52013DC0248

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1622/2006/EB, nustatančiame Bendrijos veiksmą dėl Europos kultūros sostinės renginių 2007–2019 m.[1], nustatyta Europos kultūros sostinių nominavimo tvarka. Pagal to sprendimo 2 straipsnį nuo 2009 m. Europos kultūros sostinėmis Sprendimo priede nustatyta chronologine tvarka kasmet nominuojami du dviejų valstybių narių miestai. 2017 m. Europos kultūros sostinėmis turėtų tapti Danijos ir Kipro miestai. 2018 m. Europos kultūros sostinėmis turėtų tapti Maltos ir Nyderlandų miestai. Malta nusprendė atrankos procedūroje dalyvauti vieneriais metais anksčiau nei pagal įprastą tvarkaraštį.

2017 m. ir 2018 m. Europos kultūros sostinėmis miestai nominuojami taikant toliau aprašytą tvarką.

Kvietimą teikti paraiškas atitinkamos valstybės narės skelbia likus ne mažiau kaip šešeriems metams iki renginio. Atrankos grupė, kurią sudaro 13 nepriklausomų kultūros sektoriaus ekspertų, į pirmąjį posėdį sušaukiama likus ne mažiau kaip penkeriems metams iki renginio. Atsižvelgdama į Sprendimo Nr. 1622/2006/EB 4 straipsnyje nustatytus kriterijus, ji vertina paraiškas ir sudaro miestų, kurių kandidatūros bus svarstomos toliau, sąrašą.

Praėjus devyniems mėnesiams po pirmojo posėdžio atitinkamos valstybės narės suburia galutinės atrankos grupę. Vadovaujantis nustatytais kriterijais atliekamas išsamus atrinktų miestų vertinimas, o grupė rekomenduoja vieną atitinkamos valstybės narės miestą.

Remdamosi šiomis rekomendacijomis, valstybės narės paskelbia Europos kultūros sostinių kandidatūras ir praneša apie tai Europos Parlamentui, Tarybai, Komisijai ir Regionų komitetui iki renginio likus ne mažiau kaip ketveriems metams.

Gavęs tokį pranešimą Europos Parlamentas Komisijai nuomonę dėl kandidatūrų gali pateikti per tris mėnesius.

Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, oficialiai nominuoja miestus, kurie tam tikrais metais skelbiami Europos kultūros sostinėmis.

Po dviejų vertinimo etapų grupė 2012 m. rugsėjo mėn. ataskaitoje rekomendavo 2017 m. Europos kultūros sostinėmis skirti Orhusą (Danija) ir Pafą (Kipras), o 2012 m. lapkričio mėn. ataskaitoje – 2018 m. Europos kultūros sostine skirti Valetą (Malta). Visos trys valstybės narės 2012 m. rudenį pranešė apie tai Europos Parlamentui, Tarybai, Komisijai ir Regionų komitetui.

2013 m. vasario mėn. Europos Parlamentas savo teigiamą nuomonę perdavė Komisijai.

Todėl Komisija, vadovaudamasi Sprendimo Nr. 1622/2006/EB 9 straipsnio 3 dalimi, pateikia Tarybai pridedamą rekomendaciją oficialiai paskelbti Danijos miestą Orhusą ir Kipro miestą Pafą 2017 m. Europos kultūros sostinėmis, o Maltos miestą Valetą 2018 m. Europos kultūros sostine.

Rekomendacija

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl Danijos ir Kipro miestų paskelbimo 2017 m. Europos kultūros sostinėmis ir Maltos miesto paskelbimo 2018 m. Europos kultūros sostine

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1622/2006/EB, nustatantį Bendrijos veiksmą dėl Europos kultūros sostinės renginių 2007–2019 m.[2], ypač į jo 9 straipsnio 3 dalį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos rekomendaciją,

atsižvelgdama į atrankos grupės 2012 m. rugsėjo mėn. ataskaitas dėl Danijos ir Kipro miestų skyrimo Europos kultūros sostinėmis,

atsižvelgdama į atrankos grupės 2012 m. lapkričio mėn. ataskaitą dėl Maltos miesto skyrimo Europos kultūros sostine,

kadangi:

kandidatūros visiškai atitinka Sprendimo Nr. 1622/2006/EB 4 straipsnyje nustatytus kriterijus,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

2017 m. Europos kultūros sostinėmis skiriami Orhusas (Danija) ir Pafas (Kipras).

2018 m. Europos kultūros sostine skiriama Valeta (Malta).

2 straipsnis

Šis sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Priimta Briuselyje

                                                                       Tarybos vardu

                                                                       Pirmininkas

[1]               OL L 304, 2006 11 3, p. 1.

[2]               OL L 304, 2006 11 3, p. 1.