1

Savo ieškiniu Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo panaikinti 2004 m. gegužės 22 d. Tarybos sprendimo 2004/281/EB, pritaikančio Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio politikos reformą, 1 straipsnio 5 punktą (OL L 93, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2005 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Latvijos Respublikai, Lietuvos Respublikai, Vengrijos Respublikai ir Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į šią bylą; šios trys valstybės narės įstojo Lenkijos Respublikos pusėje, o Komisija – Tarybos pusėje.

3

1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1259/1999, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles (OL L 160, p. 113), iš dalies pakeisto 2001 m. birželio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1244/2001 (OL L 173, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1259/1999), 1 straipsnyje nustatoma:

„Šis reglamentas taikomas išmokoms, skiriamoms tiesiogiai ūkininkams pagal bendros žemės ūkio politikos numatytas paramos schemas, jei šios išmokos visiškai ar iš dalies finansuojamos (Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF)) Garantijų skyriaus lėšomis, išskyrus išmokas pagal (1999 m. gegužės 17 d. Tarybos) reglamentą (EB) Nr. 1257/1999 (dėl EŽŪOGF paramos kaimo plėtrai ir iš dalies keičiantį bei panaikinantį tam tikrus reglamentus (OL L 160, p. 80)).

Šios minėtos paramos schemos yra išvardytos priede.“

4

Pagal Reglamento Nr. 1259/1999 11 straipsnio 4 dalies antrą įtrauką Europos Bendrijų Komisija priima priedo pakeitimus, kurie gali būti reikalingi, atsižvelgiant į 1 straipsnyje nustatytus kriterijus.

5

Šis priedas vadinasi „Paramos schemų, atitinkančių 1 straipsnyje minimus kriterijus, sąrašas“. Šis sąrašas buvo papildytas 2004 m. sausio 9 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 41/2004 (OL L 6, p. 19).

6

Pagal 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašytos Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą (OL L 236, p. 17, toliau – Stojimo sutartis) 2 straipsnio 3 dalį:

„Nepaisant 2 dalies, Sąjungos institucijos prieš stojimą gali patvirtinti (Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, p. 33, toliau – Stojimo akto)) <…> 21, 23 straipsniuose <…> nurodytas priemones <…>. Šios priemonės įsigalioja tik tuo atveju, jei įsigalioja ši Sutartis, ir tik nuo jos įsigaliojimo dienos.“

7

Stojimo akto 23 straipsnyje numatoma:

„Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai daryti šio Akto nuostatų, susijusių su bendra žemės ūkio politika, adaptacijas, kurių gali prireikti pakeitus Bendrijos taisykles. Tokios adaptacijos gali būti daromos iki įstojimo dienos.“

8

Taip pat Stojimo akto 20 straipsnyje numatyta, kad šio akto II priede išvardyti aktai pritaikomi, kaip nurodyta tame priede.

9

Šiame priede yra 6.A skyrius „Žemės ūkio teisės aktai“, kurio 27 punkto b papunktyje numatoma, kad į Reglamentą Nr. 1259/1999 įterpiamas 1a straipsnis, kuriame numatoma:

„Paramos schemų taikymas naujosiose valstybėse narėse

Tiesioginės išmokos, skiriamos pagal 1 straipsnyje minėtas paramos schemas, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje (toliau – naujosios valstybės narės) pradedamos taikyti pagal toliau nurodytą didėjimo, išreikšto procentine dalimi nuo tokių išmokų dydžio tokios sudėties Bendrijoje, kokia ji yra 2004 m. balandžio 30 d., planą:

10

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL L 270, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 94, 2004, p. 70), panaikino Reglamentą Nr. 1259/1999 nuo 2004 m. gegužės 1 dienos.

11

Jo 1 straipsnyje nurodyta:

„Šis reglamentas nustato:

12

Kadangi pastarosios rėmimo schemos pagal šio reglamento 2 straipsnį yra tiesioginės išmokos, jos yra finansuojamos EŽŪOGF Garantijų skyriaus.

13

Reglamento Nr. 1782/2003 I priedas vadinasi „Tiesioginių išmokų, nurodytų (šio reglamento) 1 straipsnyje, sąrašas“. Į šį sąrašą, be kita ko, patenka parama riešutų ir energetinių augalų auginimui bei priemokos ir papildomos išmokos už pieną, kurie atitinkamai numatyti šio reglamento 4 skyriuje (83–87 straipsniai), 5 skyriuje (88–92 straipsniai) ir 7 skyriuje (95–97 straipsniai).

14

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalį ir Stojimo akto 23 straipsnį. Jo 1 straipsnio 5 punkte numatoma, kad Stojimo akto II priedo 6.A skyriaus 27 punktas, kurio nuostatos iš dalies keitė Reglamentą Nr. 1259/1999, pakeičiamos nuostatomis, iš dalies keičiančiomis Reglamentą Nr. 1782/2003, siekiant atsižvelgti į šiuo reglamentu, kuris buvo priimtas jau pasirašius stojimo dokumentus, padarytus bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) teisės aktų pakeitimus.

