19.12.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/76

—

atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį atlieka Pagrindinių teisių chartija. Ji tapo esmine gaire užtikrinant pagrindines teises ir svarbiausiu atspirties tašku nustatant ir aiškinant teises, kurias ES turi gerbti ir pabrėžia išskirtinį Pagrindinių teisių chartijos vaidmenį — būti visiems piliečiams prieinama priemone;

—

pabrėžia, kad pilietybės teisių įgyvendinimas taip pat susijęs su reikalavimu prisiimti konkrečią atsakomybę vietos ir regionų bendruomenių atžvilgiu;

—

atkakliai laikosi nuomonės, kad visi valdymo lygiai privalo padėti „kurti pagrindinių teisių kultūrą“ aktyviau informuodami piliečius apie jų teises; todėl dar kartą pabrėžia, kad būtina bendrai dėti pastangas skleidžiant informaciją apie piliečių teises, ir tai turi būti neatsiejama Komisijos informavimo ir komunikacijos politikos dalis; mano, kad šiam tikslui pasiekti reikia skirti išteklių ir įgyvendinti konkrečius veiksmus užtikrinant aktyvų vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą;

—

ketina remtis užmegztu vaisingu institucijų bendradarbiavimu pagrindinių teisių srityje, patvirtintu 2008 m. rugsėjo mėn. Emilijos Redže, ir rimtai apsvarstys Komisijos pasiūlymą organizuoti bendrą kasmetinį renginį, kuriame būtų pabrėžiama į piliečius orientuoto pagrindinių teisių užtikrinimo svarba ir lyginama skirtingų valdymo lygmenų veikla;

—

dar kartą pakartoja savo prašymą priimti vietos ir regionų valdžios institucijų atstovą į agentūros stebėtojų tarybą;

—

prašo Komisijos reguliariai kviesti Regionų komiteto pirmininką dalyvauti Komisijos narių grupės dėl pagrindinių teisių, kovos su diskriminacija ir lygių galimybių, kuri nustato politines gaires ir užtikrina iniciatyvų šiose srityse nuoseklumą, darbe.

Pranešėja

:

Sonia MASINI (IT/ESP), Emilijos Redžo provincijos pirmininkė

1.

nurodo, kad Europos Sąjungos sutartyje teigiama, kad Sąjunga yra grindžiama laisvės, demokratijos, teisinės valstybės principais ir pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms, t. y. principais, kurie valstybėms narėms yra bendri remiantis jų konstitucinėmis tradicijomis ir kuriuos užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija;

2.

atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį iki šiol atliko 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, aiškiai pabrėžiant joje užtikrinamų teisių svarbą ir reikšmę. Nors iki šiol Chartija nebuvo teisiškai privaloma, ji tapo esmine gaire užtikrinant pagrindines teises ir svarbiausiu atspirties tašku nustatant ir aiškinant teises, kurias ES turi gerbti;

3.

pabrėžia, kad iš visų žmogaus teises užtikrinančių priemonių ši Chartija yra neparastai svarbi, kadangi joje į vieną dokumentą sujungiamos visuotinės žmogaus teisės (kitaip tariant, pilietinės ir politinės teisės), kurios yra teisių, susijusių su asmens laisve ir orumu istorinės raidos Europoje rezultatas, kartu ekonomines ir socialines teises, kurių šaltinis — Europos patirtis, įgyta įgyvendinant socialinę rinkos ekonomiką, bei keletas specialių naujų nuostatų (pvz., vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų teisės), susijusių su gerovės valstybės modeliu;

4.

pabrėžia išskirtinį Pagrindinių teisių chartijos vaidmenį — būti visiems piliečiams prieinama priemone;

5.

todėl džiaugiasi, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, 2007 m. gruodžio 12 d. Lisabonoje priimta iš dalies pakeista Chartija įgys privalomą teisinę galią, ir pabrėžia, kad ji turės tokią pat teisinę galią kaip ir sutartys, kurios, Europos Teisingumo Teismo teigimu, sudaro ES teisinės sistemos „konstituciją“;

6.

pastebi, kad, nors su pilietybe susijusios teisės yra svarbi acquis dalis, jas vis dar sunku taikyti (Penktoji Komisijos ataskaita dėl Sąjungos pilietybės). Įvairūs visuomenės sluoksniai jaučiasi esą toli nuo ES institucijų, todėl derėtų dėti pastangas šiam atotrūkiui įveikti. Komitetas pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos šioje srityje gali atlikti jungiamosios grandies tarp institucijų ir piliečių vaidmenį;

7.

pabrėžia, kad svarbu vėl imtis veiksmų siekiant Pagrindinių teisių chartijai suteikti privalomą pobūdį. Todėl būtina dėti pastangas, visų pirma švietimo srityje, kad būtų išplėtotas Europos pilietinis ugdymas. Šiuo požiūriu Komitetas pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, visų pirma skleidžiant informaciją bei dalijantis patirtimi ir projektų idėjomis;

8.

pastebi, kad Europos Sąjunga, viena vertus, kiekvienam, kas patenka į jos jurisdikciją (Europos piliečiui, trečiosios šalies piliečiui ir pilietybės neturinčiam asmeniui), užtikrina galimybę naudotis visuotinėmis teisėmis, kita vertus, pripažįsta konkrečias Europos piliečių, kuriuos su ja sieja ypatingas priklausymo ryšys, teises;

9.

primena, kad visuotines pagrindines teises ir su Europos Sąjungos pilietybe susijusias teises turi pripažinti ir jų laikytis ne tik ES institucijos ir struktūros, įskaitant RK, bet ir nacionalinės bei regionų ir vietos valdžios institucijos;

10.

primena Pagrindinių teisių chartijos preambulėje išdėstytą principą, pagal kurį Europos Sąjungos bendros vertybės turi būti puoselėjamos gerbiant Europos tautų kultūrų ir tradicijų įvairovę, kartu valstybių narių nacionalinį savitumą ir jų nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų sąrangą, ir džiaugiasi, kad dokumente pateikta aiški nuoroda į vietos bei regionų savivaldą ir liaudies demokratiją;

11.

pabrėžia, kad Sutartyje nurodoma, jog Europos Sąjungos pilietybė susijusi ne tik su teisėmis, bet ir su pareigomis;

12.

ypač atkreipia dėmesį į visiems Europos Sąjungos piliečiams keliamą reikalavimą laikytis Sąjungos ir šalies, kurioje jie gyvena, teisės aktų bei gerbti kitų tautų kultūras;

13.

pastebi, kad daugelis Chartijoje minimų teisių yra susijusios su įvairiose ES valstybėse narėse labai dažnai regionų ir vietos valdžios institucijų kompetencijai priskiriamomis sritimis (pavyzdžiui tokios sritys kaip švietimas, sveikatos ir aplinkos apsauga, socialinė politika, būsto politika, vietos policija, transportas) arba su bendrai visoms viešosioms institucijoms svarbiais klausimais (geras valdymas, skaidrumas ir teisė susipažinti su dokumentais, vaikų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų teisės);

14.

todėl dar kartą pabrėžia, kad reikia užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą įvairiais lygiais, ir džiaugiasi, kad šis principas minimas Europos Parlamento rengiamame pranešime (pranešėjas Giusto Catania) dėl pagrindinių teisių padėties;

15.

atkreipia dėmesį, kad būtent regionų ir vietos lygiu pilietis dažniausiai palaiko ryšius su viešojo valdymo institucijomis ir naudojasi administracinėmis struktūromis ir paslaugomis;

16.

pažymi, kad skatinant žmogaus ir piliečio teises būtina vykdyti aktyvią politiką: teisėmis galima naudotis tik tuomet, kai tam sudaromos objektyvios sąlygos;

17.

šiuo požiūriu pastebi, kad Europos Sąjunga turi toliau įgyvendinti politiką, kad užtikrintų veiksmingesnę ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, ir palankiai vertina tai, kad Lisabonos sutartyje teritorinė sanglauda aiškiai paminėta kaip ES siekiamas tikslas;

18.

džiaugiasi, kad priimtas (ir pridėtas prie Lisabonos sutarties) Protokolas dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, kuriame pabrėžiama, kaip svarbu užtikrinti piliečiams galimybę naudotis veiksmingomis, visiems prieinamomis viešosiomis paslaugomis, atitinkančiomis jomis besinaudojančiųjų poreikius, bei atkreiptas dėmesys į svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ir didelę veiksmų laisvę organizuojant, teikiant ir pavedant teikti šias paslaugas;

19.

primena, kad Pagrindinių teisių chartijoje teigiama, kad Europos Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę. Komitetas palankiai vertina tai, kad pagarba kultūros ir kalbų įvairovei, žinoma, laikantis nustatytų demokratijos normų, Lisabonos sutartyje įvardijama kaip vienas iš ES tikslų;

20.

pabrėžia svarbų nevyriausybinių organizacijų — įprastų regionų ir vietos valdžios institucijų partnerių — vaidmenį visiškai užtikrinant asmens teises;

21.

atkreipia dėmesį, kad arti piliečių esančios regionų ir vietos valdžios institucijos, žinančios jų poreikius ir nuomonę, yra struktūros tiesiogiai ir praktiškai susiduriančios su Europos Sąjungai suteiktų teisių įgyvendinimu. Todėl Komitetas pabrėžia vaidmenį, kurį galėtų atlikti RK kaip konkrečių sąlygų, pagal kurias šios teisės įgyvendinamos, stebėtojas, ir ragina Komisiją ir Europos Parlamentą įvertinti šį RK potencialą ir priimant teisės aktus atsižvelgti į regionų ir vietos valdžios institucijų požiūrį į susidariusią padėtį;

22.

prašo Komisijos reguliariai kviesti Regionų komiteto pirmininką dalyvauti Komisijos narių grupės dėl pagrindinių teisių, kovos su diskriminacija ir lygių galimybių, kuri nustato politines gaires ir užtikrina iniciatyvų šiose srityse nuoseklumą, darbe;

23.

susipažino su priimtu Sprendimu 2007/252/EB dėl 2007–2013 m. Pagrindinių teisių ir pilietybės specialiosios programos ir ragina Komisiją jį įtraukti į programos 2014–2020 m. laikotarpiui persvarstymo procesą.

24.

dar kartą pabrėžia, jog labai svarbu, kad Europos Sąjunga, vykdydama bet kokią veiklą, gerbtų pagrindines teises, kurios kyla iš valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių konvencijos ir kitų tarptautiniu lygiu priimtų (visų pirma JT) ir ES valstybių narių ratifikuotų konvencijų;

25.

pastebi, kad europinis pagrindinių teisių apsaugos modelis, ypač koks jis apibrėžiamas Chartijoje, yra vienas pažangiausių, kadangi apima ne tik pilietines ir politines, bet ir ekonomines, socialines ir kultūrines teises, ir yra grindžiamas savita vertybių sistema, kurioje visuotinių teisių srityje gerbiama įvairių kultūrų, religijų bei įsitikinimų įvairovė ir jų dialogas, vadovaujantis Europos demokratinių sistemų taisyklėmis;

26.

pabrėžia, kad gali kilti konfliktų tarp asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo ir kitų pagrindinių teisių, pavyzdžiui, saugumo, garantavimo, ir ragina šį klausimą išsamiau apsvarstyti atsižvelgiant į regionų ir vietos valdžios institucijų patirtį ir labai svarbų jų vaidmenį užtikrinant turimų duomenų apie jų teritorijoje gyvenančių piliečių apsaugą;

27.

dar kartą pabrėžia, kad būtina, jog Europos Sąjunga taip pat ir trečiosiose šalyse skatintų demokratiją bei žmogaus teises, ir šiuo požiūriu nori priminti Komiteto nuomonę „2007–2010 m. Strateginis dokumentas dėl Europos iniciatyvos demokratijai ir žmogaus teisėms remti (EIDHR)“, kurios pranešėja Heini Utunen;

28.

pakartoja, kad, įgyvendinant politiką, kurios tikslas — sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, būtina laikytis pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principų, ir primena, kad šiais veiksmais ES turi užtikrinti piliečiams aukštą saugumo lygį;

29.

pritaria Lisabonos sutartyje numatytam ES ramsčių struktūros panaikinimui ir tam, kad dėl šio panaikinimo laisvės, saugumo ir teisingumo srityje vykdomiems veiksmams bus taikomos bendros ES politiką reguliuojančios taisyklės, visų pirma Teisingumo Teismo vykdomai teisminei priežiūrai;

30.

palankiai vertina novatoriškas Lisabonos sutartyje išdėstytas nuostatas dėl Europos Parlamento vaidmens stiprinimo kuriant, įgyvendinant ir vertinant su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve susijusią politiką ir dėl nacionalinių parlamentų dalyvavimo vertinant šioje srityje pasiektus rezultatus;

31.

teigiamai vertina Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros įkūrimą ir jos veiklos pradžią;

32.

ketina remtis užmegztu vaisingu institucijų bendradarbiavimu pagrindinių teisių srityje, patvirtintu 2008 m. rugsėjo mėn. Emilijos Redže, ir rimtai apsvarstys Komisijos pasiūlymą organizuoti bendrą kasmetinį renginį, kuriame būtų pabrėžiama į piliečius orientuoto pagrindinių teisių užtikrinimo svarba ir lyginama skirtingų valdymo lygmenų veikla;

33.

patvirtina Regionų komiteto bei vietos ir regionų valdžios institucijų norą aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros veikloje ir jos daugiamečiame programavime bei džiaugiasi šiuo metu jau vykstančiu bendradarbiavimu;

34.

pakartoja savo prašymą priimti vietos ir regionų valdžios institucijų atstovą į agentūros stebėtojų tarybą;

35.

siūlo agentūrai bendradarbiauti kaupiant ir skleidžiant geros praktikos ir ypatingai naudingos patirties pavyzdžius, susijusius su pagrindinių teisių apsauga ir skatinimu vietos ir regionų lygiu, arba perduodant vietos ir regionų lygiu sukauptus atitinkamus duomenis;

36.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali geriausiai atlikti aktyvų vaidmenį užtikrinat nepilnamečių teises ir prisidėti prie tinkamo šių teisių įgyvendinimo sąlygų stebėsenos;

37.

primena, kad jau yra pabrėžęs svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant pagrindines moterų teises ir lygių galimybių visiems principą;

38.

dar kartą atkreipia dėmesį į moterų migrančių padėtį: jų integracija susijusi su pagrindinių žmogaus teisių ir pareigų vykdymu ir laikymusi, kadangi tai yra neatsiejama Europos teisinio paveldo dalis, ir primena, kaip svarbu, kad vykdoma imigrantų priėmimo politika būtų grindžiama tapatybės, kurią moterys migrantės pasirinko laisva valia (CdR 396/2006);

39.

pabrėžia žiniasklaidos svarbą viešinant žmogaus ir piliečių teisių pažeidimus, taip pat jos pastangas platinant geros praktikos ir labai naudingos patirties pavyzdžius žmogaus ir piliečių teisių užtikrinimo srityje.

40.

primena, kad, Europos Teisingumo Teismo teigimu, šiuo metu pilietybė suteikia ypatingą statusą žmogui, kuris yra Europos integracijos proceso politinis dalyvis;

41.

todėl palankiai vertina, kad būtent naujojoje Europos Sąjungos sutartyje — Lisabonos sutartyje — bendrosios nuostatos dėl Europos pilietybės išdėstytos skyriuje, kuriame pateikiamos nuostatos dėl demokratinių principų ir kuriame dar kartą pabrėžiamas principas, pagal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma artimesniu prie piliečių lygiu (liaudies demokratija);

42.

vis dėlto apgailestauja, kad dokumente nėra aiškiai paminėtas labai svarbus vietos ir regionų valdžios institucijų atliekamas vaidmuo šioje srityje;

43.

pabrėžia, kad judėjimo ir apsigyvenimo laisvės yra ypatingai svarbios su Europos pilietybe susijusios teisės, visų pirma gerinant abipusį Europos Sąjungos tautų pažinimą;

44.

pastebi pažangą, kurios pasiekta įtvirtinant šią laisvę. Tai padėjo įgyvendinti Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje priėmimas ir įsigaliojimas;

45.

ragina valstybes nares bendradarbiauti užtikrinant piliečių saugumą ir kovojant su nusikalstamumu;

46.

ypač pabrėžia, kad, atsižvelgiant į patirtį, sukauptą taikant Direktyvą 2004/38/EB, reikia pasakyti, jog vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkanti atsakomybė sprendžiant Europos piliečių judėjimo ir visų pirma apsigyvenimo problemas, yra susijusi ne tik su formalumų tvarkymu ar administracinių problemų sprendimu, bet visų pirma su priėmimo politika;

47.

apgailestauja, kad Komisijos Penktojoje ataskaitoje dėl Sąjungos pilietybės nepaminėta išskirtinė vietos ir regionų valdžios institucijų atsakomybė priėmimo srityje;

48.

primena, kad, remiantis Direktyva 2004/38/EB, kiekvienas Europos Sąjungos pilietis, kuris nėra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo, turi teisę gyventi priimančioje šalyje tol, kol nesudaro problemų priimančiosios valstybės narės socialinei sistemai. Teisė apsigyventi ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį suteikiama, jeigu pilietis turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams bei yra įsigijęs visų rizikų sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje;

49.

susipažino su Europos Teisingumo Teismo pateiktu šių sąlygų aiškinimu ir atkreipia dėmesį į šio aiškinimo poveikį vietos ir regionų valdžios institucijų vykdomai veiklai ir galimą susijusią finansinę naštą;

50.

primena nacionalinių valdžios institucijų teisę ir pareigą užkirsti kelią piktnaudžiavimo šia direktyvos suteiktomis teisėmis ir sukčiavimo atvejams, pavyzdžiui, fiktyviai santuokai arba partnerystei, įstatymams prieštaraujančiam elgesiui;

51.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvas supažindinti su naujomis Direktyvos 2004/38/EB nuostatomis, pavyzdžiui, paskelbtą vadovą pavadinimu „Kaip pasinaudoti visomis Direktyvos 2004/38/EB teikiamomis galimybėmis“, ir ragina Komisiją pasinaudoti išskirtine privilegijuota vietos ir regionų valdžios institucijų, galinčių užtikrinti šios informacijos sklaidą, padėtimi;

52.

pabrėžia, kad pilietybės teisių įgyvendinimas taip pat susijęs su reikalavimu prisiimti konkrečią atsakomybę vietos ir regionų bendruomenių atžvilgiu;

53.

dar kartą pabrėžia Europos piliečių teisės balsuoti vietos lygio ir Europos Parlamento rinkimuose ir teisės būti išrinktu valstybėje, kurioje pilietis gyvena, svarbą;

54.

be to, šiuo požiūriu pabrėžia, kad vietos lygio politinės institucijos yra Europos elektorato atspindys, todėl jos yra pirmasis tikrasis Europos valdymo lygmuo;

55.

džiaugiasi, kad Europos Sąjungos piliečiai, gyvenantys kitoje nei jų kilmės šalis valstybėje narėje, vis aktyviau dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose, tačiau nerimauja, kad laipsniškai mažėja bendras rinkėjų aktyvumas Europos Parlamento rinkimuose;

56.

todėl pakartoja savo raginimą aktyviau vykdyti informavimo ir švietimo apie Europos Parlamento rinkimus veiklą išnaudojant vietos ir regionų valdžios institucijų stipriąsias puses šioje srityje;

57.

dar kartą pabrėžia Europos politinių partijų plėtojimo tikslingumą (CdR 280/2004) ir atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kuris šių partijų veikloje ir rengiant susijusias strategijas turėtų tekti vietos ir regionų lygiu išrinktiems valdžios atstovams siekiant, be kita ko, užmegzti ryšį tarp įvairių valdymo lygių (Europos, nacionalinio, regionų ir vietos);

58.

palankiai vertina Lisabonos sutartyje numatytas nuostatas dėl ne mažiau kaip milijono piliečių iš daugelio skirtingų valstybių narių teisės imtis iniciatyvos raginti Komisiją pateikti teisės aktų pasiūlymus;

59.

atkreipia dėmesį į Europos ombudsmeno sukauptą patirtį ir svarbų jo vaidmenį užkertant kelią netinkamo administravimo atvejams Bendrijos institucijų ar organų veikloje;

60.

pritaria piliečiams suteiktai teisei teikti peticijas Europos Parlamentui ir skundus Europos ombudsmenui elektroniniu paštu;

61.

primena, kad kiekvienas Europos Sąjungos pilietis, būdamas trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybei narei nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir apsaugą teikiančios valstybės piliečiai, taip pat pabrėžia šios nuostatos svarbą principo požiūriu, kadangi ja pripažįstama Europos pilietybės išorės dimensija;

62.

pritaria Komisijos nuomonei, kad Bendrijos acquis diplomatinės ir konsulinės apsaugos srityje yra labai ribota, palankiai vertina Komisijos pristatytą veiksmų planą 2007–2009 m., kuriuo siekiama šį acquis išplėtoti, ir ragina Tarybą ir valstybes nares šioje srityje imtis reikiamų priemonių, be kita ko, ir tarptautiniu lygiu;

63.

šiuo požiūriu atkreipia dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų sukauptas žinias ir patirtį šioje srityje (pavyzdžiui, turizmo, sveikatos apsaugos politikos, palaikų laidojimo ir kremavimo), todėl ragina ES institucijas kreiptis į RK rengiant ir priimant šioje srityje bet kokį sprendimą;

64.

palankiai vertina tai, kad Lisabonos sutartyje pripažintas Europos Sąjungos kaip tarptautinio subjekto statusas, ir pageidauja, kad ir Sąjungai būtų sudaryta galimybė imtis veiksmų siekiant tarptautiniu lygiu užtikrinti piliečių teisių apsaugą;

65.

susipažino su Penktojoje Komisijos ataskaitoje dėl Sąjungos pilietybės (2004 m. gegužės 1 d.–2007 m. birželio 30 d.) pateikta informacija, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad piliečiai norėtų būti geriau informuojami apie savo teises, tačiau faktiškai mažiau nei trečdalis jų teigia esą gerai informuoti apie savo — kaip Europos piliečių — teises;

66.

atkakliai laikosi nuomonės, kad visi valdymo lygiai privalo padėti „kurti pagrindinių teisių kultūrą“ aktyviau informuodami piliečius apie jų teises; todėl dar kartą pabrėžia, kad būtina bendrai dėti pastangas skleidžiant informaciją apie piliečių teises, ir tai turi būti neatsiejama Komisijos informavimo ir komunikacijos politikos dalis;

67.

mano, kad šiam tikslui pasiekti reikia skirti išteklių ir įgyvendinti konkrečius veiksmus užtikrinant aktyvų vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą.