52010DC0343

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2010.7.7

KOM(2010)343 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Visapusiškos Europos tarptautinės investicijų politikos kūrimas

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Visapusiškos Europos tarptautinės investicijų politikos kūrimas

Investicijos tapo naujuoju bendros prekybos politikos iššūkiu. Lisabonos sutartyje numatyta, kad Sąjunga turi prisidėti palaipsniui šalinant tiesioginių užsienio investicijų apribojimus. Dėl to, pagal Sutartį Sąjungai šioje srityje suteikiama išimtinė kompetencija[1]. Šiame komunikate nagrinėjama, kaip būtų galima Sąjungai sukurti tarptautinę investicijų politiką, kurią vykdant didėtų ES konkurencingumas ir taip būtų padedama siekti pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, kaip nustatyta strategijoje „Europa 2020“[2]. Komunikate apžvelgiamos pagrindinės ES investicijų politikos kryptys ateityje ir pagrindiniai neatidėliotinų veiksmų šioje srityje kriterijai.

Rengdama šį komunikatą Komisija taip pat priėmė reglamento, kuriuo būtų nustatyta valstybių narių ir trečiųjų šalių investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka, pasiūlymą[3]. Tuo pasiūlymu siekiama tiek ES, tiek užsienio investuotojams, kurie veikia vadovaudamiesi šiuose susitarimuose numatytomis sąlygomis, užtikrinti teisinį aiškumą. Reglamento pasiūlymas ir šis komunikatas – tik pirmieji žingsniai palaipsniui rengiant tikslinę Europos tarptautinę investicijų politiką, kurią plėtojant bus atsižvelgta į atsiliepimus, gautus paskelbus šį komunikatą.

APIBRėžTIS, POVEIKIS IR NAUJAUSIOS TENDENCIJOS

Paprastai laikoma, kad tiesioginėms užsienio investicijoms (toliau – TUI) priskiriamos visos užsienio investicijos, kuriomis siekiama užmegzti ilgalaikius tiesioginius ryšius su įmone, kuriai suteikiamas kapitalas ekonominei veiklai vykdyti[4]. Kai investuojama įsigyjant akcijų, atsižvelgiant į minėtą tikslą reikėtų manyti, kad akcininkas, įgijęs akcijų, turi teisę faktiškai dalyvauti tos bendrovės valdyme ar ją kontroliuoti[5]. Tačiau užsienio investicijų atveju yra priešingai – įmonės valdymui ir kontrolei poveikio daryti neketinama. Tokios investicijos, kurios paprastai būna trumpalaikės ir kartais teorinės, dažniausia vadinamos portfelinėmis investicijomis[6].

Vykstant globalizacijos procesui ypatingai padidėjo kapitalo judėjimas ir, visų pirma, padaugėjo TUI. Tiesioginių užsienio investicijų srautai (tiek globalizacijos priežastis, tiek poveikis) 2007 m., t. y. vieneri metai iki pasaulio ekonomikos ir finansų nuosmukio padaryto poveikio investicijoms, pasiekė didžiausias aukštumas – net 1 500 mlrd. EUR[7].

TUI – svarbus našumo didinimo šaltinis, be to, yra labai svarbios kuriant verslą ir darbo vietas savo šalyje ir užsienyje. Per TUI bendrovės sukuria pasaulines tiekimo grandines, kurios yra šiuolaikinės tarptautinės ekonomikos dalis. Įdiegus naujoves gabenimo ir informacinių technologijų srityse, savo ruožtu, sudarytos palankesnės sąlygos prekybai ir didelėmis korporacijomis nesančių įmonių veiklos globalizacijai. Šiuo metu investicijos ir prekyba yra glaudžiai susijusios ir papildo viena kitą. Šiais laikais apie pusė pasaulio prekybos vyksta tarp tarpinėmis prekėmis ir paslaugomis prekiaujančių daugiašalių įmonių filialų.

TUI ir ekonomikos augimo bei gerovės santykis sudėtingas, tačiau vidutiniškai tiek užsienio investicijos ES, tiek ES investicijos užsienyje turi teigiamo poveikio augimui ir užimtumui ES ir kitose šalyse, įskaitant besivystančias šalis. ES investicijos užsienio šalyse turi teigiamos ir svarbios įtakos Europos Sąjungos įmonių konkurencingumui, nes, visų pirma, didėja našumas. Priešingai, nei kartais teigiama, peržiūrėjus dabartinę mokslinių tyrimų TUI ir užimtumo srityse padėtį, nematyti jokio apčiuopiamo neigiamo su ES investicijomis užsienio šalyse susijusio poveikio bendrai užimtumo būklei[8]. Tačiau, nors bendra padėtis yra teigiama, neigiamo poveikio, žinoma, gali būti konkrečiuose sektoriuose ir geografinėse vietovėse ir (arba) konkrečiais atvejais. Tuo tarpu bendra TUI investicijų Europos Sąjungos šalyse nauda yra akivaizdi, ypač dėl to, kad užsienio investicijomis kuriamos darbo vietos, optimizuojamas išteklių paskirstymas, perduodamos technologijos ir įgūdžiai, didinama konkurencija ir užtikrinamas prekybos klestėjimas. Todėl aišku, kodėl ES valstybės narės, kaip ir kitos pasaulio šalys, deda daug pastangų užsienio investicijoms pritraukti.