15

Šio sprendimo 1 straipsnio 5 punkto c papunktyje numatoma į Reglamentą Nr. 1782/2003 įterpti 143 a straipsnį, kuriame sakoma:

„Paramos schemų nustatymas

Naujosiose valstybėse narėse tiesioginės išmokos pradedamos taikyti pagal toliau nurodytą didėjimo, išreikšto procentine dalimi nuo tokių išmokų dydžio tokios sudėties Bendrijoje, kokia ji yra 2004 m. balandžio 30 d., planą:

16

Ginčijamo sprendimo 8 straipsnyje nustatyta:

„Šis sprendimas sudarytas ispanų, čekų, danų, vokiečių, estų, graikų, anglų, prancūzų, airių, italų, latvių, lietuvių, vengrų, maltiečių, olandų, lenkų, portugalų, slovakų, slovėnų, suomių ir švedų kalbomis, kurio visi dvidešimt vienas tekstas yra autentiški.“

17

Faktai, kuriais grindžiamas šis ieškinys dėl panaikinimo, atsirado Lenkijos Respublikai derantis dėl stojimo į Europos Sąjungą.

18

Kaip matyti iš 1999 m. gruodžio 9 d. Tarybos patvirtinto dokumento dėl Lenkijos Respublikos pozicijos derybose žemės ūkio srityje ir Lenkijos Respublikos atsakymo į 2002 m. spalio 8 d. Ministrų tarybos patvirtintą 2002 m. birželio 20 d. Europos Sąjungos bendrąją poziciją žemės ūkio srityje, Lenkijos Respublika per derybas daugelį kartų pakartojo savo ketinimą „nuo įstojimo dienos priimti visas teisės normas, reglamentuojančias bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą, su sąlyga, kad Lenkijos žemės ūkis galės naudotis visomis (BŽŪP) priemonėmis, įskaitant ir tiesiogines išmokas.“

19

Tuomet Europos Sąjungos pozicija buvo išdėstyta 2002 m. sausio 30 d. Komisijos diskusijų dokumente, kurie iš esmės buvo grindžiami būtinybe tęsti vykstantį naujųjų valstybių narių žemės ūkio sektoriaus restruktūrizavimą šių valstybių ūkininkų pajamomis, taip pat reikalavimu vengti, kad atsirastų jų disbalansas kitų ūkio sektorių atžvilgiu arba spekuliacinio pelno atvejų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, šiame dokumente buvo daroma išvada, kad neturi būti patenkinti naujų valstybių narių prašymai nuo įstojimo momento suteikti tokio paties dydžio tiesiogines išmokas, kokios buvo mokamos penkiolikoje tuo metu Europos Sąjungą sudariusių valstybių narių (toliau – senosios valstybės narės), nes „tiesioginės išmokos naujose valstybėse narėse turi būti įdiegiamos laipsniškai per pereinamąjį laikotarpį“.

20

Be to, senųjų valstybių narių derybinė pozicija Lenkijos Respublikos atžvilgiu buvo nustatyta 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos bendrojoje pozicijoje, kurioje nurodyta, jog pastaroji „atsižvelgia į Lenkijos prašymą, kad jos žemdirbiams po įstojimo būtų mokamos tokio paties dydžio tiesioginės išmokos, kokios yra mokamos (Europos Sąjungos) žemdirbiams. (Europos Sąjunga) mano, kad šis prašymas neturi būti patenkintas, o tiesioginės išmokos turi būti įdiegiamos laipsniškai per pereinamąjį laikotarpį“.

21

Kadangi šalys nesusitarė, derybos šiuo klausimu vyko iki pat 2002 m. gruodžio 12 ir 13 dienomis vykusios Kopenhagos Europos vadovų tarybos ir lygiagrečiai su ja vykusios Stojimo konferencijos, kurios išvadose nurodoma, kad laipsniško tiesioginių išmokų įdiegimo naujosiose valstybėse narėse klausimas buvo išspręstas pagal 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos bendrąją poziciją.

22

2003 m. balandžio 16 d. Lenkijos Respublika per Atėnų Europos vadovų tarybos susitikimą pasirašė Stojimo sutartį.

23

Beje, 2003 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Reglamentas Nr. 1782/2003.

24

Atsižvelgdama į būtinybę Stojimo aktą pritaikyti prie, be kita ko, šiuo reglamentu padarytos BŽŪP reformos, 2003 m. spalio 27 d. Komisija pateikė sprendimo, numatančio laipsniško įdiegimo sistemą taikyti visoms išmokoms, projektą. Lenkijos Respublikos vyriausybė nuo tada, kai sužinojo apie šį projektą, visose teisės aktų leidybos procedūros stadijose daugelį kartų raštu parengtais pranešimas jam prieštaravo dėl to, kad jis išplėtė tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemos taikymą, konkrečiai teigdama, kad numatomos priemonės priėmimas reikštų stojimo sąlygų pakeitimą ir prieštarautų Stojimo akto 23 straipsniui.

