52005DC0299

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 5.7.2005

KOM(2005) 299 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Sanglaudos politika ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti:Bendrijos strateginės gairės 2007–2013 m.

{SEK(2005) 904}

TURINYS

KOMISIJOS KOMUNIKATAS Sanglaudos politika ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti: Bendrijos strateginės gairės 2007–2013 m. 1

1. ĮVADAS 4

2. SANGLAUDA, EKONOMIKOS AUGIMAS IR DARBO VIETŲ KŪRIMAS 5

2.1. Atnaujinta Lisabonos darbotvarkė 5

2.2. Sanglaudos politikos indėlis į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą 6

3. 2007–2013 M. SANGLAUDOS POLITIKOS STRUKTŪRA 8

3.1. Santalka 8

3.2. Konvergencija 8

3.3. Regionų konkurencingumas ir užimtumas 9

3.4. Europos teritorijų bendradarbiavimas 10

3.5. Valdymas 10

4. 2007–2013 M. SANGLAUDOS POLITIKOS GAIRĖS 12

4.1. GAIRĖ: Europa ir jos regionai – patrauklesnė vieta investicijoms ir darbui 13

4.1.1. Plėsti ir gerinti transporto infrastruktūrą 13

4.1.2. Stiprinti aplinkosaugos ir ekonomikos augimo teigiamą sąveiką 15

4.1.3. Spręsti problemas, susijusias su tradicinių energijos šaltinių intensyviu naudojimu Europoje 16

4.2. GAIRĖ: žinios ir naujovės ekonomikos augimo labui 16

4.2.1. Didinti ir gerinti investicijas į MTTP 18

4.2.2. Palengvinti sąlygas naujovėms ir skatinti verslumą 19

4.2.3. Skatinti informacinę visuomenę visiems 21

4.2.4. Gerinti finansavimo prieinamumą 22

4.3. GAIRĖ: Sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų 23

4.3.1. Pritraukti į darbą ir jame išlaikyti daugiau žmonių bei modernizuoti socialinės apsaugos sistemas 24

4.3.2. Gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti bei darbo rinkos lankstumą 25

4.3.3. Didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius tobulinant švietimą ir įgūdžius 26

4.3.4. Administraciniai gebėjimai 27

4.3.5. Padėti išlaikyti sveiką darbo jėgą 28

5. ATSIŽVELGIMAS Į SANGLAUDOS POLITIKOS TERITORINĮ ASPEKTĄ 29

5.1. Miestų indėlis į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą 29

5.2. Parama ūkinės veiklos įvairinimui kaimo vietovėse 30

5.3. Bendradarbiavimas 31

5.4. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas 31

5.5. Tarptautinis bendradarbiavimas 31

5.6. Tarpregioninis bendradarbiavimas 32

6. TOLESNI ŽINGSNIAI 32

PRIEDAS 34

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Sanglaudos politika ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti: Bendrijos strateginės gairės 2007–2013 m.

„Europa turi atnaujinti savo konkurencingumo pagrindus, padidinti augimo potencialą ir našumą bei sustiprinti socialinę sanglaudą, daugiausia dėmesio skirdama žinioms, inovacijoms ir žmogiškojo kapitalo optimizavimui.

Siekdama šių tikslų Sąjunga turi sutelkti visus atitinkamus nacionalinius ir Bendrijos išteklius – įskaitant sanglaudos politiką – vystydama tris Lisabonos strategijos aspektus (ekonominį, socialinį ir aplinkosaugos), kad būtų geriau pasinaudota jų sąveika bendrame darnaus vystymosi kontekste“ . [1]

1. ĮVADAS

Dėl naujausio Sąjungos plėtros etapo iki 25 valstybių narių bei Bulgarijos ir Rumunijos perspektyvos įstoti į Sąjungą 2007 m., skirtumai visoje ES pastebimai padidėjo.

Neseniai paskelbta Trečioji pažangos sanglaudos srityje ataskaita patvirtino, kad Sąjungos plėtra iki 25 valstybių narių, o vėliau – iki 27 ir daugiau, Sąjungos konkurencingumo ir vidaus sanglaudos srityje išryškins precedento neturinčias spręstinas problemas. Tuo pačiu ataskaitoje taip pat pažymima, kad kai kuriose vargingiausiose naujųjų valstybių narių vietovėse pastebimas aukščiausias ekonomikos augimo lygis visoje Sąjungoje (žr. žemėlapį priede).

Siekiant Sutartyje apibrėžtų tikslų[2], visų pirma – skatinti realią konvergenciją, veiksmai, remiami iš sanglaudos politikai skirtų ribotų išteklių, turėtų būti sutelkiami darniam vystymuisi[3], konkurencingumui ir užimtumui, kaip apibrėžta atnaujintoje Lisabonos strategijoje, skatinti. Be abejo, greta įvairių kitų investicijoms palankių sąlygų (įskaitant veiksmingą bendrosios rinkos įgyvendinimą, administracines reformas, gerą valdymą, verslui palankią aplinką ir pakankamą aukštos kvalifikacijos turimų darbuotojų skaičių) makroekonomikos stabilumas ir struktūrinės reformos yra svarbi sanglaudos politikos sėkmės prielaida[4].

Būtent šiais principais grindžiami pasiūlymai dėl sanglaudos politikos reformos 2007–2013 m. laikotarpiui, kuriuos Komisija pateikė 2004 m. vasario mėn. paskelbtoje Trečiojoje sanglaudos ataskaitoje bei 2004 m. liepos mėn. biudžeto ir teisės aktų reformoje.

Komisijos pasiūlymais siekiama pažangos dviejose pagrindinėse srityse. Pirma, sustiprinamas sanglaudos politikos strateginis aspektas, kad būtų užtikrintas geresnis Bendrijos prioritetų integravimas į nacionalines ir regionines plėtros programas. Antra, dedamos pastangos tam, kad sanglaudos politikos įgyvendinimo vietos lygmeniu dalyviai jaustų už ją didesnę atsakomybę. Tai atspindi intensyvesnis Komisijos, valstybių narių ir regionų savitarpio dialogas bei aiškesnis ir labiau decentralizuotas pasidalijimas atsakomybe tokiose srityse, kaip finansų valdymas ir kontrolė. Pasiūlymuose taip pat aiškiau padalijamos Komisijos, valstybių narių ir Parlamento atsakomybės sritys.

Pagal Tarybos reglamento (EB), nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF) ir Sanglaudos fondo[5], projekto 23 straipsnį, Taryba, priėmusi veiklos nuostatus ir remdamasi Komisijos pasiūlymu, apibrėžia Bendrijos sanglaudos politikos strategines gaires, kuriomis siekiama „įgyvendinti Bendrijos prioritetus ir skatinama subalansuota, darni ir tvari plėtra“ [6].

Šiame komunikate aprašytoms Bendrijos strateginėms gairėms būdinga:

- finansinės priemonės, kuriomis galima naudotis įgyvendinant sanglaudos politiką, yra struktūriniai fondai (ERPF ir ESF) ir Sanglaudos fondas. Toliau pateikiamose gairėse sąmoningai nepateikiama kiekvieno fondo analizė; Kiekvienai sričiai tinkamiausia priemonė bus svarstoma programavimo metu ir priklausys nuo planuojamų išlaidų pobūdžio (infrastruktūra, investicijos į gamybą, žmogiškųjų išteklių plėtra ir t. t);

- pagrindinis uždavinys – nustatyti Bendrijos prioritetus paramai pagal sanglaudos politiką, idant sustiprėtų teigiama sąveika įgyvendinant ir prisidedant prie Lisabonos strategijos, apibrėžtos integruotose ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairėse, įgyvendinimo;

- jos susijusios tik su ta nacionalinių ir regioninių investicijų dalimi, kuri yra bendrai finansuojama iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo;

- juos reikia nagrinėti kartu su teisės aktų pasiūlymais. Pastarieji apibrėžia kiekvieno fondo paskirtį ir paramos taikymo sritį, o Bendrijos strateginėmis gairėmis siekiama šiose apibrėžtose srityse nustatyti tas sritis, kuriose sanglaudos politika gali veiksmingiausiai prisidėti prie Bendrijos prioritetų, visų pirma atnaujintos Lisabonos strategijos prioritetų, įgyvendinimo;

- jos atspindi su valstybėmis narėmis ir įvairiose Komisijos tarnybose vykusias diskusijas.

Tarybai priėmus gaires, jos sudarys nacionalinės strateginės orientacinės struktūros pagrindą, pagal kurias bus parengtos veiklos programos.

2. SANGLAUDA, EKONOMIKOS AUGIMAS IR DARBO VIETŲ KŪRIMAS

2.1. Atnaujinta Lisabonos darbotvarkė

2000 m. kovo mėn. Lisabonoje įvykusios Europos Vadovų Tarybos išvadose[7] – pagrindiniame Lisabonos strategiją apibrėžiančiame tekste – išdėstoma strategija ir gana daug tikslų bei politikos priemonių, skirtų paversti Europos Sąjungą dinamiškesne ir konkurencingesne. 2001 m. Geteborgo Europos Vadovų Taryba į šiuos tikslus įtraukė aplinkosaugos klausimus.

Atlikus proceso vidurio laikotarpio peržiūrą, buvo padaryta išvada, kad ligšioliniai rezultatai yra kuo įvairiausi. Nepaisant daug žadančios pradžios 2000 m., užimtumo augimas labai sulėtėjo, o našumo augimo sparta visur buvo nuvilianti, iš dalies dėl nesugebėjimo iki galo pasinaudoti žiniomis grindžiama ekonomika bei informacijos ir ryšių technologijomis (IRT). Nors prastus ekonominės veiklos rezultatus iš dalies galima paaiškinti sulėtėjusiu pasaulio ekonomikos augimu, būtinos papildomos pastangos augimo potencialui ir užimtumui didinti Europoje.

2005 m. vasario mėn. Komisija pasiūlė 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybai naują Partnerystę dėl augimo ir darbo vietų[8]. Taryba patvirtino savo tikslus ir pabrėžė būtinybę atnaujinti Lisabonos strategiją.

Šiai atnaujinimo pastangai „ Sąjunga turi sutelkti visus atitinkamus nacionalinius ir Bendrijos išteklius – įskaitant sanglaudos politiką “ [9] . Be to, buvo padaryta išvada, kad vietos lygmeniu, įskaitant regionų ir vietos dalyvius bei socialinius partnerius, būtina jausti didesnę atsakomybę už Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimą. Ypač aktuali ši atsakomybė yra tose srityse, kuriose svarbus artumas, pavyzdžiui, naujovės ir žinių ekonomika, užimtumas, žmogiškasis kapitalas, verslumas, parama mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) ar rizikos kapitalo finansavimo prieinamumas. Be to, nacionaline politika turėtų būti nuosekliai siekiama tų pačių strateginių uždavinių norint sutelkti kuo daugiau išteklių ir išvengti prieštaraujančių veiksmų vietose.

Po 2005 m. kovo mėn. įvykusios Europos Vadovų Tarybos susitikimo, Komisija priėmė integruotų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių[10] darbotvarkę, skirtą valstybėms narėms padėti parengti savo nacionalines reformų programas. Lygiagrečiai Komisija parengs Lisabonos strategijai skirtą Bendrijos programą.

2.2. Sanglaudos politikos indėlis į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą

Sanglaudos politika jau dabar prisideda prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo. Nepriklausomi vertinimai rodo, kad ši politika daro pastebimą makroekonominį poveikį, ypač menkiau išsivysčiusiuose regionuose, teikdama daugybinės naudos poveikį visoje ES[11]. Sutelkdama visuose regionuose esamą augimo potencialią, sanglaudos politika gerina ekonomikos vystymosi geografinę pusiausvyrą ir didina galimą ekonomikos augimo tempą visoje Sąjungoje. Jeigu ES ketina siekti Lisabonoje užsibrėžtų tikslų, ypač turinčių didžiausią didesnio našumo ir užimtumo potencialą, visiems regionams teks atlikti jiems skirtą vaidmenį.

Be to, sanglaudos politika prisideda prie ekonominės ir politinės integracijos stiprinimo, pavyzdžiui, plėtodama infrastruktūros tinklus ir galimybes naudotis visuotinos svarbos paslaugomis, tobulindama Bendrijos piliečių įgūdžius, gerindama atokių regionų pasiekiamumą ir stiprindama bendradarbiavimą.

Yra keletas būdų, kuriais sanglaudos politika gali ir toliau svariai prisidėti prie Lisabonos prioritetų:

- Investuojant į didelį ekonomikos augimo potencialą turinčias sritis . Didelė investicijų grąža gaunama regionuose, turinčiuose potencialą sparčiai pasivyti kitus ES regionus, bet stokojančiuose vietos lėšų norint pasinaudoti visomis turimomis galimybėmis;

- Investuojant į augimo ir užimtumo variklius . Sanglaudos politika orientuota į investicijas į žmogiškąjį ir fizinį kapitalą, kuris yra ypač svarbus ekonomikos augimo ir užimtumo potencialui, įskaitant fizinę ir IRT infrastruktūrą, mokslinių tyrimų pajėgumus ir naujoves, švietimą bei mokymą ir darbuotojų prisitaikymą;

- Remiant nuoseklių strategijų įgyvendinimą vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu. Sanglaudos politika yra vienintelė politika, galinti suteikti stabilią septynerių metų investavimo struktūrą.

- Kuriant teigiamą sąveiką ir siekiant papildomumo su kitomis Bendrijos politikos kryptimis. Sanglaudos politika yra galingas kitų Bendrijos politikos krypčių įgyvendinimo svertas. Pavyzdžiui, iš Sanglaudos fondo tiesiogiai finansuojami transeuropinių tinklų projektai fondo paramą gaunančiose šalyse pastebimai didina galimybę susisiekti su likusia Europos dalimi; sanglaudos politika labai remia atitiktį aplinkos acquis ir platesnius darnaus vystymosi tikslus; sanglaudos politika taip pat remia mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros (MTTP) politiką, visų pirma mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir žmogiškųjų išteklių plėtrą tyrimų srityje drauge su Bendrijos politika naujovių ir MVĮ atžvilgiu;

- Sutelkiant papildomus išteklius. Bendrai pagal sanglaudos politiką finansuojama veikla užtikrina aukštą ES lėšų papildomumo lygį, visų pirma perkeliant investicijoms skirtus išteklius į sritis, kuriose išlaidų poveikis ir sukuriama pridėtinė vertė gali būti didžiausi. Jos atsveria papildomus nacionalinius išteklius, tiek viešuosius, tiek privačius, kurie nukreipiami nuoseklioms nacionalinėms ir regioninėms plėtros strategijoms. Kiekvienas ES mastu išleidžiamas sanglaudos politikos euras lemia papildomas išlaidas, sudarančias vidutiniškai 0,9 euro, mažiau išsivysčiusiuose regione (dabartinis 1 tikslas) ir 3 eurus struktūriškai persitvarkančiuose regionuose (dabartinis 2 tikslas);

- Gerinant valdymą. Unikali sanglaudos programų vykdymo sistema palankiai veikia politikos formavimo ir įgyvendinimo institucinius gebėjimus, įvertinimo kultūros sklaidą, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės susitarimus, skaidrumą, regionų ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą bei geriausios praktikos mainus. Ji taip pat prisideda prie geresnio valdymo visais lygiais, stiprindama atsakomybę už Lisabonos tikslų įgyvendinimą regionų lygmeniu.

- Skatinant integruotą požiūrį į teritorinę sanglaudą. Sanglaudos politika gali padėti sukurti darnias bendruomenes, užtikrindama ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos klausimų sprendimą taikant integruotas strategijas miesto ir kaimo vietovių atnaujinimui ir vystymuisi.

Atsižvelgiant į skirtingus būdus, kuriais sanglaudos politika gali prisidėti prie Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimo, kitame skyriuje nurodomi pagrindiniai naujosios 2007–2013 m. sanglaudos politikos struktūros aspektai.

3. 2007–2013 M. SANGLAUDOS POLITIKOS STRUKTŪRA

3.1. Santalka

Šiame skyriuje aptariamas naujosios sanglaudos politikos struktūros ryšys su būtinybe sukurti tematinę ir geografinę santalką. Kadangi išteklių sutelkimas taip pat yra procesas, aptariamas ir valdymo aspektas.

Ekonominis gamybos augimas iš esmės susideda iš dviejų veiksnių: užimtumo ir našumo augimo. Pastarieji yra glaudžiai susiję ir privalo būti plėtojami lygiagrečiai, idant būtų pasiektas maksimalus poveikis. 2007–2013 m. nacionalinėse ir regioninėse plėtros programose siekiant skatinti darnaus vystymosi kryptį ir stiprinti konkurencingumą žiniomis grindžiamoje ekonomikoje, būtina sutelkti išteklius pagrindinei infrastruktūrai, žmogiškajam kapitalui, moksliniams tyrimams ir naujovėms, įskaitant galimybes susipažinti ir strategiškai panaudoti informacijos ir ryšių technologijas (IRT). Būtinas tiek materialus, tiek nematerialus turtas.

Kad valstybė narė ar regionas galėtų gauti tinkamą ekonomikos augimui skirtų investicijų derinį, pasirinktos politinės priemonės priklauso nuo valstybės narės ar regiono ypatumų, ūkinės veiklos struktūros bei struktūrinio deficito pobūdžio ir masto, taip pat nuo galimų sričių, turinčių santykinį pranašumą. Politinių krypčių derinys laikui bėgant keičiasi, nulemdamas politikos ir priemonių pokyčius. Kiekviena valstybė narė ir regionas savo raidos keliui turi surasti tinkamą politinių krypčių derinį, atsižvelgdama į ypatingąsias ekonomines, socialines, aplinkos, kultūros ir institucines sąlygas.

Nors šis derinys ir gali keistis atsižvelgiant į kontekstą, santalka bus užtikrinama programų ir projektų lygmeniu, įtraukiant tik tuos elementus, kurie gali prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo. Būtent šiuo pagrindiniu principu remsis Komisija tardamasi dėl skirtingų nacionalinių ir regioninių programų.

Laikas taip pat yra svarbus sanglaudos politikos aspektas tose valstybėse narėse, kuriose Sąjungos parama yra pasiekusi makroekonominį mastą. Greitai ši parama pradės daryti įtaką infliacijai, pavyzdžiui, statybų sektoriuje, tuo pačiu darydama papildomą poveikį einamajai sąskaitai (dėl pagrindinės įrangos įvežimo ir pan.) ir biudžetui (dėl bendro finansavimo susitarimų). Todėl yra svarbu, kad valstybės narės ir regionai parengtų savo investicines programas tokiu būdu, kuris spręstų pasiūlos silpnąsias vietas ir didintų našumą, siekiant atsverti nominaliai ekonomikai daromą paklausos spaudimą.

Taip pat reikia atsižvelgti į kitų Bendrijos politikos krypčių prioritetus, pirmiausia dėl jų potencialo prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo įgyvendinant sanglaudos politikos programas, ir antra, siekiant teigiamos sąveikos su kitomis vietos lygmeniu įgyvendinamomis ES politikos kryptimis.

3.2. Konvergencija

Regionų ir valstybių narių, atitinkančių paramos pagal sanglaudos politiką kriterijus pagal naujuosius konvergencijos kriterijus, pagrindiniu tikslu bus skatinti ekonomikos augimo potencialą siekiant išlaikyti ir pasiekti didelius ekonomikos augimo tempus. Šis tikslas turėtų būti traktuojamas atsižvelgiant į precedento neturintį išsiplėtusioje Sąjungoje išaugusių skirtumų skaičių, į ilgalaikio pobūdžio pastangas, kurių prireiks šiems skirtumams pašalinti, bei į indėlį į visos Sąjungos konkurencingumo didinimą.

Todėl jų strategijos bus orientuotos į investicijas ir kolektyvines paslaugas, kurių reikia ilgalaikiam konkurencingumui didinti, darbo vietų kūrimui ir darniam vystymuisi. Siekiant atverti regionų ir vietos ūkio sistemas, sukurti tinkamą verslo paramos struktūrą ir pasinaudoti visomis bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis, reikės sukurti, atnaujinti ir išplėsti pagrindinę infrastruktūrą ir paslaugas. Be to, prireiks didelių pastangų investicijoms į žmogiškąjį kapitalą išplėsti, užimtumo galimybėms padidinti; socialinei įtraukčiai stiprinti bei švietimo ir mokymo sistemų reformai pradėti ir įgyvendinti.

Be pagrindinei infrastruktūrai skirtų pastangų, reikės imtis veiksmų regionų gamybos pajėgumams modernizuoti ir pertvarkyti, teikiant paslaugas įmonėms ir visų pirma MVĮ, gerinant finansavimo prieinamumą; skatinant mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bei naujoves, plėtojant žmogiškuosius išteklius, skatinant IRT skverbtį, sklaidą ir įsisavinimą.

Institucinių gebėjimų ir institucinės drausmės stiprinimas yra būtinas norint sukurti ir įgyvendinti veiksmingą politiką.

3.3. Regionų konkurencingumas ir užimtumas

Siekiant šio tikslo ir norint užtikrinti geriausią ribotų finansinių išteklių panaudojimą, būtina susitelkti ties apibrėžtu skaičiumi prioritetų, visų pirma ties moksliniais tyrimais, naujovėmis, darbo vietų kūrimu ir darbo rinkos prieinamumu. Siekiant užtikrinti sklandų prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių ir struktūrinės pertvarkos, svarbus vaidmuo gali tekti investicijoms į žmogiškąjį kapitalą.

Naujojo regionų konkurencingumo ir užimtumo uždavinio tikslas – numatyti ir skatinti ekonominius pokyčius gerinant ES regionų konkurencingumą ir patrauklumą, investuojant į žiniomis grindžiamą ekonomiką, verslumą, mokslinius tyrimus, universitetų bei įmonių bendradarbiavimą ir naujoves; transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros, energetikos ir sveikatos paslaugų prieinamumą; aplinkosaugą ir rizikos prevenciją; remiant darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti; stiprinant dalyvavimą darbo rinkoje ir skatinant socialinę integraciją bei darnias bendruomenes.

Yra kuo įvairiausių pramoninių regionų . Daugumai jų būdingos stambios gamybos įmonės, didelis gyventojų tankis ir spartūs ekonomikos augimo tempai; kituose gi yra šiuolaikinės pramonės įmonės, visų pirma MVĮ, ir santykinai sparčiai augantis paslaugų sektorius. Tačiau abiejų rūšių regionuose gali būti ilgą laiką nuosmukį patiriančių miesto ir skurstančių rajonų, perkrautų, neigiamą poveikį aplinkai darančių ir kenksmingų sveikatai židinių, kuriems tenka reaguoti į globalizacijos uždavinius ir būtinybę prisitaikyti prie spartėjančių ekonominių pokyčių. Kita vertus, yra tik pradedančių prisitaikyti prie pokyčių pramoninių regionų, jau išeikvojusių savo pramoninį pagrindą, tačiau nesugebėjusių jo pakeisti lygiaverte nauja veikla.

Tuo tarpu nedidelio gyventojų tankio vietovėse ekonominės plėtros varikliu dažnai yra mažos įmonės, nors ir susiduriančios su panašiais sunkumais (kaip ir pramoniniai rajonai). Nedidelis gyventojų tankis apsunkina tinkamų išeičių iš turimų problemų paiešką, todėl socialinė ir ekonominė padėtis per pastarąjį dešimtmetį nepakito.

Kaimo vietovėse ekonominė padėtis yra labai nevienoda. Kai kurios jų turi gerus ryšius su miesto centrais, o žemės ūkiui ir toliau atliekant svarbų vaidmenį, paslaugų sektorius, pavyzdžiui turizmo srityje, kaimo vietovėse vis labiau įvairinamas ir tolydžiai auga. Kitos, kiek atokesnės kaimo vietovės, susiduria su labai išsibarsčiusių ir senstančių gyventojų problema, prasta technine ir socialine infrastruktūra, netinkamomis paslaugomis bei silpnais ryšiais su kitais ūkio sektoriais.

Naujosios kartos konkurencingumo ir užimtumo programoms kaip tik ir tenka šis sunkus uždavinys – spręsti kuo įvairiausias problemas ir padėti regionams persitvarkyti bei sukurti naujas veiklos rūšis vadovaujantis atnaujinta Lisabonos darbotvarke.

3.4. Europos teritorijų bendradarbiavimas

Naujojo bendradarbiavimo uždavinio tikslas – skatinti stipresnę Sąjungos teritorijos integraciją visomis kryptimis. Sanglaudos politika remia subalansuotą ir darnų Sąjungos teritorijos vystymąsi jos didžiųjų regionų lygmeniu ir mažina „barjero poveikį“ tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir geriausios praktikos mainų būdu.

Šie veiksmai grindžiami bendromis susijusių teritorijų (visos šalies, regionų ir vietovių) plėtros strategijomis ir pagrindinių suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimu per sukurtus tinklus. Dėl to šie veiksmai kuria akivaizdžią europinę pridėtinę vertę, kuri dar labiau padidėja išsiplėtusioje ir įvairesnėje Sąjungoje.

3.5. Valdymas

Sanglaudos politikos srityje galima išskirti įvairius valdymo aspektus.

Pirmasis jų susijęs su viešųjų organizacijų, susijusių su viešosios politikos veiklos rezultatais ir sėkme , būdingais bruožais. Šalyse ir regionuose, visų pirma konvergencijos tikslo kriterijus atitinkančiose šalyse ir regionuose, viešojo sektoriaus kokybė ir našumas yra būtini, norint būti gerai pasirengusiems reformoms ir geram valdymui, visų pirma ekonomikos, užimtumo, socialinėje, švietimo, aplinkosaugos ir teismų srityse. Tai padės pagerinti ne tik ES sanglaudos politikos įgyvendinimą, bet ir ekonominės veiklos rezultatus.

Institucinių gebėjimų ir valdymo stiprinimas silpnomis laikomose srityse turėtų būti pagrindinis mažiau išsivysčiusių regionų prioritetas. Ekonomikos konkurencingumas ir stipri pilietinė visuomenė priklauso ne tik nuo veiksmingai veikiančių infrastruktūros tinklų, bet ir nuo nediskriminuojančio, nuspėjamo ir skaidraus įstatymų vykdymo; nuo perleistinų nuosavybės teisių, įskaitant intelektinės nuosavybės teises, perleidimo ir vykdymo; atviros viešųjų pirkimų sistemos ir nuo administravimo, mažinančio ūkio subjektams tenkančią administravimo naštą.

Todėl rengdamos savo nacionalines strategijas, valstybės narės turėtų sistemiškai išanalizuoti, kiek veiksmingesnis, atskaitingesnis ir skaidresnis viešasis valdymas gali padėti pakelti našumo lygį. Nacionaliniu, regiono ar vietos lygmeniu struktūriniai fondai turėtų remti viešojo valdymo administracinių gebėjimų stiprinimą siekiant pagerinti ūkinės veiklos administravimo struktūrą, geros politikos formavimą ir įgyvendinimą, įskaitant geresnę teisės aktų kūrimo sistemą, politinių pasiūlymų vertinimą ir poveikio analizę bei reguliarius įvykdymo mechanizmų patikrinimus.

Antrasis aspektas susijęs su priemonėmis ir veiksmais, kurių konkrečiai reikia valstybių narių gebėjimams vykdyti ir įgyvendinti sanglaudos politiką . Kad fondai būtų gerai ir veiksmingai valdomi, centrinės ir regionų valdžios institucijoms būtinos atitinkamos, veiksmingos ir skaidrios struktūros, galinčios atlikti su fondų naudojimu susijusias užduotis, tokias kaip viešieji pirkimai, finansų kontrolė, stebėsena, vertinimas, sukčiavimų ir korupcijos prevencija ir kova su sukčiavimu bei korupcija. Veiksmingas fondų naudojimas taip pat priklauso nuo projektų vykdytojų gebėjimų parengti ir įgyvendinti aukštos kokybės projektus. Jeigu ištekliai yra naudojami veiksmingai ir skaidriai, jų matomumas jau pats savaime skatina privačius verslininkus ir socialinius partnerius bei sukuria pirmiesiems aplinką, leidžiančią priimti savo pačių investicinius sprendimus. Todėl šioje srityje taip pat būtina imtis veiksmų, kurie turėtų būti paremti galimybėmis pasinaudoti technine parama.

Dar vienas labai svarbus veiksnys, lemiantis sanglaudos politikos veiksmingumą, yra visų suinteresuotųjų šalių, įskaitant regionų ir vietos lygmeniu, partnerystės kokybė rengiant ir įgyvendinant programas. Be to, stipri Komisijos ir valstybių narių partnerystė yra sanglaudos politikos formavimo ir jos įgyvendinimo per veiklos programą pagrindas.

Naujoviškų partneryste grindžiamų projektų rengimas, visuomenės dalyvavimo formuojant ir įgyvendinant viešąją politiką skatinimas, taip pat bendruomenių sąveikos tarpusavyje bei su kitomis bendruomenėmis gerinimas gali prisidėti prie žmogiškojo ir socialinio kapitalo kūrimo, leidžiančio siekti darnaus vystymosi, ekonomikos augimo, konkurencingumo ir socialinės sanglaudos tikslų. Todėl labai svarbu, kad pagrindinės suinteresuotosios šalys nacionaliniu, regiono ar vietos lygmeniu sukoncentruotų dėmesį į reformos darbotvarkę, idant ištekliai būtų tikrai sutelkti siekiant ekonomikos augimo ir kurti darbo vietas, ir kad būtų suformuoti tam būtini partnerystės tinklai.

Regionai skatinami parengti regionines darnaus vystymosi strategijas, reguliariai ir sistemingai vystyti dialogą susitariant su pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis dėl siektinų uždavinių. Partnerystė yra būtina plėtros strategijoms parengti ir įgyvendinti. Ji remiasi konsultacijomis su suinteresuotomis šalimis, pavyzdžiui, kompetentingomis institucijomis, ūkio subjektais ir socialiniais partneriais bei pilietinės visuomenės atstovais, įskaitant nevyriausybines organizacijas, bei šių šalių dalyvavimu. Partnerystė suteikia pagrindą atvirai ir skaidriai parengti ir įgyvendinti programas.

Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė

Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė ( angl. PPP) gali būti tinkamu investicijų finansavimo būdu, kai yra didelis privataus sektoriaus įtraukimo potencialas, visų pirma srityse, kuriose neįmanoma ar netinka atsisakyti valstybės nuosavybės ar rinkos mechanizmo. Greta viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės teikiamo finansinio sverto, projekto lygmeniu ji taip pat gerina projektų įgyvendinimo ir paskesnio valdymo kokybę. Todėl valstybės narės skatinamos kur įmanoma pasirinkti tokį partnerystės modelį. Pagrindiniai tokių PPP schemos pranašumai yra šie:

• viešasis sektorius gali pasinaudoti įvairiausiais privataus sektoriaus įgūdžiais, kurie turėtų jam leisti teikti veiksmingesnes ir ekonomiškai pagrįstesnes paslaugas;

• privatus sektorius prisiima įvairių rūšių riziką, kurią vykstant tradiciniams viešiesiems pirkimams tektų prisiimti viešajam sektoriui;

• galima pasiekti didesnį veiksmingumą, kai viena šalis atsako už vieno kompleksinio „paketo“ parengimą, valdymą ir finansavimą.

Svarstant, ar taikyti konkrečiam projektui PPP modelį, prieš sudarant rangos sutartis dėl prekių ir paslaugų teikimo, svarbu atitikti tam tikras sąlygas, visų pirma įdiegti vietoje atitinkamą teisinę sistemą.

Pagal PPP susitarimus geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai nacionalinė vyriausybė vadovaujasi aiškiu politiniu įsipareigojimu įtraukti privatų sektorių į viešojo sektoriaus projektus. Įvairiose politikos srityse PPP reikia aiškių ir konkrečių sistemų, kurios skirsis, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kiek išlaidų būtų galima susigrąžinti imant vartotojo mokestį, ir socialinių tikslų apimties.

ES rems šias PPP teikdama struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo finansinę paramą visus būtinus kriterijus atitinkantiems projektams. Didesnių projektų atveju Komisija skatins valstybes nares pridėti įvertinimą, ar tokie projektai tinkami vykdyti pagal PPP modelį. Čia galėtų svariai prisidėti EIB ir EIF.

4. 2007–2013 M. SANGLAUDOS POLITIKOS GAIRĖS

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą ir į atnaujintą Lisabonos strategiją ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, bendrai pagal sanglaudos politiką finansuojamomis programomis turėtų būti siekiama skirti išteklius trims pagrindiniams prioritetams[12]:

- didinti valstybių narių, regionų ir miestų patrauklumą , gerinant jų prieinamumą, užtikrinant tinkamą paslaugų kokybę ir lygį bei išsaugojant jų aplinkos potencialą;

- skatinti naujoves, verslumą ir žiniomis grindžiamos ekonomikos augimą plėtojant mokslinių tyrimų ir naujovių pajėgumus, įskaitant naujas informacijos ir ryšių technologijas;

- ir sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų , pritraukiant daugiau žmonių į užimtumo ar verslumo veiklą, gerinant darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti bei didinant investicijas į žmogiškąjį kapitalą.

Tolesniuose skyriuose nagrinėjami pagrindiniai kiekvienos iš šių plačių sričių aspektai, pateikiant konkrečias gaires kiekvienai jų. Natūralu, kad ne visos iš išsamių gairių bus aktualios visiems regionams. Tinkamiausias investicijų derinys galiausiai priklausys nuo kiekvienos valstybės narės ir regiono stipriųjų ir silpnųjų pusių analizės. Tiesą sakant, gairės atspindi bendrą struktūrą, kuria naudotis kviečiamos valstybės narės ir regionai rengiant nacionalines ir regionines programas, tam, kad galėtų įvertinti savo indėlį siekiant Sąjungos tikslų sanglaudos, ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo srityse. Gairės yra būtina, nors ir ne vienintelė sąlyga kiekvienos valstybės narės ir regiono pagrindinių prioritetų tinkamam santalkos lygiui pasiekti pagal atnaujintą Lisabonos strategiją.

Vadovaujantis atnaujinta Lisabonos strategija ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, sanglaudos politika turėtų labiau orientuotis į žinias, mokslinius tyrimus ir naujoves bei žmogiškąjį kapitalą. Atitinkamai šioms veiklos sritims taikoma bendra finansinė parama turėtų būti iš esmės padidinta. Be to, valstybės narės turėtų semtis įkvėpimo iš geriausios praktikos, kurios poveikio ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui rezultatai buvo akivaizdžiai teigiami.

Valstybės narės ir regionai turėtų siekti vyrų ir moterų lygių galimybių visuose programų ir projektų parengimo ir įgyvendinimo etapuose. Lygių galimybių galima siekti atliekant konkrečius lygybės skatinimo ir kovos su diskriminacija veiksmus, taip pat atidžiai atsižvelgiant į kitų projektų ir fondų valdymo galimą poveikį moterims ir vyrams.

4.1. GAIRĖ: Europa ir jos regionai – patrauklesnė vieta investicijoms ir darbui

Viena iš ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo prielaidų – užtikrinti, kad verslas galėtų naudotis visa būtina (pvz., transporto, aplinkos ir energetikos) infrastruktūra. Moderni infrastruktūra yra svarbus daugelio įmonių veiklos rezultatus lemiantis veiksnys, darantis įtaką regionų ekonominiam ir socialiniam patrauklumui. Investicijos į infrastruktūrą atsiliekančiuose, ypač naujųjų valstybių narių regionuose paskatins ekonomikos augimą, taip sustiprindamos konvergenciją su likusia Sąjungos dalimi. Ištekliai turėtų būti gaunami ne tik dotacijų, bet ir paskolų, pavyzdžiui iš Europos investicijų banko (EIB), forma. Valstybės narės turės galimybę labiau pasinaudoti EIB patirtimi, kad galėtų parengti Europos finansavimui tinkamus projektus.

4.1.1. Plėsti ir gerinti transporto infrastruktūrą

Veiksminga, lanksti ir saugi transporto infrastruktūra gali būti laikoma būtina ekonominės raidos prielaida, nes ji skatina našumą, taigi ir atitinkamų regionų raidos perspektyvas, palengvindama žmonių ir prekių judėjimą. Transporto tinklai gerina prekybos galimybes ir tuo pačiu didina efektyvumą. Be to, visą Europą jungiančios transporto infrastruktūros (ypač trisdešimties transeuropinių transporto tinklų projektų atitinkamų atkarpų) išplėtojimas, konkrečiai orientuojantis į tarpvalstybinius projektus, yra būtinas siekiant didesnės nacionalinių rinkų integracijos, visų pirma išsiplėtusios Sąjungos kontekste.

Investicijų į infrastruktūrą poreikius reikia pritaikyti atitinkamų regionų ir šalių konkretiems poreikiams ir ekonomikos išsivystymo lygiui. Paprastai investicijoms į infrastruktūrą (kaip ir kitoms investicijoms) peržengus tam tikrą finansavimo lygmenį, gaunama mažesnė investicijų grąža. Ekonominiai tokių investicijų grąžos rodikliai yra didesni, kai infrastruktūra yra menka ir nebuvo užbaigti pagrindiniai tinklai, visgi tikėtina, jog jie mažės pasiekus tam tikrą lygį.

Todėl reikėtų atsižvelgti į regiono išsivystymo lygį ir dideliems infrastruktūros objektams skirtas dotacijas. Mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose ir šalyse tarptautiniai ir tarpregioniniai ryšiai gali teikti didesnę investicijų grąžą tolimesnėje perspektyvoje, gerindami verslo konkurencingumą ir palengvindami darbuotojų judumą. Antra vertus, regioninę transporto infrastruktūrą gal būtų tinkamiau kurti išsibarsčiusiuose smulkios ūkinės veiklos pagrindą turinčiuose regionuose, kuriuose gyventojai daugiausia gyvena miesteliuose. Nepakankamus kelių tinklus turintiems ir konvergencijos kriterijų atitinkantiems regionams ir, kiek mažesne apimtimi, laikinai paramą gaunantiems regionams, taip pat reikėtų skirti finansavimą ekonomiškai būtinoms kelių jungtims sukurti.

Siekiant gauti maksimalią naudą iš investicijų į transportą, fondų teikiama parama privalo būti grindžiama keliais principais.

Pirma, investicijų į transportą lygiui ir pobūdžiui nustatyti reikėtų naudoti objektyvius kriterijus. Pavyzdžiui, potenciali investicijų grąža turėtų būti matuojama pagal ekonominio išsivystymo lygį, ūkinės veiklos konkrečiame regione pobūdį, turimos infrastruktūros tankį ar apkrovos laipsnį. Nustatant socialinę grąžą, privaloma tinkamai atsižvelgti į numatomų infrastruktūros projektų poveikį aplinkai ir socialinius padarinius.

Antra, kiek įmanoma turėtų būti laikomasi aplinką tausojančio principo, vadovaujantis Baltąja knyga[13]. Būtinai reikėtų siekti kelių transporto dominavimo Europoje mažinimo skatinant alternatyvias ir mišrias transporto rūšis.

Trečia, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas konvergencijos regionams siekiant modernizuoti geležinkelio sistemą atidžiai parenkant prioritetines sritis, užtikrinant jų sąveikumą su Europos geležinkelių transporto valdymo sistema ( angl. ERTMS).

Ketvirta, investicijos į transporto infrastruktūrą turėtų remtis tinkamu eismo valdymu, ypatingą dėmesį skiriant nacionaliniuose ir Bendrijos standartuose apibrėžtai saugai. Nacionalinėse ar regioninėse strategijose turėtų būti atsižvelgiama į būtinybę užtikrinti harmoningą (ir švarų) transporto rūšių paskirstymą, tenkinantį tiek ekonominius, tiek aplinkosaugos poreikius. Pavyzdžiui, strategijose turėtų būti įtrauktos pažangiosios transporto sistemos, daugiarūšis transporto platformos ir, visų pirma, technologija, naudojama ERMTS ir SESAME (siekiant sukurti vientisesnę skrydžių valdymo sistemą Europoje).

Remiantis pirmiau išdėstytais principais, veiksmų gairės yra tokios:

- Valstybės narės turėtų teikti pirmenybę trisdešimčiai europinės svarbos projektų , įgyvendinamų valstybėse narėse ir regionuose, atitinkančiuose konvergencijos tikslo kriterijus[14]. Kitus Europos transporto tinklo ( angl. TEN) projektus reikėtų remti tik tuomet, jei jų indėlis į ekonomikos augimą ir konkurencingumą yra didelis. Šioje projektų grupėje, ypatingo dėmesio nusipelno tarpvalstybiniai projektai ir projektai, kuriuos prižiūri specialiai paskirti europiniai koordinatoriai valstybėse narėse . Valstybės narės turėtų pasitelkti šiuos koordinatorius tam, kad sutrumpintų laikotarpį nuo tinklo planavimo iki fizinės statybos.

- Turint omenyje miesto ir kaimo vietoves apimančią integruotą regioninio transporto ir ryšių strategiją, siekiant užtikrinti didžiųjų tinklų sukurtų galimybių naudą regionams, taip pat bus svarbios papildomos investicijos į antrines jungtis .

- Parama geležinkelių infrastruktūrai turėtų būti siekiama užtikrinti geresnes galimybes jais pasinaudoti. Mokesčiai už naudojimąsi infrastruktūra turėtų palengvinti naudojimosi galimybes nepriklausomiems operatoriams. Jie taip pat turėtų sustiprinti visą ES jungiančio sąveikaus tinklo kūrimą. Atsižvelgimas į sąveiką ir jos taikymas bei ERTMS sistemos įdiegimas traukiniuose ir geležinkelio infrastruktūroje turėtų būti visų finansuojamų projektų dalimi.

- Tausiųjų transporto tinklų skatinimas. Tokiems tinklams priklauso viešojo transporto priemonės (įskaitant automobilių stovėjimo aikštelių ir pavėžėjimo iki centro infrastruktūrą), mobilumo planai, žiediniai keliai, kelio jungčių saugumo didinimas, ne automobilių eismas (dviračių ir pėsčiųjų takai). Jie taip pat apima veiksmus, skirtus tam tikroms tikslinėms grupėms (pagyvenusiems žmonėms, neįgaliesiems) teikiamoms bendro naudojimo viešojo transporto paslaugoms ir alternatyvaus transporto priemonių kuro naudojimo tinklų sukūrimą.

- Siekiant garantuoti optimaliausią transporto infrastruktūros efektyvumą regioninei plėtrai skatinti, derėtų kreipti dėmesį į išėjimo į jūrą neturinčių teritorijų prijungimui prie Transeuropinio tinklo (TEN-T) (žr. žemėlapį priede). Šiuo tikslu reikėtų skatinti antrinių jungčių plėtrą, besiorientuojančia į įvairiarūšį ir tausųjį transportą. Visų pirma vandens ir oro uostai turėtų būti sujungti su atokiomis teritorijomis.

- Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama plėtojant „ jūrų greitkelius “ ir trumpų atstumų laivininkystę kaip perspektyvią alternatyvą tolimų atstumų kelių ir geležinkelių transportui.

Valstybėms narėms gaunant paramą iš Sanglaudos fondo ir struktūrinių fondų, programose reikėtų atskirti iš kiekvieno fondo finansuojamų veiksmų rūšis, Sanglaudos fondas turi atlikti pagrindinį transeuropinių transporto tinklų rėmimo vaidmenį.

Savo ruožtu struktūriniai fondai turėtų daugiausia orientuotis į infrastruktūros plėtojimą, susijusį su ekonomikos augimą skatinančiomis priemonėmis (pavyzdžiui, turizmo plėtra, patobulinimai, skirti pramoninių vietovių patrauklumui didinti). Investicijos į kelių infrastruktūrą taip pat turi atitikti bendrą kelių eismo saugumo tikslą.

Bendras finansavimas iš Sanglaudos fondo ir struktūrinių fondų turėtų papildyti dotacijas iš transeuropinių tinklų biudžeto. Valstybėms narėms reikės iš anksto nustatyti planuojamiems projektams tinkamiausią priemonę. Sanglaudos politikos finansavimas gali būti derinamas su TEN priemonių paskolų garantijų dalimi.

4.1.2. Stiprinti aplinkosaugos ir ekonomikos augimo teigiamą sąveiką

Aplinkosaugos investicijos gali būti naudingos visam ūkiui trimis būdais: jos gali užtikrinti ekonominio augimo ilgalaikį darnumą, jos sumažina ūkio išorės išlaidas aplinkai (pvz., sveikatos sistemos išlaidas, išvalymo išlaidas ar susigrąžinamas žalos atlyginimo išlaidas) ir gali skatinti naujoves bei darbo vietų kūrimą. Būsimos sanglaudos programos turėtų siekti stiprinti aplinkosaugos ir augimo galimą sąveiką. Todėl pirmenybę reikėtų teikti šioms aplinkosaugos paslaugoms, pavyzdžiui, atliekų tvarkymui ir nuotekų valymo infrastruktūrai, gamtos išteklių valdymui, žemės asenizacijai naujai ūkinei veiklai parengti bei apsaugai nuo tam tikrų rizikos aplinkai rūšių.

Siekiant maksimalios ekonominės naudos ir sumažinti išlaidas, reikėtų teikti pirmenybę kovai su aplinkos taršos šaltiniais. Atliekų tvarkybos srityje reikėtų orientuotis į atliekų prevencijos, perdirbimo ir biologinio skilimo priemones, kurios yra pigesnės ir sukuria daugiau darbo vietų, palyginti su atliekų sąvartynais ir deginimu – nepriimtiniausiais baigiamojo etapo atliekų tvarkymo būdais.

Plėtros strategijos turėtų būti grindžiamos regionams būdingų poreikių ir konkrečių problemų pirminiu vertinimu, kur tinkama pasitelkiant atitinkamus rodiklius. Reikėtų dėti pastangas siekiant paversti išorės išlaidas aplinkosaugai vidaus išlaidomis, remiant rinka pagrįstų priemonių sukūrimą ir plėtrą (žr., pavyzdžiui, į Aplinkosaugos technologijų veiksmų plane siūlomas priemones).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, rekomenduojamos šios veiksmų gairės:

- Tenkinti investicijų į infrastruktūrą svarbius poreikius, visų pirma konvergencijos regionuose, visų pirma naujųjų valstybių narių regionuose, vykdyti aplinkosaugos teisės aktus vandens, atliekų, oro ir gamtos bei rūšių apsaugos srityse;

- Užtikrinti patrauklias sąlygas verslui ir aukštos kvalifikacijos darbuotojams . To galima pasiekti skatinant žemėtvarkos planavimą, mažinantį padriką miestų plėtimąsi, ir atnaujinant fizinę aplinką, įskaitant gamtos ir kultūros vertybes. Investicijos į šią sritį turėtų būti aiškiai susietos su naujoviško ir darbo vietas kuriančio verslo plėtra konkrečiose vietovėse;

- Greta kitur aptariamų investicijų į tausiąją energetiką ir transportą, skatinti investicijas, prisidedančias prie ES Kioto protokolu prisiimtų įsipareigojimų vykdymo;

- Imtis rizikos prevencijos priemonių tobulinant gamtos išteklių tvarkymą, atliekant tikslingesnius mokslinius tyrimus ir geriau pasitelkiant IRT bei vykdant novatorišką viešojo valdymo politiką (žr. žemėlapį priede).

Valstybėms narėms gaunant paramą iš Sanglaudos fondo ir struktūrinių fondų, programose privaloma atskirti iš kiekvieno fondo finansuojamų veiksmų rūšis. Sanglaudos fondas paprastai turėtų orientuotis į investicijas į vandens, atliekų ir oro taršos infrastruktūrą, o struktūriniai fondai – į aplinkos valdymo sistemų skatinimą, švarių technologijų sklaidą MVĮ ir užterštų vietovių atnaujinimą.

4.1.3. Spręsti problemas, susijusias su tradicinių energijos šaltinių intensyviu naudojimu Europoje

Susijęs prioritetas – tai būtinybė mažinti priklausomybę nuo tradicinių energijos šaltinių gerinant energijos vartojimo efektyvumą ir naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Investicijos į šias sritis prisideda užtikrinant ilgalaikiam augimui būtiną energijos tiekimą ir tuo pačiu yra naujovių bei eksporto galimybių šaltinis.

Investicijos į tradicinius energijos šaltinius taip pat būtinos tiekimui užtikrinti. Visų pirma jei turima rinkos nepakankamumą įrodančių pavyzdžių ir neprieštaraujama rinkos liberalizavimui, fondai turėtų orientuotis į sujungimų užbaigimą, konkrečiai akcentuojant transeuropinius tinklus, elektros energijos tinklų tobulinimą ir dujų perdavimo bei paskirstymo tinklų tobulinimą.

Šios srities veiksmų gairės yra tokios:

- Remti projektus energijos vartojimo efektyvumui gerinti ir nedaug energijos naudojančių plėtros modelių sklaidą;

- Remti atsinaujinančių ir alternatyvių technologijų (vėjo, saulės, biomasės) plėtojimą, dėl kurių ES galėtų įgyti pranašumą ir sustiprėtų jos konkurencingumas. Tokios investicijos taip pat prisideda prie Lisabonos tikslo įgyvendinimo, užtikrindamos, kad iki 2010 m. 21 % visos elektros energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių išteklių;

- Sutelkti investicijas į tradicinius energijos šaltinius siekiant sukurti tinklus tose srityse, kuriose akivaizdus rinkos nepakankamumas. Šios investicijos daugiausia būtų skiriamos konvergencijos regionams.

4.2. GAIRĖ: žinios ir naujovės ekonomikos augimo labui

Sąjungos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslas reikalauja struktūrinio ekonomikos poslinkio žiniomis grindžiamos veiklos link. Tam reikalinga imtis veiksmų keliuose frontuose: rūpintis žemu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros (MTTP) lygmeniu visų pirma privačiame sektoriuje; skatinti naujoves per naujus ar patobulintus produktus, procesus ir paslaugas, galinčias atlaikyti tarptautinę konkurenciją; didinti regionų gebėjimus kurti ir įsisavinti naujas technologijas (visų pirma IRT) ir teikti daugiau paramos už rizikos prisiėmimą.

Išlaidos MTTP, išreikštos kaip BVP procentas, nors ir nežymiai auga, bet sudarydamos 1,9 % BVP vis dar nesiekia Lisabonos strategijos tikslo, t. y. 3 %[15]. Pagal apytikrius apskaičiavimus, padidinus išlaidas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai nuo 1,9 % iki 3 % BVP (siekiant Lisabonos tikslų iki 2010 m.), 2010 m. jos padidėtų 1,7 % BVP[16]. Nors verslo investicijų į MTTP pastebimai nepakanka; yra ženklų, rodančių, kad ir valstybės investavimas į šią sritį susiduria su sunkumais. MTTP ir naujovių atotrūkis šalies viduje ir tarp skirtingų šalių, visų pirma tarp verslo išlaidų MTTP, yra žymiai didesnis nei atotrūkis tarp pajamų. Nors ir buvo imtasi įvairių nacionalinių ir Bendrijos iniciatyvų, būtini papildomi veiksmai verslo poreikiams ir viešųjų bei privačių MTTP institucijų teikiamai MTTP pasiūlai suderinti.

Europos naujovių atotrūkis nuolat auga: Europos naujovių diegimo „švieslentė“ rodo, kad Europa atsilieka nuo JAV pagal devynis iš dešimties naujovių rodiklius[17]. Taip pat pačioje Europoje tebesitęsia naujovių atotrūkis, nes ir Sąjunga dažnai nepajėgi technologijų plėtros paversti komerciniais produktais ir procesais. Sanglaudos politika gali padėti ieškoti sprendimų rimčiausioms problemoms, kurias liudija netenkinantys Europos rezultatai diegiant naujoves, įskaitant neveiksmingas naujovių sistemas, nepakankamą verslo dinamiškumą ar vangų IRT naudojimą versle.

Turint tai omenyje, būtina didinti nacionalinius ir regioninius MTTP pajėgumus, remti investicijas į IRT infrastruktūrą ir skleisti technologijas bei žinias pasitelkiant tinkamus technologijų perdavimo ir žinių mainų mechanizmus. Geresnį MTTP potencialo panaudojimą galėtų skatinti regionų „toliaregiškumas“ ir kiti regionų strateginio planavimo metodai, pagal kuriuos vyktų nuolatinis ir sisteminis dialogas su pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis. Taip pat svarbu didinti įmonių, ypač MVĮ, MTTP įsisavinimo gebėjimus, siekiant skatinti suburti Europoje didesnes aukštos kokybės mokslinių tyrimų talentų gretas; didinti privataus ir viešojo sektoriaus investicijas į MTTP ir naujoves bei skatinti MTTP partnerysčių steigimąsi įvairiuose Sąjungos regionuose.

Nors tiesioginės dotacijos išlieka svarbios ypač konvergencijos regionuose, būtina orientuotis į kolektyvinių verslo ir technologijų paslaugų teikimą įmonių grupėms, kad šios galėtų pagerinti savo novatorišką veiklą. Tiesioginės dotacijos atskiroms įmonėms turėtų būti skirtos tų įmonių MTTP ir naujovių pajėgumams stiprinti, o ne gamybos sąnaudoms laikinai sumažinti, kas tik sukuria didelę papildomą naštą. Ypač tai svarbu tradiciniuose sektoriuose, susiduriančiuose su pasauline konkurencija, kuriems reikia papildomų pastangų išlikti konkurencingais, ir MVĮ, kurios dažnai yra didžiausio užimtumo augimo regionuose šaltinis. Tačiau svarbiausia yra tai, kad šios politikos kryptys turi būti pritaikytos prie konkrečių kiekvieno regiono sąlygų ir ypač prie MVĮ poreikių. Nacionalinės ir regioninės strategijos privalo būti grindžiamos visapusiška investicijų į MTTP galimybių analize.

Sąjungos pastangos orientuojasi į žinias ir naujoves ir yra skirtos spartesniam ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti. Sąjungos lygmeniu siūlomos dvi susijusios priemonės: Septintoji mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pagrindų programa ir Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa. Sanglaudos politikos ir šių priemonių teigiama sąveika yra gyvybiškai svarbi, o nacionalinės ir regioninės plėtros strategijose privalo atsispindėti šios sąveikos įgyvendinimo būdas. Sanglaudos politika gali padėti visiems regionams stiprinti mokslinių tyrimų ir naujovių gebėjimus, taip prisidėdama prie veiksmingo šių regionų dalyvavimo Europos mokslinių tyrimų erdvėje ir apskritai visos Sąjungos mokslinių tyrimų ir naujovių veikloje. Konkrečiai jai tenka dvejopas vaidmuo. Pirma, ji padeda regionams įgyvendinti regionų naujovėms skirtas strategijas ir veiksmų planus, kurie potencialiai gali turėtų didelės įtakos konkurencingumui tiek regiono, tiek ir visos Sąjungos mastu; antra, ji prisideda prie mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo pajėgumų didinimo regione iki lygmens, leidžiančio dalyvauti tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose.

Todėl regioninės strategijos turėtų būti orientuotos į investicijas į MTTP, naujoves ir verslumą, užtikrinant, kad šios investicijos atitiktų regiono ekonominio vystymosi poreikius ir pavirstų produkto, proceso ir paslaugų naujove, stiprindamos technologijų perdavimą ir žinių mainus, skatindamos IRT plėtojimą, sklaidą ir įsisavinimą įmonėse bei užtikrindamos finansavimo prieinamumą įmonėms, pasiryžusioms investuoti į didelės pridėtinės vertės prekes ir paslaugas.

4.2.1. Didinti ir gerinti investicijas į MTTP

Europos įmonių konkurencingumas labai priklauso nuo jų gebėjimo kaip įmanoma greičiau pasiūlyti rinkai naujas žinias. Šiuos gebėjimus stiprina viešojo sektoriaus parama MTTP, įskaitant paramą įmonėms, kai ją galima pateisinti ekonominėmis ir rinkos sąlygomis. Be to, mokslinių tyrimų rezultatų nuosavybė ir poreikis tam tikruose mokslinių tyrimų sektoriuose „kritinei masei“ sukurti pateisina vyriausybės paramą MTTP.

Įgyvendinant regioninę politiką būtina atsižvelgti į ypatingą MTTP veiklos pobūdį. Visų pirma MTTP būtina glaudi dalyvių sąveika, leidžianti formuotis pavyzdiniams mokslinių tyrimų centrams, kurių reikia „kritinei masei“ sukurti. Pagrindinis dalykas yra geografinis artumas, pasiekiamas, pavyzdžiui, prie valstybinių mokslinių tyrimų institucijų steigiant MVĮ grupes ir naujovių centrus. Dėl to MTTP veikla būtinai turi būti sukoncentruota geografiniu požiūriu, nes tokiu būdu skatinama neintensyviai MTTP veiklą plėtojančių vietovių įsisavinimo gebėjimai.

MTTP mažiau išsivysčiusiose valstybėse narėse ir regionuose turėtų būti plėtojama aplink jau esamus pavyzdinius mokslinių tyrimų centrus ir vengti nepagrįsto išteklių teritorinio išsibarstymo. Investicijos taip pat turėtų papildyti Europos prioritetus, išdėstytus Septintojoje pagrindų programoje, ir remti atnaujintos Lisabonos strategijos tikslus. Reikėtų teikti pirmenybę naujų ir paklausių produktų, paslaugų ir įgūdžių plėtojimui bei kūrimui.

Veiksmai MTTP srityje turėtų būti suderinti su ES MTTP politika ir konkrečių regionų poreikiais. Metodo prasme jie turėtų būti grindžiami logišku analitiniu požiūriu, pavyzdžiui, toliaregiškumu, tokių rodiklių, kaip patentai ir žmogiškieji ištekliai naudojimu MTTP; privačių ir valstybinių mokslinių tyrimų institucijų išsidėstymu ir naujoviško verslo įmonių grupiųbuvimu.

MTTP srityje galima nustatyti šias veiksmų gaires:

- Stiprinti verslo įmonių savitarpio bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą tarp verslo bei valstybinių mokslinių tyrimų (aukštojo mokslo) institucijų, remiant pavyzdinių įmonių grupių kūrimąsi regionuose ir tarp skirtingų regionų;

- Remti MTTP veiklą MVĮ ir suteikti galimybes MVĮ naudotis valstybės finansuojamų mokslinių tyrimų institucijų teikiamomis MTTP paslaugomis;

- Remti regionines tarpvalstybines ir tarptautines iniciatyvas , skirtas stiprinti bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje ir gebėjimų stiprinimą prioritetinėse ES mokslinių tyrimų politikos srityse;

- Stiprinti MTTP gebėjimus , įskaitant IRT, mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą didelį augimo potencialą turinčiose srityse.

Konvergencijos tikslo kriterijus atitinkančiuose regionuose įgyvendinamos programos gali prisidėti prie MTTP ir švietimo infrastruktūros (įskaitant regioninius didelės spartos duomenų perdavimo tinklus tarp mokslinių tyrimų įstaigų ir jų viduje), įrangos ir prietaisų valstybės ir verslo finansuojamose mokslinių tyrimų įstaigose plėtojimo, su sąlyga, kad šios investicijos būtų tiesiogiai susijusios su regionų ekonominio vystymosi tikslais. Tai gali apimti mokslinių tyrimų infrastruktūrą, kurios ekonominio pagrįstumo analizės buvo finansuotos pagal ankstesnes pagrindų programas. Parama Septintosios pagrindų programos prioritetams turėtų būti siekiama plėtoti visapusišką kuriamų ir jau veikiančių pavyzdinių mokslinių tyrimų centrų potencialą ir didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, visų pirma rengiant mokslo darbuotojus nacionaliniu lygmeniu ir kuriant sąlygas užsienyje parengtiems mokslo darbuotojams pritraukti.

4.2.2. Palengvinti sąlygas naujovėms ir skatinti verslumą

Naujovės – sudėtingų ir daug dalyvių įtraukiančių procesų rezultatas, apimantis įmonių gebėjimą pasinaudoti papildomomis kitų rinkos dalyvių, organizacijų ir institucijų žiniomis.

Investicijos į naujoves yra bene svarbiausias sanglaudos politikos prioritetas visoje Sąjungoje. Šių investicijų bendras finansavimas turėtų būti į naujojo regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslo grupę patenkančių regionų pagrindinis prioritetas, o šių regionų turimus ribotus išteklius reikia sutelkti siekiant sukurti „kritinę masę“ ir pasiekti atsvaros poveikį.

Pagrindiniu tikslu turėtų būti tinkamos verslo aplinkos formavimas, kai įmonės yra skatinamos kaupti, skleisti ir naudotis naujomis žiniomis. Kad būtų sukurtos veiksmingos regioninės naujovių sistemos, reikėtų sudaryti galimybes ūkio subjektams, socialiniams ir politikos veikėjams susipažinti ne tik su šalies ar vietos lygmens, bet ir viso pasaulio pažangiausiomis technologijomis ir verslo praktika. Šiuo tikslu turėtų būti siekiama bendradarbiauti su naujovių sklaidos centrais ir Europos informaciniais centrais, finansuojamais pagal Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programą, visų pirma tarptautinių technologijų ir informacijos sklaidos srityje.

Reikėtų remti besikuriančias, ypač su MTTP susijusias, įmones norint, kad jos dalyvautų plėtojant ilgalaike vizija ir orientacija į rinką paremtą partnerystę su mokslinių tyrimų įstaigomis. Sanglaudos politika turėtų būti siekiama kompensuoti naujovėms ir verslumui trukdantį rinkos nepakankamumą. Veiksmais turėtų būti siekiama pasinaudoti jau turimais veiklos centrais ir taip išnaudoti regioninį MTTP potencialą bei skatinti tinklų kūrimą ir bendradarbiavimą technologijų srityje tarp regionų ir jų viduje.

Valstybės institucijos turėtų užtikrinti, kad mokslinių tyrimų įstaigos, privatus ir viešasis sektorius iki galo išnaudotų visą įmanomą tarpusavio sąveiką.

Metodo prasme ekonominės plėtros strategijos galėtų būti grindžiamos surinktais duomenimis apie vykdomą veiklą naujovių srityje konkrečiuose regionuose, pavyzdžiui, apie privačių asmenų turimus patentus ar apie veikiančių naujovėmis grindžiamos veiklos įmonių grupių pobūdį, sritį ir plėtojimo galimybes, įskaitant valstybinių ir privačių mokslinių tyrimų įstaigų grupes.. Čia galima būtų pasitelkti ir Bendrijos naujovių apklausas ir Europos naujovių diegimo „švieslentę“.

Šios srities veiksmų gairės yra tokios:

- Paversti regioninę MTTP naujovių ir švietimo paslaugų pasiūlą veiksmingesnę ir prieinamesnę įmonėms, ypač MVĮ, pavyzdžiui, steigiant pavyzdinius mokslinių tyrimų centrus , suburiant su aukštąją technologija dirbančias MVĮ arti mokslinių tyrimų ir technologijų įstaigų arba plėtojant ir kuriant regionines įmonių grupes prie didžiųjų bendrovių;

- Teikti verslo paramos paslaugas , kad įmonės, o ypač MVĮ, galėtų didinti savo konkurencingumą ir patekti į tarptautinę rinką, visų pirma pasinaudodamos vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis. Teikiant paslaugas verslui reikėtų teikti pirmenybę teigiamos sąveikos išnaudojimui (pvz., technologijų perdavimui, mokslo parkams, IRT ryšių centrams, inkubatoriams ir susijusioms paslaugoms, bendradarbiavimui su įmonių grupėmis) ir teikti daugiau tradicinės paramos valdymo, rinkodaros, techninės paramos, samdos ir kitų profesionalių bei komercinių paslaugų srityse;

- Užtikrinti visapusišką Europos pranašumų panaudojimą ekologinių naujovių srityje. Ekologines naujoves reikėtų skatinti kartu su gerinama MVĮ praktika, diegiant aplinkosaugos valdymo sistemas. Dabar į šią sritį investuojantys ES ūkio subjektai sustiprins savo pozicijas artimiausioje ateityje, kai kiti regionai susidomės tokių technologijų panaudojimo galimybėmis. Ši sritis yra aiškiai susijusi su Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa;

- Skatinti verslumą , palengvinant naujų įmonių steigimą ir plėtojimą, skatinant nuo mokslinių tyrimų įstaigų atsiskyrusių bendrovių ar įmonių steigimąsi pasinaudojant įvairiais metodais (pavyzdžiui, informuotumo ugdymu, prototipų gamyba, konsultavimo ir valdymo bei technologinės paramos teikimu būsimiems verslininkams).

Svarbu užtikrinti, kad įmonės, įskaitant MVĮ, galėtų komerciškai pritaikyti mokslinių tyrimų rezultatus.

Pageidautina, kad paslaugas verslui teiktų privatus sektorius ar mišrios viešojo ir privataus sektoriaus organizacijos. Šios paslaugos turėtų būti aukščiausios klasės, greitai ir lengvai prieinamos bei atitikti MVĮ poreikius. Paslaugų kokybė turėtų būti nustatyta ir stebima, o paslaugų teikėjai turėtų būti susiję, pvz., sukuriant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės darinius ar „vieno langelio“ principu veikiančius centrus.

Administravimo procedūros dažnai yra pernelyg sudėtingos. Turėtų būti įmanoma gauti informaciją ir pradinę paramą iš „vieno langelio principu“ veikiančių centrų tinklo, kuris galėtų būti jungtimi tarp viešojo sektoriaus ir paramos prašytojo. Tokia sistema turėtų apimti įvairią bendrai pagal Sanglaudos politiką finansuojamą veiklą. Šie paslaugų teikėjai turėtų būti nepriklausomi nuo nacionalinėms ar regionų institucijoms priskirtos atsakomybės sričių, turėti kompetenciją spręsti klausimus, susijusius su visomis valstybės pagalbos formomis, ir siekti, kad jų nuolat stebima veikla būtų veiksminga..

Atitinkamomis aplinkybėmis tam tikrų kategorijų verslui (pvz., besikuriančioms ar neseniai pertvarkytoms bendrovėms) ar verslininkams (pvz., jaunimui, moterims, vyresnio amžiaus darbuotojams ar etninių mažumų atstovams) turėtų būti prieinama specialiai jiems pritaikyta parama. Taip pat reikėtų skatinti verslumo ugdymą mokyklose.

4.2.3. Skatinti informacinę visuomenę visiems

IRT sklaida visose ES ekonomikos šakose yra esminis regionų našumo ir konkurencingumo gerinimo svertas. IRT sklaida taip pat skatina pertvarkyti gamybos metodus ir rastis naujam verslui bei privačioms paslaugoms. Veiksmingos ir efektyvios viešosios paslaugos, ypač e. vyriausybė ir e. sveikata, talpina savyje didelį ekonomikos augimo ir naujų paslaugų atsiradimo potencialą. Technologijų sklaida gali prisidėti prie regionų vystymosi, skatindama pavyzdinių IRT veiklos centrų kūrimąsi ir augimą bei plėtodama įmonių, ypač MVĮ, savitarpio susietumą ir tinklų kūrimą. Priemonės turėtų skatinti gaminių ir paslaugų kūrimą, siekiant palengvinti ir skatinti privačias investicijas į IRT, garantuojant IRT sektoriaus konkurencingumą.

Todėl politikos priemonėmis turėtų būti orientuojamasi į paramos MVĮ naujoviškoms paslaugoms gerinimą, konkrečiai siekiant paspartinti technologijų perdavimą tarp mokslinių tyrimų įstaigų ir įmonių. Taip pat ir sanglaudos politika turėtų būti pasitelkta žiniomis grindžiamoje ekonomikoje būtiniems įgūdžiams lavinti ir turiniui sukurti, siūlant taikomąsias programas ir paslaugas (pavyzdžiui, e. vyriausybė, e. verslas, e. mokymasis, e. sveikata), kurie gali tapti įdomia kitų, dažnai brangių, paslaugų teikimo modelių alternatyva. Šios galimybės ypač aktualios atokiems ir nedidelio gyventojų tankio vietovėms. Akivaizdu, kad gaminių ir turinio paslaugų naudojimas bei plėtojimas veiksmingas tik tada, kai yra tinkama infrastruktūra, pajėgi teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas. Todėl svarbu užtikrinti, kad visoje Sąjungoje būtų atitinkama plačiajuosčio ryšio infrastruktūra už prieinamą kainą.

Paprastai investuojant į IRT infrastruktūrą reikėtų atsižvelgti į sparčius technologinius pokyčius, gerbti technologinio neutralumo ir atviros prieigos principus. Svarbu užtikrinti atitiktį konkurencijos taisyklėms ir elektroninį ryšį reglamentuojančių teisės aktų vykdymą.

Veiksmus reikia grįsti konteksto rodikliais, susijusiais su esama ekonomine struktūra (įskaitant pramonės specializaciją, ekonominio išsivystymo lygį, prijungimo prie IRT kokybę ir galimą sąveiką su regionų ekonominės veiklos grupėmis.). Nustatant regionų poreikius reikėtų atsižvelgt į IRT srityje šiuo metu įgyvendinamas Sąjungos iniciatyvas, ypač į „i2010: Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti”[18].

Turint omenyje, kad IRT taikomos visuose ekonomikos ir visuomenės gyvenimo sektoriuose, valstybėms narėms ir regionams būtina plėtoti suderintas informacinės visuomenės strategijas, užtikrinančias sektorių ryšius ir integravimą, siekiant pasiūlos ir paklausos priemonių pusiausvyros, grindžiamos vietos reikalavimais, suinteresuotųjų šalių dalyvavimu ir stipria viešosios politikos parama.

Veiksmų gairės yra šios:

- Užtikrinti, kad įmonės ir namų ūkiai įsisavintų IRT, ir skatinti IRT plėtrą remiantis subalansuota parama, skirta IRT produktų ir viešojo bei privataus sektoriaus paslaugų pasiūlai ir paklausai, didinant investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Šie veiksmai turėtų didinti našumą, skatinti atvirą ir konkurencingą skaitmeninę ekonomiką ir integracinę visuomenę (pavyzdžiui, gerinant galimybes neįgaliesiems ir pagyvenusiems žmonėms) ir taip skatinant ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą;

- Užtikrinti IRT infrastruktūros sukūrimą ten, kur rinka nepajėgi jos suteikti už pagrįstą kainą ir iki paslaugų poreikius atitinkančio lygio, ypač atokiose bei kaimo vietovėse ir naujosiose valstybėse narėse.

4.2.4. Gerinti finansavimo prieinamumą

Dar vienas svarbesnių žinių ir naujovių skatinimo elementas – gerinti finansavimo prieinamumą. Ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslu vėlgi privaloma užtikrinti, kad verslininkams ir įmonėms labiau apsimokėtų investuoti į prekių ir paslaugų plėtojimą ir gamybą užuot sutelkus pastangas, pavyzdžiui, nesąžiningai nepagrįstos ekonominės naudos siekiančiai veiklai.

Šiame kontekste finansai dažnai yra sunkiai prieinami ir tampa kliūtimi ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui. Kapitalo prieinamumo gerinimas svarbus tiek MTTP veiklai, tiek neseniai įkurtoms įmonėms. Todėl reikia plėtoti su naujovių diegimo veikla susijusias rizikos kapitalo rinkas bei kurti geresnę teisinio reguliavimo aplinką, sudarančią geresnes sąlygas verslumui.

Šios programos galėtų būti įgyvendinamos glaudžiai bendradarbiaujant su Europos investicijų fondu (EIF), siekiant išplėtoti finansinius išteklius srityse, kuriose verslumas susiduria su įvairiais trukdžiais dėl rinkos nepakankamumo, kurį lemia su MTTP veikla susijusi didelė rizika. Taip pat privaloma tinkamai atsižvelgti į vyriausybės paramos verslo kūrimuisi poveikį, idant būtų išvengta privačių investicijų išstūmimo ir konkurenciją pažeidžiančių priemonių.

Privatus nuosavas ir rizikos kapitalas bei skolintos lėšos, skirtos besikuriančioms bendrovėms naujovių srityje, turėtų tapti pagrindiniu verslumo, naujovių ir darbo vietų kūrimo veiksniu. Viešojo sektoriaus institucijos ne visada yra geriausiai prisitaikiusios prisiimti riziką. Reikėtų teikti pirmenybę sukurti ar išplėsti specializuotus rizikos kapitalo ir banko garantijų teikėjus ten, kur rinka nėra pakankama. Paprastai šių teikėjų veikla bus veiksmingesnė, jeigu jie teiks integruotą paramos priemonių paketą, pradedant mokymu prieš įmonės įkūrimą ar veiklos išplėtimą.

Remiantis šiais principais, veiksmų gairės yra tokios:

- Remti ne dotacijų finansines priemones , t. y. teikti paskolas, finansuoti subordinuotas paskolas iš skolinto kapitalo, teikti konvertuojamas finansines priemones (sutvirtinamąsias paskolas) ir rizikos kapitalą (pvz., pradinį kapitalą ir rizikos kapitalą). Dotacijos turėtų būti naudojamos sukurti ir išlaikyti infrastruktūrą, palengvinančią finansų prieinamumą (pvz., technologijų perdavimo biurai, inkubatoriai, inovacijų finansavimo tinklai – vadinamieji „verslo angelai“, parengtos investicijų programos). Turėtų būti remiami garantijų ir savitarpio garantijų mechanizmai, visų pirma, kad būtų palengvintos galimybės MVĮ gauti mikrokreditus. Čia galėtų svariai prisidėti EIB ir EIF;

- Įtraukti ypatingų poreikių grupes , tokias kaip jaunimas ar moterys verslininkės, ar asmenys iš nepalankesnes sąlygas turinčių grupių, įskaitant etnines mažumas.

Ypač svarbu glaudžiai dirbti su EIF turint omenyje per daugelį metų jo sukauptą patirtį siekiant suteikti MVĮ reikiamą paramą, tuo pat metu plėtojant Europos rizikos kapitalo rinką.

4.3. GAIRĖ: Sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų

Atnaujindama Lisabonos strategiją, Europos Vadovų Taryba priėmė bendrą gairių rinkinį, apjungiantį Bendrąsias ekonominės politikos gaires ir Europos užimtumo strategijos gaires[19], taip integruodama makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo politikos kryptis ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo labui. Vadovaujantis fondų veiklos nuostatų projektu[20], užimtumo ir žmogiškųjų išteklių srityje, Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių prioritetai atitinka Europos užimtumo strategijos[21] prioritetus. Be to, ES užimtumo rekomendacijose pabrėžiama, kad konkrečios šalys susiduria tik su joms būdingais sunkumais ir prioritetais.

Visiško užimtumo ir didesnio našumo siekis priklauso nuo įvairiausių veiksnių, įskaitant jau aptartuosius. Investicijos į infrastruktūrą, verslo plėtra ir moksliniai tyrimai gerina užimtumo galimybes tiek artimesnėje perspektyvoje, kai sukuriamos darbo vietos, tiek tolimesnėje perspektyvoje, kai tai padidins konkurencingumą. Siekiant didžiausio šių investicijų poveikio užimtumui, privalu toliau plėtoti ir didinti žmogiškąjį kapitalą.

Žmogiškojo kapitalo plėtojimo srityje užimtumo gairėse valstybių narių politikai numatomi trys veiksmų prioritetai:

- pritraukti į darbą ir jame išlaikyti daugiau žmonių bei modernizuoti socialinės apsaugos sistemas;

- gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti bei darbo rinkų lankstumą;

- didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą suteikiant geresnį išsilavinimą ir įgūdžius.

Vadovaujantis šiais prioritetais, atitinkamas dėmesys turėtų būti skiriamas investicijoms į viešojo valdymo veiksmingumo gerinimą ir į švietimo bei sveikatos infrastruktūrą.

Sanglaudos politika turėtų būti skirta konkretiems Europos užimtumo strategijos sunkumams kiekvienoje valstybėje narėje spręsti, remiant konvergencijos ir regionų konkurencingumo bei užimtumo tikslus atitinkančius veiksmus. Pirmojo tikslo finansavimo reikalavimus atitinkančių veiksmų spektras ir finansiniai ištekliai yra didesni. Antrajam tikslui ES išteklius reikės žymiai labiau sutelkti siekiant pastebimo poveikio.

Užimtumo ir žmogiškųjų išteklių plėtojimo programose reikėtų atsižvelgti į kiekvienai šaliai būdingus sunkumus ir prioritetus, kaip pabrėžta užimtumo rekomendacijose, kuriuos galima spręsti šalies ar regiono lygmeniu. Neturint specialiųjų regioninių programų, nacionalinėse programose turėtų būti įtrauktas regioninis aspektas taip siekiant veiksmingai spręsti regioninius skirtumus.

4.3.1. Pritraukti į darbą ir jame išlaikyti daugiau žmonių bei modernizuoti socialinės apsaugos sistemas

Ūkinės veiklos bazės plėtimas, užimtumo lygio augimas ir nedarbo lygio mažinimas yra būtini siekiant darnaus ekonomikos vystymosi, skatinti socialiai integruotą visuomenę ir kovoti su skurdu. Turint omenyje tikėtiną darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimą, vis svarbesnis yra aktyvesnis dalyvavimas užimtumo veikloje. Vadovaujantis užimtumo gairėmis, valstybės narės raginamos:

- Įgyvendinti užimtumo politiką, siekiant visiško užimtumo, gerinant darbo kokybę ir našumą bei stiprinant socialinę ir teritorinę sanglaudą;

- Skatinti visoms amžiaus grupėms pritaikytą požiūrį į darbą;

- Užtikrinti integruotą darbo rinką, didinti darbo patrauklumą ir paversti darbą finansiškai patraukliu darbo ieškotojams, įskaitant socialiai remtinus ir nedirbančius žmones;

- Geriau derinti darbo rinkos poreikius.

Veiksmai privalo būti grindžiami išankstiniu poreikių nustatymu, pavyzdžiui, pasitelkiant atitinkamus nacionalinius ir (arba) regioninius rodiklius – nedarbo ir dalyvavimo profesinėje veikloje indeksus, ilgalaikio nedarbo indeksus, gyventojų, atsidūrusių arti skurdo ribos, ir pragyvenimo lygio indeksus.

Veiksmingos ir efektyvios darbo rinkos institucijos, ypač užimtumo tarnybos, galinčios greitai reaguoti į sparčius ekonominės ir socialinės pertvarkos sunkumus bei demografinį senėjimą, yra būtinos, norint pagerinti paslaugas darbo ieškotojams, bedarbiams ir socialiai remtiniems žmonėms, ir galėtų būti remiamos iš struktūrinių fondų. Šioms institucijoms tenka ypatingai svarbus vaidmuo įgyvendinant aktyvios darbo rinkos politiką ir teikiant kiekvieno asmens atvejui pritaikytas paslaugas, siekiant skatinti darbuotojų ir geografinį judumą, darbo pasiūlos ir paklausos suderinamumą taip pat ir vietos lygmeniu. Jos turėtų padėti numatyti galintį susidaryti darbo jėgos trūkumą ir kai kurias problemas bei numatyti užimtumo ir įgūdžių poreikius. Jos taip pat galėtų padėti teigiamai paveikti ekonominę migraciją. Labai svarbus yra lengvas paslaugų prieinamumas ir skaidrumas. EURES (Europos užimtumo tarnybų) tinklas yra svarbi užimtumo ir geografinio judumo priemonė tiek Europos, tiek šalies mastu.

Svarbiu prioritetu turėtų būti aktyvių ir prevencinių darbo rinkos priemonių stiprinimas patekimo ar išsilaikymo darbo rinkoje kliūtims įveikti bei darbo ieškotojų, bedarbių ir nedirbančiųjų, vyresnio amžiaus darbuotojų bei galinčių tapti bedarbiais judumui skatinti. Veiksmai turėtų būti orientuoti į konkretiems asmenims pritaikytų paslaugų teikimą, įskaitant paramą ieškantiems darbo, mokymus ir įdarbinimą. Reikėtų visapusiškai atsižvelgti į potencialias galimybes dirbti savarankiškai, steigti verslo įmones, į IRT įgūdžius ir skaitmeninį raštingumą. Ypatingo dėmesio turėtų susilaukti šios sritys:

- Europos jaunimo pakto įgyvendinimas, palengvinant jaunimo užimtumo galimybes bei perėjimą nuo mokymosi prie darbo, įskaitant profesinį orientavimą, paramą užbaigti mokslus, tinkamo profesinio mokymo ir stažuočių prieinamumą;

- konkretūs veiksmai moterų dalyvavimui darbo rinkoje didinti, profesinei segregacijai mažinti, nevienodo atlygio vyrams ir moterims problemai spręsti bei stereotipiniam skirtingo lyčių traktavimo požiūriui nagrinėti, taip pat propaguoti šeimyniniam gyvenimui tinkamesnę darbo aplinką bei profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimą; palengvinti galimybes naudotis vaikų priežiūros ir išlaikytinių globos paslaugomis yra ypač svarbus dalykas, lygiai kaip yra svarbi lyčių aspekto integravimo politika ir kitos priemonės, sąmoningumo ugdymas ir visų suinteresuotųjų šalių dialogas;

- konkretūs veiksmai migrantų galimybėms dalyvauti darbo rinkoje stiprinti ir jų socialinei integracijai palengvinti, mokant juos naujų įgūdžių ar vertinant užsienyje įgytos profesinės kompetencijos tinkamumą, teikiant individualias konsultacijas, mokant kalbų, teikiant atitinkamą paramą darbdavių ir migruojančių darbuotojų verslumui ir sąmoningumui apie jų teises ir pareigas skatinti, stiprinant kovos su diskriminacija normų įgyvendinimą.

Dar vienu svarbiu prioritetu turėtų būti siekis užtikrinti, kad į darbo rinką būtų įtraukti socialiai remtini asmenys ar tie, kuriems kyla socialinės atskirties pavojus, pavyzdžiui, anksti mokyklą metę, ilgalaikiai bedarbiai, mažumų ar neįgaliųjų atstovai. Šiam tikslui reikalinga dar įvairiapusiškesnė parama, kuria būtų galima susieti integracijos ir kovos su diskriminacija pastangas. Turėtų būti siekiama tokio tikslo:

- gerinti jų galimybes įsidarbinti, intensyvinant jų dalyvavimą profesinio lavinimo ir mokymo veikloje, reabilitaciją ir tinkamas paskatas bei darbo sąlygas, taip pat būtinąsias socialinės paramos ir priežiūros paslaugas lygiagrečiai plėtojant ir socialinę ekonomiką;

- kovoti su diskriminacija ir skatinti įvairovės priimtinumą darbo vietoje, rengiant įvairovės mokymus ir sąmoningumo ugdymo kampanijas, kuriose aktyviai dalyvautų vietos bendruomenės ir įmonės.

4.3.2. Gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti bei darbo rinkos lankstumą

Atsižvelgiant į nuolat didėjantį globalizacijos poveikį, įskaitant staigius ir netikėtus prekybos sukrėtimus ir nuolatinį naujų technologijų diegimą, Europa privalo stiprinti savo gebėjimus numatyti ekonominius bei socialinius pokyčius, į juos reaguoti ir su jais susitvarkyti. Vadovaujantis užimtumo gairėmis, valstybės narės raginamos:

- Skatinti lankstumą kartu su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos susiskaidymą, tinkamai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį,

- Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus.

Daugiausia turėtų būti orientuojamasi į veiksmus, skatinančius įmonių, o ypač MVĮ, investicijas į žmogiškuosius išteklius ir į darbuotojus, taikant mokymosi visą gyvenimą strategijas ir sistemas, suteikiančias darbuotojams, visų pirma nekvalifikuotiems ir vyresnio amžiaus darbuotojams, būtinų įgūdžių, leidžiančių prisitaikyti prie žiniomis grindžiamos ekonomikos ir taip pratęsti jų darbinį gyvenimą. Dėmesys visų pirma turėtų būti skiriamas:

- mokymosi visą gyvenimą strategijų ir sistemų, įskaitant tokius mechanizmus kaip regioniniai ir sektorių fondai, kūrimui, siekiant didinti įmonių investicijas ir darbuotojų dalyvavimo mokymuose aktyvumą;

- šių strategijų įgyvendinimui, prisidedant prie programų ir mokymo veiklos finansavimo; pirmenybė turėtų būti teikiama MVĮ, įskaitant jų galimybių naudotis išorės kompetencijos šaltiniais ir mokymo sprendimais palengvinimą, akcentuojant IRT ir valdymo įgūdžius, ir didinant nekvalifikuotų ir vyresnio amžiaus darbuotojų dalyvavimą mokymo ir perkvalifikavimo kursuose.

Ypač svarbus yra geresnis numatymas ir teigiamas ekonominės struktūrinės pertvarkos valdymas, kurio vykdymas ypač susijęs su prekybos atvėrimu. Reikėtų atsižvelgti į stebėsenos sistemų, įtraukiančių socialinius partnerius, įmones ir vietos bendruomenes, sukūrimą, į socialinių ir ekonominių pokyčių nacionaliniu, regioniniu ir vietos mastu kruopštų išnagrinėjimą, taip pat į būsimų ekonominių ir darbo rinkos tendencijų vertinimą. Reikėtų įdiegti darbo rinkoms modernizuoti ir laipsniškiems pokyčiams visoje Sąjungoje žemės ūkio, tekstilės ir automobilių gamybos sektoriuose nuspėti skirtų programų paramos mechanizmus drauge su aktyviomis priemonėmis regionų ekonominei gerovei sustiprinti. Struktūriškai pertvarkant bendroves ar sektorius, tam tikras vaidmuo tenka konkrečioms užimtumo, mokymo ir paramos paslaugoms darbuotojams, kurios teikiamos greitai reaguojant kolektyvinio priverstinio atleidimo iš darbo atveju.

Siekiant pasinaudoti naujų technologijų teikiamomis galimybėmis, taip pat reikėtų siekti suteikti ir skleisti žinias apie naujoviškas ir lanksčias darbo organizavimo formas, įskaitant nuotolinį darbą, darbuotojų sveikatos ir saugos gerinimą, našumo ir darbo bei šeimos gyvenimo suderinamumo didinimą. Taip pat galima įtraukti ir informuotumo didinimą apie įmonių socialinę atsakomybę ir būdus, kaip paversti nedeklaruotą darbą oficialiu užimtumu.

4.3.3. Didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius tobulinant švietimą ir įgūdžius

Europai reikia daugiau investuoti į žmogiškuosius išteklius. Pernelyg daug žmonių nepatenka į darbo rinką arba joje neišsilaiko dėl nepakankamų įgūdžių arba dėl jų nesuderinamumo su darbo rinka. Siekiant geresnių užimtumo galimybių visų amžių grupėms ir aukštesnio darbo našumo lygio bei kokybės, būtina didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą bei parengti ir įgyvendinti veiksmingas nacionalines mokymosi visą gyvenimą strategijas asmenų, įmonių, viso ūkio ir visuomenės labui. Vadovaujantis užimtumo gairėmis, valstybės narės raginamos:

- Plėtoti ir didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą,

- Pritaikyti švietimo ir mokymo sistemas prie naujų kompetencijos reikalavimų.

Darbo rinkos mokymo reformas, skirtas pritraukti daugiau žmonių į užimtumo sritį ir didinti darbuotojų bei įmonių lankstumą, būtina derinti su švietimo ir mokymo sistemų reformomis, prireikus pasitelkiant atitinkamus bendruosius Europos standartus ir principus. Ankstesniais programavimo laikotarpiais gana daug struktūrinių fondų lėšų buvo investuota į švietimo ir mokymo sistemas. Būsimo programavimo metu investicijas į žmogiškąjį kapitalą privalo būti sustiprintos, orientuojantis į Lisabonos tikslus ir vadovaujantis integruotomis ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairėmis. Reikėtų teikti pirmenybę šioms sritims:

- didinti ir gerinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, įskaitant atitinkamų paskatų ir sąnaudų paskirstymo mechanizmų sukūrimą įmonėms, valstybės institucijoms ir privatiems asmenims;

- remti nuoseklias ir visapusiškas mokymosi visą gyvenimą strategijas, ypatingą dėmesį skiriant žinių ekonomikai reikalingų įgūdžių poreikiams tenkinti, įskaitant švietimo ir mokymo paramą kurti regionų ir miestų partnerystes patirties ir geros praktikos mainams. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas socialiai remtinų žmonių grupių poreikiams tenkinti;

- remti švietimo ir mokymo sistemų reformų plėtrą ir įgyvendinimą, prireikus pasitelkiant bendruosius Europos standartus ir principus;

- stiprinti universitetų, mokslinių tyrimų ir technologijų centrų bei įmonių tarpusavio ryšius, visų pirma skatinant kurti tinklus ir bendrus veiksmus.

Daugelis „konvergencijos“ tikslo kriterijus atitinkančių valstybių narių ir regionų susiduria su dideliais švietimo ir mokymo sunkumais. Finansiniai ištekliai taip pat turėtų būti panaudojami šių konkrečių prioritetų siekiančioms reformoms įgyvendinti:

- užtikrinti pakankamą visų lygių patrauklių, prieinamų ir aukštos kokybės švietimo ir mokymo paslaugų pasiūlą, įskaitant lanksčius mokymosi būdus, pastebimai sumažinti anksti mokyklą metusiųjų moksleivių skaičių ir užtikrinti didesnį aukštesnės pakopos vidurinį išsilavinimą turinčiųjų žmonių skaičių;

- remti aukštojo mokslo modernizavimą ir žmogiškojo potencialo plėtojimą mokslinių tyrimų ir naujovių srityje per antrosios pakopos universitetines studijas, tęstinį mokslo darbuotojų mokymą ir pritraukiant daugiau jaunimo į mokslo ir technines studijas;

- skatinti profesinio lavinimo ir mokymo, įskaitant pameistrystes ir verslumo ugdymą, kokybę ir patrauklumą;

- kur tinkama, užtikrinti didesnį judumą regionų, šalies ar tarptautiniu mastu ir skatinti skaidrumo ir kvalifikacijos pripažinimo bei neformaliojo švietimo tinkamumo patvirtinimo struktūras bei sistemas;

- investuoti į švietimo ir mokymo infrastruktūrą, įskaitant IRT, jei tokios investicijos yra būtinos reformai įgyvendinti ir (arba) jei jos gali reikšmingai prisidėti prie švietimo ir mokymo sistemos kokybės ir veiksmingumo.

4.3.4. Administraciniai gebėjimai

Ankstesniais programavimo laikotarpiais teikdami techninę paramą fondai sustiprino valstybių narių ir valdančiųjų institucijų valdymo gebėjimus įgyvendinti teisines normas. Tai bus taikoma ir 2007–2013 m. laikotarpiu.

Be fondų valdymo, pagrindinė ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo prielaida – veiksmingi valstybės institucijų ir viešųjų tarnybų, t. y. sumanaus valdymo, administraciniai gebėjimai. Taigi vadovaujantis atnaujinta Lisabonos strategija, raginančia parengti tobulesnius teisės aktus ir politikos modelius bei juos įgyvendinti, siekiant sukurti prielaidas ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, fondai rems investicijas į administracinių ir viešųjų tarnybų žmogiškąjį kapitalą visuose teritoriniuose lygmenyse.

Konvergencijos tikslo kriterijus atitinkančiose šalyse ir regionuose našumo ir darbo kokybės didinimas viešajame sektoriuje, o ypač ekonominėje, užimtumo, socialinėje, švietimo, sveikatos, aplinkos ir teismų sistemos srityse, yra būtinas norint įgyvendinti ir paspartinti reformas, kelti našumą ir didinti visos ekonomikos augimą ir skatinti socialinę bei teritorinę sanglaudą ir darnųjį vystymąsi. Struktūriniai fondai gali atlikti svarbų vaidmenį remdami veiksmingus politikos modelius ir jų įgyvendinimą, kurie įtrauktų visas susijusias suinteresuotąsias šalis kuo įvairiausiose srityse.

Todėl, vadovaujantis konvergencijos tikslu, valstybės narės raginamos sukurti viešojo valdymo ir viešąsias tarnybas šalies, regionų ir vietos mastu. Vykdant veiksmus šioje srityje reikėtų atsižvelgti į padėtį kiekvienoje valstybėje narėje. Taigi, vadovaujantis santalkos principu, valstybės narės raginamos atlikti visapusišką analizę, kad išsiaiškintų politikos sritis, kurioms reikia daugiausia paramos administraciniams gebėjimams. Investicijos turėtų būti sutelkiamos politikos sritims, susiduriančiomis su didžiausiomis socialinio ir ekonominio vystymosi kliūtimis, bei pagrindiniams valdymo reformos elementams.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai nagrinėjama būtinybė užtikrinti viešojo valdymo veiksmingumą ir skaidrumą bei atnaujinti viešąsias tarnybas. Visų pirma jos turėtų apsvarstyti veiksmus, skirtus:

- Remti gerus politikos ir programų modelius , stebėseną, įvertinimą ir poveikio vertinimą, remiantis tyrimais, statistika, žiniomis ir toliaregiškumu, remti tarpžinybinį koordinavimą ir atitinkamų viešųjų bei privačių įstaigų dialogą;

- Stiprinti gebėjimus įgyvendinant politiką ir programas, įskaitant atsparumo nusikalstamai veiklai ir teisės aktų vykdymą, ypač apibrėžiant mokymo poreikius, tarnybinio kilimo peržiūrą, įvertinimą, socialinio audito procedūras, atviro valdymo principų įgyvendinimą, vadovybės ir darbuotojų mokymą ir specifinę konkrečią paramą pagrindinėms tarnyboms, inspekcijoms ir socialiniams bei ūkio subjektams.

4.3.5. Padėti išlaikyti sveiką darbo jėgą

Atsižvelgiant į ES demografinę struktūrą ir senstančius gyventojus, taip pat į tikėtiną darbo jėgos skaičiaus mažėjimą, Sąjungai būtina imtis veiksmų, skirtų prailginti savo darbuotojų darbingą amžiaus turint gerą sveikatą. Investicijos į visuomenės sveikatos skatinimą ir ligų prevenciją padės išlaikyti kaip įmanoma didesnės dirbančiųjų dalies aktyvų dalyvavimą visuomeniname gyvenime, tokiu būdu palaikydamos jų indėlį į ekonomiką bei mažindamos priklausomumo lygį. Tai daro tiesioginį poveikį našumui ir konkurencingumui.

Skirtingi Europos regionai iš esmės skiriasi pagal sveikatos būklę ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Todėl svarbu, kad sanglaudos politika prisidėtų prie sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūros, taip padėdama prailginti darbingą amžių turint gerą sveikatą. Bendrijoje vykdoma sveikatos gerinimo ir prevencinei veiklai tenka svarbus sveikatos priežiūros sistemos skirtumų mažinimo vaidmuo. Gera sveikatos priežiūra lemia ilgesnį dalyvavimą darbo rinkoje ir darbinį gyvenimą, didesnį našumą ir mažesnes sveikatos bei socialinės priežiūros išlaidas.

Svarbu, kad ypač atsiliekančiuose regionuose sanglaudos politika prisidėtų prie ilgalaikių priežiūros infrastruktūros gerinimo ir į ją investuotų, visų pirma, kai jos nebuvimas ar nepakankama plėtra yra pagrindinė ekonomikos vystymosi kliūtis. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtinybei didinti sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumą būtų skiriamos investicijos į IRT, žinias ir naujoves. Visų pirma valstybės narės raginamos atkreipti dėmesį į:

- Rizikos sveikatai prevenciją vykdant bendrąsias sveikatos informacines kampanijas ir užtikrinant žinių bei technologijų perdavimą, taip pat užtikrinant, kad sveikatos priežiūros institucijos turėtų būtinus įgūdžius, produktus ir įrangą, leidžiančias išvengti rizikos ir sumažinti potencialią žalą;

- Sveikatos priežiūros infrastruktūros trūkumų šalinimą ir veiksmingų paslaugų teikimo skatinimą, kai tai turi poveikio konvergencijos tikslo kriterijus atitinkančių regionų ekonominiam vystymuisi. Šie veiksmai privalo būti grindžiami kruopščia teikiamų paslaugų optimalaus lygio analize ir tinkama technologija, pavyzdžiui, telemedicina ir e. sveikatos paslaugų teikiamomis sąnaudų mažinimo galimybėmis.

5. ATSIŽVELGIMAS Į SANGLAUDOS POLITIKOS TERITORINĮ ASPEKTĄ

Kitaip nei sektorinė politika, viena iš sanglaudos politiką apibūdinančių savybių – jos gebėjimas prisitaikyti prie konkrečių vietovių ypatingų poreikių ir savybių, atsižvelgiant į konkrečių geografinių vietovių problemas ir galimybes. Atitinkamai, rengdamos savo programas ir sutelkdamos išteklius ankstesniuose skyriuose aptartiems prioritetams, valstybės narės ir regionai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį būtent į šiuos ypatingus poreikius, kad galėtų išvengti ekonomikos augimą stabdančio netolygaus regionų vystymosi.

Atitinkamai miesto ir kaimo vietovėms ypač svarbus yra teritorinis aspektas. Sanglaudos politika taip pat gali atlikti esminį vaidmenį gerindama padėtį pasienio vietovėse ir platesnėse tarptautinėse teritorijose bei regionuose (pavyzdžiui, tolimiausiuose ar Arkties regionuose), patiriančiuose kitokių sunkumų dėl jų izoliacijos ir atokumo, nedidelio gyventojų tankio ar kalnuotumo, skatindama geresnį, ypač visuotinės svarbos ekonominių paslaugų prieinamumą, palaikydama ūkinę veiklą ir skatindama jos įvairinimą, grindžiamą vidiniais gebėjimais..

Teritorinės sanglaudos sąvoka aprėpia žymiai daugiau nei ekonominė ir socialinė sanglauda. Teritorinės sanglaudos tikslas – padėti pasiekti darnesnį vystymąsi, sukurti tvarias bendruomenes miesto ir kaimo vietovėse bei siekti didesnio suderinamumo su kitų sektorių politika, turinčia teritorinį poveikį. Ji taip pat apima teritorinės integracijos gerinimą ir regionų tarpusavio bei vidinio bendradarbiavimo skatinimą.

Siekiant teritorinės sanglaudos gerinimo, reikia nuspręsti dėl dviejų dalykų: ar prireiks daugiadisciplinio ar integruoto metodo, ir apibrėžti skirtingoms geografinėms aplinkybėms būdingas konkrečias problemas. Todėl teritorinės sanglaudos pastangų sėkmė priklauso nuo visapusiškos strategijos, apibrėžiančios sistemą, kuria remiantis siekiama konkrečių tikslų ir veiksmų.

5.1. Miestų indėlis į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą

Miestų vietovėse reikėtų orientuotis į konkurencingumo didinimą (kuriant įmonių grupes ir tinklus) ir harmoningesnio ekonomiškai pažangiausių miestų ir likusio miesto tinklo dalies vystymosi.

Privaloma atsižvelgti į specifines miestų zonų problemas, kaip socialinė atskirtis, aukštas ir augantis nusikalstamumo lygis bei apskritai prastėjanti gyvenimo kokybė skurdesniuose miestų rajonuose. Apskritai, parama turėtų būti sutelkta į demokratinių ir integruotų strategijų sukūrimą, kurios būtų pajėgios susidoroti su dideliais ekonominių, aplinkosaugos ir socialinių problemų židiniais, veikiančiais miestų aglomeracijas.

Remiamiems veiksmams turėtų priklausyti verslumą, vietos užimtumą ir bendruomenės plėtojimą skatinančios priemonės, taip pat paslaugų teikimas gyventojams, atsižvelgiant į kintančias demografines struktūras. Lygiai taip pat svarbu pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus (pasinaudojant priemonėmis, susijusiomis su prieinamumu, aukštos kokybės švietimu, kultūros paslaugų teikimu ir MTTP galimybėmis bei naujovėmis).

Taip pat svarbios yra priemonės, skirtos fizinės aplinkos atnaujinimui, apleistos žemės sklypų pertvarkymui, istorinio ir kultūros paveldo išsaugojimui. Viešųjų erdvių ir pramoninių vietovių atnaujinimas gali atlikti svarbų vaidmenį, padėdamas sukurti darniam ekonomikos vystymuisi būtiną infrastruktūrą.

Turint omenyje paprastai giliai įsišaknijusias socialinės sanglaudos problemas, svarbu užtikrinti, kad veiksmai stiprintų saugumą, skatintų ekonominę, socialinę ir kultūrinę nepalankiausiose sąlygose atsidūrusių asmenų integraciją, kovotų su diskriminacija ir gerintų pagrindinių paslaugų prieinamumą.

Svarbus vaidmuo siekiant šių tikslų tenka pagrindiniams partneriams miestuose ir vietos valdžios institucijose. Vidutinės ir ilgalaikės trukmės miesto atnaujinimo plėtros plano parengimas dažnai yra pagrindinė sėkmės prielaida, nes šis planas užtikrina investicijų darnumą ir jų aplinkosauginę kokybę. Tai taip pat padės užtikrinti privataus sektoriaus įsipareigojimą dalyvauti ir faktinį jų dalyvavimą miesto atnaujinime.

5.2. Parama ūkinės veiklos įvairinimui kaimo vietovėse

Sanglaudos politika taip pat gali atlikti pagrindinį vaidmenį, remdama kaimo vietovių ekonominį atnaujinimą, papildydama pagal naująjį žemės ūkio plėtros fondą (Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondą) remiamus veiksmus.

Reikia skatinti teigiamą sąveiką tarp struktūrinės, užimtumo ir kaimo plėtros politikos krypčių. Šioje plotmėje valstybės narės turėtų užtikrinti pagal ERPF, Sanglaudos fondą, ESF, Europos žuvininkystės fondą ir EŽŪFKP finansuotinų veiksmų papildomumą ir suderinamumą konkrečioje teritorijoje ir veiklos srityje. Pagrindiniai skirtingų fondų remiamų veiksmų ir jų koordinavimo mechanizmų atskyrimo principai turėtų būti apibrėžti nacionalinėje strateginėje struktūroje (nacionaliniame strateginiame plane).

Pagal sanglaudos politiką įgyvendinami kaimo vietovėms skirti veiksmai turėtų prisidėti prie minimalaus visuotinės ekonominės svarbos paslaugų prieinamumo, siekiant pagerinti sąlygas kaimo vietovėse tam, kad būtų galima pritraukti įmones ir kvalifikuotus darbuotojus bei apriboti darbuotojų migraciją. Taip pat svarbu užtikrinti sąsajas su pagrindiniais nacionaliniais ir Europos tinklais. Be to, sanglaudos politika turėtų remti vidinius kaimo teritorijų gebėjimus, pavyzdžiui, skatindama produktų rinkodarą šalies ir pasaulio mastu, taip pat remti vykdomos ūkinės veiklos proceso ir produktų naujoves.

Daug kaimo regionų labai priklauso nuo turizmo. Šiems regionams reikia taikyti integruotą į kokybę orientuotą požiūrį, kuriuo siekiama, kad vartotojai būtų patenkinti, ir pagrįstą ekonominiais, socialiniais ir aplinkosauginiais darnaus vystymosi aspektais. Veiksmais reikėtų pasinaudoti ir stengtis išsaugoti gamtos ir kultūros vertybes, kurios savo ruožtu gali turėti svarbų teigiamą poveikį saugant buveines ir skatinant biologinę įvairovę. Integruotu požiūriu reikėtų siekti teigiamo poveikio turizmo sektoriui, vietos ekonomikai ir turizmo sektoriuje dirbantiems žmonėms, lankytojams ir vietos bendruomenei, taip pat gamtos ir kultūros paveldui.

Taip pat svarbu nepamiršti galimų integruoto požiūrio trūkumų. Ypač sunkiu uždaviniu gali tapti veiksmingų paslaugų kritinės masės sukūrimas, įskaitant pirmiau aprašytas paslaugas, skirtas darbuotojų sveikatai užtikrinti. Visų paslaugų visuotiną prieinamumą ypač nedidelio gyventojų tankio vietovėse galima užtikrinti investuojant į kaimo vietovių vystymosi centrus (pavyzdžiui, į mažus ar vidutinius miestelius) ir plėtojant ekonominės veiklos įmonių grupes , kurių veikla grindžiama vietos ištekliais bei pasitelkiančius naujas informacines technologijas.

5.3. Bendradarbiavimas

Tarpvalstybinį, tarptautinį ir tarpregioninį bendradarbiavimą skatinančios priemonės turėtų papildyti pirmiau išvardytus tris prioritetus. Šios priemonės leistų pasiekti glaudesnį ES regionų bendradarbiavimą, kuris turėtų paspartinti ekonominį vystymąsi ir augimą. Nacionalinės sienos dažnai tampa visos Europos teritorijos plėtros kliūtimi ir gali apriboti jos visiško konkurencingumo potencialą. Tarpvalstybinio ir tarptautinio bendradarbiavimo srityje transportas, vandens ūkio tvarkyba ir aplinkosauga yra akivaizdūs spręstinų problemų pavyzdžiai, kuriems reikia sutelkto ir integruoto požiūrio, peržengiančio nacionalines sienas.

5.4. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas

Pagrindinis tarpvalstybinio bendradarbiavimo Europoje tikslas – integruoti nacionalinių sienų atskirtas vietoves, susiduriančias su tomis pačiomis problemomis, kurioms reikia rasti bendrus sprendimus. Tokie spręstini sunkumai, su kuriais susiduria visi Sąjungos pasienio regionai, paprastai yra susiję su rinkos, darbo jėgos, investicinių modelių, infrastruktūros, fiskalinių išteklių, institucijų, įskaitant visuotinės svarbos paslaugų, susiskaldymu.

Nors bendradarbiavimo programos turėtų būti pritaikytos kiekvienam konkrečiam pasienio regionui, svarbu dėti pastangas tam, kad parama būtų sutelkta ties pagrindiniais prioritetais, remiančiais ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą.

Visuotinai taikytinos rekomendacijos dėl būsimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo ne visada tinkamos dėl didelės situacijų įvairovės. Tuo pačiu, turint omenyje sienų sukurtas kliūtis, sėkmingu išeities tašku gali būti esamos transporto ir ryšių infrastruktūros gerinimas bei, kur reikia, naujų jungčių sukūrimas. Būtent infrastruktūra yra tarpvalstybinių ryšių sukūrimo ar išplėtojimo prielaida.

Tarpvalstybinis bendradarbiavimas turėtų orientuotis į pasienio regionų konkurencingumo stiprinimą. Be to, jis turėtų prisidėti prie ekonominės ir socialinės integracijos, ypač jei abiejose pusėse yra didžiuliai ekonominiai skirtumai. Veiksmams priklausytų žinių ir pažangiosios patirties perdavimo skatinimas, tarpvalstybinės ūkinės veiklos ir tarpvalstybinio švietimo (mokymo) bei sveikatos priežiūros sistemos potencialo vystymas, tarpvalstybinės darbo rinkos integravimas; pavojaus aplinkai ir kitų bendrų pavojaus šaltinių bendras valdymas. Ten, kur jau yra įdiegtos tarpvalstybinio bendradarbiavimo pagrindinės sąlygos, sanglaudos politika turėtų sutelkti pagalbą veiksmams, sukuriantiems tarpvalstybinio bendradarbiavimo pridėtinę vertę, pvz., veiksmams tarpvalstybiniam konkurencingumui didinti per naujoves ir mokslinius tyrimus bei technologijų plėtrą; nematerialių tinklų (paslaugų) ar fizinių tinklų (transporto) sujungimui tarpvalstybiniam tapatumui kaip Europos pilietybės bruožui stiprinti; tarpvalstybinės darbo rinkos integravimui skatinti; ir tarpvalstybinio vandens ūkio tvarkybai bei potvynių kontrolei.

5.5. Tarptautinis bendradarbiavimas

Tarptautinio bendradarbiavimo regionai yra didieji regionai, kuriuose būtina stiprinti ekonominę ir socialinę integraciją bei sanglaudą. Tarptautinio bendradarbiavimo programomis siekiama didinti valstybių narių bendradarbiavimą strateginiais klausimais.

Todėl paramą reikėtų teikti veiksmams, kuriais siekiama gerinti fizinį teritorijų susietumą (pvz., investicijoms į tvarųjį transportą) bei nematerialiuosius ryšius (tinklus, regionų tarpusavio mainus bei dalyvaujančių šalių tarpusavio mainus).

Numatomiems veiksmams priklauso Europos transporto koridorių (visų pirma tarpvalstybinių atkarpų) sukūrimas gamtiniams pavojams išvengti, vandens ūkio tvarkyba upės baseino lygmeniu, integruotas jūrų bendradarbiavimas ir MTTP (naujovių) tinklai.

Būtina dar kartą peržiūrėti dabartinių tarptautinio bendradarbiavimo zonų žemėlapį. Apibrėžtos būsimų didžiųjų regionų ribos turės užtikrinti, kad bus sukurtos pagrindiniams struktūriniams veiksmams įgyvendinti būtinos sąlygos. Todėl šiuos regionus būtina nustatyti atsižvelgiant į teritorinę darną ir funkcinius geografinio pobūdžio kriterijus, pavyzdžiui, į priklausymą tos pačios upės baseinui ar pakrantės zonai, ar kalnuotai vietovei, ar į tai, jog per juos eina pagrindinis transporto koridorius. Taip pat svarbūs yra ir kiti kriterijai: istorija ar institucinės struktūros, vykstantis bendradarbiavimas ar galiojantys susitarimai.

Sėkminga Bendrijos iniciatyvos EQUAL, remiančios integruotą visuomenę pasitelkiant kovos su diskriminacija ir atskirtimi priemones, patirtis įdiegiama visuose remiamuose veiksmuose, idant būtų visapusiškai pasinaudota partnerystės, pasinaudojimo turimomis teisėmis, naujovių ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybėmis, sudarant valstybėms narėms sąlygas keistis gera praktika ir kurti naujus problemų išvardytose srityse sprendimo būdus.

5.6. Tarpregioninis bendradarbiavimas

Tarpregioninio bendradarbiavimo programos turėtų būti sutelktos ties ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarke: stiprinti naujoves, MVĮ ir verslumą, aplinkosaugą ir rizikos prevenciją. Be to, bus skatinami miestų plėtros, viešojo sektoriaus paslaugų (tokių kaip sveikatos priežiūros paslaugos ir IRT naudojančios valdymo paslaugos) modernizavimo, patirties ir geriausios praktikos mainai, bendradarbiavimo programų įgyvendinimas, tyrimai ir duomenų rinkimas. Parama tarpregioniniam bendradarbiavimui taip pat bus skiriama pagal konvergencijai, regionų konkurencingumui ir užimtumui skirtas programas. Taip pat bus skatinami patirties ir geriausios praktikos mainai miestų plėtros, socialinės integracijos, miestų ir kaimo vietovių ryšių bei bendradarbiavimo programų įgyvendinimo srityse.

6. TOLESNI ŽINGSNIAI

Pritarus finansinėms perspektyvoms (2007–2013 m.), reikės kaip įmanoma greičiau baigti derybas dėl struktūrinių ir sanglaudos fondų, kad liktų kaip įmanoma daugiau laiko naujoms programoms parengti. Tuo metu, vadovaudamasi bendrojo reglamento projekto 24 straipsniu, Komisija pateiks Tarybai tvirtinti galutinę Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių redakciją.

Strateginės gairės sudaro nacionalinių strateginių struktūrų pagrindą, kuriose savo ruožtu bus nustatyti veiklos programose išdėstyti prioritetai pagal bendrojo reglamento projekto 25 straipsnį.

Todėl siekiant palikti pakankamai laiko programavimo etapui 2006 m., būtina griežtai laikytis reglamentų dėl struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2007–2013 m. priėmimo kalendorinio plano.

Šio dokumento priėmimo etapo metu Komisija pradės viešas konsultacijas su visuomene, kad galėtų parengti galutinę strateginių gairių redakciją.

Turint omenyje sanglaudos politikos programoms valstybėse narėse ir regionuose skirtus ribotus išteklius, viešomis konsultacijomis siekiama rasti atsakymus į šiuos klausimus:

- Kiek sanglaudos politika turėtų prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarkės ir Lisabonos proceso?

- Kokius naujus elementus būtų galima įtraukti siekiant darbotvarkėje apibrėžtų tikslų?

- Jūsų nuomone, kurie aspektai yra ne tokie svarbūs šiai darbotvarkei?

Konsultacijų rezultatai padės parengti galutinę gairių redakciją, kurią Komisija pateiks Tarybai. Todėl Komisija kviečia visas suinteresuotąsias šalis dalyvauti šiose paskelbtose konsultacijose ir pateikti savo pastabas iki 2005 m. rugsėjo 30 d. Pastabos gali būti siunčiamos adresu:

http://europa.eu.int/comm/regional_policy/consultation/index_en.htm

PRIEDAS

ŽEMĖLAPIŲ SĄRAŠAS

1 žemėlapis BVP augimas, 1995–2002 m.

2 žemėlapis Sisteminis Europos regionų suskirstymas - konkurencingumas

3 žemėlapis Galimas prieinamumas, daugiarūšis transportas, 2001 m.

4 žemėlapis Sisteminis Europos regionų suskirstymas: pavojaus rūšys

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[1] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Europos Vadovų Taryba, 2005 m. kovo mėn.

[2] Sutarties 158 straipsnyje teigiama, kad, norėdama sustiprinti savo ekonominę ir socialinę sanglaudą, Bendrija siekia mažinti regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų arba salų, įskaitant kaimo vietoves, atsilikimą.

[3] Pagal 2001 m. Europos Vadovų Tarybos priimtą Geteborgo strategiją.

[4] „ES ekonomika: 2004 m. apžvalga“, KOM(2004) 723, 2004.10.26.

[5] KOM(2004) 492, 2004.7.14. Toliau tekste žodis „fondai“ vartojamas kalbant apie visus tris fondus, o „struktūriniai fondai“ – kai daroma nuoroda tik į ERPF ir ESF.

[6] KOM(2004) 492, 23 straipsnis.

[7] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Lisabonos Europos Vadovų Taryba, 2000 m. kovo 23–24 d.

[8] Pranešimas pavasario Europos Vadovų Tarybai, „Dirbti kartu augimo ir darbo vietų labui. Nauja Lisabonos strategijos pradžia“, KOM(2005) 24, 2005.2.2.

[9] Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, Europos Vadovų Taryba, 2005 m. kovo mėn.

[10] KOM(2005) 141.

[11] Žr. Trečiąją sanglaudos ataskaitą, p. 149.

[12] Pranešimas pavasario Europos Vadovų Tarybai, „Dirbti kartu augimo ir darbo vietų labui. Nauja Lisabonos strategijos pradžia“, KOM(2005) 24, 2005.2.2.

[13] „Europos transporto politika 2010 m.: laikas spręsti“, KOM(2001) 370.

[14] 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 884/2004/EB.

[15] „Investavimas į mokslinius tyrimus: Europos veiksmų planas“, KOM(2003) 226, 2003.4.30.

[16] „Ekonominės išlaidos, susidarysiančios jei nebus pasiekti Lisabonos tikslai“, SEK(2005) 385, 2005.3.15.

[17] SEK(2004) 1475.

[18] KOM(2005) 229.

[19] Susitarimo dėl Bendrųjų ekonominės politikos gairių 99 straipsnis ir Užimtumo gairių 128 straipsnis.

[20] Tarybos reglamento (EB), nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF) ir Sanglaudos fondo, projekto 23 straipsnis.

[21] KOM(2005) 141, 2005.4.12.