52013DC0592

TURINYS

KOMISIJOS DARBINIS DOKUMENTAS Rekomendacinis dokumentas. Sąvoka „teisėtai parduodamas“ Abipusio pripažinimo reglamente (EB) Nr. 764/2008................................................................................... 3

1........... Įžanga............................................................................................................................ 3

2........... Abipusio pripažinimo principas........................................................................................ 3

3........... Abipusio pripažinimo reglamentas (EB) Nr. 764/2008..................................................... 4

4........... Sąvoka „teisėtai parduodamas“....................................................................................... 5

5........... Įsipareigojimai pagal Abipusio pripažinimo reglamentą..................................................... 6

6........... Įrodinėjimo priemonės.................................................................................................... 6

6.1........ Teisės ir įsipareigojimai................................................................................................... 7

6.2........ Pranešimo ekonominės veiklos vykdytojui neperdavimas................................................. 7

7........... Gaminių kontaktinių centrų vaidmuo................................................................................ 8

8........... Išvados.......................................................................................................................... 9

KOMISIJOS DARBINIS DOKUMENTAS

Rekomendacinis dokumentas. Sąvoka „teisėtai parduodamas“ Abipusio pripažinimo reglamente (EB) Nr. 764/2008[1]

(Tekstas svarbus EEE)

1.           Įžanga

2012 m. birželio 15 d. Komisija priėmė savo pirmąją ataskaitą dėl Reglamento (EB) Nr. 764/2008 (Abipusio pripažinimo reglamento)[2] taikymo ir pasiūlė Patariamajam komitetui dėl abipusio pripažinimo atidžiai stebėti, be kita ko, sunkumus, su kuriais susiduria ekonominės veiklos vykdytojai, stengdamiesi įrodyti, kad gaminys yra teisėtai parduodamas kitoje valstybėje narėje.

Siekiant spręsti šį klausimą, šiame rekomendaciniame dokumente pateikiama praktinių patarimų, susijusių su Abipusio pripažinimo reglamente vartojama sąvoka „teisėtai parduodamas“. Jis bus atnaujintas, kad atspindėtų valstybių narių, valdžios institucijų ir verslo įmonių patirtį ir perduotą informaciją.

2.           Abipusio pripažinimo principas

Laisvas prekių judėjimas – vienas iš europinio projekto laimėjimų. Laisvas prekių judėjimas padėjo sukurti vidaus rinką, kurios nauda šiuo metu džiaugiasi Europos Sąjungos piliečiai bei verslo įmonės ir kuri yra labai svarbus ES politikos veiksnys.

Kliūtys, trukdančios prekėms laisvai judėti tarp valstybių narių, gali būti neteisėtai sukuriamos valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų, kurios, nesant suderintų teisės aktų, taiko technines taisykles, kuriomis nustatomi kitose valstybėse narėse teisėtai parduodamiems gaminiams taikytini reikalavimai. Tokių taisyklių taikymas kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams gali prieštarauti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 34 ir 36 straipsniams, net jei jos taikomos visiems be išimties gaminiams.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika[3] grindžiamas abipusio pripažinimo principas yra svarbus vidaus rinkos veikimui ir sudaro sąlygas gaminiams laisvai judėti nesant derinamųjų ES teisės aktų.

Šiame rekomendaciniame dokumente aiškiai pasakyta, kad, remiantis Abipusio pripažinimo reglamentu, gaminio paskirties valstybė narė privalo leisti pateikti jos rinkai gaminį[4], teisėtai parduodamą kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo (EEE susitarimo)[5] susitariančioji šalis, išskyrus atvejus, kai laikomasi procedūrinių reikalavimų dėl reglamentu nustatyto abipusio pripažinimo paneigimo.

Visas svarstymų apie apsaugos priemones, kuriomis valstybės narės galėtų naudotis, kad pagrįstų tarptautinę prekybą apsunkinančias nacionalines priemones (išimtis, išvardytas SESV 36 straipsnyje), tekstas pateikiamas Komisijos laisvą prekių judėjimą reglamentuojančių Sutarties nuostatų taikymo vadove[6].

3.           Abipusio pripažinimo reglamentas (EB) Nr. 764/2008

Nuo 2009 m. gegužės mėn. galiojančiu Abipusio pripažinimo reglamentu siekiama įgyvendinti abipusio pripažinimo principą. Abipusio pripažinimo reglamentas taikomas tik tiems gaminiams arba jų konkrečioms savybėms, kuriems (-ioms) netaikomos ES lygmens derinamosios priemonės; jame apibrėžiamos nacionalinių kompetentingų valdžios institucijų ir įmonių, norinčių valstybėje narėje parduoti gaminius, kurie yra teisėtai parduodami kitoje valstybėje narėje, teisės ir įsipareigojimai, kai valdžios institucijos, remdamosi nacionalinėmis techninėmis taisyklėmis, ketina tokiam gaminiui taikyti ribojamąsias priemones. Visų pirma Abipusio pripažinimo reglamente daug dėmesio skiriama įrodinėjimo naštai – šiuo tikslu jame nustatyti procedūriniai abipusio pripažinimo nesuteikimo reikalavimai.

Abipusio pripažinimo reglamentas taikomas visose valstybėse narėse, taip pat ELPA valstybėse, kurios yra Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo susitariančiosios šalys. Nors abipusio pripažinimo principas taip pat taikomas ES ir Turkijos santykiams[7], pats Abipusio pripažinimo reglamentas netaikomas[8].

Abipusio pripažinimo reglamente yra nustatytos taisyklės ir procedūros, kurių turi laikytis valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos, priimdamos arba ketindamos priimti nacionalinėmis techninėmis taisyklėmis grindžiamą sprendimą, kuriuo būtų trukdoma laisvai judėti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamam gaminiui ir kuriam taikomas SESV 34 straipsnis.

4.           Sąvoka „teisėtai parduodamas“

Abipusio pripažinimo reglamente nepateikiama sąvokos „teisėtai parduodamas“ apibrėžtis, taikytina jo taikymo sričiai priklausantiems gaminiams, t. y. gaminiams, kuriems netaikomos derinamosios priemonės. Be to, šios sąvokos nėra aiškinęs Teisingumo Teismas.

Tačiau Reglamente (EB) Nr. 765/2008[9] pateikiamos sąvokų „tiekimas rinkai“ ir „pateikimas rinkai“ apibrėžtys. Taigi tiekimas rinkai – gaminio, skirto platinti, vartoti ar naudoti Sąjungos rinkoje, tiekimas vykdant komercinę veiklą už atlygį arba be jo[10], o pateikimas rinkai –gaminio tiekimas Sąjungos rinkai pirmą kartą[11].

Dėl gaminių, kuriems taikomas Abipusio pripažinimo reglamentas, Komisija atitinkamai mano, kad sąvoka „pardavimas“ reiškia gaminio, skirto platinti, vartoti ar naudoti kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, tiekimą vykdant komercinę veiklą už atlygį arba be jo.

Atitinkamai Komisija mano, jog sąvoka „teisėtai parduodamas“ reiškia, kad gaminys turėtų būti tiekiamas, kaip nurodyta ankstesnėje pastraipoje, į:

– kitą valstybę narę, remiantis taikytinais nacionaliniais taisės aktais; arba

– ELPA valstybę, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, remiantis taikytinais nacionaliniais teisės aktais.

– Be to, ES rinkai pateiktiems gaminiams, kurie skirti vartotojams (arba gaminiams, kuriuos jie gali naudoti), taikomi Direktyvoje dėl bendros gaminių saugos[12] išdėstyti reikalavimai ir saugos kriterijai.

– Iš trečiųjų šalių importuojami gaminiai turi būti teisėtai parduodami valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, siekiant abipusio pripažinimo naudos.

Ekonominės veiklos vykdytojas iš trečiosios šalies importuoja gaminius į ES valstybę narę arba ELPA valstybę, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis. Išleisti į laisvą apyvartą[13], tokie gaminiai laikomi Bendrijos prekėmis. Nuo to momento šie gaminiai gali būti parduodami kitoje ES valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, laikantis Abipusio pripažinimo reglamente nustatytų sąlygų.

5.           Įsipareigojimai pagal Abipusio pripažinimo reglamentą

Labai svarbus ES teisės principas yra tai, kad gaminiui, kuriam taikomas Abipusio pripažinimo reglamentas, taikoma ir SESV garantuojama laisvo prekių judėjimo pagrindinė teisė, jei paskirties valstybė narė, remdamasi proporcingomis techninėmis taisyklėmis, nėra priėmusi motyvuoto sprendimo dėl paneigimo[14].

Pagrindinė laisvo gaminių judėjimo teisė nėra absoliuti – abipusis pripažinimas priklauso nuo to, kaip paskirties valstybė narė pasinaudos savo teise vertinti būtinybę taikyti techninę taisyklę, kaip nustatyta Abipusio pripažinimo reglamente.

Todėl Abipusio pripažinimo reglamentu ekonominės veiklos vykdytojams suteikiama galimybė priimančiosios valstybės narės atsakingoms valdžios institucijoms teikti informaciją, susijusią su kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, teisėtai parduodamais gaminiais.

Kai paskirties valstybės narės kompetentinga valdžios institucija reikalauja kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, teisėtai parduodamo gaminio atitikties vertinimo pagal savo technines taisykles, tai turėtų būti daroma laikantis Abipusio pripažinimo reglamente nustatytų sąlygų. Apie gaminio informacijos rinkimą kalbama reglamento 4 straipsnyje. Pagal šį straipsnį valdžios institucija, deramai laikydamasi proporcingumo principo, gali reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojas pateiktų atitinkamą informaciją apie gaminio charakteristiką ir (arba) atitinkamą bei lengvai prieinamą informaciją apie gaminio teisėtą pardavimą kitoje valstybėje narėje.

6.           Įrodinėjimo priemonės

Abipusio pripažinimo reglamente nenurodyta, kokiomis priemonėmis ekonominės veiklos vykdytojai gali įrodyti, kad gaminys yra teisėtai parduodamas kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis. Taip siekiama nesudaryti jokios papildomos administracinės naštos ir niekaip neriboti įrodymo priemonių, kurias ekonominės veiklos vykdytojas paskirties valstybės narės kompetentingoms institucijoms gali pateikti kaip dalį 4 straipsnio b punkte nurodytos informacijos.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad valstybėse narėse galioja labai įvairios gaminių pateikimo rinkai sistemos ir skirtinga tokios veiklos kontrolė taikant ex ante (išankstinio leidimo procedūros) arba ex post (rinkos priežiūra) priemones – dažniausiai gaminys gali būti teisėtai parduodamas be išankstinio sutikimo.

Taigi, bet koks įrodymas, pavyzdžiui, gaminio sąskaita, jo etiketė, katalogas su datos, pardavimo ar mokesčio įrašais, registracijos, licencijos, pranešimai valdžios institucijoms arba iš jų gauti pranešimai, patvirtinimai, valstybės registrų išrašai ir t. t., turėtų būti laikomas tinkamu įrodyti, kad gaminys iš tikrųjų parduodamas kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis.

6.1.        Teisės ir įsipareigojimai

Pagal Abipusio pripažinimo reglamento 4 straipsnio b punktą paskirties valstybės narės kompetentinga valdžios institucija gali reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojas pateiktų atitinkamą informaciją apie ankstesnį teisėtą gaminio pardavimą kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis.

Tiksliau:

– Jei ekonominės veiklos vykdytojas turi atitikties kitos valstybės narės arba ELPA valstybės, esančios EEE susitarimo susitariančiąja šalimi, kurioje gaminys yra iš tikrųjų parduodamas, nacionaliniams teisės aktams įrodymą (pavyzdžiui, raštišką kilmės valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos patvirtinimą[15]), Komisija mano, kad būtų naudinga šį įrodymą perduoti paskirties valstybės narės kompetentingai valdžios institucijai.

– Taip pat būtų naudinga, jei ekonominės veiklos vykdytojas pateiktų nuorodas į kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, taikomas teisės nuostatas. Vis dėlto, jei tai padaryti neįmanoma, paskirties valstybės narės kompetentinga valdžios institucija turėtų apsvarstyti galimybę tokią informaciją gauti tiesiogiai iš šių valstybių valdžios institucijų per gaminių kontaktinius centrus (žr. toliau pateikiamą 7 punktą).

Prireikus paskirties valstybės narės kompetentinga valdžios institucija gali reikalauti ekonominės veiklos vykdytojo pateiktų dokumentų vertimų. Vis dėlto, pareikalavusi konsulinės arba administracinės įstaigos patvirtinto vertimo ar jo autentiškumą patvirtinančio dokumento[16] arba nustačiusi pernelyg trumpą terminą vertimui pateikti, valstybė narė viršytų savo įgaliojimus, išskyrus ypatingų aplinkybių, suteikiančių pagrindą to reikalauti, atvejus. Dar Komisija mano, kad paskirties valstybės narės kompetentinga valdžios institucija turėtų nurodyti išverstinas dokumentų dalis. Be to, valdžios institucija neturėtų prašyti atitinkamų dokumentų vertimų, jei tie dokumentai prieinami kita valdžios institucijai suprantama kalba.

6.2.        Pranešimo ekonominės veiklos vykdytojui neperdavimas

Komisija mano, kad dėl paskirties valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos reikalavimo pateikti informaciją (ir (arba) dėl kompetentingos valdžios institucijos atliekamo gaminio tyrimo) gaminio pardavimas paskirties valstybėje narėje negali būti sustabdytas neribotą arba ilgą laiką, kol kompetentinga valdžios institucija priims pagrįstą sprendimą dėl pardavimo[17], išskyrus atvejus, kai po įspėjimo pagal Direktyvą 2001/95/EB[18] arba Reglamentą (EB) Nr. 178/2002[19] priimama neatidėliotina priemonė. Todėl, kaip nustatyta Abipusio pripažinimo reglamento 6 straipsnio 4 dalyje:

„Jei kompetentinga institucija per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą laikotarpį nepraneša ekonominės veiklos vykdytojui apie sprendimą, nurodytą 2 straipsnio 1 dalyje, laikoma, kad gaminį, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytu techninės taisyklės taikymu, galima teisėtai parduoti toje valstybėje narėje.“

7.           Gaminių kontaktinių centrų vaidmuo

Pagrindinė gaminių kontaktinių centrų (GKC) užduotis – ekonominės veiklos vykdytojams ir kompetentingoms valdžios institucijoms kitose valstybėse narėse arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, teikti informaciją apie gaminiams taikomas technines taisykles, taip pat šioms valdžios institucijoms teikti kontaktinę informaciją. Taigi Abipusio pripažinimo reglamente dėmesys skiriamas problemoms, apsunkinančioms nacionalinių administracijų dialogą nesuderintoje srityje. Įsteigus GKC, bendrauti nesuderintos srities gaminių Europos Sąjungoje klausimais nacionalinėms valdžios institucijoms tapo gerokai paprasčiau.

Nacionalinėms administracijoms dažnai būtina bendrauti ir siekiant gauti daugiau informacijos apie gaminį ir technines taisykles kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, įskaitant informaciją apie tai, ar toje valstybėje gaminys parduodamas teisėtai. GKC vykdoma informacijos mainų veikla palengvina naštą tiek pavieniams ekonominės veiklos vykdytojams, tiek nacionalinėms valdžios institucijoms.

Abipusio pripažinimo reglamente nustatytos kelios GKC skirtos užduotys, susijusios su informacija, teikiama ekonominės veiklos vykdytojų arba kompetentingų valdžios institucijų kitose valstybėse narėse arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, reikalavimu. Visų pirma reglamento 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad:

„Valstybėje narėje, kurioje atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas teisėtai parduoda atitinkamą gaminį, esantis gaminių kontaktinis centras ekonominės veiklos vykdytojui arba kompetentingai institucijai, kaip nurodyta 6 straipsnyje, gali suteikti visą būtiną informaciją ar pastabas.“

Taigi, nors Abipusio pripažinimo reglamente GKC nėra niekaip įpareigojami, jiems sudaromos sąlygos ekonominės veiklos vykdytojams arba valdžios institucijoms kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, suteikti reikiamos informacijos (jei ji prieinama) apie teisėtą gaminio pardavimą ir taip jiems (joms) padėti.

1 atvejis. Administracinis bendradarbiavimas

Ekonominės veiklos vykdytojas yra pateikęs gaminį valstybės narės arba ELPA valstybės, esančios EEE susitarimo susitariančiąja šalimi, kurioje netaikoma jokių specialių su to gaminio pardavimu siejamų įpareigojimų, rinkai ir dabar stengiasi tą gaminį pateikti taip pat ir kitos valstybės narės rinkai. Paskirties šalies valdžios institucijos, įtardamos, kad gaminys gali būti nesaugus, norėtų išsiaiškinti, ar toje valstybėje, kurioje gaminys buvo iš tikrųjų parduodamas, buvo taikomos kokios nors teisinės procedūros arba vykdoma rinkos priežiūros veikla.

Tokiu atveju valstybės narės arba ELPA valstybės, esančios EEE susitarimo susitariančiąja šalimi, kurios rinkai ekonominės veiklos vykdytojas stengiasi pateikti savo gaminį, kompetentingos valdžios institucijos turėtų tiesiogiai arba per savo šalies GKC kreiptis į kilmės valstybės GKC. Pastarasis GKC savo ruožtu suteiks joms atitinkamų valdžios institucijų kontaktinę informaciją ir (arba) persiųs toms institucijoms prašymą.

Administracinis bendradarbiavimas – tai galimybė valdžios institucijoms sužinoti, kas yra jų kolegos kitose valstybėse narėse; taip bendradarbiaujant iš kitų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų galima gauti informacijos ir užmegzti su jomis dialogą.

2 atvejis. Neproporcingi reikalavimai

Kad kai kurių rūšių gaminiai būtų pripažinti „teisėtai parduodamais“ kitose valstybėse narėse, A valstybės narės valdžios institucijos priima tik kilmės valstybės narės administracijos išduodamas oficialias pažymas. Į kitokius dokumentus visiškai neatsižvelgiama, nes, kaip mano tos valdžios institucijos, juos nesunku suklastoti.

Valstybėse narėse, kuriose tokie gaminiai parduodami ir kuriose taikoma minėtų pažymų išdavimo tvarka, šis reikalavimas nekelia jokių problemų, nes tokiomis pažymomis tuojau pat patvirtinama, kad tose valstybėse jie parduodami teisėtai. Ir priešingai, tose valstybėse narėse, kuriose tokie gaminiai parduodami, bet pažymos neišduodamos (pavyzdžiui, todėl, kad pasikliaujama tik rinkos priežiūros priemonėmis), tokia sąlyga būtų neįveikiama kliūtis.

Daroma išvada, kad tokia sąlyga yra neproporcinga; ji laikytina priemone, turinčia kiekybiniams apribojimais prilygstantį poveikį, taigi, ją taikant būtų pažeidžiamas SESV 34 straipsnis.

3 atvejis. Išankstinio leidimo procedūros

Kai kurie ekonominės veiklos vykdytojai mano, kad jei gaminys teisėtai parduodamas kurioje nors valstybėje narėje, paskirties valstybėje narėje neturėtų būti reikalaujama leidimo. Tačiau taip yra ne visada.

Tiesą sakant, tokios nacionalinės procedūros vis tiek gali būti taikomos paskirties valstybėje narėje ir, net jei būtų laikomos kliūtimi, trikdančia laisvą prekių judėjimą, jos būtų pagrįstos, jei jomis būtų siekiama pagal ES teisę pripažįstamo viešojo intereso tikslo ir jei jos atitiktų proporcingumo principą.

8.           Išvados

Abipusio pripažinimo reglamentu siekiama užtikrinti, kad ES vidaus rinkoje ir ELPA valstybėse, kurios yra EEE susitarimo susitariančiosios šalys, būtų laikomasi abipusio pripažinimo principo, visų pirma inicijuojant dialogą ten, kur patekti į rinką sunkiau.

Diskutuojant dėl sąvokos „teisėtai parduodamas“, darosi aišku, kad daugiausia problemų kelia sunkumai, su kuriais ekonominės veiklos vykdytojai susiduria šiam dialogui vos prasidėjus, kai siekiama rasti tinkamų įrodymo priemonių, arba dialogui jau vykstant, jei valdžios institucijos kelia papildomų reikalavimų, kai dalis dokumentų jau pateikta. Tinkamų įrodymo priemonių klausimas daugiausia susijęs su informacijos šaltiniais – ekonominės veiklos vykdytojai ne visada žino, kad gali pateikti iš esmės bet kurį iš dokumentų, parengtų jiems vykdant įprastą komercinę veiklą kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, ir taip įrodyti, kad jų gaminiai ten parduodami teisėtai.

Kalbant apie papildomus reikalavimus – norėdamos išsiaiškinti pirmiausia, ar gaminys teisėtai parduodamas kitoje valstybėje narėje, valdžios institucijos gali tirti ir vertinti tą gaminį, tačiau jos turėtų žinoti, kad pagal reglamento 5 straipsnį ir nusistovėjusią ES Teisingumo Teismo praktiką valstybė narė arba ELPA valstybė, kuri yra EEE susitarimo susitariančioji šalis, privalo įrodyti, kad pasirinkta priemonė (arba reikalavimas) yra būtina (-as), o prireikus – kad atitinkamų gaminių pardavimas kelia riziką, taip pat kad ta priemonė (arba reikalavimas) atitinka proporcingumo principą. Taigi atitinkamai valstybei tenka prievolė įrodyti, kad pasirinkta priemone arba keliamu reikalavimu siekiamo tikslo neįmanoma pasiekti jokiomis kitomis mažiau prekybą varžančiomis priemonėmis.

[1]               Šis dokumentas nėra teisiškai privalomas. Nei Europos Komisija, nei joks jos vardu veikiantis asmuo negali būti laikomas atsakingu už šiame leidinyje pateikiamos informacijos panaudojimą ar už bet kokias klaidas, kurių gali pasitaikyti nepaisant kruopštaus rengimo ir tikrinimo. Galutinė atsakomybė už ES teisės interpretavimą tenka ES Teisingumo Teismui.

[2]               2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 764/2008, nustatantis procedūras, susijusias su tam tikrų nacionalinių techninių taisyklių taikymu kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams, ir panaikinantis Sprendimą Nr. 3052/95/EB, OL L 218, 2008 8 13, p. 21–29.

[3]               Šis principas grindžiamas 1979 m. vasario 20 d. Sprendimu Cassis de Dijon, byla Rewe-Zentral AG prieš Bundesmonopolverwaltung für Branttwein; C-120/78, 1979 m. Teismo praktikos rinkinys, p. 649. Nuo 1980 m. Komisija parengė keletą abipusio pripažinimo principo, grindžiamo Teisingumo Teismo praktika, taikymo gairių, visų pirma išdėstytų Komisijos komunikate dėl 1979 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cassis de Dijon byloje C-120/78 pasekmių (OL C 256, 1980 10 3).

[4]               Šiame rekomendaciniame dokumente gaminys apibrėžiamas kaip galinti judėti prekė, kuri savaime gali būti komercinių sandorių dalykas: 1999 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Peter Jägerskiöld prieš Torolf Gustafsson, byla C-97/98, 1999 m. Europos Teismo praktikos rinkinys, p. I-7319. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, per sieną vežamos prekės, siekiant įvykdyti komercinį sandorį, yra SESV 34 straipsnio objektas, nesvarbu, koks tokių sandorių pobūdis: žr. visų pirma 1995 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo The Queen prieš Secretary of State for Home Department, ex parte Evans Medical Ltd ir Macfarlan Smith Ltd 20 pagrindimą, byla C-324/93, 1995 m. Europos Teismo praktikos rinkinys, p. I-563.

[5]               Rengiant šį dokumentą, ELPA valstybės – Europos ekonominės erdvės susitarimo susitariančiosios šalys yra Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija. Taigi Europos ekonominei erdvei (EEE) priklauso ES valstybės narės ir šios trys valstybės. Abipusio pripažinimo reglamentas įtrauktas į EEE susitarimą 2012 m. liepos 13 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 126/2012, kuriuo iš dalies keičiamas EEE susitarimo II priedas (Techniniai reglamentai, standartai, tyrimai ir sertifikavimas) (OL L 309, 2012 11 8, p. 4–5). Taikomos kelios specialios pritaikymo nuostatos: reglamentas taikomas tik tiems gaminiams, kuriems taikoma susitarimo 8 straipsnio 3 dalis, ir netaikomas Lichtenšteinui, kai kalbama apie gaminius, kuriems taikomas susitarimo I priedas, II priedo XII ir XXVII skyriai ir 47 protokolas, tais atvejais, kai Lichtenšteinui taikomas Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl prekybos žemės ūkio produktais. Tačiau, Norvegijai ir Islandijai pavėlavus pranešti apie „konstitucinių reikalavimų įvykdymą“, šis sprendimas įsigaliojo tik 2013 m. balandžio 1 d. Taigi šiame rekomendaciniame dokumente visos nuorodos į valstybes nares turėtų būti suprantamos kaip nuorodos ir į šias tris valstybes.

[6]               Dokumentas skelbiamas internete adresu http://ec.europa.eu/enterprise/policies/single-market-goods/files/goods/docs/art34-36/new_guide_lt.pdf. SESV 36 straipsnis pradedamas aptarti 26 p.

[7]               Įpareigojimas taikyti abipusio pripažinimo principą gaminiams, teisėtai gaminamiems ir (arba) parduodamiems Turkijoje, grindžiamas 1995 m. gruodžio 22 d. EB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/95 dėl galutinio muitų sąjungos etapo įgyvendinimo 5–7 straipsniais (OL L 35, 1996 2 13), kuriuose numatyta panaikinti kiekybiniams apribojimams tarp ES ir Turkijos lygiavertį poveikį turinčias priemones. Pagal Sprendimo Nr. 1/95 66 straipsnį 5–7 straipsniai, juos įgyvendinant ir taikant muitų sąjungos pagrindu reglamentuojamiems gaminiams, aiškinami remiantis atitinkamais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais. Todėl Teisingumo Teismo praktika grindžiami principai, susiję su klausimais dėl SESV 34 ir 36 straipsnių, ypač su sprendimu Cassis de Dijon, taikomi ir Turkijai.

[8]               Žr. pirmiau. Vis dėlto Turkija priėmė nacionalinį Abipusio pripažinimo nesuderintoje srityje reglamentą; jis įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.

[9]               2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 765/2008, nustatantis su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 339/93, OL L 218, 2008 8 13, p. 30–47.

[10]             Reglamento (EB) Nr. 765/2008 2 straipsnio 1 dalis.

[11]             Reglamento (EB) Nr. 765/2008 2 straipsnio 2 dalis.

[12]             2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos, OL L 11, 2002 1 15, p. 4–17.

[13]             Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 79 straipsnyje nustatyta: „Išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.“

[14]             Remiantis Direktyvos dėl bendros gaminių saugos 8, 11 arba 12 ir 18 straipsniais, valstybėms narėms leidžiama imtis skubių ribojamųjų priemonių dėl gaminių, kurie yra arba gali būti pavojingi.

[15]             Valstybės narės, kurioje EEE gaminys yra teisėtai parduodamas, kompetentingos valdžios institucijos išduotas įrodymas yra tik viena iš kelių galimybių, ir paskirties valstybės narės kompetentinga valdžios institucija negali jo reikalauti. Žr. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo 63 pagrindimą (ATRAL prieš Belgijos valstybę, byla C-14/02), kuriame Teismas nurodė, kad EEE gaminių atitikties techniniams standartams arba taisyklėms, kuriais užtikrinama paskirties valstybės narės reikalaujamai lygiavertė apsauga, patvirtinimo reikalavimas prieštarauja SESV 34 straipsniui.

[16]             Šiuo klausimu žr. 1987 m. birželio 17 d. Sprendimą Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, byla C-154/85, 1987 m. Teismo praktikos rinkinys, p. 2717.

[17]             Išskirtinėje situacijoje, kai taikoma išankstinio leidimo procedūra, gaminį parduoti galima tik gavus leidimą. Pažymėtina, kad, kaip aiškinama Abipusio pripažinimo reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje, „reikalavimas pateikti gaminį į rinką išankstiniam leidimui gauti neturėtų reikšti techninės taisyklės, o sprendimas neleisti gaminiui patekti į rinką ar jį iš rinkos išimti vien tik tuo pagrindu, kad jis neturi galiojančio išankstinio leidimo, neturėtų reikšti sprendimo, kuriam taikomas šis reglamentas“.

[18]             Žr. 13 išnašą.

[19]             2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras.