(1)

COVID-19 protrūkio poveikis ūkininkams ir kaimo įmonėms – beprecedentis. Valstybėse narėse taikomi dideli judėjimo apribojimai, taip pat privalomas parduotuvių, lauko prekyviečių, restoranų ir kitų apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų uždarymas lėmė ekonominį sukrėtimą žemės ūkio sektoriuje ir kaimo bendruomenėse ir sukėlė likvidumo ir grynųjų pinigų srautų problemų ūkininkams ir mažosioms įmonėms, užsiimančioms žemės ūkio produktų perdirbimu, rinkodara arba plėtojimu. Dėl to susidarė išskirtinė padėtis, kurią būtina ištaisyti;

(2)

siekiant reaguoti į dėl COVID-19 protrūkio kilusios krizės (toliau – krizė) poveikį, turėtų būti patvirtinta nauja išimtinė laikina priemonė sprendžiant likvidumo problemas, dėl kurių kyla pavojus ūkininkavimo veiklos ir žemės ūkio produktų perdirbimu, rinkodara arba plėtojimu užsiimančių mažųjų įmonių veiklos tęstinumui;

(3)

siekiant teikti paramą ypač krizės paveiktiems ūkininkams ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), ta priemonė turėtų suteikti galimybę valstybėms narėms pasinaudoti turimomis fondų lėšomis pagal esamas kaimo plėtros programas. Parama, kuria siekiama užtikrinti žemės ūkio verslo konkurencingumą ir ūkių gyvybingumą, turėtų būti teikiama remiantis objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, siekiant kuo geriau sutelkti turimus išteklius labiausiai nuo krizės nukentėjusiems paramos gavėjams. Ūkininkų atveju tokie kriterijai gali apimti gamybos sektorius, ūkininkavimo būdus, ūkių struktūras, žemės ūkio produktų rinkodaros rūšį ir įdarbintų sezoninių darbuotojų skaičių. MVĮ atveju tokie kriterijai gali apimti sektorių rūšis, veiklos rūšis, regionų rūšis ir kitokius specifinius apribojimus;

(4)

atsižvelgiant į tos priemonės skubumą ir išimtinį pobūdį, turėtų būti nustatyta vienkartinė išmoka ir priemonės taikymo terminas, taip pat reikia priminti principą, kad Komisijos mokėjimai turi būti atliekami atsižvelgiant į biudžeto asignavimus ir turimas lėšas;

(5)

siekiant teikti didesnę paramą labiausiai paveiktiems ūkininkams arba MVĮ, tikslinga leisti valstybėms narėms koreguoti vienkartinių išmokų dydį tam tikrų kategorijų reikalavimus atitinkantiems paramos gavėjams, remiantis objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais;

(6)

siekiant užtikrinti pakankamą naujos priemonės finansavimą nekeliant pavojaus kitiems kaimo plėtros programų tikslams, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1305/2013 (3), turėtų būti nustatyta didžiausia Sąjungos įnašo tai priemonei dalis;

(7)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. reaguoti į krizės poveikį, nustatant konkrečią priemonę išimtinei laikinai paramai pagal EŽŪFKP teikti, valstybės narės vienos negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(8)

todėl Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(9)

atsižvelgiant į skubų poreikį reaguoti į krizę, būtina taikyti išimtį prie ES sutarties, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje 4 straipsnyje nustatytam aštuonių savaičių laikotarpiui;

(10)

atsižvelgiant į tai, kad būtina skubiai reaguoti į padėtį, susidariusią dėl krizės, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,