Dabar ES pirmauja pasaulyje pagal priimamų ir užsienyje vykdomų TUI apimtį. Būdama šios rinkos lydere ES naudojasi tuo, kad yra atvira visam pasauliui, įskaitant investicijų sritį.

Pastaruoju metu TUI atsargų ir srautų vis dar daugiausia pramoninėse šalyse, tačiau besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys tampa vis aktyvesnėmis investuotojomis ir investicijas priimančiosiomis šalimis, įskaitant per valstybės finansuojamas investicijas, kaip antai nepriklausomus turto fondus, kuriuose yra ne tik daugiau lėšų, bet kurie vadovaujasi įvairesnėmis investicijų politikos kryptimis, nei anksčiau[9]. Šiuo pasaulio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu tokia tendencija dar sustiprėjo – investicijų iš besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių ir į tokias šalis apimtis labai padidėjo arba ne taip sumažėjo, palyginti su investicijų tarp pramoninių šalių srautais. Apskritai besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims pasauliniuose TUI srautuose (tiek investicijų į šalį, tiek investicijų užsienio šalyse srautuose) tenkanti santykinė dalis padidėjo. Todėl ES konkuruodama pasaulyje dėl investicijų pritraukimo iš visų pasaulio šalių ir skatinimo investuoti visose pasaulio šalyse negali atsilikti.

INVESTICIJOS – NAUJASIS BENDROS PREKYBOS POLITIKOS IššūKIS

Sprendimai dėl investicijų, visų pirma, priimami įvertinus rinkos sąlygas, t. y. atsižvelgiant į tikėtiną naudą iš investicijų. Vis dėlto, tokiems sprendimams didelę įtaką daro konkrečios šalies ekonominė, politinė ir teisinė aplinka. Investuotojams patinka stabili, patikima ir nuspėjama aplinka. Bendra tarptautinė investicijų politika nėra vienintelis TUI į ES ir TUI užsienio šalyse srautus lemiantis veiksnys. Tačiau jos esminis tikslas – užtikrinti investuotojams galimybę veikti atviroje, tinkamai ir sąžiningai reguliuojamoje verslo aplinkoje tiek investicijas priimančiojoje šalyje, tiek už jos ribų. Dėl to, formuojant politiką ir toliau reikia vadovautis atvirumo investicijoms principu. ES bus toliau kuriama atvira investicijoms ir užsienio investuotojams bei jų indėliui į Europos ekonomiką ir visuomenę aplinka. Tuo pačiu metu Sąjunga turėtų užtikrinti, kad ES investuotojams užsienyje būtų sudarytos vienodos galimybės, t. y. tokios pačios optimalios sąlygos investicijoms, palaipsniui šalinant investicijų apribojimus. Todėl pritariama aktyvesniam požiūriui, kuriuo vadovaujantis užtikrinama, kad ES santykiai su trečiųjų šalių partneriais investicijų srityje būtų grindžiami abipusiškumo principu. Jau yra parengta nemažai svarbių priemonių ir tyrimų, įskaitant išsamius tarptautinių organizacijų, kaip antai OECD ir UNCTAD, tyrimus . Šios priemonės – bendros tarptautinės investicijų politikos pagrindas.

a) Investicijų politikos sudedamosios dalys

Akivaizdžiausia valstybių narių investicijų politikos išraiška per pastaruosius 50 metų – su trečiosiomis šalimis sudarytos dvišalės investicijų sutartys (toliau – DIS). Vokietija pirmoji pasaulyje 1959 m. sudarė DIS, vėliau daug pasaulio šalių ir visos valstybės narės (išskyrus vieną) pasekė šiuo pavyzdžiu[10]. Valstybės narės iš viso yra sudariusios beveik 1 200 visų tipų investicijoms taikomų susitarimų – t. y. beveik pusė visame pasaulyje šiuo metu galiojančių investicijų susitarimų[11]. Šio komunikato priede nurodyta, kiek DIS yra sudariusi kiekviena valstybė narė.

Su trečiosiomis šalimis sudarydamos DIS valstybės narės siekė gauti konkrečių garantijų dėl sąlygų, kurias jų investuotojams taiko minėtos trečiosios šalys, pavyzdžiui, garantijų dėl įsipareigojimų, kad investuotojams būtų taikomos nešališkos ar nediskriminuojamos sąlygos, arba užtikrinimo, kad ekspropriacijos atveju būtų suteikiama greita tinkamo dydžio ir veiksminga kompensacija, ir tokios garantijos buvo suteiktos. Šios investicijų apsaugos garantijos – svarbus aspektas kuriant pasitikėjimą teisiniu saugumu, kuris būtinas priimant svarbius sprendimus dėl investicijų. Taigi, tokie investicijų apsaugos susitarimai laikomi veiksmingu metodu investicijoms skatinti ir pritraukti, ypač šalyse, kuriose tokioms garantijoms suteikti nepakanka šalies institucijų ir šalies ekonomikos politikos.

