This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52011PC0690
Proposal for a COUNCIL DECISION on the accession of the European Union to the Protocol for the Protection of the Mediterranean Sea against pollution resulting from exploration and exploitation of the continental shelf and the seabed and its subsoil
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, susidarančios dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio žvalgymo ir eksploatavimo, protokolo
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, susidarančios dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio žvalgymo ir eksploatavimo, protokolo
/* KOM/2011/0690 galutinis - 2011/0304 (NLE) */
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, susidarančios dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio žvalgymo ir eksploatavimo, protokolo /* KOM/2011/0690 galutinis - 2011/0304 (NLE) */
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS 1. Viduržemio jūros aplinkos ir
pakrančių zonos apsaugos konvencija, dar vadinama Barselonos
konvencija, pasirašyta 1976 m. vasario 16 d. Barselonoje ir iš dalies
pakeista 1995 m. birželio 10 d. Konvencija įsigaliojo 2004 m.
liepos 9 d. Europos Sąjunga, kaip ir Italija, Graikija, Ispanija,
Prancūzija, Slovėnija, Malta ir Kipras, drauge su 14 kitų
Viduržemio jūros regiono valstybių, kurios nepriklauso ES, yra
konvencijos susitariančioji šalis. Iš dalies pakeistos konvencijos 7 straipsniu
šalys įpareigojamos imtis visų reikiamų priemonių siekiant
užkirsti kelią Viduržemio jūros regiono taršai, kuri susidaro
dėl kontinentinio šelfo, jūros dugno ir podugnio žvalgymo ir
eksploatavimo, ją sumažinti, su ja kovoti ir kiek įmanoma panaikinti. 2. Vienas iš Barselonos konvencijos
protokolų skirtas Viduržemio jūros apsaugai nuo taršos,
susidarančios dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei
podugnio žvalgymo ir eksploatavimo (paprastai vadinamas Jūros protokolu).
Jis buvo priimtas 1994 m. spalio 14 d. šalių konferencijoje
Madride atsižvelgiant į Jungtinių Tautų jūrų
teisės konvencijos (1982 m. gruodžio mėn.) nuostatas. 3. Europos Sąjunga Jūros protokolo
nėra nei pasirašiusi, nei ratifikavusi. Komisija pasiūlė Tarybai
(COM(94) 397 final) pasirašyti protokolą prieš jį
priimant 1994 m. spalio mėn. šalių konferencijoje. Tuo metu buvo
nuspręsta, kad tikslingiau yra toliau kurti Bendrijos tvarką dėl
atsakomybės už žalą aplinkai, nei laukti, kol ji bus įgyvendinta
tarptautiniu susitarimu. Tada jau buvo paskelbta žalioji knyga dėl žalos
aplinkai atlyginimo (1993 m., po jos 2000 m. paskelbta baltoji knyga
dėl atsakomybės už žalą aplinkai). 2004 m. buvo pagaliau
priimta Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva. 4. Jūros protokolas įsigaliojo 2011 m.
kovo 24 d. Iki šiol jį ratifikavo Albanija, Tunisas, Marokas, Libija,
Kipras ir Sirija. Kai kurios valstybės narės, kurios yra Barselonos
konvencijos susitariančiosios šalys, pastaraisiais mėnesiais taip pat
pranešė apie ketinimą ratifikuoti protokolą. 5. Jis apima įvairią žvalgymo ir
eksploatavimo veiklą, leidimų reikalavimus, apleistų ir
nebenaudojamų įrenginių išmontavimą, kenksmingųjų
medžiagų naudojimą ir šalinimą, atsakomybės už žalą ir
žalos kompensavimo reikalavimus, regioninio lygmens veiklos koordinavimą
su kitomis Barselonos konvencijos šalimis ir nuostatas dėl saugos ir
veiksmų nenumatytais atvejais planavimo bei stebėsenos. 6. Jūros protokolo nuostatas turės
įgyvendinti įvairių lygmenų institucijos ir
ūkinės veiklos vykdytojai. Valstybės narės ir jų
atitinkamos kompetentingos institucijos bus atsakingos už tam tikrų
išsamių Jūros protokole nustatytų priemonių
kūrimą ir įgyvendinimą, konkrečiai nacionalinės
stebėsenos sistemos sukūrimą ir atitinkamų taisyklių
bei procedūrų, skirtų atsakomybei už žalą ir žalos
atlyginimui nustatyti, priėmimą ir taikymo užtikrinimą. 7. Apskaičiuota, kad Viduržemio
jūroje jau yra daugiau kaip 200 veikiančių jūros
platformų ir ketinama įrengti dar daugiau. Manoma, kad po to, kai
Viduržemio jūroje atrasta didelių iškastinio kuro rezervų,
suaktyvės ir angliavandenilių žvalgymo ir eksploatavimo veikla.
Dėl Viduržemio jūros pusiau uždaro pobūdžio ir ypatingos
hidrodinamikos tokios avarijos, kaip 2010 m. įvykusioji Meksikos
įlankoje, galėtų turėti tiesioginių neigiamų
padarinių Viduržemio jūros ekonomikai ir pažeidžiamoms jūrų
ir pakrančių ekosistemoms ne vienoje šio regiono šalyje.
Tikėtina, kad vidutinės trukmės perspektyvoje bus imtasi ir
kitų mineralinių jūros, jos dugno ir podugnio išteklių
žvalgymo ir eksploatavimo veiklos. 8. Jei nebus imtasi veiksmingų
priemonių mažinti šios veiklos keliamą grėsmę, gali
būti smarkiai pakenkta Italijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos,
Slovėnijos, Maltos ir Kipro pastangoms pasiekti ir išlaikyti gerą
jų vandenų aplinkosaugos būklę, kaip reikalaujama
Jūrų strategijos pagrindų direktyva 2008/56/EB, ir sutrukdyta
laikytis įsipareigojimų ir prievolių, taikomų minėtoms
valstybėms kaip Barselonos konvencijos susitariančiosioms šalims. 9. Pastarojo meto Komisijos komunikate
dėl saugos atviroje jūroje (COM(2010) 560 final, 2010 10 12)
apibrėžiamos sritys, kuriose reikia imtis priemonių siekiant
išlaikyti saugą bei Europos Sąjungos aplinkosaugos
įsipareigojimus, ir siūlomi konkretūs veiksmai; viena iš
tokių sričių yra tarptautinis bendradarbiavimas remiant
saugą jūroje ir reagavimo pajėgumus visame pasaulyje, o vienas
iš susijusių veiksmų – regioninių konvencijų potencialo
tyrimas; visų pirma komunikate raginama artimai bendradarbiaujant su
atitinkamomis valstybėmis narėmis iš naujo pradėti Jūros
protokolo įsigaliojimo procesą. 10. Taryba savo išvadose dėl naftos ir
dujų žvalgymo ir gavybos atviroje jūroje saugos teigė, kad
Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turėtų ir
toliau vaidinti svarbų vaidmenį siekiant aukščiausių saugos
standartų per tarptautines iniciatyvas bei forumus ir regioninį,
pvz., Viduržemio jūros regiono, bendradarbiavimą, ir ragina
Komisiją ir valstybes nares kuo geriau išnaudoti esamas tarptautines
konvencijas. 11. Europos Parlamentas savo 2011 m.
rugsėjo 13 d. rezoliucijoje pabrėžė, kaip svarbu, kad
įsigaliotų visas neratifikuotas 1994 m. Viduržemio jūros
protokolas, kuriuo siekiama apsaugos nuo dėl žvalgymo ir eksploatavimo
veiklos susidarančios taršos. 12. Vienas iš Europos Sąjungos aplinkos
politikos tikslų yra tarptautiniu lygmeniu remti priemones, kuriomis
siekiama spręsti regionines aplinkos problemas. Kalbant apie Jūros
protokolą, labai svarbu nepamiršti, kad avarijos tokioje pusiau uždaroje
jūroje, kaip Viduržemio jūra, atveju labai tikėtini neigiami
padariniai ne vienos šalies aplinkai. Todėl tikslinga, kad Europos
Sąjunga imtųsi visų būtinų veiksmų remdama
jūroje vykdomos žvalgymo ir eksploatavimo veiklos saugą ir siekdama
apsaugoti Viduržemio jūros aplinką. 13. Būtina skubiai mažinti didelę
potencialią grėsmę, keliamą jūroje vykdomos veiklos,
ypač atliekamos sudėtingomis sąlygomis, kaip antai gręžimas
jūroje, ir nustatyti tinkamas nacionalinio ir regioninio lygmens
prevencijos ir reagavimo sistemas, kurios apimtų neišvengiamos,
neteisėtos ir netyčinės taršos atvejus. Todėl Komisija
šalia šio pasiūlymo siūlo ir reglamentą dėl jūroje
vykdomos naftos ir dujų paieškos, žvalgymo ir gavybos saugos. 14. Jūros protokolas yra susijęs su
sritimi, kurią plačiai apima Sąjungos teisė. Tai, pvz.,
tokie elementai, kaip jūrų aplinkos apsauga, poveikio aplinkai
vertinimas ir atsakomybė už žalą aplinkai. Priklausomai nuo galutinio
teisės aktų leidėjų sprendimo šiuo klausimu, Jūros
protokolas yra suderinamas ir su siūlomo reglamento dėl jūroje
vykdomos naftos ir dujų paieškos, žvalgymo ir gavybos saugos tikslais,
įskaitant susijusius su leidimais, poveikio aplinkai vertinimu ir veiklos
vykdytojų techniniais ir finansiniais pajėgumais. 15. Todėl tikslinga, kad Sąjunga
sudarytų Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, susidarančios
dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio žvalgymo ir
eksploatavimo protokolą. 2011/0304 (NLE) Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS dėl Europos Sąjungos prisijungimo
prie Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, susidarančios dėl
kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio žvalgymo ir eksploatavimo,
protokolo EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdama į Sutartį dėl
Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 192 straipsnio 1 dalį
kartu su 218 straipsnio 6 dalies a punktu, atsižvelgdami į Europos Komisijos
pasiūlymą, atsižvelgdama į Europos Parlamento
pritarimą, kadangi: (1)
Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos
konvencija, vėliau pervadinta Viduržemio jūros aplinkos ir
pakrančių zonos apsaugos konvencija (toliau – Barselonos konvencija),
Europos bendrijos vardu sudaryta Tarybos sprendimais 77/585/EEB ir 1999/802/EB; (2)
pagal Barselonos konvencijos 7 straipsnį
susitariančiosios šalys imasi visų reikiamų priemonių
siekiant užkirsti kelią Viduržemio jūros regiono taršai, kuri
susidaro dėl kontinentinio šelfo, jūros dugno ir podugnio žvalgymo ir
eksploatavimo, ją sumažinti, su ja kovoti ir kiek įmanoma panaikinti; (3)
vienas iš Barselonos konvencijos protokolų
skirtas Viduržemio jūros apsaugai nuo taršos, susidarančios dėl
kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio žvalgymo ir eksploatavimo
(paprastai vadinamas Jūros protokolu). Ji įsigaliojo 2011 m.
