EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2023 10 24

COM(2023) 650 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

2023 m. energetikos sąjungos būklės ataskaita

(pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo)

{SWD(2023) 646 final}

Įvadas ir svarbiausi klausimai

Praėjusiais metais, vos tik pasaulis ėmė atsigauti po pasaulinės pandemijos sukeltos ekonomikos krizės, Europos Sąjunga (ES) patyrė vieną didžiausių iššūkių nuo pat jos įkūrimo: mūsų žemyne kilo karas ir prasidėjo didžiausia per dešimtmečius pasaulinė energetikos krizė. Ukraina susidūrė su nepateisinamu ir neišprovokuotu kariniu išpuoliu, o Rusija energijos tiekimu naudojosi kaip ginklu, siekdama sutrikdyti iškastinio kuro tiekimą Europai ir taip pakenkti mūsų ekonomikai.

Reikėjo imtis veiksmų, kad taupytume energiją, įvairintume mūsų energijos tiekimą ir sparčiau pereitume prie švarios energijos, taigi ir kuo greičiau taptume mažiau priklausomi nuo iš Rusijos importuojamo iškastinio kuro. ES ir jos 27 valstybės narės ėmėsi tvirtų, ryžtingų ir vieningų veiksmų. Komisija pateikė pasiūlymą dėl plano „REPowerEU“, kuris per ataskaitinius metus buvo papildytas keliomis skubiai priimtomis neatidėliotinomis teisėkūros priemonėmis. Kartu mums, kaip ES, pavyko išvengti energijos tiekimo sutrikimų, sumažinti energijos rinkoms daromą spaudimą ir skatinti švarios atsinaujinančiųjų išteklių energijos tiekimą. 2023 m. gegužės mėn. ES pirmą kartą istorijoje iš vėjo ir saulės energijos pagamino daugiau elektros nei iš iškastinio kuro.

Trumpai tariant, ES pavyko išvengti didžiausios energetikos krizės. Tuo pat metu pasinaudojome šia krize, kad sustiprintume savo tikslą sparčiau pereiti prie švarios energijos, t. y. užtikrinti, kad iki 2050 m. Europa taptų pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu. Dabar Europos žaliasis kursas – ES atsakas į istorijos kvietimą 1  – yra ne tik vienas iš klimato srities įsipareigojimų ir Europos augimo strategija 2 , bet ir būtina ES energetinio saugumo ir savarankiškumo užtikrinimo priemonė. Iš tikrųjų, Europos žaliasis kursas tapo pagrindine mūsų bendros ekonomikos strategijos dalimi ir viena iš svarbiausių augimo ir konkurencingumo skatinimo priemonių.

Dabar sunkiausi krizės padariniai galbūt jau yra praeityje, tačiau dar negalima atsipalaiduoti. Energijos rinkos tebėra pažeidžiamos, per krizę padidėjo subsidijos iškastiniam kurui, infliacija vis dar didelė, reikia apsaugoti mūsų ypatingos svarbos infrastruktūrą, be kita ko, nuo sabotažo aktų, o krizės poveikis atskleidžia, kaip rizikinga priklausyti nuo nepatikimų šaltinių. Ilguoju laikotarpiu ES turi ir toliau namų ūkiams užtikrinti įperkamą, patikimą ir prieinamą energiją ir stiprinti savo pramonės ir ekonomikos konkurencingumą, kad išliktų viena iš pagrindinių pasaulinio masto veikėjų. Energetikos krizė ir pastarųjų dvejų metų tiekimo grandinės sutrikimai rodo, kad svarbu laipsniškai didinti ES nulinio ŠESD balanso pramonės gamybos pajėgumus ir stiprinti jos konkurencingumą. Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės akte 3 Komisija pasiūlė svarbių reformų, kuriomis siekiama didinti gamybos pajėgumus ES viduje. Jos bus papildytos geresnės mūsų pramonės apsaugos nuo ES nepriklausančių šalių sukeliamų rinkos iškraipymų priemonėmis. Stipri Europos švarių technologijų pramonė yra labai svarbi ES ateičiai.

Metinė energetikos sąjungos būklės ataskaita kartu su prie jos pridedamomis ataskaitomis yra viena iš svarbių priemonių, padedančių įvertinti ES pažangą, padarytą siekiant energetikos sąjungos tikslų 4 ir pereinant prie švarios energijos, atsižvelgiant į energetikos ir klimato srities tikslus. Šių metų ataskaitoje apžvelgiama, kaip ES reagavo į precedento neturinčias krizes ir iššūkius dabartinės Komisijos kadencijos laikotarpiu, ir aptariami likę uždaviniai.

Šią ataskaitą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje aprašoma, kaip dideli Europos žaliojo kurso dokumentuose nustatyti klimato ir aplinkos sričių užmojai tapo ES reagavimo į krizes strategijos ir ekonomikos augimo bei konkurencingumo strategijos pagrindu. Antroje dalyje nagrinėjama energetikos sąjungos įgyvendinimo pagal visus penkis jos aspektus padėtis remiantis Komisijos atliktu valstybių narių nacionalinių energetikos ir klimato srities veiksmų planų (NEKSVP) pažangos ataskaitų vertinimu. Paskutinėje dalyje aptariami būsimi ES energetikos sistemos ir energetikos politikos uždaviniai.

Kartu su šia ataskaita skelbiamos ir kitos toliau nurodytos prie jos pridedamos ataskaitos, kuriose pateikiamas išsamesnis energetikos sąjungos iniciatyvų įgyvendinimo pagal penkis jos aspektus ir perėjimo prie švarios energijos pažangos vertinimas:

-Pažangos, padarytos siekiant energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų tikslų, vertinimas 5 , 6 ;

-2023 m. konkurencingumo pažangos ataskaita 7 ;

-Bioenergijos tvarumo ataskaita pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 8 ;

-Nacionalinio gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ūkio renovacijos ir beveik nulinės energijos pastatų ataskaita pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 9 ;

-Elektros energijos direktyvos (ES) 2019/944 įgyvendinimo ataskaita 10 ;

-2023 m. energijos subsidijų Europoje ataskaita 11 ;

-Klimato politikos veiksmų pažangos ataskaita 12 ;

-Anglies dioksido rinkos veikimo 2022 m. ataskaita 13 ;

-Kelių transportui naudojamo benzino ir dyzelino kokybės ataskaita 14 ;

-Direktyvos 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo įgyvendinimo ataskaita. 15

1. EUROPOS ŽALIASIS KURSAS KAIP AUGIMO STRATEGIJA IR ATSAKAS Į KRIZĘ. POVEIKIO KLIMATUI NEUTRALUMO LINK

1.1.    Europos žaliasis kursas ir energetikos sąjunga: padėties įvertinimas ir judėjimas pirmyn po krizių

Nuo pat pirmųjų Europos integracijos dienų energetika atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų. 1952 m. ES pirmtakė Europos anglių ir plieno bendrija, sutelkdama pagrindinius to meto energijos šaltinius, sukūrė bendrąją anglių ir plieno rinką. Po kelerių metų kartu su Romos sutartimi (1957 m.), siekiant sukurti bendrą taikaus atominės energijos naudojimo plėtojimo rinką, buvo įsteigtas Euratomas. XX a. dešimtajame dešimtmetyje atsinaujinančiųjų išteklių energija buvo įtraukta į Europos darbotvarkę, nustatant pirmuosius orientacinius tikslus. Lisabonos sutartimi (2007 m.) energetikos politika ES sutartyse įtvirtinta kaip viena iš valstybių narių ir ES pasidalijamosios kompetencijos sričių. Nuo to laiko jos svarba nuolat didėja, kaip matyti ir iš dabartinės Komisijos darbotvarkės.

1 pav. Svarbiausi įvykiai nuo dabartinės Komisijos kadencijos pradžios 19

Netrukus po to, kai pradėjo eiti pareigas, Komisijos pirmininkė U. von der Leyen, kaip vieną iš visa apimančių politikos prioritetų, paskelbė Europos žaliąjį kursą 20 . Komisija įsipareigojo vadovaujantis Paryžiaus susitarimu spręsti su energetika, klimatu ir aplinka susijusias problemas ir iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Europos klimato teisės akte 21 nustatyta, kad iki 2030 m. ES ekonomikos išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis turėtų būti sumažintas bent 55 proc., palyginti su 1990 m., ir reikalaujama, kad iki 2050 m. ES taptų neutralaus poveikio klimatui Sąjunga. Tam reikia, kad ES taptų savo gamtinį kapitalą saugančia visuomene, grindžiama modernia, efektyvaus išteklių naudojimo ir konkurencinga švaria energija paremta ekonomika. Siekiant šio tikslo labai svarbų vaidmenį atlieka energetikos sistemos pertvarka, nes gaminant ir naudojant energiją išmetama daugiau kaip 75 proc. viso ES ŠESD kiekio. Energetikos sąjunga padeda pereiti prie švarios energijos, nes joje, vadovaujantis nuosekliu ir integruotu požiūriu, sujungiami visi energetikos politikos aspektai. Energetikos sąjunga grindžiama penkiais aspektais: 1) saugumo, solidarumo ir pasitikėjimo; 2) visiškai integruotos energijos vidaus rinkos; 3) energijos vartojimo efektyvumo; 4) klimato politikos veiksmų ir ekonomikos priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo; 5) mokslinių tyrimų, inovacijų ir konkurencingumo. Visi aspektai yra labai svarbūs įgyvendinant Europos žaliąjį kursą ir viešai paskelbtą ES siekį tapti pasaulio lydere sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos būklės blogėjimo problemą, šiuo tikslu rodant gerą pavyzdį, kaip pertvarkyti energetikos sistemą.

Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo dabartinės Komisijos kadencijos pradžios dėl COVID-19 pandemijos protrūkio teko iš esmės pakeisti suplanuotus darbus ir Komisija perėjo prie krizių valdymo režimo. Dėl taikytų didelio masto izoliavimo priemonių prasidėjo sunki ekonomikos krizė. Komisija priėmė strateginį sprendimą paspartinti ekonomikos ir visuomenės pertvarką ir Europos žaliuoju kursu pasinaudoti kaip atsigavimo ir augimo strategija.

Komisija sukūrė ekonomikos gaivinimo priemonę „NextGenerationEU“ 22 , pagal kurią ji telkia lėšas visos ES vardu precedento neturinčiu mastu skolindamasi iš kapitalo rinkų. Taip Komisija gali pasiūlyti patrauklesnes sąlygas, kurios perduodamos jos finansavimo programų naudos gavėjams. Tai reiškia, kad ES gali teikti paskolas valstybėms narėms pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę (EGADP), remiantis ES, kaip emitento, kredito reitingu ir mastu. Pagal šią priemonę ES tapo didžiausia žaliųjų obligacijų emitente pasaulyje. Ne mažiau kaip 37 proc. EGADP lėšų skiriama reformoms ir investicijoms į žaliąsias technologijas ir pajėgumus, be kita ko, darnaus judumo, efektyvaus energijos vartojimo, atsinaujinančiųjų išteklių energijos, prisitaikymo prie klimato kaitos, žiedinės ekonomikos ir biologinės įvairovės srityse. Taip sudarytos sąlygos daug lėšų investuoti į perėjimą prie švarios energijos, kartu švelninant ekonomikos krizės padarinius.

Ieškodama būdų, kaip atsigauti po krizės, ir tolesnes investicijas nukreipdama taip, kad jos padėtų siekti Europos žaliojo kurso tikslų, Komisija ėmėsi keleto teisėkūros veiksmų perėjimui prie švarios energijos paspartinti ir 2030 m. klimato srities tikslui padidinti. 2021 m. liepos ir gruodžio mėn. Komisija pateikė 55 % tikslo priemonių rinkinį – grupę pasiūlymų, kuriais siekiama peržiūrėti ir atnaujinti ES energetikos, klimato ir biologinės įvairovės teisės aktus. Į jį įtraukti, inter alia, pasiūlymai dėl Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos 23 , Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 24 , Energijos mokesčių direktyvos 25 , Pastatų energinio naudingumo direktyvos 26 , Vandenilio ir dekarbonizuotų dujų rinkos dokumentų rinkinio 27 , Energetikos sektoriuje išmetamo metano kiekio mažinimo reglamento 28 , Socialinio klimato fondo 29 ir keletas kitų pasiūlymų, kuriais siekiama stiprinti principą „teršėjas moka“, biologinės įvairovės aspektus ir didinti natūralių anglies dioksido absorbentų skaičių. Per derybas dėl šių svarbių dokumentų padaryta didelė pažanga ir 2023 m. jos iš esmės jau buvo užbaigtos. Teisėkūros institucijos patvirtino didesnius atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir energijos vartojimo efektyvumo tikslus. Šiuo metu vyksta derybos dėl pastatų energinio naudingumo ir vandenilio bei dekarbonizuotų dujų rinkos teisės aktų, ir teisėkūros institucijos siekia susitarimą pasiekti iki 2023 m. pabaigos. Šiuo metu taip pat vyksta derybos dėl Energijos mokesčių direktyvos, kurios turėtų būti užbaigtos iki 2024 m.

2022 m. vasario mėn. prasidėjo nepateisinamas ir neišprovokuotas Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą. Tai kartu su ankstesniu Rusijos manipuliavimu kuro tiekimu ir kainomis siekiant daryti spaudimą Europai prisidėjo prie didelės energijos kainų krizės, kurios pirmieji požymiai jau buvo matyti 2021 m. rudenį. 2022 m. rugpjūčio mėn. energijos kainos pasiekė aukščiausią lygį: dujos kainavo 294 EUR/MWh, o elektra – 474 EUR/MWh 30 , ir dėl to labai padidėjo pragyvenimo išlaidos, sumažėjo ES įmonių konkurencingumas pasaulyje ir teko apriboti gamybą daug energijos suvartojančiuose pramonės sektoriuose 31 . ES ir jos valstybės narės ir šį kartą išliko vieningos ir susitarė iki 2027 m. laipsniškai panaikinti ES priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro. Valstybės narės įgyvendino įvairias priemones, skirtas didelių energijos kainų poveikiui sušvelninti, visų pirma teikė tiesioginę paramą galutiniams vartotojams. Be to, valstybės narės skatino taupyti energiją ir ėmėsi intervencinių veiksmų tiek didmeninėse, tiek mažmeninėse energijos rinkose 32 .

Komisija vadovavo ES atsakui į energetikos krizę ir 2022 m. gegužės mėn. priėmė planą „REPowerEU“ 33 , įskaitant išorės bendradarbiavimo energetikos srityje strategiją 34 . Jais buvo siekiama taupyti energiją ir spręsti didelių energijos kainų problemą, įvairinti energijos tiekimą ir toliau spartinti perėjimą prie švarios energijos, o galiausiai – ne vėliau kaip iki 2027 m. panaikinti priklausomybę nuo iš Rusijos importuojamo iškastinio kuro.

Įgyvendinant planą „REPowerEU“ taip pat padidintos finansavimo galimybės pagal EGADP, kuri tapo pagrindine priemone, skirta ES lėšoms nukreipti, kad jomis būtų padedama siekti plano „REPowerEU“ tikslų. Priėmus Plano „REPowerEU“ reglamentą 35 , valstybės narės turėjo į atnaujintus ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus įtraukti specialius naujus skyrius 36 ir juose apibūdinti reformas ir investicijas, skirtas ES energetikos sistemos atsparumui, saugumui ir tvarumui didinti. Iki šiol pagal esamus planus valstybės narės 50 proc. savo asignavimų, t. y. iš viso 252 mlrd. EUR, skyrė priemonėms, kuriomis prisidedama prie klimato srities tikslo ir taip remiami plano „REPowerEU“ tikslai ir energetinė nepriklausomybė.

Be plano „REPowerEU“ ir Dujų laikymo reglamento 37  – pirmojo teisės akto, kurio pasiūlymas buvo pateiktas reaguojant į krizę 2022 m. kovo mėn., – Komisija 2022 m. pasiūlė ir Taryba per itin trumpą laiką pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 122 straipsnį priėmė keletą nepaprastosios padėties teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama švelninti energetikos krizės poveikį pramonei ir namų ūkiams. Tarp jų – Dujų poreikio mažinimo reglamentas 38 , Reglamentas dėl didelių energijos kainų mažinimo 39 , Solidarumo reglamentas 40 , Rinkos koregavimo mechanizmas 41 ir Leidimų išdavimo reglamentas 42 . Šios iniciatyvos padėjo užtikrinti dujų tiekimo saugumą, sumažinant dujų poreikį (18 proc.) ir elektros energijos poreikį (piko valandomis), taip pat paspartinti perėjimą prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo. Jomis taip pat buvo siekiama perviršinį energijos gamintojų pelną perskirstyti vartotojams ir pramonei, mažinti pernelyg didelius kainų šuolius ir stiprinti valstybių narių tarpusavio solidarumą, kad vienai valstybei narei susidūrus su dujų tiekimo trūkumo rizika įsikištų kitos valstybės narės. Valstybės narės nusprendė telkti savo dujų paklausą pasitelkdamos sukurtą naują ES energijos pirkimo platformą 43  ir žengti pirmuosius žingsnius bendro pirkimo link pasinaudojant paklausos telkimo mechanizmu „AggregateEU“. Tuo tarpu buvo pratęstas Dujų poreikio mažinimo reglamento taikymo laikotarpis. Paaiškėjo, kad kitos pagal SESV 122 straipsnį priimtos priemonės yra naudingos ilguoju laikotarpiu ir jau yra arba ateityje gali būti įtrauktos į nuolatinius teisės aktus. 

Tuo pat metu ES rėmė Ukrainos energetikos sistemą: pagal ES civilinės saugos mechanizmą šaliai perduoti 4 969 elektros generatoriai ir 2 507 transformatoriai, Energijos bendrijos sekretoriatas įsteigė Ukrainos energetikos rėmimo fondą, kuriam paramos teikėjai šiuo metu yra įsipareigoję skirti 218 mln. EUR, padovanota 5 700 fotovoltinių plokščių ir stabilizuotos Ukrainos ir Moldovos elektros energijos sistemos, jas sinchronizuojant su kontinentinės Europos tinklu. ES taip pat suteikė Ukrainai daugiau kaip 54,8 mln. EUR materialinės ir su branduoline sauga susijusios pagalbos. Kartu su Energijos bendrija Komisija padeda Ukrainai, Moldovai ir Vakarų Balkanams nuolat derinti nacionalinės teisės aktus su ES acquis, o tai yra svarbus žingsnis rengiantis būsimam stojimui į ES. Pasitelkdama tarptautinius koordinavimo mechanizmus, pavyzdžiui, G7+ koordinavimo grupę, ES, reaguodama į Rusijos vykdomą tikslinę Ukrainos energetikos infrastruktūros naikinimo kampaniją, derina veiksmus su kitais pasaulinio masto veikėjais.

Kitas svarbus žingsnis siekiant išsaugoti strateginį savarankiškumą buvo pasirengimas ateičiai užtikrinant saugų nulinio ŠESD balanso technologijų ir svarbiausiųjų žaliavų tiekimą, reikalingą dvejopai pertvarkai. Dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis taip pat padidėjo konkurencija nulinio ŠESD balanso pramonės sektoriuje: pasaulinė pagrindinių masinės gamybos nulinio ŠESD balanso technologijų rinka iki 2030 m. turėtų padidėti tris kartus, o jos metinė vertė sieks apie 600 mlrd. EUR. Be to, kelios ES nepriklausančios šalys ėmėsi iniciatyvų 44 , kuriomis siekiama skatinti vidaus švarios energijos technologijų vertės grandinių plėtrą. Dėl tiesioginio ir netiesioginio didelių energijos kainų poveikio ir ekonominių bei geopolitinių neramumų padidėjo vėjo ir kiek mažesniu mastu saulės energijos įrenginių gamybos ir įrengimo sąnaudos 45 . Kalbant apie švarios energijos vertės grandines, ES, norėdama gauti medžiagų ir produktų, kurie yra labai svarbūs diegiant švarios energijos technologijas, yra labai priklausoma nuo ES nepriklausančių šalių ir bent viename vertės grandinių etape yra priklausoma nuo Kinijos. Kalbant konkrečiai apie saulės energijos sektorių, 2022 m. beveik visos ES parduotos plokštės buvo importuotos, apie 90 proc. jų – iš Kinijos. Per pastaruosius penkerius metus Kinijos produktams teko 18,5 mlrd. EUR, t. y. 91 proc. visų su fotovoltinei energijai gaminti reikalingų produktų importu susijusių išlaidų.

2023 m. vasario mėn. priimtame Žaliojo kurso pramonės plane 46  išdėstytos veiksmų strategijos, kaip užtikrinti ES pramonės pirmavimą nulinio ŠESD balanso technologijų srityje, taip pat nebebūti vien grynuoju importuotoju ir labiau pasikliauti stipria vidaus gamybos baze, šiuo tikslu sudarant sąlygas greičiau gauti finansavimą, tobulinant įgūdžius ir teikiant paramą prekybai, kad būtų didinamas mūsų švarių technologijų konkurencingumas. Vėliau, siekiant supaprastinti reglamentavimo sistemą, kuri yra labai svarbi siekiant pritraukti investicijų, mažinti ES priklausomybę nuo labai koncentruoto importo ir stiprinti žiedinės ekonomikos metodus, skirtus strateginių žaliavų tiekimui užtikrinti, buvo pateikti kiti pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų: Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės akto ir Svarbiausiųjų žaliavų akto 47 . Šiuo metu dėl abiejų teisės aktų vyksta teisėkūros institucijų derybos, tikintis iki 2023 m. gruodžio mėn. pasiekti susitarimą. Be to, prie šios ataskaitos pridedamoje 2023 m. švarios energijos technologijų konkurencingumo pažangos ataskaitoje 48 pateikiama įžvalgų apie pagrindinius veiksnius, galimybes ir iššūkius ES, kurie jai gali padėti arba trukdyti stiprinti savo konkurencingumą nulinio ŠESD balanso pramonės sektoriuje, konkrečiau – strateginių nulinio ŠESD balanso technologijų srityje. Tarp tolesnių veiksmų, kuriais siekiama didinti ES konkurencingumą švarių technologijų sektoriuje, – Europos vėjo energetikos dokumentų rinkinys ir tinklų veiksmų planas, keletas dialogų su pramonės atstovais perėjimo prie švarios energijos klausimais ir Strateginio energetikos technologijų plano peržiūra. Visomis šiomis priemonėmis siekiama didinti ES konkurencingumą švarios energijos sektoriuje. Jos bus papildytos Mario Draghi specialiąja ataskaita 49 dėl Europos ateities konkurencingumo.

Tuo pat metu ES deda daugiau pastangų siekdama pereiti prie žiedinės ekonomikos, kurios sąlygomis pasaulinę medžiagų gavybą ir naudojimą būtų galima sumažinti trečdaliu 50 užtikrinant geresnį gaminių projektavimą, didesnį patvarumą, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą – visa tai taip pat padės mažinti poveikį aplinkai 51 . Įgyvendinant Svarbiausiųjų žaliavų aktą bus skatinama perdirbti svarbiausiąsias žaliavas, siekiant užtikrinti, kad 15 proc. ES poreikio būtų patenkinama antrinėmis žaliavomis. Taip bus sustiprintas Europos svarbiausiųjų žaliavų tiekimo saugumas, nesukuriant priklausomybės nuo kitų šalių.

ES toliau stengiasi sudaryti sąlygas energijos vartotojams įgalėti ir užtikrinti, kad nebrangios atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas visoje ES energetikos sistemoje jiems būtų naudingas. 2023 m. kovo mėn. Komisija pateikė pasiūlymus dėl tikslinės elektros energijos rinkos modelio 52 ir Didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo reglamento 53  reformos, kuria siekiama užtikrinti, kad ES pramonė taptų švaresnė ir konkurencingesnė, taip pat įtraukti struktūrines vartotojų įgalėjimo ir apsaugos priemones, kartu mažinant lemiamą dujų poveikį elektros energijos kainai. Įgyvendinant siūlomą reformą bus skatinamos konkurencingos rinkos ir skaidrus kainų nustatymas. Sustiprinus ES energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūros (ACER) atliekamą vaidmenį, ES vartotojai ir pramonė bus geriau apsaugomi nuo manipuliavimo ir piktnaudžiavimo rinka. Teisėkūros institucijos siekia šias derybas užbaigti iki 2023 m. pabaigos.

Vienas iš pagrindinių energetikos sąjungos tikslų yra energijos įperkamumas – tai labai svarbus aspektas įgyvendinant Europos žaliąjį kursą ir reagavimo į krizes priemones. Siekiant užtikrinti, kad pereinant prie švarios energijos nė vienas asmuo, sektorius ar regionas nebūtų paliktas nuošalyje, ši politikos sistema tebėra kaip niekad svarbi.

Dar prieš šią energetikos krizę Komisija pasiūlė keletą veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti, kad visi prisidėtų prie žaliosios pertvarkos. Viena iš svarbių iniciatyvų – Teisingos pertvarkos mechanizmas 54 . Kartu įgyvendindama Anglių pramonės regionų pertvarkos iniciatyvą, Komisija toliau teikia paramą regionams, kuriems perėjimas prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos daro didžiausią poveikį. Iki 2023 m. spalio mėn. pabaigos 27 valstybės narės pateikė 70 su nacionaliniais energetikos ir klimato srities veiksmų planais (NEKSVP) suderintų teritorinių teisingos pertvarkos planų, kuriuose išsamiai išdėstyti jų pertvarkos iki 2030 m. būdai. Teisingos pertvarkos platformoje anglių pramonės ir daug anglies dioksido išmetantiems regionams teikiama konkrečiai pritaikyta, į poreikius orientuota pagalba ir stiprinami jų gebėjimai, taip pat padedama įgyvendinti Teisingos pertvarkos fondo programas.

Socialinio klimato fondo tikslas – užkirsti kelią neigiamam poveikiui, kuris gali atsirasti įdiegus naująją ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, pagal kurią anglies dioksido apmokestinimo priemonė taikoma ir pastatų bei kelių transporto sektoriuose ir kurą deginant pramonės įrenginiuose išmetamiems teršalams (jiems dabartinė apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema netaikoma). Iš 2023 m. balandžio mėn. sukurto Socialinio klimato fondo valstybėms narėms 2026–2032 m. bus skirta maždaug 86,7 mlrd. EUR. Šiomis lėšomis bus remiami pažeidžiami namų ūkiai, labai mažos įmonės ir transporto naudotojai, padedant jiems investuoti į pastatų energijos vartojimo efektyvumą, mažinti pastatų šildymo ir vėsinimo sistemų priklausomybę nuo iškastinio kuro ir pereiti prie aktyvesnio atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo, taip pat sudaromos palankesnės sąlygos naudotis visai netaršaus ir mažataršio judumo galimybėmis bei transporto priemonėmis. Valstybės narės taip pat turės galimybę dalį lėšų skirti laikinai tiesioginei paramai pajamoms.

Atnaujintoje Energijos vartojimo efektyvumo direktyvoje taip pat daugiau dėmesio skiriama energijos nepritekliaus mažinimui ir vartotojų įgalėjimui. Į naująsias nuostatas įtraukta pirmoji ES energijos nepritekliaus apibrėžtis ir reikalaujama, kad valstybės narės, įgyvendindamos energijos vartojimo efektyvumo priemones, pirmenybę teiktų energijos nepriteklių patiriantiems žmonėms, pažeidžiamiems vartotojams, mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams ir, kai taikoma, socialiniuose būstuose gyvenantiems žmonėms.

Per energetikos krizę daugelis namų ūkių negalėjo apmokėti sąskaitų už energiją. Iš 2023 m. vartotojų sąlygų rezultatų suvestinės 55 matyti, kad 2022 m. 16 proc. Europos vartotojų, apmokėdami sąskaitas už energiją, susidūrė su sunkumais, o 71 proc. iš jų pakeitė savo įpročius, kad sutaupytų energijos. 2022 m. su energijos nepritekliumi, vertinamu pagal neišgalėjimą tinkamai šildyti būsto, susidūrė 9,3 proc. ES gyventojų, t. y. apie 40 mln. žmonių 56 , (2021 m. – maždaug 30 mln.). Iš modeliavimo rezultatų 57 matyti, kad, jei nebūtų buvę imtasi politinių intervencinių veiksmų, dėl energijos kainų pokyčių nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. sausio mėn. (palyginti su ankstesniais 18 mėnesių) energijos nepriteklius visoje ES būtų buvęs gerokai didesnis. Tarp 2022 m. nepaprastosios padėties teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus nuo didelių energijos kainų, Komisija taip pat pateikė pasiūlymą dėl Solidarumo reglamento, kuris, sprendžiant su poreikiu susijusius klausimus, padėjo sušvelninti poveikį dujų kainai, ir rinkos koregavimo mechanizmo, kuriuo ribojamos kainos ES dujų rinkose.

2022 m. spalio mėn. Komisija pasiūlė įperkamos energijos rėmimo priemonių, kuriomis valstybėms narėms sudarytos sąlygos nepanaudotas sanglaudos politikos lėšas, skirtas 2014–2020 m., panaudoti tiesioginei paramai pažeidžiamoms šeimoms ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms teikti. Valstybės narės įdiegė vartotojų ir įmonių apsaugos sistemas, grindžiamas pakoreguotomis valstybės pagalbos taisyklėmis (Laikinąja sistema krizės ir pereinamojo laikotarpio sąlygomis) ir kitomis socialinės politikos priemonėmis. Apskaičiuota, kad 2022 m. namų ūkiams išmokėta iš viso 93 mlrd. EUR, o pramonei – 53 mlrd. EUR energijos subsidijų. Bendra energijos subsidijų suma 2022 m. iš viso siekė apytiksliai 390 mlrd. EUR.

Komisija taip pat paskelbė rekomendaciją dėl energijos nepritekliaus 58 ir padėjo pagrindiniams energetikos sektoriaus suinteresuotiesiems subjektams 59 parengti bendrą deklaraciją dėl didesnės vartotojų apsaugos. Galiausiai Komisija oficialiai sudarė Energijos nepritekliaus koordinavimo grupę, kurioje valstybės narės gali dalytis gerąja praktika ir sprendimais, kaip padėti pažeidžiamiausiems visuomenės nariams įveikti šią krizę.

Pasak Tarptautinės energetikos agentūros, didesnis atsinaujinančiųjų išteklių energijos tiekimas padarė teigiamą poveikį vartotojams, nes be papildomų įrengtų pajėgumų didmeninės elektros energijos kainos visose Europos rinkose būtų buvusios 8 proc. didesnės. Dėl papildomų įrengtų fotovoltinės ir vėjo energijos gamybos pajėgumų ES vartotojai 2021–2023 m. turėtų sutaupyti apie 100 mlrd. EUR 60 . Tuo pat metu dėl didelių energijos kainų padidėjo vartotojų susidomėjimas bendro pasigamintos energijos vartojimo sistemomis. Valstybės narės padarė pažangą įgyvendindamos energetikos bendrijoms skirtas teisės aktų nuostatas, o Komisija pasiūlė toliau plėtoti vartotojų įgalėjimo galimybes.

2 pav. Priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti energijos įperkamumą, pasiskirstymas. Šaltinis – ACER, High-level Analysis of Energy Emergency Measures, 2023 m. kovo 20 d. [ nuoroda ]

Ryžtingi ir vieningi ES veiksmai ir palankios sąlygos (pvz., švelni žiema, mažesnis energijos poreikis Azijoje) padėjo sumažinti energetikos krizės poveikį. 2022 m. rugpjūčio mėn. energijos kainoms pasiekus aukščiausią lygį, 2023 m. sausio–birželio mėn. gamtinių dujų kainos sumažėjo iki vidutiniškai 44 EUR/MWh, o elektros energijos kainos – iki vidutiniškai 107 EUR/MWh 61 . Reaguodama į Rusijos agresiją, ES jai nustatė ribojamąsias priemones, įskaitant visišką draudimą importuoti anglis ir draudimą importuoti jūros naftą. ES laipsniškai nutraukė Rusijos anglių importą, maždaug 90 proc. sumažino savo priklausomybę nuo Rusijos naftos, o dujų importas iš Rusijos nuo 2021 m. kovo mėn. iki 2023 m. kovo mėn. sumažėjo 75 proc. Apskritai ES sumažino savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir kartu išvengė energijos tiekimo sutrikimų. Nepaisant to, ES turi išlikti budri ir toliau mažinti energetinę priklausomybę, nes vis dar esama energijos tiekimo sutrikimų ir dėl to kylančių kainų šuolių rizikos.

1.2. ES energetikos sistema prieš 2023–2024 m. žiemą. Energetinio saugumo padėtis ES ir jos valstybėse narėse

Artėjant 2023–2024 m. žiemai, ES yra gerai pasirengusi užtikrinti energetinį saugumą, nes gali naudotis įvairiais energijos ištekliais, yra pripildžiusi dujų saugyklas, sumažinusi energijos poreikį ir naudojasi vis įvairesnių energijos tiekėjų paslaugomis.

Vis dėlto dar kyla tam tikra rizika, pavyzdžiui, kad visiškai sustos dujotiekiais tiekiamų dujų importas ir bus įvykdyti išpuoliai prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą. Įtakos energetikos sistemai ir energijos tiekimo saugumui taip pat gali turėti dažnesni ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, todėl užtikrinant bendrą ES atsparumą svarbų vaidmenį ir toliau atliks subalansuotas požiūris ir valstybių narių tarpusavio solidarumas.

2022 m. priimtos priemonės padėjo gerokai sumažinti spaudimą energijos rinkoms ir dujų kainoms. Nepaisant to, dujų kainos vis dar yra didesnės nei 2015–2019 m. laikotarpiu, kai vidutinės jų kainos siekė 15–20 EUR/MWh. Kainos tebėra nepastovios ir joms įtakos turi bet kokie pasaulinės rinkos sutrikdymai – tai matyti iš neseniai padidėjusių dujų kainų dėl Artimųjų Rytų krizės ir laikinai uždaryto dujų telkinio Izraelyje, taip pat aptikto nuotėkio Baltijos jūros regiono dujotiekyje, kuriuo Suomija sujungiama su Estija. ES turi išlikti budri, nes bendras šių įvykių poveikis kartu su rinkos neapibrėžtumu gali turėti įtakos Europos ir pasaulio energijos rinkoms.

Energijos tiekimas sumažinus importą iš Rusijos

2022-ieji ir 2023-ieji buvo vieni sudėtingiausių metų ES energetikos sistemai, tačiau ES pavyko išlaikyti ir net padidinti savo energijos tiekimo saugumą. Spartus ir sėkmingas plano „REPowerEU“ įgyvendinimas padėjo gerokai sumažinti iš Rusijos importuojamų dujų dalį, palyginti su visu ES importu, kartu užtikrinant pakankamą dujų kiekį didelio poreikio laikotarpiais ir mažinant kaip niekada dideles energijos kainas.

 
3 pav. Gamtinių dujų (tiekiamų dujotiekiais ir SGD) importo 2021–2023 m. sudėtis. Šaltinis – Energetikos GD vyriausiojo ekonomisto grupės skaičiavimai, grindžiami JRC, ENTSO-G, bendrovės „Refinitiv“ duomenimis

Gamtinių dujų tiekimo saugumas per pastaruosius metus gerokai padidėjo ir ES sėkmingai siekia plano „REPowerEU“ tikslo iki 2027 m. tapti nepriklausoma nuo Rusijos iškastinio kuro. 2022 m. bendras Rusijos dujų (SGD ir dujotiekiais tiekiamų gamtinių dujų) importas sumažėjo iki 80 mlrd. m3 (24 proc. ES importo), o prieš krizę metinis importas siekė 155 mlrd. m3 ir sudarė 45 proc. viso ES importo. Nors SGD importas iš Rusijos nuo 2021 m. padidėjo, jis sudaro labai mažą viso dujų importo dalį. 2023 m. bendras importas toliau mažėja – numatoma, kad jis sieks apie 40–45 mlrd. m3. 2023 m. birželio mėn. iš Rusijos dujotiekiais buvo importuota tik 8 proc. dujų, o prieš agresijos karą ši dalis viršijo 50 proc. 62 Įdėjus daug pastangų įvairinti tiekimo šaltinius ir maršrutus ir sumažinus poreikį, ES pavyko kompensuoti visą trūkstamą importą iš Rusijos. Įgyvendinant naująją dujų laikymo politiką užtikrintas ne tik energetinis saugumas 2022–2023 m. žiemą, bet ir palankesnė padėtis rengiantis ateinančiai žiemai.

4 pav. Rusijos dujotiekiais tiekiamų dujų dalis, palyginti su visu ES gamtinių dujų importu. Šaltinis – Energetikos GD vyriausiojo ekonomisto grupės skaičiavimai, grindžiami JRC, ENTSO-G ir bendrovės „Refinitiv“ duomenimis

2022 m. birželio mėn. priimtas Dujų laikymo reglamentas 63 padėjo 2022 m. lapkričio mėn. pasiekti kaip niekada aukštą 95 proc. saugyklų užpildymo lygį, viršijant tikslą užpildyti 80 proc. saugyklų. 2022–2023 m. šildymo sezono pabaigoje ES saugyklos tebebuvo užpildytos daugiau kaip 56 proc., o jos tikslas dujų saugyklas užpildyti 90 proc. buvo pasiektas 2023 m. rugpjūčio 18 d., t. y. likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki nustatyto termino (lapkričio mėn.).

Rusijos naftos importas į ES nuo 2022 m. kovo mėn. sumažėjo 90 proc., tačiau tai nepadarė didelio poveikio ES ekonomikai. Valstybės narės, vadovaudamosi ES teisės aktais, kaupia privalomąsias naftos atsargas. Iš Rusijos importuojamai naftai taikomos ES sankcijos ir G7 nustatyta viršutinė kainų riba neturėjo įtakos ES naftos tiekimo saugumui, tačiau padarė numatytą poveikį – apribojo Rusijos pajamas iš naftos. Savo 11-ajame sankcijų rinkinyje ES nustatė kovos su apėjimu priemones, kad užkirstų kelią kitose šalyse iš Rusijos naftos arba nežinomos kilmės produktų pagamintų naftos produktų importui 64 . Komisija kartu su valstybių narių ekspertais Naftos koordinavimo grupėje atidžiai stebi naftos rinkas, nes dėl tolesnio naftos importo iš OPEC šalių ir Rusijos mažinimo gali padidėti įtampa rinkoje. Nors valstybės narės yra sukaupusios daug privalomųjų naftos atsargų, visų pirma dyzelino, reikia pripažinti, kad bendras pastarojo meto įvykių poveikis gali turėti įtakos ES energijos tiekimo saugumui ir pasaulinėms energijos rinkoms.

Susidūrusi su energetikos krize, ES ėmė aktyviau ir sparčiau diegti atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijas – taip sustiprintas ES energijos tiekimas ir svariai prisidedama prie visiško iškastinio kuro importo iš Rusijos panaikinimo. Remdamasi planu „REPowerEU“, ES priėmė Leidimų išdavimo reglamentą 65 , kuriuo supaprastintos ir paspartintos leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūros, daugiausia dėmesio skiriant konkrečioms technologijoms ir projektams, turintiems didžiausią greito diegimo ir įgyvendinimo potencialą, pavyzdžiui, ant dirbtinių konstrukcijų įrengiamoms fotovoltinės saulės energijos sistemoms ir šilumos siurbliams, taip pat elektrinių modernizavimui. 2022 m. buvo įrengta 57 GW naujų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos pajėgumų, daugiausia saulės fotovoltinės energijos sistemų ir vėjo jėgainių – abiejuose sektoriuose maždaug 50 proc. daugiau nei 2021 m. Tai padėjo su kaupu atsverti nedidelę hidroenergijos gamybą 2022 m. (12 proc. visos energijos gamybos), nors 2023 m. dėl padidėjusio kritulių kiekio ir labiau pripildytų rezervuarų ji vėl pasiekė vidutinį lygį 66 . Šildymo naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją sektoriuje šilumos siurblių naudojimas, palyginti su 2021 m., padidėjo 39 proc. 67 Saulės šiluminės energijos rinka padidėjo beveik 12 proc. 68 Elektros energijos gamyba iš kietojo biokuro buvo stabili ir sudarė apie 3 proc. visos elektros energijos gamybos (2020 m. – 2,9 proc., o 2021 m. – 3,1 proc.). Derinant energijos rūšis elektros ir šilumos gamybai, pagrindinis atsinaujinantysis energijos išteklius ES ir toliau yra bioenergija (apie 60 proc.). Apskritai 2022 ir 2023 m. gerokai padidėjo atsinaujinančiųjų išteklių energijai tenkanti energijos rūšių derinio dalis, o ES susitarė paspartinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą nustatydama tikslą, kad iki 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarytų 42,5 proc. ES energijos rūšių derinio, kartu stengiantis pasiekti 45 proc. 69

6 pav. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis elektros tiekimo sektoriuje 2022 m. Šaltinis – Energetikos GD vyriausiojo ekonomisto grupės skaičiavimai, grindžiami organizacijos „Fraunhofer“ ir ENTSO- E duomenimis

Energetikos pertvarka taip pat padeda kovoti su oro tarša ir mažinti susijusios ankstyvos mirties atvejų skaičių bei poveikį ekosistemoms. Remiantis Trečiosios švaraus oro apžvalgos ataskaita 70 , spartesnė vėjo ir saulės energijos plėtra įgyvendinant planą „REPowerEU“ duos ilgalaikės naudos švaraus oro srityje 71 .

Branduolinė energija ir toliau padeda užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą. 2023 m. branduolinėse elektrinėse pagaminta apie 24 proc. visos ES elektros energijos (2022 m. – 23 proc., o 2021 m. – 26 proc.). ES branduolinės elektrinės sensta ir atsiranda naujų pažangių branduolinių technologijų, pavyzdžiui, mažieji moduliniai reaktoriai, todėl šiam sektoriui reikia daug investicijų. Atsižvelgdama į tai, Komisija priėmė priemones, kuriomis siekiama gerinti investavimo į ilgalaikį eksploatavimą ir naujus pajėgumus aplinką 72 . Todėl tos valstybės narės, kurių energijos rūšių derinio dalį sudaro branduolinė energija, turi laiku priimti sprendimus dėl investicijų į ilgalaikį esamų branduolinių elektrinių eksploatavimą ir atitinkamai didinti saugą ir efektyvumą.

Komisija ir Euratomo tiekimo agentūra, glaudžiai bendradarbiaudamos su visais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais atitinkamose valstybėse narėse ir panašių pažiūrų tarptautiniais partneriais, taip pat dėjo daugiau pastangų, siekdamos skatinti tolesnį branduolinio kuro tiekimo ir branduolinio kuro ciklo paslaugų įvairinimą, kad būtų pereita prie patikimesnių ne Rusijos tiekėjų 73 . Taip siekiama mažinti kai kuriose valstybėse narėse kylančią riziką, susijusią su priklausomybe nuo Rusijos branduolinio kuro tiekimo ir kuro ciklo paslaugų, taip pat atsarginių dalių ir techninės priežiūros, užtikrinant kuro ir alternatyvių branduolinių išteklių prieinamumą.

Energijos poreikis

Komisija, vadovaudamasi principu „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“, pasiūlė keletą energijos taupymo ir energijos suvartojimo mažinimo priemonių. 2022 m. gegužės mėn. Komisija savo komunikate „ES energijos taupymo planas“ 74 išdėstė priemones, kurių galėtų imtis valstybės narės, siekdamos mažinti energijos suvartojimą ir didinti energijos vartojimo efektyvumą pastatuose ir pramonės bei transporto sektoriuose. Ši priemonė buvo papildyta Komisijos, ES merų pakto dalyvių ir Europos regionų komiteto pradėta įgyvendinti iniciatyva „Energijos taupymo sprintas“ 75 , kuria siekiama padėti miestams imtis neatidėliotinų priemonių ta pačia linkme.

2022 m. Taryba susitarė dėl savanoriško tikslo iki 2023 m. pavasario dujų poreikį sumažinti 15 proc. (arba 45 mlrd. m3). Šis tikslas buvo viršytas, nes visuose sektoriuose sumažinus dujų poreikį, bendras poreikis sumažėjo 18 proc. (arba 53 mlrd. m3). Remiantis šia patirtimi, susitarta šį savanorišką tikslą palikti galioti iki 2024 m. kovo mėn., numatant sutaupyti apie 60 mlrd. m3 dujų. 2022 m. spalio mėn. Taryba nustatė išskirtines ribotos trukmės priemones, kuriomis siekiama mažinti elektros energijos poreikį ir perskirstyti itin dideles energetikos sektoriaus pajamas galutiniams vartotojams 76 . Šiame reglamente nustatytas tikslas bendrą elektros energijos poreikį sumažinti 10 proc., o piko valandomis – bent 5 proc. Nors poreikį piko valandomis pavyko sumažinti, valstybėms narėms buvo sudėtinga 10 proc. sumažinti bendrą elektros energijos suvartojimą.

7 pav. Gamtinių dujų poreikio mažinimas (nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. rugpjūčio mėn., palyginti su penkerių metų vidurkiu). Šaltinis – Eurostatas

ES ėmėsi svarbių veiksmų, kad sustiprintų teisės aktus, kuriais siekiama didesnio energijos vartojimo efektyvumo. Atnaujinus Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą 77 , galutinės energijos suvartojimas ES lygmeniu iki 2030 m. turėtų sumažėti 11,7 proc., palyginti su 2020 m. atskaitos (bazinio lygio) scenarijaus prognozėmis. Be to, priimtos naujos taisyklės dėl budėjimo režimu veikiančių elektros prietaisų energijos suvartojimo 78 , taip pat sukurta Europos energijos vartojimo efektyvumo etikete ženklinamų gaminių registro 79  duomenų bazė – nauja plačiajai visuomenei ir viešųjų pirkimų vykdytojams skirta priemonė efektyviai energiją vartojantiems gaminiams nustatyti.

Energijos išteklių įvairinimas

Įgyvendindama planą „REPowerEU“ ir stengdamasi laipsniškai panaikinti savo priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro, ES gerokai paįvairino savo energijos tiekimą. 2022 m. balandžio mėn. Europos Vadovų Tarybos įgaliota Komisija sukūrė Europos dujų pirkimo platformą 80 ES dujų paklausai sutelkti ir savanoriškam bendram pirkimui koordinuoti, kad būtų sudaromos palankios sutartys su ne Rusijos tarptautiniais tiekėjais. Europos dujų pirkimo platforma taip pat buvo atverta Sakartvelui, Moldovai, Ukrainai ir Vakarų Balkanų šalims, o prie jos prisijungė Ukraina, Moldova ir Serbija. 

2023 m. balandžio 25 d. pradėjo veikti paklausos telkimo platforma „AggregateEU“. Iki šiol sėkmingai surengti trys konkursų etapai (2023 m. gegužės mėn., birželio–liepos mėn. ir rugsėjo–spalio mėn.), per kuriuos sutelkta bendra 44,75 mlrd. m3 dujų paklausa, gauta pasiūlymų dėl 52 mlrd. m3 dujų ir pasiūlymais iš dalies arba visiškai patenkinta iš viso 34,78 mlrd. m3 dujų paklausos. Vien per pirmuosius du kvietimus teikti pasiūlymus ES pirkėjų išreikšta paklausa du kartus viršijo Tarybos reglamente (ES) 2022/2576 nustatytą privalomą 13,5 mlrd. m3 ribą. Prie ES dujų pirkimo platformos prisijungė apie 170 įmonių, o iš sutelktų kiekių matyti, kad tai yra viena iš veiksmingų priemonių ES politinei įtakai ir galiai rinkoje didinti. Vykstant tarpinstitucinėms deryboms dėl siūlomo vandenilio ir dekarbonizuotų dujų rinkos dokumentų rinkinio, šiuo metu teisėkūros institucijos svarsto galimybes mechanizmą „AggregateEU“ dujų pirkimui naudoti ir po 2024 m., taip pat jį išplėsti įtraukiant kitus produktus, pavyzdžiui, vandenilį ir kitas dujas iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 

Komisija padėjo valstybėms narėms šalinti dujų infrastruktūros trūkumus, nustatytus rengiant planą „REPowerEU“, ir įgyvendinti į penktąjį Sąjungos sąrašą įtrauktus bendro intereso projektus, atrinktus pagal ankstesnį Transeuropinės energetikos infrastruktūros reglamentą. Daugelis jų yra finansiškai remiami Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) ir sanglaudos politikos fondų lėšomis. Vien pagal EITP 2021 ir 2022 m. bendro intereso energetikos infrastruktūros projektams skirta 1,64 mlrd. EUR dotacijų. Pastaraisiais mėnesiais užbaigti bendro intereso projektai padeda naikinti visų valstybių narių priklausomybę nuo vieno energijos tiekėjo, o ES padarė didžiulę pažangą įvairindama energijos tiekimą ir optimizuodama esamą gamtinių dujų tiekimo dujotiekiais, pvz., Baltijos dujotiekiu, Lenkijos ir Slovakijos jungiamuoju dujotiekiu, Graikijos ir Bulgarijos jungiamuoju dujotiekiu, infrastruktūrą, sudarant sąlygas srautui priešinga kryptimi tarp Prancūzijos ir Vokietijos, bei SGD terminalus, pvz., Vokietijoje, Italijoje ir Suomijoje. Siekiant užtikrinti valstybių narių ir regionų energetinį saugumą, ES bus toliau remiami ypatingos svarbos projektai, kurie be ES finansinės ar reguliavimo pagalbos nėra ekonomiškai perspektyvūs, pavyzdžiui, pasitelkiant EITP, EGADP, sparčiau išduodant leidimus ir prireikus taikant išimtis.

Be to, Komisija stengėsi stiprinti santykius su tarptautiniais partneriais ir įvairinti dujų bei SGD importą, pirmenybę teikdama patikimesniems, ne Rusijos tiekėjams. Siekdama kompensuoti sumažėjusį importą iš Rusijos, ES ėmė daugiau gamtinių dujų ir SGD importuoti iš Norvegijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. 2022 m. SGD importas iš JAV (49,3 mlrd. m3) padidėjo daugiau kaip du kartus (2021 m. siekė 18,9 mlrd. m3). Dujotiekiais tiekiamų dujų importas iš Norvegijos 2021–2022 m. padidėjo nuo 79,26 iki 86,69 mlrd. m3, taigi Norvegijai tenkanti viso ES importo dujotiekiais dalis padidėjo nuo 30 iki 40 proc. Komisija palaiko nuolatinį dialogą su Nigerija, didžiausia SGD gamintoja Afrikoje. 2023 m. liepos mėn. su Urugvajumi ir Argentina buvo pasirašyti nauji susitarimo memorandumai dėl bendradarbiavimo energetikos pertvarkos srityje. 2022 m. liepos mėn. ES ir Azerbaidžanas pasirašė naują susitarimo memorandumą dėl strateginės partnerystės energetikos srityje, ir ES 40 proc. padidino dujų importą iš šios šalies. Abi šalys susitarė iki 2027 m. du kartus padidinti dujų tiekimą ES pietiniu dujų koridoriumi ir stiprinti bendradarbiavimą švarios energijos, energijos vartojimo efektyvumo, elektros energijos perdavimo ir išmetamo metano kiekio klausimais.

Viduržemio jūros regione Komisija toliau bendradarbiavo su Egiptu, Izraeliu ir Rytinės Viduržemio jūros regiono dalies dujų forumu įgyvendindama trišalį susitarimo memorandumą, padėjusį SGD tiekimą iš Egipto į ES nuo 1,1 mlrd. m3 2021 m. padidinti iki 4,2 mlrd. m3 2022 m. Komisija toliau stebės padėtį Artimuosiuose Rytuose ir galimą jos poveikį pasaulinėms energijos rinkoms. Tuo pat metu ES tęsė dialogą su Alžyru ir Egiptu dėl pastangų mažinti išmetamą metano kiekį, be kita ko, įgyvendinant principą „Jūs surenkate – mes superkame“, pagal kurį įmonės galėtų surinkti ir parduoti išgautas dujas, kurios kitu atveju būtų išleidžiamos į orą arba sudeginamos. ES tęsė dialogą su Alžyru, siekdama toliau plėtoti strateginę partnerystę energetikos srityje. Alžyras yra pagrindinis Viduržemio jūros regiono gamtinių dujų tiekėjas ES ir ateityje galėtų tapti vienu iš mažo anglies dioksido pėdsako ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos tiekėjų. Bendras energijos importas iš Alžyro 2022 m. šiek tiek sumažėjo iki 40,35 mlrd. m3 (2021 m. siekė 44,1 mlrd. m3). Importas dujotiekiais į Ispaniją sumažėjo, o importas į Italiją padidėjo 81 .

ES, plėtodama diversifikuotą ir nuo iškastinio kuro bei energijos importo iš Rusijos nepriklausomą energetikos sistemą, ketina didinti vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių tiekimą. Siūlomame vandenilio ir dekarbonizuotų dujų rinkos dokumentų rinkinyje bus apibrėžta vandenilio rinkos struktūra ir užtikrintas lengvesnis dujų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių bei mažo anglies dioksido pėdsako dujų patekimas į rinką. Europos vandenilio bankas 82 padės įveikti pradinius investavimo į vandenilį iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių sunkumus, padengdamas išlaidų, susijusių su vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir iškastinio kuro naudojimu, skirtumą. Sutelkiant vandenilio paklausą būtų galima suderinti būsimų vandenilio gamintojų ir pirkėjų poreikius, o tai padėtų didinti ES politinę įtaką ir galią rinkoje tarptautinių vandenilio gamintojų atžvilgiu, taip užtikrinant prieinamesnes kainas. ES siekia užmegzti partnerystės ryšius su Viduržemio jūros baseino, Šiaurės jūros regiono, Persijos įlankos šalimis, Saudo Arabija ir Ukraina dėl galimo vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių importo. 2022 m. Šarm aš Šeiche vykusioje 27-ojoje UNFCCC šalių konferencijoje ES jau užmezgė partnerystę su Egiptu, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas investicijoms į vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą ir susijusiai prekybai.

2.    VALSTYBIŲ NARIŲ PAŽANGOS ĮGYVENDINANT 2030 M. ENERGETIKOS IR KLIMATO SRITIES UŽMOJUS APŽVALGA

Iki 2023 m. kovo 15 d. valstybės narės turėjo pirmą kartą integruotai pranešti apie pažangą, padarytą įgyvendinant 2020 m. nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus (NEKSVP), apimančius 2021–2030 m. laikotarpį. Šiose ataskaitose apžvelgta pažanga, padaryta siekiant tikslų, vykdant uždavinius ir užtikrinant įnašus pagal penkis energetikos sąjungos aspektus, įskaitant išmetamą ir absorbuojamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, taip pat valstybių narių politikos ir priemonių įgyvendinimas ar pakeitimai ir jų finansavimas.

Be to, valstybės narės turėjo pranešti apie pažangą, padarytą siekiant prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų, savo politikos ir priemonių poveikį oro kokybei ir oro teršalų išmetimui, taip pat apie veiksmus, kurių imtasi siekiant užmegzti daugiapakopį dialogą energetikos ir klimato klausimais. Remdamasi jų ataskaitomis, Komisija įvertino valstybių narių pažangą, padarytą įgyvendinant pirmuosius NEKSVP. Šis vertinimas yra labai svarbus siekiant nustatyti, kaip ES sekasi įgyvendinti savo 2030 m. klimato srities ir energetikos užmojus 83 . Išsamus vertinimas pateikiamas prie šios ataskaitos pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente. Be to, Klimato politikos veiksmų pažangos ataskaitoje pateikiamas klimato politikos pažangos vertinimas pagal Valdymo reglamentą 84 ir Europos klimato teisės aktą, įskaitant pirmą kartą atliekamą bendros valstybių narių pažangos siekiant ES 2050 m. poveikio klimatui neutralumo tikslo vertinimą. 

Dėl integruoto ataskaitų teikimo pobūdžio gerokai sumažėja tiek Komisijai, tiek valstybėms narėms tenkanti administracinė našta, palyginti su įvairiais ataskaitų teikimo ir vertinimo įpareigojimais, pagal energetikos ir klimato acquis taikytais prieš įsigaliojant Valdymo reglamentui. Toks integruotas ataskaitų teikimas suteikia galimybę visapusiškiau įvertinti pažangą, padarytą siekiant 2030 m. energetikos ir klimato srities tikslų. Tai, kad ataskaitos buvo teikiamos naudojantis e. platforma, labai padėjo supaprastinti ataskaitų teikimo procesą ir padidinti duomenų palyginamumą, palengvinant vėlesnę peržiūrą ir vertinimą.

Šiuo metu valstybės narės, remdamosi iki šiol padaryta pažanga, taip pat atnaujina savo NEKSVP. Dabar jos turi atsižvelgti į naują teisinę ir politinę aplinką (Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinį, nuo pradinių NEKSVP pateikimo pasikeitusią geopolitinę padėtį ir ES atsaką pagal planą „REPowerEU“) ir užtikrinti, kad kartu įgyvendintų didesnius užmojus vykdydamos patikimu ir tvirtu valstybių narių planavimu grindžiamą politiką.

2.1. Pažanga, susijusi su ES ir valstybių narių 2030 m. tikslų, uždavinių ir įnašų įgyvendinimu

Po precedento neturinčio išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo 2020 m., kurį nulėmė COVID-19 pandemija, 2021 m. jis vėl smarkiai padidėjo, tačiau tikimasi, kad 2022 m. ES išmetamųjų teršalų kiekis vėl atitiks prieš pandemiją nusistovėjusią 30 metų mažėjimo tendenciją. Preliminariais duomenimis, bendras ES vidaus išmetamas ŠESD kiekis (t. y. neįskaitant žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (LULUCF) bei tarptautinės aviacijos) 2022 m., palyginti su 2021 m., sumažėjo 2,4 proc., o ES BVP padidėjo 3,5 proc. Tai reiškia, kad išmetamas ŠESD kiekis, palyginti su 1990 m. baziniais metais, sumažėjo 30,4 proc. (arba 29 proc., jeigu įtraukiama ir tarptautinė aviacija). Numatoma, kad taip pat šiek tiek padidės grynasis LULUCF absorbuotas ŠESD kiekis, apie kurį pranešta 85 . Todėl 2022 m. grynasis išmetamas ŠESD kiekis (t. y. įskaitant LULUCF) turėtų būti 32,5 proc. mažesnis už 1990 m. lygį (arba 31,1 proc. mažesnis, jeigu įtraukiama ir tarptautinė aviacija).

Vis dėlto iš naujausių valstybių narių pateiktų išmetamo ŠESD kiekio prognozių matyti, kad esama didelio atotrūkio nuo ES bendrų klimato srities tikslų, net jeigu svarstomos galimybės imtis papildomų priemonių. Kad ES pavyktų sėkmingai pasiekti savo 2030 m. mažinimo tikslą ir iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą, ji turi gerokai paspartinti pokyčius ir daugiau dėmesio skirti sritims, kuriose reikiamas išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimas daro reikšmingą poveikį (pvz., pastatų, transporto sektoriuose), kuriose pažanga pastaruoju metu buvo daroma pernelyg lėtai (t. y. žemės ūkyje) arba kuriose mažinant išmetamųjų teršalų kiekį pastaraisiais metais netgi buvo pasukta netinkama linkme (t. y. LULUCF sektoriuje) 86 .

Siekdamos atsižvelgti į klimato kaitą ir pasirengti veiksmingam ir informacija grindžiamam prisitaikymui prie klimato kaitos dažnėjant ir intensyvėjant ekstremaliems meteorologiniams reiškiniams, valstybės narės karščio bangas, sausras, stipresnes audras ir padidėjusį kritulių kiekį laikė pavojais energetikos sąjungai. Tarp pagal visus energetikos sąjungos aspektus nurodytų pažeidžiamumo ir rizikos pavyzdžių – ir energetikos sistemos pažeidžiamumas (pvz., hidroelektrinių pažeidžiamumas dėl vandens trūkumo ir sausrų, branduolinių elektrinių pažeidžiamumas dėl didėjančios aušinamojo vandens temperatūros, kurią lemia šilumos bangos, sumažėjęs biomasės prieinamumas ir suprastėjusi jos kokybė, tinklo sutrikimai).

Siekdamos kovoti su šia rizika, valstybės narės susijusiuose sektoriuose, pavyzdžiui, žemės ūkio, pastatų, miškininkystės, energetikos, infrastruktūros ir transporto, nustatė tiek bendruosius nacionalinius, tiek konkrečių sektorių prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus. Dvidešimt valstybių narių nurodė prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus, kurių dauguma visiškai atitinka nustatytą riziką (14 tikslų riziką atitinka visiškai, šeši tikslai – iš dalies). Prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų stebėsenos ir vertinimo sistemos valstybėse narėse yra neseniai sukurtos arba šiuo metu kuriamos ir veikia pagal nacionalines prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas ar planus, retais atvejais atsižvelgiant į sąveiką su energetikos sąjungos aspektais, kaip nurodyta NEKSVP. Dvylika valstybių narių pranešė apie aiškią pažangą, padarytą įgyvendinant prisitaikymo priemones pagal kiekvieną prisitaikymo prie klimato kaitos tikslą.

2021 m. atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarė 21,8 proc. ES bendro suvartoto galutinės energijos kiekio, t. y. šiek tiek sumažėjo, palyginti su 2020 m. (22 proc.) 87 . Nors absoliučiaisiais skaičiais atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas, palyginti su 2020 m., padidėjo maždaug 5 proc. ir siekė 220 804 mln. tne (ankstesniais metais – 209 595 mln. tne), bendras energijos suvartojimas didėjo sparčiau, nes panaikinus COVID-19 apribojimus imta aktyviau vykdyti ekonominę veiklą. Be to, kelios valstybės narės vėlavo įgyvendinti Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos taisykles dėl bioenergijos tvarumo kriterijų, todėl jose atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis sumažėjo.

Vertinant pažangą pagal planą, kaip įgyvendinti 2030 m. tikslus, 2021 m. pasiekta 21,8 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis, turint omenyje dabartinį 2030 m. tikslą (32 proc.), yra šiek tiek mažesnė už privalomą tarpinį pagal plano trajektoriją nustatytą 2022 m. tikslą (22,2 proc.) 88  . Vis dėlto, atsižvelgiant į atnaujintą tikslą (42,5 proc.), ši dalis būtų daugiau kaip 2 procentiniais punktais mažesnė už nustatytą trajektoriją (tarpinis tikslas būtų 24,05 proc.).

Nuo 2010 m. bendra atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis kasmet didėjo vidutiniškai 0,67 procentinio punkto. Norint pasiekti naująjį ES 2030 m. tikslą užtikrinti, kad atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarytų 42,5 proc. (ir juo labiau 45 proc.) visos suvartojamos energijos, ateinančius kelerius metus tą dalį reikės daug sparčiau didinti. Ypač didelė pažanga padaryta elektros energijos sektoriuje, kuriame atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis nuo 21,3 proc. 2010 m. padidėjo iki 37,6 proc. 2021 m. Mažesnė pažanga padaryta šildymo ir vėsinimo sektoriuje (nuo 17 iki 22,9 proc.) ir transporto sektoriuje (nuo 5,5 iki 9,1 proc.).

2021 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalys valstybėse narėse buvo labai nevienodos – tai atspindi skirtingą pradinę padėtį ir nacionalinius tikslus, kiekvienai valstybei narei nustatytus pradinėje Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje, taip pat nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose nustatytus nacionalinius įnašus. Didžiausia atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis 2021 m. buvo Švedijoje (62,6 proc.), o po jos rikiavosi Suomija (43,1 proc.) ir Latvija (42,1 proc.). Mažiausia atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis, neviršijanti 13 proc., buvo Belgijoje, Airijoje, Liuksemburge, Maltoje ir Nyderlanduose. Keliose valstybėse narėse atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis labai sumažėjo, ypač Bulgarijoje (6,3 procentinio punkto) ir Airijoje (3,7 procentinio punkto). Abiejose šalyse tai daugiausia lėmė sumažėjęs bioenergijos kiekis. Kitose šalyse atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis labai padidėjo, pavyzdžiui, Estijoje iš dalies dėl statistinių perdavimų ji padidėjo beveik 8 procentiniais punktais.

Atsižvelgiant į plėtrą nacionaliniu lygmeniu ir statistinius perdavimus, apie kuriuos šiuo metu pranešta, kelių valstybių narių atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis 2021 m. buvo mažesnė už jų privalomą 2020 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslą, nustatytą pagal pradinę Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą. Tos valstybės narės yra Prancūzija (3,7 procentinio punkto mažiau nei 2020 m. tikslas), Airija (–3,5 procentinio punkto), Nyderlandai (–1 procentinis punktas) ir Rumunija (–0,6 procentinio punkto). Todėl šios valstybės narės per vienus metus turės imtis papildomų priemonių, kad per kitus metus panaikintų šį atotrūkį 89 .

ES pasiekė Energijos vartojimo efektyvumo direktyvoje nustatytas 2020 m. energijos vartojimo efektyvumo siektinas vertes, susijusias tiek su pirminės energijos suvartojimu, tiek su galutinės energijos suvartojimu 90 . Vis dėlto šioms vertėms didelės įtakos turėjo COVID-19 krizė ir izoliavimo priemonės, dėl kurių buvo apribota bendra veikla ir atitinkamai sumažėjo energijos poreikis.

2021 m. ES suvartojo 1 311 mln. tne pirminės energijos, t. y. 6 proc. daugiau nei 2020 m. Tai greičiausiai lėmė atsigavimas po COVID-19 krizės, nors pirminės energijos suvartojimas išliko mažesnis nei 2019 m. Šie duomenys dar neatspindi bendrų ES pastangų mažinti energijos poreikį Rusijai pradėjus agresijos karą prieš Ukrainą. Jei ši mažėjimo tendencija išliks ir ateinančiais metais, tai reikštų, kad padaryta struktūrinių patobulinimų.

Absoliutus galutinės energijos suvartojimas 2021 m., palyginti su 2005 m., sumažėjo 18 valstybių narių ir padidėjo aštuoniose valstybėse narėse, o trijose iš jų (Lietuvoje, Maltoje ir Lenkijoje) padidėjo daugiau kaip 20 proc. 2021 m., palyginti su 2020 m., bendras galutinės energijos suvartojimas padidėjo visose valstybėse narėse. Apskritai, vertinant pažangą pagal planą pasiekti 2030 m. tikslus, pirminės ir galutinės energijos suvartojimo rodikliai vis dar neatitinka jų 2030 m. tikslų.

Pagal Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 7 straipsnyje nustatytą pareigą taupyti energiją per metus naujai sutaupytos energijos kiekis, apie kurį pranešta, siekia 10 384 ktne per metus. Kiekvienais metais naujai sutaupomo kiekio ekvivalentas, atitinkantis 0,8 proc. per metus tikslą 91 , 25-ioms valstybėms narėms, kurios kartu pranešė apie sutaupytą kiekį, yra 7 309 ktne per metus. Taigi sutaupytas kiekis, apie kurį pranešta, 42,1 proc. viršija reikalaujamą sutaupyti kiekį.

Kelios duomenis pateikusios valstybės narės padarė tam tikrą pažangą siekdamos 2030 m. pastatų renovacijos tikslų, nustatytų nacionalinėse ilgalaikėse renovacijos strategijose 92 . Naujų ir renovuotų energijos beveik nevartojančių pastatų, kurie nuo 2020 m. pabaigos valstybėse narėse tapo naujų pastatų standartu 93 , skaičius 2020–2021 m. padidėjo vidutiniškai 80 proc. Valstybės narės taip pat pateikė daug įvairių nacionaliniu lygmeniu nustatytų tarpinių reikšmių ir pažangos rodiklių, kuriais siekiama gerinti pastatų ūkį ir mažinti jo energijos suvartojimą. Reikia dėti daugiau pastangų siekiant stebėti tolesnę pastatų ūkio raidą. Į pasiūlymą 94 atnaujinti Direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo įtraukta šiuo požiūriu naudingų nuostatų, pavyzdžiui, dėl pastatų renovacijos planų ir nacionalinių pastatų energinio naudingumo duomenų bazių, kurių duomenys kasmet būtų perduodami ES pastatų ūkio stebėsenos centrui 95 .

Apskritai dauguma valstybių narių 2019 m. NEKSVP nustatė su energetiniu saugumu susijusius nacionalinius uždavinius ir tikslus. Jie yra įvairių formų ir apima įvairius aspektus, pradedant energijos kaupimo įrenginių įrengimu ir naudojimu ir baigiant SGD terminalų statyba arba priklausomybės nuo energijos importo mažinimu. Šie įsipareigojimai padeda stiprinti ES energetinį saugumą.

Komisija negalėjo įvertinti ES pažangos, padarytos siekiant įvairinimo tikslų, taigi ir užtikrinant energetinį saugumą, nes tik septynios valstybės narės nustatė kokį nors susijusį tikslą ar uždavinį. Vis dėlto beveik visos šalys, nustačiusios tokius įvairinimo tikslus, padarė tam tikrą pažangą.

Tas pats pasakytina ir apie priklausomybės nuo energijos importo iš ES nepriklausančių šalių mažinimą, nes tik šešios valstybės narės šioje srityje nustatė kiekybiškai įvertinamus tikslus ir uždavinius. Iš šalių, kurios nustatė konkrečius priklausomybės nuo importo mažinimo tikslus, kai kurios šalys (pvz., Graikija) nurodė nepadariusios didelės pažangos, o kitos (pvz., Kroatija, Lenkija) net pranešė, kad padėtis pablogėjo. Tam tikrą pažangą padarė tik Bulgarija, Italija ir Estija. Devynerius metus iki ataskaitinio laikotarpio ES priklausomybė nuo iškastinio kuro importo iš esmės buvo stabili – 2021 m., palyginti su 2012 m., ji padidėjo tik vienu procentiniu punktu. Skaičiuojant šį rodiklį neatsižvelgta į Rusijos invazijos į Ukrainą padarinius, nes turimi tik laikotarpio iki 2021 m. duomenys. Tikėtina, kad, valstybėms narėms atsisakant iškastinio kuro importo iš Rusijos, padėtis labai pasikeitė.

Iki 2021 m. pažanga, padaryta siekiant tikslo stiprinti gebėjimą spręsti energijos šaltinio tiekimo apribojimo arba nutraukimo problemas, kaip paaiškėjo, yra teigiama – dauguma šalių padarė didelę pažangą didindamos savo dujų ir elektros energijos sistemų atsparumą.

Valstybės narės deda daug pastangų, siekdamos didinti tarpvalstybinį pralaidumą. Užbaigus įvairius bendro intereso projektus turėtų dar labiau pagerėti tinklų ir sistemų sujungimo lygis. Nepaisant to, septynios valstybės narės (IE, EL, ES, FR, IT, CY, RO) nepasiekė 2030 m. tinklų ir sistemų sujungimo tikslo, o keturios valstybės narės (IE, ES, IT, CY) – ir 2020 m. tinklų ir sistemų sujungimo tikslo. Reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų pasiekti 2030 m. tikslai, ypač laiku įgyvendinant numatytus tarpvalstybinius projektus.

Ne visos valstybės narės yra nustačiusios nacionalinius energetikos sistemos lankstumo uždavinius. Tai padariusių valstybių narių nacionaliniai uždaviniai pritaikomumo ir išmatuojamumo požiūriu yra nevienodi. Švedija nustatė šešis nacionalinius uždavinius, susijusius su lankstumo sprendimais, kuriais siekiama nustatyti ir pašalinti kliūtis ir skatinti lankstumo priemones, pavyzdžiui, paklausos atsaką ir kaupimą. Graikija įdiegė aiškias sistemas, susijusias su dalyvavimu ir paklausos atsako veikimu, padarydama pažangą paklausos atsako pritraukimo energijos rinkose srityje.

Kalbant apie mokslinius tyrimus, inovacijas ir konkurencingumą, 20 valstybių narių pranešė apie priemones, kuriomis įgyvendinami Europos strateginio energetikos technologijų plano tikslai ir politika. Dauguma valstybių narių pranešė apie išsamias mokslinių tyrimų finansavimo programas, kuriomis remiama technologijų, įtrauktų į šio plano įgyvendinimo darbo grupių veiklos sritį, plėtra. Kalbant apie viešąsias išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, 19 valstybių narių pateikė informaciją apie kiekybiškai įvertinamus nacionalinius uždavinius, o penkios valstybės narės – apie atitinkamą tikslą. Iš 13 valstybių narių, pateikusių 2020 ir 2021 m. duomenis, 12-oje valstybių narių (AT, CZ, DE, ES, FR, LT, MT, NL, AT, PT, FI, SE) investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas padidėjo ir tik vienoje valstybėje narėje (EL) jos šiek tiek sumažėjo.

Bendra energijos subsidijų suma ES iki 2021 m. padidėjo iki 216 mlrd. EUR. 2022 m. ši suma pasiekė 390 mlrd. EUR, ir tai yra viena iš tiesioginių energetikos krizės pasekmių. Reaguodamos į energijos kainų krizę, valstybės narės, sukūrė 230 laikinų subsidijų priemonių, kurių bendra vertė siekia 195 mlrd. EUR. Didelė dalis laikinųjų priemonių buvo skirta namų ūkiams, kuriems atiteko 93 mlrd. EUR paramos. Parama kelių transporto sektoriui siekė 31 mlrd. EUR, o keliems sektoriams skirtos subsidijos – 75 mlrd. EUR. Daugelis šių priemonių, kurių valstybės narės ėmėsi namų ūkiams ir komerciniams bei pramoniniams vartotojams apsaugoti, turėtų būti laipsniškai panaikintos 2023 m. arba kai vėl stabilizuosis energijos kainos.

Dėl krizės laikinai staigiai padidėjo subsidijos iškastiniam kurui (visų pirma gamtinėms dujoms ir automobiliniams degalams), kurios 2022 m. pasiekė 123 mlrd. EUR. Nors metinis atsinaujinančiųjų išteklių energijos panaudojimas kasmet didėja, subsidijos atsinaujinančiųjų išteklių energijai nuo 88 mlrd. EUR 2020 m. sumažėjo iki 86 mlrd. EUR 2021 m. ir iki 87 mlrd. EUR 2022 m. Tai daugiausia lėmė rinka grindžiamos subsidijų priemonės, pavyzdžiui, supirkimo priemokos ir sutartys dėl kainų skirtumo. Didelių rinkos kainų laikais atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamintojai vyriausybėms teikė kompensacijas.

Dėl krizės nutrūko ilgalaikė subsidijų iškastiniam kurui mažėjimo tendencija. Maždaug pusė subsidijų iškastiniam kurui (58 mlrd. EUR) bus nutrauktos 2024 m. arba yra trumpalaikės. Kalbant apie likusią dalį, maždaug 1 proc. (1,7 mlrd. EUR) šių subsidijų numatyta vidutinio laikotarpio (2025–2030 m.) naudojimo pabaigos data. Likusiems 52 proc. (64 mlrd. EUR) šių subsidijų iškastiniam kurui naudojimo pabaigos data dar nenustatyta arba nustatyta vėlesnė nei 2030 m. jų naudojimo pabaigos data 96 .

Valstybės narės energijos nepritekliaus problemai spręsti taiko įvairius metodus, grindžiamus kiekybiniais tikslais arba labiau kokybiniais vertinimais. Nors kai kurios šalys padarė pažangą, kitos, teikdamos aiškius pažangos vertinimus, susiduria su sunkumais. Energijos nepriteklius aiškiai pripažįstamas ES teisės aktuose – valstybės narės privalo įvertinti energijos nepriteklių patiriančių namų ūkių skaičių savo atitinkamose teritorijose ir, jeigu tokių namų ūkių yra daug, įgyvendinti įvairias struktūrinės ir socialinės politikos priemones 97 .

2021 m. daugumoje valstybių narių sumažėjo namų ūkių, namuose negalinčių palaikyti tinkamos šilumos, dalis. Tik Ispanija pranešė apie didelį padidėjimą 2019–2021 m. Dėl didelės geografinės įvairovės poveikis jaučiamas visose valstybėse narėse, nors jų rodikliai svyruoja nuo 1,4 proc. Suomijoje iki 22,5 proc. Bulgarijoje. Reikia pažymėti, kad šie pateikti duomenys dar neatspindi padidėjusio namų ūkių, kurie 2022 m. namuose negalėjo palaikyti tinkamos šilumos dėl smarkiai išaugusių energijos kainų (žr. 1.1 skyrių), skaičiaus. Be to, praėjusią žiemą valstybės narės ėmė taikyti daug skubių priemonių, kurios padėjo sumažinti energetikos krizės poveikį pažeidžiamiausiems namų ūkiams.

2.2. Politika ir priemonės ES ir valstybių narių 2030 m. tikslams, uždaviniams ir įnašams įgyvendinti

Esminė pažanga siekiant 2030 m. plataus užmojo tikslų padaryta valstybėms narėms užtikrinus tinkamą ir patikimą politiką ir priemones, taip pat reikiamą finansavimą savo tikslams, uždaviniams ir įnašams, nustatytiems jų NEKSVP ir teisės aktuose, dėl kurių susitarta ES lygmeniu, įgyvendinti. 2023 m. teikiant ataskaitas pirmą kartą integruotai įtraukti visi penki energetikos sąjungos aspektai. Bendras atskiros politikos ir priemonių, apie kurias pranešta, skaičius nuo 2 052 2021 m. padidėjo iki 3 039 2023 m. 98 Vidutiniškai kiekvienoje valstybėje narėje įgyvendinama 113 atskirų politikos krypčių ir priemonių. Palyginti su 2021 m., šis skaičius padidėjo 48 proc. Be to, gerokai padaugėjo naujai įgyvendinamos politikos ir priemonių – tai galėjo nulemti valstybėms narėms iškilusi būtinybė įgyvendinti naują politiką ir priemones, kad pasiektų savo 2030 m. klimato srities ir energetikos tikslus.

Neįmanoma struktūriškai palyginti esamo ir būtino finansavimo tikslams, uždaviniams ir įnašams, kuriuos valstybės narės nustatė savo NEKSVP, įgyvendinti. Duomenys dažnai yra neišsamūs arba nenuoseklūs, todėl jais remiantis negalima atlikti struktūrinio palyginimo. Taigi per kitą ataskaitų teikimo ciklą bus svarbu didinti teikiamos informacijos prieinamumą, nuoseklumą ir palyginamumą.

ES lygmeniu 2023 m. buvo paskelbtas pirmasis kvietimas teikti pasiūlymus pagal ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimo mechanizmą. Šis kvietimas teikti pasiūlymus grindžiamas savanorišku Liuksemburgo, kaip įmokas mokančios šalies, kuri į mechanizmą įmoka 40 mln. EUR, dalyvavimu, o priimančioji šalis, kurioje bus įgyvendinami saulės fotovoltinės energijos projektai ir gaminama atsinaujinančiųjų išteklių energija (iki 400 MW bendro pajėgumo), yra Suomija. Kitus 15 metų Liuksemburgas ir Suomija dalysis elektros energijos, pagamintos įgyvendinant remiamus projektus, statistine nauda. Šiuo metu Komisija rengia kitą kvietimą teikti pasiūlymus, kuris turėtų būti paskelbtas 2024 m.

2023 m. EITP Energetikos programa ir jos atsinaujinančiųjų išteklių energijos tarpvalstybinių projektų finansavimo kryptis buvo įgyvendinamos paskelbus du sėkmingus kvietimus teikti pasiūlymus. Pagal juos skirta parama Estijos ir Latvijos sukurtam jūros vėjo elektrinių parkui ELWIND, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų ir Vokietijos parengtam vandenilio vertės grandinės projektui CICERONE, Estijos ir Liuksemburgo sukurtam jūros vėjo elektrinių parkui SLOWP ir tarpvalstybiniam sausumos vėjo elektrinių parkui ULP-RES. 2021 ir 2022 m. bendro intereso ypatingos svarbos infrastruktūros projektams iš viso skirta 1,64 mlrd. EUR EITP dotacijų.

Kalbant apie politikos ir priemonių poveikį ir sąnaudas, 18 valstybių narių pranešė apie kiekybinį ex ante išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimą. Šis sumažėjimas 2025 m. sieks iki 407 Mt CO2 ekv., 2030 m. – 703 Mt CO2 ekv., 2035 m. – 577 Mt CO2 ekv. ir 2040 m. – 537 Mt CO2 ekv. Pateikti duomenys apie išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimą, atrodo, yra neišsamūs, nes mažėjimas po 2030 m. neatitinka lūkesčių, kad ilgainiui sumažėjęs kiekis didės.

Valstybės narės tik ribotai ir nevienodu mastu pranešė apie būsimą jų NEKSVP nustatytos politikos ir priemonių įgyvendinimo poveikį teršalų išmetimui. Nors dvi valstybės narės pranešė apie (beveik visų savo) politikos krypčių ir priemonių poveikį, dauguma jų į pateiktą informaciją įtraukė (daug) mažiau politikos ir priemonių, o šešios valstybės narės nepranešė apie jokios politikos ir priemonių poveikį oro kokybei ir į orą išmetamiems teršalams. Dauguma informaciją pateikusių valstybių narių nurodė kiekvieno įgyvendinus politiką ir priemones sumažėjusio teršalo (NOx, NH3, smulkiųjų kietųjų dalelių, SO2, NMLOJ) kiekį, ir iš duomenų matyti, kad poveikis kai kuriems teršalams (pvz., SO2) yra didesnis nei kitiems teršalams (pvz., NH3, smulkiosioms kietosioms dalelėms).

2.3. Regioninis bendradarbiavimas

Aktyvesnis regioninis bendradarbiavimas gali padėti stiprinti energetikos sąjungos poveikį ir nuoseklumą visais penkiais jos aspektais. Dauguma valstybių narių pranešė apie pažangą, padarytą palaikant regioninį bendradarbiavimą, taip pat apie tam tikrą pažangą įgyvendinant bent vieną iš savo regioninio bendradarbiavimo iniciatyvų ar projektų. Regioninio bendradarbiavimo projektai ar iniciatyvos, apie kuriuos pranešta, apima visus penkis aspektus, nors daugumoje jų daugiausia dėmesio skiriama energetiniam saugumui, energijos vidaus rinkai ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimui ir mažiau projektų ar iniciatyvų susiję su energijos vartojimo efektyvumu arba moksliniais tyrimais, inovacijomis ir konkurencingumu.

Regioninis bendradarbiavimas atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityje įgyja pagreitį, ypač jūros vėjo sektoriuje. Remdamosi bendradarbiavimu Šiaurės jūros šalių bendradarbiavimo energetikos srityje (NSEC) tinkle ir Baltijos energijos rinkos jungčių planu (BEMIP), Šiaurės jūros ir Baltijos jūros šalys, siekdamos kartu plėtoti abiejų jūrų baseinų jūros vėjo energijos potencialą, pasirašė keletą deklaracijų 99 ir susitarimo memorandumų. Be to, Europos šalių energetikos ministrai nuo 2022 m. sausio mėn. surengė daugiau kaip 20 įvairių formų susitikimų (pvz., neoficialių, neeilinių ir Transporto, telekomunikacijų ir energetikos (TTE) tarybos susitikimų).

Kelios valstybės narės pranešė apie pažangą regioninio bendradarbiavimo srityje, padarytą dalyvaujant regioniniuose forumuose, pavyzdžiui, Penkiašaliame energetikos forume ir Šiaurės jūros šalių bendradarbiavimo energetikos srityje tinkle, įgyvendinant tokias strategijas kaip ES strategija dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono 100 ir palaikant bendradarbiavimą vykdant techninius energetikos projektus, įgyvendinamus pagal Europos elektros energijos perdavimo sistemos operatorių tinklo, INTERREG ir Europos infrastruktūros tinklų priemonės programas.

2.4. Daugiapakopis dialogas

Daugiapakopis dialogas yra viena iš pagrindinių priemonių siekiant užsitikrinti, kad visuomenė pritartų būtinybei pertvarkyti energetikos sistemą ir įgyvendinti 2030 m. klimato ir energetikos sričių užmojus. Dauguma valstybių narių pranešė apie veiksmus, kuriais siekiama užmegzti nacionalinius daugiapakopius dialogus klimato ir energetikos klausimais, nurodydamos, kad buvo sukurti įvairūs dalyvavimo forumai, platformos ir komitetai. Į juos buvo įtrauktos vietos valdžios institucijos, pilietinės visuomenės organizacijos, verslo bendruomenė, investuotojai, kiti atitinkami suinteresuotieji subjektai ir plačioji visuomenė.

Vis dėlto šių dialogų brandos lygis, sudėtingumas ir struktūra valstybėse narėse yra labai nevienodi. Kai kurios valstybės narės nurodo struktūras ar metodus, kurie taikomi jau kelerius metus, dar prieš įsigaliojant Valdymo reglamentui, o kitos – nuo 2022 m. įdiegtus arba šiuo metu dar tik kuriamus procesus.

Kelioms valstybėms narėms pavyko perteikti savo proceso perspektyvą, pabrėžiant savo iniciatyvų reguliarumą ir pastovumą, kokybiškai ir kiekybiškai įvertinant savo veiklą, pasiektus rezultatus ir padarytą poveikį, o kitos valstybės narės veikiau tik išvardijo surengtas konsultacijas ir renginius, nepaaiškindamos bendro požiūrio ir savo iniciatyvų tarpusavio sąsajų. Kelios valstybės narės daug dėmesio skyrė vietos valdžios institucijų įtraukimui, tačiau tokia praktika nėra plačiai taikoma.

Daugelis valstybių narių daugiapakopius dialogus klimato ir energetikos klausimais palaiko tik rengdamos NEKSVP, o Valdymo reglamentu siekiama išsamesnio proceso, reikalaujant, kad valstybės narės užmegztų daugiapakopį dialogą, apimantį įvairius energetikos ir klimato politikos scenarijus, be kita ko, ilgalaikėje perspektyvoje, ir peržiūrėtų pažangą.

3.    IŠVADOS, PERSPEKTYVOS ir NEIŠSPRĘSTI UŽDAVINIAI

ES susidūrus su energetikos krize išryškėjo pasirengimo ir atsparumo svarba. Tuo pat metu paaiškėjo, kad koordinavimas ES lygmeniu ir bendri ES ir valstybių narių veiksmai duoda rezultatų, nes padėjo padidinti valstybių narių vienybę ir ES geopolitinę įtaką bei svarbą. Ateityje, siekiant užtikrinti energetinį saugumą, didinti ES energetinę nepriklausomybę ir užbaigti perėjimą prie švarios energijos, labai svarbų vaidmenį ir toliau atliks valstybių narių ir ES atsparumas ir jų veiksmų suderinimas. Iš pastarojo meto įvykių taip pat matyti, kad energetinis saugumas yra labai svarbus ES ekonominiam saugumui, nes dauguma ekonomikos sektorių yra priklausomi nuo stabilius energijos tiekimo ir tiekimo grandinių.

Komisija toliau glaudžiai bendradarbiaus su Parlamentu ir Taryba, kad iki dabartinės Komisijos kadencijos pabaigos būtų pasiekti sąžiningi, suderinti ir kartu plataus užmojo susitarimai dėl dar neįgyvendintų Europos žaliojo kurso iniciatyvų. Taip ES galėtų sukurti tvirtą teisinę bazę ir sutelkti dėmesį į jos įgyvendinimą, kad būtų atremiami iššūkiai, kylantys tampant pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu. Tuo pat metu, Komisijai įvertinus valstybių narių nacionalinių energetikos ir klimato srities veiksmų planų (NEKSVP) projektus ir dėl jų pateikus rekomendacijas, valstybės narės iki 2024 m. birželio 30 d. turės užbaigti atnaujintus NEKSVP. Šie planai, juose išsamiai nurodant, kaip kiekviena valstybė narė atliks esminę užduotį iki 2030 m. įgyvendinti Europos žaliąjį kursą, bus ES ir valstybių narių įgyvendinimo strategijos siekiant dar platesnio masto energetikos sąjungos tikslų ir užmojų pagrindas.

ES pavyko sėkmingai įveikti pastarojo meto sunkumus, tačiau dar yra keletas didelių iššūkių. Jie turės būti įveikti artimiausiu ir vidutiniu laikotarpiais, kad būtų stiprinamas ES atsparumas ir suverenumas energetikos srityje, padedama didinti jos pramonės konkurencingumą, užtikrinamos tvarios darbo vietos ir pasirūpinama, kad poveikio klimatui neutralumas ateities kartoms taptų tikrove. Toliau išsamiai aprašytos kelios sritys, į kurias reikia atkreipti dėmesį.

1)Modernizuotas ES energetikos ir klimato politikos valdymas ir politikos struktūra po 2030 m.

Priėmusi pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą pasiūlymus ir planą „REPowerEU“, ES dabar turi beveik visas teisėkūros ir ne teisėkūros priemones, kad galėtų pereiti prie švarios energijos, užtikrindama saugią, įperkamą ir konkurencingą energiją. Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. bus peržiūrimas Valdymo reglamentas, gali prireikti peržiūrėti ir ES klimato ir energetikos politikos valdymą ir politikos struktūrą. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios energetikos politikos koordinavimas ir veiksmai ES lygmeniu padėjo sėkmingai sušvelninti energetikos krizės poveikį. Strateginis energetikos politikos koordinavimas ES lygmeniu yra svarbus siekiant ES energetikos tikslų, įskaitant laipsnišką iškastinio kuro importo iš Rusijos atsisakymą iki 2027 m. ir strateginio savarankiškumo energetikos srityje didinimą. Peržiūrint energetikos ir klimato politikos veiksmų valdymo sistemą turi būti atsižvelgiama į pokyčius, kurių atsirado priėmus Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinį, ir stiprinami ES gebėjimai pasiekti savo tikslus. Tai būtų labai svarbu siekiant rodyti pavyzdį ir įtikinti tarptautinius partnerius, kad jie taip pat turėtų pereiti prie švarios energijos, pradedant visuotiniais energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslais rengiantis šių metų pabaigoje vyksiančiai 28-ajai UNFCCC šalių konferencijai.

Be to, atėjo laikas apsvarstyti 2040 m. ŠESD tikslą. Šis tikslas turėtų būti patikima ir įvertinama tarpinė reikšmė siekiant ilgalaikio 2050 m. poveikio klimatui neutralumo tikslo. Nustačius 2040 m. ŠESD tikslą, padidės ilgalaikis nuspėjamumas investuotojams ir kartu bus sudarytos sąlygos ekonomiškai efektyviai pertvarkyti energetikos sistemą, didinant ES pramonės konkurencingumą ir stiprinant ES, kaip perėjimo prie švarios energijos srities pasaulio lyderės, poziciją. Nei poveikio klimatui neutralumo užtikrinimo planas, nei tiekimo saugumas ar įperkamumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais. Todėl pagal būsimą klimato ir energetikos politikos valdymo sistemą turi būti sudaromos sąlygos ES ir valstybėms narėms spręsti likusius uždavinius ir užtikrinti, kad Sąjunga ir toliau būtų konkurencinga pasaulinio masto veikėja. 

2)Esminis postūmis ES konkurencingumui ir pramonės pirmavimui

ES konkurencingumas – viena iš svarbių ES technologinio suverenumo ir jos energetikos sistemos nepriklausomumo garantijų. Dabartinė Komisija mano, kad strategiškai svarbu išlaikyti ir stiprinti ES konkurencingumą. To įrodymas – Komisijos pirmininkės prašymas, pateiktas Mario Draghi, parengti specialią ataskaitą dėl Europos ateities konkurencingumo. Konkurencingos Europos įmonės ir tvirtas švarių technologijų gamybos pagrindas yra labai svarbūs siekiant ES energetikos tikslų. Infliacija tebėra didelė. Tai turi įtakos perėjimui prie švarios energijos, visų pirma investicijoms į atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir energijos vartojimo efektyvumą, kurioms reikia daug kapitalo. Nors po krizės gamtinių dujų kainos stabilizavosi, jos vis dar du kartus didesnės nei prieš krizę 101 , o ES energijos kainos yra nuolat didesnės nei kituose pasaulio regionuose 102 . Pereinant prie švarios energijos turės būti užtikrintas patikimas, pigus, saugus ir stabilus elektros energijos tiekimas. Dėl didelių energijos kainų nepalanki konkurencinė padėtis susiklosto ne tik ES gamybos sektoriuje, bet ir pasaulinėse lenktynėse dėl švarių technologijų.

Priėmusios Infliacijos mažinimo įstatymą, JAV investuoja viešąsias lėšas, kad paskatintų aplinkos atžvilgiu tvarų vartojimą, gamybą ir investicijas, daugiausia taikydamos tikslines mokesčių lengvatas (bendra suma siekia 500 mlrd. USD, o iš jų 60 proc. skirta energetikos sektoriui). Tuo pat metu Kinija, nors jos ekonomika orientuota į investicijas, pirmauja švarių technologijų rėmimo srityje 103 . Kinija gamina daug subsidijomis remiamų saulės fotovoltinių plokščių ir patenkina didelę paklausą ES rinkoje.

Priėmusi Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktą, kuris yra Žaliojo kurso pramonės plano dalis, Komisija siekia didinti ES konkurencingumą ir jos vidaus gamybos pajėgumus nulinio ŠESD balanso technologijų srityje. Kad išliktų konkurencinga, ES turi sukurti pajėgumus, kurie suteiktų galimybę kuo veiksmingiau panaudoti visas atitinkamas technologijas, užtikrindama tinkamą teisinę sistemą. Siekdama spręsti konkrečius vėjo energijos sektoriuje kylančius sunkumus, Komisija netrukus pateiks Europos vėjo energijos dokumentų rinkinį. Pagrindiniai šio dokumentų rinkinio aspektai apims veiksmus, susijusius su tolesniu leidimų išdavimo spartinimu, aukcionų sistemų tobulinimu visoje ES, įgūdžiais, galimybėmis gauti finansavimą ir stabiliomis tiekimo grandinėmis. Be to, sudarydama dvišalius prekybos susitarimus arba palaikydama nulinio ŠESD balanso pramonės partnerystes ES galėtų bendradarbiauti su pasirinktomis ES nepriklausančiomis šalimis, turinčiomis tinkamų pramonės pajėgumų ir pasižyminčiose mažesnėmis gamybos sąnaudomis.

ES reguliavimo ir finansine sistema siekiama panaikinti atotrūkį tarp mokslinių tyrimų ir inovacijų ir jų panaudojimo rinkoje naujuose arba besiformuojančiuose švarių technologijų sektoriuose. Komisija toliau rems mokslinius tyrimus ir inovacijas glaudžiai bendradarbiaudama su pramonės sektoriumi, kad paspartintų švarių technologijų plėtrą ir sustiprintų ES gamybos bazę. Konkrečiai, tikslinės žaliųjų viešųjų pirkimų taisyklės galėtų padėti toliau telkti privačiojo sektoriaus investicijas ES įsisteigusiems startuoliams ir veiklą plečiančioms įmonėms remti. Mažųjų ir vidutinių įmonių verslo aplinka bus gerinama atliekant kiekvieno naujo teisės akto konkurencingumo patikrą ir pateikiant pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo siekiama 25 proc. sumažinti pareigas teikti ataskaitas ES lygmeniu. Pradėjus dialogą su pramonės atstovais perėjimo prie švarios energijos klausimais taip pat padedama kurti pramonės sektorių (pvz., plieno, baterijų) priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo verslo modelį. Tuo pat metu ES stiprins savo pramonės apsaugą nuo ES nepriklausančių šalių sukeliamų rinkos iškraipymų. Pirmasis žingsnis – pradėtas iš Kinijos importuojamų elektrinių transporto priemonių antisubsidijų tyrimas. Pažangios, novatoriškos technologijos jau yra labai svarbios atliekant energetikos sistemų analizę ir jas optimizuojant. Šiomis aplinkybėmis taip pat turėtų padidėti dirbtinio intelekto vaidmuo, be kita ko, mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje. Šiuo metu Komisija rengia būtiniausius visuotinius saugaus ir etiško dirbtinio intelekto naudojimo standartus. Mūsų švarių technologijų pramonės ateitis turi būti kuriama Europoje.

3)Patikimo svarbiausiųjų žaliavų tiekimo užtikrinimas

ES vis didesnis susirūpinimas kyla dėl patikimų galimybių apsirūpinti tam tikromis žaliavomis. Tai bus labai svarbu pereinant prie švarios energijos ir didinant ES pramonės konkurencingumą. Daugumai žaliųjų technologijų reikia daug metalų ir mineralų, pavyzdžiui, vario, ličio ir kobalto. Tarptautinės energetikos agentūros teigimu, didėjant paklausai gali būti vis labiau ribojamas tam tikrų žaliavų tiekimas 104 . Nors prognozuojama, kad ES svarbiausiųjų žaliavų paklausa smarkiai padidės, jos patenkinimas labai priklauso nuo importo iš kelių, dažnai beveik monopolinę padėtį užimančių ES nepriklausančių šalių (pvz., ES 98 proc. retųjų žemių elementų ir 93 proc. magnio įsiveža iš Kinijos) 105 . Per pastarąją krizę paaiškėjo, kokią riziką ir pasekmes gali sukelti pernelyg didelė priklausomybė nuo vienos kitos šalies, o Kinija jau nustatė galio ir germanio, kurie yra labai svarbūs puslaidininkiams ir saulės baterijų plokštėms, eksporto apribojimus. Komisijos pasiūlymu dėl Svarbiausiųjų žaliavų akto siekiama užtikrinti saugų ir tvarų tų medžiagų tiekimą. Pažanga, daroma žiedinio medžiagų naudojimo srityje, taip pat gali padėti didinti ES svarbiausiųjų žaliavų tiekimo saugumą. Reikia imtis tolesnių veiksmų, kuriais būtų siekiama įvairinti galimybes gauti žaliavų. Be to, Komisija paskelbė įsteigsianti naują svarbiausiųjų žaliavų klubą, skirtą visoms panašių pažiūrų šalims, norinčioms stiprinti pasaulines tiekimo grandines, stiprinant Pasaulio prekybos organizaciją ir labiau stengiantis užtikrinti teisės aktų vykdymą, kad būtų kovojama su nesąžiningos prekybos praktika.

4)Perėjimui prie švarios energijos reikalingų investicijų užtikrinimas

Norint pasiekti plataus užmojo 2030 m. tikslus, reikės gerokai padidinti investicijas į perėjimą prie švarios energijos, o viešieji ištekliai, manoma, bus riboti. Savo 2023 m. strateginio prognozavimo ataskaitoje Komisija apskaičiavo, kad Europos žaliojo kurso ir plano „REPowerEU“ tikslams pasiekti kasmet prireiks 620 mlrd. EUR papildomų investicijų 106 . Nors svarbų vaidmenį atliks Europos finansų įstaigos, pavyzdžiui, Europos investicijų bankas ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, didžiąją dalį investicijų turės skirti privatusis sektorius. ES turi sukurti patrauklią investavimo aplinką ir pritraukti privatųjį finansavimą. Šiuo tikslu ES šiuo metu stengiasi sukurti tvirtą tvaraus finansavimo sistemą 107 , kad daugiau privačiojo kapitalo būtų nukreipiama žaliajai ir tvariai pertvarkai, įskaitant atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Vienas iš svarbių būtinų investicijų pritraukimo veiksnių yra ilgalaikis politikos nuspėjamumas. Paprastesnės ir mažiau biurokratinės galimybės pasinaudoti ES parama (ypač paskolomis ir paskolų garantijomis) padėtų didinti bendrosios rinkos patrauklumą žaliosioms investicijoms ir pritraukti privačiųjų investicijų pasitelkiant ES biudžeto lėšas.

5)Prieinamų energijos kainų ir patikimos vartotojų apsaugos bei įgalėjimo užtikrinimas

Tikroje energetikos sąjungoje jau trumpuoju laikotarpiu turi būti užtikrinamos visiems naudingos prieinamos energijos kainos. Suvaldant energetikos krizės poveikį vartotojai ir visuomenė atliko svarbų vaidmenį sumažindami savo energijos poreikį, nors dėl to daugeliui kilo dar daugiau finansinių sunkumų. Vis dėlto jie po šios krizės galbūt tapo pažeidžiamesni, o gamtinių dujų ir elektros energijos kainos šiandien vis dar yra du kartus didesnės nei prieš krizę 108 . Pereinant prie labiau elektrifikuotos, nuo iškastinio kuro nepriklausomos ir decentralizuotos energetikos sistemos vartotojai iš tikrųjų taps priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo veiksmų varomąją jėga, nes atsiras novatoriškų vartotojų įgalėjimo modelių, grindžiamų bendru pasigamintos energijos vartojimu ir dalijimusi energija. 

Šiomis sistemomis užtikrinama, kad vartotojams būtų taikomos prieinamos elektros energijos kainos, kurias lemia ne vietoje gaminama atsinaujinančiųjų išteklių energija. Siekiant užtikrinti sąžiningą ir teisingą pertvarką, svarbu, kad tokiomis sistemomis galėtų naudotis mažas pajamas gaunantys namų ūkiai, taip pat kad vartotojai būtų pakankamai informuoti ir kad jiems būtų suteiktos tvirtos teisės, teisinė apsauga ir paramos priemonės tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu. Tolesnis išmaniųjų skaitiklių diegimas namų ūkiuose padės vartotojams įgalėti ir skatinti pažangesnius energijos vartojimo modelius bei energijos taupymą. Pasienio regionuose vietos lygmeniu palaikomas tarpvalstybinis bendradarbiavimas energetikos sektoriuje gali padėti spręsti mažesnio ten gyvenančių žmonių skaičiaus problemą, taip prisidedant prie šių vietovių ekonomikos atgaivinimo. ES turės ir toliau atlikti labai svarbų vaidmenį padėdama plačiajai visuomenei išlikti žaliosios energetikos pertvarkos varomąja jėga ir užtikrinti sąžiningą ir teisingą pertvarką. Be to, tebėra labai svarbu įgyvendinti principą „svarbiausia – energijos vartojimo efektyvumas“.

6)Energijos rinkų ir energijos tinklų veikimo gerinimas ir tolesnis energetikos sistemos integravimas

Būsima ES energetikos sistema turės būti integruota, todėl reikės spręsti vis didėjančios decentralizacijos problemą. Reikia skubiai stiprinti energijos tinklus ir reikės pakoreguoti energijos rinką. Norint sukurti švarią, efektyvią ir integruotą energetikos sistemą, reikės didelių investicijų į perdavimo ir skirstymo tinklus, kad būtų galima užtikrinti jungtis, prisitaikyti prie decentralizuotos gamybos ir paklausos atsako ir sudaryti sąlygas integruoti didelę dalį pigios atsinaujinančiųjų išteklių energijos. Būsimame tinklų veiksmų plane bus pasiūlyta svarbių veiksmų šia kryptimi. Didės dirbtinio intelekto vaidmuo valdant ir optimizuojant būsimą ES energetikos sistemą. Vis labiau skaitmenizuojant energetikos sistemą didėja ir kibernetinių išpuolių rizika, todėl reikia imtis tinkamų kibernetinio saugumo priemonių. Energijos rinkose turės būti pasiųsti tinkami signalai dėl investicijų į atsinaujinančiųjų išteklių energiją, energijos vartojimo efektyvumo priemones ir būtiną tinklo diegimą. Rinkose reikės ne tik įtraukti daugiau vietos lygmeniu veiklą vykdančių dalyvių, bet ir sudaryti palankesnes sąlygas plėtoti didelio masto ir sudėtingus mišrius atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus, kartais toli jūroje. Pirmiausia bus svarbu, kad visos valstybės narės įgyvendintų Švarios energijos dokumentų rinkinį 109 .

Gerai veikiančioje, švarioje ir decentralizuotoje energetikos sistemoje labai svarbų vaidmenį atliks skaitmenizacija, lankstumas ir paklausos atsakas. Šiems uždaviniams spręsti ES yra sukūrusi išsamią teisės aktų sistemą. Be to, Komisija, atsižvelgdama į energetikos krizę, pateikė pasiūlymą dėl struktūrinės elektros energijos rinkos modelio reformos. Tai padės sumažinti iškastinio kuro poveikį energijos kainoms ir skatinti naudotis švaresniais ir lankstesniais sprendimais. Vis dėlto tebėra didelių kliūčių, trukdančių diegti tinkamus verslo modelius ir techninius sprendimus, pavyzdžiui, išmaniuosius tinklus. Norint toliau integruoti mažmenines rinkas, gali prireikti išnagrinėti galimybes taikyti novatoriškas priemones ir paskatas, kad būtų paspartintas sąžiningas perėjimas prie švarios energijos. Šiuo tikslu ES bendradarbiaus su visais rinkos dalyviais, kad palengvintų aktyvų dalyvavimą ir sutelktų visą integruotų ES energijos rinkų potencialą. Kartu energetikos sistemą reikia pritaikyti prie dramatiškų su klimatu susijusių pokyčių.

7)Įgūdžių ir darbo jėgos trūkumo energetikos sektoriuje problemos sprendimas

Viena iš kliūčių, trukdančių pereiti prie švarios energijos ir didinti ES konkurencingumą, yra įgūdžių ir darbo jėgos trūkumas. Remiantis skaičiavimais, norint pasiekti plano „REPowerEU“ tikslus, iki 2030 m. reikės sukurti daugiau kaip 3,5 mln. darbo vietų 110 , t. y. esamą darbo jėgą, kurią sudaro maždaug 1,5 mln. darbuotojų, padidinti daugiau kaip tris kartus. Tai – darbo vietos ne tik pačiame švarios energijos sektoriuje, bet ir gamybos, statybos, transporto ir paslaugų, susijusių su skatinama šių technologijų gamyba ir jų diegimu, srityse 111 . Viena iš būtinų sąlygų yra įgūdžių prieinamumas ir darbuotojų gebėjimas pereiti į šiuos besiformuojančius sektorius. 2022 m. beveik 30 proc. elektros įrangą gaminančių ES įmonių susidūrė su darbo jėgos trūkumu. Ši tendencija turėtų stiprėti ir ji taip pat turi įtakos branduolinės energetikos sektoriui. Atsižvelgiant į tai, vienas iš ES prioritetų turi būti darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas, kartu užtikrinant abiejų lyčių atstovų atžvilgiu proporcingą, sąžiningą ir įtraukią darbo aplinką. Reikia gerinti galimybes dalyvauti darbo rinkoje, visų pirma moterims, jaunimui ir migrantams, taip pat turėtų būti skiriama dėmesio gerų darbo sąlygų užtikrinimui. Siekiant užsitikrinti visuomenės pritarimą perėjimui prie švarios energijos, taip pat labai svarbu pasirūpinti, kad įgyvendinant šį perėjimą ES piliečiams būtų suteikiama gerų darbo galimybių, vadovaujantis politiniu tikslu nė vieno nepalikti nuošalyje.

8)Vandens trūkumo poveikio energetikos sistemoms įvertinimas

Daugiau dėmesio turi būti skiriama energetikos sistemos ir gėlo vandens prieinamumo sąsajoms. Taip yra todėl, kad vanduo yra labai svarbus ES energetikos sistemai, o ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai vis dažnėja ir intensyvėja. Vanduo naudojamas beveik visų rūšių energijai gaminti ES, o vandens trūkumas jau turėjo įtakos ES energijos gamybai, pavyzdžiui, hidroelektrinėms ir tradicinėms šiluminėms elektrinėms, branduolinių reaktorių aušinimui arba kuro vežimui vandens keliais. JT 2023 m. konferencijoje vandens klausimais pabrėžta, kad integruotas požiūris į vandens, energetikos, maisto ir ekosistemų krizes yra svarbus 112 .

9)Aiškaus laipsniško subsidijų iškastiniam kurui atsisakymo laikotarpio nustatymas

Per energetikos krizę subsidijos iškastiniam kurui padidėjo, nors ilgajam laikotarpiui buvo būdinga mažėjimo tendencija. Kadangi daugiau kaip 50 proc. (64 mlrd. EUR) subsidijų iškastiniam kurui naudojimo pabaigos data dar nenustatyta, bus svarbu susitarti dėl laipsniško subsidijų iškastiniam kurui panaikinimo laikotarpio, atitinkančio Europos žaliojo kurso reglamente ir plane „REPowerEU“ nustatytus priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslus.

Išvada

ES veikia vis sudėtingesnėje tarptautinėje aplinkoje 113 , kurioje įvairūs tarptautiniai subjektai prisiima naujus, dažnai labiau konfrontacinius vaidmenis. Pasauliui prisitaikant prie išteklių srautų iš Rusijos į Europą mažėjimo, tarptautinės energijos rinkos iš esmės persiorientuoja ir tebėra pažeidžiamos. Vienas iš pavyzdžių taip pat yra pasaulinės lenktynės dėl švarių technologijų. Į šias naujas geopolitines tarptautinio konkurencingumo realijas turi būti atsižvelgiama rengiant būsimą energetikos politiką – ekonominės gerovės ir saugumo pagrindą. Nepaisydama kai kurių ES nepriklausančių šalių praktikos, ES toliau skatins atvirą ir sąžiningą prekybą. Pradėtas iš Kinijos importuojamų elektrinių transporto priemonių antisubsidijų tyrimas yra pavyzdys, kaip ES gali imtis veiksmų, kad tinkamai apsaugotų savo ekonomiką nuo rinkos iškraipymo rizikos.

Be to, ES yra strategiškai suinteresuota stiprinti tarptautinę partnerystę, be kita ko, su šalimis kandidatėmis, nes tai padės didinti ES saugumą ir įtaką. ES palaikant tarptautinį bendradarbiavimą taikomas lygiavertės partnerystės principas tebėra labai svarbus, nes vis daugiau šalių siekia užmegzti naudingiausius partnerystės ryšius.

Labai svarbus dalykas bus valstybių narių tarpusavio solidarumas ir sąjungos su panašių pažiūrų šalimis, pavyzdžiui, Didžiojo septyneto (G7) narėmis. ES ir jos valstybės narės, siekdamos didinti savo įtaką, turi veikti vieningai ir koordinuotai tiek vidaus, tiek tarptautiniuose forumuose. Komisijos pirmininkė yra pasakiusi, kad „jei būsime vieningi iš vidaus, niekas mūsų nesuskaldys iš išorės“ 114 .

Iki šiol ES padarė pažangą energetinio savarankiškumo, saugumo ir saugos srityse ir yra pasirengusi sąžiningam ir prieinamam visuotiniam perėjimui prie švarios energijos. Tuo pat metu dėl infliacijos tendencijų ir klimato krizės padarinių ateities perspektyvos tampa dar sudėtingesnės. Galutiniai valstybių narių NEKSVP atnaujinimai, kurie turėtų būti atlikti 2024 m., bus vienas iš svarbių žingsnių siekiant įgyvendinti nustatytus uždavinius ir reaguoti į nuo 2019 m., kai buvo priimti pirmieji planai, pasikeitusias aplinkybes. Dabar ES turi tęsti pradėtą procesą, numatyti ir atremti būsimus iššūkius ir sparčiau įgyvendinti įvairias politikos iniciatyvas, pradėtas pagal Europos žaliąjį kursą. Planuojant politiką ir investicijas jau turi būti atsižvelgiama į perspektyvą po 2030 m. 

(1)

  Pirmininkės U. von der Leyen 2023 m. pranešimas apie Sąjungos padėtį .

(2)

Žr. Žaliojo kurso investicijų planą, COM(2020) 21.

(3)

COM(2023) 161 final.

(4)

Energetikos sąjunga padeda pereiti prie švarios energijos, nes joje, vadovaujantis nuosekliu ir integruotu požiūriu, sujungiami visi energetikos politikos aspektai. Energetikos sąjunga grindžiama penkiais aspektais: 1) saugumo, solidarumo ir pasitikėjimo; 2) visiškai integruotos energijos vidaus rinkos; 3) energijos vartojimo efektyvumo; 4) klimato politikos veiksmų ir ekonomikos priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo; 5) mokslinių tyrimų, inovacijų ir konkurencingumo.

(5)

Kiekviena valstybė narė turi kas dvejus metus pranešti Komisijai apie nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano įgyvendinimo padėtį, pateikdama integruotą nacionalinę energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitą, apimančią visus penkis energetikos sąjungos aspektus. Kai įmanoma, teikiant ataskaitas ir atliekant vertinimus naudojami palyginami energetikos statistiniai duomenys. Dėl to naujausi konsoliduoti tam tikrų sričių duomenys yra susiję su 2021 arba 2022 m. 2021 m. baigti rinkti duomenys neatspindi to, kad nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pradžios daugelis valstybių narių ėmėsi įgyvendinti didelius pakeitimus, kad atsisakytų iš Rusijos importuojamo iškastinio kuro.

(6)

SWD(2023) 646.

(7)

COM(2023) 652.

(8)

COM(2023) 650, I priedas.

(9)

COM(2023) 650, II priedas.

(10)

COM(2023) 650, III priedas.

(11)

COM(2023) 651.

(12)

COM(2023) 653.

(13)

COM(2023) 654 (bus priimta 2023 m. spalio 31 d.).

(14)

COM(2023) 655.

(15)

COM(2023) 657.

(16)

Pagal naujausius duomenis 2023 m. nuo sausio iki rugpjūčio mėn. iš Rusijos importuota 28 mlrd. m3 dujų.

(17)

Penkerių metų vidurkis, palyginti su dujų suvartojimu nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. rugpjūčio mėn.

(18)

  Ember, EU fossil generation hits record low as demand falls (ember-climate.org) .

(19)

Pirmasis Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinys apėmė pasiūlymus dėl Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos, Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos, Energijos mokesčių direktyvos ir Socialinio klimato fondo. Antrasis Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinys apėmė pasiūlymus dėl Pastatų energinio naudingumo direktyvos ir Vandenilio ir dekarbonizuotų dujų rinkos dokumentų rinkinio.

(20)

COM(2019) 640 final.

(21)

Reglamentas (ES) 2021/1119.

(22)

COM(2020) 456 final.

(23)

COM(2021) 557 final.

(24)

COM(2021) 558 final, Direktyva (ES) 2023/1791.

(25)

COM(2021) 563 final.

(26)

COM(2021) 802 final, šiuo metu vyksta derybos.

(27)

COM(2021) 803 final, COM(2021) 804 final.

(28)

COM(2021) 805 final.

(29)

COM(2021) 568 final, priimtas Reglamentas (ES) 2023/955.

(30)

Kainos grindžiamos kitos paros dujų kainos virtualiajame prekybos taške „Title Transfer Facility“ savaitės vidurkiais ir elektros energijos kainų pagrindinėse ES elektros energijos rinkose (DE, ES, FR, NL) ir rinkoje „Nord Pool“ (DK, EE, LV, LT, FI, SE, NO) svertiniu vidurkiu. Einamosios paros dujų kainos viršijo 320 EUR/MWh.

(31)

Kitos paros didmeninėje rinkoje visų rinkos dalyvių mokamą kainą nustato paskutinė elektrinė, reikalinga poreikiui patenkinti, t. y. elektrinė, kurios ribinės sąnaudos yra didžiausios esant rinkos pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai. Staigiai padidėjus dujų ir akmens anglių kainoms, gali padidėti ir kainos, kurias dujomis ir anglimis kūrenami gamybos įrenginiai siūlo kitos paros didmeninėje rinkoje. Dėl to visoje Sąjungoje gali padidėti kainos kitos paros rinkoje, nes dujomis ir anglimis kūrenami gamybos įrenginiai dažnai yra elektros energijos poreikiui patenkinti reikalingos elektrinės, kurių ribinės sąnaudos yra didžiausios.

(32)

  ACER, Assessment of emergency measures in electricity markets .

(33)

COM(2022) 230 final.

(34)

JOIN(2022) 23 final.

(35)

Reglamentas (ES) 2023/435.

(36)

Komisija pagal techninės paramos priemonę padėjo 17 valstybių narių (BE, BG, CY, CZ, EE, EL, ES, FI, HR, HU, IE, IT, PL, PT, RO, SI, SK) įgyvendinti iniciatyvą „REPowerEU“ ir nustatyti reformas bei investicijas, kad būtų laipsniškai atsisakyta iškastinio kuro importo iš Rusijos.

(37)

COM(2022) 135 final, Reglamentas (ES) 2022/1032.

(38)

COM(2022) 361, Tarybos reglamentas (ES) 2022/1369.

(39)

COM(2022) 473, Tarybos reglamentas (ES) 2022/1854.

(40)

COM(2022) 549, Tarybos reglamentas (ES) 2022/2576.

(41)

COM(2022) 668, Tarybos reglamentas (ES) 2022/2758.

(42)

COM(2022) 591, Tarybos reglamentas (ES) 2022/2577.

(43)

  ES energijos pirkimo platforma .

(44)

Pavyzdžiui, 2022 m. JAV infliacijos mažinimo įstatymas, Kinijos strateginis planas „Made in China 2025“ ir Japonijos žaliosios transformacijos pagrindinis planas „Žaliosios pertvarkos politika“.

(45)

Kai kurių suinteresuotųjų subjektų teigimu, 2023 m. jūros vėjo elektrinių parkų statybos išlaidos ES padidėjo iki 40 proc.

(46)

COM(2023) 62 final.

(47)

COM(2023) 160 final.

(48)

COM(2023) 652.

(49)

  Pirmininkės U. von der Leyen 2023 m. pranešimas apie Sąjungos padėtį .

(50)

Circle Economy (2023), The Circularity Gap Report.

(51)

Žiedinė ekonomika padėtų sumažinti su žaliavų gavyba, išmetamu ŠESD kiekiu ir atliekų susidarymu susijusius aplinkai kenkiančius veiksnius. Remiantis Tarptautinės išteklių darbo grupės 2019 m. pasaulinių išteklių apžvalga, žiedinė ekonomika galėtų padėti 90 proc. sumažinti poveikį biologinei įvairovei ir vandeniui, 50 proc. sumažinti išmetamą ŠESD kiekį ir pagerinti žmonių sveikatą.

(52)

COM(2023) 148 final, SWD(2023) 58 final.

(53)

COM(2023) 147 final.

(54)

Teisingos pertvarkos mechanizmą sudaro trys ramsčiai: Teisingos pertvarkos fondas (Reglamentas (ES) 2021/1056), paskolų viešajam sektoriui priemonė ir speciali sistema pagal programą „InvestEU“.

(55)

  2023 m. vartotojų sąlygų rezultatų suvestinė .

(56)

Eurostatas.

(57)

 Bendroji informacija ir rezultatai pateikiami: AMEDI, Assessing and Monitoring Employment and Distributional Impacts ir JRC, The effect of rising energy and consumer prices on household finances, poverty and social exclusion in the EU .

(58)

C(2023) 4080.

(59)

„Eurelectric“, „Eurogas“, Europos energetikos sektoriaus mažmenininkų asociacijai, SSO subjektui, E-DSO, CEDEC ir GEODE.

(60)

  TEA, Renewable Energy Market Update, 2023 m. birželio mėn.

(61)

  Ember, EU fossil generation hits record low as demand falls (ember-climate.org) .

(62)

Energetikos GD vyriausiojo ekonomisto duomenys.

(63)

COM(2022) 135 final, Reglamentas (ES) 2017/1938.

(64)

  Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą: ES priėmė 11-ąjį ekonominių ir individualių sankcijų rinkinį .

(65)

COM(2022) 591, Tarybos reglamentas (ES) 2022/2577.

(66)

  Ember, EU fossil generation hits record low as demand falls (ember-climate.org) .

(67)

  Rinkos duomenys, Europos šilumos siurblių gamintojų asociacija (ehpa.org) .

(68)

  2023 m. saulės šiluminės ir koncentruotos saulės energijos barometras .

(69)

  Europos žaliasis kursas. ES susitarė sustiprinti teisės aktus, kad būtų paspartinta atsinaujinančiųjų išteklių energijos vartojimo plėtra .

(70)

COM(2022) 673 final.

(71)

 Vis dėlto laipsniškai atsisakant Rusijos dujų ir vėl imant naudoti daugiau anglių oro kokybė trumpuoju laikotarpiu suprastės.

(72)

Papildomas ES deleguotasis aktas, kuriuo konkreti branduolinė veikla griežtomis sąlygomis įtraukta į ES taksonomiją ir Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktą.

(73)

Iš 12 valstybių narių, gaminančių branduolinę energiją, keturios valstybės narės (Bulgarija, Čekija, Slovakija ir Vengrija) yra visiškai priklausomos, o viena valstybė narė (Suomija) – iš dalies priklausoma nuo Rusijos branduolinio kuro tiekimo. Kai kurios iš šių šalių yra ypač pažeidžiamos, nes jose iš branduolinės energijos gaminama didelė dalis elektros energijos (iki 53,8 proc.) ir jos yra labai priklausomos nuo kitų Rusijos energijos išteklių (dujų, naftos). Priklausomybė nuo Rusijos, susijusi su branduolinio kuro ciklo paslaugomis (konversija, sodrinimu ir perdirbimu), būdinga anaiptol ne tik penkioms minėtoms valstybėms narėms. Be to, Komisija ir Euratomo tiekimo agentūra šiuo metu vertina, kokiu mastu ES branduolinės energijos sektorius yra priklausomas nuo atsarginių dalių ir priežiūros paslaugų, kurias tiekia ir teikia Rusijos kontroliuojami subjektai.

(74)

COM(2022) 240 final.

(75)

  Miestų energijos taupymo sprintas .

(76)

COM(2022) 473, Tarybos reglamentas (ES) 2022/1854.

(77)

COM(2021) 558 final, Direktyva (ES) 2023/1791.

(78)

Komisijos reglamentas (ES) 2023/826.

(79)

  Europos energijos vartojimo efektyvumo etikete ženklinamų gaminių registras (EPREL) .

(80)

COM(2022) 549, Tarybos reglamentas (ES) 2022/2576.

(81)

Energetikos GD vyriausiojo ekonomisto skaičiavimai, grindžiami JRC ir platformos „ENTSO-G Transparency“ duomenimis.

(82)

COM(2023) 156 final.

(83)

Kiekviena valstybė narė turi kas dvejus metus pranešti Komisijai apie nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano įgyvendinimo padėtį, pateikdama integruotą nacionalinę energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitą, apimančią visus penkis energetikos sąjungos aspektus. Kai įmanoma, teikiant ataskaitas ir atliekant vertinimus naudojami palyginami energetikos statistiniai duomenys. Dėl to naujausi konsoliduoti tam tikrų sričių duomenys yra susiję su 2021 arba 2022 m. 2021 m. baigti rinkti duomenys neatspindi to, kad nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pradžios daugelis valstybių narių ėmėsi įgyvendinti didelius pakeitimus, kad atsisakytų iš Rusijos importuojamo iškastinio kuro.

(84)

Reglamentas (ES) 2018/1999.

(85)

Apytiksliai 2022 m. duomenys gali reikšti, kad nutrūksta pastaraisiais metais stebėta LULUCF absorbuojamo kiekio mažėjimo tendencija. Vis dėlto vertinime atsižvelgiama į didelį šių duomenų neapibrėžtumą ir į tai, kad jie gali būti iš esmės tikslinami.

(86)

 Ibid.

(87)

Kaip pranešė valstybės narės pagal Eurostato priemonę SHARES.

(88)

Valdymo reglamento 4 straipsnis.

(89)

 Pagal Valdymo reglamento 32 straipsnio 4 dalį.

(90)

  Analysis of the Reports on 2020 Targets under Article 27 of the Governance Regulation – Energy Efficiency .

(91)

Kiprui ir Maltai taikoma 0,24 proc. per metus norma.

(92)

  Assessment of first long-term renovation strategies under the Energy Performance of Building Directive (Art. 2a) .

(93)

Kaip nustatyta Pastatų energinio naudingumo direktyvoje 2010/31/ES.

(94)

COM(2021) 802 final.

(95)

2023 m. atnaujintas ES pastatų ūkio stebėsenos centras .

(96)

Išsami informacija apie subsidijas iškastiniam kurui pateikiama pridedamoje ataskaitoje dėl energijos subsidijų Europoje.

(97)

Reglamento (ES) 2018/1999 3 straipsnis.

(98)

Kaip pranešta pagal Valdymo reglamento 18 straipsnį.

(99)

  Marienborgo deklaracija ir Bendra deklaracija dėl Baltijos jūros vėjo energijos .

(100)

  ES strategija dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono (ec.europa.eu) .

(101)

  Ember, EU fossil generation hits record low as demand falls (ember-climate.org) .

(102)

Dėl energetikos krizės ir karo Ukrainoje prasidėjo eksponentinis kainų augimas ir jų konvergencija tarp Europos ir Azijos, taip pat laikinai padidėjo nepalankus ES ir JAV kainų skirtumas (pvz., dar prieš kainoms pasiekiant aukščiausią lygį 2022 m. vasarą elektros energijos ir dujų kainos ES buvo atitinkamai 2–5 kartus ir 3–5 kartus didesnės nei jų kainos JAV). Tokia padėtis (pigesnės JAV dujos, ypač elektros energija) greičiausiai išliks ir ateinantį dešimtmetį.

(103)

  Strategic perspectives, Competing in the new zero-carbon industrial era .

(104)

 Numatoma, kad pasaulinė retųjų žemių elementų, naudojamų vėjo elektrinėse, paklausa iki 2050 m. padidės penkis kartus, baterijose naudojamo nikelio paklausa iki 2040 m. – 15 kartų, elektros transporto priemonėse naudojamo ličio paklausa iki 2050 m. – 57 kartus, o platinos grupės metalų, naudojamų vandenilio elementuose, paklausa iki 2050 m. – 970 kartų (šaltinis – COM(2023) 160 final).

(105)

  RMIS, Žaliavų informacinė sistema (europa.eu) .

(106)

COM(2023) 376 final, remiantis SWD(2023) 68 final ir COM(2022) 438 final. Be to, Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktui 2023–2030 m. laikotarpiu iš viso reikės 92 mlrd. EUR.

(107)

  Tvaraus finansavimo dokumentų rinkinys, 2023 m. birželio 13 d.

(108)

  Ember, EU fossil generation hits record low as demand falls (ember-climate.org) .

(109)

  Dokumentų rinkinys „Švari energija visiems europiečiams“ .

(110)

  Įgūdžių paktas: pradedama didelio masto atsinaujinančiųjų išteklių energijos srities įgūdžių partnerystė .

(111)

Žr. investicijų į įgūdžius poreikių Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktui įgyvendinti vertinimą, SWD(2023) 68 final.

(112)

  JT 2023 m. konferencija vandens klausimais. Generalinės asamblėjos pirmininko parengta konferencijos santrauka .

(113)

Žr. 2023 strateginio prognozavimo ataskaitą, COM(2023) 376 final.

(114)

  Pirmininkės U. von der Leyen 2023 m. pranešimas apie Sąjungos padėtį .

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2023 10 24

COM(2023) 650 final

Sąjungos bioenergijos tvarumo ataskaita

PRIEDAS

prie

Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui

2023 m. energetikos sąjungos būklės ataskaita




























(pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo)

{SWD(2023) 646 final}

Įvadas

Reglamento (ES) 2018/1999 1 (toliau – Valdymo reglamentas) 35 straipsnyje nustatyta, kad kasmet iki spalio 31 d. Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai turi pateikti energetikos sąjungos būklės ataskaitą, į kurią pradedant nuo 2023 m. turi būti įtraukta kas dvejus metus teikiama Sąjungos bioenergijos tvarumo ataskaita, apimanti X priede nurodytą informaciją. Šia ataskaita įvykdoma ta pareiga teikti ataskaitas ir ji parengta daugiausia remiantis informacija, kurią valstybės narės pateikė savo integruotose nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose, nurodytose Valdymo reglamento 17 straipsnyje.

Iš žemės ūkio, miškininkystės ir organinių atliekų žaliavų gaunama bioenergija tebėra pagrindinis ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos šaltinis – 2021 m. ji sudarė apie 59 proc. suvartojamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos. Didžiausią bioenergijos dalį – 70,3 proc. – sudaro pirminis kietasis biokuras. Skystieji biodegalai sudaro 12,9 proc., biodujos ir (arba) biometanas – 10,1 proc., o komunalinių atliekų dalis iš atsinaujinančiųjų išteklių – 6,6 proc.

Bendras ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos suvartojimas pagal rūšis (2021 m., % ir mln. tne) 2

Esamas ir prognozuojamas tausios biomasės prieinamumas ir paklausa

Dvidešimt šešios valstybės narės pateikė duomenis 3 apie biomasės tiekimą. Remiantis pateiktais duomenimis, ES medienos biomasė yra pagrindinė žaliava, naudojama gaminant kietąją biomasę (toliau pateiktoje diagramoje ji pažymėta „miško biomasė“) – ji sudaro 66 proc. visos biomasės. Po jos rikiuojasi organinių atliekų biomasė (26 proc.) ir žemės ūkio biomasė (8 proc.). Vokietijoje pagaminama daug organinių atliekų biomasės (137 675 tūkst. m³). Joje taip pat pagaminama didžiausia miško biomasės dalis (66 658 tūkst. m³) ES, po jos eina Švedija (65 102 tūkst. m³). Daugiausia žemės ūkio biomasės pagaminama Ispanijoje (20 844 tūkst. m³).

Pirminis kietosios biomasės šaltinis (1000 m³) energijos gamybai, vietos gamyba 2021 m. 4 , sugrupuota pagal žaliavų kilmę

Remiantis pateikta informacija, didžiausia biomasės kategorija visose valstybėse narėse buvo miško biomasė (262 858 tūkst. m³). Pagal Vokietijos pateiktus duomenis, miško biomasė sudarė 12 proc. visų pirminių jos kietosios biomasės šaltinių, po jos eina Ispanija ir Lenkija (abiejose 11 proc.), o po jų – Švedija ir Prancūzija (abiejose 10 proc.). Remiantis pateikta informacija, antras pagal dydį kietosios biomasės šaltinis buvo komunalinės atliekos (171 023 tūkst. m³, t. y. 24 proc. viso kiekio). Pagal pateiktus duomenis Vokietijoje 74 proc. visų komunalinių atliekų susidarė iš atsinaujinančiųjų išteklių; po jos eina Švedija (8 proc.), Belgija (6 proc.), Ispanija ir Nyderlandai (abiejose 4 proc.), Italija (2 proc.) ir Austrija bei Portugalija (abiejose 1 proc. visų atliekų). Trečias pagal dydį pirminis kietosios biomasės šaltinis buvo miško pramonės šalutiniai produktai (144 821 tūkst. m³ – 20 proc. viso kiekio). Pagal pateiktus duomenis Švedija pagamino 22 proc. visų miško pramonės šalutinių produktų, po jos eina Suomija (20 proc.), Austrija (11 proc.), Vokietija (10 proc.), Prancūzija (6 proc.), Lenkija (5 proc.), Estija (4 proc.) ir Latvija (4 proc.).

Iš įvairių vietos gamybos kietosios biomasės rūšių nuo 2008 m. labiausiai augo 5 medžio granulių naudojimas (413 proc.), po jų – gyvūninės kilmės atliekos (351,9 proc.), atsinaujinančioji pramoninių atliekų dalis (58,6 proc.), malkinė mediena, medienos liekanos ir šalutiniai produktai (29,5 proc.) ir sulfatinės išviros (25 proc.). Vienintelė kietosios biomasės rūšis, kurios naudojimas nuo 2008 m. sumažėjo, buvo augalinės medžiagos ir jų liekanos (8,8 proc.). Apskritai pirminių kietosios biomasės šaltinių ES atsirado daugiau – nuo 3 336 811 TJ 2008 m. iki 4 454 768 TJ 2021 m., t. y. iš viso 33,5 proc. daugiau.

Visa 27 ES valstybių narių kietosios biomasės gamyba 6

Pirmiau pateiktoje diagramoje „Visa 27 ES valstybių narių kietosios biomasės gamyba“ pateikiamos Eurostato energijos balanse naudojamos kategorijos. Nacionalinių energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitų tikslais Valdymo reglamento IX priedo 1 dalies m punkte nustatyta kitų kategorijų, kurios naudojamos platesniais nei tik energetikos tikslais. Kalbant apie atskiras valstybes nares, 2021 m. 7 didžiausia ES kietosios biomasės gamintoja buvo Vokietija (767 891 TJ), po jos – Prancūzija (530 659 TJ), Švedija (460 620 TJ), Lenkija (377 690 TJ) ir Suomija (352 535 TJ). Po jų rikiuojasi Austrija (250 710 TJ), Estija (104 208 TJ) ir Graikija (33 317 TJ). Remiantis pateiktais duomenimis 8 , Vokietijoje didžiausią kietosios biomasės dalį sudarė komunalinės atliekos iš atsinaujinančiųjų išteklių (125 984 tūkst. m3). Iš kitų valstybių narių pateiktų duomenų matyti, kad jose daugiausia pagaminama miško kietosios biomasės, dažnai neatskiriant energijos ir medžiagų naudojimo. Visų valstybių narių pateikti duomenys rodo, kad apvalioji mediena yra didžiausia miško kietosios biomasės kategorija (215 440 tūkst. m³), po jos eina malkinė mediena (176 304 tūkst. m³) ir komunalinės atliekos iš atsinaujinančiųjų išteklių (171 023 m³).

2020 m. (kairysis stulpelis) ir 2021 m. (dešinysis stulpelis) pateikti vietos biodujų gamybos duomenys pagal valstybes nares. Paklaidos stulpeliai rodo skirtumą, palyginti su Eurostato energijos balanse nurodytomis vertėmis. Šaltinis: nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos ir [NRG_BAL_C].

Nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose valstybės narės pateikė savo vietos biodujų gamybos 2020 ir 2021 m. duomenis. Remiantis pateiktais duomenimis, 2020 m. Vokietija buvo didžiausia biodujų gamintoja – 52,8 proc. viso pagaminto kiekio (7 765 ktne), po jos eina Italija – 13,7 proc. (2 018 ktne), Prancūzija – 7,4 proc. (1 090 ktne), Čekija (4,1 proc., 595 ktne) ir Danija (3,4 proc., 505 ktne). 2021 m. Vokietija išliko didžiausia gamintoja – 50,4 proc. visos gamybos (7 518 ktne), po jos – Italija (13,9 proc., 2 078 ktne), Prancūzija – 9,4 proc. (1 404 ktne) ir Danija (4,2 proc., 625 ktne), kuri biodujų gamybos srityje aplenkė Čekiją (4,0 proc., 591 ktne). Belgija, Suomija, Vengrija ir Švedija nei 2020 m., nei 2021 m. nenurodė jokių pagamintų biodujų kiekių, o Estija, Rumunija ir Slovėnija nurodė tik 2021 m. pagamintus biodujų kiekius. Čekija, Graikija, Lenkija ir Latvija nurodė, kad 2020–2021 m. biodujų gamyba sumažėjo 18,5 proc. 2021 m. ES bendrai pranešta apie 14 929 ktne siekiančią vietos biodujų gamybą – pagaminta 1,7 proc. daugiau, palyginti su 14 687 ktne 2020 m.

Dvidešimt viena valstybė narė nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateikė informacijos apie bioenergijos šaltinių pokyčius ir apie tai, ar dėl jų daromas poveikis bendroms ir sektorių atsinaujinančiųjų išteklių energijos trajektorijoms 2021–2030 m. Aštuonios valstybės narės 9 nurodė, kad didelio poveikio ar atnaujinimų, apie kuriuos reikėtų pranešti, nebuvo. Iš likusių trylikos valstybių narių Vengrija ir Latvija atkreipė dėmesį į poveikį, susijusį su Rusijos agresijos karu prieš Ukrainą. Švedija pabrėžė, kad dėl energetikos krizės padidėjo kainos. Kai kurios valstybės narės (Estija, Slovakija) pranešė, kad teisės aktų pakeitimai daro poveikį biomasės naudojimui energijai gaminti. Kitos šalys (Italija, Slovėnija) nurodė numatomą biomasės naudojimo energijai gaminti padidėjimą laikotarpiu iki 2030 m.

Biomasės paklausa pagal sektorius

Kietoji biomasė naudojama pramonės, gyvenamųjų namų ir energetikos sektoriuose 10 . 2021 m. pramonės sektoriuje suvartota 21,1 mln. tne kietosios biomasės, gyvenamųjų namų sektoriuje – 45,1 mln. tne, o energetikos sektoriuje – 33,0 mln. tne. Vokietija, Prancūzija ir Švedija yra didžiausios kietosios biomasės vartotojos. Palyginti su 2012 m., kietosios biomasės naudojimas šiuose sektoriuose padidėjo 13,4 proc.

Galutinis kietosios biomasės suvartojimas pramonės, gyvenamųjų namų ir energetikos sektoriuose 2021 m. pagal ES valstybes nares 11

Transporto sektorius

2021 m. galutinis biokuro suvartojimas ES transporto sektoriuje iš viso siekė 16,5 mln. tne 12 ir, palyginti su 2013 m., išaugo 39 proc. Vertinant absoliučiais dydžiais, šis padidėjimas susijęs su padidėjusia biodyzelino pasiūla, tačiau, vertinant santykiniais dydžiais, dalis, kurią biodyzelinas sudaro atsižvelgiant į bendrą biokuro suvartojimą transporto sektoriuje, išliko gana stabili ir siekė apie 80 proc., įskaitant 2021 m. Biodyzelinas naudojamas visose dvidešimt septyniose valstybėse narėse. Bioetanolis buvo antra pagal vartojimo dažnumą kuro rūšis ir jo dalis siekė 18 proc., tačiau jis nenaudojamas Kipre ir Maltoje.

Bendras biometano ir kitų skystųjų biodegalų suvartojimas sudaro mažiau nei 1 proc. viso transporto sektoriuje suvartojamo biokuro kiekio. Šešios valstybės narės 13 nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateikė duomenis apie biodujų naudojimą transporto sektoriuje. Švedijai tenka 67,4 proc. visų ES transporto sektoriuje suvartojamų biodujų.

2020 m. pirminė skystųjų biodegalų gamyba siekė 15,64 mln. tne, ir, pridėjus grynąjį importą, naudojant skystuosius degalus pagaminta 17,82 mln. tne visos tiekiamos energijos. 2021 m. pirminė skystųjų biodegalų gamyba padidėjo 3 proc. (iki 15,96 mln. tne), o grynasis importas padidėjo 7 proc. (iki 19,06 mln. tne). Panašus padidėjimas gaunamas biodegalams taikant daugiklius pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos IX priedą – bendras atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies transporto sektoriuje vardiklis su daugikliais siekė 242,33 mln. tne 2020 m. ir 263,80 mln. tne 2021 m. 14 Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po 2020 m. taikytų su pandemija susijusių saugos priemonių 2021 m. grįžta prie įprasto judumo, bendra atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis transporto sektoriuje 2020–2021 m. sumažėjo nuo 10,25 proc. iki 9,09 proc. Kitaip tariant, biokuro, taip pat kito kuro iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, gamyba padidėjo mažiau nei bendras kuro suvartojimas transporto sektoriuje 2020–2021 m. Didžiausias atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies transporto sektoriuje sumažėjimas užfiksuotas Vengrijoje (–5,41 proc.), nors rinkai pateiktos atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekis transporto sektoriuje padidėjo nuo 4,4 mln. tne 2020 m. iki 5 mln. tne 2021 m.

Pastebima, kad bendras atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas transporto sektoriuje nuolat auga 15 . Apskritai pažangiųjų biodegalų ir kito biokuro, pagaminto iš Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos IX priede išvardytų žaliavų, naudojimas ir atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos dalis bėgant laikui gerokai padidėjo. 2021 m. tokiam biokurui teko didžiausia atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis transporto sektoriuje – 4,2 proc. (taikant daugiklius). Pažangieji biodegalai ir kitas biokuras, pagamintas iš Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos IX priede išvardytų žaliavų, daugiausia gaminami iš atliekų ir liekanų, todėl jie neturi su žemės naudojimu susijusio neigiamo poveikio, su kuriuo siejamas biokuras iš maistinių ir pašarinių augalų. Tačiau kalbant apie tiekiamą atsinaujinančiųjų išteklių energiją (netaikant daugiklių), biokuras, pagamintas iš maistinių ir pašarinių augalų, ir toliau sudarė didžiausią visų atsinaujinančiųjų išteklių energijos nešiklių dalį (3,9 proc. visos transporto sektoriuje suvartojamos energijos).

Remiantis pateiktomis ataskaitomis, daugiausia biokuro, pagaminto iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojama Prancūzijoje ir Vokietijoje (2021 m. atitinkamai 2 562 ktne ir 2 122 ktne), o tai gali būti susiję su šalies dydžiu ir gyventojų skaičiumi. Ispanijoje pastebima mažėjimo tendencija – 2018 m. biokuras, pagamintas iš maistinių ir pašarinių augalų, sudarė 1 737 ktne, tačiau 2021 m. sumažėjo iki 693 ktne. Suomijoje 2020–2021 m. biokuro, pagaminto iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimas labai sumažėjo (nuo 303 ktne iki 65 ktne). Kalbant apie duomenis, susijusius su netiesioginio žemės naudojimo keitimo (NŽNK) riziką keliančiu biokuru, keturiolikos valstybių narių pateikti duomenys buvo neišsamūs. Remiantis Vokietijos pateiktais duomenimis, 42 proc. biokuro iš maistinių ir pašarinių augalų buvo pagaminta iš žaliavų, keliančių didelę NŽNK riziką. Taip pat remiantis Ispanijos ir Italijos pateiktais duomenimis, daugiau kaip 50 proc. biokuro iš maistinių ir pašarinių augalų pagaminta iš žaliavų, keliančių didelę NŽNK riziką. Pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą 16  biokuro, keliančio didelę NŽNK riziką, bus palaipsniui atsisakoma ne vėliau kaip 2030 m. Kelios valstybės narės jau ėmėsi priemonių, kad palaipsniui atsisakytų tokio kuro. 

Šilumos ir vėsumos tiekimo sektorius

2021 m. naudojant biomasės kurą ir skystuosius bioproduktus ES pagaminta 17,3 mln. tne bendro šilumos kiekio 17 . Kietoji biomasė sudaro 76,0 proc. viso ES šildymui sunaudojamo biomasės kuro, po jos rikiuojasi komunalinės atliekos iš atsinaujinančiųjų išteklių (18,1 proc.) ir biodujos (5,0 proc.). Švedija yra didžiausia kietosios biomasės vartotoja šildymui (20,8 proc. viso ES suvartojamo kiekio), po jos – Suomija (15,8 proc.) ir Danija (13,1 proc.). Kalbant apie biodujas, šilumos tiekimo sektoriuje jas daugiausia naudoja Vokietija ir Italija.

27 diagrama. Biomasės kuro, naudojamo šilumai gaminti, galutinis energijos suvartojimas pagal valstybes nares 2021 m.

Elektros energijos sektorius

2021 m. 45,6 mln. tne biomasės kuro ir skystųjų bioproduktų buvo panaudota pagaminti 14,6 mln. tne bendro elektros energijos kiekio 18 , kuris sudarė 15 proc. viso bendro elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių derinio ir 6 proc. viso bendro elektros energijos kiekio. 74 proc. bendro elektros energijos kiekio iš biomasės pagaminta kogeneracinėse jėgainėse. Dažniausiai naudojama kietoji biomasė (54,8 proc.) ir biodujos (31,1 proc.). Komunalinės atliekos iš atsinaujinančiųjų išteklių sudaro 11,6 proc., o skystieji bioproduktai – 2,6 proc. Vokietija yra didžiausia elektros energijos gamybos tikslais naudojamo biomasės kuro vartotoja (suvartoja 27,7 proc. viso suvartojamo biomasės kuro ir 57,0 proc. suvartojamų biodujų). Kalbant apie kietosios biomasės vartojimą elektros energijai gaminti, daug jos suvartoja Suomija ir Švedija (atitinkamai 13,7 proc. ir 12,0 proc.). Belgijoje, Italijoje ir Slovėnijoje elektros energijos gamybai iš viso suvartojama tik 1,1 ktne biodyzelino. Nuo 2012 m. ir 2021 m. biomasės kuro ir skystųjų bioproduktų suvartojimas elektros energijai gaminti nuolat didėjo, daugiausia dėl to, kad, palyginti su 2012 m., 28,7 proc. padidėjo kietosios biomasės naudojimas.

Apskritai biomasės suvartojimo didėjimo tendencija pastebima visuose trijuose sektoriuose.

Prognozė

Apskritai valstybės narės pateikė nedaug informacijos apie numatomus pirminius biomasės šaltinius pagal žaliavas ir kilmę. Iš dvidešimt vienos informaciją pateikusios valstybės narės aštuonios 19 nurodė, kad nesusiduria su reikšmingu poveikiu arba kad nėra naujos informacijos. Penkios valstybės narės 20 išreiškė susirūpinimą dėl paklausos tenkinimo naudojant vietos biomasės tiekimą skirtingiems sektoriams, atsižvelgiant į fizinius apribojimus (tokius kaip ribotas potencialas, miškų būklė, ribota infrastruktūra, todėl sunku užtikrinti didesnį bioenergijos suvartojimą) ir teisinius biomasės naudojimo apribojimus. Penkios valstybės narės 21 nurodė, kad biomasės paklausa yra stabili, Slovėnija – kad medienos biomasės pasiūla padidėjo, o Nyderlandai – kad nustatė šildymui naudojamos medienos biomasės viršutinę ribą. Prancūzija paskelbė, kad pasikeitė jos trajektorijos, o Ispanija atkreipė dėmesį į bendrą teigiamą poveikį, tačiau konkretesnės informacijos nepateikė. Pateiktos numatomos galutinio energijos suvartojimo atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies trajektorijos pagal sektorius (elektros energijos, šilumos ir vėsumos tiekimo, transporto ir atsinaujinančiųjų išteklių technologijų sektoriai) iki 2030 m. nėra pakankamai detalios, kad būtų galima susidaryti išsamų vaizdą apie bioenergijos paklausą, išskaidytą pagal šilumos, elektros energijos ir transporto sektorius, ir biomasės tiekimą pagal žaliavas ir kilmę (atskiriant vidaus gamybą ir importą).

Biomasės importas

Dvidešimt keturios valstybės narės nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateikė informaciją apie importuotą kietąją biomasę 22 . Ispanija, Rumunija ir Liuksemburgas nenurodė, kad importavo kietąją biomasę. Reikėtų pažymėti, kad nė viena valstybė narė nepateikė informacijos apie žemės ūkio biomasės ir kelmų importą. Kietosios biomasės importas sudaro 19 proc. visos pirminės kietosios biomasės, naudojamos energijos ir (arba) bioenergijos gamybai. Remiantis pateiktomis ataskaitomis, sulfatinės išviros yra daugiausiai importuota žaliava 23 (677 404 tūkst. m³). Kaip nurodyta pateiktose ataskaitose, pagal importuojamą kiekį antra didžiausia kategorija buvo miškų biomasė, o daugiausiai importuojama šios kategorijos žaliava – medžio granulės (21 926 tūkst. m³), po jų – apvalioji mediena, skiedros, pjuvenos ir kitos medienos dalelės.

Energijai gaminti naudojamos miško biomasės žaliavos, nurodytos kaip importuotos į ES 24

Kalbant apie medžio granulių importą į ES, didžiausias importuotojas yra Nyderlandai 25 (importuoja beveik 30 proc. viso į ES importuojamo medžio granulių kiekio), po jų – Danija (26 proc.) 26 , 27 . 2021 m. medžio skiedrų importas sudarė 8 proc. visos į energijos suvartojimą įeinančios medžio skiedrų pasiūlos. Prancūzija importavo trečdalį viso importuoto medžio skiedrų kiekio (33,2 proc.); po jos rikiuojasi Lietuva (22 proc.), Latvija (beveik 10 proc.) ir Italija (beveik 9 proc.). Apskritai nuo 2019 m. medžio granulių importas padidėjo 27 proc., o medžio skiedrų importas 2019–2020 m. sumažėjo 10 proc. Remiantis Eurostato prekybos balansu 28 galima atsekti medžio granulių (iki 2021 m.) ir medžio skiedrų (tik iki 2020 m.) geografinę kilmę. Abiejose kategorijose didžiausia eksportuotoja į ES buvo Rusija, po jos medžio granulių atveju ėjo Jungtinės Amerikos Valstijos ir Baltarusija, o medžio skiedrų atveju Baltarusija (kuri kartu su Rusija sudaro 82 proc. viso medžio skiedrų importo), Norvegija (8 proc.), Brazilija (5 proc.), Urugvajus (4 proc.) ir Ukraina (2 proc.).. Prasidėjus neišprovokuotai ir nepateisinamai Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą suinteresuotosios šalys išreiškė susirūpinimą dėl galimo to poveikio medžio granulių ir skiedrų importo kainoms.

2021 m. organinių atliekų importas sudarė 1 proc. viso suvartojamo organinių atliekų kiekio. Tik keturios valstybės narės 29 nurodė, kad importuoja organinių atliekų biomasę. Švedija yra didžiausia organinių atliekų ir komunalinių atliekų iš atsinaujinančiųjų išteklių importuotoja. Nyderlandai ir Belgija buvo vienintelės valstybės narės, nurodžiusios, kad importuoja dumblo atliekas (atitinkamai 56 tūkst. m³ ir 4 tūkst. m³).

2021 m. ES iš viso importavo 8 194 ktne žaliavų 30 biokurui gaminti. Bioetanolis daugiausia gaminamas iš ES kilmės žaliavų (apie 78 proc.) ir tik apie pusė biodyzelino (43 proc.) gaminama iš ES kilmės žaliavų (žr. toliau pateiktą diagramą). Kalbant apie biokuro importą, biokuro žaliavos daugiausia importuojamos iš Indonezijos ir Malaizijos – 17 proc. viso biodyzelino žaliavų importo. Likęs 41 proc. biodyzelino žaliavų importo kiekis paskirstytas tarp daugiau kaip devynių pasaulio šalių.

ES biodyzelino (kairėje) ir bioetanolio (dešinėje) žaliavų geografinė kilmė 2021 m.

Valstybių narių pateiktose ataskaitose nurodytos priemonės, kuriomis skatinama bioenergija ir užtikrinama, kad būtų laikomasi Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytų tvarumo kriterijų ir išmetamo ŠESD kiekio mažinimo kriterijų

Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (AIED II) skatinamas bioenergijos naudojimas, su sąlyga, kad ji yra tvari ir sertifikuota. Direktyva, įskaitant 29 straipsnyje nustatytus griežtesnius tvarumo kriterijus, turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę iki 2021 m. birželio mėn. Šiuo metu tikrinama, kaip direktyva perkelta į nacionalinę teisę 31 . Dauguma valstybių narių bent iš dalies perkėlė 29 straipsnį į nacionalinę teisę ir atnaujino savo galiojančius teisės aktus, kad įtrauktų direktyvos naujoje redakcijoje nustatytas griežtesnes taisykles. Kai kurios valstybės narės priėmė ne tik pirminės ir antrinės teisės aktus, bet taip pat į aplinkos ar gamtos apsaugos teisės aktus įtraukė tam tikras gaires ar rekomendacijas. Valstybės narės nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose nenurodė konkrečių priemonių, susijusių su tvarumo kriterijais. Tačiau jos nurodė priemones, susijusias su direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę (taigi ir tvarumo kriterijų įgyvendinimu). Dvi valstybės narės paminėjo tvarumo sertifikavimą: Ispanija nurodė priemonę, skirtą dujų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių tvarumo sertifikavimui, o Italija nurodė dvi priemones: viena priemonė susijusi su nacionalinės biokuro tvarumo sertifikavimo sistemos sukūrimu, o kita – su sertifikavimo sistemos atnaujinimu.

Tik kai kurios valstybės narės pateikė informaciją apie priemones, kuriomis skatinamas energijos gamybai naudojamos miško biomasės tvarumas, ir tik Ispanija nurodė dvi priemones, susijusias su tvaria miškotvarka ir miško išteklių išsaugojimu bei gerinimu. Nė viena valstybė narė nenurodė, kad susiduria su sunkumais siekdama gauti miško biomasės.

Kalbant apie LULUCF 32 kriterijus, valstybės narės savo nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateikė tik nedaug informacijos. Reikėtų pažymėti, kad visos ES valstybės narės yra pasirašiusios Paryžiaus susitarimą ir Jungtinių Tautų bendrajai klimato kaitos konvencijai (UNFCCC) pateikė nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus 33 , o trylika 34 iš aštuoniolikos valstybių narių, pateikusių su šiuo skirsniu susijusią informaciją, aiškiai nurodė, kad jos įgyvendino nacionalinius arba subnacionalinius teisės aktus, kuriais užtikrinama, kad išmetamas ŠESD kiekis neviršytų absorbuojamo kiekio.

Siekdama sumažinti ES priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, Komisija plane „REPowerEU“ pasiūlė 35 paspartinti tvarią biometano gamybą (daugiausia iš organinių atliekų, miškų ir žemės ūkio liekanų, kad būtų išvengta žemės naudojimo keitimo poveikio). Siekiant sumažinti gamtinių dujų importą iš Rusijos ir paspartinti ES perėjimą prie švarios energijos, pasiūlyta iki 2030 m. pasiekti 35 mlrd. m³ metinės tvarios biometano gamybos tikslą. Iš dvidešimt keturių valstybių narių, nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose jau nurodžiusių priemones, dvidešimt viena valstybė narė nurodė priemones, susijusias su biodujų ir biometano gamybos skatinimu 36 , o maždaug trečdalis ataskaitą rengiančių valstybių narių nurodė priemones, kuriomis skatinamas biometano naudojimas transporto sektoriuje, daugiausia įgyvendinant maišymo įpareigojimą. Kitos valstybės narės nurodė bent vieną priemonę, kuria skatinamas arba reguliuojamas dujų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, t. y. biodujų ir (arba) biometano, įleidimas į gamtinių dujų tinklą 37 . Švedija nepateikė duomenų nei apie biometano naudojimą transporto sektoriuje, nei apie biodujų gamybą 2020 ir 2021 m., nors joje yra viena iš brandžiausių biometano rinkų ES ir jai tenka didžiausia transporto sektoriuje naudojamų biodujų dalis. Belgija, Suomija ir Vengrija nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose taip pat nenurodė biodujų gamybos nei 2020 m., nei 2021 m.

Kai kurios valstybės narės savo nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose nurodė maišymo įpareigojimus ir kvotas, kuriais siekiama skatinti pažangiųjų biodegalų naudojimą. Kai kuriais atvejais (Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Maltoje, Ispanijoje) tos priemonės jau įsigaliojo, o kitais atvejais, pavyzdžiui, Slovėnijoje ir Kroatijoje, priemonės, skirtos transporto sektoriuje naudojamų pažangiųjų biodegalų daliai padidinti, bus pradėtos taikyti netrukus. Ispanija nurodė įvairias priemones, kuriomis skatinama pažangiųjų biodegalų, skirtų naudoti ne tik kelių transporto, bet taip pat oro bei jūrų transporto sektoriuose, gamyba, tačiau šių priemonių reglamentavimo sistema vis dar kuriama.

Valstybių narių buvo paprašyta nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose nurodyti žaliavų kainų ir žemės naudojimo pokyčius savo šalyje, susijusius su didesniu biomasės naudojimu. Kalbant apie žaliavų kainas, valstybės narės nurodė, kad nors pastaraisiais metais jos galėjo padidėti, tai nėra susiję su didesniu biomasės naudojimu gaminant energiją. Ispanija nurodė, kad bioenergijos tikslais naudojamų žaliavų dalis yra nedidelė, palyginti su visu pagamintų žaliavų kiekiu. Kipras ir Estija nurodė, kad jose žemės ūkio žaliavos nenaudojamos energijos gamybai, todėl nėra ryšio tarp biomasės naudojimo energijos gamybai ir žaliavų kainų svyravimų.

Žemės naudojimo srityje atitinkamus duomenis pateikė keturiolika valstybių narių 38 , iš kurių penkios valstybės narės 39 taip pat pateikė kiekybinius duomenis. Suomija, Lietuva ir Slovakija nenurodė, kad buvo keičiamas žemės naudojimas. Danija, Italija ir Latvija nurodė, kad padidėjo su bioenergijos gamyba susijęs žemės plotas. Danija nurodė, kad kukurūzų, kaip biodujų žaliavos, auginimui skirtas plotas padidėjo nuo 2 390 ha 2012 m. iki 17 433 ha 2020–2021 m., nors biodujų gamyba daugiausia grindžiama atliekomis ir liekanomis. Italija nurodė, kad buvo keičiamas žemės naudojimas, tačiau išsamesnės informacijos apie tai nepateikė. Latvija nurodė, kad 2021 m. grūdų auginimui skirtas plotas padidėjo 3,0 proc., palyginti su 2020 m., tačiau pažymi, kad šis pokytis yra nereikšmingas, palyginti su likusių pasėlių plotu. Lenkija nurodė, kad 2021 m. bioenergijos paskirties žaliavoms auginti skirtos žemės plotas kasmet didėjo 4 proc., arba apytikriai 797 tūkst. ha. Liuksemburgas buvo vienintelė valstybė narė, kuri nurodė, kad 2018–2022 m. žemės naudojimas energetiniams augalams auginti sumažėjo 0,6 proc. punkto. Dominuojantys energetiniai augalai yra biodujoms gaminti skirti kukurūzai (67 proc. 2022 m.). Austrija, Kipras, Vengrija, Malta, Ispanija ir Švedija nurodė, kad bioenergijai gaminti žemė nebuvo naudojama arba jos buvo naudojama nedaug.

Iš Direktyvos (ES) 2018/2001 IX priede išvardytų pradinių žaliavų pagamintų biodegalų technologinė plėtra ir naudojimo plėtojimas

Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos IX priede pateikiamas pradinių žaliavų, kurios gali būti naudojamos transporto sektoriuje naudojamoms biodujoms, pažangiesiems biodegalams ir biokurui gaminti, sąrašas. Pažangieji biodegalai gaminami iš pradinių žaliavų, išvardytų Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos IX priedo A dalyje, o B dalyje išvardytos pradinės žaliavos, iš kurių gaminamas transporto sektoriui skirtas biokuras ir biodujos (bendrai šiame skirsnyje vadinami IX priedo biokuru), kurių įnašas į 25 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytą būtinąją procentinę dalį yra nedidelis ir gali būti laikomas du kartus didesniu už jų energinę vertę. Dauguma valstybių narių 40 nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose nepateikė informacijos apie naudojamus ir gaminamus IX priede nurodytų žaliavų kiekius, o kai duomenys buvo pateikti, skyrėsi valstybių narių naudoti vienetai ir metai, už kuriuos teikiama informacija. Toliau pateiktoje analizėje naudojami priemonėje SHARES pateikti duomenys.

IX priede nurodyto biokuro suvartojimas 2017–2021 m. parodytas toliau pateiktoje diagramoje. Apskritai matyti, kad IX priedo biokuro naudojimas didėjo – nuo 2 317 ktne 2017 m. iki 5 474 ktne 2021 m. Biokuro, pagaminto iš naudoto kepimo aliejaus (IX priedo B dalies a punktas), suvartojimas yra didžiausias iš visų IX priede nurodytų žaliavų. Kalbant apie IX priedo A dalyje nurodytas žaliavas, daugiausia suvartojama biokuro, gauto iš šiuose punktuose pateikiamų žaliavų: d) maisto ar pašarų tiekimo grandinėje netinkama naudoti pramoninių atliekų biomasės dalis ir g) alyvpalmių aliejaus gamyklų nuotekos ir tuščios alyvpalmių vaisių kekės. Tačiau visoje ES iš viso nenaudojama arba naudojama mažai (mažiau nei 1 ktne per visus nagrinėjamus metus) biokuro, gaunamo iš toliau pateikiamų IX priedo A dalyje nurodytų žaliavų: a) dumblių, jeigu jie auginami sausumoje esančiuose vandens telkiniuose ar fotobioreaktoriuose; l) riešutų kevalų; m) išaižų; n) burbuolių kotų, nuo kurių pašalintos kukurūzų sėklos, ir q) kitų lignoceliuliozės medžiagų, išskyrus pjaustytinus rąstus ir fanermedį.

IX priedo biokuro paklausos tendencijos ES 27 2017–2021 m. 41  

Italija yra didžiausia IX priedo biokuro vartotoja ir kartu su Ispanija didžiausia IX priedo A dalies biokuro naudotoja. Italija taip pat yra didžiausia IX priedo B dalies biokuro vartotoja, po jos eina Vokietija, Ispanija, Nyderlandai ir Švedija. Kitos valstybės narės (Rumunija ir Latvija) IX priedo žaliavų apskritai nevartojo, o Austrija suvartojo tik nedidelį kiekį (mažiau nei 1 ktne).

IX priedo biokuro suvartojimo pasiskirstymas pagal žaliavas kiekvienoje valstybėje narėje 2021 m. 42  

Dešimt valstybių narių 43 pateikė duomenis apie IX priedo biokuro technologinę plėtrą ir naudojimo plėtojimą, tačiau duomenys buvo fragmentiški ir nenuoseklūs. Remiantis turima informacija 44 , penkiose valstybėse narėse atlikta bent 12 investicijų, susijusių su hidrovalymo būdu gaminamais augaliniais aliejais, kurių metinis pajėgumas penkiose valstybėse narėse 45 siekia 24–1 300 tūkst. t. Didžiausi pavieniai pajėgumai sutelkti Švedijoje – po 1 300 tūkst. t hidrovalymo būdu gaminamų augalinių aliejų gamybos pajėgumų Lisešilyje ir Geteborge. Antra dažniausiai naudojama technologija yra bioetanolio gamyba – šešios investicijos šešiose valstybėse narėse 46 , kuriomis užtikrinamas 25–50 tūkst. t pajėgumas per metus. Trys valstybės narės 47 paskelbė apie biometanolio gamybą penkiose gamybos vietose (5,25–450 tūkst. t pajėgumas per metus). Kitos investicijos skirtos Fišerio-Tropšo sintezei (Prancūzija), biometanui, biologinėms SND, pirminiam benzinui (visos Nyderlanduose) arba nežinomoms ir (arba) įvairioms technologijoms (Suomija).

Turimi mokslinių tyrimų, susijusių su netiesioginiu žemės naudojimo keitimu, rezultatai

Komisija stebi padėtį, susijusią su didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo (NŽNK) riziką keliančiais biodegalais, skystaisiais bioproduktais ir biomasės kuru, ir toliau reguliariai atnaujins duomenis remdamasi naujausiais moksliniais įrodymais. Komisija pradėjo du su šiuo klausimu susijusius tyrimus 48 ir šiuo metu vykdomas vertinimas. Komisija remsis tyrimo rezultatais, kad prireikus taip pat galėtų atnaujinti kriterijus, taikomus nustatant žaliavas, keliančias didelę NŽNK riziką, ir sertifikuojant nedidelę NŽNK riziką keliantį kurą. 

Papildomos gairės dėl nedidelės NŽNK rizikos sertifikavimo įgyvendinimo buvo įtrauktos į Įgyvendinimo reglamento (ES) 2022/996 49 V skyrių dėl sertifikavimo taisyklių taikymo įgyvendinant savanoriškas schemas. 24–27 straipsniuose paaiškinami konkretūs nedidelės NŽNK rizikos sertifikavimo reikalavimai, taip pat įtrauktos papildomumo įrodymo taisyklės ir išsamios gairės, kaip laikytis gamybos nenaudojamoje ar apleistoje žemėje reikalavimų ir nustatyti papildomas biomasės derlingumo didinimo priemones. Šiomis techninėmis taisyklėmis siekiama užtikrinti, kad sertifikavimo įstaigos taikytų suderintą ir patikimą metodą. Komisija gali toliau tobulinti gaires remdamasi metodikos, kuri buvo neseniai parengta atliekant pirmiau minėtus Komisijos užsakytus tyrimus, bandymo rezultatais 50 .

Savanoriškos ir nacionalinės sertifikavimo schemos pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą

ES šalių savanoriškomis schemomis ir nacionalinėmis sertifikavimo schemomis padedama užtikrinti, kad biodegalai, skystieji bioproduktai ir biomasės kuras, taip pat vandenilis iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir jo išvestiniai produktai (nebiologinės kilmės kuras iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių) bei perdirbtos anglies kuras būtų gaminami tvariai, patikrinant, ar jie atitinka ES tvarumo kriterijus, taip pat atitinkamas nebiologinės kilmės kuro iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir perdirbtos anglies kuro metodikas.

Pagal šias schemas tikrinama, ar:

·biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro gamybai naudojamos žaliavos negaminamos didelės biologinės įvairovės žemėje ir ar žemė, kurioje yra didelis anglies kiekis, nebuvo pritaikyta tokioms žaliavoms gaminti;

·vandeniliui iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gaminti naudojama elektros energija gaunama iš atsinaujinančiųjų išteklių ir

·kuro ir dujų gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių padeda pakankamai sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Keliose schemose taip pat atsižvelgiama į papildomus tvarumo aspektus, pavyzdžiui, dirvožemio, vandens, oro apsaugos ir socialinius kriterijus. Kalbant apie sertifikavimo procesą, išorės auditorius tikrina visą gamybos grandinę – nuo žaliavų ir energijos kilmės iki kuro gamintojo ar pardavėjo.

Nors schemos valdomos savarankiškai, Europos Komisija gali pripažinti jas kaip atitinkančias Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytas taisykles. Pripažinimo procesas vykdomas pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos 30 straipsnio 4 ir 6 dalis.

Kad Komisija pripažintų schemą kaip atitinkančią taisykles, ji turi atitikti šiuos kriterijus:

·žaliavų gamintojai laikosi Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje ir jos įgyvendinimo teisės aktuose nustatytų tvarumo kriterijų ir nebiologinės kilmės kuro iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybos kriterijų;

·pagal informaciją apie tvarumo charakteristikas galima atsekti žaliavų kilmę;

·visa informacija yra tinkamai pagrįsta dokumentais;

·įmonių auditas atliekamas prieš joms pradedant dalyvauti schemoje, taip pat reguliariai atliekamas pakartotinis sertifikavimas ir priežiūros auditai ir

·auditoriai turi tiek bendrųjų, tiek specialiųjų audito įgūdžių, kurių reikia atsižvelgiant į schemos kriterijus.

Sprendimo, kuriuo savanoriška schema pripažįstama atitinkančia taisykles, teisinis galiojimo laikotarpis paprastai yra penkeri metai.

Komisija iki šiol atitinkančiomis taisykles oficialiai pripažino 15 savanoriškų ir nacionalinių sertifikavimo schemų 51 . Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/996 nustatytos naujos ir sugriežtintos bioenergijos sertifikavimo taisyklės. Komisija pradėjo oficialų pakartotinio visų taisykles atitinkančiomis pripažintų schemų vertinimo procesą, siekdama užtikrinti, kad jos ir toliau atitiktų paskirtį – patvirtinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai laikosi Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytų tvarumo kriterijų. Šis procesas bus baigtas iki 2023 m. pabaigos. Taip pat pradėti nauji schemų, kuriomis siekiama sertifikuoti nebiologinės kilmės kurą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, vertinimo procesai, pagrįsti naujai priimtomis jų tvarumo vertinimo metodikomis.

Komisija planuoja iki 2023 m. pabaigos pradėti išsamų sertifikavimo sistemos veiksmingumo tyrimą pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą. Pirmųjų šio tyrimo rezultatų galima tikėtis 2024 m. pabaigoje.

Atnaujinta informacija apie Direktyvos (ES) 2018/2001 28 straipsnio 2 dalyje nurodytą Sąjungos duomenų bazę

Pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos 28 straipsnio 2 dalį Komisija užtikrina, kad būtų sukurta Sąjungos duomenų bazė, „kuri leistų atsekti skystąjį ir dujinį transporto kurą“. Į taikymo sritį patenka transporto sektoriuje naudojamas biokuras, nebiologinės kilmės kuras iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir perdirbtos anglies kuras. Reikėtų pažymėti, kad kietasis biomasės kuras neįtraukiamas ir Sąjungos duomenų bazės taikymo sritis šiuo metu apima tik transporto sektorių. Komisija šiuo metu pradeda eksploatuoti duomenų bazę, kuria bus užtikrinamas kuro iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių atsekamumas ir bus padidintas skaidrumas. Įgyvendinimo reglamente (ES) 2022/996 nustatytos konkrečios taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro atitiktis Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos taisyklėms būtų tikrinama veiksmingai ir suderintai ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui.

Pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą valstybės narės reikalauja, kad ekonominės veiklos vykdytojai įtrauktų informaciją į duomenų bazę, įskaitant informaciją apie rinkai pateikiamų transporto sektoriaus degalų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo charakteristikas. Sąjungos duomenų bazė apima visą tiekimo grandinę – nuo pirmojo žemės ūkio ar miškininkystės žaliavų surinkimo punkto arba atliekų ir liekanų surinkimo punkto iki vartojimo vietos. Kalbant apie sutelkimo ir surinkimo punktus, tai reiškia, kad į Sąjungos duomenų bazę taip pat turės būti įtraukiama informacija apie kilmės vietas ir Sąjungos duomenų bazėje turės būti registruojamos visos iš šių kilmės vietų gautos siuntos. Taip pat reikės registruoti visus kontroliuojamus sandėlius ir kontroliuojamus surinkimo punktus, kuriems taikomas grupės sertifikatas, kad būtų galima atsekti kiekvienoje vietoje saugomą atitinkamą medžiagą.

2022 m. pirmąjį Sąjungos duomenų bazės bandymą atliko maždaug 20 ekonominės veiklos vykdytojų. Po to 2023 m. sausio 16 d. Sąjungos duomenų bazė pradėjo oficialiai veikti, siekiant įtraukti visus atitinkamus ekonominės veiklos vykdytojus, savanoriškas tarptautines ir nacionalines tikrinimo sistemas ir ES valstybes nares. Su Sąjungos duomenų baze taip pat gali būti susietos valstybių narių nacionalinės duomenų bazės. Prisijungimas prie duomenų bazės vykdomas etapais, registruojant visą svarbią naudotojų informaciją. Ekonominės veiklos vykdytojai turi pateikti informaciją apie sertifikuotą vietą ir galiojantį atitikties sertifikatą. Taip pat reikalaujama pateikti nacionalinį įmonės registravimo identifikatorių 52 , kad trečiosios šalys galėtų identifikuoti kiekvieną ekonominės veiklos vykdytoją remdamosi unikaliu identifikatoriumi. Siekdama paremti šį procesą, 2023 m. kovo mėn. Komisija taip pat sukūrė internetinį vikio puslapį. Jame pateikiama bendroji informacija apie Sąjungos duomenų bazę, atitinkama mokomoji medžiaga ir dažnai užduodami klausimai 53 . 

Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. buvo įtraukti maždaug 8 000 ekonominės veiklos vykdytojų, dalyvaujančių savanoriškose schemose (iš visų maždaug 12 000 veiklos vykdytojų). Valstybės narės taip pat pradėjo procesą nustatydamos ir prijungdamos institucinius sistemos naudotojus. Pradinį žaliavų ir kuro atsargų registravimą numatoma pradėti tada, kai bus prisijungę bent 80 proc. ekonominės veiklos vykdytojų. Registruotos atsargos turėtų atitikti paskutinio masės balanso laikotarpio grynąjį masės balansą. Pasibaigus šiam laikotarpiui ekonominės veiklos vykdytojai Sąjungos duomenų bazėje galės registruoti sandorius, susijusius su gaunamomis ir išvežamomis medžiagomis, ir juos valdyti. Sandoriai turės būti užregistruojami per 72 valandas nuo pardavimo arba išsiuntimo dienos, o prie jų pridedami tvarumo sertifikatai turi būti atnaujinami iki masės balanso laikotarpio pabaigos.

(1)

2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo, OL Reglamentas (ES) 2018/1999.

(2)

Eurostatas. 2021 m. energijos balansas.

(3)

Eurostatas. Biomasės tiekimas – metiniai duomenys.

(4)

Eurostatas. Biomasės šaltinis, metiniai duomenys.

(5)

Eurostatas. NRG_CB_RW lentelė.

(6)

Eurostatas. NRG_CB_RW lentelė.

(7)

Ten pat.

(8)

Eurostatas. Biomasės šaltinis, metiniai duomenys.

(9)

AT, BG, CY, CZ, DK, EL, FI ir PT.

(10)

Eurostatas. Lentelė NRG_BAL_C.

(11)

Eurostatas. 2021 m. energijos balansas (lentelė NRG_BAL_C).

(12)

Ten pat.

(13)

AT, CZ, DK, EE, FI, IT, SE.

(14)

Eurostatas. Priemonė SHARES.

(15)

Ten pat.

(16)

Direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, OL L 328, 2018 12 21, p. 82.

(17)

Eurostatas. Lentelė NRG_BAL_C, eilutė „Bendrosios šilumos gamyba“ (papildomasis rodiklis). Šis rodiklis apima: gamintojus, kurių pagrindinė veikla yra tik šilumos gamyba; gamintojus, kurių pagrindinė veikla yra bendra šilumos ir elektros energijos gamyba; gamintojus, gaminančius šilumą tik savoms reikmėms; gamintojus, gaminančius bendrą šilumos ir elektros energiją tik savoms reikmėms. Produktų kodai: biodyzelinas (R5220P + R5220B); biodujos (kodas R5300); kitas skystasis biokuras (R5290); pirminis kietasis biokuras (R5110–5150_W6000RI); komunalinės atliekos iš atsinaujinančiųjų išteklių (W6210). Energijos balanso duomenų rinkinys (kodas NRG_BAL_C). Atkreipkite dėmesį, kad šis rodiklis atitinka eilutės „Transformavimo produkcija“ vertes. Taigi šilumos gamybos atveju tai yra energija, gaunama iš biomasės kuro ir skystųjų bioproduktų po konversijos.

(18)

Eurostatas. Lentelė NRG_BAL_C. Eilutė „Bendras pagaminamas elektros energijos kiekis“ (papildomasis rodiklis). Šis rodiklis apima: gamintojus, kurių pagrindinė veikla yra tik elektros energijos gamyba; gamintojus, kurių pagrindinė veikla yra bendra šilumos ir elektros energijos gamyba; gamintojus, gaminančius elektros energiją tik savoms reikmėms; gamintojus, gaminančius bendrą šilumos ir elektros energiją tik savoms reikmėms. Produktų kodai: biodyzelinas (R5220P + R5220B); biodujos (kodas R5300); kitas skystasis biokuras (R5290); pirminis kietasis biokuras (R5110–5150_W6000RI); komunalinės atliekos iš atsinaujinančiųjų išteklių (W6210). Energijos balanso duomenų rinkinys (kodas NRG_BAL_C).

(19)

AT, BG, CY, CZ, DK, EL, FI ir PT.

(20)

HR, ES, HU, LT, SE.

(21)

IT, MT, LV, SK, SE.

(22)

Eurostatas. Biomasės šaltinis, metiniai duomenys.

(23)

Sulfatinės išviros yra plaušienos pramonės šalutinis produktas; iš vienos medžio plaušienos tonos gaunamos 7 tonos sulfatinių išvirų kaip šalutinio produkto; nepaisant didelio gaunamo kiekio energinis tankis yra mažas, palyginti su pirmine mediena, naudojama plaušienai gaminti.

(24)

 Eurostatas. Biomasės šaltinis – metiniai duomenys (NRG_CB_BM).

(25)

Ten pat.

(26)

Daugiau informacijos apie medžio granulių importą pateikia Eurostatas (ES prekyba nuo 1988 m. pagal kodus HS2–4-6 ir CN8).

(27)

Abiejų duomenų rinkinių atveju dvi didžiausios importuojančios šalys yra Nyderlandai ir Danija. Remiantis Eurostato medžio granulių importo duomenimis, 2021 m. 34 proc. visų importuotų medžio granulių importuota į Nyderlandus, 15 proc. į Daniją, 12 proc. į Belgiją ir 8 proc. į Latviją.

(28)

Reikėtų pažymėti, kad pateikti duomenys yra susiję su visu į ES importuotu medžio granulių kiekiu, ne tik su medžio granulėmis, importuojamomis energijai gaminti.

(29)

BE, NL, PT. SE.

(30)

Europos Komisija (2023). Sąjungos bioenergijos tvarumo ataskaita. Tyrimas, kuriuo siekiama pagrįsti ataskaitų teikimą pagal Reglamento (ES) 2018/1999 35 straipsnį (projektas), dar nepaskelbtas.

(31)

  https://ec.europa.eu/atwork/applying-eu-law/infringements-proceedings/infringement_decisions/  

(32)

Žemės naudojimas, žemės naudojimo keitimas ir miškininkystė.

(33)

  https://unfccc.int/NDCREG .  

(34)

 AT, BG, CZ, DK, EE, ES, FI, HR, LT, NL, PT, SI, SE.

(35)

COM(2022) 230 final.

(36)

AT, BE, CY, DK, EE, EL, ES, FI, FR, HR, HU, IE, IT, LT, LV, NL, PT, RO, SE, SI ir SK.

(37)

DK, ES, FR, IT, PT, SE ir SK.

(38)

AT, CY, DK, ES, FI, HU, IT, LV, LT, LU, MT, PL, SK ir SE.

(39)

DK, LV, LT, LU, PL.

(40)

Apie IX priedo biokuro kiekius nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateikė: DK, ES, IE, IT, LU.

(41)

Šaltinis: Eurostato priemonės SHARES duomenų bazė.

(42)

Ten pat.

(43)

BG, FI, FR, IT, NL, PL, RO, SK, ES, SE.

(44)

Europos Komisija (2023). Sąjungos bioenergijos tvarumo ataskaita. Tyrimas, kuriuo siekiama pagrįsti ataskaitų teikimą pagal Reglamento (ES) 2018/1999 35 straipsnį (projektas), dar nepaskelbtas.

(45)

FI, FR, NL, PL, SE.

(46)

BG, FI, IT, PL, RO, SK.

(47)

ES, NL, SE.

(48)

  https://iluc.guidehouse.com/ .  

(49)

2022 m. birželio 14 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2022/996 dėl tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijų bei nedidelės netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizikos kriterijų tikrinimo taisyklių (OL L 168, 2022 6 27, p. 1).

(50)

  https://guidehouse.com/case-studies/energy/2021/biofuels-with-indirect-land-use-change-risk .  

(51)

Daugiau informacijos ir sprendimus dėl pripažinimo galima rasti šiuo adresu: https://energy.ec.europa.eu/topics/renewable-energy/bioenergy/voluntary-schemes_en .

(52)

Nacionalinis įmonės registravimo identifikatorius kiekvienoje šalyje gali skirtis. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, PVM mokėtojo kodas, įmonės registravimo numeris arba lygiavertis kodas.

(53)

  https://wikis.ec.europa.eu/display/UDBBIS/Union+Database+for+Biofuels+-+Public+wiki .  

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2023 10 24

COM(2023) 650 final

Nacionalinio gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ūkio renovacijos ir energijos beveik nevartojančių pastatų ataskaita

PRIEDAS

prie

Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui

2023 m. energetikos sąjungos būklės ataskaita


















(pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo)

{SWD(2023) 646 final}

1.Įžanga ir bendroji informacija

Pastatų sektorius atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant ilgalaikę Europos Sąjungos (ES) išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekio mažinimo strategiją, taip pat siekiant kitų Europos žaliojo kurso tikslų, pavyzdžiui, nulinės taršos ar efektyvaus išteklių naudojimo tikslų. Pagrindiniai būdai, kuriais galima užtikrinti nuo iškastinio kuro nepriklausomą ES pastatų fondą, yra nustatyti pagal Pastatų energinio naudingumo direktyvą 2010/31/ES ir jais daugiausia dėmesio skiriama tam, kad būtų nustatyti sąnaudų atžvilgiu optimalūs minimalūs pastatų energinio naudingumo reikalavimai, skatinama statyti labai efektyviai energiją vartojančius pastatus ir rengti ilgalaikes renovacijos strategijas, siekiant pastatų sektoriuje sutelkti investicijas į energijos vartojimo efektyvumą.

Nuo 2021 m. visi nauji pastatai turi būti energijos beveik nevartojantys pastatai. Pastatų energinio naudingumo direktyvoje pateikiama plati energijos beveik nevartojančio pastato apibrėžtis, pagal kurią energijos vartojimo efektyvumas ir atsinaujinančiųjų išteklių energija derinami taikant sąnaudų atžvilgiu optimalią sistemą; energijos beveik nevartojančio pastato rodikliai valstybėse narėse labai skiriasi ir atspindi nacionalines, regionines ar vietos sąlygas. Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras (JRC) įvertino energijos beveik nevartojančių pastatų apibrėžčių būklę valstybėse narėse ir vėliausius su jomis susijusius atnaujinimus, jų įgyvendinimą, taip pat energijos beveik nevartojančių pastatų apibrėžčių bendrus bruožus ir pagrindinius skirtumus.

Siekiant pagerinti esamų pastatų energinį naudingumą, Pastatų energinio naudingumo direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės parengtų ilgalaikes nacionalinio gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų fondo renovacijos strategijas. Strategijos turi apimti veiksmų gaires, kuriose būtų nurodyti orientaciniai 2030 m., 2040 m. ir 2050 m. tarpiniai tikslai, išmatuojami rodikliai, numatomas sutaupyti energijos kiekis ir platesnė energetinės renovacijos nauda. Strategijose taip pat turi būti numatytas tvirtas finansinis komponentas. JRC įvertino ilgalaikių renovacijos strategijų atitiktį Pastatų energinio naudingumo direktyvos reikalavimams.

Rengdamos integruotas nacionalines energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitas 1 valstybės narės turi kas dvejus metus atnaujinti, be kita ko, ilgalaikės nacionalinio gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ūkio renovacijos strategijos tikslus, tarpinius tikslus ir pažangos rodiklius. Atnaujinta informacija apie energijos beveik nevartojančius pastatus taip pat įtraukiama į nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose teikiamą informaciją. Nepaisant to, kad visos valstybės narės pateikė nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose teiktinus duomenis ir informaciją 2 , daugeliu atvejų duomenų, susijusių su pastatų temomis ir rodikliais, pateikiama nedaug.

Šia ataskaita, pradedant JRC pirmųjų nacionalinių energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitų duomenų ir kitų turimų šaltinių duomenų vertinimu 3 , įvykdomas Valdymo reglamento (ES) 2018/1999 35 straipsnyje nustatytas įpareigojimas Komisijai teikiant energetikos sąjungos būklės ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai įtraukti šiuos elementus:

–kas dvejus metus teikiamą nacionalinio viešosios paskirties ir privačių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų ūkio renovacijos, laikantis veiksmų gairių, nustatytų ilgalaikėse renovacijos strategijose, kurias kiekviena valstybė narė priima pagal Direktyvos 2010/31/ES 2a straipsnį, bendros pažangos ataskaitą;

–kas ketverius metus teikiamą valstybių narių beveik nulinės energijos pastatų skaičiaus didėjimo pagal Direktyvos 2010/31/ES 9 straipsnio 5 dalį bendros pažangos ataskaitą.

Galiausiai ataskaitoje pateikiama naujausia informacija apie pažangą, padarytą įgyvendinant 2022–2024 m. ekologinio projektavimo ir energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo darbo planą, apie kurį Komisija raginama kasmet informuoti Europos Parlamentą ir Tarybą.

2.Pagrindiniai faktai, nustatyti su pastatais susijusiuose nacionalinių energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitų elementuose

2023 m. integruotos nacionalinės ir energetikos pažangos ataskaitos buvo pirmasis tokio pobūdžio projektas, skirtas 2020 m. nacionalinių ilgalaikių renovacijos strategijų įgyvendinimui ir pažangai stebėti, įskaitant keletą valstybių narių praneštinų (dažniausiai neprivalomai) rodiklių ir tarpinių tikslų, kuriais apibūdinama ES pastatų ūkio būklė ir raida. Pagrindiniai su pastatais susiję rodikliai ir duomenys, kuriuos valstybių narių prašoma pateikti, yra susiję su energijos suvartojimu, išmetamu ŠESD kiekiu, renovacijos normomis ir beveik nulinės energijos pastatų skaičiumi 4 .

Apskritai dauguma atvejų pateikti su pastatais susijusių temų ir rodiklių duomenys nėra išsamūs, išskyrus vienintelį privalomą ataskaitos lauką, kuriame pateikiama informacija apie pastatų indėlį siekiant bendro Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslo. Todėl sunku įvertinti, ypač apibendrintu lygmeniu:

–valstybių narių pažangą siekiant savo tikslų ir

–ES pastatų ūkio trajektoriją, siekiant anglies dioksido poveikio neutralumo iki 2050 m., taip pat atsižvelgiant į didesnį tarpinį užmojį, nustatytą Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinyje.

Ši padėtis rodo, kad reikia geriau stebėti 2020 m. ilgalaikių renovacijos strategijų įgyvendinimą ir pažangą, kaip, pavyzdžiui, siūloma pasiūlyme išdėstyti Pastatų energinio naudingumo direktyvą nauja redakcija 5 .

Sunkumų kelia ir tai, kad yra daug skirtingų apibrėžčių, susijusių su kai kuriais rodikliais (pvz., prasčiausio energinio naudingumo pastatais, renovacijos normomis) ir (arba) baziniais metais. Tai jau buvo nustatyta vertinant 2020 m. ilgalaikes renovacijos strategijas.

Remiantis nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateiktais duomenimis nustatyti šie preliminarūs faktai:

–energijos suvartojimas. Paprastai informacijos pateikiama nedaug, ypač pirminės energijos atveju. Apskritai energijos suvartojimas daugumos iš trylikos valstybių narių, teikiančių šios srities ataskaitas (išskyrus kai kurias šalis ir atsižvelgiant į konkretų sektorių), pastatų ūkyje 2020–2021 m. padidėjo. Tai gali reikšti, kad 2021 m. buvo dar per anksti vertinti apčiuopiamą ilgalaikių renovacijos strategijų įgyvendinimo poveikį;

–išmetamas ŠESD kiekis. Duomenys apie pastatų išmetamus teršalus taip pat yra palyginti neišsamūs ir nenuoseklūs. 2020–2021 m. išmetamas ŠESD kiekis vidutiniškai didėjo (vienuolikoje duomenis pateikusių valstybių narių). Be to, kelios šalys padarė tam tikrą pažangą siekdamos 2030 m. išmetamųjų teršalų kiekio tikslų;

–renovacija. Nepaisant renovacijos svarbos siekiant sumažinti pastatų ūkio priklausomybę nuo iškastinio kuro, valstybių narių duomenys apie pastatų skaičių, kvadratinius metrus ar renovacijos normas yra labai neišsamūs ir nenuoseklūs. Tik aštuonios valstybės narės pateikė pakankamai duomenų apie renovaciją ir iš jų matyti tam tikra pažanga siekiant nacionalinėse ilgalaikėse renovacijos strategijose nustatytų 2030 m. pastatų renovacijos tikslų – pažangos, apie kurią pranešė kai kurios valstybės narės, nepakanka, kad būtų pasiekti tikslai, tačiau kitose valstybėse narėse ji yra patenkinama;

–indėlis siekiant pasaulinių energijos vartojimo efektyvumo tikslų. Tai yra vieninteliai privalomi su pastatais susiję nacionalinių energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitų elementai, taigi jų atveju pateikiama daugiausia informacijos (beveik 100 proc. ataskaitas teikiančių valstybių narių). Šį reikalavimą galima įvykdyti pateikiant aprašymą ir (arba) kiekybinę informaciją ir iš atsakymų matyti, kad valstybės narės jį supranta įvairiai. Be to, kai kuriais atvejais atsakymuose nepateikiama nuorodų į konkrečius tarpinius tikslus ar tikslus, todėl juos dar galima pagerinti;

–tarpiniai tikslai ir rodikliai. Valstybėms narėms suteikiama galimybė nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose nustatyti konkrečius tarpinius tikslus ir tikslus, kad jos galėtų atnaujinti savo 2020 m. ilgalaikės renovacijos strategijos užmojus. Daugelis valstybių narių pasinaudojo šia galimybe ir nustatė tikslus, susijusius su pastatų ūkio gerinimu, energijos suvartojimu arba išmetamu ŠESD kiekiu. Didžioji dalis tikslų nustatyta 2030 m. Tai turėtų būti vertinama kartu su 2023 m. atnaujintu nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos projektu.

Energijos beveik nevartojančių pastatų atveju:

–nuo 2023 m. birželio mėn. visos šalys yra nustačiusios naujų energijos beveik nevartojančių pastatų apibrėžtį, kuria į nacionalinę teisę perkeliama Pastatų energinio naudingumo direktyva. Dauguma valstybių narių taip pat turi konkrečią renovacijos, kuria siekiama, kad pastatas taptų energijos beveik nevartojančiu pastatu, apibrėžtį;

–remiantis nacionalinėmis apibrėžtimis, buvo apskaičiuotas energijos beveik nevartojančių pastatų naudingumo lygis, išreikštas pirminės neatsinaujinančiųjų išteklių energijos poreikiu (kWh/m² per metus) valstybėse narėse, pateikiant ES lygmens vidurkį. Vidutinis pirminės neatsinaujinančiųjų išteklių energijos poreikis naujuose individualiuose namuose svyruoja nuo vos 15 kWh/m² per metus iki 95 kWh/m² per metus, o ES lygmens vidurkis siekia 52 kWh/m² per metus;

–dauguma atvejų naujiems energijos beveik nevartojantiems pastatams taikomi reikalavimai yra griežtesni nei renovacijai, kuria siekiama, kad pastatas taptų energijos beveik nevartojančiu pastatu, taikomi reikalavimai. Naujų energijos beveik nevartojančių pastatų pirminės neatsinaujinančiųjų išteklių energijos poreikis vidutiniškai yra apie 30 proc. mažesnis nei renovuotų pastatų. Kai kurios valstybės narės naujiems ir renovuotiems energijos beveik nevartojantiems pastatams taiko tuos pačius reikalavimus;

–apie pažangą, padarytą statant energijos beveik nevartojančius pastatus, praneša šešiolika šalių, tačiau detalesni jų teikiami duomenys iš esmės nėra išsamūs. Dvylikos valstybių narių 2021 m. ir 2022 m. duomenis galima palyginti – šešiose iš šių valstybių narių bendras energijos beveik nevartojančių pastatų skaičius nagrinėjamuoju laikotarpiu padidėjo daugiau nei du kartus 6 . Bendras energijos beveik nevartojančių pastatų skaičius, gautas susumavus šalių, kurios pateikė abejų metų duomenis, 2021–2022 m. padidėjo 12 proc.

Be pirmiau nurodytų pagrindinių nustatytų faktų, pirmoji integruota nacionalinė energetikos ir klimato srities pažangos ataskaita parodė, kad reikia geriau stebėti pastatų ūkio raidą valstybėse narėse, taip pat racionalizuoti ir suderinti rodiklius ir apibrėžtis. Šiuo atžvilgiu pasiūlyme dėl Pastatų energinio naudingumo direktyvos peržiūros 7 numatyta, kad ilgalaikės renovacijos strategijos turėtų tapti nacionaliniais pastatų renovacijos planais, kuriuose būtų pateiktos veiksmų gairės, kaip iki 2050 m. sukurti labai efektyviai energiją vartojantį ir nuo iškastinio kuro nepriklausomą pastatų ūkį. Manoma, kad jie padės geriau apibrėžti ir labiau suderinti planavimą ir teikiamas ataskaitas, kad būtų užtikrintas palyginamumas ir aukštesnis apibendrinimo lygis. Visų pirma peržiūrėtoje Pastatų energinio naudingumo direktyvoje bus pateiktas bendras pastatų renovacijos planų šablonas, kuriame bus aiškiau apibrėžti privalomi ir neprivalomi rodikliai. Tai palengvintų informacijos pateikimą. Be to, sustiprinama stebėsenos sistema, nes Komisija atlieka pastatų renovacijos planų vertinimą ir teikia rekomendacijas, kurios yra nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos proceso dalis. Apie pažangą įgyvendinant pastatų renovacijos planus ir toliau bus pranešama kas dvejus metus pagal Valdymo reglamentą, kurį reikėtų dar labiau sustiprinti ir suderinti su pastatų renovacijos planų raida, teikiamoje nacionalinėje energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitoje.

2023 m. iš esmės pertvarkant ir atnaujinant pastatų ūkio stebėsenos centrą 8 siekiama papildomai prisidėti šioje srityje, pavyzdžiui, prie rodiklių derinimo ir pastatų ūkio pažangos stebėjimo. Be to, Pasiūlyme dėl Pastatų energinio naudingumo direktyvos peržiūros pateikiamos nuostatos, kuriomis valstybėms narėms pavedama sukurti nacionalines pastatų energinio naudingumo duomenų bazes ir kasmet perduoti savo duomenis pastatų ūkio stebėsenos centrui.

3.2020 m. ilgalaikių renovacijos strategijų vertinimas

Nacionalinės ilgalaikės renovacijos strategijos yra vienos iš pagrindinių politikos ir planavimo priemonių, kuriomis siekiama remti iki 2050 m. įgyvendintiną perėjimą prie labai efektyviai energiją vartojančio ir nuo iškastinio kuro nepriklausomo pastatų ūkio. 2018 m. įsigaliojus iš dalies pakeistai Pastatų energinio naudingumo direktyvai 9 , nuostatos dėl ilgalaikių renovacijos strategijų, kurios anksčiau buvo pateiktos Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 4 straipsnyje, turėjo būti perkeltos į iš dalies pakeistos Pastatų energinio naudingumo direktyvos (naują) 2a straipsnį. Nuostatos taip pat sugriežtintos įtraukiant kelis papildomus reikalavimus. Iš pateiktų 2020 m. ilgalaikių renovacijos strategijų vertinimo 10 matyti, kad apskritai ataskaitų kokybė pagerėjo, nors tam tikrų tobulintinų aspektų nustatyta.

Valstybės narės pateikė pakankamai išsamų savo pastatų ūkio aprašymą ir visos strategijos įvertintos kaip visiškai atitinkančios šio konkretaus punkto reikalavimus. Nustatyti ilgalaikių renovacijos strategijų patobulinimai, palyginti su ankstesnėmis strategijomis (pagal Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą), rodo, kad reikia ir svarbu taikyti vienodesnį požiūrį, kuris turėtų apimti suderintus šablonus ir išsamesnes gaires. Patirtis, susijusi su 2020 m. tikslų ataskaitų rengimu (jas rengdamos visos ES šalys, išskyrus dvi, naudojo standartinį šabloną, bei pateikė jas per e. platformą), parodė, kad galima pereiti prie visiems palankių sprendimų, kuriuos taikant sumažinama valstybėms narėms tenkanti ataskaitų teikimo našta, kartu didinant palyginamumą ir stiprinant struktūrinį požiūrį, o tai padeda nustatyti veiksmingesnes politikos priemones. Didžiojoje daugumoje 2020 m. strategijų gerai apžvelgiama su viešaisiais pastatais susijusi politika ir pateikiama ilgalaikė vizija siekiant 2050 m. tikslo mažinti pastatų ūkio priklausomybę nuo iškastinio kuro, nustatant konkrečius tarpinius pastatų ūkiui taikomus tikslus. Į daugumą ilgalaikių renovacijos strategijų įtraukti 2030 ir 2050 m. nustatyti tarpiniai tikslai, tačiau tarpiniai tikslai ne visada nustatyti 2040 m.

Kaip nurodyta komunikate dėl renovacijos bangos, problemų, susijusių su energijos nepritekliumi ir prasčiausio energinio naudingumo pastatais, sprendimas yra viena iš sričių, kurioms reikia skirti ypatingą dėmesį. Atrodo, kad valstybės narės pripažino, kad svarbu mažinti energijos nepriteklių ir remti energijos nepriteklių patiriančius namų ūkius. Apskritai siūlomi veiksmai ir priemonės atrodo tinkami 11 . Visose 2020 m. ilgalaikėse renovacijos strategijose, išskyrus vieną, numatytos konkrečios priemonės energijos nepritekliaus problemai spręsti. Kalbant apie prasčiausio energinio naudingumo pastatus, apie šią problemą naudodamos įvairius metodus pranešė dauguma šalių (pvz., nurodydamos energinio naudingumo klasę, amžių, energijos suvartojimą). 20 valstybių narių 2023 m. nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose nurodė, kad bent viena iš jų politikos priemonių ar priemonių grupe padedama siekti, kartu su kitais tikslais (pvz., pastatų renovacijos programų tikslais), energijos nepritekliaus mažinimo tikslo arba yra konkrečiai skirtos šiam tikslui siekti (iš viso 42 priemonės). Konkretų skirsnį apie energijos nepriteklių, kuriame pateikiama informacija apie priemones, rodiklius ir apibrėžtis, galima rasti Komisijos tarnybų darbiniame dokumente, pridedamame prie 2023 m. energetikos sąjungos būklės ataskaitoje pateikiamo pažangos siekiant energetikos sąjungos ir klimato srities tikslų vertinimo.

Į visas 2020 m. ilgalaikes renovacijos strategijas įtrauktas specialus skirsnis apie numatomą sutaupyti energijos kiekį ir platesnę to naudą 12 , pavyzdžiui, susijusią su sveikata, patalpų oro kokybe ir teigiamu ekonominiu poveikiu. Tačiau pusės valstybių narių atveju ši galima nauda neįvertinta kiekybiškai 13 .

Tikimasi, kad parengus patikimas ilgalaikes renovacijos strategijas pavyks sparčiau ekonomiškai efektyviai renovuoti esamus pastatus, kurių renovacijos tempas šiuo metu nedidelis, ir užtikrinti, kad būtų vykdoma daugiau esminių renovacijų. Galiausiai tenka pažymėti, kad ilgalaikių renovacijos strategijų užmojų lygis ne visada atitinka 2050 m. priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslus 14 .

3.1.Energijos taupymo tikslai

1 lentelėje pateikiami ES pastatų ūkio 2030, 2040 ir 2050 m. orientaciniai energijos suvartojimo tikslai ir sutaupytos energijos kiekis, palyginti su baziniais metais (valstybių narių ilgalaikių renovacijos strategijų veiksmų gairėse pateikta informacija). Siekiant nuoseklumo, visi matavimo vienetai buvo perskaičiuoti į ktne (tūkst. tonų naftos ekvivalento).

1 lentelė. 2020 m. ilgalaikėse renovacijos strategijose nurodyti pastatų energijos suvartojimo ir taupymo tikslai (šaltinis: parengė JRC, remdamasis valstybių narių ataskaitomis, 2022 m.)

Pastabos: GES – galutinės energijos suvartojimas, PES – pirminės energijos suvartojimas; Belgija (Flandrijos regionas) – tarpiniai tikslai apima tik gyvenamuosius pastatus; Vokietija – PES tarpinis tikslas; Danija – orientaciniai tikslai bus nustatyti atsižvelgiant į klimato srities veiksmų planą; Graikija – 2040 ir 2050 m. vidutinės sumažėjimo vertės; Suomija – vertės, atitinkančios bendrąjį šildymo poreikį; Vengrija – 2030 m. nustatytas tarpinis tikslas gyvenamiesiems pastatams (3 917 ktne) ir viešiesiems pastatams (764 ktne); 2040 ir 2050 m. tarpiniai tikslai nustatyti tik viešiesiems pastatams; Airija – nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos tikslai: PES taupymas gyvenamųjų namų sektoriuje: 2020 m. – 8,44 TWh; 2030 m. – 23,7 TWh; Italija – apskaičiavo 2030 m. tarpinį tikslą remdamasi metine taupymo norma; Lietuva – PES tarpiniai tikslai; Latvija – nacionalinėje energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitoje pateikti 2030 m. tarpiniai tikslai; Мalta – tarpiniai tikslai apima tik gyvenamuosius pastatus; Portugalija – PES tarpiniai tikslai; Švedija – daugiabučiams namams, mokykloms ir biurams nustatyti šilumos ir elektros pirkimo tarpiniai tikslai.

3.2.Išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslai

2 lentelėje apibendrinami 2030, 2040 ir 2050 m. išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslai, apie kuriuos valstybės narės pranešė pateikdamos 2020 m. ilgalaikes renovacijos strategijas. Siekiant nuoseklumo, visi matavimo vienetai buvo perskaičiuoti į MtCO2e (mln. tonų CO2 ekvivalento). Dauguma šalių pateikė absoliučiąsias pastatų išmetamo CO2 arba CO2 ekvivalento kiekio vertes 2030, 2040 ir 2050 m., įskaitant išmetamų kiekių bazinę vertę, naudojamą sutaupytos energijos procentinei daliai apskaičiuoti. Baziniai metai įvairūs – nuo 1990 iki 2020 m., tačiau dauguma šalių baziniais metais pasirinko 2020 m. Ne visos šalys pateikė visus išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tarpinius tikslus.

2 lentelė. 2020 m. ilgalaikėse renovacijos strategijose nurodyti pastatų išmetamo ŠESD kiekio mažinimo ir energijos taupymo tikslai (šaltinis: parengė JRC, remdamasis valstybių narių ataskaitomis, 2022 m.)

Pastabos: Italija – 2050 m. tarpinis tikslas apima negyvenamuosius pastatus (gyvenamieji pastatai yra neutralaus anglies dioksido poveikio); Liuksemburgas – tarpiniai tikslai apima tik gyvenamuosius pastatus; Latvija – 2030 m. tarpinis tikslas apskaičiuotas remiantis strategijoje pateikta informacija; Švedija – tiesiogiai išmetamas ŠESD kiekis yra mažas, nes pagrindinis šildymo šaltinis yra šiluminė energija ir elektros energija; iškastinio kuro bus visiškai atsisakyta iki 2045 m.

Apskritai visoje ES tikslingas išmetamo ŠESD kiekio mažinimas yra plataus užmojo. Graikija, Italija, Lietuva ir Ispanija siekia visiškai panaikinti pastatų ūkio priklausomybę nuo iškastinio kuro iki 2050 m., o Švedija šį tikslą planuoja pasiekti iki 2045 m. Flandrijos regionas siekia, kad iki 2050 m. viešieji pastatai būtų visai netaršūs. Suomija, Prancūzija, Vengrija ir Nyderlandai taip pat siekia gerokai sumažinti išmetamą ŠESD kiekį (iki 2050 m. daugiau kaip 90 proc., palyginti su baziniais metais).

3.3.Renovacijos tikslai

3 lentelėje apibendrinami 2030, 2040 ir 2050 m. pastatų ūkio renovacijos tikslai, apie kuriuos valstybės narės pranešė pateikdamos 2020 m. ilgalaikes renovacijos strategijas.

3 lentelė. Užbaigta ir planuojama pastatų energinė renovacija, apie kurią pranešta teikiant 2020 m. ilgalaikes renovacijos strategijas (šaltinis: JRC skaičiavimai, grindžiami valstybių narių ataskaitomis, 2022 m.)

Pastabos: Austrija – apskaičiuojant energijos taupymo ir išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslus naudota 1,5 proc. metinė renovacijos norma; tačiau strategijoje minima 2020–2024 m. teisėkūros programa, kurioje, be kita ko, numatyta galimybė padidinti renovacijos normą iki 3 proc.; Belgija (Flandrijos regionas) – 2025–2050 m. nustatyta 1,1 proc. metinė esminės gyvenamųjų pastatų renovacijos norma; Kipras – apskaičiuojant sutaupomą energiją ir sumažintą išmetamo ŠESD kiekį naudojamuose realistiškuose scenarijuose atsižvelgiama į 1 proc. metinę renovacijos normą; siekiant iki 2050 m. visiškai panaikinti pastatų ūkio priklausomybę nuo iškastinio kuro, renovacijos norma turėtų būti tris kartus didesnė; Čekija – metinės renovacijos normos ir renovacija iš viso grindžiami optimaliu pastatų ūkio raidos scenarijumi iki 2050 m.; Graikija – tik pastato apvalkalo renovacijos tarpinis tikslas; energetikos sistemos renovacijos tarpiniai tikslai pateikti ilgalaikėje renovacijos strategijoje; Suomija – vidutinis tarpinis pastatų tipų, priskiriamų C energinio naudingumo klasei arba aukštesnei klasei, tikslas; iki 2050 m. liks tik 70 proc. Suomijos pastatų ūkio, nes bus pašalinti nenaudojami pastatai; Airija – renovacija, susijusi su B2 energinio naudingumo klase arba išlaidų atžvilgiu optimaliu ekvivalentu, arba anglies dioksido mažinimo ekvivalentu; Lietuva – 2020 m. rodiklis apima visus naujus ir renovuotus B energinio naudingumo klasės arba aukštesnės klasės pastatus; tikslai apima pastatus, kurie turi būti renovuojami nuo 2021 m.; Lenkija – numatoma, kad 2021–2050 m. bus atlikta 4,7 mln. esminių energinių renovacijų; Švedija – kas 10 metų A–C energinio naudingumo klasių pastatų dalis turėtų būti didesnė nei ankstesniais baziniais metais, o E–F energinio naudingumo klasių pastatų dalis turėtų būti mažesnė nei ankstesniais baziniais metais; Slovėnija – taip pat pateikiamos renovuotų negyvenamųjų pastatų dalies pagal pastato tipą ir renovacijos tipą (dalinė arba visapusiška) tarpinės reikšmės; Slovakija – esminės renovacijos ir renovacijos, kuria siekiama, kad pastatas taptų energijos beveik nevartojančiu pastatu, dalys padidės nuo 5 proc. (2020 m.) iki 50 proc. (2050 m.), o nežymi renovacija sumažės nuo 50 proc. (2020 m.) iki 10 proc. (2050 m.).

Kaip pastebėta, tiksliniai renovacijos rodikliai ES nėra suderinti. Didelė dalis šalių arba regionų (14) pateikė renovuotų pastatų ir (arba) būstų skaičiaus arba renovuoto patalpų ploto (kvadratiniais metrais) absoliučiąsias vertes, o trylika šalių arba regionų renovacijos tikslus pateikė kaip metinę renovacijos normą. Be to, trys valstybės narės nurodė tik bendrą renovuotų pastatų dalį.

Dauguma šalių arba regionų (19) įtraukė ir gyvenamuosius, ir negyvenamuosius pastatus. Tačiau kai kurios šalys arba regionai įtraukė tik gyvenamųjų namų sektorių (Malta, Flandrijos regionas, Nyderlandai, Vokietija, Ispanija, Liuksemburgas ir Slovakija) arba konkrečius negyvenamųjų pastatų segmentus, pavyzdžiui, komercinės paskirties pastatus (Airija) arba viešuosius pastatus (Čekija, Vengrija ir Latvija).

Ateinančiais dešimtmečiais planuojama metinė renovacijos norma svyruoja nuo vos 1 proc. iki 6 proc. Vis dėlto dauguma šalių siekia metinę renovaciją vidutiniškai padidinti nuo 1,5 proc. iki 3 proc. 15

Dėl skirtingų renovacijos tikslų apibrėžimo metodų sunku palyginti renovacijos užmojus ES ir įvertinti bendrą renovacijos tikslą. Tačiau, remiantis tik 3 lentelėje pateikta informacija, renovacijos užmojai ES labai skiriasi – kai kurios šalys siekia iki 2050 m. renovuoti visą pastatų ūkį, o kitos šalys planuoja iki 2050 m. renovuoti mažiau nei pusę savo pastatų ūkio. Be to, energinės renovacijos poveikis labai priklauso nuo renovacijos lygio, kuris dauguma atvejų nėra aiškus.

4.Pažanga, susijusi su ilgalaikėmis pastatų renovacijos strategijomis, pateikiamomis 2023 m. nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose

Į nacionalines energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitas įtrauktos specialios informacijos lentelės, kuriose nurodomi valstybių narių tarpiniai tikslai ir pažangos rodikliai, susiję su ilgalaike nacionalinio gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų fondo renovacijos strategija (Įgyvendinimo reglamento (ES) 2022/2299 IV priedo 2–5 lentelės).

Šis skirsnis grindžiamas nacionalinėmis energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitomis, informacija apie integraciją ir atnaujinimais, pateiktais iki 2023 m. rugsėjo 12 d. Tą dieną dvidešimt šešios valstybės narės buvo pateikusios išsamias nacionalines energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitas (t. y. nacionalines energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitas, į kurias įtraukti visi duomenų srautai) 16 , o vienos valstybės narės (Rumunijos) 2 duomenų srautas dar nepateiktas. Kai kuriais atvejais informacija buvo teikiama fragmentiškai, o tai susiję su tuo, kad valstybės narės skirtingus duomenų srautus, informaciją apie integraciją ir specifikacijas teikė esant poreikiui.

Atsižvelgiant į nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos šabloną, šioje srityje surinkti duomenys suskirstyti į 11 rodiklių, suskirstytų į septynias pagrindines temas. 4 lentelėje apibendrinamos temos ir rodikliai, kartu apžvelgiant kiekvieno iš jų atveju pateiktos informacijos išsamumą.

4 lentelė. Nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose teikiamos informacijos apie ilgalaikes renovacijos strategijas išsamumas (šaltinis: parengė JRC, remdamasis 2023 m. nacionalinėmis energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitomis)

Pastabos: PJY = Privaloma, jei yra; P = Privaloma.

Nepaisant kai kurių svarbių skirtumų, susijusių su papildomais rodikliais (pvz., informacija pateikiama tik apie gyvenamųjų pastatų ūkį, arba tik negyvenamųjų pastatų ūkį, arba 2020 m. informacija išsamesnė nei 2021 m.), galima daryti išvadą, kad vidutiniškai kyla su daugumos temų ir rodiklių duomenų išsamumu susijusių problemų. Vienintelė tema, kurioje beveik visos valstybės narės pateikė informaciją, yra indėlis siekiant Sąjungos tikslo, kuris taip pat yra vienintelis privalomas laukas. Visuose likusiuose laukuose, pažymėtuose „privaloma, jei yra“, iš esmės trūksta išsamumo (kai kuriais atvejais pateikta mažiau nei 3 proc. informacijos), o daugiausia informacijos pateikta apie tarpinių tikslų rodiklius (pateikta beveik 63 proc. informacijos). Apie pastatų ūkį pateikta beveik 40 proc. duomenų, apie energijos beveik nevartojančius pastatus – šiek tiek daugiau nei 30 proc. duomenų, o apie renovaciją daugumoje atveju pateikta labai mažai duomenų – iš viso tik apie 3,2 proc. duomenų.

4.1.Pastatų ūkis

Gyvenamieji pastatai

Valstybių narių pateiktų pastatų ūkio duomenų išsamumas skiriasi – išsamiausi gyvenamųjų pastatų duomenys (2020 ir 2021 m. pastatų skaičiaus duomenis pateikė atitinkamai 20 ir 17 valstybių narių). Kalbant apie patalpų plotą, dvidešimt viena valstybė narė pateikė 2020 m. informaciją ir dvylika valstybių narių – 2021 m. informaciją. Apskritai iš šalių, kurios pateikė savo nacionalines energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitas, tik dvi šalys nepateikė jokių duomenų apie savo būstų ūkį.

5 lentelė. būstų ūkis (šaltinis: 2023 m. nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos, JRC, 2023 m.)

Pastabos: n.d. = nėra duomenų; n.p. = nėra patvirtinta; stulpeliuose „Prasčiausio energinio naudingumo (%)“ ir „Pokytis 2020–2021 m.“ pateikiamos apskaičiuotos vertės (ne valstybių narių pateiktos nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose); eilutėje „ES“ (apskaičiuota vertė) nurodoma pateiktų duomenų suma arba apskaičiuotų % vidurkis.

Pastatų skaičius nagrinėjamais metais reikšmingai nepakito, o didžiausias padidėjimas pastebėtas Maltoje (4,8 proc.). Pastatų ūkis vidutiniškai padidėjo 1 proc., o prasčiausio energinio naudingumo pastatų sektoriuje pastatų skaičius sumažėjo beveik 1 proc. Tačiau šiame segmente didesni skirtumai – nuo + 9,6 proc. (Švedija) iki –9,4 proc. (Suomija). Daugumos šalių, kurios pateikė informaciją apie gyvenamuosius pastatus, atveju duomenys apie pastatų skaičių papildomi duomenimis apie patalpų plotą (išskyrus Austriją ir Slovėniją (pateikė tik patalpų ploto duomenis) ir Ispaniją ir Latviją (pateikė tik duomenis apie pastatų skaičių, kuris 2020–2021 m. paaugo atitinkamai 0,3 proc. ir 0,4 proc.). Be to, vertinant pagal patalpų plotą, beveik visų valstybių narių pastatų ūkis šiek tiek padidėjo (vidutiniškai 3 proc.), išskyrus Bulgariją, kurioje per vienus metus jis padidėjo daugiau kaip 18 proc.

Nacionalinių energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitų laukuose, susijusiuose su prasčiausio energinio naudingumo pastatais, paprastai pateikiama ne tokia išsami informacija. Kalbant apie gyvenamuosius pastatus, 2020 m. prasčiausio energinio naudingumo pastatų skaičių pateikė devynios šalys, o 2021 m. skaičių – tik šešios šalys (patalpų ploto duomenų pateikta mažiau). Pagal patalpų plotą prasčiausio energinio naudingumo pastatai sudaro vidutiniškai 33–43 proc. pastatų ūkio, apie kurį pranešta, ir tarp valstybių narių yra didelių skirtumų: didžiausios dalys užregistruotos Italijoje ir Lietuvoje (2020 m. 74 proc. ir 62 proc.), o nedidelės dalys – Suomijoje (6 proc.) ir Švedijoje (5 proc.).

Valstybės narės apibrėždamos savo prasčiausio energinio naudingumo ūkį remiasi skirtingais metodais – energinio naudingumo klase, amžiumi, energijos suvartojimu, kaip nustatyta išnagrinėjus vėliausias ilgalaikes pastatų renovacijos strategijas. Kalbant apie energinio naudingumo klasę (kurią pasirinko septynios šalys, taip pat Belgijos Flandrijos ir Valonijos regionai), nustatyta energijos vartojimo efektyvumo etiketės riba skyrėsi – nuo G energijos vartojimo efektyvumo etiketės (Vokietija) iki C energijos vartojimo efektyvumo etiketės (Kroatija – pakrančių zonų atveju). Palyginti visoje ES naudojamas etiketes sunku, nes metodika įvairiose šalyse labai skiriasi. Dideli skirtumai taip pat pastebimi tais atvejais, kai prasčiausias energinis naudingumas buvo siejamas su pastato amžiumi – Estijoje ir Rumunijoje nustatyta 2000 m. riba, o Švedijoje prasčiausio energinio naudingumo pastatais laikyti 1945–1975 m. pastatyti pastatai. Šešios šalys prasčiausio energinio naudingumo pastatus nustatė pagal pirminės arba galutinės energijos suvartojimą (kWh/m²), o dar 12 šalių (įskaitant Briuselio sostinės regioną) informacijos nepateikė.

Tai, kad jų naudojamos apibrėžtys yra skirtingos, lemia didelę nacionalinio pastatų ūkio prasčiausio energinio naudingumo pastatų dalių įvairovę – vertinant bendrą gyvenamųjų pastatų skaičių, ji vidutiniškai siekia 28–43 proc. (skirtumas priklauso nuo metų ir nagrinėjamų šalių), tačiau svyruoja nuo 5–6 proc. Suomijoje ir Švedijoje iki daugiau kaip 90 proc. Kipre. Tais atvejais, kai buvo įmanomas palyginimas, nustatyta, kad šios dalys per pastaruosius dvejus metus išliko beveik stabilios.

Negyvenamieji pastatai

Kaip pažymėta ankstesnėse ataskaitose ir tyrimuose, duomenų apie negyvenamuosius pastatus paprastai pateikiama mažiau nei apie gyvenamuosius pastatus. Iš tiesų tik aštuoniolika šalių savo nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose pateikė tam tikros informacijos apie negyvenamųjų pastatų fondą (keturiolika valstybių narių informaciją pateikė pagal pastatų skaičių ir dar keturiolika – pagal patalpų plotą). Verčių dažnai trūksta, kaip matyti iš toliau pateiktos lentelės.

6 lentelė. Negyvenamųjų pastatų ūkis pagal patalpų plotą (šaltinis: 2023 m. nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos, JRC, 2023 m.)

Pastabos:    n.d. = nėra duomenų; stulpeliuose „Prasčiausio energinio naudingumo (%)“ ir „Pokytis 2020–2021 m.“ pateikiamos apskaičiuotos vertės (ne valstybių narių pateiktos nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose); eilutėje „ES“ (apskaičiuota vertė) nurodoma pateiktų duomenų suma arba apskaičiuotų % vidurkis.

Viešieji pastatai

Kalbant apie viešuosius pastatus, apie juos valstybės narės pateikė mažiau duomenų nei apie negyvenamuosius pastatus – šioje srityje tam tikros informacijos pateikė dvylika šalių. Prasčiausio energinio naudingumo pastatų dalis ir pokytis 2020–2021 m. viešųjų pastatų atveju yra panašūs į negyvenamųjų pastatų rodiklius (valstybių narių, kurios pateikė duomenis apie abiejų tipų pastatus, atveju). Graikijoje prasčiausio energinio naudingumo pastatų dalis padidėjo tiek pagal pastatų skaičių, tiek pagal patalpų plotą, o Kroatija pranešė apie didelį sumažėjimą.

7 lentelė. Viešųjų pastatų fondas pagal patalpų plotą (šaltinis: 2023 m. nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos, JRC, 2023 m.)

Pastabos:    n.d. = nėra duomenų; stulpeliuose „Prasčiausio energinio naudingumo (%)“ ir „Pokytis 2020–2021 m.“ pateikiamos apskaičiuotos vertės (ne valstybių narių pateiktos nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose); eilutėje „ES“ (apskaičiuota vertė) nurodoma pateiktų duomenų suma arba apskaičiuotų % vidurkis.

4.2.Energijos suvartojimas

Pirminė ir galutinė energija

Informacijos apie pastatų sektoriaus energijos suvartojimą paprastai pateikiama retai – tik dvylika šalių pateikė informaciją apie šioje srityje suvartojamą pirminę energiją ir susijusiose lentelėse dažnai trūksta duomenų. Tik dvi šalys pateikė visą pagal sektorius (gyvenamųjų, negyvenamųjų ir viešųjų pastatų sektoriai) suskirstytą informaciją, įskaitant informaciją apie prasčiausio energinio naudingumo pastatams tenkančią dalį.

Visoms valstybėms narėms, pateikusioms abiejų metų duomenų, būdinga bendra tendencija yra nedidelis pirminės energijos suvartojimo padidėjimas 2020–2021 m. Padėtis valstybėse narėse labai skirtinga, o didžiausias padidėjimas užfiksuotas Suomijoje – atitinkamai 12 proc. ir 19 proc. gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų sektoriuose. Vertinant bendrą pastatų ūkį, Airijoje, Liuksemburge ir Vokietijoje sumažėjo pirminės energijos suvartojimas gyvenamųjų pastatų sektoriuje. Kalbant apie prasčiausio energinio naudingumo pastatus, pirminės energijos suvartojimas sumažėjo Švedijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje, o Rumunijoje jis sumažėjo tik viešųjų pastatų atveju, Suomijoje – tik gyvenamųjų pastatų atveju. Suomijoje negyvenamųjų pastatų atveju jis gerokai padidėjo (26 proc.).

Duomenys apie galutinę energiją (8 lentelė) yra palyginti išsamesni (beveik 60 proc. valstybių narių pateikė duomenis bent apie bendrą galutinės energijos suvartojimą gyvenamųjų namų sektoriuje 2020 m.), tačiau dėl didelio duomenų trūkumo ribojama galimybė daryti bendras išvadas ES lygmeniu. Be to, kalbant apie galutinę energiją, iš raidos trumpuoju laikotarpiu matyti bendras padidėjimas su kai kuriomis išimtimis, pavyzdžiui, gyvenamųjų namų sektoriai Graikijoje ir Airijoje ir dauguma atvejų prasčiausio energinio naudingumo pastatai (tai gali būti susiję su renovacijos veikla).

8 lentelė. Galutinės energijos suvartojimas pastatuose. Pokytis 2020–2021 m. (šaltinis: 2023 m. nacionalinės energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitos, JRC, 2023 m.)

4.2.1.Energijos suvartojimo pažangos stebėsena

9 lentelėje apibendrinami energijos suvartojimo pastatuose tikslai ir tarpiniai tikslai, kuriuos šešiolika šalių pateikė savo 2020 m. ilgalaikėse renovacijos strategijose ir 2023 m. nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose. Lentelėje pateikiama informacija apie galutinės energijos suvartojimo pažangą, tačiau Vokietijos, Lietuvos ir Portugalijos atveju vertės atitinka pirminės energijos suvartojimą, nes šios šalys nurodė savo su pirminės energijos suvartojimu susijusius tikslus ir tarpinius tikslus, pateiktus ilgalaikėse renovacijos strategijose (jie taip pat pateikti 1 lentelėje). Dauguma šalių pažangą siekiant nacionalinių tikslų stebėjo remdamosi metiniu galutinės energijos suvartojimu. Kelios šalys pranešė apie kitus su energija susijusius rodiklius, dažniausiai apie konkretų energijos suvartojimą.

Kalbant konkrečiau, lentelėje iš kairės į dešinę pateikiama tokia informacija:

–baziniai metai ir vertės, kurias šalys naudoja 2030 m. tikslams nustatyti;

–galutinės energijos suvartojimas (arba, Bulgarijos atveju, sutaupyta energija), kurį valstybės narės nurodė teikdamos informaciją apie 2020 m. (trylika šalių) ir 2021 m. (vienuolika šalių);

–2020 m. ilgalaikėse renovacijos strategijose nustatyti 2030 m. tikslai;

–2030 m. tikslai, nurodyti nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose.

9 lentelė. Energijos suvartojimo pastatuose tikslų ir tarpinių tikslų, pateiktų 2020 m. ilgalaikėse renovacijos strategijose ir 2023 m. nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose, santrauka (šaltinis: JRC skaičiavimai, grindžiami valstybių narių ataskaitomis, 2023 m.)