Tačiau ne visos valstybės narės turi sudariusios tokius susitarimus, be to, ne visuose susitarimuose numatyti tokie patys aukšti standartai. Dėl to, priklausomai nuo to, ar tam tikros valstybės narės DIS bendrovė įvardyta kaip nacionalinė, ar ne, užsienyje investuojančioms ES bendrovėms sukuriamos nevienodos sąlygos.

Kitas valstybių narių susitarimų aspektas – susitarimai susiję tik su sąlygų investuotojams taikymu, kai jų investicijos jau pateko į šalį arba šalis jau priėmė jų investicijas. Tai reiškia, kad valstybių narių DIS nenustatyta jokių konkrečių privalomų įsipareigojimų dėl investicijų patekimo į šalį sąlygų – nei trečiosioms šalims, į kurias investuoja ES valstybių narių bendrovės, nei valstybėms narėms, į kurias investuoja trečiųjų šalių bendrovės. Europos Sąjunga jau pradėjo palaipsniui taisyti šią spragą, susijusią su investicijų patekimu į šalį ar investicijų priėmimu šalyje, sudarydama daugiašalius ir dvišalius susitarimus ES lygmeniu, kurie taikomi investicijų patekimui į rinką ir investicijų liberalizavimui. Tokiais susitarimais visiems ES investuotojams pagerintos patekimo į rinką sąlygos, visų pirma, užtikrinant, kad investuotojams žengiant į trečiosios šalies rinką būtų taikomos nediskriminuojamos sąlygos[12].

b) Bendros tarptautinės investicijų politikos kūrimas

Visapusiška bendra tarptautinė investicijų politika būtina tam, kad būtų geriau tenkinami investuotojų poreikiai – nuo investicijų planavimo iki pelno gavimo arba nuo etapo, kai investicijų šalis dar nepriėmė, iki etapo, kai šalis investicijas jau priėmė. Taigi, bus siekiama į mūsų prekybos politiką įtraukti investicijų liberalizavimą ir investicijų apsaugą. Atlikus tyrimus patvirtinta, kad esminės nuostatos dėl investicijų visapusiškuose prekybos susitarimuose turi didesnio poveikio prekybai ir TUI srautams arba kad esminės investicijų taisyklės ir nuostatos, kurias taikant liberalizuojamos kitos ekonomikos sritys, kartu turi svarbesnio poveikio prekybai ir investicijoms[13].

Bus naudingiausia, jei tarptautinė investicijų politika, skirta Europos įmonių konkurencingumui stiprinti, bus kuriama bendradarbiaujant ir rengiant derybas Sąjungos lygiu[14]. Kad būtų veiksmingos, trečiųjų šalių garantijos dėl investicijų sąlygų turėtų tapti privalomais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę. Taigi, vedant derybas su trečiosiomis šalimis dėl investicijų ir remiantis daugiau nei 1 100 galiojančių DIS, bus sudarytos galimybės ES plėsti, geriau apibrėžti ir saugoti konkurencinę erdvę, kuria gali naudotis visi ES investuotojai. Ilgainiui ES ir trečiųjų šalių investuotojams, norintiems užsitikrinti veiksmingą investicijų apsaugą, nebereikėtų kliautis vienos ar kitos valstybės narės sudarytomis DIS.

Investicijų politiką dažnai papildo valstybių narių ir regionų bei vietos valdžios institucijų pastangos skatinti investicijas. Valdžios institucijos konkuruoja, norėdamos pritraukti investicijas į savo jurisdikciją, be to, vietos įmones skatina investuoti kitur, panašiai kaip prekybos bei eksporto skatinimo atveju. Tam jos pasitelkia įvairias priemones – nuo investicijų paskatų iki paramos ir pagalbos schemų. Sąjunga atsakinga už Europos modelio ir bendros rinkos, kaip paskirties vietos užsienio investuotojams, skatinimą[15], tačiau manoma, kad valstybių narių pastangų skatinti investicijas, jei jos atitinka bendrą prekybos politiką ir ES teisės aktus, nei įmanoma, nei pageidaujama keisti.

ES DERYBų DėL INVESTICIJų PLANAS

Kaip ir visose Europos politikos formavimo srityse, Sąjungos veiksmais turėtų būti siekiama visai Sąjungai geresnių rezultatų, palyginti su rezultatais, kuriuos valstybės narės pasiektų arba galėtų pasiekti veikdamos atskirai. Taigi, ateityje imdamasi veiksmų šioje srityje, Sąjunga turėtų vadovautis geriausiais turimais standartais, kad visiems ES investuotojams būtų sudarytos kokybiškos vienodos galimybės.

Tačiau tikrai neįmanoma ir nepageidautina turėti vieno bendro investicijų susitarimų su trečiosiomis šalimis modelio. Sąjunga turės atsižvelgti į kiekvienų konkrečių derybų aplinkybes. Sąjunga, nustatydama konkrečių derybų dėl investicijų standartus, turėtų, inter alia , atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių interesus ir partnerių išsivystymo lygį. Be to, reikia atsižvelgti ir į galiojančių valstybių narių susitarimų su tam tikra trečiąja šalimi pobūdį. Valstybių narių sudarytų naujausių DIS struktūra iš esmės panaši, tačiau yra ir skirtumų. Remiantis tokiais skirtumais būtų galima nustatyti tikslus, kurių reikėtų siekti per konkrečias derybas.

Komisija pateikia toliau išvardytus bendrus būsimų investicijų susitarimų principus ir kriterijus. Jie turi būti toliau plėtojami ir išsamiau apibūdinami konkrečiai šaliai skirtose derybų rekomendacijose, kurias Komisija pateiks po šio komunikato.

a) Šalių partnerių pasirinkimo kriterijai

Šiuo metu TUI daugiausia išsivysčiusiose šalyse. Iš to matyti, kokia svarbi šių šalių ekonomika vertinant pagal BVP, be to, kai kurių šių šalių rinkose apskritai kuriamos palankios sąlygos užsienio investuotojams. Faktiniai prekybos ir investicijų srautai yra svarbūs veiksniai ES derybų dėl investicijų prioritetams apibrėžti. Sąjunga turėtų orientuotis į tas šalis, į kurias norėtų patekti jos investuotojai, be to, liberalizuodama investicijų srautus, ji turėtų surasti būdų investuotojams patekti į užsienio rinkas. Dabartinėje didėjančios konkurencijos aplinkoje ypač patrauklios augančios ekonomikos ar tokių perspektyvų turinčios rinkos. Svarbu, kad ES investuotojai turėtų galimybių patekti į tokias rinkas ir kad tuo metu, kai tokiose šalyse galbūt vyksta tam tikri pokyčiai, būtų galima gauti pakankamų garantijų dėl nešališkų ir nuspėjamų sąlygų taikymo. ES interesai derybose dėl investicijų taip pat priklauso nuo, inter alia , šalių partnerių politinės, institucinės ir ekonominės aplinkos. Investuotojo apsaugos užtikrinimas pasitelkiant priimančiosios šalies arba tarptautinį arbitražą būtų svarbus veiksnys nustatant prioritetines šalis ES deryboms dėl investicijų. Tiksliau mūsų partnerių gebėjimai ir praktika laikytis teisės normų kuriant saugią ir patikimą aplinką investuotojams yra pagrindiniai veiksniai nustatant derybų dėl investicijų apsaugos vertę.

Artimiausiu metu investicijas į bendrą prekybos politiką būtų galima įtraukti šiuo metu vykdomose derybose dėl prekybos, kuriose Sąjunga iki šiol pirmenybę teikdavo tik investuotojų patekimui į rinką[16]. Sudarant naujausios kartos konkurencija grįstus laisvosios prekybos susitarimus (LPS) būtent atsižvelgta į tai, kad į ES prekybos ir investicijų sritis siekiama įsileisti pasaulio svarbių augančių rinkų ekonominį potencialą. Sąjunga suinteresuota plėsti derybų apimtį ir į jas įtraukti visą investicijų sritį. Kai kuriais atvejais mes taip pat galėtume atsižvelgti į mūsų derybų partnerių pageidavimus. ES ir Kanados derybose dėl išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo mūsų partnerė išreiškė pageidavimą į susitarimą įtraukti nuostatas dėl investicijų apsaugos. Kitos vykstančios derybos, per kurias reikėtų svarstyti investicijų apsaugos nuostatas, yra ES ir Indijos derybos dėl bendro prekybos ir investicijų susitarimo, ES ir Singapūro derybos dėl laisvosios prekybos susitarimo ir ES ir MERCOSUR šalių derybos dėl prekybos.

Per trumpą ar vidutinį laikotarpį Sąjunga taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis gali būti pageidautina sudaryti autonominius investicijų susitarimus. Kinija , kurioje vykdoma daug plyno lauko investicijų, įskaitant ES investuotojus, gali būti viena iš kandidačių autonominiam investicijų susitarimui sudaryti, į kurį turėtų būti įtraukta visų rūšių turto, taip pat intelektinės nuosavybės teisių, apsauga. Komisija nagrinės, ar pageidautina ir ar realu sudaryti tokį investicijų susitarimą, ir pateiks ataskaitą Tarybai ir Europos Parlamentui. Rusijoje Europos investuotojai taip pat susiduria su tam tikromis galimybėmis ir sunkumais. Reikėtų toliau svarstyti ir aptarti galimybę su Rusija derėtis dėl investicijų, įskaitant investicijų apsaugą, pavyzdžiui, numatant sudaryti išsamų susitarimą, kuriuo būtų galima pakeisti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą.

Jei paaiškėtų, kad artimiausiu metu neįmanoma arba nepatartina su šalimi ar šalių grupe sudaryti išsamaus tarptautinio investicijų susitarimo, vienas iš variantų galėtų būti sektorių susitarimai, kurių poreikį, teikiamas galimybes ir galimą poveikį reikėtų išsamiau įvertinti. Sektorių derybos turėtų būti pagrįstos šiame komunikate išdėstytais principais, be to, jas reikėtų vykdyti atsižvelgiant į naujus bendros investicijų politikos pokyčius. Tuo pačiu, per ilgą laikotarpį būtų galima toliau svarstyti daugiašalės iniciatyvos galimybę.

b) Kas slypi už tiesioginių užsienio investicijų

Pagrindinis investuotojų noras – įsisteigti užsienyje ir ten valdyti savo turtą, tačiau atlikus tokias tiesiogines investicijas visada lemia papildomas operacijas, kaip antai pelno repatriacija. Svarbu, kad pagal bendrą tarptautinę investicijų politiką būtų galima ne tik vykdyti tiesiogines investicijas, t. y. įsigyti užsienio įmonę arba įsteigti įmonę užsienyje, bet būtų sudarytos sąlygos vykdyti visas operacijas, kurios yra susijusios su tokiomis investicijomis, jas apsaugoti ir praktikoje atlikti mokėjimus, apsaugoti nematerialų turtą, kaip antai intelektinės nuosavybės teisės, ir pan.

Dėl to, investicijų politika turėtų atitikti Sutarties skyrių dėl kapitalo ir mokėjimų (SESV 63–66 straipsniai), kuriame nustatyta, kad, iš esmės, draudžiami bet kokie mokėjimų ir kapitalo judėjimo, įskaitant su tiesioginėmis ir portfelinėmis investicijomis susijusį judėjimą, tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių ribojimai. Tame skyriuje nėra konkrečiai numatytos galimybės sudaryti tarptautinius susitarimus dėl investicijų, įskaitant portfelines investicijas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad tarptautiniai susitarimai dėl investicijų turi poveikio Sutarties skyriuje dėl kapitalo ir mokėjimų nustatytų bendrųjų taisyklių taikymo sričiai, reiškia, kad Sąjunga turi išimtinę kompetenciją susitarimams šioje srityje sudaryti [17].

c) Investicijų apsaugos standartų nustatymas

Pagrindinis klausimas – kokias svarbiausias taisykles Sąjunga norėtų įtraukti į prekybos ir investicijų susitarimus. Dabar per derybas dėl investicijų Sąjunga dažniausiai remiasi nediskriminacinio požiūrio principu, t. y. pasaulinės prekybos sistemos pagrindu. Nediskriminacinis požiūris paprastai įgyvendinamas panaudojant du pagrindinius standartus – „didžiausio palankumo režimą“ ir „nacionalinį režimą“, kurie yra sąlyginiai, nes juos taikant lyginami pagal kilmę suteikiami režimai, o ne apibrėžiamas režimo bendrasis standartas. Taigi šių standartų turinį lemia režimas, kurį šalis suteikia užsienio investuotojams bei investicijoms ir savo šalies investuotojams bei investicijoms.

ES derybos dėl investicijų ir toliau turėtų būti vykdomos remiantis nediskriminaciniu požiūriu, tačiau DIS naudojami ir kiti standartai, kaip antai „nešališkas ir teisingas režimas“ priėmus investicijas ir „visiško saugumo ir apsaugos režimas“. Taikant šiuos standartus nelyginama su panašioms investicijoms taikomu režimu. Be to, daugelyje valstybių narių DIS numatyta sutarties teisių, kurias investuotojui suteikia investicijas priimančiosios šalies vyriausybė, apsauga („apsaugos straipsnis“). Tokie straipsniai paprastai įtraukiami į valstybių narių DIS ir, be kitų veiksnių, jais turėtų būti grindžiamos derybos dėl investicijų susitarimų ES lygiu.

Svarbus valstybių narių įgytos gerosios patirties aspektas – straipsniai, kuriuose nustatomos tam tikros sąlygos investicijas priimančiajai šaliai pasinaudoti ekspropriacijos teise. Nors SESV 345 straipsnyje nustatyta, kad Sutartis neturi poveikio valstybės narės teisei spręsti, ar tam tikras turtas turėtų būtų valstybės ar privačios nuosavybės, iš teismo praktikos matyti, kad dėl to nesuteikiama teisė ekspropriacijos priemones taikyti nesilaikant Sutarties pagrindinių taisyklių, įskaitant įsisteigimo laisvę ir laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančių taisyklių[18]. Taigi, atitinkamai, ekspropriacijos priemonės ES taip pat turėtų būti nediskriminacinės[19], jos turėtų būti proporcingos teisėtam tikslui (pvz., numatant tinkamo dydžio kompensaciją)[20]. Tad Sąjunga į būsimus investicijų ar prekybos susitarimus turėtų įtraukti aiškius šiam dalykui skirtus straipsnius. Turi būti aiškiai apibrėžta įvairių susijusių interesų, kaip antai investuotojų apsauga nuo neteisėtos ekspropriacijos ar kiekvienos šalies teisė į teisinį reguliavimą visuomenės labui, pusiausvyra. Panašiai, turėtų būti įtraukti ES straipsniai, kuriais užtikrinamas laisvas investuotojų kapitalo lėšų pervedimas ir mokėjimai.

Pagaliau reikėtų priminti, kad Sąjungos prekybos ir investicijų politika turi atitikti ES ir valstybių narių ekonominės veiklos reguliavimo Sąjungoje ir užsienyje principus. Investicijų susitarimai turėtų atitikti kitas Sąjungos ir valstybių narių politikos kryptis, įskaitant aplinkos apsaugos, tinkamų darbo vietų kūrimo, sveikatos ir saugos darbe, vartotojų apsaugos, kultūrinės įvairovės, plėtros ir konkurencijos politiką. Pagal investicijų politiką Sąjungai ir valstybėms narėms ir toliau bus kuriamos galimybės imtis priemonių, kurios reikalingos viešosios tvarkos tikslams siekti, ir užtikrinti jų taikymą.

