GENERALINIO ADVOKATO

M. POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2005 m. spalio 26 d.(1)

Byla C‑465/04

Honyvem Informazioni Commerciali Srl

prieš

Mariella De Zotti

(Corte Suprema di Cassazione (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Prekybos agento teisė gauti kompensaciją pasibaigus sutarčiai“

1.     Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Corte suprema di Cassazione (Italija) pateikia Teisingumo Teismui klausimą, kuriuo prašoma paaiškinti įvairius 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo(2) (toliau – Direktyva 86/653 arba direktyva) aspektus. Konkrečiau kalbant, įvairūs aspektai, kuriuos prašoma paaiškinti, yra susiję su direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytos prekybos agento teisės į kompensaciją pripažinimo bei jos apskaičiavimo sąlygomis ir tos pačios direktyvos 19 straipsnyje numatytu draudimu nukrypti nuo 17 straipsnio nuostatų pakenkiant prekybos agentui iki sutarties pabaigos. Klausimas keliamas atsižvelgiant į specifinę Italijos teisinę tvarką, pagal kurią jau ilgą laiką remiamasi prekybos agentams taikomais kolektyviniais susitarimais apskaičiuojant kompensacijas, kurias prekybos agentas įgyja teisę gauti nutraukus sutartį.

I –    Faktinės aplinkybės, teisinis pagrindas ir Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai

2.     1997 m. spalio 23 d. raštu bendrovė Honyvem – Informazioni commerciali S.r.l (toliau – Honyvem) nuo 1998 m. birželio 30 d. nutraukė su Mariella De Zotti sudarytą prekybos agento sutartį, kuriai pagal šios sutarties 10 punktą buvo taikomi: „Civilinio kodekso nuostatos, specialieji įstatymai dėl įgaliojimų komerciniam atstovavimui ir kolektyviniai susitarimai prekybos sektoriuje“.

3.     1999 m. balandžio 12 d. ieškiniu prieš Honyvem, pateiktu Tribunale di Milano, Mariella De Zotti prašė, kad jos naudai iš atstovaujamojo būtų priteista sumokėti kompensaciją pasibaigus sutarčiai, kuri, pasak jos, apskaičiuota pagal Italijos civilinio kodekso (Codice civile, toliau – Civilinis kodeksas) 1751 straipsnį, sudarė 181 889 420 ITL.

4.     Šia nuostata dėl kompensacijos pasibaigus sutarčiai į Italijos teisės sistemą buvo perkelti Direktyvos 86/653 17, 18 ir 19 straipsniai, ir tuo metu, kai pasibaigė sutartis, ji buvo suformuluota taip:

„Sutarties nutraukimo momentu atstovaujamasis turi sumokėti prekybos agentui kompensaciją, jei įvykdyta bent viena iš šių sąlygų:

prekybos agentas atstovaujamajam surado naujų klientų arba gerokai padidino verslo su turimais klientais apimtis ir dėl to atstovaujamasis gauna esminės naudos iš verslo su tokiais klientais;

šios kompensacijos mokėjimas turi atitikti teisingumo principą atsižvelgiant į visas aplinkybes, ypač į komisinius, kuriuos prekybos agentas praranda ir kurie mokami už verslo sandorius su jo surastais klientais.

Kompensacija nemokama:

kai atstovaujamasis sutartį nutraukė dėl to, kad prekybos agentas pažeidė įsipareigojimus ir dėl pažeidimo sunkumo tolesnis, nors ir laikinas, sutarties galiojimas tampa neįmanomas;

kai sutartis nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus, kai prekybos agentas sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų arba dėl savo ligos, amžiaus ar negalios, dėl kurių jis negali tinkamai atlikti savo pareigų;

kai prekybos agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir pareigas pagal komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui.

Kompensacijos dydis negali viršyti per pastaruosius penkerius metus gauto vidutinio metinio atlyginimo sumos, o jeigu sutartis galiojo trumpiau negu penkerius metus, kompensacija apskaičiuojama pagal atitinkamo laikotarpio vidutinį metinį atlyginimą.

Kompensacijos sumokėjimas nepanaikina prekybos agento teisės pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo

Prekybos agentas netenka savo teisės į šiame straipsnyje numatytą kompensaciją, jeigu per vienerius metus nuo komercinio atstovavimo sutarties pabaigos jis atstovaujamajam nepranešė apie ketinimą šią teisę įgyvendinti.

Nuo šio straipsnio nuostatų negalima nukrypti pakenkiant prekybos agentui.“(3)

5.     Tribunale di Milano pripažino Honyvem teiginius pagrįstais ir priteisė iš jos mažesnę – 78 880 276 ITL – sumą, apskaičiuotą remiantis kompensacijos pasibaigus sutarčiai skaičiavimo kriterijais, numatytais 1992 m. lapkričio 27 d. Confcommercio (prekybos, turizmo ir paslaugų sektoriaus įmonėms atstovaujanti organizacija) ir FNAARC (prekybos agentams ir atstovams atstovaujanti organizacija) sudarytame 1992 m. lapkričio 28 d. kolektyviniame ekonominiame susitarime (toliau – AEC), kuriame parašyta:

„<…>

I punktas

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1751 straipsniu, iš dalies pakeistu 1991 m. rugsėjo 10 d. Įstatyminio dekreto Nr. 303 4 straipsniu, ir ypač teisingumo principu, bet kuriuo sutarties pabaigos atveju prekybos agentui ar atstovui mokama kompensacija, kurios sumą sudaro 1 % nuo komisinių, apskaičiuotų ir sumokėtų per visą sutarties galiojimo laikotarpį.

Ši suma didinama:

A.      Agentams ir atstovams, įsipareigojusiems atstovauti išskirtinai vienai įmonei:

–       3 % nuo komisinių dalies, neviršijančios 24 000 000 ITL per metus,

–       1 % nuo komisinių dalies, viršijančios 24 000 001 ITL, bet neviršijančios 36 000 000 ITL per metus.

B.      Agentams ir atstovams, neįsipareigojusiems atstovauti išskirtinai vienai įmonei:

–       3 % nuo komisinių dalies, neviršijančios 12 000 000 ITL per metus,

–       1 % nuo komisinių dalies, viršijančios 12 000 001 ITL, bet neviršijančios 18 000 000 ITL per metus.

Iš šios kompensacijos atimama dalis, kurią prekybos agentas arba atstovas turi teisę gauti dėl atstovaujamojo savanoriškai prisiimtų įsipareigojimų.

Apskaičiuojant kompensaciją pasibaigus sutarčiai taip pat reikia atsižvelgti į sumas, kurios buvo išmokėtos aiškiai ir konkrečiai atlyginant patirtas išlaidas arba jų dalį.

II punktas

Pagal Civilinio kodekso 1751 straipsnį kartu su šio susitarimo I punkte nurodytomis sumomis išmokama papildoma suma <...>, kuri apskaičiuojama taip:

–       3 % nuo per pirmus trejus komercinio atstovavimo sutarties galiojimo metus apskaičiuotų komisinių,

–       3,50 % nuo per ketvirtuosius–šeštuosius metus apskaičiuotų komisinių,

–       4 % nuo per vėlesnius metus apskaičiuotų komisinių.

<…>

III punktas

Šalys pripažįsta, kad pirmesniuose punktuose nustatyta sistema dėl dydžių ir pakopų atitinka teisingumo principą, nurodytą Civilinio kodekso 1751 straipsnyje.

IV punktas

<…>

Oficialus pareiškimas.

Šalys patvirtina, kad šios kolektyvinio susitarimo nuostatos dėl atlyginimo pasibaigus sutarčiai pagal Civilinio kodekso 1751 straipsnį nustato palankesnes sąlygas nei teisės aktai. Šios nuostatos yra tarpusavyje susijusios bei nedalomos ir negali būti taikomos kartu su kitomis sąlygomis.

<…>“

6.     Tribunale de Milano sprendimą M. De Zotti apskundė Corte d’appello di Milano (toliau – Corte d’appello), kuris iš dalies patenkino apeliacinį skundą. Šio teismo nuomone, Civilinio kodekso 1751 straipsnis nustato atlyginimo už nuopelnus principu grindžiamą kriterijų, pagal kurį prekybos agentui atlyginama už jo surastus klientus, dėl verslo su kuriais atstovaujamasis gauna naudos net ir pasibaigus sutarčiai su prekybos agentu. Kadangi AEC nustato su šiuo principu visiškai nesusijusius kriterijus, nuo 1751 straipsnyje nustatytų kriterijų negali būti nukrypstama remiantis sutarties laisvės principu. Todėl taikydamas 1751 straipsnį Corte d’appello, atėmęs sumą, kurią pirmosios instancijos teismas jau buvo priteisęs ir kurią Honyvem jau buvo sumokėjusi, M. De Zotti naudai priteisė papildomą (suapvalinus) 57 000 000 ITL sumą, neskaičiuojant palūkanų ir revalvacijos.

7.     Dėl šio sprendimo Honyvem pateikė kasacinį skundą, jį grįsdama iš esmės tuo, kad, pirma, nuo 1751 straipsniu nustatyto režimo negalima nukrypti tik tuo atveju, kai šis nukrypimas kenkia prekybos agentui, ir, antra, kad vertinti, ar AEC nuostatos, susijusios su kompensacija pasibaigus sutarčiau, yra mažiau ar daugiau palankios, palyginti su Civilinio kodekso 1751 straipsnio nuostatomis, reikia ne ex post, t. y. pasibaigus sutarčiai, bet ex ante. Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad kolektyvinio susitarimo režimas yra palankesnis nei Civilinio kodekso 1751 straipsnyje numatytas režimas, nes juo prekybos agentui visais atvejais yra garantuojama kompensacija, kurią teisės aktai ne visada užtikrina.

8.     M. De Zotti taip pat pateikė skundą tuo pagrindu, kad priteista ne visa jos prašyta priteisti kompensacijos pasibaigus sutarčiai suma.

9.     Atsižvelgdamas į teisines ir faktines aplinkybes, Corte suprema di cassazione pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, kurį reikia performuluoti ir suskirstyti į du klausimus:

„1.      Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 86/653 17 straipsnio turinį ir tikslą, šios direktyvos 19 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis leidžia kolektyviniame susitarime numatyti kompensaciją, kuri, viena vertus, yra mokėtina prekybos agentui neatsižvelgiant į tai, ar įvykdytos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, ir, kita vertus, apskaičiuojama ne pagal tuos kriterijus, kurie gali būti išvesti iš šios direktyvos, bet kitais, kolektyviniame susitarime nustatytais kriterijais?

2.      Ar kompensacija, numatyta 17 straipsnio 2 dalyje, turi būti apskaičiuojama analitiniu būdu, ar galima taikyti kitus metodus, pagal kuriuos labiau atsižvelgiama į teisingumo kriterijų?“

10.   Taigi Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Direktyvos 86/653(4) 17 ir 19 straipsnius. Pagal direktyvos 17 straipsnį:

„1.      Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, prekybos agentui būtų atlyginta pagal šio straipsnio 2 dalį arba būtų kompensuoti jo nuostoliai pagal šio straipsnio 3 dalį.

2.      a) Prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą, jei ir tiek, kiek:

–       jis atstovaujamajam surado naujų klientų arba gerokai padidino verslo apimtį su turimais klientais ir dėl to atstovaujamasis gauna didelę naudą iš verslo su tokiais klientais, ir

–       mokant nuostolių atlyginimą atsižvelgiama į visas aplinkybes, ypač į komisinius, kuriuos prarado prekybos agentas dėl verslo sandorių su tokiais klientais. Valstybės narės gali numatyti, kad tokioms aplinkybėms taip pat priklauso prekybą ribojančios sąlygos taikymas ar kitoks apribojimas, kaip apibrėžta 20 straipsnyje;

b) nuostolių atlyginimo dydis negali viršyti to, kuris yra lygus nuostolių atlyginimui už vienerius metus, apskaičiuoto remiantis prekybos agento vidutiniu metiniu atlyginimu per pastaruosius penkerius metus, o jeigu sutartis galiojo trumpiau negu penkerius metus, nuostolių atlyginimas apskaičiuojamas remiantis atitinkamo laikotarpio vidurkiu;

c) tokio nuostolių atlyginimo skyrimas nedraudžia prekybos agentui siekti jo nuostolių atlyginimo.

