14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/1

1.1

Visais lygmenimis ir visose pramoninėse šalyse buvo daug ginčijamasi dėl rajonų, ypač per pastaruosius 15 metų. Besivystančios šalys ir Viduržemio jūros šalys partnerės taip pat siekė varžytis su daugelyje Europos šalių sukurta rajonų sistema, siekdamos paspartinti savo verslo sektorių vystymąsi.

1.2

Dar daugiau, tyrimai parodė, kad rajonai teigiamai veikia užimtumo politiką, ir pateikė daug geros praktikos (1) pavyzdžių įmonių socialinės atsakomybės srityje dar gerokai prieš Komisijai paskelbiant šiuo klausimu Žaliąją knygą (2).

1.3

Tuo pačiu metu nauji ekonominiai ir socialiniai reiškiniai, taip pat nauji žinių tinklai pakeitė rajonų tradicinius ryšius, nukreipdami gamybos sistemas į metarajonus (3), ir sudarydami būtinybę kurti tinklus tarp atskirų ekonominių sričių.

1.4

Siekiant apibendrinti šią plačią temą, šioje savo iniciatyva parengtoje nuomonėje nagrinėjami šie klausimai:

1.5

Šios savo iniciatyva parengtos nuomonės dėl naujų Europos protingų rajonų (4) tinklus tikslai yra:

1.6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ne kartą pabrėžė Europos Vadovų Tarybos prisiimtą įsipareigojimą, kai ji apibrėžė Lisabonos strategijos pagrindinį tikslą — paversti Europą „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grindžiama ekonomika pasaulyje, kurioje būtų sudarytos sąlygos tvariam ekonominiam vystymuisi, suderinamam su didesniu skaičiumi ir geresnės kokybės darbo vietų bei tvirtesne socialine sanglauda“.

1.6.1

Kaip niekada anksčiau augimo strategijos turi būti paremtos gebėjimu:

1.7

Praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo Lisabonos strategijos įgyvendinimo pradžios, galima tik nusivilti dėl nedidelės pažangos, pasiektos įgyvendinant strategijos tikslus ir reaguojant į jos remiamą procesą. Net Wim Kok vadovaujamos Aukšto lygio grupės pateiktoje Lisabonos strategijos ataskaitoje daroma išvada, kad „nusivylimą keliantis strategijos įgyvendinimas daugiausia susijęs su ryžtingų politinių veiksmų trūkumu “, o taip pat, kad „darbotvarkė yra perkrauta, koordinavimas prastas, o prioritetai — prieštaraujantys“ (6).

1.8

Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Europos Komisijos pirmininkas pabrėžė, kad Kok ataskaitoje „pateikiamas realus, tačiau susirūpinimą keliantis pažangos įvertinimas“. Tai rodo, kad turime veikti dabar, kad atsigriebtume už prarastą laiką (7). Konkrečiau jis pabrėžė, kad reikia „iš naujo paskirstyti dėmesį prioritetams, įvertinti pažangą ir prisiimti didesnę atsakomybę už jų įvykdymą“ (8). Komitetas taip pat išsakė savo požiūrį šiuo klausimu neseniai priimtoje savo nuomonėje (9).

1.9

Iš naujo nustatant Lisabonos strategijos prioritetus, reikėtų, EESRK nuomone, pramoninius rajonus ir jų vystymą laikyti naujų žinių kūrimo, o svarbiausia — didesnio ir geresnės kokybės darbo vietų, pagrindiniu elementu. Tam reikės pasinaudoti didelėmis tinklų teikiamomis galimybėmis, kurios gali padėti pakartotinai sukryžminti mokslinių tyrimų kodifikuotas žinias su neišreikštomis (angl. „tacit“) žiniomis (10), plintančiomis ir įsišaknijančiomis gamybos ir paskirstymo sistemose.

1.10

Iniciatyvų skatinimas vietos lygmeniu ir gebėjimas jungti jas į tinklą, tuo prisidedant prie Lisabonos strategijos, reikalingas todėl, kad, pirma, būtų skatinamas inovacinių verslovių steigimasis ir vystymasis visoje Europos Sąjungoje, ypač naujose valstybėse narėse; ir, antra, kad būtų didinamos galimybes šioms verslovėms susitikti ir bendradarbiauti stipresnės ekonominės ir socialinės sanglaudos dvasioje.

1.11

Nauji „atviri technologiniai rajonai“ leidžia visiems konkrečioje vietoje veikiantiems dalyviams integruotis ir jungtis į tinklus su esančiais kitose vietose.

1.12

Praktiniu požiūriu, atvirų technologinių rajonų Europos tinklai reikalingi įgyvendinti šiems tikslams:

1.13

Dabartinėje vis labiau globalizuotoje pasaulio ekonomikoje žinių Europos plėtojimas turi didelę reikšmę nacionalinei, regioninei ir vietos tvarkai, o taip pat tarptautinei pusiausvyrai. Ši reikšmė susijusi su greitu naujų technologijų įsigijimu ir pritaikymu, kvalifikuotų darbuotojų verbavimu tarptautiniu lygmeniu ir, galiausiai, galimybe decentralizuoti gamybos ir paskirstymo procesą, tuo pačiu užtikrinant jo darnumą, lankstumą ir išsaugant aukštus kokybės standartus.

1.14

Globalizacijos reiškiniai ir tinklo technologijų atsiradimas bei plėtojimas beveik tuo pačiu metu lėmė trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius pokyčius gamybos ekonomikoje, ypač — rajonų ekonomikose.

1.15

Dabartiniai rajonai jau tapo atviri naujoms rinkoms ir remia pačius naujausius politinius pokyčius, įskaitant, pavyzdžiui, vis dažnesnį gamybinė veiklos perkėlimą, kurį skatina aplinkosauginės sąlygos tam tikrose šalyse ir vis aukštesnis kompiuterizacijos lygis.

1.16

25 valstybių ES 50 % rajonų produkcijos skirta užsienio rinkai. Todėl šie rajonai turi internacionalizuotą pramoninę struktūrą, o jų pardavimai vis labiau orientuoti į tarptautinę rinką.

1.17

Būtinas perėjimas nuo internacionalizacijos prie globalizacijos:

1.18

Ekonominės naudos skatinamas ir technologinės paramos dėka realybe tapęs geografinių sienų išplėtimas atlaisvino teritorinio artumo ryšius, kurie anksčiau apibrėžė pramoninius rajonus ir buvo jų stiprumo pagrindas. Tai leido atsirasti pirmaujančioms bendrovėms, kurios pardavimų ir tiekimo rinkų požiūriu veiklos srities teritorinį pagrindą pasikeitė virtualiu, daugiausiai remdamosi ekonominio pranašumo strategijomis.

1.19

Šiuo metu Europos pramoniniai rajonai yra dėmesio centre, nes pergyvena labai keblų etapą. Jie turi išspręsti dviejų rūšių problemas:

1.20

Nauja konkurencingų modelių konfigūracija globalioje rinkoje lemia didelius pokyčius. Naujos integruotos platformose ir tinkluose turi būti sprendžiami klausimai, susiję su moksliniais tyrimais ir naujovėmis, naujų produktų ir gamybos procesų kūrimu, naujų, labiau kvalifikuotų darbuotojų ir naujų medžiagų valdymu, skatinimu ir rinkodara, finansų ir kreditų, logistikos ir rinkos bei klientų aptarnavimo valdymu.

1.21

Tarptautiniu lygiu pramoninių rajonų ir rajonų grupių reiškinio labiausiai paliestas regionas yra Šiaurės Amerika, kur jų atsirado daugybė nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto vandenyno pakrantės; pavyzdžiui: Silicio slėnis, San Diego pramoninės grupės ir Kelias Nr. 128 (angl. „Route 128“). Tokių rajonų esama Lotynų Amerikoje, nors jie ir skiriasi pramoninio išvystymo lygiu: Meksikoje (Gvadalacharos grupė), Brazilijoje (Sinos slėnis) ir Urugvajuje (Meat grupė). Azijoje reikšmingesnių pavyzdžių galima rasti Indijoje (Agra grupė, Tiruppur grupė ir Ludhiana grupė), Pakistane (Sialkot grupė), Pietų Korėjoje (Vartotojų mikroelektronikos surinkimo grupė) ir Indonezijoje (Centrinės Javos grupė). Rajonų reiškinys taip pat pasiekė Afriką: keletas jų yra kai kuriose Afrikos į pietus nuo Sacharos šalyse.

1.22

Europoje, išskyrus tuzinus pavyzdžių Italijoje, patys reikšmingiausi yra Prancūzijoje, kur 1998 m. buvo įsteigtas Prancūzijos pramoninių rajonų klubas, ir Vokietijoje, kur yra daugiau, nei 50 „Raumordnungsregionen“, o pati svarbiausia iniciatyva — Badene-Viurtemberge. Didžiosios Britanijos pavyzdžiai taip pat labai svarbūs (ypatingai Kembridžo aukštų technologijų grupė (angl. „High-Tech Cluster“), Automobilių sporto grupė (angl. „Motor Sport Cluster“) Birmingame ar panašios sankaupos Škotijoje ar kituose regionuose). Nemažai teigiamų pavyzdžių esama Skandinavijos šalyse, kur didelė svarba teikiama mokymuisi, kaip vystymosi, kurį palengvina artumas, kertiniam akmeniui. Naujose valstybėse narėse svarbių pavyzdžių galima rasti Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Slovėnijos, Maltos ir Baltijos valstybių įvairiuose regionuose.

2.1

Nėra lengva pateikti rajonų reiškinio bendrą apibrėžimą, nes pats reiškinys visame pasaulyje yra labai įvairus, dinamiškas ir skirtingas.

2.2

Bendrai tariant, pramoninius rajonus galima apibrėžti, kaip vietines, homogenines gamybos sistemas, pasižyminčias didele pramoninių bendrovių, daugiausiai mažų ir vidutinio dydžio ir turinčių stiprią produkcijos specializaciją, koncentracija.

2.3

Europos Komisijos Įmonių GD ekspertų grupės įmonių grupių ir tinklų klausimais galutinė ataskaita (12), apibrėžia rajonus taip:

„Nepriklausomų bendrovių ir susijusių įstaigų grupės, kurios:

2.3.1

Per pastaruosius dešimtmečius rajonai, kurie pradėjo veikti, skatindami kurti ir vystyti gamybos veiklą pramonės ir paslaugų sektoriuje specifinių ekonominių savybių turinčiose srityse, daugiausiai vystėsi autonomiškai, dėmesį skirdami veiklai specifiniuose sektoriuose, kuriuose jie įgijo ir išvystė itin ženklius konkurencinius pranašumus. Būtinybė atitikti dar aukštesnius kokybės ir saugos standartus tada lėmė, kad rajono bendrovės skyrė daugiau dėmesio specialistų rinkos nišoms, ką patvirtino jų produktų aukšta kokybė.

2.4

Rajonai yra ne tik bendrovių grupės, kurios gali būti specializuotos ir būti tam tikroje vietoje: jos yra bendrovių grupės, kurios veikia pagal komandines taisykles. Kiekviena grupuotė bendradarbiauja projektuose ir konkuruoja kartu, tuo tarpu pati vieta toli gražu nėra užkulisiai, kur bendrovės tik veikia ir gamina. Tai yra tikra infrastruktūra, skatinanti integraciją socialiniu, ekonominiu ir gamybos ciklo atžvilgiu. Iš esmės vieta yra gamybos tradicijų ir praktinių žinių saugykla.

