(1)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES (3) 19 straipsnio 5 ir 6 dalis Komisija peržiūrėjo tos direktyvos taikymą ir taikymo sritį ir padarė išvadą, kad indėlininkų apsaugos Sąjungoje tikslas sukuriant indėlių garantijų sistemas (IGS) iš esmės pasiektas. Tačiau Komisija taip pat padarė išvadą, kad reikia šalinti likusias indėlininkų apsaugos spragas ir gerinti IGS veikimą, kartu suderinant taisykles, taikomas IGS intervencijoms, kurios nėra išmokėjimo procedūros;

(2)

atliekant Sąjungos krizių valdymo ir indėlių draudimo sistemos peržiūrą siekiama sukurti sąlygas daryti pažangą stiprinant bankų sąjungą. Todėl IGS veikimas turėtų būti dar labiau suderintas;

(3)

Sąjungos krizių valdymo ir indėlių draudimo sistemoje turėtų būti nuosekliai laikomasi principų, kad nuostolius turi padengti akcininkai bei kreditoriai ir kad mokesčių mokėtojų ištekliai neturi būti naudojami sunkumų patiriančioms kredito įstaigoms remti ar gelbėti;

(4)

kredito įstaigų pareigų mokėti įnašus į IGS arba teikti informaciją indėlininkams ir IGS nevykdymas galėtų pakenkti indėlininkų apsaugos tikslui. IGS arba, kai aktualu, paskirtos valdžios institucijos už vėlavimą sumokėti įnašus turėtų skaičiuoti teisės aktais nustatytos normos delspinigius nuo nesumokėtų įnašų sumos. Svarbu gerinti IGS ir paskirtų bei kompetentingų valdžios institucijų veiklos koordinavimą, kai imamasi vykdymo užtikrinimo veiksmų kredito įstaigos, kuri nesilaiko savo pareigų, atžvilgiu. Reikia užtikrinti, kad IGS arba, kai aktualu, paskirtos valdžios institucijos laiku informuotų kompetentingas valdžios institucijas apie visus kredito įstaigų pareigų pagal indėlių apsaugos taisykles nesilaikymo atvejus, kad kompetentingos valdžios institucijos galėtų pasinaudoti savo priežiūros įgaliojimais pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/36/ES (4). Be to, siekiant užtikrinti, kad kredito įstaigos laikytųsi šioje direktyvoje nustatytų taisyklių, valstybės narės turėtų numatyti atitinkamas sankcijas už tų taisyklių pažeidimus.

(5)

siekdama remti tolesnę IGS praktikos konvergenciją ir padėti IGS testuoti savo atsparumą, Europos bankininkystės institucija (EBI), įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010 (5), turėtų paskelbti indėlių garantijų sistemų testavimo nepalankiausiomis sąlygomis atlikimo gaires;

(6)

pagal Direktyvą 2014/49/ES tam tikrų finansų įstaigų, įskaitant investicines įmones, indėliai neturi būti apdrausti IGS. Tačiau lėšos, kurias tos finansų įstaigos gauna iš savo klientų ir kurias jos klientų vardu deponuoja kredito įstaigoje teikdamos savo siūlomas paslaugas, laikantis tam tikrų sąlygų turėtų būti apsaugotos;

(7)

indėlininkų, kurie apsaugomi pagal IGS, kategorijos grindžiamos siekiu apsaugoti neprofesionalius investuotojus, o profesionaliems investuotojams, kaip laikoma, tokios apsaugos nereikia. Dėl šios priežasties viešojo sektoriaus institucijos iki šiol neturėjo būti apdraustos. Tačiau dauguma viešojo sektoriaus institucijų, kurios kai kuriose valstybėse narėse apima mokyklas ir ligonines, negali būti laikomos profesionaliais investuotojais. Todėl reikia užtikrinti, kad visų neprofesionalių investuotojų, pavyzdžiui, vietos valdžios institucijų, mažų viešųjų subjektų ir ne pelno įstaigų, kurias kontroliuoja centrinė valdžia arba regioninė valdžia, indėliams galėtų būti taikoma IGS teikiama apsauga;

(8)

siekiant užtikrinti, kad indėliai, priimti siekiant laikytis minimalių nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų reikalavimų pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/59/ES (6), kredito įstaigos žlugimo atveju būtų visa apimtimi panaudojami nuostoliams padengti ir prisidėti prie jos rekapitalizavimo, jie neturėtų būti apdrausti IGS. Siekiant užtikrinti, kad tokiems indėliams būtų taikomos vienodos sąlygos remiantis objektyviais kriterijais, jie neturėtų būti apdrausti IGS nepriklausomai nuo to, ar pertvarkymo institucija leido juos įtraukti į nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų sumą;

(9)

indėliai, atsirandantys dėl tam tikrų įvykių, įskaitant fizinio asmens nekilnojamojo turto sandorius, susijusius su privačiu gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, arba dėl tam tikrų draudimo išmokų išmokėjimo, gali lemti laikinai didelius indėlius. Dėl šios priežasties valstybės narės Direktyva 2014/49/ES yra įpareigojamos užtikrinti, kad dėl tų įvykių atsiradę indėliai būtų apsaugoti didesne nei 100 000 EUR suma bent tris mėnesius, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo sumos įmokėjimo arba nuo momento, kada tokius indėlius teisiškai galima perleisti. Siekiant suderinti indėlininkų apsaugą Sąjungoje ir sumažinti administracinį sudėtingumą bei teisinį netikrumą, susijusį su tokių indėlių apsaugos aprėptimi, būtina suderinti jų apsaugą, kad, be jau taikomos EUR 100 000 draudimo sumos, indėliai suderintą šešių mėnesių laikotarpį būtų apsaugoti ne mažesne kaip 500 000 EUR suma visų laikinai didelių sumų sąskaitoje atveju ir ne didesne kaip EUR 2 500 000 suma su nekilnojamojo turto sandoriais susijusių indėlių atveju. Valstybėms narėms perkėlus šias sumas į nacionalinę teisę, jos turėtų būti periodiškai, ne rečiau kaip kartą per penkerius metus peržiūrimos. Jei tikslinga, Komisija turėtų Europos Parlamentui ir Tarybai pateikti pasiūlymą dėl direktyvos dėl tų sumų koregavimo, atsižvelgdama į nekilnojamojo turto kainų raidą skirtingose valstybėse narėse ir poreikį užtikrinti proporcingumą bei vienodas sąlygas visoje Sąjungoje;