kovo 24 d. Iki šiol jį ratifikavo Albanija, Tunisas, Marokas, Libija,
Kipras ir Sirija. Kai kurios valstybės narės, kurios yra Barselonos
konvencijos susitariančiosios šalys, pastaraisiais mėnesiais taip pat
pranešė apie ketinimą ratifikuoti protokolą; (4)
apskaičiuota, kad Viduržemio jūroje jau
yra daugiau kaip 200 veikiančių jūros platformų ir ketinama
įrengti dar daugiau. Manoma, kad po to, kai Viduržemio jūroje atrasta
didelių iškastinio kuro rezervų, suaktyvės ir
angliavandenilių žvalgymo ir eksploatavimo veikla. Dėl Viduržemio
jūros pusiau uždaro pobūdžio ir ypatingos hidrodinamikos tokios
avarijos, kaip 2010 m. įvykusioji Meksikos įlankoje,
galėtų turėti tiesioginių neigiamų padarinių Viduržemio
jūros ekonomikai ir pažeidžiamoms jūrų ir pakrančių
ekosistemoms ne vienoje šio regiono šalyje. Tikėtina, kad vidutinės
trukmės perspektyvoje bus imtasi ir kitų mineralinių jūros,
jos dugno ir podugnio išteklių žvalgymo ir eksploatavimo veiklos; (5)
jei nebus imtasi veiksmingų priemonių
šios veiklos keliamai grėsmei mažinti, gali būti smarkiai pakenkta
Italijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Maltos ir
Kipro pastangoms pasiekti ir išlaikyti gerą jų vandenų
aplinkosaugos būklę, kaip reikalaujama Jūrų strategijos
pagrindų direktyva 2008/56/EB, ir sutrukdyta laikytis
įsipareigojimų ir prievolių, taikomų minėtoms
valstybėms kaip Barselonos konvencijos susitariančiosioms šalims; (6)
Jūros protokolas apima daug įvairių
nuostatų, kurias turės įgyvendinti įvairių
lygmenų institucijos. Kadangi atsižvelgiant, inter alia, į
didelę tikimybę, kad su jūroje vykdoma žvalgymo ir eksploatavimo
veikla susijusios aplinkos problemos bus tarpvalstybinio pobūdžio,
tikslinga, kad Europos Sąjunga savo veiksmais didintų šios veiklos
saugą, tačiau už tam tikras Jūros protokole nustatytas išsamias
priemones būtų atsakingos valstybės narės ir jų
kompetentingos institucijos; (7)
Komisijos komunikate dėl saugos atviroje
jūroje[1] pabrėžiama
būtinybė bendradarbiauti tarptautiniu mastu remiant saugą
jūroje ir reagavimo pajėgumus visame pasaulyje, o kaip vienas iš
susijusių veiksmų nurodomas regioninių konvencijų
potencialo tyrimas. Komunikate raginama artimai bendradarbiaujant su
atitinkamomis valstybėmis narėmis iš naujo pradėti Jūros
protokolo įsigaliojimo procesą; (8)
Taryba savo išvadose dėl naftos ir dujų
žvalgymo ir gavybos atviroje jūroje saugos teigė, kad Europos
Sąjunga ir jos valstybės narės turėtų ir toliau
vaidinti svarbų vaidmenį siekiant aukščiausių saugos
standartų per tarptautines iniciatyvas bei forumus ir regioninį,
pvz., Viduržemio jūros regiono, bendradarbiavimą, ir ragina
Komisiją ir valstybes nares kuo geriau išnaudoti esamas tarptautines
konvencijas; (9)
Europos Parlamentas savo 2011 m. rugsėjo 13 d.
rezoliucijoje pabrėžė, kaip svarbu, kad įsigaliotų visas
neratifikuotasis 1994 m. Viduržemio jūros protokolas, kuriuo siekiama
apsaugos nuo žvalgymo ir eksploatavimo veiklos keliamos taršos; (10)
vienas iš Europos Sąjungos aplinkos politikos
tikslų yra tarptautiniu lygmeniu remti priemones, kuriomis siekiama
spręsti regionines aplinkos problemas. Kalbant apie Jūros
protokolą, labai svarbu nepamiršti, kad avarijos tokioje pusiau uždaroje
jūroje, kaip Viduržemio jūra, atveju labai tikėtini neigiami
padariniai ne vienos šalies aplinkai. Todėl tikslinga, kad Europos
Sąjunga imtųsi visų būtinų veiksmų jūroje
vykdomos žvalgymo ir eksploatavimo veiklos saugai didinti ir Viduržemio
jūros aplinkai apsaugoti; (11)
Komisija šalia šio pasiūlymo siūlo ir
reglamentą dėl jūroje vykdomos naftos ir dujų paieškos,
žvalgymo ir gavybos saugos; (12)
Jūros protokolas yra susijęs su sritimi,
kurią plačiai apima Sąjungos teisė. Tai, pvz., tokie
elementai, kaip jūrų aplinkos apsauga, poveikio aplinkai vertinimas
ir atsakomybė už žalą aplinkai. Priklausomai nuo galutinio
teisės aktų leidėjų sprendimo šiuo klausimu, Jūros
protokolas yra suderinamas ir su siūlomo reglamento dėl jūroje
vykdomos naftos ir dujų paieškos, žvalgymo ir gavybos saugos tikslais,
įskaitant susijusius su leidimais, poveikio aplinkai vertinimu ir veiklos
vykdytojų techniniais ir finansiniais pajėgumais; (13)
labai svarbu užtikrinti artimą Europos
Sąjungos valstybių narių ir institucijų
bendradarbiavimą, tiek derybų ir protokolo sudarymo procesu, tiek
vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Toks įpareigojimas
bendradarbiauti kyla iš reikalavimo vieningai atstovauti Europos
Sąjungą tarptautiniu mastu. Todėl tos valstybės narės,
kurios yra Barselonos konvencijos susitariančiosios šalys ir dar
neratifikavo Jūros protokolo arba prie jo neprisijungė,
turėtų imtis būtinų veiksmų ir užbaigti šio proceso
procedūras; (14)
Jūros protokolas turėtų būti
sudarytas, PRIĖMĖ ŠĮ
SPRENDIMĄ: 1 straipsnis Sąjungos vardu patvirtinamas Europos
Sąjungos prisijungimas prie Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos,
susidarančios dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei
podugnio žvalgymo ir eksploatavimo, protokolo. Susitarimo tekstas pridedamas prie šio
sprendimo. 2 straipsnis Tarybos
pirmininkas paskiria asmenį (-is), kuris (-ie)
įgaliojamas (-i) Europos Sąjungos vardu pagal protokolo 32
straipsnį deponuoti patvirtinimo dokumentą Ispanijos Vyriausybei,
kuri prisiima depozitaro funkcijas, ir taip išreikšti Sąjungos
sutikimą laikytis protokolo. 3 straipsnis Šis sprendimas
įsigalioja jo priėmimo dieną. Jis skelbiamas Europos
Sąjungos oficialiajame leidinyje[2]. Priimta Briuselyje Tarybos
vardu Pirmininkas PRIEDAS Šio protokolo susitariančiosios
šalys, būdamos 1976 m.
vasario 16 d. Barselonoje priimtos Viduržemio jūros apsaugos nuo
taršos konvencijos šalimis, atsižvelgdamos
į minėtos konvencijos 7 straipsnį, atsižvelgdamos
į veiklos, susijusios su Viduržemio jūros dugno bei podugnio žvalgymu
ir eksploatavimu, augimą, pripažindamos, kad
tarša, kuri gali atsirasti dėl šios veiklos, kelia didelį pavojų
aplinkai ir žmonėms, norėdamos
apsaugoti Viduržemio jūrą nuo taršos, susidaranios dėl žvalgymo
ir eksploatavimo veiklos, atsižvelgdamos
į protokolus, susijusius su Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos
konvencija, pirmiausia į 1976 m. vasario 16 d. Barselonoje
priimtą Protokolą dėl bendradarbiavimo kovojant su Viduržemio
jūros teršimu nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis avarijos atveju
ir į 1982 m. balandžio 3 d. Ženevoje priimtą Protokolą
dėl specialiai saugomų Viduržemio jūros teritorijų, atsižvelgdamos
į susijusias 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje priimtos
ir daugelio susitariančiųjų šalių pasirašytos
Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatas, pripažindamos
nevienodą pakrančių valstybių išsivystymo lygį ir
atsižvelgdamos į besivystančių šalių būtinas
ekonomines ir socialines reikmes, susitarė: I SKYRIUS –
BENDROSIOS NUOSTATOS 1 straipsnis APIBRĖŽTYS Šiame protokole: (a)
konvencija – Viduržemio jūros apsaugos nuo
taršos konvencija, priimta Barselonoje 1976 m. vasario 16 d.; (b)
organizacija – konvencijos 17 straipsnyje
nurodyta įstaiga; (c)
ištekliai – visi kietieji, skystieji arba dujiniai
mineraliniai ištekliai; (d)
veikla, susijusi su protokolo taikymo teritorijoje
vykdomu išteklių žvalgymu ir (arba) eksploatavimu (toliau – veikla): i) jūros dugno ir podugnio
išteklių mokslinių tyrimų veikla; ii) žvalgymo veikla: - seismologinė veikla; jūros
dugno ir podugnio tyrimai; mėginių ėmimas; - žvalgomasis gręžimas; iii) eksploatavimo veikla: - įrenginių statymas
išteklių gavybos tikslais ir su tuo susijusi veikla; - parengiamasis gręžimas; - gavyba, apdorojimas ir
saugojimas; - transportavimas į
krantą vamzdynais ir laivų krova; - techninė
priežiūra, remontas ir kiti pagalbiniai darbai; (e)
tarša – kaip apibrėžta konvencijos 2 straipsnio
a punkte; (f)
įrenginys – stacionari arba
plūduriuojanti konstrukcija ir visos jos sudedamosios dalys, naudojamos
veikloje, pirmiausia: i) stacionarios arba kilnojamosios
jūrinės gręžimo platformos; ii) stacionarios arba
plūduriuojančios platformos, įskaitant kintamos padėties
platformas; iii) jūrinės saugyklos,
įskaitant šiuo tikslu naudojamus laivus; iv) jūriniai krovos terminalai ir
išgautų produktų transportavimo sistemos, pvz., povandeniniai
vamzdynai; v) prie konstrukcijos prijungti prietaisai
ir iš jūros dugno arba podugnio išgautų medžiagų perkrovimo,
apdorojimo, saugojimo ir šalinimo įranga; (g)
veiklos vykdytojas: i) fizinis arba juridinis asmuo, pagal
šį protokolą gavęs šalies, kurios jurisdikcijai priklauso
teritorija, kurioje vykdoma veikla (toliau – susitariančioji šalis),
leidimą vykdyti veiklą ir (arba) vykdantis šią veiklą; arba
ii) asmuo, neturintis leidimo pagal šį
protokolą, tačiau de facto kontroliuojantis tokią
veiklą; (h)
saugos zona – pagal bendrosios tarptautinės
teisės ir techninių reikalavimų nuostatas aplink įrenginius
nustatyta zona, atitinkamai pažymėta ir skirta užtikrinti laivybos ir
įrenginių saugumą; (i)
atliekos – bet kokios rūšies, pavidalo arba
savybių medžiagos, susidarančios dėl veiklos, kuriai taikomas
šis protokolas, ir šalinamos arba numatomos ar privalomos pašalinti; (j)
kenksmingos arba toksiškos medžiagos – bet kokios
rūšies, pavidalo arba savybių medžiagos, galinčios kelti
taršą patekusios į protokolo taikymo teritoriją; (k)
cheminių medžiagų naudojimo planas –
jūrinių įrenginių operatoriaus parengtas planas, kuriame
nurodoma: i) cheminės medžiagos, kurias
operatorius ketina naudoti atlikdamas darbus; ii) tikslas arba tikslai, kuriuo (kuriais)
operatorius ketina naudoti chemines medžiagas; iii) didžiausia cheminių medžiagų,
kurias operatorius ketina naudoti kitose cheminėse medžiagose,
koncentracija ir didžiausias kiekis, kurį ketinama sunaudoti per
nurodytą laikotarpį; iv) teritorija, kurioje cheminė
medžiaga gali patekti į jūros aplinką; (l)
nafta – bet kokio pavidalo nafta, įskaitant
žaliavinę naftą, mazutą, naftingą dumblą, naftos
atliekas ir naftos produktus, taip pat, neatmetant pirmiau nurodytų bendro
pobūdžio produktų, cheminės medžiagos, nurodytos šio protokolo
priede; (m)
naftingasis mišinys – mišinys, kurio sudėtyje
yra naftos; (n)
nuotekos: i) įvairių tualetų,
pisuarų ir išviečių nutekamųjų angų nuotekos ir
kitokios atmatos; ii) medicininės paskirties
patalpų (vaistinių, ligoninių ir t. t.) nuotekos,
išleidžiamos per tose patalpose esančias prausykles, vonias ir
nutekamąsias angas; iii) kitos nuotekos, sumišusios su pirmiau
minėtomis nuotekomis; (o)
šiukšlės – visos maisto, naminės ir
veiklos atliekos, susidariusios įrenginiams dirbant įprasta tvarka ir
nuolat arba periodiškai šalinamos, išskyrus medžiagas, apibrėžtas arba
nurodytas kitose šio protokolo vietose; (p)
gėlo vandens riba – vandentakių vieta,
kurioje atoslūgio metu ir laikotarpiu, kai gėlo vandens
tėkmė yra silpna, pastebimas druskingumo padidėjimas dėl
jūros vandens patekimo. 2 straipsnis GEOGRAFINĖ TAIKYMO SRITIS 1.
Teritorija, kuriai taikomas šis protokolas (šiame
protokole vadinama „protokolo taikymo teritorija“): (a)
Viduržemio jūros teritorija, apibrėžta
konvencijos 1 straipsnyje, įskaitant kontinentinį šelfą,
jūros dugną ir podugnį; (b)
vandens plotai, įskaitant jūros
dugną ir podugnį, į sausumos pusę nuo pagrindinės
linijos, nuo kurios matuojamas teritorinių jūros vandenų plotis,
o vandentakių atveju – plotai, besidriekiantys iki gėlo vandens
ribos. 2.
Bet kuri iš šio protokolo
susitariančiųjų šalių (toliau šiame protokole – šalys)
į šio protokolo taikymo sritį taip pat gali įtraukti jų
teritorijose esančias šlapynes arba pakrančių zonas. 3.
Jokia šio protokolo nuostata ir jokiu pagal šį
protokolą priimtu aktu negali būti ribojamos kurios nors
valstybės teisės, susijusios su kontinentinio šelfo ribų
nustatymu. 3 straipsnis BENDRIEJI ĮSIPAREIGOJIMAI 1.
Šalys individualiai arba dvišalio ar daugiašalio
bendradarbiavimo pagrindu imasi visų tinkamų priemonių, kad
užkirstų kelią dėl veiklos susidarančiai protokolo taikymo
teritorijos taršai, ją sumažintų, įveiktų ir kontroliuotų,
inter alia, užtikrindamos, kad šiuo tikslu būtų taikomos
geriausios turimos aplinkos atžvilgiu veiksmingos ir ekonominiu atžvilgiu
tinkamos technologijos. 2.
Šalys užtikrina, kad būtų imtasi
visų reikiamų priemonių, jog veikla nekeltų taršos. II SKYRIUS –
LEIDIMŲ SISTEMA 4 straipsnis BENDRIEJI PRINCIPAI 1.
Bet kokiai veiklai protokolo taikymo teritorijoje,
įskaitant įrenginių statymą joje, iš anksto turi būti
gaunamas kompetentingos institucijos rašytinis žvalgymo arba eksploatavimo
leidimas. Prieš išduodama leidimą, ši institucija turi įsitikinti,
kad įrenginiai statomi laikantis tarptautinių standartų ir
praktikos ir kad operatorius yra techniškai bei finansiškai pajėgus
vykdyti šią veiklą. Šis leidimas išduodamas laikantis atitinkamos
tvarkos, kurią nustato kompetentinga institucija. 2.
Leidimą atsisakoma išduoti, jeigu yra
požymių, kad siūloma veikla gali turėti didelio neigiamo
poveikio aplinkai ir kad to poveikio negalima išvengti laikantis leidime
išdėstytų ir šio protokolo 6 straipsnio 3 dalyje
nurodytų sąlygų. 3.
Svarstydama įrenginių statymo vietos patvirtinimo
klausimą, susitariančioji šalis užtikrina, kad parenkant vietą
nebūtų padaryta neigiamo poveikio esamiems įrenginiams,
pirmiausia – vamzdynams ir kabeliams. 5 straipsnis LEIDIMAMS KELIAMI REIKALAVIMAI 1.
Susitariančioji šalis nustato
sąlygą, kad operatorius kandidatas, teikdamas prašymą išduoti
arba atnaujinti leidimą, privalėtų kompetentingai institucijai
pateikti projektą, ir kad pateikiant kiekvieną tokį
prašymą, be kitų dalykų, pirmiausia būtų pateikiama: (a)
siūlomos veiklos poveikio aplinkai tyrimas;
kompetentinga institucija, atsižvelgdama į veiklos pobūdį,
mastą, trukmę ir techninius metodus bei į vietovės
ypatumus, gali reikalauti, kad poveikio aplinkai vertinimas būtų
parengtas pagal šio protokolo IV priedą; (b)
tiksli geografinių teritorijų, kuriose
numatoma vykdyti veiklą, apibrėžtis, įskaitant saugos zonas; (c)
išsami informacija apie operatoriaus kandidato ir
įrenginių personalo profesinę ir techninę
kvalifikaciją, taip pat apie personalo sudėtį; (d)
saugos priemonės, kaip nurodyta 15 straipsnyje; (e)
operatoriaus nepaprastosios padėties planas,
kaip nurodyta 16 straipsnyje; (f)
stebėjimo procedūros, kaip nurodyta 19 straipsnyje; (g)
įrenginių pašalinimo planai, kaip
nurodyta 20 straipsnyje; (h)
specialiai saugomose teritorijose taikytinos
atsargumo priemonės, kaip nurodyta 21 straipsnyje; (i)
draudimas arba kitokia finansinė garantija,
skirta užtikrinti atsakomybę, kaip nustatyta 27 straipsnio 2 dalies
b punkte. 2.
Kompetentinga institucija, atsižvelgdama į
veiklos pobūdį, mastą, trukmę ir techninius metodus bei
į vietovės ypatumus, gali nuspręsti moksliniams tyrimams ir
žvalgomajai veiklai sumažinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytus
reikalavimus. 6 straipsnis LEIDIMŲ IŠDAVIMAS 1.
4 straipsnyje minimi leidimai išduodami tik
kompetentingai institucijai patikrinus, ar laikomasi 5 straipsnyje ir
IV priede nurodytų reikalavimų. 2.
Kiekviename leidime nurodoma veikla ir leidimo
galiojimo laikotarpis, nustatomos geografinės teritorijos, dėl kurios
išduodamas leidimas, ribos ir nurodomi techniniai reikalavimai bei leidžiami
įrenginiai. Reikiamos saugos zonos nustatomos atitinkamu vėlesniu
etapu. 3.
Išduodant leidimą gali būti nustatomos
sąlygos dėl priemonių, technologijų arba metodų,
skirtų kuo labiau sumažinti riziką ir žalą, susijusias su tarša,
susidarančia dėl veiklos. 4.
Šalys nedelsdamos praneša organizacijai apie
išduotus arba atnaujintus leidimus. Organizacija tvarko visų protokolo
taikymo teritorijoje esančių įrenginių, kuriems buvo
išduoti leidimai, registrą. 7 straipsnis SANKCIJOS Kiekviena šalis nustato sankcijas, taikytinas
už pareigų, kylančių pagal šį protokolą,
nevykdymą, nacionalinių teisės aktų arba taisyklių,
kuriais įgyvendinamas šis protokolas, nepaisymą arba specialių
sąlygų, nustatytų išduodant leidimą, nesilaikymą. III SKYRIUS –
ATLIEKOS IR KENKSMINGOS ARBA TOKSIŠKOS MEDŽIAGOS 8 straipsnis BENDRASIS ĮPAREIGOJIMAS Nepažeisdamos kitų šiame skyriuje
nurodytų standartų arba įpareigojimų, šalys nustato
operatoriams bendrą įpareigojimą taikyti geriausias turimas
aplinkos atžvilgiu veiksmingas ir ekonominiu atžilgiu tinkamas technologijas ir
lakytis tarptautiniu mastu pripažintų standartų dėl atliekų
išmetimo ir kenksmingų arba toksiškų medžiagų naudojimo,
saugojimo ir išmetimo, kad būtų kuo labiau sumažinta taršos rizika. 9 straipsnis KENKSMINGOS ARBA TOKSIŠKOS MEDŽIAGOS, 1.
Kompetentinga institucija, remdamasi cheminių
medžiagų naudojimo planu, patvirtina veiklai skirtų cheminių
medžiagų naudojimo ir saugojimo sąlygas. 2.
Susitariančioji šalis gali reglamentuoti,
riboti arba drausti cheminių medžiagų naudojimą veiklai,
atsižvelgdama į rekomendacijas, kurias parengia susitariančiosios
šalys. 3.
Siekdamos apsaugoti aplinką, šalys užtikrina,
kad būtų pateiktas kiekvienos veikloje naudojamos medžiagos gamintojo
parengtas junginio aprašas. 4.
Į protokolo taikymo teritoriją draudžiama
išmesti kenksmingas arba toksiškas medžiagas, susidarančias dėl
veiklos, kuriai taikomas šis protokolas, ir nurodytas šio protokolo
I priede. 5.
Norint į protokolo taikymo teritoriją
išmesti kenksmingas arba toksiškas medžiagas, susidarančias dėl
veiklos, kuriai taikomas šis protokolas, ir nurodytas šio protokolo
II priede, kiekvienu atveju būtina gauti išankstinį
specialų kompetentingos institucijos leidimą. 6.
Norint į protokolo taikymo teritoriją
išmesti kitas kenksmingas arba toksiškas medžiagas, susidarančias dėl
veiklos, kuriai taikomas šis protokolas, ir galinčias sukelti taršą,
būtina gauti išankstinį bendrąjį kompetentingos
institucijos leidimą. 7.
5 ir 6 dalyse minimi leidimai išduodami tik
atidžiai išnagrinėjus visus veiksnius, nustatytus šio protokolo
III priede. 10 straipsnis NAFTA IR NAFTINGIEJI MIŠINIAI, GRĘŽIMO
SKYSČIAI IR ATLIEKOS 1.
Šalys nustato ir priima bendruosius naftos ir
naftingųjų mišinių šalinimo iš įrenginių į
protokolo taikymo teritoriją standartus: (a)
Šie bendrieji standartai nustatomi pagal
V priedo A dalies nuostatas. (b)
Tokie bendrieji standartai negali būti mažiau
griežti už šiuos reikalavimus, pirmiausia: i) įrangos zonos nuotekos: ne daugiau
kaip 15 mg naftos viename litre (neatskiedus); ii) gamybinis vanduo: vidutiniškai ne
daugiau kaip 40 mg/l per kalendorinį mėnesį; koncentracija
niekada negali viršyti 100 mg/l; (c)
šalys bendru susitarimu nustato, koks metodas bus
taikomas naftos kiekiui tirti. 2.
Šalys nustato ir priima bendruosius gręžimo
skysčių ir gręžimo atliekų naudojimo ir šalinimo iš
įrenginių į protokolo taikymo teritoriją standartus. Šie
bendrieji standartai nustatomi pagal V priedo B dalies nuostatas. 3.
Kiekviena šalis imasi tinkamų priemonių
pagal šį straipsnį priimtų bendrųjų standartų
arba griežtesnių standartų, kuriuos ji gali priimti, laikymuisi užtikrinti. 11 straipsnis NUOTEKOS 1.
Susitariančioji šalis draudžia išleisti į
protokolo taikymo teritoriją nuotekas iš įrenginių, kuriuose
nuolat dirba ne mažiau kaip 10 žmonių, išskyrus atvejus, kai: (a)
nuotekos, išvalytos taip, kaip yra patvirtinusi
kompetentinga institucija, iš įrenginių išleidžiamos ne arčiau
kaip per keturias jūrų mylias nuo artimiausios sausumos teritorijos
arba stacionarių žvejybos įrenginių, susitariančiajai
šaliai paliekant teisę priimti sprendimą dėl kiekvieno
konkretaus atvejo; arba (b)
nuotekos nevalomos, bet išleidžiamos pagal
tarptautines taisykles ir standartus; arba (c)
nuotekos perleidžiamos per patvirtintus
nuotekų valymo įrenginius, kuriuos yra patvirtinusi kompetentinga
institucija. 2.
Susitariančioji šalis, manydama, kad tai yra
būtina, inter alia, atsižvelgdama į teritorijos sroves
arba atstumą iki 21 straipsnyje nurodytų teritorijų,
prireikus nustato griežtesnes nuostatas. 3.
1 dalyje nurodytos išimtys netaikomos, jeigu
išleidus nuotekas galima pastebėti plūduriuojančių
kietųjų dalelių arba jeigu aplinkinis vanduo pakeičia
spalvą, jame atsiranda spalvotų dėmių arba vanduo tampa
neskaidrus. 4.
Jeigu nuotekos yra sumišusios su atliekomis ir
kenksmingomis arba toksiškomis medžiagomis, kurioms taikomi kitokie šalinimo
reikalavimai, taikomi griežtesnieji reikalavimai. 12 straipsnis ŠIUKŠLĖS 1.
Susitariančioji šalis draudžia išmesti į
protokolo taikymo teritoriją šiuos produktus ir medžiagas: (a)
bet kokius plastikinius gaminius, įskaitant
sintetinius lynus, sintetinius žvejybos tinklus ir plastikinius šiukšlių
maišus, bet jais neapsiribojant; (b)
bet kokias kitas biologiškai neskaidžias šiukšles,
įskaitant popieriaus gaminius, skudurus, stiklą, metalą,
butelius, indus, krovinių paklotus, apvalkalus ir pakavimo medžiagas. 2.
Maisto atliekos į protokolo taikymo teritoriją
išmetamos kuo toliau nuo sausumos ir laikantis tarptautinių taisyklių
bei standartų. 3.
Jeigu šiukšlės yra sumišusios su kitais
išmetamais produktais, kuriems taikomi kitokie šalinimo arba išmetimo
reikalavimai, taikomi griežtesnieji reikalavimai. 13 straipsnis SURINKIMO ĮRENGINIAI, INSTRUKCIJOS IR
SANKCIJOS Šalys užtikrina, kad: (a)
operatoriai tinkamai šalintų visas atliekas ir
kenksmingas arba toksiškas medžiagas specialiuose krante sumontuotuose
surinkimo įrenginiuose, išskyrus atvejus, kai pagal protokolą
leidžiama elgtis kitaip; (b)
visiems darbuotojams būtų pateiktos
tinkamo teršalų šalinimo instrukcijos; (c)
už neteisėtą teršalų šalinimą
būtų taikomos sankcijos. 14 straipsnis IŠIMTYS 1.
Šio skyriaus nuostatos netaikomos šiais atvejais: (a)
force majeure atvejais,
ypač tada, kai teršalai išmetami: - norint išgelbėti žmonių
gyvybes; - norint užtikrinti įrenginių
saugą; - įrenginių arba įrangos
apgadinimo atveju, su sąlyga, kad nustačius, jog
padaryta žala, arba išmetus teršalus būtų imtasi visų
įmanomų neigiamo poveikio mažinimo priemonių; (b)
medžiagos, kurių sudėtyje yra naftos arba
kenksmingų ar toksiškų medžiagų, gavus išankstinį
kompetentingos institucijos sutikimą išmetamos į jūrą
kovojant su konkrečių taršos atvejų padariniais ir taip siekiant
sumažinti taršos daromą žalą. 2.
Tačiau šio skyriaus nuostatos taikomos visais
atvejais, kai operatorius savo veiksmais siekė padaryti žalos arba
elgėsi neatsargiai, žinodamas, kad veikiausia bus padaryta žalos. 3.
Apie teršalų išmetimą šio straipsnio 1 dalyje
nurodytomis aplinkybėmis nedelsiant pranešama organizacijai ir – per
organizaciją arba tiesiogiai – šaliai arba šalims, kuriai (-oms) gali
būti padarytas neigiamas poveikis, pateikiant išsamią
informaciją apie aplinkybes ir išmestų atliekų arba kenksmingų
ar toksiškų medžiagų pobūdį bei kiekį. IV SKYRIUS –
SAUGOS PRIEMONĖS 15 straipsnis SAUGOS PRIEMONĖS 1.
Susitariančioji šalis, kurios jurisdikcijai
priklauso numatoma arba vykdoma veikla, užtikrina, kad būtų taikomos
saugos priemonės, susijusios su įrenginių projektavimu, statymu,
išdėstymu, įrengimu, žymėjimu, veikimu ir technine
priežiūra. 2.
Susitariančioji šalis užtikrina, kad
operatorius įrenginiuose visada turėtų tinkamą, geros
darbinės būklės įrangą ir įtaisus, skirtus
apsaugoti žmonių gyvybes, užkirsti kelią atsitiktinei taršai ir kovoti
su jos padariniais, greitai reaguoti avarijų atvejais, taikant geriausias
turimas aplinkos atžilgiu veiksmingas ir ekonominiu atžvilgiu tinkamas
technologijas bei laikantis operatoriaus nepaprastosios padėties plano,
nurodyto 16 straipsnyje, nuostatų. 3.
Kompetentinga institucija reikalauja, kad
būtų pateiktas gamybos platformų, jūrinių gręžimo
platformų, jūrinių saugyklų, jūrinių krovos
sistemų ir vamzdynų, taip pat kitų įrenginių, kuriuos
gali būti nurodžiusi susitariančioji šalis, pripažintos institucijos
išduotas saugos ir tinkamumo tam tikrai paskirčiai sertifikatas (toliau –
sertifikatas). 4.
Šalys, atlikdamos patikras, užtikrina, kad
operatoriai vykdytų veiklą laikydamiesi šio straipsnio
reikalavimų. 16 straipsnis NEPAPRASTOSIOS PADĖTIES PLANAVIMAS 1.
Avarijos atveju susitariančiosios šalys mutatis
mutandis įgyvendina Protokolo dėl bendradarbiavimo kovojant su
Viduržemio jūros teršimu nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis
avarijos atveju nuostatas. 2.
Kiekviena šalis reikalauja, kad operatoriai,
atsakingi už tos šalies jurisdikcijai priklausančius įrenginius,
turėtų nepaprastosios padėties planą, skirtą kovoti su
atsitiktine tarša ir suderintą su susitariančios šalies
nepaprastosios padėties planu, parengtu pagal Protokolą dėl
bendradarbiavimo kovojant su Viduržemio jūros teršimu nafta ir kitomis
kenksmingomis medžiagomis avarijos atveju, ir patvirtintą pagal
kompetentingų institucijų nustatytas procedūras. 3.
Kiekviena susitariančioji šalis užtikrina
nepaprastosios padėties planų rengimo ir įgyvendinimo
koordinavimą. Šie planai rengiami pagal kompetentingos tarptautinės
organizacijos priimtas rekomendacijas. Jie pirmiausia turi atitikti šio
protokolo VII priedo nuostatas. 17 straipsnis INFORMAVIMAS Kiekviena šalis reikalauja, kad operatoriai,
atsakingi tos šalies jurisdikcijai priklausančius įrenginius,
nedelsdami praneštų kompetentingai institucijai: (a)
apie kiekvieną atvejį, kai iš jų
įrenginių į protokolo taikymo teritoriją patenka arba gali
patekti teršalų; (b)
apie kiekvieną jūroje pastebėtą
atvejį, kai į protokolo taikymo teritoriją patenka arba gali
patekti teršalų. 18 straipsnis SAVITARPIO PAGALBA AVARIJOS ATVEJU Avarijos atveju šalis, kuriai reikia pagalbos
užkirsti kelią dėl veiklos susidarančiai protokolo taikymo
teritorijos taršai, ją sumažinti arba įveikti, gali tiesiogiai
prašyti kitų šalių pagalbos arba kreiptis į Viduržemio
jūros regioninį reagavimo avariniu taršos atveju centrą
(REMPEC), ir šis turi padaryti viską, kas įmanoma, kad suteiktų
reikiamą pagalbą. Šiuo tikslu šalis, kuri taip pat yra Protokolo
dėl bendradarbiavimo kovojant su Viduržemio jūros teršimu nafta ir
kitomis kenksmingomis medžiagomis avarijos atveju šalis, taiko susijusias
minėto protokolo nuostatas. 19 straipsnis STEBĖJIMAS 1.
Reikalaujama, kad operatorius arba šioje srityje
kompetentingas subjektas, atsižvelgdami į veiklos pobūdį,
mastą, trukmę ir techninius metodus, taip pat į vietovės
ypatumus, vertintų veiklos poveikį aplinkai ir apie jį
periodiškai arba kompetentingai institucijai paprašius praneštų, kad ši
kompetentinga galėtų atlikti vertinimą pagal
procedūrą, kompetentingos institucijos nustatytą pagal jos
taikomą leidimų sistemą. 2.
Prireikus kompetentinga institucija nustato
nacionalinę stebėjimo sistemą, suteikiančią
galimybę reguliariai stebėti įrenginius ir veiklos poveikį
aplinkai ir taip užtikrinti išduodant leidimą nustatytų
sąlygų laikymąsi. 20 straipsnis ĮRENGINIŲ PAŠALINIMAS 1.
Kompetentinga institucija reikalauja, kad
operatorius pašalintų apleistus ar nenaudojamus įrenginius, kad
būtų galima užtikrinti navigacijos saugumą, atsižvelgiant į
kompetentingos tarptautinės organizacijos priimtas rekomendacijas ir
standartus. Šalinant tokius objektus taip pat deramai atsižvelgiama į
kitus teisėtus jūros naudojimo būdus, pirmiausia žvejybą,
jūros aplinkos apsaugą ir kitų susitariančiųjų
šalių teises ir pareigas. Prieš pašalindamas įrenginius operatorius
savo atsakomybe imasi visų reikiamų priemonių, kad išvengtų
teršalų išsiliejimo arba nutekėjimo iš veiklos vietos. 2.
Kompetentinga institucija reikalauja, kad
operatorius pagal šio straipsnio 1 dalį pašalintų apleistus arba
nebenaudojamus vamzdynus arba išvalytų jų vidų ir juos
paliktų arba palaidotų taip, kad jie neterštų aplinkos,
nekeltų pavojaus navigacijai, netrukdytų žvejybai, nekeltų
grėsmės jūrų aplinkai ir netrukdytų kitais
teisėtais būdais naudoti jūrą arba susitariančiosioms
šalims naudotis savo teisėmis ir vykdyti savo pareigas. Kompetentinga
institucija užtikrina, kad būtų tinkamai paskelbta apie tai, kokiame
gylyje ir kokioje vietoje buvo palaidotas vamzdynas ir kokie jo matmenys, ir
kad ši informacija būtų pateikta jūrlapiuose ir perduota
organizacijai bei kitoms kompetentingoms tarptautinėms organizacijoms ir
šalims. 3.
Šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos
operatoriaus nebenaudojamiems arba apleistiems įrenginiams, kuriems
išduotas leidimas galėjo būti panaikintas arba sustabdytas pagal 7 straipsnį. 4.
Kompetentinga institucija gali nurodyti tam
tikromis aplinkybėmis taikytinus iš pradžių numatyto veiklos lygio ir
jūrų aplinkos apsaugos priemonių pakeitimus. 5.
Kompetentinga institucija gali reguliuoti veiklos,
kuriai buvo išduotas leidimas, perleidimą kitiems asmenims. 6.
Jeigu operatorius nesilaiko šio straipsnio
nuostatų, kompetentinga institucija operatoriaus sąskaita imasi
veiksmų, kurie gali būti reikalingi operatoriaus neveikimo padariniams
pašalinti. 21 straipsnis SPECIALIAI SAUGOMOS TERITORIJOS Kad apsaugotų teritorijas, nustatytas
Protokole dėl specialiai saugomų Viduržemio jūros
teritorijų, ir visas kitas teritorijas, kurias šalis yra nustačiusi
siekdama tame protokole nustatytų tikslų, šalys individualiai arba
daugiašalio ar dvišalio bendradarbiavimo pagrindu taiko specialias priemones,
atitinkančias tarptautinę teisę, kad užkirstų kelią
dėl veiklos šiose teritorijose susidarančiai taršai, ją sumažintų,
įveiktų ir kontroliuotų. Be priemonių, kurios Protokole dėl
specialiai saugomų Viduržemio jūros teritorijų yra nurodytos
kaip būtinos norint gauti leidimą, inter alia, gali
būti taikomos tokios priemonės: (a)
specialūs šioms teritorijoms skirtų
leidimų išdavimo apribojimai arba sąlygos: i) poveikio aplinkai vertinimų
parengimas ir įvertinimas; ii) specialių stebėjimo,
įrenginių šalinimo ir draudimo išmesti teršalus nuostatų šioms
teritorijoms rengimas; (b)
aktyvus operatorių, kompetentingų
institucijų, šalių ir organizacijos keitimasis informacija
klausimais, kurie gali turėti įtakos šioms teritorijoms. V SKYRIUS –
BENDRADARBIAVIMAS 22 straipsnis TYRINĖJIMAI IR MOKSLINIŲ
TYRIMŲ PROGRAMOS Laikydamosi konvencijos 13 straipsnio,
šalys prireikus bendradarbiauja remdamos tyrinėjimus ir
įgyvendindamos mokslinių bei technologinių tyrimų
programas, kuriomis siekiama sukurti tokius naujus metodus: (a)
veiklos vykdymo keliant kuo mažesnę taršos
grėsmę; (b)
taršos prevencijos, mažinimo, įveikimo ir
kontrolės, ypač avarijos atveju. 23 straipsnis TARPTAUTINĖS TAISYKLĖS,
STANDARTAI IR REKOMENDUOJAMA PRAKTIKA BEI PROCEDŪROS 1.
Šalys tiesiogiai arba per organizaciją ar
kitas kompetentingas tarptautines organizacijas bendradarbiauja siekdamos: (a)
nustatyti tinkamus mokslinius kriterijus, kuriais
remiantis būtų galima parengti ir tobulinti tarptautines taisykles,
standartus ir rekomenduojamus praktinius metodus bei procedūras, skirtas
siekti šio protokolo tikslų; (b)
parengti ir tobulinti tokias tarptautines
taisykles, standartus ir rekomenduojamus praktinius metodus bei
procedūras; (c)
parengti ir priimti rekomendacijas,
atitinkančias tarptautinę praktiką bei procedūras ir
skirtas užtikrinti VI priedo nuostatų laikymąsi; 2.
Šalys nedelsdamos deda pastangas, kad jų
teisės aktai ir taisyklės būtų suderinti su
tarptautinėmis taisyklėmis, standartais ir rekomenduojamais
praktiniais metodais bei procedūromis, nurodytais šio straipsnio 1 dalyje. 3.
Šalys pagal galimybes nedelsdamos deda pastangas,
kad būtų keičiamasi informacija apie vidaus politiką,
teisės aktus ir taisykles ir apie jų derinimą, kai nurodyta šio
straipsnio 2 dalyje. 24 straipsnis MOKSLINĖ IR TECHNINĖ PAGALBA
BESIVYSTANČIOMS ŠALIMS 1.
Šalys tiesiogiai arba padedamos kompetentingų
regioninių arba kitų tarptautinių organizacijų
bendradarbiauja siekdamos parengti ir pagal galimybes įgyvendinti pagalbos
besivystančioms šalims programas, pirmiausia mokslo, teisės, švietimo
ir technologijų srityse, kuriomis būtų siekiama užkirsti
kelią dėl veiklos protokolo taikymo teritorijoje susidarančiai
taršai, ją sumažinti, įveikti ir kontroliuoti. 2.
Techninė pagalba pirmiausia apima mokslinio,
teisinio ir techninio personalo mokymą, taip pat pagalbą toms šalims
įsigyti, naudoti ir gaminti atitinkamą įrangą palankiomis
sąlygomis, kurias susijusios šalys turėtų suderinti tarpusavyje. 25 straipsnis KEITIMASIS INFORMACIJA Šalys viena kitą tiesiogiai arba per
organizaciją informuoja apie taikomas priemones arba pasiektus rezultatus
ir apie patiriamus protokolo taikymo sunkumus, jeigu jų pasitaiko. Tokios
informacijos kaupimo ir teikimo procedūros nustatomos per šalių
posėdžius. 26 straipsnis TARPVALSTYBINĖ TARŠA 1.
Kiekviena šalis imasi visų priemonių,
būtinų užtikrinti, kad jos jurisdikcijai priklausanti veikla
nekeltų taršos už jos jurisdikcijos ribų. 2.
Šalis, kurios jurisdikcijai priklauso numatoma arba
vykdoma veikla, atsižvelgia į bet kokį neigiamą poveikį
aplinkai, nepaisydamos to, ar tas poveikis veikiausiai bus padarytas jos
jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje, ar už jos ribų. 3.
Šalis, sužinojusi apie jūros aplinkai
gresiantį taršos žalos pavojų arba padarytą žalą,
nedelsdama apie tai praneša kitoms šalims, kurias, jos manymu, gali paveikti
tokia žala, taip pat Viduržemio jūros regioninį reagavimo avariniu
taršos atveju centrui (REMPEC), pateikdama visą naujausią informaciją,
kuria remdamosi jos prireikus galėtų imtis tinkamų
priemonių. REMPEC nedelsdamas perduoda šią informaciją visoms
susijusioms šalims. REMPEC nedelsdamas perduoda šią informaciją
visoms susijusioms šalims. 4.
Šalys, atsižvelgdamos į savo teisės
sistemas ir, jeigu taikytina, remdamosi susitarimais, deda pastangas, kad
kitų valstybių asmenims, kuriems dėl taršos arba kitokio
neigiamo poveikio, susijusio su siūlomais arba atliekamais darbais, gali
būti padaryta žalos, sudarytų lygias galimybes dalyvauti administracinėse
bylose ir užtikrintų jose lygiavertį požiūrį į tokius
asmenis. 5.
Jeigu tarša keliama valstybės, kuri nėra
šio protokolo susitariančioji šalis, teritorijoje, bet kuri
susitariančioji šalis, kuriai daromas neigiamas poveikis, deda pastangas,
kad būtų bendradarbiaujama su minėtąja valstybe ir taip
būtų sudaromos galimybės taikyti šį protokolą. 27 straipsnis ATSAKOMYBĖ IR ŽALOS ATLYGINIMAS 1.
Šalys, atsižvelgdamos į konvencijos 16 straipsnį,
nedelsdamos pradeda bendradarbiauti tinkamų taisyklių ir
procedūrų, kuriomis būtų nustatyta atsakomybė ir
atlyginimas už žalą, padarytą vykdant veiklą, kuriai taikomas
šis protokolas, rengimo klausimais. 2.
Kol bus parengtos šios procedūros, kiekviena
šalis: (a)
imasi visų priemonių, būtinų
užtikrinti, kad atsakomybė už žalą, padarytą vykdant
veiklą, tektų operatoriams, ir reikalauja, jog jie skubiai
sumokėtų tinkamą kompensaciją; (b)
imasi visų būtinų priemonių,
kad operatoriai nuolat turėtų draudimo apsaugą arba kitokią
finansinę garantiją, kurios tipas ir sąlygos būtų
tokie, kaip nustatė susitariančioji šalis, siekdama užtikrinti žalos,
padarytos vykdant veiklą, kuriai taikomas šis protokolas, atlyginimą.
VI SKYRIUS –
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 28 straipsnis KOMPETENTINGŲ INSTITUCIJŲ
PASKYRIMAS Kiekviena susitariančioji šalis paskiria
vieną arba daugiau kompetentingų institucijų, kurios: (a)
suteikia, atnaujina ir registruoja šio protokolo
II skyriuje numatytus leidimus; (b)
išduoda ir registruoja specialius ir bendruosius
šio protokolo 9 straipsnyje nurodytus leidimus; (c)
išduoda šio protokolo V priede nurodytus
leidimus; (d)
tvirtina valymo sistemą ir išduoda
sertifikatus nuotekų valymo įrenginiams, nurodytiems šio protokolo 11 straipsnio
1 dalyje; (e)
suteikia išankstinį išimtinio teršalų,
nurodytų šio protokolo 14 straipsnio 1 dalies b punkte,
išmetimo patvirtinimą; (f)
vykdo pareigas, susijusias su saugos
priemonėmis, nurodytomis šio protokolo 15 straipsnio 3 ir 4 dalyse; (g)
atlieka funkcijas, susijusias su nepaprastosios
padėties planų rengimu, kaip aprašyta šio protokolo 16 straipsnyje
ir VII priede; (h)
nustato stebėjimo procedūras, kaip nustatyta
šio protokolo 19 straipsnyje; (i)
prižiūri įrenginių šalinimo darbus,
kaip nustatyta šio protokolo 20 straipsnyje. 29 straipsnis PEREINAMOJO LAIKOTARPIO PRIEMONĖS Kiekviena šalis parengia procedūras ir
taisykles, taikytinas veiklai, kuriai buvo arba nebuvo išduotas leidimas ir
kuri buvo pradėta iki šio protokolo įsigaliojimo, siekdama, kiek
įmanoma, užtikrinti jų atitiktį šio protokolo nuostatoms. 30 straipsnis POSĖDŽIAI 1.
Eiliniai šalių posėdžiai vyksta vienu
metu su eiliniais konvencijos susitariančiųjų šalių
posėdžiais, rengiamais pagal konvencijos 18 straipsnį. Šalys
taip pat gali rengti neeilinius posėdžius pagal konvencijos 18 straipsnį. 2.
Šio protokolo šalių posėdžių
funkcijos, inter alia, yra: (a)
nuolat tikrinti, kaip įgyvendinamas šis
protokolas ir apsvarstyti priimtų priemonių veiksmingumą bei
visų kitų priemonių tikslingumą, ypač kai šios
priemonės priimamos priedų arba pakeitimų forma; (b)
peržiūrėti ir keisti šio protokolo
priedus ar priedėlius; (c)
svarstyti informaciją, susijusią su
leidimų išdavimu arba atnaujinimu pagal šio protokolo II skyrių; (d)
svarstyti informaciją, susijusią su
leidimų išdavimu ir patvirtinimų suteikimu pagal šio protokolo
III skyrių; (e)
priimti rekomendacijas, nurodytas šio protokolo 9 straipsnio
2 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalies c punkte; (f)
svarstyti nepaprastosios padėties planų
duomenis ir avarijų atveju taikomas priemones, priimtas pagal šio
protokolo 16 straipsnį; (g)
pagal šio protokolo 23 straipsnio 1 dalį
nustatyti kriterijus ir parengti tarptautines taisykles, standartus bei
rekomenduojamus praktinius metodus bei procedūras tokia forma, dėl
kurios susitaria šalys; (h)
palengvinti politikos įgyvendinimą ir
V skyriuje nurodytų tikslų siekimą, pirmiausia suderinant
nacionalinius ir Europos bendrijos taisės aktus, kaip nustatyta šio
protokolo 23 straipsnio 2 dalyje; (i)
vertinti šio protokolo 27 straipsnio
įgyvendinimo pažangą; (j)
vykdyti kitas funkcijas, kurios gali būti
būtinos šiam protokolui taikyti. 31 straipsnis SĄSAJA SU KONVENCIJA 1.
Šiam protokolui taikomos konvencijos nuostatos,
susijusios su bet kuriuo protokolu. 2.
Šiam protokolui taikomos darbo tvarkos
taisyklės ir finansinės taisyklės, priimtos pagal konvencijos 24 straipsnį,
išskyrus atvejus, kai šio protokolo šalys susitaria kitaip. 32 straipsnis BAIGIAMASIS STRAIPSNIS 1.
Šis protokolas teikiamas pasirašyti Madride nuo 1994 m.
spalio 14 d. iki 1995 m. spalio 14 d. bet kuriai konvencijos
susitariančiajai šaliai, pakviestai į Viduržemio jūros regiono
pakrantės valstybių įgaliotojų atstovų
konferenciją dėl Protokolo dėl Viduržemio jūros apsaugos
nuo taršos, susidarančios dėl jūros dugno bei podugnio žvalgymo
ir eksploatavimo, 1994 m. spalio 13–14 d. rengiamą Madride. Jis
taip pat teikiamas iki tos pačios datos pasirašyti Europos bendrijai ir
visoms panašioms regioninėms ekonominėms grupėms, kurių bent
vienas narys yra protokolo taikymo teritorijoje esanti pakrantės
valstybė ir kurių kompetencijai priklauso sritys, kurioms taikomas
šis protokolas, kaip nustatyta konvencijos 30 straipsnyje. 2.
Šis protokolas ratifikuojamas, priimamas arba
patvirtinamas. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai
deponuojami Ispanijos Vyriausybei, kuri prisiima depozitaro funkcijas. 3.
Nuo 1995 m. spalio 15 d. prie šio
protokolo gali prisijungti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos
valstybės, Europos bendrija ir bet kuri toje dalyje nurodyta grupė. 4.
Šis protokolas įsigalioja trisdešimtą
dieną nuo tos dienos, kai deponuojami mažiausiai šeši šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų šalių protokolo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo
arba prisijungimo prie jo dokumentai. TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai
įgalioti asmenys pasirašė šį protokolą. I PRIEDAS KENKSMINGOS
ARBA TOKSIŠKOS MEDŽIAGOS, KURIAS DRAUDŽIAMA IŠMESTI PROTOKLO TAIKYMO
TERITORIJOJE A. Toliau protokolo 9 straipsnio
4 dalies įgyvendinimo tikslu išvardijamos medžiagos ir jų
junginiai. Jos buvo atrinktos daugiausia dėl jų toksinių,
patvarumo ir biologinio kaupimosi savybių: 1.
Gyvsidabris ir gyvsidabrio junginiai. 2.
Kadmis ir kadmio junginiai. 3.
Organoalavo junginiai ir medžiagos, galinčios
sudaryti šiuos junginius jūrų aplinkoje[3]. 4.
Organiniai fosforo junginiai ir medžiagos,
galinčios sudaryti šiuos junginius jūrų aplinkoje1. 5.
Organohalogeninti junginiai ir medžiagos,
galinčios sudaryti šiuos junginius jūrų aplinkoje1. 6.
Žaliavinė nafta, mazutas, naftingas dumblas,
panaudota tepalinė alyva ir perdirbti produktai. 7.
Tvarios sintetinės medžiagos, kurios gali
plaukti, skęsti ar likti suspensijoje ir trukdyti tinkamai naudotis
jūra. 8.
Medžiagos, dėl kurių įrodyta, kad
patekusios į jūrų aplinką arba pabuvusios jūrų
aplinkoje jos įgyja kancerogeninių, teratogeninių ar
mutageninių savybių. 9.
Radioaktyviosios medžiagos, įskaitant jų
atliekas, kai jų išmetimas neatitinka radiacinės saugos
principų, nustatytų kompetentingų tarptautinių
organizacijų atsižvelgiant į jūrų aplinkos apsaugą. B. Šis priedas netaikomas
teršalams, kurių sudėtyje A skirsnyje nurodytų
medžiagų kiekis yra mažesnis už šalių kartu nustatytą ribą,
o naftos atveju – mažesnis už šio protokolo 10 straipsnyje nustatytas
ribas. II PRIEDAS KENKSMINGOS
ARBA TOKSIŠKOS MEDŽIAGOS, KURIAS IŠMESTI PROTOKLO TAIKYMO TERITORIJOJE GALIMA
TIK SU SPECIALIU LEIDIMU A. Toliau išvardytos medžiagos
ir jų junginiai atrinkti šio protokolo 9 straipsnio 5 dalies
įgyvendinimo tikslu. 1.
Arsenas 2.
Švinas 3.
Varis 4.
Cinkas 5.
Berilis 6.
Nikelis 7.
Vanadis 8.
Chromas 9.
Biocidai ir jų išvestiniai produktai,
nenurodyti I priede 10.
Selenas 11.
Stibis 12.
Molibdenas 13.
Titanas 14.
Alavas 15.
Baris (išskyrus bario sulfatą) 16.
Boras 17.
Uranas 18.
Kobaltas 19.
Talis 20.
Telūras 21.
Sidabras 22.
Cianidai B. A skirsnyje
nurodytų medžiagų išmetimo kontrolė ir griežtas ribojimas turi būti
įgyvendinami pagal III priedą. III PRIEDAS VEIKSNIAI,
KURIUOS BŪTINA ĮVERTINTI IŠDUODANT LEIDIMUS Išduodant leidimus, privalomus pagal 9 straipsnio
7 dalį, ypatingas dėmesys, atsižvelgiant į aplinkybes, bus
kreipiamas į šiuos veiksnius: A. Atliekų savybės
ir sudėtis 1.
Atliekų šaltinio tipas ir dydis (pvz.,
pramoniniai procesai). 2.
Atliekų tipas (pvz., kilmė, vidutinė
sudėtis). 3.
Atliekų pavidalas (pvz., kietos, skystos,
dumblas, srutos, dujos). 4.
Bendras kiekis (masė, išmetama, pvz., per
metus). 5.
Išmetimo modelis (nuolatinis, su pertrūkiais,
sezoniškai kintantis ir t. t.). 6.
Pagrindinių sudedamųjų dalių, I
ir II prieduose nurodytų medžiagų ir, jeigu taikytina, kitų
medžiagų koncentracijos. 7.
Atliekų fizinės, cheminės ir
biocheminės savybės. B. Atliekų
sudedamųjų dalių savybės, atsižvelgiant į jų
kenksmingumą 1.
Patvarumas (fizinis, cheminis, biologinis)
jūrų aplinkoje. 2.
Toksiškumas ir kitoks žalingas poveikis. 3.
Kaupimasis biologinės kilmės medžiagose
arba nuosėdose. 4.
Biocheminis virsmas, kurio metu susidaro žalingi
junginiai. 5.
Neigiamas poveikis deguonies kiekiui ir
pusiausvyrai. 6.
Polinkis į fizinius, cheminius ir biocheminius
pokyčius bei sąveika vandens aplinkoje su kitomis jūrų
vandens sudedamosiomis dalimis, galinti sukelti žalingą biologinį ar
kitokį poveikį E skirsnyje nurodytiems naudojimo būdams. C. Teršalų išmetimo vietos
ir priimančios jūrų aplinkos savybės 1.
Teritorijos hidrografinės,
meteorologinės, geologinės ir topografinės savybės. 2.
Teršalų išmetimo vieta ir būdas
(nuotakas, kanalas, išleidimo anga ir t. t.) ir jo ryšys su kitomis
zonomis (pvz., poilsio zonomis, neršyklomis, žuvų veisyklomis bei žvejybos
zonomis, vėžiagyvių veisimosi plotais) ir kitų teršalų
išmetimu. 3.
Pirminis atskiedimas, pasiekiamas teršalų
išmetimo į priimančią jūrų aplinką vietoje. 4.
Sklaidos savybės, pvz., srovės,
potvynių ir atoslūgių bei vėjo poveikis pernešant
horizontaliai ir maišant vertikaliai. 5.
Priimančio vandens savybės teršalų
išmetimo zonos fizinių, cheminių, biologinių ir ekologinių
sąlygų atžvilgiu. 6.
Priimančios jūrų aplinkos
pajėgumas priimti išmetamas atliekas, nepatiriant nepageidaujamo poveikio. D. Atliekų apdorojimo
technologijų taikymas Atliekų mažinimo ir išmetimo į
pramoninius nutekamuosius vandenis, taip pat buitines nuotekas, metodai
turėtų būti parenkami atsižvelgiant į tai, kiek taikomi ir
įmanomi: (a)
alternatyvūs apdorojimo procesai; (b)
pakartotinio naudojimo arba pašalinimo metodai; (c)
atliekų šalinimo sausumoje alternatyvos; ir (d)
atitinkamos mažaatliekės technologijos. E. Galimas jūros
ekosistemos ir jūrų vandens naudojimo galimybių pablogėjimas 1.
Poveikis žmogaus sveikatai dėl taršos
įtakos: (a)
valgomiems jūros organizmams; (b)
maudykloms; (c)
estetikai. 2.
Poveikis jūros ekosistemoms, ypač
gyviesiems ištekliams, nykstančioms rūšims ir pažeidžiamoms
buveinėms. 3.
Poveikis kitokiam teisėtam naudojimuisi jūra. IV PRIEDAS POVEIKIO
APLINKAI VERTINIMAS 1.
Kiekviena Šalis reikalauja, kad poveikio aplinkai
vertinimas apimtų bent šiuos dalykus: (a)
teritorijos, kurioje numatoma vykdyti veiklą,
geografinių ribų aprašą, įtraukiant, kai taikytina, saugos
zonas; (b)
teritorijos aplinkos pirminės būklės
aprašą; (c)
informaciją apie siūlomos veiklos
pobūdį, tikslus, mastą ir trukmę; (d)
numatomų taikyti metodų,
įrenginių ir kitų priemonių aprašą, taip pat galimas
alternatyvas šiems metodams ir priemonėms; (e)
numatomo siūlomos veiklos tiesioginio ir
netiesioginio, trumpalaikio ir ilgalaikio poveikio aplinkai, įskaitant
fauną, florą ir ekologinę pusiausvyrą, aprašą; (f)
dokumentą, kuriame būtų nurodytos
siūlomos priemonės, kuriomis būtų kuo labiau sumažinta
vykdant veiklą aplinkai daroma žala, įskaitant šių
priemonių alternatyvas; (g)
informaciją apie priemones, kurios vykdant
siūlomą veiklą ir baigus ją vykdyti bus taikomos siekiant
apsaugoti aplinką nuo taršos ir kitokio neigiamo poveikio; (h)
informaciją apie taikomą poveikio
aplinkai vertinimo metodiką; (i)
informaciją apie tai, ar tikėtina, kad
dėl siūlomos veiklos bus padarytas poveikis kitos valstybės
aplinkai. 2.
Kiekviena šalis paskelbia pagal protokolo 23 straipsnį,
atsižvelgiant į tarptautines taisykles, priimtus standartus ir
rekomenduojamus praktinius metodus bei procedūras, pagal kuriuos bus
vertinamas poveikis aplinkai. V PRIEDAS NAFTA IR
NAFTINGIEJI MIŠINIAI, GRĘŽIMO SKYSČIAI IR ATLIEKOS Atsižvelgdamos į 10 straipsnį,
šalys nustato tokias sąlygas: A. Nafta ir naftingieji mišiniai 1.
Išsiliejusios gamybinės ir platformų
nuotekos, kurių sudėtyje yra didelė naftos koncentracija,
surenkamos, nukreipiamos ir apdorojamos kaip sudedamoji produkto dalis, o
likučiai prieš išmetant pakankamai apdorojami, laikantis gerosios naftos telkinių
naudojimo patirties. 2.
Naftingos atliekos ir dumblas, susidarę per
atskyrimo procesus, išgabenamos į krantą. 3.
Taikomos visos atsargumo priemonės,
būtinos surinktos arba bandomuosiuose naftos gręžiniuose fakelo
sudegintos naftos patekimui į jūrą sumažinti. 4.
Taikomos visos atsargumo priemonės,
būtinos užtikrinti, kad naftos gavybos metu išsiskiriančios dujos
būtų tinkamai sudegintos arba tinkamai panaudotos. B. B. Gręžimo skysčiai ir
atliekos 1.
Vandens pagrindo gręžimo skysčiams ir
atliekoms taikomi šie reikalavimai: (a)
šie gręžimo skysčiai naudojami ir
šalinami pagal cheminių medžiagų naudojimo planą ir šio
protokolo 9 straipsnį; (b)
gręžimo atliekos šalinamos tinkamoje sausumos
arba jūros vietovėje ar teritorijoje, kaip yra nurodžiusi
kompetentinga institucija. 2.
Naftos pagrindo gręžimo skysčiams ir
atliekoms taikomi šie reikalavimai: (a)
šie skysčiai naudojami tik tuo atveju, jeigu
jie yra gana mažo toksiškumo ir jeigu kompetentinga institucija,
įsitikinusi, kad toksiškumas yra mažas, operatoriui yra išdavusi
atitinkamą leidimą; (b)
šiuos gręžimo skysčius draudžiama
išleisti į jūrą; (c)
gręžimo atliekas leidžiama išmesti į
jūrą tik tuo atveju, jeigu yra sumontuota ir tinkamai naudojama
veiksminga kietųjų dalelių kontrolės įranga, jeigu
išmetimo vieta yra gerokai žemiau vandens lygio ir jeigu naftos koncentracija
mažesnė kaip 100 g naftos viename sausų atliekų kilograme; (d)
šias gręžimo atliekas draudžiama išmesti
specialiai saugomose teritorijose; (e)
gamybinio ir parengiamojo gręžimo atveju turi
būti įgyvendinama taršos zonoje esančio jūros dugno
mėginių ėmimo ir analizės programa. 3.
Dyzelino pagrindo gręžimo skysčiai: dyzelino pagrindo gręžimo skysčius
naudoti draudžiama. Šalys gali nustatyti aplinkybes, kuriomis išimties tvarka
dyzelinas gali būti pilamas į gręžimo skysčius. VI PRIEDAS SAUGOS
PRIEMONĖS Atsižvelgdamos į 15 straipsnį,
šalys nustato tokias sąlygas: (a)
įrenginiai turi būti saugūs ir
atitikti numatytąją paskirtį, pirmiausia jie turi būti
suprojektuoti ir pastatyti taip, kad esant didžiausiai leidžiamai apkrovai
būtų atsparūs visoms gamtinėms sąlygoms, įskaitant
šiuos konkrečius veiksnius: didžiausią galimą vėją ir
bangavimą, nustatytą remiantis istoriniais orų duomenimis,
žemės drebėjimą, jūros dugno sąlygas ir
stabilumą, vandens gylį; (b)
turi būti tinkamai pasirengta visiems veiklos
etapams, įskaitant išgautų išteklių saugojimą ir
transportavimą, kad būtų galima kontroliuoti visos veiklos
saugą, ir šie etapai turi būti įgyvendinami pačiu
saugiausiu būdu; operatorius privalo taikyti visos veiklos stebėjimo
sistemą; (c)
turi būti taikomos ir reguliariai tikrinamos
pačios pažangiausios saugos sistemos, siekiant kaip galima labiau
sumažinti nutekėjimo, išsiliejimo, atsitiktinio išmetimo, gaisro,
sprogimų, išsiveržimų ar kitokią grėsmę žmonių
saugumui arba aplinkai,; turi būti paskirtas apmokytas specialus šių
sistemų valdymo ir jų techninės priežiūros personalas; šis
personalas privalo periodiškai dalyvauti pratybose. Leidimą
turinčiuose įrenginiuose, kuriuose žmonės dirba ne nuolatos,
turi būti užtikrinta, kad bet kada būtų galimybė pasitelkti
specialų personalą; (d)
įrenginiai ir, jeigu taikytina, nustatytoji
saugos zona turi būti pažymėti pagal tarptautines rekomendacijas,
apie juos tinkamai įspėjant ir pateikiant pakankamai informacijos
jiems atpažinti; (e)
pagal tarptautinę jūrų praktiką
įrenginiai turi būti nurodyti jūrlapiuose ir apie juos turi
būti pranešta susijusiems asmenims; (f)
siekiant užtikrinti pirmiau išdėstytų
nuostatų laikymąsi, už įrenginius ir (arba) veiklą
atsakingas (-i) asmuo (-enys), įskaitant
atsakingą (-us) už apsaugos nuo išsiveržimų įrangą (išleidimo
įtaisą), turi turėti kompetentingos institucijos
reikalaujamą kvalifikaciją; nuolatos turi būti pakankamas kiekis
kvalifikuotų darbuotojų. Ši kvalifikacija pirmiausia apima
nuolatinį įgūdžių tobulinimą saugos ir aplinkosaugos
srityse. VII PRIEDAS NEPAPRASTOSIOS
PADĖTIES PLANAS A. Operatoriaus nepaprastosios
padėties planas 1.
Operatoriai privalo užtikrinti: (a)
kad įrenginiuose veiktų pati tinkamiausia
pavojaus signalų sistema ir ryšių sistema ir kad šios sistemos
būtų geros darbinės būklės; (b)
kad avarijos atveju būtų nedelsiant
skelbiamas pavojaus signalas ir kad apie avariją būtų nedelsiant
pranešta kompetentingai institucijai; (c)
kad, derinant su kompetentinga institucija,
būtų galima nedelsiant perduoti pavojaus signalą, suteikti
reikiamą pagalbą ir užtikrinti pagalbos koordinavimą bei
priežiūrą; (d)
kad įrenginių darbuotojams ir
kompetentingai institucijai nedelsiant būtų perduota informacija apie
avarijos pobūdį ir mastą; (e)
kad kompetentinga institucija būtų nuolat
informuojama apie avarijos padarinių likvidavimo pažangą; (f)
kad avariniam planui įgyvendinti nuolat
būtų parengtas pakankamas kiekis pačių tinkamiausių
medžiagų ir įrangos, įskaitant budinčius laivus ir
orlaivius; (g)
kad VI priedo c punkte nurodytas
specialus personalas išmanytų pačius tinkamiausius metodus ir
technologijas, kaip kovoti su nutekėjimu, išsiliejimu, atsitiktiniu
išmetimu, gaisru, sprogimais, išsiveržimais ar kitokia grėsme žmonių
saugumui arba aplinkai; (h)
kad specialus personalas, atsakingas už ilgalaikio
neigiamo poveikio aplinkai prevenciją, išmanytų pačius
tinkamiausius metodus ir technologijas; (i)
kad personalas būtų gerai supažindintas
su operatorius nepaprastosios padėties planu kad periodiškai
būtų rengiamos avarinės pratybos, suteikiančios personalui
galimybę gerai praktiškai susipažinti su įranga ir procedūromis,
ir kad kiekvienas asmuo gerai žinotų plane jam numatytą
vaidmenį. 2.
Operatorius institucijų lygmeniu
bendradarbiauja su kitais operatoriais arba subjektais, galinčiais
suteikti reikiamą pagalbą, taip užtikrindamas, kad tais atvejais, kai
dėl avarijos masto arba pobūdžio kyla rizika, kuriai esant reikalinga
arba gali būti reikalinga pagalba, tokia pagalba būtų suteikta. B. Nacionalinis koordinavimas ir
vadovavimas Susitariančiosios šalies avarijų
srities kompetentinga institucija: (a)
užtikrina, kad nacionalinis nepaprastosios
padėties planas ir (arba) procedūros būtų suderintos su
operatoriaus nepaprastosios padėties planu ir būtų
kontroliuojamas veiksmų įgyvendinimas, ypač kai avarija sukelia
didelius neigiamus padarinius; (b)
nurodo operatoriui imtis veiksmų vykdant
taršos prevenciją, mažinant taršą, kovojant su tarša arba imantis tam
skirtų papildomų priemonių, įskaitant įsakymą
dėl pagalbinio gręžimo bokšto, arba būtų užtikrina, kad
operatorius nesiimtų tam tikrų nurodytų veiksmų; (c)
užtikrina, kad nacionalinės jurisdikcijos
lygmeniu vykdant taršos prevenciją, mažinant taršą, kovojant su tarša
arba rengiant tam skirtas papildomas priemones taikomi veiksmai būtų
derinami su atitinkamais veiksmais, kurie taikomi kitų valstybių
jurisdikcijos lygmeniu arba kuriuos taiko tarptautinės organizacijos; (d)
renka visą reikiamą informaciją apie
vykdomą veiklą ir prireikus ją pateikia; (e)
būtų parengtas nuolat atnaujinamas
asmenų ir subjektų, kuriuos būtina įspėti ir
informuoti apie avariją, jos raidą ir taikomas priemones, sąrašas; (f)
užtikrina, kad visa reikiama informacija apie
nenumatyto atvejo mastą ir jo padarinių likvidavimo priemones
būtų renkama ir perduodama suinteresuotosioms šalims; (g)
bendradarbiaudama su operatoriumi koordinuoja
A dalyje nurodytą pagalbą ir prižiūri jos teikimą; (h)
užtikrina, kad būtų imtasi specialių
veiksmų, įskaitant techninių ekspertų ir reikiamą
įrangą bei medžiagas turinčio apmokyto personalo
įtraukimą, juos organizuoja ir, jeigu būtina, koordinuoja; (i)
skubiai informauoja kitų šalių, kurioms
gali turėti įtakos nenumatytas atvejis, kompetentingas institucijas,
kad šios prireikus galėtų imtis tinkamų priemonių; (j)
užtikrina techninės pagalbos teikimą
kitoms šalims, jeigu būtina; (k)
skubiai informauoja kompetentingas tarptautines
organizacijas siekiant išvengti pavojaus laivybai ir kitiems interesams. PRIEDĖLIS Naftos produktų sąrašas[4] Asfalto skiediniai Mišinio komponentai Stogdengių fliusas Pirmojo varymo liekanos Alyvos Skaidrinta alyva Žaliavinė nafta Mišiniai, kurių sudėtyje yra
žaliavinės naftos Dyzelinas Mazutas Nr. 4 Mazutas Nr. 5 Mazutas Nr. 6 Likutinis mazutas Kelių bitumas Transformatorių alyva Aromatinė alyva (išskyrus augalinę
alyvą) Tepalinė alyva ir mišinio komponentai Mineralinė alyva Variklių alyva Impregnuojamasis bituminis skiedinys Pavarų alyva Turbinų alyva Distiliatai Pirmojo varymo Išgarinti žaliaviniai komponentai Gazolis Gautas krekingo būdu Aviacinis kuras JP–1 (žibalas) JP–3 JP–4 JP–5 (žibalas, sunkusis) Reaktyvinis kuras Žibalas Mineralinis spiritas Priminis benzinas Tirpiklis Benzinas Bazinė distiliacinė alyva Gazolino mišinio komponentai Alkilatai – kuras Reformingo produktai Polimerai – kuras Gazolinai Separatoriai (natūralūs) Automobiliams Aviaciniai Pirmojo varymo Mazutas Nr. 1 (žibalas) Mazutas Nr. 1–D Mazutas Nr. 2 Mazutas Nr. 2–D [1] COM(2010) 560 galutinis, 2010 10 12. [2] Susitarimo įsigaliojimo Europos Sąjungai
datą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbs
[Tarybos generalinis sekretoriatas]. [3] Išskyrus tas, kurios yra biologiškai nekenksmingos ar
kurios greitai virsta į biologiškai nekenksmingas medžiagas. [4] Šis naftos produktų sąrašas neturėtų
būti laikomas išsamiu.