(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB (4), 2002/20/EB (5), 2002/21/EB (6) ir 2002/22/EB (7) buvo iš esmės keičiamos. Kadangi tas direktyvas reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo tos direktyvos turėtų būti išdėstytos nauja redakcija;

(2)

Komisija periodiškai peržiūri penkių direktyvų, t. y. direktyvų 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB, 2002/22/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB (8), kurios sudaro galiojančią elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemą, veikimą, siekdama visų pirma nustatyti, ar reikia jas iš dalies pakeisti atsižvelgiant į technologijų ir rinkos pokyčius;

(3)

2015 m. gegužės 6 d. komunikate, nustatančiame Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją, Komisija nurodė, kad peržiūrint telekomunikacijų reguliavimo sistemą dėmesys bus visų pirma skiriamas priemonėms, kuriomis siekiama skatinti investicijas į sparčiojo plačiajuosčio ryšio tinklus, užtikrinti nuoseklesnį vidaus rinka grindžiamas požiūris į radijo spektro politiką ir valdymą, sudaryti sąlygas tikrai vidaus rinkai sprendžiant reguliavimo susiskaidymo problemą, užtikrinti veiksmingą vartotojų apsaugą, vienodas sąlygas visiems rinkos dalyviams ir nuoseklų taisyklių taikymą, taip pat sukurti veiksmingesnę reguliavimo institucijų sistemą;

(4)

ši direktyva parengta įgyvendinant reglamentavimo kokybės iniciatyvą (toliau – REFIT), kuri apima keturias direktyvas, t. y. direktyvas 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB ir 2002/22/EB, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1211/2009 (9). Kiekviena iš tų direktyvų apima priemones, taikomas elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams – tai atitinka sektoriaus reguliavimo istoriją, kai įmonės buvo integruotos vertikaliai, t. y. užsiėmė ir tinklų, ir paslaugų teikimu. Peržiūra suteikia galimybę parengti naują keturių direktyvų redakciją ir taip supaprastinti dabartinę struktūrą, kad ši struktūra taptų nuoseklesnė ir prieinamesnė REFIT tikslo atžvilgiu. Be to, peržiūra suteikia galimybę pritaikyti struktūrą prie naujų realijų rinkoje, kurioje ryšio paslaugų teikimas nebėra būtinai susiejamas su tinklų teikimu. 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl sistemingesnio teisės aktų pakeitimo metodo naudojimo (10) numatyta, kad naujos redakcijos rengimo esmė – priimti naują teisės aktą, į kurio bendrą tekstą būtų įtraukti ir ankstesnio teisės akto esminiai pakeitimai, ir nepakeistos to akto nuostatos. Pasiūlyme dėl naujos redakcijos nurodomi esminiai atliekami ankstesnio teisės akto pakeitimai ir, antriniu lygmeniu, pateikiamas nepakeistų ankstesnio teisės akto nuostatų kodifikavimas kartu su tais esminiais pakeitimais;

(5)

šia direktyva sukuriama teisinė sistema, skirta užtikrinti laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis tik šioje direktyvoje nustatytų sąlygų ir laikantis apribojimų, išplaukiančių iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 52 straipsnio 1 dalimi, ypač priemonių dėl viešosios politikos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos, ir ji atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalį;

(6)

šia direktyva nedaromas poveikis kiekvienos valstybės narės galimybei imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti savo esminių saugumo interesų apsaugą, apsaugoti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą bei leisti vykdyti nusikalstamų veikų tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas, atsižvelgiant į tai, kad bet koks naudojimosi Chartijoje – visų pirma jos 7, 8 ir 11 straipsniuose – nustatytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimas, pavyzdžiui, su duomenų tvarkymu susiję apribojimai, turi būti numatyti teisėje, turi nepažeisti tų teisių ir laisvių esmės ir jų atžvilgiu turi būti taikomas proporcingumo principas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį;

(7)

telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacijos technologijos sektorių konvergencija reiškia, kad visiems elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms turėtų būti, kiek įmanoma, taikomas vienas Europos elektroninių ryšių kodeksas, nustatytas viena direktyva, išskyrus klausimus, kuriuos geriau spręsti pagal tiesiogiai taikomas reglamentais nustatytas taisykles. Būtina atskirti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimą nuo turinio reguliavimo. Todėl ši direktyva netaikoma paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, turiniui, pavyzdžiui, transliacijų turiniui, finansinėms paslaugoms ir tam tikroms informacinės visuomenės paslaugoms, ir juo nedaromas poveikis tokių paslaugų atžvilgiu Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu taikomoms priemonėms, kuriomis, laikantis Sąjungos teisės, siekiama skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę bei užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmo apsaugą. Televizijos programų turiniui taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES (11). Audiovizualinės politikos ir turinio reguliavimu siekiama bendrojo intereso tikslų, tokių kaip žodžio laisvė, žiniasklaidos pliuralizmas, nešališkumas, kultūrų ir kalbų įvairovė, socialinė įtrauktis, vartotojų apsauga ir nepilnamečių apsauga. Elektroninių ryšių reguliavimo ir turinio reguliavimo atskyrimas nedaro įtakos atsižvelgimui į egzistuojančias tarp jų sąsajas, ypač siekiant užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą, kultūrų įvairovę ir vartotojų apsaugą. Kompetentingos institucijos, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, turėtų padėti užtikrinti politikos, kuria siekiama remti tuos tikslus, įgyvendinimą;

(8)

šia direktyva nedaromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/53/ES (12) taikymui radijo įrangai, tačiau ji taikoma automobilių radijo ir vartotojų radijo imtuvams bei vartotojų skaitmeninės televizijos įrangai;

(9)

kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos pasiektų šioje direktyvoje nustatytus tikslus, visų pirma susijusius su tiesioginiu sąveikumu, šios direktyvos taikymo sritis turėtų apimti tam tikrus radijo įrenginių, kaip apibrėžta Direktyvoje 2014/53/ES, ir vartotojų įrangos, naudojamos skaitmeninei televizijai, aspektus, siekiant palengvinti prieigą neįgaliems galutiniams naudotojams. Svarbu, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos skatintų tinklų operatorius ir įrangos gamintojus bendradarbiauti, kad neįgaliems galutiniams naudotojams prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų būtų lengvesnė. Radijo spektro naudojimui neišimtinėmis teisėmis radijo ryšio galinių įrenginių asmeninio naudojimo tikslais, nors jis ir nėra susijęs su ekonomine veikla, taip pat turėtų būti taikoma ši direktyva, siekiant užtikrinti suderintą požiūrį į jiems skirtų leidimų išdavimo tvarką;

(10)

tam tikros elektroninių ryšių paslaugos, kurioms taikoma ši direktyva, taip pat galėtų patekti ir į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535 (13) 1 straipsnyje nustatytą „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžtį. Tos direktyvos nuostatos, kuriomis reguliuojamos informacinės visuomenės paslaugos, toms elektroninių ryšių paslaugoms taikomos tiek, kiek šioje direktyvoje arba kituose Sąjungos teisės aktuose nėra konkretesnių nuostatų, taikomų elektroninių ryšių paslaugoms. Tačiau ši direktyva taikoma tokioms elektroninių ryšių paslaugoms kaip balso telefonija, pranešimų mainų ir elektroninio pašto paslaugos. Ta pati įmonė, pavyzdžiui, interneto paslaugų teikėja, gali teikti ir elektroninių ryšių paslaugą, kaip antai prieiga prie interneto, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, kaip antai su ryšiais nesusijęs turinio teikimas internetu;

(11)

ta pati įmonė, pavyzdžiui, kabelinės televizijos operatorius, gali siūlyti ir elektroninių ryšių paslaugą, pavyzdžiui, televizijos signalų perdavimą, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, kaip antai komercinė garso ar televizijos transliacijų turinio paslaugų pasiūla, ir todėl tokiai įmonei galima taikyti papildomus įpareigojimus, susijusius su jo, kaip turinio teikėjo ar platintojo veikla, pagal kitas, o ne šios direktyvos nuostatas, nedarant poveikio šios direktyvos priede pateiktoms sąlygoms;

(12)

reguliavimo sistema turėtų būti taikoma radijo spektro naudojimui visuose elektroninių ryšių tinkluose, įskaitant naujus radijo spektro naudojimo asmeniniais tikslais būdus, kai radijo spektras naudojamas naujų rūšių tinkluose, sudarytuose vien iš autonominių judriojo radijo ryšio įrenginių, sujungtų belaidžiais saitais, be centrinio valdymo arba centralizuoto tinklo operatoriaus, ir nebūtinai vykdant kokią nors konkrečią ūkinę veiklą. Tikėtina, kad kuriant 5G belaidžio ryšio aplinką tokie tinklai bus visų pirma diegiami pastatų išorėje ir pakelėse transportui, energetikai, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, e. sveikatai, visuomenės saugai ir pagalbai nelaimės atveju, daiktų internetui, mašinų sąveikai ir susietiesiems automobiliams. Todėl valstybės narės, pagal Direktyvos 2014/53/ES 7 straipsnį taikydamos papildomus nacionalinius reikalavimus dėl tokių radijo įrenginių eksploatacijos pradžios arba naudojimo, arba ir vienus, ir kitus reikalavimus, siejamus su veiksmingu ir ekonomišku radijo spektro naudojimu ir žalingųjų trukdžių išvengimu, turėtų atsižvelgti į vidaus rinkos principus;

(13)

nuolat didėja elektroninių ryšių tinklų pajėgumams taikomi reikalavimai. Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama juostos pločio, prieinamo bendrai ir kiekvienam naudotojui, didinimui, tačiau dabar vis didėja kitų parametrų, kaip antai delsos, prieinamumo ir patikimumo, svarba. Reaguojant į tą poreikį, sudaroma vis daugiau galimybių naudotojams naudotis ryšiu per optines skaidulas, o būsimiems itin didelio pralaidumo tinklams reikalingos veikimo charakteristikos, prilygstančios charakteristikoms, kurias gali užtikrinti tinklas, grindžiamas optinių skaidulų elementais bent iki aptarnaujamosios vietos skirstomojo taško. Fiksuotojo ryšio linijos jungties atveju tai prilygtų tokioms veikimo charakteristikoms, kokios užtikrinamos optines skaidulas įdiegus iki aptarnaujamąja vieta laikomo daugiabučio namo, o belaidžio ryšio jungties atveju tai prilygtų tinklo veikimo charakteristikoms, panašioms į tokias, kokios užtikrinamos optines skaidulas įdiegus iki aptarnaujamąja vieta laikomos bazinės stoties. Sprendžiant, ar galima laikyti, kad belaidžio ryšio tinkle užtikrinamos panašios tinklo veikimo charakteristikos, neturėtų būti atsižvelgiama į įvairią galutinių naudotojų patirtį, priklausomą nuo terpės, kuria tinklas galiausiai sujungiamas su tinklo galiniu tašku, skirtingų charakteristikų. Laikantis technologinio neutralumo principo, neturėtų būti draudžiama naudoti kitas technologijas ir perdavimo terpes, jei jos savo pajėgumais prilygsta tam atskaitos scenarijui. Tikėtina, kad diegiant tokius itin didelio pralaidumo tinklus, toliau didės tinklų pajėgumai ir atsiras galimybių plėtoti būsimus naujų kartų, grindžiamų tobulesnėmis radijo ryšio sąsajomis ir tankesnio tinklo architektūra, belaidžio ryšio tinklus;

(14)

reikia patikslinti terminų apibrėžtis, siekiant užtikrinti, kad jos atitiktų technologinio neutralumo principą ir atspindėtų technologinę plėtrą, įskaitant naujas tinklo valdymo formas, kaip antai, pagrįstas programine įranga imituojamais ir programine įranga sudaromais tinklais. Technologijų ir rinkos raida paskatino tinkluose naudoti interneto protokolo (IP) technologiją, o galutiniams naudotojams atsirado galimybė rinktis iš įvairių konkuruojančių balso ryšio paslaugos teikėjų. Todėl terminą „viešai prieinama telefono ryšio paslauga“, kuris vartojamas vien tik Direktyvoje 2002/22/EB ir, daugelio manymu, reiškia tradicines analoginio telefono ryšio paslaugas, reikėtų pakeisti naujesniu ir technologijų atžvilgiu neutraliu terminu „kalbinio ryšio paslauga“. Paslaugos teikimo sąlygos turėtų būti atskirtos nuo elementų, kuriais faktiškai apibrėžiama kalbinio ryšio paslauga, t. y. viešai prieinama elektroninių ryšių paslauga, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai inicijuoti ir priimti nacionalinius arba nacionalinius ir tarptautinius skambučius, naudojant numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame arba tarptautiniame numeracijos plane, nesvarbu, ar tokia paslauga teikiama naudojant linijų komutavimo ar paketų komutavimo technologiją. Būtent dėl dvikrypčio tokios paslaugos pobūdžio abi šalys gali palaikyti ryšį. Paslauga, neatitinkanti visų tų sąlygų, kaip antai vartotojų aptarnavimo svetainėje veikianti „paspaudimų“ (angl. click-through) programa, nėra tokia paslauga. Kalbinio ryšio paslaugos taip pat apima ryšio priemones, specialiai skirtas neįgaliems galutiniams naudotojams, besinaudojantiems teksto perdavimo ar įvairiapusio ryšio realiuoju laiku paslaugomis;

(15)

ryšiui naudojamos paslaugos ir techninės jų teikimo priemonės labai pakito. Vietoje tradicinių balso telefonijos, trumpųjų žinučių (SMS) ir elektroninio pašto perdavimo paslaugų galutiniai naudotojai vis dažniau naudojasi funkcijų atžvilgiu lygiavertėmis internetinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, IP telefonija, pranešimų mainų paslaugomis ir saityno e. pašto paslaugomis. Siekiant užtikrinti, kad funkcijų atžvilgiu lygiavertes paslaugas naudojantys galutiniai naudotojai ir jų teisės būtų veiksmingai ir vienodai saugomi, perspektyvi elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtis turėtų būti grindžiama veikiau funkciniais principais, o ne vien techniniais parametrais. Būtino reguliavimo mastas turėtų būti tinkamas tam, kad būtų pasiekti jo viešojo intereso tikslai. Signalų perdavimas ir toliau yra vienas iš svarbių parametrų, kuriais remiantis sprendžiama, ar paslaugai taikoma ši direktyva, tačiau apibrėžtis turėtų apimti ir kitas paslaugas, suteikiančias galimybę užmegzti ryšį. Galutiniam naudotojui neaktualu, ar paslaugos teikėjas signalus perduoda pats, ar ryšys užtikrinamas naudojant prieigos prie interneto paslaugą. Todėl elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtis turėtų apimti trijų rūšių paslaugas, kurios gali iš dalies sutapti, t. y. prieigos prie interneto paslaugas, apibrėžtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/2120 (14) 2 straipsnio 2 dalyje, šioje direktyvoje apibrėžtas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas ir vien tik arba daugiausia iš signalų perdavimo sudarytas paslaugas. Iš elektroninių ryšių paslaugos apibrėžties turėtų būti pašalintos dviprasmybės, pastebėtos įgyvendinant iki šios direktyvos priėmimo egzistavusią apibrėžtį, ir pagal ją turėtų būti įmanoma įvairių rūšių paslaugoms taikyti konkrečias reguliavimo sistemoje nustatytas teises ir įpareigojimus, atsižvelgiant į kiekvieną atskirą nuostatą. Teikiant elektroninių ryšių paslaugas vykdomas asmens duomenų tvarkymas, prilygstantis atlygiui arba kitoks, turėtų atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (15);

(16)

kad paslauga patektų į elektroninių ryšių paslaugos apibrėžties taikymo sritį, ji turi būti paprastai teikiama už atlygį. Skaitmeninėje ekonomikoje rinkos dalyviai vis dažniau pripažįsta, kad informacija apie naudotojus turi piniginę vertę. Elektroninių ryšių paslaugos galutiniam naudotojui dažnai teikiamos ne vien už piniginį atlygį, o vis dažniau ir visų pirma už asmens duomenų arba kitų duomenų teikimą. Todėl atlygio samprata turėtų aprėpti ir tas situacijas, kuriose paslaugos teikėjas prašo, o galutinis naudotojas sąmoningai tiesiogiai arba netiesiogiai pateikti jam savo asmens duomenis, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2016/679, arba kitus duomenis. Ši samprata turėtų taip pat aprėpti situacijas, kuriose galutinis naudotojas leidžia gauti prieigą prie informacijos be aktyvios savo pagalbos, pavyzdžiui, asmens duomenis, įskaitant IP adresą, arba kitą automatiškai generuojamą informaciją, pavyzdžiui, naudojant slapuko renkamą ir perduodamą informaciją. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika dėl SESV 57 straipsnio (16), atlygis pagal SESV taip pat egzistuoja ir tuomet, kai paslaugų teikėjui sumoka ne paslaugos gavėjas, o trečioji šalis. Todėl atlygio samprata taip pat turėtų aprėpti situacijas, kuriose reklamos rodymas galutiniam naudotojui yra sąlyga gauti prieigą prie paslaugos, arba situacijas, kuriose paslaugos teikėjas iš surinktų asmens duomenų gauna finansinę naudą pagal Reglamentą (ES) 2016/679;

(17)

asmenų tarpusavio ryšio paslaugos – tai paslaugos, kurias teikiant įmanomas interaktyvus keitimasis informacija tarp asmenų, o prie tokių paslaugų priskiriami ir tradiciniai dviejų asmenų tarpusavio balso skambučiai, ir visų rūšių e. paštas, pranešimų mainų paslaugos arba grupių pokalbiai. Asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms priskiriamas tik ryšys tarp baigtinio (t. y. ne galimai begalinio) fizinių asmenų skaičiaus, kurį nulemia pranešimo siuntėjas. Ryšys tarp juridinių asmenų turėtų patekti į apibrėžties taikymo sritį, kai tų juridinių asmenų vardu veikia fiziniai asmenys arba fiziniai asmenys yra bent viena pusių, tarp kurių užmegztas ryšys. Interaktyvusis ryšys reiškia, kad naudodamasis paslauga informacijos gavėjas gali pateikti atsakymą. Todėl asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis neturėtų būti laikomos tokių kriterijų neatitinkančios paslaugos, pavyzdžiui, programų transliavimas, užsakomosios vaizdo programos, interneto svetainės, socialiniai tinklai, tinklaraščiai arba informacijos mainai tarp mašinų. Išimtinėmis aplinkybėmis paslauga neturėtų būti laikoma asmenų tarpusavio ryšio paslauga, jei asmenų tarpusavio ryšio arba interaktyviojo ryšio priemonė yra neesminė ir vien tik pagalbinė kitos paslaugos funkcija ir dėl objektyvių techninių priežasčių ja neįmanoma naudotis be tos pagrindinės paslaugos, o funkcija nėra integruota vien tam, kad būtų išvengta taisyklių, kuriomis reguliuojamos elektroninių ryšių paslaugos, taikymo. Sąvokos „neesminė“ ir „vien tik pagalbinė“, kaip apibrėžties išimties elementai, turėtų būti suprantamos siaurai ir iš objektyvios galutinio naudotojo pozicijos. Asmenų tarpusavio ryšio funkcija galėtų būti laikoma neesmine, kai jos objektyvus naudingumas galutiniam naudotojui yra labai ribotas ir kai galutiniai naudotojai faktiškai ja naudojasi labai nedaug. Funkcijos, kuri gali būti laikoma nepatenkančia į tarpasmeninių ryšių paslaugų apibrėžties taikymo sritį, pavyzdžiu iš esmės galėtų būti internetinio žaidimo ryšio kanalas, priklausomai nuo paslaugos ryšio priemonės funkcijų;

(18)

asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, kurioms naudojami numeriai iš nacionalinio ir tarptautinio numeracijos plano, turi jungtį su viešaisiais priskirtosios numeracijos ištekliais. Tos su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos apima tiek paslaugas, kurias teikiant galutiniams naudotojams suteikiami numeriai siekiant užtikrinti tiesioginį sujungimą, tiek paslaugas, kuriomis naudodamiesi galutiniai naudotojai gali susisiekti su asmenimis, kuriems tokie numeriai suteikti. Vien numerio kaip identifikatoriaus naudojimas neturėtų būti prilyginamas numerio naudojimui siekiant prisijungti prie viešųjų priskirtųjų numerių ir todėl savaime neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu, kuriuo remiantis paslaugą būtų galima laikyti su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga. Su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik tuo atveju, jei vadovaujantis viešojo intereso tikslais reikalaujama taikyti konkrečius reguliuojamuosius įpareigojimus asmenų tarpusavio ryšio visų rūšių paslaugoms, nesvarbu, ar paslaugoms teikti naudojami numeriai. Su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas pagrįsta vertinti kitaip, nes jomis naudojamasi sąveikioje ekosistemoje, kurios veikimas užtikrinamas viešuoju lygmeniu, ir todėl ta sistema joms yra naudinga;

(19)

reguliavimo tikslais tinklo galinis taškas – tai riba tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemos ir telekomunikacijų galinių įrenginių reguliavimo sistemos. Už tinklo galinio taško vietos nustatymą atsako nacionalinė reguliavimo institucija. Atsižvelgdama į nacionalinių reguliavimo institucijų praktiką ir į fiksuotojo ir belaidžio ryšio tinklų topologijos įvairovę, Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (toliau – BEREC) turėtų, glaudžiai bendradarbiaudama su Komisija, priimti bendrų metodų gaires dėl tinklo galinio taško identifikavimo pagal šią direktyvą įvairiomis konkrečiomis aplinkybėmis gaires;

(20)

techniniai pokyčiai suteikia galimybę galutiniams naudotojams gauti prieigą prie skubios pagalbos tarnybų ne vien kalbiniu ryšiu, bet ir kitomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Todėl skubios pagalbos ryšio samprata turėtų aprėpti visas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, kuriomis naudojantis įmanoma tokia prieiga prie skubios pagalbos tarnybų. Ši samprata grindžiama Sąjungos teisėje jau įtvirtintais skubios pagalbos sistemos elementais, t. y. bendrojo pagalbos centro (BPC) ir tinkamiausio BPC sąvokomis, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2015/758 (17), ir skubios pagalbos tarnybos sąvoka, kaip apibrėžta Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 305/2013 (18);

(21)

nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų turėti suderintus tikslus ir principus, kuriais galėtų remtis dirbdamos, ir, vykdydamos savo užduotis pagal šią reguliavimo sistemą, prireikus turėtų koordinuoti savo veiksmus su kitų valstybių narių institucijomis ir su BEREC;

(22)

pagal šią direktyvą kompetentingoms institucijoms paskirtais uždaviniais prisidedama prie platesnės politikos kultūros, užimtumo, aplinkos, socialinės sanglaudos ir miestų ir kaimų planavimo srityse įgyvendinimo;

(23)

be esamų trijų pagrindinių – konkurencijos, vidaus rinkos ir galutinių naudotojų interesų skatinimo tikslų, reguliavimo sistema turėtų būti siekiama dar vieno papildomo – sujungiamumo – tikslo, apibūdinamo šiais rezultatais: visiems Sąjungos piliečiams ir Sąjungos verslininkams plačiai prieinama ir diegiama prieiga prie itin didelio pralaidumo tinklų, grindžiama pagrįsta kaina ir pasirinkimu, veiksminga ir sąžininga konkurencija, atviromis inovacijomis, efektyviu radijo spektro naudojimu, bendromis taisyklėmis bei nuspėjamais reguliavimo metodais vidaus rinkoje ir reikiamomis konkretiems sektoriams skirtomis taisyklėmis, kuriomis siekiama apsaugoti Sąjungos piliečių interesus. Sujungiamumo tikslas valstybėms narėms, nacionalinėms reguliavimo ir kitoms kompetentingoms institucijoms bei suinteresuotiesiems subjektams reiškia, kad, pirma, būtina siekti kuo didesnio pralaidumo tinklų ir paslaugų, kurie būtų ekonomiškai tvarūs tam tikroje vietovėje, ir, antra, teritorinės sanglaudos, t. y. įvairiose vietovėse turimų pajėgumų konvergencijos;

(24)

pažanga siekiant bendrųjų šios direktyvos tikslų turėtų būti remiama tvirta Komisijos nuolatinio vertinimo ir lyginamosios analizės sistema, kurią naudojant vertinamas valstybių narių itin didelio pralaidumo tinklų prieinamumas visuose socialinei ir ekonominei pažangai svarbiausiuose subjektuose, pavyzdžiui, mokyklose, transporto mazguose ir pagrindiniuose viešųjų paslaugų teikėjuose, bei skaitmenines paslaugas intensyviai naudojančiuose verslininkuose, nepertraukiamos 5G aprėpties miesto teritorijose ir didžiosiose sausumos transporto magistralėse prieinamumą, taip pat elektroninių ryšių tinklų, galinčių užtikrinti bent 100 Mbps duomenų perdavimo spartą, ir kuriuos galima greitai patobulinti iki 1 Gbps ir daugiau, prieinamumas visiems namų ūkiams kiekvienoje valstybėje narėje. Tuo tikslu Komisija turėtų toliau stebėti valstybės narės rezultatus, įskaitant, pavyzdžiui, indeksus, kuriais apibendrinami atitinkami Sąjungos pažangos skaitmeninėje srityje rodikliai ir stebima valstybių narių pažanga skaitmeninio konkurencingumo srityje, pavyzdžiui, pagal skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą, taip pat prireikus Komisija turėtų nustatyti naujus metodus ir naujus objektyvius, konkrečius ir kiekybinius kriterijus, kuriais remiantis būtų galima palyginti valstybių narių veiksmingumą;

(25)

principas, kad valstybės narės Sąjungos teisę turėtų taikyti neutraliai technologijų atžvilgiu, tai yra, kad nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga neturėtų primesti tam tikros rūšies technologijų naudojimo ir neturėtų priimti tokiam naudojimui palankių diskriminuojamųjų priemonių, netrukdo taikyti proporcingų priemonių tam tikroms konkrečioms paslaugoms skatinti, kai tai yra pateisinama siekiant reguliavimo sistemos tikslų, pavyzdžiui, skatinant skaitmeninę televiziją kaip priemonę radijo spektro efektyvumui didinti. Be to, tas principas netrukdo atsižvelgti į tai, kad tam tikros perdavimo terpės turi fizinių ir architektūros savybių, kurios gali būti pranašesnės paslaugos kokybės, pralaidumo, techninės priežiūros sąnaudų, energijos vartojimo efektyvumo, valdymo lankstumo, patikimumo, atsparumo ir dydžio pritaikymo, o galiausiai ir veikimo rodiklių, atžvilgiais, todėl į šiuos veiksnius galima atsižvelgti imantis veiksmų, kuriais siekiama įvairių reguliavimo tikslų;

(26)

siekiant didinti ekonomikos augimą, inovacijas ir vartotojų turimą pasirinkimą, reikėtų kartu skatinti ir veiksmingas investicijas, ir konkurenciją;

(27)

ekonominiu požiūriu veiksmingos investicijos į naują ir esamą infrastruktūrą ir prireikus reguliavimas, kurio tikslas yra veiksminga mažmeninių paslaugų sektoriaus konkurencija, – geriausias būdas skatinti konkurenciją. Veiksmingas infrastruktūra grindžiamos konkurencijos lygis – tai infrastruktūrų daugėjimo mastas, užtikrinantis, kad būtų galima pagrįstai tikėtis, jog investuotojai gaus tinkamą investicijų grąžą, kuri bus grindžiama pagrįstais rinkos pasidalijimo raidos lūkesčiais;

(28)

būtina tinkamai skatinti investicijas į naujus itin didelio pralaidumo tinklus, kuriais remiamos inovacijos didinant turinio įvairovę interneto paslaugų srityje ir stiprinamas tarptautinis Sąjungos konkurencingumas. Tokie tinklai atveria milžiniškas galimybes suteikti naudos vartotojams ir verslininkams visoje Sąjungoje. Todėl yra gyvybiškai svarbu skatinti tvarias investicijas į tų naujų tinklų plėtojimą, tuo pat metu užtikrinant konkurenciją, nes infrastruktūros lygmeniu išlieka patekimo į rinką trukdžių ir kliūčių, ir reguliavimo nuspėjamumu ir nuoseklumu didinant vartotojų pasirinkimo galimybes;

(29)

plėtojantis konkurencijai rinkose šia direktyva siekiama palaipsniui mažinti konkretiems sektoriams taikomas ex ante taisykles, o galiausiai siekiama užtikrinti, kad elektroninius ryšius reglamentuotų tik konkurencijos teisė. Atsižvelgiant į tai, kad elektroninių ryšių rinkose pastaraisiais metais labai išaugo konkurencija, labai svarbu, kad ex ante reguliuojamieji įpareigojimai būtų nustatyti tik tais atvejais, kai nėra veiksmingos ir tvarios konkurencijos atitinkamose rinkose. Intervencinių ex ante reguliavimo priemonių tikslas – duoti naudos galutiniams naudotojams užtikrinant, kad mažmeninės rinkos būtų tvariai realiai konkurencinės. Įpareigojimai didmeniniu lygmeniu turėtų būti nustatomi, jeigu be tokių įpareigojimų vienoje ar daugiau mažmeninių rinkų greičiausiai neatsirastų veiksmingos konkurencijos. Tikėtina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, analizuodamos rinkas, palaipsniui galės nustatyti, kad mažmeninės rinkos yra konkurencinės net be didmeninių rinkų reguliavimo, ypač atsižvelgiant į tikėtiną inovacijų ir konkurencijos stiprėjimą. Tokiu atveju nacionalinė reguliavimo institucija turėtų padaryti išvadą, kad reguliavimas didmeniniu lygmeniu nebereikalingas, ir įvertinti atitinkamą susijusią didmeninę rinką siekiant panaikinti ex ante reguliavimą. Tai darydama nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atsižvelgti į sverto poveikį tarp didmeninių ir susijusių mažmeninių rinkų, nes dėl jo ilgalaikei konkurencijai mažmeniniu lygmeniu užtikrinti gali reikėti pašalinti patekimo į rinką kliūtis infrastruktūros lygmeniu;

(30)

sektorių, kuriuose būtinai reikia elektroninių ryšių, skaičius nuolat didėja. Daiktų internetas – pavyzdys, kaip radijo signalų perdavimas, kuriuo grindžiami elektroniniai ryšiai, nuolat keičia ir formuoja visuomenės ir verslo tikrovę. Kad tų pokyčių nauda būtų kuo didesnė, valdant radijo spektrą būtina įtraukti naujas belaidžio ryšio technologijas ir taikomąsias programas ir į juos atsižvelgti. Kadangi didėja ir kitų nuo radijo spektro priklausomų technologijų ir taikomųjų programų paklausa, o tos technologijos ir taikomosios programos gali būti sustiprintos jas integravus į elektroninius ryšius arba jas derinant su elektroniniais ryšiais, radijo spektrui valdyti, kai tinkama, turėtų būti naudojami tarpsektoriniai principai, kad būtų pagerintas veiksmingas radijo spektro naudojimas;

(31)

strateginis planavimas, koordinavimas ir, kai tinkama, derinimas Sąjungos lygmeniu gali padėti užtikrinti, kad radijo spektro naudotojai pasinaudotų visa vidaus rinkos teikiama nauda ir kad Sąjungos interesus būtų galima veiksmingai ginti pasaulio mastu. Siekiant tų tikslų, turėtų būti įmanoma, kai tinkama, priimti daugiametes radijo spektro politikos programas. Pirmoji tokia programa priimta Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 243/2012/ES (19), joje nustatytos naudojimosi radijo spektru Sąjungoje strateginio planavimo ir derinimo politikos kryptys ir tikslai. Turėtų būti įmanoma tas politikos kryptis ir tikslus susieti su radijo spektro prieinamumo ir veiksmingo naudojimo sąlygomis, kurios reikalingos vidaus rinkai sukurti ir veikti pagal šią direktyvą;

(32)

nustatant, ar radijo spektras naudojamas optimaliai, valstybių sienų svarba vis mažėja. Dėl pernelyg didelio nacionalinių politikų susiskaidymo didėja sąnaudos ir radijo spektro naudotojai praranda rinkos galimybes ir sulėtina inovacijas, pakenkiant tinkamam vidaus rinkos veikimui, bei daro neigiamą poveikį vartotojams ir visai ekonomikai;

(33)

šios direktyvos nuostatos dėl radijo spektro valdymo turėtų būti suderinamos su radijo spektro valdymo srityje veikiančių tarptautinių ir regioninių organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) ir Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT), veikla, siekiant užtikrinti veiksmingą radijo spektro valdymą ir jo naudojimo suderinimą visoje Sąjungoje ir tarp valstybių narių bei kitų ITU narių;

(34)

pagal reguliavimo ir veiklos funkcijų atskyrimo principą valstybės narės turėtų garantuoti nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų nepriklausomumą, kad užtikrintų jų sprendimų nešališkumą. Šiuo nepriklausomumo reikalavimu nedaromas poveikis institucijų autonomijai ir valstybių narių konstituciniams įsipareigojimams ar neutralumo principui, taikomam valstybių narių taisyklėms, reglamentuojančioms SESV 345 straipsnyje nustatytą turto nuosavybės sistemą. Savo užduotims atlikti nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų turėti visus būtinus išteklius – darbuotojus, kvalifikaciją ir finansines lėšas;

(35)

tam tikros užduotys pagal šią direktyvą, pavyzdžiui, ex ante rinkos reguliavimas, įskaitant įpareigojimų dėl prieigos ir sujungimo nustatymą, taip pat įmonių ginčų sprendimas yra užduotys, kurias turėtų vykdyti tik nacionalinės reguliavimo institucijos, t. y. institucijos, kurios yra nepriklausomos ir nuo sektoriaus, ir nuo bet kokio išorinio poveikio ar politinio spaudimo. Jeigu nenumatyta kitaip, valstybės narės turėtų galėti kitas reguliavimo užduotis, numatytas šioje direktyvoje, pavesti arba nacionalinėms reguliavimo institucijoms, arba kitoms kompetentingoms institucijoms. Vykdydamos perkėlimą į nacionalinę teisę valstybės narės turėtų propaguoti nacionalinių reguliavimo institucijų įgaliojimų stabilumą, kiek tai susiję su užduočių pavedimu, atsiradusiu į nacionalinę teisę perkėlus Sąjungos elektroninių ryšių reguliavimo sistemą, iš dalies pakeistą 2009 m., visų pirma užduočių, susijusių su konkurencija rinkoje ar patekimu į rinką. Kai užduotys pavedamos kitoms kompetentingoms institucijoms, prieš priimdamos sprendimą tos kompetentingos institucijos turėtų siekti konsultuotis su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis. Remiantis gero bendradarbiavimo principu, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos vykdydamos savo užduotis turėtų keistis informacija;

(36)

ši direktyva neapima esminių nuostatų dėl atviros interneto prieigos ar tarptinklinio ryšio ir ja nedaromas poveikis kompetencijos paskirstymui nacionalinėms reguliavimo institucijoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 531/2012 (20) ir Reglamentą (ES) 2015/2120. Tačiau ši direktyva taip pat numato, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turi būti kompetentingos vertinti ir įdėmiai stebėti su patekimu į rinką ir konkurencija susijusias problemas, kurios potencialiai daro poveikį galutinių naudotojų teisėms į atvirą interneto prieigą;

(37)

nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumas buvo sustiprintas atliekant elektroninių ryšių reguliavimo sistemos peržiūrą, kuri buvo užbaigta 2009, ir kuria buvo siekiama užtikrinti veiksmingesnį reguliavimo sistemos taikymą, nacionalinių reguliavimo institucijų įgaliojimus ir pagerinti jų sprendimų nuspėjamumą. Tuo tikslu nacionalinėje teisėje turėjo būti įtraukta speciali nuostata, siekiant užtikrinti, kad nacionalinei reguliavimo institucijai atliekant užduotis ji būtų apsaugota nuo išorės poveikio ar politinio spaudimo, dėl kurio būtų pakenkta institucijos sprendimų nepriklausomumui. Dėl tokio išorės poveikio nacionalinis įstatymų leidžiamasis organas nėra tinkamas pagal šią reguliavimo sistemą veikti kaip reguliavimo institucija. Todėl turėjo būti iš anksto nustatytos nacionalinės reguliavimo institucijos vadovo atleidimo taisyklės, kad nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to organo neutralumo ar dėl išorės veiksnių poveikio tam organui. Siekiant išvengti nepagrįsto atleidimo, atleistasis narys turėtų turėti teisę prašyti, kad kompetentingas teismas patikrintų, ar atleidimas pagrįstas kuria nors iš šioje direktyvoje numatytų priežasčių. Tokie atleidimai turėtų būti susiję tik su vadovo arba nario asmens savybėmis arba profesine kvalifikacija. Svarbu, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nuosavą biudžetą, kuris joms visų pirma leistų naudoti įdarbinant pakankamą kvalifikuotų darbuotojų skaičių. Skaidrumui užtikrinti tas biudžetas turėtų būti skelbiamas kasmet. Savo žmogiškuosius ir finansinius išteklius nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų valdyti savarankiškai neviršydamos savo biudžeto ribų. Siekdamos užtikrinti nešališkumą, valstybės narės, kurioms priklauso įmonės, mokančios į nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų biudžetą lėšas, surinktas taikant administracinius mokesčius, arba kurios tokias įmones kontroliuoja, turėtų užtikrinti, kad su nuosavybe arba kontrole siejama veikla būtų veiksmingai struktūriškai atskirta nuo biudžeto kontrolės;

(38)

kad vadovas ir nariai nebūtų spaudžiami iš išorės, nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumą reikia dar labiau padidinti nustačius būtiniausią paskyrimo į pareigas kvalifikaciją ir minimalią vadovo ir narių įgaliojimų trukmę. Be to, siekdamos spręsti reguliavimo įstaigos įsigalėjimo rizikos klausimą, užtikrinti tęstinumą ir padidinti nepriklausomumą, valstybės narės turėtų apsvarstyti, ar nereikėtų apriboti valdybos vadovo arba narių įgaliojimų atnaujinimo galimybių ir nustatyti tinkamą valdybai bei aukščiausiajai vadovybei taikomos rotacijos tvarką. Tai būtų galima pasiekti, pavyzdžiui, paskiriant pirmuosius kolegialaus organo narius skirtingiems laikotarpiams, kad jų ir jų pareigas perimsiančių narių įgaliojimai nepasibaigtų tuo pačiu metu;

(39)

nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti atskaitingos už tai, kaip vykdo savo pareigas, ir teikti apie tai ataskaitas. Tas įpareigojimas paprastai turėtų būti formuluojamas kaip metinių ataskaitų teikimo įpareigojimas, o ne įpareigojimas teikti ataskaitas pagal ad hoc prašymus, nes dėl neproporcingų prašymų galėtų būti ribojamas tų institucijų nepriklausomumas arba galėtų būti trukdoma joms vykdyti savo užduotis. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo praktika (21) dideli arba besąlygiški ataskaitų teikimo įpareigojimai gali netiesiogiai paveikti institucijos nepriklausomumą;

(40)

valstybės narės turėtų Komisijai pranešti nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitų kompetentingų institucijų pavadinimus. Jei institucijos yra atsakingos už priėjimo teisės suteikimą, pranešimo reikalavimą turėtų būti galima įvykdyti nurodžius bendrą informacinį punktą, įsteigtą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/61/ES (22);

(41)

siekiant skatinti naujų ryšių paslaugų ir visos Europos ryšių tinklų ir paslaugų plėtotę bei paslaugų teikėjams ir vartotojams suteikti galimybę turėti naudos iš vidaus rinkos ekonomijos masto, elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui turėtų būti taikoma kuo mažiau sunkumų sudaranti leidimų sistema;

(42)

vidaus rinkos naudą paslaugų teikėjams ir galutiniams naudotojams geriausiai galima pasiekti bendruoju elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų, kurios nėra su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, leidimu, nereikalaujant jokio aiškaus nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimo ar administracinio akto ir taikant tik vieną procedūrinį reikalavimą – reikalavimą pateikti deklaruojamąjį pranešimą. Kai valstybės narės reikalauja, kad elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai praneštų, kai pradeda savo veiklą, paslaugų teikėjams neturėtų atsirasti jokių administracinių išlaidų, susijusių su tokiu pranešimu, ir galėtų būti sudaryta galimybė pranešimus pateikti per specialų langelį kompetentingų institucijų interneto svetainėje. Siekdama remti veiksmingą tarpvalstybinį koordinavimą, visų pirma visoje Europoje veikiančių operatorių atžvilgiu, BEREC turėtų sukurti ir administruoti tokių pranešimų duomenų bazę. Kompetentingos institucijos turėtų BEREC perduoti tik išsamius pranešimus. Valstybės narės neturėtų jokiu būdu kliudyti teikti tinklus ar paslaugas, be kita, remdamosi tuo, kad pateiktas neišsamus pranešimas;

(43)

pranešimai turėtų būti laikomi tik teikėjo pareiškimu, kad jis ketina pradėti teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas. Turėtų būti reikalaujama, kad teikėjas tą pareiškimą papildytų tik šioje direktyvoje nustatyta informacija. Valstybės narės neturėtų nustatyti papildomų arba atskirų pranešimo reikalavimų;

(44)

priešingai nei kitų šioje direktyvoje apibrėžtų elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų kategorijų atveju, su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms nėra naudingas viešosios numeracijos išteklių naudojimas ir jomis nėra naudojamasi sąveikioje ekosistemoje, kurios veikimas užtikrinamas viešuoju lygmeniu. Todėl tų rūšių paslaugoms netinkama taikyti bendrojo leidimo tvarkos;

(45)

suteikdamos teises naudoti radijo spektrą, numeracijos išteklius arba teises įrengti įrenginius, kompetentingos institucijos turėtų įmones, kurioms suteikiamos tokios teisės, informuoti apie atitinkamas sąlygas. Valstybės narės tokias radijo spektro naudojimo sąlygas turėtų galėti nustatyti individualiose naudojimo teisėse arba bendrajame leidime;

(46)

bendruosiuose leidimuose turėtų būti tik sąlygos, kurios yra konkrečiai skirtos elektroninių ryšių sektoriui. Jiems neturėtų būti taikomos sąlygos, kurios taikomos pagal kitus galiojančius nacionalinės teisės aktus, visų pirma, dėl vartotojų apsaugos, ir kurie nėra konkrečiai skirti ryšių sektoriui. Pavyzdžiui, kompetentingos institucijos turėtų galėti pranešti įmonėms apie taikytinus aplinkos apsaugos bei miestų ir kaimų planavimo reikalavimus. Pagal bendrąjį leidimą nustatytos sąlygos nedaro poveikio taikomos teisės nustatymui pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) 593/2008 (23);

(47)

į galimas su bendraisiais leidimais siejamas sąlygas turėtų būti įtrauktos konkrečios sąlygos, kuriose numatytas prieinamumas neįgaliems galutiniams naudotojams ir poreikis valdžios institucijoms ir skubios pagalbos tarnyboms susisiekti vienoms su kitomis ir su plačiąja visuomene prieš dideles nelaimes, jų metu arba po jų;

(48)

bendruosiuose leidimuose būtina aiškiai nurodyti įmonių teises ir pareigas pagal tokius leidimus, kad visoje Sąjungoje būtų užtikrintos vienodos sąlygos ir būtų lengviau vesti derybas dėl viešųjų elektroninių ryšių tinklų sujungimo per valstybių sienas;

(49)

bendrasis leidimas suteikia įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas visuomenei, teisę derėtis dėl sujungimo laikantis šios direktyvos sąlygų. Visuomenei elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų neteikiančios įmonės gali derėtis dėl sujungimo komercinėmis sąlygomis;

(50)

kompetentingos institucijos, numatydamos su bendraisiais leidimais siejamas sąlygas ir taikydamos administracinius mokesčius, turėtų deramai atsižvelgti į situacijas, kuriomis elektroninius ryšių tinklus ar paslaugas ne pelno tikslais teikia fiziniai asmenys. Tais atvejais, kai elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos nėra teikiami visuomenei, tikslinga taikyti mažiau ir lengvesnes sąlygas, jei jų yra, nei tos, kurias pateisinama taikyti tais atvejais, kai elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos yra teikiami visuomenei;

(51)

konkretūs įpareigojimai, nustatyti įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir elektroninių ryšių paslaugas pagal Sąjungos teisę dėl to, kad jos pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, turėtų būti nustatyti atskirai nuo bendrųjų teisių ir pareigų, nustatytų pagal bendrąjį leidimą;

(52)

įmanoma, kad įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, reikalingas jų teisių patvirtinimas pagal bendrąjį leidimą dėl sujungimo ir priėjimo teisių, ypač kad jiems būtų lengviau vesti derybas su kito lygmens valdžia, regioninio ar vietos lygmeniu, ar paslaugų teikėjais kitose valstybėse narėse. Tuo tikslu kompetentingos institucijos turėtų įmonių prašymu ar, alternatyviai, automatiškai reaguodamos į pranešimą pagal bendrąjį leidimą pateikti joms deklaracijas. Tokios deklaracijos neturėtų būti laikomos teisių suteikimo dokumentu, ir nuo tokios deklaracijos neturėtų priklausyti jokios teisės pagal bendrąjį leidimą ar naudojimo teisės, ar tokių teisių įgyvendinimas;

(53)

įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių paslaugas, turėtų būti galima nustatyti administracinius mokesčius, siekiant finansuoti nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos veiklą, kurią ji vykdo valdydama leidimų sistemą ir suteikdama naudojimo teises. Tokių mokesčių dydis neturėtų viršyti tos sumos, kurios reikia faktinėms tokios veiklos administracinėms sąnaudoms padengti. Tuo tikslu turėtų būti užtikrintas nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų pajamų ir išlaidų skaidrumas pateikiant metines ataskaitas apie visą surinktų mokesčių sumą ir patirtas administracines sąnaudas, kad įmonės galėtų patikrinti, ar mokesčiai atitinka administracines sąnaudas;

(54)

administracinių mokesčių sistemos neturėtų iškreipti konkurencijos ar sukurti kliūčių patekti į rinką. Bendrojo leidimo sistema nebeleidžia administracines sąnaudas ir atitinkamus mokesčius priskirti atskiroms įmonėms, išskyrus už teisių naudoti numeracijos išteklius, radijo spektrą ir teisių įrengti įrenginius suteikimą. Bet kokie taikomi administraciniai mokesčiai turėtų atitikti bendrojo leidimo sistemos principus. Sąžiningos, paprastos ir skaidrios alternatyvos pavyzdžiu tiems mokesčių skyrimo kriterijams galėtų būti su apyvarta susijęs platinimas. Kai administraciniai mokesčiai labai nedideli, tinkamas sprendimas galėtų būti ir vienodo tarifo mokesčiai arba mokesčiai, nustatomi derinant vienodą tarifą su elementu, susijusiu su apyvarta. Atsižvelgdamos į tai, kiek bendrojo leidimo tvarka taikoma įmonėms, turinčioms labai mažą rinkos dalį, pavyzdžiui, vietiniams tinklo teikėjams, arba kiek ji taikoma paslaugų teikėjams, kurių verslo modelis duoda labai ribotas pajamas, nors rinkos skverbtis pagal apimtis yra didelė, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti deramą de minimis ribą, nuo kurios būtų taikomi administraciniai mokesčiai;

(55)

valstybėms narėms gali reikėti pakeisti teises, sąlygas, procedūras, mokesčius ir rinkliavas, susijusias su bendraisiais leidimais ir naudojimosi teisėmis, kai tai yra objektyviai pateisinama. Apie tokius siūlomus pakeitimus turėtų būti laiku pranešta visoms suinteresuotosioms šalims, kad jos turėtų pakankamą galimybę išreikšti savo nuomonę apie tuos pakeitimus. Turėtų būti vengiama nebūtinų procedūrų tuo atveju, kai suteiktų teisių įrengti įrangą arba radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teisių pakeitimai yra nedideli ir jie nedaro įtakos trečiųjų šalių interesams. Nedideli teisių ir įpareigojimų pakeitimai – tai iš esmės administraciniai pakeitimai, dėl kurių bendrojo leidimo ir individualių naudojimo teisių pobūdis iš esmės nekinta ir todėl dėl jų kitų įmonių atžvilgiu neįgyjamas konkurencinis pranašumas;

(56)

atsižvelgiant į tai, kaip svarbu užtikrinti teisinį tikrumą ir siekiant propaguoti reguliavimo nuspėjamumą siekiant užtikrinti saugią investicijų aplinką, visų pirma naujo belaidžio plačiajuosčio elektroninio ryšio srityje, bet kokiam esamų radijo spektro ar numeracijos išteklių naudojimo teisių arba teisių įrengti įrenginius apribojimui arba panaikinimui turėtų būti taikomi nuspėjami ir skaidrūs pagrindimas ir procedūros. Todėl galėtų būti nustatyti griežtesni reikalavimai arba sukurta pranešimo schema, visų pirma jei naudojimo teisės buvo suteiktos pagal konkurencines ar lyginamąsias procedūras, taip pat suderintų radijo spektro juostų, skirtų naudoti belaidžio plačiajuosčio elektroninio ryšio paslaugoms (toliau – belaidės plačiajuostės paslaugos), atveju. Pagrindimas, susijęs su efektyviu ir veiksmingu radijo spektro naudojimu ir technologijų raida, dažnai galėtų būti grindžiamas techninio įgyvendinimo priemonėmis, priimtomis pagal Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 676/2002/EB (24). Be to, išskyrus atvejus, kai siūlomi pakeitimai yra nedideli, jeigu reikia apriboti, panaikinti arba iš dalies pakeisti bendruosius leidimus ir individualias radijo spektro naudojimo teises be teisių turėtojo sutikimo, tai gali būti daroma pasikonsultavus su suinteresuotosiomis šalimis. Kadangi bendrųjų leidimų arba teisių apribojimai ar panaikinimas gali turėti didelių pasekmių jų turėtojams, kompetentingos institucijos, prieš priimdamos tokias priemones, turėtų skirti tam ypatingą dėmesį ir iš anksto įvertinti galimą žalą, kurią tokios priemonės gali sukelti;

(57)

nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kitoms kompetentingoms institucijoms ir BEREC reikia rinkti informaciją iš rinkos dalyvių, kad jos galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis, be kita ko, atlikti vertinimą, kaip laikomasi bendrųjų šios direktyvos sąlygų, tačiau vertinimo metu tų sąlygų taikymas nesustabdomas. Išimties tvarka taip pat gali būti būtina surinkti informaciją iš kitų įmonių, veikiančių glaudžiai su elektroninių ryšių paslaugų sektoriumi susijusiuose sektoriuose, pavyzdžiui, turinio teikėjų, kurie turi informacijos, kuri galėtų būti joms reikalinga, kad jos galėtų atlikti savo užduotis pagal Sąjungos teisę. Be to, tokią informaciją rinkti Komisijos vardu gali būti būtina, kad ji galėtų įvykdyti savo atitinkamas pareigas pagal Sąjungos teisę. Prašymai suteikti informaciją turėtų būti proporcingi ir neužkrauti įmonėms nereikalingos naštos. Nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų surinkta informacija turėtų būti viešai prieinama, išskyrus tą jos dalį, kuri pagal nacionalines taisykles dėl galimybės visuomenei susipažinti su informacijos yra konfidenciali, ir laikantis Sąjungos bei nacionalinių taisyklių dėl komercinio konfidencialumo;

(58)

siekiant veiksmingai atlikti nacionalinių reguliavimo institucijų reguliavimo užduotis, į jų renkamus duomenis turėtų būti įtraukti apskaitos duomenys dėl mažmeninių rinkų, susijusių su didmeninėmis rinkomis, kuriose įmonė pripažinta turinčia didelę įtaką rinkoje, dėl kurios nacionalinė reguliavimo institucija jam taiko reguliavimą. Taip pat turėtų būti įtraukiami duomenys, kuriuos naudodama nacionalinė reguliavimo institucija galėtų įvertinti sąlygų, siejamų su naudojimosi teise, laikymąsi, galimą planuojamų tinklo topologijos atnaujinimų arba pakeitimų poveikį konkurencijos raidai arba didmeniniams produktams, kuriais gali naudotis kiti subjektai. Informacija apie tai, kaip laikomasi su radijo spektro naudojimo teisėmis siejamų aprėpties įpareigojimų, yra būtina siekiant užtikrinti tinklų diegimo geografinių tyrimų išsamumą. Tuo klausimus kompetentinga institucija turėtų galėti reikalauti, kad būtų pateikta tokia išskaidyto vietos lygmens informacija, kurios detalizavimo užtektų tinklų geografiniam tyrimui;

(59)

siekiant palengvinti ataskaitų ir informacijos teikimo reikalavimų naštą tinklų ir paslaugų teikėjams ir atitinkamoms kompetentingoms institucijoms, tokie įpareigojimai turėtų būti proporcingi, objektyviai pateisinami ir apsiriboti tik tuo, kas tikrai būtina. Visų pirma kompetentinga institucija ir BEREC turėtų vengti teikti vienodus informacijos prašymus ir reikalauti sistemingai ir reguliariai įrodinėti, kad laikomasi visų bendrojo leidimo arba naudojimo teisių sąlygų. Įmonės turėtų žinoti, kam bus naudojama informacija, kurią prašoma pateikti. Informacijos pateikimas neturėtų būti sąlyga patekti į rinką. Statistikos tikslais galima reikalauti, kad elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai praneštų, kai jie nutraukia savo veiklą;

(60)

neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių įsipareigojimams teikti informaciją siekiant apginti Sąjungos interesus pagal tarptautinius susitarimus, taip pat įsipareigojimams teikti ataskaitas pagal teisės aktus, kurie nėra konkrečiai skirti elektroninio ryšio sektoriui, pavyzdžiui, pagal konkurencijos teisės aktus;

(61)

turėtų būti galima su Komisija, BEREC ir kitomis nacionalinėmis reguliavimo institucijomis keistis informacija, kurią kompetentinga institucija pagal Sąjungos ir nacionalines taisykles dėl komercinio konfidencialumo ir dėl asmens duomenų apsaugos laiko konfidencialia, kai toks apsikeitimas yra būtinas šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų taikymui. Apsikeičiama tik tokia informacija, kuri atitinka apsikeitimo tikslą ir yra jam svarbi;

(62)

elektroninių ryšių plačiajuosčių tinklų įvairovė technologijų, topologijos, naudojamos terpės ir nuosavybės atžvilgiais vis didėja. Todėl siekiant reguliavimo priemonių veiksmingumo ir tikslingo taikymo tose srityse, kur jų reikia, tokios priemonės turi būti grindžiamos išsamia informacija apie tinklo diegimą. Ta informacija labai svarbi siekiant skatinti investicijas, didinti sujungiamumą Sąjungoje ir teikti informaciją visoms susijusioms institucijoms ir piliečiams. Jai turėtų būti priskiriami ir itin didelio pralaidumo tinklų diegimo, ir esamų varinių laidų arba kitokių tinklų esminio atnaujinimo arba išplėtimo, nors pastarųjų tinklų veikimo charakteristikos nebūtinai visais atžvilgiais prilygtų itin didelio pralaidumo tinklų veikimo charakteristikoms (pavyzdžiui, šviesolaidžio nutiesimo iki skirstomųjų spintų, derinant su aktyviosiomis technologijomis, tokiomis kaip vektorizavimas), tyrimai. Atitinkamos prognozės turėtų apimti ne ilgesnius kaip trejų metų laikotarpius. Informacijos, kurią turėtų rinkti kompetentingos institucijos, išsamumo lygis ir teritorinis detalizavimas turėtų priklausyti nuo konkretaus reguliavimo tikslo ir ji turėtų būti tinkama tais reguliavimo tikslais, kuriems ji naudojama. Todėl teritorinio vieneto dydis valstybėse narėse skirsis, priklausomai nuo reguliavimo poreikių tam tikromis nacionalinėmis aplinkybėmis ir nuo vietinių duomenų buvimo. Teritorinių statistinių vienetų klasifikacijos (NUTS) 3 lygio teritoriniai vienetai dauguma atvejų bus nepakankamai maži. Nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos turėtų vadovautis BEREC gairėmis dėl geriausios praktikos atliekant tokią užduotį, o tokios gairės galės būti grindžiamos patirtimi, kurią nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos įgijo atlikdamos tinklų diegimo geografinius tyrimus. Nedarant poveikio komercinio konfidencialumo reikalavimams, kompetentingos institucijos turėtų, kai informacija dar nėra prieinama rinkoje, laikydamosi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB (25), duomenis padaryti tiesiogiai prieinamus atviruoju duomenų formatu ir be kartotinio naudojimo apribojimų pateikti tokiuose tyrimuose surinktą informaciją, taip pat turėtų galutiniams naudotojams suteikti paslaugos kokybės priemones, kad prisidėtų prie geresnio jų informavimo apie esamas prisijungimo prie tinklo paslaugas. Renkant tą informaciją visos atitinkamos institucijos turėtų laikytis konfidencialumo principo ir turėtų vengti sukelti nepalankias konkurencines sąlygas bet kokiai įmonei;

(63)

labai svarbu mažinti skaitmeninę atskirtį Sąjungoje, kad visi Sąjungos piliečiai turėtų galimybę naudotis interneto ir skaitmeninėmis paslaugomis. Tuo tikslu, konkrečių ir tiksliai apibrėžtų zonų atveju, atitinkamos institucijos turėtų turėti galimybę paprašyti įmonių ir valdžios institucijų pareikšti ketinimą šiose zonose įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus, suteikiant jiems pakankamai laiko pateikti nuodugniai apsvarstytą atsakymą. Kad būtų galima nustatyti prisijungimo prie tinklų įvairiose vietovėse galimybes, į prognozes įtraukta informacija turėtų atspindėti duomenų rinkimo laikotarpio ekonomines elektroninių ryšių tinklų sektoriaus perspektyvas ir įmonių ketinimus investuoti. Jeigu įmonė ar valdžios institucija paskelbia ketinimą diegti tinklus tam tikroje zonoje, nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija turėtų galėti reikalauti, kad kitos įmonės ir valdžios institucijos pareikštų, ar jos ketina toje zonoje diegti itin didelio pralaidumo tinklus arba iš esmės atnaujinti ar išplėsti savo tinklą tiek, kad jo duomenų atsisiuntimo sparta būtų bent 100 Mbps. Ta procedūra užtikrins skaidrumą įmonėms ir valdžios institucijoms, kurios yra pareiškusios susidomėjimą diegti tinklus šioje zonoje, kad rengdamos savo verslo planus jos galėtų įvertinti tikėtiną kitų tinklų konkurenciją, su kuria teks susidurti. Teigiamas tokio skaidrumo efektas priklauso nuo rinkos dalyvių sąžiningumo ir geros valios teikiant atsakymus;

(64)

nors rinkos dalyviai gali pakeisti savo tinklų diegimo planus dėl nenumatytų, objektyvių ir pateisinamų priežasčių, kompetentingos institucijos turėtų įsikišti, įskaitant tuos atvejus, kai daromas poveikis viešajam finansavimui, ir, jei tinkama, nustatyti sankciją, jeigu įmonė arba valdžios institucija sąmoningai arba dėl didelio aplaidumo joms pateikė klaidinančią, klaidingą ar neišsamią informaciją. Kalbant apie atitinkamas su sankcijomis susijusias nuostatas, didelis aplaidumas turėtų reikšti situaciją, kai įmonė ar valdžios institucija klaidinančią, klaidingą ar neišsamią informaciją pateikia dėl tokio savo elgesio ar vidaus darbo organizavimo, kuriais rimtai nukrypstama nuo deramo elgesio teikiant informaciją. Didelio aplaidumo atveju neturėtų būti reikalaujama, kad įmonė ar valdžios institucija žinotų, kad teikiama informacija yra klaidinanti, klaidinga ar neišsami, bet veikiau tai, kad ji privalėjo tai žinoti, jeigu būtų veikusi arba savo darbą organizavusi laikydamasi tinkamo patikrinimo principo. Svarbu, kad sankcijos būtų pakankamai atgrasomos atsižvelgiant į neigiamą poveikį konkurencijai ir viešai finansuojamiems projektams. Nuostatos dėl sankcijų neturėtų daryti poveikio teisėms reikalauti žalos atlyginimo pagal nacionalinę teisę;

(65)

investavimo sąlygų nuspėjamumo tikslais kompetentingos institucijos turėtų galėti su įmonėmis ir valdžios institucijomis, pareiškusioms suinteresuotumą diegti itin didelio pajėgumo tinklus, dalytis informacija, ar atitinkamoje zonoje yra atliekamas arba numatytas kitoks tinklų, įskaitant mažiau kaip 100 Mbps atsisiuntimo spartos tinklus, atnaujinimas;

(66)

svarbu, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos konsultuotųsi su visomis suinteresuotosiomis šalimis dėl siūlomų sprendimų, suteiktų joms pakankamai laiko pastaboms pateikti, atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą, ir atsižvelgtų į jų nuomonę prieš priimdamos galutinį sprendimą. Siekdamos užtikrinti, kad nacionaliniu mastu priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui ar kitiems SESV tikslams, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų pranešti kai kuriuos sprendimų projektus Komisijai ir kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kad jos turėtų galimybę pateikti pastabas. Tikslinga, kad kompetentingos institucijos konsultuotųsi su suinteresuotosiomis šalimis šioje direktyvoje apibrėžtais atvejais dėl visų priemonių projektų, darančių poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai;

(67)

konkurencinės aplinkos sąlygomis reikėtų atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių, įskaitant naudotojus ir vartotojus, nuomones. Siekdamos tinkamai atsižvelgti į piliečių interesus, valstybės narės turėtų įdiegti tinkamą konsultavimosi mechanizmą. Toks mechanizmas galėtų būti įstaiga, kuri nepriklausomai nuo nacionalinės reguliavimo institucijos ir paslaugų teikėjų atliktų tyrimus su vartotojais susijusiais klausimais, pavyzdžiui, vartotojų įpročių ir paslaugų teikėjų keitimo mechanizmų klausimais, ir kuri veiktų skaidriai bei prisidėtų prie esamų konsultavimosi su suinteresuotaisiais subjektais mechanizmų. Be to, galėtų būti nustatytas mechanizmas siekiant prisidėti prie atitinkamo bendradarbiavimo klausimais, susijusiais su teisėto turinio propagavimu. Tačiau pagal jokias pagal šį mechanizmą sutartas bendradarbiavimo procedūras neturėtų būti leidžiamas sistemingas naudojimosi internetu tiriamasis stebėjimas;

(68)

neteisminio ginčų sprendimo procedūros gali būti greita ir ekonomiška priemonė galutiniams naudotojams, visų pirma vartotojams ir ypač mažoms bei mažosioms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB priede (26), ginti savo teises. Valstybės narės turėtų sudaryti galimybes nacionalinei reguliavimo institucijai arba kitai kompetentingai institucijai, atsakingai už galutinių naudotojų teises, arba bent vienai nepriklausomai įstaigai, turinčiai patvirtintų ekspertinių žinių šioje srityje, veikti kaip alternatyvaus ginčų sprendimo subjektas. Tokių ginčų sprendimo srityje toms institucijoms neturėtų būti teikiami jokie nurodymai. Kadangi daug valstybių narių yra parengusios ginčių sprendimo procedūras galutiniams naudotojams, kurie nėra vartotojai, kuriems netaikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/11/ES (27), pagrįsta neatsisakyti specialių sektoriaus ginčų sprendimo procedūrų, skirtų ir vartotojams, ir kitiems galutiniams naudotojams, visų pirma labai mažoms ir mažosioms įmonėms, jei valstybės narės yra išplėtusios tokios procedūros taikymą. Dėl neteisminio ginčų sprendimo valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti griežtesnes taisykles, nei nustatytosios Direktyvoje 2013/11/ES, kad užtikrintų aukštesnį vartotojų apsaugos lygį;

(69)

jei iškyla ginčas tarp tos pačios valstybės narės įmonių šios direktyvos taikymo srityje, pavyzdžiui, susijęs su prieigos įpareigojimais ir sujungimu ar su galutinių naudotojų sąrašų perdavimo būdu, sąžiningai vedusi derybas nukentėjusioji šalis, kuriai vis dėlto nepavyko pasiekti susitarimo, turėtų galėti kreiptis į nacionalinę reguliavimo instituciją, kad ši išspręstų ginčą. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti įpareigoti šalis laikytis sprendimo. Spręsdamos ginčą, kilusį tarp elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų arba susijusių priemonių teikėjų kurioje nors valstybėje narėje, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų siekti užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kylančių pagal šią direktyvą;

(70)

be atgręžtinio reikalavimo teisių, suteikiamų pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, dar reikia paprastos procedūros, kuri bet kurios ginčo šalies prašymu būtų pradėta siekiant išspręsti tarpvalstybinius ginčus, kilusius tarp įmonių, teikiančių arba turinčių leidimą teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas skirtingose valstybėse narėse;

(71)

viena iš svarbių BEREC pavestų užduočių – prireikus rengti nuomones, susijusias su tarpvalstybiniais ginčais. Todėl tokiais atvejais nacionalinės reguliavimo institucijos, imdamosi priemonių, kuriomis jos nustato įpareigojimą įmonei arba kitaip išsprendžia ginčą, turėtų visiškai atsižvelgti į visas nuomones, kurias pateikė BEREC;

(72)

dėl valstybių narių koordinavimo joms savo teritorijose organizuojant radijo spektro naudojimą nebuvimo, jei tai nebūtų išspręsta dvišalėse valstybių narių derybose, gali kilti didelio masto trukdžių problemų, kurios ypač paveiktų bendrosios skaitmeninės rinkos plėtrą. Valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad išvengtų tarpvalstybinių ir žalingųjų trukdžių tarpusavyje. Radijo spektro politikos grupei, įsteigtai Komisijos sprendimu 2002/622/EB (28), turėtų būti pavesta remti būtiną tarpvalstybinį koordinavimą ir ji turėtų būti paskirta veikti kaip forumas, kad spręstų valstybių narių ginčus dėl tarpvalstybinių klausimų. Atsižvelgiant į Radijo spektro politikos grupės pasiūlytą sprendimą, tam tikromis aplinkybėmis reikia įgyvendinimo priemonės, kad tarpvalstybiniai trukdžiai būtų galutinai pašalinti arba kad pagal Sąjungos teisę būtų užtikrintas dviejų arba kelių valstybių narių dvišalėse derybose sutarto koordinuoto sprendimo vykdymas. Nederinant valstybių narių ir Sąjungos kaimyninių šalių veiksmų, taip pat gali kilti didelio masto trukdžių problemų. Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad išvengtų tarpvalstybinių ir žalingųjų trukdžių su Sąjungos kaimyninėmis šalimis, ir tais klausimais bendradarbiauti tarpusavyje. Valstybių narių, patiriančių tarpvalstybinių trukdžių iš trečiųjų valstybių poveikį, prašymu, Sąjunga turėtų toms valstybėms narėms suteikti visapusišką paramą;

(73)

Radijo spektro politikos grupė – Komisijos aukšto lygio patariamoji grupė, kuri sukurta Sprendimu 2002/622/EB tam, kad prisidėtų prie vidaus rinkos plėtros ir padėtų rengti Sąjungos lygmens radijo spektro politiką atsižvelgiant į ekonominius, politinius, kultūrinius, strateginius, sveikatos ir visuomeninius aspektus, taip pat į techninius parametrus. Ji turėtų būti sudaryta iš įstaigų, bendrai politiškai atsakingų už strateginę radijo spektro politiką, vadovų. Ji turėtų padėti ir patarti Komisijai radijo spektro politikos klausimais. Tai turėtų dar labiau padidinti radijo spektro politikos matomumą įvairiose Sąjungos politikos srityse ir padėti užtikrinti nuoseklumą sektoriuose Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu. Ji taip pat turėtų teikti konsultacijas Europos Parlamentui ir Tarybai jų prašymu. Be to, Radijo spektro politikos grupėje turėtų būti koordinuojamas šioje direktyvoje nustatytų su radijo spektru susijusių valstybių narių įpareigojimų vykdymas, o pati grupė turėtų atlikti esminį vaidmenį vidaus rinkai itin svarbiose srityse – pavyzdžiui, tarpvalstybinio koordinavimo ar standartizavimo srityse. Taip pat galėtų būti kuriamos techninės arba ekspertų darbo grupės, siekiant padėti rengti plenarinius posėdžius, kuriuose valstybių narių ir Komisijos aukšto lygio atstovai rengtų strateginę politiką. Komisija nurodė ketinanti per šešis mėnesius nuo šios direktyvos įsigaliojimo iš dalies pakeisti Sprendimą 2002/622/EB, kad būtų įtrauktos naujos šia direktyva Radijo spektro politikos grupei pavestos užduotys;

(74)

kompetentingos institucijos turėtų stebėti, kaip laikomasi bendrojo leidimo ir naudojimo teisių sąlygų, ir užtikrinti tokį laikymąsi, visų pirma užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą ir aprėpties bei paslaugos kokybės įpareigojimų laikymąsi administracinėmis sankcijomis, įskaitant finansines sankcijas ir uždraudimą bei naudojimo teisių panaikinimą tais atvejais, kai tos sąlygos pažeidžiamos. Įmonės turėtų kompetentingoms institucijoms teikti kuo tikslesnę ir išsamesnę informaciją, kad pastarosios galėtų atlikti savo stebėjimo užduotis;

(75)

sąlygos, siejamos su bendraisiais leidimais ir individualiomis naudojimo teisėmis, turėtų griežtai apsiriboti tik tomis sąlygomis, kurios būtinos, kad būtų laikomasi nacionalinėje ir Sąjungos teisėje nustatytų įpareigojimų;

(76)

bet kuri šalis, dėl kurios kompetentinga institucija priėmė sprendimą, turėtų turėti teisę pateikti apeliacinį skundą institucijai, kuri yra nepriklausoma nuo dalyvaujančių šalių ir kuriai nedaromas išorinis poveikis arba politinis spaudimas, galintys pakenkti nepriklausomam tai institucijai pateiktų klausimų svarstymui. Ta institucija gali būti teismas. Be to, bet kuri įmonė, kuri mano, jog jos prašymas suteikti teisę įrengti įrenginius nebuvo nagrinėjamas pagal šioje direktyvoje nustatytus principus, turėtų turėti teisę pateikti apeliacinius skundus dėl tokių sprendimų. Ta apeliacijų tvarka neturėtų būti daromas poveikis kompetencijos pasidalijimo principui nacionalinėse teismų sistemose ir juridinių ar fizinių asmenų teisėms pagal nacionalinę teisę. Valstybės narės bet kuriuo atveju turėtų suteikti veiksmingos tokių sprendimų teisminės peržiūros galimybę;

(77)

kad rinkos dalyviams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, apeliacinės institucijos turėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas. Visų pirma apeliacinės procedūros neturėtų būti nepagrįstai ilgos. Laikinosios priemonės, kuriomis sustabdomas kompetentingos institucijos sprendimo galiojimas, turėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu reikia skubiai užkirsti kelią didžiulei ir nepataisomai žalai, kurią gali patirti taikyti šią priemones prašanti šalis, ir jeigu jų reikia interesams suderinti;

(78)

apeliacinės institucijos labai skirtingai taikydavo laikinąsias priemones sustabdyti nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų sprendimų galiojimą. Siekiant didesnio nuoseklumo turėtų būti taikomi bendri standartai, laikantis Teisingumo Teismo praktikos. Apeliacinės institucijos taip pat turėtų galėti prašyti BEREC paskelbtos informacijos. Atsižvelgiant į apeliacijų svarbą bendram reguliavimo sistemos veikimui, visose valstybėse narėse turėtų būti nustatytas mechanizmas, kuriuo remiantis būtų renkama informacija apie apeliacinius skundus ir sprendimus sustabdyti visų valstybių narių kompetentingų institucijų priimtus sprendimus ir kuriuo remiantis ta informacija būtų pateikiama Komisijai ir BEREC. Tuo mechanizmu turėtų būti užtikrinama galimybė Komisijai arba BEREC gauti iš valstybių narių sprendimų ir teismo sprendimų tekstus, kad būtų sukurta duomenų bazė;

(79)

turėtų būti padidintas Sąjungos mechanizmo, skirto elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimui, taikymo skaidrumas, siekiant naudos piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams ir siekiant sudaryti galimybę suinteresuotosioms šalims pareikšti savo nuomonę, be kita ko, reikalaujant, kad nacionalinės reguliavimo institucijos paskelbtų visų priemonių projektus tuo pačiu metu, kai jie perduodami Komisijai, BEREC ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms kitose valstybėse narėse. Visi tokie priemonių projektai turėtų būti pagrįsti ir juose turėtų būti pateikta išsami analizė;

(80)

Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų priemonės projektą, susijusį su atitinkamų rinkų apibrėžtimi arba įmonių pripažinimu turinčiomis didelę įtaką rinkoje, jei tokie sprendimai sukurtų kliūtis vidaus rinkai arba būtų nesuderinami su Sąjungos teise, ypač politikos tikslais, kurių nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų laikytis. Šia procedūra nedaromas poveikis pranešimų procedūrai, numatytai Direktyvoje (ES) 2015/1535, ir Komisijos prerogatyvoms pagal SESV dėl Sąjungos teisės pažeidimų;

(81)

prieš konsultacijas Sąjungos lygmeniu turėtų būti surengtos nacionalinės konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis, siekiant sutvirtinti elektroninių ryšių vidaus rinką ir laikantis nuoseklaus teisių gynimo priemonių taikymo procedūros, kad konsultacijų Sąjungos lygmeniu metu būtų atspindėta suinteresuotųjų šalių nuomonė. Be to, taip nereikėtų rengti dar vienų konsultacijų Sąjungos lygmeniu, jeigu dėl nacionalinių konsultacijų rezultatų planuojamoje priemonėje būtų atlikta pakeitimų;

(82)

svarbu, kad reguliavimo sistema būtų įgyvendinama laiku. Kai Komisija priima sprendimą, kuriame reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų planuojamą priemonę, pastaroji turėtų atsiimti priemonės projektą arba pateikti Komisijai patikslintą priemonę. Turėtų būti nustatytas pranešimo Komisijai apie patikslintą priemonę terminas, kad rinkos dalyviai būtų informuoti apie rinkos peržiūros trukmę, ir kad būtų geriau užtikrintas teisinis tikrumas;

(83)

Sąjungos mechanizmas, kuriuo pasinaudodama Komisija gali reikalauti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsiimtų planuojamas priemones, susijusias su rinkos apibrėžtimi ir didelę įtaką rinkoje turinčių įmonių nustatymu, sėkmingai prisidėjo prie nuoseklaus aplinkybių, kuriomis būtų galima taikyti ex ante reguliavimą, ir aplinkybių, kuriomis toks reguliavimas įmonėms taikomas, nustatymo metodo. Iš Direktyvos 2002/21/EB 7 ir 7a straipsniuose nurodytų procedūrų taikymo patirties matyti, kad nacionalinėms reguliavimo institucijoms panašiomis rinkos sąlygomis nenuosekliai taikant priemones padėčiai ištaisyti apsunkinamas elektroninių ryšių vidaus rinkos veikimas. Todėl Komisija ir BEREC turėtų dalyvauti užtikrinant, kad pagal savo atitinkamas atsakomybės sritis būtų nuosekliau taikomos taisomosios priemonės, susijusios su nacionalinių reguliavimo institucijų pasiūlytais priemonių projektais. Be to, priemonių projektų, susijusių su įpareigojimų pratęsimu už pirmojo koncentracijos ar paskirstymo taško, kai tai yra būtina siekiant pašalinti dideles ir ilgalaikes ekonomines ar fizines kliūtis tokios pačios infrastruktūros kūrimui, įmonėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, arba susijusių su naujų didelės apimties tinklo elementų reguliavimo požiūriu į bendrą investavimą atveju, jeigu BEREC pritaria Komisijos nuogąstavimams, Komisija turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija priemonės projektą atsiimtų. Norėdama pasinaudoti nacionalinių reguliavimo institucijų patirtimi rinkos tyrimo srityje, Komisija, prieš priimdama sprendimus arba rekomendacijas, turėtų pasikonsultuoti su BEREC;

(84)

atsižvelgiant į trumpus terminus, taikomus konsultacijų Sąjungos lygmeniu mechanizmui, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti rekomendacijas arba gaires, pagal kurias būtų supaprastinta Komisijos ir nacionalinių reguliavimo institucijų keitimosi informacija tvarka, pavyzdžiui, tais atvejais, kai rinkos yra stabilios arba kai priemonės, apie kurias buvo pranešta anksčiau, keičiamos nedaug. Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai, kad galėtų numatyti atleidimą nuo pranešimo apie priemonę tam, kad tam tikrais atvejais tvarka būtų supaprastinta;

(85)

siekiant, kad ši direktyva būtų nuosekliai taikoma visose valstybėse narėse, turėtų būti reikalaujama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos skaidriai bendradarbiautų viena su kita, su BEREC ir su Komisija;

(86)

siekiant veiksmingai prisidėti prie vidaus rinkos raidos ir užbaigimo reikia, kad nacionalinių reguliavimo institucijų veiksmų laisvė būtų suderinta su nuoseklios reguliavimo tvarkos plėtojimu ir su nuosekliu reguliavimo sistemos taikymu. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų remti Komisijos ir BEREC vykdomą veiklą vidaus rinkos srityje;

(87)

priemonės, galinčios daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, – tai priemonės, kurios gali turėti tokios tiesioginės ar netiesioginės, faktinės ar potencialios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai tokiu būdu, kuris gali sukurti kliūtį vidaus rinkai. Jos apima priemones, darančias didelį poveikį įmonėms ar naudotojams kitose valstybėse narėse, kurios apima: priemones, turinčias įtakos naudotojams nustatytoms kainoms kitose valstybėse narėse; priemonės, turinčios įtakos kitoje valstybėje narėje įsisteigusios įmonės galimybei teikti elektroninių ryšių paslaugą, ypač priemonės, turinčios įtakos galimybei siūlyti paslaugas transnacionaliniu mastu; ir priemonės, kurios daro poveikį rinkos struktūrai ar jos prieigai ir sukelia padarinius įmonėse, esančiose kitose valstybėse narėse;

(88)

darnesnis atrankos procedūrų elementų ir sąlygų, siejamų su radijo spektro naudojimo teisėmis, kurios turi didelės įtakos rinkos sąlygoms ir konkurencijos padėčiai, įskaitant patekimo į rinką ir plėtros sąlygas, naudojimas ir apibrėžimas būtų stiprinamas koordinavimo mechanizmu, pagal kurį Radijo spektro politikos grupė, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos prašymu arba išimtinai savo iniciatyva, siekiant keistis geriausia praktika sušaukia Tarpusavio vertinimo forumą, kad būtų išnagrinėti priemonių projektai pirmiau, nei tam tikra valstybė narė suteikia naudojimo teises. Tarpusavio vertinimo forumas yra tarpusavio mokymosi priemonė. Juo turėtų būti prisidedama prie valstybių narių keitimosi geriausia praktika tobulinimo ir didinamas konkurencinių ar palyginamųjų atrankos procedūrų skaidrumas. Tarpusavio vertinimo procesas neturėtų būti laikomas nacionalinių leidimų išdavimo procedūrų oficiali sąlyga. Keitimasis nuomonėmis turėtų būti grindžiamas nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos, prašančių sušaukti Tarpusavio vertinimo forumą, pateikta informacija ir turėtų būti dalis platesnio pobūdžio nacionalinės priemonės, kurią apskritai galėtų sudaryti naudojimo teisių suteikimas, prekyba jomis ir jų nuoma, galiojimo trukmė, atnaujinimas arba dalinis keitimas. Todėl nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija taip pat turėtų galėti pateikti informaciją apie kitų su atitinkama atrankos procedūra susijusių nacionalinių priemonių projektus arba jų aspektus, kuriais ribojamos radijo spektro naudojimo teisės ir kuriems netaikoma tarpusavio peržiūros mechanizmas. Siekiant sumažinti administracinę naštą, nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija turėtų galėti tokią informaciją pateikti bendroje ataskaitų teikimo formoje, jei tokia yra, skirta informacijai perduoti Radijo spektro politikos grupės nariams;

(89)

kai Sąjungos lygmeniu yra susitarta dėl radijo spektro suderinto skyrimo tam tikroms įmonėms, valstybės narės, suteikdamos radijo spektro naudojimo teises pagal nacionalinio dažnių paskirstymo planą, turėtų griežtai laikytis tokių susitarimų;

(90)

valstybės narės turėtų galėti svarstyti galimybę radijo spektro naudojimo teises suteikti taikant bendrus leidimo išdavimo procesus, jei tikėtinas naudojimas apima tarpvalstybines situacijas;

(91)

bet koks Komisijos sprendimas, užtikrinantis suderintą šios direktyvos taikymą, turėtų būti susijęs tik su reguliavimo principais, taikymo būdais ir metodologija. Siekiant išvengti abejonių toks sprendimas neturėtų nustatyti išsamių nuostatų, kurių paprastai reikalaujama, kad būtų atspindėtos nacionalinės ypatybės, ir juo neturi būti draudžiama taikyti alternatyvių būdų, kurių, kaip galima pagrįstai tikėtis, poveikis būtų panašus. Toks sprendimas turėtų būti proporcingas, be to, priėmus šį sprendimą turėtų būti daromas poveikis nacionalinių reguliavimo ar kitų kompetentingų institucijų priimtiems sprendimams, dėl kurių neatsiranda vidaus rinkos kliūčių;

(92)

Sąjunga ir valstybės narės yra prisiėmusios įsipareigojimus dėl telekomunikacijų tinklų ir paslaugų standartų ir reguliavimo sistemos Pasaulio prekybos organizacijoje;

(93)

standartizavimo procesą ir toliau turėtų skatinti rinka. Tačiau gali būti situacijų, kai yra tikslinga reikalauti laikytis konkrečių standartų Sąjungos lygiu, kad vidaus rinkoje būtų padidintas sąveikumas bei pasirinkimo laisvė naudotojams bei skatinama tarpusavio prisijungimo galimybė. Nacionaliniu lygiu valstybėms narėms taikoma Direktyva (ES) 2015/1535. Standartizavimo procedūros pagal šią direktyvą nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoms 2014/30/ES (29) ir 2014/35/ES (30) bei Direktyvai 2014/53/ES;

(94)

turėtų būti reikalaujama, kad viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai (arba ir vieni, ir kiti teikėjai) imtųsi priemonių užtikrinti savo atitinkamai tinklų ir paslaugų saugumą ir užkirsti kelią saugumo incidentams arba kuo labiau sumažinti jų poveikį. Atsižvelgiant į naujausius technikos laimėjimus, tomis priemonėmis turėtų būti užtikrinamas tinklų ir paslaugų saugumui kilusią riziką atitinkantis saugumo lygis. Saugumo priemonėse turėtų būti atsižvelgta bent į visus šių elementų aktualius aspektus: tinklų ir įrangos atžvilgiu: fizinį ir aplinkos saugumą, tiekimo saugumą, prieigos prie tinklų kontrolę ir tinklų vientisumą; saugumo incidentų valdymo atžvilgiu: valdymo procedūras, saugumo incidentų nustatymo pajėgumą, pranešimą apie saugumo incidentus ir ryšių palaikymą; veiklos tęstinumo valdymo atžvilgiu: paslaugų tęstinumo strategiją ir nenumatytų atvejų planus, veiklos atkūrimo po ekstremaliųjų įvykių pajėgumą; stebėjimo, audito ir bandymo atžvilgiais: stebėjimo ir registravimo politiką, nenumatytų atvejų planų įgyvendinimą, tinklų ir informacinių sistemų bandymą ir reikalavimų laikymosi stebėjimą; ir atitiktį tarptautiniams standartams;

(95)

atsižvelgiant į vis didesnę su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų svarbą būtina užtikrinti, kad ir joms būtų taikomi derami saugumo reikalavimai, atitinkantys tokių paslaugų ypatingą pobūdį ir ekonominę reikšmę. Todėl tokių paslaugų teikėjai taip pat turėtų užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų kilusią riziką. Atsižvelgiant į tai, kad su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai paprastai neturi tikrų galimybių valdyti tinklais siunčiamus perdavimo signalus, galima laikyti, kad tam tikrais atžvilgiais tokioms paslaugoms kyla mažesnio laipsnio rizika nei tradicinėms elektroninių ryšių paslaugoms. Todėl, jei tai pagrįsta remiantis konkrečiu susijusios saugumo rizikos vertinimu, priemonės, kurių imasi teikėjai teikdami su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, turėtų būti ne tokios griežtos. Toks pats požiūris mutatis mutandis turėtų būti taikomas asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms, kurioms teikti naudojami numeriai, tačiau kurių jų teikėjai neturi tikrų galimybių valdyti siunčiamų signalų perdavimo;

(96)

viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turėtų informuoti naudotojus apie konkrečias ir dideles saugumo grėsmes ir apie priemones, kurių jie gali imtis savo ryšių saugumui užtikrinti, pavyzdžiui, naudodami konkrečių rūšių programinę įrangą ar šifravimo technologijas. Reikalavimas informuoti naudotojus apie tokias grėsmes neturėtų atleisti paslaugų teikėjo nuo pareigos savo sąskaita imtis atitinkamų skubių priemonių bet kokiai saugumo grėsmei pašalinti ir normaliam paslaugos saugumo lygiu atstatyti. Tokia informacija apie saugumo grėsmes naudotojui turėtų būti teikiama nemokamai;

(97)

siekiant užtikrinti tinklų ir paslaugų saugumą ir nedarant poveikio valstybių narių įgaliojimams užtikrinti savo esminių saugumo interesų apsaugą ir visuomenės saugumą, ir leisti atlikti nusikalstamų veikų tyrimus, jas atskleisti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jas, turėtų būti skatinamas šifravimo, pavyzdžiui, ištisinio šifravimo, naudojimas ir prireikus šifravimas turėtų būti privalomas pagal integruotojo ir standartizuotojo saugumo ir integruotosios ir standartizuotosios privatumo apsaugos principus;

(98)

kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad būtų išlaikytas viešųjų elektroninių ryšių tinklų vientisumas ir prieinamumas. Europos Sąjungos tinklų ir informacijos apsaugos agentūra (ENISA) turėtų dalyvauti stiprinant elektroninių ryšių saugumo lygį, inter alia, dalykų, teikdama ekspertines žinias ir patarimus bei skatindama keistis geriausia praktika. Kompetentingos institucijos turėtų turėti reikiamų priemonių savo pareigoms vykdyti, įskaitant įgaliojimus prašyti informacijos, būtinos siekiant įvertinti tinklų arba paslaugų saugumo lygį. Jos taip pat turėtų būti įgaliotos prašyti išsamių ir patikimų duomenų apie faktinius su saugumu susijusius incidentus, kurie padarė didelę įtaką tinklų arba paslaugų veikimui. Prireikus joms turėtų padėti Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybos, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/1148 (31). Visų pirma gali būti reikalaujamam kad Reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybos pateiktų kompetentingoms institucijoms informaciją apie riziką ir saugumo incidentus, darančius poveikį viešiesiems elektroninių ryšių tinklams ir viešai prieinamoms elektroninių ryšių paslaugoms, ir rekomenduoti, kokių priemonių imtis dėl tos rizikos ir incidentų;

(99)

jei elektroninių ryšių paslaugų teikimas priklauso nuo viešųjų išteklių, kurių naudojimui reikia specialaus leidimo, valstybės narės, siekdamos optimalaus tų išteklių naudojimo ir laikydamosi šioje direktyvoje numatytų procedūrų, turėtų galėti už tokio leidimo suteikimą atsakingą instituciją įgalioti imti mokesčius. Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės negali už tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikimą rinkti jokių kitokių mokesčių nei numatytieji šioje direktyvoje. Tuo klausimu valstybės narės, nustatydamos tokius mokesčius turėtų taikyti nuoseklų požiūrį, kad elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams nesukurtų nereikalingos finansinės naštos, susijusios su bendrojo leidimo procedūra arba su naudojimo teisėmis;

(100)

kad būtų užtikrintas optimalus išteklių naudojimas, mokesčiai turėtų atspindėti ekonominę ir techninę padėtį atitinkamoje rinkoje ir kitus reikšmingus veiksnius, nuo kurių priklauso mokesčių dydis. Tuo pačiu metu mokesčiai turėtų būti nustatomi taip, kad būtų užtikrintas efektyvus radijo spektro skyrimas ir naudojimas. Šia direktyva nedaromas poveikis mokesčių už naudojimo teises ir už įrangos įrengimo teises naudojimo tikslui. Turėtų būti įmanoma, pavyzdžiui, tokius mokesčius panaudoti nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų veiklai, kurios sąnaudų negalima padengti iš administracinių mokesčių, finansuoti. Tais atvejais, kai taikomos konkurencinės ar lyginamosios atrankos procedūros, o visi mokesčiai už radijo spektro naudojimo teises ar jų dalis mokami vienkartine suma, mokėjimo tvarka turėtų užtikrinti, kad tokie mokesčiai praktiškai nesąlygotų atrankos, pagrįstos kriterijais, nesusijusiais su tikslu užtikrinti optimalų radijo spektro naudojimą. Komisija turėtų galėti reguliariai skelbti palyginamuosius tyrimus, ir prireikus, kitas gaires dėl geriausios praktikos skiriant radijo spektrą, numeracijos išteklius arba suteikiant priėjimo teises;

(101)

nuo mokesčių, nustatytų įmonėms už radijo spektro naudojimo teises, gali priklausyti sprendimai, ar prašyti tokių teisių ir naudoti radijo spektro išteklius. Todėl, siekiant užtikrinti optimalų radijo spektro naudojimą, valstybės narės turėtų nustatyti tokias rezervuojamąsias kainas, kad būtų garantuotas veiksmingas tų teisių skyrimas, nepriklausomai nuo naudojamos atrankos procedūros rūšies. Be to, valstybės narės galėtų atsižvelgti į galimas sąnaudas, kurios susidarytų vykdant leidimo sąlygas, nustatytas siekiant prisidėti prie politikos tikslų įgyvendinimo. Tai darant, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į konkurencijos padėtį atitinkamoje rinkoje, įskaitant galimą alternatyvų išteklių naudojimą;

(102)

optimalus radijo spektro išteklių naudojimas priklauso nuo tinkamų tinklų ir susijusių priemonių buvimo. Tuo klausimus valstybės narės turėtų siekti užtikrinti, kad tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos taiko radijo spektro naudojimo teisių ir įrangos įrengimo teisių mokesčius, jos atsižvelgtų į poreikį sudaryti palankias sąlygas nuolatinei infrastruktūros plėtrai, kad būtų pasiektas efektyviausias išteklių naudojimas. Valstybės narės turėtų siekti užtikrinti, kad, kiek įmanoma, būtų taikoma radijo spektro naudojimo teisių mokesčių mokėjimo tvarka, siejama su faktiniu išteklių buvimu, tokiu būdu, kad būtų remiamos investicijos, būtinos siekiant skatinti tokios infrastruktūros plėtrą ir susijusių paslaugų teikimą. Mokesčių mokėjimo tvarka turėtų būti objektyviai, skaidriai, proporcingai ir be diskriminavimo apibrėžta prieš pradedant radijo spektro naudojimo teisių suteikimo procedūrą;

(103)

siekiant garantuoti sąžiningos ir veiksmingos konkurencijos sąlygas, reikėtų užtikrinti, kad egzistuotų savalaikės, nediskriminacinės ir skaidrios teisių įrengti įrenginius suteikimo procedūros. Šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinėms nuostatoms, reglamentuojančioms turto eksproprijavimą ar naudojimą, įprastą naudojimąsi turto teisėmis, įprastą naudojimą to, kas priklauso viešajai sričiai, ar valstybėse narėse galiojančių turto nuosavybės taisyklių neutralumo principo;

(104)

elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams išduoti leidimai, kuriais remdamiesi jie įgauna prieigą prie viešojo ar privataus turto, yra esminiai elektroninių ryšių tinklų arba naujų tinklų elementų sukūrimo veiksniai. Todėl nereikalingas priėjimo teisių suteikimo procedūrų sudėtingumas ir vilkinimas gali būti svarbios konkurencijos raidos kliūtys. Todėl atitinkamas teises turinčių įmonių priėjimo teisių įsigijimas turėtų būti supaprastintas. Kompetentingos institucijos turėtų koordinuoti priėjimo teisių įsigijimą, savo interneto svetainėse skelbdamos reikalingą informaciją;

(105)

būtina didinti valstybių narių įgaliojimus priėjimo teisių turėtojų atžvilgiu, kad būtų užtikrinta, kad nauji tinklai būtų diegiami ir plėtojami sąžiningai, veiksmingai bei nekenkiant aplinkai ir nepriklausomai nuo didelę įtaką rinkoje turinčia pripažintos įmonės įsipareigojimų užtikrinti prieigą prie jo elektroninių ryšių tinklo. Pagerinus dalijimąsi įrenginiais galima sumažinti su aplinkos apsauga susijusias elektroninių ryšių infrastruktūros diegimo sąnaudas, be to, pagerintas bendras naudojimas būtų naudingas visuomenės sveikatos, visuomenės saugumo, taip pat miestų ir kaimų planavimo tikslais. Kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai reikalauti, kad teisių įrengti įrenginius valstybinėje ar privačioje nuosavybėje, virš jos ar po ja turėtojai dalytųsi tokiais įrenginiais ar nuosavybe įskaitant fizinę bendrą vietą tam tikrose srityse, kuriose dalytis būtina atsižvelgiant į bendrąjį interesą, po tinkamo viešų konsultacijų laikotarpio, per kurį visoms suinteresuotosioms šalims būtų suteikiama galimybė pareikšti nuomonę. Toks reikalavimas gali būti nustatomas, jei, pavyzdžiui, požeminės komunikacijos yra itin perkrautos arba jei reikia įveikti gamtines kliūtis. Kompetentingos institucijos visų pirma turėtų galėti nustatyti reikalavimą dalytis tinklo elementais ir susijusiais įrenginiais, pavyzdžiui, vamzdžiais, vamzdynais, stiebais, šuliniais, skirstymo spintomis, antenomis, bokštais ir kitomis atraminėmis konstrukcijomis, pastatais arba įvadais į pastatus, ir geriau koordinuoti inžinerinius darbus, remdamosi aplinkos apsaugos arba kitais viešosios politikos pagrindais. Priešingai, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nustatyti taisykles, pagal kurias būtų padalijamos dalijimosi įrenginiu arba turtu sąnaudos siekiant užtikrinti, kad atitinkamai įmonei būtų deramai atlyginama rizika. Atsižvelgiant į Direktyva 2014/61/ES nustatytus įpareigojimus, kompetentingos institucijos, ypač vietos institucijos, bendradarbiaudamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, taip pat turėtų nustatyti tinkamą koordinavimo tvarką, susijusią su viešaisiais darbais ir su kitais atitinkamais viešaisiais įrenginiais ar nuosavybe, kuri turėtų galėti apimti tvarką, užtikrinančią, kad suinteresuotosios šalys gautų informaciją apie atitinkamus viešuosius įrenginius ar nuosavybę ir vykdomus arba planuojamus viešuosius darbus, kad joms būtų laiku pranešta apie tokius darbus ir kad dalijimuisi būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos;

(106)

kai reikalaujama, kad judriojo ryšio operatoriai aplinkosaugos sumetimais dalytųsi bokštais ar stiebais, toks privalomas dalijimasis gali sąlygoti maksimalaus kiekvienam operatoriui leistino, atsižvelgiant į žmonių sveikatą, perduodamo galingumo sumažėjimą, dėl to operatoriams gali reikėti įrengti daugiau perdavimo vietų, kad jie galėtų užtikrinti nacionalinę aprėptį. Kompetentingos institucijos turėtų ieškoti galimybių suderinti atitinkamus aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos apsaugos veiksnius, deramai atsižvelgdamos į Tarybos rekomendacijoje 1999/519/EB (32) nustatytus atsargumo principus;

(107)

radijo spektras yra ribotas viešasis išteklius, turintis didelę reikšmę visuomenei ir vertę rinkoje. Jis yra esminis dalykas radiju paremtiems elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms, ir, kiek jis yra susijęs su tokiais tinklais ir paslaugomis, jis turėtų būti efektyviai skirstomas ir nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų skiriamas pagal suderintus jų veiklos tikslus ir principus, taip pat remiantis objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, atsižvelgiant į demokratinius, socialinius, kalbinius ir kultūrinius interesus, susijusius su radijo spektro naudojimu. Sprendimu Nr. 676/2002/EB nustatoma radijo spektro derinimo sistema;

(108)

su radijo spektro politika susijusi Sąjungos veikla neturėtų daryti poveikio priemonėms, kurių imamasi Sąjungos ar nacionaliniu lygmeniu laikantis Sąjungos teisės, kad būtų pasiekti bendrojo intereso tikslai, visų pirma susiję su viešaisiais valdžios sektoriaus ir gynybos tinklais, turinio reguliavimu ir garso bei vaizdo ir žiniasklaidos politika, taip pat valstybių narių teisei organizuoti savo radijo spektrą ir juo naudotis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir gynybos tikslais;

(109)

užtikrinti plataus masto prisijungimo galimybę kiekvienoje valstybėje narėje būtina ekonomikos ir visuomenės plėtrai, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir socialinei bei teritorinei sanglaudai. Prisijungimo galimybė ir elektroninių ryšių naudojimas tampa neatsiejamu Europos visuomenės ir gerovės elementu, todėl valstybės narės turėtų siekti užtikrinti Sąjungos masto belaidį plačiajuostį ryšį. Toks ryšys turėtų būti užtikrinamas remiantis valstybių narių nustatytais tinkamais aprėpties reikalavimais, kurie turėtų būti pritaikyti pagal kiekvieną aptarnaujamą vietovę ir kurių našta būtų proporcinga, kad paslaugų teikėjams netrukdytų užtikrinti aprėpties. Atsižvelgiant į tai, kad tokioms sistemoms, kaip antai vietiniai radijo ryšio tinklai (RLAN), tenka itin svarbus vaidmuo užtikrinant didelės spartos belaidį plačiajuostį ryšį patalpose, priemonėmis turėtų būti siekiama užtikrinti pakankamą radijo spektro skyrimą juostose, kurios yra ypač vertingos ekonomiškai efektyviam visuotinės aprėpties belaidžių tinklų diegimui, ypač patalpose. Be to, nuosekliomis ir suderintomis priemonėmis, skirtomis aukštos kokybės antžeminio belaidžio ryšio aprėpčiai visoje Sąjungoje užtikrinti, remiantis geriausia nacionaline operatorių licencinių įsipareigojimų vykdymo praktika, turėtų būti siekiama radijo spektro politikos programos tikslo – ne vėliau kaip 2020 m. užtikrinti, kad visi Sąjungos piliečiai tiek patalpose, tiek lauke galėtų naudotis sparčiausiu plačiajuosčiu ne mažesnės kaip 30 Mbps spartos ryšiu, ir turėtų būti siekiama įgyvendinti plataus užmojo gigabitinės visuomenės Sąjungoje viziją. Tokiomis priemonėmis bus skatinamos naujoviškos skaitmeninės paslaugos ir užtikrinama ilgalaikė socialinė ir ekonominė nauda. Vientisa teritorijos aprėptis ir prisijungimo prie tinklo galimybės valstybėse narėse turėtų būti kuo didesnės ir patikimesnės, kad būtų skatinamos nacionalinio ir tarpvalstybinio lygmens paslaugos ir taikomosios programos, pavyzdžiui, susietieji automobiliai ir e. sveikata;

(110)

būtina užtikrinti, kad piliečiai nepatirtų tokio lygio elektromagnetinių laukų poveikio, kuris būtų žalingas visuomenės sveikatai. Valstybės narės turėtų visoje Sąjungoje siekti nuoseklumo sprendžiant šį klausimą, visų pirma atsižvelgdamos į atsargumo principą, kurio laikomasi Rekomendacijoje 1999/519/EB, kad būtų dirbama siekiant užtikrinti nuoseklesnes diegimo sąlygas. Valstybės narės turėtų, prireikus, taikyti Direktyvoje (ES) 2015/1535 nustatytą procedūrą, taip pat siekdamos užtikrinti skaidrumą suinteresuotiesiems subjektams ir sudaryti sąlygas kitoms valstybėms narėms ir Komisijai reaguoti;

(111)

radijo spektro naudojimo derinimas ir koordinavimas, taip pat įrangos reguliavimas standartizavimo priemonėmis vienas kitą papildo ir, kad būtų veiksmingai pasiekti bendri jų tikslai, juos reikia glaudžiai koordinuoti dalyvaujant Radijo spektro politikos grupei. Koordinuojant įgaliojimų, CEPT suteikiamų pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB, turinį ir laiką bei standartizavimo prašymus, skirtus standartizavimo įstaigoms, pavyzdžiui, Europos telekomunikacijų standartų institutui, be kita ko, radijo imtuvų parametrų atžvilgiu, būtų lengviau diegti būsimas sistemas, būtų didinamos dalijimosi radijo spektru galimybės ir užtikrinamas efektyvus radijo spektro valdymas;

(112)

suderinto radijo spektro paklausa įvairiose Sąjungos dalyse nėra vienoda. Kai regioniniu ar nacionaliniu lygmeniu stinga tam tikros visos suderintos dažnių juostos arba jos dalies paklausos, valstybės narės galėtų išimties tvarka leisti dažnių juostą naudoti alternatyviais tikslais, pavyzdžiui, siekiant pašalinti dažnių tam tikram naudojimui pasiūlos rinkoje trūkumą, kol stinga tokios paklausos, jei tas alternatyvus naudojimas nedaro neigiamos įtakos suderintam dažnių juostos naudojimui kitose valstybėse narėse ir kad jis nutraukiamas, kai atsiranda suderinto naudojimo paklausa;

(113)

radijo spektro valdymo ir radijo spektro suteikimo lankstumas užtikrintas naudojant technologijų ir paslaugų atžvilgiu neutralius teisių suteikimo kriterijus, kad radijo spektro naudotojai galėtų pasirinkti geriausias technologijas ir paslaugas, kurias taikytų radijo spektro juostose, skirtose, kaip paskelbta, elektroninių ryšių paslaugoms pagal atitinkamus nacionalinius dažnių paskirstymo planus laikantis Sąjungos teisės aktų nuostatų (toliau – technologijų neutralumo principas ir paslaugų neutralumo principas). Administraciniai sprendimai dėl technologijų ir paslaugų turėtų būti taikomi tik tuo atveju, kai yra bendrojo intereso tikslų, ir jie turėtų būti aiškiai pateisinami bei reguliariai peržiūrimi;

(114)

technologinio neutralumo principo apribojimai turėtų būti tinkami ir pateisinami atsižvelgiant į poreikį išvengti žalingųjų trukdžių, pavyzdžiui, reikalaujant laikytis spinduliuotės gaubtinės ir galios lygių, kad būtų užtikrinta visuomenės sveikatos apsauga ribojant elektromagnetinių laukų poveikį visuomenei, kad būtų užtikrintas tinkamas paslaugų veikimas pasitelkiant tinkamą paslaugų techninės kokybės lygį ir nebūtinai ribojant galimybę naudotis daugiau nei viena paslauga toje pačioje radijo spektro juostoje, kad būtų užtikrintas tinkamas radijo spektro pasidalijimas, visų pirma kai jo naudojimui taikomas tik bendrasis leidimas, kad būtų užtikrintas radijo spektro naudojimo efektyvumas arba kad laikantis Sąjungos teisės būtų pasiektas bendrojo intereso tikslas;

(115)

radijo spektro naudotojai taip pat turėtų turėti galimybę laisvai pasirinkti paslaugas, kurias jie nori teikti naudodami radijo spektrą. Prireikus turėtų būti leidžiamos priemonės, kuriomis reikalaujama teikti konkrečią paslaugą siekiant įgyvendinti aiškiai apibrėžtus bendrojo intereso tikslus, pavyzdžiui, užtikrinti gyvybės apsaugą, skatinti socialinę, regioninę ir teritorinę sanglaudą, arba kad būtų išvengta neveiksmingo radijo spektro panaudojimo, jei tos priemonės yra būtinos ir proporcingos. Į tuos tikslus turėtų būti įtrauktas kultūrinės bei kalbų įvairovės skatinimas ir žiniasklaidos pliuralizmas, kaip valstybių narių apibrėžta pagal Sąjungos teisę. Išskyrus tuos atvejus, kai būtina užtikrinti gyvybės apsaugą arba išimties tvarka įvykdyti kitus valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatytus bendrojo intereso tikslus, išimtys neturėtų būti išskirtinai naudojamos tam tikroms paslaugoms teikti, o veikiau jomis turėtų būti nustatomas prioritetas, kad būtų palikta kuo daugiau galimybių toje pačioje radijo spektro juostoje teikti kitas paslaugas ar naudoti kitas technologijas. Valstybės narės yra kompetentingos apibrėžti visų kultūrinės bei kalbų įvairovės ir žiniasklaidos pliuralizmo skatinimo išimčių taikymo sritį ir pobūdį;

(116)

kadangi radijo spektro paskirstymas specifinėms technologijoms arba paslaugoms yra technologijų ir paslaugų neutralumo principų išimtis ir sumažina teikiamų paslaugų arba naudojamų technologijų pasirinkimo laisvę, bet kuris pasiūlymas dėl tokio spektro paskirstymo turėtų būti skaidrus ir aptariamas surengus viešas konsultacijas;

(117)

kai valstybės narės išimties tvarka nusprendžia apriboti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimo laisvę remdamosi viešosios politikos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos pagrindais, valstybės narės turėtų paaiškinti tokio ribojimo priežastis;

(118)

radijo spektras turėtų būti valdomas taip, kad būtų išvengta žalingųjų trukdžių. Todėl turėtų būti pateikta derama šios bazinės žalingųjų trukdžių sąvokos apibrėžtis siekiant užtikrinti, kad reguliavimo priemonės būtų ribojamos ta apimtimi, kiek tai būtina siekiant išvengti tokių trukdžių, taip pat atsižvelgiant į poreikį išnagrinėti galimybę naudoti pažangius apsaugos nuo žalingųjų trukdžių metodus, siekiant taikyti tas technologijas ir radijo spektro valdymo metodus, kad, kiek įmanoma, būtų išvengta netrukdymo ir neapsaugojimo principo taikymo. Transportas turi aiškų tarpvalstybinį aspektą, todėl jį skaitmeninant tenka spręsti sudėtingus uždavinius. Transporto priemonės (kaip antai metro, autobusai, automobiliai, sunkvežimiai, traukiniai) tampa vis labiau autonominės ir labiau priklausomos nuo ryšio. Vidaus rinkoje transporto priemonės gali lengviau išvažiuoti už valstybės sienų. Todėl, kad transporto priemones ir jose įdiegtas ryšio sistemas būtų galima naudoti saugiai ir jos gerai veiktų, ypač svarbu, kad ryšys veiktų patikimai ir nebūtų žalingųjų trukdžių;

(119)

radijo spektro paklausa didėja, o įvairioms naujoms taikomosioms programoms ir technologijoms reikia lankstesnės prieigos prie radijo spektro ir jo naudojimo galimybių, todėl valstybės narės turėtų skatinti pasidalijamąjį radijo spektro naudojimą, kiekvienam scenarijui nustatydamos tinkamiausią leidimų išdavimo tvarką, ir nustatydamos tinkamas ir skaidrias leidimų išdavimo taisykles ir sąlygas. Pasidalijamai naudojant radijo spektrą vis didėja jo naudojimo veiksmingumas ir efektyvumas, nes keliems nepriklausomiems naudotojams arba prietaisams prieiga prie tos pačios radijo spektro juostos suteikiama pagal skirtingą teisinę tvarką, kad atsirastų papildomų radijo spektro išteklių, būtų užtikrintas efektyvesnis naudojimas ir lengviau suteikiama prieiga prie radijo spektro naujiems naudotojams. Pasidalijamasis naudojimas gali būti grindžiamas bendraisiais leidimais arba reikalavimo turėti licenciją išimtimi, kai konkrečiomis dalijimosi sąlygomis keliems naudotojams leidžiama turėti prieigą prie to paties radijo spektro ir juo naudotis skirtingose geografinėse zonose arba skirtingu laiku. Jis taip pat gali būti grindžiamas individualiomis naudojimo teisėmis, suteiktomis pagal susitarimus, pavyzdžiui, pagal licencijuotosios pasidalijamosios prieigos tvarką, pagal kurią visi naudotojai (esami ir nauji), prižiūrint kompetentingoms institucijoms, susitaria dėl pasidalijamosios prieigos sąlygų taip, kad užtikrintų minimaliai garantuojamą radijo ryšio kokybę. Jei pasidalijamąjį naudojimą valstybės narės leidžia taikydamos nevienodą leidimų išdavimo tvarką, valstybės narės neturėtų nustatyti labai skirtingos tokio naudojimo taikant skirtingą tvarką trukmės;

(120)

bendrieji radijo spektro naudojimo leidimai gali padėti veiksmingiausiai išnaudoti radijo spektrą ir kai kuriais atvejais skatinti inovacijas bei jie stiprina konkurenciją, o individualios radijo spektro naudojimo teisės kitais atvejais gali būti tinkamiausia leidimų išdavimo tvarka, esant tam tikroms konkrečioms aplinkybėms. Individualios naudojimo teisės turėtų būti svarstomos, pavyzdžiui, kai palankios radijo spektro sklidimo savybės arba numatomas perdavimo galingumo lygis reiškia, kad bendraisiais leidimais neužtikrinamas trukdžių problemų sprendimas, atsižvelgiant į reikalaujamą paslaugos kokybę. Techninės priemonės, pavyzdžiui, imtuvo atsparumui pagerinti skirti sprendimai, galėtų sudaryti sąlygas naudoti bendruosius leidimus arba nustatyti dalijimąsi radijo spektru ir galbūt išvengti sistemingo netrukdymo ir neapsaugojimo principo taikymo;

(121)

kad užtikrintų nuspėjamumą ir išlaikytų teisinį tikrumą bei stabilų investavimą, valstybės narės turėtų iš anksto nustatyti tinkamus kriterijus, pagal kuriuos vertintų, ar teisių turėtojai, laikydamiesi su individualiomis radijo spektro naudojimo teisėmis ir bendraisiais leidimais siejamų sąlygų, laikosi efektyvaus radijo spektro naudojimo tikslo. Suinteresuotosios šalys turėtų dalyvauti nustatant tokias sąlygas ir turėtų būti skaidriai informuojamos apie tai, kaip bus vertinamas jų įpareigojimų vykdymas.

(122)

kad nebūtų kuriamos kliūtys patekti į rinką, t. y. radijo spektro ištekliai nebūtų kaupiami antikonkurenciniais tikslais, reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygos, kurias valstybės narės susieja su radijo spektro naudojimo teisėmis, turėtų būti veiksmingos ir prireikus turėtų dalyvauti visos kompetentingos institucijos. Į reikalavimų vykdymo užtikrinimo sąlygas turėtų būti įtraukta sąlyga „naudok arba neteksi“. Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą dėl galimų sankcijų už tai, kad nenaudojamas radijo spektras, turėtų būti iš anksto nustatytos naudojimo ribos, įskaitant laiko, kiekio arba radijo spektro tapatumo atžvilgiu. Prekyba radijo spektru arba jo išnuomojimas turėtų užtikrinti, kad pirminis teisių turėtojas jį veiksmingai naudotų;

(123)

tais atvejais, kai suderintos radijo spektro juostos sąlygos yra nustatytos pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB, kompetentingos institucijos turi nuspręsti, kokią leidimų išdavimo tvarką būtų tinkamiausia taikyti toje juostoje arba jos dalyse. Jei tikėtina, kad visos valstybės narės susidurs su panašiomis problemomis, kurias sprendžiant skirtingais būdais galėtų susiskaidyti vidaus rinka įrangos srityje ir dėl to vėluoti 5G sistemų plėtojimas, Komisijai, kiek galima labiau atsižvelgiant į RSPG nuomonę, gali būti būtina rekomenduoti bendrus sprendimus, pripažįstant galiojančias techninio suderinimo priemones. Taip valstybėms narėms gali būti suteiktas bendras priemonių rinkinys, į kurį jos galėtų atsižvelgti nustatydamos tinkamą nuoseklią leidimų išdavimo tvarką, taikytiną dažnių juostai arba dažnių juostos daliai, atsižvelgiant į veiksnius, pavyzdžiui, gyventojų tankį, dažnių juostų signalų sklidimo savybes, skirtumus tarp radijo dažnių naudojimo miestų ir kaimo vietovėse, galimą poreikį apsaugoti esamas paslaugas ir dėl to susidarantį poveikį gamybos masto ekonomijai;

(124)

dalijantis tinklo infrastruktūra, o kai kuriais atvejais – radijo spektru, gali būti įmanoma radijo spektru naudotis efektyviau bei veiksmingiau ir užtikrinti spartų tinklų diegimą, ypač rečiau gyvenamose vietovėse. Nustatydamos sąlygas, kurios turi būti siejamos su radijo spektro naudojimo teisėmis, kompetentingos institucijos turėtų taip pat apsvarstyti galimybę laikantis konkurencijos teisės principų patvirtinti formas, kuriomis įmonės tarpusavyje dalytųsi radijo spektru arba koordinuotų jo naudojimą, siekiant užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą arba aprėpties įpareigojimų vykdymą;

(125)

elektroninių ryšių paslaugų teikimo visuomenei laisvė ir priemonės yra grindžiamos reikalavimu gerbti technologijų ir paslaugų neutralumo principus, taikomus suteikiant radijo spektro naudojimo teises, ir galimybe įmonėms viena kitai perduoti radijo spektro naudojimo teises, tokiu būdu taip pat sudarant palankesnes sąlygas siekti bendrojo intereso tikslų. Šia direktyva nedaromas poveikis tam, ar radijo spektras skiriamas tiesiogiai elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams, ar asmenims, kurie tais tinklais ir paslaugomis naudojasi. Tokie asmenys gali būti radijo ir televizijos laidų transliacijų turinio teikėjai. Atsakomybė už reikalavimų, siejamų su radijo spektro naudojimo teise, ir atitinkamų sąlygų, siejamų su bendruoju leidimu, vykdymą bet kuriuo atveju turėtų būti priskiriama įmonei, kuriai suteikta radijo spektro naudojimo teisė. Dėl tam tikrų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo įpareigojimų, nustatytų transliuotojams, gali reikėti taikyti specialius radijo spektro naudojimo teisių suteikimo kriterijus ir procedūras, kad būtų pasiektas konkretus valstybės narės pagal Sąjungos teisę nustatytas bendrojo intereso tikslas. Vis dėlto tokios teisės suteikimo procedūra bet kuriuo atveju turėtų būti objektyvi, skaidri, nediskriminacinė ir proporcinga;

(126)

pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujama, kad bet kokie nacionaliniai SESV 56 straipsniu garantuojamų teisių apribojimai būtų objektyviai pateisinami ir proporcingi bei neviršytų to, kas būtina tiems tikslams pasiekti. Be to, radijo spektras, suteiktas ne atviros procedūros tvarka, turėtų būti naudojamas tik bendrojo intereso tikslu, kuriuo jis buvo suteiktas. Tokiu atveju suinteresuotosioms šalims turėtų būti sudaryta galimybė per pagrįstą laikotarpį pateikti pastabas. Paraiškos suteikti teises procedūros metu valstybės narės turėtų tikrinti, ar pareiškėjas galės laikytis sąlygų, kurios turi būti susietos su tokiomis teisėmis. Tas sąlygas turėtų atspindėti iki konkursinės atrankos procedūros pradžios nustatyti objektyvūs, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminaciniai atrankos kriterijai. Tokių kriterijų taikymo tikslais galima reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų būtiną informaciją, įrodančią jo galimybes laikytis tų sąlygų. Jei tokia informacija nesuteikiama, paraiška suteikti radijo spektro naudojimo teisę gali būti atmesta;

(127)

prieš suteikdamos teisę, valstybės narės turėtų nustatyti tik pareigą tikrinti tuos elementus, kuriuos praktiškai galėtų įrodyti įprastas rūpestingumo priemones taikantys pareiškėjai, tinkamai atsižvelgiant į didelę radijo spektro, kaip riboto viešojo ištekliaus, reikšmę visuomenei ir vertę rinkoje. Tai nedaro poveikio galimybei vėliau tikrinti, ar laikomasi atrankos kriterijų, pavyzdžiui, nustačius etapus, jei kriterijų atitikties pasiekti iš pradžių pagrįstai neįmanoma. Kad būtų išsaugotas veiksmingas ir ekonomiškas radijo spektro naudojimas, valstybės narės neturėtų suteikti teisių, jeigu jų atliktas nagrinėjimas parodo, kad pareiškėjas negali laikytis sąlygų, nedarant poveikio galimybei sudaryti sąlygas laikinam eksperimentiniam radijo spektro naudojimui. Pakankamai ilgos trukmės leidimai naudoti radijo spektrą turėtų padidinti investavimo sąlygų nuspėjamumą, siekiant prisidėti prie spartesnės tinklų plėtros ir geresnių paslaugų, taip pat užtikrinti stabilias sąlygas prekybai radijo spektru ir jo nuomai. Išskyrus atvejus, kai radijo spektro naudojimo leidimas yra neribotos galiojimo trukmės, tokia trukmė turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama, ir kartu turėtų būti pakankama tam, kad būtų lengviau susigrąžinti investuotas lėšas. Ilgesnė trukmė gali užtikrinti investavimo sąlygų nuspėjamumą, tačiau reikia ir radijo spektro veiksmingo ir ekonomiško naudojimo užtikrinimo priemonių, pavyzdžiui, suteikiant įgaliojimus kompetentingoms institucijoms iš dalies keisti arba panaikinti suteiktas teises tuo atveju, jei nesilaikoma su tomis teisėmis siejamų įpareigojimų, arba sudarant palankesnes sąlygas prekiauti radijo spektru ar jį nuomoti, kuriomis būtų užkirstas kelias nederamam radijo spektro kaupimui ir būtų kuriamos galimybės radijo spektro išteklius skirstyti lanksčiau. Plačiau taikomi metams apskaičiuojami mokesčiai – dar viena priemonė užtikrinti nuolatinį vertinimą, kaip teisių turėtojas naudoja radijo spektrą;

(128)

atsižvelgiant į techninių inovacijų svarbą, valstybės narės turėtų galėti numatyti radijo spektro eksperimentinio naudojimo teises, siejamas su specialiais apribojimais ir sąlygomis, kurios pateisinamos vien tik eksperimentiniu tokių teisių pobūdžiu;

(129)

spręsdamos, ar atnaujinti jau suteiktas suderinto radijo spektro naudojimo teises, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kiek teisių atnaujinimas padėtų siekti reguliavimo sistemos tikslų, taip pat kitų Sąjungos ir nacionalinėje teisėje nustatytų tikslų. Visi tokie sprendimai turėtų būti priimami pagal atvirą, nediskriminacinę ir skaidrią procedūrą ir turėtų būti grindžiami peržiūra, kaip buvo laikytasi su atitinkamomis teisėmis siejamų sąlygų. Vertindamos poreikį atnaujinti naudojimo teises, valstybės narės turėtų apsvarstyti suteiktų teisių atnaujinimo poveikį konkurencijai, palyginti su efektyvesnio naudojimo arba naujoviškų naudojimo būdų skatinimu tuo atveju, jei juosta taptų prieinama naujiems naudotojams. Spręsdamos tokio pobūdžio klausimus, kompetentingos institucijos turėtų galėti leisti tik ribotą atnaujinimo trukmę, kad nebūtų pernelyg trukdoma nusistovėjusiam radijo spektro naudojimui. Sprendimai, ar atnaujinti iki šios direktyvos taikymo suteiktas teises, turėtų atitikti jau taikomas taisykles, o valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad tos taisyklės netrukdytų siekti šios direktyvos tikslų;

(130)

atnaujindamos esamas suderinto radijo spektro naudojimo teises, valstybės narės, be poreikio atnaujinti teises vertinimo, turėtų peržiūrėti ir su tomis teisėmis siejamus mokesčius, siekdamos užtikrinti, kad tais mokesčiais toliau būtų skatinamas optimalus radijo spektro naudojimas atsižvelgiant, inter alia, į rinkos ir technologijų raidą. Dėl teisinio tikrumo tikslinga bet kokį esamų mokesčių koregavimą grįsti tais pačiais principais, kurie taikomi suteikiant naujas naudojimo teises;

(131)

veiksmingą radijo spektro valdymą galima užtikrinti sudarius palankesnes sąlygas toliau efektyviai naudoti jau paskirtą radijo spektrą. Kad teisių turėtojams būtų užtikrintas teisinis tikrumas, turėtų būti apsvarstyta galimybė naudojimo teises atnaujinti per deramą laikotarpį iki susijusių teisių galiojimo pabaigos, pavyzdžiui, kai jos buvo suteiktos 15 ar daugiau metų, likus bent dvejiems metams iki tų teisių galiojimo pabaigos, nebent teisių suteikimo metu atnaujinimo galimybė buvo aiškiai nenumatyta. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę nuolatinio išteklių valdymo tikslais tokį svarstymą pradėti savo iniciatyva, taip pat reaguodamos į naudojimo teisę gavusios šalies prašymą. Naudojimo teisės galiojimas neturėtų būti atnaujintas, jei tam prieštarauja naudojimo teisę gavusi šalis;

(132)

radijo spektro naudojimo teisių perdavimas gali būti veiksminga priemonė efektyvesniam radijo spektro naudojimui užtikrinti. Dėl lankstumo ir efektyvumo, taip pat siekiant, kad radijo spektro vertę nustatytų rinka, valstybės narės turėtų automatiškai leisti radijo spektro dažnių naudotojams, prižiūrint atsakingoms nacionalinių reguliavimo institucijoms, perduoti arba išnuomoti savo radijo spektro naudojimo teises trečiosioms šalims pagal paprastą procedūrą, laikantis sąlygų, siejamų su tokiomis teisėmis, ir konkurencijos taisyklių. Kad sudarytų palankesnes tokio perdavimo arba nuomos sąlygas, valstybės narės turėtų taip pat apsvarstyti prašymus radijo spektro naudojimo teises padalyti arba skaidyti, taip pat prašymus peržiūrėti naudojimo sąlygas, su sąlyga, kad laikomasi pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB priimtų techninių įgyvendinimo priemonių;

(133)

dėl priemonių, kurių suteikiant arba atnaujinant radijo spektro naudojimo teises imamasi specialiai dėl konkurencijos skatinimo, turėtų spręsti nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, turinčios tam būtinų ekonomikos, technikos ir rinkos žinių. Nuo radijo spektro skyrimo sąlygų gali priklausyti konkurencinė padėtis elektroninių ryšių rinkose ir patekimo į jas sąlygos. Ribota prieiga prie radijo spektro, ypač jei radijo spektro stinga, gali būti kliūtis pateikti į rinką arba trukdyti investuoti, diegti tinklus, teikti naujas paslaugas arba taikomąsias programas bei inovacijas ir konkuruoti. Esamą konkurenciją gali paveikti naujos naudojimo teisės, įskaitant įgytąsias perdavimo arba nuomos būdu, taip pat nustatyti nauji lankstūs radijo spektro naudojimo kriterijai. Nepagrįstai taikomos kai kurios konkurencijos skatinimo sąlygos gali turėti kitokio poveikio, pavyzdžiui, radijo spektro kiekio ribos ir rezervavimas gali sukurti dirbtiną stygių, didmeninės prieigos įpareigojimas gali nepagrįstai suvaržyti verslo modelius, jei nėra įtakos rinkoje, o naudojimo teisių perdavimo ribojimas gali trukdyti antrinių rinkų plėtrai. Todėl nustatant tokias sąlygas būtinas nuoseklus ir objektyvus konkurencijos bandymas, ir jis turėtų būti sistemingai taikomas. Todėl tokių priemonių naudojimas turėtų būti pagrįstas nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų atliekamu visapusišku ir objektyviu rinkos ir konkurencijos sąlygų joje vertinimu. Tačiau nacionalinės kompetentingos institucijos turėtų visada užtikrinti veiksmingą ir ekonomišką radijo spektro naudojimą ir vengti konkurencijos iškraipymo, kai ištekliai kaupiami antikonkurenciniais tikslais;

(134)

remiantis Radijo spektro politikos grupės nuomonėmis, nustatyti bendrus terminus, iki kurių turi būti leista naudoti pagal Sprendimą Nr. 676/2002/EB suderintą radijo spektro juostą, gali būti būtina siekiant išvengti tarpvalstybinių trukdžių ir naudinga siekiant užtikrinti, kad būtų sudarytos visos sąlygos gauti techninių derinimo priemonių naudą įrangos rinkoms ir labai didelio pralaidumo tinklų ir paslaugų diegimui. Leidimas naudoti radijo spektro juostą apima radijo spektro paskyrimą taikant bendrųjų leidimų išdavimo tvarką arba individualias naudojimo teises, siekiant, kad radijo spektru būtų galima naudotis iškart, kai užbaigiamas skyrimo procesas. Siekiant paskirti radijo spektro juostas, gali prireikti skirti kitų naudotojų turimą juostą ir jiems už tai atlyginti. Vis dėlto bendro termino, iki kurio turi būti leista naudoti suderintas juostas elektroninių ryšių paslaugoms, įskaitant 5G, laikymuisi konkrečioje valstybėje narėje gali būti padarytas poveikis dėl problemų, susijusių su neišspręstais valstybių narių tarpusavio veiksmų arba veiksmų su trečiosiomis valstybėmis tarpvalstybinio koordinavimo klausimais, juostos esamų naudotojų techninės migracijos užtikrinimo sudėtingumu, juostos naudojimo apribojimu, kuris grindžiamas bendrojo intereso tikslu, nacionalinio saugumo užtikrinimu ir gynyba arba force majeure. Bet kuriuo atveju valstybės narės turėtų imtis visų priemonių, kad kuo labiau sumažintų bet kokį vėlavimą geografinės aprėpties, terminų laikymosi ir radijo spektro intervalo atžvilgiu. Be to, valstybės narės, kai tai tikslinga, atsižvelgiant į jų atliktą atitinkamų aplinkybių vertinimą, turėtų galėti prašyti, kad Sąjunga suteiktų teisinę, politinę ir techninę paramą, kad radijo spektro derinimo klausimai su Sąjungos kaimyninėmis šalimis, įskaitant šalis kandidates ir stojančiąsias šalis, būtų sprendžiami tokiu būdu, kad atitinkamos valstybės narės galėtų laikytis savo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę;

(135)

siekiant ne vėliau kaip 2020 m. užtikrinti geresnį koordinuojamą radijo spektro prieinamumą, kad būtų sukurti ypač didelės spartos fiksuotojo ir belaidžio ryšio tinklai 5G kontekste, Radijo spektro politikos grupė kaip prioritetines dažnių juostas nustatė 3,4–3,8 GHz ir 24,25–27,5 GHz juostas, tinkančias 5G veiksmų plano tikslams pasiekti ne vėliau kaip 2020 m.. Taip pat nurodyta, kad turi būti atliekami tolesni 40,5–43,5 GHz ir 66–71 GHz juostų tyrimai. Todėl būtina užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d.3,4–3,8 GHz ir 24,25–27,5 GHz juostos arba jų dalys būtų prieinamos antžeminėms sistemoms, tinkamoms belaidėms plačiajuostėms paslaugoms teikti laikantis suderintų sąlygų, nustatytų įgyvendinimo priemonėmis, priimtomis laikantis Sprendimo Nr. 676/2002/EB, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos spendimas (ES) 2017/899 (33), 4 straipsnio, nes tos juostos pasižymi konkrečiomis charakteristikomis aprėpties ir duomenų perdavimo pajėgumo atžvilgiu, o tai leidžia jas tinkamai derinti, kad būtų įvykdyti 5G reikalavimai. Vis dėlto valstybes nares galėtų veikti trukdžiai, kurių gali atsirasti trečiosiose valstybėse, kurios pagal ITU radijo ryšio reglamentus tas juostas yra skyrusios kitoms paslaugoms nei tarptautiniai judrieji ryšiai teikti. Tai gali turėti poveikio įsipareigojimui laikytis bendros įgyvendinimo dienos. Tikėtina, kad ateityje 26 GHz dažnių juostos naudojimas 5G antžeminėms belaidėms paslaugoms teikti, inter alia, bus skirtas miestų vietovėms ir priemiesčių viešosioms belaidžio interneto zonoms, o kai kuriais atvejais galima numatyti jos įdiegimą palei pagrindinius kelius ir geležinkelio bėgius kaimo vietovėse. Tai suteikia galimybę 26 GHz juostą naudoti kitoms paslaugoms nei 5G belaidis ryšys už tų geografinių vietovių ribų, pavyzdžiui konkrečiai verslininkams skirtiems ryšiams arba naudojimui patalpose, todėl leidžia valstybėms narėms paskirti ir suteikti tą juostą neišskirtiniu pagrindu;

(136)

kai radijo spektro juostos paklausa viršija pasiūlą, o valstybė narė dėl to nusprendžia, kad radijo spektro naudojimo teisės turi būti ribojamos, skiriant tokias teises turėtų būti taikomos tinkamos ir skaidrios procedūros, siekiant išvengti bet kokios diskriminacijos ir optimaliai naudoti ribotą išteklių. Toks apribojimas turėtų būti pateisinamas, proporcingas ir grindžiamas nuodugniu rinkos sąlygų įvertinimu, atliktu pakankamai atsižvelgiant į bendrą naudą naudotojams ir nacionalinės bei vidaus rinkos tikslams. Tikslai, kuriais vadovaujamasi vykdant apribojimo procedūrą, turėtų būti aiškiai nustatyti iš anksto. Svarstydamos, kuri atrankos procedūra tinkamiausia, ir laikydamosi Sąjungos lygmeniu priimtų koordinavimo priemonių, valstybės narės turėtų procedūros pagrindimo, tikslų ir sąlygų klausimais laiku ir skaidriai konsultuotis su visomis suinteresuotosiomis šalimis. Skirdamos radijo spektrą arba ypatingos ekonominės vertės numeracijos išteklius, valstybės narės turėtų galėti, inter alia, naudoti konkurencines ar lyginamąsias atrankos procedūras. Administruodamos tokias schemas, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į šios direktyvos tikslus. Jeigu valstybė narė nustato, kad gali būti suteikta daugiau dažnių juostos naudojimo teisių, ji turėtų pradėti tam skirtą procesą;

(137)

radijo spektro paklausa sparčiai didėja, o galutiniams naudotojams reikia vis didesnio pralaidumo belaidžio plačiajuosčio ryšio, todėl reikia rasti galimybių diegti alternatyvius, papildomus, spektro požiūriu efektyvius prieigos sprendimus, įskaitant mažos galios ir mažos veikimo srities belaidės prieigos sistemas, pavyzdžiui, RLAN, ir mažos galios mažų korinio ryšio prieigos taškų tinklus. Naudojantis tokiomis papildomomis belaidės prieigos sistemomis, visų pirma viešai prieinamais RLAN prieigos taškais, užtikrinama geresnė prieiga prie interneto galutiniams naudotojams, o judriojo ryšio operatoriams sumažinama judriojo ryšio srautų apkrova. RLAN naudojamas suderintas radijo spektras, nereikalaujant individualaus leidimo arba radijo spektro naudojimo teisės Iki šiol daugumą prieigos prie RLAN taškų privatūs naudotojai naudoja kaip vietinę belaidę priemonę savo fiksuotojo ryšio jungčiai išplėsti. Neturėtų būti draudžiama, kad galutiniai naudotojai, laikydamiesi jiems nustatytų interneto paslaugos teikimo sąlygų, prieiga prie savo RLAN dalytųsi su kitais, kad tokiu būdu padaugėtų veikiančių prieigos taškų, ypač tankiai gyvenamose vietovėse, maksimaliai padidėtų belaidžio duomenų perdavimo ryšio pralaidumas radijo spektro dažnius naudojant pakartotinai ir būtų kuriama ekonomiškai efektyvi papildoma belaidė plačiajuosčio ryšio infrastruktūra, prieinama kitiems galutiniams naudotojams. Todėl taip pat turėtų būti panaikinti nebūtini apribojimai diegti ir tarpusavyje sujungti RLAN prieigos taškus;

(138)

valdžios institucijos arba viešųjų paslaugų teikėjai, kurie savo patalpose naudoja RLAN, skirtus savo darbuotojams, lankytojams ar klientams, pavyzdžiui, sukuriant palankias sąlygas prieigai prie e. valdžios paslaugų arba prie informacijos apie viešąjį transportą ar kelių eismo valdymą palengvinti, galėtų prieigą prie tokių prieigos taškų taip pat teikti kaip tose patalpose visuomenei teikiamų paslaugų pagalbinę paslaugą visiems piliečiams, kiek tai įmanoma pagal konkurencijos ir viešųjų pirkimų taisykles. Be to, jei vietinė prieiga prie elektroninių ryšių tinklų teikiama privačioje teritorijoje ar aplink ją arba riboto patekimo bendro naudojimo vietoje nekomercinėmis sąlygomis, arba kaip kitos veiklos, nepriklausomos nuo tokios prieigos, pagalbinė paslauga pavyzdžiui, jei galimybė naudotis RLAN viešosiomis belaidžio interneto zonomis suteikiama kitos komercinės veiklos klientams arba visiems asmenims toje vietoje, tokie prieigos teikėjai gali privalėti laikytis radijo spektro naudojimo teisių bendrojo leidimo tvarkos, tačiau jiems neturėtų būti taikomos su bendraisiais leidimais siejamos sąlygos arba reikalavimai, kurie taikomi viešųjų elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjams, arba reikalavimai, siejami su galutiniais naudotojais arba sujungimu. Tačiau tokiam prieigos teikėjui turėtų būti toliau taikomos atsakomybės taisyklės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB (34). Randasi naujų technologijų, pavyzdžiui LiFi ir jos papildys dabartinių RLAN ir belaidės prieigos taškų radijo spektro naudojimo funkcijas, todėl atsiras regimosios šviesos principais veikiančių optinio ryšio prieigos taškų ir bus įmanoma kurti hibridinius vietinius optinio belaidžio ryšio tinklus;

(139)

tokie mažos galios ir mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškai kaip antai femtoceliai, pikoceliai, metroceliai arba mikroceliai gali būti labai nedideli ir naudoti į buitinius RLAN maršruto parinktuvus panašią mažai pastebimą įrangą, kuriai nereikia jokių leidimų, išskyrus tai, kas būtina radijo spektro naudojimui, ir atsižvelgiant į tokių prieigos taškų teigiamą poveikį radijo spektro naudojimui ir belaidžio ryšio plėtrai, jų diegimo apribojimų turėtų būti kuo mažiau. Todėl siekiant palengvinti mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų diegimą, nedarant poveikio taikytiniems reikalavimams, susijusiems su radijo spektro valdymu, valstybės narės tokių prietaisų įrengimui ant pastatų, kurie nėra oficialiai saugomi kaip tam tikros aplinkos dalis arba dėl jų specialios architektūrinės arba istorinės vertės, neturėtų taikyti individualaus leidimo reikalavimų, išskyrus dėl viešojo saugumo priežasčių. Tuo tikslu jų charakteristikos, pavyzdžiui, maksimalus dydis, svoris ir skleidžiamos spinduliuotės charakteristikos, turėtų būti proporcingai vietinio diegimo atžvilgiu nustatomos Sąjungos lygmeniu, ir užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos apsaugos lygį, kaip nustatyta Rekomendacijoje 1999/519/EB. Mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų veikimui turėtų būti taikomas Direktyvos 2014/53/ES 7 straipsnis. Tai nedaro poveikio privačios nuosavybės teisėms, nustatytoms Sąjungos arba nacionalinėje teisėje. Paraiškų dėl leidimų svarstymo procedūra turėtų būti supaprastinta ir, nedarant poveikio komerciniams susitarimams ir susijusiems administraciniams mokesčiams, ji turėtų būti apribota administracinėmis sąnaudomis, susijusiomis su paraiškų tvarkymu. Paraiškų dėl leidimų vertinimo procesas turėtų trukti kuo trumpiau, iš esmės ne ilgiau nei keturis mėnesius;

(140)

viešuosius pastatus ir kitą viešąją infrastruktūrą kasdien lanko ir naudoja daug galutinių naudotojų, kuriems reikalingas prisijungimas prie tinklo, kad jie galėtų naudotis e. vyriausybės, e. transporto ir kitomis paslaugomis. Kita viešoji infrastruktūra pavyzdžiui gatvių lempos, šviesoforai, yra labai tinkamos vietos diegti mažus ryšio prieigos taškus dėl jų tankumo. Nedarant poveikio kompetentingų institucijų galimybei mažos aprėpties belaidžio ryšio prieigos taškų diegimui nustatyti individualaus išankstinio leidimo reikalavimą, operatoriai turėtų turėti prieigos prie tų viešųjų vietų teisę, kad tinkamai patenkintų paklausą. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokie viešieji pastatai ir kita viešoji infrastruktūra būtų prieinami pagrįstomis sąlygomis mažų prieigos taškų diegimui, siekiant papildyti Direktyvą 2014/61/ES ir nedarant poveikio šioje direktyvoje išdėstytiems principams. Direktyvoje 2014/61/ES vadovaujamasi funkciniu požiūriu ir nustatomi įpareigojimai dėl prieigos prie fizinės infrastruktūros tik tuo atveju, kad ji yra tinklo dalis ir tik tada, kai ji nuosavybės teise priklauso tinklo operatoriui arba yra jo naudojama – tokiu būdu daug pastatų, kurie nuosavybės teise priklauso valdžios institucijoms arba yra jų naudojami, nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Priešingai, specifinis įsipareigojimas nėra reikalingas fizinei infrastruktūrai, pavyzdžiui, kabelių kanalams ar stulpams, kuriuos naudoja intelektinės transporto sistemos, kuri nuosavybės teise priklauso tinklų operatoriams (transporto paslaugų teikėjams arba viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjams) ir teikia tinklo dalių prieglobos paslaugas, taigi patenka į Direktyvos 2014/61/ES taikymo sritį;

(141)

šios direktyvos nuostatos, susijusios su prieiga ir sujungimu, taikomos viešųjų elektroninių ryšių tinklams. Neviešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjams netaikomi prieigos arba sujungimo įpareigojimai pagal šią direktyvą, išskyrus atvejus, kai jie naudojasi prieiga prie viešųjų tinklų, ir jiems gali būti taikomos tam tikros valstybių narių nustatytos sąlygos;

(142)

terminas „prieiga“ turi plačią reikšmę, todėl būtina tiksliai apibrėžti, kaip tas terminas vartojamas šioje direktyvoje, nedarant poveikio jo vartojimui kituose Sąjungos teisės aktuose. Pagrindinis tinklas ar priemonės gali priklausyti operatoriui nuosavybės teise arba jis juos visus ar kai kuriuos iš jų gali nuomotis;

(143)

atviroje ir konkurencinėje rinkoje neturi būti apribojimų, kurie trukdytų įmonėms tarpusavyje derėtis dėl prieigos ir sujungimo susitarimų, ypač dėl tarptautinių susitarimų laikantis SESV nustatytų konkurencijos taisyklių. Tokiomis aplinkybėmis, kai siekiama sukurti našesnę ir tikrai visos Europos rinką su veiksminga konkurencija, didesniu pasirinkimu ir konkurencingomis paslaugomis galutiniams naudotojams, įmonės, kurios gauna prašymus dėl prieigos ar sujungimo iš kitų įmonių, kurioms turi būti taikomi bendrųjų leidimų reikalavimai, kad galėtų visuomenei teikti elektroninių ryšių rinklus ar paslaugas, turėtų iš principo sudaryti tokius susitarimus komerciniu pagrindu ir derėtis dėl jų sąžiningai;

(144)

rinkose, kur išlieka dideli įmonių derybinės galios skirtumai ir kur kai kurių įmonių paslaugų teikimas priklauso nuo kitų teikiamos infrastruktūros, tikslinga nustatyti reguliavimo sistemą, siekiant užtikrinti veiksmingą rinkos funkcionavimą. Komercinėms deryboms nepavykus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti įgaliojimus užtikrinti galutiniams naudotojams pakankamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką. Visų pirma, jos gali užtikrinti tiesioginį sujungimą nustatydamos proporcingus įpareigojimus įmonėms, kurioms taikoma bendrojo leidimo tvarka ir kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių naudotojų. Prieigos priemonių kontrolė gali remtis fizinio ryšio (fiksuoto arba judriojo) su galutiniu naudotoju nuosavybe ar valdymu arba galimybe pakeisti ar atimti nacionalinį numerį ar numerius, kurie reikalingi norint pasiekti galutinio naudotojo tinklo galinį tašką. Taip būtų, pavyzdžiui, jei tinklo operatoriai nepagrįstai apribotų galutinių naudotojų prieigos prie interneto portalų ir paslaugų pasirinkimo galimybes;

(145)

atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad visos įmonės, nepriklausomai nuo jų dydžio ir verslo modelio, tiek vertikaliai integruotos, tiek atskirtos, galėtų pagrįstomis sąlygomis sujungti tinklus, kad galėtų užtikrinti tiesioginį sujungimą ir prieigą prie interneto;

(146)

nacionalinės teisinės ar administracinės priemonės, kurios prieigos ar sujungimo sąlygas ir reikalavimus sieja su šalies, siekiančios sujungimo, veikla ir konkrečiai su jos investicijomis į tinklo infrastruktūrą, o ne su teikiama sujungimo ar prieigos paslauga, gali iškreipti rinką, ir todėl tai gali būti nesuderinama su konkurencijos taisyklėmis;

(147)

tinklo operatoriai, kurie kontroliuoja prieigą prie savo pačių klientų, tai daro remdamiesi unikaliais numeriais ar adresais iš paskelbto numeracijos ar adresų intervalo. Kiti tinklo operatoriai turi galėti tiems vartotojams perduoti srautą, todėl jie privalo galėti tarpusavyje tiesiogiai ar netiesiogiai susijungti. Todėl tikslinga nustatyti teises ir pareigas derėtis dėl sujungimo;

(148)

sąveika yra naudinga galutiniams naudotojams ir yra svarbus tos reguliavimo sistemos tikslas. Skatinti sąveiką – viena iš nacionalinių reguliavimo ir kitų kompetentingų institucijų užduočių, nustatytų toje sistemoje. Toje sistemoje taip pat numatyta, kad Komisija privalo skelbti standartų arba specifikacijų, taikomų paslaugų teikimui, techninėms sąsajoms arba tinklų funkcijoms, kurių pagrindu skatinamas elektroninių ryšių derinimas, sąrašą. Valstybės narės turėtų skatinti paskelbtų standartų arba specifikacijų naudojimą tiek, kiek yra būtina paslaugų sąveikai užtikrinti ir naudotojų pasirinkimo laisvei didinti;

(149)

šiuo metu tiek tiesioginis sujungimas, tiek prieiga prie skubios pagalbos tarnybų priklauso nuo to, ar galutiniai naudotojai naudojasi su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis. Dėl būsimos technologinės plėtros arba didesnio naudojimosi su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis ryšio paslaugos gali būti nepakankamai tarpusavyje sąveikios. Todėl gali atsirasti didelių kliūčių patekti į rinką ir toliau diegti inovacijas, o tai gerokai trukdytų veiksmingam galutinių naudotojų tiesioginiam sujungimui;

(150)

jei atsirastų tokių sąveikos problemų, Komisija turėtų galėti paprašyti BEREC ataskaitos, kurioje būtų pateiktas rinkos padėties faktų vertinimas Sąjungos ir valstybės narės lygmeniu. Kuo labiau atsižvelgdama į BEREC ataskaitą ir kitus turimus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į poveikį vidaus rinkai, Komisija turėtų nuspręsti, ar reikia, kad nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos imtųsi reguliavimo priemonių. Jei Komisija mano, kad nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turėtų apsvarstyti tokių reguliavimo priemonių taikymo galimybę, ji turėtų galėti priimti įgyvendinimo priemones, kuriose būtų nurodytas nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų taikytinų galimų reguliavimo priemonių pobūdis ir mastas, įskaitant visų pirma institucijų ir kitų pasaugų teikėjų pareigą skelbti atitinkamą informaciją ir leisti ją naudoti, keisti ir pakartotinai paskirstyti, ir priemones, kuriomis visiems arba konkretiems paslaugų teikėjams būtų nustatytas privalomas standartų arba specifikacijų taikymas;

(151)

atsižvelgdamos į konkrečias nacionalines aplinkybes, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar priemonės yra būtinos ir pateisinamos siekiant užtikrinti tiesioginį sujungimą, ir, jei taip, turėtų pagal Komisijos įgyvendinimo priemones tiems didelės aprėpties ir daug naudotojų pritraukiančių su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjams nustatyti proporcingus įpareigojimus. Terminas „didelis“ turėtų būti aiškinamas taip, kad geografinė aprėptis ir atitinkamo paslaugų teikėjo galutinių naudotojų skaičius sudaro kritinę masę siekiant įgyvendinti tikslą užtikrinti galutinių naudotojų tiesioginį sujungimą. Ribotą skaičių galutinių naudotojų arba ribotą geografinę aprėptį turintiems paslaugų teikėjams, kurie tik nežymiai prisidėtų prie to tikslo įgyvendinimo, paprastai neturėtų būti taikomi tokie sąveikumo įpareigojimai;

(152)

tais atvejais, kai įmonėms nesuteikiama perspektyvių alternatyvų gauti prieigą prie neatkartojamų laidų, kabelių ir susijusios įrangos pastatuose arba prie pirmojo koncentracijos ar skirstymo taško, ir siekiant skatinti galutiniams naudotojams naudingus su konkurencija susietus veiklos rezultatus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos nustatyti prieigos įpareigojimus visoms įmonėms, nepriklausomai nuo jų pripažinimo turinčiomis didelę įtaką rinkoje. Tuo atžvilgiu nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į visas technines ir ekonomines kliūtis, trukdysiančias kurti tokius pačius tinklus. Tačiau tokie įpareigojimai tam tikrais atvejais gali būti intervenciniai, gali sumažinti paskatas investuoti ir gali sustiprinti dominuojančių rinkos dalyvių padėtį, todėl juos reikėtų nustatyti tik tada, kai jie yra pagrįsti ir proporcingi tikslui užtikrinti tvarią konkurenciją atitinkamose rinkose. Vien tik iš fakto, kad jau yra daugiau nei viena tokia infrastruktūra, neturėtų būtinai būti daroma išvada, kad tos infrastruktūros turtas gali būti atkartojamas. Prireikus kartu su tokiais prieigos įpareigojimais įmonės taip pat turėtų galėti remtis įpareigojimais suteikti prieigą prie fizinės infrastruktūros remiantis Direktyva 2014/61/ES. Visi nacionalinės reguliavimo institucijos pagal šią direktyvą nustatyti įpareigojimai ir kitų kompetentingų institucijų priimti sprendimai pagal Direktyvą 2014/61/ES siekiant užtikrinti prieigą prie pastatuose esančios fizinės infrastruktūros arba prie fizinės infrastruktūros iki prieigos taško turi būti nuoseklūs;

(153)

kiek tai būtina, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus įmonėms suteikti prieigą prie šios direktyvos priede nurodytos įrangos, konkrečiai – taikomųjų programų sąsajų (API) ir elektroninių programų vadovų (EPG), kad galutiniams naudotojams būtų užtikrintas ne tik prieinamumas prie skaitmeninių radijo ir televizijos transliavimo paslaugų, bet ir prie susijusių papildomų paslaugų. Tokios papildomos paslaugos turėtų galėti apimti su programomis susijusias paslaugas, kurios yra specialiai skirtos pagerinti prieinamumą neįgaliems galutiniams naudotojams, ir su išmaniosios televizijos programomis susijusias paslaugas;

(154)

svarbu, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, vertindamos koncentracijos arba skirstymo tašką, iki kurio jos ketina reikalauti suteikti prieigą, tašką pasirinktų pagal BEREC gaires. Arčiau galutinių naudotojų esančio taško pasirinkimas bus naudingesnis infrastruktūros konkurencijai ir itin didelio pralaidumo tinklų diegimui. Tokiu būdu nacionalinė reguliavimo institucija turėtų pirma apsvarstyti galimybę pasirinkti tašką pastate arba prie pat pastato. Galėtų būti pateisinama prieigos įpareigojimus taikyti ir toliau už pirmąjį koncentracijos arba skirstymo tašką esantiems laidams bei kabeliams, tokius įpareigojimus taikant tik kuo arčiau galutinių naudotojų esantiems taškams, kurie gali teikti prieglobos paslaugas pakankamam galutinių naudotojų skaičiui, kai įrodoma, jog tokios pačios infrastruktūros kūrimui kyla didelių ilgalaikių fizinių arba ekonominių kliūčių, dėl kurių atsiranda didelių konkurencijos problemų arba rinkos nepakankamumas mažmeniniu lygmeniu, o tai yra nenaudinga galutiniams naudotojams. Tinklo elementų atkartojamumo įvertinimui reikalinga rinkos peržiūra, kuri skiriasi nuo analizės, kurios metu įvertinama didelė įtaka rinkoje, ir todėl nacionalinė reguliavimo institucija neturi nustatyti, ar įtaka rinkoje yra didelė, kad galėtų nustatyti šiuos įpareigojimus. Kita vertus, tokiai peržiūrai reikalingas pakankamas ekonominis rinkos sąlygų įvertinimas siekiant nustatyti, ar tenkinami kriterijai, būtini siekiant nustatyti platesnius įpareigojimus, taikomus toliau už pirmojo koncentracijos ar skirstymo taško. Tikėtina, kad tokių išplėstos prieigos įpareigojimų gali labiau reikėti geografinėse vietovėse, kuriose ekonominiai modeliai, kuriais grindžiamas alternatyvios infrastruktūros plėtojimas, yra rizikingesni, pavyzdžiui, dėl mažo gyventojų tankio ar dėl riboto daugiabučių pastatų skaičiaus. Priešingai, didelė namų ūkių koncentracija gali reikšti, kad nustatyti tokių įpareigojimų nebūtina. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų apsvarstyti, ar tokie įpareigojimai gali sustiprinti turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintų įmonių poziciją. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti reikalauti, kad būtų suteikta prieiga prie aktyvių ar virtualių tinklo elementų, naudojamų tokios infrastruktūros paslaugoms teikti, jei prieiga prie pasyvių elementų būtų ekonominiu požiūriu neveiksminga arba fiziškai nepraktiška, ir jei nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad nesiėmus tokių priemonių būtų apeitas prieigos įpareigojimo tikslas. Siekdama sustiprinti nuoseklią reguliavimo praktiką visoje Sąjungoje, Komisija turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų savo priemonių projektus, kuriais prieigos įpareigojimai taikomi ne tik pirmajam koncentracijos arba skirstymo taškui, kai BEREC pritaria rimtoms Komisijos abejonėms dėl priemonės projekto suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su šios direktyvos reguliavimo tikslais;

(155)

kad būtų laikomasi proporcingumo principo, tokiais atvejais gali būti tikslinga, kad nacionalinės reguliavimo institucijos įpareigojimų, taikomų ne tik pirmajam koncentracijos arba skirstymo taškui, nenustatytų tam tikrų kategorijų savininkams arba įmonėms (arba ir savininkams, ir įmonėms) – tai turėtų nustatyti nacionalinės reguliavimo institucijos, remdamosi tuo, kad įmonės pripažinimu turinčia didelę įtaką rinkoje nepagrįstas prieigos įpareigojimas galėtų suardyti jų ekonominį modelį, kuriuo grindžiami neseniai įdiegti tinklo elementai, ypač mažuose vietiniuose projektuose. Tokie prieigos įpareigojimai neturėtų būti taikomi tik didmeninę veiklą vykdančioms įmonėms, jeigu jos komercinėmis, sąžiningomis, nediskriminacinėmis ir pagrįstomis sąlygoms, be kita ko, kainų atžvilgiu, siūlo veiksmingą alternatyvią prieigą prie itin didelio pralaidumo tinklo. Tą išimtį tokiomis pačiomis sąlygomis turėtų būti galima taikyti ir kitiems paslaugų teikėjams. Išimtis gali būti netinkama paslaugų teikėjų, kurie gauna viešąjį finansavimą, atveju;

(156)

kad būtų sudaryta kuo daugiau galimybių visoje Sąjungoje prisijungti prie itin didelio pralaidumo tinklų, ypač mažo gyventojų tankio vietovėse, kur kurti tokią pačią infrastruktūrą yra neįmanoma ir galutiniams naudotojams kyla rizika likti be tokios prisijungimo galimybės, gali būti ypač naudinga, laikantis konkurencijos teisės principų, dalytis pasyviąja infrastruktūra, naudojama teikiant belaidžių elektroninių ryšių paslaugas. Nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos išimties tvarka turėtų būti galėti reikalauti tokio dalijimosi arba lokalizuotos tarptinklinio ryšio prieigos pagal Sąjungos teisę, jeigu ta galimybė buvo aiškiai nustatyta pradinėse naudojimosi teisės suteikimo sąlygose ir jos įrodo tokio dalijimosi naudą siekiant panaikinti neįveikiamas ekonomines arba fizines kliūtis, dėl kurių prieiga prie tinklų arba paslaugų yra itin nepakankama arba jos nėra, taip pat atsižvelgiant į keletą veiksnių, visų pirma įskaitant poreikį užtikrinti aprėptį palei pagrindinius transporto kelius, galutinių naudotojų paslaugų pasirinkimą ir geresnę paslaugų kokybę, taip pat į poreikį išlaikyti infrastruktūros plėtojimo paskatas. Tokiomis aplinkybėmis, kai nėra jokios galutinių naudotojų prieigos ir nepakanka vien dalytis pasyviąja infrastruktūra šiai problemai spręsti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus dalytis aktyviąja infrastruktūra. Tai darydamos, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos išlaiko lankstumą pasirinkti tinkamiausią dalijimosi ar prieigos įpareigojimą, kuris turėtų būti proporcingas ir pagrįstas remiantis nustatytos problemos pobūdžiu;

(157)

nors tikslinga, kad kai kuriomis aplinkybėmis nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija nustatytų įpareigojimus įmonėms, nepriklausomai nuo pripažinimo turinčiomis didelę įtaką rinkoje, kad būtų pasiekti tam tikri tikslai, pavyzdžiui, tiesioginis sujungimas arba paslaugų sąveikumas, būtina užtikrinti, kad tokie įpareigojimai būtų nustatomi pagal reguliavimo sistemą ir visų pirma laikantis joje numatytų pranešimo procedūrų. Tokie įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik kai tai pateisinama šios direktyvos tikslų įgyvendinimu, ir kai jie yra objektyviai pagrįsti, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminaciniai, kai jais siekiama skatinti efektyvumą, tvarią konkurenciją, veiksmingas investicijas ir inovacijas ir suteikti didžiausią naudą galutiniams naudotojams; tokie įpareigojimai nustatomi laikantis atitinkamų pranešimo procedūrų;

(158)

siekiant pašalinti neįveikiamas ekonomines arba fizines kliūtis, trukdančias teikti galutiniams naudotojams paslaugas arba tinklus, grindžiamus radijo spektro naudojimu, ir kai vis dar esama judriojo ryšio aprėpties spragų, joms pašalinti gali reikėti prieigos prie pasyviosios infrastruktūros ir dalijimosi ja, o kai to nepakanka – dalijimosi aktyviąja infrastruktūra, arba lokalizuotos tarptinklinio ryšio prieigos susitarimų. Nedarant poveikio dalijimosi įpareigojimams, siejamais su naudojimosi teisėmis remiantis kitomis šios direktyvos nuostatomis, visų pirma priemonėmis skatinti konkurencijai, kai nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos ketina imtis priemonių, kad nustatytų reikalavimą dalytis pasyviąja infrastruktūra, o kai prieigos prie pasyviosios infrastruktūros ir dalijimosi ja nepakanka – aktyviąja infrastruktūra, arba jos ketina reikalauti lokalizuotos tarptinklinio ryšio prieigos susitarimų, jų vis dėlto taip pat gali būti paprašyta apsvarstyti galimą riziką rinkos dalyviams nepakankamai aptarnaujamose vietovėse;

(159)

vien konkurencijos taisyklių ne visada pakanka kultūrų įvairovei ir žiniasklaidos pliuralizmui skaitmeninės televizijos srityje užtikrinti. Dėl technologijų ir rinkos plėtros reikia, kad valstybės narės sąlyginės prieigos teikimo sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis įpareigojimus reguliariai peržiūrėtų savo nacionalinėje rinkoje, ypač siekiant nustatyti, ar pateisinama išplėsti įpareigojimų taikymą EPG ir API, kad galutiniams naudotojams būtų prieinamos konkrečios skaitmeninės transliavimo paslaugos. Valstybės narės turėtų galėti nurodyti skaitmenines transliavimo paslaugas, kurių prieigą galutiniams naudotojams turi užtikrinti, jų manymu, būtini įstatymai ar kiti teisės aktai;

(160)

valstybės narės savo nacionalinėms reguliavimo institucijoms taip pat turėtų galėti leisti peržiūrėti įpareigojimus, susijusius su sąlygine prieiga prie skaitmeninių transliavimo paslaugų, kad, atlikusios rinkos tyrimą, jos galėtų nustatyti, ar įmonėms, neturinčioms didelės įtakos atitinkamoje rinkoje, panaikinti, ar iš dalies pakeisti taikomus įpareigojimus. Toks panaikinimas ar pakeitimas neturėtų neigiamai paveikti galutinių naudotojų prieigos prie tokių paslaugų ar veiksmingos konkurencijos perspektyvų;

(161)

tam tikromis aplinkybėmis reikalingi ex ante įpareigojimai, kad būtų galima užtikrinti konkurencinės rinkos plėtrą, kurios sąlygos būtų palankios diegti ir įsisavinti itin didelio pralaidumo tinklus ir paslaugas ir kuo labiau didinti naudą galutiniams naudotojams. Šioje direktyvoje vartojama apibrėžtis „didelė įtaka rinkoje“ atitinka dominavimo sąvoką, apibrėžtą Teisingumo Teismo praktikoje;

(162)

gali būti nustatyta, kad dvi ar daugiau įmonės užima bendrą dominuojančią padėtį ne tik dėl jų struktūrinių ar kitokių ryšių, bet ir tais atvejais, kai atitinkamos rinkos struktūra padeda koordinuotiems veiksmams, tai yra skatina lygiagretų ar asocijuotą antikonkurencinį elgesį rinkoje;

(163)

labai svarbu, kad ex ante reguliuojamieji įpareigojimai būtų nustatomo tik didmeninei rinkai, kurioje yra viena ar daugiau įmonių, turinčių didelę įtaką rinkoje, siekiant užtikrinti tvarią konkurenciją, ir kurioje Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos teisės priemonių nepakanka problemai išspręsti. Remdamasi konkurencijos teisės principais, Komisija Sąjungos lygiu parengė gaires, kuriomis nacionalinės reguliavimo institucijos vadovautųsi vertindamos, ar tam tikroje rinkoje konkurencija yra veiksminga, ir vertindamos didelę įtaką rinkoje. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų analizuoti, ar konkretaus produkto ar paslaugos rinka yra veiksmingai konkurencinė konkrečioje geografinėje srityje, kuri gali būti apibrėžta kaip visa atitinkamos valstybės narės teritorija ar tik jos dalis arba kaip valstybių narių teritorijų kaimyninių dalių bendra teritorija. Veiksmingos konkurencijos analizėje turėtų būti tiriama, ar rinka turi perspektyvų ateityje tapti konkurencine, taigi ar veiksmingos konkurencijos nebuvimas yra ilgalaikis. Tose gairėse taip pat turėtų būti kreipiamas dėmesys į naujai atsirandančias rinkas, kur de facto rinkos lyderis tikriausiai turės žymią rinkos dalį, tačiau jam neturėtų būti taikomi netikslingi įpareigojimai. Komisija turėtų reguliariai peržiūrėti gaires, ypač peržiūrėdama galiojančius teisės aktus, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką, ekonomikos supratimą ir faktinę rinkos patirtį, bei siekdama užtikrinti, kad greitai besiplėtojančioje rinkoje jos išliktų tikslingos. Tais atvejais, kai bus nustatyta, kad atitinkama rinka yra transnacionalinė, nacionalinės reguliavimo institucijos privalės tarpusavyje bendradarbiauti;

(164)

nustatydamos, ar įmonė turi didelę įtaką konkrečioje rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų veikti pagal Sąjungos teisę, kuo labiau atsižvelgdamos į Komisijos rinkos tyrimo ir didelės įtakos rinkoje vertinimo gaires;

(165)

nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apibrėžti atitinkamas geografines rinkas savo teritorijose, kuo labiau atsižvelgdamos į Komisijos rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų (toliau – Rekomendacija), priimtą pagal šią direktyvą, ir atsižvelgdamos į nacionalines ir vietines aplinkybes. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų išanalizuoti bent tas rinkas, kurios įtrauktos į rekomendaciją, įskaitant rinkas, kurios į sąrašus įrašytos, tačiau nebereguliuojamos atsižvelgus į konkrečias nacionalines arba vietines aplinkybes. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų išnagrinėti rinkas, kurios neįtrauktos į tą rekomendaciją, tačiau tų institucijų jurisdikcijos teritorijoje yra reguliuojamos remiantis ankstesniais rinkos tyrimais, arba kitas rinkas, jei tos institucijos turi pakankamų priežasčių laikyti, kad tos rinkos atitinka tris šioje direktyvoje numatytus kriterijus;

(166)

transnacionalines rinkas galima apibrėžti, jei tai motyvuojama geografinės rinkos apibrėžtimi, atsižvelgiant į visus pasiūlos ir paklausos pusių veiksnius ir laikantis konkurencijos teisės principų. Tinkamiausiai tokią analizę galinti atlikti įstaiga yra BEREC, nes būtent ji gali pasinaudoti didele bendra nacionalinių reguliavimo institucijų patirtimi, įgyta nustatant rinkas nacionaliniu lygmeniu. Atliekant potencialių transnacionalinių rinkų analizę turėtų būti atsižvelgiama į nacionalines aplinkybes. Jei transnacionalinės rinkos yra apibrėžtos ir joms reikia taikyti reguliavimo priemones, susijusios nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų bendradarbiauti, be kita ko, informuodamos Komisiją, kad nustatytų tinkamas taikyti reguliavimo priemones. Tokiu pat būdu jos gali bendradarbiauti, jei transnacionalinės rinkos nenustatytos, tačiau rinkos sąlygos jų teritorijose yra pakankamai vienodos, pavyzdžiui, jei sąnaudos, rinkos struktūros arba operatoriai panašūs arba jei galutinių naudotojų paklausa yra transnacionalinė arba panaši, todėl būtų naudinga taikyti koordinuotus reguliavimo metodus;

(167)

tam tikromis aplinkybėmis, kuriomis geografinės rinkos yra apibrėžiamos kaip nacionalinės arba subnacionalinės, pavyzdžiui, jei nacionalinis arba vietinis tinklo plėtros pobūdis lemia galimos įmonių įtakos rinkoje, susijusios su didmenine pasiūla, ribas, tačiau vis tiek esama didelės transnacionalinės paklausos, kurią sukuria vienos arba daugiau kategorijų galutiniai naudotojai. Toks atvejis visų pirma gali būti susijęs su paklausa, kurią sukuria verslo srities galutiniai naudotojai, kurių padaliniai veikia skirtingose valstybėse narėse. Jei paslaugų teikėjai nepakankamai tenkina tokią transnacionalinę paklausą, pavyzdžiui, jeigu jie yra susiskaidę pagal nacionalines sienas arba vietos lygmeniu, vidaus rinkoje gali atsirasti kliūčių. Todėl BEREC turėtų būti įgaliota nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti bendrų reguliavimo metodų gaires siekiant užtikrinti, kad transnacionalinė paklausa būtų pakankamai tenkinama, sudarant pagrindą didmeninės prieigos produktų sąveikumui visoje Sąjungoje, ir kad būtų galimybių veiklą vykdyti efektyviai bei gauti masto ekonomiją, nepaisant suskaidytos pasiūlos. BEREC gairės turėtų formuoti tai, kokiomis priemonėmis nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos vidaus rinkos tikslo, kai pripažintoms didelę įtaką rinkoje turinčiomis įmonėms nacionaliniu lygmeniu nustato reguliuojamuosius įpareigojimus; jose taip pat turėtų būti pateiktos rekomendacijos dėl didmeninės prieigos produktų, kuriais galima patenkinti tokią nustatytą transnacionalinę paklausą, techninių specifikacijų suderinimo siekiant vidaus rinkos interesų;

(168)

visų ex ante reguliavimo priemonių taikymo galutinis tikslas – užtikrinus tvarų faktinį mažmeninių rinkų konkurencingumą, kurti galutiniams naudotojams naudą, išreiškiamą kaina, kokybe ir pasirinkimu. Tikėtina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos palaipsniui galės nustatyti, kad daug mažmeninių rinkų yra konkurencinės net be didmeninio lygmens reguliavimo, ypač atsižvelgiant į tikėtiną inovacijų ir konkurencijos gerėjimą;

(169)

siekdamos nustatyti didmenines rinkas, kurioms galėtų būti taikomos ex ante reguliavimo priemonės, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pirmiausia išnagrinėti atitinkamas mažmenines rinkas. Faktinės konkurencijos mažmeniniame ir didmeniniame lygmenyse analizė atliekama remiantis ateities perspektyvomis ir vadovaujantis konkurencijos teise, įskaitant, kai tinkama, aktualią Teisingumo Teismo praktiką. Jei padaroma išvada, kad mažmeninė rinka būtų faktiškai konkurencinė ir be didmeninio ex ante reguliavimo priemonių atitinkamoje rinkoje, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų padaryti išvadą, kad atitinkamo didmeninio lygmens reguliavimo priemonių nebereikia;

(170)

palaipsniui pereinant prie nereguliuojamųjų rinkų, komerciniai operatorių tarpusavio susitarimai, įskaitant dėl bendro investavimo ir prieigos, taps įprastesni, ir, jeigu jie stabilūs ir teigiamai veikia konkurencijos dinamiką, jais galima remtis kaip vienu iš argumentų pagrindžiant išvadą, kad ex ante reguliavimo priemonių tam tikrai didmeninei rinkai nereikia. Panaši logika galiotų ir atvirkštine tvarka, t. y. jei komerciniai susitarimai nereguliuojamoje rinkoje būtų netikėtai nutraukiami. Analizuojant tokius susitarimus turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad reguliavimo priemonių taikymo galimybė galėtų tinklų savininkus paskatinti pradėti komercines derybas. Kad būtų deramai apsvarstytas reguliavimo priemonių poveikis susijusioms rinkoms, kai sprendžiama, ar tam tikrai rinkai reikia ex ante reguliavimo priemonių, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad rinkos būtų nagrinėjamos nuosekliai ir, jei įmanoma, tuo pačiu arba kuo artimesniu metu;

(171)

svarstydamos, ar mažmeninio lygmens problemas spręsti didmeninio reguliavimo priemonėmis, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į tai, kad tam tikra mažmeninė rinka gali gauti produktus iš kelių pradinės grandies rinkų, ir atvirkščiai –bendra didmeninė rinka gali teikti didmeninius pradinės grandies produktus kelioms mažmeninėms rinkoms. Be to, konkurencijos dinamiką tam tikroje rinkoje gali veikti gretutinės, tačiau vertikaliai nesusietos, rinkos, pavyzdžiui, toks poveikis gali reikštis tarp kai kurių fiksuotojo ir judriojo ryšio rinkų. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip įvertinti kiekvieną didmeninę rinką, kurią svarstoma reguliuoti (pradedant nuo taisomųjų priemonių, susijusių su prieiga prie civilinės infrastruktūros, nes tokios taisomosios priemonės paprastai padeda labiau subalansuotai konkurencijai, įskaitant konkurenciją infrastruktūros srityje), o paskui, išrikiavusios tas didmenines rinkas pagal jų tikėtiną tinkamumą spręsti nustatytas mažmeninio lygmens problemas, išnagrinėti kiekvieną didmeninę rinką, kuriai, kaip manoma, gali reikėti ex ante reguliavimo priemonių. Spręsdamos dėl konkrečios taisomosios priemonės, kurią rengiasi taikyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įvertinti techninio tos priemonės įgyvendinimo galimybę ir atlikti sąnaudų ir naudos analizę, atsižvelgdamos į tos priemonės tinkamumą spręsti nustatytas mažmeninio lygmens konkurencijos problemas, ir sudaryti galimybes konkurencijai remiantis diferencijavimo ir technologijos neutralumo principais. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apsvarstyti, kokių pasekmių tikėtis nustačius konkrečią taisomąją priemonę, kuri, jeigu ją įmanoma pritaikyti tik tam tikros topologijos tinkluose, veikiausiai stabdytų itin didelio pralaidumo tinklų diegimą galutiniams naudotojams;

(172)

nedarant poveikio technologijos neutralumo principui, nacionalinės reguliavimo institucijos, nustatydamos taisomąsias priemones ir, jei įmanoma, prieš įdiegiant infrastruktūrą, turėtų sudaryti paskatas plėtoti lanksčią ir atvirą tinklo struktūrą – tai ilgainiui sumažintų nustatytų taisomųjų priemonių naštą ir sudėtingumą vėlesniame etape. Prieš nuspręsdama, ar turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei turėtų būti nustatyta papildomų labiau apsunkinančių taisomųjų priemonių, nacionalinė reguliavimo institucija kiekviename vertinimo etape turėtų siekti išsiaiškinti, ar atitinkama mažmeninė rinka taptų faktiškai konkurencinė, taip pat atsižvelgiant į atitinkamus komercinius planus arba kitas didmeninės rinkos aplinkybes, įskaitant kitų rūšių galiojančias reguliavimo priemones, pavyzdžiui, bendruosius prieigos prie neatkartojamo turto įpareigojimus arba pagal Direktyvą 2014/61/ES nustatytus įpareigojimus, ir reguliavimo priemones, kurias nacionalinė reguliavimo institucija jau laiko tinkamomis turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei. Toks vertinimas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų nustatytos tik tinkamiausios taisomosios priemonės, būtinos siekiant veiksmingai spręsti rinkos tyrimo metu nustatytas problemas, neužkerta kelio nacionalinei reguliavimo institucijai padaryti išvadą, kad tokių, nors ir nevienodo intensyvumo, taisomųjų priemonių derinys, laikantis proporcingumo principo, yra mažiausiai įsikišimo reikalaujantis problemos sprendimo būdas. Net jei remiantis tokiais skirtumais atskira geografinė rinka neapibrėžiama, tais skirtumais vis tiek turėtų būti galima motyvuoti atitinkamų taisomųjų priemonių, nustatytų atsižvelgiant į skirtingą konkurencijos suvaržymo laipsnį, diferencijavimą;

(173)

laikoma, kad nustatytų didmeninio lygmens ex ante reguliavimo priemonių, kurios iš esmės yra mažiau intervencinės už mažmeninės rinkos reguliavimą, užtenka tikėtinoms konkurencijos problemoms spręsti susijusioje (-iose) galutinės grandies mažmeninėje (-ėse) rinkoje (-ose). Konkurencijos pažangą po elektroninių ryšių reguliavimo pagrindų nustatymo įrodo vis plačiau visoje Sąjungoje panaikinamas mažmeninių rinkų reguliavimas. Be to, taisyklės, pagal kurias ex ante taisomosios priemonės nustatomos didelę įtaką rinkoje turinčioms paskirtoms įmonėms, turėtų būti, jei įmanoma, toliau paprastinamos ir būti labiau nuspėjamos. Todėl turėtų būti teikiama pirmenybė ex ante reguliuojamosios kontrolės nustatymui remiantis įmonės pripažinimu turinčia didelę įtaką didmeninėse rinkose;

(174)

jei nacionalinė reguliavimo institucija panaikina didmenines reguliavimo priemones, ji turėtų nustatyti tinkamą įspėjimo laikotarpį, kad prie nereguliuojamosios rinkos būtų pereinama darniai. Nustatydama tokį įspėjimo laikotarpį, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atsižvelgti į galiojančius susitarimus, kuriuos pagal nustatytus reguliuojamuosius įpareigojimus sudarė prieigos paslaugų teikėjai ir prieigos paslaugų naudotojai. Tokiuose susitarimuose gali būti sutartinės teisinės apsaugos nuostatų, kuriomis prieigos paslaugų naudotojai apsaugomi nustatytą laikotarpį. Nacionalinė reguliavimo institucija turėtų taip pat atsižvelgti į faktines galimybes, kuriomis naudodamiesi rinkos dalyviai įsisavintų komercinę didmeninę prieigą arba priimtų bendro investavimo pasiūlymus, kurių gali būti rinkoje, ir į poreikį išvengti ilgų laikotarpių, kuriais būtų įmanoma reguliavimo skirtumais naudotis savanaudiškai. Nacionalinė reguliavimo institucija parengtoje pereinamojo laikotarpio tvarkoje turėtų numatyti reguliuojamosios anksčiau sudarytų susitarimų priežiūros mastą ir laiką po įspėjimo laikotarpio pradžios;

(175)

siekiant užtikrinti, kad rinkos dalyviai neabejotų reguliavimo sąlygomis, reikia nustatyti rinkos tyrimų terminą. Svarbu reguliariai atlikti rinkos tyrimus per pagrįstą ir tinkamą laikotarpį. Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija per nustatytą terminą neatlieka rinkos tyrimo, yra rizika, kad kils pavojus vidaus rinkai, o įprastinė įpareigojimų nevykdymo procedūra laiku neduos norimų rezultatų. Alternatyviai, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų turėti galimybę prašyti BEREC pagalbos rinkos tyrimui užbaigti. Pavyzdžiui, tokia pagalba galėtų būti teikiama iš kitų nacionalinių reguliavimo institucijų atstovų sudarius specialią darbo grupę;

(176)

elektroninių ryšių sektoriuje technologinės inovacijos yra labai aukšto lygio, o rinkos labai dinamiškos, todėl svarbu greitai, koordinuotai ir suderintai pritaikyti reguliavimą Sąjungos lygiu, nes, kaip rodo patirtis, nacionalinėms reguliavimo institucijoms skirtingai taikant reguliavimo sistemą gali kilti kliūčių vidaus rinkai;

(177)

tačiau, siekiant didesnio reguliavimo priemonių stabilumo ir nuspėjamumo, maksimalus leistinas laikotarpis tarp rinkos tyrimų turėtų būti padidintas nuo trejų iki penkerių metų, jei per tą laikotarpį neįvyksta tokių rinkos pokyčių, dėl kurių reikėtų atlikti naują tyrimą. Sprendžiant, ar nacionalinė reguliavimo institucija laikėsi įpareigojimo bent kas penkerius metus tirti rinkas ir pranešti apie atitinkamos priemonės projektą, naujo penkerių metų rinkos ciklo pradžia bus laikomas tik pranešimas, kuriame pateikiamas naujas rinkos apibrėžties ir didelės įtakos rinkoje vertinimas. Nebus laikoma, kad šis įpareigojimas įvykdytas pateikus paprastą pranešimą apie naujas arba iš dalies pakeistas reguliavimo taisomąsias priemones, nustatytas remiantis ankstesniais arba neperžiūrėtais rinkos tyrimais. Tai, kad nacionalinė reguliavimo institucija nevykdo šioje direktyvoje nustatyto įpareigojimo reguliariai atlikti rinkos tyrimą, neturėtų būti savaime laikoma pagrindu esamus tos nacionalinės reguliavimo institucijos atitinkamoje rinkoje nustatytus įpareigojimus laikyti negaliojančiais ar netaikytinais;

(178)

turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei nustatant konkrečius įpareigojimus, papildomo rinkos tyrimo atlikti nereikia, tačiau būtina pagrįsti, kad būtent aptariamas įpareigojimas yra tikslingas ir proporcingas atsižvelgiant į problemos, nustatytos nagrinėjamoje rinkoje ir susijusioje mažmeninėje rinkoje, pobūdį;

(179)

vertindamos planuojamų nustatyti privalomų įpareigojimų ir sąlygų proporcingumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų atsižvelgti į įvairiuose jų valstybių narių regionuose esančias skirtingas konkurencines sąlygas ir ypač į geografinio tyrimo, atlikto pagal šią direktyvą, rezultatus;

(180)

kai nacionalinės reguliavimo institucijos sprendžia, ar taikyti taisomąsias kainų kontrolės priemones, o jei taikyti, kokia forma, jos turėtų stengtis sudaryti investuotojui sąlygas gauti tinkamą investicijų į tam tikrą naują projektą grąžą. Visų pirma rizika yra susijusi su investicijų į naujus prieigos tinklus, kuriais galima teikti paslaugas, kurių paklausa investavimo metu dar nežinoma, projektais;

(181)

įpareigojimų, kurie per rinkos tyrimo laikotarpį nustatyti turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintoms įmonėms, peržiūra turėtų suteikti galimybę nacionalinėms reguliavimo institucijoms atsižvelgti į naujų pokyčių, pavyzdžiui, savanoriškai įmonių sudarytų naujų tarpusavio susitarimų, kaip antai prieigos arba bendro investavimo susitarimų įtaką konkurencijos sąlygoms, taip suteikiant lankstumo, kuris ypač reikalingas, kai reguliavimo ciklai ilgi. Panaši logika turėtų būti taikoma ir tuo atveju, jei komercinis susitarimas būtų netikėtai pažeistas ar nutrauktas arba jeigu tokio susitarimo poveikis skirtųsi nuo rinkos tyrimo. Jei galiojantis susitarimas nutraukiamas nereguliuojamojoje rinkoje, gali būti, kad reikės atlikti naują rinkos tyrimą. Jei rinkoje neįvyksta jokių svarbių pokyčių, tačiau rinkos yra dinamiškos, gali reikėti atlikti rinkos tyrimą dažniau nei kas penkerius metus, pavyzdžiui, ne dažniau nei kas trejus metus, kaip buvo daroma iki šios direktyvos taikymo datos. Rinkos turėtų būti laikomos dinamiškomis, jeigu tikėtina, kad technologijų raida ir galutinių naudotojų paklausos modeliai plėtosis taip, kad tyrimo išvados per vidutinės trukmės laikotarpį pasikeistų daugelio geografinių vietovių ar galutinių naudotojų nacionalinės reguliavimo institucijos apibrėžtoje geografinėje ir produkto rinkoje atžvilgiu;

(182)

prieigos ir sujungimo sąlygų bei reikalavimų, įskaitant kainas, skaidrumas padeda paspartinti derybas, išvengti ginčų ir rinkos dalyviams suteikia pasitikėjimo, kad paslauga nėra teikiama diskriminacinėmis sąlygomis. Techninių sąsajų atvirumas ir skaidrumas gali būti ypač svarbus sąveikai užtikrinti. Tais atvejais, kai nacionalinė reguliavimo institucija įpareigoja informaciją teikti viešai, ji taip pat turėtų galėti nurodyti, kokiu būdu toji informacija turi būti skelbiama, ir tai, ar ji teikiama nemokamai, atsižvelgdama į informacijos pobūdį ir tikslą;

(183)

atsižvelgiant į tinklų topologijos įvairovę, prieigos produktus ir po 2002 m. susiklosčiusias rinkos aplinkybes, Direktyvos 2002/19/EB II priede numatytų tikslų, susijusių su atsieta prieiga prie vietinės linijos ir su prieigos produktais skaitmeninės televizijos ir radijo paslaugų teikėjams, geriau siekti lankstesnėmis priemonėmis, nustačius minimalių standartinio pasiūlymo kriterijų gaires, kurias parengtų ir periodiškai atnaujintų BEREC. Todėl tas priedas turėtų būti išbrauktas;

(184)

nediskriminavimo principas užtikrina, kad įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje, neiškraipys konkurencijos, ypač jei tai vertikaliai integruotos įmonės, teikiančios paslaugas įmonėms, su kuriomis jos konkuruoja galutinės grandies rinkose;

(185)

siekiant spręsti su kainomis nesusijusios diskriminacijos problemas ir jai užkirsti kelią, indėlio lygiavertiškumo principo taikymas yra iš esmės tikriausias būdas sukurti veiksmingą apsaugą nuo diskriminavimo. Kita vertus, tikėtina, kad reguliuojamus didmeninius produktus teikiant pagal indėlio lygiavertiškumo principą, reikalavimų laikymosi išlaidos būtų didesnės, nei taikant kitokias nediskriminavimo įpareigojimų formas. Tos didesnės reikalavimų laikymosi išlaidos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į naudą, kurią duotų aktyvesnė konkurencija galutinės grandies rinkose, ir į nediskriminavimo garantijų aktualumą aplinkybėmis, kai turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei netaikoma tiesioginė kainos kontrolė. Nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų atsižvelgti visų pirma į tai, kad didmeninius produktus pagal indėlio lygiavertiškumo principą teikiant naujomis sistemomis labiau tikėtina gauti pakankamai grynosios naudos, tokiu būdu užtikrinant proporcingumo principo laikymąsi, atsižvelgiant į santykinai mažesnes papildomas reikalavimų laikymosi išlaidas, kurių reikia siekiant užtikrinti, kad naujai kuriamos sistemos atitiktų indėlio lygiavertiškumo principą. Kita vertus, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų apsvarstyti, ar įpareigojimai yra proporcingi įmonių, kurioms jie nustatomi, atžvilgiu, pavyzdžiui, atsižvelgdamos į įgyvendinimo išlaidas, ir įvertinti galimas paskatas nediegti naujų sistemų, palyginti su labiau laipsniškais atnaujinimais, jei toms sistemoms būtų taikomi griežtesni reguliuojamieji įpareigojimai. Valstybėse narėse, kuriose veiklą vykdo daug nedidelių įmonių, pripažintų turinčiomis didelę įtaką rinkoje, taikyti indėlio lygiavertiškumo principą kiekvienai iš tų įmonių gali būti neproporcinga;

(186)

apskaitos atskyrimas leidžia aiškiai pamatyti vidines sandorių kainas, o nacionalinėms reguliavimo institucijoms – tikrinti, kaip laikomasi, kai taikoma, nediskriminavimo įpareigojimų. Šioje srityje Komisija paskelbė Rekomendaciją 2005/698/EB (35);

(187)

inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriuose gali būti įrengiami elektroninių ryšių tinklai, yra ypač svarbūs sėkmingai naujų tinklų plėtrai, nes statyti kelis tokius pačius objektus brangu, todėl galima daug sutaupyti, jeigu jie naudojami pakartotinai. Todėl, be Direktyvoje 2014/61/ES nustatytų fizinės infrastruktūros taisyklių, būtina speciali taisomoji priemonė, kuri būtų taikoma tomis aplinkybėmis, jei inžinerinės infrastruktūros objektai priklausytų turinčia didelę įtaką rinkoje pripažintai įmonei. Jei inžinerinės infrastruktūros objektai egzistuoja ir gali būti naudojami pakartotinai, teigiamas veiksmingos prieigos prie tų objektų poveikis konkuruojančios infrastruktūros diegimui yra labai didelis, todėl būtina užtikrinti, kad prieiga prie tokių objektų būtų galima pasinaudoti kaip savarankiška taisomąja priemone siekiant geresnės konkurencinės ir diegimo dinamikos bet kurioje galutinės grandies rinkoje, kuri turėtų būti svarstoma anksčiau nei svarstant poreikį paskirti kitą galimą taisomąją priemonę, o ne tik kaip pagalbinė kitų didmeninių produktų arba paslaugų priemonė arba kaip priemonė, skirtą vien tik įmonėms, kurios pačios naudojasi tokiais kitais didmeniniais produktais arba paslaugomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų pakartotinai naudojamus senuosius inžinerinės infrastruktūros objektus įvertinti pagal reguliuojamąją balansinę vertę, iš kurios atimtas skaičiavimo momentu susikaupęs nusidėvėjimas ir kuriai pritaikytas atitinkamas kainų indeksas, pavyzdžiui, mažmeninės prekybos kainų indeksas, neįtraukdamos tų objektų, kurie per ne mažiau kaip 40 metų laikotarpį yra visiškai nusidėvėję, bet tebenaudojami;

(188)

nustatydamos prieigos prie naujos ir patobulintos infrastruktūros įpareigojimus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų užtikrinti, kad prieigos sąlygos atspindėtų aplinkybes, kuriomis priimamas sprendimas investuoti, atsižvelgdamos, inter alia, į plėtros sąnaudas, į tai, kokia vartotojų dalis, tikėtina, naudosis naujais produktais ir paslaugomis, taip pat į tai, kokių mažmeninių kainų galima tikėtis. Be to, siekdamos užtikrinti investuotojų planavimui reikiamą aiškumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti, jei taikytina, atitinkamais peržiūros etapais tarp savęs derančias prieigos sąlygas. Jei būtų nuspręsta, kad dera kontroliuoti kainas, tokios sąlygos gali apimti kainodaros susitarimus, atsižvelgiant į jų apimtis arba sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu šie susitarimai atitinka Sąjungos teisę ir neturi diskriminuojamo poveikio. Nustatant bet kokias prieigos sąlygas turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad reikia išsaugoti veiksmingą konkurenciją, kai teikiamos paslaugos vartotojams ir verslininkams;

(189)

prieigos prie tinklo infrastruktūros reikalavimą galima pateisinti kaip konkurencijos didinimo priemonę, bet nacionalinės reguliavimo institucijos privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp infrastruktūros savininko teisių naudoti tą infrastruktūrą savo naudai ir kitų paslaugų teikėjų teisių gauti prieigą prie priemonių, absoliučiai būtinų konkurencinėms paslaugoms teikti;

(190)

rinkose, kuriose remiantis ateities perspektyvomis galima tikėtis didesnio prieigos tinklų skaičiaus, labiau tikėtina, kad galutiniams naudotojams dėl infrastruktūra grindžiamos konkurencijos atsiras naudingų galimybių naudotis geresnės kokybės tinklu, palyginti su rinkomis, kuriose ir toliau veikia tik vienas tinklas. Tikėtina, kad konkurencijos, grindžiamos kitais parametrais, pavyzdžiui, kaina ir pasirinkimu, pakankamumas priklausys nuo nacionalinių ir vietos konkurencijos aplinkybių. Vertindamos tokiais parametrais grindžiamos konkurencijos pakankamumą ir reguliavimo priemonių poreikį, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų taip pat atsižvelgti į tai, ar bet kuriai suinteresuotajai įmonei pagrįstomis komercinėmis sąlygomis yra prieinama didmeninė prieiga, suteikianti galimybę užtikrinti subalansuotos konkurencijos rezultatus galutiniams naudotojams mažmeninėje rinkoje. Rinkose, kurioms būdinga tvari ir veiksminga konkurencija, grindžiama infrastruktūra, turėtų užtekti taikyti bendrąsias konkurencijos taisykles;

(191)

kai įmonėms yra nustatomi įpareigojimai tenkinti pagrįstus prašymus suteikti prieigą prie jų tinklų elementų ir susijusių priemonių bei leisti jais naudotis, tokie prašymai turėtų būti atmetami tik remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai techninės galimybės ar būtinybė išlaikyti tinklo vientisumą. Jei prieiga nesuteikiama, nukentėjusioji šalis turi galėti tokį atvejį perduoti spręsti pagal ginčų sprendimo procedūrą pagal šią direktyvą. Negalima reikalauti, kad įmonė, kuriai yra taikomi privalomos prieigos įpareigojimai, teiktų tokių rūšių prieigą, kurios ji neturi galimybių teikti. Nacionalinės reguliavimo institucijos nustatyti privalomos prieigos įpareigojimai, kurie padidina konkurenciją per trumpą laiką, neturėtų mažinti konkurentų iniciatyvos investuoti į alternatyvias priemones, kurios užtikrins didesnę subalansuotą konkurenciją arba geresnį veikimą bei didesnę naudą galutiniams naudotojams per ilgesnį laikotarpį. Rinkdamosi mažiausiai įsikišimo reikalaujantį reguliavimo būdą ir laikydamosi proporcingumo principo, nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų, pavyzdžiui, nuspręsti peržiūrėti turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintoms įmonėms nustatytus įpareigojimus ir iš dalies pakeisti bet kurį ankstesnį sprendimą, be kita ko, panaikindamos įpareigojimus, nustatydamos arba nenustatydamos naujus prieigos įpareigojimus, jeigu tai yra naudinga naudotojams ir subalansuotai konkurencijai paslaugų srityje. Nacionalinės reguliavimo institucijos pagal Sąjungos teisę turėtų galėti nustatyti privalomos prieigos teikėjui arba gavėjui technines ir veiklos sąlygas. Nustatant techninius standartus visų pirma turėtų būti laikomasi Direktyvos (ES) 2015/1535;

(192)

jei tam tikros rinkos tyrimas rodo, kad konkurencija joje yra neveiksminga, gali reikėti taikyti kainų kontrolę. Visų pirma, įmonės, pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, vengtų kainų spaudimo, kai jų mažmeninių kainų ir sujungimo arba prieigos kainų, kurias jos turėtų nustato konkurentams, teikiantiems panašias mažmenines paslaugas, skirtumas yra nepakankamas subalansuotai konkurencijai užtikrinti. Kai nacionalinė reguliavimo institucija apskaičiuoja sąnaudas, kylančias teikiant pagal šią direktyvą privaloma tapusią paslaugą, tikslinga numatyti protingumo kriterijų atitinkančią kapitalo, įskaitant atitinkamas darbo bei statybos sąnaudas, naudojamo pajamoms uždirbti, grąžą. Tais atvejais, kai būtina, kapitalo vertė patikslinama, atsižvelgiant į einamąją turto vertę ir veiklos efektyvumą. Sąnaudų padengimo metodas turi atitikti aplinkybes, kuriomis atsižvelgiama į poreikį skatinti veiklos efektyvumą, subalansuotą konkurenciją ir itin didelio pralaidumo tinklo diegimą bei tokiu būdu kuo labiau didinti naudą galutiniams naudotojams; be to, tas metodas pagal Komisijos rekomendaciją 2013/466/ES (36) turėtų atspindėti poreikį užtikrinti nuspėjamas ir stabilias didmenines kainas, kurios būtų naudingos visiems operatoriams, siekiantiems diegti naujus ir tobulesnius tinklus;

(193)

kokiais tempais reikšis naujos kartos plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimo paklausa, neaišku, todėl svarbu, kad operatoriams, investuojantiems į naujus arba atnaujinamus tinklus, būtų palikta tam tikra laisvė lanksčiai nustatyti kainas, kad būtų skatinamas efektyvus investavimas ir inovacijos. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nuspręsti palikti galioti ar nenustatyti reguliuojamų didmeninės prieigos kainų naujos kartos tinklams, jeigu taikomos pakankamos konkurencijos apsaugos priemonės. Kalbant konkrečiau, kad rinkose, kuriose yra didelę įtaką rinkoje turinčiomis pripažintų įmonių, nustatytos kainos nebūtų pernelyg didelės, lankstus kainų nustatymas turėtų būti siejamas su papildomomis konkurencijos ir galutinių naudotojų interesų apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, su griežtu nediskriminavimo įpareigojimu, priemonėmis užtikrinti techninį ir ekonominį galutinės grandies produktų atkartojamumą ir įrodymu, kad mažmenines kainas riboja infrastruktūros konkurenciją arba kad kainos priklausomos nuo kitų reguliuojamųjų prieigos produktų, arba nuo jų abiejų. Tokios konkurencijos apsaugos priemonės netrukdo nacionalinėms reguliavimo institucijoms nustatyti kitų aplinkybių, kuriomis derėtų reguliuojamųjų prieigos kainų nenustatyti tam tikriems didmeniniams produktams, pavyzdžiui, jei dėl didelio galutinių naudotojų paklausos elastingumo kainų atžvilgiu didelę įtaką rinkoje turinčiomis pripažintoms įmonėms nepelninga nustatyti už konkurencingas kainas gerokai didesnių kainų arba jei dėl mažesnio gyventojų tankio yra mažiau paskatų plėtoti itin didelio pralaidumo tinklus, o nacionalinė reguliavimo institucija nustato, kad veiksminga ir nediskriminacinė prieiga užtikrinama taikant pagal šią direktyvą nustatytus įpareigojimus;

(194)

kai nacionalinė reguliavimo institucija nustato įpareigojimą įdiegti sąnaudų apskaitos sistemą kainų kontrolei remti, norėdama užtikrinti, jog tos sąnaudų apskaitos sistemos laikomasi, ji turėtų galėti imtis atlikti metinį auditą, jei turi būtinos kvalifikacijos darbuotojų, arba reikalauti, kad tokį auditą atliktų kita kvalifikuota nuo atitinkamos įmonės nepriklausoma organizacija;

(195)

Sąjungoje veikianti didmeninių balso skambučių užbaigimo paslaugų apmokestinimo sistema grindžiama principu „moka skambinančio asmens tinklas“. Paklausos ir pasiūlos pakeičiamumo analizė rodo, kad didmeninio lygmens pakaitalų, kurie tam tikrame tinkle galėtų varžyti skambučių užbaigimo paslaugos mokesčių nustatymą, šiuo metu nėra ir artimiausioje ateityje nebus. Atsižvelgiant į dvišalę skambučių užbaigimo rinkų prieigą, kitos galimos konkurencijos problemos yra susijusios su operatorių kryžminėmis subsidijomis. Tos galimos konkurencijos problemos būdingos ir balso skambučių užbaigimo fiksuotojo ryšio tinkle rinkai, ir balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkle rinkai. Todėl, atsižvelgiant į skambučius užbaigiančių operatorių galimybes ir paskatas padidinti kainas gerokai daugiau nei patiriama sąnaudų, laikoma, kad nurodymas kainas pagrįsti sąnaudomis yra tinkamiausia intervencinė priemonė šiai problemai spręsti vidutiniu laikotarpiu. Būsimi rinkos pokyčiai gali tų rinkų dinamiką pakeisti taip, kad reguliavimas būtų nebereikalingas;

(196)

kad būtų sumažinta reguliavimo našta, susidaranti visoje Sąjungoje nuosekliai sprendžiant konkurencijos problemas, susijusias su didmeninėmis balso skambučių užbaigimo paslaugomis, Komisija deleguotuoju aktu turėtų nustatyti bendrą didžiausią balso skambučių užbaigimo judriojo ryšio tinkle paslaugų tarifą ir bendrą didžiausią balso skambučių užbaigimo fiksuotojo ryšio tinkle paslaugų tarifą, kurie būtų taikomi visoje Sąjungoje;

(197)

šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti išsamūs kriterijai ir parametrai, kuriais remiantis būtų apskaičiuojamos balso skambučių užbaigimo paslaugų tarifų vertės. Ryšio užbaigimo tarifai visoje Sąjungoje nuosekliai mažėjo ir turėtų mažėti toliau. Komisija pirmame pagal šią direktyvą priimame deleguotajame akte nustatydama didžiausius ryšio užbaigimo tarifus turėtų nepaisyti nepagrįstų išskirtinių nacionalinių nukrypimų nuo tos tendencijos;

(198)

šiuo metu dar neaišku, kaip reikšis itin didelio pralaidumo plačiajuosčio ryšio paslaugų paklausa ir kokia bus masto ir tankumo ekonomija, todėl sąnaudų ir rizikos sutelkimo atžvilgiu ypač naudingi gali būti bendro investavimo susitarimai, kad mažesniosios įmonės galėtų investuoti ekonomiškai racionaliomis sąlygomis ir taip būtų skatinama stabili ilgalaikė konkurencija, be kita ko, vietovėse, kuriose infrastruktūra grindžiama konkurencija galėtų būti neefektyvi. Toks bendras investavimas gali būti įvairių formų, įskaitant bendrą tinklo objektų nuosavybę arba ilgalaikį dalijimąsi rizika per bendrą finansavimą arba pirkimo susitarimus. Tame kontekste pirkimo susitarimai, kurie laikomi bendru investavimu, apima konkrečių teisių į struktūrinio pobūdžio pajėgumus įsigijimą, numatant tam tikro laipsnio bendrą sprendimų priėmimą ir sudarant galimybę investavimo dalininkams ilguoju laikotarpiu veiksmingai ir subalansuotai konkuruoti galutinės grandies rinkose, kuriose veikia įmonė, pripažinta turinčia didelę įtaką rinkoje. Priešingai, komerciniais prieigos susitarimais, kuriuose apsiribojama pajėgumų nuoma, tokios teisės nesuteikiamos, todėl jie neturėtų būti laikomi bendru investavimu;

(199)

jei didelę įtaką rinkoje turinčia pripažinta įmonė pateikia pasiūlymą sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis bendrai investuoti į itin didelio pralaidumo tinklus, kuriuos sudaro optinių skaidulų elementai iki galutinių naudotojų patalpų arba bazinės stoties, suteikdamas galimybę įvairaus dydžio ir finansinio pajėgumo įmonėms tapti investavimo į infrastruktūrą dalininkėmis, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti naujam itin didelio pralaidumo tinklui nenustatyti įpareigojimų pagal šią direktyvą, jei bent vienas potencialus investavimo dalininkas sudaro bendro investavimo susitarimą su ta įmone. Jei nacionalinė reguliavimo institucija nusprendžia bendro investavimo pasiūlymą, pagal kurį dar nesudarytas susitarimas, padaryti privalomu ir nusprendžia nenustatyti papildomų reguliuojamųjų įpareigojimų, ji gali tai daryti su sąlyga, kad toks susitarimas turi būti sudarytas iki tol, kol įsigalios reguliavimo panaikinimo priemonė. Kai įrengti optinių skaidulų elementus iki galutinių naudotojų patalpų techniškai nepraktiška, itin didelio pralaidumo tinklai sudaryti iš optinių skaidulų elementų iki artimiausios toms patalpoms (t. y. visiškai šalia jų esančios) vietos, taip pat turėtų galėti pasinaudoti tuo pačiu reguliavimo režimu;

(200)

nuspręsdama nenustatyti įpareigojimų, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų imtis tokių veiksmų įsitikinusi, kad bendro investavimo pasiūlymai atitinka būtinus kriterijus ir yra parengti sąžiningai. Diferencijuotas naujų itin didelio pralaidumo tinklų reguliavimas turėtų būti peržiūrimas vėlesniuose rinkos tyrimuose, nes, ypač praėjus šiek tiek laiko, gali reikėti atlikti reguliavimo pakeitimų. Tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti nustatyti įpareigojimus tokių naujų tinklų elementų atžvilgiu, jei jos nustato, kad tam tikrose rinkose nesiėmus reguliavimo priemonių būtų susidurta su didelėmis konkurencijos problemomis. Visų pirma, kai yra kelios galutinės grandies rinkos, kuriose dar nepasiekta tokio paties lygio konkurencija, nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti konkrečių asimetrinių taisomųjų priemonių veiksmingai konkurencijai skatinti, pavyzdžiui, siauro segmento mažmeninėse rinkose, kaip antai verslo srities galutiniams naudotojams skirtų elektroninių ryšių produktų rinkose, tačiau ne tik jose. Kad būtų išlaikytas rinkų konkurencingumas, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų apsaugoti prieigos paslaugų naudotojų, nedalyvaujančių konkrečiame bendro investavimo procese, teises. Tai turėtų būti pasiekta toliau teikiant esamus prieigos produktus arba, jei senieji tinklo elementai ilgainiui išmontuojami, reikalaujant teikti prieigos produktus, kurie savo funkcijomis ir kokybe bent prilygtų senosios infrastruktūros produktams, abiem atvejais taikant nacionalinės reguliavimo institucijos patvirtintą tinkamą pritaikomą mechanizmą, kuriuo nesumažinamos investavimo dalininkų paskatos;

(201)

kad būtų sustiprinta nuosekli reguliavimo praktika visoje Sąjungoje, nacionalinėms reguliavimo institucijoms padarius išvadą, kad tenkinamos bendro investavimo pasiūlymo sąlygos, Komisija turėtų galėti reikalauti, kad nacionalinė reguliavimo institucija atsiimtų savo priemonių projektus arba nenustatydama įpareigojimų, arba nustatydama reguliuojamuosius įpareigojimus, siekiant išspręsti svarbias konkurencijos problemas, kai BEREC pritaria rimtoms Komisijos abejonėms dėl priemonės projekto suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su šios direktyvos reguliavimo tikslais. Siekiant efektyvumo, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti pateikti Komisijai vieną pranešimą apie priemonės projektą, susijusį su bendro investavimo schema, tenkinančia atitinkamas sąlygas. Jeigu Komisija nepasinaudoja savo teise reikalauti atsiimti priemonės projektą, būtų neproporcinga vėliau teikiamiems supaprastintiems pranešimams apie individualius ta pačia schema grindžiamus nacionalinės reglamentavimo institucijos sprendimų projektus, taip pat įskaitant įrodymus apie faktinį susitarimo bent su vienu investavimo dalininku sudarymą, taikyti sprendimą, kuriuo reikalaujama atsiimti priemonės projektą nepasikeitus aplinkybėms. Be to, pagal šią direktyvą arba pagal Direktyvą 2014/61/ES įmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jos pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje, nustatyti įpareigojimai yra taikomi toliau. Įpareigojimai, susiję su bendro investavimo susitarimais, nedaro poveikio Sąjungos teisės taikymui;

(202)

funkcinio atskyrimo, pagal kurį reikalaujama, kad vertikaliai integruota įmonė steigtų verslo subjektus, kurių veikla yra atskirta, tikslas – užtikrinti, kad visiems galutinės grandies operatoriams, įskaitant paties operatoriaus vertikaliai integruotus galutinės grandies padalinius, būtų sudarytos visiškai lygiavertės galimybės pasinaudoti prieigos produktais. Funkcinis atskyrimas gali pagerinti konkurenciją keliose susijusiose rinkose, nes smarkiai sumažėja diskriminavimo paskatos, lengviau patikrinti, kaip vykdomi nediskriminavimo įpareigojimai, taip pat lengviau priversti šiuos įpareigojimus vykdyti. Išimtiniais atvejais funkcinį atskyrimą turėtų būti galima pateisinti kaip priemonę padėčiai ištaisyti, kai vis nepavyksta išvengti diskriminavimo keliose atitinkamose rinkose ir kai mažai tikimasi arba visai nesitikima, kad per pagrįstą laikotarpį atsiras infrastruktūros konkurencija po to, kai buvo imtasi vienos ar daugiau priemonių padėčiai ištaisyti, kurios, kaip manoma, buvo tinkamos. Tačiau labai svarbu užtikrinti, kad atitinkama įmonė, kuriai taikomas funkcinis atskyrimas, neprarastų paskatų investuoti į savo tinklą ir kad tai neturėtų galimo neigiamo poveikio vartotojų gerovei. Taikant funkcinį atskyrimą reikalaujama, kad būtų atliekamas koordinuotas skirtingų atitinkamų rinkų, susijusių su prieigos tinklu, tyrimas pagal rinkos tyrimo procedūrą. Atlikdamos rinkos tyrimą ir išsamiai planuodamos priemonę padėčiai ištaisyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų ypač daug dėmesio skirti produktams, kuriuos valdys atskiri verslo subjektai, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tinklo plėtojimo mastą ir technologinės pažangos laipsnį, nes tie veiksniai gali turėti įtakos fiksuotojo ryšio ir bevielių paslaugų pakeičiamumui. Tam, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje, funkcinio atskyrimo pasiūlymus turėtų iš anksto patvirtinti Komisija;

(203)

funkcinio atskyrimo įgyvendinimas neturėtų trukdyti veikti atitinkamiems skirtingų verslo subjektų koordinavimo mechanizmams siekiant užtikrinti, kad būtų ginamos patronuojančiosios bendrovės ekonominės ir valdymo priežiūros teisės;

(204)

jei vertikaliai integruota įmonė nutaria perduoti visą savo vietinio prieigos tinklo nuosavybę arba didelę jos dalį atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam savininkui, arba įsteigdama atskirą verslo subjektą, kuris užsiims prieigos produktais, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų įvertinti numatomo sandorio poveikį, įskaitant visus įmonės prisiimamus prieigos įsipareigojimus, visiems galiojantiems reguliuojamiesiems įpareigojimams, kurie buvo nustatyti vertikaliai integruotai įmonei, siekiant užtikrinti, kad nauja tvarka atitiktų šią direktyvą. Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atlikti naują rinkų, kuriose veikia atskirtas subjektas, tyrimą ir atitinkamai nustatyti, palikti tuos pačius, pakeisti arba panaikinti įpareigojimus. Tuo tikslu nacionalinė reguliavimo institucija turėtų galėti prašyti įmonės pateikti informaciją;

(205)

kai kuriose rinkose šiuo metu jau įmanoma, kad atliekant rinkos tyrimą turinčiomis didelę įtaką rinkoje pripažintos įmonės gali pasiūlyti prisiimti įsipareigojimus, kuriais būtų siekiama spręsti nacionalinės reguliavimo institucijos nustatytas konkurencijos problemas ir į kuriuos nacionalinė reguliavimo institucija tuomet atsižvelgia priimdama sprendimą dėl atitinkamų reguliuojamųjų įpareigojimų. Sprendžiant dėl tinkamiausių taisomųjų priemonių turėtų būti atsižvelgiama į visus naujus pokyčius rinkoje. Vis dėlto, nedarant poveikio reguliavimo nuostatoms dėl bendro investavimo, pačių pasiūlytų prisiimti įsipareigojimų pobūdis neapriboja nacionalinei reguliavimo institucijai suteiktos diskrecijos taikyti teisių gynimo priemones įmonėms, pripažintoms turinčioms didelę įtaką rinkoje. Siekiant padidinti skaidrumą ir užtikrinti teisinį tikrumą visoje Sąjungoje, šioje direktyvoje turėtų būti nustatyta procedūra, pagal kurią įmonės siūlytų prisiimti įsipareigojimus, o nacionalinės reguliavimo institucijos juos vertintų, rinkos testavimo metu atsižvelgdamos į rinkos dalyvių nuomones, ir, jei tinkama, nustatytų, kad šie įsipareigojimai būtų privalomi įsipareigojančiai įmonei, o nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų užtikrinti jų vykdymą. Išskyrus atvejus, kai nacionalinė reguliavimo institucija bendro investavimo įpareigojimus padaro privalomus ir nusprendžia netaikyti įpareigojimų, ta procedūra nedaro poveikio rinkos tyrimo procedūros taikymui ir įpareigojimui nustatyti tinkamas ir proporcingas taisomąsias priemones, kad būtų sprendžiama nustatyto rinkos nepakankamumo problema;

(206)

nacionalinės reguliavimo institucijos, atlikusios rinkos bandymą viešai konsultuodamosi su suinteresuotosiomis šalimis, turėtų galėti nustatyti, kad įsipareigojimai visiškai arba iš dalies būtų privalomi konkrečiu laikotarpiu, kuris turėtų neviršyti laikotarpio, kuriuo juos siūloma prisiimti. Jei nustatoma, kad įsipareigojimai yra privalomi, nacionalinė reguliavimo institucija atlikdama rinkos tyrimą turėtų išnagrinėti šio sprendimo pasekmes ir atsižvelgti į jas rinkdamasi tinkamiausias reguliavimo priemones. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų nustatomus įpareigojimus apsvarstyti iš ateities stabilumo perspektyvos, ypač tada, kai renkasi laikotarpį, kurį tie įpareigojimai bus privalomi, ir turėtų atsižvelgti į reikšmę, kurią viešose konsultacijose suinteresuotieji subjektai teikia stabilioms ir nuspėjamoms rinkos sąlygoms. Vertikaliai integruotos įmonės, kuri pripažinta turinti didelę įtaką vienoje arba daugiau rinkų, privalomi įsipareigojimai, susiję su savanorišku atskyrimu, gali prisidėti prie proceso nuspėjamumo ir skaidrumo, jei būtų nustatytas planuojamo atskyrimo įgyvendinimo procesas, pavyzdžiui, nustatomos įgyvendinimo aiškiais etapais gairės ir iš anksto žinomos pasekmės, jei nebūtų laikomasi tam tikrų įgyvendinimo etapų;

(207)

įpareigojimai gali apimti stebėjimo patikėtinio, kurio asmenį ir įgaliojimus turėtų patvirtinti nacionalinė reguliavimo institucija, paskyrimą ir įmonės įpareigojimą patikėtiniui reguliariai teikti įgyvendinimo ataskaitas;

(208)

tinklo savininkai, kurių verslo modeliai sudaryti tik iš didmeninių paslaugų teikimo kitiems, gali būti naudingi siekiant sukurti klestinčią didmeninę rinką, kuri teigiamai paveiktų konkurenciją galutinės grandies mažmeninėse rinkose. Be to, jų verslo modelis gali sudominti potencialius investuotojus, kurie ieško galimybės investuoti į patikimesnius infrastruktūros objektus ir orientuojasi į ilgesnio laikotarpio itin didelio pralaidumo tinklo diegimo perspektyvas. Vis dėlto, vien tik didmenines paslaugas teikiančios įmonės buvimas nebūtinai lemia veiksmingą konkurenciją mažmeninėse rinkose, o tam tikrų produktų ir geografinėse rinkose jos gali būti pripažintos turinčiomis didelę įtaką. Tam tikri pavojai konkurencijai, kylantys dėl įmonių, kurios laikosi vien tik didmeninių paslaugų teikimo modelio, elgesio, gali būti mažesni nei vertikaliosios integracijos įmonių atveju, jei vien tik didmeninių paslaugų teikimo modelis yra tikras ir nėra paskatų diskriminuoti galutinės grandies paslaugų teikėjus. Todėl reguliavimas turėtų būti atitinkamai mažiau intervencinis, tačiau jį taikant visų pirma turėtų būti išlaikyta galimybė nustatyti įpareigojimus, susijusius su sąžininga ir pagrįsta kainodara. Kita vertus, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti imtis priemonių dėl atsiradusių konkurencijos problemų, neigiamai veikiančių galutinius naudotojus. Didmeninėje rinkoje veikianti įmonė, teikianti mažmenines paslaugas tik verslo naudotojams, didesniems nei mažosios ir vidutinės įmonės, turėtų būti laikoma tik didmenines paslaugas teikiančia įmone;

(209)

kad būtų lengviau pereiti nuo senųjų varinių laidų tinklų prie naujos kartos tinklų (to reikia galutinių naudotojų interesais), nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti stebėti pačių tinklo operatorių iniciatyvas ir, jei reikia, nustatyti deramo migravimo proceso sąlygas, pavyzdžiui, nustatyti išankstinio pranešimo, skaidrumo ir alternatyvių bent panašios kokybės prieigos produktų prieinamumo reikalavimus, kai tinklo operatorius įrodo ketinimą ir pasirengimą pereiti prie atnaujintų tinklų. Kad migravimas nebūtų nepagrįstai atidėliojamas, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įgaliotos panaikinti prieigos įpareigojimus, susijusius su varinių laidų tinklais, kai yra parengtas deramas migravimo procesas ir užtikrintas perėjimo nuo senosios infrastruktūros sąlygų ir proceso laikymasis. Tačiau tinklo savininkai turėtų galėti nutraukti senųjų tinklų eksploatavimą. Prieigos paslaugų naudotojams, pereinantiems nuo senosios infrastruktūros prieigos produktų prie pažangesnių technologijų arba pažangesnės terpės prieigos produktų, turėtų būti suteikta galimybė naujovinti savo prieigą pereinant prie bet kurio reglamentuojamo didesnio pralaidumo produkto, tačiau turėtų būti nereikalaujama, kad jie tai darytų. Tokio naujovinimo atveju prieigos paslaugų naudotojai turėtų laikytis reguliavimo sąlygų, taikomų prieigai prie didesnio pralaidumo prieigos produkto, kurias nacionalinė reguliavimo institucija nustatė savo rinkos analizėje;

(210)

telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas ir didėjanti ryšių paslaugų konkurencija bei pasirinkimas eina koja į koją su pastangomis sukurti suderintą reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą. Universaliųjų paslaugų sąvoka turėtų būti plėtojama, kad atspindėtų technologijos, rinkos ir naudotojų paklausos pokyčius;

(211)

pagal SESV 169 straipsnį Sąjunga turi prisidėti prie vartotojų apsaugos;

(212)

universalioji paslauga – viena iš priemonių užtikrinti galimybę visiems galutiniams naudotojams naudotis bent minimalaus rinkinio paslaugomis, kurios yra įperkamos vartotojams, kai kyla socialinės atskirties rizika, kad be prieigos prie tokių paslaugų piliečiai negalės visapusiškai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame visuomenės gyvenime;

(213)

bazinė prieiga prie plačiajuosčio interneto veikia beveik visur Sąjungoje ir ji daug naudojama įvairių rūšių veiklai. Tačiau bendri įsisavinimo rodikliai yra mažesni už tokios prieigos prieinamumo rodiklius, nes vis dar yra žmonių, kurie prieiga nesinaudoja dėl su informuotumu, kaina ir įgūdžiais susijusių priežasčių ir dėl savo pasirinkimo. Įperkama pakankama plačiajuostė interneto prieiga tapo ypač svarbi visuomenei ir ekonomikai apskritai. Ja prieinamos esminės elektroninės interneto paslaugos yra dalyvavimo skaitmeninėje ekonomikoje ir visuomenėje pagrindas;

(214)

vienas iš pagrindinių universaliųjų paslaugų reikalavimų – užtikrinti, kad visi vartotojai turėtų įperkamą pakankamą prieigą prie plačiajuosčio interneto ir kalbinio ryšio paslaugų fiksuotoje vietoje. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę nesėsliems piliečiams užtikrinti pakankamos prieigos prie plačiajuosčio interneto ir kalbinio ryšio paslaugų įperkamumą nefiksuotoje vietoje, jei jos mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti visapusišką vartotojų socialinį ir ekonominį dalyvavimą visuomenėje. Toje srityje ypač daug dėmesio reikėtų skirti tam, kad būtų užtikrinta lygiavertė prieiga neįgaliems galutiniams naudotojams. Neturėtų būti jokių apribojimų dėl techninių priemonių, kuriomis teikiamas sujungimas, leidžiant naudoti ir laidines, ir nelaidines technologijas, ir jokių apribojimų dėl paslaugų teikėjų, vykdančių kai kuriuos ar visus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, kategorijų;

(215)

greitis, kuriuo konkretus naudotojas gali prisijungti prie interneto, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant interneto ryšio teikėją ir tam tikrą taikomąją programą, kuriai naudojamas ryšys. Apibrėžti pakankamą plačiajuostę interneto prieigą turi pačios valstybės narės, atsižvelgdamos į BEREC ataskaitą dėl geriausios praktikos, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas ir mažiausią juostos plotį, kuriuo gali naudotis dauguma vartotojų valstybės narės teritorijoje, kad jų teritorijoje būtų sudarytos sąlygos tinkamo lygmens socialinei įtraukčiai ir dalyvavimui skaitmeninėje ekonomikoje ir visuomenėje. Įperkamos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugai skirtos juostos pločio turėtų užtekti, kad būtų įmanoma prieiti bent prie minimalaus rinkinio bazinių paslaugų, atitinkančių paslaugas, kuriomis naudojasi dauguma galutinių naudotojų, ir jomis naudotis. Tuo tikslu Komisija turėtų stebėti interneto naudojimo pokyčius, kad nustatytų tas internetines paslaugas, kuriomis naudojasi dauguma galutinių naudotojų visoje Sąjungoje ir kurios yra būtinos socialiniam ir ekonominiam dalyvavimui visuomenėje, ir atitinkamai atnaujintų sąrašą. Visoms pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugoms turėtų būti taikoma Sąjungos teisės aktų dėl atviros interneto prieigos, visų pirma Reglamento (ES) 2015/2120, reikalavimai;

(216)

vartotojai neturėtų būti įpareigoti naudotis paslaugomis, kurių jie nenori, todėl turėtų būti įmanoma reikalavimus atitinkantiems vartotojams jų prašymu įperkamas universaliąsias paslaugas apriboti kalbinio ryšio paslaugomis;

(217)

valstybės narės turėtų galėti priemones, susijusias su įperkamumu ir išlaidų kontrole, taikyti labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei ne pelno organizacijoms, jeigu jos atitinka susijusias sąlygas;

(218)

nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų galėti stebėti į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas taikymo sritį patenkančių paslaugų mažmeninių tarifų pokyčius ir dydį. Tokia stebėsena turėtų būti vykdoma tokiu būdu, kad ji nesudarytų pernelyg didelės administracinės naštos nei nacionalinėms reguliavimo ir kitoms kompetentingoms institucijoms, nei tokių paslaugų teikėjams;

(219)

įperkamumas reiškia kainą, kurią nustato valstybės narės nacionaliniu lygiu atsižvelgdamos į konkrečias nacionalines sąlygas. Jeigu valstybės narės nustato, kad pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų mažmeninės kainos nėra įperkamos mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams, įskaitant vyresnio amžiaus asmenis, neįgalius galutinius naudotojus ir vartotojus, gyvenančius kaimo arba geografiškai izoliuotose vietovėse, jos turėtų imtis tinkamų priemonių. Tuo tikslu valstybės narės gali teikti tiems vartotojams tiesioginę paramą ryšių tikslais, kuri gali būti socialinių išmokų dalis, arba, tiems vartotojams skirti kuponai ar tiesioginiai mokėjimai. Tai gali būti tinkama alternatyva, atsižvelgiant į poreikį kuo mažiau iškreipti rinką. Alternatyviai arba papildant tas priemones valstybės narės gali nustatyti reikalavimą, kad tokių paslaugų teikėjai pasiūlytų tiems vartotojams bazinius tarifų planus arba paketus;

(220)

įperkamumui užtikrinti gali būti nustatomi specialūs tarifų planai arba paketai mažas pajamas gaunantiems naudotojams arba specialių socialinių poreikių turintiems naudotojams. Tokiuose pasiūlymuose turėtų būti numatytos bazinės funkcijos, kad nebūtų iškreiptas rinkos veikimas. Įperkamumas individualiems vartotojams turėtų būti siejamas su jų teise sudaryti sutartis su paslaugų teikėju, galimybe gauti numerį, nuolatine paslaugos jungtimi ir jų galėjimu stebėti ir valdyti savo išlaidas;

(221)

jei valstybė narė reikalauja, kad paslaugų teikėjai mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams siūlytų tarifų planus arba paketus, kurie skiriasi nuo siūlomų įprastomis komercinėmis sąlygomis, tuos tarifų planus ar paketus turėtų siūlyti visi interneto prieigos arba kalbinio ryšio paslaugų teikėjai. Laikantis proporcingumo principo, dėl reikalavimo, kad visi interneto prieigos arba kalbinio ryšio paslaugų teikėjai siūlytų tarifų planus arba paketus, tie paslaugų teikėjai ar valstybės narės neturėtų patirti pernelyg didelės administracinės ar finansinės naštos. Jei valstybė narė, remdamasi objektyviu įvertinimu, įrodo tokią pernelyg didelę administracinę ar finansinę naštą, ji gali išimtiniu atveju nuspręsti įpareigojimą siūlyti konkrečius tarifų planus ar paketus nustatyti tik paskirtiesiems teikėjams. Atliekant objektyvų įvertinimą turėtų būti atsižvelgta ir į naudą, kurią mažas pajamas gaunantys arba specialų socialinių poreikių turintys vartotojai gauna galėdami pasirinkti paslaugų teikėją, ir visų paslaugų teikėjų gaunamą naudą dėl galimybės teikti universaliąsias paslaugas. Jei valstybė narė išimtiniu atveju nusprendžia nustatyti įpareigojimą siūlyti konkrečius tarifų planus ar paketus tik paskirtiesiems paslaugų teikėjams, ji turėtų užtikrinti, kad mažas pajamas gaunantys arba specialių socialinių poreikių turintys vartotojai galėtų pasirinkti socialinius tarifus siūlantį paslaugų teikėją. Vis dėlto, tam tikrose situacijose valstybės narės gali negalėti užtikrinti galimybės pasirinkti paslaugų teikėją, pavyzdžiui, kai naudos gavėjo gyvenamojoje vietoje paslaugas teikia tik viena įmonė arba jeigu galimybės pasirinkti suteikimas sudarytų pernelyg didelę organizacinę ir finansinę naštą valstybei narei;

(222)

įperkamumas nebeturėtų būti kliūtis vartotojų prieigai bent prie minimalaus rinkinio ryšio paslaugų. Teisė sudaryti sutartį su paslaugų teikėju turėtų reikšti, kad vartotojai, kuriems galėtų būti atsakyta sudaryti sutartį, ypač jeigu jų pajamos mažos arba jie turi specialių socialinių poreikių, turėtų galimybę sudaryti įperkamos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų teikimo bent fiksuotoje vietoje sutartis su bet kuriuo paslaugas toje vietovėje teikiančiu teikėju arba paskirtuoju teikėju, jei valstybė narė yra išimtiniu atveju nusprendusi paskirti vieną ar daugiau paslaugų teikėjų, kurie siūlytų tuos tarifų planus ar paketus. Kad būtų kuo labiau sumažinta finansinė rizika, pavyzdžiui, dėl nesumokamų sąskaitų, paslaugų teikėjams turėtų būti leidžiama sutartis sudaryti išankstinio mokėjimo sąlygomis, grindžiamomis įperkamais pavieniais iš anksto apmokėtais paslaugos vienetais;

(223)

kad su piliečiais būtų įmanoma susisiekti naudojantis kalbinio ryšio paslaugomis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad numeris liktų prieinamas pagrįstai ilgą laikotarpį, net laikotarpiais, kai nesinaudojama kalbinio ryšio paslaugomis. Paslaugų teikėjai turėtų turėti galimybę nustatyti mechanizmus, skirtus patikrinti, ar vartotojui vis dar rūpi, kad numeris veiktų;

(224)

kompensuojant tokių paslaugų teikėjams tokiomis aplinkybėmis neturi būti iškraipoma konkurencija, jei tokiems paslaugų teikėjams kompensuojamos specifinės grynosios sąnaudos ir jei grynosios sąnaudos susigrąžinamos konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu;

(225)

kad įvertintų, ar reikia įperkamumo užtikrinimo priemonių, nacionalinės reguliavimo institucijos, koordinuodamos veiksmus su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų galėti stebėti, kaip keičiasi mažas pajamas gaunantiems arba specialių socialinių poreikių turintiems vartotojams skirtos tarifų pasirinkimo galimybės arba paketai ir koks jų turinys;

(226)

valstybės narės turėtų nustatyti priemones, skirtas įperkamų produktų ir paslaugų, įskaitant įrangą su pagalbinėmis technologijomis, apimančių priemones neįgaliems vartotojams, rinkos kūrimui. Tai gali būti pasiekta, inter alia, remiantis Europos standartais arba remiant pagal Sąjungos teisę, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, nustatytų reikalavimų įgyvendinimą. Atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes, valstybės narės turėtų nustatyti deramas priemones, kuriomis jos galėtų lanksčiai imtis konkrečių veiksmų, jei įprastomis ekonomikos sąlygomis rinkoje neįmanoma gauti įperkamų produktų ir paslaugų su pagalbinėmis neįgaliems vartotojams skirtomis funkcijomis. Tos priemonės galėtų apimti tiesioginę finansinę paramą galutiniams naudotojams. Perdavimo paslaugų neįgaliems vartotojams kaina turėtų būti lygiavertė kalbinio ryšio paslaugų vidutinei kainai;

(227)

perdavimo paslaugos yra paslaugos, kurios sudaro sąlygas dvipusiam ryšiui tarp toli vienas nuo kito esančių galutinių naudotojų, naudojančių skirtingus komunikacijos būdus (pavyzdžiui tekstą, gestus, kalbą), paprastai operatoriui (žmogui) konvertuojant tuos komunikacijos būdus tarpusavyje. Realiuoju laiku perduodamas tekstas apibrėžiamas pagal Sąjungos teisę, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, ir reiškia tekstinį dviejų asmenų arba kelių asmenų pokalbį, kai įvedamo teksto simboliai siunčiami tokiu būdu, jog naudotojas pokalbį suvokia kaip nenutrūkstamą;

(228)

fiksuotojo ryšio linijų jungtys, kuriose duomenų siuntimo spartos pakanka pakankamai plačiajuostei interneto prieigai, veikia beveik visur ir jomis naudojasi dauguma Sąjungos piliečių. 2015 m. duomenimis, standartinis plačiajuostis ryšys aprėpė ir veikė 97 proc. namų, vidutinis naudojimosi rodiklis buvo 72 proc., o belaidžio ryšio technologijomis grindžiamos paslaugos išplitusios dar plačiau. Vis dėlto galimybės naudotis fiksuotuoju plačiajuosčiu ryšiu ir jo įperkamumas valstybių narių kaimo ir miesto vietovėse skiriasi;

(229)

rinka yra svarbiausias veiksnys siekiant užtikrinti galimybę naudotis prieiga prie interneto plačiajuosčiu ryšiu, kurio pralaidumas būtų nuolat didinamas. Ten, kur pageidaujamo rezultato neduotų rinkos jėgos, veikiausiai kitos viešosios politikos priemonės, kuriomis užtikrinamas pakankamos plačiajuostės interneto prieigos jungčių buvimas, būtų rentabilesnės ir mažiau iškreipiančios rinką už įpareigojimą teikti universaliąsias paslaugas, pavyzdžiui, Europos strateginių investicijų fondo ir Europos infrastruktūros tinklų priemonės finansinių priemonių naudojimas, viešojo finansavimo iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų naudojimas, aprėpties įpareigojimų siejimas su radijo spektro naudojimo teisių sąlygomis siekiant prisidėti prie plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo rečiau gyvenamose vietovėse ir Sąjungos valstybės pagalbos taisykles atitinkančios valstybės investicijos;

(230)

jei, atlikus reikiamą vertinimą ir atsižvelgiant į kompetentingos institucijos atlikto tinklų diegimo geografinio tyrimo rezultatus arba naujausią informaciją, kurią valstybės narės turi prieš gaudamos pirmojo geografinio tyrimo rezultatus, patvirtinama, kad tam tikroje vietovėje valstybių narių apibrėžtos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugos ir kalbinio ryšio paslaugų, galutiniams naudotojams teikiamų fiksuotoje vietoje, neužtikrins nei rinkos jėgos, nei valstybės intervencijos priemonės, valstybės narės turėtų galėti išimtiniu atveju paskirti skirtingus paslaugų teikėjus arba paslaugų teikėjų grupes teikti tas paslaugas atitinkamose įvairiose nacionalinės teritorijos dalyse. Siekdamos nustatyti, kokia apimtimi fiksuotoje vietoje yra prieinama pakankama plačiajuostė interneto prieiga ir kalbinio ryšio paslaugos, valstybės narės, be geografinio tyrimo, turėtų galėti prireikus naudotis bet kokiais papildomais įrodymais. Tie papildomi įrodymai galėtų apimti duomenis, kuriuos nacionalinės reguliavimo institucijos gavo vykdydamos rinkos tyrimo procedūrą, ir iš naudotojų surinktus duomenis. Valstybės narės turėtų galėti apriboti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, kurių reikia siekiant užtikrinti pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugos buvimą, galutinio naudotojo nuolatine gyvenamąja vieta arba gyvenamąja vieta. Neturėtų būti jokių suvaržymų dėl techninių priemonių, kuriomis fiksuotoje vietoje teikiamos tinkamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos, leidžiant naudoti ir laidines, ir belaides technologijas, ir jokių suvaržymų dėl priemonių, kuriomis įmonės vykdo kai kuriuos ar visus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas;

(231)

laikantis subsidiarumo principo, valstybės narės turi spręsti, remdamosi objektyviais kriterijais, kurios įmonės turi būti skiriamos universaliųjų paslaugų teikėjomis, tam tikrais atvejais atsižvelgdamos į įmonių galimybes ir pageidavimą prisiimti įpareigojimus teikti visas universaliąsias paslaugas ar tik jų dalį. Tai netrukdo valstybėms narėms paskyrimo procese numatyti specialias sąlygas, pagrįstas efektyvumo kriterijais, įskaitant geografinių teritorijų ar komponentų skirstymą į grupes ar minimalių paskyrimo laikotarpių nustatymą;

(232)

turėtų būti apsvarstyta, kiek pagal įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas kainuos užtikrinti prisijungimo galimybę, kurios užtektų fiksuotoje vietoje teikiamai įperkamai pagal šią direktyvą apibrėžtai pakankamai plačiajuostės interneto prieigos paslaugai ir kalbinio ryšio paslaugai; tam visų pirma turėtų būti vertinama tikėtina finansinė našta elektroninių ryšių sektoriuje paslaugų teikėjams ir naudotojams;

(233)

pagal paskyrimo procedūrą nustatyti reikalavimai užtikrinti visos valstybės teritorijos aprėptį veikiausiai a priori neleis kai kurioms įmonėms arba jų neskatins teikti prašymų paskirti juos universaliųjų paslaugų teikėjais. Jei paslaugų teikėjai paskiriami universaliųjų paslaugų teikėjais ilgam arba neterminuotai, gali būti, kad kai kurie paslaugų teikėjai a priori liks neįtraukti. Jei valstybė narė išimties tvarka nusprendžia įperkamumo tikslais paskirti vieną ar daugiau paslaugų teikėjų, turėtų būti įmanoma, kad tie paslaugų teikėjai būtų kiti nei dėl universaliųjų paslaugų prieinamumo paskirti teikėjai;

(234)

kai paslaugų teikėjas, kuris išimtiniu atveju yra paskirtas siūlyti tarifų planus ar paketus, kurie skiriasi nuo siūlomų įprastomis komercinėmis sąlygomis, kaip nustatyta vadovaujantis šia direktyva, arba užtikrinti pakankamos plačiajuostės interneto prieigos paslaugos arba kalbinio ryšio paslaugų teikimą fiksuotoje vietoje, kaip nustatyta remiantis šia direktyva, nutaria perduoti didelę savo nacionalinėje teritorijoje esančio prieigos tinklo dalį, atsižvelgiant į nustatytus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, ar jį visą atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam galutiniam savininkui, kompetentinga institucija turėtų įvertinti sandorio poveikį, kad būtų užtikrintas tolimesnis universaliųjų paslaugų teikimas visoje nacionalinėje teritorijoje ar jos dalyse. Tuo tikslu paslaugų teikėjas apie perdavimą turėtų iš anksto pranešti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas nustačiusiai kompetentingai institucijai. Kompetentingos institucijos vertinimas neturėtų daryti poveikio sandorio vykdymui;

(235)

siekdamos sudaryti stabilias ir palankias sąlygas laipsniškiems pokyčiams, valstybės narės turėtų galėti savo teritorijoje toliau užtikrinti kitas nei fiksuotoje vietoje teikiamos pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos universaliąsias paslaugas, kurias pagal Direktyvą 2002/22/EB jos buvo įtraukusios į įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas šios direktyvos įsigaliojimo dieną, jei tokios paslaugos arba jai prilygstančios paslaugos neteikiamos įprastomis komercinėmis sąlygomis. Jei valstybės narės leistų pagal universaliųjų paslaugų tvarką toliau teikti visuomenei taksofonų paslaugas (naudojant monetas, kreditines ar debeto korteles arba išankstinio mokėjimo korteles, įskaitant su skambinimo kodais naudoti skirtas korteles) ir abonentų knygų bei informacijos apie abonentus teikimo paslaugas tol, kol yra tokių paslaugų poreikis, jos galėtų lanksčiai atsižvelgti į skirtingas nacionalines aplinkybes. Tai galėtų apimti mokamų taksofonų įrengimą svarbiose atvykimo į šalį vietose, pavyzdžiui, oro uostuose ar traukinių ir autobusų stotyse, taip pat ekstremaliųjų situacijų atveju žmonių naudojamose vietose, pavyzdžiui, ligoninėse, policijos nuovadose ir avarinėse greitkelių vietose, kad būtų patenkinti pagrįsti galutinių paslaugos gavėjų, visų pirma įskaitant neįgalius galutinius paslaugos gavėjus, poreikiai;

(236)

valstybės narės turėtų stebėti vartotojų padėtį, kaip jie naudojasi pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugomis, ypač kreipti dėmesį į tai, ar jos yra įperkamos. Pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugos įperkamumas yra susijęs su naudotojų gaunama informacija apie naudojimo išlaidas ir naudojimo kainą, palyginti su kitomis paslaugomis, taip pat susijęs ir su jų galimybe kontroliuoti savo išlaidas. Todėl įperkamumas reiškia tam tikros galios suteikimą vartotojams, nustatant tam tikrus įpareigojimus paslaugų teikėjams. Tie įpareigojimai – iki tam tikro lygio detalizuotos sąskaitos, galimybė vartotojams blokuoti tam tikrus skambučius (pavyzdžiui, brangius skambučius į papildomai apmokamas paslaugų tarnybas), kontroliuoti savo išlaidas taikant išankstinį apmokėjimą ir iš anksto žinoti sujungimo mokestį. Tokias priemones, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, gali reikėti persvarstyti ir keisti. Detalizuotose interneto prieigos naudojimo sąskaitose turėtų būti nurodytas tik naudojimosi ryšiu sesijos laikas, trukmė ir jos metu suvartotas mokamos paslaugos kiekis, tačiau nenurodytos interneto svetainės ar interneto galutiniai taškai, prie kurių prisijungta tokios naudojimo sesijos metu;

(237)

išskyrus atvejus, kai nuolatos vėluojama apmokėti sąskaitas ar jos visai neapmokamos, vartotojai, turintys teisę naudotis įperkamais tarifais, turėtų, kol bus išspręstas ginčas, būti apsaugoti, kad jie nebūtų iškart atjungiami nuo tinklo už tai, kad neapmokėjo sąskaitos, ypač tais atvejais, kai kyla ginčai dėl didelių sąskaitų už brangias paslaugas, vartotojams turėtų būti ir toliau prieinamos pagrindinės kalbinio ryšio paslaugos ir valstybės narės nustatyta mažiausia interneto prieigos paslauga. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, kad tokia prieiga turi būti ir toliau teikiama, jei abonentas mokės linijos nuomos arba bazinės interneto prieigos mokestį;

(238)

kai dėl pakankamos plačiajuostės interneto prieigos ir kalbinio ryšio paslaugų teikimo arba kitų paslaugų teikimo pagal šią direktyvą, atsiranda nepagrįstai didelė našta paslaugų teikėjui, tinkamai atsižvelgus į sąnaudas ir pajamas, taip pat į nematerialią naudą, kurią duoda teikiamos tokios paslaugos, ta nepagrįstai didelė našta gali būti įskaičiuota į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas;

(239)

kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus. Svarbu užtikrinti, kad įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos būtų tinkamai apskaičiuojamos ir kad jų finansavimas kuo mažiau iškraipytų rinką bei įmonėms taikomas sąlygas ir neprieštarautų SESV 107 ir 108 straipsniams;

(240)

apskaičiuojant įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas, reikėtų tinkamai atsižvelgti į sąnaudas ir pajamas bei nematerialią naudą, kuri gaunama teikiant universaliąsias paslaugas, bet tai neturėtų trukdyti siekti bendro tikslo – užtikrinti, kad kainų nustatymo struktūros atitiktų sąnaudas. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos turėtų būti apskaičiuojamos skaidriai;

(241)

atsižvelgti į nematerialią naudą reiškia, kad, siekiant nustatyti bendras sąnaudų pareigas, reikėtų iš tiesioginių grynųjų sąnaudų teikiant universaliąsias paslaugas atimti pinigais įvertintą netiesioginę naudą, kurią įmonė gauna būdama universaliųjų paslaugų teikėja;

(242)

kai paslaugų teikėjui įpareigojimas teikti universaliąsias paslaugas yra nepagrįstai didelė našta, tikslinga valstybėms narėms leisti nustatyti veiksmingus grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus. Vienas iš įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynųjų sąnaudų susigrąžinimo būdų yra susigrąžinimas iš viešųjų lėšų. Kitas būdas yra įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų paskirstymas tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjų. Valstybės narės turėtų galėti įvairių universaliųjų paslaugų elementų grynąsias sąnaudas finansuoti taikydamos įvairius mechanizmus arba finansuoti kai kurių ar visų elementų grynąsias sąnaudas taikydamos kurį nors iš šių mechanizmų arba juos abu. Pakankama plačiajuostė interneto prieiga naudinga ne tik elektroninių ryšių sektoriui, bet ir platesnei skaitmeninei ekonomikai ir visai visuomenei. Jei galimybę prisijungti prie plačiajuosčio ryšio turėtų daugiau galutinių naudotojų, jie galėtų, naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis, aktyviai dalyvauti skaitmeninėje visuomenėje. Tokios galimybės užtikrinimas remiantis įpareigojimu teikti universaliąsias paslaugas vienodai svarbus ir visuomenės, ir elektroninio ryšio paslaugų teikėjų interesais. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į tuos faktus, pasirinkdamos ir rengdamos grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus;

(243)

tuo atveju, kai sąnaudos susigrąžinamos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams paskirsčius įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad sąnaudų paskirstymo tarp paslaugų teikėjų metodas būtų pagrįstas objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais ir atitiktų proporcingumo principą. Šis principas neužkerta kelio valstybėms narėms neįtraukti į paskirstymą naujų dalyvių, kurių turima rinkos dalis yra nedidelė. Taikant bet kurį finansavimo mechanizmą turėtų būti užtikrinta, kad rinkos dalyviai prisidėtų tik prie įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimo, bet ne kitos veiklos, tiesiogiai nesusijusios su įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas vykdymu, finansavimo. Susigrąžinimo mechanizmai turėtų atitikti Sąjungos teisės principus, o sąnaudų paskirstymo mechanizmų atveju – visų pirma nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Taikant bet kurį finansavimo mechanizmą turėtų būti užtikrinta, kad naudotojai vienoje valstybėje narėje neprisidėtų prie universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudų kitoje valstybėje narėje. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosiomis sąnaudomis turėtų būti galima dalytis tarp visų arba tam tikrų nurodytų kategorijų paslaugų teikėjų. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad sąnaudų paskirstymo mechanizmas atitiktų skaidrumo, kuo mažesnio rinkos iškraipymo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Kuo mažesnis rinkos iškraipymas reiškia, jog įnašai turėtų būti susigrąžinami tokiu būdu, kad būtų kuo labiau sumažintas finansinės naštos poveikis galutiniams naudotojams, pavyzdžiui, įnašus paskirstant kuo plačiau;

(244)

paslaugų teikėjai, turintys naudos iš universaliųjų paslaugų finansavimo, turėtų nacionalinėms reguliavimo institucijoms pateikti pakankamai išsamią informaciją apie konkrečius elementus, kuriems tokio finansavimo reikia, tam, kad būtų pagrįsti jų prašymai. Valstybių narių taikomos įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimo ir finansavimo schemos turėtų būti pateikiamos Komisijai patikrinti, ar jos neprieštarauja SESV. Valstybės narės turėtų užtikrinti įpareigojimams teikti universaliąsias paslaugas priskirtų sumų skaidrumą ir kontrolę. Universaliosios paslaugos teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimas turėtų būti grindžiamas objektyvia ir skaidria metodika siekiant užtikrinti ekonomiškai efektyviausią universaliosios paslaugos teikimą ir sudaryti vienodas sąlygas rinkos dalyviams. Skaidrumas padidėtų, jei atskirų universaliosios paslaugos elementų sąnaudų apskaičiavimo metodika būtų paskelbta iš anksto prieš atliekant skaičiavimą;

(245)

valstybėms narėms neleidžiama rinkos dalyviams nustatyti privalomų finansinių įnašų, susijusių su priemonėmis, kurios nėra įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas dalis. Atskiroms valstybėms narėms toliau leidžiama nustatyti specialias priemones (nepatenkančias į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas taikymo sritį) ir jas finansuoti laikantis Sąjungos teisės, tačiau tai daryti ne iš rinkos dalyvių įnašų;

(246)

siekiant veiksmingai skatinti laisvą prekių, paslaugų ir asmenų judėjimą Sąjungoje, turėtų būti įmanoma tam tikrus nacionalinius numeracijos išteklius, visų pirma, tam tikrus negeografinius numerius, naudoti už teritorijos ribų, t. y. ne vien valstybės narės, paskyrusios numerį, teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tarpusavio ryšio paslaugų naudojimas susijęs su didele sukčiavimo rizika, naudoti numerį už teritorijos ribų turėtų būti leidžiama tik teikiant elektroninių ryšių paslaugas, kurios nėra asmenų tarpusavio ryšio paslaugos. Valstybės narės turėtų užtikrinti atitinkamų nacionalinių įstatymų, visų pirma vartotojų apsaugos taisyklių ir kitų su numeracijos ištekliais susijusių taisyklių, taikymą nepriklausomai nuo to, kur naudojimo teisės buvo suteiktos ir kur Sąjungoje numeracijos ištekliai yra naudojami. Valstybės narės lieka kompetentingos taikyti savo nacionalinius įstatymus jų teritorijoje naudojamiems numeracijos ištekliams, įskaitant tuos atvejus, kai teisės buvo suteiktos kitoje valstybėje narėje;

(247)

valstybių narių, kuriose naudojami kitos valstybės narės numeracijos ištekliai, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos tų numeracijos išteklių negali kontroliuoti. Todėl būtina, kad valstybės narės, suteikiančios teisę naudoti numeracijos išteklius už teritorijos ribų, nacionalinė reguliavimo arba kita kompetentinga institucija taip pat užtikrintų veiksmingą galutinių naudotojų apsaugą valstybėse narėse, kuriose tie numeriai naudojami. Siekiant užtikrinti veiksmingą apsaugą, naudojimo už teritorijos ribų teises suteikiančios nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos šias teises turėtų susieti su sąlygomis pagal šią direktyvą dėl paslaugų teikėjo pareigos laikytis vartotojų apsaugos taisyklių ir kitų taisyklių, susijusių su numeracijos išteklių naudojimu tose valstybėse narėse, kuriose tie ištekliai bus naudojami;

(248)

tų valstybių narių, kuriose naudojami numeracijos ištekliai, nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos turėtų galėti prašyti nacionalinių reguliavimo arba kitų kompetentingų institucijų, suteikusių teises naudotis numeracijos ištekliais, padėti užtikrinti jos taisyklių laikymąsi. Vykdymo užtikrinimo priemonės, kurias naudoja nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos, suteikusios teises naudotis ištekliais, turėtų apimti atgrasomas sankcijas, visų pirma šiurkštaus pažeidimo atveju – teisės už teritorijos ribų naudoti numeracijos išteklius, paskirtus atitinkamai įmonei, panaikinimą. Naudojimo už teritorijos ribų reikalavimai turėtų būti taikomi nedarant poveikio valstybių narių įgaliojimams individualia tvarka blokuoti prieigą prie numerių arba paslaugų, jei tai pateisinama dėl sukčiavimo arba netinkamo naudojimo. Numeracijos išteklių naudojimas už teritorijos ribų neturėtų daryti poveikio Sąjungos taisyklėms, susijusioms su tarptinklinio ryšio paslaugų teikimu, įskaitant taisykles, kuriomis užkertamas kelias neįprastam naudojimuisi tarptinklinio ryšio paslaugomis, kurių mažmeninės kainos reguliuojamos ir kurioms naudingi reguliuojamieji didmeniniai tarptinklinio ryšio tarifai, arba piktnaudžiavimui tokiomis paslaugomis. Valstybės narės ir toliau turėtų turėti galimybę sudaryti specialius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis dėl numeracijos išteklių naudojimo už teritorijos ribų;

(249)

valstybės narės turėtų skatinti numeracijos išteklių teikimą radijo bangomis, kad būtų lengviau pakeisti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus. Numeracijos išteklius teikiant radijo bangomis, įmanoma ryšių įrangos identifikatorius perprogramuoti be fizinės prieigos prie susijusių įrenginių. Ši galimybė ypač svarbi mašinų sąveikos paslaugoms, t. y. paslaugoms, kurias teikiant duomenys ir informacija automatiškai (beveik arba visai be žmogaus dalyvavimo) perduodami iš vienų įrenginių į kitus arba iš vienos programinės įrangos į kitą. Tokių mašinų sąveikos paslaugų teikėjai gali neturėti galimybių fiziškai prieiti prie savo įrenginių, nes jie naudojami tolimose vietovėse arba tokių įrenginių įdiegta labai daug, arba prieigai trukdo įrenginių naudojimo būdai. Atsižvelgiant į besiformuojančią įrenginių tarpusavio ryšio rinką ir naujas technologijas, valstybės narės turėtų stengtis, skatindamos konfigūravimą radijo bangomis, užtikrinti technologijos neutralumą;

(250)

kad įmonės galėtų konkuruoti elektroninių ryšių sektoriuje, esminis dalykas – prieiga prie numeracijos išteklių remiantis skaidriais, objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais. Atsižvelgiant į didėjančią numerių naudojimo įvairioms daiktų interneto paslaugoms svarbą, valstybės narės turėtų turėti galimybę numeracijos išteklių naudojimo teises suteikti įmonėms, kurios nėra elektroninių ryšių tinklų arba paslaugų teikėjos. Visus nacionalinių numeracijos planų elementus turėtų valdyti nacionalinės reguliavimo arba kitos kompetentingos institucijos, įskaitant taškinius kodus, naudojamus tinklo adresams. Jei reikia Sąjungoje suderinti numeracijos išteklius, kad būtų galima toliau plėtoti paslaugas visoje Europoje arba tarpvalstybines paslaugas, ypač naująsias įrenginių tarpusavio ryšiu grindžiamas paslaugas, pavyzdžiui, susietųjų automobilių paslaugas, ir jei paklausos neįmanoma patenkinti turimais numeracijos ištekliais, Komisija, kuriai padeda BEREC, gali imtis įgyvendinimo priemonių;

(251)

reikalavimą skelbti sprendimus dėl teisių naudoti numeracijos išteklius turėtų būti galima įvykdyti paskelbiant tuos sprendimus interneto svetainėje;

(252)

atsižvelgiant į specifinius aspektus, susijusius su pranešimu apie dingusius vaikus, valstybės narės turėtų toliau laikytis įsipareigojimo užtikrinti, kad jų teritorijose numeriu „116000“ būtų teikiama gerai veikianti paslauga, skirta pranešti apie dingusius vaikus. Valstybės narės turėtų imtis atitinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų pasiektas pakankamas paslaugos kokybės lygis skambinant numeriu „116000“;

(253)

be pranešimų apie dingusius vaikus telefono numerio „116000“, daugelis valstybių narių taip pat užtikrina, kad vaikai numeriu „116111“ turėtų galimybę kreiptis į vaiko interesus ginančią tarnybą, kuri padeda vaikams, kuriems reikia priežiūros ir apsaugos. Tokios valstybės narės ir Komisija turėtų užtikrinti, kad piliečiai, visų pirma vaikai ir nacionalinės vaikų apsaugos sistemos, būtų geriau informuojami apie tai, kad yra pagalbos linija numeriu „116111“;

(254)

vidaus rinka reiškia, kad galutiniai naudotojai gali naudotis visais numeriais, įtrauktais į kitų valstybių narių nacionalinius numeracijos planus, ir gauti paslaugas, naudodamiesi negeografiniais, įskaitant nemokamo telefono ryšio ir padidinto tarifo, numeriais Sąjungoje, išskyrus atvejus, kai galutinis naudotojas, kuriam skambinama, nutarė dėl komercinių priežasčių apriboti prieigą iš tam tikrų geografinių vietovių. Galutiniai naudotojai taip pat turėtų turėti galimybę naudotis nemokamo tarptautinio telefono ryšio numeriais (UIFN). Neturėtų būti užkertamas kelias galimybei naudotis numeracijos ištekliais ir susijusiomis paslaugomis tarpvalstybiniu mastu, išskyrus objektyviai pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, kai tai būtina kovojant su sukčiavimu ar neteisėtu naudojimu (pavyzdžiui, tam tikrų padidinto tarifo paslaugų atveju), kai apibrėžiama, kad ryšio numeris yra tik nacionalinis (pavyzdžiui, nacionalinis trumpasis numeris) arba kai tai ekonominiu požiūriu yra neįmanoma. Tarifai, taikomi skambinant iš vietovės už atitinkamos valstybės narės ribų, nebūtinai turi būti tokie patys kaip skambinant iš valstybės narės teritorijos. Naudotojai turėtų būti išsamiai ir aiškiai iš anksto informuojami apie visus nemokamo telefono ryšio numeriams taikomus mokesčius, pavyzdžiui, apie mokestį už skambučius tarptautiniais numeriais, kurie inicijuojami surenkant standartinius tarptautinius kodus. Jei dėl sukčiavimo arba netinkamo naudojimo elektroninių ryšių paslaugų teikėjai negauna tinklų sujungimo ar kitų paslaugų pajamų, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pasiliktos pajamos už paslaugas būtų grąžinamos galutiniams naudotojams, nukentėjusiems nuo atitinkamo sukčiavimo arba netinkamo naudojimo, kai tai įmanoma;

(255)

laikantis proporcingumo principo, dalis šios direktyvos nuostatų dėl galutinių naudotojų teisių neturėtų būti taikoma labai mažoms įmonėms, kurios teikia tik su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžtį, kuri apima labai mažas įmones, reikia aiškinti griežtai. Siekiant nuostatas taikyti tik toms įmonėms, kurios iš tiesų yra nepriklausomos labai mažos įmonės, reikia išnagrinėti labai mažų įmonių, sudarančių ekonominę grupę, kurios įtaka viršija labai mažos įmonės įtaką, struktūrą ir užtikrinti, kad nebūtų apeinami reikalavimai tik formaliai atitinkant labai mažos įmonės apibrėžtį;

(256)

siekiant užbaigti kurti bendrąją elektroninių ryšių rinką būtina pašalinti kliūtis galutiniams naudotojams gauti tarptautinę prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų visoje Sąjungoje. Elektroninių ryšių visuomenei teikėjai neturėtų nesuteikti prieigos galutiniams naudotojams ar ją riboti arba juos diskriminuoti dėl jų pilietybės arba dėl gyvenamosios vietos ar įsisteigimo valstybės narės. Vis dėlto turėtų būti įmanomas objektyviai pagrindžiamais sąnaudų ir rizikos skirtumais motyvuojamas diferencijavimas, kuris neapsiribotų vien Reglamente (ES) Nr. 531/2012 nustatytomis priemonėmis, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui reguliuojamomis mažmeninėmis tarptinklinio ryšio paslaugomis arba neįprastam naudojimuisi jomis;

(257)

dėl nevienodo galutinių naudotojų apsaugos taisyklių įgyvendinimo vidaus rinkoje atsirado didelių kliūčių, darančių poveikį ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, ir galutiniams naudotojams. Tų kliūčių turėtų sumažėti taikant tas pačias taisykles, užtikrinančias aukštą bendrą apsaugos lygį visoje Sąjungoje. Tiksliai visiškai suderinus galutinių naudotojų teises pagal šią direktyvą turėtų padidėti teisinis tikrumas ir galutiniams naudotojams, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, taip pat turėtų likti kur kas mažiau kliūčių patekti į rinką ir sumažėti atitikties užtikrinimo našta, atsirandanti dėl nevienodų taisyklių. Visiškas suderinimas padeda įveikti vidaus rinkos veikimui trukdančias kliūtis, kurios atsirado dėl tokių nacionalinių nuostatų dėl galutinių naudotojų teisių, kuriomis nacionaliniai paslaugų teikėjai saugomi tuo pačiu metu nuo konkurencijos iš kitų valstybių narių. Kad būtų pasiektas aukštas bendras apsaugos lygis, kelios nuostatos, susijusios su galutinių naudotojų teisėmis, turėtų būti šioje direktyvoje pagrįstai sugriežtintos atsižvelgiant į geriausią valstybėse narėse taikomą praktiką. Visiškai suderinus galutinių naudotojų teises, jie labiau pasitikėtų vidaus rinka, nes vienodai aukšto lygio apsauga, suteikiama naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, būtų galima naudotis ne vien jų valstybėje narėje, bet ir gyvenant, dirbant arba keliaujant kitose valstybėse narėse. Visiškas suderinimas turėtų būti taikomas tik toms sritims, kurioms taikomos nuostatos dėl galutinių naudotojų teisių šioje direktyvoje. Todėl jis neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės aktams dėl tų galutinių naudotojų apsaugos aspektų, įskaitant kai kuriuos skaidrumo užtikrinimo priemonių aspektus, kuriems tos nuostatos netaikomos. Pavyzdžiui, su skaidrumo įpareigojimais susijusios priemonės, kurioms netaikoma ši direktyva, turėtų būti laikomos atitinkančiomis visiško suderinimo principą, o papildomi reikalavimai, susiję su skaidrumo klausimais, kuriems taikoma ši direktyva, pavyzdžiui, informacijos paskelbimas, turėtų būti laikomi nesuderinamais. Be to, valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba nustatyti nacionalines nuostatas dėl šioje direktyvoje konkrečiai nesprendžiamų klausimų, visų pirma siekiant spręsti naujai kylančius klausimus;

(258)

sutartys – galutiniams naudotojams svarbi priemonė, užtikrinanti informacijos skaidrumą ir teisinį tikrumą. Konkurencinėje aplinkoje dauguma paslaugų teikėjų sudaro su savo klientais sutartis todėl, kad taip pageidautina dėl komercinių priežasčių. Be šios direktyvos, vartotojų sandoriams dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktai, susiję su sutartimis, visų pirma Tarybos direktyva 93/13/EEB (37) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES (38). Įtraukus informacijos reikalavimus į šią direktyvą – to taip pat galėtų būti reikalaujama pagal Direktyvą 2011/83/ES – ikisutartiniuose ir sutartiniuose dokumentuose neturėtų būti dubliuojama informacija. Pagal šią direktyvą pateikta susijusi informacija, įskaitant bet kokius griežtesnius ir išsamesnius informacijos teikimo reikalavimus, turėtų būti laikoma atitinkančia visus atitinkamus reikalavimus pagal Direktyvą 2011/83/ES;

(259)

kai kurios iš tų galutinių naudotojų apsaugos nuostatų, kurios a priori taikomos tik vartotojams, t. y. nuostatos dėl sutarties informacijos, ilgiausios sutarties galiojimo trukmės ir paslaugų paketų, turėtų būti naudingos ne tik vartotojams, bet ir labai mažoms bei mažosioms įmonėms taip pat ne pelno organizacijoms, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje. Tų kategorijų įmonių ir organizacijų derybinė padėtis prilygsta vartotojų derybinei padėčiai ir todėl joms turėtų būti taikoma tokio paties lygio apsauga, nebent jos aiškiai atsisakytų tų teisių. Šioje direktyvoje numatyti įpareigojimai dėl sutarties informacijos, įskaitant šioje direktyvoje nurodytus Direktyvoje 2011/83/ES nustatytus įpareigojimus, turėtų būti taikomi neatsižvelgiant į tai, ar mokėjimas yra atliktas, ir į kliento mokėtinos sumos dydį. Įpareigojimai dėl sutarties informacijos, įskaitant įpareigojimus, numatytus Direktyvoje 2011/83/ES, labai mažoms įmonėms, mažoms įmonėms ir ne pelno organizacijoms turėtų būti taikomi automatiškai, nebent jos pačios nutartų verčiau derėtis su elektroninių ryšių paslaugų teikėjais dėl individualių sutarties sąlygų. Kitaip nei labai mažos, mažosios įmonės ir ne pelno siekiančios organizacijos, didelės įmonės paprastai turi daugiau derybinės galios, todėl nėra priklausomos nuo tokių pačių sutarties informacijos reikalavimų kaip vartotojai. Kitos didelėms įmonėms svarbios nuostatos, pavyzdžiui, dėl numerio perkeliamumo, turėtų ir toliau būti taikomos visiems galutiniams naudotojams. Ne pelno organizacijos yra teisiniai subjektai, kurie neuždirba pelno savo savininkams arba nariams. Paprastai ne pelno organizacijos būna labdaros organizacijos ar kitų rūšių viešojo intereso organizacijos. Todėl, atsižvelgiant į panašią padėtį, yra tinkama pagal šią direktyvą tokioms organizacijoms taikyti tokias pat sąlygas dėl galutinių naudotojų teisių kaip labai mažoms ar mažosioms įmonėms;

(260)

dėl elektroninių ryšių sektoriaus specifikos, be horizontaliųjų sutarties taisyklių, būtinos kelios papildomos galutinių naudotojų apsaugos nuostatos. Galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami, inter alia, apie siūlomus paslaugos kokybės lygius, reklaminių akcijų sąlygas, sutarčių nutraukimo sąlygas, taikomų tarifų planus ir paslaugų, kurių kainos nustatomos pagal specialias sąlygas, tarifus. Ta informacija yra taikoma viešųjų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus perdavimo paslaugas, naudojamas mašinų sąveikos paslaugoms teikti, teikėjams. Nedarant poveikio taikomoms asmens duomenų apsaugos taisyklėms, viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjui neturėtų būti taikomos pareigos dėl sutartims taikomų informacijos reikalavimų, kai tas teikėjas ir su juo susijusios bendrovės arba asmenys negauna jokios rūšies atlygio, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusio su elektroninių ryšių paslaugų teikimu, kaip antai, kai universitetas lankytojams savo teritorijoje suteikia laisvą prieigą prie savo belaidžio tinklo, negaudamas jokio atlygio, nesvarbu ar naudotojų mokesčių, ar pajamų iš reklamos pavidalu;

(261)

kad galutiniai naudotojai galėtų rinktis būdami gerai informuoti, ypač svarbu, kad aktuali būtina informacija būtų aiškiai ir suprantama kalba pateikiama iki sutarties sudarymo ir pateikiama patvariojoje laikmenoje arba, kai tai neįmanoma ir nedarant poveikio Direktyvoje 2011/83/ES nustatytai patvariosios laikmenos apibrėžčiai, dokumente, kurį pateikia teikėjas ir apie kurį pranešama naudotojui, kurį lengva atsisiųsti, atidaryti ir peržiūrėti įrenginiuose, kuriuos paprastai naudoja vartotojai. Siekiant palengvinti pasirinkimą teikėjai taip pat turėtų pateikti esminių sutarties sąlygų santrauką. Kad būtų lengviau palyginti duomenis ir sumažėtų reikalavimų laikymosi sąnaudos, pasikonsultavusi su BEREC, Komisija turėtų priimti tokios sutarties santraukos šabloną. Iki sutarties sudarymo pateikta informacija, taip pat santraukos šablonas turėtų sudaryti neatskiriamą galutinės sutarties dalį. Sutarties santrauka turėtų būti glausta ir lengvai suprantama, geriausia, jei ji būtų ne ilgesnė nei vieno A4 formato lapo ekvivalentas arba, kai keletas skirtingų paslaugų yra susiejamos į vieną sutarti – ne daugiau kaip trijų A4 formato lapų ekvivalentas;

(262)

priėmus Reglamentą (ES) 2015/2120, šios direktyvos nuostatos, susijusios su informavimu apie sąlygas, kuriomis ribojama prieiga prie paslaugų ir taikomųjų programų arba naudojimasis jomis, taip pat informavimu apie srautų formavimo sąlygas, tapo neaktualiomis ir turėtų būti panaikintos;

(263)

sutartyje su vartotoju turėtų būti nurodytos visos teikėjo nustatytos sąlygos naudotis galiniais įrenginiais, pavyzdžiui, mobiliųjų įrenginių SIM kortelės užrakinimas, jei tokios sąlygos nedraudžiamos pagal nacionalinę teisę, ir visi mokesčiai, mokėtini dėl sutarties nutraukimo iki jos galiojimo pabaigos dienos ar nustatytą galiojimo pabaigos dieną, įskaitant visas nustatytas sąnaudas įrenginiams išlaikyti. Kai galutinis naudotojas nusprendžia pasilikti galinius įrenginius, kurie buvo įtraukti į paketą sudarant sutartį, mokėtina kompensacija neturėtų būti didesnė nei jų pro rata temporis vertė, apskaičiuota remiantis sutarties sudarymo metu sutarta verte, arba iki sutarties pabaigos likusi paslaugų mokesčio dalis, priklausomai nuo to, kuri suma yra mažesnė. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti taikyti kitokius kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodus, jei tas dydis yra lygus tos apskaičiuotos kompensacijos dydžiui arba už jį mažesnis. Bet kokį apribojimą naudoti galinį įrenginį kituose tinkluose teikėjas nemokamai turėtų panaikinti ne vėliau kaip sumokėjus tokią kompensaciją;

(264)

nedarant įtakos esminiam pagal šią direktyvą nustatytam su saugumu susijusiam teikėjo įpareigojimui, sutartyje turėtų būti nurodyta, kokių veiksmų gali imtis teikėjas dėl su saugumu susijusių įvykių arba grėsmių ir pažeidžiamumo atvejais. Be to, sutartyje taip pat turėtų būti nurodyta kompensavimo ir grąžinimo tvarka, taikoma tuo atveju, jei paslaugų teikėjas netinkamai reaguoja į saugumo incidentą, be kita ko, tuo atveju, jei saugumo incidentas, apie kurį buvo pranešta paslaugų teikėjui, įvyksta dėl žinomų programinės ar techninės įrangos trūkumų, kuriems gamintojas arba kūrėjas išleido pataisas, tačiau paslaugų teikėjas jų nepritaikė ir nesiėmė kitų tinkamų taisomųjų priemonių;

(265)

galimybė gauti skaidrią, naujausią ir palyginamą informaciją apie pasiūlymus ir paslaugas – labai svarbus veiksnys vartotojams konkurencinėse rinkose, kuriose paslaugas siūlo keli paslaugų teikėjai. Galutiniai naudotojai turėtų galėti lengvai palyginti įvairių rinkoje siūlomų paslaugų kainas remdamiesi lengvai prieinama forma skelbiama informacija. Kad jie galėtų lengvai palyginti kainas ir paslaugas, kompetentingos institucijos, kai aktualu, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, turėtų galėti reikalauti, kad interneto prieigos paslaugų arba viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai užtikrintų didesnį informacijos skaidrumą, įskaitant tarifus, paslaugos kokybę, suteiktai galinei įrangai taikomas sąlygas ir kitus susijusius statistinius duomenis. Tokiais reikalavimais turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į tų tinklų ir paslaugų charakteristikas. Jais taip pat turėtų būti užtikrinta, kad trečiosios šalys turėtų teisę nemokamai naudoti viešai prieinamą informaciją, kurią skelbia tokios įmonės, siekiant suteikti palyginimo priemones;

(266)

galutiniai naudotojai dažnai nežino, kiek turės sumokėti už paslaugas priklausomai nuo naudojimosi jomis įpročių, arba jiems sunku apskaičiuoti, kiek laiko naudojosi elektroninių ryšių paslaugomis arba kiek duomenų perdavė. Siekiant užtikrinti daugiau skaidrumo ir daugiau galimybių galutiniams naudotojams valdyti savo išlaidas ryšių paslaugoms, svarbu jiems suteikti priemones, kuriomis naudodamiesi jie galėtų laiku stebėti savo naudojimąsi paslaugomis. Be to, valstybės narės turėtų galėti palikti galioti arba priimti vartojimo apribojimus reglamentuojančias nuostatas, kuriomis galutiniai naudotojai apsaugomi nuo „sukrėtimų gavus sąskaitą“, įskaitant nuostatas dėl padidinto tarifo paslaugų ir kitų paslaugų, kurioms taikomos ypatingos kainodaros sąlygos. Tai sudaro galimybę kompetentingoms institucijoms reikalauti, kad prieš teikiant paslaugą būtų pateikiama informacija apie tokias kainas, ir tai nedaro poveikio valstybių narių galimybei palikti galioti arba nustatyti bendrus įpareigojimus, susijusius su padidinto tarifo paslaugomis, kad būtų užtikrinta veiksminga galutinių naudotojų apsauga;

(267)

naudodamiesi nepriklausomo palyginimo priemonėmis, pavyzdžiui, interneto svetainėmis, galutiniai naudotojai gali veiksmingai įvertinti įvairių interneto prieigos paslaugų ir tarpusavio ryšio paslaugų, teikiamų už periodinius arba nuo vartojimo priklausančius mokesčius, teikėjų privalumus ir gauti nešališką informaciją, visų pirma viena priemone palygindami kainas, tarifus ir kokybės parametrus. Tokios priemonės turėtų veikti nepriklausomai nuo paslaugų teikėjų ir nė vienam paslaugų teikėjui neturėtų būti sudaromos palankios sąlygos paieškos rezultatuose. Tokiomis priemonėmis turėtų būti siekiama teikti aiškią ir glaustą bei visą ir išsamią informaciją. Jomis taip pat turėtų būti siekiama įtraukti kuo daugiau pasiūlymų, kad būtų galima pateikti reprezentatyvią apžvalgą ir aprėpti didelę rinkos dalį. Tokiomis priemonėmis pateikiama informacija turėtų būti patikima, nešališka ir skaidri. Galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami apie tokių priemonių buvimą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų atitinkamose teritorijose galutiniai naudotojai turėtų nemokamą prieigą bent prie vienos tokios priemonės. Jei valstybėje narėje veikia tik viena palyginimo priemonė ir jei ta priemonė nustoja veikusi arba nebeatitinka kokybės kriterijų, valstybė narė turėtų pasirūpinti, kad galutiniams naudotojams per pagrįstą laikotarpį būtų nacionaliniu lygmeniu užtikrinta prieiga prie kitos palyginimo priemonės;

(268)

nepriklausomas palyginimo priemones gali teikti privačiosios įmonės, kompetentingos institucijos, arba jos gali būti teikiamos kompetentingų institucijų vardu, tačiau priemonės turėtų būti teikiamos pagal nustatytus kokybės kriterijus, įskaitant reikalavimą teikti duomenis apie jų savininkus, teikti tikslią ir naujausią informaciją, rodyti paskutinio informacijos atnaujinimo laiką, nustatyti aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais bus grindžiamas palyginimas, ir įtraukti kuo daugiau pasiūlymų, kurie aprėptų didelę rinkos dalį. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kaip dažnai palyginimo priemonėse būtina peržiūrėti ir atnaujinti informaciją, kuri tomis priemonėmis teikiama galutiniams naudotojams, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai interneto prieigos paslaugų ir viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai paprastai atnaujina savo tarifų ir kokybės informaciją;

(269)

siekdamos spręsti viešųjų interesų klausimus, susijusius su naudojimusi interneto prieigos paslaugomis ir viešai prieinamų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, ir skatinti kitų subjektų teisių ir laisvių apsaugą, valstybės narės, pasitelkdamos tokių paslaugų teikėjus, turėtų turėti galimybę rengti ir platinti arba nurodyti rengti ir platinti viešojo intereso informaciją, susijusią su naudojimusi šiomis paslaugomis. Turėtų būti galima, kad tokia informacija apimtų visuomenei svarbią informaciją apie dažniausius pažeidimus ir teisines jų pasekmes, pavyzdžiui, apie autorių teisių pažeidimus, kitus neteisėto naudojimosi paslaugomis būdus ir žalingo turinio platinimą, taip pat konsultacijas apie apsaugą nuo pavojų asmens saugumui, kurie, pavyzdžiui, gali kilti tam tikromis aplinkybėmis atskleidus asmens informaciją, taip pat nuo pavojų privatumui ir asmens duomenų saugumui, ir nurodomos apsaugos priemonės, ir informuojama apie esamą lengvai naudojamą ir konfigūruojamą programinę įrangą ar jos parinktis, kurias naudojant galima apsaugoti vaikus ar pažeidžiamus asmenis. Informacijos teikimas galėtų būti koordinuojamas taikant bendradarbiavimo procedūrą, nustatytą šioje direktyvoje. Tokia viešojo intereso informacija prireikus turėtų būti atnaujinama ir pateikiama kiekvienos valstybės narės nustatyta lengvai suprantama forma bei nacionalinių institucijų svetainėse. Valstybės narės turėtų turėti galimybę įpareigoti interneto prieigos paslaugų ir viešai prieinamų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjus platinti šią standartizuotą informaciją visiems savo klientams, nacionalinių valdžios institucijų nuomone tinkamu būdu. Vis dėlto šios informacijos skleidimas paslaugų teikėjams neturėtų būti pernelyg didelė našta. Jei jos nustato tokį įpareigojimą, valstybės narės turėtų reikalauti, kad toks informacijos skleidimas būtų atliekamas priemonėmis, kurias paslaugų teikėjai naudoja, kai bendrauja su galutiniais naudotojais vykdydami įprastinę verslo veiklą;

(270)

jei nenustatytos atitinkamos taisyklės Sąjungos teisėje, turinys, programos ir paslaugos laikomos teisėtomis arba žalingomis remiantis nacionaline materialine ir procesine teise. Valstybės narės, o ne elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjai turi nuspręsti pagal tam tikrą procedūrą, ar turinys, programos arba paslaugos yra teisėti arba žalingi. Šia direktyva ir Direktyva 2002/58/EB nedaromas poveikis Direktyvai 2000/31/EB, kurioje, inter alia, nustatyta „paprasto perdavimo kanalo“ taisyklė dėl tarpinių paslaugų teikėjų, kurie joje apibrėžti;

(271)

nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis arba, prireikus, kitos kompetentingos institucijos, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, turėtų turėti įgaliojimus stebėti paslaugų kokybę ir sistemingai rinkti informaciją apie interneto prieigos paslaugų ir viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų siūlomų paslaugų kokybę tiek, kiek reikia, kad jie galėtų siūlyti būtiniausios kokybės paslaugų lygį, arba kontroliuojant bent kai kuriuos tinklo elementus tiesiogiai, arba tuo tikslu sudarius susitarimą dėl paslaugų lygio, įskaitant kokybę, susijusią su paslaugų teikimu neįgaliems galutiniams naudotojams. Tą informaciją jos turėtų rinkti remdamosi kriterijais, leidžiančiais lyginti paslaugos teikėjus ir valstybes nares. Tikėtina, kad tokių elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, veikiantys konkurencinėje aplinkoje, dėl komercinių priežasčių teiks pakankamą ir naujausią informaciją apie viešai prieinamas savo paslaugas. Vis dėlto nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, arba, prireikus, kitos kompetentingos institucijos, savo veiklą koordinuodamos su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, turėtų turėti galimybę reikalauti, kad tokia informacija būtų skelbiama, jei aišku, kad tokia informacija nėra lengvai prieinama visuomenei. Kai viešai prieinamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų kokybė priklauso nuo bet kokių išorinių veiksnių, kaip antai signalo perdavimo kontrolės ar tinklo sujungiamumo, nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų turėti galimybę reikalauti, kad tokių paslaugų teikėjai atitinkamai informuotų savo vartotojus;

(272)

nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų taip pat nustatyti matavimo metodus, kuriuos taikytų paslaugų teikėjas, kad padidintų teikiamų duomenų palyginamumą. Kad būtų lengviau palyginti duomenis ir sumažėtų reikalavimų laikymosi sąnaudos, BEREC turėtų priimti gaires dėl atitinkamų paslaugos kokybės parametrų, į kurias nacionalinės reguliavimo institucijos, savo veiklą koordinuodamos su kitomis kompetentingomis institucijomis, turėtų kuo labiau atsižvelgti;

(273)

siekdami visapusiškai pasinaudoti konkurencinės aplinkos teikiamais privalumais, vartotojai, remdamiesi turima informacija ir kai jiems tai naudinga, turėtų turėti galimybę rinktis ir keisti paslaugų teikėjus. Itin svarbu užtikrinti, kad jie galėtų tai daryti netrukdomi teisinių, techninių arba praktinių kliūčių, įskaitant sutartines sąlygas, procedūras ir mokesčius. Paslaugų teikėjams tai netrukdo nustatyti pagrįstą minimalų daugiausiai 24 mėnesių sutarties laikotarpį sutartyse su vartotojais. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę, atsižvelgusios į nacionalines sąlygas, pavyzdžiui, į konkurencijos lygį ir investavimo į tinklą stabilumą, palikti galioti arba nustatyti trumpesnę ilgiausią trukmę ir leisti vartotojams keisti tarifų planus arba sutarties laikotarpiu nutraukti sutartį nepatiriant papildomų išlaidų. Nepriklausomai nuo elektroninių ryšių paslaugos sutarties, vartotojai galėtų pirmenybę teikti jiems naudingesniam ilgesniam kompensavimo už fizines jungtis laikotarpiui. Tokie vartotojų įsipareigojimai gali būti reikšmingas veiksnys siekiant sudaryti geresnes sąlygas, įskaitant paklausos sutelkimo sistemas, kuriomis naudodamiesi investuotojai į tinklą gali sumažinti pradinio naudojimosi etapo riziką, įdiegti itin didelio pralaidumo tinklus iki arba kuo arčiau galutinių naudotojų patalpų. Tačiau tokiais kompensavimo laikotarpiais, nustatytais fizinių jungčių sutartyse, neturėtų būti varžomos šioje direktyvoje nustatytos vartotojų teisės rinktis kitus elektroninių ryšių paslaugų teikėjus, ir tokios sutartys neturėtų būti taikomos galiniams ar interneto prieigos įrenginiams, pavyzdžiui, nešiojamiesiems aparatams, maršruto parinktuvams ar modemams. Valstybės narės turėtų užtikrinti vienodas sąlygas subjektams, įskaitant operatorius, finansuojančius itin didelio pralaidumo fizinės jungties su galutinio vartotojo patalpomis diegimą, taip pat tais atvejais, kai toks finansavimas atliekamas pasirašant įrengimo sutartį;

(274)

elektroninių ryšių paslaugų sutartis taip pat galima pratęsti automatiškai. Tais atvejais galutiniai naudotojai turėtų turėti galimybę be jokių išlaidų nutraukti savo sutartis pasibaigus sutarties galiojimo terminui;

(275)

visi galutiniam naudotojui nenaudingi sutarties sąlygų pakeitimai, kuriuos pasiūlo viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų, išskyrus su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, teikėjai, pavyzdžiui, pakeitimai, susiję su mokesčiais, tarifais, duomenų kiekio apribojimu, duomenų perdavimo sparta, aprėptimi arba asmens duomenų tvarkymu, turėtų suteikti galutiniams naudotojams teisę nutraukti sutartį be jokių išlaidų, net jei tie pakeitimai pasiūlomi kartu su tam tikrais naudingais pakeitimais. Todėl bet koks paslaugų teikėjo atliktas sutarties sąlygų keitimas turėtų suteikti galutiniam naudotojui teisę nutraukti sutartį, nebent kiekvienas tas pakeitimas savaime yra naudingas galutiniam naudotojui arba pakeitimai yra išimtinai administracinio pobūdžio, kaip antai teikėjo adreso pakeitimas, ir nedaro neigiamo poveikio galutiniam naudotojui, arba pakeitimai yra griežtai susiję su įstatymų arba kitų teisės aktų pakeitimais, tokiais kaip Sąjungos arba nacionalinėje teisėje nustatyti nauji sutarties informacijos reikalavimai. Tai, ar pakeitimas yra išskirtinai naudingas galutiniam naudotojui, turėtų būti vertinama remiantis objektyviais kriterijais. Galutiniam naudotojui teisė nutraukti sutartį gali būti nenumatoma tik tuo atveju, jei teikėjas gali įrodyti, kad visi sutarties pakeitimai yra išskirtinai naudingi galutiniam naudotojui arba yra visiškai administracinio pobūdžio, be jokio neigiamo poveikio galutiniam naudotojui;

(276)

galutiniams naudotojams apie visus sutarties sąlygų pakeitimus turėtų būti pranešta naudojant patvariąją laikmeną. Galutiniams naudotojams, išskyrus vartotojus, labai mažas ar mažąsias įmones arba ne pelno organizacijas, sutarties nutraukimo teisės sutarties pakeitimų atveju neturėtų būti taikomos, jei tai susiję su perdavimo paslaugomis, naudojamomis mašinų sąveikos paslaugoms teikti. Valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti konkrečias su sutarčių nutraukimu susijusias galutinių naudotojų apsaugos priemones, kai galutiniai paslaugų naudotojai pakeičia gyvenamąją vietą. Nuostatos dėl sutarties nutraukimo neturėtų daryti poveikio kitoms Sąjungos arba nacionalinės teisės nuostatoms, susijusioms su pagrindu, kuriuo galima nutraukti sutartis arba kuriuo paslaugų teikėjas ar galutinis naudotojas gali keisti sutarties sąlygas;

(277)

galimybė keisti paslaugų teikėjus konkurencinėje aplinkoje yra esminė veiksmingai konkurencijai. Gaudami skaidrią, tikslią ir naujausią informaciją apie rinkimosi galimybes, galutiniai naudotojai turėtų labiau pasitikėti galimybe keisti paslaugų teikėjus ir turėtų būti labiau linkę aktyviai dalyvauti konkurencijos procese. Paslaugų teikėjai turėtų užtikrinti paslaugos tęstinumą, kad rinkdamiesi kitus paslaugų teikėjus galutiniai naudotojai nerizikuotų netekti paslaugos ir, kai tai techniškai įmanoma, pakeisti paslaugų teikėją tą dieną, kurios prašo galutiniai naudotojai;

(278)

numerio perkeliamumas yra labai svarbi priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėse elektroninių ryšių rinkose. Galutiniai naudotojai, kurie to prašo, turėtų galėti išlaikyti savo numerį, nepriklausomai nuo paslaugų teikėjo, ir ribotą laiko tarpą tarp paslaugų teikėjų keitimo. Ši direktyva netaikoma tokiai priemonei, kuri taikoma tarp prijungimų prie viešųjų telefono ryšio tinklų fiksuotose ar nefiksuotose vietose. Tačiau valstybės narės turėtų galėti taikyti nuostatas dėl numerių perkėlimo tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje, ir judriojo ryšio tinklų;

(279)

numerių perkeliamumo poveikis yra žymiai didesnis, kai yra skaidri informacija apie tarifus, kurią gauna ir galutiniai naudotojai, perkeliantys savo numerius, ir galutiniai naudotojai, skambinantys tiems, kurie yra perkėlę savo numerius. Įgyvendinant numerių perkeliamumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų skatinti, kur įmanoma, tarifų skaidrumą;

(280)

užtikrindamos, kad kaina už sujungimą, susijusį su numerių perkeliamumu, būtų pagrįsta sąnaudomis, nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų galėti atsižvelgti į kainas panašiose rinkose;

(281)

numerio perkeliamumas – labai svarbi priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėse elektroninių ryšių rinkose, ir turėtų būti įgyvendinamas kuo greičiau, kad šis numeris būtų aktyvuojamas per vieną darbo dieną, o galutinis naudotojas liktų be paslaugos ne ilgiau kaip vieną darbo dieną nuo sutartos datos. Teisė perkelti numerį turėtų būti priskirta galutiniam naudotojui, kuris su paslaugos teikėju yra sudaręs atitinkamą (išankstinio apmokėjimo arba abonentinės paslaugos) sutartį. Siekiant sudaryti kuo geresnes sąlygas „vieno langelio“ sistemai, kuria naudodamiesi galutiniai naudotojai galėtų sklandžiai pasirinkti kitą paslaugų teikėją, šiam procesui turėtų vadovauti numerį priimantis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas. Nacionalinės reguliavimo institucijos arba, kai aktualu, kitos kompetentingos institucijos turėtų galėti nustatyti bendrą paslaugų teikėjo keitimo ir numerių perkėlimo procesą, atsižvelgdamos į nacionalines nuostatas dėl sutarčių ir technologijų raidą. Kai galima, tai turėtų apimti reikalavimą perkėlimą atlikti belaidžiu būdu, nebent galutinis naudotojas pageidautų kitaip. Kai kurių valstybių narių patirtis rodo, kad iškyla pavojus, jog galutinių naudotojų perkėlimas kitam paslaugų teikėjui gali būti atliktas neturint jų sutikimo. Nors šį klausimą turi spręsti visų pirma teisėtvarkos institucijos, valstybės narės turėtų turėti galimybę įvesti tokias minimalias proporcingas priemones, susijusias su perkėlimo procesu, nes būtina kiek galima sumažinti tokius pavojus ir užtikrinti galutinių naudotojų apsaugą perkėlimo metu, taip pat ir taikant tinkamas sankcijas, nesumažinant proceso patrauklumo vartotojams. Pagal sutarties sąlygas teisė perkelti numerius neturėtų būti ribojama;

(282)

siekiant užtikrinti, kad paslaugų teikėjo keitimas ir numerių perkėlimas vyktų laikantis šioje direktyvoje nustatytų terminų, valstybės narės turėtų numatyti, kad galutiniai naudotojai paprastai ir laiku gautų kompensaciją iš paslaugų teikėjų tais atvejais, kai nesilaikoma susitarimo, sudaryto tarp paslaugų teikėjo ir galutinio naudotojo. Tokios priemonės turėtų būti proporcingos vėlavimo laikytis susitarimo nuostatų trukmei. Galutiniams naudotojams turėtų būti kompensuojama bent už vėlavimą, viršijantį vieną darbo dieną, kai vėluojama įjungti paslaugą, perkelti numerį arba kai paslauga neteikiama; taip pat paslaugų teikėjams neatvykus atlikti sutartų techninės priežiūros arba įdiegimo darbų. Papildoma kompensacija taip pat galėtų būti mokama automatiškai mažinant atlyginimą, kai paslaugos teikimą perduodantis teikėjas turi toliau teikti paslaugas, kol bus aktyvuotos numerį priimančio paslaugų teikėjo paslaugos;

(283)

paketai, kuriuos sudaro arba bent interneto prieigos paslauga, arba viešai prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, taip pat kitos paslaugos, pavyzdžiui, viešai prieinamos su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, linijinis transliavimas ir mašinų sąveikos paslaugos arba galiniai įrenginiai yra sparčiai paplitę ir yra svarbus konkurencijos elementas. Šioje direktyvoje paketas turėtų būti laikomas sudarytu tais atvejais, kai tas pats paslaugų teikėjas teikia arba parduoda paketo sudedamąsias dalis pagal tą pačią arba glaudžiai susijusią, arba susietą sutartį. Vartotojams paketai yra dažniausiai naudingi, tačiau dėl jų gali būti sunkiau arba brangiau pasirinkti kitą paslaugų teikėją ir kyla rizika, kad galutiniai naudotojai bus visiškai susaistyti sutarties nuostatomis. Jei skirtingoms paslaugoms arba galiniams įrenginiams, įeinantiems į paketą taikomos nevienodos sąlygos dėl sutarties nutraukimo ir kito paslaugų teikėjo pasirinkimo ar dėl galinių įrenginių įsigijimo, vartotojams faktiškai trukdoma naudotis teisėmis pagal šią direktyvą pasirinkti kitus viso paketo arba jo dalių konkurencinius pasiūlymus. Todėl tam tikros esminės šios direktyvos nuostatos dėl sutarties santraukos, skaidrumo, sutarties galiojimo trukmės ir nutraukimo bei kito paslaugų teikėjo pasirinkimo turėtų būti taikomos visiems paslaugų paketo elementams, įskaitant galinius įrenginius, kitas paslaugas, kaip antai skaitmeninį turinį arba skaitmenines paslaugas, ir tas elektroninių ryšių paslaugas, kurioms tos nuostatos nėra taikomos tiesiogiai. Visi pagal šią direktyvą tam tikrai elektroninių ryšių paslaugai taikomi galutinių naudotojų įpareigojimai, kai ta paslauga teikiama arba parduodama kaip atskira paslauga, taip pat turėtų būti taikomi, kai ji yra paketo, kurį sudaro bent interneto prieigos paslauga arba viešai prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, dalis. Kiti sutarčių klausimai, pavyzdžiui, netesybos už sutarties sąlygų nesilaikymą, turėtų būti reguliuojami atitinkamam paketo elementui taikomomis taisyklėmis, pavyzdžiui, prekių pardavimo arba skaitmeninio turinio teikimo sutarčių taisyklėmis. Tačiau teisė nutraukti bet kurį paketo, kurį sudaro bent interneto prieigos paslauga arba viešai prieinama su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga, elementą prieš pasibaigiant sutartam sutarties terminui dėl neatitikties arba nevykdomo teikimo, turėtų suteikti vartotojui teisę nutraukti visus paketo elementus. Taip pat, kad vartotojai galėtų lengvai pakeisti paslaugų teikėją, jie taip pat neturėtų būti susaistomi su paslaugų teikėjais sutarčių sąlygomis, kuriomis de facto pratęsiamas pradinės sutarties galiojimo laikotarpis;

(284)

su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai yra įpareigoti skubios pagalbos ryšiais suteikti prieigą prie skubios pagalbos tarnybų. Išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. kai neįmanoma techniškai, jie gali neturėti galimybės suteikti prieigos prie pagalbos tarnybų arba informuoti apie skambinančio asmens buvimo vietą, arba prie jų abiejų. Tokiais atvejais jie turėtų savo klientus tinkamai apie tai informuoti sutartyje. Tokie paslaugų teikėjai savo klientams turėtų teikti aiškią ir skaidrią informaciją pradinėje paslaugų teikimo sutartyje ir vėliau, pavyzdžiui, pateikiamose sąskaitose, ją atnaujinti, jei keičiamas prieigos prie pagalbos tarnybų teikimas. Toje informacijoje turėtų būti nurodyti visi su teritorine aprėptimi susiję apribojimai remiantis numatomais techniniais ryšių paslaugos teikimo parametrais ir esama infrastruktūra. Jei paslauga teikiama ne jungtimi, kuri valdoma siekiant užtikrinti nustatytą paslaugos kokybę, informacijoje taip pat turėtų būti nurodytas prieigos ir skambinančiojo vietos nustatymo duomenų patikimumo lygis, palyginti su paslauga, kuri teikiama tokia jungtimi, atsižvelgiant į galiojančius technologijų ir kokybės standartus, taip pat visus paslaugų kokybės parametrus, nurodytus šioje direktyvoje;

(285)

galutiniai naudotojai prieigą prie skubios pagalbos tarnybų per skubios pagalbos ryšius turėtų turėti iš bet kurio prietaiso, kuriuo įmanoma gauti su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, nemokamai ir nereikalaujant naudoti jokių mokėjimo priemonių, įskaitant atvejus, kai galutiniai naudotojai naudojasi tarptinkliniu ryšiu valstybėje narėje. Skubios pagalbos ryšiai – ryšio priemonės, prie kurių priskiriamos ne tik kalbinio ryšio paslaugos, bet ir SMS, pranešimų mainai, vaizdo ir kitos ryšių rūšys, pavyzdžiui, tekstas realiuoju laiku, įvairiapusis ryšys realiuoju laiku ir perdavimo paslaugos. Valstybės narės, atsižvelgdamos į BPC pajėgumus ir techninę įrangą, turėtų turėti galimybę nuspręsti, kurios su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos yra tinkamos pagalbos tarnyboms, įskaitant galimybę apriboti tas galimybes kalbinio ryšio paslaugomis ir jo atitikmeniu neįgaliems galutiniams naudotojams, arba suteikti papildomų galimybių pagal susitarimą su nacionaliniais BPC. Skubios pagalbos ryšį už asmenį gali suaktyvinti transporto priemonėje sumontuota įranga atliekama pagalbos iškvieta arba sistema „eCall“, kaip apibrėžta Reglamente (ES) 2015/758;

(286)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, laikydamiesi nacionalinių specifikacijų ir kriterijų bei atsižvelgdami į nacionalinių BPC pajėgumus, patikimai ir tiksliai teiktų prieigą prie pagalbos tarnybų. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į BPC gebėjimą skubios pagalbos ryšiuose naudoti daugiau nei vieną kalbą. Jei su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga teikiama ne tokiu ryšiu, kuris valdomas nustatytai paslaugos kokybei užtikrinti, paslaugos teikėjas gali nepajėgti užtikrinti, kad naudojantis jo teikiama paslauga pagalbos skambučiai būtų taip pat patikimai nukreipiami į tinkamiausią BPC. Tokie su tinklu nesiejami paslaugų teikėjai, t. y. paslaugų teikėjai, kurie nėra integruoti su viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėju, ne visada gali būti techniškai pajėgūs informuoti apie skambinančio asmens buvimo vietą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad standartai, kuriais garantuojamas tikslus ir patikimas skambučių nukreipimas pagalbos tarnyboms ir ryšys su jomis, būtų įgyvendinti kuo greičiau, kad su tinklu nesiejami paslaugų teikėjai, teikiantys su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, įvykdytų įpareigojimus, susijusius su prieiga prie pagalbos tarnybų ir informavimu apie skambinančio asmens buvimo vietą, tokiu lygiu, kuris prilygtų iš kitų tokių ryšio paslaugų teikėjų reikalaujamam lygiui. Jeigu tokie standartai ir susijusios BPC sistemos neįgyvendinti, iš nuo tinklo nepriklausomų su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų neturėtų būti reikalaujama suteikti prieigą prie pagalbos tarnybų, išskyrus tokiu būdu, kuris yra techniškai įmanomas ar ekonomiškai perspektyvus. Pavyzdžiui, tai gali apimti galimybę valstybei narei paskirti vieną bendrą BPC, skirtą priimti skubios pagalbos ryšius. Vis dėlto tokie paslaugų teikėjai turėtų informuoti galutinius naudotojus, jei prieiga prie bendro Europos skubios pagalbos numerio „112“ ar informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą nepalaikoma;

(287)

siekiant pagerinti valstybių narių ataskaitų teikimą ir veiklos rezultatų įvertinimą vertinant atsiliepimą į skubios pagalbos skambučius ir jų valdymą, Komisija kas dvejus metus turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl bendro Europos skubios pagalbos numerio „112“ įgyvendinimo veiksmingumo;

(288)

valstybės narės turėtų imtis specifinių priemonių, kad užtikrintų, jog neįgalūs galutiniai naudotojai, ypač kurti naudotojai, naudotojai su klausos arba kalbos negalia ir kurti bei akli galutiniai naudotojai turėtų prieigą prie skubios pagalbos tarnybų, taip pat ir bendro Europos skubios pagalbos numerio „112“ laikantis Sąjungos teisės, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai. Tai galėtų apimti specialius neįgaliems galutiniams naudotojams skirtus galinius įrenginius, kai kitos ryšio priemonės jiems nėra tinkamos;

(289)

siekiant pagerinti Sąjungoje keliaujančių piliečių apsaugą ir saugumą, svarbu gerinti informuotumą apie telefono ryšio bendrą Europos skubios pagalbos numerį „112“. Tuo tikslu piliečiai, keliaujantys bet kurioje valstybėje narėje, turėtų būti visapusiškai informuojami, visų pirma pateikiant informaciją tarptautinėse autobusų stotyse, traukinių stotyse, uostuose arba oro uostuose ir abonentų sąrašuose, galutiniams naudotojams skirtoje informacijoje ir pateikiant abonentui informaciją su sąskaita, kad bendras Europos skubios pagalbos numeris „112“ gali būti naudojamas kaip bendrasis skubios pagalbos iškvietimo numeris visoje Sąjungoje. Tai visų pirma yra valstybių narių atsakomybė, tačiau Komisija turėtų toliau remti ir papildyti valstybių narių iniciatyvas, skirtas didinti informuotumą apie bendrą Europos skubios pagalbos telefono numerį „112“ ir periodiškai įvertinti visuomenės informuotumą apie šį numerį;

(290)

informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą, nurodoma visais skubios pagalbos ryšių atvejais, didina galutinių naudotojų apsaugą bei saugumą ir padeda skubios pagalbos tarnyboms vykdyti savo užduotis, jei skubios pagalbos pranešimo ir susijusios informacijos perdavimą atitinkamoms skubios pagalbos tarnyboms garantuoja nacionalinė bendrųjų pagalbos centrų sistema. Informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą, apimančios ir tinklo priemonėmis gautą informaciją, ir, jei įmanoma, išplėstinius skambinančio asmens buvimo vietos nustatymo pagal nešiojamąjį aparatą duomenis, priėmimas ir naudojimas turėtų atitikti atitinkamus Sąjungos teisės aktus dėl asmens duomenų tvarkymo ir saugumo priemonių. Įmonės, kurios tinklo priemonėmis nustato buvimo vietą, turėtų skubios pagalbos tarnyboms pateikti skambinančio asmens buvimo vietos duomenis iš karto, kai tik ta tarnyba gauna pagalbos skambutį, nepriklausomai nuo naudojamos technologijos. Tačiau įsitikinta, kad skambinančio asmens buvimo vieta pagal nešiojamojo aparato duomenis nustatoma kur kas tiksliau ir pigiau, nes tam naudojami iš Europos geostacionarinės navigacinės tinklo sistemos ir palydovinės sistemos „Galileo“, taip pat iš kitų pasaulinių palydovinės navigacijos sistemų ir belaidžių vietinių tinklų gaunami duomenys. Todėl informacija apie skambinančio asmens buvimo vietą, išvesta iš nešiojamojo aparato duomenų, turėtų papildyti tinklo priemonėmis gautą informaciją apie skambinančio asmens buvimo vietą, net jei informacija pagal nešiojamojo aparato duomenis nustatoma tik po skubios pagalbos ryšio užmezgimo. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad, jei įmanoma, iš nešiojamojo aparato duomenų nustatyta skambintojo vietos informacija būtų prieinama tinkamiausiam BPC. Tai gali būti ne visada įmanoma, pavyzdžiui, kai, naudojant nešiojamąjį aparatą arba naudojant asmenų tarpusavio ryšio paslaugą, buvimo vieta nepateikiama arba kai techniškai neįmanoma gauti tokios informacijos. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad bendrieji pagalbos centrai galėtų išgauti ir valdyti, kai įmanoma, esamą informaciją apie skambinančio asmens buvimo vietą. Informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą parengimas ir perdavimas turėtų būti nemokamas ir galutiniam naudotojui, ir institucijai, apdorojančiai skubios pagalbos pranešimus, nesvarbu, kaip, pavyzdžiui, iš nešiojamojo aparato duomenų ar tinklo priemonėmis, ta informacija rengiama arba perduodama, pavyzdžiui, kalbinio ryšio kanalu, SMS arba IP grindžiama priemone;

(291)

kad galėtų reaguoti į technologijų pokyčius, susijusius su tikslia skambinančio asmens buvimo vietos nustatymo informacija, lygiaverte prieiga neįgaliems galutiniams naudotojams ir skambučių nukreipimu į tinkamiausią BPC, Komisija turėtų būti įgaliota deleguotuoju aktu priimti priemones, būtinas norint Sąjungoje užtikrinti skubios pagalbos ryšio suderinamumą, sąveiką, kokybę, patikimumą ir tęstinumą tokių funkcinių nuostatų, kuriomis apibrėžiamos įvairių ryšio grandinės dalyvių, pavyzdžiui, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos teikėjų, tinklų operatorių ir BPC, funkcijos, ir techninių nuostatų, kuriomis apibrėžiamos funkcinių nuostatų įgyvendinimo techninės priemonės. Tokios priemonės turėtų nedaryti įtakos skubios pagalbos tarnybų iškvietimo organizavimui valstybėse narėse;

(292)

pilietis, esantis vienoje valstybėje narėje, kuriam reikia susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis kitoje valstybėje narėje, negali to padaryti, nes skubios pagalbos tarnybos gali neturėti informacijos apie skubios pagalbos tarnybas kitoje valstybėje narėje. Todėl visoje Sąjungoje turėtų būti įvesta saugi kiekvienos šalies pagrindinės skubios pagalbos tarnybos telefono numerių duomenų bazė. Tuo tikslu BEREC turėtų tvarkyti saugią valstybių narių skubios pagalbos numerių „E.164“ duomenų bazę, jei tos bazės netvarko kitos organizacijos, siekiant užtikrinti, kad skubios pagalbos tarnybos vienoje valstybėje narėje galėtų susisiekti su skubios pagalbos tarnybomis kitoje valstybėje narėje;

(293)

nacionalinės teisės aktai, priimti dėl viešųjų perspėjimų apie artėjančias arba vykstančias didelio masto ekstremaliąsias situacijas ir nelaimes perdavimo teikiant elektroninių ryšių paslaugas, yra nevienodi. Todėl, siekiant toje srityje suderinti teisės aktus, šia direktyva turėtų nustatyti, kad tuo atveju, kai veikia viešojo perspėjimo sistemos, su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai viešuosius perspėjimus turėtų persiųsti visiems susijusiems galutiniams naudotojams. Susijusiais galutiniais naudotojais turėtų būti laikomi tie galutiniai naudotojai, kurie yra geografinėse zonose, kurios perspėjimo laikotarpiu potencialiai gali patirti artėjančių arba vykstančių didelio masto ekstremaliųjų situacijų ir nelaimių poveikį, kaip nustatyta kompetentingų institucijų;

(294)

kai užtikrinama visų atitinkamų galutinių naudotojų faktinė aprėptis, neatsižvelgiant į jų vietą ar valstybę narę, kurioje jie gyvena, ir užtikrinamas aukščiausias duomenų saugumo lygis, valstybės narės turėtų galėti numatyti, kad viešieji perspėjimai būtų teikiami pasitelkiant kitas viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas nei su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugos ir kitas nei transliavimui naudojamas perdavimo paslaugas arba pasitelkiant mobiliąją programėlę, perdavimui naudojant interneto prieigos paslaugas. Siekiant į valstybės narės teritoriją atvykstančius galutinius naudotojus informuoti apie tokios viešojo perspėjimo sistemos buvimą, ta valstybė narė turėtų užtikrinti, kad tie galutiniai naudotojai nepagrįstai nedelsiant ir nemokamai gautų automatines SMS su lengvai suprantama informacija apie tai, kaip gauti viešuosius perspėjimus, be kita ko, naudojant judriuosius galinius įrenginius, kuriais nepalaikomos interneto prieigos paslaugos. Kiti viešieji perspėjimai nei tie, kurie priklauso nuo su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų, galutiniams naudotojams turėtų būti perduodami lengvai gaunamu būdu. Kai viešojo perspėjimo sistema priklauso nuo taikomosios programos, ji neturėtų reikalauti, kad galutiniai naudotojai prisijungtų arba užsiregistruotų institucijose ar pas taikomosios programos teikėją. Galutinių naudotojų buvimo vietos duomenys turėtų būti naudojami laikantis Direktyvos 2002/58/EB. Viešųjų perspėjimų perdavimas galutiniams naudotojams turėtų būti nemokamas. Atlikdama šios direktyvos įgyvendinimo peržiūrą Komisija taip pat galėtų įvertinti, ar pagal Sąjungos teisę įmanoma įsteigti vieną bendrą Sąjungos viešojo perspėjimo sistemą siekiant visuomenę perspėti apie artėjančią arba vykstančią nelaimę ar didelio masto ekstremaliąją situaciją įvairiose valstybėse narėse ir ar tai įgyvendinama;

(295)

valstybės narės, kuo labiau atsižvelgdamos į atitinkamas BEREC gaires, turėtų turėti galimybę nustatyti, ar pasiūlymai dėl alternatyvių sistemų, kurios nėra grindžiamos su judriojo ryšio numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, yra tikrai lygiaverčiai tokioms paslaugoms. Tokios gairės turėtų būti rengiamos pasikonsultavus su institucijomis, atsakingomis už BPC, siekiant užtikrinti, kad ekstremaliųjų situacijų ekspertai atliktų svarbų vaidmenį jas rengiant, ir kad skirtingų valstybių narių institucijos bendrai sutartų, ko reikia norint užtikrinti, kad tokios viešųjų perspėjimų sistemos valstybėse narėse būtų visiškai įgyvendintos, kartu užtikrinant, kad keliaudami kitoje valstybėje narėje Sąjungos piliečiai būtų veiksmingai apsaugoti;

(296)

vadovaujantis Chartijos tikslais ir laikantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintų įpareigojimų, taikant reguliavimo sistemą turėtų būti užtikrinta, kad visi galutiniai naudotojai, įskaitant neįgalius galutinius naudotojus, vyresnio amžiaus žmones ir specialių socialinių poreikių turinčius naudotojus, turėtų lengvą ir lygiavertę galimybę naudotis įperkamomis aukšto lygio paslaugomis nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos Sąjungoje. Amsterdamo sutarties baigiamojo akto 22 deklaracijoje numatyta, kad rengiant priemones pagal SESV 114 straipsnį Sąjungos institucijos turi atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius;

(297)

siekdamos užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai naudotojai galėtų naudotis konkurencijos teikiama nauda ir paslaugų teikėjų pasirinkimu, prieinamais daugumai galutinių naudotojų, kompetentingos institucijos turėtų tinkamais atvejais bei atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, pasikonsultavusios su neįgaliaisiais galutiniais vartotojais, nustatyti neįgaliems galutiniams naudotojams taikomus vartotojų apsaugos reikalavimus, kurių turi laikytis viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai. Tokie reikalavimai visų pirma gali būti taikomi paslaugų teikėjams, kurie turi užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai naudotojai galėtų naudotis jų paslaugomis tomis pačiomis sąlygomis, įskaitant kainas, tarifus ir kokybę, kokios siūlomos ir kitiems galutiniams naudotojams, nors tie paslaugų teikėjai ir patirtų papildomų išlaidų. Kiti reikalavimai gali būti susiję su paslaugų teikėjų tarpusavio susitarimais dėl didmeninės veiklos. Kad paslaugų teikėjams nebūtų užkrauta pernelyg didelė našta, kompetentingos institucijos turėtų patikrinti, ar lygiavertės prieigos ir pasirinkimo tikslus galima pasiekti ir be tokių priemonių;

(298)

be Sąjungos teisės, kuria suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, šia direktyva nustatomi nauji griežtesni susijusių galinių įrenginių ir specifinių įrenginių bei specifinių paslaugų, skirtų neįgaliems galutiniams naudotojams, įperkamumo ir prieinamumo reikalavimai. Todėl atitinkamas Direktyvoje 2002/22/EB numatytas įpareigojimas valstybėms narėms skatinti neįgaliems galutiniams naudotojams pritaikytų galinių įrenginių prieinamumą tapo neaktualus ir turėtų būti išbrauktas;

(299)

išplėtota veiksminga konkurencija informacijos apie abonentus teikimo ir abonentų knygų paslaugų srityje remiantis, inter alia, Komisijos direktyvos 2002/77/EB 5 straipsniu (39). Siekiant išlaikyti tą veiksmingą konkurenciją, visi su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, priskiriantys numerius iš numeracijos plano savo galutiniams naudotojams, turėtų ir toliau privalėti užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų prieinama sąžiningu, sąnaudas atitinkančiu ir nediskriminaciniu būdu;

(300)

galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami apie jų teisę spręsti, ar jie nori, kad jų duomenys būtų įtraukti į abonentų informacijos sąrašą. Teikdami duomenis abonentų informacijos tarnyboms, su numeriu siejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai turėtų gerbti galutinių naudotojų sprendimus. Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsniu užtikrinama galutinių naudotojų teisė į privatumą, susijusi su jų asmens duomenų įrašymu į viešus abonentų sąrašus;

(301)

priemonės didmeninės prekybos mastu, kuriomis užtikrinamas galutinio naudotojo duomenų įtraukimas į duomenų bazes, turėtų atitikti asmens duomenų apsaugos nuostatas pagal Reglamentą (ES) 2016/679 ir Direktyvos 2002/58/EB 12 straipsnį. Sąnaudomis pagrįstas tokių duomenų teikimas paslaugų teikėjams, sudarantis valstybėms narėms galimybę parengti išsamios sukauptos informacijos teikimo informacijos paslaugų teikėjams mechanizmą ir teikti prieigą prie tinklo prieinamomis ir skaidriomis sąlygomis, įgyvendinamas siekiant užtikrinti, kad galutiniai naudotojai visapusiškai pasinaudotų konkurencijos teikiama nauda, todėl atsirado galimybė šioms paslaugoms nebetaikyti mažmeninės prekybos taisyklių ir teikti informacijos apie abonentus paslaugas pagrįstomis ir skaidriomis sąlygomis;

(302)

panaikinus įpareigojimą teikiant universaliąsias paslaugas teikti informacijos apie abonentus ir atsižvelgiant į tai, kad veikia tokių paslaugų rinka, teisė gauti prieigą prie informacijos apie abonentus teikimo paslaugų nebėra būtina. Tačiau nacionalinės reguliavimo institucijos ir toliau turėtų galėti nustatyti įpareigojimus ir sąlygas įmonėms, kontroliuojančioms prieigą prie galutinių naudotojų, kad būtų išlaikyta galimybė patekti į rinką ir konkurencija joje;

(303)

galutiniams naudotojams turėtų būti užtikrinta visos Sąjungoje parduodamos įrangos sąveika priimant radijo bangas naujose M kategorijos transporto priemonėse ir skaitmeninę televiziją. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad tokiai įrangai būtų taikomi minimalūs suderinti standartai. Retkarčiais tokie standartai galėtų būti keičiami derinant juos su technologijos ir rinkos pokyčiais;

(304)

jeigu valstybės narės nusprendžia pagal Direktyvą (ES) 2015/1535 priimti priemones dėl vartotojų radijo imtuvų sąveikos, siekiant užtikrinti tęstinę sąveiką jie turėtų galėti priimti ir atkurti radijo paslaugas, teikiamas vykdant skaitmeninį antžeminį transliavimą arba per IP tinklus. Tai taip pat gali pagerinti visuomenės saugumą sudarant naudotojams galimybę pasiremti platesniu technologijų rinkiniu siekiant užtikrinti prieigą prie informacijos apie ekstremaliąsias situacijas valstybėse narėse ir tą informaciją gauti;

(305)

pageidautina, kad vartotojai turėtų visas galimybes prijungti savo skaitmeninius televizorius. Sąveika dinamiškose rinkose – kintama sąvoka. Standartizacijos institucijos turėtų stengtis kuo labiau užtikrinti, kad atitinkami standartai keistųsi kartu su atitinkamomis technologijomis. Taip pat svarbu užtikrinti, kad skaitmeniniuose televizoriuose būtų jungtys, kurios galėtų perduoti visus skaitmeninio signalo elementus, įskaitant garso ir vaizdo srautus, sąlyginę informacijos prieigą, informaciją apie paslaugas, API informaciją ir kopijos apsaugos informaciją. Todėl šia direktyva turėtų būti užtikrinama, kad su jungtimis susijusio arba jose įdiegto funkcionalumo neribotų tinklų operatoriai, paslaugų teikėjai ir įrangos gamintojai, ir jis galėtų plėtotis kartu su technologijų plėtra. Teikiant išmaniosios televizijos vaizdo ir pristatymo paslaugas, pripažįstama, kad bendro standarto įdiegimas per rinkos mechanizmą yra naudingas vartotojui. Valstybės narės ir Komisija turėtų galėti imtis su sutartimi suderintų iniciatyvų šiam procesui skatinti;

(306)

vartotojų radijo ir televizijos įrangos sąveikos nuostatomis neužkertamas kelias naujose M kategorijos transporto priemonėse esantiems radijo imtuvams priimti ir atkurti analoginio antžeminio radijo transliavimo teikiamas radijo paslaugas bei tomis nuostatomis taip pat neužkertamas kelias valstybėms narėms nustatyti įpareigojimus siekiant užtikrinti, kad skaitmeninio radijo imtuvai galėtų priimti ir atkurti analogines antžeminio radijo transliacijas;

(307)

nedarant poveikio Sąjungos teisei, šia direktyva valstybėms narėms neužkertama galimybė priimti techninius reglamentus, susijusius su skaitmeninės antžeminės televizijos įranga, siekiant pasirengti vartotojų perėjimui prie naujų antžeminio transliavimo standartų, ir užtikrinti, kad nebūtų tiekiama įranga, kuri neatitiktų rengiamų standartų;

(308)

valstybės narės, vadovaudamosi teisėtais viešosios politikos interesais, turėtų galėti nustatyti proporcingus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus jų jurisdikcijoje esančioms įmonėms, bet tokie įpareigojimai turėtų būti nustatomi tik tais atvejais, kai tai yra būtina valstybių narių pagal Sąjungos teisę nustatytiems bendrojo intereso tikslams pasiekti, ir jie turėtų būti proporcingi ir skaidrūs. Turėtų būti galima taikyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus konkretiems radijo ir televizijos programų transliavimo kanalams ir papildomosioms paslaugoms, kurias teikia konkretus žiniasklaidos paslaugų teikėjas. Valstybių narių nustatyti įpareigojimai turėtų būti pagrįsti, tai yra turėtų būti proporcingi ir skaidrūs atsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus bendrojo intereso tikslus. Valstybės narės turėtų objektyviai pagrįsti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus, kuriuos jos nustato savo nacionalinės teisės aktuose, siekiant užtikrinti, kad tokie įpareigojimai būtų skaidrūs, proporcingi ir aiškiai apibrėžti. Įpareigojimai turėtų būti parengti taip, kad suteiktų pakankamai paskatų efektyviai investuoti į infrastruktūrą;

(309)

privalomojo siuntimo įpareigojimai turėtų būti reguliariai, bent kas penkerius metus, peržiūrimi, kad atitiktų technologijų ir rinkos raidą ir siekiant užtikrinti, kad jie ir toliau būtų proporcingi tikslams, kuriuos reikia pasiekti. Tokiuose įpareigojimuose atitinkamais atvejais galėtų būti numatytas proporcingas atlygis, kuris turėtų būti nustatytas nacionalinėje teisėje. Jei taip yra, nacionalinėje teisėje taip pat turėtų būti nustatyta tinkama metodika atitinkamam atlygiui apskaičiuoti. Taikant tą metodiką turėtų būti vengiama nesuderinamumo su taisomosiomis priemonėmis dėl prieigos, kurias nacionalinės reguliavimo institucijos gali taikyti transliavimui naudojamų perdavimo paslaugų teikėjams, pripažintiems turinčiais didelę įtaką rinkoje. Tačiau, jei pagal terminuotą sutartį, pasirašytą anksčiau nei 2018 m. gruodžio 20 d., numatyta kitokia metodika, tą metodiką turėtų būti galima ir toliau taikyti visą sutarties galiojimo laikotarpį. Jei nėra nacionalinių nuostatų dėl atlygio, radijo ar televizijos transliacijų kanalų teikėjams ir elektroninių ryšių tinklų, kuriais naudojamasi tiems radijo ar televizijos transliavimo kanalams perduoti, teikėjams turėtų būti sudarytos sąlygos sutartimi susitarti dėl proporcingo atlygio;

(310)

radijo ar televizijos transliacijos skirstymui naudojami elektroniniai ryšių tinklai ir paslaugos apima kabelinius, IPTV, palydovinius ir antžeminius transliacijos tinklus. Jie gali apimti ir kitus tinklus, jei nemažas galutinių naudotojų skaičius naudoja tokius tinklus kaip pagrindinę priemonę radijo ir televizijos transliacijoms priimti. Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai, susiję su analogine televizijos transliacija, turėtų būti svarstomi tik tais atvejais, kai nesant tokių įpareigojimų didelis skaičius galutinių naudotojų patirtų reikšmingų trikdymų arba jei nėra kitų priemonių konkretiems televizijos kanalams transliuoti. Prie privalomojo programų siuntimo įpareigojimų gali būti priskiriamas specialių paslaugų, kurias teikiant užtikrinama lygiavertė prieiga neįgaliems galutiniams naudotojams, transliavimas. Prie papildomų paslaugų gali būti atitinkamai priskiriamos paslaugos, sukurtos siekiant geresnės prieigos neįgaliems galutiniams naudotojams, pavyzdžiui, televizinis tekstas, subtitrai galutiniams naudotojams, kurie yra kurti ir turi klausos sutrikimų, garso komentaras, įgarsinti subtitrai ir vertimas į gestų kalbą, taip pat tai gali apimti prieigą prie susijusių neapdorotų duomenų. Atsižvelgiant į tai, kad didėja išmaniajai televizijai pritaikytų paslaugų teikimas ir naudojimasis jomis, o galutiniams naudotojams pasirinkimo atžvilgiu tebėra aktualūs elektroniniai programų vadovai, duomenų apie programą, būtinų išmaniajai televizijai ir elektroninių programų vadovų funkcionalumui palaikyti, perdavimas gali būti įtrauktas į privalomojo programų siuntimo įpareigojimą. Į tokius su programa susijusius duomenis turėtų būti galima įtraukti informaciją apie programos turinį ir apie tai, kaip prie jo gauti prieigą, bet ne patį programos turinį;

(311)

šiuolaikiniai telefono komutatoriai paprastai turi skambinančios linijos nustatymo priemones ir todėl galimybė naudoti šias priemones vis dažniau gali būti suteikiama už nedidelį mokestį ar visai be jokio mokesčio. Nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų įpareigojimus teikti šias priemones, jei jos jau yra prieinamos. Direktyva 2002/58/EB apsaugomas naudotojų privatumas, susijęs su detaliomis sąskaitomis, suteikiant jiems priemones apsaugoti savo teisę į privatumą, kai nustatoma skambinančioji linija. Tų paslaugų plėtra visoje Europoje būtų naudinga vartotojams, ir todėl ši direktyva ją skatina. Interneto prieigos paslaugų teikėjai paprastai klientams suteikia el. pašto adresą, kuriame naudojamas jų prekybinis pavadinimas arba prekių ženklas. Siekiant užtikrinti, kad galutiniai naudotojai nepatirtų saistomojo poveikio dėl rizikos prarasti prieigą prie el. laiškų, kai keičia interneto prieigos paslaugų teikėją, valstybės narės turėtų galėti tokių paslaugų teikėjams nustatyti įpareigojimus, gavus galutinių naudotojų prašymą, suteikti prieigą prie jų el. laiškų arba persiųsti el. laiškus į atitinkamą (-as) el. pašto paskyrą (-as). Ši galimybė turėtų būti teikiama nemokamai ir tiek, kiek nacionalinė reguliavimo institucija mano tinkama;

(312)

valstybėms narėms skelbiant informaciją, būtina užtikrinti, kad rinkos dalyviai ir potencialūs rinkos dalyviai suprastų savo teises ir pareigas ir žinotų, kur rasti jiems svarbią išsamią informaciją. Skelbiant informaciją oficialiame valstybės žinių biuletenyje, suinteresuotosioms šalims kitose valstybėse narėse yra lengviau surasti reikiamą informaciją;

(313)

siekdama užtikrinti visos Europos elektroninių ryšių rinkos veiksmingumą ir efektyvumą, Komisija turėtų stebėti ir skelbti informaciją apie mokesčius, kurie turi įtakos nustatant kainas galutiniams naudotojams;

(314)

kad Komisija galėtų nustatyti, kaip teisingai taikyti Sąjungos teisę, ji turi žinoti, kurios įmonės yra pripažintos turinčiomis didelę įtaką rinkoje ir kokius įpareigojimus nacionalinės reguliavimo institucijos yra nustačiusios rinkos dalyviams. Todėl būtina, kad valstybės narės ne tik skelbtų tą informaciją nacionaliniu mastu, bet ir ją pateiktų Komisijai. Tais atvejais, kai reikalaujama, kad valstybės narės siųstų Komisijai informaciją, jos turėtų galėti tai daryti elektroninėmis priemonėmis, jei susitariama dėl tinkamų autentiškumą patvirtinančių procedūrų;

(315)

kad galėtų atsižvelgti į rinkos, visuomenės ir technologijų pokyčius, įskaitant techninių standartų raidą, valdyti tinklų ir paslaugų saugumui keliamą riziką ir užtikrinti veiksmingą prieigą skubios pagalbos ryšiais prie skubios pagalbos tarnybų, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai pagal SESV 290 straipsnį priimti aktus dėl bendro didžiausio Sąjungos mastu balso skambučio užbaigimo fiksuotojo ir judriojo ryšio tinkluose paslaugų tarifo nustatymo, priemonių, susijusių su skubios pagalbos ryšiu Sąjungoje, priėmimo ir šios direktyvos priedų pritaikymo. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (40) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(316)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti sprendimus dėl tarptautinių žalingųjų trukdžių tarp valstybių narių šalinimo; nustatyti suderintą arba koordinuotą požiūrį sprendžiant nenuoseklaus nacionalinių reguliavimo institucijų atliekamo bendrųjų reguliavimo metodų įgyvendinimo reguliuojant elektroninių ryšių rinkas klausimą, taip pat numeravimo klausimus įskaitant numerių intervalus, numerių ir identifikatorių perkėlimą, ir prieigos prie skubios pagalbos tarnybų per bendrąjį Europos pagalbos numerį „112“ klausimą; padaryti standartų ar specifikacijų įgyvendinimą privalomą arba standartus arba specifikacijas išbraukti iš privalomosios standartų sąrašo dalies; patvirtinti technines ir organizacines priemones tinkamai valdyti su tinklų ir paslaugų saugumu susijusią riziką, taip pat aplinkybes, formą ir procedūras, taikytinas pranešant apie saugumo incidentus; patikslinti atitinkamus duomenis, susijusius su standartizuotu elektroniniu formatu viešai prieinamas individualia teises, kuriomis prekiaujama, kai sukuriamos radijo spektro naudojimo teisės; nustatyti mažos aprėpties belaidžių prieigos taškų fizines ir technines charakteristikas; leisti arba užkirsti kelią nacionalinei reguliavimo institucijai įmonėms, pripažintoms turinčiomis didelę įtaką rinkoje, nustatyti tam tikrus įpareigojimus dėl prieigos ar sujungimo; suderinti konkrečius skaičius arba numeracijos intervalus, siekiant spręsti nepatenkintos tarpvalstybinės arba visos Europos numeracijos išteklių paklausos klausimą; ir nurodyti vartotojams pateiktiną sutarties santraukos šabloną. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (41);

(317)

galiausiai, Komisija turėtų turėti galimybę, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, prireikus priimti rekomendacijas dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų nustatymo, pranešimo pagal vidaus rinkos stiprinimo procedūrą ir suderinto reguliavimo sistemos nuostatų taikymo;

(318)

Komisija turėtų reguliariai peržiūrėti šios direktyvos veikimą, visų pirma siekdama nustatyti, ar reikia ją keisti atsižvelgiant į besikeičiančias technologines ir rinkos sąlygas;

(319)

Komisija, atlikdama šios direktyvos veikimo peržiūrą, turėtų vertinti, ar, atsižvelgiant į pokyčius rinkoje ir siekiant užtikrinti konkurenciją bei vartotojų apsaugą, ir toliau turėtų būti taikomos nuostatos dėl konkretaus sektoriaus ex ante reguliavimo, ar tos nuostatos turėtų būti iš dalies pakeistos arba panaikintos. Kadangi šia direktyva nustatomi nauji elektroninių ryšių sektorių reguliavimo metodai, kaip antai galimybė išplėsti simetrinių įsipareigojimų taikymo įpareigojimus už pirmosios koncentracijos ar paskirstymo punkto ribų ir vykdyti bendro investavimo reguliavimą, turėtų būti ypač atsižvelgiama į jų veikimo įvertinimą;

(320)

būsima technologinė ir rinkos plėtra, ypač įvairių elektroninių ryšių paslaugų naudojimo ir jų gebėjimo užtikrinti veiksmingą prieigą prie skubios pagalbos tarnybų pokyčiai, gali sudaryti kliūčių siekti šios direktyvos tikslų dėl galutinių vartotojų teisių. Todėl BEREC turėtų stebėti tuos pokyčius valstybėse narėse ir reguliariai skelbti nuomonę, įskaitant tokių pokyčių poveikio šios direktyvos nuostatų, susijusių su galutiniais naudotojais, praktiniam taikymui vertinimą. Komisija, kuo labiau atsižvelgdama į BEREC nuomonę, turėtų paskelbti ataskaitą ir pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, jeigu ji mano, kad tai būtina siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinti šios direktyvos tikslai;

(321)

Direktyvos 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB, 2002/22/EB ir Sprendimo Nr. 243/2012/ES 5 straipsnis turėtų būti panaikinti;

(322)

Komisija turėtų stebėti perėjimą nuo esamos sistemos prie naujos sistemos;

(323)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų, sąlygų, kuriomis išduodami tinklų ir paslaugų, radijo spektro ir numeracijos išteklių naudojimo leidimai, ir prieigos prie elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių bei jų sujungimo, taip pat galutinių naudotojų apsaugos suderintą ir paprastesnę reguliavimo sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir dėl šių veiksmų masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(324)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (42) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(325)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo panaikintųjų direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal panaikintąsias direktyvas;

(326)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų XII priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais ir taikymo pradžios datomis,