(1)

Europos Sąjunga yra nusistačiusi kaip vieną iš savo tikslų skatinti vaiko teisių apsaugą, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje. Priemonės, skirtos vaikams apsaugoti nuo neteisėto išvežimo ar laikymo, yra vienas iš esminių tos politikos aspektų;

(2)

Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (2) (toliau – Reglamentas „Briuselis IIa“), kuriuo siekiama apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas išvežimas ar laikymas, ir nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti bendravimo teisių ir globos teisių apsaugą;

(3)

Reglamentu „Briuselis IIa“ papildoma ir sustiprinama 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kuria tarptautiniu lygmeniu nustatoma susitariančiųjų valstybių ir centrinių įstaigų įsipareigojimų ir bendradarbiavimo sistema ir siekiama užtikrinti greitą neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimą;

(4)

visos Sąjungos valstybės narės yra 1980 m. Hagos konvencijos šalys;

(5)

Sąjunga ragina trečiąsias valstybes prisijungti prie 1980 m. Hagos konvencijos ir remia tinkamą 1980 m. Hagos konvencijos įgyvendinimą, inter alia, kartu su valstybėmis narėmis dalyvaudama specialiųjų komisijų, kurias reguliariai organizuoja Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, veikloje;

(6)

opiais tarptautinio vaikų grobimo atvejais geriausiu sprendimu galėtų būti bendra teisinė sistema, taikoma Sąjungos valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams;

(7)

1980 m. Hagos konvencijoje nustatyta, kad ji taikoma tik prisijungiančios valstybės ir tokių susitariančiųjų valstybių, kurios pareiškė, kad pritaria jos prisijungimui, tarpusavio santykiams;

(8)

pagal 1980 m. Hagos konvenciją ekonominės integracijos regioninėms organizacijoms, kaip antai Sąjungai, neleidžiama tapti jos šalimi. Todėl Sąjunga negali nei prisijungti prie tos konvencijos, nei deponuoti savo pareiškimo dėl pritarimo valstybės prisijungimui;

(9)

remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomone 1/13, pareiškimai dėl pritarimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją priklauso išimtinei Sąjungos išorės kompetencijai;

(10)

2013 m. birželio 3 d. Kazachstanas deponavo prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos dokumentą. 1980 m. Hagos konvencija Kazachstano atžvilgiu įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 1 d.;

(11)

Kazachstano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos jau pritarė tik Nyderlandų Karalystė. Įvertinus padėtį Kazachstane padaryta išvada, kad Kazachstano prisijungimui dar nepritarusios valstybės narės gali dėl Sąjungos interesų pritarti Kazachstano prisijungimui pagal 1980 m. Hagos konvencijos sąlygas;

(12)

todėl Kazachstano prisijungimui dar nepritarusios valstybės narės turėtų būti įgaliotos deponuoti pareiškimus dėl pritarimo Kazachstano prisijungimui dėl Sąjungos interesų laikydamosi šiame sprendime išdėstytų sąlygų. Nyderlandų Karalystė jau pritarė Kazachstano prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos, todėl naujo pareiškimo dėl pritarimo prisijungimui neturėtų deponuoti, nes pagal tarptautinę viešąją teisę esamas pareiškimas galioja toliau;

(13)

Jungtinei Karalystei ir Airijai Reglamentas „Briuselis IIa“ yra privalomas ir todėl jos dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą;

(14)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,