(1)

Tarybos direktyvoje 2006/112/EB (3) išdėstytos bendros apmokestinamųjų asmenų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaitos prievolės;

(2)

plečiantis elektroninei prekybai (toliau – e. prekyba), palengvinamas tarpvalstybinis prekių ir paslaugų pardavimas galutiniams vartotojams valstybėse narėse. Tuo atžvilgiu tarpvalstybinė e. prekyba apima prekių tiekimą ir(arba) paslaugų teikimą, kai PVM yra mokėtinas valstybėje narėje, o prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, trečiojoje teritorijoje ar trečiojoje valstybėje. Tačiau sukčiaujančios įmonės naudojasi e. prekybos galimybėmis, siekdamos įgyti pranašumą rinkoje nesąžiningais būdais nevykdant savo PVM prievolių. Kai taikomas apmokestinimo paskirties vietoje principas, vartojimo valstybei narei reikalingos tam tikros priemonės, kad ji galėtų susekti ir kontroliuoti tokias sukčiaujančias įmones, nes vartotojams apskaitos prievolės netaikomos. Svarbu kovoti su tarpvalstybiniu sukčiavimu PVM, kuris atsiranda dėl kai kurių įmonių nesąžiningo elgesio tarpvalstybinės e. prekybos srityje;

(3)

didžiąja dauguma atvejų vartotojai Sąjungoje už pirkinius internetu moka per mokėjimo paslaugų teikėjus. Kad galėtų teikti mokėjimo paslaugas, mokėjimo paslaugų teikėjas disponuoja tam tikra informacija, pagal kurią identifikuojamas mokėjimo gavėjas, taip pat duomenimis, susijusiais su data, suma ir mokėjimo kilmės valstybe nare, taip pat su tuo, ar mokėjimas buvo inicijuotas fizinėse pardavėjo patalpose. Ta konkreti informacija yra ypač aktuali tarptautinio mokėjimo atveju, kai mokėtojas yra vienoje valstybėje narėje, o gavėjas – kitoje valstybėje narėje, trečiojoje teritorijoje ar trečiojoje valstybėje. Tokia informacija yra būtina tam, kad valstybių narių mokesčių institucijos (toliau – mokesčių institucijos) galėtų vykdyti pagrindinius savo uždavinius – susekti sukčiaujančias įmones ir kontroliuoti PVM įsipareigojimus. Todėl yra būtina, kad mokėjimo paslaugų teikėjai turimą informaciją teiktų mokesčių institucijoms, siekiant joms padėti nustatyti sukčiavimo PVM atvejus ir kovoti su tokiu tarpvalstybiniu sukčiavimu;

(4)

siekiant kovoti su PVM sukčiavimu, svarbu iš mokėjimo paslaugų teikėjų reikalauti saugoti pakankamai išsamius įrašus apie tam tikrus tarptautinius mokėjimus, kurių tarptautinis pobūdis nustatomas pagal mokėtojo vietą ir gavėjo vietą, ir apie juos pranešti. Todėl yra būtina apibrėžti mokėtojo vietos ir gavėjo vietos sąvokas, taip pat apibrėžti tų vietų identifikavimo priemones. Dėl mokėtojo ir gavėjo vietos turėtų atsirasti pareigos saugoti duomenis ir teikti ataskaitas tik Sąjungoje įsisteigusiems mokėjimo paslaugų teikėjams, ir tos pareigos neturėtų daryti poveikio Direktyvoje 2006/112/EB ir Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 282/2011 (4) nustatytoms taisyklėms dėl apmokestinamojo sandorio vietos;

(5)

remdamiesi jau turima informacija mokėjimo paslaugų teikėjai, naudodami konkrečios gavėjo ir mokėtojo mokėjimo sąskaitos identifikatorių arba kitą identifikatorių, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas mokėtojas ar gavėjas ir nurodoma jo vieta, gali nustatyti gavėjo ir mokėtojo vietą, kiek tai susiję su jų teikiamomis mokėjimo paslaugomis. Jeigu tokių identifikatorių nėra, tais atvejais, kai lėšos gavėjui pervedamos mokėtojo vardu nesukuriant mokėjimo sąskaitos, kai lėšos nėra įskaitomos į jokią gavėjo mokėjimo sąskaitą arba kai nėra jokio kito mokėtojo ar gavėjo identifikatoriaus, mokėtojo arba gavėjo vieta turėtų būti nustatoma pasitelkiant mokėjimo paslaugų teikėjo, veikiančio mokėtojo ar gavėjo vardu, bendrovės identifikavimo kodą;

(6)

laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (5), svarbu užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga saugoti ir pateikti informaciją apie tarptautinį mokėjimą būtų proporcinga ir apimtų tik tą informaciją, kuri yra būtina valstybėms narėms kovojant su sukčiavimu PVM. Be to, vienintelė saugotina informacija apie mokėtoją yra informacija apie mokėtojo vietą. Kalbant apie informaciją apie gavėją ir patį mokėjimą, iš mokėjimo paslaugų teikėjų turėtų būti reikalaujama saugoti ir mokesčių institucijoms pranešti tik tokią informaciją, kuri toms institucijoms yra būtina galimiems sukčiautojams susekti ir mokesčių kontrolei vykdyti. Iš mokėjimo paslaugų teikėjų turėtų būti reikalaujama saugoti duomenis tik apie tuos tarptautinius mokėjimus, kuriems būdingi ekonominės veiklos požymiai. Siekiant atmesti mokėjimus nekomerciniais tikslais, būtų tikslinga nustatyti viršutinę gavėjo per kalendorinį ketvirtį gautų mokėjimų skaičiaus ribą, kurios viršijimas rodytų, kad tie mokėjimai gauti vykdant ekonominę veiklą. Pasiekus tokią viršutinę ribą, mokėjimo paslaugų teikėjui atsirastų pareigos saugoti duomenis ir teikti ataskaitas;

(7)

gali būti, kad mokėtojui atliekant vieną mokėjimą gavėjui, dalyvauja keli mokėjimo paslaugų teikėjai. Dėl to vieno mokėjimo keli mokėjimo paslaugų teikėjai tarpusavyje gali vykdyti keletą lėšų pervedimo operacijų. Yra būtina, kad visiems mokėjimo paslaugų teikėjams, dalyvaujantiems atliekant konkretų mokėjimą, būtų nustatytos pareigos saugoti įrašus ir teikti ataskaitas, išskyrus atvejus, kai taikytina konkreti išimtis. Tie įrašai ir ataskaitos turėtų apimti informaciją apie mokėjimą, kurį galutiniam gavėjui atlieka pradinis mokėtojas, bet ne apie tarpinius lėšų pervedimus tarp mokėjimo paslaugų teikėjų;

(8)

įrašų saugojimo ir ataskaitų teikimo pareigos turėtų atsirasti ne tik tada, kai mokėjimo paslaugų teikėjas perveda lėšas arba išduoda mokėjimo priemones mokėtojo vardu, bet ir tais atvejais, kai mokėjimo paslaugų teikėjas gauna lėšas arba aptarnauja mokėjimo sandorius gavėjo vardu;

(9)

šioje direktyvoje nustatytos pareigos neturėtų būti taikomos mokėjimo paslaugų teikėjams, kurie nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) taikymo sritį. Todėl, kai gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjų vieta nėra valstybėje narėje, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjams turėtų tekti pareigos saugoti įrašus ir teikti ataskaitas apie tarpvalstybinį mokėjimą. Kita vertus, kai tiek mokėtojo, tiek gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjų vieta yra valstybėje narėje, siekiant, kad įrašų saugojimo ir ataskaitų teikimo pareigos būtų proporcingos, įrašus turėtų saugoti tik gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjai. Įrašų saugojimo ir ataskaitų teikimo pareigų tikslais turėtų būti laikoma, kad mokėjimo paslaugų teikėjo vieta yra valstybėje narėje, kai jo bendrovės identifikavimo kode (toliau – BIC) arba unikaliame verslo identifikatoriuje yra nurodyta ta valstybė narė;

(10)

atsižvelgiant į didelį informacijos kiekį ir į jos neskelbtiną pobūdį asmens duomenų apsaugos požiūriu, būtina ir proporcinga nustatyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjai saugotų įrašus, susijusius su tarptautiniais mokėjimais, trejų kalendorinių metų laikotarpį, siekiant padėti valstybėms narėms kovoti su sukčiavimu PVM ir nustatyti sukčiautojus. Tas laikotarpis suteikia valstybėms narėms pakankamai laiko veiksmingai taikyti kontrolės priemones ir ištirti įtariamo sukčiavimo PVM atvejus arba atskleisti sukčiavimo PVM atvejus;

(11)

mokėjimo paslaugų teikėjų saugotiną informaciją valstybės narės turi rinkti ir ja keistis pagal Tarybos reglamentą (ES) Nr. 904/2010 (7), kuriuo nustatomos administracinio bendradarbiavimo ir keitimosi informacija kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčiu tikslais taisyklės;

(12)

sukčiavimas PVM yra bendra visų valstybių narių problema, tačiau atskiros valstybės narės neturi informacijos, kuri yra būtina siekiant užtikrinti, kad PVM taisyklės, susijusios su tarpvalstybine e. prekyba, būtų teisingai taikomos, arba kovoti su sukčiavimu PVM tarpvalstybinės e. prekybos atveju. Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. kovoti su sukčiavimu PVM, valstybės narės dėl būtinybės gauti informaciją iš kitų valstybių narių, kai esama tarptautinio elemento, negali tinkamai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali imtis priemonių. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina jos tikslui pasiekti;

(13)

šioje direktyvoje laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma, teisės į asmens duomenų apsaugą. Pagal šią direktyvą saugomą ir pateikiamą mokėjimų informaciją turi tvarkyti tik mokesčių institucijų kovos su sukčiavimu ekspertai, laikydamiesi to, kas yra proporcinga ir būtina šios direktyvos tikslui, t. y. kovoti su sukčiavimu PVM, pasiekti. Šioje direktyvoje taip pat laikomasi taisyklių, nustatytų Reglamente (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1725 (8);

(14)

vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnio 1 dalimi, buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2019 m. kovo 14 d. (9);

(15)

todėl Direktyva 2006/112/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,