This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52012DC0672
COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS Report on the Review of the European Water Scarcity and Droughts Policy
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Vandens trūkumo ir sausrų politikos peržiūros ataskaita
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Vandens trūkumo ir sausrų politikos peržiūros ataskaita
/* COM/2012/0672 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Vandens trūkumo ir sausrų politikos peržiūros ataskaita /* COM/2012/0672 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS
PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ
KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Vandens trūkumo ir sausrų politikos
peržiūros ataskaita 1. Įvadas Per pastarąjį dešimtmetį ES
labiau susirūpinta dėl sausrų ir vandens trūkumo, visų
pirma dėl ilgalaikio vandens paklausos ir prieinamo vandens kiekio
disbalanso Europoje. Po vienos iš plačiausiai alinusių
sausrų, kuri 2003 m. paveikė daugiau kaip 100 mln. žmonių
trečdalyje Europos ir atsiėjo bent 8,7 mlrd. eurų, ES Ministrų
Taryba paprašė Europos Komisijos spręsti vandens trūkumo ir
sausrų problemą ES. Reaguodama į
šį prašymą Komisija paskelbė Komunikatą „Vandens
trūkumo ir sausrų problemos Europos Sąjungoje sprendimas“[1], kuriame nustatyta vandens trūkumo problemos sprendimo
būdų hierarchija, pagal kurią pirmenybė teiktina vandens
paklausos valdymui, ir tik išsekus visoms tausaus vandens naudojimo
galimybėms ieškotini alternatyvūs vandens tiekimo būdai .
Komunikate vandens trūkumo ir sausrų problematiką pasiūlyta
spręsti 7 pagrindiniais sprendimo būdais. Kiekvienas iš jų
įvertintas tolesniuose skirsniuose 3.1.1–3.1.7. Tų sprendimo būdų
įgyvendinimo pažangą Komisija yra įvertinusi metinėse 2008,
2009 ir 2010 m. ataskaitose. Ši ataskaita parengta reaguojant į
2007 m. Tarybos prašymą iki 2012 m. įvertinti, ar vandens
trūkumo ir sausrų politika buvo veiksminga mažinant vandens
trūkumą ir didinant atsparumą sausroms. Joje taip pat
analizuojama, ar įgyvendinant Vandens pagrindų direktyvą (VP
direktyva)[2]
prisidėta prie vandens trūkumo ir sausrų problemos mažinimo. Šis
vertinimas pagrįstas Europos Komisijos inicijuotais įvairiais
tyrimais[3]
ir valstybių narių parengtų upių baseinų valdymo
planų (UBVP) peržiūra. Šia ataskaita taip pat bus naudojamasi
rengiant Europos vandenų išteklių išsaugojimo metmenis.
Išsamesnė informacija pateikiama pridedamame Komisijos tarnybų
darbiniame dokumente. 2. Vandens trūkumas ir sausros
Europoje 2011 ir 2012 m. sausrų būta
pietų, vakarų ir net šiaurės Europoje. 2011 m. sausra
pavadinta nuožmiausia šimtmečio sausra, nes iškrito tik 40 %
įprasto kritulių kiekio. Abiejų metų pavasariais prieinamo
vandens labai sumažėjo, ir daugelyje Europos vietų buvo nustatyti
vandens naudojimo apribojimai. Per pastaruosius trisdešimt metų
sausrų ne tik pagausėjo, bet sustiprėjo ir jų poveikis.
1976–2006 m. sausros alinamų plotų ir jos poveikį
patiriančių žmonių skaičius išaugo 20 %, o bendros
dėl sausrų patiriamos išlaidos jau siekia 100 mlrd. eurų. 2007 m. bent 11 % ES gyventojų
17 % jos teritorijos trūko vandens. Be to, situacija blogėja –
galima sakyti, kad šiuo metu nemažoje dalyje upių baseinų
trūksta vandens ištisus metus. Vasaros mėnesiais vandens
trūkumas labiausiai jaučiamas pietų Europoje, tačiau
problema tampa vis aktualesnė ir šiauriniuose baseinuose, įskaitant
JK ir Vokietiją. Atrodo, kad šios tendencijos nesikeičia.
Sumodeliuotos vandens trūkumo upių baseinuose prognozės rodo,
kad 2030 m. vandens trūkumo paveiktų upių baseinų
skaičius išaugs iki 50 %[4]. Tiek dėl sausrų, tiek dėl
vandens trūkumo daugiausia vandens naudojantys sektoriai gali patirti
ekonominių nuostolių ir gali būti neigiamai paveikta
biologinė įvairovė bei vandens kokybė, nykti ir mažėti
šlapynės, vykti dirvožemio erozija, blogėti žemės
būklė ir vykti dykumėjimas. Vieni padariniai yra trumpalaikiai,
ir sąlygos greitai atsistato, tačiau kiti padariniai gali likti visam
laikui. 3. Vandens trūkumo ir sausrų
politika Europoje Tiek 2007 m. komunikate, tiek VP
direktyvoje nustatytos politikos priemonės yra svarbios kovojant su
vandens trūkumu ir didinant ES atsparumą sausroms. Tolesniuose
skirsniuose aptariama, kiek pavyko padaryti iki šiol, ir nurodomos
dabartinės vandens trūkumo ir sausrų politikos spragos. 3.1. 2007 m. nustatytų
politikos priemonių įgyvendinimas 3.1.1. Tinkamas vandens apmokestinimas
VP direktyvoje numatyti reikalavimai dėl
išlaidų susigrąžinimo ir kainų politikos, skatinančios
efektyviai naudoti vandenį, yra įgyvendinti tik iš dalies. UBV
planuose pateikiama informacija apie dabartinius vandens paslaugų tarifus,
tačiau vandens paslaugų apibrėžtis dažnai neatitinka Komisijos
interpretacijos, nes planuose vandens paslaugomis laikomas tik geriamojo
vandens tiekimas ir nuotekų valymas, bet ne savarankiška geriamojo vandens
gavyba, apsauga nuo potvynių, hidroenergija, laivyba ir pan.[5]. Net jei vandens paslaugos
apibrėžiamos plačiau, susigrąžinti finansines išlaidas už
vandens paslaugas kol kas įprasta ne visose valstybėse narėse, o
su aplinka arba ištekliais susijusios išlaidos dažnai net neskaičiuojamos.
Jei vandens tarifai yra mažesni negu reikia, kad būtų
susigrąžintos išlaidos, gali nepakakti lėšų, už kurias
būtų keičiamas geriamojo vandens sistemų materialusis
turtas siekiant sumažinti nuotėkį iki tausaus lygio, o valymui
skirtų lėšų gali nepakakti aplinkosaugos tikslams pasiekti[6]. Žemės ūkio sektoriuje (kuris yra
didžiausias vandens naudotojas ES) su vandens tiekimu susijusios veiklos
sąnaudos tik iš dalies susigrąžinamos dešimtyje valstybių
narių, o kapitalo išlaidos dažnai subsidijuojamos. Žemės ūkiui
naudojamo vandens gavyba ES didele dalimi yra neapmokestinama, net ir tose
vietovėse, kur vandens trūksta. Taip pat nenustatyta jokių
finansinių priemonių, kuriomis būtų susigrąžinamos su
individualia vandens gavyba susijusios aplinkosaugos ir išteklių išlaidos
arba paskatinama tausiau naudoti vandenį. Tausus vandens paskirstymas ir
apmokestinimas galimas tik įdiegus skaitiklius[7]. 3.1.2. Tinkamesnis vandens ir su juo
susijusio finansavimo skirstymas Apskritai visose valstybėse narėse
yra nustatyta vandens gavybos ir naudojimo leidimų išdavimo tvarka,
tačiau ji labai skirtinga ir tam tikrose Europos dalyse neteisėta
vandens gavyba tebėra rimta problema. Daugelio valstybių narių
vandens skirstymo politikoje numatyta pristigus vandens ar prasidėjus
sausrai riboti jo naudojimą. Tam tikrose valstybėse narėse tokie
apribojimai nustatyti pagal vandens naudotojų hierarchiją, kurioje
aplinka kartais išskirta kaip atskiras sektorius. Vietovėse, kuriose
nuolat jaučiamas vandens stygius, gavybos taisyklės kartais yra
griežtesnės. Tiek įvedant vandens naudojimo
apribojimus, tiek nustatant, kiek galima keisti vandens telkinių ribas,
taip pat siekiant išlaikyti tam tikrą biologinę būklę ar
ištaisyti ankstesnių veiksmų padarinius vis dažniau naudojamos
gamtosauginio debito diagramos[8].
Iš visos Europos tik Ispanijoje nuo
1999 m. egzistuoja prekyba vandens naudojimo teisėmis, o 2005 m.
susiformavo vandens rinkos, kuriose yra įvairių oficialių ir
neoficialių prekybos mechanizmų. Per sausras 2005–2008 m. Ispanijoje
vandens rinkos padėjo pagerinti padėtį tuose baseinuose, kur
vandens trūko labiausiai. Pastebima tam
tikra pažanga į bendrąją žemės ūkio politiką
(BŽŪP) integruojant vandens kiekio aspektus, o norint, kad tokia
tendencija išliktų ir toliau, labai svarbu priimti Komisijos
pasiūlymo dėl BŽŪP nuostatas, pagal kurias VP direktyva
taptų kompleksinės paramos schemos dalimi ir būtų
nustatytos sąlygas, kuriomis kaimo plėtros lėšos
galėtų būti naudojamos drėkinimo projektams
įgyvendinti. Komisijos pasiūlyme dėl 2014–2020 m. tausus
vandens tiekimas ir vandens paklausos valdymas yra pagrindinės ERPF ir
Sanglaudos fondo investicijų į vandens valdymą kryptys. Be to,
komunikatu[9]
valstybėms narėms priminta, kad sanglaudos politikai skirtomis
lėšomis reikia labiau remti tausų vandens naudojimą. EIB
lėšas vandens trūkumo ir sausrų politikai valstybės
narės vis dar naudoja vangiai. Keisti žemės naudojimą siekiant
sumažinti vandens išteklių pažeidžiamumą valstybėse narėse
vis dar nėra įprasta, ir užuot žemės ir vandens naudojimą
planavus integruotai kol kas skatinami tik labai fragmentiški finansavimo
veiksmai ir techninės priemonės. Rinkdamosi upių baseinų valdymo
prioritetines investicijų sritis valstybės narės retai kada
remiasi išlaidų efektyvumo ir ekonominės naudos analize, todėl
įgyvendinant šiuos planus trūksta sistemos, kuria būtų
koordinuojamas finansavimas prioritetinėms sritims6. 3.1.3. Sausrų rizikos valdymo
tobulinimas Pasistūmėta rengiant sausrų
valdymo planus, tačiau kol kas jie įgyvendinti tik iš dalies ir dar
nepakankamai susieti su UBV planais bei kitais planavimo dokumentais. Tam
tikromis UBV planuose numatytomis priemonėmis, kuriomis siekiama sumažinti
vandens gavybą įvairiuose sektoriuose, būtų galima didinti
atsparumą sausroms, tačiau dažniausiai jomis stengiamasi sumažinti
vandens trūkumą. Jau sukurtas ir su pagrindiniais Europos,
regioniniais ir vietiniais duomenų centrais susietas Europos sausrų
stebėjimo tarnybos prototipas. Be to, jau nustatyti preliminarūs ES
lygmens sausros rodikliai: kritulių kiekis, dirvos drėgnumas,
augalijos reakcija ir bendras žemės ūkiui pritaikytas sausros
rodiklis. Reikia toliau bandyti ir tobulinti tuos rodiklius, įvesti
daugiau nacionalinių ir upės baseino lygmens duomenų, išbandyti
ir įgyvendinti vidutinės trukmės ir ilgalaikio sausros
prognozavimo sistemą, atlikti pavojaus ir rizikos analizes. ES solidarumo fondo lėšos retai
naudojamos su sausromis susijusioms reikmėms. Finansavimo mechanizmas buvo
panaudotas tik vieną kartą – per 2008 m. sausrą Kipre. Šiuo
metu jo taikymo taisyklės persvarstomos. 3.1.4. Papildoma vandentiekio
infrastruktūra Tam tikrose valstybėse narėse buvo
pastatyta papildoma vandentiekio infrastruktūra dar neišnaudojus viso
vandens taupymo priemonių potencialo ir taip pažeidžiant vandens
trūkumo problemos sprendimo būdų hierarchiją. Galimas
naujos vandentiekio infrastruktūros poveikis aplinkai nebuvo
valstybių narių sistemingai įvertintas. Maždaug 30 % iš visų
peržiūrėtų UBV planų numatyta, kad pastačius arba
modernizavus rezervuarus bei kitą vandens infrastruktūrą
padaugės prieinamo vandens ir bus sumažintas socialinis ir ekonominis
vandens trūkumo poveikis. Vandens perdavimo sistemų statyba arba
modernizavimas (nevienodos svarbos) numatytas 25 % UBV planų,
išvalytų nuotekų pakartotinis naudojimas numatytas 50 % UBV
planų, o dirbtinis vandeningojo sluoksnio papildymas ir lietaus vandens
surinkimas – 30 % UBV planų. Tik keliuose UBV planuose numatyta statyti
arba modernizuoti vandens gėlinimo įrenginius, nors jie itin
svarbūs pietų Europos upių baseinams. Kita vertus, planuose ne
visuomet pakankamai įvertinamas neigiamas vandens gėlinimo poveikis
aplinkai. 3.1.5. Vandens tausojimo
technologijų ir metodų taikymo skatinimas Nors dabar žemės ūkyje
drėkinimui sunaudojama gerokai mažiau vandens, patobulinus drėkinimo
tvarkaraščius ir modernizavus drėkinimo technologijas jo
būtų galima sutaupyti dar daugiau. Tačiau kol kas nėra
aišku, ar lauko lygmenyje sutaupius vandens efektyviai mažėja ir bendras
ūkyje ar visame upės baseine sunaudojamo vandens kiekis. Tam tikrais
atvejais modernizavus drėkinimo sistemas vandenį imta naudoti
aktyviau arba padidintas dirbamos žemės plotas, todėl bendros vandens
sąnaudos nesumažėjo[10].
Statybų sektoriuje taip pat dar yra nemažas vandens taupymo potencialas,
pvz., galima naudoti ekologiškai suprojektuotus čiaupus ir dušo galvutes. Geriamojo vandens tiekimo sistemų
efektyvumas ES taip pat labai skiriasi. Tam tikrais atvejais netausios vandens
tiekimo sistemos (tos, kuriose yra daug nuotėkio) gali būti
ekonomiškai optimalios, t. y. papildomos investicijos į nuotėkio
mažinimą reikštų papildomas išlaidas mokesčių
mokėtojams, tačiau nebūtinai jiems arba aplinkai duotų
naudos6. UBV planų analizė parodė, kad
dažnai šie planai nebuvo tinkamai suderinti su kitais fiziniais, socialiniais
ir ekonominiais planais, pavyzdžiui, žemės naudojimo planais. Taigi
dėl nepakankamos koordinacijos ir lydimųjų finansinių
planų stokos UBV planus apskritai, o ypač su vandens trūkumu ir
sausromis susijusias priemones (įskaitant vandens taupymo priemones),
įgyvendinti yra daug sunkiau 3.1.6. Vandens taupymo kultūros
Europoje ugdymas Valstybės narės vykdo
įvairią sąmoningumo didinimo veiklą, kuria skatinama
taupyti vandenį, tačiau ne visuomet pakankamai taiko kitas priemones,
kaip antai skatinimą kainomis ar vandens naudojimo prietaisų
ekologinio projektavimo finansavimą. Su maisto ir žemės ūkio
produktų sertifikavimu ir ženklinimu susijęs tvarus vartojimas vis
dažniau skatinamas dviem būdais: pagal vienus modelius labiau informuojama
apie produkto vandens naudojimo rodiklį, o pagal kitus – skatinamas geras
vandens valdymas. Šiuo metu ženklinti produktų pagal jų vandens
naudojimo rodiklį nerekomenduojama, nes daugelis vartotojų neturi
pakankamai žinių, kad galėtų tinkamai interpretuoti
pateiktą informaciją, be to, tebėra abejonių dėl
rodikliui apskaičiuoti naudojamų duomenų skaidrumo bei
patikimumo ir dėl paties rodiklio naudojimo veiksmingumo mažinant vandens
sąnaudas[11].
Europos vandens partnerystės (EVP) organizacija
sukūrė Europos vandens valdymo (angl. European Water Stewardship,
arba EWS) programą, kurios tikslas – skatinti pagrindinius vandens
naudotojus taikyti taupius vandens naudojimo metodus. Sertifikavimo kriterijai
yra glaudžiai susiję su pagrindiniais VP direktyvos reikalavimais,
todėl EWS gali būti naudinga siekiant optimizuoti vandens
valdymą upės baseino lygmeniu. 3.1.7. Geresnis žinių ir
duomenų rinkimas Kol kas neturima ilgalaikių duomenų
apie vandens kiekius visoje ES, todėl net sunku nustatyti, kuriuose
upių baseinuose trūksta vandens. Taip pat reikia geresnių
apibendrintų duomenų apie vandens būklę ir neigiamus
veiksnius, poveikius ir kovos su vandens trūkumu bei sausromis
priemonių veiksmingumą. Rengiant VP direktyvos bendrąją
įgyvendinimo strategiją pavyko pasiekti tam tikros pažangos
bendrų vandens trūkumo ir sausrų rodiklių taikymo klausimu.
Kol kas susitarta dėl trijų rodiklių: ·
standartinio kritulių indekso, rodančio
meteorologinę sausrą ·
sugertosios fotosintetiškai aktyvios saulės
spinduliuotės frakcijos (angl. santrumpa fAPAR), rodančios sausros
poveikį augalams ·
vandens naudojimo indekso plius (VNI+),
rodančio vandens gavybos neigiamą poveikį vandens ištekliams. Šie rodikliai gali būti apskaičiuojami
remiantis jau turimais arba šiuo metu kuriamais informacijos šaltiniais (pvz.,
Europos aplinkos agentūra dabar rengia fizinio vandens balanso
informaciją). Moksliniai vandens
trūkumo ir vandens naudojimo efektyvumo tyrimai tiek pagal
6-ąją, tiek pagal 7-ąją mokslinių tyrimų
programą finansuojami padrikai, be to, reikėtų juos geriau
derinti su valstybėse narėse vykdoma šių sričių
mokslinių tyrimų veikla, ir užtikrinti tinkamą koordinaciją
su politikos poreikiais. Tai laipsniškai įgyvendinama neseniai
pradėtais projektais. 3.2. Su vandens trūkumu ir
sausromis susijusių priemonių integracija į UBVP Buvo įvertinta, kaip visose savo UBV
planus pateikusiose šalyse (taigi išskyrus PT, EL ir tam tikras ES bei BE
dalis) vandens trūkumo ir sausrų aspektai integruoti į UBVP[12]. Visoje ES upių baseinų valdymo
planuose vandens trūkumas ir sausros laikomos svarbiu klausimu. Vandens
trūkumas užfiksuotas visame Viduržemio jūros regione, tam tikrose
vidurio, rytų ir šiaurės Europos dalyse. 41 % UBV planų
vandens trūkumas nėra aktuali problema. Sausrų užfiksuota
įvairiuose upių baseinų rajonuose visoje Europoje, tačiau
40 % UBV planų sausros nelaikomos aktualia problema. Daugelis UBV planų nėra tinkamai
pagrįsti vandens kiekio aspektų analize: nėra pakankamai duomenų
apie vandens kiekį ir nėra aiškaus vandens trūkumo ir sausros
sąvokų atskyrimo. Tik 35 % UBV planų pateikti vandens
paklausos scenarijai ir tik 25 % UBV planų – prieinamo vandens kiekio
svyravimų scenarijai. 80 % planų neįvertinta duomenų
neapibrėžtis; 90 % planų nenurodyti numatytų priemonių
finansavimo šaltiniai. Priemonės, kuriomis užtikrinamas VP
direktyvos tikslų įgyvendinimas didinant ekosistemų
atsparumą, įtrauktos į 45 % UBV planų. Tik keliuose
baseinuose, kuriuose trūksta vandens, vienas iš pagrindinių UBV
planų prioritetų – riboti vandeniui imlius plėtros projektus. Planuose nepakankamai atsižvelgta į
kitų sektorinių politikos krypčių galimybes mažinti vandens
trūkumą ir švelninti sausros poveikį: tik 12 % UBV
planų nurodyta, kokį neigiamą poveikį vandens ištekliams
daro įvairūs sektoriai. Kelias šalis apimančiuose baseinuose kol
kas sunkiai sekasi vandens kiekio klausimą spręsti taip, kad
būtų sumažinta konfliktų rizika ir būtų siekiama VP
direktyvos tikslų. Tik 5 % peržiūrėtų
tarptautinių UBV planų numatytos priemonės, kuriomis visame
baseino rajone koordinuotai sprendžiamos vandens trūkumo ir sausrų
problemos. 3.3. Dabartinės vandens
trūkumo ir sausrų politikos spragos Iš pirmiau pateikto vertinimo matyti, kad
Europos vandens trūkumo ir sausrų politikoje yra įvairių
tarpusavy susijusių spragų. Tai: · Koncepcijos spragos: kol kas nėra pakankamai žinių apie
priežastinius ryšius tarp varomųjų jėgų, neigiamų
veiksnių, būklės ir poveikių, kurios padėtų rasti
ekonomiškiausius vandens trūkumo ir sausrų problemos sprendimus.
Dažnai vandens trūkumas ir sausra painiojami ir kol kas nėra
pakankamai rodiklių, pagal kuriuos tie reiškiniai būtų aiškiai
atskiriami . Rodikliai, dėl kurių neseniai pavyko susitarti, turi
būti apskaičiuoti visai Europos Sąjungai pakankamu geografiniu
ir laiko mastu. Tam reikia nuoseklios ES lygmens duomenų bazės. · Informacijos spragos: UBV planuose nėra pakankamai duomenų
apie esamą ir būsimą vandens paklausą ir prieinamumą,
vandens trūkumo ir sausrų mažinimo priemones, finansavimo galimybes
ir numatomą jų poveikį vandens trūkumui ir sausroms.
Neturint patikimos informacijos sunku tinkamai įvertinti priemonių
efektyvumą ir jų socialinį- ekonominį poveikį. · Politikos, valdymo ir įgyvendinimo spragos: dauguma valstybių
narių pasiūlytų vandens trūkumo ir sausrų politikos
veiksmų ir priemonių iš esmės nukreiptos į neigiamus
veiksnius, būklę ir poveikius, taigi orientuojamasi į vandens
tiekimo didinimą. Tik keliuose UBV planuose pasiūlyta priemonių,
skirtų vandens trūkumo ir sausrų priežastims šalinti, arba
papildomų priemonių, tokių kaip skaitikliai, kainodara ir (arba)
subsidijavimas arba vandens naudojimo apribojimas. Kam tenka atsakomybė už
pasiūlytų priemonių įgyvendinimą ir finansavimą,
lieka neaišku. Nėra tinkamo koordinavimo su kitais planavimo procesais ir
nenumatomas pakankamas finansavimas. Galiausiai nėra tinkamų
sąsajų tarp vandens trūkumo ir gamtosauginių debitų. 4. Vandens kiekio problemų sprendimas
ateityje Pagrindinis tikslas sprendžiant vandens
trūkumo ir sausrų problemą – atkurti arba palaikyti vandens
pusiausvyrą visuose Europos upių baseinuose kartu atsižvelgiant
į vandens ekosistemų vandens poreikius. Nors su paviršinio vandens kiekiu susiję
reikalavimai VP direktyvoje nėra aiškiai išreikšti[13], abejotina, ar vandens telkinys
gali būti geros ekologinės būklės, jei dėl pernelyg
didelės gavybos yra žymiai pasikeitę jo debitas. Todėl, nors ir
netiesiogiai, VP direktyvoje reikalaujama tinkamai valdyti vandens kiekį.
Bendroje įgyvendinimo strategijoje pasiektas bendras vandens trūkumo
ir sausrų supratimas. Į tai turi būti atsižvelgiama naujuose UBV
planuose. Vandens srities Europos inovacijų
partnerystė[14]
gali atlikti svarbų vaidmenį remiant novatoriškus vandens kiekio
problemai pritaikytus sprendimus, o Europos žemės ūkio našumo ir
tvarumo inovacijų partnerystės[15]
veikla gali padėti gerinti vandens valdymą ūkio lygmenyje ir
taip padėti tausiau naudoti vandenį žemės ūkyje. Be to,
siekiant, kad vėlesniuose UBV planuose būtų numatytas geresnis
vandens kiekio valdymas, yra svarbios tam tikros priemonės.
Pagrindinės iš jų aptariamos toliau. 4.1. Gamtosauginių
debitų nustatymas ir įgyvendinimas Norint veiksmingai spręsti vandens
trūkumo ir sausrų problemą bei pasiekti gerą ekologinę
būklę, kaip reikalaujama VP direktyvoje, labai svarbu visuose Europos
vandens telkiniuose tinkamai nustatyti gamtosauginius debitus ir užtikrinti,
kad jų būtų paisoma. Tai duotų ir kitos naudos:
būtų sutaupyta energijos, švelninama klimato kaita ir būtų
prie jos taikomasi; tai būtų palanku gamtai ir biologine įvairovei.
Dabartinį vandens paskirstymą reikėtų pritaikyti
atsižvelgiant į nuo vandens priklausomų ekosistemų
gamtosauginius poreikius. Jei vanduo paskirstomas atsižvelgiant į
gamtosauginio debito poreikius, bus įmanoma išvengti vandens trūkumo
ir sausrų arba sušvelninti jų padarinius. 4.2. Vandens efektyvumo
tikslų nustatymas ir įgyvendinimas Į UBV planus turi būti įtraukti
kiekybiniai vandens poreikio ir prieinamo kiekio duomenys, įskaitant
geresnes vandens prieinamo kiekio ir sunaudojimo prognozes. Duomenys
turėtų būti skaidresni, nurodomos neapibrėžtys,
laikotarpiai ir šaltiniai. Vietovių, kurioms būdingos sausros, su
sausromis susijęs neapibrėžtumas ir variacijos (pvz., prieinamas
vandens kiekis) turėtų būti įtraukti į UBV planų
bazinį lygmenį, o ne laikomi netikėtais ekstremaliais klimato
reiškiniais. Didžiulis efektyvumo didinimo priemonių
potencialas tebėra visuose vandenį naudojančiuose sektoriuose:
žemės ūkio, pramonės, paskirstymo tinklų, pastatų ir
energijos gamybos. Tačiau vandens taupymo potencialas labai priklauso nuo
aplinkybių, todėl būtų geriausia, kad tikslus vietos mastu
nustatytų suinteresuotieji subjektai, geriausiai žinantys apie
įvairius vandenį naudojančius sektorius ir hidrologinio ciklo
sudėtines dalis bei galintys užtikrinti, kad tikslai derėtų su
vietos sąlygomis ir kad taupymo priemonės būtų diegiamos
ten, kur socialinės ir ekonominės sąnaudos yra mažiausios. 4.3. Taupaus vandens naudojimo
ekonominių iniciatyvų skatinimas Vandens trūkumo ir sausrų problemos
neišspręsime tinkamai neįgyvendinę VP direktyvos 9 straipsnio.
Todėl būtina išplėsti dabartinių ekonominių
priemonių taikymo sritį taip, kad jomis būtų skatinama
tausiai išgauti ir naudoti vandenį: ten, kur šiuo metu tarifų
nėra, jie turi būti nustatyti; turėtų būti skatinama taikyti
sunaudojamu vandens kiekiu pagrįstus tarifus; turėtų būti
sustiprintas išgavimo rinkliavų ir mokesčių vaidmuo, kad vandens
naudotojai priimtų sprendimus atsižvelgdami į išlaidas, susijusias su
aplinkosauga ir ištekliais. Užtikrinus, kad ekonominės priemonės
geriau atspindėtų vandens ekonominę vertę, vandens tiekimo
įmonės būtų skatinamos papildomai investuoti į
nuotėkio kontrolę. Tokiu būdu ne tik būtų
susigrąžintos visos sąnaudos, bet ir užtikrintas ilgalaikis vandens
tiekimo paslaugų tvarumas ir efektyvumas. O gautas įplaukas paskyrus
konkrečiai su vandens trūkumu ir sausromis susijusioms
priemonėms būtų lengviau pasiekti atitinkamų šios srities
tikslų. Vandens rinka ir (arba) prekybos sistema,
kurioje būtų nustatyta tam tikra aplinkai skirtina finansinė
dalis, galėtų būti viena iš mokėjimo už ekosistemų
teikiamą naudą galimybių ir tausus būdas pasiekti vandens
kiekio pusiausvyrą tuose upių baseinuose, kuriuose jo trūksta.
Vienas iš papildomų tokios sistemos privalumų būtų tas, kad
vandens naudojimo teisės būtų perskirstytos (laikinai arba visam
laikui) tiems ekonominės veiklos vykdytojams, kurie gali sukurti
papildomos ekonominės naudos. 4.4. Žemės naudojimas
atsižvelgiant į vandens trūkumą Siekiant ilgalaikio tausaus vandens naudojimo
būtina užtikrinti, kad nauja ekonominės veiklos, o ypač
žemės naudojimo, plėtra būtų vykdoma atsižvelgiant į
prieinamą vandens kiekį. Tai darsyk patvirtina, kad būtina
tinkama UBV planų ir kitų ekonominių ir fizinių planavimo
procesų integracija. Todėl prieš priimant UBV planus jie turi
būti tinkamai suderinami su kitais fizinės, socialinės ir
ekonominės veiklos planais, ir turi būti aiškiai paskirti finansiniai
ištekliai jiems įgyvendinti. Taip bus tinkamai įvertintos
veiksmų sąnaudos ir nauda, o siekiant UBV planų tikslus
įgyvendinti mažiausiomis sąnaudomis bus laikomasi VP direktyvoje
numatyto ekonominio efektyvumo principo. 4.5. Geresnis valdymas Europoje
kilus sausroms Būtina toliau vystyti Europos sausrų
stebėjimo tarnybą, kad ji veiktų kaip ankstyvo perspėjimo sistema,
galinti padėti valstybių narių ekonominės veiklos
vykdytojams kuo geriau pasirengti artėjančioms sausroms. Be to,
reikėtų tinkamai pritaikyti ES solidarumo fondą, kad jo
lėšas būtų galima naudoti šalinant žalą, kurios nebuvo
įmanoma išvengti. Reikia dėti papildomai pastangų, kad
planuojant VP direktyvos įgyvendinimą būtų parengta ir
įgyvendinta nuosekli veiksmų seka sausros problemai upės baseino
lygmeniu spręsti. Žemės naudojimo pokyčiai turi derėti su
konkrečiame upės baseino rajone prieinamu vandens kiekiu ir jo
svyravimais. Šiuo atžvilgiu labai svarbų vaidmenį gali atlikti
žalioji infrastruktūra, pavyzdžiui, vandens sulaikymo priemonės. Be to, būtina ir toliau naudotis tokiais
alternatyviais ir mažą poveikį aplinkai turinčiais vandens
tiekimo būdais kaip pakartotinis vandens naudojimas. 4.6. Atsparumo klimato kaitai
skatinimas Numatoma, kad
klimato kaita dar padidins vandens telkiniams daroma neigiamą
poveikį, nes kritulių kiekio kitimas kartu su didėjančia
oro temperatūra lems didžiulius vandens išteklių kokybės ir
prieinamo kiekio pokyčius. Todėl į vandens trūkumo ir
sausrų politiką reikia įtraukti ir prisitaikymo priemonių
rinkinį. 5. Išvada Pagrindinis vandens trūkumo ir
sausrų politikos tikslas – pakeisti vandens trūkumo ir sausrų
tendencijas – nepasiektas, nors ir padaryta pažangos įgyvendinant
2007 m. Komisijos komunikate1
nurodytas 7 politikos priemones. Vandens trūkumo ir sausrų
politiką valstybės narės iš dalies laikė atsieta politikos
sritimi, todėl įgyvendinant VP direktyvą labai svarbu daugiau
dėmesio skirti vandens kiekio klausimui. Tai turi būti užtikrinta
kituose VP direktyvos įgyvendinimo cikluose, be to, vandens kiekio
aspektai turi būti labiau integruojami į kitas sektorines politikos kryptis. Dauguma valstybių narių taikomų
priemonių nukreiptos į neigiamus veiksnius, būklę ir
poveikį, ir tik labai mažai priemonių skirtos svarbiausiems
priežastiniams veiksniams. Siekiant vandens kiekio klausimus geriau
integruoti į bendruosius politikos metmenis, nustatytosios politikos
spragos ir konkretūs jų užtaisymo būdai aptarti Komisijos
komunikate „Europos vandenų išteklių išsaugojimo metmenys“. Prireikus daugiau politikos priemonių gali būti numatyta
prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje, kurią numatoma parengti
2013 m. pavasarį. [1] COM(2007) 414 galutinis. [2] Direktyva 2000/60/EB, OL L 327, 2000 12 22, p. 1. [3] http://ec.europa.eu/environment/water/quantity/building_blocks.htm [4] Modeliavimas atliktas vykdant projektą „ClimWatAdapt“. [5] Komisija yra pradėjusi pažeidimo nagrinėjimo
procedūras prieš 8 valstybes nares. Šiuo metu tebevyksta valstybių
narių UBVP vertinimas, iš kurio matyti, kad plačiąją
vandens paslaugų apibrėžtį naudoja tik 6 valstybės
narės iš 23. [6] Resource
and economic efficiency of water distribution networks. ERM galutinė
ataskaita Europos Komisijai, 2012 m. [7] The
role of water pricing and water allocation in agriculture.
Galutinė Arcadis et al. ataskaita Europos Komisijai, 2012 m.
[8] Upės nuotėkio režimai, kurie būtini esminiams
sveikų upės ekosistemų procesams ir gerai vandens telkinių
ekologinei būklei palaikyti. [9] COM(2011) 17 galutinis. [10] Water
saving potential in agriculture in Europe,
galutinė Bio Intelligence Service ataskaita
Europos Komisijai, 2012 m. [11] Water footprinting and product labelling,
galutinė RPA ataskaita Europos Komisijai, 2011 m. [12] Todėl ataskaitoje gali būti ne iki galo
įvertintas vandens trūkumo ir sausrų padėties Europoje
rimtumas. [13] Požeminio vandens kiekio reikalavimai nustatyti aiškiai. [14] COM(2012)216. [15] COM(2012)79.