(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1315/2013 (4) nustatoma bendra sistema tam, kad Sąjungoje būtų sukurti pažangiausiais metodais grindžiami, sąveikūs tinklai, skirti jos piliečių paslaugoms, siekiant sustiprinti socialinę, ekonominę ir teritorinę Sąjungos sanglaudą bei prisidedant prie bendros Europos transporto ir judumo erdvės kūrimo ir taip sustiprinant vidaus rinką. Transeuropinį transporto tinklą (toliau – TEN-T) sudaro dviejų lygmenų struktūra, apimanti visuotinį tinklą ir pagrindinį tinklą. Visuotinis tinklas užtikrina visų Sąjungos regionų sujungiamumą, o pagrindinį tinklą sudaro tie visuotinio tinklo elementai, kurie Sąjungai yra didžiausios strateginės svarbos. Reglamentu (ES) Nr. 1315/2013 nustatomi privalomi su baigimu kurti susiję tikslai – pagrindinis tinklas turi būti užbaigtas kurti ne vėliau kaip 2030 m., o visuotinis tinklas – ne vėliau kaip 2050 m., visų pirma numatant prioritetą teikti tarpvalstybinėms jungtims, gerinant sąveikumą ir prisidedant prie Sąjungos transporto infrastruktūros daugiarūšio integravimo;

(2)

nepaisant poreikio užbaigti kurti TEN-T ir privalomų terminų tai padaryti, patirtis parodė, kad daugelio investicijų, kuriomis siekiama užbaigti kurti TEN-T, atveju susiduriama su daugybe įvairių ir sudėtingų leidimų išdavimo procedūrų, tarpvalstybinių viešųjų pirkimų procedūrų ir kitų procedūrų. Ši padėtis kelia pavojų projektų įgyvendinimui laiku ir daugeliu atvejų lemia didelius vėlavimus ir didesnes sąnaudas. Be to, projektų rengėjams ir potencialiems privatiems investuotojams gali kilti netikrumo, o dėl to tam tikrais atvejais net gali būti, kad projektai nebus įgyvendinami, kaip planuota iš pradžių. Šia direktyva siekiama spręsti tuos klausimus ir imantis suderintų veiksmų Sąjungos lygmeniu sudaryti sąlygas suderintai ir laiku užbaigti kurti TEN-T. Rengdamos savo nacionalinius planus ir programas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į TEN-T plėtojimą, vadovaudamosi Reglamento (ES) Nr. 1315/2013 49 straipsnio 2 dalimi;

(3)

ši direktyva turėtų būti taikoma su projektais susijusioms procedūroms, įskaitant procedūras, susijusias su poveikio aplinkai vertinimu. Tačiau ši direktyva neturėtų daryti poveikio miestų planavimui ir žemės naudojimo planavimui, procedūroms, susijusioms su viešųjų pirkimų sutarčių suteikimu, ir veiksmams, kurių imamasi strateginiu lygmeniu ir kurie nėra susiję su projektais, kaip antai, strateginiai poveikio aplinkai vertinimai, viešasis biudžeto planavimas ir nacionaliniai ar regioniniai transporto planai. Siekiant padidinti leidimų išdavimo procedūrų veiksmingumą ir užtikrinti, kad projektų dokumentai būtų aukštos kokybės, projektų rengėjai, prieš pradedant leidimų išdavimo procedūrą, turėtų atlikti parengiamąjį darbą, pavyzdžiui, atlikti preliminarius tyrimus ir parengti ataskaitas. Ši direktyva neturėtų būti taikoma procedūroms administracinėje apeliacinėje institucijoje ar teisme;

(4)

ši direktyva turėtų būti taikoma projektams, kurie yra iš anksto nustatytų pagrindinio tinklo atkarpų, išvardytų šios direktyvos priede, dalis, ir kitiems pagrindinio tinklo koridorių projektams, kurių bendros išlaidos viršija 300 000 000 EUR. Tą sumą viršijantys projektai dažnai yra strategiškai svarbūs siekiant įgyvendinti Sąjungos pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategiją ir padeda siekti Reglamento (ES) Nr. 1315/2013 tikslų. Pagrindinio tinklo koridoriai nustatomi vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1316/2013 (5) pateiktais išdėstymais ir Reglamente (ES) Nr. 1315/2013 pateikiamais pagrindinio tinklo žemėlapiais. Sudarant tuos žemėlapius techninis pagrindas yra TEN-T sąveikioji geografinės ir techninės informacijos sistema (toliau – TENtec), kurioje pateikiama didesnio išsamumo lygio informacija apie transeuropinę transporto infrastruktūrą;

(5)

projektai, susiję išimtinai su telematikos priemonėmis, naujomis technologijomis ir inovacijomis, neturėtų būti įtraukti į šios direktyvos taikymo sritį, nes jų diegimas neapsiriboja vien tik pagrindiniu tinklu;

(6)

tačiau valstybės narės gali taikyti šią direktyvą kitiems projektams, susijusiems su pagrindiniu tinklu ir visuotiniu tinklu, įskaitant projektus, išimtinai susijusius su telematikos priemonėmis, naujomis technologijomis ir inovacijomis, siekiant taikyti suderintą požiūrį transporto infrastruktūros projektų srityje. Nacionalinėms institucijoms paskelbiant atskirų projektų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, sąrašus, galėtų būti padidintas skaidrumas projektų rengėjams vykdomų ir būsimų darbų, susijusių su TEN-T tinklu, atžvilgiu;

(7)

atsižvelgiant į tai, kad esama įvairių poveikio aplinkai vertinimų, kurie numatyti atitinkamoje Sąjungos ir nacionalinėje teisėje ir kurie būtini norint išduoti leidimus pagrindinio tinklo projektams vykdyti, valstybės narės, kai įmanoma ir tinkama, turėtų nustatyti supaprastintą procedūrą, pagal kurią būtų vykdomi tos Sąjungos ir nacionalinės teisės reikalavimai, kad padėtų pasiekti šioje direktyvoje išdėstytus tikslus, susijusius su kuo didesniu priemonių supaprastinimu;

(8)

projektams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį, kai aktualu, turėtų būti taikoma prioritetinė tvarka. Taikant tokią tvarką gali būti nustatomi trumpesni terminai, numatomos vienu metu vykdomos procedūros arba nustatomas ribotas apeliacinių skundų teikimo laikotarpis, kartu užtikrinant, kad būtų pasiekti ir kitų horizontaliųjų politikos sričių tikslai pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, pavyzdžiui, aplinkos politikos tikslai, kuriais siekiama išvengti neigiamo poveikio aplinkai, užkirsti jam kelią, jį sumažinti ar kompensuoti. Daugelio valstybių narių teisinėse sistemose tam tikrų kategorijų projektams, atsižvelgiant į jų strateginę svarbą ekonomikai, taikoma prioritetinė tvarka. Kai tokia prioritetinė tvarka egzistuoja nacionalinėje teisinėje sistemoje, ji turėtų būti automatiškai taikoma projektams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį. Vis dėlto valstybėms narėms turėtų būti leidžiama išbandyti specialias leidimų išdavimo procedūras ribotam skaičiui projektų, siekiant įvertinti galimybę jas taikyti ir kitiems projektams. Šiuo bandomuoju laikotarpiu atitinkama valstybė narė neturėtų būti įpareigota taikyti tokias bandomąsias procedūras kitiems projektams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį;

(9)

kad būtų galima aiškiai valdyti visą procedūrą, o projektų rengėjams būtų numatytas kontaktinis centras, pagrindinio tinklo koridorių projektams turėtų būti taikomos veiksmingos leidimų išdavimo procedūros. Tuo tikslu valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalines teisines sistemas ir administracines sąrangas bei į atitinkamų projektų tipus, turėtų paskirti vieną ar daugiau institucijų. Kai valstybė narė paskiria kelias institucijas, ji turėtų užtikrinti, kad konkrečiam projektui ir konkrečiai leidimų išdavimo procedūrai būtų paskirta tik viena institucija;

(10)

paskyrus instituciją, kuri yra kontaktinis centras projekto rengėjui, procedūros turėtų tapti paprastesnės, veiksmingesnės ir skaidresnės. Kai tikslinga, tai taip pat turėtų sustiprinti valstybių narių bendradarbiavimą. Procedūros turėtų skatinti realų projektų rengėjų ir paskirtosios institucijos bendradarbiavimą;

(11)

paskirtajai institucijai, inter alia, gali būti pavedamos užduotys, susijusios su konkrečių projektų, kuriais gaivalinių ar žmogaus sukeltų nelaimių atveju siekiama rekonstruoti pagrindinio tinklo infrastruktūrą, koordinavimu ir leidimų tokiems projektams išdavimu, laikantis Sąjungos ir nacionalinės teisės;

(12)

šioje direktyvoje numatyta procedūra neturėtų daryti poveikio tarptautinės ir Sąjungos teisės reikalavimų, įskaitant reikalavimus, kuriais siekiama apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą, vykdymui. Dėl šios direktyvos neturėtų būti nustatomi žemesni standartai, kuriais siekiama išvengti neigiamo poveikio aplinkai, užkirsti jam kelią, jį sumažinti ar kompensuoti;

(13)

atsižvelgiant į tai, kad būtina skubiai užbaigti kurti pagrindinį tinklą, turėtų būti ne tik supaprastintos leidimų išdavimo procedūros, bet ir nustatytas procedūrų, per kurias priimamas sprendimas dėl leidimo statyti transporto infrastruktūrą suteikimo, terminas. Tas terminas turėtų paskatinti veiksmingiau tvarkyti procedūras ir jokiomis aplinkybėmis neturėtų kelti pavojaus aukštiems Sąjungos standartams dėl aplinkos apsaugos ir visuomenės dalyvavimo. Turėtų būti įmanoma pratęsti leidimų išdavimo procedūrų terminą tinkamai pagrįstais atvejais, be kita ko, susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms arba kai tai būtina aplinkos apsaugos tikslais. Pratęsimo terminas galėtų būti nustatytas, pavyzdžiui, laikotarpio forma arba nurodant tam tikrą datą ar kitą tikrai įvyksiantį būsimą įvykį. Pratęstas terminas visų pirma neturėtų apimti laiko, būtino siekiant teisme vykdyti administracines ar teismo apeliacines procedūras arba siekiant teisminių teisių gynimo priemonių. Valstybės narės neturėtų būti laikomos atsakingomis, kai tų terminų nesilaikoma dėl projekto rengėjo, pavyzdžiui, jei projekto rengėjas nesilaikė nacionalinėje teisėje nustatytų terminų ar paskirtosios institucijos nustatytų orientacinių terminų arba jei projekto rengėjas veikė nepagrįstai vėluodamas;

(14)

valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti, kad skundai, kuriais ginčijamas sprendimo dėl leidimo suteikimo materialinis ar procesinis teisėtumas, būtų nagrinėjami efektyviausiu būdu;

(15)

vykdant dvi ar daugiau valstybių narių apimančius TEN-T infrastruktūros projektus kyla ypač didelių iššūkių, susijusių su leidimų išdavimo procedūrų koordinavimu. Todėl, siekdamos derinti savo tvarkaraščius ir sudaryti bendrą leidimų išdavimo procedūros tvarkaraštį, atitinkamų valstybių narių paskirtosios institucijos turėtų bendradarbiauti tokiu mastu, kokiu toks savo tvarkaraščių derinimas ir toks bendro tvarkaraščio sudarymas yra įmanomas ir tinkamas atsižvelgiant į projekto parengimo ar išbaigtumo laipsnį, kuris daugiausia priklauso nuo projekto rengėjo, visų pirma nuo datos, kurią projekto rengėjas pranešė apie projektą kiekvienos iš tų valstybių narių paskirtajai institucijai;

(16)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 1315/2013 paskirti Europos koordinatoriai turėtų gauti informaciją apie atitinkamas procedūras, kad sudarytų palankesnes sąlygas jų sinchronizavimui ir užbaigimui, siekiant pagrindinį tinklą įgyvendinti laiku – ne vėliau kaip 2030 m.;

(17)

tais atvejais, kai TEN-T išplečiamas į trečiąsias valstybes pagal Reglamente (ES) Nr. 1315/2013 nustatytus orientacinius žemėlapius, tų trečiųjų valstybių turėtų būti prašoma, kai aktualu, taikyti taisykles, panašias į numatytąsias šia direktyva;

(18)

viešieji pirkimai tarpvalstybinių projektų atveju turėtų būti vykdomi pagal Sutartis ir, kai aktualu, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES (6) arba Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/25/ES (7). Siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybiniai pagrindinio tinklo projektai būtų sėkmingai užbaigti, bendro subjekto vykdomiems viešiesiems pirkimams turėtų būti taikoma vienos valstybės narės nacionalinė teisė. Nukrypstant nuo Sąjungos viešųjų pirkimų teisės, iš principo turėtų būti taikoma tos valstybės narės, kurioje bendras subjektas turi registruotą buveinę, nacionalinė teisė. Turėtų būti palikta galimybė taikytiną nacionalinę teisę nustatyti tarpvyriausybiniame susitarime. Viešojo pirkimo, kurį vykdo bendro subjekto patronuojamoji įmonė, atveju ta patronuojamoji įmonė turėtų taikyti vienos iš atitinkamų valstybių narių nacionalinę teisę, kuri galėtų būti bendram subjektui taikoma nacionalinė teisė. Siekiant teisinio tikrumo, dabartinės viešųjų pirkimų strategijos turėtų būti ir toliau taikomos bendram subjektui, įsteigtam anksčiau nei šios direktyvos įsigaliojimo dieną;

(19)

Komisija nėra sisteminga leidimų atskiriems projektams išdavimo procedūrų dalyvė. Tačiau kai kuriais atvejais tam tikri projektų rengimo aspektai turi būti tvirtinami Sąjungos lygmeniu. Kai Komisija dalyvaus procedūrose, ji Sąjungos projektus nagrinės prioritetine tvarka ir užtikrins tikrumą projektų rengėjams. Kai kuriais atvejais gali būti reikalinga patvirtinti valstybės pagalbą. Nedarant poveikio šioje direktyvoje nustatytiems terminams ir remiantis Geriausios praktikos vykdant valstybės pagalbos kontrolės procedūras kodeksu, valstybės narės turėtų turėti galimybę prašyti Komisijos pagrindinio tinklo projektus, kurie, jų manymu, yra prioritetiniai, nagrinėti taikant labiau nuspėjamus terminus laikantis bylų portfelio metodo arba tarpusavyje suderinto planavimo;

(20)

padėti įgyvendinti pagrindinio tinklo infrastruktūros projektus turėtų ir Komisijos gairės, kuriomis, kiek tai susiję su tam tikrų tipų projektų įgyvendinimu, būtų suteikiama daugiau aiškumo, kartu laikantis Sąjungos acquis. Šiuo atžvilgiu 2017 m. balandžio 27 d. Komisijos komunikate „Veiksmų planas gamtai, žmonėms ir ekonomikai“ pateikiamos gairės ir suteikiama daugiau aiškumo, kaip laikytis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB (8) ir Tarybos direktyvos 92/43/EEB (9). Siekiant užtikrinti geriausią viešųjų lėšų panaudojimą, projektams turėtų būti sudaroma galimybė gauti su viešaisiais pirkimais susijusią tiesioginę paramą;

(21)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. supaprastinti priemones TEN-T įgyvendinimui, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl poreikio suderintais veiksmais Sąjungos lygmeniu sustiprinti TEN-T projektams skirtų leidimų išdavimo procedūrų sistemą, to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(22)

dėl teisinio tikrumo priežasčių, ši direktyva neturėtų būti taikoma leidimų išdavimo procedūroms, kuriuos prasidėjo iki šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę dienos,

1.

sprendimas dėl leidimo suteikimo – valstybės narės institucijos ar institucijų, neįskaitant administracinių ir teisminių apeliacinių institucijų, pagal nacionalinę teisinę sistemą ir administracinę teisę priimtas sprendimas arba tuo pačiu metu ar vienas po kito priimtų sprendimų rinkinys, kuris gali būti administracinio pobūdžio ir kuriuo nustatoma, ar projekto rengėjas turi teisę įgyvendinti projektą atitinkamoje geografinėje vietovėje, nedarant poveikio jokiam administracinės ar teismo apeliacinės procedūros kontekste priimtam sprendimui;

2.

leidimų išdavimo procedūra – procedūra, kurios turi būti laikomasi kiekvieno atskiro projekto, patenkančio į šios direktyvos taikymo sritį, atžvilgiu, kad būtų priimtas sprendimas dėl leidimo suteikimo, kaip to reikalauja valstybės narės institucija ar institucijos pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, išskyrus miestų planavimą ir žemės naudojimo planavimą, procedūras, susijusias su viešųjų pirkimų sutarčių suteikimu, ir veiksmus, kurių imamasi strateginiu lygmeniu ir kurie nėra susiję su konkrečiu projektu, kaip antai, strateginis poveikio aplinkai vertinimas, viešasis biudžeto planavimas, taip pat nacionaliniai ar regioniniai transporto planai;

3.

projektas – tam tikros apibrėžtos transporto infrastruktūros atkarpos statybos, pritaikymo ar modifikavimo pasiūlymas, kuriuo siekiama pagerinti tos infrastruktūros pajėgumą, saugą ir efektyvumą ir kurio įgyvendinimas turi būti patvirtintas sprendimu dėl leidimo suteikimo;

4.

tarpvalstybinis projektas – projektas, apimantis tarpvalstybinę atkarpą tarp dviejų ar daugiau valstybių narių;

5.

projekto rengėjas – leidimo įgyvendinti projektą prašantis pareiškėjas arba projektą inicijuojanti valdžios institucija;

6.

paskirtoji institucija – institucija, kuri yra kontaktinis centras projekto rengėjui ir kuri sudaro palankesnes sąlygas veiksmingai ir struktūrizuotai tvarkyti leidimų išdavimo procedūras pagal šią direktyvą;

7.

jungtinė institucija – institucija, įsteigta dviejų ar daugiau valstybių narių tarpusavio susitarimu siekiant sudaryti palankesnes sąlygas leidimų išdavimo procedūroms, susijusioms su tarpvalstybiniais projektais, įskaitant jungtines institucijas, kurias įsteigė paskirtosios institucijos, jei valstybė narės toms paskirtosioms institucijoms buvo suteikusios įgaliojimus įsteigti jungtines institucijas.