3.      Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kuriuos jis patiria dėl savo santykių su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą.

Laikoma, kad tokie nuostoliai atsiranda pirmiausia tada, kai komercinio atstovavimo sutartis nutraukiama tokiomis aplinkybėmis:

–       kai prekybos agentas netenka komisinio atlyginimo, kurį jis turėtų gauti už tinkamą komercinio atstovavimo sutarties vykdymą, kai atstovaujamasis gauna žymią naudą, susijusią su prekybos agento veikla, ir (arba)

–       kurios neduoda prekybos agentui galimybės padengti jo sąnaudų ir išlaidų, kurių jis turėjo vykdydamas komercinio atstovavimo sutartį pagal atstovaujamojo patarimą.

4.      Teisė į nuostolių atlyginimą atvejais, kurie numatyti šio straipsnio 2 dalyje, arba į nuostolių atlyginimą atvejais, kurie numatyti šio straipsnio 3 dalyje, taip pat atsiranda, kai komercinio atstovavimo sutartis pasibaigia dėl prekybos agento mirties.

5.      Prekybos agentas netenka savo teisės į nuostolių atlyginimą šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais arba į nuostolių atlyginimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, jeigu per vienerius metus nuo komercinio atstovavimo sutarties pasibaigimo jis nepranešė atstovaujamajam apie ketinimą siekti savo teisės įgyvendinimo.

6.      Komisija per aštuonerius metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos pateikia Tarybai pranešimą dėl šio straipsnio įgyvendinimo, o jeigu būtina, pateikia jai pasiūlymus dėl dalinių pakeitimų.“

11.   19 straipsnyje savo ruožtu nustatyta, kad „šalys negali nukrypti nuo 17 ir 18 straipsnių, taip pakenkdamos prekybos agentui iki komercinio atstovavimo sutarties pabaigos.“

II – Vertinimas

12.   Direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė du skirtingus kompensavimo prekybos agentui režimus pasibaigus sutarčiai. Pagal šio straipsnio 1 dalį perkeldamos direktyvą valstybės narės gali rinktis vieną arba kitą režimą. Italijos teisės aktų leidėjas pasirinko 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą režimą.

13.   Žinoma, kad prieš perkeliant Direktyvą 86/653 Italijoje buvo kompensavimo pasibaigus sutarčiai režimas, kuris daugiausia grįstas kolektyviniais susitarimais ir skyrėsi nuo abiejų režimų, alternatyviai numatytų direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse(5). Dėl šių aplinkybių Italijos Respublikai buvo nustatytas ilgesnis direktyvos 17 straipsnio(6) perkėlimo terminas. Nors tokio režimo numatymas rodo, kad buvo rūpinamasi tam tikros laisvės suteikimu valstybėms narėms, – Bendrijos teisės aktų leidėjas kiekvienai valstybei narei suteikė galimybę rinktis iš dviejų alternatyvių režimų, numatytų direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse, – vis dėlto akivaizdu, kad jis joms nesuteikė galimybės teisės aktais nustatyti tertium genus režimo, nesuderinamo su vienu ar kitu iš šių dviejų režimų.

A –    Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytos kompensacijos reikšmė ir tikslas

14.   Direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija yra labai specifinė ir ja siekiama įvairialypių tikslų, o jos ištakų reikia ieškoti režime, kuris šeštajame dešimtmetyje buvo įtvirtintas Vokietijos komercijos kodekso (Handelsgesetzbuch (HGB))(7) 89b straipsnyje.

15.   Šis specialus kompensavimo režimas yra atsakas į problemą, atsirandančią pasibaigus prekybos agento sutarčiai. Kadangi pasibaigus prekybos agento sutarčiai atstovaujamasis tęsia verslą su prekybos agento jam surastais klientais, jis bent iš dalies gauna naudos iš veiklos, kurią sutarties galiojimo metu vykdė prekybos agentas ir už kurią, jei galiotų sutartis, prekybos agentui būtų mokami komisiniai.

16.   Šiomis aplinkybėmis Bendrijos teisės aktų leidėjas direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje nustatė, kad prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jei įvykdytos trys sąlygos. Pirma, jis turi būti suradęs naujų klientų arba gerokai padidinęs verslo su turimais klientais apimtį. Antra, po prekybos agento sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi gauti didelės naudos iš verslo su šiais klientais. Suprantama, jog ši sąlyga taikoma tik tuomet, kai pasibaigus sutarčiai nėra jokių įsipareigojimų dėl komisinių mokėjimo prekybos agentui. Galiausiai būtina, kad nebūtų atsiradusi nė viena iš aplinkybių, dėl kurių prekybos agentas pagal direktyvos 18 straipsnį netektų teisės į kompensaciją.

17.   Šios kompensacijos, kuri prekybos agento požiūriu pagrįstai gali būti pavadinta kompensacija už klientus, paskirtis yra atsilyginti. Ja prekybos agentui atsilyginama už pastangas tiek, kiek atstovaujamasis ir toliau gauna ekonominės naudos dėl prekybos agento surastų klientų arba padidinto verslo su šiais klientais apimčių. Vertinant atstovaujamojo požiūriu, ši kompensacija už klientus leidžia išvengti nepagrįsto praturtėjimo. Jei nebūtų pareigos sumokėti kompensaciją pasibaigus sutarčiai, atstovaujamasis galėtų, neprivalėdamas mokėti jokio atlygio prekybos agentui, ir toliau gauti naudos, kurią gauti vienaip ar kitaip padėjo prekybos agentas(8).

18.   Atstovaujamojo gaunama nauda iš esmės nėra išimtinai susijusi su tais sandoriais, kurie tarp atstovaujamojo ir šių klientų buvo sudaryti iki sutarties pabaigos. Nauda gali būti gaunama ir vėliau, po prekybos agento sutarties pabaigos tiek, kiek tęsiasi šių sandorių vykdymas. Be to, atlyginimas prekybos agentui komisinių pavidalu nėra vienkartinis, sutampantis su momentu, kai prekybos agentas suranda klientą ar su juo sudaro sandorius, ir jis nėra vienos bendros sumos sumokėjimas. Atvirkščiai, tai yra atlyginimas, kuris susikaupia per tam tikrą laiką ir sumokamas kaip komisiniai už kiekvieną tarp atstovaujamojo ir kliento sudarytą sandorį(9).

19.   Tokie sutartiniai santykiai padidina atstovaujamojo nepagrįsto praturtėjimo pasibaigus sutarčiai galimybę ir pateisina direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą taisyklę. Taip pat akivaizdu, kad direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija panaikina oportunistiško elgesio atstovaujamajam nutraukiant sutartį pavojų, nes nesant tokio reglamentavimo atstovaujamasis būtų akivaizdžiai skatinamas taip elgtis(10).

B –    Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje nustatyto kompensavimo režimo ir AEC nustatyto kompensavimo režimo palyginimas

20.   Šioje byloje problemą kelia tai, kad Direktyvos 86/653 19 straipsnyje Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė, jog „šalys negali nukrypti nuo 17 ir 18 straipsnių, taip pakenkdamos prekybos agentui iki komercinio atstovavimo sutarties pabaigos“. Būtent šiame kontekste kyla prieštaravimas tarp direktyvos 17 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl kompensacijos, perkeltos Civilinio kodekso 1751 straipsniu, ir AEC nuostatos.

21.   Kita vertus, iš 19 straipsnio darytinos dvi išvados. Pirmoji: iki sutarties pabaigos šalys gali nukrypti nuo 17 straipsnio nuostatų, susitardamos dėl režimo, kuris prekybos agentui nėra nepalankesnis. Antroji: pasibaigus sutarčiai šalys gali susitarti dėl nukrypstančio režimo, net jei jis prekybos agentui yra nepalankesnis(11).

22.   Taigi kyla klausimas, gerai atspindintis šalių nurodytą ginčą Italijos teismų praktikoje ir doktrinoje: ar kompensavimo režimas, kuris numatytas AEC ir apibūdintas pirmesniuose šios išvados punktuose, prekybos agentui yra nepalankesnis nei kompensavimo režimas, numatytas direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje? Prekybos agento apsaugos režimas, numatytas direktyvos 17–19 straipsniuose, yra imperatyvaus pobūdžio(12), todėl jei kolektyvinio susitarimo režimas prekybos agentui yra nepalankesnis, jis yra neteisėtas ir nesukelia teisinių pasekmių.

23.   Akivaizdu, kad norint nustatyti, ar kolektyvinio susitarimo režimas gali būti nepalankesnis nei teisės aktų numatytas, būtina, kad šiuos du režimus būtų galima palyginti. Negaliu palyginti to, kas nepalyginama. Šiuo klausimu manau, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra šioje byloje, palyginimas neįmanomas, nes pagal kolektyvinio susitarimo režimą numatyta kompensacija grindžiama sąlygomis ir tikslais, kurie iš esmės skiriasi nuo tų, kuriais grindžiama direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Abu režimai praktiškai grindžiami viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis, o tai neleidžia in abstracto nustatyti, kuris iš jų prekybos agentui yra palankesnis.

24.   Pagal AEC numatytą kompensavimo režimą nėra atsižvelgiama į tai, kad prekybos agentas surado naujų klientų arba suintensyvino verslą su esamais klientais. Be to, neturi reikšmės, ar pasibaigus sutarčiai su prekybos agentu atstovaujamasis gauna didelės naudos iš verslo su šiais klientais. Kita vertus, kolektyviniame susitarime prekybos agentui numatytos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti svarbi komercinio atstovavimo sutarties trukmė, galiojant šiai sutarčiai prekybos agento gauto metinio atlyginimo dydis ir tai, ar ši sutartis išimtinė.

25.   Taip pat svarbu pažymėti, kad, priešingai nei kompensacija pagal teisės aktus, kuri nustatoma atsižvelgiant ir į padėtį pasibaigus sutarčiai, kompensacija pagal kolektyvinį susitarimą priklauso tik nuo buvusios padėties (prekybos agento gautos sumos ir sutartinių santykių trukmės).

26.   Be šių esminių skirtumų, kalbant apie dviejų nagrinėjamų kompensavimo režimų turinį ir prasmę bei ratio konstatuotina, kad kolektyviniame susitarime numatyta kompensacija siekiama visiškai skirtingų tikslų nei direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija. Pastaroji neginčijamai atitinka atlyginimo už nuopelnus idėją, pagal kurią teisė į kompensaciją prekybos agentui yra pripažįstama tiek, kiek jo klientų suradimo ir verslo apimties didinimo veikla padėjo atstovaujamajam gauti naudos po sutarties pasibaigimo. Tačiau tokia kompensacija, kokia numatyta AEC ir apibūdinta šios išvados ankstesniuose punktuose, yra šios atlyginimo už nuopelnus idėjos priešingybė. Pasibaigus sutarčiai tokia kompensacija iš tikrųjų pripažįstama kiekvienam prekybos agentui, net jeigu jis nesurado klientų arba nepadidino verslo su esamais klientais apimties ir net jei pasibaigus prekybos agento sutarčiai atstovaujamasis negauna jokios naudos iš sandorių su šiais klientais.

27.   Nustatymas, kuris iš dviejų kompensavimo režimų yra palankesnis prekybos agentui, yra susijęs su šio realiai sudarytais sandoriais ir gali būti atliktas tik a posteriori, sutarties pasibaigimo momentu. Nors kolektyvinis susitarimas aiškiai nurodo, kad jame numatyta kompensacija atitinka kompensaciją pagal teisės aktus, šių dviejų režimų neįmanoma palyginti pagal jų turinius ir tikslus. Nei teisinis pavadinimas, kuris kolektyviniame susitarime arba AEC gali būti suteiktas kolektyviniame susitarime numatytai kompensacijai, nei galimas tvirtinimas, kad ši kompensacija visiškai atstoja teisės aktuose numatytą kompensaciją, niekaip nepakeičia aplinkybės, kad jų visiškai neįmanoma palyginti.

28.   Akivaizdu, kad abu režimus galima palyginti atsižvelgiant į konkretų jų poveikį kompensacijai, taikant kiekvieną iš jų sutarties pasibaigimo momentu. Tačiau tai yra kompensacijos rezultato arba pasekmių palyginimas, atliekamas remiantis vien išorine kompensacijos taikymą nulėmusia aplinkybe – sutarties pasibaigimu. Tai nėra dviejų režimų palyginimas tiesiogine prasme, kuris turėtų būti atliekamas remiantis kiekvieno iš jų turiniu ir tikslais.

29.   Tačiau nemanau, kad palyginimas, kurį numato direktyvos 19 straipsnis, yra tik kompensacijos dydžių, kylančių iš konkretaus kolektyviniame susitarime ir teisės aktuose numatyto režimų taikymo, palyginimas kiekvienos sutarties pasibaigimo momentu. Manau, kad direktyvos 19 straipsnis reikalauja būtent iš esmės palyginti kolektyviniame susitarime ir teisės aktuose numatytus režimus atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turinį ir tikslus, o ne tik paprasčiausia palyginti šių režimų konkretų poveikį kompensacijai, daugiausia priklausančią nuo konkretaus sutarties pasibaigimo momento ir padėties rinkoje tuo momentu. Šiuo požiūriu abu režimai yra tokie priešingi vienas kitam, kad net neįmanoma nustatyti, kuris iš jų prekybos agentui palankesnis(13).

30.   Be to, jei palyginimas būtų atliekamas būtent prekybos agento sutarties pabaigos momentu, tai keltų neapibrėžtumą ir nesaugumą, kol pasibaigtų sutartis, nes liktų neaišku, ar kolektyviniame susitarime numatytas režimas atitinka teisės aktuose numatytą kompensavimo už klientus režimą. Svarbu, kad sutartyje įtvirtintų režimų teisėtumo klausimas neliktų neapibrėžtas iki sutarties pabaigos. Be to, palyginimas a posteriori ir in concreto dėl netikrumo ir nesaugumo, kuriuos jis neabejotinai sukels atstovaujamajam kalbant apie taikytiną kompensavimo režimą, paskatins jį nenutraukti sutarčių, kurios iš tikrųjų gali būti visai neproduktyvios ir todėl jas reikėtų nutraukti siekiant leisti į rinką patekti naujiems prekybos agentams, galbūt net verslesniems.

31.   Lyginimo a posteriori variantui, grindžiamam konkretaus kompensacijos poveikio įvertinimu, mano nuomone, galėtų būti pritarta tik tuo atveju, jei prekybos agento ekonominė apsauga būtų laikoma vieninteliu tikslu, kurio siekiama Direktyva 86/653. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra. Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu jau turėjo progą pažymėti, jog direktyva, kaip matyti iš jos preambulės, taip pat siekiama „panaikinti apribojimus prekybos agento profesinei veiklai, suvienodinti konkurencijos sąlygas Bendrijoje ir padidinti prekybos sandorių saugumą“(14). Taigi prekybos agento apsauga pati savaime nėra tikslas, kuris bet kokia kaina turi būti užtikrintas aiškinant Direktyvos 86/653 nuostatas ir dėl kurio turi būti visiškai neatsižvelgiama į interesą išsaugoti prekybos sandorių teisinį saugumą ir apibrėžtumą.

32.   Savo rašytinėse pastabose Honyvem teisingai teigia, kad palyginimus pagal nagrinėjamus režimus reikia atlikti ex ante. Tačiau manau, kad Honyvem pozicija yra nepagrįsta būtent dėl jos daromos išvados, kad iš ex ante nagrinėjimo matyti, jog toks kompensavimo režimas, koks įtvirtintas AEC, prekybos agentui yra palankesnis nei teisės aktais numatytas direktyvos 17 straipsnio 2 dalies režimas. Jei taip būtų, nukrypimas nuo 19 straipsnio būtų teisėtas.

33.   Tačiau, kaip jau pažymėjau, iš ex ante vertinimo negalima daryti išvados, kad tokiame susitarime, koks yra AEC, įtvirtintas režimas prekybos agentui in abstracto yra palankesnis nei direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytas režimas.

34.   Norint padaryti šią išvadą, reikia laikyti, kad įrodyta prielaida, kuria remiasi Honyvem ir kuri, be to, prieštarauja Bendrijos atlyginimo už nuopelnus režimo idėjai, t. y. kad visi prekybos agentai labai neigiamai vertina riziką ir neišvengiamai rinktųsi nediferencijuotą režimą, kuris užtikrintų bent nedidelę kompensaciją visiems, o ne direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytą režimą, užtikrinantį kompensaciją, nors ir galimai gerokai dosnesnę, tik tiems prekybos agentams, kuriems pavyko sutarties galiojimo metu surasti klientų arba padidinti verslo su jais apimtis.

35.   Tiesa, pagal direktyvos 17 straipsnyje numatytą atlyginimo už nuopelnus režimą tam tikriems prekybos agentams kyla pavojus netekti teisės net į mažiausią kompensaciją. Tokiais atvejais joks režimas in abstracto negali lemti nepalankesnės padėties nei direktyvos 17 straipsnyje numatytas atlyginimo už nuopelnus režimas, nes jį taikant visuomet galima situacija, kai nepriklauso jokia kompensacija. Taigi, vadovaujantis šiuo požiūriu, kiekvienas režimas, besąlygiškai užtikrinantis prekybos agentui bent minimalią kompensaciją, yra direktyvos 19 straipsniu leidžiamas nukrypimas nuo jos 17 straipsnio. Tai reiškia, kad beveik visi kompensavimo režimai, kurie užtikrina prekybos agentui kokią nors kompensaciją pasibaigus sutarčiai, atitinka 19 straipsnio kriterijų kaip leidžiami nukrypimai nuo 17 straipsnio. Akivaizdu, kad tokia logika negalima remtis tais atvejais, kai ji padaro neveiksmingą 19 straipsnyje numatytą draudimą priimti nukrypstančias nuostatas.

36.   Dviejų kompensavimo režimų palyginimo ex ante, kurį savo pastabose gina Honyvem, problema yra ta, kad atliekant šį palyginimą atsižvelgiama tik į tariamus prekybos agentus, kurie pagal direktyvos 17 straipsnio 2 dalies atlyginimo už nuopelnus režimą neturėtų teisės į kompensaciją. Tačiau direktyvos 19 straipsnyje nurodymas, kad šalys negali nukrypti nuo 17 straipsnio nuostatų taip „pakenkdamos prekybos agentui“, taikomas bet kokiam prekybos agentui, saistomam konkretaus sutartinio santykio, neatsižvelgiant į tai, ar tam prekybos agentui pripažįstama teisė į kompensaciją pagal direktyvos 17 straipsnio 2 dalį.

37.   Taigi, remiantis ex ante vertinimu, negali būti daroma išvada, kad toks kompensavimo režimas, koks numatytas AEC, prekybos agentui yra palankesnis nei režimas, numatytas direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje.

38.   Šioje išvadoje mano pateiktas 19 straipsnio aiškinimas, be abejo, nereiškia, kad negali būti teisėtų susitarimų, nukrypstančių nuo direktyvos 17 straipsnio 2 dalies režimo, bei kad šie susitarimai negali turėti panašumų su tokiu režimu, koks yra AEC. Svarbu, kad šiais susitarimais numatytas režimas nė vienam prekybos agentui negalėtų in abstracto būti nepalankesnis nei tas, kurį numato direktyvos 17 straipsnio 2 dalis. Tai galioja net ir tiems susitarimams, kurie grindžiami idėja, gerokai nutolusia nuo tos, kuria grindžiamas Bendrijos režimas. Pavyzdžiui, galima įsivaizduoti, kad tam tikras kolektyvinis susitarimas prekybos agentui užtikrina minimalų kompensacijos dydį, apskaičiuotą pagal sutarties trukmę ir apyvartą, neatsižvelgiant į tai, ar įvykdytos direktyvos 17 straipsnio 2 dalies sąlygos, ir kuris pridedamas prie sumos, gaunamos pritaikius direktyvos 17 straipsnio 2 dalies režimą. Toks režimas aiškiai nukryptų nuo direktyvos 17 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jis būtų taikomas neatsižvelgiant į tai, ar įvykdytos joje nustatytos sąlygos. Tačiau nė vienas prekybos agentas negalėtų laikyti, kad jeigu jam taikomas šis režimas, jo padėtis yra nepalankesnė nei tuo atveju, jeigu jam būtų griežtai taikomas tik direktyvos 17 straipsnio 2 dalies režimas. Tokio tipo nukrypimas būtų teisėtas pagal tos pačios direktyvos 19 straipsnį.

39.   Neleistina yra tai, kaip tęsdama vieną Italijos doktriną(15) nurodo M. De Zotti, kad remiantis šalių autonomija ir nurodant galimą AEC iš tikrųjų paliekamas galioti kompensavimo režimas, kuris iš esmės yra tapatus galiojusiam iki direktyvos 17 straipsnio 2 dalis perkėlimo į Italijos teisės sistemą ir kiekvienam prekybos agentui neužtikrinusiam šiek tiek daugiau nei Bendrijos režimas.

40.   Todėl manau, jog Teisingumo Teismas į Corte suprema di cassazione pirmąjį klausimą turėtų atsakyti, kad direktyvos 19 straipsnis turi būti aiškinamas taip: toks kolektyvinis susitarimas, koks yra AEC, numatantis prekybos agento kompensacijos pasibaigus sutarčiai režimą, kurio turinys ir tikslai nesuderinami su direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyto kompensavimo režimo turiniu ir tikslais bei kuriuo pastarąjį siekiama visiškai pakeisti, laikytinas nukrypstančiu režimu pakenkiant prekybos agentui.

C –    Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytos kompensacijos už klientus skaičiavimo taisyklės

41.   Visų pirma svarbu pažymėti, kad direktyvos 17 straipsnis nustato ne tik kompensacijos už klientus mokėjimo sąlygas, bet ir šiai kompensacijai apskaičiuoti svarbius elementus. Tai matyti iš paties direktyvos 17 straipsnio 2 dalies teksto, kuriame pavartotas pasakymas „jei ir tiek, kiek“. Taigi šioje nuostatoje ne tik nurodomos sąlygos, kurias įvykdžius turi būti suteikta kompensacija už klientus, – joje nurodomos ir šios kompensacijos skaičiavimo taisyklės. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtent taip Italijos teismai ir turėtų aiškinti Civilinio kodekso 1751 straipsnį, t. y. kuo labiau atsižvelgdami į nagrinėjamos direktyvos tekstą ir tikslus, kad būtų pasiektas jos siekiamas rezultatas(16).

42.   Neabejotina, apskaičiuojant direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją gali kilti tam tikrų sunkumų. Apskaičiavimas iš esmės yra susijęs su prognozėmis dėl atstovaujamojo verslo ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas arba su kuriais jis padidino verslo mastą, ir dėl naudos, kurią jis gaus iš sandorių su šiais klientais pasibaigus prekybos agento sutarčiai, neprivalėdamas mokėti prekybos agentui kitų komisinių.

43.   Bet kuriuo atveju prognozavimas yra tai, ką teismai daro nuolat, ypač kai jų prašoma priteisti žalos atlyginimą, lygindami esamą padėtį su hipotetine padėtimi, kuri būtų, jei nebūtų atsiradusi konkreti žalą sukėlusi aplinkybė. Kad ir kokie būtų sunkumai, neišvengiamai susiję su tokio tipo veiksmais apskaičiuojant žalą pagal prognozes, praktikoje teismai su jais susitvarko. Šiuo atžvilgiu pakanka prisiminti negauto pelno(17) apskaičiavimą arba žalos dėl prarastos „galimybės“ apskaičiavimą, kurie yra panašūs ne tik vienas į kitą(18), bet ir į Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytos kompensacijos apskaičiavimą. Būtent Italijos teisės sistemoje, kuri aiškiai pripažįsta galimybę atlyginti žalą, atsiradusią dėl prarastos „galimybės“, ir kuri iš karto įtvirtina prielaidą, jog šio praradimo dydį galima įvertinti remiantis prognozėmis ir tikimybėmis(19), neturėtų būti itin sudėtinga apskaičiuoti kompensaciją už klientus pagal direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytas taisykles. Taigi, šiam apskaičiavimui atlikti galiausiai tereikia numatyti tam tikrus įvykius pasibaigus prekybos agento sutarčiai.

44.   Sunkumai, galimi atliekant šiuos vertinimus, nėra pakankama priežastis direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytą režimą pakeisti kitu, pavyzdžiui, tokiu, kokį šioje byloje numato AEC. Pagal pastarąjį režimą paprasta apskaičiuoti kompensaciją, tačiau jis savo turiniu, prasme ir tikslu yra nesuderinamas su kompensavimo režimu.

45.   Taigi direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytos kompensacijos apskaičiavimą schematiškai galima pavaizduoti kaip sudarytą iš trijų etapų(20).

46.   Pirmuoju etapu svarbu kiekybiškai įvertinti naudą, kurią atstovaujamasis įgis pasibaigus sutarčiai, ir kuri iš esmės yra lygi komisiniams, kurių atstovaujamasis pasibaigus sutarčiai nebemokės prekybos agentui už klientus, kuriuos pastarasis surado arba su kuriais padidino verslo apimtį. Šiuo atžvilgiu atrodo aišku, kad, pavyzdžiui, apyvarta ir prekybos agentui sutarties galiojimo metu sumokėti komisiniai yra svarbūs elementai kiekybiškai įvertinti naudą, kurią atstovaujamasis gaus ateityje, taigi – ir prekybos agentui mokėtinos kompensacijos dydžiui. Tačiau šie elementai yra svarbūs tik tiek, kiek jie savaime reikšmingi prognozėms, būtinoms apskaičiuoti direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją, o ne tiek, kiek galimame kolektyviniame susitarime jie laikomi svarbiais šiai kompensacijai apskaičiuoti.

47.   Po šio etapo eina antrasis etapas, kuriame vertinama, ar teisinga mokėti šią kompensaciją. Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies sistemoje teisingumui tenka šalutinis vaidmuo. Jis tėra apsaugos priemonė, suteikta teisėjui tam, kad kompensacijos dydis būtų patikslintas atsižvelgus į specifines konkretaus atvejo aplinkybes, arba galbūt tam, kad retais atvejais iš viso nebūtų skirta jokios kompensacijos. Bet koks teisingumo vertinimas yra kazuistinis, todėl manau, kad neįmanoma išvardyti arba aprašyti specifinių konkretaus atvejo aplinkybių, kurios gali būti laikomos reikšmingomis šiam vertinimui. Aišku, tokią analizę turi atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai.

48.   Galiausiai trečiuoju etapu kompensacijos dydžiui yra taikomos maksimalaus dydžio ribos, numatytos direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punkte. Tai yra maksimalios ribos, į kurias turi būti atsižvelgiama ne kaip į atskaitos tašką skaičiuojant kompensaciją, bet kaip į ribą, kuri turi reikšmės tik jei kompensacijos dydis po pirmųjų dviejų etapų ją viršija.

49.   Todėl manau, kad Teisingumo Teismas į Corte suprema di cassazione antrąjį klausimą turėtų atsakyti taip: direktyvos 17 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji nustato ne tik sąlygas, kurias įvykdžius pripažįstama prekybos agento teisė į kompensaciją, bet ir pačius šios kompensacijos apskaičiavimo elementus, todėl teisingumo kriterijai gali būti svarbūs, tik jei, atsižvelgiant į specifines bylos aplinkybes, reikia patikslinti kompensacijos sumą, kuri iš pradžių buvo apskaičiuota pagal Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytus objektyvius elementus.

III – Išvada

50.   Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Corte suprema di cassazione klausimus atsakyti taip:

„1.      1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 19 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad toks kolektyvinis ekonominis susitarimas, koks nagrinėjamas šioje byloje, numatantis prekybos agento kompensacijos pasibaigus sutarčiai režimą, kurio turinys ir tikslai nesuderinami su direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyto kompensavimo režimo turiniu ir tikslais bei kuriuo pastarąjį siekiama visiškai pakeisti, laikytinas nukrypstančiu režimu pakenkiant prekybos agentui.

2.      Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji nustato ne tik sąlygas, kurias įvykdžius pripažįstama prekybos agento teisė į kompensaciją, bet ir pačius šios kompensacijos apskaičiavimo elementus, todėl teisingumo kriterijai gali būti svarbūs, tik jei, atsižvelgiant į specifines bylos aplinkybes, reikia patikslinti kompensacijos sumą, kuri iš pradžių buvo apskaičiuota pagal Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytus objektyvius elementus.“

---

1 – Originalo kalba: portugalų.

---

2 – OL L 382, p. 17.

---

3 –      Vėliau buvo priimtas 1999 m. vasario 15 d. Įstatyminis dekretas Nr. 65, kuriame nustatyti skirtingi prekybos agento sutarties reglamentavimo pakeitimai        siekiant užtikrinti tikslesnį Direktyvos 86/653 perkėlimą. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 1751 straipsnis buvo pakeistas išdėstant jį taip: „Sutarties pasibaigimo momentu atstovaujamasis turi sumokėti prekybos agentui kompensaciją, jei įvykdytos šios sąlygos“. Be to, straipsnio pabaigoje buvo įterpta nauja pastraipa, kurioje nustatyta, kad kompensacija mokama ir tuo atveju, kai sutartis pasibaigia mirus prekybos agentui.

---

4 – Teisingumo Teismas jau aiškino Direktyvą 86/653, ypač 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime Kontogeorgas (C‑104/95, Rink. p. I‑6643); 1998 m. balandžio 30 d. Sprendime Bellone (C‑215/97, Rink. p. I‑2191); 2000 m. liepos 13 d. Sprendime Centrosteel (C‑456/98, Rink. p. I‑6007) ir 2003 m. kovo 6 d. Sprendime Caprini (C‑485/01, Rink. p. I‑2371). 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendime Ingmar (C‑381/98, Rink. p. I‑9305) direktyvos 17 ir 19 straipsniai buvo tiesioginio nagrinėjimo objektas. Vėliau, 2005 m. balandžio 28 d., generalinis advokatas L. A. Geelhoed pateikė savo išvadą byloje Poseidon Chartering (C‑3/04, nagrinėjama Teisingumo Teisme). Tačiau iki šiol Teisingumo Teismo nagrinėti klausimai skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje Corte suprema di cassazione pateiktų klausimų.

---

5 – Pavyzdžiui, žr. R. Baldi  „Il contratto di agenzia“, 7 leidimas, Giuffrè, Milanas, 2001, 247 ir paskesni puslapiai.

---

6 – Žr. šeštąją konstatuojamąją dalį, kurioje aiškiai nurodoma būtinybė, jog „tam tikroms valstybėms narėms, kurios turi ypač pasistengti, kad suderintų savo reglamentus su šios direktyvos reikalavimais, ypač susijusiais su nuostolių atlyginimu už sutarties tarp atstovaujamojo ir prekybos agento nutraukimą, turėtų būti skirti papildomi pereinamieji laikotarpiai“. Pagal direktyvos 22 straipsnio 3 dalį Italijos Respublika yra viena iš tokių valstybių, ypač iš 17 straipsnio kylančių įsipareigojimų atžvilgiu.

---

7 – Doktrinoje ši aplinkybė dažnai minima. Taip pat žr. Komisijos ataskaitos dėl direktyvos 17 straipsnio taikymo 2 puslapį.

---

8 – Žr. A. Pinto Monteiro  „Il contratto di agenzia rivistato. La direttiva CEE n° 86/653“, Diritto privato comunitario, t. I (a cura di Vito Rizzo), edizioni scientifiche italiane, 1997, 252 ir 253 puslapius ir J. Gomes  „O conceito de enriquecimento, o enriquecimento forçado e os vários paradigmas do enriquecimento sem causa“, Publicações Universidade Católica, Portas, 1998, 279–282 puslapius.

---

9 – Ypač žr. Direktyvos 86/653 10 straipsnį dėl teisės į komisinius įgijimo momento.

---

10 – Be to, direktyvos 18 straipsniu siekiama neleisti, kad prekybos agentas neteisėtai gautų kompensaciją tuo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl jo kaltės, arba tuo atveju, kai, be kompensacijos už klientus, jis gautų panašaus pobūdžio kompensaciją.

---

11 – Doktrinoje šį šalių laisvės ribojimą pateisina paternalistinis požiūris, grindžiamas nelygia skirtingų sutarties šalių padėtimi. Juo siekiama išvengti sutarties galiojimo metu egzistuojančios prekybos agento priklausomybės nuo atstovaujamojo ir nevienodo informacijos paskirstymo tarp jų, o tai realiai kliudo jam nuspręsti, kas yra geriau. Žr., pavyzdžiui, G. Hoyningen‑Huene „Münchener Kommentar zum Handelsgesetzbuch“, 89b straipsnio komentaro 188 punktas, 1174 psl., C. H. Beck, Miunchenas, 1996, ir C. Cunha  „A indemnização de clientela do agente comercial“, 2003, Coimbra Editora, 346 ir paskesni puslapiai

---

12 – Šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Ingmar 21 ir 22 punktus.

---

13 – Tokį požiūrį galima aptikti Italijos doktrinoje; žr., pavyzdžiui, neseno P. Sordi „La contrattazione collettiva e l’indennità di cessazione del rapporto nel contratto di agenzia“, Massimario di giurisprudenza del lavoro, 2001, 546 ir paskesnius puslapius, ypač 548 psl., arba dar vėlesnį to paties P. Sordi  „L’invalidità degli accordi del 1992 sull’indennità di cessazione del rapporto di agenzia“, Giustizia civile, 2002, 487 puslapį. Minėtas R. Baldi  „Il contratto di agenzia“, 266 ir ypač 278–282 psl., be kita ko, laikosi požiūrio, kad kolektyvinių susitarimų režimas yra neveiksmingas ir nesuderinamas su Civilinio kodekso 1751 straipsniu bei su Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalimi. Tam tikruose neseniai priimtuose Italijos teismų sprendimuose, nors jų yra tik mažuma, taip pat pateikti tokie patys argumentai, kaip tai matyti iš Corte suprema di cassazione prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikto aprašymo.

---

14 – Minėtų sprendimų Bellone ir Ingmar 20 ir 23 punktai.

---

15 – Ypač žr. minėto R. Baldi „Il contratto d’agenzia“ 268 puslapį.

---

16 – Žr. neseniai priimtą 2004 m. spalio 5 d. Sprendimą Pfeiffer ir kt. (C‑397/01–C‑403/01, Rink. p. I‑8835, 113 punktas).

---

17 – A. De Cupis „Il danno – Teoria generale della responsabilità civile“, t. I, 3 leidimas, Giuffrè, Milanas, 1979, 297 psl. primena, kad apskaičiuojant tokios rūšies žalos atlyginimą būtina įvertinti, „ar konkreti nauda būtų buvusi gauta <…>. Hipotezių srityje negali būti absoliutaus tikrumo: reikia pasitenkinti santykiniu tikrumu, t. y. pagrįstu ir protingu lūkesčiu“. (Neoficialus vertimas)

---

18 – Šiuo klausimu žr. M. Bocchiola „Perdita di una ‘chance’ e certezza del danno“, Rivista trimestrale di diritto e procedura civile, XXX metai (1976), 55 ir paskesni, ypač 60–61 psl., kuriuose pabrėžiama: kadangi tikrumas yra tik santykinis, tiek prarastos galimybės, tiek negautos naudos atveju „abi prielaidos tarpusavyje susipainioja ir susimaišo praktikoje“. (Neoficialus vertimas)

---

19 – Žr. 1993 m. balandžio 29 d. Corte suprema di cassazione sprendimą Nr. 5029, Giurisprudenza italiana, 1994, pirmoji dalis, I skyrius, Rinkinys 234 ir paskesni, ypač Rinkinys 241, su A. Musy anotacija.

---

20 – Kaip Komisija pažymėjo šios išvados 3 punkte minėtoje ataskaitoje dėl direktyvos 17 straipsnio taikymo, p. 3–5.