2.5

Informacijos perdavimo spartinimas ir galimybė tirti visą tiekimo panoramą per trumpą laiką palengvino bendrovių darbą ir privertė jas prisitaikyti. Pusiausvyra tarp rajonų pasikeitė. Naujų technologinių modelių atsiradimas ir konsolidavimas apėmė visą gamybos grandinę, paveikdami profesinius profilius, darbo organizavimą, darbuotojų tobulėjimą ir augimo sritis.

2.6

Vis labiau rajonai yra integruoti ir susiję su specializuotais aptarnavimo centrais, profesinio lavinimo mokyklomis, universitetais, technologijų parkais ir mokslinių tyrimų centrais vietinėse srityse. Pateikiamo produkto kokybė, kuri yra rajono bendrovių išlikimui svarbus veiksnys, daugiausiai pagrista jų gebėjimu apjungti esamas gamybos tradicijas su rinkos išreikšta ar pastebėta inovacijų ar specializacijos paklausa.

2.7

Vis didėjantis gamybos internacionalizavimas reikalauja, kad bendrovės investuotų į transnacionalinį tinklą. Tais atvejais, kur tinklas, kuriame jos ketina plėtoti savo konkurencinius pranašumus, išeina iš už vietos sferos ribų, MVĮ ir didelės daugianacionalinės bendrovės panašiai turi galėti pasikliauti adekvačia technologine infrastruktūra, kuri leistų joms apjungti ir apdoroti žinias, o taip pat atsakingais ir motyvuotais darbuotojais.

2.8

Nors būdama linkusi nubausti apribotose rinkose įpratusias veikti bendroves, didėjanti rinkos integracija kitoms bendrovėms suteikia dideles galimybes naujose realizavimo rinkose, ypač dinamiškesnėms MVĮ. Dideli technologiniai pokyčiai ne visada naudingi didelėms bendrovėms. Dažnai tinklinė ekonomika neutralizuoja tokius veiksnius, kaip geografinis atstumas ar galimybė naudotis nepriklausomu paskirstymo tinklu, o tai pašalina kai kurias MVĮ silpnybes. Tačiau jos turi sugebėti visiškai pasinaudoti technologinių pasiekimų siūlomomis galimybėmis, gaudamos paramą iš aptarnavimo ir paramos centrų.

2.9

Internetas iš dalies nugalėjo geografinius ribotumus. Svarbiausi dalykai, kaip greiti informacijos mainai ar stebėsenos galimybės, kurios anksčiau priklausė nuo kelionės trukmės sumažinimo, dabar yra užtikrinami IT ryšiais.

2.10

Nors atverdamas kelią didesniam nei anksčiau galimybių ir veiklos rūšių skaičiui, internetas vis dar negali konkuruoti su betarpišku kontaktu. Akis į akį, tiesioginiai kontaktai, paremti žiniomis ir patirtimi, vis dar nepakeičiami. Nors internetas iš dalies paneigė geografinius atstumus ir pakeitė rajonų struktūras, bei paskatino bendroves vis plačiau dirbti su dalyviais anapus vietinių (o dažnai ir nacionalinių) sienų, vis dar būtini pasitikėjimo santykiai tarp dalyvių.

3.1

Vis labiau tradiciniai pramoniniai rajonai yra sujungiami, o kai kuriais atvejais transformuojami į metarajonus. Priešingai nei klasikiniai rajonai, metarajonai gali būti apibrėžiami, kaip integruotos pramoninės platformos, kuriuose technologijų sektoriaus dalyviai plečiasi, įtraukdami naujus žinių apdorojimo ir mokslinių tyrimų centrus, o į bendras vertybes ir strategijas nukreiptas gamybos ir paskirstymo sistemas siekia vystyti už artimiausios kaimynystės ribų.

3.2

Metarajonai leidžia vykdyti įvairius etapus geografiškai nutolusiose vietovėse, atrinktose pagal ekonominius veiksnius ir vietos galimybes. Tuo pačiu išlaikomas produktyvumo lygis, ypač gamyboje. Kokybę užtikrina „ mokymo per sąveiką“ procesas, leidžiantis pereiti nuo anksčiau daugiausiai naudoto reagavimo prie aktyvaus dalyvavimo metodo.

3.3

Vykstant transformacijai į metarajoną, pats rajonas vis dažniau veikia kaip žinių laboratorija. Rajono vietos keitimą globalioje loginėje schemoje remiančią politiką turi įgyvendinti viešosios įstaigos, pirmiausia vietos ir regionų valdžios institucijos, tačiau taip pat, pirma bei visų svarbiausia, pačios įmonės, ir tai turi paliesti žmogiškuosius išteklius ir inovacijų lygį procese, kurį praktiškai įgyvendinti gali atitinkamų viešųjų regioninių įstaigų vykdomieji pareigūnai.

3.4

Metarajonai plėtoja tinklą tarp tarpusavyje sąveikaujančių mažų, vidutinių ir didelių bendrovių, o taip pat stiprina jų bendradarbiavimą ir darbinius ryšius su pažangiausiais mokslinių ir technologinių mokslinių tyrimų centrais. Varančios jėgos čia yra:

3.5

Paprastai metarajonas nustatomas pagal šiuos keturis elementus:

3.6

Šio reiškinio supratimo procesas, kad būtų galima planuoti paramą metarajonams, be abejonės yra per daug sudėtingas ir daugialypis, nes, kaip jau buvo minėta ryšium su metarajonų apibrėžimu, tikslas yra atrinkti, eksperimentiniu pagrindu, kompetentingiausias gamybos vietas, turinčias stiprius esamus ar potencialius ryšius su mokslinių tyrimų, gamybos ir inovacijų pasauliu. Tačiau šiuos reiškinius suprasti sudėtinga, nes šiuo klausimu atlikta mažai empirinių tyrimų ir yra nedaug statistinės informacijos.

3.7

Planavimo procesas turi apimti visus elementus, reikalingus pagerinti metarajonų savybių analizę:

3.8

Perėjimas prie žinių valdomos sistemos lemia dideles valdymo problemas:

3.9

Naujos aptarnavimo struktūros, kurios veikia kaip pažinimo sąsaja tarp vietinio konteksto ir globalių tinklų atrodo galiausiai tampa svarbesnėmis. Atsiranda naujos agentūros, pritaikytos vietos bendrovių poreikiams ir bendradarbiavimo bei konkurencijos originaliems mechanizmams, o taip pat sukurtos, kad palengvintų gamybos konteksto vystymąsi.

4.1

Remiantis kai kuriais paskaičiavimais, praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje JAV buvo beveik 380 rajonų/grupių, veikiančių įvairiuose gamybos ir paslaugų sektoriuose, bei atstovaujančių 67 % visų dirbančiųjų ir 61 % visos JAV produkcijos (14). Daugelis tokių sektorių atsirado dėl regioninės gamybos krizių, kaip nutiko Kalifornijos San Diego grupei, kuri atsirado po gynybos sektoriaus restruktūrizavimo. Jie turėjo nemažai naudos iš valstybės ir vietos valdžios atlikto svarbaus vaidmens pradedant procesą, kurį nuo tada perėmė privatus sektorius. Pavyzdžiui Arizonoje vyriausybinė komisija pradėjo vietos universitetuose vietos rajonams nustatyti skirtą iniciatyvą. Buvo grupuojami pagrindiniai privataus sektoriaus dalyviai ir tuo skatinamos kurtis rajoninės organizacijos, kurios įvertintų ir spręstų atskirų rajonų sunkumus ir galimybės. Panašios iniciatyvos buvo pradėtos kituose Amerikos valstijose, kaip Niujorko valstijoje, Minesotoje, Oklahomoje ir Oregone.

4.2

Kanadoje žiniomis gristų, tarptautiškai pripažįstamų pramoninių rajonų kūrimas tapo federalinės vyriausybės „inovacijų strategijos“ pagrindu. Tuo tikslu pagrindinius federalinės subsidijų agentūros turėjo nustatyti 27 šalies regionuose ir miestuose atliktas investicijas į mokslinius tyrimus. Kanados inovacijų strategija numatė, kad vienas iš pagrindinių federalinės inovacijų politikos siekinių yra sukurti mažiausiai 10 tarptautiškai pripažintų „technologijų grupių“ iki 2010 m. Kanadoje visiškai įprasta, kad pramoninio rajono centre yra didelė mokslinių tyrimų įstaiga, dažnai universitetas (15).

4.3

Azijoje ir Lotynų Amerikoje pavyzdžiai yra labai įvairūs. Esama rajonų Indijoje, o taip pat Kinijoje. Pakistane rinkos liberalizavimo ir globalizavimo sukeltas naujų konkurencinių jėgų spaudimas išryškino tendenciją dirbti kartu su pramoninėmis asociacijomis ir su jų įsteigtais aptarnavimo centrais, kad būtų laikomasi tarptautiškai pripažintų kokybės užtikrinimo standartų. Brazilijoje ir Meksikoje rajonai susiduria su tarptautine konkurencija dėl kainų, kurią lemia stiprus Kinijos įsiveržimas į Šiaurės Amerikos rinką. Ši konkurencija iš vienos pusės lėmė didesnę vertikalę integraciją, o iš kitos — rajonų diferenciaciją.

4.4

Naujoje Zelandijoje vietos valdžia ėmėsi įvairių iniciatyvų, skirtų skatinti pramoninius rajonus. Tuo tarpu Australijoje yra nemažai iniciatyvų iš apačios į viršų, kaip iniciatyva, kurios ėmėsi vietos valdžios Adelaidėje Cairns ir Hunter slėnyje, kur buvo nustatytos bendrovių grupės, ryšium su jų atitinkamais poreikiais tarp jų sukurta dinamika tarp jų, o kai kuriais atvejais skirtos vyriausybinės subsidijos tyrimams, konsultavimui ir sekretoriaus paslaugoms.

5.1

Daugelyje Europos vietų pramoninė politika, kuri iki šiol daugiausiai buvo nukreipta į sektorinę politiką ir iniciatyvas, atsigręžė taip pat į buvimo vietą, kad būtų išlaikytos sąlygos, prisidėjusios prie „Pagaminta …“ etikečių sėkmės visame pasaulyje. Dažnai vietinės gamybos sistemos susiduria su sunkumais, kai reikia rasti tinkamus organizacinius ir su valdymu susijusius atsakymus. Tai atveria duris naujiems paramos tipams, kurie nėra daugiau nukreipti į atskiras bendrovės, o labiau į vietinę sistemą, kaip visumą.

5.2

Vietos valdžios institucijos, kartu su universitetais, mokslinių tyrimų įstaigomis, verslo asociacijomis ir kredito įstaigomis, yra pasiryžę remti priemones, skirtas platinti inovacijas, skatinti kokybę, didinti vietinių produktų žymėjimą ir, galiausiai, verslo santykiams pritaikytų iniciatyvų pagalba rengti sisteminius projektus.

5.3

Pramoniniai rajonai dabar teisiškai pripažįstami įvairiose Europos šalyse (Italijoje, pavyzdžiui, įstatymu Nr. 317/1991) ir vienbalsiai laikomi tikra nacionalinių ekonomikų sėkme. Tai ypač galima pasakyti apie Italiją. Nepaisant to, nėra lengva juos tiksliai nurodyti, o oficiali statistika yra prieštaringa, kai bandoma juos suskaičiuoti ar nustatyti jų specializacijos sektorius.

5.4

Rajonų skatinimo iniciatyvos buvo įgyvendintos Italijoje regioniniame lygmenyje (Piedmonte, Lombardy, Veneto, Emilia Romagna ir Toskanoje), Ispanijoje (Katalonijoje ir Valencijoje) ir Vokietijoje (pvz., BioRegio, Exist ir InnoRegio iniciatyvos). Prancūzijoje, DATAR (16), ministro pirmininko atsakomybėje esantis tarpministerinis departamentas, parengė konkrečia politiką, skirtą remti vietinių gamybos sistemų (VGS), kurios priklauso Prancūzijos pramoninių rajonų klubui, vystymąsi. Esama nemažai pavyzdžių Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje.

5.5

Šiaurės regiono šalys taip pat sukūrė savus rajonų politikos metodus. Danijoje rajonų metodas stipriai paveikė šalies ekonomikos politiką, o Suomijoje rajonų skatinimas įtakojo ne tik ekonomikos politiką, bet ir mokslinius tyrimus, technologijas ir švietimą.

5.6

Naujose valstybėse narėse nuo 2000–2001 m. buvo pradėtos įvairios rajonų vystymo programos, įskaitant „bendradarbiavimo“ programą Čekijoje ir NFT GVOP programą Vengrijoje, apimančią pramoninių parkų kūrimą (17) NVO (18)„Pramoninių parkų asociacija“. Vengrijoje dabar yra 165 pramoniniai parkai, kuriems tenka 18 % visų dirbančiųjų pramonėje ir 28 % pramoninio eksporto. Nuo 1997 iki 2003 m. ji investavo 46 182 000 eurų (19) į pramoninius parkus. PGK (20) programa buvo pradėta vakarų Dunojaus regione, o MVĮ grupių/jungimosi į tinklus programa — Lenkijoje. Slovėnijoje 2000 m. buvo pradėta rajonų vystymui skirta trejų metų programa, apimanti virš 500 bendrovių ir 50 įstaigų. Daugiau nei 130 bandomųjų projektų ir bandymų vyksta Baltijos valstybėse. Maltoje vietos valdžia įgyvendina pagrindiniams rajonams remti skirtą strategiją, pvz., sveikatos apsaugos, okeanografijos, informacinių technologijų, aviacijos ir paslaugų sektoriuose. Esama svarių pavyzdžių ir šalyse kandidatėse, pvz Timisoara rajonas Rumunijoje. Bulgarijoje 2001 m. buvo nustatyti penki potencialūs rajonai vykdant PHARE programą „Gebėjimų stiprinimas, siekiant paspartinti MVĮ sektoriaus Bulgarijoj augimąe“. Siekdama toliau vystyti šiuos rajonus, Ūkio reikalų ministerija nusprendė sukurti nacionalinę agentūrą, kuri būtų atsakinga už jų vystymo valdymą.

5.7

Nyderlanduose rajonų metodas yra tiesiogiai įtrauktas į vyriausybės politiką ir programas, o tuo tarpu Austrijoje buvo patvirtinta speciali politika, skirta sutvirtinti ryšius tarp mokslinių tyrimų įstaigų ir privataus sektoriaus, mažinanti reguliavimo ir administracines kliūtis inovacijoms, skatinanti konkrečius rajonus ir įsteigianti kompetencijos centrus.

5.8

Rajonų skatinimo politikai būtinas sisteminis ir integruotas metodas, kuris atsižvelgtų į ryšius tarp bendrovių, tarp pramonės sektorių, ir, galiausiai, tarp bendrovių, įstaigų ir vietos valdžios institucijų. Vadovaujantis šiuo metodu, privatus sektorius turėtų būti šių iniciatyvų varomoji jėga, o valstybinis sektorius turėtų visą tai palengvinti ir katalizuoti.

5.9

„Rajonų sistema“ yra bendrovių horizontalios integracijos įvairių formų pagrindas, pradedant nuo ryšių tarp pagrindinių ir pagalbinių bendrovių, sektoriaus viduje ir baigiant ryšiais su išorės paslaugų teikėjais (angl. „outsourcing“). Ši integracija leidžia užtikrinti didelį lankstumą, o taip pat integruotos gamybos pagalba užtikrina efektyvumo padidėjimą dėl gamybos mastų augimo (angl. „economy of scale“), kas būdinga didelėms bendrovėms. Atskirdamas įvairius apdorojimo etapus, rajonas gali pats autonomiškai užtikrinti visus gamybos grandinės etapus sektoriuje, kuriame veikia. Todėl gamybos sąnaudas galima valdyti lanksčiau ir lengviau prisitaikyti prie rinkos reikalavimų.

5.10

Rajonų produktų sėkmė tarptautinėse rinkose yra jų didelio sugebėjimo tobulinti produktus inovacijų ir nuolatinių mokslinių tyrimų pagalba vaisius. Tai skatina rajono bendrovių konkurencija ir vietos universitetų ir/arba akademinių mokslo įstaigų sąveika. Šios sinergijos dėka net ir technologiniu atžvilgiu silpniau išvystyti sektoriai, kaip tekstilės ir rūbų pramonės, tapo konkurencingi tarptautiniame lygmenyje.

5.11

Iki šiol veiksniai, į kuriuos buvo atsižvelgiama nustatant rajono galimo buvimo rodiklius, buvo verslo koncentracija, sektorinė specializacija ir darbuotojų procentas perdirbimo sektoriuje. Todėl objektyvaus sprendimo priėmimo tikslais visada tai buvo tik kiekybinių reikšmių klausimas. Tačiau taip pat būtina atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip ekonominį profilį, produkto naujoviškumą, bendrovių bendrą strategiją ir, svarbiausiai, „tinklo“ elementą. Paskutinis minėtas veiksnys yra gyvybiškai svarbus tiek nustatant rajono struktūros kilmę, tiek nurodant metarajono būsimas stiprybes, atsižvelgiant į artimus ryšius tarp verslo ir mokslinių tyrimų įstaigų.

5.12

ES lygmenyje įvairios iniciatyvos galėtų prisidėti prie Europos technologinių rajonų vystymo. Tačiau tikra integruota politika dar turi būti sukurta, kuri skatintų vystytis inovaciniams rajonų tinklams, kaip numato 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Europos Vadovų Tarybos reikalavimas iš naujo pradėti įgyvendinti Lisabonos strategiją ir įsipareigojimas kaip galima greičiau MVĮ ekonominį audinį senose ir naujose valstybėse narėse įausti į išsiplėtusią bendrąją rinką.

5.13

15 valstybių ES turėjo keletą Bendrijos instrumentų, kurie galėjo būti panaudoti žiniomis grindžiamų rajonų tinklų kūrimo ir vystymo skatinimui. Šie instrumentai daugiausia patenka į regioninės politikos, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos politikos, verslo ir naujovių politikos, informacinės visuomenės politikos ir mokymo politikos sritis.

5.13.1

Regioninė politika — ženklūs finansiniai asignavimai leido Struktūrinių fondų mokslinių tyrimų ir naujovių politikai realiai paspartinti regionų plėtojimą, taikant ERPF 10 straipsnio numatytus novatoriškus veiksmus, RIS programą (Regioninių naujovių strategijų) ir Bendrijos iniciatyvas, pvz. Interreg III–C. Tuo tarpu naujovių tinklus norinčioms kurti MVĮ Europos investicijų fondas ir Europos investicijų bankas siūlo „Augimo iniciatyvą“.

5.13.2

Europos mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos politika — Šeštoji mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos bendroji programa (2002–2006 m.) yra svarbus galimos paramos žinių rajonams šaltinis, ypač šiose srityse:

5.13.3

„Daugiau mokslinių tyrimų Europai: siekiant 3 % BVP“ veiksmų planas numato daug naujų veiksmų nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygmenimis. Dar daugiau, bus įmanoma vystyti paramos iniciatyvas Europos žinių rajonams per „Galileo“ radijo navigacijos ir palydovinės vietos nustatymo programos teikiamas paslaugas.

Tačiau, kaip buvo pabrėžiama ankstesnėse ataskaitose, įskaitant smulkaus verslo dalyvavimo šioje programoje ataskaitą, gali kilti sunkumų užtikrinant prieigą mažoms bendrovėms, ypač naujose valstybėse narėse (21).

5.13.4

Įmonių politika — įmonių ir naujovių politikos požiūriu reikia paminėti:

5.13.5

Įdomios Įmonių GD iniciatyvos apima rajonų tinklų vystymą ir darbą, kuris buvo atliktas pagal bendroves ir bendrovių tinklus remti skirtą IDABC (angl. „Interoperable Delivery of pan-European e-Government Services to Public Administrations, Businesses and Citizens“) programą. Aplinkos GD valdomų bendrų darbaus vystymosi priemonių kontekste ypatingai vertėtų pažymėti regioniniame lygmenyje finansuojamas bendradarbiavimo tarp pramoninių rajonų iniciatyvas EMS-EMAS (ekovaldymo ir audito schema) sertifikavimo srityje.

5.13.6

Informacinės visuomenės politika — El. Europos (angl. „eEurope“) 2005 m. programoje, o konkrečiai el. vyriausybės (angl. „eGovernment“), el. verslo (angl. „eBusiness“), el. prekybos (angl. „eCommerce“), el. pirkimų (angl. „eProcurement“), plačiajuosčių tinklų, el. įtraukties (angl. „eInclusion“), ir „Tapkime skaitmeniniais“ (angl. „Go Digital“) iniciatyvose yra numatyta nemažai galimybių paremti rajonų tinklus.

5.13.7

Švietimo ir mokymo politika — SOCRATES ir LEONARDO programose numatytos įvairios priemonės gali būti panaudotos remti žiniomis grįstiems tinklams skirtus apmokymus, o iniciatyvas taip pat galima planuoti pagal El. mokymosi (angl. „e-Learning“) ir El. Europos (angl. „eEurope“) 2005 m. programas.

6.1

2004 m. Pavasario Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad: „Europos lygmenyje įgyvendintos priemonės — tai tik dalis formulės, skirtos nukreipti Lisabonos strategiją teisingu keliu; dar reikia įgyvendinti daugybę reformų ir atlikti daug investicijų, už kurias atsako valstybės narės“ (22). Šią poziciją patvirtino Europos Vadovų Taryba 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d., kuriai Wim Kok pateikė šią ataskaitą (23).

6.2

Patys svarbiausi iššūkiai susiję su trimis pagrindinėmis strateginėmis augimo sritimis:

6.2.1

Protingų transnacionalinių tinklų vystymas: tai galima pasiekti pasinaudojus Bendrijos Augimo iniciatyva ir teikiant prioritetą investicijoms į mokslinius tyrimus, inovacijas ir mokymąsi visą gyvenimą. Kitas svarbus elementas yra naujų profesinių profilių nustatymas ir kvalifikacijos suteikimas, spartinant tinklų bendradarbiavimo instrumentų panaudojimą pagal Šeštąją bendrąją programą.

6.2.2

Bendrovių konkurencingumo didinimas globalioje rinkoje ir aplinkosauginis darnumas: tam iš dalies reikės vystyti plačiajuostes komunikacijas ir greitaeigius tinklus, būtinus moksliniams tyrimams ir inovacijoms (GEANT), kad būtų galima naudotis „Galileo“ programos bandomaisiais pritaikymais ir rengti iniciatyvas pagal „eEurope 2005“ programą.

6.2.3

„Kaimynystės politikos“ (24) kūrimas išsiplėtusioje Europoje: tikslas yra sukurti giliau įsišaknijusią ir nuoseklesnę sinergiją su naujais Europos kaimynais, siekiant sukurti klestėjimo ir saugumo erdvę, įgyvendinant bendradarbiavimo mechanizmus tokiais jautriais klausimais, kaip bendrų sienų valdymas, migracinių srautų kontrolė ir kova su organizuotu nusikalstamumu.

6.3

Visose ES šalyse, o ypač naujose valstybėse narėse, vis didėja supratimas kokie svarbūs yra rajonų tinklai ir pramoninės grupės, nes tai priemonė stiprinti konkurencingumą ir produktyvumą, užtikrinti užimtumo politiką, gerinti darbo kokybę ir skatinti mažųjų ir vidutinių įmonių vystymąsi.

6.4

EESRK mano, kad turėtų būti priimta ES lygio integruota politika, kurios pagrindu būtų sukurta Europos platforma, remsianti naujų Europos žiniomis pagristų metarajonų tinklų sukūrimą.

6.5

EESRK įsitikinęs, kad šie metarajonai yra tikrasis raktas į globalią rinką, nes jie gali užtikrinti MVĮ geresnę prieigą prie aukštos kvalifikacijos įgūdžių, modernių bendrų paslaugų ir žiniomis grindžiamos infrastruktūros, o tuo pačiu taip pat gerinant įmonių valdymą ir rengiant geriau informuotus ir labiau subrendusius darbuotojus.

6.6

EESRK norėtų įrodyti, kad Europos platformos rajonams sukūrimas MVĮ, senoms ir naujoms valstybėms narėms, šalims kandidatėms ir ES Europos kaimynams galėtų tapti taip reikalingais, aiškiais, skaidriais ir lengvai prieinamais pagrindais.

6.7

Ši Europos platforma rajonams turėtų užtikrinti gebėjimą koordinuoti įvairių generalinių direktoratų valdomas politikos sritis, šiuos metu esamus instrumentus ir Bendrijos veiksmus.

6.8

Šiai platformai skirtas finansavimas turi būti pakankamas, kad ji galėtų remti ES veiksmus. Per šią platformą koordinuojamos ir Lisabonos strategijos pagrindu įgyvendinamos priemonės be abejonės galėtų prisidėti prie MVĮ vystymosi, kurios turi ypatingai daug gilių neišreikštų žinių. Bendrijos iniciatyvų pagalba galima būtų kodifikuoti šias žinias ir paversti jas bendru fondu, o taip pat perduoti jas į Europos tinklus.

6.9

Europos platforma rajonams turėtų nustatyti programinius pagrindus:

7.1

Visose labiausiai išsivysčiusiose šalyse vyksta deindustrializacija. Europos Sąjungoje tretinio sektoriaus pridėtinė vertė pasiekė 70 % viso BVP (22 % pramonei, 5 % statybai ir 3 % žemės ūkiui) (26). Tačiau šis procesas neturėtų būti skatinamas, nes didelė dalis pridėtinės vertės dalis yra nukreipiama arba atsiranda šiose verslo srityse (27): prekyboje ir transporte 21.6 %; finansinėse ir verslo paslaugose 27.2 %; viešame administravime 21.6 % (28).

7.1.1

Politika, kuri gali remti ir plėtoti rajonų patirtį didinančią kultūrą, gali daug prisidėti, kad visoje išsiplėtusioje ES esantys rajonai galėtų konkuruoti su šalimis, kuriose mažos sąnaudos darbo jėgai yra neatsiejamos nuo sveikatos bei saugos standartų darbo vietoje nesilaikymo ir nepakankamo dialogo tarp socialinių partnerių.

7.1.2

EESRK mano, kad naujoji politika turėtų siekti labiau pasinaudoti konkurenciniu pranašumu, kurį užtikrina socialiai atsakingos praktikos taikymas verslovėse (29). Tai sudarytų sąlygas, kad visi darbo vietos veikėjai investuotų į gamybą sąmoningai ir atsakingai, laikytųsi pristatymo terminų, nustatytų „teisingą kainą“ (30) ir užtikrintų kompetentingas, punktualias, visapusiškas paslaugas po pardavimo.

7.2

EESRK ragina nustatyti metodą, kuris paspartintų naujų rajonų tinklus, ypač naujose valstybėse narėse, kad būtų stimuliuojamas informuota, rinkos formuojama paklausa.

7.3

Trejų ar ketverių metų laikotarpiu turėtų būti mokama mažėjanti parama, kuri padengtų galimumo ir pradžios analizių, tinklo tarpininkavimo ir darnaus vystymosi sąnaudas, o taip pat laboratorijos sąnaudas sertifikavimo tikslais.

7.4

Technologinės aplinkos ir socialiniai santykiai sparčiai kinta ir reikalauja, kad greitai būtų sukuriami nauji profesiniai profiliai. Todėl reikalingi tęstinio mokymo instrumentai (31):

7.5

Remdamasis savo patirtimi, EESRK tikisi, kad gali būti organizuojami technologinėmis inovacijoms pagristi metarajono srities kursai valstybinėms ir privačioms suinteresuotoms pusėms, pramonės ir darbo pasauliui, universitetams ir bankams. Juos gali papildyti mokymosi stipendijų programos, kurių pagrindu vyktų mainai tarp viešojo ir privataus sektorių, o taip pat tarp verslovių ir akademinių įstaigų.

7.6

Inovacijų GD, kuris visokeriopai remia Europos patirtį globaliame kontekste, turėtų didinti savo paramą susitarimams, susijusiems su rajonų vidaus ir transnacionalinių prognozių valdymo ir etaloninių rodiklių palyginimo pradėjimu, stebėsena ir įvertinimu, siekiant nuolat plėtoti kultūrinę ir informacinę duomenų apie dabartinius pokyčius ir jiems išmatuoti naudotus instrumentus bazę.

7.7

Siekiant paremti susitarimus dėl kreditavimo, kuris visada buvo problemiškas visose valstybėse narėse, o ypač plėtros šalyse, EIF (32) struktūroje galėtų būti įsteigtas kontaktinis centras, kuris savo garantijų instrumentų pagalba atsakytų už garantijų suteikimą kredito linijoms, kurias suteikė paslaugas metarajonų bendrovėms teikiantys bankai, finansų įstaigos, konsorciumai ir kooperatyvai.

7.8

EESRK mano, kad nauji žiniomis gristi tinklai yra ideali aplinka išbandyti pažangiausias verslo sektoriaus socialinės atsakomybės formas per el. vyriausybės (angl. „eGovernment“), el. verslo (angl. „eBusiness“) ir naujus el. verslas verslui (angl. „eBusiness2business“) santykius, kurie yra būtini rajonų tinklų transnacionaliniam vystymuisi, naudojantis parama iš bendrų IDABC (33) suderinamų tinklų ir glaudaus dėmesį į el. Europos 2005 m. (angl. „eEurope 2005“) programą (34).

7.9

EESRK tiki, kad taip pat būtina, kad Komisija sukurtų bendros terminijos vadovą, kurį naudotų visi Bendrijos programose dalyvaujantys rajonai, o taip pat visos Europos interaktyvios duomenų bazės, apimančios visus rajonus pagal sektorius ir veiklos sritį.

7.10

Įmonių GD struktūroje taip pat galėtų būti įsteigtas Bendrijos koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp rajono steigėjų ir įvairių susijusių institucijų centras. Šis centras, be kitų savo funkcijų, taip pat galėtų rengti ir atnaujinti geros praktikos vadovus, kurie būtų platinami regioniniu lygiu.

7.11

Kultūra, stiprinanti verslo socialinę atsakomybę, laiko verslą plačiosios visuomenės ištekliais ir nepakenčia biurokratinių suvaržymų bei su jais susijusių išlaidų, kurios mažina veiksmų patrauklumą. „Slid“ iniciatyva galėtų tapti instrumentu, kuris leistų rajonams pasinaudoti „SLIM“ programos (35) sukaupta patirtimi.

7.12

EESRK mano, kad patartina būtų įsteigti pagalbos tarnybą, kuri patartų, o taip pat teiktų paramą intelektinės nuosavybės klausimais ir kitas rajonų struktūroms, kurios sparčiai tampa Europos tinklų ir globalios rinkos integralia dalimi, skirtas paslaugas.

7.13

Taip pat būtina palengvinti rajonų struktūrų dalyvavimą ikinormatyviniuose ir bendranormatyviniuose projektuose, kuriuos vykdo CEN, Cenelec, ETSI ir NORMAPME (36) kurie skatina technologinį vystymąsi.

7.14

Penktosios daugiametės verslumo ir konkurencingumo programos (2007–2013 m.) kontekste (37), EESRK tiki, kad nepaprastai svarbu atkreipti dėmesį į pramoninių rajonų padėtį ir poreikius.

7.15

EESRK mano, kad, remiantis per pastaruosius metus sukaupta patirtimi, ypač po Europos Vadovų Tarybų Lisabonoje, Barselonoje ir Sevilijoje, būtų naudinga įsteigti tolesniam dialogui skirtą Europos platformą, kuri būtų padalinta į sektorius ir veiklos sritis. Ši platforma taip pat suburtų rajono lyderius, valdžios institucijas, socialinius partnerius, finansinius atstovus, mokslinių tyrimų centrus ir NVO.

7.15.1

EESRK mano, kad reikia svarstyti dėl Bendrijos pripažinimo suteikimo Europos žiniomis grįstiems metarajonams, nes:

7.15.2

Šiame kontekste EESRK mano, kad būtų naudinga surengti viešą nagrinėjimą, skirtą plėtoti šią nuomonę, pakviečiant rajonų struktūras ir kitas suinteresuotas organizacijas iš įvairių regionų. Tikslas būtų skatinti bendradarbiavimą per sienas ir pažymėti jo naudą:

7.15.3

EŽR konsorciumas turėtų skatinti verslumo dvasią, socialinę atsakomybę, naujos veikos kūrimą ir tolesnio mokymosi vystymą, o taip pat turėtų remti partnerytes per sienas. Jis turėtų būti:

7.15.4

Prigimtis — EŽR turėtų būti privati struktūra ir todėl neturėtų prašyti valstybinio finansavimo.

7.15.5

Metodas — EŽR turėtų būti taikomi tiek patys kriterijai, kaip ir pagal šeštąją RTD bendrąją programą steigiamiems konsorciumams. Jis veiktų penkerius metus (šis laikotarpis būtų atnaujinamas) (39) ir būtų registruotas EŽR platformos, kurią turės įsteigti Komisija, specialiame registre.

7.15.6

Teisinis statusas — klausimus su Bendrijos institucijomis tvarkytų bendras pripažintas EŽR koordinatorius, kaip dažnai daroma TRD bendrosios programos integruotų projektų ir kompetencijos tinklų atveju.

7.16

Išvadoje EESRK mano kad rajonuose sukaupta patirtis, kuri dabar nukreipiama į žiniomis grįstus metarajonus, suteikia puikią galimybę:

7.17

Todėl dėl visų šių priežasčių metarajonų vystymasis turėtų būti remiamas visuose lygmenyse, tiek vietos, tiek nacionaliniame, tiek Europos Sąjungos.