52013DC0196

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Žaliųjų produktų bendrosios rinkos kūrimas

Informacijos apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą kokybės gerinimas

(Tekstas svarbus EEE)

1.           Įžanga

Efektyvaus išteklių naudojimo planu[1] 2020 metams nustatytas plataus užmojo tarpinis tikslas – remiantis tinkamais kainų signalais ir aiškia poveikio aplinkai informacija, piliečius ir viešąsias institucijas tinkamai skatinti rinktis tausiuosius gaminius. Be to, plane pripažinta, kad vidaus rinkai tenka svarbus vaidmuo pripažinti tausiuosius produktus. Iniciatyva „Žaliųjų produktų bendrosios rinkos kūrimas“ – tai svarbus žingsnis šia linkme.

Šiuo metu rinka lėtai įsileidžia tausiuosius gaminius, nors gamintojai pajėgūs tokius produktus tiekti, o jų paklausa auga. Tiek gamintojams, tiek vartotojams tiekti ir pirkti šiuos produktus trukdo kai kurios kliūtys, kurių daugelis susijusios su tuo, kad sąvokos „žaliasis produktas“ ir „žalioji organizacija“ nėra aiškios. Šia Komisijos iniciatyva ketinama tokį neaiškumą pašalinti, tobulinant produktų ir organizacijų aplinkosauginio veiksmingumo vertinimą ir informavimą apie jį.

Komisijos komunikate Tarybai ir Parlamentui pristatomi du vertinimo metodai ir keletas principų, taikomų informuojant apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą. Prie komunikato pridedama Komisijos rekomendacija, kuria valstybės narės ir privatusis sektorius raginami prireikus šiuos metodus taikyti, kartu užtikrinant tinkamą vidaus rinkos veikimą.

Šia iniciatyva siūloma surengti bandomąjį etapą, kuriuo suinteresuotosios šalys ir Komisija kartu įvertins pasiūlytų metodų veiksmingumą ir galimybę juos taikyti visoje bendrojoje rinkoje. Bandomojo etapo rezultatai bus įvertinti surengiant nepriklausomą tarpusavio vertinimo procesą, per kurį, be to, bus svarstomi ir alternatyvūs metodai. Jei šiame etape bus pasiekta gerų rezultatų, Komisija toliau su suinteresuotosiomis šalimis konsultuosis, kaip kuo geriau užtikrinti šios iniciatyvos naudą. Be to, siekiant užtikrinti suderinamumą ir sinergiją su kitais plačiai naudojamais metodais, bus rengiamos diskusijos su tarptautiniais partneriais dėl metodikos vystymo.

Šiais veiksmais siekiama vidutinės trukmės laikotarpiu sudaryti geresnes sąlygas ES rinkoje veiklą vykdančioms įmonėms imti naudoti žaliuosius produktus ir pradėti taikyti ekologiškesnę praktiką, taip sudarant sąlygas šalinti galimas laisvo žaliųjų produktų judėjimo bendrojoje rinkoje kliūtis.

2.           Pasiūlymo aplinkybės

2.1.        Aplinkosaugos ir efektyvaus išteklių naudojimo iššūkiai

2012 m. Jungtinių Tautų konferencijoje tvaraus vystymosi klausimais (Rio+20) tarptautinė bendruomenė pripažino, kad „siekiant tvarios pasaulinės plėtros būtina iš esmės keisti produktų gamybos ir vartojimo principus“[2]. JT vertinimu, beveik du trečdaliai pasaulio ekosistemų nyksta[3], biologinės įvairovės nykimo tempas 100–10 000 kartų viršija natūralų, o stebimi su klimato kaita susijusių pavojų ir tendencijų liudijimai – nepaneigiami[4]. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) perspėja, kad dėl nuolatinio gamtinio kapitalo eikvojimo ir nykimo galimi negrįžtami pokyčiai, kurie keltų pavojų du šimtmečius vykusiam gyvenimo lygio augimui[5].

2.2.        Žaliųjų produktų ir organizacijų nauda aplinkai

Žaliuosius produktus galima apibūdinti kaip produktus, kuriuos gaminant ir naudojant ištekliai naudojami tausiau ir kurių žala aplinkai visą jų gyvavimo ciklą –pradedant žaliavų gavyba, produktų gamyba, platinimu, naudojimu ir baigiant ciklo pabaigos procesais (įskaitant pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir šiluminės energijos gavybą iš atliekų) – yra mažesnė. Žaliųjų produktų yra visose produktų kategorijose, nepaisant to, ar jie pažymėti ekologiniu ženklu ar reklamuojami kaip žalieji; tai, ar juos galima vadinti „žaliaisiais“, lemia jų aplinkosauginis veiksmingumas.

Spartesnis tokių produktų atėjimas į rinką teikia naudos visuomenei, nes mažėja žala aplinkai, didėja vartotojų pasitenkinimas, be to, tausesnis gamtos išteklių naudojimas gali būti ekonomiškai naudingas gamintojams ir vartotojams.

Žaliosios įmonės taip pat teikia papildomos naudos aplinkai. Jos tobulina savo procesus, daro įtaką savo tiekėjams ir kitiems vertės grandinės dalyviams, be to, kuria naujoves. Įmonė, į savo strategiją ir sprendimų priėmimo procesą integruojanti vadinamąją gyvavimo ciklo koncepciją, mažina savo veiklos poveikį aplinkai tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai.

2.3.        Žaliųjų produktų ir organizacijų ekonominė nauda

Remiantis skaičiavimais, mažai anglies dioksido išmetančių technologijų ir aplinkosaugos prekių ir paslaugų pasaulinės rinkos (kuri yra bendros žaliųjų produktų rinkos dalis) vertė yra 4,2 trln. EUR; ES tenka 21 % šios rinkos[6]. Ši rinka kasmet – net ekonominio nuosmukio metais – augo vidutiniškai 4 %[7], todėl žalioji ekonomika yra vienas iš sektorių, kuriuose užimtumo augimo galimybės yra didžiausios[8]. Bendrovės vis labiau konkuruoja, kad užimtų šios rinkos dalį. Žalieji produktai padeda taupyti gamintojams gamybos proceso metu (mažiau naudojamų žaliavų – mažesnės gamybos išlaidos), o vartotojams – produkto naudojimo laikotarpiu (pvz., naudojant didelius buitinius prietaisus, kurie pagal Energijos ženklinimo direktyvą[9] priskiriami aukščiausiai klasei). Paprastai žaliuosius produktus lengviau perdirbti ar pakartotinai panaudoti, todėl atliekų tvarkymas visai visuomenei tampa efektyvesnis ir pigesnis.

Vis dėlto žalieji produktai tesudaro palyginti nedidelę ES vartojimo prekių rinkos dalį[10]. Remiantis įrodymais galima spręsti, kad tokių produktų paklausa yra didelė (jei tokių produktų kaina yra konkurencinga), todėl vidaus rinkoje esama nepanaudoto potencialo[11]. Tai taip pat padarytų teigiamą poveikį užimtumui: apskritai padidinus ES šalių ekonomikos tausumą iki 2020 m. galėtų būti sukurta iki 2,8 mln. naujų darbo vietų[12]..

Žaliosios įmonės dažniausiai pirmauja inovacijų kūrimo ir diegimo srityje. Dėl mažesnių sąnaudų, didesnio našumo, tiekimo saugumo ir mažesnio keliamo pavojaus aplinkai ekologinių inovacijų srityje Europos įmonės naudojasi konkurenciniu pranašumu. Tačiau nesiėmus tolesnių veiksmų tokiam pranašumui remti, konkurencingumui šiame sektoriuje gali kilti pavojus[13].

3.           Problemos, kurias pasiūlymu ketinama spręsti

3.1.        Suderintos „žaliojo produkto“ ir „žaliosios organizacijos“ apibrėžties nebuvimas

Moksliniais duomenimis grindžiamos visuotinai priimtos apibrėžties, kuria būtų paaiškinta, kas iš tikro yra žaliasis produktas ir žalioji organizacija, nėra. Egzistuoja įvairių metodų, kuriuos taikant aplinkosauginis veiksmingumas šiuo metu vertinamas ir lyginamas[14], tačiau gaunami rezultatai skiriasi, nors vertinamas tas pats produktas ar organizacija. Išties dėl plačios metodų, kuriuos naudotojas renkasi savo nuožiūra, įvairovės net ir taikant tą patį metodą gauti rezultatai dažnai negali būti palyginti. Siekiant sudaryti sąlygas konkurencijai aplinkosauginio veiksmingumo pagrindu, o vartotojams ir įmonėms priimti informacija grįstus sprendimus, toks duomenų palyginamumas yra svarbus.

Vienas didžiausių kai kurių aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo metodikų trūkumų yra jų nevisapusiškumas. Taikant šiuos metodus atsižvelgiama ne į visus tiesioginius ir netiesioginius vertinamo produkto ar organizacijos poveikius, t. y. ne į visą jų gyvavimo ciklą. Daug rodiklių yra orientuoti į naudojimo etapą (pavyzdžiui, skalbyklės sunaudojamas vanduo), tačiau jais visiškai neatsižvelgiama į šalinimo arba pakartotinio naudojimo ir perdirbimo potencialą. Atliekant kai kuriuos vertinimus remiamasi tik vienu aplinkosaugos veiksmingumo rodikliu ir galbūt nekreipiamas dėmesys į kitus, o tai sudaro sąlygas vadinamajam „naštos perkėlimui“. Pavyzdžiui, naujam mažai energijos vartojančiam produktui pagaminti gali prireikti retos arba pavojingos medžiagos. Tai gali būti palanku žvelgiant iš energijos taupymo perspektyvos, bet gali būti žalinga išteklių eikvojimo požiūriu arba atsižvelgiant į produkto tvarkymo poveikį gyvavimo ciklo pabaigoje. Bet kuriuo atveju į tai reikėtų atsižvelgti atliekant viso gyvavimo ciklo analizę, kad sprendimus dėl aplinkosauginio veiksmingumo didinimo būtų galima priimti remiantis išsamia informacija.

3.2.        Betikslės įmonių išlaidos

Daugelis įmonių ir jų investuotojų, vykdydami veiklą ir rengdami rinkodaros strategijas, vis labiau atsižvelgia į aplinkosaugą. Tokios įmonės vis dažniau pasitelkia gyvavimo ciklo analizę[15] savo pačių ir savo tiekėjų ekologiškumui ir savo produktų aplinkosauginiam veiksmingumui įvertinti (ir didinti).

Pėdsako (pavyzdžiui, anglies dioksido išmetimo rodiklio, vandens naudojimo rodiklio) matavimo metodų sparčiai daugėja, kartu didėja ir nacionalinio ir privačiojo sektorių iniciatyvų gausa. Dėl to gali smarkiai augti įmonių sąnaudos, ypač jei jos turi naudoti įvairius metodus arba įvykdyti ženklinimo ir patikrinimo reikalavimus, kuriuos taiko skirtingos šalys ir mažmenininkai. MVĮ tenka palyginti daug didesnės santykinės sąnaudos ir susijusi našta.

Europos įmonėms ši padėtis gerai žinoma: su šia iniciatyva susijusių viešų konsultacijų dalyviai mano, kad nuoseklumo trūkumas – vienas iš svarbiausių veiksnių, labiausiai trukdančių skelbti ir lyginti aplinkosauginį veiksmingumą (tam pritarė 72,5 % respondentų). Į klausimą, kas labiausiai lemia tokią padėtį, dauguma atsakė, kad tai – daugybė Europos Sąjungoje vykdomų iniciatyvų (70,8 %) ir daugybė ataskaitų teikimo būdų (76,3 %)[16].

3.3.        Laisvo produktų, kurie parduodami kaip žalieji produktai, judėjimo kliūtys

Dėl taikomų metodų gausos ne tik didėja sąnaudos, bet ir gali būti menkinamos žaliųjų produktų gamintojų galimybės jais prekiauti net Europos Sąjungoje. Įmonės gali norėti prekiauti tarptautiniu mastu, tačiau paaiškėja, kad reikalavimai, susiję su jų ketinamų parduoti produktų aplinkosaugine informacija, kitose šalyse ne tokie patys.

1 tekstas. Konkrečios kliūtys, trukdančios prekybai produktais, kurie parduodami kaip žalieji produktai, bendrojoje rinkoje Nusistovėjęs (tačiau neveiksmingas) prekybos žaliaisiais produktais Europoje scenarijus: konkreti įmonė, pageidaujanti prekiauti savo produktais kaip žaliaisiais produktais Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje ir Šveicarijoje, turėtų taikyti skirtingas sistemas, kad pagal aplinkosauginį veiksmingumą galėtų konkuruoti skirtingose nacionalinėse rinkose. Prancūzijoje jai reikėtų atlikti aplinkosauginį įvertinimą pagal Prancūzijos metodą (BP X30-323); Jungtinėje Karalystėje ji turėtų laikytis PAS 2050 arba WRI GHG protokolo; Šveicarijoje jai tektų taikyti Šveicarijos metodą (jis šiuo metu rengiamas), o Italijoje jai reikėtų dalyvauti vyriausybės pripažintoje anglies dioksido išmetimo rodiklio sistemoje ir atlikti dar vieną analizę. Be to, tai pačiai įmonei tektų parengti Švedijos rinkai skirtą Aplinkosauginę gaminio deklaraciją (AGD) pagal ISO 14025. Galbūt jai reikėtų parengti daug kitų AGD, nes pasaulyje yra bent šešios konkuruojančios AGD sistemos, kurių reikalavimai skiriasi, nors visos jos grindžiamos ISO 14025[17]. Jeigu tyrimas, kurio reikia siekiant atitikti sistemos reikalavimas, kainuoja 10 000 EUR, įmonei tektų šias sąnaudas padauginti iš rinkų, į kurias ketina patekti, skaičiaus. Tad norėdama konkuruoti pagal aplinkosauginį veiksmingumą penkiose nacionalinėse rinkose Europoje, dėl vieno produkto įmonė patirtų iki 50 000 EUR sąnaudų.

Kad galėtų konkuruoti pagal aplinkosauginį veiksmingumą, įmonės de facto privalo pagal skirtingus metodus dalyvauti skirtingose privačiose arba valstybinėse sistemose, kurioms teikiama pirmenybė konkrečiose rinkose. Kitaip tariant, atrodo, kad savitarpio pripažinimo principas bendrojoje rinkoje nepadeda išvengti netechninio pobūdžio kliūčių, trukdančių prekiauti ES viduje, – be teisinių reikalavimų eksportuotojams dar reikia taikyti vietos vartotojams žinomus nacionalinius informavimo metodus (pvz., nacionalines ekologinio ženklinimo sistemas), kad jų padėtis, palyginti su vietos gamintojais, nebūtų prastesnė.

3.4.        Vartotojų nepasitikėjimas ekologiškumo teiginiais

Iš apklausų rezultatų matyti, kad ES vartotojai mielai pirktų daugiau žaliųjų produktų[18]. Vis dėlto iš tų pačių apklausų paaiškėjo, kad žodžiai ir darbai ne visada sutampa, be to, trūksta pasitikėjimo. Pavyzdžiui, nors 75 % ES piliečių teigia, kad yra pasirengę pirkti žaliuosius produktus, per paskutinį mėnesį iki apklausos juos pirko tik 17 % respondentų. Tai aiškinama įvairiai – trūksta pasitikėjimo gamintojų ir mažmenininkų pateikiama aplinkosaugine informacija, ribota žaliųjų produktų už priimtiną kainą pasiūla ir t. t. Be to, aplinkosauginė informacija dažnai pateikiama taip, kad jos neįmanoma palyginti, todėl pasirinkti produktą remiantis informacija sudėtinga.

Ekologiškumo teiginių įvairovė auga, tačiau juose vartojami terminai tampa vis paviršutiniškesni ir miglotesni[19]. Taip pakertamas vartotojų pasitikėjimas: 48 % vartotojų nepasitiki ant produktų pateikiama aplinkosauginio veiksmingumo informacija[20]. Stiprėja įsitikinimas, kad įmonės konkuruoja savo ekologiškumo teiginiais, o ne tikruoju aplinkosauginiu veiksmingumu.

4.           ES politikos atsakas

4.1.        ES veiksmų tikslas

ES veiksmų šioje srityje bendras tikslas – sudaryti sąlygas visoms suinteresuotosioms šalims (įskaitant visos tiekimo grandinės dalyvius) lengviau gauti aiškios, patikimos ir palyginimos informaciją apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą. Siekdama šio tikslo ir remdamasi daugelio metų darbo su suinteresuotosiomis šalimis ir mokslininkų bendruomene patirtimi, Komisija siūlo du metodus aplinkosauginiam veiksmingumui vertinti ir lyginti. Šie metodai yra patikimi (grindžiami moksliniais duomenimis), visapusiški (jais atsižvelgiama į visą produktų ar organizacijų gyvavimo ciklą ir į įvairius aplinkosauginius aspektus) ir padės lyginti aplinkosauginį veiksmingumą. 2011–2012 m. dėl šių metodų konsultuotasi ir jie išbandyti dalyvaujant sektoriaus atstovams, tačiau jie bus toliau bandomi ir tobulinami, visų pirma parengiant supaprastintas taisykles konkrečioms produktų grupėms ir sektoriams, ir bus vertinami, siekiant nustatyti, kokiu mastu šiuos metodus gali taikyti įmonės, visų pirma MVĮ, arba politikos formuotojai.

ES veiksmais siekiama sumažinti dabartinį neapibrėžtumą, susijusį su žaliojo produkto ir žaliosios organizacijos sąvokomis. Jie padės kurti labiau integruotą vidaus rinką, kurioje vartotojai žinos, kurie produktai ir organizacijos yra išties žalieji. Manoma, kad spartesnis žaliųjų produktų įsitvirtinimas rinkoje paspartins ekonomikos atsigavimą ir dar labiau padidins ES įmonių, kuriančių ekologines inovacijas, konkurencinį pranašumą[21].

Todėl žaliojo produkto, kaip produkto, kurio poveikis aplinkai visą jo gyvavimo laikotarpį yra mažesnis nei alternatyvaus produkto, bendrą sampratą padės įtvirtinti du dalykai: 1) gyvavimo ciklo poveikio aplinkai vertinimo metodas; 2) konkrečios kategorijos produktams skirtos taisyklės, pagal kurias nustatomas lyginamasis standartas išties ekologiškiems produktams nustatyti. Toks pats metodas taip pat bus taikomas organizacijoms.

4.2.        Produktų ir organizacijų poveikio aplinkai vertinimo metodinis darbas

Jau keletą metų kartu su įvairiomis suinteresuotosiomis šalimis Komisija dirba šioje srityje: 2003 m. Integruotos produktų politikos (IPP) komunikatu[22] nustatė, kad formuojant ES politiką taikytina gyvavimo ciklo koncepcija. 2008 m. Komisija priėmė Tvaraus vartojimo bei gamybos ir tvarios pramonės politikos veiksmų planą[23], kurio laikydamasi 2010 m. paskelbė Tarptautinės etaloninės gyvavimo ciklo duomenų sistemos (ILCD) vadovą[24], kuriuo pateikė technines rekomendacijas gyvavimo ciklo duomenų tyrimams ir nustatė techninius pagrindus, kuriais remiantis nustatomi konkrečios kategorijos produktų kriterijai, vadovai ir supaprastintos priemonės.

2010 m. Europos Sąjungos Taryba paragino Komisiją parengti suderintą metodą produktų aplinkosauginiam pėdsakui apskaičiuoti[25]. Nuo tada Komisija, laikydamasi esamo gyvavimo ciklo analizės požiūrio ir tarptautinių standartų[26], toliau tikslino metodiką, kad būtų gaunami nuoseklesni, palyginamesni ir tikslesni rezultatai. Šio darbo, vykdyto konsultuojantis ir kartu su pramone atliekant bandymus realiomis sąlygomis[27], rezultatas – parengti produkto aplinkosauginio pėdsako (PAP) ir organizacijos aplinkosauginio pėdsako (OAP) metodai[28].

Palyginti su kitais dabartiniais metodais, šiais dviem metodais patobulinama keletas dalykų, tarp jų:

· aiškiai nurodomos galimo poveikio aplinkai kategorijos[29], į kurias reikia atsižvelgti siekiant atlikti išsamią gyvavimo ciklo analizę;

· įpareigojama kokybę išreikšti skaičiais;

· nustatomi būtinieji duomenų kokybės reikalavimai;

· pateikiami aiškesni techniniai nurodymai, kaip elgtis su kai kuriais lemiamais gyvavimo ciklo analizės tyrimo aspektais (kaip antai paskirstymu, perdirbimu)[30].

Pagal PAP ir OAP metodus reikalaujama parengti produkto aplinkosauginio pėdsako kategorijos taisykles (toliau – PAPKT) ir organizacijos aplinkosauginio pėdsako sektoriaus taisykles (toliau – OAPST)[31], kurios bus naudojamos palyginamams atlikti. Pagal šias taisykles PAP ir OAP metodų bendrosios nuostatos bus išreikštos produkto kategorijai ar konkretiems sektoriams skirtomis taisyklėmis, kurios padės daugiausia dėmesio skirti 3–4 rūšių svarbiausiam poveikiui iš 14 pagrindinių poveikio aplinkai rodiklių ir patiems svarbiausiems konkrečios produktų kategorijos ar sektoriaus procesams ar gyvavimo ciklo etapams. Taip bus galima palyginti tam tikros produktų kategorijos ar sektoriaus atskirų analizių rezultatus nepriklausomai nuo to, kas tą analizę atliko.

Pavyzdžiui, parengus plovikliams skirtas PAPKT, pagal kategorijos taisykles bus apibrėžtas „pavyzdinis produktas“, t. y. tipiškas ploviklių grupės produktas ES rinkoje, ir apskaičiuotas šio pavyzdinio produkto gyvavimo ciklo aplinkosauginis veiksmingumas. Šio tipiško produkto aplinkosauginis veiksmingumas laikomas lyginamuoju standartu (jis turės būti nuolatos tikslinamas ir persvarstomas atsižvelgiant į technologinius pokyčius), su kuriuo bus lyginami rinkoje parduodamų ploviklių veiksmingumo rezultatai. Vartotojas apie šiuos veiksmingumo rezultatus informuojamas ir skirtingus produktus gali lengvai palyginti apsipirkdamas.

Ateityje dėl šių esminių permainų aplinkosauginio pėdsako metodus turėtų būti įmanoma taikyti rinkoje ir politikoje kaip patikimą priemonę produktams ir organizacijoms diferencijuoti mažesnėmis sąnaudomis.

Komisija taip pat remia konkrečią veiklą, kuria siekiama parengti su konkrečiu sektoriumi ir produktų kategorija susijusius konkrečius metodus[32]. Komisija prireikus tęs šių metodų suderinamumo užtikrinimo darbą ir skatins tuos metodus derinti.

4.3.        Dabartinis pasiūlymų rinkinys – pirmasis naujosios politikos rengimo etapas

Ateinančius trejus metus Komisija vadovausis šiuo komunikatu.

Pasikonsultavusi su suinteresuotosiomis šalimis, Komisija laipsniškai šiuos metodus įtrauks atitinkamai į Aplinkos vadybos ir audito sistemą (EMAS), žaliojo viešojo pirkimo ir ES ekologinio ženklo taisykles[33].

4.3.1.     Komisijos rekomendacija

Kartu su šiuo komunikatu Komisija priima rekomendaciją dėl produktų ir organizacijų aplinkosauginio veiksmingumo matavimo ir pranešimo apie jį PAP ir OAP metodų taikymo. Komisija ragina valstybes nares ir suinteresuotąsias šalis naudoti PAP ir OAP metodus atitinkamoje savanoriškoje politikoje ir iniciatyvose, pagal kurias matuojamas produktų ir organizacijų gyvavimo ciklo aplinkosauginis veiksmingumas ir apie jį pranešama. Šie metodai – sudėtinė rekomendacijos dalis.

4.3.2.     Bandomasis etapas. Aplinkosauginio pėdsako metodų taikymo bandymas

Komisija organizuos trejų metų trukmės bandymą, kuriame dalyvaus savanorės suinteresuotosios šalys. Šio bandomojo etapo tikslai:

· nustatyti ir patvirtinti PAPKT ir OAPST, įskaitant aplinkosauginių lyginamųjų standartų parengimą[34] kiekvienai taisyklių grupei. Tais atvejais, kai produktų kategorijos arba konkretaus sektoriaus taisyklės jau bus parengtos, o suinteresuotosios šalys jas jau taikys, Komisija šiomis taisyklėmis pasinaudos rengdama PAPKT ir OAPST;

· palengvinti aplinkosauginio pėdsako metodų taikymą, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, – išbandyti inovacinius procesų valdymo būdus ir parengti priemones;

· išbandyti skirtingas atitikties PAP ir OAP metodams ir tikrinimo sistemas, įskaitant ex ante tikrinimą (pvz., atitikties vertinimą) ir ex post tikrinimą (pvz., rinkos priežiūrą), siekiant nustatyti ir patvirtinti proporcingas, veiksmingas ir produktyvias atitikties ir tikrinimo sistemas;

· bendradarbiaujant su suinteresuotosiomis šalimis, išbandyti skirtingus ūkio subjektų pranešimų perdavimo vartotojams ir ūkio subjektų pranešimų perdavimo ūkio subjektams metodus.

2013 m. Komisija paskelbs kvietimą savanoriams, t. y. pakvies suinteresuotąsias šalis (taip pat iš trečiųjų šalių) dalyvauti PAPKT ir OAPST rengimo procese arba jam vadovauti. Bandomajame etape vertinami produktai ir sektoriai bus pasirinkti pagal tokias aplinkybes, kaip poveikio aplinkai mastas, suinteresuotųjų šalių pageidavimas dalyvauti arba vadovauti, būtinybė užtikrinti, kad būtų įtraukti įvairūs produktai (įskaitant sudėtinius produktus) ir sektoriai (su dinamine tiekimo grandine), galimybė remtis jau nuveiktu darbu[35], turima informacija apie gyvavimo ciklus. Šio bandomojo etapo sėkmė bus vertinama pagal tyrimams atrinktų produktų ir sektorių įvairovę bei reprezentatyvumą ir dalyvaujančių suinteresuotųjų šalių skaičių ir svarbą, įskaitant tinkamą atstovavimą MVĮ ir NVO bei atsižvelgiant į metodų taikymo išlaidas, naudą ir laiko sąnaudas. Per IPP/SCP reguliarius susitikimus[36] Komisija nuolat informuos valstybes nares ir kitas suinteresuotąsias šalis apie bandymų eigą.

Komisija galės įvertinti kitus PAP ir OAP metodams alternatyvius metodus, kuriais galima pasiekti tikslus, palyginamus su pirmiau nurodytais tikslais. Todėl Komisija ketina pateikti galutinius bandomojo etapo rezultatus nepriklausomam tarpusavio vertinimui, kurio metu šie rezultatai būtų palyginti su galimų alternatyvių metodų, kuriuos pasiūlys suinteresuotosios šalys, rezultatais. Minėtos tarpusavio lyginamosios analizės reikalavimus atitinka tik tie alternatyvūs metodai, kuriuos siūlančioji suinteresuotoji šalis išbandė panašiomis testavimo sąlygomis. Ši nepriklausoma tarpusavio apžvalgos analizė padės Komisijai išsirinkti perspektyviausią ir tinkamiausią šiame komunikate nustatytų politikos tikslų įgyvendinimo būdą.

4.3.3.     Ekologiškumo teiginiai ir Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos įgyvendinimo gairių tobulinimas

Visų ekologiškumo teiginių ir rinkodaros reikalavimai nėra atskirai suderinti ES teisės aktais. ES reglamentuoja teiginių naudojimą arba įtraukdama reikalavimus į konkrečius teisės aktus, kuriais reglamentuojamas skirtingų rūšių produktų veiksmingumas (pvz., „Energy Star“ reglamentą[37]), arba nustatydama bendrąsias klaidinančių ekologiškumo teiginių prevencijos taisykles, o nacionalinėms institucijoms pavesdama šias taisykles aiškinti ir užtikrinti jų laikymąsi individualiai[38], kaip numatyta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje[39].

2009 m. Komisija paskelbė konkrečias minėtos direktyvos įgyvendinimo gaires, kuriomis rinkodaroje ir reklamoje skatinama naudoti aiškius, tikslius ir tinkamus ekologiškumo teiginius. Kad užtikrintų tinkamą ir vienodą direktyvos vykdymą valstybėse narėse, Komisija ketina šiuo klausimu pateikti daugiau gairių. Įgyvendindama Vartotojų darbotvarkę[40], Komisija tuo tikslu jau užmezgė dialogą su atitinkamomis suinteresuotosiomis šalimis, kad nustatytų sunkumus ir gerosios patirties pavyzdžius bei susitartų, kokias pagrindines rekomendacijas pateikti dėl tolesnių veiksmų[41].

4.3.4.     Pranešimas apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą

Dėl netinkamo informavimo painiojami ir klaidinami informacijos adresatai, trukdoma sprendimų priėmimo procesui ir pakertamas pasitikėjimas ekologiškumo teiginiais. Todėl, remdamasi įvairių suinteresuotųjų šalių dialogo rezultatais, Komisija rekomenduoja keletą principų, kuriais reikėtų vadovautis informuojant apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą.

(1) Skaidrumas. Ūkinės veiklos vykdytojai turėtų skelbti informaciją ne tik apie konkrečių produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą, bet ir apie tai, kaip ta informacija gauta, t. y. kokia vertinimo procedūra, metodais, duomenimis, šaltiniais, kriterijais ir pan. naudotasi.

(2) Galimybė naudotis ir prieinamumas. Ūkinės veiklos vykdytojai turėtų paprasta ir lengvai suprantama forma skelbti informaciją apie produktų ir organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą pačių svarbiausių poveikių aplinkai atžvilgiu. Esminę informaciją reikėtų papildyti nuorodomis į papildomus šaltinius, kaip antai interneto svetaines, išmaniųjų telefonų programas ir pan., kad vartotojai galėtų susipažinti su išsamia informacija.

(3) Patikimumas. Siekiant užtikrinti vartotojų pasitikėjimą ekologiškumo teiginiu, pateikiama informacija turėtų būti moksliniu požiūriu tiksli ir patikrinama.

(4) Išsamumas. Ūkinės veiklos vykdytojai turėtų mažiausiomis sąnaudomis teikti informaciją apie visas poveikių aplinkai kategorijas, svarbias konkrečiam produktui ir organizacijai.

(5) Palyginamumas. Ūkinės veiklos vykdytojai turėtų nuosekliai rinktis vertinimo metodiką, kad užtikrintų galimybę palyginti informaciją apie konkrečios produktų kategorijos ar sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą skirtingais laikotarpiais. Jei įmanoma, jie turėtų naudoti metodus, kuriais sudaromos sąlygos lyginti tos pačios produktų kategorijos produktų ir tame pačiame sektoriuje veikiančių organizacijų aplinkosauginį veiksmingumą.

(6) Aiškumas. Ūkinės veiklos vykdytojai turėtų pateikti informaciją vartotojams aiškiai, tiksliai ir suprantamai. Informacijos turinys taip pat turėtų būti aiškus: jos apimtis ir sudėtingumas turėtų būti pritaikyti pagal tikslinę auditoriją, produkto savybes ir pranešimo paskirtį.

Šių principų laikymąsi labai palengvintų esamų bendrų būdų, standartų ir metodų, kaip antai PAP ir OAP, naudojimas.

4.4.        Antras etapas. Įvertinimas ir būsima politika

Pasibaigus bandomajam etapui, Komisija, prieš priimdama sprendimą dėl tolesnių veiksmų (t. y. antro etapo), įvertins padarytą pažangą. Tuo pačiu ji įvertins, ar metodai, produktų ir sektorių veiksmingumo lyginamieji standartai ir paskatos buvo veiksmingi ir ar juos galima įtraukti į politikos priemones. Visų pirma, Komisija vertins, ar jie gali būti įtraukti į įvairias esamas ar naujas priemones, kad būtų padidintas ES rinkoje parduodamų produktų aplinkosauginis veiksmingumas; taip pat ji atsižvelgs į galimybę naudoti tinkamas priemones, įskaitant europinius standartus. Remdamasi šio vertinimo rezultatais, Komisija parengs atitinkamus pasiūlymus, kaip numatyta Komisijos pasiūlyme dėl naujos ES aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m.[42]

5.           Pasaulinis kontekstas ir tarptautinis bendradarbiavimas

Pasaulyje sparčiai žengiama pirmyn aplinkosauginio veiksmingumo matavimo ir pranešimo srityje, panaši pažanga stebima ir valstybėse narėse. Pavyzdžiui, 2013 m. Šveicarija ketina paskelbti įstatymą, kuriuo nustatoma produktų gyvavimo ciklo analizė pagal įvairius kriterijus ir vartotojų informavimas apie šios analizės rezultatus. Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Kanada taip pat taiko gyvavimo ciklo analizės koncepciją teisėkūroje. JAV Aplinkosaugos agentūra koordinuoja produktų kategorijos taisyklių nustatymo gairių rengimą. Tvarumo konsorciumas – viena iš plačiausio masto privačių iniciatyvų, susijusių su produktų aplinkosauginio pėdsako nustatymu ir pranešimu; taip pat kuriasi naujos iniciatyvos, kaip antai Tvarumo apskaitos standartų valdyba.

Šios stebimos pastangos džiugina, tačiau tai, kad dauguma šių iniciatyvų rengiamos palyginti izoliuotai, kelia nerimą, nes sudėtingoms globalėjančioms tiekimo grandinėms reikėtų taikyti geriau koordinuotą požiūrį, kuriuo, pavyzdžiui, būtų galima užtikrinti esamų priemonių ir platformų savitarpio pakeičiamumą ir sąveikumą. Galima tikėtis, kad metodika tam tikru mastu bus plėtojama tarptautiniu lygmeniu. Tačiau tam prireiks tikslingesnių ir platesnio masto veiksmų, taip pat siekti bendro sutarimo.

ES ketina aktyviai bendradarbiauti su pagrindiniais prekybos partneriais, kad paskatintų juos taikyti geriau koordinuotą požiūrį į metodikos rengimą tarptautiniu lygmeniu, pagal, be kita ko, Rio+20 konferencijoje priimtą Pagrindinę dešimtmečio programą, kuria siekiama tvaraus vartojimo ir tvarios gamybos; tuo tikslu rengiamas atviras ir skaidrus konsultacijų procesas, į kurį bus pakviestos visos suinteresuotosios šalys. Valstybės narės ir kitos suinteresuotosios šalys bus informuojamos apie pasiektą pažangą per IPP/SCP reguliarius susitikimus.

Be to, ES finansiškai remia UNEP gebėjimų ugdymo veiksmus (tokiose srityse, kaip aplinkosauginis pėdsakas, gyvavimo ciklo analizės metodai ir duomenų rinkimas), vykdomus besivystančiose šalyse ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse.

Progresiškai taikant PAP ir OAP metodus visoje ES, naudą pajus ir trečiųjų šalių įmonės, nes norėdamos patekti į ES rinką jos turės taikyti du aiškius metodus, o ne dabar nacionaliniu lygmeniu taikomas įvairiausias sistemas. Taip mažės eksportuotojų administracinės sąnaudos, o žaliųjų produktų pasiūla bendrojoje rinkoje augs.

[1]               COM(2011) 571 galutinis.

[2]                      Pagrindinės dešimtmečio programos, kuriomis siekiama tvaraus vartojimo ir tvarių gamybos modelių. A/CONF.216/5.

[3]                      JT Generalinio sekretoriaus aukšto lygio grupės visuotinio tvarumo klausimais ataskaita „Resilient People, Resilient Planet: A future worth choosing“ („Atsparūs žmonės ir atspari planeta – ateitis, kurią verta rinktis“), 2012 m.

[4]               Žr., pavyzd˛iui, Biologinės įvairovės konvencijos sekretoriato (2006 m.) Antrąją pasaulio biologinės įvairovės apžvalgą ir http://unfccc.int/essential_background/items/6031.php

[5]               „Aplinkos prognozė iki 2050 m.“ (EBPO, 2012 m.).

[6]               Verslo, inovacijų ir įgūdžių departamentas, 2012 m. Low Carbon Environmental Goods and Services.

[7]               Green Seal, 2009 m. Green Buying Research.

[8]               Pagal prognozes 2012 m. visos ES ekologinės pramonės darbuotojų skaičius turėtų būti 3,4 mln. (2008 m. jų buvo 2,7 mln.), o tai rodo, kad net dabartinėmis ekonomikos sąlygomis žaliajame sektoriuje gali didėti užimtumas. Žr. „2013 m. metinę augimo apžvalgą“, COM(2012) 750 final, http://ec.europa.eu/europe2020/pdf/ags2013_en.pdf.

[9]               2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/30/ES dėl su energija susijusių gaminių suvartojamos energijos ir kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją, OL L 153, 2010 6 18, p. 1–12.

[10]             Iš daugelio tyrimų rezultatų matyti, kad produktams, kuriems būdingas geresnis aplinkosauginis veiksmingumas, tenkanti rinkos dalis yra palyginti maža – ne daugiau kaip 5 % kai kuriose produktų kategorijose tam tikrose valstybėse narėse. Išsamiau paaiškinta Poveikio vertinimo ataskaitoje.

[11]             Žr. Poveikio vertinimo ataskaitą.

[12]             Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „Ekologiško augimo darbo vietų kūrimo potencialo išnaudojimas“, SWD(2012) 92 final, pridedamas prie komunikato „Ekonomikos atsigavimas kuriant darbo vietas“.

[13]             Danija, Švedija ir Suomija pasaulyje pirmauja švarių technologijų srityje, tačiau jas sparčiai vejasi pagrindiniai konkurentai, kaip antai JAV. Kinija ir Indija jau pralenkė Nyderlandus, Austriją, Belgiją, Prancūziją ir Ispaniją. Žr. ataskaitą Global Cleantech Innovation Index 2012, „CleanTech Group“ ir Pasaulio gamtos fondas.

[14]                    Produktų ir organizacijų aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo metodus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: 1) aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo metodai, orientuoti į tiesioginį poveikį (t. y. tiesiogiai produktui ir (arba) organizacijai priskiriamas poveikis, kaip antai pavojingos gamybos atliekos). Kai kuriais šių metodų vertinamas vienintelis poveikis aplinkai (pvz., ŠESD protokolo 1 rūšies emisija, t. y. išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos), kitais – keletas poveikių aplinkai (pvz., Aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos (EMAS) svarbiausi veiksmingumo rodikliai); 2) aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo metodai, orientuoti tiek į tiesioginį poveikį, tiek į netiesioginį poveikį (t. y. atsižvelgiama ir į poveikį kitais gyvavimo ciklo etapais, pvz. gavybos, logistikos, naudojimo, tvarkymo pasibaigus eksploatacijai etapais; tai vadinama gyvavimo ciklo analize). Kai kuriais šių metodų vertinamas vienintelis poveikis aplinkai (pvz., vėlgi ŠESD protokolo 1 rūšies emisija), kitais – keletas poveikių aplinkai (pvz., ES ekologinis ženklas).

[15]             Gyvavimo ciklo analizė – tai plačiai taikoma metodikos priemonė, pagal kurią gyvavimo ciklo koncepcija kiekybiškai taikoma su procesais ar produktais susijusios veiklos aplinkosauginei analizei. Esminė gyvavimo ciklo analizės savybė – visapusis dėmesys produktams ar procesams bei jų funkcijoms, atsižvelgiant į visus veiklos etapus nuo žaliavų gavybos iki produkto šalinimo. Taigi, pavyzdžiui, produkto gyvavimo ciklo analizė apima gamybos procesus ir paslaugas, susijusius su produktu visą jo gyvavimo ciklą nuo žaliavų gavybos, produktui pagaminti naudojamos medžiagos gamybos, produkto naudojimo iki jo perdirbimo ir (arba) galutinio kai kurių jo sudedamųjų dalių pašalinimo. Visas toks gyvavimo ciklas da˛nai vadinamas „gavyba–ciklo pabaiga“.

[16]             Žr. http://ec.europa.eu/environment/consultations/sustainable.htm

[17]             Vokietija, Švedija, Norvegija, Japonija, Pietų Korėja ir Taivanis.

[18]                    „Specialusis Eurobarometras 295“, „Europos piliečių požiūris į aplinką“, 2008 m.; p. 27; Eurobarometras: („Europiečių požiūris į tvaraus vartojimo ir gamybos problemą“), 2009 m.

[19]             OECD (2011); Environmental Claims - Findings and Conclusions of the OECD Committee on Consumer Policy. - DEFRA (2010); Assessment of Green Claims on Product Packaging.

[20]                    Greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 256 „Europiečių požiūris į tvaraus vartojimo ir gamybos problemą“, 2009 m. Be to, 2012 m. greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 332 (11 p.) parodė, kad beveik trečdalis ES vartotojų yra susidūrę su klaidinančia informacija apie produkto poveikį aplinkai. Išsamiau paaiškinta Poveikio vertinimo ataskaitoje.

[21]             Išsamiau šis ryšys nagrinėjamas Poveikio vertinimo ataskaitoje.

[22]             Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl integruotos produktų politikos „Aplinkos gyvavimo ciklo koncepcijos kūrimas“, COM/2003/0302 galutinis.

[23]             Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui dėl tvaraus vartojimo bei gamybos ir tvarios pramonės politikos veiksmų plano, COM/2008/0397 galutinis.

[24]             http://lct.jrc.ec.europa.eu/pdf-directory/ILCD-Handbook-General-guide-for-LCA-DETAIL-online-12March2010.pdf

[25]             Žr. 2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos išvadas, kuriose Komisija raginama „parengti bendrą metodą, pagal kurį būtų galima atlikti produktų poveikio aplinkai kiekybinį vertinimą visą produktų gyvavimo laikotarpį“.

[26]                    Dabartinių produktų ir organizacijų aplinkosauginio pėdsako nustatymo metodikų analizė. Rekomendacijos, pagrindimas ir derinimas, JRC, 2011, http://ec.europa.eu/environment/eussd/pdf/Deliverable.pdf.

[27]             Bandymai realiomis sąlygomis vykdyti 2011–2012 m. Metodikos išbandytos su 10 produktų (žemės ūkio, mažmeninės prekybos, statybos, chemijos, IRT, maisto, apdirbamosios gamybos – avalynės, televizorių, popieriaus) ir 10 organizacijų (mažmeninės prekybos, maisto, energijos gamybos, vandens tiekimo, pašarų, viešojo sektoriaus, IRT, kasybos, chemijos ir popieriaus apdirbamosios gamybos). Žr. išsamesnę informaciją Poveikio vertinimo ataskaitos 9 priede.

[28]             Galutiniai metodų projektai ir informacija apie PAP ir OAP rengimo procesą: http://ec.europa.eu/environment/eussd/product_footprint.htm

[29]             Klimato kaita; ozono sluoksnio ardymas; toksiškumas žmonėms – vėžiniai susirgimai; toksiškumas žmonėms – ne vėžiniai susirgimai; kietosios dalelės / įkvepiamosios neorganinės dalelės; jonizuojančioji spinduliuotė; fotocheminis ozono susidarymas; rūgštėjimas; eutrofikacija – sausumoje; eutrofikacija – vandenyje; ekotoksiškumas – gėlojo vandens; žemės naudojimo paskirtis; išteklių išeikvojimas – vanduo; išteklių išeikvojimas – mineralinis ir iškastinis kuras.

[30]             PAP ir OAP techniniai elementai išsamiai paaiškinti Poveikio vertinimo ataskaitoje.

[31]             PAPKT – taisyklės, kurios papildo bendrąsias metodines PAP tyrimų gaires, nes jose pateikiamos su konkrečia produktų kategorija susijusios papildomos specifikacijos. OAPST – taisyklės, kurios papildo bendrąsias metodines OAP tyrimų gaires, nes jose pateikiamos su sektoriumi susijusios papildomos specifikacijos.

[32]             IRT anglies dioksido išmetimo rodiklio apskaičiavimo metodas, parengtas pagal dokumentą COM(2010)245 galutinis „Europos skaitmeninė darbotvarkė“; pagal iniciatyvą „Food SCP Roundtable“ parengtas protokolas „Envifood“; standartizacijos darbas, susijęs su Europos standartizacijos organizacijos (CEN) technikos komiteto 350 kompetencijai priskirtu standartu „Statybos darbų tvarumas“ („Sustainability of construction works“).

[33]                    Pvz., svarbių poveikių aplinkai nustatymas pagal PAP tyrimų rezultatus rengiant ekologinio ženklo ar žaliojo viešojo pirkimo kriterijus; OAPKT naudojimas EMAS sektorių informaciniuose dokumentuose.

[34]                    Siekiant nustatyti lyginamąjį standartą, reikia nustatyti rinkoje siūlomo produkto vidutinį modelį ir apibrėžti aplinkosauginio veiksmingumo klases pagal šią analizę.

[35]             Pvz., produktų kategorijos taisykles, parengtas vykdant Prancūzijos „Grenelle II“ eksperimentus arba pagal kitas tarptautines sistemas, kaip antai Švedijos EPD ar Japonijos „Ekologinį lapą“, EMAS sektorių informacinius dokumentus.

[36]             http://ec.europa.eu/environment/ipp/ipp_wg.htm

[37]             2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 106/2008 dėl Bendrijos raštinės įrangos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo programos.

[38]             SEC(2009) 1666 – Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklosįgyvendinimo ir taikymo gairių 2.5 skyrius „Klaidinantys ekologiškumo teiginiai“.

[39]             2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva), OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

[40]             Europos vartotojų darbotvarkė pasitikėjimui ir ekonomikos augimui skatinti, COM(2012) 225 final.

[41]             Įvairių suinteresuotųjų šalių dialogas ekologiškumo teiginių tema, kuriam pirmininkauja Sveikatos ir vartotojų reikalų, Teisingumo ir Aplinkos generaliniai direktoratai. Kovo 18 d. per 2013 m. Europos vartotojų aukščiausio lygio susitikimą pristatyta ataskaita, kurioje pateikti pagrindiniai minėto dialogo rezultatai ir išvados (http://www.european-consumer-summit.eu).

[42]             COM(2012) 710 final.