Be to, bendra investicijų politika apskritai turėtų būti pagrįsta Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais, įskaitant teisinės valstybės, žmogaus teisių ir tvaraus vystymosi skatinimą (SESV 205 straipsnis ir Europos Sąjungos Sutarties 21 straipsnis). Dėl to, šiuo metu atnaujinamos OECD gairės dėl daugiašalių įmonių yra svarbi priemonė investuotojų teisių ir atsakomybės pusiausvyrai užtikrinti.

d) Investicijų įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas

Sąjungos pagrindinis tikslas – užtikrinti veiksmingą nuostatų dėl investicijų vykdymą. Pastaraisiais metais Sąjunga daugiau dėmesio skyrė siekdama užtikrinti veiksmingą susitarimų, dėl kurių derėtasi bendros prekybos politikos srityje, vykdymą, prireikus, pasinaudojus privalomu ginčų sprendimo mechanizmu. Visuose pastaruosiuose LPS Sąjunga numatė veiksmingą ir tikslingą tarpvalstybinę ginčų sprendimo sistemą. Šiai ginčų sprendimo sistemai ateityje bus priskirtos ES prekybos ir investicijų susitarimų nuostatos dėl investicijų.

Siekiant veiksmingo investicijų susitarimų vykdymo užtikrinimo juose taip pat numatyti investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo būdai, pagal kuriuos investuotojas tiesiogiai privalomam tarptautiniam arbitražui gali pateikti ieškinį prieš vyriausybę[21]. Investuotojo ir valstybės ginčų sprendimas, t. y. pagrindinė iš valstybių narių DIS Sąjungos perimta susitarimų sudedamoji dalis, yra labai svarbus veiksnys, nes investavus užmezgami ilgalaikiai ryšiai su investicijas priimančiąja šalimi, kurių negalima lengvai perkelti į kitos šalies rinką, jei iškyla su investicija susijusių problemų. Investuotojo ir valstybės ginčų sprendimas apibrėžtas jau daugelyje investicijų susitarimų, todėl jei tokių ginčų sprendimo nebūtų numatyta, investuotojai iš tiesų tai vertintų kaip trūkumą, o investicijas priimančioji šalis taptų mažiau patraukli už kitas šalis.

Dėl to, būsimuose ES susitarimuose, kuriuose yra investicijų apsaugos nuostatų, turėtų būti numatytas investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmas. Čia kyla pavojų, susijusių, viena vertus, su investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo tarptautinėje ekonominėje teisėje specifiškumu ir, kita vertus, su tuo, kad Sąjunga praeityje šioje srityje nebuvo svarbi dalyvė. Esama struktūra iš dalies netinkamai pritaikyta prie dabartinės kintančios Sąjungos. Pavyzdžiui, Konvenciją dėl valstybių ir kitų valstybių piliečių ginčų investicijų srityje sprendimo (ICSID konvencija) gali pasirašyti ir ratifikuoti Pasaulio banko valstybės narės arba Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto šalys. Europos Sąjunga nėra nė vienos šios organizacijos narė.

Nagrinėdama investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmus Sąjunga turėtų remtis valstybių narių praktika ir taip parengti moderniausius investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmus. Pagrindiniai iššūkiai:

- Investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo skaidrumas . Remiantis ES pozicija PPO, ES turėtų užtikrinti skaidrų investuotojo ir valstybės ginčų sprendimą (įskaitant arbitražo prašymus, pareiškimus, atvirus teismo posėdžius, trumpą amicus curiae informaciją ir sprendimų skelbimą).

- Ginčų ir aiškinimų atskyrimas . Svarbiausias dalykas – nuoseklumas ir nuspėjamumas, todėl, jei yra tikimybė, kad pagal konkretų susitarimą gali būti pateikta daug ieškinių, reikėtų svarstyti galimybę naudotis iš dalies nuolatinių arbitrų paslaugomis (kaip pagal ES laisvosios prekybos susitarimus) ir (arba) taikyti apeliacinius mechanizmus.

- Arbitražo darbo tvarka . Komisija su suinteresuotosiomis šalimis nagrinės Europos Sąjungos galimybę prisijungti prie ICSID konvencijos (atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl to reikėtų iš dalies keisti ICSID konvenciją).[22]

e) Tarptautinė atsakomybė

Atsižvelgiant į Komisijos tikslą parengti tarptautinę investicijų politiką ES lygiu, reikėtų nagrinėti ES ir valstybių narių tarptautinės atsakomybės pagal ES investicijų susitarimus klausimą. Komisijos atstovaujama Europos Sąjunga gins visas ES institucijų bylas. Atsižvelgiant į tai, kad suteikta išimtinė išorės kompetencija, Komisija mano, kad, kai valstybė narė imsis priemonių, kurios daro poveikį trečiosios šalies piliečių arba bendrovių investicijoms, kurioms taikomas susijęs investicijų susitarimas, Europos Sąjunga bus ir vienintelė atsakovė. Rengdama naują tarptautinę investicijų politiką Komisija, pasitelkdama esamas priemones ir, prireikus, leisdama naujus teisės aktus, spręs šį klausimą, o ypač finansinės kompensacijos aspektus.

IšVADA

Lisabonos sutartyje TUI priskyrus ES išimtinei kompetencijai, TUI buvo integruotos į bendrą prekybos politiką. Be to, tokiu būdu sudaromos sąlygos ES patvirtinti įsipareigojimą kurti atvirą investicijoms aplinką, kuri yra ypatingai svarbi ES klestėjimui, ir toliau skatinti tiesiogines ir portfelines investicijas, kurios yra ekonominio vystymosi priemonė.

Sąjunga ir valstybės narės iki šiol atskirai siekė bendro tikslo – suteikti investuotojams teisinį aiškumą ir sukurti stabilią, nuspėjamą, teisingą ir tinkamai reguliuojamą aplinką verslui vykdyti. Valstybės narės daugiau dėmesio skyrė visų formų investicijoms skatinti ir jas apsaugoti, o Komisija rengė liberalizavimo planą tiesioginėms investicijoms į rinką patekti. Taigi, aiškiai ir papildomai pasidalinus darbais investicijų srityje sukurta pakankamai didelė ir fragmentuota investicijų susitarimų aplinka.

Norint užtikrinti išorės konkurencingumą, vienodų sąlygų visiems ES investuotojams taikymą ir kuo didesnę įtaką per derybas, bendrai tarptautinei investicijų politikai turėtų būti priskirtos visų tipų investicijos ir investicijų apsauga. Siekdama užtikrinti, kad jokiam ES investuotojui nebūtų sukurta blogesnė padėtis nei taikant valstybių narių DIS, Sąjunga turėtų remtis turima gerąja patirtimi.

Investicijų apsauga ir liberalizavimas tampa pagrindine bendrosios tarptautinės investicijų politikos priemone, tačiau valstybėms narėms bus palikta daug erdvės bendrą tarptautinę investicijų politiką papildančiai ir ją atitinkančiai investicijų skatinimo politikai kurti ir įgyvendinti. Apskritai, vykdant bendrą politiką Sąjungai ir valstybėms narėms reikės daugiau, o ne mažiau bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą.

Per derybas dėl prekybos derėdamasi dėl investicijų ES turėtų stengtis, kad partneriai prisiimtų privalomus įsipareigojimus laisvam visų formų investicijų srautui užtikrinti ir apsaugoti. Derybos vien tik dėl investicijų – taip pat tinkamas variantas. Artimiausiu metu Komisija sieks pakoreguoti derybų nurodymus, kad būtų išplėsta derybų su tam tikromis šalimis, su kuriomis jau vyksta derybos, aprėptis, jei tam yra akivaizdus suinteresuotumas ir išreikšti pageidavimai. Tokių derybų principai ir kriterijai bus pagrįsti valstybių narių sukaupta gerąja patirtimi, tačiau šiuo komunikatu jau pateikiami tam tikri bendro pobūdžio aprėpties ir standartų, kuriuos Sąjunga turėtų nustatyti per tarptautines derybas dėl investicijų, apmatai.

Kaip išdėstyta pirmiau, reglamento, kuriuo būtų nustatyta valstybių narių ir trečiųjų šalių investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka, pasiūlymas ir šis komunikatas – tik pirmieji žingsniai palaipsniui rengiant tikslinę Europos tarptautinę investicijų politiką, kurią plėtojant bus atsižvelgta į atsiliepimus, gautus paskelbus šį komunikatą.

Priedas. Bendra informacija apie valstybių narių sudarytų dvišalių investicijų sutarčių skaičių

[pic]

Pastaba. 2010 m. birželio 15 d. Komisijos tarnybų turima informacija.

[1] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 206 straipsnyje nustatyta, kad pagal 28–32 straipsnius sukurdama muitų sąjungą, Sąjunga bendram labui prisideda prie laipsniško tarptautinės prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimų panaikinimo bei muitų ir kitų kliūčių mažinimo. Pagal 207 straipsnį tiesioginės užsienio investicijos priskiriamos Sąjungos bendrai prekybos politikai. Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį Sąjunga turi išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje.

[2] Komisijos komunikatas „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, COM (2010) 2020, 2010 3 3.

[3] Komisijos pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka.

[4] Tiesioginių investicijų sąvoka buvo pateikta EB Sutarties skyriuje dėl kapitalo judėjimo ir mokėjimų, o šiuo metu – SESV 63–66 straipsniuose. Todėl Teisingumo Teismas sąvoką aiškino atsižvelgdamas į 1988 m. birželio 24 d. Direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL L 178, 1988 7 8, p. 5–18) priede pateiktą nomenklatūrą, kuri iš esmės pagrįsta visuotinai priimtinomis TVF ir OECD apibrėžtimis. Žr., pvz., 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation prieš Commissioners of Inland Revenue , C-446/04, Rink. p. I-11753, 181 punktą. Taip pat žr., pvz., 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Holb ö ck , C-157/05, Rink. p. I-4051, 34 punktą; 2007 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją , C-112/05, Rink. p. I-8995, 18 punktą; 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Skatterverket prieš A , C-101/05, 46 punktą; 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Orange European Smallcap Fund , C-194/06, 100 punktą; 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją , C-274/05, 18 punktą ir 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją , C-326/07, 35 punktą.

