This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52014DC0363
REPORT FROM THE COMMISSION Synthesis Report on the Quality of Drinking Water in the EU examining the Member States' reports for the period 2008-2010 under Directive 98/83/EC
KOMISIJOS ATASKAITA Pagal Direktyvą 98/83/EB teikiama 2008–2010 m. geriamojo vandens kokybės Europos Sąjungos valstybėse narėse apibendrinamoji ataskaita
KOMISIJOS ATASKAITA Pagal Direktyvą 98/83/EB teikiama 2008–2010 m. geriamojo vandens kokybės Europos Sąjungos valstybėse narėse apibendrinamoji ataskaita
/* COM/2014/0363 final */
KOMISIJOS ATASKAITA Pagal Direktyvą 98/83/EB teikiama 2008–2010 m. geriamojo vandens kokybės Europos Sąjungos valstybėse narėse apibendrinamoji ataskaita /* COM/2014/0363 final */
KOMISIJOS ATASKAITA Pagal Direktyvą 98/83/EB teikiama
2008–2010 m. geriamojo vandens kokybės Europos Sąjungos
valstybėse narėse apibendrinamoji ataskaita
1.
Įžanga
Be saugaus geriamojo vandens žmogus negali
išgyventi. Jis yra gyvybiškai svarbus visuomenės sveikatai ir ekonomikos
gerovei. PSO[1]
daro išvadą, kad „prieigos prie saugaus geriamojo vandens ir
sanitarinių sąlygų gerinimas gali būti naudingas ne tik
sveikatai, nes taip užkertamas kelias per vandenį plintančioms
ligoms, bet ir ypač ekonomikai“. Taip gali būti sutaupyta
lėšų sveikatos priežiūros srityje, padidėti darbingų
dienų metuose skaičius, pagerėti mokyklos lankomumas ir išsaugota
gyvybė. Be to, vandens pramonės sektoriuje sukuriama didelė BVP
dalis. Remiantis skaičiavimais, 2010 m. sanitarijos ir vandens
tiekimo paslaugų sektoriaus bendroji pridėtinė vertė (BPV)
iš viso sudarė 43,84 mlrd. EUR, ir tais metais sektoriuje buvo apie
500 000 visos darbo dienos ekvivalento darbo vietų[2]. 1980 m.
įgyvendinta ir 1998 m. peržiūrėta Geriamojo vandens direktyva[3]
leido pasiekti, kad aukštos kokybės geriamasis vanduo būtų
prieinamas visoje ES. Bendromis pastangomis ES institucijos, valstybės
narės ir paslaugų tiekėjai pasiekė, kad geriamojo vandens
standartų būtų laikomasi ypač gerai, todėl direktyva
yra vienas iš sėkmingų, nors ir nelabai žinomų, ES teisės
aktų pavyzdžių aplinkos ir viešosios sveikatos srityje. Geriamojo
vandens kokybė ir reikalaujamas valymo lygis labai priklauso nuo geriamojo
vandens šaltinių kokybės. Įgyvendinant Geriamojo vandens direktyvą,
vandens išteklių, visų pirma, požeminio ir paviršinio vandens,
apsaugos lygis yra esminis, nes turi poveikį vandens valymo
sąnaudoms. Geriamojo
vandens klausimas taip pat yra svarbus ES piliečiams. Tai atsispindi
„Eurobarometro“ tyrime[4]
ir neseniai pradėtoje įgyvendinti Europos piliečių
iniciatyvoje „Right 2water“[5].
Reaguodama į iniciatyvą, Komisija paskelbė pradedanti visoje ES
viešas konsultacijas dėl Geriamojo vandens direktyvos[6],
visų pirma, siekdama Europos Sąjungoje pagerinti prieigą prie
kokybiško vandens.
2.
Geriamojo
vandens padėtis
Šiame
dokumente apibendrinama Geriamojo vandens direktyvos įgyvendinimo
padėtis, remiantis valstybių narių pateiktais naujausiais
duomenimis[7].
Techninės ataskaitos su išsamiais kiekvienos valstybės narės
faktiniais duomenimis bus netrukus pateiktos Aplinkos generalinio direktorato
interneto svetainėje[8].
2.1.
Vandens tiekimas
Geriamojo
vandens tiekimas Europos Sąjungoje organizuojamas pagal tiekimo zonas,
t. y. geografiškai apibrėžtas vietoves, kuriose žmonėms vartoti
skirtas vanduo tiekiamas iš vieno ar daugiau šaltinių ir kuriose vandens
kokybė gali būti laikoma beveik vienoda. Europos Sąjungoje yra
beveik 100 000 vandens tiekimo zonų (VTZ). Direktyvoje atskiriamos
mažosios ir didžiosios tiekimo sistemos[9].
Minimalūs vandens kokybės reikalavimai yra tokie patys mažosioms ir
didžiosioms tiekimo sistemoms. Tačiau stebėsenos reikalavimai
skiriasi ir valstybės narės apie mažąsias tiekimo sistemas
teikti ataskaitų neprivalo. Iš mažųjų vandens tiekimo
sistemų vanduo tiekiamas apytiksliai 65 mln. žmonių. Direktyvoje
„tiekimas“ nereiškia prieigos prie viešojo vandens tiekimo tinklo[10].
Eurostatas surinko duomenis apie gyventojus, prisijungusius prie viešojo
vandens tiekimo tinklo[11],
– žr. ataskaitos gale pateiktą 1 lentelę. Dėl to, kad šios
ataskaitos teikimas yra savanoriškas, duomenys nėra išsamūs, jais
remiantis negalima apskaičiuoti bendros ES sumos ir (arba) vidurkių.
Žalio
vandens šaltiniai
Europos
Sąjungoje vandens tiekimo sistemos daugiausia aprūpinamos vandeniu iš
požeminio ir paviršinio vandens, įskaitant vandenį iš dirbtinių
vandens saugyklų. Atskirose valstybėse narėse vandens šaltiniai
yra labai skirtingi. Padėties apžvalga buvo pateikta ankstesnėse
ataskaitose[12];
šią informaciją renka Eurostatas[13].
Didžiųjų ir mažųjų tiekimo sistemų naudojamų
vandens šaltinių procentinės dalys yra labai skirtingos: mažosios
tiekimo sistemos daug labiau aprūpinamos vandeniu iš požeminių
šaltinių (84 %). Požeminio
vandens tarša, visų pirma, sunkiai aptinkamomis medžiagomis, pavyzdžiui,
pesticidais, ir paviršinio vandens tarša, kuriai vis didesnį poveikį
turi klimato kaita (potvyniai, didelės liūtys, lietaus perteklius)
gali sukelti problemų, kurios pasireiškia geriamajame vandenyje.
Koordinuotai stebint požeminį ir geriamąjį vandenį ir kartu
įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo priemones,
geriamasis vanduo taptų saugesnis.
2.2.
Geriamojo vandens kokybė
Kad
geriamąjį vandenį žmonėms nebūtų pavojinga
vartoti, Geriamojo vandens direktyvoje nustatyti minimalūs vandens
kokybės reikalavimai. Joje nurodyti mikrobiologiniai ir cheminiai
parametrai, kurie galėtų kelti pavojų žmogaus sveikatai, jei
atitinkamų elementų koncentracija viršytų tam tikras ribas.
Direktyvoje nustatyta kiekvieno parametro vertės didžiausia leistina
koncentracija, kurios turi būti laikomasi. Be mikrobiologinių ir
cheminių parametrų, direktyvoje nustatyti indikaciniai parametrai,
nurodantys galimą pavojų žmonių sveikatai, kuriam atsiradus
reikia imtis taisomųjų veiksmų tik tuomet, jei papildomais
tyrimais patvirtinama, kad yra iškilęs pavojus žmonių sveikatai. Ataskaitoje
pateikti duomenys apie šiuos parametrus rodo, kad, apskritai, vandens
kokybė Europos Sąjungoje yra labai gera. Bendra tendencija taip pat
yra teigiama. Daugelio valstybių narių didžiųjų vandens
tiekimo sistemų duomenys rodo, kad mikrobiologinių ir cheminių
parametrų vertės reikalavimus atitinka 99–100 %. Kelių
valstybių narių, kurių atitikties reikalavimams lygis yra
mažesnis negu 99 %, bus reikalaujama imtis griežtesnių veiksmų,
siekiant užtikrinti, kad visi piliečiai, kurie aprūpinami vandeniu iš
didžiųjų vandens tiekimo sistemų, galėtų saugiai
naudoti geriamąjį vandenį. 1 pav. Glausta
–mikrobiologinių ir cheminių parametrų atitikties lygio
valstybėse narėse apžvalga Patikslinti
skaičiai pateikiami ataskaitos gale esančioje 1 lentelėje. Tiekimo
iš mažųjų vandens tiekimo sistemų padėtis yra
įvairesnė. Mikrobiologinių parametrų atitikties lygis yra
žemesnis: 99–100 % atitikties lygis pasiektas tik trijose valstybėse
narėse. Atskirai nagrinėjant mikrobiologinių parametrų
verčių atitikties lygį, nustatyta, kad vandens tiekimo iš
mažųjų vandens tiekimo sistemų atveju reikalavimų laikomasi
daug blogiau nei vandens tiekimo iš didžiųjų vandens tiekimo
sistemų atveju. 2 pav.
Mikrobiologinių parametrų atitikties lygis, valstybių narių
skaičius Mažosiose
vandens tiekimo sistemose cheminių parametrų atitikties lygis yra
toks pat aukštas, kaip ir didžiosiose vandens tiekimo sistemose. Buvo pranešta
apie kai kurių tiekimo zonų problemas, susijusias su nitratu,
nitritu, arsenu ir – kiek mažiau – boru ir fluoridu. Pavyzdžiui, 2010 m.
daugiau kaip 1 000 mažųjų vandens tiekimo sistemų nitrato koncentracija
viršijo nustatytą normą (žr. ataskaitos gale esančią 1
lentelę). Indikacinių parametrų atitikties lygiai rodo, kad,
apskritai, mažosiose vandens tiekimo sistemose reikalavimų buvo laikomasi
blogiau nei didžiosiose vandens tiekimo sistemose. Vertinant
mažųjų vandens tiekimo sistemų duomenis buvo nustatyta, kad kai
kurioms valstybėms narėms yra sudėtinga valdyti mažąsias
vandens tiekimo sistemas saugiu būdu. Tai galėtų turėti
įtakos 11,5–15,5 mln. žmonių. Tačiau siekiant nustatyti, ar
yra kokia konkreti rizika tų piliečių sveikatai, reikia daugiau
informacijos ir išsamiai įvertinti mažųjų vandens tiekimo
sistemų valdymo būdą. Problemos,
susijusios su mažosiomis vandens tiekimo sistemomis, taip pat buvo pripažintos
7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje (7-oji AVP)[14],
kurioje raginama dėti daugiau pastangų įgyvendinti
direktyvą, visų pirma, jos nuostatas dėl mažųjų
vandens tiekimo sistemų. Pirmiausia,
Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis,
parengė veiksmų programos dokumentą, kuriame pateikė
geriausios mažųjų vandens tiekimo sistemų rizikos vertinimo
praktikos pavyzdžių – su jais netrukus bus galima susipažinti Aplinkos
generalinio direktorato interneto svetainėje[15].
Kadangi tai yra svarbu milijonams ES piliečių, turėtų
būti dedamos papildomos pastangos, siekiant pagerinti aukštos kokybės
vandens tiekimą, visų pirma, atokiose ir kaimo vietovėse. Valstybių
narių duomenys rodo, kad incidentų ir kokybės standartų
nesilaikymo atvejais paprastai valstybės narės taisomųjų
veiksmų imasi laiku. Kalbant apie mikrobiologinius parametrus, buvo
gerinamas viešosios paskirstymo sistemoje esančių užterštų
elementų valymasir priežiūra. Kalbant apie cheminius parametrus,
trūkumai buvo šalinami taikant geresnę žemės ūkio praktiką,
gerinant vandens būklę arba jį valant, keičiant šaltinio
vandenį ir informuojant visuomenę.
2.3.
Stebėsena ir informavimas
Direktyvoje
reikalaujama, kad valstybės narės reguliariai stebėtų
žmonėms vartoti skirto vandens kokybę. Tačiau stebėsenos
metodai atskirose valstybėse narėse ir net vienos valstybės
narės atskirose vandens tiekimo zonose yra skirtingi, todėl
stebėsenos duomenys savo apimtimi ir išsamumu yra skirtingi. Tai
nebūtinai reiškia, kad teisiniai reikalavimai nevykdomi, nes direktyvoje
numatytas stebėsenos programų keitimas atsižvelgiant į
specifines vandens tiekimo zonos savybes. Tačiau ši analizė rodo, kad
reikia peržiūrėti ir labiau supaprastinti dabartinius stebėsenos
metodus, visų pirma, atsižvelgiant į PSO rizikos vertinimą ir
vandens saugumo rizikos valdymo plano metodą[16]. Kad
galėtų įvertinti valstybių narių stebėseną
ir veiklą, Komisija rengia vadinamąją struktūrinio
įgyvendinimo ir informavimo sistemą (SĮIS), pagal kurią
nacionaliniu lygmeniu bus diegiamos aktyvaus informacijos apie ES aplinkosaugos
teisės aktų įgyvendinimą skleidimo sistemos. Informacija
sujungiama, kad būtų galima pateikti padėties visoje ES
apžvalgą. Direktyvos reikalavimas teikti vartotojams atnaujintą
informaciją apie geriamojo vandens kokybę galėtų būti
vykdomas pasinaudojant tokia informavimo sistema ir tokiu būdu geriau
vykdomas. Duomenys apie geriamąjį vandenį taip pat
galėtų būti aiškiau susieti su Europos vandens informacine
sistema (WISE), kurioje laikomi įvairūs ES institucijų surinkti
duomenys ir informacija.
2.4.
Leidžiančios nukrypti nuostatos
Direktyva
leidžiama nukrypti nuo geriamojo vandens kokybės standartų labai
griežtomis sąlygomis ir ribotą laikotarpį. Tokių nukrypti
leidžiančios nuostatų taikymas negali kelti potencialaus pavojaus
žmonių sveikatai ir galimas tik tuomet, kai atitinkamoje vietovėje
vandens neįmanoma nuolat tiekti jokiomis kitomis pagrįstomis
priemonėmis. Leidžianti nukrypti nuostata negali būti taikoma ilgiau
kaip trejus metus. Tačiau, jeigu valstybė narė mano, kad
reikalingas ilgesnis leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo laikotarpis,
ji gali leisti ją taikyti antrą laikotarpį – ne ilgiau kaip
trejus metus – ir Komisijai turi nurodyti šio sprendimo priežastis. Išimtiniais
atvejais valstybė narė gali kreiptis į Komisiją dėl
teisės taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą
trečią laikotarpį. Komisija šiuo atveju atidžiai įvertina
prašymą ir gali jį atmesti arba leisti taikyti leidžiančią
nukrypti nuostatą ne ilgiau kaip trejus metus. Komisija jau
suteikė keletą leidimų taikyti leidžiančią nukrypti
nuostatą trečią laikotarpį trejus metus: jie suteikti
Čekijai, Italijai, Vengrijai ir Vokietijai daugiausia dėl nitrato ir
nitrito, fluorido, boro, arseno ir nikelio parametrų. Ji atsisakė
patenkinti vieną – Estijos – prašymą leisti taikyti leidžiančią
nukrypti nuostatą. Papildomos informacijos galima rasti Aplinkos
generalinio direktorato interneto svetainėje[17].
Komisija nagrinėja būdus, kuriais būtų galima užtikrinti
tinkamą susijusių sprendimų įgyvendinimą. Leidžiančios
nukrypti nuostatos ir kitos galimos išimtys išskirtinėmis aplinkybėmis
galėtų trukdyti nuosekliai įgyvendinti direktyvą visoje ES,
jei jos netaikomos apgalvotai. Komisija mano, kad dabartine leidimo taikyti
leidžiančią nukrypti nuostatą tvarka valstybėms narėms
suteikta pakankamai laiko užtikrinti geriamojo vandens kokybės
standartų laikymąsi. Komisija mano, kad jokios naujos
leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su geriamojo vandens
kokybės standartais, neturėtų būti taikomos
dabartinėms vandens tiekimo sistemoms, išskyrus situacijas, kai atsiranda
nauji nenumatyti taršos šaltiniai arba įdiegus naujų geriamojo
vandens kokybės parametrų standartus ar sugriežtinus
galiojančius standartus. Naujų tiekimo sistemų atveju
leidžiančios nukrypti nuostatos galėtų būti taikomos
griežtomis sąlygomis, jei taršos šaltiniai gali būti pašalinti per
priimtiną laikotarpį ir jei naujai tiekimo sistemai nėra jokios
alternatyvos.
2.5.
Uždaviniai
Vykdant ES
geriamojo vandens politiką per paskutinius dešimtmečius buvo pasiekta
aukšta geriamojo vandens kokybė visoje Europos Sąjungoje. Tačiau
siekiant išlaikyti šiuos aukštus kokybės standartus ir atsižvelgti į
tam tikrus išliekančius uždavinius, gali reikėti dar labiau suderinti
ES teisinę sistemą. Mažosios vandens
tiekimo sistemos iš esmės skiriasi nuo didžiųjų vandens tiekimo
sistemų. Pirmosios yra nedidelės apimties ir dažnai randasi kaimo ir
atokiose vietovėse, todėl reikia taikyti valdymo metodus, kuriais
atsižvelgiama į tokių vietovių ypatumus. Dabartinėje
geriamojo vandens direktyvoje daugiausia dėmesio skiriama didžiosioms
vandens tiekimo sistemoms. Specialių nuostatų dėl mažųjų
vandens tiekimo sistemų įtraukimas, įskaitant pareigą
teikti ataskaitas, padėtų užtikrinti veiksmingą, rizika
pagrįstą mažųjų vandens tiekimo sistemų valdymą
ir geriau nustatyti geriamojo vandens kokybę mažųjų vandens tiekimo
sistemų zonose. Tai pagerintų prieigą prie saugaus geriamojo
vandens, visų pirma, atokiose vietovėse ir padėtų išsamiau
informuoti visuomenę ir suinteresuotuosius subjektus apie geriamojo
vandens kokybę. Atsižvelgiant
į riziką, susijusią su naujais teršalais ir moksline ir
technologine pažanga, gali reikėti atnaujinti dabartinį
parametrų sąrašą ir atitinkamas parametrų vertes. Gali
reikėti papildyti šį sąrašą naujais teršalais,
konkrečiai, tam tikrais žemės ūkyje arba pramonėje,
įskaitant farmacijos pramonę, naudojamais produktais. Parametrų
analizei taikomos stebėsenos metodikos ir specifikacijos turėtų
būti pagrįstos naujausiais metodais ir būdais, įskaitant
rizikos vertinimu paremtus metodus, kad kokybės kontrolę
būtų galima vykdyti veiksmingiausiu ir ekonomiškai efektyviausiu
būdu tiek valymo procesų valymo įrenginiuose, tiek paskirstymo
tinkle iki galutinio vartotojo požiūriu. ES sistema turėtų
būti vertinama remiantis atnaujintomis PSO gairėmis šiuo klausimu.
Taip pat gali prireikti konkrečių veiksmų siekiant sumažinti
vandens nutekėjimus paskirstymo tinkluose. Maždaug pusėje
valstybių narių daugiau nei 20 % saugaus geriamojo vandens
prarandama paskirstymo tinkle dar iki galutinio vartotojo, o kai kuriose
valstybėse narėse taip prarandama net 60 % vandens. Svarbu, kad
visuomenė turėtų galimybę gauti informaciją apie geriamojo
vandens kokybę. Nors ši informacija dažnai pateikiama nacionalinėse
interneto svetainėse, neretai ji yra pasenusi ir sunkiai suprantama.
Dauguma valstybių narių nenaudoja nei išsamių
žemėlapių, nei kitų viešųjų priemonių. Taikant
dabartinę ataskaitų teikimo struktūrą, Komisija negauna
tinkamos ir savalaikės informacijos, kad galėtų išsamiai
apibendrinti geriamojo vandens kokybės raidą Europos Sąjungoje.
Todėl reguliariai teikti Tarybai, Europos Parlamentui ir visuomenei
atnaujintą ES masto informaciją apie geriamojo vandens politiką
ir kokybę yra sudėtinga. Be to, Europos Sąjungoje informacija
yra renkama, tvarkoma ir pateikiama skirtingais būdais, todėl veiklos
rezultatus ir direktyvos laikymąsi skirtingose valstybėse narėse
sunku palyginti. Persvarstyta arba nauja ataskaitų teikimo koncepcija
galėtų palengvinti skaidrią duomenų sklaidą ir
valdymą nacionaliniu ir ES lygmenimis. Be to, nustačius geriamojo
vandens kokybės kriterijus, būtų galima lengviau interpretuoti
ir vizualizuoti Europos Sąjungos vandens kokybės duomenis ir geriau
palyginti atskirų valstybių narių vandens kokybę ir
tendencijas.
3.
Išvados
Atliktoje analizėje patvirtinama, kad Geriamojo
vandens direktyva prisidėjo prie to, kad Europos Sąjungoje geriamasis
vanduo būtų aukštos kokybės, kaip tai rodo aukštas geriamojo
vandens kokybės standartų atitikties lygis. Nors direktyvos nuostatų yra laikomasi gerai ir
pažanga padaryta daugelyje sričių, buvo nustatytos toliau nurodytos
problemos ir uždaviniai.
Turėtų būti pagerintas aukštos kokybės vandens tiekimas,
visų pirma, atokiose ir kaimo vietovėse. Šiose vietovėse
mažųjų vandens tiekimo zonoms turi būti taikomi
specialūs rizikos valdymo metodai ir ištirta, kokį vaidmenį
Geriamojo vandens direktyva atlieka šiame kontekste.
Didžiųjų
vandens tiekimo sistemų rizikos valdymo metodai
leistų atlikti ekonomiškai veiksmingesnę nustatytos rizikos
stebėsenos ir parametrų analizę ir padėtų geriau
užtikrinti žmonių sveikatos apsaugą. Stebėsenos ir
analizės metoduose turėtų būti
atsižvelgta į naujausią mokslo ir technologijų
raidą.
Nauja
mokslinė informacija apie cheminius ir kitus parametrus, susijusius
su geriamojo vandens parametrų sąrašu, turėtų
būti vertinama atsižvelgiant į šiuo metu PSO vykdomą
geriamojo vandens gairių, įskaitant naujų teršalų gaires,
peržiūrą.
Kad
vartotojams būtų teikiama naujesnė informacija ir
būtų ištirta, kaip būtų galima susieti skirtingus
stebėsenos duomenis su ataskaitomis ir informacija apie vartotojus,
reikėtų naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis
ir palengvinta prieiga prie informacijos apie aplinką.
Įgyvendinimo terminai ir leidžiančių nukrypti
nuostatų mechanizmai yra pasenę ir juos reikėtų iš esmės
atnaujinti ir peržiūrėti.
Visoje ES vykdomos viešos konsultacijos bus pirmasis
žingsnis siekiant toliau išsamiau įvertinti pirmiau nurodytas problemas ir
geriausius jų sprendimo būdus. Per konsultacijas gali būti
nustatyti papildomi spręstini klausimai, siekiant užtikrinti ir dar labiau
pagerinti aukštus geriamojo vandens kokybės standartus visoje ES.
Faktų
suvestinė. Geriamojo vandens direktyvos (98/83/EB) įgyvendinimas
2010 m. Vandens tiekimo zonų skaičius · Europos Sąjungoje yra 96 388 vandens tiekimo zonos, iš kurių vanduo tiekiamas apie 474 mln. žmonių. · 11 233 didžiosios vandens tiekimo sistemos aprūpina vandeniu 317 mln. žmonių. · 85 559 mažosios vandens tiekimo sistemos aprūpina vandeniu 65 mln. žmonių (remiantis savanoriško tyrimo duomenimis). Geriamojo vandens kokybė – didžiosios vandens tiekimo sistemos Šioje ataskaitoje laikoma, kad parametrinių verčių yra visapusiškai laikomasi, jei reikalavimus atitiko daugiau kaip 99 %[18] nagrinėtų atvejų . Mikrobiologiniai parametrai Visų valstybių narių didžiųjų vandens tiekimo sistemų atitikties lygis yra didesnis nei 95 %, o 23 valstybėse narėse pasiekta visiška atitiktis (99–100 %). Šio aukšto reikalavimų lygio negalėjo pasiekti tik BG, CY, HU ir LV. Cheminiai parametrai Atitikties lygis yra aukštas, tačiau šiek tiek žemesnis nei atitikties mikrobiologiniams parametrams. Visos valstybės narės pranešė, kad jose atitikties lygis viršija 90 %, išskyrus 3 valstybes nares: Vengriją (dėl arseno parametro), IE (dėl trihalometano parametro[19]) ir LT (dėl florido parametro). Indikaciniai parametrai Septynios valstybės narės pasiekė didžiausią veiksmingumą normą (99–100 %), o dešimtyje valstybių narių ji buvo didesnė nei 95 %. Likusios 10 valstybių narių pasiekė 90–95 % veiksmingumo normą. DK (koliforminės bakterijos), HU (amonio), LV (sulfato) ir MT (chlorido ir natrio) parametrų laikymosi lygis buvo žemesnis nei 90 %. Geriamojo vandens kokybė – mažosios vandens tiekimo sistemos Mikrobiologiniai parametrai Atitikties lygis buvo žemesnis nei didžiosiose vandens tiekimo sistemose, o didesnis nei 99 % atitikties lygis buvo pasiektas tik 3 valstybėse narėse (EE, MT, SE). Imties 95–99 % atitikties lygis buvo nustatytas keturiolikoje valstybių narių, 90–95 % atitikties lygis – keturiose valstybėse narėse (BG, CY, IT ir UK), o mažesnis nei 90 % lygis – šešiose valstybėse narėse (DK, EL, LT, PL, RO, SI). Cheminiai parametrai Atitikties lygis mažosiose vandens tiekimo sistemose buvo panašus į atitikties lygį didžiosiose vandens tiekimo sistemose. Indikaciniai parametrai Gali būti, kad reikalaujamas lygis nebuvo pasiektas dėl koliforminių bakterijų, clostridium perfringens, geležies, mangano, amoniako ir pH. Daugelis valstybių narių sugebėjo pasiekti didesnę nei 95 % veiksmingumo normą, tačiau kai kuriose valstybėse narėse buvo didelių problemų. 1
lentelė.
Bendri kiekvienos VN duomenys (VTZ – vandens tiekimo zona) Valstybė narė || Didžiųjų VTZ skaičius || Skaičius Mažųjų VTZ || Gyventojai, prisijungę prie viešosios vandens tiekimo sistemos (metai). Šaltinis – Eurostatas. || Mikrobiologija Imties atitiktis % || Cheminės medžiagos Didžiosios (1 pav.) || Mažosios || Didžiosios Imties atitiktis % (1 pav., (x) 1 pav. nustatyta = 90 % || Mažosios Pavyzdys: nitratas, VTZ, kuriose nustatyta neatitiktis, skaičius AT || 260 || 4570 || 95,05 (2008 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || 20 BE || 225 || 522 || 99,9 (2009 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || 3 BG || 196 || 2 226 || 99,2 (2011 m.) || 95–99 % || 90–95 % || 95–99 % || 349 CY || 20 || 268 || 100 (2011 m.) || 95–99 % || 90–95 % || 95–99 % || 1 CZ || 283 || 3 870 || 93,5 (2010 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || ? DE || 2 283 || 5 873 || 99,3 (2010 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 95–99 % || 12 DK || 252 || 2071 || 97 (2002 m.) || 99–100 % || < 90 % || 90–95 % || 4 EE || 25 || 1115 || 80 (2009 m.) || 99–100 % || 99–100 % || 90–95 % || — EL || 177 || 713 || 94 (2007 m.) || 99–100 % || < 90 % || 95–99 % || 20 ES || 928 || 7907 || 100 (2010 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 95–99 % || — FI || 158 || 697 || 91 (2011 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || FR || 2487 || 18363 || 99,4 (2001 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 95–99 % || 381 HU || 275 || 2731 || 100 (2011 m.) || 95–99 % || 95–99 % || < 90 % (X) || 10 IE || 241 || 1920 || 85 (2007 m.) || 99–100 % || 95–99 % || < 90 % (X) || 9 IT || 1046 || 3977 || — || 99–100 % || 90–95 % || 95–99 % || 6 LT || 65 || 1734 || 75 (2011 m.) || 99–100 % || < 90 % || < 90 % (X) || 1 LU || 43 || 154 || 99,9 (2011 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || 1 LV || 29 || 1145 || — || 95–99 % || 95–99 % || 99–100 % || MT || 12 || 7 || 100 (2011 m.) || 99–100 % || 99–100 % || 99–100 % || NL || 209 || 250 || 100 (2010 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || — PL || 970 || 8839 || 87,6 (2011 m.) || 99–100 % || < 90 % || 95–99 % || — PT || 362 || 3176 || 96,9 (2009 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 95–99 % || 28 RO || 310 || 5398 || 56,5 (2011 m.) || 99–100 % || < 90 % || 95–99 % || 133 SE || 182 || 1486 || 87 (2010 m.) || 99–100 % || 99–100 % || 99–100 % || — SI || 78 || 899 || — || 99–100 % || < 90 % || 95–99 % || 4 SK || 95 || 957 || 86,9 (2011 m.) || 99–100 % || 95–99 % || 99–100 % || 11 UK || 22 || 4 691 || — || 99–100 % || 90–95 % || 99–100 % || 109 [1] http://www.who.int/water_sanitation_health/wsh0404summary/en/ [2] Eurostatas
(2013 m.). [3] Direktyva
98/83/EB, OL L 330, 1998 12 5. [4] http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_344_en.pdf. [5] Reaguojant
į Europos piliečių iniciatyvą pateiktas komunikatas „Vanduo
ir geros sanitarinės sąlygos yra žmogaus teisė! Vanduo – viešoji
gėrybė, o ne prekė!“ COM(2014) 177,
2014 3 19, http://ec.europa.eu/citizens-initiative/public/initiatives/finalised/answered?lg=lt.
[6] 1998 m.
lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms
vartoti skirto vandens kokybės, OL L 330, 1998 12 5,
p. 32. [7] Pagal
Geriamojo vandens direktyvos 13 straipsnį pateikti ataskaitinio
2008–2010 m. laikotarpio duomenys ir savanoriškai pateikti duomenys apie
vandens tiekimą iš mažųjų vandens tiekimo sistemų,
kurių pateikti direktyvoje nereikalaujama. [8] http://ec.europa.eu/environment/water/water-drink/reporting_en.html;
https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp [9] Didžiosios
VTZ – atskiros vandens tiekimo sistemos, iš kurių tiekiama daugiau kaip
1 000 m³ vandens per dieną, arba aptarnaujama daugiau kaip
5 000 asmenų; mažosios VTZ – zonos, iš kurių tiekiama mažiau
kaip 1 000 m³ vandens per dieną, arba aptarnaujama mažiau kaip
5 000 asmenų. [10] Sutarties
dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 345 straipsniu ES
įpareigojama laikytis neutralumo dėl vandens nuosavybės
sistemos. Todėl šioje ataskaitoje fizinės prieigos prie vandens
teisė nėra aptariama. [11] http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_wat_pop&lang=en [12] https://circabc.europa.eu/sd/a/b580866d-8eb7-4937-9a97-d3d3485d046e/2005-2007%20SynthesisReport.pdf [13] http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Water_statistics [14] Europos
Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES. [15] http://ec.europa.eu/environment/water/water-drink/small_supplies_en.html [16] http://www.euro.who.int/en/health-topics/environment-and-health/water-and-sanitation/country-work/ensuring-drinking-water-safety-through-water-safety-plans [17] http://ec.europa.eu/environment/water/water-drink/derogations_en.html
ir CIRCABC svetainėje. [18] Dėl
to, kad gali būti tam tikrų netikrumų ir incidentų
(pavyzdžiui, imčių arba analizės klaidų), leistina 1 %
paklaida; be to, atitikties lygiai pateikiami intervalais, nes dažniausiai
vertės viršijamos ribotą laikotarpį. Rezultatai nėra
visiškai palyginami dėl imčių ir stebėsenos metodų
skirtumų ir dėl to, kad trūksta standartinių metodų,
tačiau šie duomenys suteikia gerą padėties Europos Sąjungoje
apžvalgą. [19] Kalbant apie bendrą trihalometano kiekį, direktyvoje
numatyta leisti iki 2008 m. gruodžio mėn. taikyti nuostatą,
kuria leidžiama nukrypti nuo I priedo B dalyje nurodytos ribos (nuo 100
mikrogramų/l iki 150 mikrogramų/l).