25

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2004 m. kovo 22 dieną.

26

Lenkijos Respublika manydama, kad šis sprendimas yra ne Stojimo akto adaptacija, o esminis šiame akte nustatytų stojimo sąlygų pakeitimas, pareiškė šį ieškinį dėl panaikinimo.

27

Per rašytinę procedūros dalį Taryba pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusio su pavėluotai pareikštu ieškiniu.

28

Tarybos teigimu, sprendimas 2004 m. kovo 30 d. buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL L 93). Ieškinys Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2004 m. birželio 28 d., todėl jis buvo pareikštas pavėluotai pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnį.

29

Lenkijos Respublikos ginčija šio prieštaravimo dėl priimtinumo pagrįstumą.

30

Lenkijos Respublika, palaikoma į bylą įstojusių valstybių narių, visų pirma teigia, kad terminas, per kurį nauja valstybė narė gali pareikšti ieškinį dėl pagal Stojimo akto 23 straipsnį priimto akto panaikinimo, pradeda eiti tik nuo šios valstybės įstojimo dienos, kad, pirma, nebūtų sutrumpintas terminas, per kurį ši valstybė gali pareikšti ieškinį, ir, antra, Bendrijos institucija, kuri priima tokį aktą, negalėtų išvengti Teisingumo Teismo kontrolės, stojančių valstybių iniciatyva priimdama ir paskelbdama tokį aktą likus bent jau dviem mėnesiams iki tada, kai stojančiosios valstybės įstos į Europos Sąjungą ir taps jos valstybėmis narėmis.

31

Antra, šios valstybės narės teigia, kad 2004 m. kovo 30 d. ginčijamas sprendimas nebuvo paskelbtas visomis oficialiosiomis naujųjų valstybių kalbomis, nors to reikalavo šio sprendimo 8 straipsnis. Savo dublike Lenkijos Respublika, be kita ko, teigia, kad Oficialusis leidinys, kuriame lenkų kalba skelbiamas šis sprendimas, galėjo būti išleistas atgaline data pažeidžiant teisinio saugumo principą. Šiuo klausimu 2006 m. lapkričio 15 d. Nutartimi Teisingumo Teismas nusprendė imtis tyrimo priemonių, pagal kurias Europos Bendrijų Oficialiųjų leidinių biuro direktoriaus buvo paprašyta atsakyti raštu į klausimą, kokia yra tikroji ginčijamo sprendimo paskelbimo data, t. y. nuo kada šis sprendimas buvo prieinamas visuomenei.

32

Trečia, Lenkijos Respublika ir į bylą įstojusios valstybės narės remiasi veiksmingos teisminės gynybos principu manydamos, kad Bendrijos institucijos negali vien savo nuožiūra pasirinkdamos priimto akto paskelbimo datą atimti iš naujųjų valstybių narių galimybės dėl šio akto pareikšti ieškinį teisme.

33

Teisingumo Teismas mano, kad šioje byloje visų pirma reikia nuspręsti dėl bylos esmės.

34

Lenkijos Respublika dėl ginčijamo sprendimo reiškia tris kaltinimus, atitinkamai grindžiamus tuo, kad Taryba neturėjo kompetencijos, nes viršijo jai Stojimo akto 23 straipsniu, kuris yra šio sprendimo pagrindas, suteiktus įgaliojimus, lygybės principo pažeidimu nustatant diskriminavimą, kuris nebuvo numatytas šiame teisės akte ir bona fide principo nesilaikymu, vienašališkai pakeitus stojimo derybose pasiektą kompromisą.

35

Šiuo pirmuoju kaltinimu Lenkijos Respublika, palaikoma į bylą įstojusių valstybių narių, teigia, kad Stojimo akto 23 straipsnis negali būti teisinis pagrindas priimti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 punkte numatytas priemones, kuriomis naujoms tiesioginėms išmokoms pradedama taikyti laipsniško įdiegimo sistema. Iš tiesų šios priemonės nėra „adaptacijos, kurios reikalingos“ stojimo aktą pritaikyti prie BŽŪP reformos, nes, viena vertus, jos iš esmės pakeičia šiame akte nustatytas stojimo sąlygas ir, kita vertus, jų būtinybė dėl Bendrijos teisės pasikeitimo nebuvo nei įrodyta, nei pateisinta šio sprendimo konstatuojamojoje dalyje.

36

Taigi Reglamento Nr. 1782/2003 143a straipsnis, kuris buvo įtrauktas ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 punktu, yra tikras stojimo akto pakeitimas, nes jame nustatomi procentai ir kalendorius, bendrai taikomi visoms naujose valstybėse narėse mokėtinoms tiesioginėms išmokoms, nors anksčiau Reglamento Nr. 1259/1999 1 ir 1a straipsniuose buvo nurodyta, kad tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema taikoma tik toms tiesioginėms išmokoms, kurios mokamos pagal rėmimo schemas ir kurių baigtinis sąrašas pateikiamas šio reglamento priede.

37

Lenkijos Respublikos teigimu, toks paramos, kuriai taikoma laipsniško įdiegimo sistema, išplėtimas išeina už sąvokos „adaptacijos, kurios reikalingos“ Stojimo akto 23 straipsnio prasme, ribų; ir ji yra vien techninio pobūdžio ir negali lemti stojimo derybų rezultatų pakeitimo. Taigi toks išmokų, kurioms taikoma ši sistema, sąrašo pakeitimas, koks buvo padarytas šiuo sprendimu, galėjo būti atliktas tik nuo įstojimo dienos ir tik pagal Stojimo akto 9 straipsnį.

38

Galiausiai savo dublike Lenkijos Respublika ginčija Tarybos teiginį, kad Reglamento Nr. 1259/1999 priedas buvo tik deklaratyvus. Šiuo klausimu ir pažodžiui, ir teleologiškai aiškinant šio reglamento 1 straipsnį matyti, kad laipsniško įdiegimo sistema taikoma tik tiesioginėms išmokoms, mokamoms pagal rėmimo schemas, kurių baigtinis sąrašas yra išdėstytas šio reglamento priede, todėl šios sistemos taikymo sritis negali būti platesnė nei paties Reglamento Nr. 1259/1999 taikymo sritis. Ieškovė taip pat nurodo, kad šio reglamento 11 straipsnyje yra numatyta šio priedo pakeitimo procedūra, kuri liudija šio priedo norminamąjį, o ne deklaratyvų pobūdį.

39

Taryba, palaikoma Komisijos, ginčija prielaidą, kuria grindžiamas visas Lenkijos Respublikos argumentavimas, kad tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo arba vadinamoji „phasing-in“ sistema taikoma tik tiesioginėms išmokoms, kurių baigtinis sąrašas pateiktas Reglamento Nr. 1259/1999 priede.

40

Iš tiesų pagal šio reglamento 1a straipsnį jis yra taikomas visoms „tiesioginėms išmokoms, mokamoms pagal šio reglamento 1 straipsnyje nustatytas rėmimo schemas“. Tačiau šiame 1 straipsnyje pateikiamas bendras tiesioginių išmokų sąvokos apibrėžimas, kuris apima visų formų paramą, įskaitant esamą ir būsimą, mokamą tiesiogiai žemdirbiams pagal BŽŪP rėmimo schemas ir visiškai ar iš dalies finansuojamą EŽŪOGF Garantijų skyriaus. Toks bendras tiesioginių išmokų apibrėžimas liudija, kad Reglamentas Nr. 1259/1999 yra taikomas visoms pagal BŽŪP nustatytoms tiesioginėms išmokoms. Šiuo požiūriu šio reglamento priedas tėra deklaratyvaus pobūdžio, o tai patvirtina ir šio Reglamento 11 straipsnio 4 dalies antroje įtraukoje Komisijai suteikta teisė keisti šį priedą.

41

Kadangi prielaida, kuria grindžiamas Lenkijos Respublikos teiginys, yra klaidinga, pirmasis kaltinamas nepagrįstas. Todėl Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, neviršijo jai Stojimo akto 23 straipsniu suteiktų įgaliojimų, nes šis sprendimas visiškai atitinka paprastos „adaptacijos“ sąvoką šio straipsnio prasme. Tarybos manymu, „phasing-in“ sistemos taikymo visai tiesioginei paramai principas buvo įtvirtintas per stojimo derybas ir jis konkrečiai nurodytas Stojimo akte, kuriuo į Reglamentą Nr. 1259/1999 buvo įterptas 1a straipsnis. Todėl tai, kad Reglamente Nr. 1782/2003 numatyta šią sistemą taikyti visai tiesioginei paramai, nėra naujovė ar esminis pakeitimas, palyginti su stojimo derybose taikytu požiūriu.

42

Pirmasis kaltinimas iš esmės susijęs su Stojimo akto 23 straipsniu Tarybai suteiktų įgaliojimų apimtimi.

43

Norint nustatyti, ar šitas kaltinimas yra pagrįstas, visų pirma reikia išnagrinėti „adaptacijų, kurios reikalingos“ sąvoką šio straipsnio prasme ir vėliau nustatyti, kokia buvo tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemos, kuri iš pradžių buvo nustatyta Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeistame Stojimo aktu, 1a straipsnyje, taikymo sritis, tam, kad vėliau galima būtų nustatyti, ar priimdama ginčijamą sprendimą Taryba viršijo šiuos įgaliojimus.

44

Visų pirma reikia pastebėti, kad Stojimo akto 23 straipsnio tikslas yra leisti Tarybai priimti nuostatas, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti Stojimo akto suderinamumą su teisės aktų pakeitimais, kuriuos, vykdydamos savo norminamąją veiklą BŽŪP srityje, priėmė institucijos nuo šio Stojimo akto pasirašymo iki realaus naujųjų valstybių narių priėmimo.

45

Tačiau šis įgaliojimų suteikimas negali būti aiškinamas plačiai, antraip būtų iškraipyti derybų dėl šių valstybių stojimo sąlygų rezultatai.

