigu juo siekiama įrodyti, jog Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus.

37

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad toks iškraipymas egzistuoja, kai, nesiremiant naujais įrodymais, egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas (2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją, C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 54 punktas; 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C-167/04 P, Rink. p. I-8935, 108 punktas bei 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C-229/05 P, Rink. p. I-439, 37 punktas).

38

Tačiau dėl Sniace argumento, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė specializuotoje apžvalgoje „Textil Espress“ paskelbto ir prie ieškinio pridėto straipsnio turinį tvirtindamas, jog iš bylos medžiagos negalima nuspręsti dėl skirtingos kokybės liocelio egzistavimo, reikia konstatuoti, kad nors aptariamame straipsnyje minimos įvairios LLG parduodamos liocelio pluošto rūšys, perskaičius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas šio straipsnio dalis negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kaip tai pastebėjo ir generalinė advokatė savo išvados 29 punkte, kad šios rūšys yra prastesnės kokybės ir kainų atžvilgiu konkuruoja su viskoze. Galiausiai tame pačiame straipsnyje, kaip tai pastebi Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 67 punkte, pažymima, jog, palyginti su viskoze, liocelis yra „papildomas pluoštas, kurio naudojimas skiriasi“. Taigi šio dokumento turinys nepaneigia Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl tiesioginės konkurencijos tarp liocelio ir viskozės nebuvimo.

39

Kalbant apie duomenis, kuriuos Sniace pateikė dėl priėmus ginčijamą sprendimą patirtos žalos ir į kuriuos Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, reikia pastebėti, jog pastabose prie ieškinio 14 priedo, kurias apeliantė nurodo savo apeliaciniame skunde, remiamasi konkrečiai neįrodytu teiginiu, kad, kaip matyti ir iš ankstesnio punkto, egzistuoja tiesioginė konkurencija tarp liocelio ir viskozės pluoštų.

40

Šiomis aplinkybėmis pirmasis apeliacinio skundo pagrindas iš dalies turi būti atmestas kaip nepriimtinas ir iš dalies – kaip nepagrįstas.

41

Antruoju pagrindu apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pripažindamas jos ieškinį nepriimtinu dėl to, kad formalioje tyrimo procedūroje, kurią baigus buvo priimtas ginčijamas sprendimas, apeliantės vaidmuo buvo minimalus.

42

Sniace visų pirma teigia, kad vertindamas jos dalyvavimo šioje procedūroje laipsnį, Pirmosios instancijos teismas neteisingai remėsi minėto sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 24 ir 25 punktais, nes jame buvo nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės nei šioje byloje. Šiuo atžvilgiu Sniace pažymi, kad, skirtingai nei ieškovė minėtoje byloje, ji nepateikė skundo, bet įstojo į šią procedūrą kaip trečioji suinteresuotoji šalis EB 88 straipsnio 2 dalies prasme po to, kai Komisija pasiūlė pateikti pastabas. Taigi svarbu tai, jog nurodydama ją kaip informacijos šaltinį Komisija suteikė apeliantei individualią procedūrinę teisę, kurią teisiškai saugo Bendrijos teismas.

43

Be to, apeliantė tvirtina, kad, priešingai nei skundžiamo sprendimo 59 punkte padaryta išvada, jos vaidmuo formalioje tyrimo procedūroje negali būti laikomas minimaliu. Konkrečiau tariant, Sniace Komisijai pateiktos pastabos turėjo tam tikros įtakos šios procedūros eigai, dėl ko šioje procedūroje buvo nagrinėjamos ir kitos pagalbos priemonės.

44

Galiausiai net darant prielaidą, kad Sniace vaidmuo formalioje tyrimo procedūroje buvo minimalus, apeliantė ginčija, kad vien šis elementas gali pateisinti jos teisės pareikšti ieškinį apribojimą. Atvirkščiai, 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją (T-380/94, Rink. p. II-2169) Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino, jog teisė pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje nepriklauso nuo ieškovės dalyvavimo formalioje tyrimo procedūroje aktyvumo. Be to, toks požiūris yra pateisinamas atsižvelgiant į būtinai ribotą vaidmenį, kurį šioje procedūroje vaidina trečiosios suinteresuotosios šalys. Iš tikrųjų pastarosios neturi jokios galimybės susipažinti su tyrimo medžiaga ir todėl labai priklauso nuo Komisijos informacijos, paskelbtos jos pranešime apie šios procedūros pradžią. Šiomis aplinkybėmis negalima kaltinti apeliantės nepareiškus nuomonės dėl informacijos, kurios Komisija nepateikė savo pranešimuose apie formalios tyrimo procedūros pradžią ir išplėtimą arba kituose viešuose dokumentuose, su kuriais Sniace, kaip trečioji suinteresuotoji šalis, neturėjo galimybės susipažinti prieš priimant ginčijamą sprendimą.

45

Komisija ir Austrijos vyriausybė atkerta, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes juo siekiama paneigti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą.

46

Papildomai Komisija tvirtina, kad iš minėto sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją matyti, jog turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos tam, kad būtų priimtas įmonės, prieštaraujančios pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai priimtam sprendimui, ieškinys:

47

Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė netenkina nė vienos iš šių sąlygų. Konkrečiai dėl sąlygos, susijusios su apeliantės vaidmeniu formalioje tyrimo procedūroje, Komisija pažymi, kad Sniace pateiktose pastabose iš esmės tik performulavo ir patvirtino sprendimo pradėti šią procedūrą turinį, praktiškai nepridėdama jokios informacijos.

48

Lenzing Fibers ir Burgenlando federacinės žemės teigimu, apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes jis visiškai nesvarbus šiam ieškiniui. Iš tikrųjų remiantis 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimu Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją (C-106/98 P, Rink. p. I-3659) net aktyvus dalyvavimas formalioje tyrimo procedūroje nėra pakankama sąlyga, kad įmonė įgytų teisę pareikšti ieškinį, kai bet kuriuo atveju, kaip ir šioje byloje, jos padėtis rinkoje nebuvo stipriai paveikta.

49

Kalbant apie šio apeliacinio skundo pagrindo priimtinumą, kaip jau buvo priminta, iš EB 225 straipsnio 1 dalies ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos išplaukia, kad apeliacinis skundas paduodamas tik dėl teisės klausimų ir turi būti pagrįstas pagrindais, susijusiais su Pirmosios instancijos teismo nekompetencija, procedūros pažeidimais Pirmosios instancijos teisme, kurie daro poveikį apelianto interesams, arba minėto teismo padarytu Bendrijos teisės pažeidimu (žr., be kita ko, 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Parlamentas prieš Bieber, C-284/98 P, Rink. p. I-1527, 30 punktą bei 2005 m. liepos 14 d. Nutarties Gouvras prieš Komisiją, C-420/04 P, Rink. p. I-7251, 48 punktą ir 2007 m. kovo 20 d. Nutarties Kallianos prieš Komisiją, C-323/06 P, nepaskelbta Rinkinyje, 10 punktą).

50

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia Komisija ir Austrijos vyriausybė, šiuo apeliacinio skundo pagrindu siekiama ne tik paneigti pirmojoje instancijoje atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, bet ir užginčyti sąlygų, nuo kurių priklauso trečiųjų asmenų teisė pareikšti ieškinį, aiškinimą, kurį pateikė Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ieškovės dalyvavimą formalioje tyrimo procedūroje; taip iškeliamas teisės klausimas.

51

Iš to išplaukia, jog apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas tiek, kiek juo ginčijama tai, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliantės dalyvavimo šioje procedūroje aktyvumą.

52

Kalbant apie šio apeliacinio skundo pagrindo pagrįstumą, reikia visų pirma priminti, kad remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl sprendimo, kuris skirtas kitam asmeniui, jeigu šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

53

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems šis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog sprendimas konkrečiai su jais susijęs tik tokiu atveju, jeigu juos paveikia dėl tam tikrų būdingų savybių arba tam tikros faktinės situacijos, kuri išskiria juos iš kitų asmenų, ir todėl juos individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas (žr., be kita ko, 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 20 punktą ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 33 punktą).

54

Kalbant konkrečiau apie valstybės pagalbos sritį, laikoma, kad su ieškovais, ginčijančiais pagalbą vertinančio sprendimo, priimto remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi arba pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai, pagrįstumą, šis sprendimas yra konkrečiai susijęs tuo atveju, kai jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia to sprendimo dalyku esanti pagalba (be kita ko, žr. minėto sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 22–25 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 ir 70 punktus).

55

Šiuo atžvilgiu Komisijos sprendimas, užbaigiantis formalią tyrimo procedūrą, laikomas konkrečiai susijusiu ne tik su pagalbą gavusia įmone, bet ir su ja konkuruojančiomis įmonėmis, kurios aktyviai dalyvavo šioje procedūroje, jeigu jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia ginčijamo sprendimo dalyku esanti pagalbos priemonė (be kita ko, žr. minėto sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 25 punktą ir minėto sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją 40 punktą).

56

Taigi Teisingumo Teismas pripažino, jog tai, kad tam tikra įmonė pateikė skundą, dėl kurio pradėta formali tyrimo procedūra, kad buvo išklausytos jos pastabos ir kad pastarosios stipriai nulėmė šios procedūros eigą, yra svarbūs elementai vertinant šios įmonės teisę pareikšti ieškinį(žr. minėto sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 24 ir 25 punktus).

57

Tačiau, priešingai nei tvirtina Komisija, iš Teisingumo Teismo praktikos nematyti, kad toks dalyvavimas minėtoje procedūroje yra būtina sąlyga siekiant įrodyti, jog sprendimas yra konkrečiai susijęs su tam tikra įmone EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, atmetant galimybę, jog pastaroji gali remtis kitomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios ją individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam toks sprendimas skirtas.

58

Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo 58 ir 78 punktų matyti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas nebuvo konkrečiai susijęs su apeliante dėl dviejų faktorių, t. y., pirma, Sniace riboto vaidmens formalioje tyrimo procedūroje ir, antra, to, kad ši neįrodė esminio poveikio jos padėčiai rinkoje. Kalbant konkrečiai apie tyrimą, nagrinėdamas pirmąjį iš šių dviejų faktorių Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59 punkte pastebėjo, kad apeliantės vaidmuo minėtoje procedūroje buvo minimalus, nes ji nepateikė Komisijai jokio skundo, ir kad šios procedūros eigai nelabai turėjo įtakos Sniace pateiktos pastabos.

59

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad net darant prielaidą, jog nurodytuose skundžiamo sprendimo punktuose Pirmosios instancijos teismas aktyvų ieškovės dalyvavimą formalioje tyrimo procedūroje įvardijo kaip būtiną sąlygą tam, kad ji būtų laikoma konkrečiai susijusia su ginčijamu sprendimu, ši teisės klaida neturi įtakos sprendimui šioje byloje.

60

Iš šio sprendimo 54 ir 55 punktuose cituotos teismo praktikos matyti, kad bet kuriuo atveju apeliantė turėjo įrodyti, jog ginčijamas sprendimas galėjo iš esmės paveikti jos padėtį rinkoje. Tačiau nepriklausomai įvertinęs faktines aplinkybes Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, jog ginčijamas sprendimas galėjo pažeisti jos teisėtus interesus, iš esmės paveikdamas jos padėtį rinkoje. Dėl šio sprendimo 34–40 punktuose nurodytų priežasčių nė vienas iš apeliantės nurodytų argumentų grindžiant pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą nepaneigia šios išvados.

61

Iš to darytina išvada, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

62

Trečiuoju ieškinio pagrindu Sniace teigia, kad atmesdamas jos ieškinį kaip nepriimtiną Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, kurią įtvirtina Bendrijos teismų praktika ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Pagrindinių žmogaus laisvių ir teisių konvencijos straipsniai bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnis. Iš tikrųjų iš apeliantės atimta bet kokia teisės gynimo priemonė ginčijamo sprendimo atžvilgiu, ar tai būtų nacionaliniame, ar Bendrijos teisme, nors minėtame sprendime padarytos kelios akivaizdžios klaidos.

63

Komisija, Lenzing Fibers ir Burgenlando federacinė žemė mano, kad toks asmuo kaip apeliantė, su kuriuo sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, negali remtis veiksmingos teisminės apsaugos principu tam, kad jam būtų pripažinta teisė pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo.

64

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygos neturėtų būti nepaisomos dėl to, kaip ieškovas aiškina teisę į veiksmingą teisminę apsaugą (2007 m. kovo 8 d. Nutarties Strack prieš Komisiją, C-237/06 P, nepaskelbta Rinkinyje, 108 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 44 punktą; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C-263/02 P, Rink. p. I-3425, 36 punktą ir 2007 m. kovo 13 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, C-150/06 P, nepaskelbta Rinkinyje, 40 punktą).

65

Kalbant konkrečiau apie šio ieškinio sritį pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, jog privatus asmuo, su kuriuo Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs ir kurio interesų valstybės priemonė, dėl kurios priimtas šis sprendimas, negali paveikti, negali remtis teise į veiksmingą teisminę apsaugą šio sprendimo atžvilgiu (2004 m. spalio 1 d. Nutarties Pérez Escolar prieš Komisiją, C-379/03 P, nepaskelbta Rinkinyje, 41 punktas).

66

Taigi išnagrinėjus du pirmuosius apeliacinio skundo pagrindus matyti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta viena iš šių sąlygų, nes apeliantė neįrodė, kad ginčijamas sprendimas buvo konkrečiai su ja susijęs.

67

Iš to išplaukia, jog apeliantė nepagrindė, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeista jos teisė į veiksmingą teisminę apsaugą. Todėl šis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

68

Ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys.

69

Pirma pagrindo dalis yra susijusi su procesinės lygybės principo pažeidimu dėl to, kad kelių mėnesių intervalu ta pati Pirmosios instancijos teismo kolegija dviejose panašiose bylose padarė skirtingą išvadą dėl į formalią tyrimo procedūrą valstybės pagalbos srityje įstojusių trečiųjų šalių teisės pareikšti ieškinį. Konkrečiau tariant, Sniace remiasi 2004 m. spalio 21 d. Sprendimu Lenzing prieš Komisiją (T-36/99, Rink. p. II-3597), kuriame buvo pripažintas priimtinu Lenzing AG pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo, susijusio su Ispanijos valdžios institucijų Sniace suteikta pagalba. Tačiau Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis aplinkybėmis ir įrodymais, kurie skundžiamame sprendime buvo atmesti kaip nesvarbūs. Taigi dvi panašios situacijos buvo vertinamos skirtingai, nesant objektyvaus tokio vertinimo pateisinimo.

70

Atsakydama į šiuos argumentus Komisija visų pirma primena, kad dėl minėto sprendimo Lenzing prieš Komisiją šiuo metu yra pateiktas apeliacinis skundas (C-525/04 P), kuriame ji konkrečiai teigia, kad Lenzing AG neįvykdė teismo praktikoje įtvirtintų sąlygų dėl teisės pareikšti ieškinį, nes toje byloje nagrinėjamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su minėta įmone. Kitaip tariant, Komisija teigia, kad galimi požiūrio skirtumai Pirmosios instancijos teismo sprendimuose turi būti pašalinami kitaip, nei nurodo apeliantė, t. y. kad ieškiniai abiejose bylose yra nepriimtini.

71

Be to, Komisija, Lenzing Fibers ir Burgenlando federacinė žemė tvirtina, kad lygybės principas nagrinėjamu atveju netaikomas, nes egzistuoja tam tikri objektyvūs skirtumai tarp abiejų bylų. Konkrečiai tariant, pagalba suteikta byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Lenzing prieš Komisiją, buvo naudinga būtent viskozės rinkai, kur konkuravo įmonė gavėja ir ieškovė, o šioje byloje leista pagalba buvo išskirtinai susijusi su liocelio gamyba – rinka, kurioje Sniace nebuvo. Be to, palyginti su Sniace vaidmeniu byloje, kuri dabar nagrinėjama apeliacine tvarka, ieškovė minėtoje byloje Lenzing prieš Komisiją dalyvavo aktyviau, nes ji pateikė skundą, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ir pateikė papildomos informacijos vykstant šiai procedūrai.

72

Net darant prielaidą, jog tai, kad Pirmosios instancijos teismas nukrypsta nuo požiūrio, kurio laikėsi savo ankstesniuose sprendimuose, galėtų būti vienodo požiūrio principo pažeidimas, nurodomas kaip pagrindas grindžiant apeliacinį skundą, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia Sniace, negalima tvirtinti, jog panašios situacijos buvo vertinamos skirtingai.

73

Iš savarankiško faktinių aplinkybių vertinimo, kurį Pirmosios instancijos teismas pateikė skundžiamo sprendimo 61–78 punktuose, matyti, jog Sniace negamino ir neketino gaminti liocelio pluošto ir net neįrodė kitų priežasčių, dėl kurių jos padėtį iš esmės galėjo paveikti ginčijamas sprendimas. Šiuo atžvilgiu, kaip pastebėjo generalinė advokatė savo išvados 59 punkte, Sniace situacija esminiu klausimu aiškiai skyrėsi nuo ieškovės padėties byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Lenzing prieš Komisiją. Be to, pastarojoje byloje ieškovė tiesiogiai konkuravo atitinkamoje rinkoje su pagalbos gavėja, o tai Pirmosios instancijos teismas pripažino lemiamu faktoriumi nagrinėjant jos teisę pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo.

74

Šiomis aplinkybėmis apeliantė negali remtis minėtu sprendimu tam, kad įrodytų bet kokį vienodo požiūrio principo pažeidimą. Taigi pirma ketvirtojo pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

75

Antra šio pagrindo dalimi ieškovė kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad šis pažeidė Procedūros reglamento 64 ir 65 straipsnius, atsisakydamas patenkinti Sniace pateiktus prašymus taikyti proceso organizavimo priemones, siekiant pateikti reikiamus duomenis ir dokumentus tam, kad, jos manymu, būtų patikslinti kai kurie bylos aspektai. Be to, Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės prašymus dėl pačių bylos šalių atvykimo, dėl liudininkų parodymų ir ekspertizės.

76

Komisija, Lenzing Fibers ir Burgenlando federacinė žemė atkerta, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, sprendimus, kuriais patenkinami ar atmetami šalių prašymai dėl proceso organizavimo priemonių taikymo, Pirmosios instancijos teismas priima nepriklausomai ir todėl nagrinėjant apeliacinį skundą jiems netaikoma Teisingumo Teismo kontrolė.

77

Kalbant apie pirmosios instancijos teismo atliekamą vienos iš ginčo šalių pateiktų prašymų taikyti proceso organizavimo ar tyrimo priemones vertinimą, reikia priminti, kad tik Pirmosios instancijos teismas gali spręsti dėl būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas (žr., be kita ko, 2001 m. liepos 10 d. Sprendimo Ismeri Europa prieš Audito rūmus, C-315/99 P, Rink. p. I-5281, 19 punktą; 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Mag Instrument prieš VRDT, C-136/02 P, Rink. p. I-9165, 76 punktą ir 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P – C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 67 punktą).

78

Be to, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad net jeigu ieškinyje pateiktame prašyme apklausti liudytojus tiksliai nurodomi faktai, dėl kurių liudytojas ar liudytojai turėtų būti apklausti, ir priežastys, dėl kurių tai turėtų būti padaryta, Pirmosios instancijos teismas turi pats įvertinti prašymo svarbą, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir būtinybę apklausti nurodytus liudytojus (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 70 punktas ir minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 68 punktas bei 2005 m. rugsėjo 15 d. Nutarties Marlines prieš Komisiją, C-112/04 P, nepaskelbta Rinkinyje, 38 punktas).

79

Todėl nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 81 punkte galėjo teisingai nuspręsti, kad bylos medžiagoje esančių dokumentų ir posėdyje pateiktų paaiškinimų pakanka, jog galėtų priimti sprendimą šioje byloje ir kad papildomos proceso organizavimo priemonės nebuvo reikalingos.

80

Kadangi antra ketvirtojo pagrindo dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta, reikia atmesti visą pagrindą.

81

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog visas apeliacinis skundas yra atmestinas, nes nė vienas iš nurodytų pagrindų nebuvo pagrįstas.

82

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija, Lenzing Fibers ir Burgenlando federacinė žemė reikalavo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

83

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, taikomą apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 118 straipsnį, įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šią nuostatą, Austrijos Respublika pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: