1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kurią iki šiol ratifikavo 101 šalis, įskaitant visas ES valstybes nares, tikslas – susitariančiųjų valstybių paskirtoms centrinėms įstaigoms bendradarbiaujant atkurti ankstesnę padėtį greitai grąžinant neteisėtai išvežtus ar laikomus vaikus.

Vaikų grobimo prevencija yra vienas iš esminių ES vaiko teisių rėmimo politikos aspektų, todėl Europos Sąjunga tarptautiniu lygmeniu aktyviai siekia gerinti 1980 m. Hagos konvencijos taikymą ir ragina trečiąsias valstybes prie jos prisijungti.

2016 m. gruodžio 22 d. Pakistanas deponavo prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos dokumentą. Konvencija Pakistane įsigaliojo 2017 m. kovo 1 d.

1980 m. Hagos konvencijos 38 straipsnio 4 pastraipoje nustatyta, kad ji bus taikoma tik prisijungiančios valstybės ir tų susitariančiųjų valstybių, kurios pareikš, kad pritaria jos prisijungimui, tarpusavio santykiams.

Tai, kad ES turi išimtinę kompetenciją dėl pritarimo trečiosios valstybės prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos, patvirtino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, su kuriuo konsultuotasi Komisijos iniciatyva.

2014 m. spalio 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomonėje 1/13 pareikšta, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų priėmimas priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai.

Teismas pabrėžė, kad šioje srityje ES lygmeniu reikalingas vienodumas – būtina vengti vadinamosios kintamosios geometrijos tarp valstybių narių.

Kovos su tarptautiniu vaikų grobimu sritis priklauso išimtinei Europos Sąjungos išorės kompetencijai, todėl nuspręsti pritarti Pakistano prisijungimui reikia ES lygmeniu – priimant Tarybos sprendimą. Todėl Europos Sąjungos valstybės narės turėtų deponuoti pareiškimą dėl pritarimo Pakistano prisijungimui dėl Europos Sąjungos interesų.

Europos Sąjungos valstybėms narėms pritarus, 1980 m. Hagos konvencija būtų taikoma Pakistano ir ES valstybių narių, išskyrus Daniją, santykiams.

Kalbant apie tėvų vykdomą vaikų grobimą, 1980 m. Hagos konvencija yra Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 (reglamento „Briuselis IIa“), kuris yra ES teisminio bendradarbiavimo bylose, susijusiose su santuoka ir tėvų pareigomis, kertinis akmuo, tarptautinis atitikmuo.

Vienas iš pagrindinių šio reglamento tikslų – atgrasyti nuo vaikų grobimo tarp valstybių narių, nustatant procedūras, kuriomis būtų užtikrinama, kad vaikas būtų greitai grąžintas į valstybę narę, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Todėl reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnis apima 1980 m. Hagos konvencijoje išdėstytą procedūrą ir ją papildo – išaiškinami kai kurie jos aspektai, visų pirma vaiko išklausymas, taip pat laikotarpis, per kurį reikia priimti sprendimą po to, kai pateiktas pareiškimas dėl grąžinimo, ir vaiko negrąžinimo priežastys. Jame taip pat įvestos nuostatos, reglamentuojančios skirtingose valstybėse narėse priimtus prieštaringus sprendimus dėl grąžinimo ir negrąžinimo.

Tarptautiniu lygmeniu Europos Sąjunga remia trečiųjų valstybių prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos, kad jos valstybės narės galėtų remtis bendra teisine sistema kovos su tarptautiniu vaikų grobimu srityje.

Nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2019 m. vasario mėn. jau priimta 18 Tarybos sprendimų, kuriais pritarta 26 trečiųjų šalių (Maroko, Singapūro, Rusijos Federacijos, Albanijos, Andoros, Seišelių, Armėnijos, Korėjos Respublikos, Kazachstano, Peru, Gruzijos, Pietų Afrikos, Čilės, Islandijos, Bahamų, Panamos, Urugvajaus, Kolumbijos, Salvadoro, San Marino, Dominikos Respublikos, Baltarusijos, Uzbekistano, Hondūro, Ekvadoro ir Ukrainos) 1 prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo.

Šis pasiūlymas yra akivaizdžiai susijęs su Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje įtvirtintu bendru tikslu – saugoti vaiko teises. 1980 m. Hagos konvencijos sistema siekiama apsaugoti vaikus nuo žalingo tėvų vykdomo vaikų grobimo poveikio ir užtikrinti, kad vaikai galėtų išsaugoti ryšį su abiem tėvais, pavyzdžiui, užtikrinant galimybę faktiškai naudotis teise matytis su vaiku.

Taip pat reikia paminėti ryšį su skatinimu naudotis tarpininkavimu sprendžiant tarpvalstybinius šeimos ginčus. Direktyva dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų 2 , be kita ko, taikoma šeimos teisei bendroje Europos teisminėje erdvėje. 1980 m. Hagos konvencija taip pat skatinama šeimos ginčus spręsti draugiškai. Vienos iš geros praktikos gairių pagal 1980 m. Hagos konvenciją, kurias paskelbė Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, skirtos naudojimuisi tarpininkavimu sprendžiant į konvencijos taikymo sritį patenkančius tarptautinius šeimos ginčus dėl vaikų. Europos Komisijos iniciatyva šios gairės išverstos į visas ES kalbas (išskyrus anglų ir prancūzų k.) bei arabų kalbą, siekiant paskatinti dialogą su konvencijos dar neratifikavusiomis ar prie konvencijos neprisijungusiomis valstybėmis ir padėti kartu rasti konkrečius dėl tarptautinio vaikų grobimo kylančių problemų sprendimo būdus 3 .

1980 m. Hagos konvencijos 38 straipsnyje nustatyta, kad „Konvencija bus taikoma tik santykiams tarp prisijungiančios valstybės ir tų Susitariančiųjų Valstybių, kurios pareikš, kad priima jos prisijungimą“. Atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas yra susijęs su valstybių narių Sąjungos labui reiškiamu aiškiu pritarimu tam, kad prisijungiančioji valstybė prisijungtų prie 1980 m. Hagos konvencijos, taikytinas teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 218 straipsnio 6 dalis. Materialinis teisinis pagrindas yra SESV 81 straipsnio 3 dalis, todėl Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, sprendžia vieningai.

Airijai Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra privalomas, todėl ji dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą.

Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas.

Šis pasiūlymas parengtas atsižvelgiant į jau priimtus Tarybos sprendimus dėl to paties dalyko ir juo neviršijama to, kas būtina pasiekti tikslui užtikrinti suderintus ES veiksmus kovos su tarptautiniu vaikų grobimu srityje, užtikrinant, kad Europos Sąjungos valstybės narės per nurodytą laiką pritartų Pakistano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos.

Didžioji dauguma Europos Sąjungos valstybių narių, su kuriomis Komisija konsultavosi dėl jų pasirengimo pritarti Pakistano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos, pateikė teigiamą nuomonę.

Diskusijos 2019 m. liepos 2 d. ekspertų posėdyje parodė, kad šiame etape valstybės narės, išskyrus vieną, neprieštarauja tam, kad būtų pritarta Pakistano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos.

Komisija tikisi, kad tolesnės techninio lygmens diskusijos Tarybos Civilinės teisės klausimų darbo grupėje lems Tarybos sprendimui priimti reikalingą vienbalsiškumą.

Rengdamasi 2019 m. liepos 2 d. ekspertų posėdžiui ir su juo susijusiems tolesniems veiksmams, Komisija glaudžiai bendradarbiavo su Hagos tarptautinės privatinės teisės konvencija ir ES delegacija Pakistane.

2015–2019 m. priimtų 18 Tarybos sprendimų dėl pritarimo kelių trečiųjų valstybių prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos atveju, atsižvelgiant į šio teisėkūros procedūra priimamo akto pobūdį, konkretaus poveikio vertinimo neatlikta. Tačiau 2019 m. liepos 2 d. ekspertų posėdyje, kuriame dalyvavo visų ES valstybių narių atstovai, buvo išnagrinėta, kaip Pakistanas įgyvendina konvenciją. Po posėdžio Komisija atidžiai stebėjo tolesnius pokyčius Pakistane.

Pakistanas savo centrine institucija paskyrė Teisės, teisingumo ir žmogaus teisių ministerijos generalinio prokuroro pavaduotojo tarnybą. Be to, jis įsteigė provincijų institucijas Pandžabe, Sinde, Chaibero Pachtunchvoje, Beludžistane, Azad Kašmyre ir Gilgite–Baltistane, taip pat atitinkamas vyriausybines agentūras šioms institucijoms remti. Centrinė institucija šiems federalinei valdžiai pavaldiems subjektams išdavė standartinės veiklos procedūros dokumentą, kuriuo jos turi vadovautis nagrinėdamos bylas, daugiausia dėmesio skiriant mediacijai.

Nacionalinės teisės aktai buvo iš dalies pakeisti, kad 1980 m. Hagos konvencija būtų įtraukta į šeimos teismų kompetencijos sritį. Nuo 2017 m. surengta keletas mokymų, kurių tikslas – nurodyti teisminėms institucijoms, kad 1980 m. Hagos konvencija yra procedūrinio pobūdžio ir nėra susijusi su bylų nagrinėjimu iš esmės (ginčais dėl globos). Aiškiai nurodyta, kad šariato teismai nėra kompetentingi konvencijos atžvilgiu.

Prieš pritardama Pakistano prisijungimui, JAV vyriausybė nusiuntė į Pakistaną dvi aukšto lygio delegacijas, sudarytas iš teisininkų, Valstybės departamento pareigūnų ir Hagos konvencijos specialistų, kad jos įvertintų, kaip laikomasi konvencijos teisminiu ir administraciniu požiūriu. JAV ambasada Islamabade taip pat surengė daug seminarų ir praktinių mokymų, skirtų teisininkams, teisėjams ir vyriausybės pareigūnams bei kitiems suinteresuotiesiems subjektams visoje šalyje.

Pakistano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos pritarė 12 susitariančiųjų šalių, įskaitant JAV.

Siūlomas sprendimas poveikio biudžetui neturi.

Kadangi pasiūlymas susijęs tik su Europos Sąjungos valstybių narių įgaliojimu pritarti Pakistano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos, jo įgyvendinimo stebėsena apima tik šiuos aspektus: kaip valstybės narės laikosi pareiškimo teksto, deponavimo laikotarpio ir pranešimo apie deponavimą Komisijai reikalavimų, nustatytų Tarybos sprendime.