[5] Žr., pvz., 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation prieš Commissioners of Inland Revenue , C-446/04, Rink. p. I-11753, 182 punktą; 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Holböck , C-157/05, Rink. p. I-4051, 35 punktą; 2007 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją , C-112/05, Rink. p. I-8995, 18 punktą; 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Orange European Smallcap Fund , C-194/06, 101 punktą ir 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją , C-326/07, 35 punktą.

[6] Europos Sąjungos Teisingumo teismas portfelines investicijas apibrėžė kaip akcijų įsigijimą kapitalo rinkoje siekiant atlikti tik finansinę investiciją ir neketinant daryti įtakos įmonės valdymui bei kontrolei. Žr. 2008 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus , sujungtos bylos C-282/4 ir C-283/04, Rink. p. I-9141, 19 punktą.

[7] Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) 2009 m. pasaulio investicijų ataskaita.

[8] 2010 m. konsultacinės bendrovės Copenhagen Economics publikacija „ES vykdomų TUI kitose šalyse poveikis“ (angl. 2010 Impact of EU outward FDI ).

[9] 2008 m. Komisija išdėstė savo požiūrį į nepriklausomus turto fondus. Žr. COM(2008) 115, 2008 2 27.

[10] 1959 m. Vokietijos ir Pakistano Islamo Respublikos dvišalė investicijų sutartis. Airija yra vienintelė ES valstybė narė, kuri neturi pasirašiusi jokios dvišalės investicijų sutarties su trečiąja šalimi.

[11] Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) 2009 m. pasaulio investicijų ataskaita, p. 32. UNCTAD nurodo, kad iš viso yra 2 676 DIS, tačiau šiam skaičiui priskiriamos DIS tarp ES valstybių narių. Šis komunikatas nėra skirtas pastarajai DIS kategorijai.

[12] Daugiašaliu lygmeniu Bendrajame susitarime dėl prekybos paslaugomis (GATS) numatyta įsipareigojimų dėl paslaugų teikimo per komercinį vienetą prisiėmimo sistema (GATS I straipsnyje apibrėžta kaip 3 būdas). Dvišaliu lygmeniu Sąjunga baigė derybas su Korėja dėl laisvosios prekybos susitarimo, į kurį įtrauktos nuostatos dėl investuotojų patekimo į rinką ir įsisteigimo.

[13] OECD (2006), Regionų prekybos susitarimų nuostatų dėl investicijų ekonominio poveikio analizė, OECD prekybos politikos darbinis dokumentas Nr. 36, 2006 07 11.

[14] Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal SESV 207 straipsnio 2 dalį Sąjunga turi išimtinę kompetenciją savarankiškai priimti teisės aktus dėl TUI, kaip ir kitose bendros prekybos politikos srityse, kaip antai importo ir eksporto reglamentavimas.

[15] Komisijos komunikatas „Bendroji rinka XXI a. Europai“, COM(2007) 725.

[16] Dar vienas teisinis argumentas, kodėl investicijų įsipareigojimus reikia įtraukti į prekybos susitarimus, susijęs su tuo, kad susijusias PPO taisykles dėl ekonominės integracijos atitinkantys prekybos susitarimai yra apsaugoti nuo didžiausio palankumo režimo PPO įsipareigojimo, pagal kurį reikalaujama, kad PPO šalys narės nedelsdamos ir besąlygiškai didžiausio palankumo režimą taikytų kitoms narėms. Kitaip tariant, lengvatinis, pavyzdžiui, investicijų patekimo į rinką režimas gali būti lengvatiniu tik tada, jei jį siūloma taikyti pagal konkretų prekybos susitarimą. Tai labiausia susiję su TUI paslaugų sektoriuje, nes Bendrajame susitarime dėl prekybos paslaugomis (GATS) numatyta, kad paslaugos teikiamos per komercinį vienetą, o tai iš esmės yra TUI.

[17] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos įstatymo galią turinčiame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.“

[18] Žr., pvz., 2003 m. vasario 23 d. Sprendimo Ospelt , C-452/01, Rink. I-9743, 24 punktą; 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle , C-302/97, Rink. I-3099, 38 punktą; ir 1984 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Fearon , C-182/83, Rink. 1984, p. 3677, 7 punktą.

[19] 1984 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fearon , C-182/83, Rink. 1984, p. 3677.

[20] 2007 m. birželio 26 d. ELPA teismo sprendimas byloje E-2/06, ELPA priežiūros institucija, Norvegija, 79 punktas; ES pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis.

[21] Energetikos chartijos sutartyje, kurios šalis yra ES, taip pat numatytas investuotojo ir valstybės ginčų sprendimas.

[22] Europos Bendrijos sėkmingai derėjosi dėl daugelio tarptautinių susitarimų pakeitimų ir prisijungimo prie tų susitarimų ir (arba) organizacijų. Naujausias pavyzdys – Pasaulio muitinių organizacija.