46

Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs dėl „adaptacijų, kurios reikalingos“ sąvokos Stojimo akto kontekste, nurodydamas, jog tokiuose aktuose numatytos adaptacijos priemonės iš esmės apsiriboja adaptacijomis, skirtomis sudaryti sąlygas naujose valstybėse narėse taikyti ankstesnius Bendrijos aktus, draudžiant bet kokį kitą pakeitimą (pagal analogiją dėl Akto dėl Norvegijos Karalystės, Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos, ir Švedijos karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL 1994, C 241, p. 21) 169 straipsnio žr. 1997 m. spalio 2 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-259/95, Rink. p. I-5303, 14 ir 19 punktus; taip pat dėl 57 Stojimo akto punkto – 2006 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-413/04, Rink. p. I-11221, 31–38 punktus bei 2006 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-414/04, Rink. p. I-11279, 29–36 punktus).

47

Nors iš tiesų šie sprendimai buvo susiję su nuostatomis, numatančiomis institucijų aktų, kurie nebuvo adaptuoti pačiu atitinkamu Stojimo aktu, adaptacijas, kaip savo išvados 64 punkte teisingai pažymėjo generalinis advokatas, šiuose sprendimuose labai siaura sąvokos „adaptacija“ reikšmė yra įtvirtinta bendrai, nesvarbu, kokia būtų Stojimo akto nuostata, kuri yra priimtos priemonės pagrindas, ir todėl tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, kurioje kalbama apie paties Stojimo akto nuostatų adaptavimą, siekiant atsižvelgti į Bendrijos taisyklių, su kuriomis šios nuostatos buvo susijusios, pakeitimą, yra dar tvirtesnis pagrindas taikyti šią sąvokos reikšmę.

48

Žvelgiant iš šios perspektyvos, „adaptacijos“ sąvoka turi būti taikoma tik toms priemonėms, kurios jokiu atveju negali daryti įtakos nė vienos iš su BŽŪP susijusių Stojimo akto nuostatų taikymo sričiai ir iš esmės keisti jų turinio ir kuriomis tik daromi patikslinimai, užtikrinantys šio akto suderinamumą su naujomis nuostatomis, kurias Bendrijos institucijos priėmė nuo Stojimo akto pasirašymo iki paties stojimo.

49

Dėl tokiai adaptacijos priemonei priimti keliamo būtinumo reikalavimo pakanka pastebėti, kad tokia būtinybė tiesiogiai išplaukia iš bet kokio Bendrijos taisyklių pasikeitimo, kuris įvyko Bendrijos institucijoms priėmus naujas su BŽŪP susijusias normas ir dėl kurio atsiranda nesuderinamumas tarp Stojimo akto ir šiuo pakeitimu nustatytos naujos tvarkos.

50

Vadovaujantis šiais argumentais reikia patikrinti, ar ginčijamas sprendimas gali būti vertinamas kaip „adaptacijos, kurios reikalingos“.

51

Šiuo klausimu atrodo būtina iš pradžių išnagrinėti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 punktu padarytų Stojimo akto pakeitimų turinį ir taikymo sritį bei įvertinti šią priemonę atsižvelgiant į bendrą BŽŪP politikos, kurios dalis ji yra, kontekstą.

52

Lenkijos Respublikos teiginys, kad Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsniu nustatyta tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema yra taikoma tik šio reglamento priede nustatytam baigtiniam tiesioginės paramos atvejų sąrašui, o ne visoms tiesioginės išmokoms, prieštarauja pažodiniam, sisteminiam ar teleologiniam nagrinėjamų nuostatų aiškinimui.

53

Visų pirma reikia pažymėti, kad šiame 1a straipsnyje nurodyta, jog naujose valstybėse narėse tiesioginės išmokos, skiriamos pagal 1 straipsnyje minėtas paramos schemas, pradedamos taikyti pagal tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemą pagal šiame straipsnyje pateikiamą kalendorių. Iš to galima daryti aiškią išvadą, kad tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema yra taikytina visoms tiesioginėms išmokoms, skiriamoms pagal Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnyje minėtas paramos schemas.

54

Šio 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje yra pateikiamas bendras tiesioginių išmokų šio reglamento taikymo prasme apibrėžimas – „išmokos, skiriamos tiesiogiai ūkininkams pagal (BŽŪP) numatytas paramos schemas, jei šios išmokos visiškai ar iš dalies finansuojamos EŽŪOGF Garantijų skyriaus lėšomis, išskyrus išmokas pagal Reglamentą (EB) Nr. 1257/1999“.

55

Iš šio teksto aišku, kad Reglamentas Nr. 1259/1999 su vienintele aiškiai nurodyta išimtimi, t. y. parama pagal Reglamentą (EB) Nr. 1257/1999, yra taikytinas visai šį apibrėžimą atitinkančiai paramai, t. y. skiriamai tiesiogiai ūkininkams pagal (BŽŪP) numatytas paramos schemas, jei šios išmokos visiškai ar iš dalies finansuojamos EŽŪOGF Garantijų skyriaus lėšomis.

56

Tokį Reglamento Nr. 1259/1999 taikymą visoms esamoms ar būsimoms schemoms, numatančioms tiesiogines išmokas, kuris išplaukia iš pažodinio atitinkamų nuostatų aiškinimo, patvirtina ir pirma šio reglamento konstatuojamoji dalis, kurioje nurodoma, kad vienas iš šio reglamento tikslų yra „nustatyti kai kurias bendrąsias sąlygas tiesioginėms išmokoms pagal įvairias (BŽŪP) numatytas rėmimo schemas“.

57

Be to, šį pažodinį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsnio priėmimo tikslas. Iš tiesų iš stojimo į ES konferencijos parengiamųjų dokumentų matyti, kad jos tikslas buvo įdiegti vadinamąją „phasing-in“ sistemą naujosiose valstybėse narėse visoms tiesioginėms išmokoms.

58

2002 m. sausio 30 d. diskusijų dokumente Komisija primygtinai rekomendavo tiesiogines išmokas įvesti laipsniškai ir netaikyti joms sąlygų, kurios galėtų susiaurinti jų taikymo sritį. Šio požiūrio buvo laikomasi ir 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Bendrojoje pozicijoje, kur senosios valstybės narės išreiškė valią tiesiogines išmokas įdiegti laipsniškai per pereinamąjį laikotarpį, ir prie šios bendros formuluotės nebuvo pateikti jos taikymo sritį ribojantys patikslinimai. Galiausiai 2002 m. gruodžio 12 ir 13 dienomis vykusios Kopenhagos Europos vadovų tarybos išvadose, kuriose įtvirtintas stojimo derybų rezultatas, buvo nurodyta, kad laipsniško tiesioginių išmokų įdiegimo naujosiose valstybėse narėse klausimas buvo išspręstas pagal 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Bendrąją poziciją; tai reiškia, kad šiuo klausimu nebuvo pasiekta kompromiso, kuriuo būtų apribota vadinamosios „phasing-in“ sistemos taikymo sritis.

59

Beje, Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnio antroji pastraipa visiškai nepaneigia tokio pažodinio aiškinimo.

60

1 straipsnio antrojoje pastraipoje darant nuorodą į tiesiogines išmokas sakoma, kad „šios minėtos paramos schemos yra išvardytos priede“.

61

Priešingai nei teigia Lenkijos Respublika, ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad 1 straipsnis apima tik Reglamento Nr. 1259/1999 priede pateiktą baigtinį rėmimo schemų sąrašą.

62

Toks teiginys nėra suderinamas su šio reglamento 1 straipsnio antrosios pastraipos, kuri susijusi su jo priedu, sisteminiu aiškinimu.

63

Iš tiesų, skaitant Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnio antrąją pastraipą ir 11 straipsnio 4 dalies antrą įtrauką kartu, tampa aišku, kad šio reglamento taikymo sritis apibrėžiama bendra formuluote jo 1 straipsnio pirmoje įtraukoje, o ne jo priede esančiu sąrašu.

64

Šio reglamento 11 straipsnio 4 dalies antra įtrauka Komisijai suteikiami įgaliojimai laikantis vadinamosios valdymo komiteto procedūros priimti „priedo pakeitimus, kurie gali būti reikalingi, atsižvelgiant į 1 straipsnyje nustatytus kriterijus“.

65

Iš šios nuostatos aišku, kad Bendrijos įstatymų leidėjas paprasčiausia ketino suteikti Komisijai vykdomąją kompetenciją, kad ji galėtų nuolat atnaujinti Reglamento Nr. 1259/1999 priedą, jei būtų nustatyta nauja parama, atitinkanti šio reglamento 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytus kriterijus. Taigi Komisija yra įgaliota tik pakeisti šį priedą, kad į jį įtrauktų Bendrijos įstatymų leidėjo nustatytas ar pakeistas šiuos kriterijus atitinkančias tiesiogines išmokas.

66

Taip pat neginčijama, kad paramos schema į šį priedą gali būti įrašyta tik tuomet, jei ji atitinka Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytus kriterijus, nes priedas tik konkretina šią nuostatą.

67

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad pagrindinis Reglamento Nr. 1259/1999 taikymo sritį apibrėžiantis kriterijus yra šio reglamento 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytos sąlygos, o ne konkrečios paramos įtraukimas į šio reglamento priedą.

68

Galiausiai, kaip savo išvadų 72 punkte nurodo generalinis advokatas, teleologiškai aiškinant Reglamento Nr. 1259/1999 1 ir 1a straipsnius, prieinama prie tos pačios išvados, nes tikslas, kuris pagrindžia tai, jog naujosiose valstybėse narėse būtų įdiegta tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema, pateisina ir tai, kad ši sistema būtų taikoma bendrai.

69

Iš tiesų tikslas nesulėtinti būtino šių valstybių žemės ūkio sektoriaus restruktūrizavimo ir nesukurti didelių pajamų bei socialinių skirtumų suteikiant ūkininkų pajamoms ir apskritai visuomenės pajamoms neproporcingą paramą yra taikomas visam žemės ūkio sektoriui, taigi ir visoms esančioms ir būsimoms tiesioginėms paramoms. Be to, jei tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema būtų skirta tik tam tikroms kultūroms, t. y. toms, kurioms tiesioginės išmokos jau buvo nustatytos prieš priimant Stojimo aktą, kiltų rizika, kad šių valstybių ūkininkai būtų skatinami auginti tas kultūras, už kurias jie galėtų iš pat pradžių gauti visas tiesiogines išmokas.

70

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ieškovės siūlomas Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsnio aiškinimas, jog šia nuostata numatyta tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema taikoma tik tai tiesioginei paramai, kurios baigtinis sąrašas pateikiamas šio reglamento priede, o ne visoms tiesioginėms išmokoms, atitinkančioms šio reglamento 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytus kriterijus, yra nesuderinamas nei su šio reglamento tekstu, nei su jo esme.

71

Atsižvelgiant į šią išvadą ir į šio sprendimo 46–52 punktuose patikslintą „adaptacijų, kurios reikalingos“ sąvoką, reikia patikrinti, ar priimdama ginčijamą sprendimą Taryba neperžengė jai Stojimo akto 23 straipsniu suteiktų įgaliojimų.

72

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 55–73 punktuose, Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsnis, skaitomas kartu su šio Reglamento 1 straipsniu, įtvirtino bendrą tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemą visai naujosioms valstybėms suteikiamai paramai, kuri atitinka šio 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytus kriterijus.

73

Šis 1a straipsnis į Reglamentą Nr. 1259/1999 buvo įtrauktas Stojimo akto II priedo 6.A skyriaus 27 punktu, kurio nuostatos taip buvo suderintos su šiuo reglamentu nustatyta tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema.

74

Vėliau, nuo 2004 m. gegužės 1 d., Reglamentą Nr. 1259/1999, iš dalies pakeistą Stojimo aktu, panaikino Reglamentas Nr. 1782/2003. Pastarojo reglamento 1 straipsnis ir I priedas prie jau egzistuojančių įtvirtina papildomas tiesioginio rėmimo schemas, skirtas riešutus ir energetinius augalus auginantiems žemdirbiams, ir numato papildomas išmokas pagal tiesioginės paramos pieno sektoriui schemą.

75

Galiausiai ginčijamu sprendimu Taryba pakeitė Stojimo akto II priedo 6.A skyriaus 27 punktą, kurio nuostatos iš dalies keitė Reglamentą Nr. 1259/1999 nuostatomis, iš dalies keičiančiomis Reglamentą Nr. 1782/2003, siekdama atsižvelgti į šiuo reglamentu padarytus BŽŪP pakeitimus. Taip ginčijamu sprendimu į Reglamentą Nr. 1782/2003 buvo įtrauktas 143a straipsnis, kuriame pakartojamas anksčiau Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsnyje nustatyti tiesioginėms išmokoms naujosiose valstybėse narėse taikomas kalendorius bei procentai.

76

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 60 ir 61 punktuose, dėl principo, kad vadinamoji „phasing-in“ sistema bendrai taikoma visai tiesioginei paramai, buvo sutarta per stojimo derybas ir jis aiškiai numatytas Stojimo akte, kuriuo į Reglamentą Nr. 1259/1999 įtrauktas 1a straipsnis.

77

Šiame straipsnyje kiekvieniems metams buvo nustatytas šio reglamento 1 straipsnyje minimos tiesioginės paramos įdiegimo naujosiose valstybėse narėse kalendorius ir procentai.

78

Aišku, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 punkte tiesiog numatoma tiesiogines išmokas naujosiose valstybėse narėse įdiegti laipsniškai pagal tokį patį kalendorių ir tokiais pačiais procentais, kokie jau prieš tai buvo nustatyti Reglamento Nr. 1259/1999, iš dalies pakeisto Stojimo aktu, 1a straipsnyje.

79

Todėl negalima manyti, kad ginčijamu sprendimu buvo iš esmės pakeista vadinamosios „phasing-in“ sistemos taikymo sritis arba esminis iš jos išplaukiančių teisių ar pareigų turinys, nes nepasikeitė nei kalendorius, nei procentai, nei parama, kuriai jis taikomas. Tokiomis aplinkybėmis ginčijamas sprendimas turi būti laikomas dėl BŽŪP reformos reikalinga Stojimo akto adaptacija.

80

Todėl Taryba, priimdama šį sprendimą, neviršijo jai Stojimo akto 23 straipsniu suteiktos kompetencijos imtis šio akto nuostatų, susijusių su bendra žemės ūkio politika, adaptacijų, kurių gali prireikti pakeitus Bendrijos taisykles.

81

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad pirmasis Lenkijos Respublikos kaltinimas, jog Taryba priimdama ginčijamą sprendimą viršijo jai Stojimo akto 23 straipsniu suteiktą kompetenciją, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

82

Lenkijos Respublika, palaikoma į bylą įstojusių valstybių narių, mano, kad laipsniško įdiegimo sistemos taikymo išplėtimas visoms tiesioginėms išmokoms yra diskriminacija tarp senųjų valstybių narių ir naujųjų valstybių narių žemdirbių, nors visi žemdirbiai nuo naujųjų valstybių narių įstojimo turi būti traktuojami vadovaujantis tais pačiais principais.

83

Šiuo klausimu Tarybos ir Komisijos pozicija grindžiama tuo, kas konstatuota nagrinėjant pirmąjį kaltinimą, t. y. jog Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnyje pateikiamas bendras apibrėžimas, kuris apima visas pagal bendrą žemės politiką mokamas tiesiogines išmokas, kurios atitinka jame išvardytas sąlygas.

84

Šiuo požiūriu ginčijamas sprendimas neišplečia vadinamosios „phasing-in“ sistemos taikymo srities labiau nei tai numatyta Stojimo aktu pirminėje jo redakcijoje, taigi tariama diskriminacija buvo nustatyta jau pirminėje teisėje, o ne šiame sprendime. Be to, Taryba nurodo, kad žemės ūkio padėtis naujosiose valstybėse narėse labai skiriasi nuo susiklosčiusios daugumoje senųjų valstybių narių ir dėl to reikia laipsniškai adaptuotis prie Bendrijos taisyklių.

85

Antruoju kaltinimu ieškovė iš esmės teigia, kad dėl ginčijamo sprendimo nukrypimas nuo vienodo požiūrio principo, kurį lemia „phasing-in“ sistemos taikymas, buvo išplėstas už Stojimo aktu nustatytų ribų, todėl šis sprendimas yra savavališkas diskriminacinės sistemos taikymo srities išplėtimas, kuris pabrėžia senųjų ir naujųjų valstybių narių vertinimo skirtumus.

86

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nediskriminavimo principas reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C-87/03 ir C-100/03, Rink. p. I-2915, 48 punktas ir jame nurodoma teismo praktika).

87

Nesant reikalo nagrinėti Tarybos argumentų, kad ginčijamas sprendimas negali būti diskriminacinis, nes jis tiesiogiai kyla iš Stojimo akto, šiuo atveju yra aišku, kad žemės ūkio padėtis naujosiose valstybėse narėse gerokai skyrėsi nuo padėties senosiose valstybėse narėse ir tai pateisino laipsnišką Bendrijos paramos, ypač susijusios su tiesioginio rėmimo schemomis, taikymą, kad nebūtų sukliudyta atlikti naujųjų valstybių narių žemės ūkio sektoriuje vykstančio būtino restruktūrizavimo.

88

Iš šių argumentų aišku, kad ieškovė yra kitokioje padėtyje nei senosios valstybės narės, kurios be apribojimų gali naudotis tiesioginėmis rėmimo schemomis, o tai neleidžia atlikti reikšmingo palyginimo (pagal analogiją žr. 1992 m. spalio 13 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C-73/90, Rink. p. I-5191, 34 punktą).

89

Todėl antrasis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

90

Trečiasis Lenkijos Respublikos pareikštas kaltinimas yra susijęs su tariamu sutarčių teisę reglamentuojančio bona fide principo pažeidimu. Šios valstybės narės teigimu, Stojimo sutartis, kurios dalis yra Stojimo aktas, buvo suderėta, pasirašyta ir ratifikuota visų susitariančiųjų šalių bona fide, todėl Bendrija negalėjo po šio akto pasirašymo priimtais aktais nei pažeisti šio akto tikslų, nei neatsižvelgti į minėtų šalių ir jų teritorijose veikiančių asmenų teisėtus lūkesčius.

91

Šio kaltinimo atžvilgiu Taryba, visiškai sutikdama, kad Stojimo derybos buvo grindžiamos bona fide principu, pabrėžia, jog visos Stojimo sutarties šalys, tarp jų ir ieškovė, laisva valia susitarė dėl nuostatų, suteikiančių Tarybai įgaliojimus netgi iki įstojimo dienos priimti Stojimo akto priedo nuostatų, susijusių su BŽŪP, adaptacijas. Taigi pasinaudojimas šia teise priimant ginčijamą sprendimą jokiu būdu negali būti vertinamas kaip bona fide principo pažeidimas.

92

Dėl trečiojo kaltinimo atrodo, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 79 punkte, ginčijamu sprendimu pakartojami Stojimo akte nustatyti vadinamosios „phasing-in“ sistemos taikymo naujosiose valstybėse narėse mokamoms tiesioginėms išmokoms principas ir taisyklės, neišplečiant jų taikymo srities, todėl šis sprendimas, priešingai nei teigia ieškovė, negali būti laikomas stojimo derybose pasiekto kompromiso iškraipymu.

93

Trečiasis kaltinimas taip pat nepagrįstas, todėl reikia atmesti visą ieškinį.

94

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Lenkijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 4 dalį įstojusios į bylą šalys padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: