EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52014DC0015
COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS A policy framework for climate and energy in the period from 2020 to 2030
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI 2020–2030 m. klimato ir energetikos politikos strategija
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI 2020–2030 m. klimato ir energetikos politikos strategija
/* COM/2014/015 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI 2020–2030 m. klimato ir energetikos politikos strategija /* COM/2014/015 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS
PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ
KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI 2020–2030 m. klimato ir energetikos
politikos strategija 1. Įžanga Nuo 2008 m., kai ES priėmė
pirmąjį klimato ir energetikos priemonių rinkinį, jau daug
pasiekta. ES šiuo metu sėkmingai siekia 2020 m. išmetamo šiltnamio
efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekio mažinimo ir
atsinaujinančiosios energijos tikslinių rodiklių. Jau padaryta
didelė pažanga mažinant energijos vartojimo intensyvumą – tai
pasiekti padėjo didesnio energinio efektyvumo pastatai, gaminiai,
pramoniniai procesai ir transporto priemonės. Šie pasiekimai juo
reikšmingesni dėl to, kad nuo 1990 m. Europos ekonomika realiai
išaugo maždaug 45 %. „20–20–20“ tikslai, susiję su išmetamo ŠESD
kiekio mažinimu, atsinaujinančiąja energija ir energijos taupymu, yra
esminis šios pažangos variklis, padėjęs išlaikyti daugiau kaip
4,2 mln. darbo vietų įvairiuose ekologiškos pramonės
sektoriuose[1],
kurie nesustojo augti krizės metu. 1 suvestinių faktų laukas. Pagrindiniai dabartinės energetikos ir klimato politinės strategijos pasiekimai Sąjunga nusistatė tris tikslinius rodiklius, kuriuos nori pasiekti iki 2020 m.: išmetamo ŠESD kiekio mažinimo (20 %), atsinaujinančiosios energijos dalies (20 %) ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo (20 %). Dabartine energetikos ir klimato politika siekiant tų tikslų, padaryta didelė pažanga: · 2012 m. išmestas ŠESD kiekis buvo 18 % mažesnis už 1990 m. kiekį ir tikimasi, kad įgyvendinant dabartinę politiką iki 2020 m. jis sumažės 24 %, o iki 2030 m. – 32 %, palyginti su 1990 m.; · atsinaujinančiosios energijos dalis 2012 m. padidėjo ir sudarė 13 % visos galutinio suvartotos energijos kiekio, tikimasi, kad 2020 m. ši dalis bus 21 %, o 2030 m. – 24 %; · 2012 m. pabaigoje 44 % pasaulio elektros energijos, gautos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (išskyrus hidroelektrinėse pagamintą elektros energiją), buvo pagaminta ES įrenginiuose; · 1995–2011 m. energijos vartojimo intensyvumas ES ekonomikoje sumažėjo 24 %, o pramonės sektoriuose – maždaug 30 %; · ES ekonomikos sąlygojamos taršos anglies dioksidu intensyvumas 1995–2010 m. sumažėjo 28 %. Nuo 2008 m. taip pat daug kas
pasikeitė. Akivaizdžiausio poveikio turėjo ekonominė ir
finansinė krizė, dėl kurios sumažėjo valstybių
narių investavimo pajėgumai. Iškastinio kuro kainos išliko
didelės, o tai neigiamai veikia Sąjungos prekybos balansą ir
energijos išlaidas. 2012 m. ES naftos ir dujų importo išlaidos
sudarė daugiau nei 400 mlrd. EUR, arba apie 3,1 %
Sąjungos BVP. Iš esmės persiskirstė pasaulinės energijos
paklausa – didžiausia jos dalis kyla besiformuojančios rinkos ekonomikos
šalyse, visų pirma Kinijoje ir Indijoje. Tuo tarpu namų ūkiams
ir pramonės subjektams vis didesnį rūpestį kelia
didėjančios energijos kainos ir jų skirtumas tarp Sąjungos
ir daugelio valstybių, kurios yra Sąjungos prekybos partnerės,
visų pirma JAV. Energijos vidaus rinka išaugo, tačiau iškilo nauja
susiskaldymo rizika. ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema
(ATLPS) nepritraukia pakankamai investicijų į mažo anglies dioksido
kiekio technologijas, todėl tikėtina, kad atsiras naujų
nacionalinių strategijų, kurios pažeis vienodas sąlygas,
kurių siekta ta sistema. Atsinaujinančiosios energijos technologijos
ištobulėjo ir smarkiai sumažėjo jų sąnaudos, tačiau
dėl sparčios atsinaujinančių energijos išteklių
plėtros kyla naujų problemų energetikos sistemai. Daugybė
energiją naudojančių gaminių dabar yra kur kas efektyvesni
energijos požiūriu, ir vartotojai realiai sutaupo energijos ir
lėšų. Taip pat atsiranda vis daugiau
įrodymų, patvirtinančių žmogaus poveikio klimato kaitai
tikimybę ir būtinybę smarkiai nuolat mažinti išmetamą ŠESD
kiekį, kad kuo mažiau pakistų planetos klimatas[2]. Todėl jau laikas svarstyti šiuos
pokyčius ir parengti politikos strategiją 2030 metams. Kaip
teigiama suinteresuotųjų šalių atsiliepimuose į
žaliąją knygą[3],
būtina toliau eiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų
ekonomikos, kurioje visiems vartotojams konkurencinėmis sąlygomis
būtų siūloma įperkama energija, kuriamos naujos augimo ir
užimtumo galimybės, užtikrinamas saugesnis energijos tiekimas ir
mažesnė visos Sąjungos priklausomybė nuo importo. Privalu
prisiimti plataus užmojo įsipareigojimus dar daugiau sumažinti išmetamą
ŠESD kiekį laikantis ekonominio efektyvumo strategijos, aprašytos
laikotarpio iki 2050 m. veiksmų planuose[4], ir tai padaryti reikia
dar prieš būsimas derybas dėl tarptautinio klimato susitarimo. Reikia
kuo anksčiau suteikti reguliavimo tikrumą investuojantiems į
mažo anglies dioksido kiekio technologijas, taip pat spartinti mokslinius
tyrimus, technologijų plėtrą bei inovacijas ir naujų
technologijų tiekimo grandinių plėtojimą bei
industrializaciją. Tai turi būti daroma atsižvelgiant į
vyraujančias ekonomines bei politines realijas ir remiantis
dabartinės politikos strategijos patirtimi. Šiomis aplinkybėmis 2030 m.
politikos strategija turėtų būti grindžiama visapusišku
„20–20–20“ tikslų įgyvendinimu ir: ·
plataus užmojo įsipareigojimu sumažinti
išmetamą ŠESD kiekį laikantis laikotarpio iki 2050 m.
veiksmų planų. Vykdant šį įsipareigojimą
reikėtų remtis ekonominio efektyvumo principu, kuriuo būtų
užtikrintas įperkamumas, konkurencingumas, tiekimo saugumas bei tvarumas,
ir atsižvelgti į dabartines ekonomines ir politines aplinkybes; ·
Europos politikos strategijos supaprastinimu
užtikrinant, kad tikslai ir priemonės labiau papildytų vieni kitus ir
geriau derėtų tarpusavyje; ·
valstybėms narėms suteikta laisve
nenukrypstant nuo šios strategijos nusistatyti tokį perėjimo prie
mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos laikotarpį,
kokio joms reikia atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes,
pageidaujamą energijos rūšių derinį, energijos tiekimo
saugumo poreikius ir siekį iki minimumo sumažinti išlaidas; ·
valstybių narių bendradarbiavimo stiprinimu
regionų lygmeniu, kad jos galėtų bendrus energetikos ir klimato
iššūkius atremti mažesnėmis išlaidomis, didindamos rinkos
integraciją ir neiškreipdamos jos funkcionavimo; ·
atsinaujinančiųjų energijos
išteklių plėtros impulsu, politiką grindžiant ekonomiškai
efektyvesne strategija, kuri sustiprintų europinį aspektą ir
kurios esmė – tolesnė energijos vidaus rinkos integracija ir
neiškreipta konkurencija; ·
aiškiu suvokimu, kokie veiksniai lemia energijos
išlaidas, kad politika būtų grindžiama faktais ir įrodymais ir
kad būtų aišku, kam galima daryti įtaką nacionalinės
ir Sąjungos politikos priemonėmis, o kam ne. Reikia užtikrinti, kad
verslo konkurencingumas ir energijos įperkamumas vartotojams
būtų esminis aspektas nustatant politikos strategijos tikslus ir jos
įgyvendinimo priemones; ·
energijos tiekimo saugumo gerinimu sukuriant mažo
anglies dioksido kiekio technologijų ir konkurencingos energetikos
sistemą, kuri būtų grindžiama bendrais veiksmais, integruotomis
rinkomis, importo šaltinių įvairinimu, tvaria vietinių energijos
šaltinių plėtra, investicijomis į būtiną
infrastruktūrą, galutinio energijos suvartojimo mažinimu ir parama
moksliniams tyrimams bei inovacijoms; ·
didesnio tikrumo suteikimu investuotojams jau dabar
aiškiai parodant, kaip politikos strategija keisis po 2020 m. ir
užtikrinant, kad iki to laiko iš esmės nepakistų esami tikslai ir
priemonės; ·
sąžiningu pastangų paskirstymu
valstybėms narėms atsižvelgiant į jų individualias
aplinkybes ir galimybes. Šiame komunikate aptariama būsimos ES
energetikos ir klimato politikos strategija ir pradedamos bendros pozicijos,
kaip ją sėkmingai įgyvendinti ateityje, paieškos. 2. Pagrindiniai strategijos
elementai Komisijos žaliojoje knygoje prašyta
nuomonės apie tinkamiausią 2030 m. klimato ir energetikos tikslų
spektrą ir struktūrą. Didelė dauguma
suinteresuotųjų šalių vieningai pritarė, kad
reikėtų nustatyti naują išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo
tikslinį rodiklį, tačiau nuomonės išsiskyrė dėl
jo užmojo[5].
Įvairiai atsakyta ir į klausimą, ar didesnei pažangai iki
2030 m. padaryti būtini nauji atsinaujinančiosios energijos ir
energijos vartojimo efektyvumo tiksliniai rodikliai. Kartu su šia strategija paskelbtame poveikio
vertinime išnagrinėti įvairūs išmetamo ŠESD kiekio tiksliniai
rodikliai (35, 40 ir 45 %). Jame patvirtintos „Energetikos veiksmų
plano iki 2050 m.“[6]
išvados, kad perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų
ekonomikos išlaidos nedaug skiriasi nuo išlaidų, kurių bet kuriuo
atveju bus patirta dėl būtinybės atnaujinti pasenusią energetikos
sistemą, didėjančių iškastinio kuro kainų ir
glaudžių sąsajų su esama klimato ir energetikos politika. Vis
dėlto manoma, kad energetikos sistemos išlaidos iki 2030 m. pasieks
maždaug 14 % BVP, palyginti su 12,8 % 2010 m. Tačiau
pagrindinės išlaidos teks nebe kurui, o didelės pridėtinės
vertės turinčiai novatoriškai įrangai, kuri skatins investicijas
į novatoriškus gaminius ir paslaugas, darbo vietų kūrimą ir
turės teigiamo poveikio Sąjungos prekybos balansui. Kad pramonė
ir įmonės galėtų pasinaudoti šiomis galimybėmis,
turėtų būti įgyvendinta palanki ekonominė tvarka ir
tikslinė pramonės politika, kaip apibrėžta susijusiame
komunikate dėl pramonės atgimimo[7]. Patirtis, įgyta įgyvendinant
dabartinę 2020 m. strategiją, rodo, kad, nors Europos ir
nacionaliniais tiksliniais rodikliais galima paskatinti aktyvius valstybių
narių veiksmus ir naujų sektorių augimą, jie ne visuomet
lėmė rinkos integraciją, ekonominį efektyvumą ir
neiškreiptą konkurenciją. Poveikio vertinime pažymima, kad
pagrindinio išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslinio rodiklio siekimas yra
mažiausiai išlaidų reikalaujantis kelias į mažo anglies dioksido
kiekio technologijų ekonomiką, kuri savo ruožtu turėtų
lemti didesnę atsinaujinančiosios energijos dalį ir didesnį
sutaupytos energijos kiekį Sąjungoje. Atsižvelgdama į dabartinės politikos
faktus ir patirtį, Komisija kaip pagrindinį 2030 m. ES
energetikos ir klimato politikos tikslą siūlo naują
tikslinį rodiklį – ES išmetamą ŠESD kiekį sumažinti iki
40 %, palyginti su 1990 m. (šis tikslinis rodiklis būtų
padalytas tiek sektoriams, kuriems taikoma ATPLS, tiek sektoriams, kuriems ji
netaikoma[8]).
Sektorių, kuriems ATLPS netaikoma, tikslinis rodiklis būtų
paskirstytas valstybėms narėms (žr. toliau). Be minėto išmetamo
ŠESD kiekio sumažinimo tikslinio rodiklio, Europos lygmeniu būtų
nustatytas su juo susijęs bent 27 % atsinaujinančiosios
energijos dalies tikslinis rodiklis, valstybėms narėms suteikiant
laisvę nusistatyti nacionalinius tikslus. Klausimas, kaip iki 2030 m.
kuo racionaliau sutaupyti energijos, bus išsamiau nagrinėjamas Energijos
vartojimo efektyvumo direktyvos peržiūroje, kuri turi būti užbaigta
2014 m. Valstybėms narėms suteikta
didesnė laisvė bus derinama su tvirta Europos valdymo sistema, kad ES
atsinaujinančiosios energijos ir energijos taupymo tikslų
įgyvendinimas derėtų su nacionalinių ir Europos išmetamo
ŠESD kiekio mažinimo tikslinių rodiklių siekimu ir atitiktų
platesnius Europos energetikos politikos principus, įskaitant energijos
vidaus rinkos veikimą bei tolesnę integraciją ir konkurencingos,
saugios bei tvarios energetikos sistemos kūrimą. 2.1 Išmetamo ŠESD kiekio mažinimo
tikslinis rodiklis Komisija siūlo 2030 metams nustatyti
tokį tikslinį rodiklį.– ES išmetamą ŠESD kiekį
sumažinti 40 %, palyginti su 1990 m. Svarbu pažymėti, kad
valstybių narių įgyvendinamos ir numatytos priemonės,
skirtos dabartiniams išmetamo ŠESD kiekio mažinimo įpareigojimams
įvykdyti, galios ir po 2020 m. Tikimasi, kad visapusiškai
įgyvendinus šias priemones ir joms davus visus rezultatus išmetamas ŠESD
kiekis sumažės 32 %, palyginti su 1990 m. Tam dar reikės
pastangų, bet jau matyti, kad pasiūlytas 2030 m. tikslinis
rodiklis yra pasiekiamas. Be abejo, padėtį reikės nuolat
įvertinti atsižvelgiant į tarptautinį aspektą ir siekiant
užtikrinti, kad Sąjunga ir toliau prie mažo anglies dioksido kiekio
technologijų ekonomikos eitų patirdama kuo mažiau išlaidų. Dalis ES lygmens tikslinio rodiklio turi
būti įgyvendinta sektoriuose, kuriems taikoma ATLPS, o kita dalis
turi būti bendrai pasiekta valstybių narių sektoriuose, kuriems
ta sistema netaikoma. Sektoriuose, kuriems taikoma ATLPS, iki 2030 m.
išmetamas ŠESD kiekis turėtų būti sumažintas 43 %, o
sektoriuose, kuriems ji netaikoma, – 30 % (abiem atvejais lyginama su
2005 m.). Kad sektoriuose, kuriems taikoma ATLPS, išmetamas ŠESD kiekis
būtų reikiamai sumažintas, dabartinis metinis 1,74 %
koeficientas, kuriuo mažinamas didžiausias šiuose sektoriuose leidžiamas
išmesti ŠESD kiekis, po 2020 m. turės būti padidintas iki
2,2 %. Bendros pastangos siekiant sektoriams, kuriems
netaikoma ATLPS, nustatyto tikslinio rodiklio turi būti tinkamai ir laiku
padalytos atskiroms valstybėms narėms. Šiuo metu jos paskirstytos
remiantis santykiniu gerovės lygiu pagal BVP vienam gyventojui ir
įpareigojimų apimtis labai įvairuoja – nuo išmetamo ŠESD kiekio
sumažinimo 20 % iki jo padidinimo 20 %. Analizėje, kuria
grindžiamas Komisijos poveikio vertinimas, numatytas ekonomiškai efektyvus
pastangų paskirstymas valstybėms narėms. Joje patvirtinta, kad,
nors bendros Sąjungos išlaidos sumažės iki minimumo, išlaidos ir
investicijos bus santykinai didesnės mažesnes pajamas turinčiose
valstybėse narėse, kadangi joms būdingas didesnis taršos anglies
dioksidu intensyvumas, mažesnis energijos vartojimo efektyvumas ir mažesni
investavimo pajėgumai. Pvz., analizėje nurodoma, kad valstybių,
kurių BVP mažesnis už 90 % ES vidurkio, 2021–2030 m. skiriamos
metinės investicijos turės maždaug 3 mlrd. EUR viršyti
2021–2030 m. padidėjusį ES vidurkį. Todėl Komisija mano, kad pagal
2030 m. strategiją nustatant kiekvienos valstybės narės
išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo tikslinį rodiklį, reikėtų
ir toliau atsižvelgti į minėtus paskirstomuosius veiksnius, kartu
užtikrinant vidaus rinkos integralumą, pvz., energijos vartojimo
efektyvumo ir energiją naudojančių gaminių aspektu. Kadangi
būsimos investicijos yra labai svarbios, reikės ieškoti ir
sprendimų, kaip pagerinti finansavimą (žr. toliau). Komisija nemano, kad prieš tarptautines
derybas verta siūlyti didesnį „sąlyginį tikslinį
rodiklį“. Jei derybų rezultatai leistų Sąjungai
užsibrėžti didesnį tikslinį rodiklį, tos papildomos
pastangos galėtų būti kompensuotos suteikiant galimybę
gauti tarptautinių kreditų. 2.2 ES lygmens
atsinaujinančiosios energijos tikslinis rodiklis Atsinaujinančioji energija ir toliau be galo
svarbi pereinant prie konkurencingesnės, saugesnės ir tvaresnės
energetikos sistemos. Šis perėjimas neįmanomas, jei nebus smarkiai
padidinta atsinaujinančiosios energijos dalis. Kiek Europos Sąjungoje
energija gali būti pagaminta iš atsinaujinančių energijos, tiek
jie gali padėti sumažinti su energetikos prekėmis susijusios ES
prekybos deficitą, taip pat pažeidžiamumą tiekimo sutrikimų ar
iškastinio kuro kainų svyravimo atvejais. Išnaudojant
atsinaujinančiosios energijos potencialą gali išaugti inovacinių
technologijų sektorius, atsirasti darbo vietų naujuose sektoriuose,
sumažėti oro tarša. Sparčiai besiplečiantis
atsinaujinančiosios energijos panaudojimas jau kelia problemų,
visų pirma elektros energijos sistemai, kurią reikia pritaikyti prie
vis mažiau centralizuotos gamybos ir gamybos iš kintančiųjų
nekaupiamųjų šaltinių (saulės ir vėjo). Be to,
daugumos atsinaujinančių energijos išteklių plėtojimas
skatinamas įgyvendinant nacionalines paramos schemas – taip geriau
atsižvelgiama į nacionalinius ir regioninius ypatumus, kita vertus, gali
kilti kliūčių rinkos integracijai ir sumažėti ekonominis
efektyvumas. Sparčiai besiplečiantis atsinaujinančių
energijos išteklių panaudojimas taip pat turi poveikio kitų
energetikos išteklių, kurie ir toliau bus svarbiausi ES energetikos
sistemoje, konkurencingumui, ir mažina paskatas investuoti į gamybos
pajėgumus, kurių prireiks pereinant prie konkurencingesnės,
saugesnės ir tvaresnės energetikos sistemos (pvz,. kaip alternatyvos
atsinaujinančiajai energijai iš kintančiųjų
nekaupiamųjų šaltinių). Ateityje atsinaujinančiosios energijos
privalumai turi būti išnaudojami kiek įmanoma atsižvelgiant į
rinkos poreikius. ATLPS veikimas ir atsinaujinančiųjų energijos
išteklių indėlis siekiant sumažinti išmetamą ŠESD kiekį yra
glaudžiai susiję ir vienas kitą papildo. Norint pasiekti išmetamo
ŠESD kiekio sumažinimo 40 % tikslinį rodiklį jau savaime
atsinaujinančiosios energijos dalį ES reikia didinti bent iki
27 %. Todėl Komisija siūlo, kad šis procentinis dydis
būtų ES tikslinis rodiklis – tiek ES suvartojamos energijos
turėtų būti atsinaujinančioji energija. Tikslinis rodiklis
būtų privalomas ES, bet neprivalomas atskiroms valstybėms
narėms, tačiau valstybės narės pačios nusistatytų
aiškius įsipareigojimus, atsižvelgdamos į tai, kad turi būti
pasiektas bendras ES tikslinis rodiklis, ir į tai, kad jos dar turi
pasiekti 2020 metams nustatytus tikslinius rodiklius. Šių
naujųjų 2030 m. įsipareigojimų peržiūra bus 3
skirsnyje aprašyto valdymo proceso dalis ir prireikus juos bus galima papildyti
kitais ES veiksmais ir priemonėmis, kad būtų garantuotai
pasiektas ES tikslinis rodiklis. Šis ES tikslinis rodiklis bus tolesnių
investicijų į atsinaujinančiąją energiją
variklis, o tai reiškia, pvz., kad elektros energijos sektoriuje atsinaujinančiosios
energijos dalis, kuri šiuo metu yra 21 %, 2030 m. turėtų
būti mažiausiai 45 %. Skirtingai nei dabartinėje sistemoje, ES
tikslinis rodiklis nebus išskaidytas į nacionalinius tikslinius rodiklius
ES teisės aktais, todėl valstybės narės turės daugiau
laisvės savo išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslinius rodiklius pasiekti
kuo mažesnėmis išlaidomis atsižvelgdamos į savo aplinkybes, energijos
rūšių derinį ir atsinaujinančiosios energijos gamybos
pajėgumus. Komisija nemano, kad tikslinga nustatyti naujus
atsinaujinančiosios energijos ar ŠESD išmetimo intensyvumo tikslinius
rodiklius kurui, naudosimam transporto sektoriuje ar kituose subsektoriuose po
2020 m. Įvertinus, kaip iki minimumo sumažinti dėl netiesioginio
žemės paskirties keitimo išmetamą ŠESD kiekį, paaiškėjo,
kad pirmosios kartos biokuras neturi didelio poveikio mažinant transporto
sektoriuje išmetamą anglies dioksido kiekį. Komisija jau
pažymėjo, kad, pvz., maistinės kilmės biokurui gaminti po
2020 m. neturėtų būti skiriama viešoji parama [9]. Norint įveikti
transporto sektoriui 2030 m. ir vėliau iškilsiančius
iššūkius, reikės įvairių atsinaujinančio kuro
alternatyvų ir Transporto baltąja knyga grindžiamų
tikslinių priemonių komplekso. Plėtojant politiką
didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas transporto
sistemos efektyvumo gerinimui, elektros energija varomų transporto
priemonių tobulinimui ir naudojimui, antrosios ir trečiosios kartos
biokurui ir kitam alternatyviam bei tvariam kurui, kurio pasirinkimas
grindžiamas visumos ir integracijos principu. Šis siekis atitinka
alternatyviojo kuro strategiją[10],
ir į jį turėtų būti atsižvelgta ateityje
peržiūrint atitinkamus laikotarpiui po 2020 m. skirtus teisės
aktus. Valstybėms narėms suteikus
didesnę laisvę, turėtų būti skiriama daugiau
pastangų siekiant užbaigti kurti energijos vidaus rinką. Reikia
patobulinti įvairias nacionalines paramos schemas, kad jos labiau
derėtų su vidaus rinka,būtų ekonomiškai efektyvesnės
ir suteiktų daugiau teisinio tikrumo investuotojams. Pasiekti Europos
atsinaujinančiųjų energijos išteklių tikslinį
rodiklį padės nauja valdymo sistema, grindžiama nacionaliniais
konkurencingos, saugios ir tvarios energetikos planais, parengtais
valstybių narių, kaip aprašyta toliau. Kai kurios valstybės
narės 2030 metams ir vėlesniam laikotarpiui jau nusistatė
plataus užmojo atsinaujinančiųjų energijos išteklių
tikslus, kurie padės smarkiai pasistūmėti siekiant ES tikslinio
rodiklio. Kiekviena valstybė narė užsibrėš aiškų įsipareigojimą
dėl atsinaujinančiosios energijos, nurodydama, kaip jis bus
įvykdytas atsižvelgiant į būtinybę laikytis konkurencijos
sąlygų ir valstybės pagalbos taisyklių, kad būtų
išvengta rinkos iškreipimo ir užtikrintas ekonominis efektyvumas, kaip aprašyta
2.5 skirsnyje. Tuo pat metu ES ir valstybėms narėms
reikės toliau plėtoti politikos strategijas, kad būtų
lengviau transformuoti energetikos infrastruktūrą, pastatyti daugiau
tarpvalstybinių jungčių, kaupimo pajėgumų ir
pažangiųjų tinklų, reikalingų siekiant užtikrinti
saugų energijos tiekimą sistemoje, kurioje siūlomi didesni
kiekiai atsinaujinančiosios energijos iš kintamųjų
nekaupiamųjų šaltinių. Tai reiškia, kad
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą
reikės atidžiai peržiūrėti ir pritaikyti laikotarpiui po
2020 m., kad ES turėtų galimybę užtikrinti, jog bus
pasiektas 2030 m. ES tikslinis rodiklis. Reikės patobulinti ir
biomasės politiką, kad kuo efektyviau naudojant biomasės
išteklius būtų užtikrintai ir įrodomai sumažintas išmetamas ŠESD
kiekis ir būtų sudarytos lygiateisės konkurencinės
sąlygos įvairiems biomasės išteklių naudojimo būdams
statybų sektoriuje, popieriaus ir plaušienos pramonėje,
biocheminių medžiagų ir energijos gamyboje. Tai turėtų
apimti ir tausų žemės naudojimą, tvarų miškų
valdymą laikantis ES miškų strategijos[11] ir netiesioginio
žemės paskirties keitimo poveikio, susijusio su biokuru, mažinimą. 2.3 Energijos vartojimo
efektyvumas Didesnis energijos vartojimo efektyvumas yra
esminis indėlis siekiant visų didžiųjų ES klimato ir
energetikos politikos tikslų: didesnio konkurencingumo, tiekimo saugumo,
tvarumo, perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų
ekonomikos. Dėl jo svarbos sutaria visos politinės šalys. ES
energijos vartojimo efektyvumo tikslinis rodiklis nėra privalomas, o
pažangą paskatino konkrečios Sąjungos ir nacionalinio lygmens
politikos priemonės, be kita ko, skirtos namų ūkio ir
pramonės prietaisams, transporto priemonėms ir esamiems pastatams.
Energijos vartojimo efektyvumo direktyva grindžiama plačiau apimančiu
požiūriu į energijos taupymą ES. Nors direktyvos perkėlimo
į nacionalinę teisę terminas yra tik 2014 m. birželio
mėn. (ir dar ne visos valstybės narės ją
perkėlė), Taryba ir Europos Parlamentas paprašė atlikti
įvertinimą po pirmojo 2014 m. pusmečio. Bus vertinama
pažanga, padaryta siekiant 2020 m. tikslinio rodiklio. Šiuo metu
prognozuojama, kad iki 20 % rodiklio šiek tiek pritrūks. Po
peržiūros Komisija svarstys, ar būtina siūlyti iš dalies
pakeisti Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą. Nors ši peržiūra būtina, kad
būtų galima apibrėžti tikslius būsimos energijos taupymo
politikos užmojus ir nustatyti jų įgyvendinimo priemones, ją
atliekant bus remiamasi šį komunikatą pagrindžiančia analize,
taip pat išmetamo ŠESD kiekio mažinimo ir atsinaujinančiosios energijos
tiksliniais rodikliais bei tikslais. Energijos taupymas turėtų
papildyti intensyvesnį atsinaujinančiosios energijos naudojimą
valstybėse narėse remiantis jų planais sumažinti išmetamą
ŠESD kiekį; planuose turėtų būti nustatytos ir energijos
vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinės priemonės. Komisijos
analizės duomenimis, norint pasiekti 40 % išmetamo ŠESD kiekio
sumažinimo tikslinį rodiklį, sutaupytos energijos kiekis iki
2030 m. turės padidėti maždaug iki 25 %. Kai kuriuose sektoriuose, kaip antai
pramonės ir keleivinių transporto priemonių, pastaraisiais
metais pastebėta pažanga turi nesustoti, o kituose sektoriuose –
būsto, kitų transporto rūšių ir elektros įrangos –
reikės gerokai paspartinti tempą siekiant išnaudoti slypintį
didelį potencialą. Tam reikės didelių investicijų
į pastatų sektorių (kad sumažėtų eksploatavimo
išlaidos), pagrindinių sąlygų ir informacijos, kuria
būtų galima paskatinti vartotojus rinktis novatoriškus gaminius ir
paslaugas, taip pat tinkamų finansinių priemonių,
užtikrinančių, kad visi energijos vartotojai iš pokyčių
gautų naudos. ES turi toliau remti nacionalines pastangas
plataus užmojo visoje ES galiojančiais energijos naudojimo efektyvumo
standartais prietaisams, įrangai bei pastatams ir išmetamo CO2
kiekio standartais transporto priemonėms. ES gamintojams vertėtų
pasinaudoti vidaus rinkos masto ekonomijos galimybėmis, kurios gali jiems
padėti išlaikyti pirmaujančią poziciją technologijų
srityje. Per peržiūrą bus taip pat svarstoma,
kuris variantas yra tinkamiausias palyginamasis rodiklis 2030 m. tikslams
apibrėžti: energijos vartojimo intensyvumo mažinimas visoje ekonomikoje ir
ekonomikos sektoriuose ar energijos taupymas, ar šių dviejų
variantų derinys. 2.4 Apyvartinių taršos
leidimų prekybos sistemos reforma 2012 m. Komisija paskelbė
ataskaitą apie anglies dioksido rinkos funkcionavimą ir
pasiūlė kelis variantus, kaip spręsti sukaupto apyvartinių
taršos leidimų (ATL) pertekliaus problemą. Perteklius susidarė
dėl ekonominės veiklos nuosmukio krizės metu, galimybių
gauti tarptautinių kreditų ir, kiek mažiau, dėl sąveikos su
kitomis klimato ir energetikos politikos kryptimis. 2012 m. Komisija
pateikė pasiūlymą ją įgalioti 900 mln. ATL
pardavimą aukcionuose nukelti į 2019–2020 m. Europos Parlamentas
ir Taryba pritarė šiam pasiūlymui 2013 m. gruodžio mėn. Tai jau didelis žingsnis pirmyn, tačiau,
jei nebus rasta kitų ATLPS reformavimo priemonių, struktūrinis
perteklius išliks iki pat prekybos laikotarpio po 2020 m. (4 etapo), o tai
gali ir toliau kenkti šios sistemos koncepcijai, pagal kurią ji yra
technologijų požiūriu neutralus, ekonomiškai efektyvus ir visą
ES apimantis investavimo į mažo anglies dioksido kiekio technologijas
veiksnys. Atsiliepdamos į Komisijos žaliąją knygą,
suinteresuotosios šalys vieningai sutarė, kad ATLPS turėtų
išlikti pagrindine priemone pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio
technologijų ekonomikos. Kad ATLPS galėtų veiksmingai skatinti
investicijas į mažo anglies dioksido kiekio technologijas visuomenei
patiriant kuo mažiau išlaidų, reikia iš anksto priimti sprendimą,
dėl kurio ATLPS vėl taptų patikimesne priemone. Komisija laikosi
nuomonės, kad geriausias būdas to pasiekti yra 4 etapo prekybos
pradžioje 2021 m. sukurti rinkos stabilumo rezervą. Lygiagrečiai
su šiuo komunikatu[12]
pateikiamas atitinkamas teisės akto pasiūlymas. Rinkos stabilumo
rezervas padės automatiškai abiem kryptimis koreguoti aukcionuose
parduotinų ATL tiekimą, remiantis iš anksto nustatytų
taisyklių rinkiniu, pagerinti atsparumą rinkos sukrėtimams ir
padidinti rinkos stabilumą. Nenumatyta jokia taisyklė, kuri
leistų ATL tiekimą valdyti savo nuožiūra. Rezervu bus užtikrinta
lanksti galimybė padidinti ATL tiekimą, jei staigiai laikinai
padidėtų paklausa, sumažinant poveikį pramonei ir sektoriams,
kurie pasižymi anglies dioksido nutekėjimo rizika. Kadangi stabilumo rezervas pradėtų
veikti tik 2021 m., būtinos specialios nuostatos, skirtos galimam
tiekimo pikui suvaldyti 2020 m. , kai ims grįžti trečiojo
prekybos laikotarpio pabaigai atidėti ATL ir iškils kitų
veiksnių, susijusių su perėjimu prie naujo prekybos laikotarpio.
2.5 Konkurencingumo integruotose
rinkose užtikrinimas Tiek elektros energijos, tiek dujų vidaus
rinkos kūrimo užbaigimas išlieka neatidėliotinu Komisijos prioritetu.
Konkurencinga ir integruota energijos vidaus rinka užtikrina būtinas
sąlygas ir signalus dėl išlaidų, kurie būtini ekonomiškai
efektyviai siekiant energetikos politikos tikslų. Komisija neseniai priėmė gaires
dėl viešojo intervencijos į elektros energijos rinkas siekiant kuo
labiau sumažinti iškreipiamąjį poveikį[13]. Su energetika ir
aplinka susijusios valstybės pagalbos gairės taip pat turi būti
išplėtotos, kad jose būtų teikiama pirmenybė labiau į
rinką orientuotoms strategijoms, kuriose atsižvelgiama į
besikeičiančią energetikos technologijų išlaidų
struktūrą ir didėjantį išlaidų konkurencingumą
vidaus rinkoje. 2020–2030 m. turėtų būti palaipsniui
visiškai panaikintos subsidijos ištobulintoms energetikos technologijoms,
įskaitant atsinaujinančiosios energijos. Bus vis dar leidžiama skirti
subsidijas naujoms ir neišplėtotoms technologijoms, kurios turi didelio
potencialo ekonomiškai efektyviai padidinti atsinaujinančiosios energijos
kiekius. Komisija šiuo metu yra pradėjusi konsultacijas dėl
valstybės pagalbos, susijusios su aplinka ir energetika, gairių iki
2020 m.[14]. Energijos vidaus rinka pastaraisiais
penkeriais metais padėjo stabdyti didmeninių energijos (ypač
elektros energijos) kainų augimą, nors su jomis susijusios kietojo
kuro išlaidos padidėjo. Dėl vis didesnio elektros energijos,
pagamintos naudojant saulės ir vėjo energiją, kiekio, buvo
linkusios mažėti didmeninės kainos, ypač regionuose, kur šie
atsinaujinantieji energijos ištekliai sudaro didelę energijos
išteklių dalį; dėl tos pačios priežasties augo
mažmeninės rinkos kainos, nes paramos schemų išlaidos atiteko
vartotojams. Be to, daugelyje valstybių narių mažmeniniam segmentui
vis dar būdinga didelė rinkos koncentracija ir kainų
reguliavimas, kurie labai mažina konkurenciją ir pasirinkimą
vartotojams. Dujų ir elektros paskirstymas taip pat yra natūrali
monopolija ir koncesijos turi būti taikomos remiantis nediskriminavimo ir
konkurencijos principais. Didelė konkurencija vidaus rinkoje bus
pagrindinė sąlyga iki 2030 m. sėkmingai siekiant visų
Sąjungos energetikos politikos tikslų. Konkurencijos sąlygomis
atsiras galimybių išlaikyti stabilias energijos kainas įmonėms
ir namų ūkiams. Sukūrus visiškai integruotą ir
konkurencingą energijos rinką iki 2030 m. būtų galima
sutaupyti 40–70 mlrd. EUR (palyginti su šiandiena). Kad vartotojai
galėtų išnaudoti visus valstybės nereguliuojamos energijos
rinkos privalumus, elektros energijos ir dujų mažmeninės rinkos turi
tapti dinamiškesnėmis ir konkurencingesnėmis. Vartotojams reikia
suteikti galimybę kontroliuoti savo suvartojimo rodiklius ir laisvę
pasirinkti energetikos paslaugų tiekėjus arba patiems gaminti
tvarią energiją. Komisija ir toliau stebės koncentraciją
mažmeninėse ir didmeninėse elektros energijos ir dujų rinkose ir
užtikrins veiksmingą antimonopolinę politiką ir įmonių
jungimosi kontrolę. 2 suvestinių faktų laukas. 2008–2012 m. ES namų ūkių ir pramoniniams vartotojams galiojusių mažmeninių elektros energijos kainų svertinio vidurkio pokyčiai 2008–2012 m. dujų ir elektros energijos kainos (įskaitant mokesčius ir rinkliavas) pramoniniams vartotojams išaugo atitinkamai 3,3 ir 15 %, o namų ūkiams – 13,6 ir 18 %. Šaltinis – Eurostatas. Namų ūkių atveju įskaityti mokesčiai, pramonės atveju neįskaitytas PVM ir kiti susigrąžinamieji mokesčiai, kitos pramonei taikomos lengvatos neįtrauktos (nėra duomenų). Mokesčiai ir rinkliavos sudaro apie 30 % galutinių elektros energijos kainų namų ūkiams (2008 m. sudarė 26 %) ir apie 18 % pramoniniams vartotojams. Pramonei tenkančių elektros energijos išlaidų dalis, kurią sudaro mokesčiai ir rinkliavos, tuo laikotarpiu padidėjo 127 % (išreikšta ES svertiniu vidurkiu). (Nors nuoseklių nacionalinių duomenų nėra, kelios valstybės narės plačiai taikė mokesčių ir rinkliavų lengvatas.) Pamatinės energijos kainos namų ūkiams bei pramoniniams vartotojams išliko santykinai stabilios ir sudarė apie pusę visų elektros energijos išlaidų, o likusią elektros energijos išlaidų dalį sudarė pamatinės tinklo išlaidos. Kiekvienas iš įvairių elektros energijos išlaidų komponentų labai skiriasi skirtingose valstybėse narėse, o tai tikras iššūkis energijos vidaus rinkai. Pvz., 2012 m. namų ūkiams galiojusių elektros energijos kainų dalis, kurią sudarė mokesčiai ir rinkliavos, įvairavo nuo 5 iki 56 %. 2.6 Visiems vartotojams įperkama
energija konkurencinėmis sąlygomis Energija svarbi valstybių narių
ekonomikos konkurencingumui, nes ji turi poveikio pramonės gamybos ir
paslaugų teikimo išlaidoms, taip pat namų ūkių perkamajai
galiai. Pastaraisiais keleriais metais išaugo energijos kainų skirtumai
tarp ES ir daugelio jos ekonominių partnerių. Dėl
skalūnų dujų išteklių JAV smarkiai sumažėjo
gamtinių dujų ir iš jų pagamintos elektros energijos kainos.
Kainų skirtumai tarp ES ir tokių valstybių, kaip Kinija bei
Korėja, nedidėja, bet padėtis ES tebėra mažiau palanki. Dėl
tokių energijos kainų skirtumų gali sumažėti gamyba ir
investicijos, kitur nukrypti pasaulinės prekybos srautai, nebent tie
skirtumai bus kompensuoti didinant energijos vartojimo efektyvumą. Itin didelė grėsmė kyla
tarptautiniu lygmeniu konkuruojantiems pramonės sektoriams, kurių
didelę išlaidų dalį sudaro išlaidos energijai. Tuo pat metu ES
gamyba pasižymi nedidelėmis įrenginių eksploatavimui
suvartojamos energijos išlaidomis, palyginti su produkcija ir pridėtine
verte. Tą visų pirma lemia mažo energijos suvartojimo pramoninei
gamybai intensyvumas ir pirmenybės teikimas didesnės
pridėtinės vertės gaminiams. Gamybos sektoriai į energijos
kainų augimą atsiliepė sumažindami ilgalaikį energijos
vartojimo intensyvumą ir taip išlaikė santykinai gerą
poziciją. Tačiau nuo 2005 m. vis dėl to vyko
persitvarkymas, palankesnis sektoriams su mažesnėmis energijos išlaidomis.
Kalbant apie JAV ir ES pozicijas, nors JAV pagerino energijos prekybos
balansą, didesnių ES ir JAV prekybos prekėmis balanso ar
gamybos pramonės visos struktūros pokyčių dar
neįvyko. Tai nereiškia, kad tokių pokyčių neįvyks,
jei dar didės energijos kainų skirtumai, ypač turint omenyje,
kad energijos vartojimo efektyvumo didėjimas gali sulėtėti. Energijos kainų ir išlaidų
analizės (paskelbtos drauge su šiuo komunikatu)[15] rodo, kad būta
nedidelio poveikio ES konkurencingumui; tas poveikis gali būti tiesiogiai
siejamas su didesniu energijos vartojimo efektyvumu, kurį paskatino
padidėjusios energijos kainos ir anglies dioksido kaina (ATLP kontekste).
Tačiau skirtinguose sektoriuose rezultatai nevienodi ir netiesioginis
poveikis, kaip antai elektros energijos išlaidų padidėjimas,
turėjo poveikio aktyviems intensyviai elektros energiją vartojantiems
subjektams, pvz., aliuminio gamintojams. Dabartinė politinė nuostata
užkirsti kelią anglies dioksido nutekėjimui, kaip antai nemokamų
ATL skyrimas pagal ATLPS, taip pat davė rezultatų. Visi ateities
scenarijai rodo, kad bus energijos kainų didėjimo veiksnių. Iš
jų galima paminėti būtinybę pakeisti pasenusią
infrastruktūrą, iškastinio kuro kainų didėjimo tendencijas,
dabartinės klimato ir energetikos politikos įgyvendinimą ir
padidėjusios anglies dioksido kainos poveikį. Taigi būtų apdairu iki 3 etapo
prekybos pabaigos toliau taikyti esamą politikos strategiją tiems pramonės
sektoriams, kuriuose kyla didžiausia anglies dioksido nutekėjimo rizika.
Todėl Komisija ketina atitinkamam reguliavimo komitetui pasiūlyti
sprendimo dėl sektorių, kuriuose esama anglies dioksido
nutekėjimo rizikos, sąrašo peržiūros projektą, kuriame
būtų išlaikyti dabartiniai kriterijai ir esamos prielaidos. Taip
būtų užtikrintas sąrašo sudėties tęstinumas. Kol
kitose išsivysčiusiose valstybėse nesiimta lygiaverčių
pastangų, panašios politikos (įskaitant patobulintą ir
tikslingesnę nemokamų ATL skyrimo sistemą) reikės ir po
2020 m., kad būtų užtikrintas intensyviai energiją
naudojančių Europos sektorių konkurencingumas. Komisija toliau
stebės, kaip taikomos dabartinės su anglies dioksido nutekėjimu
susijusios taisyklės ir kitos atitinkamos šios strategijos
įgyvendinimo priemonės, atsižvelgdama į bendrą
ekonominę padėtį ir tarptautinių derybų dėl
klimato rezultatus. 2.7 Energijos tiekimo saugumo
didinimas Energijos tiekimo saugumas reiškia užtikrinti
pastovų pakankamą energijos tiekimą iš visų šaltinių
visiems vartotojams. Kabėdama apie iškastinį kurą,
Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad ES vis labiau
priklausys nuo naftos importo – šiandien nafta sudaro 80 %, o 2035 m.
sudarys daugiau kaip 90 % kuro importo. Panašiai ir su dujomis – manoma,
kad priklausomybė nuo importo išaugs nuo 60 % iki daugiau kaip
80 %. Dėl didėjančios pasaulinės energijos paklausos
ir nepakankamos konkurencijos ES energijos rinkose laikosi didelės
žaliavų kainos. 2012 m. Europos naftos ir dujų importo išlaidos
siekė daugiau kaip 400 mlrd. EUR, t. y. apie 3,1 % ES BVP,
palyginti su vidutiniškai 180 mlrd. EUR kasmet 1990–2011 m. Dėl
to padidėjo ES pažeidžiamumas tiekimo sutrikimo ir energijos kainų
svyravimo atvejais. Sąjungos tiekimo saugumo didinimo
politiką turi sudaryti trys kryptys. Pirma, mažėjant naftos ir
dujų gamybai tampa būtina plačiau naudoti tvarius vietinius
energijos išteklius. Tai gali būti atsinaujinantys energijos ištekliai,
vietiniai tradicinio ir netradicinio iškastinio kuro (visų pirma
gamtinių dujų) rezervai ir branduolinė energija, priklausomai
nuo valstybės narės pasirinkto energijos rūšių derinio ir
laikantis integruotos rinkos bei neiškreiptos konkurencijos principų. Kai
naudojami vietiniai ištekliai, reikėtų laikytis esamų
Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių
įsipareigojimų, pvz., G20 priimtų nuostatų dėl
laipsniško subsidijų iškastiniam kurui panaikinimo. Drauge su šiuo
komunikatu Komisija parengė saugaus ir aplinką tausojančio
skalūnų dujų naudojimo strategiją[16]. Antra, valstybės narės turi bendrai
veikti siekdamos įvairinti iškastinio kuro importo šalis ir trasas.
Energijos rinkų konkurencija taip pat turi būti didinama labiau
liberalizuojant ir galutinai įgyvendinant energijos vidaus rinką,
įskaitant energijos transporto infrastruktūros (taip pat ir
tarpvalstybinių jungiamųjų linijų) kūrimą; tai
galėtų būti veiksmingesnė tiekimo užtikrinimo priemonė
nei parama vidaus gamybos pajėgumams. Įgyvendinus pagal Energetikos
infrastruktūros reglamentą patvirtintus bendros svarbos projektus
daugumai valstybių narių pavyktų pasiekti, kad 10 %
įrengtų gamybos pajėgumų sudarytų jungiamosios
linijos, kaip sutarta 2002 m. Trečia, reikia didesnių
pastangų, kad būtų sumažintas energijos vartojimo ekonomikoje
intensyvumas ir sutaupyta energijos pagerinus pastatų, gaminių ir
procesų energinį efektyvumą. 2014 m. peržiūrėjus
energijos taupymo politiką bus aiškiau, kokių veiksmų ir
tikslų reikia šioje srityje. 3. 2030 m. strategijai
taikytinas Europos lygmens valdymas 3.1 Konkurencingos, saugios ir
tvarios energetikos nacionaliniai planai Nors valstybėms narėms reikia
laisvės pasirinkti politiką, kuri geriausiai dera su jų
energijos rūšių deriniais ir prioritetais, ši laisvė neturi
prieštarauti tolesnei rinkos integracijai, konkurencijos didinimui ir
Sąjungos lygmens klimato ir energetikos tikslų įgyvendinimui. Komisijos nuomone, laikotarpiui po
2020 m. reikia supaprastinti ir sujungti kai kurias esamas ataskaitų
apie atsinaujinančiąją energiją, energijos vartojimo
efektyvumą ir išmetamo ŠESD kiekio mažinimą teikimo procedūras
ir parengti bendrą su valstybėmis narėmis valdymo tvarką.
Atitinkami tiksliniai rodikliai bus pasiekti derinant Sąjungos priemones
ir nacionalines priemones, aprašytas valstybių narių nacionaliniuose
konkurencingos, saugios ir tvarios energetikos planuose, kuriais bus –
užtikrintas ES politinių klimato ir
energetikos tikslų įgyvendinimas, –
labiau suderintos valstybių narių
strategijos, –
skatinama tolesnė rinkos integracija ir
konkurencija, –
suteiktas tikrumas investuotojams laikotarpiui po
2020 m. Šiuose planuose turėtų būti
aiškiai nustatyta, kaip įgyvendinti vietos lygmens tikslus, susijusius su
išmetamo ŠESD kiekio mažinimu sektoriuose, kuriems netaikoma ATLPS, su
atsinaujinančiąja energija, energijos taupymu, tiekimo saugumu,
moksliniais tyrimais bei inovacijomis ir kitais svarbiais aspektais, kaip antai
branduolinė energija, skalūnų dujos, anglies dioksido surinkimas
ir saugojimas. Turėtų būti aiškiai užsibrėžta
investuotojams suteikti daugiau tikrumo ir skaidrumo, padidinti planų
nuoseklumą, pagerinti ES vykdomą koordinavimą ir
priežiūrą, įskaitant įvertinimą, kaip šie planai dera
su Sąjungos lygmens klimato ir energetikos tikslais, taip pat siekti
pažangos įgyvendinant energijos vidaus rinkos tikslus ir valstybės
pagalbos gaires. Reikia aiškios valdymo struktūros, numatant, kad Komisija
reguliariai vertins šiuos bendruosius valstybių narių planų
aspektus ir prireikus teiks rekomendacijas. Galima numatyti tris šio proceso
įgyvendinimo etapus: 1 etapas: Komisija
parengtų išsamias naujo valdymo proceso vykdymo ir nacionalinių
planų turinio gaires. Bus svarbu apibrėžti planų taikymo
sritį, tikslus ir pagrindines jų įgyvendinimo sąlygas.
Planų turinys turėtų apimti svarbius konkurencingos, saugios ir
tvarios energetikos sistemos aspektus, iš jo turėtų matytis jų
indėlis įgyvendinant ES lygmens klimato ir energetikos tikslus.
Visų pirma planuose turėtų būti atsižvelgiant į esamus
Sąjungos teisės aktus ir politiką aprašyta, kaip valstybės
narės iki 2030 m. ketina pasiekti būtinus išmetamo ŠESD kiekio
mažinimo rodiklius ir kokius atsinaujinančiosios energijos bei energijos
taupymo rodiklius jos ketina pasiekti iki to laiko. Be to, planuose
turėtų būti aprašyta su nacionaliniu energijos rūšių
deriniu susijusios nuostatos, pvz., dėl naujų branduolinių
pajėgumų, anglies dioksido surinkimo ir saugojimo, perėjimo prie
mažesnio anglies dioksido intensyvumo kuro, vietinių energijos
išteklių naudojimo, infrastruktūros projektų, kaip antai
naujų jungiamųjų linijų, nacionalinių apmokestinimo ir
paramos schemų, kurios turi tiesioginio arba netiesioginio poveikio,
pažangių tinklų kūrimo ir kt. 2 etapas:
Laipsniškas valstybių narių planų rengimo procesas Konsultacijos su kaimyninėmis šalimis
turėtų būti esminė planų rengimo sąlyga.
Turėtų būti skatinamos regioninės strategijos (pvz.,
apimančios regionines elektros energijos įmonių grupes), nes jos
padėtų didinti rinkos integraciją bendrais sprendimais dėl
atsinaujinančiosios energijos naudojimo, rinkos balansavimu,
adekvačia gamyba ir jungiamųjų linijų tiesimu.
Valstybių narių bendradarbiavimas taip pat padėtų padidinti
ekonominį investicijų efektyvumą ir tinklo stabilumą. 3 etapas:
Valstybių narių planų ir įsipareigojimų vertinimas Trečiuoju etapu Komisija imtųsi
peržiūrėti nacionalinius planus įvertindama, ar individualių
valstybių narių veiksmų ir įsipareigojimų pakanka
Sąjungos klimato ir energetikos tiksliniams rodikliams pasiekti. Jei
nusprendžiama, kad planas nepakankamas, pradedamas išsamesnis laipsniškas
bendradarbiavimo su ta valstybe nare procesas, kurio tikslas – pagerinti plano
turinį. Komisija apskritai mano, kad nacionaliniai
planai turi būti pradėti vykdyti dar gerokai prieš 2020 m., kad
būtų galima laiku orientuoti 2020–2030 m. valstybių
narių veiksmus ir paskatinti investicijas. Reikėtų numatyti, kad
planai bent kartą per laikotarpį iki 2030 m. būtų
atnaujinti atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes, bet
nepamirštant ir teisėtų investuotojų lūkesčių. Nors bus akivaizdžių sąsajų ir
papildomumo tarp šio valdymo proceso ir pagal Europos semestro reikalavimus
pateiktų nacionalinių politikos strategijų, Komisija mano, kad
dėl specifinio energetikos ir klimato sričių pobūdžio ir
skirtingų įgyvendinimo laikotarpių šie du procesai, nors ir
papildantys vienas kitą, turi būti vykdomi atskirai. Jei numatytas
bendradarbiavimo metodas pasirodytų neveiksmingas, valdymo
struktūrą vėliau gali tekti nustatyti teisės aktais.
Atsižvelgdama į Europos Parlamento, valstybių narių ir
suinteresuotųjų šalių nuomonę Komisija parengs tokio
valdymo struktūros pasiūlymus. 3.2 Konkurencingos, saugios ir
tvarios energetikos rodikliai ir tikslai Nors padidinus atsinaujinančiosios
energijos dalį ir įgyvendinus efektyvesnę energetikos
sistemą padidės ir konkurencingumas, ir energijos tiekimo saugumas
(nekalbant jau apie teigiamą poveikį išmetamam ŠESD ir kitų
teršalų kiekiui), šių priemonių nepakaks, kad iki 2030 m.
būtų užtikrinta pakankama pažanga siekiant visų šių
tikslų aspektų. Norint įvertinti ilgalaikę pažangą ir
būsimos politinės intervencijos poreikį, reikia nustatyti
pagrindinius rodiklius ir vykdyti sistemingą jų stebėseną.
Šie rodikliai: ·
energijos kainų skirtumai tarp ES ir jos
pagrindinių prekybos partnerių; jie stebimi pagal energijos
kainų ir išlaidų ataskaitas; ·
energijos importo šaltinių įvairinimas
laikotarpiu iki 2030 m. ir tuo pačiu laikotarpiu suvartojamos
energijos dalis, kurią sudaro vietiniai energijos ištekliai; ·
pažangūs tinklai ir jungtys tarp
valstybių narių, visų pirma tų, kurioms blogiausiai sekasi
pasiekti valstybių narių sutartą tikslą užtikrinti, kad
10 % arba daugiau įrengtų gamybos pajėgumų
sudarytų elektros energijos jungtys; ·
ES energijos rinkų jungimas tarpusavyje,
grindžiamas dujų ir elektros energijos rinkų liberalizavimu, kuris
jau įgyvendintas ES teisės aktais; ·
konkurencija ir koncentracija energijos rinkose
nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis ir tuose regionuose, kuriuose palankus
jungimas didmeniniu lygmeniu; ·
technologinės inovacijos (MTTP išlaidos,
technologijų konkurencingumas, palyginti su trečiosiomis šalimis). Komisija rengs reguliarias ataskaitas apie
šiuos rodiklius ir, prireikus, su jais susijusias priemones. 4. Pagrindinės susijusios
politikos sritys 4.1 Transportas Transporto baltojoje knygoje[17] nustatytas tikslas iki
2050 m. sumažinti transporto sektoriuje išmetamą ŠESD kiekį
60 %, palyginti su 1990 m., o iki 2030 m. – maždaug 20 %,
palyginti su 2008 m. 1990–2007 m. išmetamas ŠESD kiekis padidėjo
33 %, bet paskui buvo pažabotas didelių naftos kainų, didesnio
keleivinių automobilių energinio efektyvumo ir lėtesnio judumo
augimo. Tikimasi, kad ši tendencija išsilaikys iki 2020 m., tačiau po
to reikės didesnių pastangų siekiant baltojoje knygoje
nustatytų tikslinių rodiklių. Norint toliau mažinti transporto sektoriuje
išmetamą teršalų kiekį, reikės laipsniškai pertvarkyti
visą transporto sistemą geriau tarpusavyje integruojant įvairias
transporto rūšis, plačiau išnaudojant ne kelių transporto
alternatyvas, pažangiomis transporto sistemomis geriau valdant eismo srautus,
kuriant novatoriškas variklių bei navigacijos technologijas bei alternatyvų
kurą ir juos panaudojant. Tam reikės modernios ir suderintos
infrastruktūros ir pažangesnio naudojimosi ja įkainojimo.
Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti, kaip kuro ir
transporto priemonių apmokestinimas galėtų padėti remti
transporto sektoriuje išmetamo ŠESD kiekio mažinimo priemones remiantis
Komisijos pasiūlymu dėl energetikos produktų apmokestinimo[18]. Tarptautiniu lygmeniu ES turėtų
aktyviai dalyvauti Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos
veikloje, kuria siekiama iki 2016 m. sukurti visuotinį rinka
grindžiamą mechanizmą, kuris aviacijos sektoriuje veiktų nuo
2020 m. Kalbant apie jūrų sektorių, Komisija
įgyvendins šio sektoriaus integravimo į ES išmetamo ŠESD kiekio
mažinimo politiką[19]
ir bendradarbiaus su Tarptautine jūrų organizacija ieškodama
visuotinio metodo, padėsiančio pasiekti būtinus teršalų
mažinimo rodiklius tinkamiausiomis priemonėmis. 4.2 Žemės ūkis ir
žemės naudojimas Žemės ūkio, žemės paskirties
keitimo ir miškų sektoriai turi daugybę funkcijų – maisto,
pašarų, žaliavų ir energijos gamybos, aplinkos kokybės didinimo
ir klimato kaitos poveikio švelninimo bei prisitaikymo prie jos. Šie sektoriai drauge tiek išmeta ŠESD, tiek jas
pašalina iš atmosferos. Pvz.,
gyvulininkystė ir trąšų naudojimas siejamas su teršalų
išmetimu, o ganyklų valdymas arba agrarinės miškininkystės
priemonės gali padėti pašalinti CO2
iš atmosferos. Šiuo metu šis teršalų
išmetimas ir pašalinimas reglamentuojami įvairių ES klimato politikos
aspektų nuostatomis. Žemės ūkio sektoriuje
išmetami teršalai, išskyrus CO2,
yra reglamentuojami Sprendimu dėl pastangų pasidalijimo, o su
žemės naudojimu ir miškų ūkiu susiję CO2 išmetimas ir CO2 šalinimas
neįtraukti į ES vidaus tikslinius rodiklius, bet numatyti
tarptautiniuose įsipareigojimuose. Siekiant, kad
visi sektoriai ekonomiškai efektyviai prisidėtų prie klimato kaitos
poveikio švelninimo pastangų, žemės ūkis, žemės naudojimas,
žemės paskirties keitimas ir miškų ūkis turėtų
būti įtraukti į 2030 m. išmetamo ŠESD kiekio mažinimo
tikrinį rodiklį. Bus atliekama nauja analizė siekiant
įvertinti klimato kaitos poveikio švelninimo potencialą ir rasti
tinkamiausią politinę strategiją, kurią būtų
galima panaudoti, pvz., būsimame išmetamam ŠESD kiekiui reglamentuoti
skirtame Sprendime dėl pastangų pasidalijimo sektoriuose, kuriems
netaikoma ATLPS, arba pagal aiškiai atskirtą modelį, arba abiem
būdais. Papildomos politikos priemonės taip pat turėtų
būti grindžiamos ekologizavimo srities patirtimi, įgyta
įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką, ir
derėti su kitomis Sąjungos politikos sritimis. 4.3 Anglies dioksido surinkimas
ir saugojimas (CCS) Intensyviai energiją naudojančiuose
ir intensyviai anglies dioksidą išmetančiuose sektoriuose išmetamas
ŠESD kiekis turi smarkiai sumažėti, kad būtų suderinamas su
ilgalaikiu ES išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslu. Kadangi jau pamažu
pasiekiamos teorinės efektyvumo ribos ir kai kuriuose sektoriuose
neįmanoma išvengti su juose vykdomais procesais susijusio ŠESD išmetimo,
CCS gali būti vienintelė galimybė dideliu mastu ilgalaikėje
perspektyvoje sumažinti pramoninių procesų metu tiesiogiai
išmetamą ŠESD kiekį. Todėl didesnės pastangos MTTP srityje
ir komercinis CCS technologijų demonstravimas bus labai reikšmingi
artimiausią dešimtmetį, kad šis metodas galėtų būti
pradėtas taikyti iki 2030 m. Toliau plačiai naudodama
aukcionuose gautas pajamas ES turės taikyti paramos sistemą. Elektros energijos sektoriuje elektros
energiją gaminant iš iškastinio kuro CCS galėtų būti
pagrindinė technologija, kuri būtų tiek bazinės apkrovos,
tiek balansavimo pajėgumų veiksnys elektros energijos sistemoje,
kurioje vis didėja kintamos nekaupiamosios atsinaujinančiosios
energijos dalis. Valstybės narės, kurios turi iškastinio kuro
rezervus ir (arba) tokį energijos rūšių derinį, kurio
didelę dalį sudaro iškastinis kuras, turėtų remti CCS
technologiją etape iki jos pateikimo į rinką, kad iki kito
dešimtmečio vidurio būtų galima sumažinti išlaidas ir sudaryti
sąlygas ją įdiegti komerciniais pagrindais. Tai turi apimti
tinkamą CO2 saugojimo ir gabenimo infrastruktūrą,
kuriai galėtų būti panaudotos ES lėšos, pvz., pagal Europos
infrastruktūros tinklų priemonę ir galimą vėlesnį
jos pakaitalą. 4.4 Inovacijos ir finansai Pagal 2020 m. strategiją
įgyvendinamas Europos strateginis energetikos technologijų planas
padėjo visoje Sąjungoje padidinti metines investicijas į MTTP
nuo 3,2 iki 5,4 mlrd. EUR ir jį ketinama paversti bendru integruotu
veiksmų planu, pagal kurį būtų orientuojamos investicijos
ateityje. 2014–2020 m. didės Sąjungos investicijos į
energetikos ir klimato srities mokslinius tyrimus ir technologinę
plėtrą ir pagal Sąjungos naują mokslinių tyrimų
ir inovacijų programą „Horizontas 2020“ beveik 6 mlrd. EUR bus
skirta energijos vartojimo efektyvumui, saugioms bei švarioms mažo anglies
dioksido kiekio technologijoms ir pažangiems miestams bei gyvenvietėms.
Daugiau lėšų bus skiriama finansinėms priemonėms, viešoms
ir privačioms partnerystėms ir mažųjų bei vidutinių
įmonių projektams. Tačiau ES
turės padidinti mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos
pastangas remti klimato ir energetikos strategiją po 2020 m.
Remiantis pagal dabartinį Europos strateginį energetikos
technologijų planą padaryta pažanga jau reikia pradėti galvoti,
kaip tai padaryti ir kaip susidėlioti prioritetus. Ypač
įdėmiai turėtų būti svarstoma, kaip kuo greičiau
sumažinti mažo anglies dioksido kiekio technologijų
(atsinaujinančiosios energijos, energijos vartojimo efektyvumo ir mažo
anglies dioksido kiekio pramoninių procesų įvairiuose
sektoriuose) išlaidas ir kaip paspartinti šių technologijų įsisavinimą
rinkoje. Tam reikėtų didinti investicijas į didelio masto
demonstracinius pavyzdžius, stimuliuoti novatoriškų technologijų
paklausą ir užtikrinti tinkamas reguliavimo sistemas bendroje rinkoje. Yra
duomenų, kad naujosioms energetikos technologijoms tobulėjant
išlaidos gali sumažėti 30–80 %. Šiuo tikslu
galima būtų pajamas, gautas įgyvendinant ATLPS, panaudoti
finansuojant mažo anglies dioksido kiekio technologijų demonstracinius
projektus, skirtus, pvz., atsinaujinančiajai energijai ir energijos vartojimo
efektyvumui, ir pasinaudojant Europos investicijų banku sutelkti daugiau
privačių investicijų. Pramonės sektorių parengti mažo
anglies dioksido kiekio technologijų veiksmų planai aiškiai
atskleidė poreikį kurti ir plačiu mastu demonstruoti inovacinius
mažo anglies dioksido kiekio pramoninius procesus ir naujus didelės
pridėtinės vertės gaminius, pagamintus naudojant mažo anglies
dioksido kiekio technologijas. Todėl remiantis Sąjungos
inovacijų ir pramonės politika bus nagrinėjama galimybė
išplėsti NER300 sistemą, kuri galėtų būti priemone iš
ATLPS sistemos gautas pajamas nukreipti į novatoriškų mažo anglies
dioksido kiekio technologijų demonstravimą pramonės ir elektros
energijos gamybos sektoriuose. Dalis aukcionuose gautų pajamų taip
pat galėtų būti panaudotos remiant naujas išmetamo ŠESD kiekio
mažinimo priemones, pvz., nacionalinių atsinaujinančiosios energijos
gamybos skatinimo schemų jungimą ir derinimą arba
jungčių išplėtimą ir pažangių tinklų
kūrimą, daugiausia paramos skiriant toms valstybėms narėms,
kurių investiciniai pajėgumai mažiausi. Akivaizdu, kad naujai sutartos Sąjungos
programos dėl atsinaujinančiosios energijos vartojimo skatinimo ir dėl
mažiausio energijos vartojimo efektyvumo lygio atveria valstybėms
narės naujų galimybių. 2014–2020 m. ES lėšų
galima skirti iš Europos struktūrinių ir investicinių
fondų, kuriuose ne mažiau kaip 23 mlrd. EUR rezervuota perėjimo
prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos teminiam tikslui.
Tai reiškia daug didesnę ES paramą didelio masto
atsinaujinančiųjų energijos išteklių panaudojimui,
energijos vartojimo efektyvumui, mažo anglies dioksido kiekio technologijomis
grindžiamam miestų transportui ir pažangių tinklų sprendimams
ES. Daug daugiau dėmesio turėtų būti skiriama naujų
finansinių priemonių kūrimui ir panaudojimui (arba jau
esamų rekapitalizavimui) siekiant suteikti pasitikėjimo
investuotojams, kad viešuosius finansus būtų galima veiksmingiau
panaudoti privačiam kapitalui sutelkti. Taip pat jau būtina pradėti
svarstyti priemones, kurios laikotarpiu po 2020 m. padės spręsti
su klimatu ir energetika susijusias problemas, įskaitant išlaidų
skirtumų poveikį valstybėms narėms, aprašytą 2.1
skirsnyje. Taip pat bus svarbu plėtoti finansų inžineriją ir
palengvinti mažųjų bei vidutinių įmonių galimybes
gauti lėšų. Šios priemonės turėtų padėti
regioninėms ir vietos valdžios institucijoms investuoti į mažo
anglies dioksido kiekio technologijas ir jas panaudoti – kaip pavyzdį
būtų galima paminėti dabartinę Europos pažangiųjų
miestų iniciatyvą, pagal kurią bus remiami miestai ir regionai,
plataus užmojo novatoriškomis tvaraus energijos naudojimo ir tvarios gamybos
priemonėmis siekiantys iki 2020 m. 40 % sumažinti išmetamą
ŠESD kiekį[20].
5. Tarptautinis kontekstas Naujojoje 2030 m. strategijoje turi
būti atsižvelgta į dabartinę tarptautinę padėtį
ir tikėtinus pokyčius. Energetikos srityje vyksta toli
siekiančių pokyčių. Akivaizdu, kad iki 2030 m.
pasaulinė energijos paklausa labai padidės, ypač Azijoje;
manoma, kad smarkiai išaugs angliavandenilių importas į tokias šalis,
kaip Kinija ir Indija. Tikimasi, kad dalis paklausos bus patenkinta iš
naujų išteklių, atsiradusių pritaikius pažangias technologijas
(priekrančių vėjo jėgaines, veiksmingesnius gavybos metodus,
netradicinius energijos šaltinius) ir išplėtus geografinę gamybos ir
prekybos maršrutų (visų pirma suskystintų gamtinių
dujų) įvairovę. Šie pokyčiai smarkiai veikia energijos
prekybos srautus bei energijos kainas ir jie smarkiai atsilieps ES dėl jos
didelės priklausomybės nuo importo. Tuo pat metu energijos
srautų globalizavimas ir padidėjusi tarptautinių dalyvių
įvairovė reiškia impulsą kurti naują pasaulinę
reguliavimu grindžiamą energetikos valdymo strategiją. Tarptautinių Sąjungos partnerių
pastangos mažinti išmetamą ŠESD kiekį labai skiriasi. Principu „iš
apačios į viršų“ grindžiamas Kopenhagos ir Kankūno
įsipareigojimų procesas buvo didelis, nors ir ne adekvatus, žingsnis
link labiau integracinio režimo – Kinija, Indija, Brazilija, JAV, ES ir daugiau
kaip 100 kitų valstybių (kurios drauge išmeta daugiau kaip 80 %
pasaulinio ŠESD kiekio) įsipareigojo bendrai įgyvendinti tam
tikrą klimato politiką. Tačiau apskritai klimato politikos
veiksmai buvo fragmentiški ir pritaikyti tik tam tikroms ekonominėms sąlygoms.
38 išsivysčiusios šalys, įskaitant ES, jos valstybes nares ir
Islandiją, prisiėmė teisiškai privalomus antrojo Kioto protokolo
laikotarpio įsipareigojimus išmetamą ŠESD kiekį sumažinti
vidutiniškai 18 %, palyginti su 1990 m. Nors antrojo laikotarpio
įsipareigojimus prisiėmė viena valstybe daugiau nei pirmojo,
Japonija, Naujoji Zelandija ir Rusijos Federacija šiame procese nebedalyvavo. 3 suvestinių faktų laukas. Tarptautinė pažanga mažinant išmetamą ŠESD kiekį 2012 m. pasaulyje išmesta anglies dioksido 1,1 % daugiau; tačiau tai mažiau nei pastarojo dešimtmečio metinis didėjimo vidurkis (2,9 %). Šiuo metu daugiausia CO2 išmeta Kinija (29 % viso pasaulinio kiekio), JAV (16 %), ES (11 %), Indija (6 %), Rusija (5 %) ir Japonija (3,8 %). Nuo 1990 m. Kinijoje išmetamas CO2 kiekis išaugo maždaug 290 %, o nuo 2005 m. – maždaug 70 %. Išmetamas kiekis vienam gyventojui dabar beveik lygus ES rodikliui – apytikriai 7 tonos. 2012 m. JAV išmestas CO2 kiekis sumažėjo 4 %, o nuo 2012 m. – 12 %. Tačiau išmetamas kiekis vienam gyventojui kur kas didesnis – 2012 m. siekė 16,4 tonos. Išmetamas CO2 kiekis sumažėjo visų pirma dėl to, kad elektros energijos gamybos sektoriuje anglys buvo pakeistos vietinėmis skalūnų dujomis. Indijoje išmetamas CO2 kiekis 2012 m. išaugo 6,8 %, 2005–2012 m. – 53 %, o nuo 1990 m. – 200 %, nors išmetamas kiekis vienam gyventojui išlieka kur kas mažesnis nei ES – mažiau kaip 2 tonos. Japonijoje išmetamas CO2 kiekis 2005–2012 m. išliko nepakitęs, tačiau nuo 1990 m. padidėjo ir toliau didėja. Japonija, po Fukušimos branduolinės avarijos peržiūrėjusi energetikos politiką, smarkiai apkarpė išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo iki 2020 m. tikslus. Taip pat pasielgė ir Australija bei Kanada. Kinija drauge su ES šiuo metu daugiausiai
investuoja į atsinaujinančiąją energiją ir
parengė regionines apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemas
didžiausiems ekonominiams regionams, kurių pagrindu vėliau kurs
nacionalinę sistemą, kurios pagrindinis tikslas mažinti šalies oro
taršą ir didinti energijos tiekimo saugumą. JAV taip sėkmingai
siekia tikslo išmetamą ŠESD kiekį iki 2020 m. sumažinti
17 %, palyginti su 2005 m. Pažangą lėmė ne tik tai,
kad anglys buvo pakeistos dujomis, bet sugriežtinti išmetamo CO2
kiekio standartai automobiliams, gausiau naudojami atsinaujinantys energijos
ištekliai ir aktyvios privataus sektoriaus investicijos į naujas
technologijas ir inovacijas. Brazilija padarė pažangą stabdydama
didelio masto miškų naikinimą. Nors ES šiuo metu pasaulyje užima
pirmaujančią poziciją mažo anglies dioksido kiekio
technologijų srityje, kitos išsivysčiusios ir sparčiai
besivystančios ekonomikos šalys jau išreiškė siekį konkuruoti
šiose naujose rinkose. Atnaujinti klimato ir energetikos užmojai padės
Europai išlaikyti pradininko pranašumus šiose sparčiai augančiose
pasaulinėse rinkose. Apskritai, suplanuotų išmetamo ŠESD
kiekio mažinimo veiksmų užmojai toli gražu neatitinka to, kas būtina
siekiant, kad temperatūra pasaulyje nepakiltų daugiau kaip 2° C[21] . Dėl šios
priežasties Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos
šalys 2011 m. pradėjo procesą, kuriuo siekiama 2015 m.
gruodžio mėn. Paryžiuje sudaryti naują tarptautinį
susitarimą, taikomą visoms šalims po 2020 m. Šalys
turėtų būti pasirengusios pateikti pasiūlymus iki 2015 m.
pirmojo ketvirčio pabaigos, kad liktų pakankamai laiko juos aptarti
ir įvertinti, ar jie atitinka sutartą tikslą siekti, kad
temperatūra pasaulyje nepakiltų daugiau kaip 2° C . Sąjunga
turėtų būti pasirengusi imtis savo vaidmens ir dar
ambicingesnių veiksmų mažindama išmetamo ŠESD kiekį, taip pat
skatindama naudoti atsinaujinančiąją energiją ir efektyviau
vartoti energiją. Ji ne tik pati suinteresuota tai padaryti, bet
turėtų paraginti ir tarptautinius partnerius įsitraukti į
pasaulinę kovą su klimato kaita. Aktyvesni tarptautiniai veiksmai
taip pat padėtų išlaikyti Sąjungos pramoninės bazės
ilgalaikį konkurencingumą. 6. Tolesni žingsniai Komisijos nuomone, pagrindiniai naujos
2030 m. klimato ir energetikos strategijos elementai turėtų
būti ES lygmens išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo tikslinis rodiklis, kurio
įgyvendinimas teisingai padalijamas valstybėms narėms
privalomų nacionalinių tikslinių rodiklių forma,
apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos reforma,
atsinaujinančiosios energijos dalies ES lygmens tikslinis rodiklis ir
naujas Europos energetikos ir klimato politikos valdymo procesas, grindžiamas
valstybių narių parengtais konkurencingos, saugios ir tvarios
energetikos planais. Energijos vartojimo efektyvumas ir toliau bus svarbiausias
veiksnys įgyvendinant Sąjungos klimato ir energetikos tikslus; šios
srities nuostatų peržiūra bus užbaigta 2014 m. Komisija ragina Tarybą ir Europos
Parlamentą iki 2014 m. pabaigos pritarti ES įsipareigojimui
dėl išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo 40 %, kad ši nuostata
2015 m. pirmoje pusėje būtų įtraukta į derybas,
kurios bus užbaigtos 2015 m. gruodžio mėn. Paryžiuje. Sąjunga taip
pat turėtų būti pasirengusi konstruktyviai dalyvauti
2014 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų generalinio
sekretoriaus rengiamame aukščiausiojo lygio susitikime. Komisija taip pat ragina Tarybą ir Europos
Parlamentą pritarti tikslui iki 2030 m. suvartojamos energijos
dalį, kurią sudaro atsinaujinančioji energija, padidinti bent
iki 27 % ir nuostatai, kad šis tikslas būtų įgyvendintas
valstybėms narėms prisiėmus aiškius įsipareigojimus,
kuriuos pasiekti padėtų sustiprintos atitinkamos ES priemonės ir
rodikliai. Komisija taip pat ragina Tarybą ir
Europos Parlamentą pritarti Komisijos siūlomai būsimai klimato
ir energetikos politikos strategijai ir pasiūlymui sukurti
supaprastintą bet veiksmingą valdymo sistemą klimato ir
energetikos tikslams įgyvendinti. [1] Eurostato duomenys apie aplinką
tausojančių prekių ir paslaugų sektorių. [2] Climate Change 2013 The Physical Science Basis
(„Klimato kaita 2013 m. Pagrindimas fizikos argumentais“). IPCC I darbo
grupė. Santrauka politikams. 2013 m. spalio mėn. [3] COM(2013) 169 – Žalioji knyga „2030 m. klimato ir
energetikos politikos strategija“. [4] COM(2011) 885 – Energetikos veiksmų planas iki 2050
m.; COM(2011) 112 – Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio
technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas. [5] http://ec.europa.eu/energy/consultations/20130702_green_paper_2030_en.htm
[6] COM(2011) 885. [7] COM(2014) 14. [8] ATLPS sektoriui priklauso 11 000
stacionariųjų įrenginių, kurie susiję su elektros
energijos bei pramonine gamyba ir naudoja daug energijos. [9] COM(2012) 595. [10] COM(2013) 17. [11] COM(2013) 659. [12] COM(2014) 20. [13] C(2013) 7243. [14] http://ec.europa.eu/competition/consultations/2013_state_aid_environment/index_en.html
[15] COM(2014) 21, SWD(2014) 19, SWD(2014) 20. [16] COM(2014) 23, C(2014) 267. [17] COM(2011) 144. [18] COM(2011) 169. [19] COM(2013) 479. [20] http://setis.ec.europa.eu/set-plan-implementation/technology-roadmaps/european-initiative-smart-cities
[21] UNEP: The Emissions Gap Report 2013
(„Jungtinių Tautų aplinkos programa. 2013 m. Atotrūkio
išmetamųjų teršalų srityje šalinimo ataskaita“).