23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/1

A.

2003 m. sausio mėn. EESRK priėmė nuomonę savo iniciatyva Pramonės permainos: dabartinė padėtis ir perspektyvos — Bendras požiūris. Ta nuomone buvo siekiama ne tik apžvelgti aktualiausius pramonės permainų klausimus ir tendencijas, bet ir pabrėžti CCMI vaidmenį bei jos darbą ateityje. Tarp CCMI priskirtų atsakomybės sričių buvo įrašytos ir šios:

Pirmiau nurodytoje nuomonėje pabrėžiama ir būtinybė konkurencingumą derinti su darniu vystymusi, socialine ir teritorine sanglauda, laikantis Lisabonos strategijos. Be to, joje pasiūlyta pramonės permainų darbo koncepcija, apimanti ir raidą, turinčią įtakos bendrovėms, ir jų sąveiką su aplinka.

Iki šiol CCMI dažniausiai dėmesį skirdavo pramonės permainų poveikio sektoriams, darbuotojams, teritorijoms ir aplinkai vertinimui. Šios nuomonės savo iniciatyva tikslas — apsvarstyti, kaip darnus vystymasis gali paskatinti pramonės permainas.

B.

Toje pačioje nuomonėje reziumuojama, kad Europos pramonės sektoriaus permainos dažnai būdavo nagrinėjamos restruktūrizavimo aspektu, tačiau tai kur kas dinamiškesnė sąvoka. Verslo pasaulis yra glaudžiai susijęs su Europos politine ir socialine aplinka, kurioje jis vystosi ir kuri, savo ruožtu, daro poveikį pramonės permainoms. Pagrindinės pramonės permainos vyksta dviem būdais: įgyvendinant radikalius veiksmus ir palaipsniui prisitaikant. Tiksliau, šia nuomone savo iniciatyva siekiama apsvarstyti, kaip darnus vystymasis, kurį Brundtland apibrėžė kaip vystymąsi, kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybių tenkinti savus poreikius, gali skatinti palaipsnes ir aktyvias pramonės permainas.

C.

Dažniausiai nuomonėje pateikiami pavyzdžiai, susiję su energetikos ir susijusiais sektoriais, tačiau tie patys procesai, kurie aprašyti šioje nuomonėje, gali būti taikomi ir kitiems. Priežasčių, dėl kurių buvo pasirinkti šie sektoriai, yra keletas:

D:

Momentas, kada konkreti technologija gali būti prieinama, lemia moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Tačiau momentą, kada ji iš tikrųjų pradedama taikyti, lemia rinka. Politikos sritys gali daryti poveikį atotrūkiui tarp šių dviejų sričių. Dėl suderintų politikos priemonių — subsidijų, skatinimo, mokesčių — verslas Švedijoje ir Japonijoje jau seniai pradėjo vystytis prasidėjus šiluminių siurblių ir saulės kolektorių technologinei plėtrai. Iš dalies dėl to šioms šalims pavyko išsikovoti rinkos lyderių pozicijas.

E.

EESRK dar kartą patvirtina, kad trys Lisabonos strategijos ramsčiai yra vienodai svarbūs. Tačiau dažnai pabrėžiama, kad aplinkosaugos ir socialiniai motyvai gali būti svarstomi tik esant klestinčiai, augančiai ekonomikai. Tai pernelyg supaprastintas strategijos aiškinimas, nes ir atvirkštinis teiginys yra teisingas. Žinoma, apie klestinčią, augančią ekonomiką negalima kalbėti, kai aplinka užteršta, o visuomenę skaldo socialiniai nesutarimai. Komitetas pritaria veiksmams, kurių buvo imtasi šioje srityje ir kurie aprašomi Komisijos komunikato Tvaraus vystymosi strategijos peržiūra — Veiksmų programa 2 priede (1).

F.

Tvarumas yra ne tik vienas šio sąrašo elementų; tai vienintelis galimas veiksmų scenarijus siekiant užtikrinti perspektyvią ateitį. Tvarumo koncepcija yra svarbiausia ir todėl ji taikoma ne tik aplinkai, bet apima ir ekonominio bei socialinio tvarumo klausimus. Tam tikros įmonės tęstinumas yra ekonominio tvarumo forma, kurią geriausiai galima pasiekti išlaikant pelningumą. Europa gali prie to prisidėti stiprindama konkurencingumą naujovėmis ir skatindama mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą aktyviomis politikos priemonėmis ir įvairiomis tikslinėmis priemonėmis (pvz., žr. Švediją ir Japoniją).

G.

Socialinis tvarumas reiškia, kad žmonės gali gyventi sveikai, o tiems, kurie to negali, uždirbti pajamas, garantuojant pakankamą socialinės apsaugos lygį. EESRK laikosi nuomonės, kad Europa gali prisidėti prie šios srities vystymo siekdama suformuoti visuomenę, kurioje žmonės išlaikytų savo profesinius gebėjimus, suteikdama jiems padorų darbą saugioje ir sveikoje darbo aplinkoje bei esant tokioms sąlygoms, kai paisoma ir darbuotojų teisių, ir vaisingo socialinio dialogo.

H.

Ekologinė pramonė teikia daug ekonomikos augimo galimybių. Europa užima tvirtas pozicijas daugelyje šios pramonės sektorių. EESRK mano, kad, siekdama išlaikyti ir vystyti savo stipriąsias puses ir pasiekti panašių pozicijų kituose sektoriuose, Europa turi parodyti daugiau ambicijų.

I.

Į darnų vystymąsi orientuota pramonės politika gali prisidėti prie visos Europos konkurencingumo — ne tik naujai atsirandančių, bet ir tradicinių pramonės sektorių. EESRK nori, kad Europos Komisija remtų tokią politiką. Šioje nuomonėje aprašyti pavyzdžiai rodo, kad gerai apgalvotos ir įgyvendintos paramos schemos (mokesčių, supirkimo tarifų, skatinimo ir reguliavimo derinys), įvedant naujas aplinkosaugos technologijas, gali padėti sukurti šių technologijų rinką, kurią būtų galima toliau vystyti be paramos. Bet kuris paramos mechanizmas turi būti akivaizdžiai mažėjančio pobūdžio, nes valstybės pagalbos kaina neturėtų riboti kitų pramonės šakų tarptautinio konkurencingumo.

J.

EESRK pažymi, kad subsidijos ir kitos paskatos ne visuomet būna veiksmingos ir, jeigu bus naudojamos netinkamai, gali sukelti didelių finansinių sąnaudų, turinčių mažą ekonominį poveikį. Subsidijos ir norminiai aktai turėtų padėti kurti rinką ir kurį laiką vystytis, kol technologija taps brandi ir galės išsilaikyti be paramos. Pagrindiniai sėkmingos paramos veiksniai yra šie:

K.

Darnus vystymasis neturi apsiriboti Europa, kadangi jis yra pasaulinio masto. Europos tvarumo politikai turi būti būdingos priemonės, užkertančios kelią darbo jėgą perkelti į kitus regionus. Kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos, būtinas dvejopas požiūris: viena vertus, vidaus požiūris į ES ir antra vertus, išorinis požiūris į ES. Kalbant apie pirmąjį požiūrį, turėtų būti įgyvendintos atitinkamos priemonės, kad būtų užtikrinta, jog socialinės ir aplinkosauginės sąnaudos, susijusios su netvarios gamybos būdais Europos Sąjungoje, būtų įtrauktos į prekių kainą, skatinant pagrindines Pasaulio komisijos dėl globalizacijos socialinio aspekto parengto pranešimo nuostatas dėl darnios politikos tarp TDO, PPO, TVF ir Pasaulio banko (žr. CESE 252/2005). Kalbant apie antrąjį požiūrį, ES turėtų dėti visas pastangas atitinkamuose tarptautiniuose forumuose (pirmiausia PPO), kad būtų įtraukti ne tik su prekyba susiję klausimai, kaip, pvz., pagrindiniai socialiniai ir aplinkosaugos standartai į tarptautinius prekybos susitarimus, siekiant palengvinti Europos konkurentų tvarumo politikos krypčių tobulinimą. Tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos, Indija ir Kinija turi nesąžiningą ekonominį pranašumą, palyginti su Europa, nes joms nereikia laikytis Kioto protokolo CO2 mažinimo tikslų. Šie susitarimai turėtų būti įgyvendinti tarptautiniu mastu, nes prekyba gali būti iš tikrųjų laisva, jeigu ji yra sąžininga.

1.1

Mūsų ekonomika šiuo metu yra grindžiama pigia energija ir žaliavomis. Bet atsargos yra ribotos ir iš dalies dėl to jos vis labiau brangsta. Galimos struktūrinės ir technologinės permainos yra būtinos ir Europa turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, kad tokios permainos padėtų Europai įveikti tą iššūkį. Energijai ir žaliavoms imlūs sektoriai ateityje turėtų pereiti prie tvaresnės gamybos, kad sumažintų gamtinių išteklių eikvojimą. Bet šių sektorių ateityje vis tiek reikės, nes pradinių medžiagų ir pusgaminių gamyba yra pramoninės vertės pagrindas.

1.2

Europos energijai imlios pramonės įmonių, taikančių tvarios gamybos metodus ir konkuruojančių tarptautiniu mastu, neturėtų išstumti iš rinkos už ES ribų esantys konkurentai, kurie taiko mažiau tvarios gamybos būdus. Kad būtų užkirstas tam kelias, visiems šiems sektoriams turi būti sudarytos vienodos sąlygos, bendradarbiaujant su pilietine visuomene ir valdžia.

1.3

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame, yra darnios visuomenės kūrimas — visuomenės, kuri galėtų išlaikyti dabartinį klestėjimo lygį ir kartu neutralizuoti neigiamus šalutinius dabartinių vartojimo modelių poveikius. To siekiant, viena pagrindinių sąlygų yra išmokti kitaip patenkinti energijos poreikius ir pereiti prie kitokios pramoninės gamybos formos.

1.4

Poreikis palaipsniui pereiti prie tvaresnio visuomenės modelio neginčijamas. Yra keletas tokio reikalavimo priežasčių. Specialistai nesutaria dėl laiko, kada iškastinis kuras bus prieinamas už protingą kainą, tačiau visi sutinka, kad toks kuras taps vis retesnis ir brangesnis. Be to ir todėl, kad dėl savo vartojimo įpročių patiriame vieną didžiausių mūsų šimtmečio grėsmių — klimato kaitą.

1.5

Idealiu atveju geriausias būdas sustabdyti šiuos procesus būtų nustoti deginti iškastinį kurą jau dabar. Tačiau artimiausiu metu tai neįmanoma nei politiniu, nei ekonominiu požiūriu. Turime imtis kitokių metodų, nes kas nors juk turi pasikeisti — jeigu ir ne taip greitai, kaip norime, tai bent jau kuo greičiau.

1.6

Taikant trias energetica  (2), modelį, kuriuo efektyvesnis energijos naudojimas gali būti skatinamas trimis etapais, artimiausiu metu gali padėti pereiti prie tvaresnio vartojimo ir gamybos. Štai šie etapai:

1.7

Siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus ir skatinti perėjimą prie tvaresnės pramoninės gamybos, reikia viso priemonių derinio. Šios priemonės turi būti grindžiamos ekonominiais ir strateginiais skaičiavimais. Atliekant šiuos skaičiavimus, neišvengiamai ateina laikas, kai iškilus interesų prieštaravimui reikia rinktis. Šių interesų prieštaravimų neturime vengti. Esama vadinamųjų „situacijų, kai laimi visi“, ir politikos priemonės visuomet turi būti orientuotos jas sukurti, bet praktiškai tai pasiekti gali būti labai sunku. Tuomet reikia rinktis arba darnių permainų galimybes, arba esamų interesų apsaugą, atsižvelgiant į natūralų vieno sektoriaus stiprėjimą ir kito nykimą. Tokie esami prieštaraujantys interesai turėtų tapti skaidrūs ir turėtų būti svarstomi.

1.8

Atsižvelgiant į tvarumo koncepciją galima teigti, kad Europos visuomenės vystymo ekonominiai, aplinkosauginiai ir socialiniai aspektai yra vienodai svarbūs. Šioje nuomonėje:

2.1.1

Kiekvienais metais Žemė sugeria 3 milijonus eksadžiaulių (EJ) saulės energijos. Bendri iškastinio kuro ištekliai sudaro 300 000 EJ, 10 proc. bendro metinio insoliacijos kiekio. Bendras metinis energijos sunaudojimas yra 400 EJ. 3 milijonai EJ sugeriamos energijos yra prieinama 90 EJ hidroelektros energijos, 630 EJ vėjo energijos ir 1 250 EJ biomasės forma. Visa kita energija prieinama saulės energijos forma (3). Tad iš tikrųjų yra pakankamai tvarios energijos mūsų poreikiams patenkinti. Problema yra tai, kaip ją pasiekti.

2.1.2

Kadangi, žinant sąnaudų aspektą ir tinkamos technologijos trūkumą, artimiausiu metu atsinaujinantys energijos šaltiniai negalės patenkinti didėjančios energijos paklausos, reikės kitų energijos šaltinių. Yra galimybių iškastinį kurą naudoti švariai, pvz., pašalinant CO2 ir vėliau saugant jį, kad būtų išvengta jo išmetimo į atmosferą. Technologijos, kaip sugauti ir saugoti CO2, kūrimas yra pačiame įkarštyje: daugybė eksperimentinių įrenginių jau parengti eksploatacijai arba statomi Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Kinijoje. Galima tikėtis, kad ši technologija bus pradėta taikyti jau 2015/2020 m.

2.1.3

Itin svarbi yra paramos atsinaujinančiai energijai schemų trukmė, kadangi per ankstyvas paramos nutraukimas gali sužlugdyti naująją pramonę, tačiau ir per ilgai teikiama parama nėra veiksminga. Apskritai paramą galima nutraukti laipsniškai, kadangi moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra bei masto ekonomija mažina technologijos kainą. Taip pat labai svarbios tinkamos paramos schemos sąlygos. Galiausiai svarbu, kad paramos schemos būtų skelbiamos iš anksto, kad įmonės turėtų laiko pasirengti naujoms rinkos sąlygoms.

2.1.4

Kaip galima spręsti iš žaliosios knygos „Europos Sąjungos tausios, konkurencingos ir saugios energijos strategija“ (4) bei 2006 m. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadų šia tema, diskusijos apie branduolinę energiją tampa vis svarbesnės. Kai kuriose šalyse dauguma žmonių pasisako už branduolinę energiją, kitose dauguma — prieš ją, daugiausia dėl atliekų problemos (5). Nepaisant to, branduolinė energija tam tikrą netrumpą laiką liks nepakeičiama siekiant patenkinti smarkiai augančią energijos paklausą, kadangi tai yra emisijų neturintis energijos šaltinis, o atliekų kiekis, palyginti su pagaminta energija, yra gana menkas. Laikui bėgant branduolinė sintezė gali padėti išspręsti branduolio dalijimosi trūkumus.

2.1.5

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vandens energijos šaltiniai nėra aptariami konkrečioje pastraipoje, nes ši technologija (išskyrus potvynių energiją) yra laikoma visapusiškai išvystyta ir panaudojama. Tokia nuostata neturėtų jokiu būdu menkinti jos svarbos tvarumo kontekste.

2.2.1

Biomasė yra organinė medžiaga iš augalų ir medžių, specialiai auginamų energetiniais tikslais. Mediena ir greitai augantys pasėliai naudojami iš hektaro gaunant didelį derlių. Žemės ūkio šalutiniai produktai, daugiausia maisto, taip pat naudojami kaip biomasė. Pavyzdžiai yra šiaudai ir cukrinių runkelių lapai. Biomasės srautus taip pat galima gauti iš atliekų, pvz., augalų sodinimo bei priežiūros, namų ūkių, įmonių ir pramonės atliekų. Pavyzdžiai yra vaisiai, daržovės, sodo, medienos atliekos, mėšlas, srutos, pjuvenos ir kakavos lukštai.

2.2.2

Biomasė gali būti (iš dalies) naudojama iškastiniam kurui pakeisti. Kasmet sunaudojama 400 EJ iškastinio kuro. Biomasės energijos per metus sunaudojama 1 250 EJ. Bet tai nereiškia, kad įmanomas skubus perėjimas. Remiantis esama technologija, dabar iš biomasės įmanoma pagaminti 120 EJ energijos. Dabartinis pasaulinis biomasės energijos sunaudojimas yra 50 EJ (6). Artimiausiu metu gali padidėti biomasės panaudojimas kurui, bet norint išnaudoti potencialą reikės technologijos perversmų.

2.2.3

Keleto iniciatyvų dėka buvo pasiekta daug vilčių teikiančių rezultatų. Austrijoje šešis kartus padidėjo biomasės naudojimas centralizuotam šildymui, o Švedijoje per pastaruosius dešimt metų buvo pasiektas aštuoneriopas padidėjimas. JAV daugiau nei 8 000 MW instaliuotų energijos gamybos pajėgumų grindžiami biomasės naudojimu. Prancūzijoje 5 proc. šildymui naudojamos energijos gaminama iš biomasės. Suomijoje bioenergija jau sudaro 18 proc. visos energijos gamybos, o iki 2025 m. siekiama jos dalį padidinti iki 28 proc. Brazilijoje etanolis gaminamas dideliu mastu kaip kuras automobiliams ir šiuo metu jis sudaro apie 40 proc. Brazilijos ne dyzelinių degalų (7).

2.2.4

Biomasės vystymas svarbus keletu aspektų:

2.3.1

Pasaulyje vėjo energijos teorinis potencialas yra daugiau kaip du kartus didesnis negu prognozuojamas 2020 m. elektros energijos poreikis. Dėl šio potencialo ir nuolat gerėjančios jo konkurencinės padėties, kurią lemia technologijų pažanga, vėjo energija tampa itin svarbiu iškastinio kuro pakaitalu. Vėjo energija niekada negalės patenkinti visų poreikių, nes jos tiekimas yra kintantis.

2.3.2

Vėjo energiją gaminančių instaliuotų pajėgumų per pastaruosius keletą dešimtmečių įspūdingai padaugėjo. Komercinių turbinų pajėgumai išaugo nuo 10 KW (rotoriaus diametras 5 m) iki daugiau nei 4 500 KW (rotoriaus diametras daugiau nei 120 m) (9). Per pastaruosius aštuonerius metus instaliuoti gamybos pajėgumai, naudojantys vėjo energiją, per metus augo daugiau nei 30 proc (10). Remiantis Europos vėjo energijos asociacijos (EWEA) prognozėmis, bendrų vėjo energijos pajėgumų 2020 m. pakaks patenkinti 12 proc. elektros energijos poreikio. Tai rodo, kad vėjo energijos pajėgumai padidės nuo 31 GW 2002 m. pabaigoje iki 1 260 GW 2020 m., augdami po 23 proc. per metus. Rinkos lyderiai ir didžiausi eksportuotojai yra Jungtinė Karalystė, Danija ir Vokietija, o pagrindinės eksporto rinkos yra Kinija, Indija ir Brazilija. Kinijoje, kurioje sparčiai auga vėjo energijos transformavimo mašinų pramonė, padėtis pasikeis. Palyginti su 2004 m., 2005 m. gamintojų skaičius Kinijoje padidėjo 60 proc. Šie skaičiai rodo, kad Europos vėjo energijos transformavimo mašinų pramonė gali atsidurti tokioje pačioje padėtyje kaip saulės plokščių pramonė ir dėl Kinijos konkurentų gali prarasti labai didelę rinkos dalį.

2.3.3

Vėjo energijos sektorius vis dar iš dalies priklauso nuo įvairių paramos priemonių. Iš jų svarbiausia yra kaina, kurią gamintojai gauna už į tinklą parduodamą energiją, bei tikrumas dėl garantuoto kainų lygio kitiems 10–20 metų. Dėl šių priemonių kai kurių valstybių narių vėjo energijos sektorius sparčiai auga. Trūkumas yra tas, kad šios priemonės skatina didelius, centralizuotus vėjo energijos parkus, gaunančius didelį pelną, o ne tankų mažų, decentralizuotų vėjo jėgainių tinklą. Visuomenė vis priešiškiau žiūri į tokius didelius statinius. Žinoma, galiausiai vėjo energija turės sugebėti išsilaikyti be subsidijų ir supirkimo tarifų.

2.3.4

Norint toliau gerinti konkurencinę vėjo energijos sektoriaus padėtį, reikės daugiau mokslinių tyrimų ir didesnio masto technologinės plėtros. Nuolatinį dėmesį taip pat reikia skirti teisinėms gairėms ir politiniams tikslams. Kiti dideli iššūkiai yra naujų vietų vėjo parkams pritaikymas jūroje ir netikrumo dėl vėjo energijos diegimo išsklaidymas.

2.3.5

Vėjo energijos vystymas yra svarbus keletu aspektų.

2.4.1

Yra du būdai naudoti saulės energiją: tiekti šildymą bei karštą vandenį ir gaminti elektrą (12). Saulės šildymo sistemos yra gana paprastos ir pigios, jos naudojamos daugelyje šalių.

2.4.2

Pagrindinė priežastis siekti plačiu mastu naudoti saulės energiją yra ta, kad ji yra neišsenkanti. Ji turi didelį pasaulinį potencialą ir jeigu pajėgumai gerai suprojektuojami ir pastatomi, aplinkai nekenkia.

2.4.3

Saulės energiją galima„pažaboti“ beveik bet kurioje pasaulio vietoje įvairiais būdais: pradedant labai mažomis sistemomis atokiose vietovėse, saulės kolektoriais ant namų stogų ir baigiant saulės jėgainėmis.

2.4.4

Šildymo naudojant saulės energiją sistemos yra plačiai paplitusios. Didžiausia rinka šioms sistemoms yra Kinija, daugiausia dėl to, kad kaimo vietovėse trūksta dujų ir elektros paskirstymo infrastruktūros. Tokiais atvejais saulės energija yra pats efektyviausias sprendimas. Kita didelė rinka yra Turkija. 2001–2004 m. pasaulinis saulės kolektorių pardavimas augo nuo 10 iki 15 proc. per metus. Kinijai teko 78 proc. pasaulio gamybos, o Turkijai — 5,5 proc.

2.4.5

Europoje pagrindinės šildymo naudojant saulės energiją sistemų rinkos yra Vokietija, Austrija, Ispanija ir Graikija. Vokietijos ir Austrijos vyriausybės teikia finansines paskatas rengti tokias sistemas. Kai kuriuose Ispanijos regionuose tokių sistemų įrengimas naujuose pastatuose privalomas. Dėl šių paramos priemonių Vokietija ir Austrija yra didžiausios Europoje, toli pralenkiančios kitas šalis, šildymo naudojant saulės energiją sistemų gamintojos, jose gaminama 75 proc. Europos produkcijos. Tačiau tai visiškai nublanksta, palyginus su šių sistemų gamyba Kinijoje. Europa pagamino 0,8 milijono m2, o Kinija — 12 milijonų m2. Pagrindinė priežastis yra ta, kad Kinijos vyriausybė gana anksti suprato šildymo naudojant saulės energiją svarbą ir skatino šių sistemų gamybą įvairiomis priemonėmis, nustatytomis penkmečio planuose.

2.4.6

Nepaisant neišsenkamumo, saulės gaminama elektros energija šiuo metu sudaro tik mažą mūsų poreikių dalį. Taip yra dėl to, kad gamyba naudojant saulės energiją vis dar daug brangesnė negu dujas ar anglį naudojančiose elektrinėse. Siekiant pralaužti užburtą mažo naudojimo ir didelių kainų ratą, saulės energija turi būti kuo plačiau naudojama, nes tai sukurs didelę gamybos ir įrengimo masto ekonomiją. Tik tuomet technologija gali būti toliau atnaujinama ir tobulinama.

2.4.7

Be to, elektros energijos gamyba naudojant gana mažus kintamos išeigos (priklausomai nuo saulėtumo) įrenginius reikalauja kitokio požiūrio į energiją negu iki šiol. Perėjimas prie saulės energijos galimas vidutiniu laikotarpiu, bet labai svarbu smarkiai skatinti šio sektoriaus plėtrą.

2.4.8

Nors fotovoltinių įrenginių (PV) rinka greitai auga, tačiau iš tikrųjų yra tik trys didelės rinkos — Japonija, Vokietija ir Kalifornija. Šiuose trijuose regionuose pagaminama 80 proc. pasaulio saulės energijos sistemų. Tai skatinama didelėmis subsidijomis ir mokant namų ūkiams gerą kainą už šiuo būdu pagamintą elektros energiją. Pasaulinė saulės baterijų elementų gamyba 2004 m. atitiko 1 150 MW gamybos pajėgumus. Vadinasi, kartu su maždaug 3 000 MW jau 2003 m. pabaigoje įrengtų gamybos pajėgumų, 2005 m. bendri pajėgumai išaugo iki maždaug 4 500 MW.

2.4.9

Japonijos rinkai buvo sukurta 1994 m. paskatų programa, kurioje buvo numatytas 50 proc. dydžio subsidijavimas. Subsidija kiekvienais metais buvo mažinama 5 proc., 2004 m. buvo paskutinieji programos metai, kuriais buvo teikiama 5 proc. subsidija. Kadangi šia programa buvo sukurta didelė paklausa, Japonijos pramonė pasinaudojo masto ekonomija. Kasmet kainos sumažėdavo 5 proc., todėl vartotojams kainos neišaugo. Nors subsidijų nebeteikiama, rinka ir toliau auga kasmet padidėdama 20 proc. Ši stabili paklausa suteikė Japonijos įmonėms galimybę investuoti į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą bei į naujas gamybos technologijas. Todėl dabar Japonija sudaro maždaug 53 proc. pasaulio rinkos.

2.4.10

Vokietija patyrė panašų procesą, bet tik prieš maždaug penkerius metus, pradedant 1999 m. Paskolų su mažomis palūkanomis, subsidijų ir stabilių kainų už elektros energijos pardavimą į tinklą derinys lėmė greitą PV rinkos augimą. Jau 2001 m. Vokietija pralenkė JAV pagal įrengtus pajėgumus. Veiklą pradėjo vietos gamintojai ir pusė Europos gamybos (13 proc. pasaulio gamybos) dabar priklauso Vokietijai. 2004 m. pradėta taikyti nauja paramos programa, numatanti stabilias elektros energijos supirkimo kainas, garantuojamas tolesniems 20 metų, ir suteikė šiam procesui naują impulsą. Dabar Vokietijos rinka yra greičiausiai auganti pasaulyje, 2004 m. ir 2005 m. padidėjusi apie 40 proc. Ši vidaus paklausa suteikia Vokietijos gamintojams galimybę plėtoti gamybą ir, kai tik vidaus rinka bus prisotinta, perkelti gamybą į eksporto rinkas.

2.4.11

Saulės energijos panaudojimo vystymas svarbus keletu aspektų.

2.5.1

Ją galima naudoti šilumos siurbliais pastatams šildyti ir vėsinti. Šie siurbliai naudoja tik dalį dujų arba elektros energijos kiekio, kurį naudoja tradicinės šildymo ir (arba) vėsinimo sistemos. Energija, naudojama šildymui (arba vėsinimui), imama iš aplinkos (oro, vandens arba žemės) (13).

2.5.2

Didžiausios šilumos siurblių rinkos yra JAV, Japonija, Švedija, kurios kartu sudaro 76 proc. bendrų įrengtų pajėgumų. Po jų eina Kinija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir Austrija. Europos rinka išaugo nuo 40 000 įrenginių 1997 m. iki 123 000 įrenginių 2004 m. Bendra rinka 2004 m. išaugo 18 proc. Šilumos siurblių gamyba ir įrengimas sutelktas tose šalyse, kuriose vyriausybės teikia dideles finansines ir kitokias paskatas.

2.5.3

Švedija yra geras tokio požiūrio pavyzdys. Švedijos vyriausybė nuo 10-ojo dešimtmečio skatino šilumos siurblių naudojimą įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, tiesioginėmis finansinėmis subsidijomis, mokesčių lengvatomis, reklamine veikla. Bet ir naujieji teisės aktai, taikomi statybų sektoriuje, kuriais nustatomi išsamūs reikalavimai dėl šildymo sistemų temperatūros, taip pat prisidėjo prie vis didesnio šilumos siurblių naudojimo.

2.5.4

Taip Švedijoje buvo sukurta šilumos siurblių gamybos rinka. Dabar ši šalis turi išsivysčiusią šilumos siurblių pramonę, tris didžiausius pasaulio rinkos subjektus ir 50 proc. Europos paklausos. Švedijos šilumos siurblių rinka dabar išsilaiko pati. Naudojamų šilumos siurblių skaičius nuolat auga net ir be vyriausybės paramos priemonių. Daugiau nei 90-tyje proc. naujų pastatų Švedijoje dabar įrengti šilumos siurbliai.

2.5.5

Panaši tendencija susiformavo Austrijoje, kur regioninė valdžia subsidijavo 30 proc. šilumos siurblių įsigijimo ir įrengimo išlaidų. Austrijoje dabar yra septyni šilumos siurblių gamintojai. Abiejose šalyse būtent tiesioginės finansinės paramos, statybos teisės aktų ir reklamos kampanijų derinys užtikrino, kad šilumos siurblių pramonė galėtų vystytis, o šiuo metu ji gali veikti ir be paramos.

2.5.6

Geoterminės energijos panaudojimo vystymas svarbus keletu aspektų.

3.1

Ribota yra ne tik iškastinio kuro energija, bet ir metalo, mineralinių ir biologinių žaliavų, skirtų gamybai, ištekliai (15). Išvystytos pramonės šalyse naudojama itin daug žaliavų: 20 proc. pasaulio gyventojų sunaudoja daugiau nei 80 proc. žaliavų.

3.2

Ši vartojimo dinamika neatitinka mūsų turimų gamtinių išteklių tvaraus naudojimo. Remdamasi prielaida, kad žaliavų ištekliai yra mūsų bendras paveldas ir kad jų prieinamumas yra visuotinė ir neatimama teisė, Europa iki 2050 m. turės keturis kartus sumažinti savo žaliavų naudojimą, o iki 2080 m. — dešimt kartų (16). EESRK džiaugiasi šios srities iniciatyvomis, pvz., dematerializavimu ir Aplinkosaugos technologijų veiksmų planu (ATVP).

3.3

Galutinė analizė rodo, kad kiekvienas produktas daro žalą aplinkai arba gamybos, arba naudojimo, arba pašalinimo gyvavimo ciklo pabaigoje metu. Ciklas turi daug etapų: žaliavų išgavimas, projektavimas, gamyba, surinkimas, rinkodara, paskirstymas, pardavimas, naudojimas ir šalinimas. Kiekviename etape dalyvauja skirtingi subjektai: gamintojai, prekiautojai, vartotojai ir kt. Siekiant padidinti produkto ekologiškumą per visą jo gyvavimo ciklą, integruota gamybos politika bandoma pagerinti šių etapų koordinavimą (pvz., jau projektavimo stadijoje atsižvelgiant į optimalų perdirbimą).

3.4

Kai esama tiek daug produktų ir dalyvių, neįmanoma parengti vienos bendros priemonės, kurią pasitelkus būtų išspręstos visos problemos. Reikia daugybės politikos priemonių — ir savanoriškų, ir privalomų. Šios priemonės turi būti įgyvendinamos glaudžiai bendradarbiaujant su valstybiniu ir privačiu sektoriumi bei pilietine visuomene.

3.5

Vartotojų organizacijų vaidmuo irgi turėtų būti kitoks — labiau skatinantis ir remiantis. Iki šiol šios organizacijos daugiausia buvo sutelkusios dėmesį į tai, kaip gauti kuo geresnį produktą už kuo mažesnę kainą. Praktiškai tai reiškia, kad produktas nėra gaminamas pačiu tvariausiu būdu.

3.6.1

Šilumos, pagaminamos elektros energijos gamybos proceso metu, panaudojimas yra didelis energijos naudojimo efektyvumo pagerinimas, nors ir yra techninių apribojimų, atsirandančių dėl atstumo tarp vietos, kurioje šiluma pagaminama (pramoninė aplinka), ir vietos, kurioje ji sunaudojama (namai), ir dėl šio atstumo prarandama daug energijos. Galima visų pirma naudoti nedideles CHP jėgaines pastatams apšildyti elektra, gaunama kaip šalutinis produktas. Elektros poreikius galėtų patenkinti alternatyvūs produktai, visų pirma šiluma kaip šalutinis produktas. Šiais laikais daugiausia parduodamos nedidelės šiluminės CHP, nors apskritai manoma, kad elektros poreikius geriausiai patenkina kuro elementai.

3.6.2

Taikant CHP technologiją, galima šiuos apribojimus įveikti. Ši technologija yra ekonominis iššūkis Europos pramonei. CHP daugiausia naudojama šildyti gyvenamuosius namus ir parduotuves, elektros energija ja gaminama kaip šalutinis produktas. Iki 2004 m. buvo įrengta apie 24 000 jėgainių. CHP gali būti taikoma įvairiems energijos šaltiniams. Daugiausia žadanti yra vandenilio (kuro elementų) technologija, bet šią technologiją pirmiausia reikia toliau vystyti.

3.6.3

Dėl subsidijų CHP jėgainių galutiniams naudotojams Japonija padarė didžiausią pažangą vystydama šią technologiją iš dalies dėl to, kad kuro elementų technologiją ten labai skatina automobilių pramonė. Japonijos vyriausybė nori, kad Japonijos pramonė taptų kuro elementų technologijos lydere, kaip jau buvo padaryta saulės energijos srityje. Šiuo tikslu Japonija skatina ir finansuoja mokslinius tyrimus bei taikomąją veiklą ir ankstyvoje rinkos vystymosi stadijoje teikia pirkimo subsidijas galutiniams vartotojams.

3.6.4

CHP panaudojimo vystymas svarbus keletu aspektų.

4.1.1

Transporto sektorius yra vienas didžiausių iškastinio kuro naudotojų. Šiame sektoriuje yra daug žadančių galimybių tvariai naudoti energiją, tai rodo ir daugybė rekomendacijų, pateikiamų galutiniame CARS 21pranešime (17). Geresnis miestų plėtros ir infrastruktūros planavimas ir intensyvesnis IRT naudojimas atveria galimybę gabenti tą patį kiekį trumpesniais atstumais. Kartu tobulinant vidaus degimo variklio technologiją, tai padės sutaupyti daug energijos. Netrukus taip pat turėtų atsirasti daug žadančių galimybių iš dalies pereiti prie kito kuro, pvz., gamtinių dujų arba biomasės kuro (BTL). Po ilgesnio laiko patrauklias galimybes galėtų pasiūlyti vandenilis. Dabar kuriama hibridinė technologija yra patrauklus laikinas sprendimas.

4.1.2

Maksimali galima biomasės kuro rinkos dalis vertinama 15 proc. ES užsibrėžė iki 2010 m. pasiekti 6 proc. rinkos dalį. Pradinis bandomasis projektas dideliu mastu gaminti kurą iš biomasės jau pradėtas ir vykdomas.

4.1.3

Gamtinės dujos išmeta mažesnes CO2 emisijas nei benzinas (16 proc. mažiau) ar dyzelinas (13 proc. mažiau) ir, jei būtų palankus mokesčių režimas, galėtų užimti didesnę rinkos dalį. Taip galėtų išsivystyti stabili rinka ir gamintojams, ir vartotojams. Atitinkama technologija jau sukurta. Galimybės ypač didelės viešojo miesto transporto sektoriuje, nes tai padėtų optimaliai išnaudoti dujų degalines. Iki 2020 m. būtų galima pasiekti 10 proc. rinkos dalį (18).

4.1.4

Kitų šalių pavyzdžiai (ypač Brazilijos) rodo, kad tokios rinkos dalies negalima pasiekti vien tik užtikrinant, kad biokuras būtų prieinamas. Siekiant paskatinti vartotoją rinktis būtent jį, reikia aktyvių politikos priemonių, pvz., mokestinių paskatų, tikslinių teisės ir administracinių aktų bei reklamos.

4.1.5

Tačiau yra ir kita medalio pusė: daugiau naudojant biokuro, išgaunamo naudojantis aplinkosaugos požiūriu jautriomis teritorijomis (pvz., palmių aliejų pietryčių Azijoje), gali būti išnaikintos atogrąžų girios, o jų vietoje atsirastų aliejinių palmių plantacijos. Iš 23 pasaulyje žinomų ekosistemų, Jungtinių Tautų tyrimo duomenimis 15 jau yra beveik išnykę arba pažeistos dėl didelės taršos.

4.2.1

Statyboje, pvz., gyvenamųjų namų, yra didžiulis potencialas tvaresniems metodams. Jau įmanoma mažomis papildomomis sąnaudomis pastatyti energijos neprarandančius namus, ypač žinant, kad bet kokias papildomas sąnaudas greitai kompensuoja sutaupyta energija. Tokia statyba kainuoja vidutiniškai 8 proc. daugiau negu statant tradiciniais metodais. Masto ekonomija šį skirtumą per dešimt metų galėtų sumažinti iki 4 proc. Normanas Fosteris, vienas žymiausių pasaulio architektų, yra pareiškęs, kad vertinant bendras pastato sąnaudas 25 metų laikotarpiu, tikrosios statybos sąnaudos sudaro tik 5,5 proc. Gyvenamojo pastato išlaidos (energija, ilgalaikė ir trumpalaikė priežiūra, nuomos ar išperkamosios nuomos palūkanos) tuo pačiu laikotarpiu sudaro iki 86 proc. Tad nors tvari statyba gali būti šiek tiek brangesnė trumpu laikotarpiu, ji daug pigesnė vidutiniu ir ilgu laikotarpiu.

4.2.2

Vokietijoje ir Austrijoje energetiniu požiūriu efektyvi statyba plinta greičiau negu likusioje Europos dalyje. Vokietijos Passiv Haus institutas užsakė būstų projektus, kuriuose numatytas labai mažas energijos sunaudojimas, nes naudojama ir saulės energija, ir efektyvi hermetiška izoliacija. Dabar pastatyta daugiau nei 4 000 tokio tipo namų Vokietijoje ir daugiau nei 1 000 — Austrijoje. Šio principo vis dažniau laikomasi ir statant komercinius pastatus.

4.2.3

Freiburgo savivaldybė nustatė naujas energetiniu požiūriu efektyvios statybos taisykles. Šios taisyklės yra sudėtinė kiekvienos nuomos ar pirkimo sutarties, kurią vietos institucija sudaro su statytojais ir nekilnojamojo turto plėtotojais, dalis. Taip vietos institucija geriausiai panaudoja savo teisines galias siekdama stambiu mastu skatinti energijos valdymą. Sutartyse numatoma, kad bet kokia statyba žemėje, įsigytoje ar nuomojamoje iš vietos institucijos, turi būti atliekama pagal energetinio efektyvumo gaires, pastatai turi būti projektuojami siekiant kuo labiau panaudoti saulės energiją, stogai turi būti tinkami įrengti saulės kolektorius. Vietovėse, kuriose pastatai taip statomi, sutaupoma 40 proc. karšto vandens.

4.3.1

Komitetas pritaria Komisijos požiūriui į pramonės politiką, kuriuo atsižvelgiama į tvarumo problemą, kaip patvirtinta Komisijos komunikate „Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimas. Politikos nuostatos ES gamybai stiprinti siekiant labiau integruoto požiūrio į pramonės politiką“ (19). Norint pasiekti Lisabonos tikslus, Europos pramonė turi būti konkurencinga. Ypač EESRK džiaugiasi dėl Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio grupės įkūrimo, vienos iš septynių didžiųjų tarpšakinės politikos iniciatyvų, skirtų įtvirtinti skirtingų politikos sričių sinergiją atsižvelgiant į konkurencingumo aspektus. Komitetas taip pat pritaria pačių Europos pramonės įmonių dedamoms pastangoms šioje srityje.

4.3.2

Šiuo metu pramonė vis dar didele dalimi priklauso nuo iškastinio kuro. Tačiau daugeliu atvejų elektros procesų pasirinkimas leidžia naudoti visus pirminius energijos šaltinius, dauguma atvejų sutaupant energijos (20). Taip pat esama galimybių sutaupyti energijos ir pramonės kompleksams, kitiems sektoriams arba gyvenamiesiems kompleksams keistis likutine energija. Tokiu būdu „Europoort“ pramonės komplekso pramoninė šiluma naudojama šildyti didžiausią Šiaurės Vakarų Europos šiltnamių kompleksą, esantį už 20 km, Vestlande.

4.3.3

Žaliavinė nafta yra chemijos pramonės pagrindas, bet ateityje jos bus vis mažiau. Alternatyva yra biosintezė, pagrindinių cheminių medžiagų gamyba iš biomasės naudojant bakterijas — labai sudėtinga, bet daug žadanti sritis. Pastaraisiais metais padaryta daug pažangos plėtojant mūsų žinias apie genetinę mikroorganizmų, pvz., bakterijų, sandarą. Naujos technologijos suteikia galimybę genetiškai modifikuoti šiuos organizmus, kad jie paverstų pradinę medžiagą į konkrečias medžiagas. Bakterijos tampa tam tikri programuojami maži reaktoriai.

4.3.4

Šiuo metu maisto ir farmacijos pramonės šakos naudoja šią mikroorganizmų technologiją, pvz., gaminti sūrį, alų ir peniciliną. Šiuose sektoriuose biologinės konversijos galimybės yra nemažos, bet chemijos pramonė dabar irgi ima domėtis šia technologija. Siekiant išgauti iš žaliavinės naftos medžiagas ir jas išvalyti, reikia keleto reakcijų etapų. Technologiją reikia dar daug vystyti, bet teoriškai įmanoma pereiti prie tiesioginės biomasės konversijos į pagrindines chemines medžiagas ir kitus produktus. Tai sumažins žaliavinės naftos poreikį ir bus gauta daug su tuo susijusios ekonominės ir aplinkosauginės naudos — sumažintos emisijos, uždarytas medžiagų apykaitos ciklas ir valdoma medžiagų grandinė.

4.3.5

Daug energijos naudojantys sektoriai gali patirti konkrečių sunkumų siekiant palaipsniui pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tvarios gamybos lygis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos technologijos lygio, o ši sritis artimiausiu metu nenumatoma tobulinti. Nepaisant to, Europos plieno ir aliuminio sektoriui šioje srityje sekasi gerai. Plieno pramonė daug investuoja į naujas technologijas siekdama tvaresnės gamybos, ypač vykdant ULCOS projektą (Ultra Low CO2 Steelmaking, iki šiol pats didžiausias Europos plieno pramonės projektas) ir tikisi iki maždaug 2040 m. perpus sumažinti CO2 emisijas. Pirminio aliuminio gamybai būdingas itin aukštas atsinaujinančios energijos panaudojimo lygis (44,7 %). Kadangi antrinio aliuminio gamybai iš aliuminio laužo sunaudojama energija sudaro vos 10 proc. energijos, būtinos pirminiam aliuminiui pagaminti, šiame sektoriuje yra didelis energijos taupymo potencialas. Tačiau aliuminio laužą Europos rinkose masiškai perka Kinija, nors vyriausybės paskatos yra skiriamos energijai taupyti.

4.3.6

Europos plieno pramonei gerai sekasi ir žaliavų naudojimo efektyvumo bei perdirbimo srityje. Pusė pasaulio plieno gaminama naudojant metalo laužą. Perdirbtos atliekos taip pat optimaliai panaudojamos. „Corus“ gamykloje IJmuidene 99 proc. atliekų antrą kartą panaudojamos arba ten pat, arba kitur.

4.3.7

Nors iškastinio kuro energijos šaltiniai, kaip pramonės produkcijos žaliava, ir toliau artimiausioje ateityje vis dar bus didele dalimi naudojami, naujųjų medžiagų panaudojimas padės taupyti energiją pritaikymo srityje, pvz., mažinant svorį transporto priemonių gamyboje. Skatinant minėtą naujovę, Europos pramonė turi išlikti konkurencinga tarptautiniu mastu — pradedant gavybos pramonės šakomis, kur prasideda vertę kuriančioji grandinė.

5.1

Poreikis pereiti prie tvarios gamybos yra neišvengiamas ir neginčijamas. Pramonės nykimas, gamybos perkėlimas į kitus regionus ir vis didesnė konkurencija iš besivystančios ekonomikos šalių sukėlė netikrumą ir baimę. Susiklosčius tokioms aplinkybėms buvo manoma, kad perėjimas prie tvaresnės gamybos neigiamai paveiks Europos konkurencingumą, stabdys pramonės augimą bei panaikins darbo vietas ir kad tai yra blogai ekonomikos ir užimtumo požiūriu.

5.2

Tai turėjo neigiamų pasekmių Europos užimtumui. Vokietijoje atlikti tyrimai, kuriuose pranašaujama, kad dėl prekybos išmetamųjų teršalų leidimais sistemos (PTS) iki 2010 m. bus prarasta 27 600 darbo vietų, o 2020 m. šis skaičius padidės iki 34 300 (21). Dar 6 100 darbo vietų Vokietijoje iki 2010 neliks įgyvendinus atsinaujinančios energijos įstatymą (22). Galiausiai, dėl susitarimų pagal Kioto protokolą įgyvendinimo iki 2010 m. Vokietijoje bus sunaikinta dar 318 000 darbo vietų (23). Skaičiai, kurie turi būti lyginami su sukuriamomis naujomis darbo vietomis, rodo, kad klimato apsaugos tikslų siekianti politika iš tikrųjų sukuria sąlygas „pramonės permainoms“, pvz., 2005 m. Vokietijoje 16,4 mlrd. eurų buvo išleista atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir šioje srityje buvo sukurta 170 000 darbo vietų (24). Su aplinkos ir klimato apsauga susijusi veikla, kurios gamybos apimtis — 55 mrld. eurų (2004 m.), Vokietijoje šiuo metu užtikrina 1,5 mln. darbo vietų ir kaip Vokietijos Federacinės Respublikos eksporto dalis (31 mrld. eurų 2003 m.) padeda išsaugoti daug kitų darbo vietų (25).

5.3

Vis dėlto, pasekmės nebus vien tik neigiamos. Išsamus darbo praradimo Europoje tyrimas parodė, kad mažiau nei 5 proc. prarastų darbo vietų buvo panaikintos dėl gamybos iškėlimo į kitus regionus (26). Nepaisant metodologinių trūkumų, atsiradusių dėl duomenų rinkimo technologijų, minėtas tyrimas yra naudingas informacijos šaltinis, ypač jei į jį atsižvelgiama remiantis ir kitais atitinkamais rodikliais. Reikėtų pasakyti, kad tik nedidelė dalis darbo vietų prarandama dėl aplinkosaugos teisės aktų.

5.4

Yra sukuriama ir naujų darbo vietų. Ekologinė pramonė, dalyvaujanti tvarių technologijų moksliniuose tyrimuose ir taikomojoje veikloje, yra dinamiškas sektorius, kasmet didinantis užimtumą 5 proc. Šis sektorius, kuriame yra daugiau nei du milijonai tiesioginių, visą darbo dieną trunkančio darbo vietų, šiuo metu Europoje teikia tiek pat darbo vietų, kiek ir farmacijos bei oro erdvės pramonės šakos (27).

5.5

EBPO tyrimas (28) parodė, kad tvari gamyba pati savaime nesukelia didesnių sąnaudų. Per ilgesnį laiką jos dėka sąnaudos iš dalies gali net sumažėti. Be to, tvari išeiga gali kompensuoti šias sąnaudas. Aiškūs komerciniai privalumai, aplinkosaugos teisės ir administraciniai aktai lemia investicijas į tvarias naujoves, skatina efektyviau naudoti žaliavas, stiprina prekių ženklus, gerina įmonių įvaizdį ir galiausiai lemia didesnį pelningumą ir užimtumą. Šis procesas bus sėkmingas tik tuo atveju, jei verslininkai, darbuotojai ir vyriausybė laikysis bendro požiūrio dėl atsakomybės dalijimosi.

5.6

Visais būdais reikėtų vengti, kad Europos pramonės konkurencingumas palyginti su jai nepriklausančiais regionais nenukentėtų dėl didesnių sąnaudų, kurias lemia aplinkosaugos ir socialinės srities teisės aktai ir taisyklės. Europa nustato tvarios gamybos normas savo pačios įmonėms, todėl nėra priimtina ir protinga tuo pat metu leisti kitų šalių gamintojams į jos rinką teikti produktus, kurie gaminami nesilaikant tokių normų. Kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos, būtinas dvejopas požiūris: viena vertus, vidaus požiūris į ES ir, antra vertus, išorinis požiūris į ES.

5.6.1

Kalbant apie pirmąjį požiūrį, turėtų būti įgyvendintos atitinkamos priemonės, kad būtų užtikrinta, jog socialinės ir aplinkosauginės sąnaudos, susijusios su netvariais gamybos būdais Europos Sąjungoje, būtų įtrauktos į prekių kainą, skatinant pagrindines Pasaulio komisijos dėl globalizacijos socialinio aspekto parengto pranešimo nuostatas dėl darnios politikos tarp TDO, PPO, TVF ir Pasaulio banko, kaip nurodyta EESRK nuomonėje „Socialinis globalizacijos aspektas“.

5.6.2

Kalbant apie antrąjį požiūrį, ES turėtų dėti visas pastangas atitinkamuose tarptautiniuose forumuose (pirmiausia PPO), kad būtų įtraukti ne tik su prekyba susiję klausimai, kaip, pvz., pagrindiniai socialiniai ir aplinkosaugos standartai į tarptautinius prekybos susitarimus, kad būtų lengviau patobulinti Europos konkurentų tvarumo politikos kryptis. Tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos, Indija ir Kinija turi nesąžiningą ekonominį pranašumą, palyginti su Europa, nes joms nereikia laikytis Kioto protokolo CO2 mažinimo tikslų. Šie susitarimai turėtų būti įgyvendinti tarptautiniu mastu, nes prekyba gali būti iš tikrųjų laisva ti tuo atveju, jeigu ji yra sąžininga.

5.7

Europos ekologinė pramonė šiuo metu turi maždaug trečdalį pasaulio rinkos ir sukuria daugiau nei 600 milijonų eurų prekybos perteklių. 2004 m. eksportas išaugo 8 proc. ir tai yra auganti rinka, kadangi ateityje visos šalys, net ir Kinija bei Indija, vis labiau pereis prie tvarių produktų ir gamybos procesų.

5.8

Siekiant darnios novatoriškos visuomenės, kurią ir turėtume kurti, reikia išsamių informacinių kampanijų, orientuotų į piliečius bei vartotojus ir skirtų didinti jų sąmoningumą ir suteikti platų socialinį pagrindą. Siekiant šios visuomenės, taip pat reikia gerai parengtų darbuotojų. Visai neseniai į tai Europoje buvo kreipiamas per mažas dėmesys. Angliškame šios srities (tvarumo, naujovių) Europos direktyvų tekste buvo ieškoma žodžių „mokymas“, „mokymasis“, „įgūdžių suteikimas“ bei „švietimas“ ir tik pirmasis jų vieną kartą pavartotas vienoje direktyvoje.

5.9

Daugelyje Komisijos komunikatų, kurie buvo išleisti anksčiau už šias direktyvas, mokymo poreikis buvo aptariamas išsamiai. Tačiau tokio susidomėjimo direktyvose neaptikta. Komunikatai yra tik žodžiai, o direktyvos yra darbai. Politika yra ne tai, kas sakoma, o tai, kas daroma. EESRK pritaria dėmesiui, kurį naujoji Europos pramonės politika skiria švietimui, ir skatina Komisiją laikytis tokio pat požiūrio.

5.10

Lisabonos strategijoje Europa užsibrėžė tikslą iki 2010 m. tapti pačia konkurencingiausia žiniomis grindžiama pasaulio ekonomika, suteiksiančia daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą. Siekiant sukurti ir išlaikyti tokią visuomenę, reikia gerai parengtos darbo jėgos. Jeigu pakankamai neinvestuosime į savo darbuotojų mokymą, mes ne tik nepasieksime Lisabonos tikslų iki 2010 m. Mes jų niekada nepasieksime.