(10)

nekilnojamojo turto sandorio metu iki faktinio atsiskaitymo už sandorį lėšos gali būti laikomos įvairiose sąskaitose. Todėl, siekiant vienodomis sąlygomis apsaugoti indėlininkus, vykdančius nekilnojamojo turto sandorius, iš pardavimo gautoms pajamoms ir lėšoms, įneštoms privačiam gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti, apibrėžtą trumpą laikotarpį turėtų būti taikoma laikinai didelių sumų sąskaitoje apsauga;

(11)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, kai valstybė narė leidžia apskaičiuojant grąžintiną sumą atskaityti indėlininko įsipareigojimus kredito įstaigai, reikia paaiškinti, kad iš indėlininko reikalavimus atitinkančių indėlių gali būti atskaitomi tik tie įsipareigojimai, kurių terminas suėjo prieš indėliams tampant negrąžinamais, ir tik ta apimtimi, kuria toks kompensavimas yra leidžiamas pagal taikytinas teisės aktų ir sutarčių nuostatas;

(12)

reikia optimizuoti IGS veiklos pajėgumus ir sumažinti jų administracinę naštą. Dėl tos priežasties turėtų būti nustatyta, kad nustatant indėlininkus, turinčius teisę į indėlius naudos gavėjo sąskaitose, arba vertinant, ar indėlininkams gali būti taikomos laikinai didelių sumų sąskaitoje apsaugos priemonės, indėlininkai arba sąskaitų turėtojai savo priemonėmis turi įrodyti savo teises į tokius indėlius;

(13)

nors grąžintina suma paprastai turėtų būti gaunama per septynias darbo dienas, tam tikriems indėliams gali būti taikomas ilgesnis grąžinimo laikotarpis, nes jų atveju reikia, kad IGS patikrintų reikalavimą grąžinti. Siekiant suderinti taisykles visoje Sąjungoje, tas ilgesnis grąžinimo laikotarpis turėtų būti ne ilgesnis kaip 20 darbo dienų nuo tos dienos, kai atitinkama IGS gauna atitinkamą informaciją ar dokumentus. Atvejai, kai taikomas tas ilgesnis grąžinimo laikotarpis, turėtų būti traktuojami atskirai nuo atvejų, kai sumų, kurias IGS suteikė per šioje direktyvoje nustatytus terminus, gavimas užtrunka ilgiau dėl bet kokių veiksmų, kuriuos turi atlikti indėlininkas;

(14)

siekiant užtikrinti suderinamumą su Sąjungos ribojamosiomis priemonėmis ir jų įgyvendinimą, kredito įstaigos turėtų išskirti indėlius, kuriems taikomos tokios priemonės, o IGS turėtų sustabdyti tokių indėlių grąžinimą tol, kol tos priemonės taikomos;

(15)

administracinės išlaidos, susijusios su nedidelių sumų iš neaktyvių sąskaitų grąžinimu, gali būti didesnės už naudą indėlininkui. Todėl reikia nurodyti, kad iki tam tikros ribos, nustatytinos nacionaliniu lygmeniu, IGS neturėtų būti įpareigotos imtis aktyvių veiksmų tokiose sąskaitose laikomiems indėliams grąžinti. Tačiau indėlininkai vis tiek turėtų turėti teisę reikalauti grąžinti tokią sumą. Be to, kai tas pats indėlininkas taip pat turi kitų aktyvių sąskaitų, IGS, apskaičiuodamos grąžintiną sumą, turėtų įtraukti tose sąskaitose esančias sumas;

(16)

IGS taiko įvairius indėlių grąžinimo metodus, pradedant grynųjų pinigų išmokėjimu ir baigiant elektroniniais pervedimais. Tačiau, siekiant užtikrinti IGS vykdomo grąžinimo proceso atsekamumą ir laikytis Sąjungos sistemos dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar terorizmo finansavimui prevencijos tikslų, kai išmoka viršija 10 000 EUR sumą, numatytasis išmokėjimo metodas turėtų būti išmokos indėlininkams kredito pervedimais;

(17)

finansų įstaigų indėliams apsauga netaikoma. Tačiau tam tikros finansų įstaigos, įskaitant elektroninių pinigų įstaigas, mokėjimo įstaigas ir investicines įmones, taip pat į banko sąskaitas deponuoja iš savo klientų gautas lėšas, dažnai laikinai, kad įvykdytų apsaugos pareigas pagal sektorių teisės aktus, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2009/110/EB (7), 2014/65/ES (8) ir (ES) 2015/2366 (9). Atsižvelgiant į didėjantį tų finansų įstaigų vaidmenį, IGS turėtų apsaugoti tokius indėlius su sąlyga, kad tie klientai buvo arba gali būti nustatyti;

(18)

finansų įstaigų klientai ne visada žino, kurią kredito įstaigą jų finansų įstaiga pasirinko jų lėšoms deponuoti. Todėl IGS neturėtų tokių indėlių sumuoti su indėliu, kurį tie patys klientai galėtų turėti kredito įstaigoje, kurioje jų indėlius yra deponavusi finansų įstaiga. Kredito įstaigos gali nežinoti, kokie klientai turi teisę į kliento sąskaitose laikomas sumas arba neturėti galimybės patikrinti ir registruoti atskirų tų klientų duomenų. Priklausomai nuo finansų įstaigos rūšies ir verslo modelio, gali egzistuoti aplinkybės, kuriomis išmokėjimas tiesiogiai klientui galėtų kelti pavojų sąskaitos turėtojui. Todėl IGS turėtų galėti kiekvienam klientui grąžinti sumas į kliento sąskaitą, kurią sąskaitos turėtojas atidarė kitoje kredito įstaigoje, kai tenkinami tam tikri kriterijai. Siekiant tokiais atvejais išvengti dvigubo išmokėjimo rizikos, visi klientų reikalavimai, susiję su jų vardu sąskaitos turėtojo turimomis sumomis, turėtų būti sumažinti suma, kurią IGS tiems klientams išmokėjo tiesiogiai. Todėl EBI turėtų parengti techninių reguliavimo standartų, kuriuose būtų nustatyti techniniai duomenys, susiję su klientų nustatymu grąžinimo tikslais, kiekvienam klientui grąžintinų sumų sumokėjimo sąskaitos turėtojui arba tiesiogiai klientui kriterijai ir taisyklės, kurias taikant išvengiama pasikartojančių reikalavimų išmokėti išmokas tam pačiam naudos gavėjui, projektą;

(19)

išmokėdamos išmokas indėlininkams, IGS gali susidurti su situacijomis, keliančiomis susirūpinimą dėl pinigų plovimo. Todėl IGS, gavusios pranešimą, kad finansinės žvalgybos padalinys sustabdė banko arba mokėjimo sąskaitos veiklą pagal taikomas kovos su pinigų plovimu taisykles, turėtų sustabdyti išmokas indėlininkui;

(20)

Direktyvoje 2014/49/ES nustatyta, kad tais atvejais, kai IGS atlieka mokėjimus pagal pertvarkymo procedūras, IGS turėtų turėti reikalavimą iš atitinkamos kredito įstaigos gauti sumą, lygią jos išmokamoms sumoms, ir tas reikalavimas turėtų būti tokio paties prioriteto kaip apdraustieji indėliai. Toje nuostatoje IGS įnašas, daromas kai taikoma veikiančio banko gelbėjimo privačiomis lėšomis strategija, nėra skiriamas nuo IGS įnašo, skirto perdavimo strategijai finansuoti po to likviduojant likusį subjektą. Siekiant užtikrinti aiškumą ir teisinį tikrumą dėl IGS reikalavimo buvimo ir jo sumos skirtinguose scenarijuose, būtina nurodyti, kad tais atvejais, kai IGS įnašu prisidedama prie perdavimo strategijos vykdant pertvarkymą finansavimo, pavyzdžiui, taikant verslo pardavimo priemonę arba laikinos įstaigos sukūrimo priemonę, arba prie alternatyvių priemonių, kuriomis kredito įstaigos turto, teisių ir įsipareigojimų, įskaitant indėlius, rinkinys perduodamas gavėjui, finansavimo, ta IGS turėtų turėti reikalavimą likusio subjekto atžvilgiu, vėliau vykdant jo likvidavimo procedūras pagal nacionalinę teisę. Siekiant užtikrinti, kad likusiame subjekte pasilikę kredito įstaigos akcininkai ir kreditoriai veiksmingai padengtų tos kredito įstaigos nuostolius ir kad būtų padidinta lėšų IGS grąžinimo galimybė bankroto atveju, IGS reikalavimui turėtų būti suteiktas toks pat prioritetas kaip ir apdraustiesiems indėliams. Tuo atveju, jei taikoma veikiančio banko gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, t. y. kredito įstaiga tęsia savo veiklą, IGS turi prisidėti suma, kuria apdraustieji indėliai būtų buvę nurašyti arba konvertuoti tos kredito įstaigos nuostoliams padengti, jei apdraustieji indėliai būtų buvę įtraukti į gelbėjimo privačiomis lėšomis taikymo sritį. Todėl dėl IGS įnašo, skirto pertvarkymui, neturėtų atsirasti reikalavimo pertvarkomos įstaigos atžvilgiu, nes tai prieštarautų IGS įnašo tikslui;

(21)

siekiant užtikrinti IGS praktikos konvergenciją ir teisinį tikrumą indėlininkams, reikalaujantiems savo indėlių, taip pat siekiant išvengti veiklos kliūčių IGS, svarbu nustatyti pakankamai ilgą laikotarpį, per kurį indėlininkai galėtų reikalauti grąžinti jų indėlius tais atvejais, kai vykdant išmokėjimą IGS negrąžino indėlininkams indėlių per Direktyvoje 2014/49/ES nustatytus terminus. IGS turėtų apsvarstyti kiekvieną tokį reikalavimą, įskaitant atvejus, kai ieškovas dar nėra teismo sprendimu pripažintas indėlininku;

(22)

pagal Direktyvą 2014/49/ES valstybės narės turėjo užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2024 m. liepos 3 d. IGS turimi finansiniai ištekliai pasiektų 0,8 % jų narių apdraustųjų indėlių sumos tikslinį lygį. Siekiant objektyviai įvertinti, ar IGS atitinka tą reikalavimą, turėtų būti nustatytas aiškus bazinis laikotarpis apdraustųjų indėlių sumai ir IGS turimiems finansiniams ištekliams nustatyti;

(23)

siekiant užtikrinti IGS atsparumą, lėšas jos turėtų gauti kaip stabilius ir neatšaukiamus įnašus. Tam tikri IGS finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, numatomi susigrąžinimai pagal IGS reikalavimus, atsirandančius dėl jos intervencijų, yra pernelyg neapibrėžti, kad juos būtų galima apskaityti kaip turimus finansinius išteklius, atitinkančius IGS tikslinio lygio kriterijus. Siekiant suderinti IGS tikslinio lygio pasiekimo sąlygas ir užtikrinti, kad IGS turimi finansiniai ištekliai būtų finansuojami sektoriaus įnašais, lėšas, atitinkančias tikslinio lygio kriterijus, reikėtų atskirti nuo lėšų, kurios laikomos papildomais finansavimo šaltiniais, tokių kaip pasiskolintos lėšos, dėl kurių atsiranda IGS skolos įsipareigojimai. Tačiau numatomi paskolų grąžinimai gali būti planuojami ir įskaičiuojami į reguliarius IGS narių įnašus, todėl IGS skolos įsipareigojimai neturėtų būti visa apimtimi atskaitomi iš turimų finansinių išteklių, atitinkančių tikslinio lygio kriterijus. Siekiant plėtoti bendrąją bankininkystės rinką skatinant IGS likvidumo tarpusavio paramą ir sudaryti palankesnes sąlygas institucinės užtikrinimo sistemos (IUS), pripažintos IGS pagal Direktyvą 2014/49/ES, turimus finansinius išteklius panaudoti IUS priemonėms, kuriomis neleidžiama žlugti jos įstaigoms narėms, kartu vengiant dvigubo skaičiavimo, neapmokėtas reikalavimas dėl kitai IGS suteiktos paskolos arba dėl finansinių išteklių, kurie kitaip suteikti tos IUS, pripažintos kaip IGS, IUS sąskaitai, turėtų būti įskaičiuojamas tik į skolinančiosios IGS arba į IUS, pripažintos IGS, IGS sąskaitos tikslinį lygį;

(24)

siekiant užtikrinti nuspėjamumą ir teisinį tikrumą dėl laiko, per kurį turi būti pasiektas IGS tikslinis lygis panaudojus IGS lėšas arba padidinus apdraustųjų indėlių sumą, būtina nustatyti papildymo laikotarpį ne tik tuo atveju, kai turimi finansiniai ištekliai iš esmės sumažėja ir dėl to tampa mažesni nei du trečdaliai tikslinio lygio, bet ir tuo atveju, kai turimi finansiniai ištekliai sumažėja mažiau ir, kaip pasekmė, nukrenta žemiau tikslinio lygio, bet išlieka didesni nei du trečdaliai tikslinio lygio. Siekiant išvengti procikliško poveikio, kurį galėtų sukelti didelės finansinės naštos nustatymas bankams, turėtų būti išlaikytas šešerių metų papildymo laikotarpis didesnio sumažėjimo atveju, nepriklausomai nuo to, ar to sumažėjimo priežastis yra IGS intervencija, ar reikšmingas apdraustųjų indėlių sumos padidėjimas. Mažesnio sumažėjimo atveju papildymo laikotarpis turėtų būti dveji metai. Tačiau, jei tikslinio lygio sumažėjimas yra labai mažas, palyginti su atitinkamų įnašų surinkimo išlaidomis, IGS turėtų turėti galimybę tą dvejų metų laikotarpį pratęsti vienais metais;

(25)

siekiant užtikrinti nuoseklų taikymą, EBI turėtų parengti techninių reguliavimo standartų projektus, kuriuose būtų išsamiai išdėstyta metodika, pagal kurią apskaičiuojami turimi finansiniai ištekliai, atitinkantys IGS tikslinio lygio kriterijus, ir procesas, kurio reikia laikytis, kad po sumažinimo būtų pasiektas IGS tikslinis lygis;

(26)

IGS turimus finansinius išteklius turėtų būti galima nedelsiant panaudoti, kai reikia greitai taikyti išmokėjimo ar kitas intervencines priemones. Atsižvelgiant į įvairią praktiką visoje Sąjungoje, tikslinga nustatyti IGS lėšų investavimo strategijai taikomus reikalavimus, kad būtų sušvelnintas bet koks neigiamas poveikis IGS gebėjimui vykdyti savo įgaliojimus. Kai IGS neturi kompetencijos nustatyti investavimo strategiją, už investavimo strategijos nustatymą atsakinga valstybės narės institucija, įstaiga ar subjektas, nustatydamas tą investavimo strategiją, taip pat turėtų laikytis diversifikavimo ir investicijų į mažos rizikos turtą principų. Siekiant išsaugoti visišką IGS veiklos nepriklausomumą ir lankstumą prieigos prie savo lėšų atžvilgiu, kai valstybės narės leidžia IGS lėšas deponuoti jų nacionaliniame centriniame banke arba nacionaliniame ižde, tos lėšos turėtų būti aiškiai identifikuojamos ir atskiriamos apskaitos tikslais, o IGS turėtų turėti galimybę jomis lengvai naudotis;

(27)

siekiant užtikrinti pakankamai diversifikuotą IGS lėšų investavimą ir vienodą praktiką, EBI turėtų paskelbti IGS skirtas gaires šiuo klausimu;

(28)

Direktyvoje 2014/49/ES išdėstyta galimybe padidinti turimus IGS finansinius išteklius naudojant privalomus įnašus, kuriuos įstaigos narės moka į esamas valstybės narės nustatytas privalomų įnašų sistemas, kad padengtų išlaidas, susijusias su sistemine rizika, niekada nebuvo pasinaudota, todėl ta galimybė turėtų būti panaikinta;

(29)

būtina stiprinti indėlininkų apsaugą, kartu išvengiant poreikio skubiai parduoti IGS turtą ir ribojant galimą neigiamą prociklišką poveikį bankų sektoriui, kurį kelia specialių įnašų surinkimas. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę leisti savo IGS naudoti alternatyvias finansavimo iš privačiųjų šaltinių priemones, kuriomis joms būtų sudarytos sąlygos bet kuriuo metu gauti trumpalaikį finansavimą iš kitų šaltinių nei įnašai, be kita ko, prieš panaudojant turimus finansinius išteklius ir lėšas, surinktas iš specialių įnašų. Kadangi IGS finansavimo išlaidos ir atsakomybė už IGS finansavimą visų pirma turėtų tekti kredito įstaigoms, turėtų būti leidžiamos tik tokios alternatyvios finansavimo viešosiomis lėšomis priemonės kaip garantijos arba paskolos IGS, kurių terminas neviršija šešerių metų, naudojamos tik kraštutiniu atveju ir tik išmokėjimo arba IGS įnašo į pertvarkymą atveju. Tai neturėtų užkirsti kelio išskirtinėmis aplinkybėmis anksčiau nei kitas alternatyvaus finansavimo priemones panaudoti trumpalaikes paskolas iš viešųjų šaltinių, siekiant užtikrinti, kad indėlininkams būtų laiku grąžintos lėšos arba sumokėtas pertvarkymui skirtas įnašas;

(30)

nors pagrindinis IGS vaidmuo yra apdraustųjų indėlių grąžinimas indėlininkams, kitos intervencinės priemonės nei išmokėjimas gali būti IGS ekonomiškai efektyvesnės ir jomis gali būti užtikrinama nepertraukiama prieiga prie indėlių, sudarant palankesnes sąlygas taikyti pervedimo strategijas. Gali būti reikalaujama, kad IGS prisidėtų prie kredito įstaigų pertvarkymo. Be to, kai kuriose valstybėse narėse IGS gali finansuoti prevencines priemones, skirtas ilgalaikiam kredito įstaigų gyvybingumui atkurti, arba alternatyvias priemones bankroto atveju. Tokioms prevencinėms ir alternatyvioms priemonėms gali tekti veiksmingas vaidmuo krizių valdymo priemonių visuminiame spektre, kad būtų išlaikytas indėlininkų pasitikėjimas ir finansinis stabilumas. Todėl valstybės narės, kurios savo nacionalinėje teisėje iki šios direktyvos įsigaliojimo dienos nenumatė prevencinių ir alternatyvių priemonių, turėtų apsvarstyti galimybę kurti reikiamus savo IGS ir kitų atitinkamų valdžios institucijų pajėgumus, kad tokias priemones būtų galima įgyvendinti ateityje. Įvertinusi valstybių narių pasirengimą ir prevencinių bei alternatyvių priemonių taikymo patirtį, Komisija turėtų pateikti savo vertinimą Europos Parlamentui ir Tarybai, kai aktualu, kartu su pasiūlymu dėl teisėkūros procedūra priimamo akto. Nors tokiomis prevencinėmis ir alternatyviomis priemonėmis galima reikšmingai pagerinti indėlių apsaugą, tokioms priemonėms būtina taikyti tinkamas apsaugos priemones, įskaitant suderintą mažiausių išlaidų vertinimą, kad būtų užtikrinamos vienodos sąlygos ir tokių priemonių veiksmingumas bei ekonominis efektyvumas. Tokios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos tik intervencinėms priemonėms, finansuojamoms pagal šią direktyvą reglamentuojamais IGS turimais finansiniais ištekliais;

(31)

siekiant visoje Sąjungoje užtikrinti nuoseklų požiūrį į tai, kaip IGS taiko prevencines priemones, EBI turėtų paskelbti gaires, kuriose būtų nurodytos sąlygos, kurios turi būti taikomos kredito įstaigoms, besinaudojančiomis prevencinėmis priemonėmis, taip pat sistemos, kurias IGS turi įdiegti, kad tinkamai atrinktų ir įgyvendintų prevencines priemones ir stebėtų jų riziką, ir pertvarkymo institucijų, paskirtų valdžios institucijų ir kompetentingų valdžios institucijų bendradarbiavimo išsami tvarka;

(32)

priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią kredito įstaigos žlugimui taikant pakankamai ankstyvą intervenciją, gali atlikti veiksmingą vaidmenį kaip krizių valdymo priemonių, skirtų indėlininkų pasitikėjimui ir finansiniam stabilumui išlaikyti, visuminio spektro dalis. Tos priemonės gali būti įvairių formų, pvz., kapitalo rėmimo priemonės, įgyvendinamos naudojant nuosavų lėšų priemones, įskaitant bendro 1 lygio nuosavo kapitalo priemones, arba kitos kapitalo priemonės, garantijos arba paskolos. IGS šias priemones taikė nevienodai. Siekiant užtikrinti visuminį krizių valdymo priemonių spektrą ir prevencinių priemonių taikymą laikantis pertvarkymo sistemos ir valstybės pagalbos taisyklių, reikia nustatyti jų taikymo laiką ir sąlygas. Prevencinės priemonės turėtų būti taikomos ankstyvame etape, kad būtų išvengta kredito įstaigos finansinės padėties pablogėjimo. Jos netinka, kai pertvarkymo institucija yra priėmusi sprendimą, kuriuo nustatoma, kad kredito įstaiga žlunga arba tikėtina, kad žlugs, ir kad nėra priemonių, kurios galėtų užkirsti kelią jos žlugimui, nepriklausomai nuo vertinimo, ar pertvarkymas atitinka viešąjį interesą, ar ne. Todėl paskirtos valdžios institucijos turėtų patvirtinti, ar įvykdytos tokios IGS intervencijos sąlygos;

(33)

siekiant užtikrinti, kad prevencinėmis priemonėmis būtų pasiektas jų tikslas, turėtų būti reikalaujama, kad kredito įstaigos kompetentingai valdžios institucijai pateiktų raštą, kuriame būtų nurodytos priemonės, kurių jos įsipareigoja imtis. Tame rašte turėtų būti nurodyti visi elementai, kuriais siekiama užkirsti kelią lėšų praradimui ir sustiprinti kredito įstaigos kapitalo ir likvidumo pozicijas, kad kredito įstaiga galėtų ateityje laikytis visų atitinkamų prudencinių ir kitų reguliavimo reikalavimų. Tuo tikslu tame rašte turėtų būti numatytos kapitalo didinimo priemonės, įskaitant taisykles dėl teisių išleidimo, savanoriško subordinuotosios skolos priemonių konvertavimo, įsipareigojimų valdymo priemonių, kapitalą generuojančio turto pardavimo, portfelio pakeitimo vertybiniais popieriais ir pajamų sulaikymo, įskaitant draudimus mokėti dividendus ir draudimus įsigyti įmonių akcijų. Be to, rašte turėtų būti išsamiai nurodytas kredito įstaigos pradinis kapitalo trūkumas. Rašte numatytų priemonių įgyvendinimo metu kredito įstaigos taip pat turėtų stiprinti savo likvidumo pozicijas ir vengti agresyvios komercinės praktikos, neskirstyti dividendų ar kintamojo atlygio, neišpirkti nuosavų akcijų ir nevykdyti pasirinkimo pirkti sandorių dėl mišrių kapitalo priemonių. Rašte taip pat turėtų būti pateikta pasitraukimo iš gautų paramos priemonių strategija. Kredito įstaiga per pagrįstą laikotarpį turėtų pateikti kompetentingai valdžios institucijai verslo reorganizavimo planą ilgalaikiam gyvybingumui užtikrinti. Kompetentingos valdžios institucijos ir pertvarkymo institucijos turi geriausias galimybes įvertinti verslo reorganizavimo plane numatytų priemonių aktualumą ir patikimumą. Siekiant užtikrinti, kad IGS, į kurią kredito įstaiga kreipiasi dėl prevencinės priemonės finansavimo, paskirta valdžios institucija galėtų įvertinti, ar įvykdytos visos prevencinių priemonių sąlygos, kompetentinga valdžios institucija turėtų bendradarbiauti su paskirta valdžios institucija. Tolesnis lėšų teikimas kredito įstaigai turėtų būti sustabdytas, jei kompetentinga valdžios institucija nėra įsitikinusi, kad verslo reorganizavimo planas yra patikimas ir įvykdomas. Siekiant užtikrinti nuoseklų požiūrį į prevencinių priemonių taikymą visoje Sąjungoje, EBI turėtų paskelbti gaires, kad padėtų kredito įstaigoms parengti verslo reorganizavimo planų projektus;

(34)

siekiant užtikrinti, kad kredito įstaigos, gaunančios paramą iš IGS prevencinių priemonių forma, vykdytų savo įsipareigojimus, kompetentingos valdžios institucijos turėtų reikalauti, kad kredito įstaigos, kurios neįvykdė savo rašte arba verslo reorganizavimo plane nurodytų įsipareigojimų, negrąžino sumos, įneštos taikant prevencines priemones, arba nesilaikė pasitraukimo strategijos, pateiktų koregavimo planą. Kai kompetentinga valdžios institucija mano, kad koregavimo plane numatytomis priemonėmis negalima pasiekti kredito įstaigos ilgalaikio gyvybingumo, arba kai kredito įstaiga nesilaiko koregavimo plano, IGS neturėtų teikti kredito įstaigai jokios tolesnės prevencinės paramos, o atitinkamos valdžios institucijos pagal Direktyvą 2014/59/ES turėtų atlikti vertinimą, ar įstaiga žlunga arba tikėtina, kad žlugs. Siekiant užtikrinti nuoseklų požiūrį į prevencinių priemonių taikymą visoje Sąjungoje, EBI turėtų paskelbti gaires, kad padėtų kredito įstaigoms parengti koregavimo planų projektus;

(35)

IGS įnašui, skirtam alternatyvioms priemonėms, būtina taikyti tinkamas apsaugos priemones, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos ir tokių priemonių veiksmingumas bei ekonominis efektyvumas. IGS gali būti naudojama neapdraustųjų indėlių ir kitų neužtikrintųjų įsipareigojimų perdavimui gavėjui finansuoti tik tuo atveju, jei perdavimas yra tikrai būtinas ir proporcingas siekiant išvengti neigiamo poveikio plitimo, jei perdavimas maksimaliai padidintų turto vertę pardavimo atveju arba jei išsaugojus santykius su klientais būtų išlaikytas pasitikėjimas. IGS neturėtų būti naudojama siekiant perduoti nuosavas lėšas ar įsipareigojimus, kurie pagal įprastines bankroto bylas reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus yra mažesnio prioriteto nei įprasti neužtikrintieji įsipareigojimai;

(36)

siekiant išvengti neigiamo poveikio konkurencijai ir vidaus rinkai, būtina nustatyti, kad bankroto atveju taikant alternatyvias priemones atitinkamos įstaigos, atstovaujančios kredito įstaigai, pavyzdžiui, likvidatorius, perėmėjas, administratorius ar kita įstaiga arba atitinkama nacionalinė valdžios institucija, turėtų imtis priemonių, kad kredito įstaigos verslas arba jo dalis būtų parduodama vykdant atvirą, skaidrų ir nediskriminacinį procesą, kartu siekiant kuo labiau padidinti pardavimo kainą. Kredito įstaiga arba atitinkama nacionalinė valdžios institucija ar bet kuris tos kredito įstaigos ar atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos vardu veikiantis tarpininkas turėtų taikyti taisykles, kurios yra tinkamos turto, teisių ir įsipareigojimų, kurie turi būti perduoti galimiems pirkėjams, pardavimui. Bet kuriuo atveju, valstybės narės išteklių naudojimui, kai taikytina, ir toliau turėtų būti taikomos atitinkamos Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nustatytos valstybės pagalbos taisyklės;

(37)

kadangi pagrindinis IGS tikslas yra apsaugoti apdraustuosius indėlius, IGS turėtų būti leidžiama finansuoti kitas intervencines priemones nei išmokėjimą tik tais atvejais, kai tokių intervencinių priemonių bendra suma yra mažesnė nei apdraustųjų indėlių atitinkamoje kredito įstaigoje suma;

(38)

siekiant dar labiau atsižvelgti į IUS, pripažintų kaip IGS, ypatumus ir padidinti jų veiksmingumą, Direktyvoje 2014/49/ES turėtų būti numatyta galimybė IGS suteikti paskolą arba kitaip laikinai pervesti ta direktyva reglamentuojamas lėšas į IUS sąskaitą, kuri apskaitos tikslais yra atskira nuo IGS sąskaitos, siekiant suteikti finansinę paramą nariui ir visų pirma užtikrinti jo likvidumą ir mokumą, kad prireikus būtų išvengta bankroto, įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (10) 113 straipsnio 7 dalies tikslus. Tai turėtų būti įmanoma tais atvejais, kai lėšų, kurios suteikiamos, reikia siekiant papildyti kitas priemones, skirtas dalyvaujančios įstaigos likvidumui ir mokumui užtikrinti, kad būtų išvengta jos bankroto, ir turėtų būti taikoma sąlyga, kad prireikus grąžinimas IGS per septynias darbo dienas būtų patikima perspektyva;

(39)

siekiant sustiprinti suderintą indėlininkų apsaugą ir nustatyti atsakomybę tarpvalstybiniais atvejais visoje Sąjungoje, buveinės valstybės narės IGS turėtų užtikrinti, kad būtų išmokamos išmokos indėlininkams, esantiems valstybėse narėse, kuriose IGS narėmis esančios kredito įstaigos priima indėlius ir kitas grąžintinas lėšas, siūlydamos indėlių paslaugas tarpvalstybiniu mastu, bet priimančiojoje valstybėje narėje nėra įsisteigusios. Siekiant palengvinti išmokėjimo operacijas teikiant informaciją indėlininkams ir surenkant bei perduodant atitinkamus dokumentus, priimančiosios valstybės narės IGS turėtų būti leidžiama veikti kaip kredito įstaigų, kurios naudojasi laisve teikti paslaugas, indėlininkų kontaktiniam punktui;

(40)

IGS bendradarbiavimas visoje Sąjungoje yra labai svarbus siekiant užtikrinti greitą ir ekonomiškai efektyvų indėlininko lėšų grąžinimą tais atvejais, kai kredito įstaigos teikia bankininkystės paslaugas per filialus kitose valstybėse narėse. Atsižvelgiant į technologinę pažangą, skatinančia naudoti tarpvalstybinius pervedimus ir nuotolinį identifikavimą, buveinės valstybės narės IGS turėtų būti leidžiama grąžinti sumas tiesiogiai kitoje valstybėje narėje esančių filialų indėlininkams, jei administracinė našta ir išlaidos būtų mažesnės nei tuo atveju, jei grąžinimą atliktų priimančiosios valstybės narės IGS. Šis lankstumas turėtų papildyti dabartinį bendradarbiavimo mechanizmą, pagal kurį reikalaujama, kad priimančiosios valstybės narės IGS buveinės valstybės narės IGS vardu grąžintų lėšas filialų indėlininkams. Siekiant išsaugoti indėlininkų pasitikėjimą priimančiosios ir buveinės valstybės narės IGS, EBI turėtų paskelbti gaires, kad padėtų IGS dalyvauti tokiame bendradarbiavime, inter alia, įtraukdama aplinkybių ir sąlygų, kuriomis buveinės valstybės narės IGS galėtų nuspręsti grąžinti išmokas priimančiosios valstybės narės filialų indėlininkams, sąrašą;

(41)

kredito įstaigos gali nuspręsti priklausyti kitai IGS arba dalis jų veiklos gali būti perkelta ir dėl to patekti į kitą IGS. Direktyvoje 2014/49/ES reikalaujama, kad kredito įstaigos įnašai, sumokėti per 12 mėnesių iki narystės IGS pasikeitimo ar veiklos perkėlimo, būtų pervesti iš pradinės IGS kitai IGS proporcingai perkeltų apdraustųjų indėlių sumai. Siekiant užtikrinti, kad pervedant įnašus gaunančiajai IGS nebūtų daromas poveikis dėl skirtingų nacionalinių taisyklių, susijusių su sąskaitų faktūrų išrašymu ar faktine įnašų mokėjimo data, pradinė IGS turėtų apskaičiuoti pervestiną sumą remdamasi mokėtinais, o ne sumokėtais įnašais;

(42)

būtina užtikrinti vienodą indėlininkų apsaugą visoje Sąjungoje, kuri negali būti visapusiškai užtikrinta indėlininkų apsaugos trečiosiose šalyse lygiavertiškumo vertinimo tvarka. Dėl šios priežasties kredito įstaigos, kurios pagrindinė buveinė yra trečiojoje šalyje, filialai Sąjungoje turėtų prisijungti prie valstybės narės, kurioje jie vykdo indėlių priėmimo veiklą, IGS. Tuo reikalavimu taip pat būtų užtikrinamas suderinamumas su direktyvomis 2013/36/ES ir 2014/59/ES, kuriomis siekiama nustatyti patikimesnę prudencinę ir pertvarkymo sistemą trečiųjų šalių grupėms, teikiančioms banko paslaugas Sąjungoje. Kita vertus, reikėtų vengti, kad IGS būtų daromas poveikis dėl trečiosioms šalims būdingos ekonominės ir finansinės rizikos. Todėl indėliai Sąjungos kredito įstaigų trečiosiose šalyse įsteigtuose filialuose neturėtų būti apsaugoti, nebent valstybės narės nuspręstų, kad indėliai tuose filialuose turi būti apdrausti;

(43)

dėl standartizuoto ir reguliaraus informacijos atskleidimo didėja indėlininkų informuotumas apie indėlių apsaugą. Siekiant, kad informacijos atskleidimo reikalavimai derėtų su technologine plėtra, tuose reikalavimuose turėtų būti atsižvelgiama į naujus skaitmeninius ryšių kanalus, kuriais kredito įstaigos bendrauja su indėlininkais. Indėlininkai turėtų gauti aiškią ir vienodą informaciją, kurioje, kartu apribojant susijusią kredito įstaigų arba IGS administracinę naštą, būtų paaiškinta jų indėlių apsauga. EBI turėtų parengti techninių įgyvendinimo standartų, kuriuose būtų nurodytas indėlininkams skirto informacinio dokumento, kuris turi būti pateikiamas indėlininkams, forma ir turinys ir šabloninė informacija, kurią IGS paskirtos valdžios institucijos arba kredito įstaigos turi pateikti indėlininkams tam tikrais atvejais, įskaitant kredito įstaigų susijungimą, sprendimą, kad indėliai negrąžinami, arba klientų indėlių išmokėjimą, projektą;

(44)

kredito įstaigų susijungimas, patronuojamosios įmonės reorganizavimas į filialą arba, atvirkščiai, filialo reorganizavimas į patronuojamąją įmonę gali turėti įtakos pagrindinėms indėlininkų apsaugos savybėms. Siekiant išvengti neigiamo poveikio indėlininkams, kurie turi indėlių abiejose susijungiančiose kredito įstaigose ir kurių reikalavimai dėl indėlių draudimo būtų sumažinti dėl pokyčių, susijusių su priklausymu IGS, visi indėlininkai turėtų būti informuojami apie tokius pokyčius ir turėtų turėti teisę atsiimti savo lėšas arba pervesti jas į kitą kredito įstaigą, neviršydami sumos, lygios prarastam jų indėlių draudimui, netaikant baudos;

(45)

siekiant išsaugoti finansinį stabilumą, užkirsti kelią plintančiam neigiamam poveikiui ir sudaryti sąlygas indėlininkams pasinaudoti savo teisėmis reikalauti indėlių, kai taikytina, paskirtos valdžios institucijos, IGS ir atitinkamos kredito įstaigos turėtų informuoti indėlininkus apie tai, kad indėliai tampa negrąžinamais;

(46)

siekiant padidinti skaidrumą indėlininkų atžvilgiu ir skatinti IGS finansinį patikimumą ir pasitikėjimą jomis joms vykdant savo įgaliojimus, dabartiniai ataskaitų teikimo reikalavimai turėtų būti patobulinti. Remiantis dabartiniais reikalavimais, pagal kuriuos IGS gali prašyti savo įstaigų narių pateikti visą būtiną informaciją, kurios reikia, kad jos galėtų pasirengti išmokų išmokėjimui, IGS taip pat turėtų turėti galimybę prašyti informacijos, būtinos pasirengti išmokėjimui tarpvalstybinio bendradarbiavimo sąlygomis. IGS prašymu turėtų būti reikalaujama, kad įstaigos narės pateiktų bendrą informaciją apie bet kokią reikšmingą tarpvalstybinę veiklą, vykdomą kitose valstybėse narėse, arba, kai aktualu, taip pat trečiosiose šalyse. Be to, siekdamos EBI suteikti tinkamą informaciją apie IGS turimų finansinių išteklių raidą ir tų priemonių naudojimą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad IGS kasmet informuotų EBI apie apdraustųjų indėlių ir turimų finansinių išteklių sumą ir praneštų EBI apie aplinkybes, dėl kurių IGS lėšos buvo panaudotos arba išmokant išmokas, arba taikant kitas priemones. Galiausiai, siekiant atspindėti sustiprintą IGS vaidmenį valdant bankų krizes, kad būtų palengvintas IGS lėšų naudojimas vykdant pertvarkymą, pertvarkymo institucijos turėtų pateikti IGS kredito įstaigų pertvarkymo planų santrauką, kad būtų padidintas bendras tų IGS pasirengimas suteikti lėšų tiek, kiek tai būtina;

(47)

finansinių paslaugų techniniais standartais turėtų būti palengvintas nuoseklus suderinimas ir tinkama indėlininkų apsauga visoje Sąjungoje. Su politikos pasirinkimu nesusijusių techninių reguliavimo ir įgyvendinimo standartų projektus, kuriuos turi priimti Komisija, yra veiksminga ir tinkama pavesti rengti EBI, kuri yra itin specializuotą kompetenciją turinti įstaiga;

(48)

šioje direktyvoje numatytais atvejais Komisija turėtų priimti EBI parengtus techninių reguliavimo standartų projektus priimdama deleguotuosius aktus pagal SESV 290 straipsnį, laikydamasi Reglamento (ES) Nr. 1093/2010. Tokiuose techninių reguliavimo standartų projektuose turėtų būti nurodyti techniniai duomenys, susiję su finansų įstaigų klientų identifikavimu klientų indėliams išmokėti, kiekvienam klientui grąžintinų sumų sumokėjimo sąskaitos turėtojui arba tiesiogiai klientui kriterijai bei aplinkybės ir taisyklės siekiant išvengti pasikartojančių reikalavimų išmokėti išmokas tam pačiam gavėjui. Techninių reguliavimo standartų projektuose taip pat turėtų būti nurodyta turimų finansinių išteklių, atitinkančių tikslinio lygio kriterijus, apskaičiavimo metodiką ir IGS papildymo procesas;

(49)

šioje direktyvoje numatytais atvejais Komisija turėtų priimti EBI parengtus techninius įgyvendinimo standartų projektus tikslu priimdama įgyvendinimo aktus pagal SESV 291 straipsnį, laikydamasi Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 15 straipsnio. Tokiuose techninių įgyvendinimo standartų projektuose turėtų būti nurodytas indėlininkams skirto informacinio dokumento forma ir turinys ir informacijos, kuri turi būti teikiama indėlininkams, pateikimo procedūra ir turinys. Techninių įgyvendinimo standartų projektuose taip pat turėtų būti nurodytos procedūros, kurių reikia laikytis, kai kredito įstaiga teikia informaciją savo IGS ir kai IGS arba paskirta valdžios institucija teikia informaciją EBI, taip pat tokios informacijos teikimo šablonai;

(50)

siekiant sudaryti sąlygas kredito įstaigų, kurių pagrindinės buveinės yra ne Sąjungoje, filialams, kurie nėra Sąjungoje įsteigtos IGS nariai, atitikti prisijungimo prie Sąjungos IGS reikalavimą, tokiems filialams turėtų būti suteikta pakankamai laiko imtis būtinų veiksmų, kad jie galėtų laikytis to reikalavimo;

(51)

pagal Direktyvą 2014/49/ES valstybėms narėms leidžiama IUS pripažinti IGS, jei ji atitinka Reglamento (ES) Nr. 575/2013 113 straipsnio 7 dalyje nustatytus kriterijus ir Direktyvos 2014/49/ES reikalavimus. Siekiant atsižvelgti į konkretų tų IUS veiklos modelį, visų pirma į prevencinių priemonių, kurios yra jų įgaliojimų pagrindas, svarbą, tikslinga numatyti galimybę valstybėms narėms suteikti IUS ilgesnį laikotarpį prisitaikyti prie naujų taisyklių. Ta galimybe taikyti ilgesnį reikalavimų vykdymo laikotarpį atsižvelgiama į laiką, per kurį IUS, pripažintos kaip IGS, turi apskaitos tikslais atskiroje sąskaitoje sukaupti finansinius išteklius, skirtus finansinei paramai nariui teikti, visų pirma siekiant užtikrinti jo likvidumą ir mokumą, kad prireikus būtų išvengta bankroto;

(52)

tam, kad IGS ir paskirtos valdžios institucijos galėtų suformuoti būtinus veiklos pajėgumus naujoms prevencinių priemonių naudojimo taisyklėms taikyti, tikslinga numatyti tų naujų taisyklių, nustatytų šioje direktyvoje, taikymo atidėjimą;

(53)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti vienodą indėlininkų apsaugą Sąjungoje, valstybės narės negali deramai pasiekti dėl rizikos, kurią bendrosios rinkos vientisumui gali kelti skirtingi nacionaliniai metodai, o iš dalies pakeičiant Sąjungos lygmeniu jau nustatytas taisykles jų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(54)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (11) 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2023 m. birželio 12 d. (12),

(55)

todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvą 2014/49/ES,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

4 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

5 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

5)

6 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6)

7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

7)

įterpiamas šis straipsnis:

8)

8 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

9)

įterpiami šie straipsniai:

(*3)   2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, (OL L 337, 2015 12 23, p. 35, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2015/2366/oj)."

(*4)   2024 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1640 dėl mechanizmų, kuriuos turi įdiegti valstybės narės finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos tikslais, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2019/1937 ir iš dalies keičiama bei panaikinama Direktyva (ES) 2015/849, (OL L, 2024/1640, 2024 6 19, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2024/1640/oj)."

(*5)   1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (OL L 77, 1996 3 27, p. 20, ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/1996/9/oj).“;"

10)

9 straipsnio 2 ir 3 dalys pakeičiamos taip:

11)

10 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

12)

11 straipsnis pakeičiamas taip:

13)

įterpiamas šis straipsnis:

(*6)   2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB, (OL L 173, 2014 6 12, p. 1, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2014/596/oj).“;"

14)

įterpiamas šis straipsnis:

15)

14 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

16)

15 straipsnis pakeičiamas taip:

17)

įterpiamas šis straipsnis:

18)

16 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

19)

įterpiamas šis straipsnis:

20)

I priedas išbraukiamas.