EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2018 11 27

COM(2018) 787 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl naujausių pokyčių, susijusių su euro monetomis

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl naujausių pokyčių, susijusių su euro monetomis

1 skirsnis.    Įvadas

Euro, kaip bendros Europos valiutos, įvedimas buvo svarbus žingsnis siekiant Europos integracijos. Grynieji eurai yra vyraujanti mokėjimo priemonė, o euro monetos atlieka svarbų vaidmenį. Piliečiai ir mažmenininkai monetas naudoja kasdieniams sandoriams – atsiskaitydami arba atiduodami grąžą.

Nors euro monetos leidžiamos nacionaliniu lygmeniu, jų nominalus ir technines specifikacijas nustato Taryba 1 . Nuo euro banknotų ir monetų įvedimo 2002 m. sausio 1 d. euro zonos šalys kartu išleido beveik 127 mlrd. euro monetų, kurių bendra vertė yra apie 28 mlrd. EUR. Euro monetos, kurios yra aštuonių nominalų nuo 1 euro cento iki 2 eurų 2 , iki šiol nebuvo keičiamos. 

Dėl dviejų smulkiausio nominalo (vieno ir dviejų euro centų) monetų naudingumo buvo diskutuojama nuo pat jų įvedimo. Pagrindiniai šių diskusijų argumentai – atsižvelgiant į šių monetų nominaliąją vertę didelės jų gamybos ir tvarkymo išlaidos, didelis šių monetų nuostolių rodiklis ir šių dviejų smulkių nominalų monetų perkamosios galios mažėjimas praėjus daugiau nei 16 metų nuo euro banknotų ir monetų įvedimo 3 .

Ruošdama 2013 m. komunikatą 4 , Komisija atliko 1 ir 2 euro centų monetų leidimo poveikio vertinimą 5 . Šis poveikio vertinimas buvo pateiktas kaip prie Komunikato 6 pridėtas Komisijos tarnybų darbinis dokumentas. Jame išskirti keturi galimi scenarijai, pavyzdžiui, nieko nekeisti arba išimti monetas iš apyvartos ir nustatyti apvalinimo taisykles 7 . Per vėliau vykusias diskusijas dauguma valstybių narių pritarė, kad vieno ir dviejų euro centų monetos būtų toliau leidžiamos, tačiau būtų ieškoma būdų sumažinti gamybos išlaidas nekeičiant monetų išvaizdos ir parametrų.

Ši nauja ataskaita remiasi Reglamento (ES) Nr. 651/2012 dėl euro monetų leidimo (OL L 201, 2012 7 27, p. 135) 7 konstatuojamąja dalimi, kurioje numatyta, kad „kompetentingos institucijos, remdamosi sąnaudų ir visuomenės pritarimo kriterijais, turėtų periodiškai ir išsamiai nagrinėti šiuo metu turimų euro monetų ir banknotų nominalų naudojimą“. Joje taip pat atnaujinamos 2013 m. komunikate pateiktos išvados.

Ataskaitos 2 skirsnyje apžvelgiamas vieno ir dviejų euro centų monetų naudojimas 8 ir kintantis jų suvokimas 9 . Joje taip pat pasiūlomos politikos galimybės, kurias reikia toliau apsvarstyti 10 . Neseniai buvo surengtos išsamios konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais dėl problemų, susijusių su šiomis monetomis, kaip paskelbta veiksmų gairėse, remiantis kuriomis parengta ši ataskaita 11 . Pasikonsultuota su suinteresuotaisiais subjektais ir šių konsultacijų rezultatai aprašyti šios ataskaitos priedo I dalyje. Šioje ataskaitoje pristatytos politikos dėl šių monetų galimybės yra parengtos pagal šios konsultacijos rezultatus.

3 skirsnyje apžvelgiami naujausi pokyčiai monetų apsaugos priemonių srityje. Labai svarbu, kad piliečiai ir mažmenininkai pasitikėtų bet kokio nominalo euro monetomis, jei norima, kad jos išliktų veiksminga ir patrauklia mokėjimo priemone. Bendras padirbtų euro monetų (50 euro centų, vieno euro ir dviejų eurų), kurios buvo aptiktos apyvartoje ir apie kurias buvo pranešta, skaičius visada buvo gana pastovus 12 . Nors monetų gamybos technologija, skirta gaminti dar saugesnes monetas, patobulėjo, o automatinis monetų autentiškumo patikrinimas yra patikima priemonė padirbinėjimui aptikti 13 , kai kurių padirbtų pinigų kokybė taip pat pagerėjo.

4 skirsnyje, atsižvelgiant į svarbiausias šios ataskaitos išvadas, išdėstomi patarimai.

2 skirsnis.    Vieno ir dviejų euro centų monetos: pokyčiai ir diskusijos po Komisijos 2013 m. komunikato

2.1    Atsiskaitymas vieno ir dviejų euro centų monetomis

Vieno ir dviejų euro centų monetos reikalingos norint pirkti prekes ar paslaugas, kurių bendros kainos paskutinis skaitmuo nėra nulis arba penki euro centai (pvz., atskiro pirkinio kaina arba visų pirkinių kainų suma nėra suapvalintas skaičius), o grynieji pinigai yra pageidaujama arba pagrindinė mokėjimo priemonė. Apskritai tai pasakytina apie maisto ir ilgalaikio naudojimo produktų pirkimą prekybos centruose, kepyklose ir iš smulkesnių mažmenininkų bei nefasuotų produktų, matuojamų pagal svorį, tūrį ir pan. pirkimą kas savaitę vykstančiame turguje arba mėsos parduotuvėse ar degalinėse už palyginti nedideles sumas 14 . Išlaidos prekybos centruose ir mažesnėse parduotuvėse vis dar sudaro didelę vartotojų pragyvenimo išlaidų dalį. Tačiau dauguma vartojimo prekių šiai kategorijai nebepriklauso, nes atskirų prekių kainos yra didesnės ir todėl paprastai suapvalintos 15 , ir (arba) dėl to, kad mokama negrynaisiais pinigais. Kai mokant grynaisiais pinigais naudojamos vieno ir dviejų euro centų monetos, šių nominalų monetos daugiausia naudojamos grąžai atiduoti („naudojimas viena kryptimi“). Paprastai vartotojai gauna daugiau vieno ir dviejų euro centų monetų, nei jų išleidžia.

2.2.    Vieno ir dviejų euro centų monetų leidimo pokyčiai

Nuo 2002 m. vieno ir dviejų euro centų monetų leidžiama vis daugiau, o leidimo rodiklis didėja sparčiau nei kitų nominalų euro monetų. Iš tiesų, remiantis statistiniais duomenimis, kiekvienas euro zonos pilietis dabar turi 181 tokią monetą, o tuo metu, kai buvo rengiamas Komisijos 2013 m. komunikatas, – 145. Dabar beveik pusę visų išleistų euro monetų sudaro vieno ir dviejų euro centų monetos.

(Šaltinis: Europos Centrinis Bankas, visi skaičiai suapvalinti)

Į nacionalinius centrinius bankus grąžinamų vieno ir dviejų euro centų monetų rodiklis yra mažiausias iš visų nominalų monetų. Tai, kad vieno ir dviejų euro centų monetos naudojamos viena kryptimi, retai grąžinamos į nacionalinius centrinius bankus, o išleidžiamų monetų skaičius nuolat didėja, patvirtina prielaidą, kad šių nominalų monetomis tarp ekonominės veiklos vykdytojų nėra veiksmingai keičiamasi, dažniausiai jos kaupiamos arba prarandamos.

2.3    Išlaidos dėl vieno ir dviejų euro centų monetų „naudojimo viena kryptimi“ ir didelio leidžiamų monetų kiekio

Euro monetos yra teisėta mokėjimo priemonė 16 , o teikiant ją visuomenei patiriama išlaidų. Išlaidos dėl vieno ir dviejų euro centų monetų yra susijusios su šių nominalų monetų ruošinių gamyba, taip pat kalyba, leidimu, tvarkymu, išleidimu į apyvartą ar grąžinimu į apyvartą. Dėl prarastų monetų taip pat patiriamos aplinkos apsaugos sąnaudos 17 . Kadangi nėra jokios veiksmingos paskatos vieno ir dviejų euro centų monetas pakartotinai išleisti į apyvartą, jų leidžiama vis daugiau ir daugiau, todėl bendros išlaidos tampa dar didesnės.

Apskritai senjoražo pajamos iš vieno euro cento monetų leidimo yra neigiamos, nes vien pirkimo išlaidos viršija nominaliąją monetos vertę 18 . Finansiniu atžvilgiu šio nominalo monetų leidimas valstybėms narėms yra nuostolinga veikla. Per 2017 m. vykusias konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais 19 dauguma euro zonos šalių pranešė, kad dviejų euro centų monetų pirkimo išlaidos tebėra mažesnės už jų nominaliąją vertę.

2.4    Kaip valstybės narės reaguoja į didėjančias vieno ir dviejų euro centų monetų sąnaudas ir leidimą

Valstybės narės išlaidų ir paklausos klausimus sprendžia įvairiais būdais.

Viena galimybė yra apvalinti į didesnę arba į mažesnę pusę iki artimiausių penkių euro centų, kai mokama grynaisiais pinigais. Galutinė pirkimo suma, kurios paskutinis skaitmuo yra vienas, du, šeši ar septyni euro centai, apvalinama į mažesnę pusę, o suma, kurios paskutinis skaitmuo yra trys, keturi, aštuoni arba devyni euro centai – į didesnę. Pavyzdžiui, kai galutinė pirkimo suma yra 3,58 EUR arba 3,62 EUR, grynaisiais pinigais reikia sumokėti 3,60 EUR sumą, o kai pirkimo suma yra 3,63 EUR arba 3,67 EUR, grynaisiais pinigais reikėtų sumokėti 3,65 EUR sumą. Toks apvalinimas reiškia, kad galutinai suapvalinus gaunami arba prarandami daugiausiai du euro centai, tačiau laikui bėgant pelnas ir nuostoliai išsilygina. Taip veiksmingai mažinamas vieno ir dviejų euro centų monetų naudojimas.

Vis daugiau šalių laikosi šio požiūrio: nuo 2002 m. Suomijoje galutinę pirkimo sumą, kai mokama grynaisiais pinigais, privaloma apvalinti iki artimiausių penkių euro centų; 2004 m. Nyderlanduose apvalinimas tapo paplitusia praktika; 2014 m. Belgijoje buvo priimtas įstatymas, kuriame numatyta galimybė apvalinti; 2015 m. tas pats padaryta ir Airijoje; 2017 m. Italijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį apvalinti tapo privaloma, o vieno ir dviejų euro centų monetas nustota kaldinti. Tačiau nei Belgijoje, nei Italijoje dar nėra įprasta apvalinti kainas.

Kai kurios valstybės narės įvairių nominalų euro monetas nominaliąja verte keičia į vieno euro cento monetas iš kitų ES šalių monetų atsargų siekdamos sumažinti šio nominalo monetų gamybos ar pirkimo išlaidas.

2.5    Mažmenininkų atsakymas dėl išlaidų, susijusių su vieno ir dviejų euro centų monetomis

Mažmenininkai (įskaitant prekybos centrus) turi prisitaikyti prie vartotojų mokėjimo įpročių ir pageidavimų. Mažmenininkų vaidmuo yra labai svarbus, nes jie yra pagrindiniai subjektai, kurie inicijuoja naudojimą viena kryptimi atiduodami grąžą vieno ir dviejų euro centų monetomis. Tikėtina, kad taip bus tol, kol nebus įvestas apvalinimas, ir išlaidas, susijusias su šių nominalų monetų naudojimu, toliau patirs klientai.

Kai kuriais atvejais per nacionalinį centrinį banką įsigyti iš komercinio banko naujų vieno ir dviejų euro centų monetų mažmenininkams kainuoja mažiau, nei teikti apyvartoje esančias monetas iš profesionalių grynųjų pinigų tvarkytojų, nes antruoju atveju tvarkymo išlaidos yra didesnės. Net jei komerciniai bankai ima mokestį už naujų vieno ar dviejų euro centų monetų išdavimą, mažmenininkai už naujas monetas dažnai sumoka mažiau, nei turėtų sumokėti užsakydami monetas iš profesionalių grynųjų pinigų tvarkytojų. 20 Todėl vis leidžiamos naujos monetos, o monetų atsargos ir toliau kaupiasi profesionalių grynųjų pinigų tvarkytojų lygmeniu.

2.6    Visuomenės nuomonė apie vieno ir dviejų euro centų monetas

Nuo 2014 m. Komisija kasmet atlieka viešosios nuomonės apklausas apie šias monetas 21 . Kaip matyti iš toliau pateiktų atsakymų į apklausos klausimus, didžioji dauguma žmonių euro zonoje pasisako už tai, kad šių nominalų monetos būtų panaikintos. Bėgant metams ši dauguma beveik nesikeitė.

Dabar vertinant kiekvienos euro zonos šalies rezultatus, pastebėtina, kad nė vienoje iš jų nebėra absoliučios daugumos, kuri pasisakytų už tai, kad šių dviejų nominalų monetos būtų paliktos.

(Šaltinis: 2017 m. „Eurobarometro“ apklausa)

2.7    Susirūpinimas, kad apvalinant iki artimiausių penkių centų pakils vartotojų kainos ir infliacija

Kitas svarbus diskusijų, ar nebenaudoti vieno ir dviejų euro centų monetų, klausimas yra infliacija ir suvokiama infliacija. Galutinės sumos apvalinimas gali vartotojus paskatinti tikėtis sisteminio apvalinimo iki didesnės sumos arba tiesiog kainų kilimo ateityje. Šis susirūpinimas iš tikrųjų yra pagrįstas, jei apvalinimas turi įtakos prekėms, kurios dažnai perkamos ir už kurias dažniausiai atsiskaitoma grynaisiais pinigais, ir todėl galėtų lemti infliacijos lūkesčius („suvokiama infliacija“). Tačiau nėra tikėtina, kad panaikinus vieno ir dviejų euro centų monetas ir taikant apvalinimo taisykles tai turės reikšmingos įtakos kainų stabilumui, nes:

·Mažesnės pinigų tvarkymo išlaidos leistų mažmenininkams sumažinti kainas.

·Jei būtų įvestas apvalinimas, infliacijos matavimo naudojant suderintą vartotojų kainų indeksą (toliau – SVKI) 22 būdas ar privataus vartojimo matavimas nesikeistų. Todėl nebūtų jokių „naujų skaičių“. Statistikos institucijos toliau nurodytų kotiruojamas kainas (t. y. nesuapvalintas kainas), todėl, apskaičiuojant kainų indeksus, sumuojant nebūtų sisteminių klaidų.

·Atsisakius vieno ir dviejų euro centų monetų gamintojams ir mažmenininkams atsirastų galimybė tuo pačiu metu pakeisti didesnę atskirų kotiruojamų kainų grupę. Tai gali lemti nedidelį bendro kainų lygio padidėjimą ir aukštesnę infliaciją (nors ir kaip vienkartinį reiškinį). Tačiau galima tikėtis, kad dėl kainų skaidrumo, vartotojų informuotumo ir konkurencijos mažmeninės prekybos sektoriuje tokia grėsmė bus apribota. Vieno iš suinteresuotųjų subjektų manymu, negalima atmesti galimybės, kad dėl konkurencinio elgesio vidutinės trukmės laikotarpiu galutinė pirkimo suma iš esmės gali būti suapvalinama į mažesnę pusę 23 .

·Šalių, kuriose vieno ir dviejų euro centų naudojimas atsiskaitant grynaisiais pinigais ribojamas, pavyzdžiui, Suomijos, Nyderlandų ar Airijos, patirtis patvirtina, kad mokėjimo grynaisiais pinigais apvalinimo praktika neturėjo išmatuojamo poveikio vartotojų kainų infliacijai, nustatytai pagal SVKI ar privataus vartojimo defliatorių.

2.8     Vienos ir dviejų euro centų monetų leidimo nagrinėjimas atsižvelgiant į sąnaudų ir visuomenės pritarimo kriterijus

Pritaikius sąnaudų ir visuomenės pritarimo kriterijus vieno ir dviejų euro centų monetoms, išryškėjo tokia padėtis:

(1)dėl sumažėjusios vieno ir dviejų euro centų monetų perkamosios galios jos dažniausiai naudojamos viena kryptimi, todėl galima sakyti, kad monetos kaupiamos ir pametamos.

(2)Šias monetas leidžiančios vyriausybės esant neigiamam senjoražui dėl jų patiria nuostolių (bent jau vieno euro cento monetų atveju).

(3)Monetų tvarkymo išlaidos yra didelės, palyginti su šių monetų nominaliąja verte. Už 50 vieno euro centų monetų ritinėlį mažmenininkai sumoka iki vieno euro.

(4)Kaip matyti iš šioje lentelėje pateiktų duomenų, plačiojoje visuomenėje pastovi dauguma pasisako už tai, kad vieno ir dviejų euro centų monetų būtų atsisakyta.

(5)Gamybos sąnaudas mažinti įmanoma tik iki tam tikros ribos 24 . Esant teigiamai infliacijai, tai turi tik trumpalaikį poveikį, kol gamybos išlaidos vėl pradeda viršyti nominaliąją vertę, ir taip nėra sprendžiamos problemos, kylančios dėl vieno ir dviejų euro centų monetų – monetos bus toliau kaupiamos ir bus patiriama nuostolių.

Atsisakius šių monetų būtų galima pašalinti pirmiau nurodytus trūkumus ir problemas, susijusius su jų naudojimu. Vis dėlto, rekomenduojama atlikti tolesnę bet kokio galimo atsisakymo padarinių analizę. Suprantama taip, kad valstybės narės euro monetas gali leisti, gavusios ECB pritarimą dėl monetų tiražo 25 .Kita vertus, Reglamente (ES) Nr. 651/2012 nustatytos privalomos eurų monetų leidimo taisyklės, kad būtų išvengta nevienodos praktikos taikymo valstybėse narėse ir užtikrinta pakankamai integruota bendros valiutos sistema 26 .

Tolesniuose dviejuose poskirsniuose aptariami šių monetų išėmimo iš apyvartos ir laipsniško išėmimo iš apyvartos privalumai ir trūkumai.

2.8.1. Monetų išėmimo iš apyvartos ir skubaus teisėtos mokėjimo priemonės statuso panaikinimo privalumai ir trūkumai

Pagal šią galimybę šių monetų leidimas būtų sustabdytas, o jų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas būtų gana greitai panaikintas, galbūt suteikiant teisę jas išsikeisti centriniuose bankuose net ir po tokio statuso panaikinimo. Visoje euro zonoje turėtų būti privaloma galutinę pirkimo sumą apvalinti iki artimiausių penkių euro centų, jei mokama grynaisiais pinigais, siekiant užtikrinti, kad ta pati taisyklė būtų vienodai taikoma visoje zonoje 27 . Monetas reikėtų aktyviai išimti iš apyvartos.

Šios galimybės privalumai:

·iš karto sumažinamos išlaidos: nebėra gamybos ar leidimo išlaidų ir neigiamo senjoražo;

·nebėra vieno ir dviejų euro centų monetų tvarkymo išlaidų;

·greitai reaguojama į piliečių norus.

Šios galimybės trūkumas – vienkartinės išėmimo iš apyvartos išlaidos. Norint jas apskaičiuoti, reikia atlikti papildomą tyrimą 28 .

2.8.2. Laipsniško monetų išėmimo iš apyvartos ir neskubaus teisėtos mokėjimo priemonės statuso panaikinimo privalumai ir trūkumai

Pagal šią galimybę šių monetų leidimas taip pat būtų sustabdytas, tačiau jų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas būtų panaikintas vėliau. Nustojus gaminti ir leisti šias monetas, poveikis būtų panašus, kaip ir pirmojo scenarijaus. Tačiau monetos liktų apyvartoje ir pamažu išnyktų, nes ir toliau būtų prarandama daug monetų, o naujų nebūtų leidžiama. Monetų kaip teisėtos mokėjimo priemonės statusas galėtų būti panaikintas ne anksčiau kaip tuomet, kai apyvartoje liktų tik jų likučiai, galbūt suteikiant teisę jas išsikeisti centriniuose bankuose net ir po tokio statuso panaikinimo. Ši priemonė turėtų būti taikoma kartu su privalomu apvalinimu, kai tik nustojama leisti monetas, kaip ir pagal pirmąjį scenarijų.

Šios galimybės privalumai:

· jokių išėmimo iš apyvartos išlaidų;

·vieno ir dviejų euro centų monetas būtų galima ilgiau naudoti atsiskaitant.

Šios galimybės trūkumai, palyginti su 1 galimybe, yra: 

·mažesnė ekonominė nauda atsižvelgiant į toliau patiriamas (kol jų skaičius sumažės) apyvartoje esančių vieno ir dviejų euro centų monetų tvarkymo išlaidas;

·mažmenininkai ir toliau turėtų rūpintis vieno ir dviejų euro centų monetų rūšiavimu, nors dėl apvalinimo ir gerokai mažesniu mastu;

·ne taip iš karto atsižvelgiama į daugumos žmonių, gyvenančių susijusiose valstybėse narėse, pageidavimus.

3 skirsnis.    Euro monetų apsauga nuo padirbinėjimo: euro monetų apsaugos priemonių sustiprinimas siekiant užtikrinti, kad monetos išliktų patikima mokėjimo priemone

ES sukūrė teisinį pagrindą ir skatina bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis ir nacionalinėmis valdžios institucijomis siekdama užtikrinti, kad grynaisiais eurais būtų pasitikima, o grynųjų pinigų apyvarta būtų saugi ir veiksminga. Yra nustatytos taisyklės (įskaitant baudžiamosios teisės nuostatas), skirtos apsaugoti euro monetas nuo padirbinėjimo ir patikrinti jų autentiškumą. Jos papildomos teisės nuostatomis dėl atkūrimo ir dėl medalių bei žetonų, skirtomis užtikrinti, kad tik tikros monetos būtų tinkamos apyvartai ir tik tokios monetos būtų naudojamos grynųjų pinigų apytakoje 29 .

Apyvartoje aptiktų padirbtų euro monetų (50 euro centų, vieno euro ir dviejų eurų), apie kurias buvo pranešta, skaičius yra palyginti stabilus: vidutiniškai per metus aptinkama apie 150 000 padirbtų monetų (jų nominalioji vertė yra apie 240 000 EUR). 

Aptiktų padirbtų euro monetų skaičius, pagal nominalą
(Šaltinis: Europos techninis ir mokslinis centras)

Be to, bendras apyvartoje esančių monetų skaičius toliau didėjo – nuo 40 mlrd. 2002 m. iki 125 mlrd. 2017 m. pabaigoje. Todėl ilgainiui aptiktų padirbtų monetų santykis labai sumažėjo – 2007 m. 70 000 tikrų monetų tekdavo viena padirbta moneta, o 2017 m. – 120 000 (atsižvelgiant tik į 50 euro centų, vieno euro ir dviejų eurų monetas).

Piliečiai monetų išvaizdai ir apsaugos priemonėms skiria mažai dėmesio. Didelė dalis monetų laikoma piniginėse ir kasos aparatuose smulkiai grąžai ir niekada neatliekamas profesionalus jų autentiškumo patikrinimas.

Visų nominalų euro monetų techninės specifikacijos ir ypatybės buvo sukurtos dešimtojo dešimtmečio viduryje, o gamybos technologija ir kai kurių padirbtų pinigų „kokybė“ buvo patobulintos.

Prastos vizualinės kokybės padirbti pinigai su geromis elektromagnetinėmis ypatybėmis gali patekti į rinką per prekybos ir bilietų pardavimo automatus. Kai kurie automatai gali iš karto neatpažinti sumaniai padirbtų pinigų, todėl tikėtina, kad apyvartoje yra daugiau padirbtų pinigų, nei aptinkama.

Euro zonoje toliau turi būti siekiama apsaugoti euro monetas nuo padirbinėjimo ir išlaikyti jų saugumą ir patikimumą. Euro zonoje kol kas nėra nuspręsta atnaujinti euro monetas taikant naujas apsaugos priemones. Europos Centrinis Bankas pradėjo leisti naujas banknotų, turinčių pažangias apsaugos priemones, serijas. Galbūt atėjo laikas apsvarstyti, ar nereikia patobulinti ir kitų euro monetų.

4 skirsnis.    Išvados

(1)

     Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 128 straipsnio 2 dalis.

(2)

   Tarybos reglamento (ES) Nr. 729/2014 1 straipsnis ir 1 priedas (OL L 194, 2014 7 2, p. 1).

(3)

     Vertinant pagal suvestinį suderintą vartotojų kainų indeksą vartotojų kainos nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2018 m. pradžios pakilo 28 proc. (šaltinis: Eurostatas). Vartojimo prekė, kurios kaina 2002 m. buvo 0,78 EUR, šiandien kainuoja 1 EUR; vartojimo prekė, kuri 2002 m. buvo parduodama už 1 EUR, 2018 m. parduodama už 1,28 EUR.

(4)

   Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai: Su tolesniu 1 ir 2 euro centų monetų leidimu susijusios problemos, COM(2013) 281 final 
(https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A52013DC0281).

(5)

     Reglamento (ES) Nr. 651/2012 dėl euro monetų leidimo (OL L 201, 2012 7 27, p. 135) 2 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija atliktų tolesnio vieno ir dviejų euro centų monetų leidimo poveikio vertinimą. Jis visų pirma turi apimti sąnaudų ir naudos analizę, kurią atliekant turi būti atsižvelgiama į faktines šių monetų gamybos išlaidas, palyginti su jų verte ir teikiama nauda.

(6)

     SWD/2013/0175 final (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:52013SC0175).

(7)

   Keturi pristatyti scenarijai: 1) status quo scenarijus: toliau leisti monetas esamomis sąlygomis nekeičiant nei teisinių, nei materialinių aspektų; 2) leidimo mažesnėmis sąnaudomis scenarijus: leisti monetas mažesnėmis sąnaudomis pakeitus monetos medžiagos sudėtį arba (ir) padidinus monetų gamybos produktyvumą; 3) spartaus išėmimo iš apyvartos scenarijus: panaikinti vieno ir dviejų euro centų monetas ir per trumpą laiką išimti jas iš apyvartos bei nustatyti apvalinimo taisykles; 4) laipsniško išėmimo iš apyvartos scenarijus: sustabdyti vieno ir dviejų euro centų monetų leidimą ir nustatyti apvalinimo taisykles. Nors pagal šį scenarijų monetų leidimas būtų sustabdytas ir įsigaliotų apvalinimo taisyklės, esamos monetos teisėtos mokėjimo priemonės statuso neprarastų. Vieno ir dviejų euro centų monetomis vis dar būtų galima atsiskaityti, bet tik mokant galutinę suapvalintą sumą. Kadangi nebūtų leidžiama naujų monetų, manoma, kad dėl didelio nuostolių rodiklio ir aplinkybės, kad šios monetos nėra patogi mokėjimo priemonė, jos laipsniškai išnyktų iš apyvartos.

(8)

Atlikdama reguliarią peržiūrą, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 651/2012 dėl euro monetų leidimo 7 konstatuojamojoje dalyje (OL L 201, 2012 7 27, p. 135).

(9)

Žr. priedo 2 dalį.

(10)

Kalbant apie 2013 m. komunikatą, analizės ir surengtų diskusijų metu nesurinkta jokių duomenų dėl vieno ir dviejų euro centų monetų diferencijavimo atsižvelgiant į politikos galimybes. Nebuvo nustatyta nei jokių empirinių duomenų, nei jokių ekonominių ir socialinių aplinkybių, kuriais būtų galima pagrįsti tokį diferencijavimą.

(11)

    https://ec.europa.eu/info/law/better-regulation/initiatives/ares-2017-3071370_en.  

(12)

   Kasmet apyvartoje aptinkama vidutiniškai 150 000 padirbtų pinigų, dauguma iš jų – netikros dviejų eurų monetos.

(13)

   Pagal Reglamentą (ES) Nr. 1210/2010 (OL L 339, 2010 12 22, p. 1). kredito įstaigos ir profesionalūs grynųjų pinigų tvarkytojai turi tikrinti euro monetų autentiškumą naudodami sertifikuotą monetų rūšiavimo įrangą. Netinkamos (pvz., sugadintos) monetos turi būti išimtos iš apyvartos. Valstybės narės taip pat turi užtikrinti, kad padirbti pinigai būtų aptikti ir perduoti teisėsaugos institucijoms; žr. Reglamentą (ES) Nr. 1338/2001 su pakeitimais (OL L 181, 2001 7 4, p. 6).

(14)

   Šiuo metu vidutinė sandorio grynaisiais pinigais vertė euro zonoje yra 12,38 EUR, nors mokėjimo įpročiai valstybėse narėse skiriasi; žr. ECB „Occasional Paper Series“ Nr. 201, 2017 m. lapkričio mėn.: „The use of cash by households in the euro area“, p. 20.

(15)

   Prie tokių prekių priskiriami drabužiai, batai, elektroniniai įrenginiai, įranga ir baldai. Vis dažniau vartojimo „ne namuose“ prekės ir paslaugos (pavyzdžiui, gėrimai, užkandžiai, spauda, bilietai ar apsilankymai restoranuose) parduodamos suapvalintomis kainomis.

(16)

   Reglamento (ES) Nr. 974/98 dėl euro įvedimo 11 straipsnis (OL L 139, 1998 5 11, p. 1).

(17)

   Vieno ir dviejų euro centų monetos yra pagamintos iš variu dengto plieno. Nereikalingos monetos paprastai atsiduria valstybinėje žemėje, tarp buitinių atliekų ar deginimo įmonėse.

(18)

   2017 m. atliktos apklausos duomenimis tik trys valstybės narės (iš devynių atsakiusių) pranešė, kad vieno euro cento monetų pirkimo išlaidos tapo mažesnės už jų nominaliąją vertę. Dėl dviejų euro centų monetų šešios valstybės iš devynių pranešė, kad įsigijimo išlaidos tapo mažesnės už jų nominaliąją vertę.

(19)

     Žr. priedo 1 dalies C.1 punktą.

(20)

   Kai kurie mažmenininkai pranešė, kad monetų ritinėlis, kuriame yra 50 vieno euro cento monetų, gali kainuoti iki 50 centų, kuriuos reikia pridėti prie ritinėlyje esančių monetų nominaliosios vertės.

(21)

   Greitosios „Eurobarometro“ apklausos ataskaitos dėl euro zonos: FL 405, FL 429, FL 446 ir FL 458: http://ec.europa.eu/commfrontoffice/publicopinion/index.cfm/Survey/index#p=1&instruments=FLASH.

(22)

   SVKI euro zonoje matuoja vartotojų prekių ir paslaugų, kurias įsigijo, naudojo ar už kurias sumokėjo euro zonos namų ūkiai, kainų pokyčius bėgant laikui. SVKI naudojama bendra suderinta metodika, kad būtų galima lengvai palyginti įvairių valstybių duomenis.

(23)

   EHI Retail Institute/Deutsche Bundesbank, Coins Study: „Impact assessment of rounding in the retail sector“ (2015 m.), p. 51.

(24)

     Valstybės narės susitarė dėl naujų vieno ir dviejų euro centų monetų gamybos standartų siekdamos, kad šių monetų gamyba būtų ekonomiškai efektyvesnė nekeičiant jų išvaizdos ir būtų toliau laikomasi Tarybos reglamente (ES) Nr. 729/2014 nustatytų techninių specifikacijų. Nauji standartai taikomi produkcijai, pagamintai 2017 m. Kartu galima naudoti pagal senus standartus pagamintas monetas.

(25)

Žr. SESV 128 straipsnio 2 dalį.

(26)

   Žr. 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 651/2012 dėl euro monetų leidimo 2 konstatuojamąją dalį. Šis reglamentas grindžiamas SESV 133 straipsniu.

(27)

   ECB savo nuomonėje dėl Belgijos įstatymo projekto, pagal kurį numatoma savanoriškai apvalinti mokėjimus, išreikštus eurais (CON/2014/6, 2.4 punktas) nurodė, kad „ECB, siekdamas išsaugoti bendros pinigų erdvės vienybę ir vientisumą, rekomenduoja, kad bet kokios apvalinimo taisyklės būtų vienodai nustatomos Sąjungos, o ne nacionaliniu lygmeniu“. Ši rekomendacija pakartota 2018 m. rugsėjo 4 d. ECB nuomonėje CON/2018/41.

(28)

     Šias išlaidas sunku apskaičiuoti, nes jos priklausys nuo piliečių požiūrio kiekvienoje valstybėje narėje ir jų noro kuo greičiau grąžinti tų nominalų monetas, kurios išimamos iš apyvartos. Iš ankstesnės patirties, įgytos pereinant prie euro, matyti, kad tokios išlaidos būtų nedidelės, ypač atsižvelgiant į labai mažą nominalą. Be to, didelis nuostolių rodiklis jau dabar rodo, kad per mažai rūpinamasi verte, siejama su šiomis monetomis.

(29)

   Žr. susijusių ES teisės aktų apžvalgą adresu:  https://ec.europa.eu/info/about-european-commission/euro/euro-coins-and-notes/euro-coins/legislation-euro-coins_en.  

(30)

   Reglamentas (ES) Nr. 331/2014 dėl programos „Pericles 2020“ (OL L 103, 2014 4 5, p. 1).

(31)

COM(2018) 369 final ir COM(2018) 371 final.

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2018 11 27

COM(2018) 787 final

PRIEDAS

prie

KOMISIJOS ATASKAITOS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl naujausių pokyčių, susijusių su euro monetomis

PRIEDAS

1 dalis    Konsultacijų su suinteresuotaisiais subjektais dėl 1 ir 2 euro centų monetų, vykusių 2017 m. lapkričio–gruodžio mėn., santrauka

A.    Pagrindiniai faktai

Komisija 2017 m. lapkričio 9 d. e. paštu informavo ES euro monetomis suinteresuotus subjektus apie tą dieną pradėtą elektroninę apklausą dėl vieno ir dviejų euro centų monetų sąnaudų ir naudojimo. Suinteresuotųjų subjektų buvo paprašyta užpildyti klausimyną. Apklausos klausimai buvo pritaikyti atsižvelgiant į skirtingas suinteresuotųjų subjektų funkcijas vieno ir dviejų centų grynųjų pinigų cikle.

Atsakyti į apklausos klausimus buvo paprašyta šių suinteresuotųjų subjektų:

·euro zonos nacionalinių valdžios institucijų, kaip teisėtų euro monetų leidėjų;

·euro zonai nepriklausančių valstybių narių (kurioms yra taikoma išimtis arba atsisakymo dalyvauti nuostata);

·Europos Centrinio Banko;

·euro zonos nacionalinių centrinių bankų;

·Europos kalyklų, kaldinančių euro monetas;

·visų susijusių Europos asociacijų: trijų bankų asociacijų, vienos grynųjų pinigų tvarkytojų asociacijos, dviejų mažmenininkų asociacijų ir dviejų vartotojų asociacijų.

Terminas atsakymams pateikti vieną kartą buvo pratęstas. Galiausiai, suinteresuotieji subjektai pateikti atsakymus galėjo iki 2017 m. gruodžio 31 d.

B.    Atsakymų rodiklis

Beveik visi viešieji suinteresuotieji subjektai atsakė į klausimyno klausimus. Atsakymus pateikė visos privačios ES bankų ir grynųjų eurų asociacijos.

Nei Europos mažmenininkų organizacijos, nei Europos vartotojų organizacijos jokių pareiškimų nepateikė. Tačiau į apklausos klausimus atsakė 12 nacionalinių mažmenininkų organizacijų, tikriausiai todėl, kad gavo informaciją iš atitinkamos Europos asociacijos. ES vartotojų asociacija pareiškė, kad neturi jokių duomenų ar įrodymų apie faktines aplinkybes, susijusias su pateiktais klausimais.

Į visus pateiktus klausimus atsakė ne visi viešieji ir privatūs suinteresuotieji subjektai.

C.    Suinteresuotųjų subjektų grupių atsakymų analizės santrauka

1.    Teisėti leidėjai

Du teisėti leidėjai pranešė, kad vieno ir dviejų euro centų monetų įsigijimo išlaidos sumažėjo, o trys teisėti leidėjai pareiškė, kad išlaidos padidėjo.

Trys teisėti leidėjai nurodė, kad vieno cento monetų gali gauti už mažesnę kainą nei jų nominalioji vertė. Atrodo, kad dėl viešųjų pirkimų dauguma atvejų įsigyti vieno cento monetų kainuoja brangiai. Apskritai visų teisėtų leidėjų patiriamos vieno cento monetų įsigijimo išlaidos yra nuo 0,9 iki 2,0 euro centų.

2.    Euro zonai nepriklausančios valstybės narės

Į klausimyno klausimus atsakė keturios valstybės narės, (kol kas) nepriklausančios euro zonai. Dvi iš jų turi nacionalinių apyvartinių monetų, kurių nominalioji vertė yra mažesnė nei 1 euro centas. Dvi valstybės narės pageidauja, kad įvedant eurą mažiausio nominalo euro cento moneta būtų penkių centų moneta.

3.    ECB ir euro zonos nacionaliniai centriniai bankai (toliau – NCB)

ECB nurodė, kad mažai tikėtina, jog galimas vieno ir dviejų euro centų monetų panaikinimas ir galutinės pirkimo sumos apvalinimo iki artimiausių 5 centų, kai mokama grynaisiais pinigais, sistemos įvedimas turėtų reikšmingos įtakos kainų stabilumui.

Į apklausos klausimus atsakė trylika NCB. Apskritai vieno ir dviejų centų monetų, grąžinamų NCB, skaičius yra mažas dėl prastos sklaidos, nulemtos priežasčių, susijusių su vežimo išlaidomis, geografine padėtimi ir kai kuriais atvejais – šių bankų taisyklėmis dėl monetų įnešimo, nors skirtingų nominalų monetų įnešimo mokesčiai nesiskiria.

4.    Europos kalyklos

Į apklausos klausimus atsakė septynios kalyklos, kaldinančios euro monetas. Keturios kalyklos nurodė, kad negali gaminti vieno euro cento monetų už jų nominaliąją vertę mažesnėmis sąnaudomis, o kai kurios kalyklos tą patį nurodė ir dėl dviejų centų monetos. Kelios kalyklos nurodė, kad gamyba už nominaliąją vertę mažesnėmis sąnaudomis niekada nebuvo įmanoma, net tada, kai gamybos sąnaudos ir metalo kaina buvo mažesnės. Kelios kalyklos tikisi nuo 2018 m. sumažinti vieno ir dviejų euro centų monetų kainą taikydamos sutartas sąnaudų mažinimo priemones.

Jei būtų panaikintos vieno ir dviejų centų monetos, dauguma atvejų tai turėtų mažai įtakos kalyklos darbuotojų skaičiui ar visai jos neturėtų. Atsižvelgiant į darbo vietų, reikalingų gaminant ruošinius, pakuojant, saugojant ir perdirbant, skaičių, su šiomis monetomis dirbančių darbuotojų skaičius dažniausiai yra labai mažas, išskyrus vienoje valstybėje narėje.

Viena kalykla užsiminė apie tai, kad bet kuriuo atveju vieno ir dviejų centų monetos yra labai svarbios aplinkosaugos požiūriu.

Viena kalykla pranešė, kad kelioms kalykloms nepavyko įvykdyti bendro ruošinių pirkimo.

5.    Grynųjų pinigų tvarkytojai

Atrodo, kad profesionalūs grynųjų pinigų tvarkytojai (monetų tvarkymo bendrovės ir (arba) grynųjų pinigų vežimo bendrovės) nesutaria dėl vieno ir dviejų euro centų monetų naudos ir ateities. Kai kuriais atvejais vieno ir dviejų euro centų monetos laikui bėgant rečiau grąžinamos grynųjų pinigų tvarkymo bendrovėms. Nebuvo pateikta jokių duomenų apie vieno ir dviejų euro centų monetų tvarkymo kainų tendencijas.

6.    Komerciniai bankai

Atsakymus tiesiogiai pateikė keturi nacionaliniai komerciniai bankai, įskaitant du tos pačios šalies bankus.

Paaiškėjo, kad pagal monetų nominalą nebuvo jokių jų įnešimo sąlygų ir mokesčių skirtumų.

Atrodo, kad vienos euro zonos valstybės narės bankai turi dideles vieno ir dviejų euro centų monetų atsargas. Vienas bankas pastebėjo, kad šių monetų poreikis didėja, tačiau jų įnešama nedaug. Kitas bankas pranešė, kad vieno ir dviejų centų monetų pasiimama ir įnešama vis rečiau.

Trys bankai mano, kad vieno ir dviejų euro centų monetų apyvarta, palyginti su kitų nominalų monetų apyvarta, nesumažėjo.

Bankai pranešė, kad vieno ir dviejų euro centų monetų naudotojo profilis nepasikeitė.

Buvo įvairių nuomonių dėl grynųjų paslaugų įkainių apskaičiavimo tendencijų bankuose.

7.    Mažmenininkai

Į apklausos klausimus atsakė dvylika nacionalinių mažmenininkų organizacijų (per atitinkamas Europos asociacijas). Pateikta labai įvairių nuomonių dėl kainų pokyčių ir galutinės sumos apvalinimo praktikos: kai kurie mažmenininkai nurodė, kad klientai apskritai nepritarė apvalinimui ir kad kai kurie klientai mokėtų daugiau, o kai kurie – mažiau (tačiau tai laikui bėgant išsilygindavo); vienas mažmenininkas nurodė, kad mažmenininkai visada apvalina galutinę sumą.

Dvi mažmenininkų organizacijos neatmestų galimybės pakelti atskirų prekių kainas, jei jas būtų pradėta apvalinti. Septyni mažmenininkai aiškiai nurodė, kad įvedus apvalinimą nevykdytų vienkartinio kainų pakėlimo.

Viena mažmenininkų organizacija nuogąstauja, kad, jei būtų apvalinami tik mokėjimai grynaisiais pinigais, klientai spręstų, kaip mokėti, priklausomai nuo to, ar suapvalinta suma (mokėjimas grynaisiais), ar tiksli suma (elektroninis mokėjimas) yra mažesnė. Dėl to prie kasų susidarytų eilių.

Dalis mažmenininkų organizacijų atkreipė dėmesį į tai, kad vieno ir dviejų centų monetos vis tiek būtų svarbios maisto produktų kainoms.

Du mažmenininkai atvirai ragino panaikinti vieno ir dviejų euro centų monetas.

8.    Vartotojai

Europos vartotojų asociacija atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo klausimu nėra surinkta pakankamai įrodymų ir kad paprastai vartotojams turėtų būti suteikiama galimybė pasirinkti mokėjimo priemonę, atitinkančią jų asmeninius pageidavimus.

2 dalis    Ekspertų grupėse surengtos diskusijos (2013 m. – 2017 m. ruduo)

Po pirmojo Komisijos komunikato dėl euro monetų (2013 m.) ir apvalinimo taisyklių įvedimo dar trijose dalyvaujančiose valstybėse narėse, kelios Komisijos ekspertų grupės, sprendžiančios su grynaisiais eurais susijusius klausimus, kelis kartus diskutavo apie vieno ir dviejų euro centų monetų ateitį. Daugiausiai dalyvavo reguliariai 1 susitinkančios grupės, pavyzdžiui:

·Grynųjų eurų naudotojų grupė, kuri vertina grynųjų eurų (ir monetų, ir banknotų) naudojimą piliečių ir mažmenininkų požiūriu;

·Euro monetų pakomitetis, kuris vertina euro monetų veiksmingumą ir politikos aspektus;

·Monetų kalyklų direktorių darbo grupė, kuri teikia nuomonę apie euro monetas techniniu požiūriu;

·ir Grynųjų eurų tarpvalstybinio vežimo kelių transportu komitetas, kuris svarsto, kaip visoje euro zonoje išlaikyti vienodas profesionalaus pinigų tvarkymo veiklos sąlygas.

Ši tema taip pat buvo aptariama su ekspertais ad hoc susitikimuose, pavyzdžiui, dėl grynųjų eurų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, taikymo srities ir poveikio (2014 m.).

Kai kurios ekspertų grupės, priklausomai nuo politikos sričių, kurioms teikia pirmenybę, ir savo vaidmens grynųjų pinigų apyvartoje, skiria mažiau dėmesio vieno ir dviejų euro centų monetoms, nei kitos grupės. Apskritai nuomonės buvo skirtingos (net ir toje pačioje grupėje), tačiau išsiskyrė du pagrindiniai požiūriai: pagal vieną iš jų daugiau dėmesio skiriama „grynųjų pinigų ciklo išlaidoms“ ir fiskaliniams vieno ir dviejų euro centų monetų leidimo aspektams, o pagal kitą išsamiau nagrinėjama tai, kaip klientai reaguotų į šių monetų išėmimą iš apyvartos ir kaip prie to prisitaikytų mažmenininkai.

Laikantis pirmojo požiūrio labiau linkstama nedelsiant atsisakyti vieno ir dviejų euro centų monetų, o laikantis antrojo – daroma atsargesnė išvada. Nepriklausomai nuo aplinkybių, atsižvelgiant į abu pagrindinius požiūrius, galima daryti toliau pateiktas išvadas.

1.Visos grupės sutaria, kad dėl tolesnio vieno ir dviejų euro centų monetų leidimo kyla problemų, nes gamybos sąnaudos yra didelės, o šių smulkių nominalų monetos nėra veiksmingai pakartotinai išleidžiamos į apyvartą.

2.Bet kokios politikos priemonės, kurių bus imamasi dėl vieno ir dviejų centų monetų (sustabdyti monetų leidimą arba jas leisti toliau), turėtų būti grindžiamos išsamiu situacijos vertinimu atsižvelgiant į visus svarbius aspektus ir veiksmingai informuojant visuomenę.

* * *

(1)    Priklausomai nuo grupės ekspertų grupės susitinka nuo vieno karto per 4 mėnesius iki vieno karto per 2 metus.