This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52013DC0322
REPORT FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS Barcelona objectives The development of childcare facilities for young children in Europe with a view to sustainable and inclusive growth
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Barselonos tikslaiMažų vaikų priežiūros paslaugų plėtojimas Europoje siekiant tvaraus ir įtraukaus augimo
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Barselonos tikslaiMažų vaikų priežiūros paslaugų plėtojimas Europoje siekiant tvaraus ir įtraukaus augimo
/* COM/2013/0322 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Barselonos tikslaiMažų vaikų priežiūros paslaugų plėtojimas Europoje siekiant tvaraus ir įtraukaus augimo /* COM/2013/0322 final */
TURINYS 1........... Įvadas............................................................................................................................ 2 2........... Pasiekti
Barselonos tikslus yra būtina............................................................................... 3 3........... Padėties apžvalga........................................................................................................... 4 4........... Kokybė Europoje vis dar nevienoda............................................................................. 11 5........... Pasiekti
Barselonos tikslus – strategijoje „Europa 2020“ atnaujintas
įsipareigojimas........ 14 1. Įvadas Užtikrinti galimybes naudotis įperkamomis ir kokybiškomis mažų
vaikų (t. y. vaikų nuo gimimo iki privalomojo
mokyklinio amžiaus) priežiūros
paslaugomis yra Europos Sąjungos prioritetas[1]. Šias
paslaugas teikia bendrieji lopšeliai arba kiti dienos priežiūros centrai,
įskaitant šeimos darželius, patvirtintosios profesionalios auklės, taip
pat prie jų priskiriamos ikimokyklinio ar lygiaverčio ugdymo,
privalomojo mokyklinio ugdymo ir popamokinės paslaugos. Europos Vadovų Taryba 2002 m. susitikime
Barselonoje nustatė šios srities tikslus: „<...> valstybės narės
turėtų pašalinti kliūtis moterims dalyvauti
darbo rinkoje ir, atsižvelgdamos į vaikų priežiūros
paslaugų poreikį ir nacionalines tokių paslaugų teikimo
sistemas, stengtis iki 2010 m. suteikti priežiūrą ne mažiau kaip
90 proc. vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio
amžiaus ir ne mažiau kaip 33 proc. vaikų iki trejų metų
amžiaus.“[2] Nuo to laiko siekti Barselonos tikslų laikyta Europos prioritetu –
iš pradžių Lisabonos strategijoje, o vėliau strategijoje
„Europa 2020“[3].
Iš tiesų valstybių narių galimybės ilgam laikui labai pakelti
užimtumo lygį priklauso, be kita ko, ir nuo moterų bei vyrų
galimybės derinti darbą ir privatų gyvenimą. Šiuo požiūriu
galimybės naudotis kokybiškomis mažų vaikų priežiūros
paslaugomis yra labai svarbios. Šios paslaugos drauge su laksčia darbo
tvarka bei tinkama atostogų dėl šeiminių priežasčių
sistema sudaro Europos lygmeniu skatinamo darbo ir privataus gyvenimo derinimo priemonių
paketą. Be to, galimybės naudotis vaikų priežiūros paslaugomis
taip pat yra labai svarbios investicijos į vaikų raidą ir
kovą su mokyklos nebaigimo problema bei nelygybės sklaida[4]. Nors nuo 2002 m. pasiekta tam tikros pažangos ir valstybės
narės dviem vienas po kito sudarytais Europos lyčių lygybės
paktais[5]
prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, 2010 m. vaikų
priežiūros pasiūla ES lygmeniu vis dar neatitiko šių tikslų.
Be to, atrodo, kad kai kuriose valstybėse narėse padėtis
2011 m. pablogėjo. Būtina iš naujo pradėti diskusijas dėl šio trūkumo
ir jo priežasčių, taip pat pasiūlyti politines gaires ir sprendimus,
kaip pasiekti minėtus tikslus. Trečiasis Europos semestras – tai politinė
galimybė dar kartą patvirtinti vaikų priežiūros paslaugų
svarbą ir jų indėlį siekiant Europos Sąjungos tikslų. Tokiomis aplinkybėmis ir kaip nurodyta 2010–2015 m.
moterų ir vyrų lygybės strategijoje[6], šioje
ataskaitoje apžvelgiamas Barselonos tikslų įgyvendinimas
valstybėse narėse. Joje nustatomos kliūtys ir sunkumai, kuriuos
valstybės narės turi įveikti plėtodamos mažų vaikų
priežiūros paslaugas. Ataskaitoje pabrėžiama, kad būtina dar
kartą patvirtinti šiuos tikslus ir primenami Europos Komisijos
įsipareigojimai remti valstybes nares. Šia ataskaita, taip pat visomis
naujausiomis papildomomis Komisijos iniciatyvomis, pavyzdžiui, direktyvos
dėl lyčių pusiausvyros valdybose pasiūlymu[7], Komisija faktiškai padeda siekti
strategijos „Europa 2020“ tikslų ir skatinti lyčių
lygybę. 2. Pasiekti Barselonos
tikslus yra būtina... …norint įgyvendinti strategijos „Europa 2020“
tikslus Be moterų indėlio tikslas iki 2020 m.
pasiekti 75 proc. užimtumo lygį nebus pasiektas[8]. Siekiant skatinti moterų
užimtumą, labai svarbi yra profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo
derinimo politika. Svarbiausias veiksnys, turintis įtakos
moterų dalyvavimui darbo rinkoje, yra galimybės naudotis mažų vaikų
priežiūros paslaugomis, nes didinant šioms paslaugoms skirtas
viešąsias išlaidas daugėja visą darbo dieną
dirbančių moterų[9]. Gerinti moterų galimybes patekti
į darbo rinką – reiškia didinti ir įvairinti
gebėjimų pasiūlą ir taip sudaryti sąlygas įmonėms
apsirūpinti geriausiais ištekliais ir būti konkurencingesnėms,
kartu užtikrinant valstybių investicijų į švietimą
grąžą. Apskritai dėl darbo ir privataus gyvenimo derinimo
politikos, ypač dėl priežiūros paslaugų pasiūlos, tiek
moterys, tiek vyrai gali tapti ekonomiškai nepriklausomi ir prisidėti prie
kito labai svarbaus strategijos „Europa 2020“ tikslo – apsaugoti bent 20 mln.
asmenų nuo skurdo ir socialinės atskirties rizikos. Tėvams, ypač motinoms, aktyviau
dalyvaujant darbo rinkoje mažėja visais gyvenimo etapais patiriama skurdo
rizika, galima užtikrinti visų šeimos narių socialinę
įtrauktį ir pagerinti vaikų ateities galimybes[10]. Tai
ypač svarbu pažeidžiamoms grupėms (šeimoms,
kurias sudaro tik vienas iš tėvų ir jo vaikai, romams, migrantams). Investicijos į kokybiškas mažų vaikų
priežiūros paslaugas – tai taip pat investicijos į ateities
žmogiškojo kapitalo kūrimą, kuriomis kiekvienam vaikui užtikrinama
geresnė gyvenimo pradžia ir padedamas sėkmingų jo ugdymo,
socialinės integracijos, asmeninės raidos ir vėlesnio gebėjimo
dirbti pagrindas[11].
Taigi tai yra daug galimybių teikiančios socialinės investicijos. Kokybiškų paslaugų teikimas ir
visuotinės galimybės gauti kokybiško ikimokyklinio ugdymo paslaugas –
tai veiksniai, nurodyti kaip mokyklos nebaigimo prevencijos politikos dalis[12] ir taip pat patvirtinti
Europos Sąjungos Tarybos[13]. …norint pasiekti lyčių
lygybės tikslą Moterų dalyvavimas apmokamo darbo rinkoje yra susijęs su šeiminių
pareigų pasiskirstymu tarp vyrų ir moterų. Tuo atveju, kai šeimoje
yra vaikų, būtent moterys keičia savo darbotvarkę: ima
atostogų, dirba ne visą darbo dieną arba pasitraukia iš darbo
rinkos. Tai daro poveikį jų darbo užmokesčiui ir pensijos išmokai.
Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas Europos Sąjungoje
vis dar nederamai didelis (vidutiniškai 16,2 proc. už
valandą[14]). Didžiausi skirtumai nustatyti šalyse, kuriose mažų vaikų
priežiūros paslaugų pasiūla menka[15]. Apskritai
tai, kad nepakankamai skatinama profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo
derinimo politika, ir ypač tai, kad trūksta vaikų priežiūros
paslaugų, yra pagrindinė kliūtis, dėl kurios moterys negali
būti ekonomiškai nepriklausomos ir siekti vadovaujamųjų
pareigų[16]. …norint išspręsti būsimas demografijos
problemas Galiausiai, turint omenyje dabartinį demografinį
nuosmukį Europoje, galimybės naudotis priežiūros paslaugomis
padeda lengviau apsispręsti planuojant šeimą. Iš tiesų akivaizdu,
kad gimstamumo rodikliai šiuo metu didžiausi yra tose valstybėse narėse,
kuriose tėvai gali lengvai derinti darbą ir privatų
gyvenimą ir kuriose moterų užimtumo lygis yra aukštas. 3. Padėties apžvalga Pirmojoje padėties apžvalgoje[17]
2008 m. buvo nurodyta, kad oficialių vaikų (ypač vaikų
iki trejų metų) priežiūros įstaigų paklausa toli gražu
nėra patenkinta. Joje atkreiptas dėmesys į dideles
tėvų patiriamas išlaidas ir pernelyg trumpą priežiūros
įstaigų darbo laiką, dėl kurio tėvai negali dirbti
visą darbo dieną. Nors tam tikros pažangos pasiekta, praėjus penkeriems
metams problemos lieka tokios pačios. Dar reikia daug nuveikti užtikrinant, kad
būtų galima naudotis vaikų iki trejų metų
priežiūros paslaugomis ES duomenimis[18], Barselonos tikslą, susijusį su vaikų iki trejų
metų priežiūra, 2010 m. pasiekė tik dešimt valstybių
narių (Danija, Švedija, Nyderlandai, Prancūzija, Ispanija,
Portugalija, Slovėnija, Belgija, Liuksemburgas ir Jungtinė
Karalystė). Penkiolikoje valstybių narių tokių vaikų
oficialiose įstaigose buvo prižiūrima mažiau negu 25 proc.
(2 grafikas). Galimybės naudotis oficialių įstaigų paslaugomis
visų pirma labai menkos Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje: vaikų
priežiūros lygis mažesnis negu 5 proc. Be to, daugumoje šalių (be
kita ko, Vokietijoje ir Italijoje) padėtis miestuose, kaimo vietovėse
ir (arba) regionuose akivaizdžiai skiriasi. Vaikų iki trejų metų priežiūros lygis
2006–2010 m. šiek tiek pakilo Europos Sąjungoje jis vidutiniškai padidėjo nuo 26 proc.
iki 29 proc.[19].
Tačiau kai kuriose valstybėse narėse galima pastebėti didelių
pokyčių – visų pirma tai pasakytina apie Prancūziją,
kurioje priežiūros lygis nuo 31 proc. 2006 m. pakilo iki 43 proc.
2010 m. Šis lygis ir toliau turėtų augti, nes įgyvendinamas
svarbus pasiūlos plėtojimo planas, pagal kurį siekiama
2009–2012 m. sukurti 200 000 naujų priežiūros vietų.
Taip pat dideli pokyčiai nustatyti Slovėnijoje (8 procentinių
punktų prieaugis) – tai tikriausiai susiję su 2008 m.
padarytu vaikų darželių įstatymo pakeitimu, kuriuo įtraukta
nuostata, kad valstybė padengia antro ir paskesnių vaikų
priežiūros išlaidas. Įvairiapusė ir decentralizuota Prancūzijos sistema apima asmeninės ir bendrosios 0–3 m. vaikų priežiūros praktiką. Kvalifikuotų auklių teikiamos priežiūros paslaugos sudaro didžiąją dalį paslaugų. Auklės, kurių paslaugos įdiegtos 1991 m., prižiūri apie trečdalį vaikų iki trejų metų, kurių abu tėvai dirba. Šios rūšies priežiūrą pasirinkę tėvai gauna mėnesinę išmoką, priklausančią nuo auklės statuso ir darbo užmokesčio, vaiko amžiaus ir namų ūkio pajamų. Ilgainiui auklės profesija labai keitėsi. Teisės aktuose numatytas mokymo valandų skaičius padvigubėjo, be to, privaloma sudaryti darbo sutartį su tėvais. Nuolat atliekamos sanitarinės ir saugos patikros. Tačiau vis dar yra spręstinų problemų: profesija tebėra mažai vertinama ir kartais nedideles pajamas turinčios šeimos nesiryžta naudotis auklių teikiamomis priežiūros paslaugomis. Be to, artimiausiais metais daug auklių išeis į pensiją. || Jau keletą metų Prancūzijos valdžios institucijos skatina privačiąsias įmones finansuoti įmonių darbuotojų vaikams skirtus lopšelius. Šiuos lopšelius, taip pat vadinamus įmonių lopšeliais, privačiosios ir viešosios įmonės arba ligoninės steigia savo darbuotojų vaikams prižiūrėti. Kuo vaikai vyresni, tuo daugiau naudojamasi priežiūros paslaugomis 2010 m. vienuolika valstybių narių (Belgija, Ispanija,
Prancūzija, Švedija, Vokietija, Estija, Nyderlandai, Slovėnija,
Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė) pasiekė tikslą, kad
būtų prižiūrima 90 proc. vaikų nuo trejų
metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus[20],
neatsižvelgiant į tai, kiek valandų buvo praleidžiama priežiūros
įstaigose. 2011 m. tikslą pasiekė ir Italija, tačiau
priežiūros lygis Nyderlanduose, Ispanijoje ir Airijoje labai sumažėjo
ir yra mažesnis nei 90 proc. Trylikoje valstybių narių priežiūros
paslaugų lygis buvo mažesnis nei 80 proc., tad jos turėtų siekti
didesnės pažangos. Lenkijoje ir Kroatijoje priežiūros lygis buvo
mažesnis nei 50 proc. (3 grafikas). . Vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus
priežiūros lygis beveik nepakito Europos Sąjungoje nuo 84 proc.
2006 m. šis lygis pakilo iki 86 proc. 2010 m.[21]. Šis labai nedidelis vidutinis
padidėjimas neatspindi to, kad šalyse, kuriose buvo įgyvendinamos įvairios
priemonės, pokyčiai yra didesni. Liuksemburge, kur priežiūros lygis
išaugo 22 procentiniais punktais, 2005 m. buvo įsteigti laikinosios
priežiūros namai (vadinamieji maisons-relais), 2009 m.
pertvarkyta mokyklų sistema (į pirmąjį neprivalomą pradinės
mokyklos ciklą įtraukti metai, kuriais vaikui sukanka treji) ir
2009 m. įvesti vaikų priežiūros paslaugų čekiai.
Austrijoje (joje priežiūros lygis padidėjo 13 procentinių
punktų) siekiant didinti vietų skaičių lopšeliuose buvo
teikiama federalinė pagalba (taigi 2008–2010 m. sukurta 24 500
naujų vietų 0–6 metų vaikams). Be to, teigiamos įtakos
priežiūros lygiui turėjo tai, kad 2009 m. buvo įgyvendinta nuostata,
jog padengiamos 20 valandų per savaitę priežiūros išlaidos.
2010–2011 m. priežiūros lygis labai sumažėjo keliose šalyse,
ypač Rumunijoje (25 procentiniais punktais), Ispanijoje (9 procentiniais
punktais), Kipre (8 procentiniais punktais) ir Airijoje (8 procentiniais
punktais). Liuksemburgo Šeimos ir integracijos ministerija
(pranc. Ministère de la Famille et de l'Intégration),
bendradarbiaudama su komunomis, 2009 m. kovo 1 d. įdiegė priežiūros
paslaugų čekių sistemą. Pagal šią sistemą
suteikiama teisė į tris nemokamas ugdomosios priežiūros valandas
per savaitę. Už kitas 21 ugdomosios priežiūros valandą
tėvai moka labai sumažintą tarifą (ne daugiau kaip 3 EUR už
valandą). Šis tarifas apskaičiuojamas atsižvelgiant į namų
ūkio pajamas ir į tai, kiek šeimoje yra vaikų. Sistema
įdiegta siekiant užtikrinti kuo didesnę naudą vaikams,
patiriantiems skurdo ar atskirties riziką. Pagal sistemą mokslo
metais ir per mokyklines atostogas šiems vaikams pagalba teikiama daugiau
valandų per savaitę. 2011 m. sausio mėn. į
šią sistemą buvo įtraukta 69,27 proc. 0–12 metų
vaikų[22].
Vykdant šią politiką nuolat didinamas vaikų priežiūros
vietų skaičius, kartu ir mokyklinio amžiaus vaikų iki 12
metų priežiūros įstaigose. 2011 m. valstybių narių
padėties siekiant Barselonos tikslų apžvalga ·
Abu tikslus pasiekė šešios valstybės
narės: Švedija, Belgija, Prancūzija, Slovėnija, Danija ir Jungtinė
Karalystė. ·
Kitai grupei priklauso septynios valstybės
narės, pasiekusios vieną iš dviejų tikslų. Tai Portugalija,
Ispanija, Nyderlandai bei Liuksemburgas (tikslas pasiektas pirmojoje amžiaus
grupėje) ir Vokietija, Italija bei Estija (tikslas pasiektas vyresnių
vaikų grupėje). ·
Trims valstybėms narėms nedaug
trūksta, kad pasiektų vieną iš tikslų: Suomija nurodė,
kad pirmajai amžiaus grupei priklausančių vaikų priežiūros
lygis yra didesnis negu 25 proc., o Airijoje ir Austrijoje vaikų,
priskiriamų antrajai amžiaus grupei, priežiūros lygis didesnis negu
80 proc. ·
Vienuolika valstybių narių, ypač
Lenkija, Bulgarija, Graikija, Rumunija, Slovakija, Čekija ir Kroatija,
turi dėti gerokai daugiau pastangų. Paslaugas teikiančios įstaigos beveik visada lankomos ne visą
darbo dieną Tokia padėtis yra kai kuriose tikslą
pasiekusiose šalyse. Priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų
lankymo valandos įvairiose šalyse labai skiriasi. Daugelyje šalių šiomis
paslaugomis naudojamasi ne visą dieną ir ne visą darbo
savaitę. Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir Airijoje, kad
ir kokia būtų amžiaus grupė, paslaugomis daugiausia naudojamasi
ne visą dieną. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais įstaigos
lankomos daug trumpiau negu 30 valandų per savaitę. Pavyzdžiui,
Jungtinėje Karalystėje daug vietų skirta mažiausiems vaikams, kurie
prižiūrimi trumpiau negu 20 valandų. Svarbu žinoti, ar naudotis
paslaugomis ne visą dieną pasirenkama savo noru, ar priverstinai.
Jeigu pasirenkama priverstinai, visą dieną teikiamų paslaugų
trūkumas galėtų trukdyti tėvams, ypač vienišoms
motinoms, dirbti visą darbo dieną. Gali būti parengta alternatyvių… …mažų vaikų priežiūros strategijų. Palyginti žemas priežiūros
lygis tam tikrose šalyse nebūtinai yra susijęs su priežiūros paslaugų
trūkumu. Pavyzdžiui, teisė į atostogas dėl šeiminių
priežasčių gali daryti įtaką mažiausių vaikų
priežiūros paklausai. Šiaurės šalyse ir Slovėnijoje tėvai
vaiką dažnai prižiūri pirmuosius metus, po kurių suteikiama
teisė naudotis bendrosios priežiūros paslaugomis. Kitose šalyse
suteikiamos vaiko priežiūros atostogos yra daug ilgesnės ir, trūkstant
priežiūros paslaugų, gali būti kliūtis moterims dalyvauti
darbo rinkoje. Taigi labai svarbu ne tik teikti priežiūros paslaugas pasibaigus
vaiko priežiūros atostogoms, bet ir suteikti galimybę tėvams
imti atostogas dėl šeiminių priežasčių. Abiem amžiaus grupėms priskiriami
vaikai dažnai prižiūrimi neoficialiai[23]
(daugiausia vaikus prižiūri seneliai), tačiau daugeliu atvejų jie
neoficialiai prižiūrimi ne visą dieną, ir tokia priežiūra
negali būti tinkamas sprendimas siekiant sudaryti sąlygas tėvams
dirbti visą darbo dieną. Be to, dėl tendencijos ilgiau likti
darbo rinkoje seneliams prižiūrėti anūkus bus vis sunkiau. Daugelyje šalių požiūris priklauso nuo vaiko
amžiaus Lopšeliai ir kitos oficialios paslaugos paprastai vertinamos
teigiamai kalbant apie kiek vyresnius vaikus, tačiau suvokiama, kad teigiamas
jų poveikis labai mažiems vaikams yra menkesnis, nors kokybiškų
priežiūros paslaugų nauda vaikų (ypač nepalankioje
aplinkoje augančių vaikų) raidai yra akivaizdi[24]. Iš 6 grafiko matyti, kad požiūris
į mažų vaikų turinčių moterų darbą visą
darbo dieną yra tam tikru mastu susijęs su vaikų iki trejų
metų priežiūros lygiu priežiūros paslaugas teikiančiose
įstaigose ir motinų užimtumo lygiu. Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ir
Slovėnijoje labai pritariama motinų darbui visą darbo dieną
ir kartu yra aukštas vaikų priežiūros bei moterų užimtumo lygis.
6 grafikas taip pat rodo, kad Nyderlanduose, Austrijoje ir Estijoje motinų
darbui visą darbo dieną nepritaria daugiau negu 50 proc.
respondentų. Galiausiai tokiose šalyse kaip Lenkija ir Kipras, kur jaunų
motinų darbui visą darbo dieną iš esmės pritariama,
galimybės naudotis priežiūros paslaugomis dar turi būti
plėtojamos, kad motinoms būtų sudarytos sąlygos išnaudoti
visą savo potencialą darbo rinkoje. Priežiūros kaina – kliūtis
daugeliui tėvų Patekti į darbo rinką ir (arba) joje
išsilaikyti tėvai gali tik jeigu oficialios mažų vaikų
priežiūros paslaugos yra įperkamos. Tačiau paslaugų
kainą kaip kliūtį nurodė 53 proc. apklaustų motinų,
teigusių, kad dėl su oficialiomis priežiūros paslaugomis
susijusių priežasčių nedirba arba dirba ne visą darbo
dieną[25].
Airijoje, Nyderlanduose, Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje šis
skaičius didesnis negu 70 proc. Daugumos valstybių narių vyriausybės oficialias
priežiūros paslaugas subsidijuoja – mokamos tiesioginės subsidijos ir
pajamomis pagrįstos tėvystės išmokos, mažinami mokesčiai,
teikiami paslaugų čekiai. Iš 7 grafiko matyti, kad išlaidos, kurias
turi padengti šeimos, vis dar yra didelės, ypač Jungtinėje Karalystėje
ir Airijoje, kur jos sudaro iki 41 proc. grynųjų namų
ūkio, kurio abu tėvai dirba, pajamų. Be to, su šiomis
paslaugomis susijusios išlaidos turi būti vertinamos atsižvelgiant į
kitas socialinės ir mokesčių politikos sritis, kurios taip pat
daro įtaką šeimos pajamoms, nes net labai subsidijuojant priežiūros
paslaugas tėvams, ypač mažiau uždirbančiajam, gali būti ne
itin naudinga dirbti, jeigu darbas labai apmokestinamas. Su priežiūros paslaugomis susijusios išlaidos daro nevienodą
poveikį dideles ir mažas pajamas gaunančioms šeimoms Skirtumai čia išties dideli. Pavyzdžiui, Prancūzijoje priežiūros
paslaugomis naudojasi 64 proc. namų ūkių, priskiriamų didžiausių
pajamų kvintiliui, ir tik 15 proc. – mažiausių pajamų kvintiliui
priskiriamų namų ūkių. Padėtis panaši kitose šalyse,
kuriose priežiūros lygis didelis, pavyzdžiui, Belgijoje, Suomijoje,
Airijoje, taip pat šalyse, kuriose šis lygis mažesnis. Tačiau Danijoje šeimų,
kurios priskiriamos mažiausių pajamų kvintiliui, vaikų
priežiūros lygis labai didelis, o Švedijoje, Slovėnijoje ir
Vokietijoje priežiūros paslaugomis vienodai naudojasi visos šeimos[26]. Barselonos tikslų nebus
galima pasiekti, jeigu nebus suteikta galimybių, įskaitant finansines,
priežiūros paslaugomis naudotis visoms socialinėms grupėms. Kriterijų prioritetizavimas taip pat gali būti kliūtis Taip nepakankamos pasiūlos atveju gali
nutikti neaktyviems ar bedarbiams tėvams, nes pirmenybė gauti
paslaugas teikiama dirbantiems tėvams, ypač namų ūkiams,
kuriuose abu tėvai gauna pajamų, taigi antrajam pajamų
gavėjui trukdoma vėl pradėti dirbti. Belgijoje (Flandrijoje) vietų paklausa
priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose yra didesnė už
pasiūlą. Flandrijos bendruomenėje buvo įdiegtos
struktūrinės priemonės, kad šiomis paslaugomis galėtų
naudotis daugiau asmenų. Viena vertus, buvo sukurta tėvų
finansinių įnašų sistema, kuri, atsižvelgiant į pajamas, taikoma
teikiant (ne)subsidijuojamas bendrosios priežiūros ir priežiūros
šeimoje paslaugas ir jau veikia subsidijuojamame sektoriuje. Kita vertus,
priežiūros įstaigose, veikiančiose taikant tėvų
finansinių įnašų sistemą, buvo sukurta oficiali
prioritetinė sistema: 20 proc. vietų turi būti skirta šeimoms, kurias sudaro tik vienas iš tėvų ir
jo vaikai, ir mažas pajamas gaunančioms šeimoms (abiem atvejais tėvai
yra bedarbiai, dalyvauja įtraukties į darbo rinkas programose ir
pan.). 4. Kokybė Europoje
vis dar nevienoda Tėvų pasirinkimui vis dar daugiausia įtakos
turi kokybės samprata Vis dėlto vertinant veiksnius, dėl kurių
tėvai atsisako naudotis oficialiomis mažų vaikų priežiūros
paslaugomis, kokybė nėra pirmoje vietoje. Nepakankamos kokybės
problemą nurodė vidutiniškai 27 proc. europiečių. 59 proc.
respondentų svarbiausias veiksnys buvo išlaidos, 58 proc. – paslaugų
prieinamumas, 41 proc. – prieiga ir atstumas ar darbo laikas[27]. Kokybės vertinimas: plati tyrimų sritis Šiuo metu atliekama daug darbų, susijusių su ankstyvojo
ugdymo ir priežiūros paslaugų kokybe Europos Sąjungoje. Komunikate dėl ankstyvojo ugdymo ir
priežiūros[28] Europos
Komisija pakartojo, kad
būtina dar labiau gerinti galimybes naudotis universaliosiomis paslaugomis
ir šias paslaugas teikti. Ji nurodė pagrindines su kokybe susijusias
sritis, tokias kaip mokymo programos, darbuotojai, valdymas ir finansavimas,
kuriose Europos lygmeniu vykdant politinį bendradarbiavimą
būtų galima pagerinti galimybes naudotis priežiūros paslaugomis
ir šių paslaugų kokybę. Švietimo ministrų prašymu[29] Komisija pagal atvirąjį
koordinavimo metodą neseniai sudarė teminę politikos
formuotojų, akademinės bendruomenės narių ir ankstyvojo
ugdymo ir priežiūros specialistų darbo grupę Europos ankstyvojo
ugdymo ir priežiūros kokybės sistemai rengti. Apžvelgiant paslaugų struktūrinius ypatumus
paminėtina, kad vidutinis 0–3 m. vaikų grupės dydis yra 10–14
vaikų, o 3–6 metų vaikų grupės dydis – 20–25 vaikai[30]; vaikų ir darbuotojų
santykis ikimokyklinio ugdymo sistemoje daugumoje valstybių narių yra
apie 15/1: nuo 6/1 Estijoje iki 21,5/1 Prancūzijoje[31]. Sektoriuje dar dirba daug nekvalifikuotų asmenų Ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugas
teikiančių darbuotojų išsilavinimo lygis įvairiose
valstybėse labai skiriasi; pagalbiniams darbuotojams ar
padėjėjams (kurie sudaro iki 40–50 proc. darbuotojų)
keliamų kompetencijos reikalavimų dažnai nepaisoma, nors mokslo
darbuose ir tarptautiniuose politiniuose dokumentuose rekomenduojama, kad ne
mažiau kaip 60 proc. darbuotojų turėtų išsilavinimą,
prilygstantį trejų metų bakalauro studijoms[32]. Padėjėjai, kurie
dažnai būna atsakingi už priežiūrą ir ryšių su tėvais
palaikymą, neretai turi menką pirminį išsilavinimą (arba jo
išvis neturi) ir nedaug galimybių mokytis tęstinio švietimo
įstaigose, kitaip negu pedagoginį darbą su vaikais dirbantys auklėtojai,
kurie dažnai turi aukštą kvalifikaciją ir naudojasi minėtomis
galimybėmis[33]. Darbo sąlygos sektoriuje vis dar nestabilios Tai pasakytina apie daugumą šalių. Dėl
sudaromų ne visos darbo dienos darbo sutarčių arba
netipinių sutarčių darbuotojų kaita dažnai būna didelė
ir daro neigiamą poveikį paslaugų kokybei. Šiame sektoriuje labai
mažos karjeros galimybės, be to, sudaromas įspūdis, kad jame
sukuriama mažai kokybiškų darbo vietų[34]. Sektoriui būdinga tai, kad jame dirba daugiausia moterys Vyrų šiame sektoriuje vos 2–3 proc., išskyrus Daniją
(8 proc.). Ekspertai sutaria, kad, siekiant kovoti su lyčių
stereotipais, šiame sektoriuje dirbančių vyrų dalis turėtų
būti 10 proc.[35]. Danija, kurioje ankstyvojo ugdymo ir
priežiūros paslaugos įtrauktos į socialinės apsaugos
sistemą, pirmoji ėmėsi plėtoti sektoriaus specialistų
gebėjimus (pædagoguddannelsen). Taikydama bendrąjį
metodą[36]
(pagal kurį absolventams suteikiama kvalifikacija dirbti įvairiomis
švietimo aplinkybėmis, todėl galima užtikrinti didesnį
profesinį judumą) ir pripažinusi ankstesnę patirtį, Danija,
palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, į ankstyvojo ugdymo
ir priežiūros sritį galėjo pritraukti daugiau vyrų. Tiesioginis viešasis paslaugų finansavimas padeda užtikrinti veiksmingesnį
valdymą Valdžios institucijos gali vykdyti veiksmingesnį valdymą,
galima užtikrinti masto ekonomiją, geresnę kokybę nacionaliniu
mastu, veiksmingesnį pedagogų rengimą ir sąžiningesnes naudojimosi
paslaugomis sąlygas negu mokant išmokas tėvams[37]. 2009 m.
ankstyvajam ugdymui ir priežiūrai skirtų išlaidų dalis,
išreikšta BVP procentine dalimi, itin didelė buvo Danijoje, Švedijoje,
Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, kuriose viršyta ekspertų
rekomenduojama 1 proc. riba[38].
Tačiau skiriasi šių išlaidų forma ir poveikis paslaugų
plėtojimui ir kokybei. Integruotos sistemos užtikrina didesnį nuoseklumą Užtikrinamas geresnis priežiūros paslaugų derinimas su likusia
švietimo sistema, skiriama daugiau išteklių vaikams iki trejų
metų ir vykdomas geresnis darbuotojų mokymas[39]. Europoje labiausiai yra paplitęs
vadinamasis suskaidytas modelis, pagal kurį mažų vaikų (iki
trejų metų) priežiūra ir ikimokyklinis ugdymas (iki privalomojo
mokyklinio amžiaus) vykdomi atskirai. Kai kuriose valstybėse politikos formuotojai
sukūrė sistemą, pagal kurią mažų vaikų
priežiūros paslaugos integruotos į švietimo sistemą
(pavyzdžiui, Latvijoje, Slovėnijoje, Anglijoje, Škotijoje ir Švedijoje)
arba į dar platesnę mokymo sistemą (pavyzdžiui, Suomijoje). Tik
keliose šalyse (Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kipre ir Lietuvoje) šie du
modeliai taikomi kartu. Priežiūros paslaugas integravus į
plačią struktūrą, taikoma bendra sistema ir bendras metodas
suteikiant galimybes naudotis paslaugomis, skiriant subsidijas,
įgyvendinant programas ir darbuotojams vykdant veiklą. Dėl to padidėja
finansinis veiksmingumas[40].
Būtina skatinti vaikų priežiūros ir ugdymo sąveiką,
net ir taikant įvairialypę sistemą, kad būtų
patenkinti visi poreikiai (kognityviniai, socialiniai, emociniai ir fiziniai)[41]. Atsakomybės už ankstyvojo ugdymo ir priežiūros
politikos rengimą pasidalijimas Daugelyje šalių šią atsakomybę dalijasi
vyriausybė ir vietos valdžios institucijos. Vienas iš teigiamų
decentralizacijos padarinių buvo tas, kad ankstyvojo ugdymo ir
priežiūros paslaugos integruotos vietos lygmeniu ir geriau atsižvelgiama
į vietos poreikius. Dėl decentralizacijos taip pat gali kilti tam
tikrų pavojų. Perduodant įgaliojimus ir atsakomybę gali
padidėti regionų skirtumai, susiję su galimybėmis naudotis
paslaugomis ir kokybe[42].
Todėl vietos, regionų ir
nacionaliniu lygmenimis reikėtų nustatyti bendrą
ir labiau integruotą
požiūrį į ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugas,
įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis, taip pat šeimas, ir
užtikrinti glaudų įvairių politikos sektorių –
švietimo, kultūros, socialinių reikalų, užimtumo, sveikatos ir
teisingumo – subjektų bendradarbiavimą[43]. 5. Pasiekti
Barselonos tikslus – strategijoje „Europa 2020“ atnaujintas
įsipareigojimas Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui
nuo Barselonos tikslų nustatymo dauguma valstybių narių vis dar nėra
jų pasiekusios. Be to, padėtis keliose valstybėse narėse pablogėjo.
Dar reikia daug ką nuveikti, kad būtų užtikrinamos pakankamos galimybės
naudotis vaikų, visų pirma vaikų iki trejų metų, priežiūros
paslaugomis. Be to, su šiomis paslaugomis susijusios išlaidos, kaip ir
paslaugų teikimo laikas, kuris ne visada sutampa su tėvų darbo
valandomis, vis dar tebekelia problemų tėvams. Turi būti toliau
investuojama į kokybiškas universaliąsias ugdymo ir priežiūros
paslaugas, kuriomis galėtų naudotis visi. Šiuos veiksmus daugiausia reikia
vykdyti valstybių narių lygmeniu. Komisija juos rems įvairiais
būdais. Priežiūros paslaugų plėtra
stebima įgyvendinant Europos semestrą Metinėje augimo apžvalgoje nustatytas
prioritetas – sudaryti palankesnes sąlygas antrajam pajamų
gaunančiam šeimos nariui dalyvauti darbo rinkoje ir gauti darbą, taikant
tinkamas mokesčių lengvatų priemones ir teikiant kokybiškas ir
įperkamas vaikų priežiūros paslaugas[44]. Devynioms
valstybėms narėms (Austrijai, Čekijai, Vokietijai, Vengrijai,
Italijai, Maltai, Lenkijai, Slovakijai ir Jungtinei Karalystei) 2012 m. buvo
pateikta rekomendacija dėl moterų užimtumo, galimybių naudotis vaikų
priežiūros paslaugomis ir šių paslaugų kokybės. Septynios iš šių šalių rekomendaciją jau buvo gavusios
2011 m., o Malta ir Slovakija 2012 m. ją gavo pirmą
kartą. Struktūriniai fondai – svarbi
priemonė Apskaičiuota, kad 2007–2013 m. iš
Europos socialinio fondo veiksmams, kuriais siekiama skatinti moterų
užimtumą, tvarų dalyvavimą darbo rinkoje ir darbo ir privataus
gyvenimo derinimą, taip pat priemonėms, kuriomis siekiama suteikti geresnes
galimybes naudotis išlaikytinių priežiūros paslaugomis, bus skirta
2,6 mlrd. EUR. Be to, vaikų priežiūros infrastruktūrai
finansuoti 2007–2013 m. valstybėms narėms bus skirta apie
616 mln. EUR Europos regioninės plėtros fondo
lėšų[45]. Beveik visos valstybės narės skyrė išteklių
vaikų priežiūros paslaugoms. Tačiau bendras išlaidų lygis
įvairiose valstybėse narėse, atsižvelgiant į turimą
struktūrinių fondų biudžetą ir dabartinę paslaugų
pasiūlą, labai skiriasi. ESF atlieka
svarbų vaidmenį Lenkijoje diegiant ir teikiant institucines
vaikų priežiūros paslaugas pagal veiksmų programą
„Žmogiškasis kapitalas“ (HC PO). Nuo
2012 m. pagal priemonę, kurios biudžetas –
46 mln. EUR, galima skirti bendrą finansavimą (85 proc.)
projektams, kuriais: – remiamas lopšelių ir
vaikų klubų steigimas ir veikla, taip pat padengiamos vaikų iki
trejų metų priežiūros išlaidos, jeigu bent vienas iš
tėvų grįžta į darbo rinką po pertraukos, susijusios su
gimdymu ar vaikų auginimu; – remiamos auklės
teikiamos paslaugos. Paskelbus pirmąjį
kvietimą teikti projektus bus galima įsteigti 171 lopšelį ir 23
vaikų klubus ir sudaryti septynis auklės paslaugų teikimo
susitarimus. Ši priemonė yra dalis platesnės iniciatyvos, pagal
kurią keičiamas reglamentavimas ir išplečiami priežiūros
paslaugų pasiūlos tipai bei apimtis (programa „Mulash“). Panaši
priemonė taikoma siekiant bendrai finansuoti projektus, susijusius su 3–5
metų vaikų ikimokykliniu ugdymu; jos biudžetas –
369 mln. EUR. Komisija toliau bendradarbiauja su socialiniais partneriais Šie partneriai drauge su valdžios institucijomis atlieka svarbų
vaidmenį darbo ir privataus gyvenimo derinimo srityje. Komisija taip pat stiprins savo tarnybų bendradarbiavimą Komisijos tarnybos, atsakingos už atitinkamas ankstyvojo ugdymo ir
priežiūros politikos sritis (pavyzdžiui, teisingumą, pagrindines
teises ir pilietybę, švietimą ir kultūrą, užimtumą,
socialinę politiką, sveikatą ir pan.), bendradarbiaus aktyviau. Komisija toliau stebės, kaip siekiama Barselonos tikslų Ji taip pat padės valstybėms narėms plėtoti
statistinius gebėjimus gerindama duomenų rinkimą ir tobulindama
naudojimosi priežiūros paslaugomis priemonę pagal ES-SPGS
tyrimą, ypač rinkdama palyginamą informaciją apie
kliūtis, dėl kurių negalima naudotis šiomis paslaugomis (išlaidos,
nepatenkinta paklausa ir pan.). Komisija toliau rems valstybes nares ·
Vykdydama Europos semestro veiklą Komisija
prireikus toliau priims konkrečias rekomendacijas, kuriomis valstybės
narės bus raginamos siekti Barselonos tikslų ir, nepaisant
krizės, išlaikyti viešąsias investicijas. ·
ES fondų programavimo srityje Komisija imsis
veiksmų kartu su valstybėmis narėmis, kad būsimu
programavimo laikotarpiu būtų visiškai pasinaudota bendro finansavimo
galimybėmis, kurias teikia struktūriniai fondai ir kitos Bendrijos
programos, tokios kaip „Erasmus visiems“, siekiant plėtoti ankstyvojo
ugdymo ir priežiūros bei kitų išlaikytinių priežiūros
paslaugas, vykdyti darbuotojų mokymą ir gerinti paslaugų kokybę. Norint sudaryti sąlygas moterims ir vyrams laisvai
pasirinkti, kaip savo darbą derinti su privačiu gyvenimu, plėtoti
tik ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros paslaugas neužtenka. Plėtojant
tik šias paslaugas neatsižvelgiama į įvairiais gyvenimo etapais
patiriamus sunkumus. Taigi Komisija turi imtis veiksmų: ·
skatindama plėtoti įvairias darbo ir
privataus gyvenimo derinimo priemones, kurias sudaro lankstus darbo grafikas,
atostogų dėl šeiminių priežasčių sistema ir galimybės
naudotis įperkamomis bei kokybiškomis ikimokyklinio amžiaus vaikų
priežiūros, taip pat mokyklą lankančių vaikų ir paauglių
popamokinės priežiūros ir kitų išlaikytinių priežiūros
paslaugomis; ·
skatindama valstybes nares šalinti kliūtis (įskaitant
mokestines), dėl kurių moterys negali dirbti, ir raginti
tėčius prisiimti daugiau šeiminių pareigų, visų pirma vienodomis
sąlygomis su moterimis imti atostogas dėl šeiminių
priežasčių. Šioje ataskaitoje patvirtinamas Komisijos
įsipareigojimas, laikantis jai suteiktų įgaliojimų, padėti
siekti Barselonos tikslų ir plėtoti įperkamas, prieinamas bei
kokybiškas vaikų priežiūros paslaugas, kad būtų pašalintos
kliūtys, dėl kurių tėvai negali dirbti, ir skatinama
socialinė įtrauktis ir lyčių lygybė. [1] Šioje ataskaitoje terminai „priežiūros paslaugos“
ir „ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugos“ vartojami pakaitomis. [2] http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/ec/71025.pdf. [3] COM(2010) 2020. [4] COM(2013) 83. [5] 2011/C 155/02. [6] COM(2010) 491. [7] COM(2012) 614. [8] 1998–2008 m. moterų (20–64 m.) užimtumas
padidėjo 7,2 procentinio punkto, o vyrų – 2,4 procentinio
punkto. [9] 2012 m. EBPO dokumentas „Lyčių
nelygybė. Laikas imtis veiklos“. [10] COM(2013) 778. [11] COM(2011) 66. [12] COM(2011) 18. [13] 2011/C 191/01. [14] Eurostatas, 2011 tsdsc340. [15] 2012 m. EBPO dokumentas „Lyčių
nelygybė. Laikas imtis veiklos“. [16] COM(2012) 615. [17] COM(2008) 638. [18] Pagal rodiklį vertinama vaikų, prižiūrimų
teikiant įvade išvardytas oficialias paslaugas, dalis. [19] ES 25; 2011 m. ES 25 ir ES 27
vidutinis priežiūros lygis buvo 30 proc. [20] Valstybėse narėse privalomasis mokyklinis amžius
yra skirtingas: 4, 5, 6 arba 7 metai. [21] ES 25. 2011 m. vidutinis priežiūros lygis
ES 25 buvo 86 proc., ES 27 – 83 proc. [22] Lygių galimybių ministerija (pranc. Ministère de l'égalité des chances), 2011. [23] Vaikus
prižiūri auklės, kurių veiklos netikrina oficialios
įstaigos, vaiko ar savo namuose ir seneliai, kiti namų ūkio
nariai (išskyrus tėvus), kiti tėvai, draugai ar kaimynai. [24] EBPO
dokumentas (2012) „Gera pradžia III“ (angl. Starting strong III). [25] 2010 m. ad hoc darbo jėgos tyrimo „Profesinės
veiklos ir šeiminio gyvenimo derinimas“ (angl. Reconciliation between
work and family life) duomenimis, 23 proc. motinų,
kurių jauniausiam vaikui yra mažiau negu treji metai, ir 18 proc.
motinų, kurių jauniausias vaikas yra nuo trejų metų iki
privalomojo mokyklinio amžiaus, dėl su vaikų priežiūra susijusių
priežasčių dirba ne visą darbo dieną arba nedirba. [26] 2010 m. ES statistika apie pajamas ir gyvenimo
sąlygas (ES-SPGS). [27] Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo
(Eurofound) trečiasis gyvenimo kokybės Europoje tyrimas (EQLS)
(2012). [28] COM(2011) 66 [29] 2011/C 175/03. [30] EGGE 2009. [31] Tarnybų darbinis dokumentas (2012) 373. [32] Penkių lygmenų Tarptautinis standartizuotas
švietimo klasifikatorius. [33] Europos Komisijos Švietimo ir kultūros GD
finansuojamas 2011 m. CORE projekto tyrimas. [34] Eurofound 2012. [35] Europos Komisijos Švietimo ir kultūros GD
finansuojamas 2011 m. CORE projekto tyrimas. [36] Kaip priešprieša specialistų rengimo metodui, pagal
kurį praktikantai mokomi ir įgyja kvalifikaciją dirbti su
konkrečiomis amžiaus grupėmis tam tikrose įstaigose (pavyzdžiui,
lopšeliuose, vaikų darželiuose). Europos Komisijos Švietimo ir
kultūros GD finansuojamas 2011 m. CORE projekto tyrimas. [37] 2011 m. EBPO dokumentas „Šeimų gerovės
didinimas“. [38] Europos Komisijos vaikų priežiūros tinklas,
1996 m. dokumentas „Mažamečių priežiūros paslaugų
kokybė“. [39] Y. Kaga, J. Bennett ir P. Moss (2010), Caring
and Learning Together, A Cross-national Study of Integration of Early Childhood
Care and Education within Education, Paryžius, UNESCO. [40] 2009 m. Eurydice dokumentas „Ankstyvasis
vaikų ugdymas ir rūpyba Europoje: socialinio ir kultūrinio
nelygiateisiškumo problemų sprendimas“. [41] COM(2011) 66. [42] EBPO dokumentas „Maži vaikai, dideli iššūkiai“ (II
tomas). [43] Tarybos išvados dėl ankstyvojo ugdymo ir
priežiūros (2011/C 175/03). [44] COM(2012) 750. [45] 2011 m. pabaigoje 74 proc. šio biudžeto buvo
skirta atrinktiems projektams.